Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.

„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.

Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.

Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.

Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.

Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.

Gražus – aš, baisus – jis

Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.

Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.

Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).

Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“

Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.

Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė

Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.

Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.

Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.

„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.

Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati  – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.

Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.

Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia

Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.

Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.

Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.

Tyrimų išvados – sveikas arba sergi

Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir  nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.

Andrius Kubilius

Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.

Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.

Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.

Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.

Kaip taupo Vyriausybės aparatas

Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.

Biudžeto formavimo principai

Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.

Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.

Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.

Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.

Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą. 

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.

Pavyzdžių yra – noro nėra

Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“

Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.

Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.

Kurie reitingai yra svarbesni

Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.

Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.

Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.

2017.11.12; 04:00

Šiandien išskirčiau keletą svarbių nutikimų. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė perskaitė dėmesio vertą metinį pranešimą. Prezidentinės pylos sulaukė visa valdančioji Seimo dauguma ir jos suformuotas Ministrų kabinetas. Prezidentės priekaištai teisingi – užteks dangstytis sąvokomis „mes tik pradėjome“, „mes naujokai“, „mes dar nuveiksime“… Laikas nestovi vietoje. Metas parodyti pirmuosius pumpurėlius. 

Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vis dėlto didesnių rezultatų tikėtis iš valdžion prieš pusmetį sugužėjusiųjų neverta, nes vadinamiesiems žaliesiems valstiečiams trūksta platesnio politinio, jei norite – filosofinio, akademinio žvilgsnio į pasaulį. Kartais nutinka, kad ir aukštojo mokslo nebaigęs žmogus pasirodo visa galva išmintingesnis už mokslų daktarus ir akademikus.

Bet mūsų atvejis – ne tas. Akivaizdu, kad partijos vedliams vadovauti valstybei – per daug sunku. Jie galėtų Tėvynei pasitarnauti užimdami žemesnes pareigas. Bet pačios aukščiausios pozicijos – per didelė našta. Tiek premjerui Sauliui Skverneliui, tiek kultūrai vadovauti pasišovusiam Ramūnui Karbauskiui, taip pat Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.

Jie net nesuprato arba apsimetė nesupratę, kad prezidentė, žerdama kritiką, turėjo omenyje būtent juos.

Žodžiu, nieko linksmo – per pusmetį net keletą sykių bandyta įstatymų pagalba nutildyti kritiškai rašančią žiniasklaidą, aukštojo mokslo reforma labiau primena ekonominius sandorius nei norą sustiprinti studijų kokybę, pastangos išblaivinti tautą grįstos vien kategoriškais draudimais…

Bet liūdniausia, kad valdantieji net nenutuokia, kaip sumažinti lietuvių norą emigruoti. Nenumaldomas lietuvių troškimas kuo greičiau išsinešdinti iš  Tėvynės, palikti ją likimo valiai, pamiršti ją, – štai kas baisu. Štai dėl ko mes visi turėtume labai susirūpinti. Tai pati aktualiausia užduotis.

O kad prezidentė neminėjo užsienio politikos – nematau nieko blogo. Tiesa, LRT laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis ne sykį ironiškai tvirtino, kad Dalia Grybauskaitė nė žodžiu neužsiminė apie ne itin draugiškus Lietuvos – Lenkijos santykius. Žurnalistas taip konstravo klausimus, kad susidarytų įspūdis: būtent oficialusis Vilnius kaltas dėl lenkiškų šnairavimų.

O aš norėčiau pritarti Prezidentei  – esama situacijų, kada geriau patylėti. Nes jei Prezidentė būtų kalbėjusi apie Lenkiją, jai neišvengiamai tektų … kritikuoti oficialiąją Varšuvą. Negi viską išmanančiam ir viską suprantančiam E.Jakilaičiui vis dar neaišku, kodėl dėl lenkiškų – lietuviškų įtampų pirmiausia kalti patys lenkai? Kai Varšuva liausis mus prievartavusi tapti Lenkijos provincija, kai nustos kištis į mūsų vidaus reikalus nurodinėdama, kokių dar privilegijų nusipelnė Šalčininkų ir Vilniaus krašto lenkai, tarpvalstybiniai satykiai iš karto pagerės. Todėl mūsų šalies vadovė ir tyli. Nepatogu kritikuoti strategiškai labai svarbaus kaimyno. Vis dar, matyt, tikimasi, jog imperinėmis ambicijomis, tiesa, ne tokiomis didelėmis kaip Rusija, sergantis partneris pats pasveiks.

Juolab kad Lenkija dabar konfliktuoja ir su Europos Sąjunga. Ir vėl, pripažinkime, teisi ne Lenkija. Taip aršiai spausti savąją Temidę ir reikalauti tiek daug europietiškų privilegijų – nesąžininga, neprotinga. Jei Lietuva per daug nuolaidžiauja Briuselio užgaidoms, tai Lenkija per daug drastiškai jas atmeta. Gyvenant laisvanoriškoje bendrijoje reikia visiems ieškoti „aukso viduriuko“. Akivaizdu, kad lenkai nemoka išlaikyti pusiausvyros. Jie į visus žvelgia iš aukšto. Jie dedasi esantys patys geriausi, protingiausi, sąžiningiausi. Todėl prezidentės D.Grybauskaitės nenoras atvirai kalbėti apie užsienio politikos užkulisius lenkiška tema – pagirtinas. Ji elgiasi protingai – kam dar labiau komplikuoti pašlijusius tarpvalsybinius santykius?

Panaši intriga – ir dėl santykių su JAV. Amerikos prezidentas tūkstantį kartų teisus, kai priekaištauja Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir kitoms ES šalims dėl per menko kariuomenių finansavimo. Amerikos vadovas teisingai piktinasi, kodėl didžiąją naštą dėl karinių reikalų priversti nešti amerikiečių mokesčių mokėtojai, o vokiečiai, prancūzai ar italai gyvena be rūpesčių. „Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis straipsnyje „Trampas įvedinėja tvarką NATO, o ARAS – Nemenčinėje“ taikliai pastebėjo, jog šiuos priekaištus išgirdę Europos lyderiai apsimetė „kvaileliais, siekiančiais ir toliau žaisti savo žaidimus“. Vokietijos kanclerė Angela Merkel taip ir neatsakė D.Trampui, kada vokiečiai savo ginkluotosioms pajėgoms pradės skirti 2 proc. nuo BVP. Taigi D.Trampas pagrįstai šantažavo Europą – jei Briuseliui nerūpi jo paties saugumas, kodėl ES likimas turėtų rūpėti Vašingtonui.  

Bet apžvalgininkas A.Bačiulis savo publikacijose neanalizuoja, kaip derėtų vertinti D.Trampui metamus kaltinimus dėl ryšių su Vladimiro Putino valdomu Kremliumi. Štai buvusio Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) vadovo Džeimso Komio viešas liudijimas JAV senatoriams ir kongresmenams – itin nepalankus D.Trampui. JAV prezidentas leidęs jam suprasti: būtų laimingas, jei Amerikos slaptosios tarnybos pamirštų galimus buvusio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Maiklo Flino ryšius su V.Putinu. Žodžiu, įtarimai, kad Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus ir padėjo D.Trampui nurungti Hilary Klinton, – nepaneigti. Nepaneigti ir įtarimai, kad kadaise bankrutavusiam D.Trampui pinigų pamėtėjo būtent Rusijos slaptosios tarnybos. Taip pat dar neaišku dėl tikro ar tariamo noro įrengti slaptąjį telefoninį ryšį tarp Baltųjų rūmų ir Kremliaus. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, D.Trampas neliko skolingas. Jis apkaltino buvusį FTB direktorių melavus Kongresui ir pareiškė „100 proc. norintis liudyti prisiekus“. JAV prezidentas savo Twitter paskyroje ne kartą rašė, kad „nėra jokių slaptų susitarimų su Rusija bei trukdymų vykdyti teisingumą“.

O kaip yra iš tikrųjų? Ar galime garantuoti, kad D.Trampas išvengs apkaltos? Ar tikrai Rusija turi D.Trampą kompromituojančių faktų? Jau vien tai, kad Amerikoje kilo didelė sumaištis dėl galimų naujai išrinkto JAV prezidento ryšių su Rusija, – milžiniškas Kremliaus laimėjimas. Kad ir kokie būtų Amerikos teisėsaugos verdiktai, visuomet išliks galimybė abejoti ir netikėti.

Todėl prezidentė pagrįstai vengia atskleisti savo požiūrį į JAV ir ES nesutarimus. Mums reikėtų palaikyti gerus santykius ir su Vašingtonu, ir su Berlynu. Bet kaip tai padaryti, jei Berlynas ir Vašingtonas ateityje dar labiau nesutars?

Tuo tarpu orientuokimės į sunkiai įveikiamus darbus namuose. Labai svarbi tema – Seimo nario Mindaugo Basčio byla. Jeigu Lietuvos politikams bus leidžiama taip ilgai bičiuliautis su įtartinaisiais Rusijos atstovais ir tuo pačiu Lietuvoje užimti aukštas pareigas, – toks tolerantiškumas geruoju nesibaigs. O štai politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas ponui M.Basčiui tarsi advokatauja, girdi, su „Dujotekana“ bendravo ne tik M.Bastys, bet kažkodėl tik jam bandoma inicijuoti apkaltą. Keista pozicija. Jei prasprūdo keli įtariamieji, tai dar nereiškia, kad dera palikti ramybėje kitus.

Paskutinioji Ritos Miliūtės laida „Teisė žinoti“, kurion buvo pakviestas pats įtariamasis, atnešė daugiau aiškumo. Dar labiau sutvirtino įsitikinimą, jog M.Bastys – ne tas žmogus, kuriam Lietuva galėtų leist susipažinti su valstybės paslaptimis. Kas nematė minėtos laidos „Teisė žinoti“, trumpai priminsiu – žurnalistė teiravosi, kodėl atsakydamas į VSD anketą M.Bastys neparašė apie pažintį su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Aukštąjį išsilavinimą turintis politikas tvirtino iš pradžių nesupratęs anketos klausimo. Tada žurnalistė pacitavo klausimą, kurio neva nesuprato M.Bastys. Tas klausimas – toks paprastas, kad M.Basčiui turėtų būti gėda apsimesti jo nesupratus.

Iš gėdos sudegti turėtų ir konservatorius Andrius Kubilius, kurį kritikuoja politikos apžvalgas lietuviškoje spaudoje skelbianti Jūratė Laučiūtė. Šį sykį omenyje turiu jos atvirą laišką, adresuota konservatoriui A.Kubiliui ir visiems kitiems, kurie pasirašė po lietuvių kalbos išdavystės aktu, leidžiančiu į lietuviškąją abėcėlę įsileisti svetimas raides. Man regis, šis A.Kubiliaus ir jo prietelių žingsnis – taip pat vertas Apkaltos komisijos dėmesio.

Kas per daug bičiuliaujasi su „Gazprom“ ir buvusiais KGB atstovais, – neverti Lietuvos pasitikėjimo. Kas politiniais sumetimais išduoda lietuvių kalbą, norom nenorom išduoda ir Lietuvos valstybę.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS” (www.draugas.org)

2017.06.14; 06:57 

Negaliu aklai pritarti draudimams, kuriuos Lietuvai primesti nori valdančioji koalicija. Jei pulsime žiūrėti, koks atstumas privalo skirti vidurinę mokyklą nuo alaus baro, jei imsime liniuotės pagalba skaičiuoti centimetrus tarp rūkančiojo ir troleibusų stovėjimo aikštelės, – prapulsime. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus – išradinga būtybė. Jei drausi, ras būdą apeiti. Jei labai griežtai drausi, – drastiškos pastangos viską kontroliuoti nusižengimų nesumažins. Net ir aršiausi ginčai, iki kurios valandos vakaro gali būti parduodama degtinė, ar gražu festivaliuose gurkšnoti alų, – nieko gero neatneš. Pirmiausia derėtų rūpintis mūsų vidine kultūra. Nenoras girtuokliauti, nenoras rūkyti turi būti mūsų mintyse, ir tada nereikės ypatingai griežtų baudžiamųjų bei civilinių kodeksų. Prisimenate garsiąją daktaro Preobraženskio frazę filme „Šuns širdis“, – „bėda ne unitazuose, o galvose“.

Bet lietuvio auklėjimas gyventi be žalingų įpročių – ilgas, sudėtingas procesas. Politikai neturi kada laukti. Jiems reikalingi rezultatai čia ir dabar. Patekę į valdžią jie karštligiškai skuba. Kadencija amžinai netruks. Tad beskubėdami kvailioja, prasmingas ir gražias idėjas savo pačių rankomis skandindami perteklinių priemonių pelkėse. Ypač kvailai atrodo valdiškų įstaigų vadovų vaikščiojimai Vilniaus gatvėmis dalinant praeiviams informacinius lankstinukus, esą negražu medikams į baltų chalatų kišenes brukti „vokelius“. Tarsi Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga būtų nusileidęs iš Mėnulio – nežinotų, kodėl sergantys lietuviai, omenyje turiu mus, prasčiokus, o ne žymius politikus, aktorius ar teisininkus, važiuodami į ligoninę „dėl šventos ramybės“ dar pasiima ir „vokelį“. Tikrųjų sveikatos apsaugos sistemos trūkumų ministras pašalinti negali jau vien dėl to, kad nei gražiuoju, nei piktuoju nesugrąžinsi į Vakarus pabėgusių mūsų medicinos specialistų, taigi nieko kito jam ir nebelieka, tik apsimesti naivuoliu. Žiūrėk, kovodamas su korupcija medicinos įstaigose dar uždraus Lietuvoje gaminti vokus…

Tačiau neramina ir kitos pusės, keikiančios kiekvieną valdančiosios koalicijos pasiūlymą, laikysena. Stebina surengto prie Seimo koncerto „Laisvė rokenrolui“ dalyvių kategoriškos kalbos. Pasirodo, jau bandoma kurti valdžios iniciatyvoms prieštaraujančią asociaciją „Saikinga Lietuva“. Remiantis oficialiais pranešimais, po „Saikingos Lietuvos“ skėčiu buriasi „organizacijos, kurios netiki, kad alkoholizmas prasideda nuo pirmojo gurkšnio, ir piktnaudžiavimui stato priešpriešiais saikingą vartojimą bei atsakingo alkoholio vartojimo kultūrą“. Jos steigėjais greičiausiai taps Lietuvos festivalių aljansas, Lietuvos barų ir kavinių asociacija, „Vyno dienos“, Lietuvos someljė asociacija…

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas gi paneigs: saikingumas – puikus bruožas. Saikingumo jausmą privalu ugdyti nuo pat mažens – šeimoje, vaikų darželyje, mokykloje, universitete. Bet ar įmanomas būtent atsakingas, būtent saikingas alkoholio vartojimas? Turiu konkrečių pavyzdžių, kaip tragiškai iš gyvenimo iškeliaudavo mano pažįstami, turėję vilties, jog įmanoma išmokt kultūringai gurkšnoti vyną ar konjaką. Dabar jau drąsiai galiu teigti: nuo mirties juos būtų išgelbėjęs tik kategoriškas alkoholio atsisakymas į draudžiamų produktų sąrašą įrašant net šokoladinius saldainius su likeriu.

Beje, netikėkite pranašais, kurie įrodinėja, esą alkoholis vienaip veikia inteligentus, kitaip – aukštojo mokslo neturinčius. Vienodai tragiškai krito ir saikingai gerti alkoholį mokęsi, bet niekaip gerti atsakingai neišmokę rašytojai, poetai, filosofai, su kuriais dirbau savaitraštyje „Literatūra ir menas“, ir alkoholiu piktnaudžiavę kolegos žurnalistai, su kuriais plušėjau „Valstiečių laikraštyje“ ar „Lietuvos aide“. Išliko tik tie, kurie tarė kategorišką „daugiau nė lašo“.

Provincijoje – panaši situacija. Kadaise po Alytaus rajoną pažintinę eksursiją apie alkoholio žalą man surengė vienas labai inteligentiškas, šviesus ūkininkas. Jis pasakojo: štai šiame miestelyje – nei muštynių, nei gaisrų, nei automobilių avarijų. O štai gretimame – ir žmoną papjovė, ir troba suliepsnojo, ir vagystės. Ir tik todėl, kad vienoje gyvenvietėje veikia alkoholinių gėrimų „taškas”, o kitoje tokios parduotuvės nėra.

Štai turėdamas mintyse šiuos pavyzdžius ir abejoju, kad į sambūrį „Saikinga Lietuva“ besiburiantys televizijos, žurnalistikos, inteligentijos atstovai nuoširdžiai tikėtų tuo, ką sakė į koncertą susirinkusiai miniai. Saikingas alkoholio vartojimas – pavojingas užsiėmimas (ypač pavojinga, kai silpnus alkoholinius gėrimus pradeda po truputį gurkšoti jauni žmonės). Kiek tokių lietuvių, kurie moka protingai, gražiai, prasmingai gurkšnoti? Dažniausiai taip: arba nė lašo, arba – iki žemės graibymo. Architektas Algirdas Kaušpėdas ir dainininkas Marijonas Mikutavičius mane tikriausiai kvailu palaikytų, jei raginčiau juos stoti į organizaciją, kuri trokšta saikingai muštis gatvėje, atsakingai vogti, atsakingai meluoti, saikingai darkytis bei klykauti scenoje ar saikingai ir atsakingai ignoruoti eismo taisykles. O štai saikingai vartoti alkoholį – prašau?

Kai krepšininkai užsivelka marškinėlius, reklamuojančius ne mūsų gatvėse įsikūrusias šviežiai spaustų daržovių sulčių parduotuvėles ar sporto kompleksus su baseinais, o aludarius ir degtindarius, – akių nebado? Kai intelektualams skirti žurnalai „Valstybė“ ir „IQ“, besiskelbiantys esantys Lietuvos sąžiningumo, padorumo ir principingumo etalonais, reklamuoja alkoholinius gėrimus, – padoru? Ar trys alkoholinių gėrimų reklamos viename žurnalo numeryje ir nė vienos reklamos apie sulčių parduotuvėlę bei baseiną, – vis dar padoru?

Jei jau norime išmokyti lietuvius saikingai vartoti alkoholį (tas, kuris galėtų mus išmokyti saikingai svaigintis, būtų vertas Nobelio premijos), siūlau mokytis saikingumo ir visur kitur. Pavyzdžiui, delfi.lt portale rašančiam žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienam iš tų, kurie šiandien aršiai pliekia valdančiuosius dėl alkoholinių draudimų, derėtų pasiūlyti išmokt saikingiau kritikuoti Prezidentę Dalią Grybauskaitę, surandant jos veikloje ne vien neigiamų, bet ir prasmingų darbų. Štai neseniai Prezidentė buvo nuvykusi į Tailaną ir Indoneziją. Perskaičius Prezidentės oficialiame puslapyje skelbtus kelionių aprašymus akivaizdu, kodėl šie vizitai – Lietuvai labai svarbūs. Bet ar lietuviškoje spaudoje matėte analitinių straipsnių, kurių autoriai džiaugtųsi diplomatine sėkme?

Lietuva galėtų išmokt saikingiau pataikauti Lenkijai. Mūsų žurnalistai, įskaitant Edmundą Jakilaitį, privalėtų saikingiau į savo laidas kviesti vien pataikavimo Varšuvai atstovus. Juk trys lenkiškos raidės, be kurių neva negali išgyventi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkai, grasina mūsų abėcėlėje ir visoje lietuvių kalboje sukelti rimtą chaosą. Negi pamiršome posakį: „ir vienas grumstas apverčia vežimą“. Bet visuomeniniame LRT dirbantis šmaikštusis E.Jakilaitis į laidą „Dėmesio centre“ gegužės 9-ąją drįsta pasikviesti tik pataikavimo Lenkijai šalininką Gediminą Kirkilą, ignoruodamas dešimtis žymių kalbininkų bei mokslininkų, kurie įsitikinę: „šio politiko proteguojamas įstatymo projektas – valstybės išdavystė“.

Socialdemokratai taip pat galėtų saikingiau ginti savo narį Mindaugą Bastį, kuris, VSD teigimu, sistemingai bičiuliavosi su mums nepalankios Rusijos atstovais (ne tais, kurie neseniai buvo atvažiavę į Lietuvą ir kritikavo Kremlių). Bet saiko jausmas čia kaip tik ir prarastas. Gina beveik visi, gina aršiai. Tarsi bičiuliaujantis su Vladimiro Putino atstovais įmanoma išlikti švariam. Tarsi nežinotume, kaip dirba Rusijos slaptosios tarnybos.

Šioje istorijoje labiausiai nustebino Europos Sąjungos struktūrose dirbančio socialdemokrato Vytenio Andriukaičio bandymai šaipytis iš įtarimų „galimai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Šaipytis taip pat reikia atsakingai, saikingai. Viską daryti reikia saikingai; ir juoktis, ir verkti…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „DRAUGAS“ (www.draugas.org)

2017.06.03; 21:08

Dėmesio centre – Edmundas Jakilaitis

Reikia tramdyti žurnalistą Edmundą Jakilaitį. Tiesiog neįmanoma žiūrėti ypač jo vedamos laidos „Forumas“. Nejaugi visuomeninio transliuotojo vadovybė nemato, kad šis žurnalistas laidoje dalyvaujantiems politikams, visuomenės veikėjams, politologams tiesiog neleidžia prasižioti. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.

Taip buvo ir lapkričio 24 d. Gerai, kad Irena Degutienė kelis kartus paprašė netrukdyti, leisti užbaigti mintį. Bet Jakilaitis, atrodo, ir po to nesuprato, kad, kaip žurnalistas, jis elgiasi neprofesionaliai, netinkamai: skeryčiojasi, nuolat kiša savo trigrašį.

Visuomeniniam transliuotojui reikia arba pasiieškoti kito laidos vedėjo, arba jam uždėti apinasrį. Žurnalistas pirmiausia turėtų kiek įmanoma trumpiau paklausti ir kantriai laukti, kol laidos dalyvis kalbės tiek, kiek jam (visiems vienodai) leista. Jakilaitis turėtų tramdyti tuos, kurie, kaip jis pats, įsiterpia kitam kalbant, replikuoja.

Toks laidos vedėjas gali atbaidyti žiūrovus, kuriems įdomi pirmiausia pakviestų pašnekovų, o ne žurnalisto, nuomonė.

Reikia pripažinti, kad Jakilaitis dalykine prasme paprastai būna gerai pasiruošęs „Forumo“ arba „Dėmesio centre“ laidoms, bėda ta, kad jis netinkamai tą savo išmanymą panaudoja, įkyriai, netinkamai jį kur nereikia kaišioja.

XXX

Manęs neįtikino

„Auksinis balsas“, „Auksinis protas“, „Auksinė daina“, auksiniai šaukštai… Ar nėra per daug to aukso? Ne viskas auksas, kas auksu žiba, – sako tautos išmintis. „Vien tik auksas valdo mus!“ – ironizuoja Mefistofelis Šarlio Guno operoje „Faustas“.

Nustebau, kad teatro, kino aktoriai taip puikiai dainuoja. To negalėčiau pasakyti apie jų vertintojus. Labai dažnai vertintojai neturi ką pasakyti, ir pliauškia banalybes, stengiasi patys pasirodyti kaip labai šmaikštūs, sąmojingi. Todėl dažnai girdime nei šį, nei tą, pavyzdžiui, kad dainininko dantys labai gražūs; jeigu jis turėtų tokius dantis, negriežtų smuiku, o dainuotų.

Mane įtikino. Manęs neįtikino. Šie bejėgiai, mažai ką reiškiantys žodžai labai dažnai kartojami. O manęs neįtikina laidos vedėjų ir komisijos narių juokeliai, ypač pastarųjų reakcija į vieną ar kitą bandymą pašmaikštauti. Jau taip juokinga, taip juokinga! Kvatojasi net atsilošę. Turbūt visi žinome, kas juokiasi „iš piršto“. Netikras jūsų juokas, gerbiamieji vertintojai. Užtektų kartais tik nusišypsoti, o kai kada gal net patempti lūpą. Manau, televizijos žiūrovai būtent taip ir reaguoja į beatodairiškai žarstomus „šposus“.

Nesakau, pasitaiko ir perliukų, aukso grūdelių, bet retokai. Geriau mažiau, bet geriau – tokia mano, „Auksinio balso“ televizijos žiūrovo, nuomonė. O aktoriai dainuoja įspūdingai.  

XXX

Turbūt esu naivus

Prastuomenei reikia duoti duonos ir žaidimų – Romos laikų išmintis, kuria valdantieji vadovaujasi iki šių dienų. Duonos mums duodama šykščiai, galima sakyti, labai šykščiai, užtat žaidimų – per akis. Omenyje turiu pirmiausia televizijų žaidimus, bet ne tik. Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Parėjai iš Vilniaus Gedimino prospekto žaisliuku nešinas, rytoj gali važiuoti į Kauną, Klaipėdą ar Alytų… Ten irgi rasi tuos pačius žaisliukus, dar pyrago, į kurį pensininkas gali tik paspoksoti, net duona toje „šventėje“ jam neįperkama.

Yra ir kitas posakis – puota maro metu. Politologai, politikai, generolai sako, kad jau prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas. Jis jau vyksta. Ne tik konvencinis, bet ir tas tikrų tikriausias, kai griuvėsiais paverčiami miestai, karo pabėgėliai miniomis, milijonais plūsta į Europą.

O mes švenčiame, žaidžiame, diskutuojame: teisi naujoji Seimo sveikatos komiteto vadovė, savo disertacijoje abejojanti prezervatyvų nauda sutuoktinių gyvenime, ar neteisi.

Visi suprantam  – šį, tuo tarpu dar visaip vadinamą karą, pradėjo Rusija. Mes, trys Baltijos valstybės, esame jos dėmesio centre, kaip pasakytų iškilusis žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Apsupti iš visų pusių taip, kad NATO sąjungininkai gal tik labai norėdami galėtų ateiti mums į pagalbą.

Bet to noro mažai, ir vis mažėja. O kai kurie įtakingi generolai neabejoja – Rusija mus puls, vienaip arba kitaip, bet puls. Nesunku atspėti, kaip pasielgtų galimai būsimas Prancūzijos prezidentas, tas, kuris sako, kad Rusija turi daug atominių ginklų, todėl reikia jai nusileisti. Seimo narė, NATO Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentė Rasa Juknevičienė lapkričio 27 d. kalbėjo: būsime ginami tik tada, jeigu šiuo mums gyvybiškai svarbiu reikalu vieningai balsuos visos NATO narės. Bent viena nepritars, susilaikys – ir Rusijai bus atrištos rankos.

Taip kalbėdama, R.Juknevičienė sakė nenorinti mūsų gąsdinti. O gal reikėtų?

Vyresnieji dar prisimename, kaip gynėme Televiziją, televizijos bokštą, Parlamentą… Šimtai tūkstančių susirinkdavome, pasiryžę nesitraukti. Ir jie, tie patys, kurie dabar mus puola, neišdrįso.

Tai gal jau metas ginti ne tiek Parlamentą (kol kas dar nesusikompromitavusį), o Valstybę? Tikrųjų šiuolaikinių karo ginklų turime nepakankamai, ir jų niekada užtektinai neturėsime. Bet mūsų dar yra daugiau kaip du milijonai. Ateikime bent kas antras, pavyzdžiui, prie Rusijos ambasados ir vieningai pareikalaukime: „Šalin rankas nuo Baltijos valstybių, nuo Lietuvos!” Putinas susimąstytų.

Reikėtų kitą dieną susirinkti prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados ir nieko nereikalauti, o paprašyti, priminti: sakėte, kad Lietuvos priešas – Amerikos priešas; nekartokite Antrojo pasaulinio karo klaidų; mes ginsimės, bet ir jūs ateikite mums į pagalbą… Maždaug toks turėtų būti daugiatūkstantinis mitingas prie JAV ambasados arba Vašingtono skvere, arba prie Parlamento. Ir Trampas gal susigėstų dėl kai kurių savo rinkiminių kalbų. Realiai ginti ir apginti mus gali tik Amerika. Diplomatai, politikai tegul ten aktyviai dirba savo darbą, o mes jiems padėkime tuo, kuo galime.

Turbūt esu naivus: tokie mitingai dabar neįmanomi net akivaizdžiai matant, kad labai didelė tikimybė netrukus netekti Laisvę?

Gal vis dėlto liaukimės puotauti maro metu.

2016.11.28; 09:22

Saulius Kizelavičius

Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.

Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.

Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.

Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.

O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.

Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.

Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.

Taip ir išauga ragai…

2016.11.18; 05:05

Birželio 17 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) paskelbė savo išvadas Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) vardu teikiamam Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengtam „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui“ (XIIP-1653(2)).

VLKK šį projektą skubos tvarka svarstė birželio 16 d. posėdyje. Komisijos nariai vieningai nepritarė šiame įstatymo projekte plečiamoms išimtims, t.y. nepritarė, kad vardus ir pavardes būtų leidžiama rašyti nelietuviškais rašmenimis visiems, to pageidaujantiems Lietuvos piliečiams, jeigu jie tik turi „dokumento šaltinį“ su kažkada užrašyta nelietuviška asmenvardžio forma. Posėdyje buvo nutarta, kad atsakyme Seimo TTK bus priminta nuosekli ir nesikeičianti VLKK nuomonė, išsakyta po Konstitucinio teismo sprendimo dar 2014 m. rugsėjo 5 d.

Continue reading „Nepaisė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados”