VILIUS BALTRĖNAS
S v e i k i, s a m a n o t i e j i b r o m a i !
…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus universitetu, vienu seniausių Europoje – prasidėjo nuo didelio, neplono ir puošnaus Albumo.
Jį džiaugdamasis gavau iš neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir kūrybiniais palinkėjimais – kaip Lietuvos radijo literatų būrelio paskatinamąją premiją.
Gerokai apkerpėjusioj atminty – iš tuometinio jaunųjų susibūrimo tebemirguoja Violetos Palčinskaitės, Romo Sadausko, Nijolės Masteikaitės, Kęstučio Nastopkos, Irenos Bliuvaitės ir kitų, ir kitų veidai ir vardai. Spalvingiau apie tai, man regis, ketino papasakoti kurso linksmabalsė Irena Bliuvaitė-Kierienė. Kaipgi, juk dauguma įsimintinojo būrelio jaunikaičių sulėkėme ir sutūpėme į tas pačias auditorijas.
V i e n a s iš – “ t y l i a i, b e t r i m t a i…”
Jau minėtasis kolega iš literatų būrelio, druskininkietis Sadauskas, anuomet nuskubėjęs į žurnalistines tobulybes, ar tik ne antrais studijų metais pristatęs Universiteto studentų laikraštyje pluoštą mano eilėraščių “Iš lyrinio dienoraščio”, kilniadvasiškai pavadino autorių “ tyliai, bet rimtai ieškančiu…”
Taigi… O tebeieškau – iki šiol… Ir jau seniai reikia pripažinti – kažin ar nors ką nepaprasta suradęs, tykiai “išnyksiu lyg dūmas” iš mūsų daugiaspalvio, pasigėrėtinai turtingo kurso panuovalės. Žinoma, universitetinė paskata man buvo nepaprastai svarbi. Nors gal ne visai tokia, kaip geranoriškasis Romas po daugelio metų “Literatūroje ir mene” atkūrė anekdotišką situaciją. Girdi, sėkmingai knygeles vaikams leidžiantis Baltrėnas jau anais – Universiteto literatų būrelio negandų laikais, rodėsi paruošęs rinkinį. Net ir kainą pažymėjęs …
Iškalbingąjį Romą bene bus suvedžiojusi atmintis. Tokį rinkinį – svarstytą ir nusvarstytą – buvo drąsiai pateikęs šviesaus atminimo mūsų kurso kolega Albinas Vasiliauskas. Gerokai originalesnis už mane, gal ir už mus visus. Romas Sadauskas teisus nebent dėl vieno: buvau ir likau, pasak jo ankstesniojo – ”tyliai ieškantis”, iki šiol besibarantis pats su savim. Kaimiškas, sodriau nesulapojęs mentalitetas – kaip kišo, taip ir tebekiša koją: ”Dievas gal talentų pašykštėjo, velnias – neatnešė obuolių…”
P a k e l ė j e – s u S a u k a i r T i u t č e v u …
Ta pačia dingstimi prisiminčiau štai tokį epizodą. Mūsų studijoms dar neįsibėgėjus, Tauro bendrabutyje lituanistus lankė poetiškai emocingas, filosofiškai galvotas dėstytojas su vešlia plaukų kupeta Donatas Sauka. Nebeprisimenu, kaip jo rankosna atsidūrė pora mano ”eiliuotų bandymų”. Tebegirdžiu tik jo rimtą pasakymą: ”Na, šiek tiek gal primena Tiutčevą…” Entuziastingasis dėstytojas gal turėjo omenyje pelnytai pakritikuotiną sekimą ar svetimas įtakas. O aš pats tai priėmiau kaip padangių liaupsę. Mat, savo gėdai, būčiau privalėjęs pasisakyti: nei Tiutčevo matęs, nei jo taletingai subtilios poezijos regėjęs. Ir šiandien belieka atsidusti: neišprusimas, totališkas provincialumas lydėjo tada ir, deja, iki šiol tebelydi.
P r a v e r t o s p a s a u l i o d u r y s
O buvo, buvo mūsų kurse didžiai galvotų, pavydėtinai prakutusių, visokiausiais talentais ar net jų vaivorykšte apdovanotų.
Su anuometine nuostaba prisimenu vienoje filologų auditorijų ant studentiškų stalų išdėstytą Romualdo Ozolo tapybos parodą. Anam laikui – supermodernią! Kur tu, garsusis mūsų Romulai, kokiam pieno ar politikos bidone užkasei dar vieną savo talentą?
Nebežinau, kaip prie to ”benefiso” pritapo Romo bendražygis Algis Patašius. Bet, regis, kaip tik tada, prisėdęs auditorijoje prie pianino, taip sugrojo už širdies griebiantį opusą, kad ir stebėjausi, ir pats sau prisižadėjau: pramoksiu muzikuoti! Su konservatoriją lankiusiu giminaičiu – Pavilnyje – ne vieną šviesią akimirką prasėdėjau prie jo senutėlio fortepijono. Nesyk pasilikdavau ir filologų auditorijoje, prie viliojančio instrumento. Deja, padoriau ko išmokti – pristigo laiko, gal ir kantrybės…
Taip ir likau tik dainuojantis. Paskui dainą galėjau lėkti nors į dangų, nors ir į pragarą. Dažniau – gerumo keliu. Dar pirmąją studentiškų atostogų vasarą traukinyje susidūriau su tautosakos rinkėjais, kuriems vadovavo Leonardas Sauka.
Taip, taip, dar vienas Sauka, taip pat garsus mokslininkas, tituluotas akademikas. O tada… Žodis po žodžio, pasigavom dainą… Kiek riedėjo traukinys, tiek skambėjo mūsų jauni balsai. Nė vieno posmo nekartojom. Baigėsi tuo, kad pakeliui parašiau namiškiams laišką: ” Parvažiuosiu po poros savaičių. Kol kas rinksiu dainas Stačiūnų apylinkėse. Maitinsiuos lašinukais iš bendros studentų terbos. Stengsiuos kitų neapvalgyti… O Stačiūnuos, sako, kiaušinių ir svogūnų laiškų – nors vežimu vežk…” Va, kaip!..
Pasaulis pasirodys neišmatuojamai platus, ims atsiverti vis įvairesnėm spalvom. Gundys ir siūlys griebtis ir šio, ir to, ragins bent pamėginti užpildyti vis aiškiau pasirodančias savąsias išsilavinimo seklumas ir nuokalnes. Bet reikėjo rinktis: norėjau ir muzikos, ir akademinio choro, tarp kurio tenorų dainavau, ir rimtesnės pažinties ne tik su sanskritu ar lotynų kalba, bet ir su moderniosiomis – prancūzų, vokiečių, taip pat su lenkų, o juolab su brolelių latvių, su jų nuostabiaisiais l y g u o ir z i r g a g a l v a… Lankiau ir menotyros fakultatyvines paskaitas, ir dar daug ką. Įvairiopos intelektualinių vilionių žabangos, manyčiau, stojosi prieš apstulbusias akis ne tik man. Juk daugelis buvome kilę iš tolimiausių užkampėlių, nors ir ne vienas – savo mokyklose auksu ar sidabru dekoruoti.
T a r p a u k s a g a l v i ų m e r g a i č i ų i r b e r n i o k ė l i ų …
Ne, stojamųjų egzaminų laikyti neteko. Išliko ryškiau akyse pirmasis apsilankymas Universitete – susitikimas su pasišaukusia įžanginio pokalbio garbiąja komisija. Rektorato vestibiulyje mes pirmiausia ir susipažinome: Evalda Strazdaitė iš Strazdų, Rytė Liučvaitytė – nebežinau iš kur… Ir dar… – daugiau nei dešimties… Tame būryje kažkodėl neprisimenu Kęstučio Nastopkos, nors… išlydėdamas į Vilnių, Julius Ulba, jei neklystu, buvęs Just. Marcinkevičiaus kurso lituanistas, tuomet jau Kupiškio vidurinės mokyklos direktorius, sakė: ”Pamatysi… Bus ten tavo kaimynas, taip pat auksinis medalininkas, literatas iš Biržų mokyklos…” Progų susibičiuliauti atsirado vėliau – bendrabutyje, skaityklose, auditorijose. O tuokart mūsų visų, gerokai drovių ir sutrikusių, laukė garsaus Universiteto garsūs profesoriai ir docentai.
S k e p t i š k a s p r o f e s o r i a u s m o s t a s …
Paklaustas, kodėl taikausi į literatūrą, buvau betraukiąs iš užančio pluoštą kupiškėnuose spausdintų savo eilėraščių… Pats seniausias komisijos narys – kaip paskui pažinau ir nuoširdžiai žavėjausi, legendinis kalbininkas, profesorius Juozas Balčikonis – gan atsainiai mostelėjo, sakytum, gindamasis bitininko ranka.
Nelabai suvokiau – ką tai galėtų reikšti? Tik po daugelio metų šį bei tą skaitydamas aptikau: ir Juozas Balčikonis jaunystėje rašė eilėraščius! Ką ir pridėsi.
Nebent pridurčiau: viskam, pasirodo, savas laikas. Net ir paprasčiausiam išmintingojo senolio gestui atpažinti. Dabar, retkarčiais su grauduliu pažvelgdamas į anaiptol nedaug kam reikalingos savo poezijos knygų knygelaičių šūsnį, lyg ir nejučia prisimenu skeptiškai pranašišką profesoriaus Balčikonio mostą. Sic transit gloria mundi!
E s m i – i š p u n t i n i n k ų p a d e r m ė s …
Būta su iškiliuoju profesorium ir sėkmingesnių susitikimų, nors jų smarkiai bijojau. Buvau prisiklausęs, kad Balčikonis nemėgsta kupiškėnų: jie dėl savo patarmės ypatingumo nesugeba padoriai kirčiuoti. Nebent visus Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomus atmintinai įsikaltų į galvą. O aš – tikrių tikriausias anų nelemtųjų kupiškėnų – puntininkų, dadininkų, rotininkų patarmės gaivalas.
Drebinau kinkas ir tą atmintiną egzamino dieną.
Šio bei to paklausinėjęs, profesorius į mano studijų knygelę įrašė: g e r a i.
Gerai tai gerai, bet man itin rūpėjo penketukas ir neišvengiamai būsianti padidinta stipendija… Tik štai, neatiduodamas knygelės, senasis kalbininkas pasiteiravo: „ O kaip kupiškėnai taria: Šiauliai ar Šauliai?..“ Nedvejodamas atsakau: „Tik Šauliai…” Ir priduriu: „Dažniau vartojame vienaskaitą. Važiuosma Šaulin skūrų pirktė…“
Profesorius atsiverčia mano knygelę ir priešais žodį g e r a i parašo raidę l. Taigi: labai gerai. Baubas nebe toks baisus.
M ū s ų d i d i e j i k e l r o d ž i a i …
Kalbos mokslų vingrybės, nors iš literatų stono mūsų neišvertusios, buvo visiems gana įdomios. Po teisybei, ar rastume nors kiek prakutusį literatą, kuris bodėtųsi, nesirūpintų savo gimtąja kalba? Visus mus siejo tas pats kalbos jausmas ir nemaži rūpestėliai. Scriptor Magnus (tai buvo ne kas kitas, o Romualdas Ozolas) ant lygiai tokios pat nuotraukos, kokią matome prie šių atsiminimų, anuomet užrašė: „Didžiam kalbos tvarkytojui – nuo jos darkytojo…“
Nesiribojome vien savais ar tik tos dienos rūpesčiais. Senosios lietuvių raštijos, grožinės mūsų literatūros pradžių pradžios skelbėjai ir tyrinėtojai, vėlesnių amžių literatūrinės kūrybos istorikai ir kritikai – buvo mūsų didieji kelrodžiai.
Mums dėstė tokie Universiteto šviesuliai, kaip Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Donatas Sauka. Filosofinės išminties ir nepalenkiamos, bet protingos logikos žodžiu mus žavėjo filosofai Eugenijus Meškauskas, Kristina Rickevičiūtė … Kiekvienas stengėsi kuo daugiau mums duoti, vis iš savo srities – giliai, plačiai, išsamiai. Pūtė į mūsų širdis mokslo ir grožio, tiesos ir gėrio dvasią.
Ir pastangos nenuėjo perniek. Šiandien, kartu su solidžią atsiminimų knygą išleidusia profesore Evalda Jakaitiene / anų dienų mūsų Valda Strazdaite iš Strazdų padangės / esame laimingi pasakyti: „GYVENAU… IR DAR NORIU…“ Skaitau šiais Just. Marcinkevičiaus žodžiais simboliškai pavadintus memuarus ir sakau: AČIŪ, Valda-Evalda! Už talentingai atkurtą tavąjį (tuo pat metu gal ir daugelio mūsiškių) lemtingąjį „gyvenimo romaną“…
D e r l i n g o r u d e n s r i e š u t ė l i s …
Nuo pat pirmos paskaitos supažindinęs su senosios raštijos pradžiamoksliu, su asmeninių išrašų ir archyvų kaupimu, Jurgis Lebedys ragino: būtiniausiai mums mokėtina lotynų kalba, taip pat vokiečių, lenkų. Be jų nė žingsnelio. Kalbėjo ramiai, santūriai, bet su pasigėrėtinai įtaigiu, kategorišku imperatyvu.
Vai, kaip skyrėsi šis nedidukas, tvirtai suręstas, labai tvirto, stipraus charakterio pedagogas nuo mano įsivaizduotojo. Mokykloje pavartęs vieną kitą leidinį su Lebedžio pavarde, buvai jį įsidėmėjęs. Ir kažkodėl įsivaizdavau esant labai aukštą, ilgu kaklu, gerokai palinkusį, akiniuotą mokslininką. Pasirodė – visiška priešingybė: gana jaunas, stamantrus vyras, sakytum, tikras derlingo rudens subrandintas riešutėlis. „Mano galimybės gana ribotos, o jūsiškės kuo tyliau klausytis – neribotos‘‘, sakydavo ramiu, tvirtu balsu, jei kas iš paskutinių suolų pasiskųsdavo negirdįs. Žavėjo šio žmogaus susikaupimas, kruopštumas ir, žinoma, intelektas, tikslūs, išsamūs ir visuomet svarūs argumentai.
Troškome, stengėmės žengti jo takais, įsidėti galvon, ko mokė, ką ir kaip vertino. Laikas buvo toks, kad jo žodžiai mums buvo pati geriausioji sėkla į mūsų jaunas širdis. Jeigu kas nors nutiko kitaip, tai nutiko vėliau, jau kitu laiku ir su kitom giesmėm bei grėsmėm.Tad ne vienu atveju, ir ne vienas, privalėtume pasakyti: mea culpa… Šio ir kitų dėstytojų įtaigiai paraginti, bent jau tiek lotyniškai išmokom visi.
K a s g i t o k s AŠ?.. – b e n e b ū s i ą s … j a p o n ų i m p e r a t o r i u s !
Atsimenate, koks stotingas, iškiliakaktis atžingsniuodavo antikinis docentas Leonas Valkūnas. Tikras antikinių kalbų ir literatūrų liūtas!.. Vienai mūsų vyriškai grupei kaip tik jis ir padėjo slebizuoti lotyniškai. Kuo mandagiausiai kreipdavosi: „ Prašom tamsta paskaityti, draugas Girdeni… Ačiū, labai gerai…“ Arba: „ Dabar prašom Jūs, draugas B… Dėkoju, prašom sėstis…“ O kitiems, sunkiau tą kunigų, daktarų ir provizorių kalbą įkandantiems, aštriai bakstelėdavo: „ Na, tu dabar, skaityk…“ Koks nors VU (vėliau dėl lotynų net perbėgęs į lengvesnę specialybę) pradėdavo: „Aš tai išverčiau šitaip…“ „Pala, pala… – sutrikdavo docentas. – Kas čia toks AŠ?… Bene būsi… japonų imperatorius… Sėskis…“ – mostelėdavo pasityčiodamas. Taip docentas pagerbdavo pajėgesniųjų kastą…
Nepėsti buvo ir studentėliai. Vienas mūsų pačių vyriausių, daug ko matęs suvalkietis Sigitas V., vienąsyk taip protino garbųjį docentą: „Nei čia varkite su mumis, dėstytojau, nei ką… Kaip asilai atėjom, taip asilai ir išeisim…“ Palikęs narsuolį dar vienam semestrui pasitobulinti, vėliau, po pakartotinio egzamino, kietasis docentas parašė neblogą pažymį ir švelniai priminė: „Matote, draugas Varnagiri, vis dėlto galima išmokti…“
K a l b ė t o j ų i r k a l b ų a p s u p t y …
Dainingo ir iškalbaus, praeity smarkaus boksininko Ričardo Mirono sudomintas, ne tik išmokau „Gaudeamus igitur“. Buvo progos paragauti ir senosios indų kalbos – sanskrito. Deja, ištvėriau kur kas trumpiau nei ten pat iš vyresnių studentų užklydęs būsimasis profesorius eruditas Tomas Venclova. Šiek tiek kažkas mums dėstė lenkų kalbą, bet nebeprisimenu kas – daugiau pasisėmiau vėliau, iš kambarį mums nuomojusios pani Marijos …
Latvių kalbos giminystę ir nemenką grožį demonstravo aštriamintis, santūriai smagus kalbininkas Jonas Kabelka. Prieš egzaminą paprašydavo surašyti tikslų abėcėlinį sąrašą ir persergėdavo: „Visi iš eilės, tvarkingai. Kad man paskui po vieną nelandžiotumėt…“ Jei dar į knygelę pasirašydavo neegzaminuodamas, kaip atsispirsi dėstytojo norui – buvom pavyzdingai tvarkingi ir po vieną nelandžiojom.
Bene porą semestrų lankiau prancūzų kalbą (ją buvau mokęsis ir vidurinėje). Universitete – miela dėstytoja, gražiai lietuviškai besivadinanti Ramutė Ramunienė, bet su rimtu prancūzišku pasirengimu, pagarsėjusi pedagogė ir vertėja.
Mane, ir ar tik ne romantiškąjį grupės draugą Vygandą Račkaitį, – nuoširdžiai kalbino pereiti į prancūzų kursą. Nesusigundėme, bet mokytis buvo smagu. Kaip ir vėliau su dėkingumu dėstytojai originalo kalba karpyti balzakiškąją „Šagrenės odą“…
Nenuskendo nebūtin atkaklaus docento, vėliau profesoriaus, Lebedžio raginimas pramokti visiems lituanistams vokiškai. Fakultatyviai lankiau turiningas aristokratiškai prakilnios ir orios vyresniosios kartos dėstytojos Januškevičienės, regis, Salomėjos Nėries mokslų bendražygės, paskaitas ir pratybas.
Pramokau tiek, kad baigdamas lituanistiką, užsimaniau studijuoti iš naujo – vokiečių kalbą. Rektorius leido. Turiu studijų knygelę su poros kursų atsiskaitymais. Gaila, užpultas darbų kasdienybės, daugiau nebevaliojau.
Bet liko didelis noras be vertimų įveikti Remarko „Tris draugus“ ir niekad neišdilo iš atminties prasmingi didžiai žmogiškos ir autoritetingos dėstytojos pokalbiai.
Ir ji, ir daugelis kitų mus ne tik mokė, bet ir auklėjo, rengė patiems įvairiausiems gyvenimo netikėtumams ir iššūkiams, nors tokių žodžių anuomet per dažnai neminėdami.
R e k t o r i a i ! I r – i k i š i o l k a i s t a n č i o s a u s y s …
Gan daugelio šiandien minimą rektorių Juozą Bulavą prisimenu blankokai. Nebuvo progos iš arčiau. Mačiau gal tik vieną sykį, su didele palyda užsukusį aplankyti akademinio choro. Sutiktą neįsivaizduojamai iškilmingai, tiesiog pompastiškai. Užtat kitą rektorių, įžymųjį matematiką Joną Kubilių prisiminus – iki šiol kaista ausys …
O buvo taip. Eidamas anuomet palei šiandieninės Prezidentūros rūmų tvorą, bendrabučių linkui, susitikau jį, tada dar gerokai jauną naująjį rektorių. Ir išdrįsk tu man neišpasakytai: bičiuliškai pasisveikinęs, paprašiau rektoriaus patarimo! Mat buvo pats rudens įmirkimas, nesibaigiančios studentų talkos žemdirbiams.
O aš dar mokykloje buvau jose nudegęs, teisingiau – peršaldytas iki piktų reumatų. Rektorius dėmesingai išklausė ir pasiūlė grįžti kartu su juo. Taip ir žengėme petys į petį – pasaulinio garso mokslininkas ir tarsi sarmatos pristigęs pirmakursis. Ne, ne į Rektoratą… Pakeliui, netoliese paradinio įėjimo buvusiame Ūkio skyriuje, mano personos bėda buvo bemat išspręsta – talkų vardan buvau paliktas tvarkyti senųjų bibliotekos knygų.
Tais pačiais mokslo metais patyriau: kaimiškuosius studentus Universitetas stengiasi labiau pagloboti. Į gydomąsias purvo vonias Kryme, Eupatorijoje, kelialapis buvo gautas vienas. Pretendentų buvome du. Profesinės sąjungos pirmininkas, įdomia Tupčiausko pavarde, pasikrapštė pakaušį ir saliamoniškai nusprendė: „Atiduokime šitam kaimo berniokėliui. Ta vilniškė, arba jos tėvukai, ką nors patys sugalvos…“ Taip ir buvo.
T a i g i , „ b e k a r a m a k s l a …“ i r d a r š i s t a s …
…Su kurso vyrams itin apkartusiais karo mokslais, laimė, tesibičiuliavau trumpai. Kai vos po kelių teorinių paskaitų prasidėjo pratybos, kai prireikė gultis ant pliko cementinio grindinio, nekariškai pasipriešinau. Jau minėjau: buvau pasičiupęs reumatą, metus išgulėjęs lovoj. Dabar, išsiklausinėjęs, nudrožiau į gydytojų komisiją kariniame komisariate. Prisimenu iki šiol pagyvenusio mediko žodžius: „Reikia tai pagaliau spręsti …“ Gavau popierėlį, visam laikui atleidusį nuo karinės tarnybos. Kaip linksmą anekdotą kurso draugai persakė būtent man taikytus karinės katedros oficieriaus žodžius: „Žalj čeloveka, mnogovo choroševo ne uznajet…“ (Gaila žmogaus, daug ko gero nesužinos…).
Mokiausi „be kara maksla“… Stengiausi kiek pajėgdamas ir, matyt, netingėdamas. Sako, kad buvau stropuolis, rimtuolis, darbštuolis. Tuo pat metu – pridursiu – naivuolis ir kaimiškas keistuolis. Va, gal tik nei smarkuolis, nei anaiptol sveikuolis nebuvau. Vis dėlto trejus pirmuosius metus uoliai prasėdėjau paskaitose bei didžiojoje Universiteto bibliotekos skaitykloje. Kai prieš sesijas pristigdavo vietų, patyliukais pasikeldavome į ramią ir jaukią profesorių skaityklą.
Šiaipgi – vaikščiojau su šaipokiškai dideliu knygų portfeliu. Šiokias ar tokias išprusimo spragas mažumėlį lyg ir užkaišiojau. Bet daug ko ir stigo, ypač tikro, rimtesnio, kietesnio savarankiškumo.
Teisybė, nuo pirmokėlio pradinuko iki pat trečio–ketvirto kurso niekaip nesu buvęs „ nei politizuotas, nei organizuotas.” Galėjau gal ir toliau ištverti, jei ne plaukimas pasroviui, bičiuliams iš paskos. Nesyk jie atrodė išmintingesni – įžvalgesni, ne tokie provincialūs… Bet gal apie tai pakaks.
N e t a u, M a r t y n a i ?..
Negaliu apeiti vienos man skaudžios minties: ar ne be reikalo anomis dienomis, o ir gerokai vėliau, mūsų buvusią kurso draugę šviesaus atminimo Ireną Žvigaitytę – kai kas nepelnytai pakrikštijome miesčioniška, besipuikuojančia panele … Taip nebuvo. Žinau ir jaučiu pareigą tai pasakyti.
Kaip daugelis gal prisimena, per visus tris pirmuosius kursus dažniausiai laikydavomės drauge: Irena, Kęstutis ir šių žodžių rašėjas. Auditorijose, ekskursijose, žygiuose ir visur kitur. Manau, semiotiškasis profesorius Kęstas, jei tik turės ūpo, pats pasipasakos. O nuo savęs… Su tragiškai anksti Anapilin išėjusia kolege Irena buvome išties artimi bičiuliai. Iki širdies gelmių atviri ir netylintys. Ji žinojo visas mano kaimiškos asabos dūmas ir skaudulius, nuoširdžiai, atidžiai skaitė ir laimino lyriškus mano pasiskraidymus padebesiais. Ir pati pasipasakodavo nieko nenutylėdama, praverdavo savo jaunatviškas širdies paslaptis, bičiulystes, susižavėjimus ir abejones. Nesimaivydama ir nieko neužgauliodama. Buvo pavydėtinai jautri, prakilnios, nevienadienės sielos asmenybė. Už mus, dažniausiai kaimiškosios būties reliktus, mačiusi nepalyginti daugiau pasaulio ir žmonių. Labiau nei daugelis mūsų prasilavinusi, išprususi visokeriopai. Kam ir kaip tai galėtų užkliūti?
Seserėlės mielosios, taigi aš jus visas – gerbiu ir myliu… Bet leiskite delikačiai paklausti: ar tik ne savąsias pavydo liepsneles stengėtės nuslėpti, plačiais languotais sijonais mėgindamos pridengti savo kolegės, populiarios šiaulietės, anam laikui gan minimalistinį gimnastės kostiumėlį – ant bene vienintelio tuomet jaunimui skirto žurnalo…
Gimnastikos sporto meistrė! Ar daug kas žinojome tą faktą? Niekam ji tuo nesigyrė. Nesididžiavo ir nesipuikavo. Atvirkščiai – skaudžiai išgyvendavo kiekvieną atsainesnį žodį ar pažvelgimą. Kurso bičiuliams ir sau – troško žmogiško bendravimo šilumos, nuoširdaus palankumo. Ar manome, kad jai, nemaža pasiekusiai sportininkei, taipgi gan realių kultūrinių, teatrinių ambicijų turėjusiai maksimalistei – ar jai buvo paprasta ir lengva įsiterpti į mūsų, daugiausia iš provincijos, iš tolimų pasviečių atsivežtąsias nuostatas, nuotaikas ir bendrystes! O stebėti iš pašalies jos jautriai, turtingos dvasios, meniškai esybei buvo nepakeliamai skaudu. Nesyk pasišnekėdavome, ne sykį yra guodusis. Jau tada ji buvo subrendusi, gerokai platesnio akiračio, giliai mąstanti asmenybė, kokią vėliau visa Lietuva pažino iš turtingos teatrinės, režisūrinės veiklos.
L a i k u n e t e s ė t a s i s p a ž a d a s…
Žodis… Ištartas. Išgirstas?.. Laiku pasakytas. Duotas-prižadėtas? Laiku ištesėtas… Arba ne…Sušildytas. Atminty atgamintas…
O, kaip daug kiekvienam mūsų reiškia kito asmens, autoritetingo žmogaus – kad ir paprasčiausia ištarmė, kasdieniško pasakymo nuotrupa… Svarbiausia, kad už tos ištarmės – šiluma, ramus, nuoširdus jausmas.
…Jau visai naujaisiais laikais, pėdindamas senuoju studentų maršrutu – nuo Universiteto, Tauro aukštumėlin, kuklioje lauko kavinukėje, netoliese didžiosios sankryžos – pamačiau beprisėdusį garbųjį poetą Justiną Marcinkevičių.
Pasakiau labą dieną… Ir kokia buvo nuostaba ar mistiškas apstulbimas, kai atsakydamas į pasisveikinimą poetas pridėjo kuklios mano asabos vardą…
Ar taip ir buvo? Ar tik man taip pasigirdo?.. Susapnavau? Išsigalvojau?..
Ar galgi… Gal… Gal bus užsilikęs šviesioj atminty iš susitikimų mūsų anuose būreliuose, kai mus lankė jauni rašytojai, kalbino šnekino, sutrikusius ir droviai pritilusius…. O gal tai bus iš kur kas vėlesnio laiko? – kai buvau nusibeldęs į Maskvą, aprašyti mūsų menininkų susitikimo su tenykšte publika? Iš tų laikų turiu poeto autografą, besibaigiantį: „…vilniečiui nuo vilniečio – Just. Marcinkevičius“.
Arba tektų grįžti vėl į studijų dienas? Dideliausiam sienlaikraščiui, kurį kabinome filologų koridoriuje, buvau įsipareigojęs gauti jo naują kūrinį. Susitaręs apsilankiau Antakalny, naujame Rašytojų name. Poetas atrinko ištrauką iš „Kraujo ir pelenų“ poemos. Įspūdingąją ištrauką – apie trykštančią jaunyste dzūkaitę Jurgą:
/ „ Ji per parapijas kelias kasom tom buvo nusišaukus….“/. Bene mes pirmieji, nors ir taip kukliai, būsime tą dar šiltą ištrauką paskelbę. Paprašytas autorius parinko ir savo nuotrauką: „Čia aš kieme prie mūsų šulinio…Teturiu vienintelę… Prašyčiau grąžinti…“
Prižadėjau!.. Ir daug, daug kartų buvo progų tai padaryti. Nežinau, kokia pavietrė bus sukliudžiusi. Rengiausi vis, pasidariau keletą kopijų. Ir… taip lengvapėdiškai nesugebėjau pažado ištesėti! Prašausi dabar kolegų paskelbti šią poeto nuotrauką prie mūsiškų atsiminimų. Tegu tai bus – mūsų kurso relikvija. Kurso – ne, anaiptol ne vienu saitu artimai susijusio su atmintinuoju Justino Marcinkevčiaus kursu.
…O man ši publikacija tegu bus keleriopai skausmingas atpildas už neišlaikytąjį prieš pusę šimtmečio duotą žodį!.. Nuotraukos originalą prašyčiau perduoti Poeto muziejui, bibliotekai ar gal archyvui. Pats tai padaryti jaučiuosi nebeturįs moralinės teisės…
N u r i e d ė j u s n u o T a u r o k a l n o …
Per trečiąsias studentiškos vasaros atostogas nukurnėjau į kalbos bei redagavimo vingrybes išmanančio studenčioko besidairančią redakciją. Pasižadėjau mėnesiui. Ir užsibuvau. Kopdamas laiptelis po laiptelio, išbuvau savaitraštyje bemaž keturis dešimtmečius. Ligi pat dugno išsemdamas prailgintąjį ikipensinį amžių.
…Kaip stojusiam į savarankišką, „darbingą ir pajamingą stoną“, ketvirtakursiai mano bičiuliai, o kaipgi, kurso viršenybė … – leido apsispręsti: bendrabutis ar stipendija … Manydamas, kad vis tiek neilgai trukus teks riedėti nuo Tauro kalno (Pamėnkalniu tada, rodos, nevadinome), pasirinkau antrąjį variantą.
Be abejo, garsųjį bendrabutį gailu buvo palikti. Smagiai čia įsigyventa, susidainuota. Kažkieno kilnios valios ar humoristiško protrūkio dėka, abu su Aleksu Girdeniu buvome įkurdinti neprastoje draugėje. Kambaryje – du žemaičiai ir du kupiškėnai, ir tų, ir tų – po diplomantą ir po pirmakursį. Du – kalbininkai, kiti du – bebraidantys po literatūrines pievas…
Juozas Girdzijauskas, prof. Lebedžio džiaugsmui ir palankumui, jau plačiai garsėjo mokslingumu. O, kokie disputai kildavo, kai mūsų kambaryje apsilankydavo jo kolegos – jaunas prozininkas Raimondas Kašauskas, poetas Henrikas Algis Čigriejus ir kiti. Mudu su Aleksu tik išsižioję klausydavomės.
Diplominį darbą iš lietuvių poetikos, iš eilėdaros Juozas parašė bemaž prilygstantį disertacijai. Ir koks buvo nusivylimas, kai būsimųjų specialistų skirstymo komisija nugrūdo jį į kuklią provincijos mokyklėlę, vėliau šiap taip išmainytą į panašaus lygio rajoninio laikraščio redakciją. „Geriau jau būčiau ir toliau pūtęs tromboną konservatorijoj…“ – prisimenu karčius jo žodžius. Į aspirantūrą grįžo tik po kelerių metų – atkaklumu, darbštumu, su ryškiu mokslininko pašaukimu. Gynė disertacijas, tapo pagarsėjusiu profesorium – savo garbaus patrono Jurgio Lebedžio priesakų ir darbų tęsėju.
Kitas mūsų kambario diplomantas – Algis Kinderys. Šmaikščios natūros, originalios šnekos kalbininkas, vėliau papildęs enciklopedininkų gretas. Pasklaidęs kortelių pluoštą savajam diplominiam, kaip tikras kupiškėnas – mėgdavo pamiegoti. O mūsų Aleksas iš pat ankstyvo ryto griebdavo didelę skardinę su „žemaitiško smolčiaus“ likučiais ir milžinišku peiliu imdavo gramdyti taip, kad net sienos drebėdavo. „Ar negali tyliau…“ – pramerkdavo akį Kinderys. „Negal…“, – atsiliepdavo Aleksas ir gremždavo toliau. Retkarčiais pačirpindavo ausį rėžiančiu smuikeliu, darytu gal kokio vietinio žemaičių stradivarijaus … Ir rūkė, rūkė, rūkė …
Kitais metais – išėjusius diplomantus pakeitė jaunesni kolegos. Ir dar: mano užgaida, prisiekusį rūkorių Aleksą Girdenį išsimainėme į Kęstutį Nastopką. Nors ir ne pliauškaliai, smagiai pašnekėdavom apie jo brolelius ir ypač apie dailumą jo pusseserių Nastopkaičių, karts nuo karto iš Biržų sušvisdavusių Tauro platumose.
Bet štai katino dienos baigėsi. Su panašaus „darbingo likimo“ bendražygiu atsidūrėme Kosciuškos gatvėje, neatitaisomai sulenkėjusios latvės pani Marijos globoje. Ir dabar su šiltu jausmu pravažiuoju pro tuos simpatiškus dviaukščius tarp šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Čiurlionio menų gimnazijos. Pro langą prie troleibusų stotelės nuolat matydavome poetą Eduardą Mieželaitį, su didoku, puošniai languotu lagaminu – išsiruošusį, matyt, vėl į užsienio kelionę. Gyveno tuose pačiuose išmoningai sublokuotuose namuose, bute per du aukštus. Mudu su bičiuliu miegojom savo nuomojamam kambaryje ant plačios, senoviškos sofos. Gal po metų, „ištekinęs“ kolegą už vilnietės, būsimosios medikės (jos mama, beje, dirbo kasininke mūsų Tauro bendrabučio valgykloje), likausi karaliauti vienas ant tos istorinės sofos. Paskui, pani Marijos „paaukštintas pareigose“, persikėliau į atsilaisvinusią svetainę. Rašiau diplominį darbą apie „Parduotų vasarų“ kompoziciją. Sulaukdavau mielų svetelių bendrakursių, iki šiol prisimenančių anuos smagius pašurmuliavimus.
G y v e n i m ė l i s … P r i e š a i s k u r s o s e n i ū n o l a n g u s
Galiausiai, dar po kokių šešerių metų, nusibeldžiau į Antakalnio galą – į kooperatinį mokslininkų namą, priešais tokios pat mūsų kurso seniūno Ipolito Ledo kooperatinės rezidencijos langus. Kaip tik čia, mano senbernystės kadencijai pasibaigus, kruopštusis Ipolitas stropiai atliko vienintelio pabrolio, taigi ir piršlio supergarbingą misiją. Padovanodamas dailiai riestą pypkę, kurios, deja, taip ir neprisirengiau užsikurti…
Porai šeimyniškų metelių nužydėjus, mano buvusį viengungišką būstą išsimainėme į du – vėlgi kooperatinius kambarius, skambioje Oginskio gatvėje – šįkart per vieną namą įpiečiau nuo piršlio Ipolito … Po dešimtmečio, vis šeimos gausėjimo dingstimi, nusikooperatinome į Šeškinės kalvas, dar po dešimties – į Fabijoniškių pamiškės prieglobstį. Juokėmės, jog traukiame arčiau Kupiškio, kuo toliau nuo sostinės bromų ir mūrų.
Ne ilgiau kaip dešimtmetį ištvėriau ir Fabijoniškių gale. Išskubėjome į Pavilnio sodus, kur ir iki tol, nebe vieną dešimtį metų, nuolatos nuvažiuodami, sotinome savuosius žemdirbių, ar tikriau – donelaitiškuosius baudžiauninkų genus. Toks prigimties šauksmas, ar ką…
Tėvukas buvo kaimo meistras, kupiškėnų apylinkėse surentęs daugybę namų. Mokėjęs visus be išimties kaimiškus amatus. Kam tai, didelio naivumo pagautas, pasakoju? Ogi, tam, kad ir mano, nors palepusios, išbaltėjusios, sumiesčionėjusios rankos – šaukėsi ne tik kasdieninių bėgiojimų per popierius, bet ir rimtesnių meistrysčių. Per geras tris dešimtis Pavilnių vasarų, jau ir su vaikų talka, atlikau mažne šešias „impozantiškos sodinės gryčios“ rekonstrukcijas. Pradėjome nuo šešių kvadratų rūmo. Iki… Ai, sakytum, kriaučius prie nudryžto švarko rankovės būtų prisiuvęs kailiniokus.
Suprantu, kad retkarčiais, pavieniui arba didesniu būriu, čia užklystantiems kurso draugams buvo dėl ko sarkastiškai pasišypsoti. Nebuvo čionai tokių įspūdingų tolumų, nei nuostabiųjų Neries papievių, kaip prie Norberto Vėliaus sodybos. Vis dėlto ir iš čia mėgstame pėsčiomis nužingsniuoti prie žemiau Pavilnio vinguriuojančios Vilnios, prie mįslingųjų Pučkorių atodangų, prie mūsų akyse atgaivintų ir smarkiai, deja, sumodernintų senojo Belmonto gražmenų.
Prie savosios gryčios, bent mums patiems, taip pat nemenko džiaugsmo būta. Pasiilgtosios, kaimiškai palaimingos tylos – į valias iki šiolei. Ir genių beigi žalvarnių, zylučių, strazdų ar žiemiškai jaukių sniegenų. Ir visokių kitokių kasdienybės pagražintojų, dvasinės pusiausvyros palaikytojų.
B e l i k t ų p r i d u r t i: … n e, i r n e m a n, M a r t y n a i…
Didžiai smagu, kad kurso draugai, nors vieną kitą vasarėlę čia sulėkdami, bus dosniai pagyrę mūsų kaimiškai ramią tylą ir, kaipgi be to, kad ir… nucibusius kopūstų daigus. Šalia tų tylų ir žemdirbysčių – ne viena diena ir naktis pratūnota prie primurzintų popierių. Visiems aplink pasigirdavau, kad ar ne šeši kurso bičiuliai yra tapę profesoriais, dar antra tiek – ne mažiau garbiais docentais. Ir, be abejo, neiškęsdavau nepridėjęs: pažįstu mokslingųjų dienas ir naktis. Manoji pati ėjo tais pačiais profesūrų keliais, tiesa, kitame kultūros pašaly, muzikos pedagogų dirvonuose. Prisižiūrėjau, prisimąsčiau, o ir pavydo smarkūs gaisai bus pamažu apiblėsę. Jau pasimiršo, kad po lituanistikos studijų buvau bekimbąs į vokiečių kalbą / tebeturiu antrą studijų knygelę/. Kad esu išlaikęs filosofijos kandidatinio minimumo egzaminą …
Neišbrendami kampai vis pilni ir tų nelemtų popierių, kuriuos esmi be viešpaties užbrėžto saiko primarginęs. Ir vis tiek, užraukdamas žemdirbiškai ūkišką savo kadenciją, dar labiau įsivariau, sakykim, į juodraštines savo mažų ir paaugesnių knygelaičių leidybas. Taigi, mieli kurso bičiuliai: kaip kitaip atsikratyčiau nepanešamai didelių pensininko kapitalų? Sakot, vertėjo pataupyti anūkams…. Gal ir esate teisūs, bet kaipgi tuos šelmius besugaudysi – nuo balbieriškių iki barselonų, londonų, varšuvų ar berlynų…
xxx
Daug žmogui duoda gyvenimėlis … Bet pamažu, nors ir labai atrodytų dar ne laikas, gviešiasi kuo daugiau atsiimti. O kad nebūtų taip nepakeliamai skaudu ir graudu – prigesina per metų metus susiklosčiusių vaizdų spalvas, ištirpdo, paplonina atminties klodus. Lieka tik šiokie tokie epizodai, nuotrupos, pabiros, vienas kitas žodis ar sakinys, vienas kitas savo ar svetimo L i k i m o posmas ar tiktai priedainis …
Ką gi, ačiū Jo D i d e n y b e i – ir už tai. O kad, va, tik toks bus balansas … Ar pagalvojome tada ir vėliau – pakeliui, vis pakeliui iki šios nebeatšaukiamos akimirkos.
P.S.
Taigi… Tiek ir tebus. Galėtume profesoriaus Balčikonio mėgtąją sentenciją ir atvirkščiai apsukti: non multum sed multa…
Autoriaus parengti parašai po kai kuriomis nuotraukomis:
2. Pirmakursiai Sereikiškių parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas.
3. 1957 metai. Keturi akiniuočiai – kambariokai Tauro balkone. Iš dešinės: kupiškėnas Algis Kinderis, du būsimieji garsūs profesoriai – Aleksas Girdenis ir Vytautas Girdzijauskas (abu žemaičiai) ir vėl kupiškėnas Vilius Baltrėnas.
4. Tautosakos rinkėjai Stačiūnuose. Vadovas – būsimasis akademikas Leonardas Sauka. Aplinkui jį – penki iš mūsų kurso (iš dešinės): Teresė Ramanauskaitė, Evalda Strazdaitė, Rytė Liučvaitytė ir… nebeįžiūriu – Morta Nastaraitė ar Janina Lapackaitė?.. Tiesiai už Rytės – Vilius Baltrėnas.
