laikinoji Vyriausybė

Politinės intrigos

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.

Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.      

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras  laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai. 

XXX

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

 

JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas

Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515

JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515

1975 m. sausio 13 d.

DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS

IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS

DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS

DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS

DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS

ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS

VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS

TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS

ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS

GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS

ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS

DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS

FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS

 

Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)

JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)

Vykdomajam viceprezidentui

1004 Robinson Building

42 South 15th Street

Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102

Gerb. p. Gečy,

Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.

Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.

Su geriausiais linkėjimais,

Pagarbiai

DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/

XXX

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS

IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA

VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536

 

PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951

Gerb. pirmininke Eilbergai,

Patvirtinu, jog gavau Jūsų  1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už  Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.

Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:

1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.

2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.

3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.

4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.

Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.

Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.

Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.

Pagarbiai,

Įgaliotasis komiteto narys

Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/

XXX

Gerbiamam Džošua Eilbergui

Atstovų rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515

Priedai

BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS

byla:  BRAZAITIS,     Juozas           A8 222 100

Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.

1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija

14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

1974 m. rugsėjo 23 d.,

Parengė /parašas//

XXX                                                                                                                                 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

18-Širlė Korman (Shirley Korman), ekspertė, 69-12 Exerter Gatvė, Kvinsas, Niujorkas

19-Čarlzas Alenas (Charles Allen), 175 Vakarų 79-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

20-Henrika Mitron (Henrika Mitron), stovyklą išgyvenusi kalinė, 65-39 171-oji Gatvė, Flašingas, Niujorkas

21-Elnaras Rauchas (Elnar Rauch), konsulas, Generalinis Vokietijos konsulatas, Niujorkas, Niujorko valstija

22-Deividas Trageris (David Trager), Jungtinių Valstijų prokuroras, Niujorko Rytų rajonas, Bruklinas, Niujorko valstija

23-Robertas Wolfe (Robert Wolfe), Trofėjinių dokumentų poskyris, Karinių archyvų skyrius, Nacionalinis archyvas, Niujorkas, Niujorko valstija

24-Rabinas Vornikas (Wornik), prezidentas, Safolko rabinų taryba, Rytų Nortporto žydų centras, Rytų Nortportas, Niujorkas

25-Leonardas Libermanas (Leonard Lieberman), Oklahoma Sitis, Žydų bendruomenės taryba, 1100 H. Dewy Gatvė, 103, Oklahoma Sitis, Oklahomos valstija

26-Natanas Lešolcas (Nathan Leshalc), Talsos Žydų bendruomenės taryba, 3314, Rytų 51-oji Gatvė, Ste T.,Talsa, Oklahomos valstija

27-Džordžas Voldas (George Wald), Mozės įstatymo kongregacija, 2300 Serra Bulvaras, Sakramento, Kalifornijos valstija

28-Rabinas Martinas Sandbergas (Martin Sandberg), Betelio (Beth-el) sinagoga, 903 Ponco de Leon, Santures, Puerto Rikas

29-Markas Solsotka (Mark Solsotka), Koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų bendrijos, Hartfortas, Konektikuto valstija

30-Savitarpio pagalba, 137 Wodbino Gatvė, Providencija, Rodo sala

31-LACR, 531 Pietų Plimuto teismas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Solo Godšteino (Sol Godštein) adresas

32-Janušo Korčako (Janusz Korgzak) namai, 2628 W. Touhy, Skokie, Ilinojaus valstija, Deivido Rozenscvaja (David Rosenswają) adresas

33-Naujųjų piliečių klubas, 6916 Algonquin, Čikaga, Ilinojaus valstija, Aleno Kredovo (Allen Kredow) adresas

34- Šalom (Shalom), 555 Vakarų Ruzveltas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Leo Seifmano (Leo Seifman) adresas

35-Jom ha-Šoa (Yomha Shoah) Holokausto memorialo programa, Bafalas, Niujorko valstija

36-IMA klubas, 69 Carpenter Aveniu, Bafalas, Niujorko valstija

37-Naujųjų amerikiečių organizacija, 5 Greenside Lane, Ročesteris, Niujorko valstija

38-Kol Izraelio fondas, Klivlendas, Ohajo valstija

39-Nacizmą išgyvenusieji žydai, 1580 Summit Road, Cincinatis, Ohajo valstija

40-Naujosios vilties sinagoga, 1625 Crest Hill, Roselawn, Cincinatis, Ohajo valstija

41-Bendžaminas Miuleris (Benjamin Muler), ekspertas, 3618 Castano, Deitonas, Ohajo valstija

42-Žydų bendruomenių tarpusavio santykių reikalų taryba, Sent Polas, Minesotos valstija

43-Žydų advokatų paslaugos, Niuarkas, Naujojo Džersio valstija

 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

44- Haris Feldmanas (Harry Feldman), ekspertas, 2616 Murray Aveniu, Pitsburgas, Pensilvanijos valstija

45-Išgyvenusieji nacių holokaustą, 1523 Joy Road, Detroitas, Mičigano valstija

46-Rabinas Haris Skai (Harry Sky), 400, Deering Aveniu, Portlandas, Meino valstija

47-Rabinas Aleksanderis (Alexander), B‘nai Emanuelio kongregacija, 3536 Travel Gatvė, San Franciskas, Kalifornijos valstija

48-Rabinas Traubas (Traub), Kongregacija Adath Izraelis, 1851, Noriega Gatvė San Franciskas, Kalifornijos valstija

49-Kongregacija B‘nai Izraelis, 1575 Annie Gatvė, Kolma, Kalifornijos valstija

50-Rabinas Cuche (Zucheu), 795, Carey Drive, San Leandras, Kalifornijos valstija

51-Amerikos žydų kongresas, 7803 Clayton Road, Kleitonas, Misūrio valstija

52-Žydų bendruomenių centrų asociacija, , 11001 Shuetz Road, Kreve Kueris, Misūrio valstija

53-B‘nai B‘rith draugija, 9378, Olive Bulvaras, Sent Luisas, Misūrio valstija

54-Sent Luiso žydų federacija, 611 Olive Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

55-Žydų bendruomenių taryba tarpusavio santykių reikalams, 722 Chestnut Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

56-Žydų įdarbinimo tarnyba, 1727 Lowst Aveniu, Sent Luisas, Misūrio valstija

57-Naujųjų amerikiečių klubas, 603 vakarų 86-oji Terasa, Kanzas Sitis, Misūrio valstija, Džeko Igielniko (Jack Igielnik) adresas

58-Naujojo gyvenimo asociacija, San Diegas, Kalifornijos valstija

59-Žydų bendruomenių centras, 2562 Balltown Road, Skenektadis, Niujorko valstija

60-Žydų šeimų tarnyba, 291, State Gatvė, Olbanis, Niujorko valstija

61-Naujųjų amerikiečių asociacija, 17 Silverbrook Road, Niutonas, Masačiusetso valstija

62-Simonas Vyzentalis (Simon Wiesenthal), Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Viena, Austrija

63-Ruta Kliuger (Ruth Kluger), rašytoja, Tel Avivas, Izraelis

64-Žydų geto kovotojų muziejus, Tel Avivas, Izraelis

65-Jad Vašem (Yad W‘shem) dokumentavimo centras, Jeruzalė, Izraelis

66-Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Liudviksburgas, Vokietija

67-Berlyno dokumentų centras, Vokietija

68-Dokumentų centras, Vysbadenas, Vokietija

69-Frankfurto, Hanoverio, Dortmundo, Hamburgo apygardos prokurorų įstaigos, Vokietija

70-Vynerio (Wiener) biblioteka, Londonas, Anglija

/parašas/

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.13; 06:00

Aktualijos

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1941 m. birželio sukilimo diena – Birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.

Ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą –  istorinį akcentą? Turime pareiškimą „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti.

Štai jis: „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.

Vilniuje Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas jau treti metai iš eilės vyko Nepriklausomybės aikštėje, vyksta Kaune ir kitose Lietuvos vietose, tik valstybiniu lygmeniu neskiriama ir minutė pagerbti 2000 žuvusių sukilimo dalyvių atminimą.

2016 m. birželio 23 d. Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“  savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą, tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.

Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsaja su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes, nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.

Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.

Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje 2016 m. birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.

Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.

Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 savo rezoliucija ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją. Štai ji:

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;

pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;

 primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;

 sveikindamas jungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.   

 įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;

 pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;

 primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);

 atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;

 pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;

 konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;

 kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija;

 pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Balsavo Seimo nariai 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, rezoliucijai pritarta. Tai sveikintinas, pagarbos vertas naujo Seimo žingsnis, liudijantis išrinktųjų apsivalymą nuo komunistinio paveldo. Kadangi tariami kliuviniai „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ įteisinti Respublikos teisės aktu jau pašalinti, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 2017-07-12 kreipėsi į LR Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį su raginimu 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.

Visuomenė viliasi, kad netrukus bus žengtas ir antras, įtvirtinantis Valstybės raidai svarbų Birželio 23-sios istorinį akcentą teisės aktu, žingsnis.

2017.07.14; 10:28

Aktualijos

Pasikartojančių kėslų naikinti iškilių valstybininkų atminimo ženklus akivaizdoje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas 2016-12-08 kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Permjerą raštu:

Lietuvoje nuožmia medžiokle jau išėjusių iš gyvenimo tariamų žydšaudžių (neliečiant tikrųjų žydšaudžių), o iš tikrųjų iškilių Lietuvos laisvės kovotojų, siekiama naikinti jų atminimo ženklus ir performuoti valstybinę atminties politiką. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateiktas 1941 m. sukilėlių sudarytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti jį teisės aktu, tačiau dėl išorinio brutalaus spaudimo ir politinės valios stokos rugsėjo 19 d. priimtas protokolinis sprendimas išbraukti iš svarstomų teisės aktų dienotvarkės. Tačiau 1941 m. birželio 23-oji laikoma valstybės mastu minėtina atmintina Birželio sukilimo diena. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur 1941 m. birželio sukilimo „byla“ buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, įtarimas dalyvavus holokauste Laikinosios vyriausybės vadovui prof. Juozui Brazaičiui buvo paneigtas.

JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės žydų tautybės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos jis ir jo draugai turėjo patirti. Visuomeninių patriotinių organizacijų, gynusių J.Brazaičio garbę, dėka tiesioginiai išpuoliai tarsi atlėgo, tačiau iš viešosios erdvės kaltinimai nedingo. K. Škirpai kaltinimai ir įtarimai tada nebuvo reiškiami, jis dirbo Vašingtone, JAV Kongreso bibliotekoje.

Tačiau pastaruoju metu pasigirdo atskirų Vilniaus miesto tarybos narių reikalavimas panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą Vilniuje. Lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Rotušėje organizuota diskusija dėl pulkininko Kaziui Škirpai skirto atminimo ženklo likimo – „Ar nereikėtų pakeisti K.Škirpos alėjos pavadinimą?“ Pasakytina, kad Kaune pulk. Kazio Škirpos gatvės pavadinimo pakeisti nepavyko, tokį siūlymą Kauno miesto taryba ryžtingai atmetė, dabar bandoma Vilniuje. Kol kas jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė. Tačiau realus pavojus savivaldybės taryboje priimti dviejų tarybos narių siūlymą išlieka.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis asmeniškai jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs.

Priešingai, 1941 m. birželio 25 d. Čikagoje leidžiamas dienraštis „Draugas“ paskelbė sukilimo vadovo K. Škirpos pareiškimą, uždraudžiantį žydų persekiojimus Lietuvoje. Jis buvo skirtas tiek Vokietijos naciams, tiek vietiniams jų gerbėjams. K. Škirpa buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Tiek prof. J.Brazaitis, tiek pulk. K.Škirpa buvo iškilūs valstybininkai, savo institucine veikla pasiaukojančiai tarnavę nepriklausomai Lietuvos valstybei ir jos nemariai idėjai, todėl svarstyti, ypač vietos savivaldos lygmeniu, siekiant paniekinti jų atminimą, tenkinant galimai užsakomąsias užgaidas, beje, naudingas Rusijos istorinio pasakojimo versijai, nevalia.

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga drauge su šešiomis nevyriausybinėmis patriotinėmis organizacijomis kreipėsi laišku Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai! į Vilniaus merą ir savivaldybės tarybą. Nesitikime adekvačios reakcijos, nes sostinės savivaldybėje dominuoja liberaliai ekstremistinė pažiūra į Lietuvos praeitį, o laimėtas 1941 m. birželio sukilimas, kuriam vadovavo K. Škirpa ir pareikalavęs tūkstančių sukilėlių gyvybių, nelaikomas vertybe.

Manome, kad minimų valstybininkų (pirmiausia – K. Škirpos) atminimo ženklų politinė apsauga negali būti atliekama tik visuomeniniu lygiu, tarsi tik mums vieniems tai turėtų rūpėti, bei atiduota įtartiną atspalvį bei potekstę turinčioms kampanijoms spręsti savivaldos lygmeniu, o stabdoma valstybiniu lygmeniu, kadangi tai yra išimtinai politinės darbotvarkės klausimas. Tikimės ir laukiame Jūsų viešai išreikštos pozicijos.

LLKS informacija

2016.04.16; 04:16

Gordijo mazgas

Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje. 

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.

Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.

Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.

Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.

Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.

Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.

Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.

O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.

Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.

Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.

Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.

Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.

2016.12.02; 05:06

Aktualijos

1941 m. birželio 14–18 dienomis Lietuvą sukrėtė masiniai žmonių trėmimai. Tai buvo tragiškos lietuvių „galutinio praregėjimo dienos“.

Ankstų 1941 m. birželio 22-osios rytą Vokietija nepaskelbusi karo smogė Tarybų Sąjungai. Tą pačią dieną visoje Lietuvoje prieš raudonuosius okupantus prasidėjo sukilimas, dabar vadinamas Birželio sukilimu.

Tam reikšmingam Lietuvos kovų už savo valstybę istorijos epizodui skirta profesoriaus Vytauto Landsbergio knyga „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“. Knyga parengta ir išleista suaktyvėjus Sukilimo istoriniam įprasminimui, kurį paskatino Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimas Lietuvoje 2012 m. gegužės 20 d.

Continue reading „Respublika pradeda pasipriešinimą” →

birzelio_sukilimas
Aktualijos

Šį birželį minime 1941-ųjų metų birželio sukilimo metines. Prieš 70 metų įvykęs sukilimas akivaizdžiai parodė, kad daug Lietuvos piliečių yra nusiteikę priešintis raudoniesiems okupantams ir su ginklu rankose kovoti už savo krašto laisvę.

Šį sukilimą rengė Lietuvos Aktyvistų frontas (LAF) – pogrindinė patriotinė organizacija. Šios organizacijos padaliniai veikė įvairiose krašto vietose, o pagrindiniai centrai buvo Kaune ir Vilniuje. Jau nuo 1940 metų balandžio pabaigos buvo tikimasi, kad prasidės karas tarp SSSR ir Vokietijos, o birželio pradžioje LAF vadovai gavo duomenų, kad karas prasidės tarp birželio 17 ir birželio 27 dienos. Buvo atliekamas pasirengimas sukilimui ir laukiama karo pradžios. Sukilimui rengtasi pagal 1941 metų vasario – balandžio mėnesiais parengtą bendrąjį sukilimo planą (jo autoriai – V.Bulvičius, K.Antanavičius, J.Vėbra. Vėliau prie plano rengimo prisijungė L.Prapuolenis, P.Žukauskas-Narutis ir A.Damušis. Plano autorius konsultavo ir K.Škirpa).

Continue reading „Minime 1941 metų birželio sukilimo metines” →