Juodojo Sodo byla. Slaptai.lt nuotr.

„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.

Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:

„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.

Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.

Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.

Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.

Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.

Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.

Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.

Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.

Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.

Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.

Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.

Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos”, „Lietuviškos pastabos”, „Prancūziški nenuoseklumai”, „Filipo Ekozjanco įžvalgos”, „Turkiški akcentai”, „Painios istorijos”. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai”, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas”, „Kodėl apšaudyta Giandža”, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui”, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui”, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija”, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis”, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume”, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas”, „Kova dėl „genocido” pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės”, „Jei būčiau Turkijos pilietis”, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai”, „Už ką turėtume dėkoti turkams”, „Uzbekiškas detektyvas” ir t.t.

Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.

Slaptai.lt redakcija

2021.05.15; 07:00

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Minint Vilniaus geto likvidavimo 80-ąsias metines, Seimui siūloma priimti rezoliuciją, kuria Vokietiją raginama pradėti nacių okupacinės valdžios iš Lietuvos išvežtų žydų kultūros vertybių paieškas ir grąžinimą į Lietuvą. Seimui šiuo dokumentu taip pat siūloma paraginti Rusiją grąžinti okupacinės sovietų valdžios nusavintą Lietuvos piliečių žydų turtą, grąžinti žydų „Liaudies banko“ finansinius aktyvus.
 
Rezoliucijos projekte, kurią įregistravo Seimo narys Emanuelis Zingeris, vadovaujantis Plungės, Kėdainių, Biržų ir kitų Lietuvos savivaldybių pavyzdžiu, siūloma pradėti ženklinti masinių žudynių vietas, atidengiant nužudytųjų vardus ir pavardes, o ne tik skaičius ir datas. Taip pat siūloma visoje Lietuvoje atnaujinti informacines kelio ženklų nuorodas į senąsias žydų kapines ir masinių žudynių vietas ir deramai jas tvarkyti.
 
Rezoliucijos projekte Respublikos Prezidentui rekomenduojama suteikti Lietuvos getų antinacinio pasipriešinimo dalyviams karinius laipsnius ir apdovanojimus po mirties.
 
Lietuvos kultūros ministeriją Seimas ketina paraginti rinkti po visą pasaulį išblaškytą Lietuvos žydų kultūros paveldą ir plėsti judaikos kolekcijas Lietuvoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.
 
Seimas, anot rezoliucijos projekto, kviečia lietuvių ir lenkų tautybės išeivius iš Lietuvos užsienyje rengti bendrus susitikimus su Lietuvos žydų išeivija, jungiantis bendram darbui demokratijos labui ir jos išsaugojimui bei remti Ukrainą, kovojančią už laisvę.
 
Rezoliucijos projekto autorius ragina šalies savivaldybes neteikti gatvių pavadinimų, paminklų ir kitų atminimo vietų, siekiant įamžinti asmenis, galimai kolaboravusius su nacių totalitariniu režimu, ir nerengti jų atminimui skirtų minėjimų.
 
Rezoliucijos projekte Seimui siūloma pasmerkti politikų pasisakymus, turinčius bet kokių rasistinių ir antisemitinių požymių. Šalies teisėsaugos institucijoms siūloma vadovautis tarptautinės organizacijos IHRA patvirtintu Holokausto apibrėžimu.
 
Atsakingos  Vyriausybės įgaliotos  institucijos  raginamos kartu su Izraelio Valstybe aktyviau plėtoti bendrus švietimo, kultūros ir mokslo, gynybos projektus ypatingai perteikiant Lietuvos žydų išeivių paveldą lietuvių kalba. Taip pat siūloma įkurti Tarptautinę tarybą, skirtą sukurti Panerių memorialo ekspoziciją.
 
Seimui siūloma paraginti antinacinių rezistentų – geto pasipriešinimo dalyvių bei teisuolių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, vardais pavadinti miestų ir miestelių mokyklas, gatves ir skverus.
 
„Įvairių tautybių, kad ir neskaitlingų Vilniaus gyventojų siekis padėti baisiomis sąlygomis įkalintiems geto gyventojams yra sektinas solidarumo pavyzdys ateities kartoms“, – pabrėžiama dokumento projekte.
 
Lietuvos Vyriausybės prašoma paskelbti, kad Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių minėjimo renginiai vyktų  visoje Lietuvoje visus metus – nuo Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. rugsėjo 23 d. iki Kauno ir Šiaulių getų likvidavimo 1944 m. liepos mėnesį.
 
Atmintinų dienų įstatyme siūloma rugsėjo 23-iąją paskelbti Lietuvos žydų genocido ir jų pasipriešinimo naciams atminimo diena. Tokį projektą jau yra įregistravęs Seimo narys Emanuelis Zingeris.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.09.21; 00:30

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevanas, liepos 21 d. (AFP-ELTA). Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas penktadienį įspėjo, kad esama didelės naujo karo su Azerbaidžanu tikimybės, ir apkaltino Baku vykdant genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
 
Baku ir Jerevanas dėl šio daugiausiai etninių armėnų apgyvendinto anklavo vaidijasi jau kelis dešimtmečius ir yra kariavę du karus – pirmasis vyko dešimtajame dešimtmetyje, o antrasis įsiplieskė 2020 m. Abi šalys nėra sudariusios taikos sutarties. Derybose, surengtose tarpininkaujant Europos Sąjungai (ES), JAV ir Rusijai, nebuvo pasiekta didelės pažangos.
 
„Kadangi taikos sutartis nebuvo pasirašyta, o jos neratifikavo abiejų šalių parlamentai, žinoma, (naujo) karo (su Azerbaidžanu) tikimybė yra didelė“, – interviu naujienų agentūrai AFP teigė N. Pašinianas.
 
Liepą dvišalė įtampa paaštrėjo, kai Azerbaidžanas laikinai uždarė Lačino koridorių – vienintelį sausumos kelią, jungiantį Armėniją su Kalnų Karabachu. Toks Baku žingsnis sukėlė nuogąstavimus dėl galimos humanitarinės krizės regione, kuris jau susiduria su maisto, vaistų ir energijos stygiumi.
 
„Kalbame ne apie rengimąsi genocidui, o jau vykstantį genocido procesą“, – pabrėžė N. Pašinianas. Jis nurodė, kad Vakarai ir Rusija turi padidinti spaudimą Azerbaidžanui, jog šis nutrauktų Kalnų Karabacho blokadą.
 
Lina Linkevičiūtė (AFP)
 
2023.07.22; 00:05

Holodomoras

Zagrebas, birželio 15 d. (ELTA). Kroatijos vyriausybė ketvirtadienį pritarė šalies parlamento iniciatyvai  pripažinti Holodomorą ukrainiečių tautos genocidu.
 
Tai pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Kroatijos ministro pirmininko Andrejaus Plenkovo ​​pareiškimu, kurį cituoja „Nova“.
 
„Mes pritariame Kroatijos parlamento iniciatyvai“, – atviroje vyriausybės posėdžio dalyje pareiškė premjeras.
 
Savo ruožtu Kroatijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Zdenko Lučičius pareiškė, kad pasiūlytoje deklaracijoje Kroatijos parlamentas apibūdina Holodomorą kaip prievartinį badą, kurį Ukrainoje 1932-1933 metais sąmoningai sukėlė komunistinis stalininis režimas.
 
Z. Lučičius pridūrė, kad tai yra genocido nusikaltimas ukrainiečių tautai.
Parašas po nuotrauka: Ukraina privalo žinoti paraidžiui žudikus! Tai Holodomoro Ukrainos teritorijoje vykdytojai.
 
2006 metų lapkričio 28 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą „Dėl 1932–1933 metų Holodomoro Ukrainoje“, kuriame 1932–1933 metų įvykiai interpretuojami kaip ukrainiečių tautos genocidas.
 
„rbc.ua“ primena, kad daugiau kaip 20 pasaulio šalių pripažino Holodomorą ukrainiečių tautos genocidu. Tarp jų – Didžioji Britanija, Slovėnija, Belgija, Airija, Rumunija, Moldova, Čekija, Vokietija, Islandija, Prancūzija, Bulgarija, Liuksemburgas.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.06.16; 06:00

Kyjivas, gegužės 31 d. (ELTA). Rusijoje keičiami neteisėtai deportuotų ukrainiečių vaikų vardai ir gimimo datos.
 
Tai trečiadienį per konferenciją „UA: Karas. Nesudainuota lopšinė“ pareiškė Ukrainos vicepremjerė, laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministrė Iryna Vereščuk, praneša portalas „rbc.ua“.
 
„Rusijoje ukrainiečių vaikai slepiami visuose regionuose, keičiama jų tapatybę, vardai, pavardės, gimimo datos, daroma visa, kad jie būtų asimiliuoti, kad pamirštų savo gimtąją žemę, kalbą, kultūrą ir priimtų, kaip sako rusai, naują realybę“, – teigė pareigūnė.
 
Ji pabrėžė, kad Ukrainai reikia didžiulės tarptautinės paramos vaikų grąžinimo klausimu.
 
„Reikia daryti spaudimą Rusijai. Turime nedelsiant rasti mechanizmą. Nes kiekviena diena, kol vaikai lieka ten, yra minusas jų ateičiai, jų tapatybės praradimas”, – pareiškė vicepremjerė.
 
Nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios Rusija vykdo ukrainiečių, įskaitant vaikus, išvežimo iš okupuotų teritorijų kampaniją. Jie vežami į Krymą, Rusiją ar Baltarusiją. Tai paprastai daroma gydymo arba poilsio stovyklose dingstimi.
 
Neseniai Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kuria Ukrainos vaikų deportavimas į Rusiją pripažįstamas genocidu.
Kovo 17 d. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius. Jie įtariami neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotų Ukrainos regionų į Rusiją.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2023.06.01; 05:41

Sakartvelo vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Strasbūras, balandžio 29 d. (Ukrinform-ELTA). Sakartvelo delegacija nedalyvavo priimant Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) rezoliuciją, kuria prievartinis Ukrainos vaikų perkėlimas į Rusiją pripažįstamas genocidu, nes negalėjo dalyvauti balsavime, rašo portalas „Novosti-Gruzija“.
 
Balandžio 24 dieną į Strasbūrą išskridusią delegaciją sudarė Sakartvelo valdančiosios partijos pirmininkas Iraklijus Kobachidzė, parlamento pirmininko pavaduotojas Archilas Talakvadzė, parlamentinės daugumos deputatai Iraklijus Čikovanis, Chatija Tsilosani, Givis Mikanadzė ir Eka Sepašvili.
 
Partija „Kartvelų svajonė“ pareiškė, kad jie iš anksto įsigijo atgalinius bilietus, todėl negalėjo dalyvauti balsavime.
 
„Bilietus į abi puses pirkome prieš kelias savaites, nes turėjome konkrečią darbotvarkę… Tai, kad mes kažkur specialiai nedalyvaujame, yra spekuliacija“, – sakė delegacijos narys Givis Mikanadzė.
 
Kartu valdančiosios partijos „Kartvelų svajonė“ deputatas Beka Davitulianis neatmetė galimybės, kad „rezoliucijoje buvo dar kas nors, kam jie nepritaria“.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
 
„Pavyzdžiui, vienoje iš ankstesnių rezoliucijų buvo kalbama ne tik apie paramą Ukrainai, bet ir apie [prezidento Michailo] Saakašvilio paleidimą. Tada mūsų delegacija pareiškė, kad palaikys rezoliuciją, jei ši sąlyga bus išbraukta. Bet ji nebuvo išbraukta, ir mes negalėjome pritarti rezoliucijai“, – sakė jis.
 
Anksčiau Ukrainos delegacijos ETPA narys, Europos solidarumo partijai atstovaujantis parlamentaras Oleksijus Hončarenka sakė, kad Sakartvelo delegacija Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje neatidavė nė vieno balso už rezoliuciją dėl priverstinio Ukrainos vaikų išvežimo iš Rusijos okupuotų teritorijų.
 
Kaip pranešė „Ukrinform“, balandžio 27 dieną ETPA pripažino ukrainiečių vaikų deportaciją ir priverstinį perkėlimą į Rusijos Federacijos teritoriją genocidu ir paragino Tarptautinį baudžiamąjį teismą apsvarstyti baudžiamojo persekiojimo už šį nusikaltimą galimybę.
 
Už dokumentą, pavadintą „Ukrainos vaikų ir kitų civilių gyventojų deportacija ir prievartinis perkėlimas į Rusijos Federaciją arba į laikinai okupuotas Ukrainos teritorijas: sudaryti sąlygas saugiam jų grįžimui, sustabdyti šiuos nusikaltimus ir nubausti kaltininkus“, balsavo 87 deputatai iš 89 dalyvavusių, vienas buvo prieš ir vienas susilaikė.
 
Živilė Aleškaitienė (UKRINFORM)
 
2023.04.30; 07:04

Kaip praneša Belgijos laikraštis „Le Soir“ ir Italijos „La Repubblica“, dėl sunkių kaltinimų korupcija praėjusių metų gruodžio 9 dieną sulaikyta buvusi Europos Parlamento vicepirmininkė Eva Kaili dar dviem mėnesiams liko už grotų. Tokį griežtą sprendimą kovo 3-iąją priėmė Briuselio teismas. Vienam mėnesiui pratęstas ir belgų europarlamentaro Marco Tarabellos suėmimas.

Eva Kaili byla

Lietuviškoji informacijos agentūra ELTA primena, kad 2022-ųjų gruodį Europos Parlamentą supurtė rimtas korupcijos skandalas. Belgijos policija paskelbė pradėjusi tyrimą dėl spėjamo kyšininkavimo, pinigų plovimo ir prekybos poveikiu su Kataru ir Maroku. Be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes bei atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų.

Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas

Kad EP mėgina apsivalyti nuo korupcijos apraiškų, – puiki žinia.

Tiesa, Vakarų spaudoje – ir vėl nė žodžio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“.

Slaptai.lt primena, kad ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė pačia tikriausia „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.

Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai

Slaptai.lt portalas jau ne sykį teiravosi, kodėl Lietuvos skaitytojui, o tuo pačiu – ir Briuseliui, neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Apie šį paslaptingąjį vyrą nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais.

Jau esu rašęs, kad, remiantis pranešimais Azerbaidžano spaudoje, 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga.  Paieška paskelbta 2018-aisiais. K. Karampetianas  kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas akivaizdžiai ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).

Tad dar sykį kartoju: jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją.

Baronienės Kerolain Koks istorija

Beje, kol Belgijos teisėsauga nagrinėja, ką per pastaruosius kelerius metus yra įtartino nuveikusi politikė E. Kaili, užsienio spaudoje išniro dar viena pavardė. Omenyje turiu Didžiosios Britanijos politikę grafienę Kerolain Koks, garsėjančią savo proarmėniškomis pažiūromis. Ja irgi susidomėjo spauda. Sky News praneša, kad viešumoje imta svarstyti, o kas gi grafienę finansiškai remia? Kas tie antiislamiškai, antimusulmoniškai nusiteikę filantropai? Taigi baronienė, regis, bus priversta deklaruoti savuosius finansinius – politinius interesus. Tikėkime, jog britų teisėsauga atidžiai patikrins visus faktus. Juk armėniškoji spauda džiūgauja, esą baronienė viešėjo Armėnijoje … 85 kartus. Sutikite – daugoka!

Kerolain Koks. Baronienė. Sky News ir APA.az

O kol kas Armėnijos leidinyje armenpress.am didžiuojamasi lordų rūmų nare baroniene Kerolain Koks, raginančia oficialųjį Londoną pripažinti buvus vadinamąjį „armėnų genocidą“. Remiantis armėniškąja spauda, K. Koks net yra pareiškusi, jog Vakarai privalo žiauriai nubausti Turkiją ir Azerbaidaną. Armėniją jį laiko drąsia kovotoja už taiką.

Taigi baronienė K. Koks nė žodžiu niekur niekada nėra užsiminusi, kokia tauta pastaruosius keletą šimtų metų buvo aklai ištikima Maskvos sąjungininkė, kas 1915-aisiais ištiesė pagalbos ranką Rusijos imperijai, dėl kokių priežasčių 1915-aisias žuvo keli milijonai turkų, kaip žiauriai iš šiandieninės Armėnijos teritorijos buvo išvyti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių, kas ir kaip 1988- 1994 aisiais okupavo pagal tarptautinę teisę bei moralę Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, kas 1992-ųjų vasario mėnesį išžudė visus Hodžaly miesto gyventojus azerbaidžaniečius, kodėl Armėnijos mieste Giumri iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė?

Taigi vakar – Eva Kaili, šiandien – Kerolain Koks, o kas – rytoj?

2023.03.05; 06:00

Azerbaidžaniečiai protestuoja Lačino kelyje

Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).

Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.

Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.

Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje

Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.

Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją

Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho? 

Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?

Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?

Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.

Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus

Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.

Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.

Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.

2022.12.20; 10:00

UPA kariai

Pokario Ukrainos didvyriai sukūrė nūdienos savo šalies didvyrių kartas: Vilniuje duris atveria unikali ukrainiečių laisvės kovų paroda

Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ir Ukrainoje užsimezgusių laisvės kovų reikšmė – milžiniška ir, bėgant dešimtmečiams, ji anaiptol neslūgsta. Priešingai, begalinis partizanų pasiaukojimas vis stipriau iš kartos į kartą įkvepia abiejų šalių piliečius, virsdamas neišsenkančiu ryžto šaltiniu ginti tėvynę nuo priešo agresijos pavojaus metu.

Nors istoriniai iškraipymai 2022 m. vasario 24 d. atnešė karą į Ukrainą, šios šalies  žmonės parodė, kad nepriklausomybės į nieką nemainys nekeis ir kovos tiek, kiek reikės, gins savo kraštą tol, kol jį paliks paskutinis priešo dalinys. Nūdienos vaizdai neleidžia abejoti, kad praeities didvyrių pasipriešinimas sukūrė įkvėpė dabartinius didvyrius, kuriems stiprybės atnešė istoriniai mūšiai, laisvės judėjimas, protėvių patriotiškumas.

Ne mažiau svarbu ir tautų, visuomenių, kurioms teko sumokėti didžiulę laisvės kainą, vieningumas, susitelkimas, palaikymas, nė akimirkai nepamirštant, kad tiktai kartu veikiant galima pasiekti tikslą. Į Lietuvą atkeliavo Lvivo istorijos muziejaus paroda „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ (UPA), kuri vyks atidaroma rytoj 2022 m. gruodžio 16 d. ir bus eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, ekspozicinėje erdvėje iki 2023 m. vasario 8 d. Paroda skirta prieš sovietus ir nacistinę Vokietiją kovojusios Ukrainos sukilėlių armijos 80-mečiui pažymėti. 

Parodoje – rekonstruotos karių uniformos ir stendai

Parodą sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.

Paroda – jau trečia

Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi. Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.

Siekė Ukrainos nepriklausomybės

Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.

UPA veiklos žemėlapis

1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.

Iš kitų šalių laisvės judėjimų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai taip pat neturėjo paramos iš užsienio – R. Č.) UPA, kaip Lietuvos,  Latvijos ir Estijos, partizanai išsiskyrė tuo, kad ji neturėjo pagalbos iš užsienio, kovojo be paramos iš užsienio, rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama. Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė daugiau nei ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų. 

Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais, kovojant su Stalino ir Hitlerio režimais.

UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).

Kovos mastas – didžiulis

„UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai“

Ukrainoje vyko daug kautynių, didelėse teritorijose.

„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.

R. Černius pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą: „sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.“

Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.

„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas, ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais, tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius

Galima kovoti su bet kokiu priešu

Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams. 

„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šito pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.

S. Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.

„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.

Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.

Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.

Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.

„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.

Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius

Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas. 

„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.

Plakatas apie parodą

„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.

„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.

Projektą, kurio dėka bus galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lvivo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.

LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2022.12.17; 08:00

Holodomoras

Kyjivas, gruodžio 1 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis padėkojo Vokietijos Bundestagui už sprendimą prieš 90 metų Ukrainoje tyčia sukeltą badą pripažinti genocidu.
 
„Tai sprendimas už teisingumą, už tiesą, – sakė V. Zelenskis trečiadienio vakarą savo kasdieniame vaizdo kreipimesi. – Ir tai labai svarbus signalas daugeliui kitų pasaulio šalių, kad Rusijos revanšizmui nepavyks perrašyti istorijos“.
 
Vokietijos įstatymų leidėjai kiek anksčiau pritarė bendram vyriausybės ir pagrindinės opozicinės partijos pasiūlymui, kuriame minėtas įvykis apibūdinamas kaip „nusikaltimas žmonijai“.
 
Per diktatoriaus Josifo Stalino sukeltą badą sovietinėje Ukrainoje iš bado mirė apie 4 mln. žmonių. „Holodomoras“, t. y. masinės mirtys iš bado, kilo dėl to, kad šalies vadovybė siekė kontroliuoti Ukrainos – grūdus auginančios šalies, kuriai buvo taikomos nepagrįstai didelės grūdų kvotos, – gyventojus.
 
Dauguma parlamento narių pritarė šiam sprendimui. Vokietijos ir Ukrainos parlamentinės grupės pirmininkas Robinas Wageneris sakė: „Savo sprendimu mes kalbame apie žiaurią stalinistinio smurto tiesą – ne tam, kad reliatyvizuotume vokiečių nusikaltimus Sovietų Sąjungoje, bet kad pasimokytume iš istorinės tiesos“.
 
Krikščionių demokratų parlamentinės grupės atstovas žmogaus teisių klausimais Michaelis Brandas taip pat užsiminė apie Vokietijos vaidmenį Antrajame pasauliniame kare. „Mes, vokiečiai, čia turime ypatingą istorinę skolą ir atsakomybę Ukrainai“, – sakė jis.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.12.01; 08:22

Izraelio vėliava. EPA-ELTA nuotr.

Kyjivas, spalio 19 d. (ELTA). Tie dronai, kuriais Rusija dabar atakuoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Tai trečiadienį interviu naujienų agentūrai UNIAN pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas Antonas Heraščenka.
 
„Noriu atvirai pasakyti: aš kategoriškai nepritariu Izraelio vyriausybės pozicijai. Jie mums išvis niekaip nepadeda. Jie nepaskelbė jokių sankcijų Rusijai. Jie draudžia parduoti mums ginklus ir technologijas, kurių turi labai daug. Šalies, nukentėjusios nuo žydų tautos genocido, vyriausybė tiesiog stebi ukrainiečių tautos genocidą. Tai ukrainiečių tautos Holokaustas. Jie mums niekuo nepadeda. Manau, kad tai neliks nepastebėta“, – pabrėžė A. Heraščenka.
 
„Tie dronai, kuriais Rusija dabar bombarduoja Ukrainą, buvo skirti Izraeliui. Iranas niekada neslėpė, kad Izraelis – jo priešas“, – pažymėjo patarėjas.
 
„Šių dronų skrydžio nuotolis – 1,5 tūkst. kilometrų, jie buvo skirti smūgiams Izraelio miestams. Ir net tai matydama Izraelio vyriausybė dedasi nepastebinti, kad ukrainiečių tauta naikinama jau aštuntą mėnesį. Kuo rusai atsiskaito su iraniečiais, aš nežinau. Dabar jie sąjungininkai. Blogai, kad tokia valstybė kaip Izraelis mūsų nepalaiko“, – apgailestavo A. Heraščenka.
 
Izraelis atsisako tiekti bet kokią ginkluotę Ukrainai, būgštaudamas, kad tai gali neigiamai atsiliepti jo santykiams su Rusija, remiančia Sirijos režimą.
 
Antradienį Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pareiškė, kad Ukraina nusiųs Izraelio vyriausybei oficialią notą, kurioje bus prašoma skubiai perduoti Kyjivui oro gynybos sistemų ir pradėti bendradarbiavimą dėl reikiamų technologijų įsigijimo.
 
Trečiadienį Izraelio gynybos ministras Benny‘is Gantzas pareiškė, jog nors Rusija atakuoja Ukrainą Irane pagamintais dronais, Izraelis vis tiek neketina tiekti ginklų Ukrainai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.10.20; 08:00

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis akcentuoja, kad vienintelis kelias sustabdyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino pradėtą genocidą yra jį stabdyti ginklais, o ne žodžiais.
 
„Vienintelis kelias sustabdyti V. Putino genocidą yra stabdyti jį tol, kol jis sustos. Su daugiau ginklų, o ne žodžių“, – savo tviterio paskyroje rašo G. Landsbergis.
 
ELTA primena, kad Ukrainos prezidentūra pirmadienį pranešė apie smūgius „daugeliui“ Ukrainos miestų – praėjus dienai, kai Maskva apkaltino Kyjivą dėl sprogimo ant Krymą su Rusija jungiančio tilto.
 
Per Rusijos raketų atakas Kyjive žuvo mažiausiai penki žmonės, 12 buvo sužeisti, pranešė pareigūnai.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2022.10.10; 11:54

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla“.

Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui. 

Tai yra antroji videodalis – apie Karabachą, Holodomorą, genocidą, neperskaitytas knygas

Pokalbis – rusų kalba. Jo trukmė – 12.48 min.

2022.08.20; 20:50

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia” (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla”.

Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui. 

Pirmoji dalis – apie istorinius tyrinėjimus, istorines falsifikacijas, cenzūrą, bandymus ignoruoti akivaizdžiausias tiesas…

Pokalbis – rusų kalba. Jo trukmė – 15.50 min.

2022.08.20; 20:00

Ratko Mladičius pripažintas kaltu dėl genocido Bosnijos karo metu. EPA-ELTA nuotr.

Amsterdamas, liepos 11 d. (dpa-ELTA). Pirmadienį Nyderlandai pareiškė „nuoširdžiausią atsiprašymą“ Srebrenicos žmonėms – pirmą kartą po daugelio metų, kai per Balkanų karą Nyderlandų pajėgoms nepavyko užkirsti kelio genocidui šiame Bosnijos mieste.
 
„Tarptautinė bendruomenė nesugebėjo pasiūlyti tinkamos apsaugos Srebrenicos žmonėms. Nyderlandų vyriausybė irgi atsakinga už (…) šią nesėkmę. ​​Dėl to mes labai atsiprašome”, – per ceremoniją Potočaryje sakė Nyderlandų gynybos ministrė Kasja Ollongren.
 
Balkanų karai pratrūko praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį, kai Jugoslavija ėmė byrėti ir galiausiai suskilo į kelias naujas šalis. Vienos baisiausių kovų vyko Bosnijoje ir Hercegovinoje, ten etninės serbų pajėgos kovėsi su musulmonų ir etninių kroatų pajėgomis dėl teritorijos kontrolės.
Nyderlandų žvalgybos MIVD būstinė. APN nuotr.
 
1995 m. vasarą Jungtinių Tautų vadovaujamos Nyderlandų pajėgos turėjo apginti Srebrenicos miesto gyventojus, daugiausia musulmonus. Tačiau jos nepasipriešino, kai tų metų liepos 11 d. Ratko Mladičiaus vadovaujamos etninės serbų pajėgos įsiveržė į miestą. Etninės serbų pajėgos nužudė apie 8 tūst. musulmonų vyrų ir berniukų, tai laikoma baisiausiu nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos genocido incidentu Europoje.
 
 „Negalime palengvinti jūsų kančių. Tačiau galime pažvelgti istorijai tiesiai į akis”, – sakė K. Ollongren per ceremonijas, surengtas po 27 metų.
 
Nyderlandai ir praeityje kalbėjo apie politines nesėkmes, bet niekada tiesiogiai neatsiprašė. K. Ollongren taip pat aiškiai pasisakė, kad didžioji kaltės dalis ir toliau tenka žudynes vykdžiusioms jėgoms.
 
Viljama Sudikienė (DPA)
 
2022.07.12; 00:30

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien Prezidentė Dalia Grybauskaitė pagerbs okupacijos ir genocido aukų atminimą Gedulo ir vilties dienos ceremonijose.

Minėdami tragiškas Lietuvos netektis ir pasipriešinimo didvyrius šiandien mintimis esame ir su kovojančia Ukraina, kuri gindama savo laisvę nuo rusiško agresoriaus susidūrė su visu genocido žiaurumu, atkartojančiu sovietines represijas – žudynes, prievartavimus ir tremtis.

Prezidentė dalyvaus Seimo Kovo 11–osios Akto salėje vykusiančiame minėjime, taip pat stebės iškilmingą Valstybės vėliavos pakėlimo ceremoniją Nepriklausomybės aikštėje ir prisijungs prie istorinės atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ – tremtinių ir politinių kalinių vardų skaitymo. Akciją kasmet rengia „Misija Sibiras“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės informacinis biuras

2022.06.14; 00:30

Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.

Kyjivas, gegužės 9 d. (ELTA). Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius interviu Izraelio televizijai pareiškė, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta dar „keturios Bučos“: dvi – Zaporižės kryptimi, dvi – Chersono, praneša „Ukrinform“.
 
„Kol kas aktuali ukrainiečių tautos išlikimo tema, kadangi Rusijos armija čia vykdo akivaizdų genocidą. Ir Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas šią bylą nagrinėja kaip Rusijos genocidą prieš Ukrainą – byla vadinasi būtent taip, o ne kaip nors kitaip“, – sakė jis.
 
„Masinis žaginimas, vaikų ir senelių žudymas, civilių šaudymas ir t. t. – apie kokią „brolybę“ galima kalbėti? Net jei ir bus atnaujinti santykiai – mes vis dėlto esame kaimynai, – tai dar labai tolima istorija. O dabar mūsų uždavinys – išgyventi“, – pabrėžė patarėjas.
 
Penktadienį Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova pranešė, kad Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje jau tiria 17 šalių.
 
Vasario 24 d. Rusija pradėjo tarptautinės bendruomenės smerkiamą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Jos pajėgos atakuoja ir civilinius objektus.
 
Vakarų šalys, reaguodamos į agresiją, paskelbė Rusijai labai griežtas sankcijas ir teikia ekonominę bei karinę paramą Ukrainai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.05.09; 08:00

V. Putinas ir A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.

Penktadienį Teisingumo ministerija kartu su Teisės ir demokratijos centru rengia tarptautinę konferenciją „Baudžiamoji atsakomybė už agresiją prieš Ukrainą. Kaip įvykdyti teisingumą?“, kurioje bus diskutuojama, ar egzistuojantys tarptautinės teisės teisiniai mechanizmai gali užtikrinti Putino, Lukašenkos ir jų vadovaujančio lygmens bendrininkų individualią baudžiamąją atsakomybę už agresijos nusikaltimą ir ar yra erdvės Specialiam tribunolui.
 
Konferencijoje nuotoliniu būdu kalbės Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Gordonas Brownas. Nuotoliniu būdu diskusijose dalyvaus Ukrainos teisingumo ministras Denis Malyuska. Į renginį atvyks pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Lenkijos Teisingumo ministerijos valstybės sekretorius Sebastian Kaleta, buvęs Latvijos Prezidentas Valdis Zatlers, Londono universiteto koledžo profesorius Philippe Sands, Leideno universiteto Tarptautinės institucinės teisės profesorius Niels Blokker, kiti tarpvyriausybinių organizacijų atstovai, politikai, Europos valstybių vyriausybių atstovai, akademikai, pilietinės visuomenės atstovai, teisininkai ir plačiosios visuomenės atstovai.
 
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Konferencijoje bus diskutuojama apie tai, kodėl nuteisimas už agresijos nusikaltimą yra gyvybiškai svarbus tarptautinės bendruomenės išlikimui ir persekiojimo už šį nusikaltimą galimybės; apie agresyvios Rusijos politikos kilmę, tikslus, ideologinį agresijos karo pagrindimą.
Bus aptariami teisiniai mechanizmai Rusijos agresijos kontekste: ar yra erdvės Specialaus Tribunolo steigimui, koks galėtų būti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo vaidmuo, pradėtų nacionalinių tyrimų dėl agresijos nusikaltimo Ukrainoje svarba ir sėkmės perspektyvos ir kiti klausimai.
 
Lietuva ir kitos šalys kreipėsi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą, prašydamos pradėti Ukrainoje vykdomų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui tyrimą. Per rekordiškai trumpą laiką – parą nuo kreipimosi – buvo paskelbtas sprendimas tirti situaciją Ukrainoje. Taip pat sudaryta pirmoji jungtinė tyrimo grupė (Ukraina, Lenkija, Lietuva) karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui tirti. Prie šios grupės prisijungė ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas bei Eurojustas, padedantis koordinuoti tyrimą.
 
Kovo 4 d. tarptautinės viešosios teisės juristai, vieši asmenys ir žmogaus teisių gynėjai iš įvairių šalių paskelbė pareiškimą, raginantį steigti Specialųjį Tribunolą, kuris užtikrintų Rusijos ir Baltarusijos vadovų baudžiamąją atsakomybę dėl agresijos Ukrainoje.
 
Balandžio 8 d. Baltijos šalys įstojo į Tarptautiniame Teisingumo Teisme pradėtą bylą (Ukraina prieš Rusijos Federaciją) dėl įtarimų genocidu pagal JT Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį.
 
Konferencijos šeimininkai – teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska bei Teisės ir demokratijos centro vadovas Dainius Žalimas.
 
Konferencijos globėja – ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2022.05.06; 07:06

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Kyjivas, balandžio 14 d. (ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė ketinąs aptarti su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu jo žodžius, kad Rusijos veiksmai nėra genocidas, o ukrainiečiai ir rusai – broliai, praneša UNIAN.
 
V. Zelenskis tai sakė per spaudos konferenciją, skirtą susitikimo su Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentais rezultatams.
 
„Aš negirdėjau pono Prancūzijos prezidento. Šis pareiškimas, jeigu tai tiesa… Mes nepraleidžiame nė vienos detalės. Tokie dalykai mums labai skausmingi. Todėl aš būtinai padarysiu visa, kad šiandien ar rytoj aptarčiau su juo šį klausimą“, – teigė V. Zelenskis.
 
Kaip pranešė UNIAN, Prancūzijos prezidentas E. Macronas pareiškė, kad Rusijos Federacijos veiksmai Ukrainoje nėra genocidas, o ukrainiečiai ir rusai yra broliai.
 
Vasario 24 d. Rusija pradėjo tarptautinės bendruomenės smerkiamą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Jos pajėgos atakuoja ir civilinius objektus.
 
Vakarų šalys, reaguodamos į agresiją, paskelbė Rusijai labai griežtas sankcijas ir teikia ekonominę bei karinę paramą Ukrainai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.04.14; 08:05

Olena Zelenska. olenazelenska_official / Instagram

Kijivas, kovo 8 d. (AFP-ELTA). Pirmoji Ukrainos ponia Olena Zelenska antradienį atvirame laiške dėl Rusijos invazijos, skirtame pasaulinei žiniasklaidai, pasmerkė Kremliaus vykdomas civilių, įskaitant vaikus, „masines žudynes“.
 
Aistringame pareiškime O. Zelenska sakė, kad Rusijos invazija į Ukrainą „neįmanoma patikėti. „Vasario 24-ąją visi pabudome nuo pranešimo apie Rusijos invaziją“, – rašė ji. „Tankai kirto Ukrainos sieną, lėktuvai įskrido į mūsų oro erdvę, raketų paleidimo įrenginiai apsupo mūsų miestus. Nepaisant Kremliaus remiamų propagandos įstaigų, kurios tai vadina „specialiąja operacija“, patikinimų, iš tikrųjų tai yra masinės Ukrainos civilių žudynės“.
 
Ji išskyrė vaikų aukas kaip „galbūt pačias baisiausias ir pražūtingiausias” ir įvardijo keletą žuvusiųjų. „Aštuonmetė Alisa… mirė Ochtyrkos gatvėse, kol jos senelis bandė ją apsaugoti. Polina iš Kijivo… žuvo per apšaudymą kartu su tėvais. 14-mečiui Arsenijui nuolaužos pataikė į galvą, jo išgelbėti nepavyko, nes greitoji medicinos pagalba nespėjo laiku atvykti dėl intensyvaus apšaudymo“. „Kai Rusija sako, kad ji „nekariauja prieš civilius“, pirmiausia prisimenu šių nužudytų vaikų vardus“, – sakė ji.
 
„Uždarykite mūsų dangų”
 
Savo pranešime O. Zelenska sutelkė dėmesį į civilių gyventojų kančias, milijonams žmonių bėgant iš savo namų nuo Rusijos karinio puolimo. „Šis karas vyksta prieš civilius gyventojus”, – pabrėžė ji. „Mūsų keliai užtvindyti pabėgėlių“, – sakė ji. „Pažvelkite į akis šioms pavargusioms moterims ir vaikams, kurie nešasi su savimi skausmą ir širdgėlą, palikdami tuos, kuriuos myli, ir ankstesnį savo gyvenimą“.
 
O. Zelenska minėjo problemas, susijusias su būtiniausiu medicininiu gydymu. „Kaip lengva rūsyje susileisti insuliną? Arba artilerijai šaudant gauti vaistų nuo astmos? – klausė ji. – Ką ir kalbėti apie tūkstančius vėžiu sergančių pacientų, kurių galimybės gauti chemoterapiją ir spindulinį gydymą dabar neribotam laikui atidėtos“.
 
Ji ragino „tuos, nuo kurių tai priklauso, uždaryti mūsų dangų“. Kol kas NATO atsisako nustatyti neskraidymo zoną virš Ukrainos.
 
44 metų O. Zelenska su vyru, buvusiu komiku, turi du vaikus. Ji vadovavo kampanijai už geresnį vaikų maitinimą mokyklose ir lydėjo V. Zelenskį į tarptautines keliones, 2020 metais Didžiojoje Britanijoje susitiko su princu Williamu ir jo žmona Catherine.
 
Ukrainos prezidentūra iš karto neatsakė į klausimą, ar O. Zelenska dabar yra Kijive.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2022.03.09; 07:00