Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Prezidento Gitano Nausėdos patarėja, Užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė sako, kad antradienį paaštrėjusi situacija Rytų Ukrainoje, Donbase, kai prorusiški separatistai užpuolė Ukrainos pozicijas, parodo, jog Rusija ciniškai primena apie prieš šešerius metus įvykdytą Krymo aneksiją.
 
A. Skaisgirytė taip pat pažymi, kad Lietuva ES turi bendraminčių, raginančių palikti įvestas sankcijas Kremliui.
 
„Kalbant apie Donbasą, Normandijos ketvertukas rinkosi ne taip seniai ir dar sykį buvo pakartota – Minsko susitarimai tebegalioja, juos reikia vykdyti. Rusija turi atitraukti savo pajėgas. Deja, vietoje to, matome dar vieną jėgos proveržį. Iš tikrųjų labai ciniškas būdas paminėti šešerius metus nuo Krymo aneksijos pradžios“, – ketvirtadienį LRT radijui sakė A. Skaisgirytė.
 
Jos teigimu, ES yra daugiau šalių, siekiančių, kad situacija Ukrainoje nebūtų pamiršta, o įvestos sankcijos Rusijai paliktų galioti.
 
„Turime bendraminčių, ir mūsų bendraminčiai pirmiausia yra Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija. Kitaip sakant, regioninės šalys, kurios supranta, kas darosi Ukrainoje, ir bendromis pastangomis siekia europiniu mastu kalbėtis apie tai, kad Ukrainos reikalas nebūtų pamirštas.
 
Po tiek laiko gali kilti iniciatyvų, kad gal jau Rusija buvo pakankamai nubausta, gal jau reikia atšaukti sankcijas. Ne. Sankcijos buvo įvestos dėl to, ką Rusija darė Ukrainoje, ir kol nepajudėjo Ukrainos reikalas, tol nemanome, kad sankcijos gali būti atšauktos“, – sakė A. Skaisgirytė.
 
„Europos lyderiai įvedė sankcijas, ir jos kol kas yra išlaikomos. ES nėra ta institucija, kuri kalbėtų apie kažkokias karines poveikio priemones. Turime tik politines ir jos yra naudojamos“, – pridūrė ji.
 
Rusijos remiami separatistai antradienį užpuolė Ukrainos pozicijas Donbase, atakavo Ukrainos karius ir bandė peržengti demarkacinę liniją, primena ELTA. Vienas Ukrainos kareivis žuvo, dar keturi – sužeisti. Skubos tvarka sušauktame posėdyje susidariusią situaciją svarstė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kuri pasmerkė Rusijos agresinius veiksmus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.20; 11:01

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m., kuriama iki dabar, bet lygiagrečiai vyko ir kitas, iš pradžių net sveikintinas procesas, tačiau tapęs tuo, ką šiandien visi įvardiname kaip pagrindinę šalies problemą. Nuo 1990 m. iki 2017-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,690 mln. iki 2,849 mln.

Statistika emocijų neturi, tačiau neklysta, per 27 metus šalyje gyventojų sumažėjo 23 proc., – tai reiškia, kad 2108 m. Lietuvoje gyventojų bus – 0. Sausas skaičių grafikas iš pirmo žvilgsnio pateikia absurdišką valstybės kūrimo rezultato prognozę, tačiau jis statistikos teisingumo nepaneigia. 

Premjeras Saulius Skvernelis

Iš tiesų per tuos 27 praėjusius metus gyventojų Lietuvoje mažėjo netolygiai, buvo įvairių periodų. Ekonominės krizės, įvairių vyriausybių veiksniai emigravimą iš Lietuvos tai paspartindavo, tai sulėtindavo. Tarkim, šiais metais emigracija padidėjo, todėl atsiranda greitėjimo tendencija. Kreivės susitiktų anksčiau ir tai reiškia, kad į XXII a. Lietuva įžengtų jau su neigiamu gyventojų skaičiumi. Kad šalyje gyventų mažiau nei 0 gyventojų, taip iš tiesų gali būti remiantis tik skaičių teorija, bet ne žmonių visuomenės realybėje. Žinoma, eksploatuoti laukus, vystyti aukštąsias technologijas galėtų ir ne Lietuvos gyventojai, nebūtina tapti ar būti šalies piliečiu, kad galėtum dirbti – tai tik funkcija, užtikrinanti pajamas – vieniems žmonėms išgyvenimo, o kitiems gyvenimo kokybę.

Apie ateitį ciniškai ar teisingai?

Vis dėlto, labiau tikėtina, kad Lietuvoje ir po šimto metų kažkokių gyventojų bus. Kokių ir kiek, dabar Vyriausybė ir sprendžia, gal ne tik apie save pagalvodama, nes vargu ar visi mūsų ministrai, net sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, sulauks 100 metų. Tačiau apie savo vaikus jie, kaip ir visi normalūs žmonės, pagalvoja, o vyresnieji pagalvoja ir apie anūkus, kurie galimai to laiko, kai statiškai Lietuvoje nebetūrėtų būti vietinių gyventojų, sulauks.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinės vyriausybės ir jos vadovo Sauliaus Skvernelio elgsena ir požiūris į emigraciją neatrodo toks jau nenuoseklus. Nėra abejonių, kad statistiką premjeras išsinagrinėja ir tendencijas analizuoja, o tai reiškia, kad ir pamąsto, kaip jis šioje šalyje gyvens toliau ir kas bus tie, kurie su juo ir po jo gyvens. Cinizmas, kuriuo pastaruoju metu kaltinamas S. Skvernelis, būtų kaltinimas, jei pats žmogus cinizmą priskirtų neigiamoms gyvenimo kategorijoms, tačiau jei cinizmas žmogui yra neutrali, normali jo būsena, kaltinimas cinizmu reiškia ta patį, kaip kaltinti žmogų, kad jis žmogus.

Emigracija – normalus reiškinys

Premjero požiūris į emigraciją labai taikliai atskleidžia ir jo požiūrį į valstybę bei jos gyventojus. Koks tas požiūris, S. Skvernelis neslėpė nuo pat pradžių, kai buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų  partijos koalicijos paskirtas premjeru. 2017 m. sausio mėn. Žinių radijo laidoje jis konstatavo, kad nuo metų pradžios padidintos „Sodros“ įmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms artimiausioje ateityje gali paskatinti emigraciją ir problemos dėl to nematė.

Taip ir įvyko – emigracija padidėjo. „Esminis dalykas, jeigu mes žiūrime šį momentą, taip – rizikos yra (emigracijos didėjimui), tačiau jeigu žiūrime į perspektyvą, tie žmonės, kuriems didėja atskaitymai į socialinio draudimo fondą, kurie draudžiami įvairiomis socialinio draudimo rūšimis, kai anksčiau jie nebuvo jomis apdrausti, tai jiems suteikiamos papildomos socialinės garantijos tiek dabar gauti išmokas įvairiomis situacijomis, tiek ir ateityje gauti tokią pensiją, kad nereikėtų iš valstybės prašyti papildomos išmaldos. Reikia žiūrėti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą“, – laidoje postringavo premjeras.

Visa tai, kas yra „po kablelio“, apie didesnėmis sumomis apmokestintų dirbančiųjų gerovę ateityje, galima priskirti elementariai demagogijai, kurią šis politikas taip pat laiko savaime suprantama savo pareigų ir komunikacijos su visuomene dalimi. Tarkim, toje pačioje laidoje jis postringavo: „Vyriausybė yra pasakiusi, kad per pusę metų peržiūrės visą mokestinę aplinką. Manome, kad turėsime pasiūlymų žmonėms, kurie pradeda savo verslą <…> , Vyriausybė svarsto, kad iš esmės mokesčiai Lietuvoje neturėtų didėti“.

Tačiau tuo pat metu didinami mokesčiai už šildymą, urėdijų, šveitimo bei kitos reformos ne tik kelia, premjero žodžiais „riziką“, bet skatina emigraciją, pasiūlymų verslą pradedantys žmonės laukia iki šiol, o tai ką Vyriausybė pamatė peržiūrėjusi visą mokestinę politiką, ir atsispindi artimiausius mokesčių pakeitimus numatančiuose įstatymų projektuose: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems; pajamų sumažinimas daugumai aktyviausių dirbančiųjų (PVM mokesčio padidinimas), ir pajamų padidinimas daugiausiai uždirbantiems („Sodros“ įmokų lubų jiems įvedimas).

Pasisekė – reikalingi, nepasisekė – emigruokite

Kokią ateities viziją premjeras įsivaizduoja ir kam bus sudarytos galimybės Lietuvoje gyventi ateityje, galima sužinoti ne tik iš S. Skvernelio svaičiojimų, bet ir pasiklausius tų socialinių partnerių, su kuriais premjeras sutinka kalbėti, girdi, ką jie siūlo ir jų pasiūlymus bei pageidavimus įgyvendina. Tarkim, po kovo mėn. įvykusio S. Skvernelio susitikimo su investuotojais, kur buvo tariamasi dėl Darbo kodekso pakeitimų ir investuotojai turėjo savų pageidavimų, asociacijos „Investors‘ Forum“ (IF) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas informavo žiniasklaidą, kad IF vyriausybei pristatė savo 13 pasiūlymų, kaip pagerinti šalies investicinį patrauklumą, įskaitant prašymą premjerui išspręsti „Sodros“ lubų įvedimo klausimą.

Pats premjeras po šio susitikimo apie investicijų pritraukimą aiškino, kad „<… > reikia užsienio ir vietos investuotojams leisti kurti konkurencingas darbo vietas, kurios leistų gauti žmonėms tokias pajamas, kad jie galėtų oriai gyventi ir pragyventi šalyje. Tam reikia, kad verslas nekonkuruotų darbo užmokesčiu, o varžytųsi darbo našumu. Tai turime skatinti ir tikrai skatinsime verslą investuoti į modernias technologijas fiskalinėmis ir mokestinėmis paskatomis“, – tuomet premjero žodžius citavo „Verslo žinios“.

Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa tai reiškia, kad „Sodros“ lubos nėra premjero pro langą žiūrint išmąstytas Lietuvos gelbėjimo planas. Yra plano autoriai, kurie ne tik kalbas parašo, bet ir nukreipia Vyriausybės vadovo žvilgsnį reikiama kryptimi. Priklausote tai grupei – išgyvensite, Lietuvos ateitis jums skirta, nepriklausote – emigruokite, vyriausybė neturi ko jums pasiūlyti. Ciniška, bet toks yra premjero pateikiamas pasirinkimas Lietuvos piliečiams.

Ateitis – elitui

Nuvilnijus pirmajai vyriausybės pristatytų numatomų mokestinių įstatymų pakeitimų komentarų bangai, premjeras žiniasklaidai išplatino tekstą, kuriame teigiama: „Vakar net keli Vyriausybės mokesčių pasiūlymus vertinantys komentatoriai teigė, kad reforma „didins turtingųjų pajamas“. Na ne, to nebus. „Turtingųjų“ – aš tai gal sakyčiau, daug uždirbančių – pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą. Tai skirtingi dalykai. Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“.

Sunku būtų patikėti, kad tokia mokesčių naštos lengvinimo turtingiesiems argumentacija paties S. Skvernelio parašyta, o ne jam talkinančių komunikacijos specialistų, nes situacija itin subtili, tyčiojamasi iš Lietuvos gyventojų daugumos, tačiau šio teksto tikslas juk yra įtikinti daugumą gyventojų, kad jais rūpinamasi ir juoda yra balta. Paprastai S. Skvernelis nesismulkina, rėžia iš peties, kad bus taip, ir daro kaip „užrėžęs“, o šiuo atveju bandoma argumentuoti, įtikinti.

Vis dėlto tas pačias mintis premjeras išdėstė ir žodžiu, susitikimuose su žiniasklaida pristatydamas numatomus mokesčių pakeitimus, tad tenka konstatuoti, kad tokia verslininkų formuluojama jų švenčiausia nauda valstybei, premjeras įtikėjo, arba jų ir premjero požiūriai sutapo.

Valstybė – didelė įmonė

Bene taikliausiai premjero elgseną ginant verslininkų, investuotojų forumo išsakytus pageidavimus apibūdino politologas dr. Kęstutis Girnius. Anot jo, S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai stambųjį verslą atstovaujantys savininkai ir valdytojai bei investuotojai tvirtina, kad jie atneša didžiausią naudą visuomenei, kuria ir išlaiko darbo vietas, sumoka valstybei daugiausia mokesčių į biudžetą – tai suprantama, jie atstovauja savo socialinei grupei ir ją gina. Tačiau, kai taip pradeda tvirtinti vyriausybės vadovas, reiškia kad valdžia jau atvirai pradėjo tarnauti tiems, kurie valstybę įsivaizduoja su verslininkų sukurtomis darbo vietomis, sumokėtais mokesčiais ir jų grupės teikiama neįkainuojama nauda visuomenei.

Tai, kad verslininkų tikslas pelnas ir nieko kito, darbo vietos jiems reikalingos tol, kol jos neša pelną ir kol nerandama geresnio būdo pelnui gauti, tarkim, rankų darbą pakeičiant robotais ir pan., nutylima. Nutylima ir tai, kad verslas neužsiima socialine pagalba ir Lietuvoje kratosi visų įmanomų įsipareigojimų kitoms visuomenės grupėms, tarkim, priimant į darbą nesibodi pasidomėti, ar moteris neturi mažų vaikų, o vyresnio amžiaus piliečiams pareikšti, kad ieškomi jauni, gabiausi, išsilavinę ir perspektyvūs (t.y. ilgai galėsiantys nešti pelną) darbuotojai.

Kai savanaudiškas žmonių pelno siekimas premjero galvoje tampa „rūpinimusi žmonių ir visuomenės gerove“ – reiškia, kad demokratinę valstybės sistemą ištiko krizė. Nes valstybė tampa tik bankeliu, kuris perdalina pinigus, stengdamasis jų kuo daugiau surinkti iš visur, kur tik įmanoma, o daugiausia įmanoma iš tų, kurių yra šalyje daugiausia – tai vartotojai, jiems ir tenka pagrindinė mokesčių našta. Dalį surinktų lėšų „bankelis“ nenoriai turi atiduoti (ar pamaitinti per įvarius „maisto bankus“, nes taip pigiau) tiems, kurie ateis prašyti išmaldos – pensininkams, bedarbiams, neįgaliesiems ir kt. skurdžiams. O tų, kurie išmaldos neprašys (emigrantų), jų „bankelio“ suvestinėse ir nesimatys. Su entuziazmu „bankelis“ investuoja, leidžia pinigus ten, kur jie duos didžiausią grąžą, t.y. uždirbs tą patį pelną. Neįtikėtina, bet tai yra ne tik normalus lietuviškos verslo įmonės, bet ir demokratinės šalies vyriausybės veiklos modelis.

Emigravimo skatinimo planas veiksmingas

Negalima teigti, kad dėl situacijos, kuri ištiko Lietuvą, kalta būtent ši Valstiečių ir žaliųjų partijos valdžia ir jų paskirtas premjeras. Šimtais tūkstančių Lietuvos piliečių šalį paliko per 27 metus, į valdžią atėjus dabartiniams politikams, procesas tik paspartėjo ir nebūtų dramatizuotinas, jei ne vienas esminis dabartinės valdžios bruožas. Jeigu iki tol socialinė, demografinė, ekonominė aklavietė, į kurią šalis palengva ritosi, buvo patyrusių politikos vilkų dangstoma aptakia retorika, įvairiais beprasmiškais „Grįžkime į Lietuvą“ projektais ir politinių jėgų susitarimais: „Ką reikėtų keisti, kad išeiviai prisimintų savo šalį ir sugrįžtų“ – tai dabar matome „nuogą karalių“.

Mokytojai protestuoja. Vyt. Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinei valdžiai emigracija nebėra problema, o ko gero, priešingai. Jei žmonės išvažiuos, ypač iš kaimų, bus galima pigiau supirkti dirvonuojančias žemės. Dideliems žemės plotams apdirbti reikės palyginti nedaug dirbančiųjų, be to, valdyti, kad ir sudėtingą žemės ūkio techniką, gali bet kas, ne tik Lietuvos gyventojai. Premjeras tokias vizijas ir įgyvendina, tarkim, atsižvelgiant į darbdavių interesus palengvindamas jiems darbuotojų atsivežimo iš trečiųjų šalių ir jų įdarbinimo sąlygas.

Kodėl ir kam emigracija naudinga?

Savaime suprantama, kad nereikės daug darbuotojų ir investuotojams, dirbantiems keliuose verslo centruose šalyje, informacinių technologijų (IT) plėtros centru Lietuva netapo, be to, IT ir nėra darbo vietoms imli sritis, nereikės daug Lietuvos piliečių ir ten. Todėl tie, kurių nereikės, yra „pertekliniai“ ir geriausia būtų jais atsikratyti. Su kokiomis problemomis Lietuva susidurtų, jeigu šie išvykę iš Lietuvos 850 tūst. gyventojų būtų Lietuvoje? Juk tie emigravusieji nėra 850 tūkst. darbdavių. Jų išvykimas taip pat gali reikšti ir tai, kad 23 proc. Lietuvoje mažesnė bedarbystė, nei ji galėtų būti, jei šie žmonės būtų šalyje pasilikę. Lietuvos biudžetas vis dar susidoroja su socialinių išmokų dydžiais, kuriuos reikia atiduoti išmaldų iš valstybės gavėjams.

Protesto akcija prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Būtent tai ir pagrindžia vyriausybės vadovo vadinamąjį ciniškumą. Jis tikras ir natūralus, nes vizija – dvi Lietuvos. Kuo daugiau išvažiuos pirmosios, skaitlingiausios grupės, kaimų, inteligentijos, miestų ofisiukų darbuotojų, tuo geriau gyvensis antrosios Lietuvos, darbdavių, investuotojų, aukštųjų technologiją kūrėjų grupei, anot premjero tiems, kurie „patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“. Tokia Lietuva ir kuriama, toks ir yra šios vyriausybės tikslas. O kiti piliečiai, neapdovanoti gabumais, neįgiję aukštos kvalifikacijos ir paklausios specialybės, ne vadovai, o tarnautojai“, paprasčiausiai valstybėje ir nereikalingi, tad ir labai gerai, kad jie emigravo, emigruoja ir emigruos, ir ši vyriausybė dėl to jokios rizikos valstybės ateičiai nemato.

Reikalingi ir nereikalingi socialiniai partneriai

Iš esmės, identiška S. Skvernelio nuostata atsispindi ir jo bendravime su socialiniais partneriais. Pas premjerą durys atviros investuotojų forumo nariams, bet uždaros miškininkams, švietimo darbuotojams, darbininkų profsąjungoms. Jiems durys atviros prie kasų bilietams į vieną pusę iš Lietuvos.

Kad ši vyriausybė ypatingai skirtųsi nuo visų kitų, kurių Lietuvoje jau buvo 17, negalima teigti, tačiau S. Skvernelio vyriausybė „atidengė kortas“, ne tik parodė, kur ėjome ir kur atėjome, bet ir tai, kad kito kelio ir nebuvo nuo pat pradžių, ši vyriausybė jo neturi ir net nebandys ieškoti.

Jei šalies piliečiai būtų avinų banda, šioje vietoje būtų galima padėti tašką – 2108 m. atkurtoji Lietuvos valstybė savo egzistenciją baigs. Mes to keisto laiko nesulauksime, yra šiokių tokių vilčių, kad šios vyriausybės skatinamas emigracijos procesas bus pristabdytas, premjero elgsenos būdas, dėstomi išminties perlai ir realūs veiksmai daugumai piliečių nepatiko, S. Skernelio reitingai su trenksmu ritasi žemyn ir neigiami skaičiai jau pradeda dominuoti. Šiuo atveju skaičių teorija tikrai teisinga. Tačiau klausimas, kaip ištiks ir koks bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sukurtos situacijos ir jų ciniškojo premjero epilogas – nevienareikšmis.

Šiapus ir anapus sienos: kokie scenarijai galimi?

Profsąjungos, reorganizuojamų švietimo įstaigų darbuotojai gąsdina, kad rudenį prasidės streikai. Jei šildymo sezonas prasidės anksčiau, gali prisiminti, kad nėra avinų banda ir pagrindinė Lietuvos gyventojų grupė, įvairiose srityse, įmonėse ir įstaigose dirbantys miestų gyventojai, ypač Valstiečių ir žaliųjų valdžios bei jų premjero nemėgstami vilniečiai, vartojai ir pagrindiniai mokesčių valstybėje mokėtojai.

Šalia to, valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai, rugsėjo pabaigoje spręs – pabėgti ar pasilikti skęstančioje galeroje. Visa tai būtų normali, galbūt net iš tiesų atsinaujinimą paskatinanti visuomenėje, valstybėje, valdžios įstaigose įvykių eiga, jeigu ne vienas „bet“. Už sienos prasidės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose bus repetuojami imperinės valstybės armijos veiksmai ne tik šalyse, kur pratybos vyks, bet ir veiksmai į vakarus nuo Baltarusijos. O tai reiškia, kad tikėtini tokie ateities scenarijai. Vienas jų – vyriausybė remdamasi tikra ar tariama grėsme Lietuvai bandys visuomenės nepasitenkinimą nukreipti kitomis kryptimis, visus nenorėjusius emigruoti apkaltins šnipinėjimu nedraugiškos Lietuvai šalies naudai.

Rusiška agresija

O antras scenarijus – „Zapad“ grėsmė yra arba taps ne tariama, o išties reali, jei visuomenės nepasitenkinimas bus reiškiamas ypač audringai. Taip pat klausimas, ar yra tik atsitiktinumas, kad įvykiai šiapus sienos ir reikšmingi įvykiai anapus sienos, jau panašu, kad sutaps, nors niekas šiuo metu negalėtų prognozuoti nepasitenkinimo vyriausybės sprendimais Lietuvoje intensyvumo bei būdų, kaip tai bus išreikšta, kaip ir „Zapad“ pratybų tikrųjų tikslų Baltarusijoje.

Nereikia pamiršti, kad Rusija ne tik planuoja ir įgyvendina savo imperines strategijas, bet ypač mėgsta pasinaudoti palankiomis situacijomis bei tokias situacijas kurti. Kokia rolė šioje Lietuvai nepalankioje strategijoje tenka S. Skverneliui? Daugelis jo sprendimų beprasmiški, tai pripažįsta įvairių sričių ekspertai, ekonomistai, švietimo ir mokslo specialistai, politologai, socialiniai valdžios partneriai, kuriems durys į vyriausybės kabinetus, atėjus S. Skverneliui, užsidarė.

Be to ir pats, tegu ir beprasmiškų sprendimų pristatymo visuomenei būdas, būdingas šiam buvusiam policininkui, provokuoja. Cinizmas yra prognozuojama žmogaus savybė, ji neįgyjama per vieną dieną. Tad kyla dar vienas kontraversiškas klausimas, ar tokių krizinių situacijų visuomenėje kūrimas yra tik paties žmogaus charakterio, žinių ir akiračio ribų sąlygotas, ar toks žmogus tėra įrankis, kitų gudresnių, suinteresuotų valstybių, socialinių grupių ar turtingų žmonių rankose.

2017.08.13; 05:50

Šachmatų lenta su figūromis. Portalo Slaptai.lt nuotr.

Rusiškame internete pastarosiomis savaitėmis klajoja ir toks sąmojis: „Maskvoje perskaičiuoti JAV prezidento rinkimų rezultatai, patikslintais duomenimis, juos laimėjo Hillary Clinton“. 

Koks  skausmingas yra ne vien Kremliaus, bet ir eilinių rusų nusivylimas iš pradžių „savu“ atrodžiusiu prezidentu Donaldu Trumpu, liudija komiškas siužetas apie medžio anglį gaminančios kompanijos „Žariki“ balandžio 17-ąją priimtą sprendimą nutraukti produkcijos „politiniu“ pavadinimu „Prezident D.Trump; Naujas Pasaulis“ gamybą, mat milijardierius nepateisino jam rinkimus esą padėjusių išlošti rusų lūkesčių.

Kaip „Facebooke“ nurodė kompanijos direktorius Dmitrijus Diominas, gaminys „Naujas Pasaulis“ dedikuotas būsimam Vladimiro Putino ir D.Trumpo susitikimui, deja, pastarasis nesusiturėjo ir „Tomahawkais“ smogė Sirijai. „Mums toks Trumpas nereikalingas“ – rypavo nelaimingas direktorius.

„Žariki“ žinomas savo „politiniais“ pavadinimais, kaip antai „Obama vud – kreivas medis“ arba „Purvina frau Merkel“. Rusų nusivylimą savo „geopolitiniu apskaičiavimu“ rodo ir visuomenės apklausos, atliktos balandžio 18-ąją, duomenys: per mėnesį Amerikos prezidentą neigiamai vertinančių išaugo nuo 7 proc. iki 39 proc.

Bet yra ne intermedinė geopolitinių „pataikymų ar „nepataikymų“ kaina, kuri ypač permainingais laikais gali būti didelė – ant geopolitinių svarstyklių gali atsidurti šalių ir regionų raidos vektorius ar net globalus saugumas. Lietuvai kaip nedidelei valstybei ypač aktualu tinkamai reaguoti į geopolitinius pokyčius, „tirštais“ prieštaringų įvykių laikais tai ne visada paprasta.

Tarkime, pastarųjų metų geopolitinių įvykių akivaizdoje gana skirtingai laikosi Baltijos valstybės Lietuva, Latvija, Estija ir vadinamasis Vyšegrado ketvertas (V4) Lenkija, Slovakija, Čekija bei Vengrija.

Šiuo atveju kalbama ne tiek apie asocijuotas struktūras (nors tokių esama), bet veikiau regionų istorijos bei saugumo nulemtus laikysenos skirtumus. Vengrijos Vyšegrado miestelis, kurio garbei steigta V4, po „Brexito“ pasisakė prieš Europos Sąjungos (ES) „greitesnės integracijos“ idėją, kurią iškėlė Vokietijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai. V4 skeptiškai įvertino ir tų pačių ministrų Franko-Walterio Steinmeierio bei Jeano-Marco Ayrault ES saugumo politikos koordinavimui skirtą projektą „Stipri Europa trapiame pasaulyje“. Baltijos šalys šiais klausimais buvo santūresnės.

Lenkijos vyriausybė perspėjo ES nepriimsianti koncepcijos „Skirtingų greičių Europa“, kurią Prancūzija, Vokietija ir Italija vėl mėgino aktualizuoti prieš kovo 25-ąją vykusį jubiliejinį ES viršūnių susitikimą Romoje. Motyvas kaip ir teisėtas – Varšuvai atrodo neteisinga, jei išsivysčiusios Bendrijos valstybės glaudžiau integruosis silpnesiniųjų, pirmiausia buvusio sovietinio bloko, valstybių sąskaita. Bet irgi faktas, kad Lenkija gauna vienas didžiausių ES subsidijų, tarkime, 2015 metais ji siekė 13,4 milijardo eurų.

Girtinas noras yra visais klausimais turėti savo nuomonę, tačiau irgi klausimas, kokiais būdais ją reikšti, ignoruojant tikrovę, kurioje tenka gyventi. Tarkime, turėjo ar ne pasekmių Slovakijos premjero Robertas Fico pareiškimas per Bratislavos susitikimą praėjusį rugsėjį, jog Ukraina Minsko susitarimų vykdymui daro mažiau negu Rusija? Kaip bežiūrėsi, kalbama apie šalį, kurios dalis okupuota ir kur žuvusiųjų skaičius per trejus metus trunkantį konfliktą artėja prie 10 tūkstančių. Arba to paties premjero ne kartą reikštos abejonės dėl Rusijai skirtų sankcijų. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Politinio elito nuostatos kai kuriais atvejais persiduoda visuomenei – 2016 kovą Slovakija buvo vienintelė V4 valstybė, kurios piliečiai pasitikėjo Rusija labiau nei JAV (33 proc. prieš 23 proc.). Šiuos sociologinius duomenis paskelbusios fondo „Heinrich Böll Foundation“ remtos 2016-ųjų kovą paskelbtos studijos autorių Gigorijaus Mesežnikovo bei Olgos Giarfašovos vertinimu, slovakų visuomenėje akcentuojami „šios minutės“ aktualūs pragmatiniai interesai, o į ilgalaikę perspektyvą orientuota vertybinė pozicija patraukta į antrą planą.

Kalbant apie Vidurio ir Rytų Europą pragmatizmas minimas nuolat, bet faktas ir tai, kad čia veikia dešimtys, jei ne šimtai žiniasklaidos kanalų, kurių misija – pakirsti piliečių pasitikėjimą euroatlantinėmis struktūromis. Geopolitinė ir net egzistencinės pasekmės bus labai konkrečios, jei šias pastangas vainikuos sėkmė. Čekija matė reikalą įsteigti prieš propagandą turinčią kovoti struktūrą, Vengrija elgiasi kardinaliai priešingai – po Ukrainos krizės pradžios jos premjeras Viktoras Orbanas per porą metų vienintelis iš ES lyderių su prezidentu Vladimiru Putinu susitiko 3 kartus. Kaip nurodo Vengrijos Péterio Pázmánio katalikiško universiteto profesorius Andrásas Ráczis, Rusijos-Vengrijos santykius lemia vien aktualūs pragmatiniai interesai, vengrų vyriausybė bet kuria kaina siekia gauti pigių energetikos išteklių, nes tai V.Orbanui suteikia politinių taškų.

Vengrijos geopolitinės laikysenos simboliu galima laikyti griežtai įslaptintą branduolinės jėgainės projektą, kurį realizuoja kompanija „Rosatom“ už rusiškus kreditus. Ją lemia ir gana demonstratyvus antivakarietiškumas. V.Orbanas ne tik bando išprašyti iš Budapešto Vidurio Europos universitetą, bet ir pradėjo eilinę (t. y. ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs šalies piliečiams anketą „Sustabdysime Briuselį“ su šešiais klausimais apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Taip vyriausybė tikisi gauti vengrų palaikymą dėl Briuselio bei nevyriausybinių organizacijų, šias struktūras V. Orbanas kaltina kišantis į Vengrijos vidaus reikalus.

V.Orbano ministrų kabinetas lyg ir siekia būti ES-Rusijos santykių performatavimo „stūmėju“,  nuolat agituoja už sankcijų Maskvai panaikinimą – rusų propagandinis kanalas „Sputnik“ už šias pastangas net yra titulavęs Vengriją „taranu“. Tai vyksta tuo metu, kai Vakarų solidarumas bei vertybių tvirtumas pirmiausia Kremliaus yra agresyviai tikrinamas. Be to, tuo  keliu 20 amžiaus pirmoje pusėje mėgino „slysti“ ne viena valstybė, žinoma, kuo tai baigėsi.

Bet kuria kaina kuo garsiausiai reikšti savo „specialią“ nuomonę – kažin ar išmintinga destabilizuojančiais laikais. Interviu „Gazeta Wyborcza“ 50-ies metų diplomato stažą turintis, analizės centro „Euroatlantinė asociacija“ (SEA) direktoriaus pavaduotojas Jerzis Maria Nowakasyra nurodęs, jog būdama vidutinio dydžio periferinė valstybė Lenkija viena pati nepajėgi pajungti kitų savo valiai, todėl yra tiesiog „pasmerkta“ siekti sąjungų bei dalyvauti nuolatinėse derybose.

Deja, šalies lyderiai tebesisvaigina iš praeities atsklindančiais globaliais „Tarpjūrio“, „Trijų jūrų“ projektais ir dažnai reiškiasi kaip pernelyg motyvuotas rėksnys. Bet, pasak diplomato, gyvename nepalankiais mažoms bei vidutinėms valstybėms laikais, todėl dabar racionaliausia (geriausia, kartu su Vokietija) stiprinti Europą, bendradarbiauti su JAV bei kaimynėmis, taip pat Skandinavijoje. Kito kelio nėra – arba Vidurio bei Rytų Europa laikysis ES, arba galų gale atsidurs (vėl) Maskvos įtakos zonoje. Vengriją J. M.Nowakas apibūdina kaip ypač pavojingą ciniško pragmatizmo pavyzdį.

Pora vienas kitą panegiančių tezių. „Stipri Lenkija ES reiškia ir stiprią V4. Nes Vidurio Europa reiškia svajonę, kuri pagaliau įsikūnijo,“ – taip Lenkijos seime 2013-aisiais pasisakė tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis. 2014 metų rudenį Marcinas Kędzierskis iš su valdančiosios „Teisė ir teisnumas“ partijos lyderiu Jarosławu Kaczyńskiu siejamo tyrimų centro „Jagiellonian Club“ savo interneto dienoraštyje pažymėjo tokią pastabą: „Vyšegrado ketvertas neturi dabarties nei praeities, nes nepripžintas jokiu ES dokumentu.“

Lyderystės įkarštis psichologiškai suprantamas, bet kai gana demonstratyviai siekiama nutempti kuo daugiau galios į Vidurio Europą, sunku pasakyti, kiek tai prideda vienybės ar tvirtumo ES. Jei V4 ir turi lyderystės ambicijų, tas lyderis labai jau permainingas ir įgijęs realią galią nežinia kur nuvestų ES.

Baltijos šalys atsargesnės ir drausmingesnės dėl istorinių priežasčių, ir tai turbūt prasminga išcentruojančiais laikais. Rytinės Baltijos santūrmas, kantrybė, tačiau ir bent kol kas nuosekli vertybinė geopolitinė laikysena geopolitiškai pataiko tiksliau.

2017.04.20; 17:06

Vytautas Rutka

Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys. Krepšinis

Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.

Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.

Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.

Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.

Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.

Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.

Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!

Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.

„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).

Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?

Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis. 

Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.

Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.

Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.

Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti  lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…

O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.

2016.08.19; 06:11

Žmonių prisiminimuose Sąjūdžio laikai aidi nostalgiškai: kokie mes buvome vieningi, rinkdavomės į šimtatūkstantinius mitingus. O ar visų siekiai buvo tapatūs? Kas visus jungė? Dauguma pasakytų: „Siekis atstatyti savo valstybę“.

Jie vardan Nepriklausomybės galėjo kentėti didžiausius nepriteklius, nes suvokė nepriklausomybės vertę.

Būta ir kitokių: vieni iš jų sugebėjo greitai praturtėti (neretai ir nesąžiningai), tuo tikslu net prasiverždami į valdžią; kiti pasijuto nusivylę Nepriklausomybe, nes tikėta gerovė išsyk neatėjo.

Continue reading „Keliai ir klystkeliai (Lietuva Sąjūdžio 25-mečio panoramoje)”

Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.                

Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.

Continue reading „Su nepilnamečiais nusikaltėliais ( 4 )”

venckiene_neringa

2012 m. kovo 23 d. antstolei S.Vaicekauskienei vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjo V.Kondratjevo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su L.Stankūnaite, buvo panaudota prievarta prieš mažametę.

Per televiziją ir internete viešai paskelbtoje filmuotoje medžiagoje visi galėjo matyti keliasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose – su nebyliu viską stebėjusios antstolės ir aukšto policijos pareigūno pritarimu bei talkinant veidus kaukėmis slepiantiems apsaugininkams – grobiamą, tąsomą, gniaužomą mergaitę. Šiuose vaizduose taip pat matėme apsaugos darbuotojo staigiu koviniu veiksmu partrenktą ant grindų mažametės močiutę. Matėme išdaužytais dantimis, kruvinu veidu močiutės seserį.

Continue reading „Neringa Venckienė: „Palikite ramybėje nors mano senus tėvus ir tetą””

algimantas-zolubas-1

Daugelis pagal marksistinį mokymą stambius žemvaldžius, pramonininkus, verslininkus tebelaiko buržua. Tačiau ne turtas, o turto kaupimo tikslas bei jo panaudojimo būdas, pati buržuaziškoji dvasia nusako priklausomybę buržuazijai.

Komunistinė ideologija, skelbusi ir vykdžiusi kovą su buržuazija, iš tikrųjų ją naikino kaip turtinį luomą, tačiau buržuaziškos dvasios ne tik nenaikino, bet ją puoselėjo, laikė siektinu idealu. Komunizmo – rojaus žemėje – ideologija, skelbianti hedonistinę bei utilitarinę nuostatas “iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“ ir buvo pats tikriausias buržuazinės dvasios įkūnijimo siekis. O ir kelio į komunizmą etapo – socializmo –  kilmė yra buržuaziška, nes buržua ir socialisto dvasia ta pati, tik pastarojo požiūris į turto perskirstymą kitoks.

Continue reading „Tikrasis buržua veidas”