Požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas. Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie rūpinasi nuolatiniu darbo našumo kilimu. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes visa tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie konvejerio) darbuotojas dažnai laikomas savita “mechanizmo” detale. Todėl tenka arba iš esmės pertvarkyti gamybinius procesus, kurti sąlygas darbuotojų savarankiškumui arba motyvuoti juos veiksniais, esančiais už darbo proceso ribų.
Ar vyksta pokyčiai šioje srityje?
Yra darbo sferų, kuriose vis dažniau bandoma atsižvelgti į darbuotojų asmenybes: vertinančius pranašumą ir laimėjimus, bandoma motyvuoti rungtyniavimu, sudaryti sąlygas pademonstruoti meistriškumą; siekiantiems pripažinimo – skiriami pasižymėjimo ženklai; jaučiantiems priklausymą grupei – pabrėžiamas darbo organizacijos narių bendrumas.
Šiuolaikinėje gamyboje toks elgesys su darbuotojais nieko nestebina, nors dar prieš šimtą metų būtų buvęs pavadintas utopija. Todėl uždavinys pertvarkyti darbo sferą taip, kad ji padėtų visiems ar bent daugeliui darbuotojų pasijusti laimingesniais, irgi neturėtų būti suvoktas kaip socialinė fantazija. Pokyčiai šia linkme jau vyksta. Klausimas, kaip greitai jie vyks ir ar jie bus paremti atitinkamais politiniais sprendimais, ar dar kurį laiką priklausys tik nuo atskirų verslo organizacijų vadovų sąmoningumo ir geranoriškumo.
Kaip keičiasi užimtumas laikui bėgant?Kodėl pramonės modernizavimas keičia bendravimą?
Gana paprastą modernių šalių ekonomiką suskirstyti į tris sektorius: žemės ūkio, pramonės ir paslaugų. Dar prieš kelis šimtmečius didesnioji gyventojų dalis dirbo kaime ir gamino maisto produktus sau ir sąlyginai mažai miestiečių daliai. Pažanga lėmė išskirtinį produktyvumo augimą, ir šiandien žemės ūkyje dirba apie 5 proc. modernių šalių gyventojų.
Analogiškas pokytis įvyko ir pramonėje. Tai leidžia teigti, kad visuomenė pereina į naują raidos etapą, kuriame vis mažiau ir mažiau darbuotojų gamins prekes. Šio etapo esmę ekonomistas J. Rifkin apibūdino posakiu „darbo pabaiga“. Toks žmonijos istorijoje tikrai naujas teiginys atkreipia dėmesį į tai, kad net tada, kai ekonomika auga, darbo vietų skaičius žemės ūkyje ir pramonėje mažėja, nes padidėjęs našumas patenkina padidėjusį vartojimą.
Kita vertus, posakis nėra pakankamai tikslus, nes darbą vertina senoviškai, nesieja jo su dirbančiojo savirealizacija, prasmingos veiklos siekiu. Pastarasis darbo aspektas naujai nubrėžia produktyvumo sampratos, o drauge ir augimo, ribas, nes akivaizdu, kad mokslinė, kūrybinė veikla negali būti vertinama pagal tekstų ar kūrinių skaičių, kad darbe, kurio esmė žmogiškas bendravimas, produktyvumo augimas negerina paslaugų kokybės. Todėl susiejant paslaugas su socialiniais ryšiais, remiant vietinius amatus, sporto klubus, kultūros organizacijas, sveikatingumo centrus, socialines įmones galima ne tik remti gerovę, bet ir didinti užimtumą.
Gerovė sukuriama dirbant. Galima dirbti nemėgstamą darbą ir džiaugtis pajamomis, bet tikrai sėkmingesnis pasirinkimas – gerai apmokamas, teikiantis pasitenkinimą darbas. Todėl darbo ir pasitenkinimo gyvenimu, laimės ryšiai yra tirti ne kartą. Šie tyrimai patvirtino, kad darbas ar bedarbystė, pasitenkinimas ar nepasitenkinimas darbu turi išskirtinai didelę įtaką bendram laimingumo lygiui.
Patenkinti darbu – santykiais su bendradarbiais ir vadovais, darbo turiniu, karjeros perspektyvomis – daugeliu atveju yra laimingesni, aukščiau vertina savo gyvenimo kokybę nei dirbantys tik dėl pinigų. Atitinkamai darbo praradimas yra ne vien pajamų praradimas, bet ir socialinio statuso, savojo reikšmingumo ir reikalingumo suvokimo pokytis, kuris daugeliu atveju susijęs su savijauta, psichine ir fizine sveikata, priklausomybėmis, nusikalstamumu.
Klausimas: Kas skatina žmogaus pasitenkinimą darbu?
Tyrimai, atlikti moderniose šalyse, leidžia išskirti labiausiai darbu patenkintų žmonių grupes. Tai būtų: vidutinio amžiaus žmonės, turintys aukštąjį ar aukštesnį išsilavinimą ir dirbantys sau. Tie patys tyrimai rodo, kad mėgstančių savo darbą, vidutiniškai patenkintų juo, patenkintų ir darbu nusivylusių skaičiai yra artimi, nors visgi patenkintų yra daugiau nei nepatenkintų. Vakarų Europos šalyse apie du trečdalius žmonių per apklausas teigia, kad jie dirbtų ir tuo atveju, jei finansinis apsirūpinimas leistų darbo atsisakyti.
Nerijus Bakasėnas
Žmogus nori ne tik uždirbti, bet ir būti gerbiamas bei vertinamas. Daugiau kaip 70 proc. europiečių tvirtino, kad jų santykiai su vadovybe geri, o jei būtų blogi, jie galvotų apie darbo pakeitimą. Kadangi pasitenkinimą darbu lemia ir atlygis už jį, ir darbo turinys, nestebina, jog dirbantys kvalifikuotą ir kūrybinį darbą – teisininkai, mokslininkai, žurnalistai – dažniausiai patenkinti darbu ir jei tektų rinktis, vėl rinktųsi tą patį darbą.
O nekvalifikuotų darbininkų, dirbančių statybose ar pramonėje ir manančių, kad vėl ieškotų tokio pat darbo yra pastebimai mažiau – apie penktadalį.
Žmonės nori gyventi teisingame pasaulyje. Kai dingsta teisingumas, niekas nebepadarys žmonių gyvenimo laimingo. Visos tradicinės Lietuvos politinės partijos teigia pasisakančios už teisingumą ir tikina, kad pakeitus vieną ar kitą teisėją, paskyrus išmanantį savo darbą, sąžiningą prokurorą jis bus pasiektas. Tuo tarpu mes visi žinome, kad esminė permaina valstybės gyvenime – Nepriklausomybės atkūrimas – įvyko remiantis visos visuomenės siekiu vadovautis teise ir teisingumu. Ši patirtis gali tapti pamatu teisingesnės, o drauge ir laimingesnės visuomenės kūrimui.
Buvęs „Lietuvos” kinoteatras Vilniuje nūnai – apleistas, prišnerkštas, aprašinėtas. Tokios Lietuvos tikrai nenorime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gausūs tyrimai patvirtino, kad piliečiai labiau linkę pasitikėti teisėtvarka, kai jie patys bei jų išrinkti atstovai dalyvauja jos veikloje. Čia matome tą pačią priešpriešą kaip ir tvarkant bendruomenės reikalus. Vis daugiau profesionalų, kurie vis toliau nuo piliečių neišsprendžia problemų. Prisiekusiųjų teismas, piliečių atstovų dalyvavimas rezonansinėse bylose, teisėjų ir policijos vadovų rinkimai bei kiti visuomenės įtraukimo į teisėsaugos veiklą būdai didina pasitikėjimą teisingumu. Belieka šiais būdais pasinaudoti.
Tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme
Nemažiau svarbu, kad ir kiti valstybei svarbūs sprendimai būtų priimami žmonėms dalyvaujant. Gyvenantys laisvoje visuomenėje, yra laimingesni negu gyvenantys autoritarinėse valstybėse. Pastarosiose gali būti aukštas materialinis gyvenimo lygis, bet jos riboja žmogaus laisves ir teisę lemti valstybės ateitį, o todėl niekada neįstengė sukurti ilgalaikės, tvarios gerovės.
Dalyvaujantis valstybės valdyme pilietis pasitiki politinėmis institucijomis ir žino galįs labiau kontroliuoti savo gyvenimą, išgyvena atsakomybės, laisvės, savarankiškų sprendimų jauseną, nelaiko savęs nevaldomų, nesuprantamų išorinių jėgų žaisliuku. Lietuvoje nemenka dalis žmonių patikėjo, kad jie nedaro įtakos priimant politinius sprendimus, paveikiančius jų gyvenimus.
Todėl jų domėjimasis politiniu vyksmu mažėja ir politinis aktyvumas palaipsniui nyksta. Atitinkamai ir jų interesai vis menkiau atstovaujami. Žinoma, tokie nusišalinę/nušalinti nuo politikos piliečiai iš dalies yra patys atsakingi dėl savo pasyvumo, nedalyvavimo rinkimuose. Bet nebūtų teisinga tiesiog juos kaltinti. Svarbu didinti vis dar politiškai pasyvių asmenų ir grupių dalyvavimą, nes jis neatsiejamas nuo geresnio valstybės problemų suvokimo, veiksmingesnio visų interesų gynimo, o tuo pačiu didesnio pasitenkinimo valdymu.
Politinis aktyvumas skatintinas ir todėl, kad jis yra susijęs su bendru pasitenkinimu gyvenimu. Žmogus jaučiantis, kad yra svarbus, kad jo veiksmai turi įtakos visuomenei, yra laimingesnis už tą, kuris nesijaučia kontroliuojąs aplinką, galįs ją paveikti.
Partijos atstovaujančios tradicines ideologijas tarsi ir neprieštarauja aktyvesniam piliečių dalyvavimui valdyme. Bet pažvelgus atidžiau pastebėsime jas aptarnaujančios žiniasklaidos įkyriai brukama valstybės valdymo tapatinimą su „loviu“ ir „purvu“ O kas norės teptis? Pastebėsime nuolatinius galimybių piliečiams pareikšti savo valia ribojimus. Antai, retas politikas pritaria esamam referendumo įstatymui, kuris nepateisinamai apsunkina jo rengimą, bet bandymai keisti referendumo įstatymą, palengvinti jo organizavimo sąlygas atmetami. Atmetamos ir internetinio balsavimo galimybės. Panašių pavyzdžiu netrūksta, o jų esmė – atskirti piliečius nuo valdymo.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Svarbu pažymėti, kad felicitarinė politika skirta visuomenės laimės lygio kėlimui yra visaapimanti. Tradicinės politikos šalininkai paprastai siūlo vieną priemonę ar būdą, kuris neva stebuklingai išspręs visas problemas. Siekiant laimingesnės visuomenės veikimo sprendimų gausą vienija bendras tikslas. Todėl neįmanoma priimti kokio nors vieno sprendimo ir sukurti laimingesnę visuomenę, todėl reikia, kad piliečiai nuolat dalyvautų jos kūrime.
Visuomenės laimės lygio tyrimai parodė, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą nepriklausomai nuo kitų veiksnių (sveikatos, pajamų, amžiaus ir t.t.) ir, anot šveicarų mokslininkų B. S. Frey ir C. Frey Marti, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 4500 JAV dolerių pajamų per metus padidėjimui. Todėl įvairūs demokratijos apribojimai, vaizdžiai sakant, tuština mūsų pinigines. O tokių apribojimų Lietuvoje tikrai netrūksta.
Su demokratija sietinas ir valdžios galių paskirstymas. Valdžia gali būti centralizuota ar perduota savivaldos institucijoms. Nors pasauliniai laimės tyrimai rodo, kad valdžios perdavimas iš centrinių į vietines struktūras patikimai didina visuomenės laimingumą. Lietuvoje kol kas vyksta greičiau priešingas procesas.
Laimingesnės Lietuvos viltis
Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje. Vietoj to mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus vietą.
Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?
Turtingos korporacijos, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, grėsmės tautos išlikimui – demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Ir niekas nedrįsta klausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų, nes atsakymas aiškus – ir 10, ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų.
Laimės ekonomika ir ją įgyvendinanti felicitarinė politika vadovaujasi kita nuostata – laimingesni uždirba daugiau. Todėl ji kuria ne tik turtą, bet ir tikrą gerovę, siūlo išeitis ten, kur atgyvenusių ideologijų atstovai mato akligatvį. Felicitarinis pasirinkimas tai kelio į laimingą ir klestinčią Lietuvą pasirinkimas.
Turtas sukuriamas dirbant. Patenkinti darbu yra laimingesni nei dirbantieji tik dėl pinigų. Laimės tyrimai patvirtino, kad darbas yra ne vien žmogaus pragyvenimo šaltinis, bet ir socialinės padėties, savirealizacijos pagrindas. Retorinis klausimas: „Ar gali būti patenkintas savimi, darbu ir visuomenę dirbantis, uždirbantis, bet negalintis išlaikyti savęs ir šeimos žmogus?“
Kaip ir kur surasti laimę? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas – akivaizdus. Juo ir reikėtų vadovautis keičiant darbo santykius. O čia, visų pirma, dera atsisakyti seno požiūrio, kuris situacijos darbo sferoje ne tik negali pakeisti, bet ją dar ir pablogina. Nukenčia darbuotojai, įmonės praranda konkurencingumą.
Senų pažiūrų pavyzdys yra ginčai dėl minimalios algos dydžio. Atstovaujantieji dirbančiuosius tikina, kad pelnas padalijamas neteisingai, o atstovaujantieji darbdavius tvirtina, kad yra nepajėgūs didinti minimalią algą, kad tai esą sužlugdytų verslą, o tuo pačiu sumažintų darbo vietų skaičių. Šiame ginče tarsi pamirštama, kad ginčijasi ne tik dirbantieji su darbdaviais.
Yra ir trečias ginčo dalyvis – valstybė, kuri visuomenės reikmėms pasiima kone pusę dirbančiojo pajamų. Mokesčiai valstybei, socialinio aprūpinimo, sveikatos apsaugos sistemoms, be abejo, yra būtini, tačiau ar būtina rinkti mokesčius iš vos ne vos pragyvenančių ir po to juos šelpti iš valdiškos kišenės? Tradiciniai politiniai požiūriai – už tokį pajamų perskirstymo būdą. Tačiau jei norima didinti nepriklausomų žmonių skaičių, kelti visuomenės laimės lygį – toks perskirstymas klaidingas. Todėl neapmokestinimas pajamų dydis turi būti prilygintas minimalios algos dydžiui. Tai reikštų, kad nuo ir šiaip mažai uždirbančiųjų nebūtų atskaitomi mokesčiai, skirti jiems patiems šelpti. Ne gaunantieji minimalią algą išlaiko pensininkus. Ne jie suneša pinigus į valstybės biudžetą. Jie siekia išlaikyti save, savo šeimas ir tas pastangas valstybė privalo paremti.
NPD padidinimas galėtų tapti pirmu reikšmingesniu praktinės felicitarinės politikos žingsniu. O tos menkos lėšos, kurios surenkamos iš vargstančių gali būti ir turi būti padengtos apmokestinus korporacijų turtą.
Mažiau vergų – tvaresnė ekonomika
Atlyginimas, be abejo, svarbus visiems dirbantiesiems, bet ne tik jis lemia pasitenkinimą darbu. Laiminga visuomenė turėtų rūpintis savo piliečių savirealizacija darbe, darbo prasmingumu ir kūrybiškumu. Tačiau šiandien apie tai beveik nekalbama. Tokį požiūrį į darbą lemia esama ekonominė situacija ir jos supratimas.
Rinkos ekonomikoje sėkmingai gali veikti gamintojai, kurie siekia nuolatinio darbo našumo kilimo. Aukščiausiose gamybos grandyse kūrybiškumas, originalumas, savarankiškumas yra vertybė, kuri apmokama ir skatinama, nes tai daro poveikį darbo rezultatams. Žemesnėse gamybos grandyse (pavyzdžiui, dirbant prie kasos aparato ar konvejerio) darbuotojas dažnai tėra savotiška “mechanizmo” detalė.
Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek visuomenė suvokė darbo ir laimės sąryšį ir geba pertvarkyti darbo sferą, yra požiūris į nedarbą ir nedarbo problemų sprendimo būdai.
Nebūtų sunku pateikti duomenis apie darbingo amžiaus žmonių neturinčių darbo skaičių. Nesudėtinga pastebėti, kad jis labai aiškiai susijęs su ekonomikos pakilimais ir nuosmukiais. Kiek rečiau atkreipiamas dėmesys, kad rinkos ekonomikoje visiškas užimtumas net nėra siekinys. Todėl ekonominio pakilimo metais ES šalyse nedarbo lygis būna 3 – 5 proc., nuosmukio metu – apie 10 proc., o ypač nesėkmingu laikotarpiu kai kuriose šalyse gali viršyti ir 20 proc. Netekus darbo prarandamos pajamos ir negaunama pasitenkinimo pačiu darbo procesu. Tai neabejotinai paveikia gyvenimo kokybę.
Bedarbių problemų aptarimas leidžia aiškiau susieti laisvą laiką su darbu. Jis padeda suprasti ir laimės ekonomikos šalininkų siūlomą ekonominių problemų sprendimo būdą – humanizuoti darbo turinį, kurti tvarią ekonomiką, o drauge artėti prie visuotinio užimtumo.
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti minėtas problemas atsietai viena nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos ir nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą (beje, pastarosios gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai jau sparčiai išnyksta nuosmukio metu).
Taigi, įprastos darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perpektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas, kuris galėtų būti derinamas su tenkinančių aukštesniuosius poreikius darbo vietų kūrimu.
Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. 7 – ajame dešimtmetyje. Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. NEF specialistai siūlo siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie trumpesnės darbo savaitės.
Jiems sunku nepritarti – trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą, o todėl atsirastų prielaidos tvaresnei plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui. Trumpesnė darbo savaitė paskatintų naujų, efektyvesnių technologijų, gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau.
Rimčiausias yra finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perpektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. Antai, vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Felicitarinės politikos principus atitinka ir siūlymas netgi esmingai nekeičiant esamos darbo savaitės trukmės ją pastoviai koreguoti siejant su nedarbo lygiu. Pavyzdžiui, bedarbių skaičiui pasiekus dešimt procentų sutrumpinti darbo savaitės laiką tokiu pat dydžiu. Panašiai elgiamasi kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kai sumažėjus gamybai valstybė finansuoja dalį darbo savaitės laiko. Pavyzdžiui, keturias darbo dienas apmoka darbdavys, o vieną – valstybė. Turint omeny, kad atleidus dalį darbuotojų jiems tektų mokėti pašalpas pastarasis sprendimas akivaizdžiai patrauklesnis, nes išsaugomi darbuotojų profesiniai gebėjimai ir verslo pasirengimas sparčiai reaguoti į naujas galimybes. Tokiu keliu bando eiti Prancūzija, kurioje darbo savaitė buvo sutrumpinta nuo 40 iki 35 valandų (nors šiuo metu korporacijos bando primesti naujas taisykles ir paneigti šį modernios visuomenės iškovojimą. Deja, tai labai panašu į naujo Lietuvos darbo kodekso siūlymus).
Siekiant tolygesnio darbo paskirstymo tiktų ir iš esmės apriboti viršvalandžius, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, kūrimą.
Valstybiniame sektoriuje, kaip ir kituose, yra gana daug darbų, kuriems atlikti nereikia aukštesnės kvalifikacijos ar ilgai tobulinamų įgūdžių. Vykdant darbo laiko pertvarką šiuos darbus galėtų atlikti žmonės, dirbantys trumpesnę darbo savaitę.
Tokių priemonių įgyvendinimas palankiai veiktų ekonomiką ir kurtų prielaidas esminiams darbo laiko ir turinio pokyčiams bei padidintų visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasis kitas kelias – didinamas išėjimo į pensiją amžius, ilginama darbo trukmę ir pan. Taigi susiduria du pasirinkimai: prilyginti žmogų ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau “suktis“, ar laikyti vertybe laiką, skiriamą sau, bendruomenei, šeimai, vaikų ugdymui. Felicitarinė politika nedviprasmiškai pasisako už antrąjį, nes turtingesnė finansais ir laisvu laiku visuomenė gali veiksmingiau spręsti šeimos, vaikų ugdymo problemas, kurti ateities sėkmės prielaidas.
Pelningiausia investicija į šeimą
Laimingi žmonės kuria laimingas šeimas, laimingoje šeimoje gyvena laimingi sutuoktiniai ir vaikai. Šeimos vertė yra ir asmeninė, ir visuomeninė, todėl ir visuomenės investicija į šeimą yra pati pelningiausia, teigia Nobelio ekonomikos premijos laureatas J. Heckman, leidžianti „taupyti“ lėšas, skiriamas policijai ir kalėjimams, palaikanti, svarbią piliečių gyvenimo kokybei, instituciją.. Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, ji neduoda tų rezultatų, kurių pageidautų visuomenė – didelis skyrybų skaičius, gausu nesantuokinių gimimų, o bendras gimstamumas nebepakankamas gyventojų skaičiui atkurti.
Lietuva, kaip ir dauguma ES valstybių, teigia vykdanti šeimos politiką, tačiau analizuoti, kodėl jį nėra sėkminga, vengiama. Nes tai padarius tektų atsakyti bent į du klausimus: „Ar šeimų rėmimo programos tapačios skurdo mažinimo programoms? Koks šeimos modelis remiamas?“
Atsakymai į juos dažnai atskleidžia, kad realios šeimos politikos stokojama, nes ji negali būti sutapatinama su svarbiu socialiniu tikslu – skurdo mažinimu. Ji taip pat negali būti skirta visų įmanomų šeimos modelių rėmimui. Nes remiant viską, realiai neberemiama nieko. Deja, abi šios kryptys patrauklios tradicines partijas atstovaujantiems politikams. Pirmuoju atveju kalbėdami apie skurdą jie sau priskiria ir besirūpinančių šeima vaidmenį. Antruoju – jie išvengia konflikto su interesų grupėmis neigiančiomis tradicinį identitetą.
Rinkai būdingas požiūris – daugiau pinigų užtikrina didesnį paslaugų ar prekių kiekį, bet negali paaiškinti, kiek ir kaip investuoti į šeimą, nes ignoruoja faktą, kad šeima yra ne vien ekonominis dydis, nepaaiškina, kodėl žmonėms reikia būti drauge ir turėti vaikų. Atsakymas gali būti rastas, jei imsime aiškintis, ko reikia, kad tėvai ir vaikai pasijustų laimingesni. Tam trūksta ir išmokų šeimoms, auginančioms vaikus, išmokų, neleidžiančių tų, nuo kurių priklauso valstybės ateitis, nustumti į skurdą, ir „šeimai draugiškesnės aplinkos.“
O būdai kurti tokią aplinką žinomi – tai geresnių galimybių derinti profesinę veiklą ir vaikų ugdymą, didesnių galimybių dirbti nepilną darbo dieną, lankstesnių darbo grafikų sudarymas, palankesnių sąlygų šeimos verslui bei dar geresnių sąlygų abiem tėvams dalyvauti vaikų ugdyme kūrimas, mokestinėmis lengvatomis užtikrinamos įvairios nuolaidos šeimoms kino teatruose, prekybos centruose, transporte, daugiau paslaugų šeimai – vaikų darželių, auklių, žaidimų aikštelių, vaikų priežiūros kambarių darbovietėse, galimybių tėvams ir vaikams drauge leisti laisvalaikį ir pan.
Nemažiau svarbu skatinti santuokas ir palaikyti jų stabilumą. Šeimos teismų, kurie veikia ne vienoje ES šalyje, įkūrimas galėtų net kritiniais šeimų gyvenimo momentais padėti išsaugoti santuokas. Be to, šis sąlyginai paprastas, ekonomiškai ir teisiškai naudingas veiksmas sumažintų teismų apkrovimą. Tokie teismai galėtų padoriau spręsti vaikų gyvenamosios vietos, vaiko išlaikymo ir panašias bylas.
Kam rūpi vaikų laimė?
Laiminga vaikystė darnioje šeimoje kuria laimingos asmenybės savybių pamatus. Vėliau juos plėtoja ugdymas darželyje bei mokykloje. Iš pirmo žvilgsnio galime būti ramūs dėl ateities, nes vaikus myli visi. Deja, UNICEF atliktas tyrimas atskleidė, kad Vaiko gerovės indeksas Lietuvoje žemiausias lyginant su kitomis ES valstybėmis. Negana to, Lietuvos vaikai (Europos Komisijos apklausos duomenys) yra ir patys nelaimingiausi Europoje..
Lietuvos vaikų sunkumai ryškesni nei kitose ES šalyse, bet nėra išskirtiniai. Jų analizė rodo, kad ekonominė gerovė pati savaime nesukuria laimingos vaikystės. Daugelyje modernių šalių, taip pat ir Lietuvoje, tėvai tiesiog pritrūksta laiko savo vaikams ir jie pasijunta vieniši bei nuskriausti. Patyrę mažai artumo, švelnumo ir meilės, vaikai tampa pikti ir agresyvūs, tyčiojasi iš savo bendraamžių ir skriaudžia mažesniuosius. O užaugę nesugeba kurti laimingesnio gyvenimo nei sau, nei aplinkiniams.
Įprasta vaikų sunkumus nagrinėti išimtinai kaip psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkami ir jų sprendimo būdai, o esama vaikų teisių apsaugos sistema gina nuskriaustuosius, rūpinasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemos tikslai pasikeistų, jei joje dirbantys specialistai, jų darbo rezultatai būtų vertinami pagal laimingų vaikų kiekį ir jo pokyčius, tektų bent jau pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų. Todėl tenka konstatuoti, kad nei esamos vaikų teisių apsaugos, nei ugdymo sistemų tobulinimas iš esmės nepakeičia vaikų padėties.
Esama sistema orientuota į tradicinės ekonomikos interesus, todėl padeda perkelti ugdymą iš šeimos į visuomenines institucijas ir taip kuria prielaidas tėvams aktyviai dalyvauti ekonominėje veikloje, bet nesudaro pakankamų prielaidų dalyvauti vaikų ugdyme.
Suprantama, galima teigti, kad tėvai turi teisę rinktis, ar daugiau laiko ir dėmesio skirti vaikams, ar profesinei karjerai. Tačiau jų pasirinkimas žymia dalimi nulemtas iš anksto, nes rinkdamiesi vaikų ugdymą jie daugeliu atveju yra priversti rinktis ir žemesnį materialinį gyvenimo lygį. Taigi prielaidos laimingo žmogaus, kuris veikia laimės ekonomikos sąlygomis ugdymui vis dar menkos.
Esama ugdymo sistema orientuota į tradicinės ekonomikos dalyvio ugdymą. Ji gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jos tikslas, parengti sugebantį agresyviai konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia.
Suprantama, kad gyvenimo būdas, kuriam jaunąją kartą ruošia ši sistema, nekuria asmeninės laimės. Brandūs žmonės jaučia jos stygių ir gausiai lanko įvairius psichologinės savireguliacijos, autotreningo, jogos, meditacijos, savęs tobulinimo ir panašius kursus. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau paprastai jis tenkinimas neformaliu ugdymu. Formalus ugdymas tarsi jo „nepastebi“. Tai irgi atspindi atgyvenusį ugdymo sistemos pobūdį.
Neatsiribodama nuo tradicinės ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ugdymo sistema vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties jau yra aiškus. Tai sąlygų laimingai vaikystei sudarymas ir laimingo žmogaus savybių ugdymas.
Lietuva itin sėkmingai pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa.
Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė.
Kas yra laimė? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau iš Lietuvos masiškai emigruojama, tačiau apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių į sociologų klausimas atsako „metai buvo blogi, ateityje nieko gero nesitikiu.“
Nepaisant to, vis dar siūloma eiti į aklavietę vedančiu keliu, siūloma nepastebėti paprasto apskaičiavimo, liudijančio rinkos ekonomikos idėjos bankrotą Lietuvoje.
Paskaičiavimas – jei ES šalių ekonomikos augs taip kaip šiandieną, norėdami per dešimt metų pasiekti Vokietijos atlyginimų lygį, turėtume juos didinti kasmet nemažiau kaip 20 proc. Aiškiai neįvykdomas uždavinys. Gal bent teoriškai įmanomas – nepaliaujamai juos didinti 4,5 proc. kasmet. Tada po pusės amžiaus t. y. apie 2065 metais priartėsime prie vokiškų atlyginimų. Kadangi gyvename toje pačioje ekonominėje erdvėje kaip ir vokiečiai (o be jos būtų dar blogiau), kadangi šioje erdvėje prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas vis mažiau varžomas – tenka pripažinti, kad ir mes, ir mūsų vaikai pasmerkiami vargingų giminaičių padėčiai.
Faktas, kurio niekaip nepaneigsi. Belieka jį ignoruoti (tą ir daro sumanesni politikai) arba guostis, kad okupacijos metai sugriovė verslą ir moralę. Galima dar kartą kaip užkeikimą skelbti, jog reikia mažinti verslo suvaržymus, bet jokiu būdu neprasitarti, kiek konkrečiai tokie pakeitimai padidintų Lietuvos žmonių gerovę. Galima giliamintiškai samprotauti, kad žingsnelis po žingsnelio …
Labiau įtikinamas sprendimas – Lietuva turi pasirinkti naują, pasaulyje vis labiau plintantį, požiūrį į ekonomiką ir politiką, turi pasirinkti laimės ekonomiką ir felicitarinę politiką.
Mirusios idėjos smaugia gyvenimą
Bėgikas neatbėgs pirmas, jei prie kojų jam pririšime svarsčius. Valstybė nesuklestės, jei bus valdoma pagal senas taisykles, kurios moderniame pasaulyje virsta kliuviniu žengti pirmyn.
Aiškinimų kaip kurti gerovę Lietuvoje netrūksta, bet tiktų paklausti, ar Lietuvos padėtis, jos visuomenės savijauta išskirtinė. Akivaizdu, kad ne. Šalys, kurios žlugus sovietinei sistemai drauge su Lietuva pradėjo kurti protingesnį ir laisvesnį gyvenimą, vienose srityse pasiekė daugiau, kitose mažiau, bet nepavyktų rasti tokios, kuri būtų visur sektinu pavyzdžiu.
Dar svarbesnis faktas – Vakarų Europa, JAV, kitos modernios valstybės, kuriose gyvenimo lygis aukščiausias, susiduria su panašiomis problemomis – nedarbu, skurdu, nepatenkinama sveikatos apsauga, mažėjančiu piliečių dalyvavimu rinkimuose, šeimos problemomis ir k. t. Suprantama, būdamos turtingesnės jos gali šias problemas spręsti efektyviau, bet ir jos nesugeba problemų įveikti. O tai skatina naujai įvertinti šiuolaikinės visuomenės raidos kryptį, ieškoti naujų galimybių kurti klestinčią, laimingesnę visuomenę.
Naujas pažiūras glaustai galima pristatyti paminėjus vadinamąjį Easterlin‘o paradoksą. Jo esmė – bendrajam vidaus produktui (BVP) pasiekus tam tikrą lygį, kuris leidžia valstybę priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių, tolesnis BVP augimas nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, kiekiui ir vis menkiau susijęs su gerovės kilimu. Lietuva, beje, irgi priklauso šiai šalių grupei.
Kelias iš aklavietės
Valstybės sėkmę lemia trys kapitalo rūšys – fizinis (gamybos priemonės), finansinis (pinigai) ir socialinis (žmonės, jų tarpusavio ryšiai, juos skiriančios ar jungiančios vertybės). Lietuvos valdžia vis dar vadovaujasi atgyvenusiomis nuostatomis ir labai rūpinasi naujomis statybomis. O žmonės jai rūpi labai mažai. Netgi suskaičiuoti, kiek piliečių paliko Tėvynę, kiek vaikų nelanko mokyklos, ji nesugeba. (Nors galvijų apskaita pakankamai tiksli).
Prof. Gediminas Navaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Modernios šalys irgi išgyveno panašų valdymą. Šiandien jos gręžiasi į žmogų. Nori tiksliai žinoti, kas ir kodėl yra laimingi ar nelaimingi.
Buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas D. Cameron‘as šalies gyventojų laimingumo matavimą pavadino „vienu iš svarbiausių politinių klausimų“ ir paskelbė, kad jį įtrauks į valstybinės statistikos rodiklius.
Buvęs Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pareiškė, kad vien tik kelti ekonominę gerovę valstybei neužtenka, kadangi laimingą gyvenimą sudaro daug daugiau aspektų, ir kreipėsi į Nobelio ekonomikos premijos laureatus – J.Stieglitz‘ą ir A.Sen‘ą, prašydamas jų rasti kuo efektyvesnį būdą išmatuoti, kokie laimingi yra Prancūzijos gyventojai.
Netgi Azijos valstybės Butano karaliaus Jigme Singye Wangchuk‘o žodžiais, „bendrasis vidaus laimingumas yra svarbiau negu bendrasis vidaus produktas“.
Panašių pavyzdžių, liudijančių, kaip laimės ekonomikos ir jai pagrindą kuriančios felicitarinės (lot. „felicitas“ – laimė) politikos principai plinta šių dienų pasaulyje, būtų galima pateikti žymiai daugiau. Jie patvirtina, kad bandoma pereiti nuo tradicinės ekonomikos, kurios tikslas buvo didesnė gamyba ir gausesnis vartojimas, į laimės ekonomiką, kurios tikslas yra aukštesnis visuomenės laimės lygis. Tai galėtų būti ir Lietuvos kelias. Norint juo žengti reikia nedaug: apsisprendimo ir esamos padėties įvertinimo. Reikia atsisakyti požiūrio, kad laimė nepamatuojamas, asmeninio pasirinkimo dalykas, o perimti modernų požiūrį, kad visuomenės laimės lygis bendrų pastangų rezultatas.
Laimingi žmonės visuomenės vertybė
Kaip tapti laimingu, moko visos dvasinio tobulėjimo mokyklos. Laimingesnės visuomenės sukūrimas – irgi ne vienos filosofinės įžvalgos tema. Nėra keblu tiksliai įvertinti atskiro žmogaus materialinę gerovę, sudėtingiau – jo gyvenimo kokybę, prasmę ir laimę, dar sudėtingiau taip vertinti bendruomenes ar valstybes. Todėl tik XX a. antroje pusėje pradėta matuoti skirtingų grupių, įvairių šalių piliečių laimingumo lygį ir šie matavimai iškart suteikė naujų perspektyvų ekonomikai ir politikai.
Šiandieną vyraujančios ideologijos, įtakingiausios politinės partijos rūpinosi tik dalies žmogaus poreikių, paprastai žemesniųjų, patenkinimu. Jos prilygina žmogų ekonominės „mašinos“ mechanizmui, kuris turi vis daugiau gaminti, kad galėtų vis daugiau vartoti. Kodėl ribotų išteklių planetoje gamyba turėtų neribotai augti, atsakymo jos nepasiūlys. Nepasiūlys atsakymo ir į klausimą, ar galimas kitas kelias link klestėjimo, nes XIX a. atsiradusių ideologijų atstovai vadovaujasi nuostatomis, kurios neatitinka XXI a. realybės.
Jos neturi ir neieško atsakymo į klausimą: „Kodėl piliečių laimė yra svarbi?“ Atsakymas vėlgi slypi tuose pačiuose laimės tyrimuose, kurie akivaizdžiai patvirtino, kad ne daugiau uždirbantis yra laimingesnis, o laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti. Būtent laimingieji yra ekonominė vertybė. Būtent jie pasirūpina, kad visi būtų pavalgę, apsirengę ir turėtų stogą virš galvos. Be to, jie linkę teigiamai vertinti save ir aplinkinius, sukuria tvirtesnes šeimas, yra draugiškesni, tolerantiškesni ir pilietiškesni.
Laimės priešai
Visuomenės laimės siekimas, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų, tačiau jis neatitinka transnacionalinių korporacijų interesų, kuriuos atstovauja tradicinių ideologijų partijos. Ši kova prieš visuomenės laimę virsta bandymais savaip formuoti jos identitetą.
Svarbus identiteto tapsmo aspektas – tai vertybių ir idealų, susijusių su laimės samprata, pasirinkimas. Galima pastebėti, kad laimės išgyvenimai yra dviejų tipų: malonumo ir pasitenkinimo. Malonumas kyla iš pojūčių ir trumpalaikių emocijų, o pasitenkinimą lemia įsitraukimas, asmenybės savirealizacija, prasmės išgyvenimas.
Moderni visuomenė sukūrė daug galimybių patirtį malonumą. Prasmės siekimo, priklausomybės išgyvenimo, asmenybės poreikio suvokti save kaip visumos dalį, ji neatmeta, bet ir žymesniu mastu nepalaiko. Ši situacija traktuojama kaip asmeninių laisvių įtvirtinimas. Tačiau toks traktavimas nuvertina identiteto reikšmę asmenybei, kuria egzistencinį vakumą, kuris skatina neurotinės triados – depresijos, agresijos, narkomanijos – plitimą.
Globalizuotoje visuomenėje pagrindinėmis vertybėmis tampa individualizmas ir vartojimas, o galimybė įgyti prekes ir paslaugas tapatinama su asmenybės saviraiška. Toks „materializmas“ neretai išstumia asmeninį bendravimą, o stresą siūlo įveikti pirkimu. Vietoj tradicinės vertybių sistemos siūlo tarsi individualius pasirinkimus, kurie savo esmę atitinka vartojimo pasirinkimus, nors ir šioje srityje reklama pastebimai naikina individualumą.
Tradicinis identitetas reiškėsi profesiniais pasiekimais, šeimyniniu statusu, politiniu ar konfesiniu pastovumu. Šiandieną jis nuolat praranda savo vertę ir svarbą. Globalizuotoje visuomenėje asmenybė suvokia save ir prisistato daiktais, kurie jai ir kitiems turi ne tik, ir ne tiek vartojamąją, kiek simbolinę vertę.
Aptartos situacijos nagrinėjimas paprastai ribojasi jos konstatacija ir ją patvirtinančių faktų pristatymu. Svarstant laimingesnės visuomenės galimybę tiktų atsakyti į klausimą: „Ar identiteto pokyčiai yra socialinių bei ekonominių permainų atspindys, ar procesas, kuriame atsiskleidžia įtakingų grupių interesai, ar yra šį procesą palaikantys ir jam besipriešinantys?“
Asmenybės identitetas išreiškia visuomenės, kurioje jis gyvena, savitumą. Visuomenės socialinės institucijos kuria vaidmenis, poreikius ir vertybes, atitinkančias jų prigimtį. Kadangi korporacijos įgyja vis didesnę ekonominę galią, jos tampa vis labiau socialiai reikšmingos. Dar ХIX a. pradžioje jos tapo „juridiniais asmenimis“, t. y. buvo prilygintos „asmenybėms“, turinčioms skirtingą nei jų valdytojai ir savininkai statusą, teises ir pareigas. Tai ir leidžia pažvelgti į korporacijas tarsi į „asmenybes“, nagrinėti jų psichologines ypatybes, iš kurių mums, visų pirma, svarbus gebėjimas išgyventi ir kurti bendrą laimę.
Korporacijos, nors ir sukurtos dėl bendro gėrio – sujungti daugelio žmonių finansines galimybes, – šiuo metu labiau veikia savo, o ne visuomenės naudai. Jos bando maskuoti savo esmę deklaruodamos socialinę atsakomybę, tačiau akivaizdu, kad galiojantys įstatymai tiesiogiai ar netiesiogiai draudžia korporacijų vadovams būti socialiai atsakingiems ir aiškiai formuluoja jų uždavinį – siekti didesnio pelno. Atitinkamai korporacija, nepriklausomai nuo jos akcininkų ir vadovų asmeninių savybių, veikia kaip psichopatologinė „asmenybė“, turinti tik vieną tikslą – pelną. Šis tikslas lemia ir korporacinį identitetą, kuris moralę ir įstatymus vertina naudos ir išlaidų aspektu ir orientuojasi į vartojimą, individualizmą bei trumpalaikius malonumus.
Toks identitetas renkasi supaprastintus gyvenimo tikslus ir neigia aukštesniuosius poreikius. Jo atstovai geba agresyviai konkuruoti, bet nesugeba altruistiškai bendradarbiauti, todėl kuria visuomenę, sudarytą iš menkai tarpusavyje susietų individų, kurie yra lojalūs korporacijai, ignoruoja kitas socialines institucija ir godžiai vartoja.
Кorporacijos taip pat siekia pašalinti savo veiklos ribojimus, kliūtis žmonių ir gamtos eksploatacijai. Pagrindinė kliūtis joms yra ne įstatymai ir organizacijos, o vertybės, tradicijos, visuomeninio intereso samprata, t. y. tos bendruomenės, kurios teritorijoje veikia korporacija, žmonių identitetas, visų pirma, konfesinis ir nacionalinis identitetas.
Šiuolaikiniame vakarų pasaulyje konfesinis identitetas dažnai teturi antraeilį vaidmenį. Daugelyje vakarų šalių žymi visuomenės dalis, kartais ir dauguma, pareiškia esanti indiferentiška tikėjimui. Stipresniu oponentu korporaciniam identitetui gali tapti nacionalinis identitetas. Pirmiausia todėl, kad daug piliečių supranta ar nujaučia prieštaravimą tarp savo ekologinių, profesinių, finansinių interesų ir korporacijų siekimo gauti neribotą pelną. Piliečiai taip pat numano, kad vietos bendruomenė, atskiros asmenybės neįstengs apriboti korporacijų veikimo. Kartais jiems padeda net ir aptarnaujantys korporacijų interesus politikai, kurie nenori atsisakyti nuo tam tikro savarankiškumo. Todėl pajungti korporacijas visuomenės tikslams pajėgi tik stipri nacionalinė valstybė.
Nacionalinis identitetas kuriamas įsisavinant vieningus elgesio stereotipus, suvokiant bendrą likimą, pripažįstant socialinių sluoksnių, leidžiančių nacijai veikti kaip visumai, svarbą bei juos saugant. Visi paminėti nacionalinio identiteto požymiai globaliam pasaulyje patiria spaudimą. Migracija leidžia atskiriems individams nebesieti savęs su nacijos ir valstybės perspektyvomis. Pagrindinės nacijos socialinės grupės gali prarasti savo statusą ir vaidmenį.
Antai, specialios investicijos gali pastebimai sumažinti žemdirbių skaičių, o kitų grupių poreikiai gal net geriau bus tenkinami importuojant maistą. Migrantai gali užimti daugelį darbo vietų mažiau prestižinėse profesijose. Paminėtais ar panašiais atvejais nacija, kaip visuma, praranda kai kuriuos savo gebėjimus. Dar ženklesnę įtaką jos identitetui turi nacionalinių dvasinių autoritetų neigimas, jų keitimas multikultūriniais autoritetais, kurie siūlo ir naujus nacijos istorinio kelio bei esamos padėties vertinimo kriterijus, nors vargu ar gali išlikti nacija vertinanti savo istorija kaimynų akimis.
Turto siekimas neturi griauti gerovės
BVP ir kitų turtą bei pajamas apibūdinančių rodiklių gretinimas su visuomenės laimės lygiu padarė reikšmingiausią postūmį laimės ekonomikos idėjų plėtrai. Tokie tyrimai parodė – turto gausėjo, pajamos augo, bet visuomenės laimės lygis ne tik nekilo, bet kai kur dargi smuktelėjo. Todėl nebeįmanoma paneigti, kad kelias į laimingesnę visuomenę – tai nauji turto ir pajamų perskirstymo, finansinių išteklių kontroliavimo principai.
Tradicinė ekonomika siekia efektyvumo. Aukštesniesiems žmogaus poreikiams joje nėra vietos. Jie nuolat „iškeliami“ už ekonominių dėsnių veikimo ribų. Šiandien jau ir tradicinės ekonomikos šalininkai kalba, kad pasaulines ekonomines krizes sukelia besaikis godumas. Tačiau nesugeba ir nesugebės paaiškinti, kodėl staiga bankininkų ir pasaulinių korporacijų savininkų godumas turėtų išnykti, kodėl rinkos ekonomikos dalyviai turėtų pradėti vadovautis atsakomybės, laisvės ar laimės vertybėmis.
Įkalbėti tigrą tapti vegetaru vargu ar pavyks. Tačiau galima jį uždaryti į narvą. Visuomenė tą patį gali padaryti su rinkos „godumu“. Juolab kad patirties jau yra. Daugelyje šalių galioja gamtą tausojantys verslo apribojimai. Tą patį būtina padaryti ir finansų sferoje. Iš dalies tau jau daroma – akcizais, verslo mokesčiais, pajamų mokesčiais bandoma surinkti lėšų visuomenės poreikiams. Bet jei tarp šių poreikių neminima laimė, surinkti pinigai vėl nukreipiami ydingu ratu – pinigų gausinimui.
Didelis turtas – tai valdžia
Iki XVIII a. visuomenei regis nekelė abejonių faktas, kad valdžia priklauso kilmingiesiems, o didžiają nacionalinio turto dalį turi teisę valdyti ir valdo nežymus jį paveldėjusių skaičius. Vėliau, moderniuose kraštuose, įsitvirtino teisių lygybės samprata, o turto nelygybė aiškinta individualių gebėjimų skirtumais. Taip apie turtą ir šiandieną kalbą rinkos ideologai ir tarsi nepastebi, kad „talentingų“ žmonių finansinė galia auga stebetinai sparčiai.
Pasaulinė ekonominė statistika liudija nuolat augant privatų kapitalą, kuris septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais viršijo nacionalines pajamas 2-3 kartus, o šiuo metu – 4–6 kartus. Тoks pokytis gali būti paaiškintas žemu ekonominio augimo lygiu moderniose šalyse ir valstybės turto privatizavimu. Akivaizdžiu privataus kapitalo dėl privatizacijos augimo pavyzdžiu yra rytų Europa. Drauge su privataus kapitalo augimu auga ir valstybių skolos.
Šiuo metu viena tūkstantoji Žemės gyventojų dalis (apie 4,5 milijono žmonių) valdo vidutiniškai 10 milijonų eurų vertės kapitalą t. y. 20 % globalaus turto. Jeigu ši tendencija išliks po 30 metų, jie valdys 60 % globalaus turto.
Tradicinių partijų atstovai ignoruoja nurodytą turto pasiskirstymą, bet vis dar ginčijamasi, ar mokesčiai turėtų būti lygūs ar progresiniai. Ir tarsi nepastebi, kad abu pasirinkimai mažina gaunančių pajamas materialinį gyvenimo lygį. Esminės laimės ekonomikos nuostatos – modernių šalių visuomenė pakankamai turtinga, kad jos problemos būtų sprendžiamos ne mažinant, o didinant gyvenimo kokybę, – modernių šalių visuomenėse skurdas kyla iš demokratijos stokos.
Didelis turtas (pvz. 20-50 milijonų eurų) nėra priemonė didinti jį valdančio gyvenimo kokybę. Tai galios ir valdymo priemonė. Todėl diskusijos, kiek ir kaip apmokestinti atlyginimą, namą ar brangų automobilį, tėra „dūmų uždanga“, skirta nukreipti visuomenės dėmesį nuo demokratiškai nerinktos, piliečiams neatskaitingos galios. Todėl Lietuvoje atsiranda kelioliką milijardų valdantis bankas, sumokantis tik kelis tūkstančius metinių mokesčių.
Esminė felicitarinės politikos nuostata – bet kuri galia turi tarnauti piliečiams. O kad jiems tarnautų ekonominės galios, reikia įvesti progresyvų turto mokestį ir pradėti kontroliuoti tarptautines finansines operacijas. Ekonomistas Т. Piketty pateikia įtikinamus paskaičiavimus, kad pakaktų padidinti didelio turto apmokestinimą ir atsirastų galimybės bent 50% padidinti atlyginimus bei pensijas, išspręsti daugelį kitų socialinių problemų. Tam tereikia apmokestinti didesnį nei 1 milijono eurų turtą dar 1% daugiau, o didesnį nei 1 milijardas eurų turtą 10% daugiau.
Tokio sprendimo pasekmės – nesumažėtų išskirtinai turtingų žmonių materialinio gyvenimo lygis, bet sumažėtų jų galia, nes korporacijos, veikiausiai negalėtų sumokėti minėto mokesčio pinigais, todėl turėtų jį sumokėti savo akcijomis. O visuomenės dalyvavimas korporacijų valdyme didintų jų ekologinę ir socialinę atsakomybę, užtikrintų veiklos stabilumą. Ilgalaikėje perspektyvoje tokia mokesčių reforma būtų naudinga ir korporacijoms, ir visuomenei.
Valstybės atrama – vidurinioji klasė
Kaip laimė siejasi su pajamomis? Įvairiose šalyse atlikti tyrimai vienareikšmiškai patvirtino, kad asmenys, gaunantys vidutines pajamas ir priklausantys viduriniajai klasei, yra laimingiausi.
Akivaizdu, kad retas kuris iš skurstančiųjų jaučiasi laimingas. Su turtuoliais – irgi problemos: pirmiausia jų nėra daug, o antra, valdyti didelį turtą – nemenkas stresas bei rūpesčiai. Todėl kuo gausesnė bus vidurinioji klasė, tuo tvirtesnė bus valstybė, nes būtent ši klasė – ekonominio, socialinio ir politinio jos stabilumo pagrindas. Jai priklausantys turi ką ginti nuo radikalių politinių eksperimentų ir nuoširdžiai rūpinasi valstybe, nes gerai supranta bendrus interesus ir negali, kaip turtingiausieji, nusipirkti vien sau skirtos sveikatos apsaugos, saugumo ar išskirtinio vaikų švietimo.
Kone visos Lietuvos partijos savo programose užsimena apie viduriniosios klasės stiprinimą. Nors retas politikas paaiškina, kaip tą klasę stiprins ir tuo labiau nelinkęs kalbėti apie esamą padėtį, kurią apibūdinantys skaičiai tiksliai paaiškina Lietuvos bėdas.
Seimo parlamentinių tyrimų departamento atlikta analizė rodo, kad pagal pajamas viduriniąją klasę sudaro 70 proc. Vokietijos gyventojų. Švedijoje jai būtų priskirta 72 proc., Airijoje – 60 proc., o Lietuvoje – vos 11 procentų. Ką čia bepridursi?
Vis dėlto derėtų savęs paklausti: “Ką turime daryti, kad vidurinioji klasė gausėtų?“ Atsakymas paprastas – reikia kontroliuoti valstybės finansinius išteklius, apmokestinti itin didelį korporacijų turtą, mažinti mokesčius dirbantiems.
Vidurinė klasė stiprėja, kai pinigai lieka bendruomenėje
Laimės ekonomikos tyrimai suteikė naują prasmę mintims, kad pinigus reikia naudoti taupiai ir racionaliai. Jie atskleidė, kad svarbus yra ne tik uždirbamų pinigų kiekis, bet ir jų judėjimo kryptys, panaudojimo sąsajos su bendruomene, kurioje jie buvo uždirbti.
Rinkos ūkyje nuosavybės santykiai aiškūs – korporacijos priklauso į jas investavusiems, o ne jų darbuotojams ar vietovės, kurioje įsikūrusi toji korporacija, gyventojams. Todėl korporacija gali laisvai judėti, persikelti iš vieno regiono ar valstybės į kitą, bet jos veiklos padariniai lieka. Kai šias pasekmės imama nagrinėti ekologiniu požiūriu, vėl ir vėl pasitvirtina tiesa – investicijos į neekologišką gamybą bendruomenėms buvo finansiškai nuostolingos, nes ištaisyti jų padarytą žalą gamtai prireikė išskirtinai daug lėšų.
Tyrimai rodo, kad investicijos, kai gaunamos pajamos būdavo išvežamos iš bendruomenės, gali turėti neigiamą poveikį ne tik gamtai, bet ir socialiniam bei finansiniams bendruomenių kapitalams.
Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje veikiančio Naujosios ekonomikos fondo (NEF) specialistai nagrinėjo didelių prekybos tinklų plėtros finansinį poveikį vietos bendruomenėms. Buvo nustatyta, kad supermarketuose siūlomi iš pirmo žvilgsnio pigesni produktai iš tikrųjų gana brangiai atsieina vietinei ekonomikai, ilgainiui griauna bendruomenės gyvenimą, vietinį savitumą ir žaloja aplinką.
Bendruomenėse, kuriose yra daugiau vietinių parduotuvių, turinčių glaudesnius ryšius su kitomis vietos verslo įmonėmis, kur pirkėjo išleisti pinigai vėl grįžta į vietos ekonomiką, yra turtingesnės ir laimingesnės.
Netgi darbo vietas dideli prekybos tinklai ne sukuria, o naikina, nes uždaromos vietinės prekybos ir verslo įmonės. Be to vietoj sunaikintų naujai sukurtos darbo vietos dažnai yra prasčiau apmokamos ir orientuotos į žemesnės kvalifikacijos, mažiau kūrybišką veiklą.
Didelių prekybos tinklų ir vietinių parduotuvių poveikio bendruomenių ekonomikai palyginimas leidžia daryti platesnius apibendrinimus apie finansų įtaką gerovei. Netgi gaunančios tokias pat pajamas, vienodo pelningumo, turinčios tapatų darbuotojų skaičių įmonės gali skirtingai veikti bendruomenių, o labiau apibendrinus – ir valstybių ekonominę padėtį. Tai priklausys nuo jų gautų pinigų panaudojimo. Jeigu jie lieka bendruomenėje ar valstybėje, jie labiau prisidės prie gerovės kilimo, nei tuo atveju, jei bus išvežami.
Vietinė prekyba, gamyba ir jų aptarnavimas sukuria didesnes vertes, o šios labiau praturtina bendruomenę nei didelių korporacijų atėjimas į ją. Todėl darbo našumas ir nuo jo priklausantis įmonių pelningumas nėra tas pats kaip jų efektyvumas.
Juo labiau jis negali būti sutapatintas su indėliu į konkrečios bendruomenės gerovę. Pavyzdžiui, Lietuvoje užsienio investuotojai plėtoja kiaulininkystę. Kokia iš to nauda Lietuvai? Regis, nuostoliai persveria naudą, nes sumažėjo šioje srityje dirbančių žmonių, kenčia aplinka.
Išvada aiški – norint laimingesnės visuomenės, reikia ne žodžiais, o veiksmais pasirūpinti, kad gausėtų vidurinė klasė, kad uždirbami pinigai liktų Lietuvoje.
