Azerbaidžano sostinė Baku. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pareiškęs, jog Azerbaidžano sostinė – gražesnė už Lietuvos sostinę Vilnių, – gudrauju. Aš – lietuvis, gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl pats puikiausias pasaulio miestas šių eilučių autoriui – Vilnius, mat Vilnius – mano gimtasis miestas, mano Tėvynės sostinė.

Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Tvirtindamas, jog Baku galbūt pranašesnis už Vilnių, tenoriu atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą, kurį užčiuopiau daug sykių svečiuodamasis daugiamilijoniniame Baku mieste. Vilnius turi dėl ko pavydėti Baku miestui. Pretekstas pavydui – ne puikieji Baku fontanai, ne nuostabioji Baku krantinė, kurią skalauja Kaspijos jūros bangos, ne žalieji parkai su atrakcionais, kavinėmis ir restoranais. Pavydą kėlė Baku gyvenančių azerbaidžaniečių požiūris į savąją istoriją, kultūrą, meną. Kiek ten paminklų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, kuriomis įamžinti žymūs azerbaidžaniečių politikai, istorikai, mokslininkai, muzikantai, rašytojai, filosofai, karininkai! Į kokią gatvelę beužsuktumei, kokioje aikštėje beatsidurtumei, visuomet aptiksi bareljefą arbą paminką, skelbiantį, jog štai šiame name gyveno ir dirbo žymus Azerbaidžano mokslininkas, poetas arba karvedys. Be kita ko, skulptūros – ne abstrakčios, todėl, žvelgdamas į jas puikiai įsivaizduoju, kaip atrodė pagerbti garsūs Azerbaidžano veikėjai.

Tokių ženklų – šimtai, tūkstančiai. Visa Azerbaidžano istorija – tarsi po atviru dangumi. Net sunku suskaičiuoti, kiek daug žymių veikėjų gyventa Azerbaidžano sostinėje. Regis, Baku nepamiršo nė vieno įžymesnio savo žemiečio. Ypač didinga, ypač įspūdinga milžiniška Azerbaidžano vėliava, besiplaikstanti ant įspūdingai aukšto postamento. Azerbaidžano vėliava tokia didelė, taip aukštai iškelta, kad ja, regis, įmanoma grožėtis iš atokiausių apie penketą milijonų gyventojų turinčio miesto kampelių.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

O štai mano gimtasis Vilnius lyginant su Baku – skurdus miestas. Per trejetą dešimtmečių, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, sugebėjome rimčiau pagerbti tik karalius Mindaugą ir Gediminą bei patriarchą Joną Basanavičių. Dėl paminklo Laisvės kariui, prezidentui Antanui Smetonai, poetui Justinui Marcinkevičiui – tebesiginčijame. Apie įspūdingą paminklą Mykolui Biržiškai, kovojusiam prieš Vilniaus lenkinimą (parašė itin vertingą istorinį darbą „Vilniaus Golgota“ – okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis“), – net nedrįstame užsiminti. Mano supratimu, sveika, susipratusi, savigarbos nepraradusi tauta neturėtų veltis į kvailus ginčus. Įspūdingas Laisvės karys privalo stūksoti Lukiškių aikštėje. Įspūdingas paminklas išdavikiškus gaivalus du dešimtmečius sėkmingai tramdžiusiam A. Smetonai – būtinas. Poetas J. Marcinkevičius, tautinę savimonę žadinęs „Katedra“, „Mažvydu“ ir „Mindaugu“ gūdžiais sovietiniais laikais, – nusipelnė solidaus, rimto paminklo vienoje iš gražiausių Vilniaus aikščių ar skverų.

Jei jau kalbame atvirai, Vilniui būtina turėti ne tik daugiau istorinio pobūdžio paminklų, bet galbūt net keletą specialių parkų. Viename – mūsų didieji kunigaikščiai ir karaliai (panašūs į kunigaikščius ir karalius, o ne į vamzdžius). Kitame – partizanų vadai (panašūs į to meto karius, tik ne į vamzdžius). Trečiasis – skirtas rašytojams, poetams (kad būtų įmanoma atskirti veidus). Įsivaizduoju, kad ten turėtų stūksoti paminklai ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir, pavyzdžiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ar Jonui Juškaičiui (tik ne tiems, kurie važiavo į Maskvą parvežti stalinietiškos saulės).

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Deja, jau ne sykį esu minėjęs: lietuvių tauta sunkiai serga. Mes tesugebame kvailai ginčytis, esą Laisvės karys erzintų kitataučius, esą poetas parašė „Pušį, kuri juokiasi“, esą smetoniška konstitucija tuomet buvo per mažai demokratiška. Nejaugi nematome, kad mūsų priešai mus specialiai stumia į bedugnę? Tegul lietuviai nebežino, ko griebtis, tegul beviltiškai nuleidžia rankas. Tegul nutautėja, tegul ištirpsta. Tegul greičiau užmiršta savo garbingą praeitį. Tegul savo puikias erdves greičiau užleidžia kitoms, gyvybingesnėms ir gudresnėms, tautoms.

Taip jau beveik ir nutiko. Mes neturime net paminklo Geležiniam Vilkui, tai gražiai viduramžių legendai! Užtat Neries pakrantėje puikuojasi Kanalizacijos vamzdis, į kurį ilgai bežiūrint neva atsiveria gilių, originalių minčių klodai. Vokiečių gatvėje išdygęs ornamentais papuoštas stulpas, neva simbolizuojantis Lietuvos karalienę. Prie pat MO muziejaus – iš dirbtinai sukonstruoto upelio išplaukia keletas žalčių ar ungurių. Bet štai apie Vilniaus didybę pasauliui skelbiančio Geležinio Vilko, kuris būtų bent kiek panašus į tikrą vilką, – nė vieno (tiesa, Vilniaus geležinkelio stotyje ant stogo yra užkeltas vienas mažiukas, vos pastebimas vilkas be informacinio paaiškinimo). O juk Geležiniai Vilkai, pasak vieno rašytojo, galėtų sergėti visus pagrindinius įvažiavimus į Vilnių. Kad kiekvienas, keliaujantis į Lietuvos sostinę, norom nenorom išgirstų apie gražiąją lietuviškąją senovės legendą.

Taigi pavyzdžiu Azerbaidžano sostinei. Baku, skirtingai nei Vilnius, neliaupsina vamzdžių.

Pavyzdžiu Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad šios šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pastarosiomis dienomis pademonstravo vyrišką principingumą – nesusitiko su viena aukšto rango Belgijos politike. Omenyje turiu ponią Chadžą Labib – Belgijos užsienio reikalų ministrę. Ši ponia visai neseniai svečiavosi Armėnijoje ir, ten būdama, pademonstravo atvirą palankumą armėnų separatistams, vis dar norintiems savo rankose išlaikyti pagal tarptautinę teisę jiems niekaip nepriklausantį Karabachą. Po vizito Jerevane ponia, žinoma, susiruošė į Baku. Remiantis tarptautiniu protokolu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas privalėjo priimti Belgijos užsienio reikalų ministrę. Bet Azerbaidžano lyderis pasielgė kitaip. Jis atšaukė visus savo susitikimus su Belgijos diplomatijos vadove, įpareigodamas pasišnekėti su proarmėniška ponia žemesnio rango Azerbaidžano politikams.

Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėkime šį azerbaidžanietišką antausį savo oponentams. Kartais nesilaikyti tarptautinio protokolo – geriau, nei jo laikytis. Retsykiais pasielgti taip, kaip pasielgė I. Alijevas, – labai sveika. Negalima leist, kad priešai užsiliptų tau ant sprando. Jei gerbi savo valstybę ir savo tautą, būtina demonstruoti ne tik lankstumą, bet ir principingumą.

Man regis, Lietuvos prezidentams, premjerams, parlamentarams ir diplomatijos vadovams šiandien labai trūksta azerbaidžanietiško kietumo ginčijantis ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo tikrais ar tariamais sąjungininkais. O mūsų visuomenei užsispyrimo ypač trūksta ginant teisę statyti didingą Lietuvos istoriją bylojančius paminklus. Neleiskime, kad mus įviliotų į diskusijas, kuriose teisūs tik tie, kurie klusniai šoka pagal kosmopolitų ir globalistų nurodytą melodiją.    

2023.08.28; 00:30

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį Rokiškio krašto muziejuje dalyvavo pirmojo lietuviško mėnraščio „Aušra“ naujojo leidimo pristatymo ir dovanojimo Lietuvos mokykloms, muziejams, bibliotekoms renginyje, praneša Prezidentūra.
 
„Įvairiomis progomis iš tribūnų sklinda kalbos apie patriotinį ugdymą ir istorinę savimonę. Tad ar ne gėda, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus taip ir nesugebėjome perleisti „Aušros“ laikraščio, paklojusio pamatus Vasario šešioliktajai? Tenkinamės atsitiktinėmis pabiromis ištraukomis, kurios neleidžia susidaryti net apytikslio vaizdo apie „Aušros“ turinį ir bendradarbių įvairovę, ką jau kalbėti apie sodrią to meto rašinių kalbą“, – prezidentas šiai problemai skyrė pernykščio savo metinio pranešimo dalį.
 
Šalies vadovas padėkojo garsiam Lietuvos kultūros mecenatui Pranui Kizniui, kuris atsiliepė į prezidento kvietimą ir stojo talkon, kurio dėka „Aušros“ laikraštis atgimė 21 amžiuje, praėjus lygiai 140 metų nuo pasirodymo. Įgyvendinti „Aušros“ projektą ėmėsi J. Basanavičiaus palikimo saugotojas – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pranešime žiniasklaidai pažymi Prezidentūra.
 
„Skaitykite „Aušrą“ širdimi, tai nepralenkiamas Tėvynės meilės manifestas, gimęs itin sudėtingomis tautai sąlygomis. Tegul „Aušra“ leidžiasi į savo kelionę po Lietuvos mokyklas, miestus, miestelius ir kaimus bei lietuvių bendruomenes plačiajame pasaulyje. Tepasiekia ji kiekvieną, neabejingą lietuvių tautos likimui“, – sakė prezidentas.
 
Daugiau kaip 1200 leidinio egzempliorių nemokamai pasieks Lietuvos mokyklas, viešąsias bibliotekas ir muziejus. Iškilmingame renginyje Rokiškio krašto muziejuje šalies vadovas asmeniškai perdavė perleistos „Aušros“ komplektus keturiasdešimčiai Lietuvos mokyklų, bibliotekų, muziejų atstovų, praneša Prezidentūra.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.06.09; 07:00

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Kultūros, mokslo, visuomeninės įstaigos ir organizacijos pasiūlė kandidatus, iš kurių bus išrinktas 2021 metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas. Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Kandidatais įregistruoti (pavardės pateikiamos atsitiktine tvarka):

prof. dr. Rimantas Balsys (pateikė Klaipėdos universiteto senatas);
 
dr. Daiva Vaitkevičienė (pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas);
 
Jolanta Zabulytė (pateikė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius);
 
Vida ir Arūnas Sniečkai (pateikė Vilkijos Panemunių seniūnaitija);
 
Jonas Vaiškūnas (pateikė Molėtų krašto muziejus);
 
dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus).
 
Iš pradžių Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisija iš šio sąrašo atrinks kandidatus, dėl kurių bus balsuojama baigiamajame posėdyje. Jame slaptu visų komisijos narių balsavimu bus priimtas sprendimas dėl premijos skyrimo išrinktam laureatui – asmeniui ar grupei.
 
Komisija, vertindama kandidatų veiklą, vadovaujasi šiais kriterijais: kūrybinės ir (ar) mokslinės veiklos reikšmingumas lietuvių etninės kultūros plėtrai ir sklaidai; veiklos, susijusios su lietuvių etninės kultūros tradicijų išsaugojimu ir plėtojimu, aktualumas, meninė, mokslinė, edukacinė ir išliekamoji vertė; veiklos reikšmingumas tautinės savimonės puoselėjimui ir etnokultūriniam ugdymui; kandidato aktyvi visuomeninė veikla lietuvių etninės kultūros srityje.
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2021.10.11; 13:00

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė Jono Basanavičiaus premijos komisija iš visuomenės gautų pasiūlymų atrinko dvi kandidatūras gauti šią premiją, informuoja Kultūros ministerija.
 
Komisijos posėdyje nutarta, kad Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos skyrimo kriterijus geriausiai atitinka dviejų kandidatų darbai ir veikla.
 
Gauti premiją pretenduoja Eligijus Juvencijus Morkūnas – už ilgametę veiklą muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę, skatinančio visuomenę dalyvauti pažinimo procese ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, baruose.
E. J. Morkūno kandidatūrą pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus.
 
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antrasis pretendentas į premiją – Jonas Rudzinskas – už darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą.
 
J. Rudzinsko kandidatūrą pateikė Lietuvos meno kūrėjų asociacija.
 
Iš šių kandidatų baigiamajame komisijos posėdyje bus išrinktas Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas.
 
Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 07:00

Arnoldas Piročkinas, kalbioninkas. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį, rugsėjo 15-ąją, netekome 90-uosius metus ėjusio buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lituanistinių studijų katedros profesoriaus, žinomo kalbininko, plataus profilio humanitaro Arnoldo Piročkino. Apie netektį pranešė Vilniaus universitetas.
 
A. Piročkinas gimė 1931 m. vasario 25 d. Pašventyje, Jurbarko rajone. 1949 m. baigė Šilutės gimnaziją, 1955 m. – Vilniaus universitetą, dirbo mokytoju. 1963-1991 m. buvo Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, docentas, 1991-1993 m. – Lituanistinių studijų katedros profesorius.
 
Profesorius tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parengė habilitacinį darbą „Jono Jablonskio darbų reikšmė bendrinės kalbos raidai”.
 
1991 m. A. Piročkinas sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai”, rašė straipsnius jo 140-ųjų gimimo metinių proga, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. Skaitė paskaitas apie Adomą Mickevičių, 1995 m. parašė labai vertingą monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai”, išleistą ir Lenkijoje, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.
 
Kalbos kultūros temomis 1990 m. parašė knygas „Administracinės kalbos kultūra”, „Jaunajam lituanistui: Mokslinio darbo metodikos darbo pradmenys”, 1995 m. – lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis”. 1996 m. sudarė ir redagavo knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai”.
 
1971-1972 m. stažavosi Čekijoje. 1973 m. išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją. Paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais. 1981 m. paruošė J. Zejerio kūrybos rinkinį „Lietuviškos godos”.
 
Mokslininko straipsnius nuolat spausdino „Literatūra ir menas”, „Gimtasis žodis”, „Voruta” ir kiti žurnalai bei laikraščiai.
Atsisveikinimas su A. Piročkinu vyks ketvirtadienį, rugsėjo 17 d., Vilniaus laidotuvių rūmų 9 salėje (Olandų g. 22) nuo 16 val.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 07:31

Šį savaitgalį baigiasi dvi stovyklos, kuriose stovyklavo daugiau nei šimtas užsienio lietuvių vaikų, atvykusių iš keliolikos pasaulio šalių. Stovyklas finansiškai rėmė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
 
Stovyklą Kalvarijos savivaldybėje, Jurgežeriuose, aplankė pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo reikalų komisija surengė savaitės stovyklą „Pasaulio Lietuva“ Alovėje, Alytaus rajone. Iki rugpjūčio 16 dienos čia stovyklauja 55 vaikai iš 12 šalių: Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, JAV, JK, Norvegijos, Vokietijos, Lenkijos, Estijos. Šioje stovykloje kartu su užsienio lietuvių vaikais stovyklauja ir vaikai iš Lietuvos.
 
Tokią stovyklą Lietuvoje Pasaulio lietuvių bendruomenė rengia antri metai. Šiemet, kaip skelbiama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pranešime, į stovyklą susirinko netgi daugiau vaikų, negu buvo planuota. Stovyklautojams viešojo kalbėjimo, aktorinio meistriškumo, scenos kalbos treniruočių ir kitus užsiėmimus vedė žymūs Lietuvos žmonės, buvo rengiamos sporto varžybos, kino seansai po atviru dangumi, baidarių žygiai, proto mūšiai, kelionės laiku.
 
Kitą stovyklą Kalvarijos savivaldybėje, Jurgežeriuose, organizavo Jungtinės Karalystės lituanistinė mokykla „Bitė“, vykdydama Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos remiamą projektą „Virtualioji istorija. Suvalkija knygose“. Penktadienį, paskutinę stovyklos dieną, atsisveikins stovyklautojai iš 5 užsienio lituanistinių mokyklų: JK, Islandijos, Škotijos, Airijos, Ispanijos ir mokiniai iš Šiaulių bei Ukmergės.
 
Čia stovyklavo 75 vaikai ir 14 mokytojų. Stovyklautojai daug keliavo, susipažino su Suvalkijos kraštu: lankėsi Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose, Raudonės, Panemunės pilyse, Gelgaudiškio dvare, Vištytyje, Marijampolėje, klausėsi koncertų, dalyvavo įvairiose edukacinėse programose, patys vaikai organizavo talentų konkursą ir futbolo turnyrą. Pernai „Bitės“ stovykla surengta Dzūkijos krašte, o kitais metais planuojama stovyklauti Žemaitijoje.
 
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija Pasaulio lietuvių bendruomenės stovyklai ir lituanistinės etnokultūros ir dramos mokyklos „Bitė“ projektui „Virtualioji istorija. Suvalkija knygose. Mitinės būtybės lietuvių pasakose ir sakmėse. Raganos paveikslas“ šiemet skyrė apie 56 tūkst. eurų.
 
Užsienio lituanistinės mokyklos ministerijai kasmet gali teikti projektus savo veiklos finansavimui, tarp jų ir vasaros stovyklų organizavimui Lietuvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.15; 08:13

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šeštadienį Vilkaviškio rajone, Ožkabalių kaime, esančioje Jono Basanavičiaus sodyboje jos atstatymo 30-mečio proga rengiamas minėjimas.
 
Čia atidaryta paroda, pasakojanti sodybos istoriją, prisiminimais dalysis atstatymo iniciatoriai. Šventinę visų nuotaiką palaikys grupė „Folk Trio” bei kiti atlikėjai. Renginio svečiai galės paskanauti Tautos atgimimo ąžuolyne užaugusių gilių kavos ir vietos verslininkų patiektų vaišių, pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus.
Vilnius. Jono Basanavičiaus gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kelių iniciatyvių žmonių dėka apleista dr. J. Basanavičiaus gimtinė šiandien lyg atgimusi iš pelenų – čia veikia muziejus, žaliuoja beveik 7000 pasodintų ąžuolų, vyksta moksleiviams ir suaugusiems skirtos edukacijos.
 
Šioje sodyboje Jonas Basanavičius praleido savo vaikystę. Gyvenamasis Basanavičių namas šiame Suvalkijos vienkiemyje buvo pastatytas dar prieš gimstant būsimajam Patriarchui – 1832 metais. Šią pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų šeimos sodybą sudarė namas (stuba), kluonas, dviejų dalių klėtis su prieklėčiu, du dideli tvartai, aliejinyčia ir jauja su pirtimi.
 
„Iš tėvų gimtųjų namų Jonas Basanavičius išvyko būdamas paauglys. Išvažiavęs mokytis į juos sugrįždavo tik jau kaip svečias – savaitgaliais ar atostogoms. Rūpintis sodyba buvo patikėta jaunėliui broliui Vincui, tačiau per ilgą laiką sodybos pastatai ne kartą degė ir po truputį nyko“, – sodybos istoriją prisiminė Jono Basanavičiaus gimtinės vedėja Rūta Vasiliauskienė.
 
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarpukariu Basanavičių palikuonys net Antano Smetonos kanceliarijos prašė taisyti prastos būklės sodybos pastatus, tačiau užėjus karui to padaryti nesuspėta. Sodybos atstatymo iniciatyva atgimė tik po pusšimčio metų – 1988 metais.
 
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

„Tradiciškai kiekvienais metais minime Jono Basanavičiaus gimtinėje žaliuojančio didžiulio, žmogaus rankomis sodinto Tautos atgimimo ąžuolyno, gimtadienį. Tačiau niekad neminėdavome sodybos atstatymo pradžios, todėl norime prisiminti nepelnytai pamirštą kilnią iniciatyvą, ją iškėlusius bei įgyvendinusius žmones“, – sakė J. Basanavičiaus gimtinės vedėja R. Vasiliauskienė.
 
Inicijavus sodybos atstatymą, pirmiausia buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, vėliau – karvidė, kluonas ir kiaulidė. Paskutinis pastatas sodyboje atstatytas 1998 metais. Sodybos projektavimo darbus pagal surinktą medžiagą atliko architektė Živilė Mačionienė.
 
Atstatytuose pastatuose jau beveik 30 metų veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su pasiturinčio suvalkiečio ūkininko kasdieniu gyvenimu, pačiu Jonu Basanavičiumi ir savita, tik šiam kraštui būdinga, etnine kultūra. Šiandien J. Basanavičiaus gimtinė – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.04; 00:30

Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

MG Baltic. ELTA nuotr.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai po atostogų nagrinėja rezonansą sukėlusią bylą, kurioje kaltinamieji yra dviejų partijų – Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos – nariai bei koncernas „MG Baltic“. Teismo posėdis prasidėjo kaltinamųjų parodymais. Koncernas „MG Baltic“ bei partijos Liberalų sąjūdis bei Darbo partija nepripažįsta kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų. Kitas teismo posėdis vyks rugpjūčio 30 dieną.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

Lietuvos liberalų sąjūdžio advokatas Raimundas Jurka patvirtino, kad nepripažįsta kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų. Partija atsiriboja nuo kaltinimų, kurie yra duodami partijos nariams kaip fiziniams asmenims, o ne visai partijai.

Po parodymų R. Jurka, skirtingai nei kiti advokatai bei kaltinamieji, sutiko atsakyti į teisėjų kolegijos, prokuroro bei kitų advokatų užduodamus klausimus.

Dėl daugumos R. Jurkos atsakymų nesutiko E. Masiulis. Teisėjų kolegijos pirmininkei paklausus, ar E. Masiulis norėtų pakomentuoti advokato atsakymus dėl liberalų sąjungos, E. Masiulis vis dėlto atsisakė.

R. Jurka neigė gandą, kad Liberalų sąjūdį įkūrė „MG Baltic“ koncernas.

Darbo partijos advokatas Vaidotas Sviderskis sakė, kad kaltinamasis aktas yra nesuprantamas ir partija negali pripažinti pateiktų kaltinimų.

Pasak advokato, Vytautas Gapšys niekada neturėjo įgaliojimų veikti Darbo partijos vardu.

„V. Gapšys niekada neturėjo įgaliojimų veikti Darbo partijos vardu“, – teisme teigė Darbo partijos advokatas.

Kaip Elta jau skelbė, Eligijus Masiulis savo parodymus pradėjo išsamia savo, kaip politiko bei Seimo nario, karjeros apžvalga. Pasak E. Masiulio, jo sprendimai bei veiksmai Seime nebuvo veikiami nei Raimundo Kurlianskio, nei „MG Baltic“ koncerno. Jis dar kartą pabrėžė nepritariąs kaltinamajame akte pateiktiems kaltinimams.

„MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. Irmanto Sidarevičiaus (ELTA) nuotr.

„Atsakingai pareiškiu, kad nepripažįstu pateiktų kaltinamų“, – teigė E. Masiulis.

Apibūdinęs savo politinę karjerą, jis patvirtino, kad pažįsta daug verslo atstovų, tarp jų ir R. Kurlianskį.

„Esu pažįstamas su visais verslo įstaigų atstovais. (…) Aš, kaip politikas, privalėjau bendrauti su įvairiais visuomenės atstovais“, – sakė E. Masiulis.

Kaltinamasis pripažino, kad „MG Baltic“ koncernas iki tol, kol nebuvo sugriežtintas politinių partijų finansavimo įstatymas, rėmė Liberalų partiją. Bet sugriežtinus įstatymą, pasak E. Masiulio, nei koncernas, nei R. Kurlianskis neberėmė Liberalų sąjūdžio.

Jis pabrėžė, kad priiminėjant Vartojimo kredito įstatymo pataisą tiesiogiai per jį nebuvo veikiami jokie sprendimai Seime. Nebuvo sutarta nei dėl jokio kyšio davimo ar gavimo, kad būtų paveikiami Liberalų sąjūdžio nariai Seime.

„Aš nežadėjau R. Kurlianskiui ar koncernui paveikti Seimo narius. Mano veiksmai nebuvo veikiami R. Kurlianskio ar kitų asmenų“, – teigė E. Masiulis Teisėjų kolegijai.

Pasak E. Masiulio, dėl kito projekto, kuris minimas kaltinamajame akte „Vilnius – Utena kelio rekonstrukcija“, taip pat nebuvo imamas joks kyšis iš „MG Baltic“ ar R. Kurlianskio. Pasak E. Masiulio, „Vilnius-Utena kelio rekonstrukcija“ buvo tik leidimas pradėti tolesnes procedūras Vyriausybėje.

„Šis nutarimas net teoriškai negali būti naudingas „MG Baltic“, net aš nepritariau šio kelio rekonstrukcijai“, – teigė E. Masiulis.

E. Masiulis tikino nedaręs įtakos ir Jono Basanavičiaus paminklo vietos parinkimui Vilniaus senamiestyje. Ir jam nežinomi argumentai, kodėl „MG Baltic“ ar R. Kurlianskiui būtų aktuali šio paminklo pastatymo vieta.

Pasak kaltinamojo, R. Kurlianskis tik teiravosi, kur bus statomas paminklas. E. Masiulis sakė žinojęs, kad dėl paminklo vietos buvo daug nuomonių, todėl pasiūlė merui Remigijui Šimašiui dėl šio sprendimo neskubėti.

„R. Kurlianskis manęs neprašė paveikti Vilniaus merą Remigijų Šimašių, kad J. Basanavičiaus paminklo vieta turėtų būti ne prie Nacionalinės filharmonijos, o Konstantino Sirvydo skvere prie Prancūzijos ambasados (…) Aš niekam įtakos nedariau ir nesiekiau daryti įtakos R. Šimašiui. Man nebuvo žinoma, kodėl paminklo vietos parinkimas gali būti naudingas „MG Baltic“ ar pačiam R. Kurlianskiui“, – sakė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, kaltinimai dėl dalyvavimo „Alfa savaitėje“ yra absurdiški, ir tai riboja jo žodžio laisvę.

„Esu pirmas Seimo narys, kuris yra baudžiamas už dalyvavimą „Alfa savaitėje“. Esu įsitikinęs, kad tai prieštarauja Konstitucijai“, – teigė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, būtų keista, kad vieši asmenys neitų į žiniasklaidą bei mano, kad šis kaltinimas yra antikonstituciškas.

„Tai viešo asmens pareiga“, – sakė E. Masiulis.

E. Masiulis neigia, kad gauti pinigai iš R. Kurlianskio buvo kyšis. Pasak jo, tai buvo asmeninė paskola E. Masiuliui.

„Atsakingai noriu pareikšti, kad pinigus iš R. Kurlianskio gavau kaip paskolą investicijai į nekilnojamąjį turtą. (…) Kaip tik mano žmonos šeima ketino per varžytines įsigyti nekilnojamojo turto Palangoje“, – sakė E. Masiulis.

„Aš Kurlianskio paklausiau, ar jis, esant poreikiui, paskolintų man pinigų“, – teisme sakė kaltinamasis.

Kaltinamajame akte rašoma, kad E. Masiulis paėmė 106 tūkst. eurų, o ne 90 tūkstančių. Pasak E. Masiulio, jis iš R. Kurlianskio paėmė 90 tūkstančių ir pasidėjo juos į automobilio bagažinę.

„Sėdėdamas automobilyje surašiau su trijų proc. palūkanomis susitarimą dėl devyniasdešimties tūkstančių paskolos. (…) Juodoje rankinėje buvo ir šešiolika tūkstančių mano asmeninių pinigų, kuriuos turėjau paduoti žmonos seseriai“, – sakė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, tai buvo civiliniai santykiai su R. Kurlianskiu, patvirtinti paskolos susitarimu.

Nuotraukoje: garsusis Eligijus Masiulis.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

Kaip ELTA jau skelbė, duodamas parodymus R. Kurlianskis pabrėžė, kad tarp jo ir “,MG Baltic“ koncerno nebuvo pasirašyta jokia darbo sutartis, todėl jis koncerno labui net negalėjo veikti.

„Sutinku ir pageidauju duoti parodymus, kaip jau esu paaiškinęs, kaltinamasis aktas man nesuprantamas“, – pradėjo savo parodymus R. Kurlianskis.

Pasak kaltinamojo, jam nesuprantama formuojama viešoji nuomonė bei valstybės vadovų komentarai, esą jis veikė „MG Baltic“ koncerno labui. Pasak R. Kurlianskio, jis negalėjo veikti koncerno labui, nes jokios darbo sutarties tarp „MG Baltic“ ir jo nebuvo sudaryta.

„Kaltinamajame akte teigiama, kad aš, Raimondas Kurlianskis, buvau viceprezidentas koncerne, tokios pareigybės „MG Baltic“ net nebuvo. Niekada nebuvo sudaryta su manim ir „MG Baltic“ koncernu jokia darbo sutartis“, – sakė teisme R. Kurlianskis.

Pasak kaltinamojo, jis buvo tik valdybos narys, kurią sudaro šeši nariai. Valdybos narius jungė tik įstatytai, kurie nesuteikia teisės atstovauti pačiam „MG Baltic“ koncernui.

„Man nebuvo suteikti jokie įgaliojimai“, – sakė R. Kurlianskis.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

R. Kurlianskis sakė, kad verslo paramos davimas viešosioms įstaigoms ir projektams yra normali procedūra visoje Lietuvoje. R.Kurlianskio teigimu, jo parama Taikomosios politikos institutui nebuvo joks kyšis. Ir Taikomosios politikos institutu nebuvo pasinaudota duoti kyšį kuriam nors Seimo nariui. Buvo paremta paties instituto veikla. Pasak kaltinamojo, „visos stambios, privataus, viešojo, kapitalo įmonės kaip „Lietuvos energija“, „Swedbank“, „Telia“ ir daugelis kitų“ teikia paramą viešosioms įmonėms.

R.Kurlianskis pabrėžė, kad verslo ir politikų bendravimas yra normali procedūra valstybėje. Pripažino, kad bendravo ir gerai pažinojo tiek E. Masiulį, tiek Š. Gustainį. Bet jokie kyšiai bei poveikis politiniams procesams per juos nebuvo daromas.

„Man, kaip aktyviam žiniasklaidos dalyviui, buvo įdomūs politikos veiksmai“, – sakė R. Kurlianskis.

R. Kurlianskis sako, kad jį Valstybės saugumo departamentas (VSD) sekė trylika metų, tai jeigu vis dėlto parama Taikomosios politikos institutui būtų kyšis, tai jį Specialiųjų tyrimų tarnyba jį sulaikyti turėjo jau 2015 metais.

„Jei parama viešajai įstaigai Taikomosios politiko institutui vis dėlto buvo kyšis, aš jau tuomet turėjau būti surištas ir sulaikytas ant grindinio. STT man antrankius turėjo uždėti 2015 metais“, – teigė R. Kurlianskis.

R. Kurlianskis teismui sakė, kad E. Masiulį pažinojo tikrai gerai ir viename jų susitikime E. Masiulis paklausė, ar jis galėtų paskolinti devyniasdešimt tūkstančių eurų. Pasak R. Kurlianskio, E. Masiulis papasakojo apie asmenines investicijas bei ketinimus investuoti, bet nieko detalaus.

„Nepasakysiu, kaip išėjo kalba apie pinigų poreikį. E. Masiulis paklausė, ar galėčiau jam paskolinti pinigų?“, – sakė R. Kurlianskis.

„Tikrai detaliai neklausiau, kam E. Masiuliui reikalingi pinigai. Aš tikrai esu ne vieną kartą skolinęs asmenims pinigų“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltinamasis teigė, kad pinigų suma E. Masiuliui nebuvo išskirtinė ir pateikė sąrašą asmenų, kam yra skolinęs pinigus. Sumos siekė 460 tūkst., 300 tūkst., 100 tūkst., 685 tūkst., 423 tūkst., netgi 1,5 milijono litų.

„Visos paskolos buvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka bei sumokėta 15 proc. GPM“, – sakė R. Kurlianskis.

„Pinigai nebuvo dėžutėje“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltinamasis taip pat patvirtino, kad kaip kreditorius skolino savo asmeninius pinigus.

„Skolinau savo asmeninius pinigus, tai patvirtino VMI, todėl niekaip negaliu suprasti prokuroro kaltinimo, kad tai buvo susiję su „MG Baltic“ koncernu“, – teigė R. Kurlianskis.

Parodymų pabaigoje jis pacitavo Emanuelį Kantą bei atsisakė atsakinėti į Teisėjų kolegijos klausimus.

Teismo verdiktas

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus, primena ELTA.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.

Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G.Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.

Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.

Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:00

Į Lietuvą sugrįžo Biržiškų šeimos palaikai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pirmadienio vakarą į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų pergabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo žmonos Bronislavos Biržiškienės palaikai.

Lėktuvas su Biržiškų šeimos palaikais nusileido pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste, kuriame surengta iškilminga palaikų pasitikimo ceremonija.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iškilmingoje ceremonijoje sakė, kad Biržiškų palaikų pargabenimas į gimtinę, kaip ir surastas Vasario 16-osios Aktas, yra labai prasmingas ir simboliškas įvykis valstybei.

Kartu ministras pabrėžė, kad M. Biržiškos asmenybė yra labai svarbi, Lietuvai primenant svarbiausias žmogui savybes.

„Jis (M. Biržiška, – ELTA) galbūt buvo nepatogus kitiems, bet jis žinojo savo gyvenimo tikslą, žinojo, kaip jo siekti, ir iš tiesų paaukojo savo gyvenimą tam kredo, kurį jis turėjo, – padorumas“, – ceremonijoje sakė ministras, pabrėždamas, kad tai svarbi savybė visiems.

„Tebūnie jam lengva šventa Lietuvos žemė“, – pasisakymą baigė L. Linkevičius.

Prieš oficialią palaikų sutikimo ceremoniją M. Biržiškos anūkai pabrėžė, kad labai džiaugiasi, jog jų senelio paskutinė valia yra išpildyta.

„Tai ne atsisveikinimo diena, o sugrįžimas namo“, – pabrėžė M. Biržiškos anūkas Vytas Barauskas.

„Jie (M. Biržiška ir jo žmona Bronislava Biržiškienė-Šemytė, – ELTA) visą gyvenimą aukojo save Lietuvos naudai ir labai giliai mylėjo ir buvo labai geri pavyzdžiai, kaip reikia būti žmogumi“, – sakė M. Biržiškos anūkė Venta Barauskaitė-Leon.

V. Barauskas žurnalistams perskaitė ir M. Biržiškos užrašytus žodžius, kuriuose jis viliasi grįžti į laisvą Lietuvą.

„Aš ne tik tikiu, kad grįšiu į laisvą Lietuvą, bet ir žinau, kad grįšiu. Gyvas ar miręs, bet vis tiek grįšiu“, – M. Biržiškos užrašytas mintis perskaitė jo anūkas.

Vilniaus oro uoste vykusioje ceremonijoj taip pat dalyvavo Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.

M. Biržiškos brolių – Vaclovo bei Viktoro Biržiškų palaikai į Lietuvą atgabenti anksčiau.

Palaikai bus perlaidojami Vilniuje liepos 11 dieną. Valstybinė perlaidojimo ceremonija vyks senosiose Rasų kapinėse.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Artimųjų pageidavimu, perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyks dalyvaujant tik šeimos nariams ir artimiausiems bičiuliams. 1918 metų Vasario 16-osios akto signataras M. Biržiška bus palaidotas šalia savo bendražygio, patriarcho Jono Basanavičiaus.

M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikai bus pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Liepos 10 dieną, antradienį, nuo 10.00 val. iki 20.00 val., visuomenė turės galimybę su jais atsisveikinti.

Perlaidojimo ceremonija vyks trečiadienį, liepos 11-ąją.

M. Biržiška gimė 1882 m. Viekšniuose, Šiaulių apskrityje, mirė 1962 m. Los Andžele, JAV. Jis buvo literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras, daug prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo, demokratinių vertybių įtvirtinimo.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Br. Biržiškienė-Šėmytė gimė 1879 m. Vilniuje, mirė 1955 m. Los Andžele. Ji buvo lietuvių ir JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja.

Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. Viekšniuose, mirė 1956 m. Voterberyje, JAV, – kultūros istorikas, politinis veikėjas, teisininkas, teisės tyrėjas, Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Administracinės teisės katedros vedėjas.

Matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas Viktoras Biržiška gimė 1886 m. Viekšniuose, mirė 1964 m. Čikagoje, JAV.

Vasario 16-osios akto signataro M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikų perlaidojimo ceremoniją organizuoja ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio potvarkiu sudaryta komisija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.10; 08:08

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Minint Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį ant namo Bulgarijos mieste Varnoje, kuriame gyveno Lietuvos valstybės veikėjas dr. Jonas Basanavičius, vasario 12 dieną atidengta paminklinė atminimo lenta.

Atminimo lentą oficialiai atidengė Lietuvos Respublikos ambasadorius Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai Arvydas Pocius kartu su Varnos miesto meru Ivanu Portnihu.

Ambasadorius A. Pocius pabrėžė, kad dr. J. Basanavičius paliko ryškų pėdsaką abiejų šalių istorijose. „Metai, praleisti Varnos miesto taryboje, dr. J. Basanavičiui suteikė politinės patirties, kuri buvo ypač svarbi jam grįžus į Lietuvą, kur jis suvaidino esminį vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo procese“, – sakė ambasadorius.

Atminimo lenta atidengta Lietuvos Respublikos ambasados Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos garbės konsulu Bulgarijoje dr. Račo Ribarovu ir Varnos miesto savivaldybe.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.13; 01:30

Pulkininkas Kazys Škirpa

Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.

Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.

Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.

Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.

Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“

Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės”. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo”?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?

Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…

Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer”, „Obzor”, „Ekspress nedelia”, „Pervyj Baltijskij kanal”, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…

Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…

Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…

Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.

Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…

Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?

2017.11.21; 04:32

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.

Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą,  Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…

Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…). 

Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?

Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…

O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją. 

Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau… 

Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!

Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?

Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?

O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.

Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.

Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.

2017-10-29

Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė, kad dvigubos pilietybės išplėtimas galimas tik referendumu pakeitus Konstituciją. Seimas negali įstatymu nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, išvykę po nepriklausomybės atkūrimo, gali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais, – paskelbė KT pirmininkas Dainius Žalimas. 

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Tokiu KT sprendimas nuvylė išeivijos atstovus, tačiau išsižadėti savo Tėvynes išeivija nesiruošia.

„Lietuvos Respublikos nepriklausomybę atkūrė ir išeivija, kuri neturėjo lietuviškos pilietybės ar turėjo dvigubą. Mes norime sekti šiais pavydžiais. Ir ryškiausias to pavyzdys daktaras Jonas Basanavičius, turėjęs dvigubą pilietybę ir kuriam, dabar irgi būtų atimta Lietuvos Respublikos pilietybė. Aš tikiu, kad išeivija, nepaisant jai nepalankaus sprendimo, niekada neišsižadės savo Tėvynės, jos kalbos išsaugojimo bei kultūros puoselėjimo. Būkime naujais basanavičiais Lietuvai!“, – sakė PLB pirmininkė Dalia Henkė.

Pasaulio lietuviai tikėjosi proveržio sprendžiant pilietybės išsaugojimo klausimą, tačiau dabar, išgirdus siūlymą eiti tik referendumo keliu, išeivija abejoja dėl galimos sėkmingos šio klausimo sprendimo baigties.

„Mes gerbiame Konstituciją, suprantame galimas grėsmes ir girdime visų pusių argumentus. Visgi dėl globalių politinių procesų šiuo metu gresia prarasti dešimtis tūkstančių mūsų piliečių. Mes manome, kad Lietuvai reikia visų jos piliečių, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Neatmetame ir referendumo kelio, tačiau tuo atveju turime siekti pakeisti referendumo sąlygas ir, kad jis būtų įgyvendinamas sėkmingai, prašome aukščiausios valdžios pademonstruoti politinę išmintį, valią ir vieningumą. PLB nuomone, norint, kad referendumas pasisektų, turi būti paskirta atsakinga institucija, bei skirti pakankami resursai (žmogiškieji ir finansiniai). Taip pat šis klausimas neturi tapti tik PLB galvos skausmu. Tačiau visu svarbiausia, šie dalykai turi būti padaryti čia ir dabar, nes paruošti visuomenę referendumui kainuoja labai daug laiko“ – sakė PLB pirmininkė D. Henkė.

Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas referendumu keisti Konstituciją yra beveik neįmanoma, kadangi „už” turi balsuoti daugiau kaip 50 proc. balso teisę turinčių žmonių (ne atėjusių balsuoti).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.21; 05:50

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – filosofo Vytauto RADŽVILO spalio 17-ąją dieną Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme perskaitytas tekstas.

Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis tik valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja.

Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.

Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalai nei tai darė sovietinis okupantas. Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga? 

smetona_3
Antanas Smetona

Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų.

Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.

Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases.

Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniazi“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui. Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas.

Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga. Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.

Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.

O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patraukliu jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame, ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities.

Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose.

Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. 

2017.10.19; 06:13

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį

Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.

Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.

O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.

Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.

Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.

Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis. 

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.

Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…

Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…

Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.

Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?

Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..

Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“

Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…

Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.

Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.

Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.

Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…

Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.

Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.

Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…

Bet grįžkime prie pamatinės temos.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..

O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…

Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.

Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…

(Bus daugiau)

2017.10.16; 03:00

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Vieną 2017 rugpjūčio popietės karštą pavakarę atsidūrėme Kauno Geležinkelio stojyje. Pradėjo lyti. Žmona Veronika, pamačiusi stotyje knygų skrynelę, patarė man: „Eik ir išsirink knygą“.

Išsirinkau, – Jūros Marijos Baužytės knygą „ŠVIESA IŠ TOLI“ ,išleistą laikraščio „Vorutos“ leidykoje 2000 metais… Šviesa iš istoriškai tolimų laikų, (knygos paantraštė „Knygnešys Karolis Baužys ir jo palikuonys“). Autorę šiek tiek pažinojau, kai ji dirbo žurnaliste „Tiesos“ redakcijoje.

Aš po konfliktų su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi Osvaldu Aleksa dirbau „Tiesoje“ laikinai neetatiniu korespondentu. „Tiesos“ vyriausias redaktorius buvo Albertas Laurinčiukas, tuo metu garsus žurnalistas, pamėgęs aprašyti keliones, ypač užsienines…  Joje dirbo ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kurio pavykusius rašinius gamybiniuose aptarimuose gyrė kolegos. Dar dirbo ir jaunesnis už mane korespondentas, bet jis kviesdavo į rūmų apatinį aukštą lošti stalo teniso… Menu, jis dirbo sekretoriate. Į pastabą, kad Vyriausiasis dėl pavėlavimo gali užpykti, atrėždavo: Ot,  Laurinčiukas klauso manęs!“ Dabar Gediminas Vainauskas vadovauja kitam garsiam laikraščiui „Lietuvos rytui“.

Autorė savo garsaus senelio, sakosi, gyvo dar nepažinojusi: „Jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietinių metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad tavo gentyje buvo knygnešys, nors jis, dažnai rizikuodamas laisve ir net gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs „Iskrą“ ar panašius leidinius, tąsyk kalba būtų buvusi visai kitokia“.

Karolis gimė 1865 metais Tverečiuje Mykolo ir Viktorijos Baužių šeimoje. Dar be jo augo dvi seserys ir keturi broliai. Suaugę broliai liko dirbti tėvų žemę, o Karoliui, anot autorės, „likimas nulėmė kitą kelią“. „Kitas kelias“ buvo susietas su tautiniu darbu. Ir su lietuvių bažnyčia. Daug turėjo įtakos Tverečiaus klebonas, vėliau kanauninkas Jonas Burba, garsusis „knygnešių globėjas“. Per kunigo rankas ėjo iš Prūsų gabenamos maldaknygės, giesmynai, „Tėvynės Sargo“, „Vilties“ laikraščiai. Kunigas Jonas Burba paragina Karolį mokytis, vėliau nukreipė į Varšuvą siekti mokslų.

Vėliau Karolis dirba zakristijonu Labanore, Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. O bendraudamas su kunigu Jonu Burba, vis labiai įsitraukia į aktyvią  tautinį veiklą. Jis pradėjo mokyti lietuviškai Labanoro vaikus ir jo apylinkių vaikus. Karolis pradėjo daraktoriauti, vis išvengdamas, kad nebūtų caro valdininkų užkluptas.

Tačiau likimas, kaip rašo knygos autorė, jam buvo palankus. Knygų ir knygnešystės reikalais jam tekdavo nuvykti į Vilnių. „Tad K. Baužys neblogai pažinojo ne tik mūsų Tautinio atgimimo tėvą Joną Basanavičių, bet ir kitus kovotojus už Lietuvos laisvę.“ Įkopęs į 33-uosius metus, Karolis Baužys vedė 14-a metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš Pašiekščio kaimo. Jiems gimė 16 vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir tiek pat sūnų“. 

Apsigyvenęs pas sūnų, kunigą Zenoną, dirbusį Kernavėje, tėvas Karolis mirė 1935 metais. Autorė rašo, kad „Jo vardas, kaip daraktoriaus ir knygnešio, paminėtas ir Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 14, P. 14).

Baigusi knygos pirmąją dalį „Spausdinto žodžio riteriai“, autorė įdėjo kunigo Švogžlio – Milžino nekrologą iš laikraščio „Mūsų Vilnius“…Paėmęs knygą iš Kauno geležinkelio stoties knygų skrynelės, autorę prisiminiau, bet aš apie tą knygą nežinojau ir nebuvau jos skaitęs. Grįžęs skaičiau ir antroje dalyje „Vaikai ir vaikaičiai“ radau ne vieną asmenį, su kuriuo esu bendravęs. Vieną pirmųjų norisi paminėti Karolio Baužio dukraitę Galiną Baužytę – Čepinskienę, kuri mūsų kursui dėstė Vilniaus universitete užsienio literatūrą. Dėstė puikiai, o iš gražaus veido lūpų sklindantys žodžiai apie Tomą Maną, apie Prustą, apie airių poetą Tomą Mūrą ir kitus žymius rašytojus rasdavo sau vietą studentų atmintyje…

Apie Karolio dukraitę Galiną (kitaip sakant, tetą), autorė Jūra Marija rašo: „Panevėžyje baigė šešis reformuotos pradžios mokyklos skyrius. – 1940 – ųjų birželio 16-ąją, mūsų išleistuvių dieną, Panevėžį užklupo rusai – mena ji. – Jau ketvirtą valandą ryto išgirdome kaip tirta langų stiklai. Važiavo tankai“.

Gimusi ir pergyvenusi karą, profesorė Galina žinojo istorinio laiko skonį. Profesorės vardas jai buvo suteiktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, studentai sakydavo, kad šiai docentei persitvarkyti nereikia. Ir ne tik todėl, kad ir tarybiniais metais per paskaitas pabrėždavo, „jog socialistinis realizmas nėra estetinė kategorija, tad jo neverta tyrinėti“.

Žinojau, kad rašytojas Romualdas Lankauskas buvo pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvos metais tarptautinio PEN klubo sekretorius, bet pamiršau, kad Galina Baužytė 1989 metais buvo išrinkta Tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centro generaline sekretore, 1995-1999 metais jo prezidente. Ji daug kalba autorei apie klubo veiklą, pavyzdžiui, kad rašėme į PEN centrus dėl Rusijos intervencijos į Čečėnijoje. Įspėjome, kad toje šalyje gali pasikartoti tas pats scenarijus, kokį buvusi Sovietų sąjunga pritaikė 1991 metais Lietuvoje. PEN centro nariai rašė dėl pakibusios grėsmės Lietuvoje pirmais nepriklausomybės metais… Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje. „Kalbėdama kongresuose visada pabrėžiu, kad intelektualas šiandien neturi likti vienišas. Reikia organizuotis, priešintis smurtui… Tik tokioje aplinkoje gali gyvuoti intelektualus protas“.

Kai aš buvau jaunesnis ir darbavausi literatūros kritikoje, profesorę susitikdavau kelionėje iš Vilniaus centro į namus Lazdynuose. Profesorė Galina išlipdavo Savanorių gatvėje. Ji teiraudavosi apie tai, ką dabar rašau, kas naujo literatūros kritikos žanre? Nei profesorės vardas, nei PEN centro vadovės pareigos jai nesutrukdė su manim kalbėtis.

Iš knygos sužinojau, kad profesorės vyras Vincas Čepinskis jau miręs. O dukra Irena Aleškovski yra JAV Veslio (Wesleyan) universiteto  profesorė, dėsto civilzacijos ir kultūros kursą bei rusų kalbą. Kita duktė Marytė Audzevičienė – ekonomistė, dirba gamykloje. Sūnus Vincas Čepinksis – fizikas. Dirbo Pramoninio komplekso Skaičiavimo centro grupės vadovu, vėliau bankuose. Vieną jų „įvedė“ į tarptautinio Svifto sistemą.

Profesorė Galina Baužytė užsimena apie kilmę iš knygnešių: „Mano tėvelis Alfonsas palaikė ryšius su žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi, susirašinėdavo laiškais. O kai mačiau mūsų senelį, buvau dar maža. Jis tuo metu buvo zakristijonas Labanoro bažnyčioje. Žinoma, apie knygnešystę aš tuo metu nieko nenutuokiau ir kažin ar senelis yra man apie tai pasakojęs. Prisiminenu tik, kad jis mėgo meistrauti. Darydavo stalus, kėdes. O kas žino, gal ir iš senelio persidavė man meilė knygai?“

Dar vieną Karolio Baužio dukraitę Nijolę Angelę Baužytę pažinau. Ji – maždaug mano metų. Autorė glaustai aprašo jos darbą: „Lietuvoje yra apie 3000 miestelių. Kiekvienas jų turi savą, tik jam vienam būdingą istoriją, iš jų kilusių žmonių darbai buvo ar yra reikšmingi ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Karolio Baužio dukraitei kilo noras kiek galima daugiau jų įamžinti telvizijos videofilmuose, kad brangūs mums įvykiai ir vardai išliktų ateinančioms kartoms…. Ji, padedama režsisieriui R. Jarašauskui ir operatoriui H. Trumpakojui sukūrė apie 70 miestelių filmų.. Už šiuos filmus Lietuvos žurnalistų sąjunga paskyrė jai Sasio Lozoraičio premiją“.

Nijolė yra lankiusi Juozo Miltinio dramos studiją 1953-1955. Aš esu matęs B. Sruogos pjesę „Milžino paunksmėje“ Vilniaus profsąjungos rūmuose. Be Njolės vaidino ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas bei kiti kultūros veikėjai.

Ir apie autorę/t.y. save/ parašyta keli svarūs sakiniai. Pamėgtos kūrybos temos – dorovė, etika. (Parašytos knygos, redaguotos knygos: Konstantino Šakenio atsiminimų knygas „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ ir „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995 ir 1997 m.). Ji yra istorinės knygos „Lietuva. I.13“ skyriaus apie žuvusius prie televizijos bokšto ir RTV autorė ir sudarytoja.

Jūrai Marijai Baužytei suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios žurnalistės vardas.

XXX

Knygoje aprašyti dviejų Karolio Baužio sūnų, tapusių įžymias kunigais, gyvenimai. Tai Danielius ir Zenonas Baužiai. Pirmasis, baigęs Vilniaus ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, kunigavo Dieveniškėse. Jis Voronežo pabėgėlių bendrabutyje gyveno su būsimuoju LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kurį dėl nedidelio ūgio ir vikrumo vadino Sniečkučiu. Kai kartą Sniečkui būnant aukščiausios valdžios poste, jiedu vėl susitiko, „jis nepraėjo pro mane nuduodamas nepažįstąs  pasireiravo, kaip gyvenu“.

Įsiminė Ievos Snamienskienės – Sužiedėlienės ir Lidijos Mickūnienės noveliškai aprašytos kunigo Danieliaus pasipriešinimas naktiniams grobikams, valančiška kova prieš lenkomanus, prieš kai kurių miestelėnų netinkamą gyvenimą, „kurie ne tik šventą ir paprastą dieną smuklininkui Šmulkei palieka paskutinį litą“.

Antrasis brolio, kunigo, Zenono likimas žymiai tragiškesnis. Autorė aprašo šio drąsaus, patriotiško kunigo, knygnešio padermės palikuonio, remdamasi archyviniais dokumentais, kuriuose nurodytos saugumiečių, pavardės, laipsniai. Po ilgų tardymų naktimis dėdė Zenonas iš Kernavės etapais „nudangintas“ per Nachodką į Magadaną. Tragiškai Zenono Baužio baigmei autorė pasitelkia mokytojo, žurnalisto Jono Rudzinsko ir Galinos Baužytės stiprius atsiminimus. Juose iki simbolinės reikšmės išauga įdėti eilėraščiai, dainos. Atsiveria nostalgijos gelmė, simbolinė metaforos reikšmė. Jono Rudzinsko apybraižos pacituotoje dainoje skleidžiasi kovos dėl Vilniaus aidas. („Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai – žygis bus…//Už kalnų karaliaus takas – Vilnius vėl priglaus pulkus“)…

O profesorės atsiminimų pabaiga irgi eiliuota. „Ne man pasaulis šis, ne man gėlė graži, ne man paukščių daina širdelę ramina“…

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Iš knygos matosi, kaip broliai Baužiai, sesės Baužytės – knygnešių Karolio ir Karolinos Baužių – palikuonys – užsidengia etine bei etnine – folklorine migla… Taip ir  ant mūsų tautos gėrybinio pamato užsidengia simbolinis paminklas, kaip ir tasai kunigo Zenono Baužio iš medžio išskobtas ir ilgai prižiūrėtas Geležinis Vilkas, „nuolat primenąs praeiviams taip brangią sostinę Vilnių“.

Kaip rašo autorė, „vėliau Kernavėje klebonavusio Nikodemo Švogžlio – Milžino paakinti, kunigo Z. Baužio giminaičiai atvežė jam skirtą paminklinę lentą, kuri įmūryta bažnyčios sienoje.“ Tik daug vėliau, 1996 metais, prie tėvo knygnešio Karolio Baužio kapo iškilo paminklas ir Magadano, tarp kurių buvo ir kunigų, ir paprastų Lietuvos žmonių, kankiniams“. O 2000 m. gegužės 8 d. Popiežius tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir ir kunigą Zenoną Baužį.

…Kunigo Z. Baužio bareljefą bažnyčios sienoje mačiau 1997 metų liepos 20 dieną Kernavėje per Šv. Mergelės Škaplierinės atlaidus… Pakvietė nuvežti kunigas Kazimieras Vasiliauskas, daug metų kalėjęs sovietinėje Rusijoje. Su gerbiamuoju monsinjoru siejo naujas leidybinis sumanymas. Buvo nusivedęs į savo butą Pylimo gatvėje, iš kurio neišleisdavo, kaip daugiavaikio tėvo, tuščiomis; du kartus buvau, ir gavau po vištą… Kaip liudija ištremtasis į Nachodką Mykolas Gaigalas, „kunigo Zenono niekada neužmiršau, Ir kaip užmirši? Juk mes, kaliniai, patys mažai turėdavom, o jis man gerą savo kostiumą padavonojo. Be ašarų to dalyko prisiminti negaliu…“

O aš nebuvau alkanas, o tik atvira širdimi gaudžiau, ką monsinjoras Vasiliauskas mums pasakojo, retkarčiais atėjęs į Rašytojų sąjungos klubą.

Su žmona ir nuvažiavau į Kernavę. Buvo ir knygos autorė, ir jos sesė Nijolė. Klausiausi Karolio Baužio provaikaičio  Juozo Vytauto Baužio eilėraščio… „Knygnešy geradari, /Lenkiu galvą ir klaupiuos/ skaitydamas Palikimą/ Tavo“… Kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis… Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka…

Tuo ši knyga man brangi ir ypatinga. Jau 7 metai praslinko nuo jos išleidimo, bet knygos vertė nemažėja… Turiu viltį, kad ją istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo „speckursą“….

2017.10.10; 22:30

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvei. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos, gal tiksliau būtų sakyti – jos valdymo ir sprendimus priiminėjančių grandžių, idėjinio ir intelektualinio nuskurdimo laipsnį geriausiai iliustruoja konkursai, įamžintys istorinius simbolius ar asmenybes. 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.

Blogai buvo Jono Basanavičiaus paminklo atveju. Bet dar ne taip blogai, kaip dėl Lukiškių aikštės memorialo.

Čia stačiai negaliu suprasti, kas vyksta – sąmoninga patyčia ar profaniškumo ekspozicija? Ir nėra kam pasakyti, kad „karalius nuogas”.

Žmonės rimtu veidu Lukiškių akštėje siūlo statyti autobusų stoteles, išlieti gabaliuką sovietinių laikų gamyklinio vestibiulio grindų arba tiesiog pakrėsti aikštės viduryje betono…

Kaune žaliai dažyti dviračių takai atrodo išradingiau…

Gaila, nemoku keiktis, o mandagiais žodžiais išreikšti nusivylimo negaliu…

Pasakyti, kad tai spjūvis visuomenei į barzdą ir atminimą tų, kurie per kartų kartas aukojosi, buvo kariami būtent šioje aikštėje, o priešais esančiuose rūmuose kankinami ir prievartaujami išduoti šią valstybę, bet jie vis tiek verčiau rinkosi mirtį, negu išdavikiškai gyventi, – būtų pagyrimas tiems, kurie dabar turi sąlygas naudotis sudarytais patogumais ir šaipytis iš kankinių atminimo.

Trūksta žodžių, tikras mankurtizmas…

Šis tekstas buvo paskelbtas asmeninėje Vidmanto Valiušaičio paskyroje Facebooke.

2017.10.05; 05:31

Simonas Jazavita, šio pranešimo autorius

Šis pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimo renginyje Lietuvos rusų dramos teatre 2017 rugsėjo 19 dieną

Vilniaus konferencija, prasidėjusi lygiai prieš šimtą metų – labai reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje. Būtent joje išsigrynino mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės reikia ne tik siekti, bet tai bus padaryta, ir jau pakankamai greitai.

Šiame svarbiame darbe dalyvavo pakankamai didelis dalyvių skaičius – virš 200. Be abejo, tai buvo be galo skirtingi žmonės. Dalis jų buvo aktyvūs ir pastebimi šiuose organizaciniuose reikaluose jau gerokai anksčiau – tarkime, Antanas Smetona, Petras Klimas ar didelį autoritetą lietuvių tarpe jau tada turėjęs tautos patriarchas Jonas Basanavičius.

Kai kurie dar visai neseniai buvo kalinti net tų pačių Lietuvą valdžiusių vokiečių, kaip nutiko Jonui Vileišiui. Todėl natūralu, kad daugelis tų žmonių atsinešė visai skirtingas nuostatas, kaip reikėtų praktiškai tik iš palankių geopolitinių dėlionių molio nulipdyti ateities Lietuvą. Čia gi reikėtų stabtelėti ir trumpai pažvelgti, kokia buvo geopolitinė padėtis Europoje 1917 m. rudenį.

Net JAV įstojus į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje, Vokietija vis dar buvo stipri ir sugebėjo tęsti karą Vakaruose kaip lygi jėga. Negana to, Rusija vis labiau smuko į revoliucinį chaosą ir tai žadėjo vokiečiams galimybę laimėti karą Rytų fronte. Vis dėlto, pačiòs Vokietijos jėgos labai seko ir noromis nenoromis reikėjo pagalvoti apie kompromisus. Vokietijos karinėms pajėgoms Rytų fronte vadovavo Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, tačiau bene didžiausią įtaką turėjo generolas Erichas Liudendorfas, kuris buvo faktinis vokiečių sukurto savotiško darinio – kone totalitarinio Oberosto vadovas.

Ši administracija itin iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą. E. Liudendorfas 1915-1916 m. įkūręs savo būstinę Kaune pažymėjo, kad šio Rusijos miesto gyventojai šimtmečiais nesugebėjo sukurti autentiškos kultūros ir jei ne vokiečių civilizacinė misija, greit taptų Lenkijos provincija.

Tuo tarpu jo štabo viršininkas Maksas Hofmanas jau Vilniaus konferencijos metu susikūrusios Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo dukters Lizos, paminėdamas, kad Lizai – penkeri metai.

Taigi su tokiais užkariautojais ir jų atvirai kolonijiniu požiūriu į lietuvišką kultūrą teko susidurti mūsų aktyviems politiniams veikėjams. Tačiau tai toli gražu nebuvo ir vienintelė likusi problema.

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Tuo metu dar buvo daug pozityviai žiūrėjusių ir į Rusijos revoliuciją bei galimas demokratines permainas toje šalyje. Dar po Rusijos karo su Japonija prasidėjo tam tikras atmosferos švelnėjimas, o Rusijai ypač nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas, 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis.

Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus. Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti” į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje.

Tokiu būdu visuomenėje buvo ir nemažai polinkio į Rusiją. Juk daugelis mokėjo rusų kalbą, buvo studijavę Rusijos universitetuose, skaitė tuomet klasikinius rusų rašytojų kūrinius. Tai buvo būdinga net vyresniems Vilniaus konferencijos dalyviams. Bene įtakingiausias jų – J. Basanavičius, buvo 1914 m. vadinamosios „Gintarinės deklaracijos” autorius, o joje išreikšė lojalumą carui, tikėdamasis, kad po karo Rusija pripažins Lietuvos savarankiškumą ir dargi leis galimybę prisijungti Mažąją Lietuvą ir sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamas žemes.

Samprotavimai, kad Rusija kultūriškai artimesnė, o Vokietija pražūtingesnė Lietuvai, buvo pakankamai dažni. Apie tai savo dienoraščiuose svarstė žymi to meto rašytoja ir aktyvistė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, panašias nuostatas dienoraščiuose išsakė vienas iš Lietuvos tautinės vėliavos kūrėjų Tadas Daugirdas, o Vilniaus konferencijoje šia linkme pasisakė net po daugelio metų sovietiniuose gulaguose žuvęs kunigas Mečislovas Reinys.

Didelę baimę iš Vokietijos pusės jautė vienas iš išrinktos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis. Priešiškas jai buvo ir dideles viltis į Rusijos revoliuciją dėjo ir praktiškai įtakingiausias iš kairiųjų Lietuvos intelektualų – Steponas Kairys.

smetona_3
Antanas Smetona

Vis dėlto, reikėtų pastebėti, kad nei Vokietijos, nei Rusijos pergalė kare nebuvo laukiama. A. Smetona išsitaręs: „nei vienas, nei kitas mums nepriklausomybės neduos“. Jis buvo įžvalgus, nes vylėsi, kad abi šios imperijos savaip pralaimės, kas galų gale ir įvyko. Tačiau, kad geopolitinė svajonė taptų realybe, vien aplinkybių nepakanka, reikia valios ir atkaklumo. Todėl tas pats A. Smetona turėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvoje dominavusiais vokiečiais.

Kita vertus, ir nuostatos buvo aiškios. Nemažai Vilniaus konferencijos dalyvių Rusiją siejo su atsilikimu, anarchija, norėta grįžti į Europą, grįžti į Vakarus. Šią liniją stropiai propagavo tiek A. Smetona, tiek jo artimas bendradarbis Jurgis Šaulys, tad į ją konferencijoje buvo įsiklausoma.

Šiuos du realistus, kaip pats juos pavadino, parėmė ir vienas intelektualiai energingiausių konferencijos dalyvių P. Klimas, kuris tikrai nepuoselėjo jokios provokiškos linijos, mat neseniai buvo kalintas pačių vokiečių. Dar pradėdamas organizuoti Vilniaus konferenciją jis jau turėjo nuostatą „Rusai ir visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu ar pastatys”.

Tokį matymą dar labiau pakurstė pačios Rusijos laikinosios vyriausybės galvos Aleksėjaus Kerenskio samprotavimai, kuriuose jis teigė, kad Rusija užtikrins demokratiją sau pavaldžiose tautose, tačiau jei tos tautos užsimanys, ko negalima, teks joms pasakyti „rankas šalin“. P. Klimas savo straipsniuose „Lietuvos aide“ konceptualiai pagrindžia tokią savo prielaidą. Pasak jo, daugelis buvo tiesiog užkerėti Rusijos vasario revoliucijos burtų ir tikėjosi, kad ši valstybė taps kone naujos epochos pavyzdžiu. Esą taip nenutiko dėl senųjų Rusijos tradicijų, kurios užgniaužė demokratinius daigus. Čia P. Klimas pastebi, kad „visi kiti Rusijos svetimtaučiai yra perdėm aukštesnės kultūros, negu patys rusai. Čia yra savotiškas Rusijos tragizmas. Jis pasirodė ypačiai dabar. Laisvei užšvitus, visos tos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija“.

P. Klimo žodžiai gerai įkūnija ir Vilniaus konferencijoje populiarias nuostatas. Atrodė, kad ateina palanki proga kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, kuri grimzta į anarchiją, ir labai norėta, kad neįtrauktų į tai ir Lietuvos.

Kita problema buvo Lenkijos veiksnys. Buvęs unijos parneris tautų apsisprendimo laikų kontekste irgi matė savo valstybę kitaip, nei ankstesnė Abiejų Tautų Respublika, bet siekė orientuotis į 1772 m. sienas, taigi sugrįžti į padėtį prieš pirmąjį ATR padalinimą. Ar nacionalinės Lenkijos (Romano Dmovskio stovykla), ar federacinės Lenkijos (Juzefo Pilsudskio stovykla) šalininkai, nepaisant savo skirtumų, visgi matė Lietuvą būsimos Lenkijos sudėtyje.

Tuo tarpu Lietuvos tautinis atgimimas iš esmės matė Lietuvą kaip kultūriškai ir politiškai atskirą nuo Lenkijos. Tai lėmė ne tik romantinis pagoniškojo laikotarpio akcentavimas, ne tik vis labiau aktualus kalbos veiksnys, bet ir socialinių skirtumų išryškėjimas – nors tarp aktyvių konferencijoje žmonių buvo nemažai kilusių iš bajorų ar turtingų valstiečių, turtingiausieji dvarininkai buvo linkę akcentuoti lenkiškos kultūros trauką ir taip pat svajojo apie galingos Lenkijos atkūrimą.

Dėl šių priežasčių dar 1917 m. gegužę 44 Lietuvos dvarininkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį Teobaldą fon Betmaną-Holvegą: „Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje”.

Reikia paminėti, kad organizacinis Vilniaus konferencijos komitetas ieškojo kitų pažiūrų dvarininkų, kurie nors ir būtų lenkakalbiai, bet dėtųsi prie Lietuvos valstybingumo statybos, suprasdami, kad būsimoje Lenkijoje Lietuva paprasčiausiai išnyks, o lenkų kultūros įtakoje ką tik sužydėjęs lietuvių tautinis sąjūdis vėl praras iškovotas pozicijas. Tokio lietuvių aspiracijas palaikiusio Lietuvos lenko pavyzdys galėtų būti Kazimieras Okuličius iš Anykščių rajono, kurį į konferenciją kvietė pats A. Smetona, o K. Okuličius maloniai sutiko ir dar daug padėjo pačiame konferencijos darbe. Tuo tarpu P. Klimas mini, kad lenkai išleido lapelį, esą konferencija yra lietuvių nacionalistų darbas, jų bendra intriga su vokiečiais ir ragino visus lenkus joje nedalyvauti.

Būtent konferencija yra laikotarpis, kai nusistovi idėja, kad Lietuva turi orientuotis į etnografines ribas, tautinėms mažumos paliekant teises, kaip tai numato visos kitos demokratinės valstybės. Besikuriančios Lietuvos politinis elitas nenorėjo iškristi iš nusistovėjusių pasaulinės teisės normų, nes manė, kad taip valstybė bus greičiau priimta kitų valstybių ir nebus laikoma išsišokėle.

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dėl to unija moderniais laikais, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų tautų dydžius, jau buvo matoma kaip nelygiavertis silpnesnio ir stipresnio žaidimas. Dėl pastangų išsaugoti savo kultūrą ir išryškėjusias tautines vertybes kompromisą darė visų pažiūrų Vilniaus konferencijos nariai. Suprasta, kad Lenkija gali Lietuvą kultūriškai paveikti dėl anksčiau minėtų trijų dėmenų – istorinio, lingvistinio ir socialinio, tad atsidūrusi Lenkijos įtakoje, dėl didelių kultūrinių panašumų, Lietuva tiesiog niveliuosis.

Nesunku pastebėti tam tikrą dominuojantį to meto geopolitinį vaizdinį. Vokietija vis dar diktuoja sąlygas, tačiau tai jau neatrodo amžina, Rusija krenta į sunkiai nuspėjamą chaosą, o didesnį nerimą kelia Lenkija, suprantant, kad šią gali remti ir Vakarų valstybės. Visas šias neramias tendencijas aptarinėjo rugsėjo 21 d. vykęs labai svarbus lietuvių konferencijos posėdis. Aštrokai pasisakė būsimasis signataras Jokūbas Šernas: „Politiškai esame silpni. Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – Šiaurės vakarų kraštas. Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis ne simpatijos, bet būtinumo apsireiškimas.”

Tokiai nuostatai pritarė ir P. Klimas, kuris, kaip ir A. Smetona, akcentavo priešiškumo Rusijai ir Lenkijai faktą ir orientaciją į Vokietiją kaip į aukštesnės kultūros šalį. Bene griežčiausiai tokiai pozicijai priešinosi tik J. Vileišis, kuris buvo vokiečių kalintas ir dėl šių bei kitų priežasčių manęs, kad Vokietija linkusi tartis su Rusija, o Lietuva tėra mainų objektas tarp šių šalių. Jis viltis dėjo į Vakarų demokratijas ir tarptautinės bendruomenės poziciją. Vis dėlto J. Vileišio pozicija buvo reikšminga, nes saugojo Tarybos narius nuo per didelių kompromisų vokiečiams.

Apibendrinimui galima pasakyti, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi tarptautinėje politikoje. Jie puikiai suprato, kad nuo Rusijos juos iš esmės atskiria pačios Vokietijos interesai, kuriais reikia pasinaudoti, nes ši šalis gali padėti Lietuvai „sugrįžti” į Europos ir Vakarų civilizacijas.

Būtent lietuvių apsisprendimo kortą vokiečiai panaudojo derybose su bolševikais 1918 m. sausį, kur šie pripažino Lietuvą Vokietijos interesų sričiai. Visgi lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad Vokietijos dėl minėtų priežasčių reikia ir pasisaugoti, mat ši turinti akivaizdžiai kolonijinį požiūrį į Lietuvą. Geopolitinė įvykių tėkmė buvo palanki – Vokietija laimėjo karą Rytuose, bet pralaimėjo Vakaruose ir pati liko pakankamai suvaržytomis rankomis. Galima suprasti įžvalgų mūsų politikų statymą ant šios kortos.

Praktiškai neišspręstas klausimas ir liko būtent Lenkijos veiksnys. Nuo jo buvo griežtai atsiribota, tačiau tai prisidėjo prie netrukus kilusio konflikto dėl Vilniaus. Politinė įtampa iš esmės neslopusi visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigusi abiejų valstybių okupacijomis. Visgi klausimas čia buvo principinis. Vilniaus konferencija galutinai įtvirtino Vilniaus kaip Lietuvos širdies ir sostinės vaizdinį, tuo tarpu Lenkija niekada neatsisakė pretenzijų į šį miestą, kurį laikė lenkiškos kultūros dalimi ir galiausiai jį užėmė pasinaudodama savo dydžiu ir jėga.

Jonas Vileišis – antras iš dešinės pirmojoje eilėje.

Taigi Vilniaus konferencijos dalyvių geopolitinės nuostatos negalėjo padėti išsaugoti sostinės, tačiau jos buvo pajėgios išsaugoti valstybę, o tai, be abejo, svarbiausias jų darbas. Su pagarba jį minėti turime ir todėl, kad to meto lietuviai politikai pademonstravo didelį išmanymą, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savosios valstybės, tuomet dar egzistavusios tik jų sąmonėje, labui.

Turėdami tokias tradicijas, darytume didelę klaidą, jei praėjus šimtui metų leistumėmės nešami geopolitikos ir didžiųjų valstybių interesų, kartodami sau, kad esame maži ir mūsų balsas nieko nekeičia. Jei taip būtų galvoję Vilniaus konferencijos dalyviai – nesiėmu apsimesti aiškiaregiu ir spėlioti, kuria kalba mes šiandien kalbėtume ir kuriai valstybei atstovautume, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad ne lietuvių kalba ir ne Lietuvos valstybei.

Tai ir yra didžiausia Vilniaus konferencijos pamoka. 

2017.09.23; 04:30