Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.

Avantiūra Kinijos tema

Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.

Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.

Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.

Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.

Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).

Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.

Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.

Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.

Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.

Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.

Avantiūra Armėnijos tema

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.

Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.

Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.

Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.

Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.

Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.

Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.

Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.

Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.

Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane

Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.

Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.

Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.

Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto

Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.

Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.

Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.

2023.05.16; 11:00

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Jei manęs paklaustumėte, ar ministras Gabrielius Landsbergis privalo atsistatydinti dėl dabartinės sumaišties užsienio politikoje, – sulauktumėte teigiamo atsakymo. Lietuvos užsienio reikalų ministerija grubiai nusižengė padorumo principams jau vien dėl to, kad vienašališkai sulaužė 1991-aisiais metais su Kinija pasirašytą sutartį, esą oficialusis Vilnius su Taivanu bendraus tik sulaukęs Pekino palaiminimo. Taip, bėgant metams tarptautiniai susitarimai keičiami, tačiau tik ne tokiu būdu, kokį pasirinko ponas G.Landsbergis, – slapta, neinformavęs antrosios pusės.

Antroji priežastis, kodėl dabartinis Lietuvos diplomatijos šefas vertas rimtų priekaištų, – jis nepajėgia numatyti visų pasekmių. Primityviai paskaičiavo, jog Lietuvos ir Kinijos prekyba nėra įspūdinga, tada nusprendė pamokyti per milijardą gyventojų turinčią šalį. O kad komunistinis Pekinas spaus Europos Sąjungą, jog ši liautųsi prekiavusi su „išsišokėle Lietuva“, ir Vakarų verslininkai išgirs Kinijos prašymus, – nepagalvojo. Klysti – žmoniška. Mes visi klystame. Tačiau už klaidas reikia atsakyti.

Situacija, į kurią patekome, – sudėtinga. Dar trupučiukas, ir tarptautinėje arenoje, man regis, atrodysime kaip didžiausi nevykėliai. Lietuvos prezidentas tvirtina, jog Taivano atstovybės atidarymo aplinkybės su juo nederintos, Lietuvos URM dievagojasi, kad su prezidentu Gitanu Nausėda viską derino, opozicijoje esantis Ramūnas Karbauskis garsiai šaukia, jog, sugrįžę valdžion, jie būtinai peržiūrėsią santykius su Taibėjimi ir Pekinu. Suprask, Taivano atstovybės Lietuvoje nebeliks.

M. Saakašvilio šalininkų protesto akcija Kijeve. EPA-ELTA nuotr.

Žiūrėk, dar imsime kivirčytis net su Taivaniu. Taibėjus šiandien jau turi moralinę teisę iš nuostabos gūžčioti pečiais – nespėjo prilipti prie sienos Taivano atstovybės užrašas Vilniuje, o Lietuvoje jau kalbama, jog „atstovybės atidarymas Taivano vardu buvo amžiaus klaida“. ES verslininkai mus taip pat įtrauks į „padidinto pavojingumo šalių registrą“, nes Lietuva su visais pykstasi, riejasi, visus moko, kaip šie privalo gyventi. Net Amerika, kuri mus kol kas visomis keturiomis remia ir kurios parama mums gyvybiškai reikalinga, vieną kartą nuo mūsų nusisuks. Nusisuks todėl, kad Lietuva – labai maža, o problemų kelia tiek, tarsi būtų viena iš svarbiausių figūrų Europos šachmatų lentoje.  

Šitaip priekaištaudamas Lietuvos užsienio politikos formuotojams jokiu būdu nepamirštu kiniškų nuodėmių. Engdama uigūrus ir tibetiečius Kinija elgiasi kiauliškai. Dėl uigūrų ir tibetiečių persekiojimo oficialusis Pekinas nusipelno griežčiausių priekaištų. Bet ar Lietuva pajėgi stot į dvikovą su kiniškuoju Drakonu net turėdama Vakaruose sąjungininkių?

Belieka prisipažinti: kuo toliau, tuo labiau nebesuprantu Lietuvos laikysenos tarptautinėje arenoje. Nebeatskiriu, kur mūsų žioplumo ir kur mūsų sąmoningos klaidos? Kaip dabar formuosime, pavyzdžiui, savo požiūrį dėl neramumų Kazachstane? Vėl dėmesį sukoncentruosime tik į žmogaus teises, korupciją, benzino kainas, ar vis tik analizuosime ir geopolitinius faktorius – kur link dreifuoja ši didelė, įtakinga, daug gamtinių iškelių turinti šalis? Jei po visų „spalvotųjų revoliucijų“ Kazachstanas atsidurs Vladimiro Putino glėbyje, – kokia tikroji permainų vertė? Štai kiek jėgų įdėjo Michailas Saakašvilis, reformuodamas Gruziją (Sakartvelą), bet jo mylima šalis vėl, vaizdžiai tariant, pavergta Kremliaus, neteko teritorijų, o pats reformatorius – kalinamas netoli Tbilisio. Dar nežinia, ar gyvas išeis iš kalėjimo, mat jo asmeniškai nekenčia ponas V.Putinas.

Demokratija, žmogaus teisės, laisvoji ekonomika – itin svarbūs argumentai. Bet pats metas imt analizuot priežastis, kodėl pažangiosios reformos taip sunkiai įsitvirtina kaimyninėse šalyse. Beje, mums svarbu narplioti ne gruzinų, ne ukrainiečių, ne kinų, ne kazachų padarytas klaidas. Narpliokime, ką mes, lietuviai, neteisingai darome, kur mes pražiopsojome, nenumatėme, neįžvelgėme. Suprantu, svetimus klystkelius analizuoti kur kas maloniau, nei savuosius. Bet tokia laikysena niekur neveda – nebent į akligatvį.

Istorikas Algimantas Liekis. Azerbaidžano Mokslų Akademija. 2017.03.15 diena

Šiandien noriu papasakoti apie vieną grubią mūsų diplomatijos klaidą, kurią regėjau savo akimis. Omenyje turiu 2017 metų kovo 15 dieną, kuomet Azerbaidžano Mokslų Akademijos Centrinėje mokslų bibliotekoje buvo iškilmingai pristatyta į rusų kalbą išversta Lietuvos istoriko Algimanto Liekio (1943-2019) knyga „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į Centrinę mokslų biblioteką išklausyti lietuvių istoriko A.Liekio paskaitos susirinko daug Azerbaidžano istorikų, mokslininkų, politikų, diplomatų, istoriją studijuojančių studentų. Diskusiją filmavo pagrindinės Azerbaidžano televizijos, į salę sugužėjo daug žurnalistų iš įtakingų azerbaidžanietiškų leidinių.

O dabar atspėkite, ko tame renginyje istorikas A.Liekis pasigedo? Jis buvo nustebęs, jog į pokalbį Azerbaidžano istorijos aktualijomis neatvyko nė vienas Lietuvos ambasados Azerbaidžane darbuotojas. Aš taip pat buvau apstulbęs. Juk apie tai, kad Baku mieste viešės lietuvių istorikas, parašęs veikalą apie Azerbaidžaną, tuometiniai Lietuvos ambasados vadovai buvo informuoti gerokai iki kovo 15-osios. O ir kitų, kur kas svarbesnių renginių, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos ambasada Azerbaidžane neturėjo. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Azerbaidžane reziduojantys Lietuvos diplomatai net nesiteikė pakviesti A.Liekio į svečius bent jau kitą dieną. Juolab neprašė, kad šis jiems padovanotų bent vieną savo veikalo egzempliorių. Tiesa, istorikas A.Liekis vis vien viešėjo Lietuvos ambasadoje Azerbaidžane ir jos atstovams padovanojo keletą savo veikalo tiek lietuvių, tiek rusų kalbomis egzempliorių. Bet tai buvo daugiau jo, o ne ambasados iniciatyva. Iš kur tai žinau? Pats dalyvavau tiek diskusijose Azerbaidžano Mokslų Akademijoje, tiek gurkšnojant kavą Lietuvos atstovybėje Baku.

Tad kokia maniškė versija, kodėl Lietuvos diplomatai ignoravo renginį Azerbaidžano Mokslų Akademijoje?

Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje” rusų kalba. Slaptai.lt foto

Dabar, prabėgus po to įvykio penkeriems metams, daugmaž viskas – kaip ant delno. Azerbaidžane reziduojantys mūsų diplomatai nepagerbė istoriko A.Liekio tik todėl, kad norėjo … įsitikeikti Armėnijai. Būtent – nenorėjo supykdyti oficialiojo Jerevano. Mat istorikas A.Liekis savo knygoje be užuolankų tvirtino, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, nenutylėjo aplinkybių, kaip prieš kelis šimtus metų armėnai buvo masiškai perkeliami į šiandieninio Azerbaidžano teritoriją, pasakojo apie teroristines „Dašnakcutiun“, ASALA, Krunk organizacijas, žudžiusias turkų diplomatus, vijusias azerbaidžaniečius iš Jerevano ir Kalnų Karabacho regionų.

Istorikas Algimantas Liekis. Interviu su Azerbaidžano žurnalistais. 2017.03.15 diena. Slaptai.lt nuotr.

Mano supratimu, tai – tikrieji šio ignoravimo motyvai. Oficialiai Lietuva gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą, teigia, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, o iš tiesų slapta talkina neteisėtai Kalnų Karabachą užgrobusiai Armėnijai. Vaizdžiai tariant, pataikauja agresorei, tegul ir ne tokiai milžiniškai kaip Rusija.

Tokio pobūdžio lietuviški gudravimai – ne tik nesuprantami, bet ir smerktini. Tiesos neieškanti Lietuva – bjauri Lietuva. Jei manome, kad mūsų akibrokšto 2017-ųjų kovo 15-ąją neperprato Azerbaidžanas, – kvailai elgiamės. Jei įsivaizduojame, kad apie 2017-ųjų kovo 15-osios dviveidystę  Azerbaidžanas neinformavo, sakykim, Turkijos, mūsų sąjungininkės NATO aljanse, – vadinasi, patys save apgaudinėjame.

Nebūkim naivūs – Pasaulis puikiai mato, kuomet elgiamės nenuoširdžiai, meluojame, taikome dvigubus standartus. O tai reiškia, kad matydamos mūsų nenuoseklumus kaimyninės šalys turi moralinę teisę mums atsakyti tuo pačiu – nesilaikyti duoto žodžio, išduoti, nepastebėti mūsų bėdų…   

2022.01.10; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.

Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.

Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…

Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?

Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?

Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…

Deja. Viskas „ontrep”…

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.

Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.

Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?

Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?

Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.

„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.

Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.

Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.

Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai” (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius. 

O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad  nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su  ES  narėmis.

JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!

„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.

Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.

Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.

Bet jas juk įžiūri ir  kai kurie mūsų politikai.

JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.

Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams. 

Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.

JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?

O gal reikia, kad  išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..

2018.11.26; 06:03

Migrantai. EPA – ELTA nuotr.

22 parlamentarai ragina Vyriausybę pakeisti savo nuomonę dėl migracijos ir trečiadienį įregistravo rezoliuciją „Dėl nepritarimo Jungtinių Tautų pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Pasak Seimo nario Audronio Ažubalio, ši sutartis Lietuvą įpareigotų priimti visus migrantus bei užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas.

„Lietuva yra teisinė, gerai veikianti jurisdikcinė valstybė, NATO erdvės narė, solidari savo praktiniais veiksmais. Šiandien bandoma įtraukti į dar vieną formatą, kuris ne tik neatneša jokios praktinės apčiuopiamos naudos, bet ir kelia ateityje rizikas, kad Lietuvos valstybė negalės priimti savo pačios sprendimo migracijos srityje“, – spaudos konferencijoje Seime sakė A. Ažubalis.

„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. Pritarusių valstybių įsipareigojimas būtų įgyvendinti visus šiame dokumente siūlomus įsipareigojimus ir prievoles (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtrauktį į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigė A. Ažubalis.

Pasak Seimo nario, dėl šios sutarties šiuo metu ir vyksta didelės diskusijos Estijos Vyriausybėje, o Lietuvos Vyriausybės pozicija yra šią sutartį pasirašyti be didesnių diskusijų.

Parlamentaras Audronius Ažubalis Centre). Slaptai.lt nuotr.

„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė A. Ažubalis.

Pasak parlamentaro, Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija aktyviai diskutuoja ir greičiausiai nepritars šiai sutarčiai.

„Atėjo laikas paklausti mūsų užsienio politikos vairininko, kurgi jie suka Lietuvos vairą? Tuo tikslu mes įregistravome Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Man malonu pasakyti tai, kad iš visų frakcijų žmonės pasirašė“, – sakė A. Ažubalis.

Pasak konservatoriaus Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius.

„Ši sutartis neatitinka Lietuvos interesų, bet ir iš esmės kelia klausimus, kokius iššūkius tai sukels iš esmės Vakarų euroatlantinei civilizacijai. (…) Sutartis kuria paskatas migruoti ir sukurti geresnes sąlygas migracijai (…) Dokumente pabrėžiamos migracijos teigiamos pusės, bet neįvertinamos migracijos rizikos“, – sakė konservatorius.

Seimo nario Stasio Šedbaro teigimu, Lietuva, nepritardama sutarčiai, nepaneigia solidarumo principo, kadangi jau vykdo savo prisiimtus įsipareigojimus, o siūlomas susitarimas tik apriboja legalios migracijos galimybes.

„Kyla klausimas, kodėl tokios sutarties reikia? Manęs neapleidžia mintis, kad tokios painios formuluotės galiausiai skatina antiimigracines nuotaikas ir taip kerta legalios migracijos galimybes, Europos Sąjungos laisvo judėjimo principus, griežtina prieglobsčio suteikimo procedūras ir t.t. Lietuvos ir Europos interesas yra efektyvus esamų procedūrų vykdymas, o ne papildomų, neaiškių įsipareigojimų, kurie tik gilins migracijos krizę, priėmimas“, – teigė parlamentaras.

Anot parlamentarų, nors pačiame JT dokumento tekste rašoma, kad sutartis dėl migracijos nėra teisiškai įpareigojanti, vadinamojoje dokumento įgyvendinimo dalyje minimas pritarusių valstybių įsipareigojimas įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas šeimoms susijungi, garantuoti įtrauktį į darbo rinką, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. Be to, tarptautinė praktika rodo, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams.

Rezoliuciją pateikė 22 skirtingų Seimo frakcijų parlamentarai.

Šiuo metu Jungtinių Tautų Pasaulinės saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutarčiai nepritarė JAV, Izraelis, Austrija, Lenkija, Čekija ir Vengrija. Diskusijos dėl nepritarimo toliau vyksta Vokietijoje, Estijoje, Australijoje, Kroatijoje ir Bulgarijoje.

JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.22; 04:00

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, apibendrindama šalies saugumo situaciją ir nuveiktus darbus užsienio politikoje, neslepia optimizmo ir pasitikėjimo tuo, kad Lietuva, aktyviai ir drąsiai veikdama, kaip naudinga ir lygiavertė partnerė gali kalbėtis su didžiųjų valstybių lyderiais. Nors Lietuvos girdimumas ir matomumas didina išorinį šalies saugumą, Prezidentė nerimauja, kad tam tikru Achilo kulnu lieka nesibaigiančios politikų batalijos valstybės viduje.

Kalbėdama apie Lietuvai kylančius geopolitinius iššūkius, šalies vadovė svarbiu kovos su atsirandančiomis rizikomis įrankiu laiko ne valstybės dydį, bet šalies aktyvumą, tarptautinį patikimumą ir matomumą. Tik tylint ir jaučiantis mažam rizikuosime būti ištrinti iš istorijos ir geopolitinio žemėlapio, sako Prezidentė, akcentuodama, kad dabar Lietuvos matomumas tarptautinėje erdvėje yra daug didesnis nei tą leistų santykinė valstybės galia.

Komentuodama balandžio mėnesį suplanuotus susitikimus su Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos Prezidentais, D. Grybauskaitė interviu naujienų agentūrai ELTA sakė, kad ir nedidelė, bet aktyviai veikianti Lietuva gali duoti labai reikšmingos naudos didžiosioms valstybėms ir tarptautinei bendruomenei. 

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gynybos sekretoriumi Jamesu Mattisu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Pasak šalies vadovės, jau dabar Lietuvos balsas yra išgirstamas. Lietuvos indėlis, kalbėjo D. Grybauskaitė, kartu su Prancūzijos Prezidentu, davė reikšmingą postūmį inicijuojant kolektyvinį Rusijos diplomatų išsiuntimą iš Europos Sąjungos valstybių. Viskas priklauso mūsų drąsos kažką daryti, – tvirtino D. Grybauskaitė.

Prezidentė neslėpė, kad, jos nuomone, nepaisant geopolitinių rizikų, didžiausi iššūkiai Lietuvai šiuo metu kyla būtent šalies viduje. D. Grybauskaitė pabrėžė, kad su išorinėmis grėsmėmis susidoroti Lietuvai neabejotinai padės partneriai, tačiau su vidinėmis grėsmėmis, kurios sunkiau identifikuojamos, kol kas susitvarkyti nepavyksta.

Tai pavojinga, akcentavo valstybės vadovė, nes tuo ne tik gali, bet jau ir dabar naudojasi priešiškos jėgos. Todėl Prezidentė sakė su kartėliu žiūrinti į beprasmiškas politikų kovas, kurios tampa stabdžiu šalies ekonominei ir socialinei raidai.

Pabrėždama, kad ne reitingai yra kokybės matas politikoje, Prezidentė ragina mažiau bartis, o daugiau galvoti, kaip susikoncentruoti į bendrus darbus.

– Kaip vertinate tai, ką Lietuva XXI a. pasiekė tarptautinių santykių ir nacionalinio saugumo srityse? Kokios mažosios valstybės galimybės ir ribos dabartiniame pasaulyje?

– Kiekviena valstybė bet kuriuo istoriniu laikotarpiu turi galimybę atlikti labai reikšmingą vaidmenį. Vienaip ar kitaip veikti ne tik savo likimą, bet ir savo regiono, kartais netgi labai didelio regiono, likimą.

Ir tai mes matėme viduramžiais, tai matėme nuo Vytauto laikų.

Paskelbus nepriklausomybę ir XXI amžiuje Lietuvos geopolitinė padėtis yra ypač gera. Nors mūsų geografinė padėtis nepasikeitė – mes, kaip ir anksčiau, turime gana sudėtingus kaimynus šalia, tačiau galimybės Lietuvai susidarė tikrai labai sėkmingos.

Mes atkūrėme savo nepriklausomybę, tapome visų svarbiausių geopolitinių tarptautinių organizacijų nariais, pradedant saugumo – NATO, baigiant ekonominio bendradarbiavimo organizacijomis, kaip Europos Sąjunga.

Šiuo metu esame ir mokslinių organizacijų, tokių kaip CERN, nariai, šiemet įstosime į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją. Taigi Lietuva turi visas ekonominio, socialinio, karinio saugumo garantijas, kokios tik yra įmanomos šiuo laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Miunchene susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Mike’u Pence’u. Susitikime, kuriame taip pat dalyvavo Latvijos ir Estijos vadovai. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Ar to užtenka? To neužtenka. Nedidelė šalis turi būti aktyvi, turi būti matoma tarptautinėje arenoje ir turi būti girdima. O svarbiausia, turi būti patikima. Tokia Lietuva ir yra.

Mes laikomės žodžio, mes dalyvaujame visur, kur reikia, su partneriais užtikriname tarptautinį saugumą kovojant su terorizmu, dalyvaujame aktyviai reformuojant ir Europos Sąjungą, ir NATO. Į mūsų pasiūlymus įsiklausoma. Pavyzdžiui, dėl kibernetinio saugumo, dėl karinio Šengeno Europoje.

Esame išties aktyvi, patikima, matoma, girdima šalis. Daugelis pastebi, kad Lietuva yra matoma daug labiau negu tai turėtų ir galėtų būti vertinant pagal jos santykinį svorį. Iš tiesų, šalies dydis nebeegzistuoja, valstybės galia ir saugumas priklauso nuo aktyvaus savo vidinių, išorinių ir geopolitinių aplinkybių panaudojimo. Kuo aktyviau tuo naudosimės, kuo pozityviau sau tai pritaikysime, tuo de facto būsime ir didesni.

– Jūs sakote, kad Lietuvos įtaka yra kur kas didesnė nei tai leistų jos turima santykinė galia. Reikia sutikti, kad lyginant Lietuvą su kitomis Baltijos valstybėmis, galbūt net su viso regiono šalimis, valstybė savo balsu ir aktyvumu dažnai išsiskiria. Turėjome užsienio politikos laikotarpį, kai kalbėjome apie Lietuvą, kaip regiono lyderę, Lietuva buvo aktyvi sprendžiant problemas Ukrainoje ir Gruzijoje. Kodėl Lietuva tokia išskirtinai aktyvi? Kodėl Lietuva, susidaro įspūdis, regiono geopolitinėmis problemomis rūpinasi net šie tiek daugiau nei kiti? Dėl to, kad geopolitines problemas gerai išmanome, ar dėl kitų priežasčių?

– Manau, kad svarbios yra kitos priežastys. Darome tai, ką darome, nes norime užsitikrinti saugumą. Saugumą gali užsitikrinti tik būdamas aktyvus. Ir ne tik aktyvus tarp savų mažų Baltijos valstybių, bet ir Šiaurės Europos regionas mums gali būti jau per mažas.

Mes esame aktyvūs ir Europos Sąjungos, ir transatlantiniu mastu. Todėl aktyviai bendraujame ir su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ir su kitomis šalimis.

Mūsų regionas išsiplėtė. Dėl to turime būti aktyvūs, nes tik būdami girdimi ir matomi galime būti istorijos ir geopolitiniame žemėlapyje. Tylėsime, jausimės maži, tokie ir būsime arba net būsime ištrinti. Viskas priklauso tik nuo mūsų.

– Esate minėjusi, kad Lietuvos politikai kartais pernelyg susikoncentruoja į nesvarbius dalykus, paskęsta niekur nevedančiose smulkmenose, kai tuo tarpu šaliai iškyla reikšmingų geopolitinių iššūkių.

– Visgi nesakyčiau, kad tai tik lietuviškas bruožas. Ypač dabartinėje situacijoje mes matome Europoje esant nemažai valstybių, kurios labai daug dėmesio skiria vidaus reikalams, ir labai trumpalaikiams, tokiems negiliems ginčams. Ginčams, kurie nei šalies ateities klausimus sprendžia, nei užtikrina žmonių gerovę, nei užtikrina saugumą. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi apdovanojo Vokietijos gynybos ministrę Ursulą von der Leyen. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tai Lietuva čia neišsiskiria. Tiesiog komentavau su apgailestavimu, kad matome, jog labai daug skiriama jėgų tarpusavio ginčams, dirbtiniams politiniams burbulams kurti bei politizuoti visus procesus. Tokiu atveju tiesioginiam darbui, teisėkūrai, reformoms, be jokios abejonės, lieka kur kas mažiau laiko.

Taigi karinės, hibridinės, kibernetinės, arba informacinės grėsmės ne atviro karo metu yra realizuojamos per šalies viduje vykstančius procesus. Per įtaką partijoms, įvairių skandalų kūrimus ar netgi kai kurių politinių jėgų finansavimą.

Tai vyksta visoje Europoje, – ne tik Lietuvoje. Mes, kaip minėta VSD ataskaitoje, esame prie kelių rinkimų slenksčio ir, be jokios abejonės, ta destrukcija, kokią dabar matome viduje, jau yra pradedama režisuoti ir iš išorės.

Taigi tie vidiniai iššūkiai kartais būna daug skaudesni, jie mažiau matomi, juos sunkiau identifikuoti, negu išorės priešą arba išorės problemas.

Tai dėl to aš ir komentuoju su kartėliu, nors ir pajuokaudama, bet su kartėliu. Kad matau, jog labai daug parako ir jėgų išeina tuščiai vienas į kitą šaudant, o nedirbant Lietuvos ateities reikalams. Ir ypač, kai turime tokį gražų valstybės šimtmečio jubiliejų.

– Balandžio 3 d. kartu su kitomis Baltijos valstybėmis susitiksite su JAV Prezidentu Donaldu Trumpu. Ko Jūs ir kitų Baltijos valstybių lyderiai tikisi iš šio vizito?

– Pirmiausia esame pakviesti į vadinamąjį Baltijos šalių viršūnių susitikimą. Toks formatas bus pirmą kartą (su D. Trampu. – ELTA). Tai yra labai aukštas mums suteikiamas lygmuo, ir aš tai labai gerai vertinu, nes po susitikimo mes priimsime deklaraciją, kurioje bus įtvirtinti abiejų pusių, kaip partnerių, įsipareigojimai ir ginti vienas kitą, ir dėl 5 straipsnio, ir JAV buvimo Europoje bei mūsų regione įsipareigojimai.

Taigi, manau, kad tai yra ir simboliška, kad susitikimas su naujuoju Jungtinių Valstijų Prezidentu bus Lietuvos šimtmečio proga. 

Belgijos Karalius Filipas ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Susitikime bus ne tik pokalbiai apie saugumą, bet kalbėsime ir apie dvišalį ekonominį bendradarbiavimą.

Lietuva tikisi ne tik, kaip tradiciškai manome, investicijų iš kitur, bet esame pasirengę ir patys investuoti. Mūsų įmonės važiuoja, ir mes turėsime verslo forumą, kuriame dalyvaus apie 200 įmonių iš JAV ir Baltijos šalių. Iš Lietuvos jų bus apie 20.

Bus pasirašytas memorandumas dėl bendradarbiavimo tiekiant dujas suskystintų dujų terminalui Klaipėdoje. Tai sudarys sąlygas turėti konkurencingų galimybių daryti spaudimą dujų kainoms pas mus.

Transatlantiniai santykiai tarp JAV ir Europos taip pat bus tarp svarstomų klausimų. Ypač dabar, kai yra šiokių tokių įtampų tarptautinės prekybos srityje. Tad mes, be jokios abejonės, mėginsime kalbėti ir pateikti savo pozicijas ir vizijas dėl laisvos prekybos galimybių išsaugojimo tarp pagrindinių partnerių, nes JAV ir Europa yra pagrindinės partnerės ne tik prekyboje, bet ir saugumo srityje.

Jungtinės Valstijos išliks mūsų regione ir Europoje viena svarbiausių partnerių. Ir šis vizitas, matant Rusijos, Kinijos ir kitų jėgų geopolitinius persistumdymus, dar kartą patvirtina, kad esame matomi Jungtinėse Valstijose.

– Jūs trumpai užsiminėte apie transatlantinių santykių kokybę ir tam tikras trintis tarp sąjungininkų. Tarptautinės politikos apžvalgininkai pastebi, kad šios trintys, pastaruoju metu kylančios tarp transatlantinių partnerių, yra neatsiejamos nuo JAV Prezidento Donaldo Trampo asmenybės. Kaip vertinate transatlantinių santykių perspektyvas ir jiems kylančius iššūkius?

– Galiu pastebėti tendenciją, kad kol kas Jungtinėms Valstijoms trintys yra šiek tiek didesnės su didesnėmis Europos valstybėmis, kurios turi daugiau tarpusavio ginčų prekybos srityje. Tuo tarpu su mažesnėmis, tokiomis kaip Baltijos šalys ar Šiaurės šalys – santykiai, bent jau vizualiai, klostosi labai neblogai.

Manyčiau, kad čia turime gerą galimybę paaiškinti Europos pozicijas, ir tai daryti šiltesnėje atmosferoje, labiau priimtinoje abiem pusėms, tai yra ir Baltijos šalims, ir Jungtinėms Valstijoms. 

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Vokietijos Bundestago primininku Norbertu Lammertu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Be to, visada sakiau, kad realią diplomatiją ir realius santykius apsprendžia realūs darbai, o ne „tviterio“ diplomatija. Todėl ir remiamės į tuos darbus, kuriuos matome, o darbai yra tikrai rimti – sankcijos Rusijai, Rusijos diplomatų išsiuntimas.

Taip pat matome sprendimų karinėje srityje, tai, kiek bus Europai skiriama lėšų saugumo užtikrinimui, koks gynybos biudžetas yra patvirtintas Jungtinėse Valstijose. Taigi realūs darbai iš tikrųjų yra labai matomi, labai reikšmingi ir mums naudingi.

– Taip pat numatytas oficialus dvišalis Jūsų susitikimas su Prancūzijos Prezidentu Emanueliu Macronu. Labai tikėtina, kad iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei, Prancūzijos įtaka Europos Sąjungoje natūraliai didės. Tačiau, nepaisant to, kad Lietuva ir Prancūzija nuo 2009 m. yra strateginės partnerės, šalių bendradarbiavimas tiek ekonomikoje, tiek kitose srityse nėra intensyvus. Priešingai, turime gana garsiai nuskambėjusį skandalą su „Veolia“. Kokius

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

santykių aspektus, Jūsų nuomone, realu pakelti į aukštesnį lygmenį?

– Išties susiklostė įdomi ir unikali situacija Europoje, kai į jos politiką įsiveržė jaunas politikas, labai proeuropietiškas politikas. Ir ypač tuo laikotarpiu, kai daugelyje Europos šalių kilo nacionalistinės ir izoliacionistinės nuotaikos. Tai išties, aišku, kad Prancūzija su Prezidentu Macronu priešakyje bus tas variklis, kuris stums Europą kartu su Vokietija, su kanclere Merkel gerovės, europietiškos vienybės ir reformų link.

Be jokios abejonės, tai (reformos. – ELTA), kai matome rinkimus pietuose, bus nelengva, nes procesas ir sprendimų priėmimas Europoje turi būti įgyvendinamas konsensuso ir sutarimo pagrindu.

Bet mums šioje situacijoje yra puiki proga, matant tokį lyderį ir matant jo požiūrį į Baltijos šalis, pasinaudoti suaktyvinat esamus mūsų santykius – būtent strateginės partnerystės susitarimą, įpučiant į jį realios gyvybės ir realių darbų. Jau dabar matome, kad karinėje srityje mūsų bendradarbiavimas yra pagilėjęs. Mes taip pat atsiliepėme į Prancūzijos prašymą kovoje su terorizmu ir pagal Jungtinių Tautų misijos pagrindą dalyvaujame Malyje.

Tikrai jaučiame Prezidento geranoriškumą ir norą domėtis mūsų regionu. Taigi tai puiki proga tuo pasinaudoti. Galima sakyti, kad tai bus strateginis vizitas.

– Europos Sąjungoje galima įžvelgti egzistuojančias dvi ES ateities matymo perspektyvas. Emanuelio Macrono ir Jaroslavo Kačinskio Europos vizijas. Kokia kryptimi Europoje Lietuva turėtų keliauti į naująjį savo šimtmetį? Lietuvos interesas yra labiau integruota, stiprias viršnacionalinių institucijų turinti ar stiprių ir suverenių nacionalinių valstybių sąjunga?

– Mes daugelyje sričių palaikome Prancūzijos Prezidento pasiūlymus dėl stipresnės ir gilesnės integracijos Europoje. Mums, nedidelėms valstybėms, stipresnė Europa yra tikrai naudingesnė, svarbesnė, nes stipri organizacija garantuoja ir socialinį, ir karinį saugumą.

Mes esame arčiau vis tik dabartinio Prancūzijos Prezidento pasiūlymų paketo. Esame jo partneriai šioje srityje. Tai duoda naujo impulso mūsų santykiams, europinio lygmens santykiams.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė – Europos Vadovų Taryboje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Taigi aš manau, kad nauja bendradarbiavimo banga su Prancūzija, kai ji vėl ateina į europinės lyderystės lygį, mums yra svarbi, nes tai reiškia, kad mes būsime tame klube, kuris prisiima lyderystę už Europos ateitį, o ne atvirkščiai, kurie kaišioja pagalius į Europos ateitį.

– Šis klausimas labai problematiškas, nes gali tekti rinktis federalizuotos Europos perspektyvą.

– Neskubėkime dėl federalizacijos. Kalbėkime, kad norint atsverti globalius iššūkius reikia vieningesnės Europos. Nors, Prezidento Macrono pasiūlymas gal ir juda labiau federacijos link.

Mūsų pasiūlymai yra tai, kad reikia stiprios vieningos Europos. Mes žinome istorinę patirtį, ką reiškia izoliacija, žinome, kodėl buvo sukurta Europos Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo.

Žinome, ką reiškia būti nedidelėmis, pafrontės tarp Rytų ir Vakarų valstybėmis, ką reiškia būti stipresnėje ar silpnesnėje organizacijoje.

Bet mes konkrečiai nediskutuojame, ar tai bus federacija, ar ne. Be jokios abejonės, kiekvienu atskiru klausimu sprendimus daryti reikės atsiklausiant mūsų žmonių. Bet, kaip minėjau, iš principo stipresnė, vieningesnė Europa mums yra didesnis saugumo ir gerovės garantas.

– Ką Lietuva gali pasiūlyti didžiosioms valstybėms? Kuo ji gali pasirodyti naudinga kalbantis su didžiųjų valstybių lyderiais?

– Čia svarbūs keli lygmenys. Jeigu žiūrėti į globalų lygmenį, tai mažosios valstybės dažniausiai gali būti geresnės tarpininkės, nes joms tai tiesiog leidžiama daryti.

Jų atžvilgiu kitos valstybės turi mažiau kompleksų. Maža šalis gali būti ir postūmiu kai kuriems reikšmingiems veiksmams, prie kurių vėliau turi prisijungti ir didžiosios valstybės. Čia galėčiau užsiminti ir apie Rusijos diplomatų išsiuntimą.

JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas ir trijų Baltijos šalių prezidentai: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis bei Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos bei Prancūzijos Prezidento balsas diskusijų metu ir buvo vienas iš tų postūmių, kuris tą visą sniego kamuolį ir paleido. Kitaip tariant, tarptautinėje erdvėje mažoji valstybė, jeigu ji išdrįsta kažką padaryti ir pasakyti, ji gali būti būtent tas katalizatorius, kuris gali pastūmėti vieną ar kitą veiksmą.

Lygiai taip pat galima kalbėti apie iniciatyvas ir Europos Sąjungos lygmeniu. Mūsų iniciatyva dėl kibernetinio saugumo, dėl karinio Šengeno, dėl informacinių karų, dėl melagingų naujienų iš tikrųjų yra priimamos. Mūsų pasiūlymai yra įtraukiami į dienotvarkes.

Taigi nedidelė valstybė turi iniciatyvos laisvę tokiose demokratinėse organizacijose, kuriose mes šiuo metu esame. Viskas priklauso nuo mūsų iniciatyvumo, mūsų administracinių gebėjimų, nuo mūsų drąsos ir nuo patyrimo kažką daryti.

– Kokie didžiausi iššūkiai šiandien kyla Lietuvai?

– Manyčiau, kad iššūkiai yra panašūs visoms šalims.

Tai gebėjimas tarp įvairių smulkių skandalų ir politinių batalijų, matyti atsakomybę už valstybės ateitį, jos raidą ir žmones. Kad mūsų išrinkti politikai būtent taip matytų savo pareigą.

Su išorinėmis grėsmėmis susitvarkysime kartu su savo partneriais. Todėl čia (išorėje. – ELTA) matau netgi mažesnius iššūkius nei šalies viduje. Manau, kad šalies raidą labiausiai veikia vidinis gebėjimas susikoncentruoti ir daryti tai, ko reikia valstybei ir jos žmonėms.

Šiandien esame įvairių organizacijų nariai, tad iš dalies mūsų išorinį saugumą užtikrina mūsų partneriai, kartu su mumis, žinoma, ir mes turime į saugumą investuoti. Tačiau vidinis saugumas, politinis stabilumas ir atsakinga politika yra, ko gero, didesni iššūkiai negu bet kokios išorinės grėsmės.

– Jūsų nuomone, kodėl šitaip užsitęsė, rodos, niekur nevedančios politikų diskusijos. Galbūt čia veikia mūsų nacionaliniai kompleksai?

– Turbūt, kai esi šalies viduje, jauti nerimą ir jautiesi įveltas į įvairias neproduktyvias diskusijas. Bet aš turiu didelę galimybę palyginti Lietuvą su kitomis šalimis. Pažiūrėti iš šono. Mažiau reaguoju į smulkmenas, į tuos kylančius purslus. Ir tada nėra taip jau blogai.

Visose šalyse yra visko. Aš, jokiu būdu, nepateisinu, kas vyksta pas mus, ir aš visada sakau, kad išrinktas politikas turi labai atsakingai žiūrėti į savo darbą, ne reitingai yra kokybės matas ir negali būti politikų tikslu.

Jungtinių Tautų tribūnoje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Jei norime judėti į priekį, turime ir mažiau bartis, o daugiau galvoti, kaip susikoncentruoti į bendrus darbus.

Ir netgi labai vienas kito nemylint, turiu galvoje politines partijas, vis tiek yra bendrų darbų, kaip gynyba, kaip šalies ir žmonių gerovė, kaip socialinės atskirties mažinimas.

Tai yra tikslai, dėl kurių priemonės gali šiek tiek skirtis. Dėl jų diskutuokime. Bet jokiu būdu nemėginkime vienas kitą nukirtinėti, nes taip tik silpniname valstybę ir silpniname mūsų potencialią galimybę būti stipriems ir saugiems. Labai svarbu pakilti virš kasdienių intrigų ir kasdienio kerštavimo.

Kiekvienoje šalyje yra savų problemų, ir kai žiūri iš šono tai atrodo, kad kitur geriau, bet taip nėra. Turime vertinti tai, ką turime ir ypač šimtmečio proga, nes dabar visos tos putos, kurios kyla, yra absoliučiai beprasmiškos. Tai yra energijos eikvojimas, tai yra politinio kapitalo išbarstymas ir tai yra stabdys visai mūsų ekonominei ir socialinei raidai.

Interviu autorius – Benas Brunalas (ELTA)

2018.03.31; 04:30

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio  bendradarbiavimo su Rusija, bemat  susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.

Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.

Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos  galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių  autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.

Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. 

Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi,  su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.  

Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant  D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.

XXX

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.

Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

                                                               XXX

                                                 grynojo  oro beprotis

                                                 džiūsta

                                                  už

                                                  grotų

                                                  grynojo proto kritikos

                                                  niekas

                                                   neskaito

                                                   ir

                                                   Zitos

                                                   laiškų

                                                   neskaito

                                                   ten

                                                   Parazitas

2018.01.08; 03:00

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Pastarosiomis dienomis Premjeras Saulius Skvernelis neįprastai daug kalba apie užsienio politiką. Nesvarbu, kad tik vienu klausimu, tačiau, panašu, jog to vieno pakako, kad apžvalgininkai ir politikai teigtų: Premjeras prisišnekėjo.

Nors Lietuvos užsienio politikoje kalbos, kad su Rusija reikia kalbėtis „pragmatiškai“ nėra naujiena, Premjero mėginimas jas po nemažos pertraukos vėl inicijuoti tikriausiai baigsis nesėkme. Ministras Pirmininkas, tik prabilęs apie pribrendusį reikalą pradėti, jo teigimu, nutrauktus ir dėl to Europoje „unikalius“ santykius su Rusija, susilaukė didžiulės kritikos.

Netruko pasisakyti ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija atkuriant tarpvyriausybinę komisiją nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Pasak D. Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.

Panašu, kad viešojoje erdvėje nelabai gelbėjo „racionalumo“ ir „pragmatiškumo“ tonas, kurį bandė savo argumentams suteikti S. Skvernelis. Jau ne kartą aiškindamasis dėl savo ketinimų, Premjeras akcentavo, kad politinių kontaktų nebuvimas tarp Lietuvos ir Rusijos pirmiausia kenkia Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. S. Skvernelis vardino transporto, energetikos, prekybos ir kultūros sritis, kurioms pragmatiškas šalių bendradarbiavimas turėtų labai pasitarnauti. Anot jo, būtini tarpvalstybiniai kontaktai, per kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti ir apginti šalies ekonominius interesus.

Premjeras taip pat tikino, kad aptariamo dialogo su Rusija pradžia nėra nei mėginimas „perkrauti“ Vilniaus ir Maskvos santykius, nei atsitraukimas nuo pamatinių užsienio politikos vertybių.

Kitaip tariant, Premjeras mėgina pasakyti, kad, reikalui esant, tiesiog iš pragmatinių sumetimų, V. Putinui ne tik galima, bet ir reikia spausti ranką. Jei tik tai turės kažkokios naudos. Anot jo, tai yra įprasta praktika. Juk Rusijos Prezidentui, ranką spaudžia Vokietijos kanclerė, Prancūzijos lyderis ir Skandinavijos valstybių premjerai. Kodėl Lietuva turėtų būti „unikali“?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Būtent šiame komunikacijos kontekste Premjeras svarsto ir apie ketinimus atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija. Tarsi užtektų tik Lietuvos apsisprendimo ir valios kažką keisti.

Reikia pripažinti, kad šis Premjero žingsnis, nors ir buvo nelauktas, tačiau nebuvo neįprastas. Lietuvos užsienio politikoje ilgą laiką vyravo dvi požiūrio į Rusiją tradicijos.

Pirmoji, vedama konservatorių, akcentavo, kad santykiuose su Rusija pirmiausia reikia vadovautis principais ir tuo, kad gerų santykių su Rusija nereikia grįsti savo orumo sąskaita.

Svarbiausia, kalbantis su Maskva, yra nepamiršti, kokias skriaudas ši valstybė padarė. Kitaip tariant, praeitis, už kurią dar nėra nei tinkamai atsiprašyta, nei atlyginta, yra svarbiau nei gerų ekonominių ar politinių santykių ateitis. Konservatorius Audronis Ažubalis, 2007 m. pateikęs diskusijas dėl galimos neigiamos Rusijos reakcijos sukėlusį rezoliucijos projektą „Dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-ąją sužalotiems ir žuvusiųjų šeimoms“, teigė, kad dėl to, kaip reaguos Maskva jis mažiausiai jaudinasi. „Nesu Rusijos advokatas ir nesijaudinu, ar Rusija, tiksliau sakant, Kremliaus vadai, įsižeis“, – tuomet kalbėjo konservatorius.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho – Kremliaus intrigų pasekmė
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antroji, daugiausiai socialdemokratų ir liberalų atstovaujama, tradicija oponuoja konservatoriams, teigiant, kad pastarųjų nuostatos pernelyg emocingos ir neduodančios jokių apčiuopiamų rezultatų. Jų nuomone, santykių su bet kokia valstybe principas turėtų būti ateitis ir pragmatiškumas.

2007 m. liberalas Eligijus Masiulis, oponuodamas konservatoriaus A. Ažubalio parengtam rezoliucijos projektui, teigė, kad kuriant santykius su Rusija „ne tik praeitimi, bet ir šiandiena turime gyventi“, kad nematant rezultatų neverta „aklai aiškinti savo tiesą.“

Tuomet alternatyvią rezoliuciją parengęs socialdemokratas Justinas Karosas pridėjo, kad santykiuose su kitomis valstybėmis esmę sudaro ne principai, bet tai, kaip jie yra įgyvendinami realybėje.

Panašios diskusijos Lietuvos užsienio politikoje vyravo ilgą laiką. Net po to, kai Rusija užpuolė Gruziją ir atplėšė dalį valstybės teritorijų, diskusija tarp šių stovyklų nesiliovė. Prezidentė D. Grybauskaitė taip pat (iki kol Rusiją pavadino „teroristine valstybe“) bandė į Lietuvos ir Rusijos santykius žiūrėti pragmatiškai bei negailėjo kritikos Lietuvos sprendimu blokuoti ES ir Rusijos derybas dėl strateginės partnerystės.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Diskusijos sustojo 2014 metais Rusijai okupavus Krymą. Nuo tada niekas iš Lietuvos politinių lyderių net neužsiminė apie poreikį kalbėtis su Rusija. Iš esmės niekas nekritikavo ir griežtos Prezidentės ar socialdemokratams priklausiančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus retorikos Kremliaus atžvilgiu.

Įprasta tapo šalies užimta principinga pozicija – su agresiją rodančia ir tarptautines normas laužančia valstybe ne tik nėra apie ką, bet apskritai negalima kalbėtis. Todėl Premjero kalbos apie jau primirštus pragmatiškus Lietuvos ir Rusijos santykius pasirodė it nelauktas balsas iš tyrų.

Ir nors sujudinti nusistovėjusį vandenį iš principo nėra labai blogai, reikia pripažinti, neretai tam reikia drąsos, labai girti Premjero nėra už ką.

Pirmiausia su Prezidentūra ir užsienio reikalų ministru nesuderinta, spontaniška iniciatyva keisti santykių pobūdį nėra geras pasirinkimas. Dėl kilusių trinčių su Prezidentūra tik pradėta diskusija, ko gero, dėl paties Premjero kaltės, užges ir turės tik neigiamų pasekmių. Juk yra ne vienas būdas inicijuoti diskusijų pradžią.

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Šiuo atžvilgiu teisus yra buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris, reaguodamas į S. Skvernelio pareiškimus, teigė, kad tokie su kitomis už užsienio politiką atsakingomis struktūromis nesuderinti pasisakymai destabilizuoja šalies politiką ir į nepatogią padėtį valstybę pastato partnerių atžvilgiu.

Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Antra, S. Skvernelio bandymas formuoti savo, kaip pragmatiško ir racionalaus politiko, veidą, akcentuojant ažiotažą keliančius klausimus užsienio politikos srityje (kurioje jis kompetencija kol kas negali pasigirti), nėra patogus pirmiausia jam pačiam.

Visuomenė, kuri su S. Skvernelio pragmatizmu dažniausiai susiduria šiam ciniškai ir įžeidžiai prakalbus mokytojų, dėstytojų ar medikų atžvilgiu, tiesiog siunčiamų signalų gali nebesuprasti. Todėl S. Skvernelis, neturėdamas rimtesnio užnugario bei „reputacijos būnant pragmatišku politiku“, patenka į nepatogią padėtį.

Savo neparuoštomis ir nesuderintomis kalbomis mesti iššūkio nusistovėjusiam Lietuvos ir Rusijos santykių pobūdžiui jis nesugebėjo. Todėl, panašu, politinių dividendų, reikalingų nusipirkti bilietą iki Daukanto aikštės, Premjeras gali negauti. Tik nepatogių replikų ir komentarų.

Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusijos užpulta Čečėnija

Galiausiai, nesutinkant Prezidentei, jokia komisija dialogo su Maskva nepradės.

Kitaip tariant, iš tokių kalbų išeis tik apskritas nulis, o pragmatiškumu spalvinta retorika – tiesiog ne itin racionaliu šūviu sau į koją. Taigi kol kas užsienio politika yra ne tik mažai pažįstama, bet ir užkeikta žemė Lietuvos Premjerui.

Tekstą pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas

2017.01.06; 04:45

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Po Vyriausybės posėdžio Premjeras Saulius Skvernelis sureagavo į viešojoje erdvėje pasipylusią kritiką jo pareiškimui, raginančiam užmegzti santykius su Rusija. Anot Ministro Pirmininko, Lietuva, kaip lygiavertė valstybė, turi kalbėtis su Rusija ir taip ginti savo interesus.

„Mes esame lygiavertė valstybė. Nesame mažesnis partneris, esame savarankiška valstybė. Ir spręsdami klausimus politiniu lygmeniu turime kalbėti ir savo poziciją išsakyti labai aiškiai“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Tai, kad anksčiau buvo priimta pozicija iš viso neturėti kontakto su Rusija, nėra gerai, tvirtino S. Skvernelis ir pridūrė, kad reikia drąsos tą padaryti.

Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesus, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbu transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.

„Mes turime daug interesų, turime savo piliečius, dirbančius ir gyvenančius Rusijoje, turime tautinę mažumą. Nesant tokių kontaktų negalime atstovauti savo valstybės ir savo valstybės piliečių interesams“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Reaguodamas į kritiką, kad neva diskusijas sukėlusiu pareiškimu Vyriausybė oponuoja Prezidentūros pozicijai Rusijos politikos atžvilgiu, Premjeras tvirtino, kad nėra net minčių keisti užsienio politikos trajektorijos. „Mes neatsitraukiame nuo pamatinių užsienio politikos vertybių“, – tikino S. Skvernelis. Kartu Premjeras pabrėžė, kad nėra kalbama apie bendradarbiavimą pačiu aukščiausiu lygmeniu. Dialogas, anot Vyriausybės vadovo, turėtų vykti ministrų ar viceministrų lygmeniu.

Viešojoje erdvėje nemažai dėmesio sulaukė Premjero Sauliaus Skvernelio LNK laidoje „Savaitės panorama“ išsakytas pareiškimas, kad Lietuva turi užmegzti kontaktus su Rusija. Premjeras aiškino, kad tai, jog Lietuva nepalaiko ryšių su Rusija, daro valstybę unikalia tarp kitų ES narių.

Premjeras ragino į situaciją pažiūrėti pragmatiškai ir, išlaikant labai aiškias strategines ribas Ukrainos, Minsko susitarimo, žmogaus ir tarptautinių teisių atžvilgiu, užmegzti kontaktus su Rusija. S. Skvernelis pabrėžė, kad tam 2018 metai yra parankūs.

Į pasaulį žvelgsime rusų akimis?

Netrukus po pareiškimo Premjeras susilaukė nemažai kritikos iš politikų ir apžvalgininkų. Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas stebėjosi tokiu Vyriausybės vadovo pasisakymu ir teigė, kad po tokių žodžių Lietuva keista turėtų pasirodyti savo kaimynų ir partnerių akyse. Anot jo, Premjeras tarsi pareiškė nepasitenkinimą Lietuvos užsienio politika ir pasiuntė signalą apie norimas permainas.

Tuo tarpu konservatorė Rasa Juknevičienė savo socialinio tinklo paskyroje įžvelgė, kad Premjeras savo pasisakymu pripažino Lietuvos kaltę ir galbūt siunčia rinkimų žinutes prieš būsimus Prezidento rinkimus.

Pasipylusi kritika privertė S. Skvernelį prabilti dar kartą. Savo socialinio tinklo paskyroje tęsdamas mintį, kad Lietuvai reikalingi komunikaciniai kanalai su Rusija, S. Skvernelis pabrėžė, kad nereikia bijoti pasakyti tiesos tiesiai Rusijai į akis. Vyriausybės vadovas taip pat tvirtino, kad nesame rusofobai, kad Lietuva principines nuostatas išsako nežemindama Rusijos valstybės ir jos žmonių, todėl tikisi analogiškos pagarbos ir iš Rusijos pusės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.04; 00:01

Reformas vykdančioms ir europietiškas vertybes puoselėjančioms Rytų Europos valstybėms turi būti suteikta narytės Europos Sąjungoje (ES) perspektyva, o bendradarbiavimas pakeltas į kokybiškai naują lygį, teigė ministras Linas Linkevičius tarptautiniame Rytų partnerystei skirtame renginyje „Vilniaus konsultacijos“.

Ministras pabrėžė, kad per pastaruosius trejus metus Ukraina įgyvendino daugiau reformų nei iki tol per 23-ejus metus. L. Linkevičiaus teigimu, Lietuvos idėja dėl ilgalaikės finansinės paramos Ukrainai („Maršalo plano“) sulaukia vis platesnio Vakarų partnerių palaikymo.

Užsienio reikalų ministras taip pat pažymėjo būtinybę stiprinti ES paramą asocijuotose Rytų partnerystės šalyse – Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje – vykdomoms reformoms ir įtvirtinti ilgalaikę santykių su šiomis šalimis strategiją.

„Išsėmus ligšiolinę Rytų partnerystės darbotvarkę, kyla rizika, kad ši iniciatyva praras turėtą patrauklumą ir pagreitį. Lapkritį įvyksiantis ES Rytų partnerystės vadovų susitikimas yra gera ir savalaikė galimybė tai pakeisti“, – sakė ministras.

Pirmą kartą vykstančios „Vilniaus konsultacijos“ organizuojamos bendradarbiaujant su Vilniaus politikos analizės institutu. Renginyje, kurį planuojama tęsti ateityje, dalyvauja užsienio politikos formuotojai ir ekspertai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir kitų šalių.

„Vilniaus konsultacijų“ tikslas – prisidėti formuojant ES Rytų partnerystės politiką, telkti ir stiprinti Lietuvos ir partnerių ekspertinius pajėgumus šioje srityje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.12; 00:30

Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertai dešimtą kartą rinkosi į neformalų „Sniego susitikimą“ („Snow Meeting“).

Renginyje Paunguriuose, Trakų rajone, buvo aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.

Tradiciškai kasmet nuo 2008 m. sausio antrąją savaitę rengiamame „Sniego susitikime“ šį kartą dalyvavo Latvijos, Estijos ir Gruzijos užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Svenas Mikseras ir Michailas Janelidzė, naujoji NATO generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller, Lenkijos Prezidento kanceliarijos valstybės sekretorius Krzysztofas Szczerskis.

Iš viso susitikime dalyvavo apie 120 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš daugiau kaip 20 šalių, ES ir NATO institucijų.

Jubiliejiniame renginyje buvo aptariama transatlantinės bendrijos ateitis po prezidento rinkimų JAV, nuotaikų kaita Europos ir Šiaurės Amerikos visuomenėse, Rusijos iššūkis demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai.

Susitikimo dalyviai taip pat diskutavo apie pernai liepą įvykusio NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo Varšuvoje sprendimų įgyvendinimą ir kitus būdus stiprinti sąjungininkų saugumą konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje. Atskira sesija buvo skirta glaudesniam NATO ir ES bendradarbiavimui aptarti.

2017.01.15; 05:18

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo kasmetiniame Lietuvos ambasadorių susitikime, kuriame aptarė pagrindinius uždavinius užsienio valstybėse reziduojantiems mūsų šalies diplomatams.

Lietuvos diplomatai susitiko su Lietuvos Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite.
Lietuvos diplomatai susitiko su Lietuvos Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite.

Šalies vadovės teigimu, diplomatai turi būti arti Lietuvos žmonių, girdėti ir matyti jų problemas bei lūkesčius ir visose srityse ginti valstybės interesus. Lietuvos ambasadoriai turi išeiti iš savo kabinetų ir aktyviai megzti kontaktus su užsienio šalių politikais, visuomene, verslu, žiniasklaida, pristatydami mūsų šalies galimybes ir spręsdami mūsų valstybei svarbius klausimus.

Pasaulyje tęsiantis politiniams ir kariniams neramumams, kylant vis naujoms terorizmo grėsmėms, krizinių situacijų metu, kiekvienas užsienyje esantis Lietuvos žmogus diplomatinę pagalbą turi gauti operatyviai, kokybiškai ir laiku. Dėmesingumas savo piliečiams turi tapti neatsiejama ambasadų darbo dalimi.

Pasak Prezidentės, šalies saugumo užtikrinimui itin svarbus spartus NATO viršūnių susitikime Varšuvoje priimtų sprendimų įgyvendinimas. Ypatingą dėmesį šiandien reikia skirti ir Lietuvos interesų apsaugai kuriant ES ir Jungtinės Karalystės ateities santykius, migracijos krizės sprendimui, Rusijos keliamoms grėsmėms, paramai Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos eurointegracijai bei tarptautinių branduolinės saugos standartų užtikrinimui ES kaimynystėje. Tvirtų ryšių su Baltijos ir Šiaurės šalimis, JAV, Vokietija išsaugojimas taip pat išlieka tarp Lietuvos užsienio politikos prioritetų.

Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl globalių ekonominių iššūkių ir augančios pasaulinės konkurencijos itin didelę reikšmę įgauna efektyvi ekonominė diplomatija. Siekdami padėti mūsų šalies verslui įsitvirtinti prioritetinėse eksporto ir turizmo rinkose bei pritraukti į Lietuvą užsienio investicijas, Lietuvos diplomatai turi veikti kaip vieninga komanda ir dirbti valstybei, o ne juos deleguojančioms atskiroms ministerijoms. Diplomatų darbo rezultatai turi būti matuojami sukurta pridėtine verte Lietuvos ekonomikai.

Nors Lietuva kyla pasauliniuose verslui palankios aplinkos ir ekonominės laisvės indeksuose, pagal inovacijų diegimo spartą atsiliekame nuo ES vidurkio. Todėl viena svarbiausių diplomatų užduočių – padėti pažangiam užsienio verslui atrasti Lietuvą. Tam būtina tęsti kryptingą darbą su užsienio investuotojais ir toliau glaudžiai bendradarbiauti su inovacijų ir investicijų plėtros agentūromis Lietuvoje. Pasauliniame „Doing Bussiness“ reitinge Lietuva užima 20 vietą, o globaliame ekonominės laisvės indekse yra 13-a ir lenkia tokias šalis kaip Vokietija bei Japonija. 

Šalies vadovė taip pat paragino diplomatus aktyviai įtraukti pasaulio lietuvius ir visus Lietuvos draugus į artėjančio Valstybės atkūrimo šimtmečio renginius.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotrauka/ Robertas Dačkus.

2016.07.20; 08:58

Balandžio 2-ąją Seime buvo minimas Seimo Užsienio reikalų komisijos dvidešimtpenkmetis.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, šešėlinis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis stebisi, kodėl šiuo metu Lietuvoje viešinti kongresmenų delegacija nebuvo pakviesta susitikti su Lietuvos parlamentarais.

Seimo narys apgailestauja, jog šios kadencijos Seimas yra izoliuotas nuo Lietuvos užsienio politikos formavimo.

Continue reading „Kodėl Seimo nariai nesusitinka su Lietuvoje viešinčiais kongresmenais?”