Vilniaus savivaldybės taryboje svarstomas Kazio Škirpos alėjos vardo pakeitimas – tik detalė kur kas platesnio ir gilesnio proceso kontekste. Lietuvos savanoris, pirmasis iškėlęs Trispalvę Lietuvos širdyje – Gedimino pilies bokšte, vėliau – politikas ir diplomatas, Lietuvos Nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto iniciatorius – nei pirmas, nei paskutinis taikinys Lietuvos dekonstruktorių darbotvarkėje. 

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaras Jonas Basanavičius apskelbtas psichiniu ligoniu, iš to darant išvadą, kad visas jo valstybės projektas išplaukęs iš kliedesių. Daktarui Vincui Kudirkai prikišamas antisemitizmas. Prezidentas Antanas Smetona piešiamas kaip despotas ir fašistas, pagal „geriausias“ sovietines tradicijas. 1941-ųjų metų Sukilimui priskiriamas antisemitizmas ir kolaboravimas su naciais. Net pokario partizanus bandoma paversti banditais, karo nusikaltėliais, genocido vykdytojais – nuo Jono Noreikos – Generolo Vėtros iki Adolfo Ramanausko-Vanago.

Tautos didvyrių panteonas yra tautos atminties, savimonės ir pačios tapatybės pagrindas. Atimk iš tautos jos didvyrius ir nužudysi tautą. Akivaizdu, jog to ir siekiama – sąmoningai. Pagrindinis K. Škirpos teismo iniciatorius, savivaldybės tarybos narys Markas Adamas Haroldas aiškiai pasakė, ką jis mano apie Lietuvą, iškeikdamas ją paskutiniais žodžiais. Po to veidmainiškai skamba jo deklaruojamos meilės priglobusiai šaliai.

Naivu būtų manyti, kad Lietuva ar lietuvių tauta – kažkuo išskirtinės. Liberalų ir kosmopolitų agresija nukreipta faktiškai prieš kiekvieną tautą, nes jų utopija – pasaulis be tautų. Gal tik vienai tautai kol kas daroma šiokia tokia išimtis, nes užsipuolus ją tektų stoti į vieną gretą su hitleriniais naciais. Kiltų kognityvinis disonansas.

Kuo gi prasikalto K. Škirpa? Jam priskiriamos kaltės, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas, siekęs atkurti Lietuvos valstybę, rėmėsi antisemitine ideologija, kolaboravo su hitleriniais naciais ir dalyvavo žydų genocido akcijose. Prieštaringas rašytojas Sergejus Kanovičius net sulygino K. Škirpą su Justu Paleckiu – atseit, abu jie – okupantų kolaborantai.

Žinoma, toks lyginimas laužtas iš piršto. J. Paleckis Lietuvos Respublikos laikais siekė sunaikinti jos valstybingumą ir įjungti ją į sovietų imperiją, kas ir padaryta. J. Paleckis skirtas sovietų vietininku. Tuo tarpu K. Škirpa gynė Lietuvos valstybę ir siekė ją atkurti. Žinoma, kad jo vadovaujamas Lietuvių aktyvistų frontas ir jo suburta Laikinoji Vyriausybė mėgino tartis su hitlerine Vokietija dėl bendros kovos prieš sovietus. Tokią sąjungą su Vokietija sudarė Suomija, Vengrija, Rumunija, Ukrainos patriotinis judėjimas ir daugelis kitų politinių subjektų.

Jei Suomijos maršalą Karlą Gustavą Manerheimą ar ukrainiečių patriotų lyderį Stepaną Banderą laikysime nacių kolaborantais, tai kieno kolaborantai buvo Franklinas Ruzveltas, Vinstonas Čerčilis, Šarlis de Golis? Ogi sovietų. Josifo Stalino.

Natūralu, kad Vakaruose bendradarbiavimas su viena totalitarine imperija vertinamas vienaip, o su kita – kitaip. Taip susiklostė Vakarų šalių istorija. Bet Lietuva turi savo istoriją – daug sudėtingesnę ir prieštaringesnę. Ir Lietuva turi teisę tą istoriją vertinti savaip.

O kaipgi naciai žiūrėjo į tariamus kolaborantus? K. Škirpa sulaikytas Vokietijoje. Neišleistas į Lietuvą čia vadovauti sukilimui. Juozo Ambrazevičiaus sudaryta Laikinoji Vyriausybė išvaikyta. Vėliau generolo Povilo Plechavičiaus sušaukta Vietinė Rinktinė, pasirengusi drauge su vokiečiais mušti sovietus, išformuota, dalis jos karių – sušaudyta. Štai ir visas kolaboravimas. Žinoma, būta pavienių kolaborantų ir jų grupuočių, bet tai – atskiros istorijos. Nesusijusios nei su Lietuvių aktyvistų frontu, nei su kitomis tautinėmis formuotėmis.

Vienintelis dokumentas, kuriuo bandoma grįsti aktyvistų antisemitizmą – tai jų programos punktas, kuriame žydams atšaukiamas svetingumas. Galima tai laikyti reveransu, siekiant sudaryti patikimų sąjungininkų įvaizdį, galima vertinti ir kitaip. Galima net sutikti su abejone, ar toks tekstas darė garbę šiam judėjimui. Bet tai nėra direktyva žudyti. Nei per nago juodymą. Tapatinti deklaratyvų tekstą su žudymais ir įsakymais žudyti yra istorijos klastojimas.

Žinoma, kad Laikinoji Vyriausybė net siekė stabdyti žydų genocidą, o kai kurie jos nariai asmeniškai juos gelbėjo. Galbūt būtų gelbėjęs ir K. Škirpa, tik jis tuo metu buvo užsienyje. Dabar galime tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Bet turime aiškiai įvardyti, kas buvo ir ko – ne. Ligšiol nėra surasta dokumentų, įrodančių K. Škirpos ryšius su genocidu. Šis kaltinimas – išgalvotas. O tikrasis šių kaltinimų tikslas išeina toli už vienos asmenybės ribų.

Jau sudarytos prielaidos Lietuvos patriarchų, valstybės kūrėjų, laisvės kovotojų dergimui. Po K. Škirpos gali būti bet kas – J. Basanavičius, V. Kudirka, A. Ramanauskas-Vanagas. Liberaliųjų chunveibinų tikslas – paversti tautas bevarde, bespalve, bedvase minia, kurią galėtų laisvai raikyti, transportuoti po visą planetą kaip darbo jėgą, valdyti per vartojimą.

Patys jie sustos tik pasiekę galutinį tikslą. Arba kai bus sustabdyti. Padarykime tai šiandien.

2016.12.02; 05:06

kundrot

Daugelis puikiai atsimename laikus, kai sovietų vadovėliuose „didžiosios Tėvynės“ istorija buvo pagrindinis istorinis naratyvas. Lietuvos istorijai skirtas tik detalės vaidmuo bendrame kontekste. Taip ugdyta „tarybinio žmogaus“ savimonė. Atitinkamai kurti istoriniai filmai, romanai ir apysakos.

Dabartiniam jaunimui taip pat peršamas svetimas istorinis diskursas. Per politinio švietimo valandėles, iliustruojant gėrio ir blogio kovas, daugiau kalbama apie žydus ir žydšaudžius, nei apie partizanus ir stribus. Vėl – atitinkami filmai, atitinkami spektakliai, atitinkama literatūra. Sudaromas įspūdis, kad jokių lietuvių čia ir būti nebuvę – išskyrus žydšaudžius, už kuriuos dabar visa lietuvių tauta privalanti atgailauti. Lietuvos istorija – tik jos žydų istorija. Dar šiek tiek – lenkų.

Continue reading „Svetima istorija – svetimas gyvenimas”

kundrot

Dažnai girdime, jog didžiausia lietuvių tautinio judėjimo ir pačios tautos tragedija – vadizmas. Dažnas vadukas mieliau bus didelis viršininkas siaurame ratelyje, nei gausios, vieningos ir stiprios komandos narys. Ši problema išgvildenta tiek sykių, jog dar kartą ją atrajoti nebeatrodo nei prasminga, nei perspektyvu. Šįsyk aptarkime kitą problemą – savybę, kuria pasižymintys žmonės dažniausiai laiko save idealistais ir daugelis jų tokie iš tiesų yra.

Pirmąsyk apie šią savybę susimąstyti paskatino draugo skambutis ir kvietimas į akciją už blaivybę. Tiksliau – dėl vieno iš daugelio įstatymų projektų alkoholio kontrolės klausimu. Būtent tada buvau įpusėjęs pirmąją savo monografiją – apie tautinę ideologiją ir tautinius judėjimus. Laikotarpis buvo toks įtemptas, jog dažnai nelikdavo net kada pavalgyti. Atsakiau paprastai: šiuo metu neturiu laiko. Draugo tai neįtikino: „knyga – šventas dalykas, bet, jei žlugs šis mūsų reikalas – tave gi sąžinė užgrauš!“ Kai kas iš tiesų ėmė graužti, bet ne sąžinė…

Continue reading „Siauramanystė – patriotizmo vėžys”

trys

Šiandien Seime įvyko Seimo nario Gintaro Songailos, Iniciatyvinės grupės Tautininkų sąjungai atkurti pirmininko, bei Lietuvių tautininkų sąjūdžio iniciatyvinės grupės atstovų Mariaus Kundroto ir Juliaus Pankos spaudos konferencija.

Konferencijos dalyviai priminė, kad šiandien – mūsų nacionalinio atgimimo patriarcho dr. Jono Basanavičiaus gimimo 160-osios metinės, o valstybė tam skiria per mažai dėmesio. Spaudos konferencijos metu abiejų iniciatyvinių grupių vadovai pasirašė deklaraciją dėl iniciatyvinių grupių jungimosi. Šis jungimasis įsigalios, kai abiejų pusių parengtus nutarimus patvirtins įgaliotų atstovų susirinkimas. 

Continue reading „Nepasiduos neatsakingų politinių šnekorių, „parsidavėlių“, tautos ir valstybės „niekintojų“ keliamai sumaiščiai”

kundrot

1728 m. danų jūrininkas Vitas Beringas (Vitus Bering) atrado sąsiaurį, skiriantį Aziją nuo Amerikos. 2011 m. žydų kilmės norvegas Andersas Bėringas-Breivikas (Anders Behring Breivik) atskleidė kitą sąsiaurį, šįsyk – ne geografinį, o ideologinį.

Atlėgus isterijai po visą pasaulį sukrėtusios masinės žmogžudystės, jau galima į šią problemą žvelgti analitiškai. Radikalieji liberalai, politologų vadinami libertarais, o liaudyje –  liberastais, įkliuvo į savo pačių paspęstas pinkles. Moralės ir kultūros frontuose libertarų stovyklai šiandien atstovauja daugelis socialistų ir net kai kurie konservatoriai, bet šįsyk partijų savivardžius palikime nuošaliau – žvilgtelkime į pačią libertarizmo ideologiją. Didžiausia, pagrindine, savaimine ir visuotine vertybe iškėlę asmens laisvę, libertarai dėsningai priėjo dilemą: ką daryti, kai vieno asmens laisvė ima riboti kito asmens laisvę?

Continue reading „Bėringo sąsiauris: libertarų pilietinis karas”

kundrot

2011 rugsėjo 28 d. Konstitucinis teismas pareiškė, jog santuokinės ir nesantuokinės šeimos – lygios.

Lygybė – gražu, tad pažiūrėkime, kas gi slypi už tokių išvadų.

Pirma – pagal šią logiką reiktų kuo skubiau sulyginti registruotas ir neregistruotas partijas.

Neregistruotoms nereiktų nei tūkstančio narių su asmens kodais, nei atitinkamų mokesčių, nei kitų šiandieniniais įstatymais nustatytų prievolių, tačiau jos turėtų lygias teises dalyvauti rinkimuose, lygias galimybes gauti valstybės paramą, lygias galimybes rinkiminei agitacijai ir kitoms viešosioms gėrybėms.

Continue reading „Ką pasakė Konstitucinis teismas?”

kundrot

Lietuvių Tautininkų Sąjūdis (LTS) gimsta iš gilių Tautos aktualijų. Senosios kartos patriotai laukia sugrįžtančio Sąjūdžio, kuris Tautai grąžino Valstybę ir Valstybei – Tautą.

Jaunosios kartos patriotai įžvelgia globalizmo, migracijos, visuomenės atomizacijos problemas.

Šeimų organizacijos ir religinės bendruomenės ilgisi moraliai konservatyvios partijos. Socialiai nuskriausti arba tiesiog jautresni žmonės – socialiai teisingos partijos.

Tautos lūkesčių spektras apima kultūrą, teisę, verslą ir darbą, pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Šie rūpesčiai subūrė mus kūrybai ir kovai – į Tautininkų Sąjūdį. LTS vardas pasirinktas dėsningai. Jis atspindi mūsų pasaulėžiūrą, siekius, perspektyvas. Priešingai daugeliui politinių organizacijų, siekiame būti tais, kuo vadinamės.

Continue reading „Lietuvių tautininkų sąjūdis: iš kur ateiname, kas esame, ko siekiame?”

kundrot

Šių metų įvykiai savivaldybėse galutinai įrodė seniai ryškėjusią tiesą: politinėse viršūnėse jokių ideologijų nebėra.

Konservatoriai šliejasi prie socialdemokratų, socialdemokratai – prie liberalų, o visi drauge susideda su populistais. Atskirų idėjinių politikų balsai skęsta tyruose.

Atsiras prieštaraujančių, jog savivaldybėse ideologijos apskritai nesvarbios – čia, esą, reikia spręsti ūkinius klausimus.

Jei taip, išvis nėra tikslo šiuose rinkimuose dalyvauti partijoms – palikime savivaldą vietinėms bendruomenėms. Tačiau tik pasiūlyk šį kelią, ir visos nomenklatūrinės partijos choru užgiedos, kaip jų išstūmimas idėjiškai nuskurdins visą šalies politiką. Naivumas ar veidmainystė?

Continue reading „Lietuvių tautininkų sąjūdis: grąžinkime į politiką idėjas!”