Rašytojas Vladimiras Voinovičius savo akimis regėjo stalinizmą, Chruščiovo „atšilimą“, SSSR griūtį ir neoautoritarinio režimo sustiprėjimą prie Vladimiro Putino, rašo The Daily Beast apžvalgininkė Ketė Jang jo interviu įžangoje.
Pastaraisiais metais didžiausią dėmesį patraukė Voinovičiaus knyga „Maskva–2042“ – satyrinė antiutopija, parašyta 1986 metais. Maskvos ateities aprašymuose atsiveria nepaprastos paralelės su dabartine Rusija.
Ar pats Voinovičius laiko „Maskvą–2042“ pranašišku romanu?
„Gal man reikia būti kuklesniam ir sakyti: „Ne, ne, žinoma, ne“, bet jei turėsime omenyje, kad mano ateityje valstybės valdovas – buvęs KGB rezidentas Vokietijoje ir kad jis dalyvavo įniršusių KGB generolų suokalbyje, buvo „rugpjūčio revoliucijos“ herojumi (dabar beveik niekas nebeprisimena, kad 91-ųjų rugpjūty buvo perversmas) ir „Buriatijos–Mongolijos karo“, kuris galėjo pakeisti karą Čečėnijoje, herojumi… Manau, labai panašu. Be to, toje knygoje aš minėjau ir valstybės, KGB ir cerkvės susijungimą“, – sakė Voinovičius.
„Paprastai, jeigu stebėsime šiandienines tendencijas, galima prognozuoti ateitį. Tai daro labai nedaug kas, nes, kaip aš girdėjau, tik 3–5 proc. žmonių suvokia esantys dalis istorijos, o dauguma mano, kad viskas amžinai bus taip, kaip dabar“, – pažymi Voinovičius.
Rašytojas pareiškė: 1980 metais, emigravęs iš SSSR, jis sakė, jog po penkerių metų prasidės kardinalios permainos. Jis nemanė, kad SSSR subyrės, bet laukė ryškių politinių permainų. Tada Voinovičius savo prognozę grindė taip: „sovietinis režimas pasiekė tokią idiotizmo būseną, kad išeities nėra“.
Rašytojas prisimena matęs, kaip sovietiniai žmonės plūdo į cerkves. „Religija vaidino vis didesnį vaidmenį, ir buvo aišku, kad valstybė anksčiau ar vėliau bandys patraukti bažnyčią į savo pusę, savo tikslams. Aš taip pat galėjau matyti, kad KGB vaidina vis svarbesnį vaidmenį visuomenėje. Šalį valdė neišsilavinę, nekompetentingi žmonės, jiems reikėjo kompetentingų pagalbininkų, ir tinkamiausias šaltinis buvo KGB. Pagal išsilavinimo kokybę (KGB bendradarbiai) buvo geresni už daugumą, jie mokėjo užsienio kalbas ir geriau suvokė situaciją“, – pabrėžė Vaoinovičius.
Pasak jo, KGB elitas vis labiau artėjo prie valdančiųjų, ir buvo matyti, kad vieną kartą pats ateis į valdžią. „Tiesą sakant, dar tomis dienomis, kai rašiau knygą, scenoje pasirodė Andropovas, KGB pirmininkas, kuris tapo generaliniu sekretoriumi, o vėliau atėjo Putinas“, – pridūrė Voinovičius.
Žurnalistė paklausė, ką dabar šnibžda Voinovičiui jo istorinė logika.
„Iki paskutinio momento aš dėliojau labai pesimistines prognozes, ir, be to, situacija atrodė labai niūri. Bet po visų šitų nesenų įvykių – „Krymas mūsų!“, Donbasas ir visa kita – aš suvokiau, kad galėčiau vėl imtis prognozių“, – sakė Voinovičius. „Apskritai tai aš dėl vieno dalyko suklydau: išpranašavau, kad Putinas (greitai) bus priverstas išeiti, bet jis po senovei vietoje. Iš viso, ir vėl (šįkart ne po 70 metų, bet po kažkurio labai trumpo laikotarpio) prezidentas ir Dūma pasiekė tokio idiotizmo būseną, kad nuolat imasi veiksmų, kurie ne šiaip beprasmiški, bet ir žalingi, žalingi pačiai Rusijai“, – pridūrė jis.
Voinovičiaus nuomone, „Krymo aneksija kažkiek pakenkė Ukrainai, bet mažiau, nei Rusijai“. Ukraina atsikratė regiono, kuriam reikalingos milžiniškos subsidijos, o visas pasaulis ją užjaučia. O Rusija „atsikando daugiau, negu gali sukramtyti“. Rašytojas taip pat sakė, kad Rytų Ukraina „virto pūliuojančia žaizda, kuri sekina ir Ukrainos, ir Rusijos jėgas“.
„Be to, visada veikia švytuoklės efektas, ne tik Rusijoje“, – tęsė rašytojas. Gorbačiovo ir Jelcino laikais švytuoklė nukrypdavo į vieną pusę. „Dabar Putinas pastūmė ją labai toli (priešinga linkme), ir judėjimas į priešingą pusę neišvengiamas“, – sakė Voinovičius.
„Kalbant konkrečiai, manau, kad dabartinė reakcinga politika visiškai žlugs ir būtinai prireiks naujos pertvarkos, ateis „niūrūs laikai“, kurie, visai galimas dalykas, baigsis Rusijos subyrėjimu“, – apibendrino rašytojas.
O ar buvo neišvengiama, kad Rusija, žlugus komunistiniam režimui, pajudėjo ne link demokratijos? – paklausė žurnalistė.
Voinovičius atsakė, jog nemano, kad buvo neišvengiama tai, kas įvyko. „Kartais ateina istoriniai momentai, kai šalies kursą galima pasukti viena ar kita linkme, kai galima pabėgti nuo likimo“, – paaiškino jis. Voinovičiaus nuomone, toks laikotarpis buvo tada, kai Putinas atėjo į valdžią. „Jeigu jo vietoje būtų atsidūręs kitoks žmogus – kažkas panašus į Tomą Džefersoną…“, – sakė Voinovičius. Jis mano, kad esant aukštoms naftos kainoms buvo įmanoma padaryti viską, ką tik nori, sustiprinti demokratiją. „Putinui pasitaikė sėkmės ruožas, o jis juo pasinaudojo KGB stiliumi. Pasirodo, jis gudrus kagėbistas, o ne išmintingas valstybės veikėjas“, – mano Voinovičius.
Rašytojo požiūriu, Putinas „savaip protingas, kai prieina iki politinių intrigų, jis turi gerų gabumų kalbant apie skaičius“. Bet atėjęs į valdžią Putinas įvedė naują himną, sukurtą sovietinio pagrindu. „Jis nedelsiant pradėjo apeliuoti į žemiausius žmonių instinktus“, – apibendrino Voinovičius. „Ir, pagaliau, valdžia trenkė jam į galvą. Su Olimpiada (Sočyje) jam pasisekė: ji nežlugo, reginys buvo puikus, ir tada jis pagalvojo: „Kodėl gi neužgrobus Krymo?“ Ir čia jis įkliuvo. Jeigu jis būtų išmintingas žmogus, jis to nebūtų daręs. Žinoma, tada jis nebūtų ir Olimpiados rengęs“, – pridūrė rašytojas.
Kalbėdamas apie Putiną, Voinovičius pabrėžė: „Jis pats save įvarė į kampą: padarė tiek nuodėmių ir nusikaltimų, kad jam nebeliko iš ko rinktis, o tik laikytis valdžios. Nesvarbu, kokiu būdu jis pasitrauks iš savo posto, bet jo politika tikrai bus pasmerkta kaip bloga ir neteisinga, ir viskas suversta jam, visiškai taip, kai jis dabar kaltina Jelciną. Gal tai padarys tas, kas šiuo momentu prisiekinėja begalinę meilę Putinui“.
O 86-ių procentų Putino reitingas? – paklausė žurnalistė.
„Mes žinome, kad masių meilė nepastovi. Ji išnyks, sprogs kaip balionas, ir labai greitai“, – sako Voinovičius. Jo nuomone, šiuo momentu reitingas palaikomas dirbtinai, bet tai truks neilgai.
Dauguma žmonių priima informaciją pasyviai, mano Voinovičius. Dabar televizija rusus įtikinėja, kad dešimtajame dešimtmetyje buvo siaubinga katastrofa, iki tol viskas buvo normalu. Daugelis sako: „Aš niekada taip gerai negyvenau, kaip prie Putino“.
Voinovičius pabrėžia: „Teisingai, tokio gerovės lygio niekada nebuvo“. Jo nuomone, net iškraipytas ir išsigimęs rusiškas kapitalizmas užtikrina žymiai funkcionalesnę ekonomiką, nei KPSS valdžia. „Be to, nebėra išlaidų ideologijai“, – mano Voinovičius.
„Bet dabar, atrodo, žmonėms teks susiveržti diržus, ir kai kam jau kirba abejonės“, – priduria jis.
„Ar reikia Vakarams suprasti apie įvykius Rusijoje kažką tokio, ko jie nesupranta?“ – paklausė žurnalistė.
„Nesu įsitikinęs. Manau, kad šiuo momentu Vakarai supranta Rusiją geriau, nei anksčiau, ir žymiai labiau jos bijo. Mano nuomone, bet kokiu atveju kraupi Rusijos prigimtis perdedama: dauguma šių laikų analitikų Vakaruose net neįstengia įsivaizduoti, kad Rusija gali būti kitokia. O aš manau, kad gali, jeigu įvykiai pakryps kitaip“, – sakė Voinovičius.
„Kai Japonijoje pasikeitė režimas, japonai pasikeitė; rusai irgi gali pasikeisti, jeigu tam susiklostys sąlygos. Šiandien mes esame ties itin neaiškia situacijos riba, kai arba viskas baigsis katastrofa, arba į valdžią ateis žmonės, (kurie geresni už dabartinius valdovus)“, – pažymėjo Voinovičius.
Jo nuomone, Rusijai netrukus pasitaikys naujas šansas suartėti su Vakarais, žengti žingsnį link demokratijos. „Jeigu taip atsitiks, Vakarai turi tą laiku pastebėti ir protingai paremti“, – pataria Voinovičius.
Nuotraukoje: rašytojas Vladimiras Voinovičius.
Šaltinis: The Daily Beats
2015.06.30; 18:00
