Vytautas Visockas. Svetimi, nemylimi

Žiniasklaidoje dabar labai dažnai kalbama apie emigrantus. Televizijoje net specialios laidos kuriamos. Ir tai suprantama. Didelė tautos dalis jau išvyko iš Lietuvos ir vis dar išvyksta. Niekaip nesiseka to srauto sustabdyti. Gal ir didelio noro nėra. Jaunimas kaip drugeliai į šviesą veržiasi iš tamsios, skurdžios Lietuvos į šviesius, sočius, išsvajotus Vakarus. Jie įsitikinę, kad svetur pieno upės teka, neaprėpiamos galimybės ten jų laukia. Aš taip nemanau.

Vytautas Visockas.  Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Dabar beveik kiekvienoje šeimoje yra pabėgėlių į Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Vokietiją… Nežinau kaip jums, bet man beveik nepavyksta atvirai, nuoširdžiai su jais – pažįstamais, artimesniais ar tolimesniais giminaičiais, draugų vaikais ir vaikaičiais – pasikalbėti.

Vienas pagyvenęs vyras septynerius metus slaugė senus, paliegusius, vaikų svetimiesiems paliktus tėvus Kanadoje. Papasakok, Petrai, kaip tau sekėsi, kaip ištvėrei taip ilgai dirbti tokį nepatrauklų darbą, – kartą bandžiau prakalbinti vaikystės dienų draugą. Bet jis nė iš tolo. Nėra ką pasakoti. Nenoriu.

Tokia tyla – iškalbinga byla. Galima įsivaizduoti, kaip sunku jam buvo užsidirbti tuos dolerius, už kuriuos jis gimtinėje nusipirko butą ir dabar vienišas artėja prie būsenos, kai jį patį reikės prižiūrėti, tik jau už skurdžią jo pensiją ir vieno kambario butelį.

Nepavyko ko nors konkretesnio išgirsti iš senos pažįstamos, kurios dukra su šeima darbuojasi šiaurės Norvegijoje žuvų apdorojimo įmonėje. Apie nuolatinę smarvę, apie mums neįprastas poliarines dienas ir naktis, apie tėvynės ilgesį mano pažįstamoji į kalbas nesileidžia, nors, be abejo, žino daugiau. Ar sunku dukrai fiziškai, dvasiškai, morališkai? Juk ji baigusi Vilnaius universitetą, dirbusi banke. Marytė nori padirbėti tiek, kad gautų pensiją, tada pirks namą, bet ne Norvegijoje ir ne Lietuvoje, o ten, kur daugiau saulės.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visi gali pasigirti gyvenimo gerove toli nuo tėvynės. Pinigų žymiai daugiau, bet gėda prisipažinti, kokia kaina jie uždirbami. Neretas visai nepasakoja, kokius darbus dirba, akivaizdžiai meluoja.

Beveik nesuklysdamas gali pasakyti, kad parduotuvėje, poliklinikoje, kurorte matai atostogų grįžusį emigrantą. Labai sunku jiems neišsiduoti, kad į gimtinę atvyko net iš Anglijos arba Amerikos! Panašiai mes elgiamės, iš sostinės atvažiavę į kokį provincijos miestelį. Sunku nuslėpti savo pranašumą, kad esi buvolnas, t.y. žmogus ne tokių miestų matęs.  

Kartą į autobusą įlipo dvi pagyvenusios moterys ir atsisėdo priešais mane. Mano anūkė tai studijuoja Londone! – didžiuodamasi pasigyrė draugė. Aš ironiškai nusišypsojau, ir ji mano reakciją į tokį pasigyrimą suprato.

Turėjau valdiškų reikalų su iš Amerikos atvykusiu jaunu vyru. Pamaniau, kad jis ten gimęs, nes akcentas buvo akivaizdus. Ne, jis tik prieš trejis metus išvykęs iš tėvynės Lietuvos. Kai vaikiną sugėdinau, kalbėjo jis jau kaip tikras sūduvis.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Kai sovietmečiu iš Amerikos atvažiuodavo koks tolimas tolimas giminaitis, jaudindavomės, iš kailio nerdavomės, stengdamiesi kuo iškilmingiau jį/ją sutikti. Juk atvyksta žmogus tarsi iš kito pasaulio, tarsi būtų koks prezidentas arba Anglijos karalienė, o ne buvęs fabriko juodadarbis,  dabar pensininkas, broliui seseriai Vilniaus dolerinėje galintis nupirkti tranzistorių „Vef“, gal net „Volgą“.

Dabar emigrantai nedievinami, nors dolerių senelėms paliktiems savo vaikams siunčia nemažai. Ar ir ateity tas srautas nemažės? Daug priklausys nuo labai griežtos Jungtinės Karalystės premjerės. Be to, nė viena tauta nenori būti atskiesta tiek, kad nepažintų pati savęs. Anglai – ne išimtis. Mes juos turėtumėm suprasti ir važiuoti namo arba į Norvegiją apdoroti nelabai sveikai išaugintas lašišas.

2016.07.15; 14:08