Seksualinių mažumų eisena „Kaunas pride”. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pirmosiose Kauno miesto istorijoje seksualinių mažumų eitynėse su minia žmonių ėjusi Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė džiaugėsi įvykusiu renginiu.
„Manau, kad tai yra nuostabi šventė, eisena. Labai gera ir graži diena Kaunui“ ,- žurnalistams iš karto po eisenos kalbėjo A. Armonaitė.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė laikosi pozicijos, kad pareigūnai padarė nuostabų darbą užtikrinant dalyvių saugumą. Nuotaikos politikei nesugadino ir iš oponentų į ją renginio metu paleistas kiaušinis.
„Gavau kiaušinį į nugarą, bet tai nieko tokio“, – tikino Laisvės partijos pirmininkė.
Politikė įsitikinusi, kad įvykusi „Kaunas pride“ eisena rodo, jog Partnerystės įstatymas šalyje yra reikalingas.
„Tai rodo, kad žmonėms reikia politinių pokyčių, partnerystės įstatymo“,- mano A. Armonaitė.
Kauno Laisvės alėjoje šeštadienį vyko pirmosios miesto istorijoje LGBTQ+ bendruomenės eitynės „Kaunas pride”. Organizatoriai vidudienį rinkosi prie rytinėje Laisvės alėjos dalyje esančio soboro ir žygiavo alėja bei grįžo ja atgal.
Renginio dalyviai Laisvės alėja žygiavo nešini LGBT vėliavomis, pirmosiose eilėse grupė žmonių laikė transparantą su užrašu „Mes esame visur” ir vaivorykštė spalvomis stilizuotą Kauno herbą, turėjo plakatus, skelbiančius „Visi yra verti tikros meilės”, „Meilė nėra nusikaltimas”, „Kada trans žmonės turės elementarias teises?”. Eisenoje buvo matomas ir ne vienas angliškas užrašas: „Love is love”, „Born this way”, „We are all human” ir t.t.
Renginio saugumui užtikrinti buvo pasitelktos gausios policijos pajėgos bei savanoriai. Pareigūnai dar prieš renginį įrengė metalinį atitvarą, ribojantį patekimą į renginio vietą.
Pirmą kartą įsimylėjau būdamas antroku, o mano išrinktoji buvo pirmokė. Dar ir dabar nupurto per visą kūną, kai prieš akis stoja gyvas anosios paveikslas: mergaitė su juoda, papuošta plisuota prijuoste to meto mokykline uniforma, bet svarbiausia – su milžiniškais baltais kaspinais, vadinamaisiais bantais, pūpsančiais ant galvos. Baisiausia yra tai, kad niekaip negaliu atsiminti josios veido, dabar išryškėjusioje atminties nuotraukoje veido vietoje žioruoja atsivėrusi kiaurymė. Dėmesį sukaupti iš dalies trukdo tie nelemti bantai, tačiau dar labiau nepalanki įsižiūrėjimui į veido bruožus ir akių išraišką aplinkybė yra tai, kad ji visados striksi kaip užvesta mechaninė lėlė, nesugebėdama nustoti. Tai neleidžia iki galo nusistovėti vaizdiniui, bet drauge tai yra jau apgraužtas laiko žiurkių pirmosios meilės plakatas. Žiūrint iš šiandieninės gyvenimo perspektyvos, ta mergaitė yra mano atminties vampyrė.
Niekados vėliau nemylėjau nieko taip nuožmiai, kaip tais metais pradinėje mokykloje įsimylėjęs kažkokią pirmokę. Ar tai buvo meilė, ar greičiau proto aptemimas, tarkime, liguistos vaizduotės kaprizas, pristojusi patologiją? Žinia, tikroji meilė visados yra žiauriai pavojingas užsiėjimas, ji gali nuvesti nežinia kur, patapti priklausomybe, vergovės forma. Tačiau man pirmoji meilė buvo baisiau net už psichinę negalią, aš apie įkritusią į akį pirmokę pirmūnę su baltais kaspinais galvodavau nuo ryto iki vakaro, negalėdamas nukreipti minčių jokia kita vaga.
Dabar apmąstydamas įvykius iš sąlyginai saugaus atstumo, turiu progą kartkartėmis pamintyti ir apie tai, kad, žiūrint teoriškai, tokie vaikystės išbandymai negalėtų pradingti be pėdsako kaip dūmai ore. Kaip buvo galima pakelti tokią naštą tada dar tik besiformuojančiam vaikiškam organizmui su viskam atvira psichika, juolab knieti sužinoti, ar savo ruožtu tokie vaikystės išgyvenimai nepalieka kokių nors trauminių pasekmių visam gyvenimui? Išties jaučiuosi taip tarsi tąkart būčiau perėjęs gaisrą ir sudegęs iki pamatų, tačiau vėliau, išsilaisvinęs nuo vaikystės kliedesių, jokių likutinių randų jau neapčiuopdavau ir neapčiuopiu dabar net ir labiausiai intensyvių savianalizės seansų metu. Taigi, kaip atrodo, pirmosios meilės žaizdos neužpūliuoja.
Tiesa, yra viena ramybės neduodanti aplinkybė, tačiau toli gražu nesu tikras, kad tai būtų galima pernelyg tiesmukiškai susieti su pirmosios meilės patologine patirtimi.
Žiūrint į savo nueitą kelią meilės frontais, labai aiškiai matosi, kad ankstyvosios jaunystės laikais savo meilės objektams (po pirmosios meilės buvo antroji meilė, trečioji ir t. t.) nejausdavau jokio seksualinio potraukio, o seksualiai priekabiaudavau tik prie tų merginų, kurios nė iš tolo nepanašėjo į mano meilės objektus. Erotiškai labiausiai viliodavo brandžios, jau viską gyvenime mačiusios moterys, su kuriomis patyriau daugybę nuostabių nuotykių. Jeigu galėčiau sugrįžti į tuos laikus, šaltas meilės ikonas išmesčiau į šiukšlyną ir paskubėčiau atiduoti skolą moterims ir merginoms, kurios sugebėdavo savo kūnais sušildyti mano sužvarbusią prie negyvo meilės altoriaus sielą. Kai kurios iš jų buvo tylios dūsautojos, tačiau nė viena iš jų, žinodamos mano požiūrį, nebandė įkyriai užsikarti ant kaklo. Tai jos buvo ir yra tikroji gyvenimo druska.
Tą rudenį labai smarkiai lijo, o po to pelke pavirtę laukai staiga užšalo. Ji ateidavo arba, tiksliau tariant, atstrikinėdavo į mokyklą nuo savo namų ledu. O kai kartą ji neatėjo, nepasirodė mokykloje su ištuštėjusiu suolu, mane apėmė kažkas panašaus į panikos priepuolį. Truputėlį nusiraminau, kai aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad mano meilė susirgo ir savaitę kitą nelankys mokyklos, besigydydama namuose.
Meilės alėja. Palanga. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvieną rytą prieš pamokos išbėgdavau laukti anosios ant ledo, prisidengdamas išgalvotu pretekstu, kad trokštu paprasčiausiai pačiuožinėti, po kojomis matydamas skaidriąją apsemtų laukų karalystę, arba jaučiu pareigą prieš užsiėmimus mokykloje pragairinti galvą nuo užsilikusių nakties sapnų. Kiekvieno ryto laukdavau su neišsipildančia viltimi. Taip visas laikas virto laukimu, galop užsitęsusiu iki begalybės. Atrodo, kad jau buvau praradęs visą savo tikėjimą, rytais išbėgdamas ant ledo tik iš mechaninio įpročio, kai kartą ji vėl pasirodė horizonte, nerūpestingai strakaliodama jai būdinga maniera į mokyklą. Staiga pasivaideno, kad įlūžau po ledu ir jau plūduriuoju anoje pasaulio pusėje. Tačiau ji prastriksėjo pro mane, kaip atrodo, net nepasisveikinusi, nematanti reikalo atiduoti mandagumo duoklę eiliniam antrokui arba taip susikaupusi savyje ir panirusi į strakaliojimo piruetų meną, kad nepastebėjo dar vieno vaiko ant ledo, laukiančio jos sugrįžimo.
Savo pirmosios meilės paslaptį tais metais saugojau nuo pašalinių akių ir ausų pagal visas žinomas ir nežinomas konspiracijos taisykles. Niekas neturėjo nė mažiausios galimybės sužinoti, kas iš tiesų dedasi mano galvoje. Tačiau, regis, tokia paslaptis sprogdino iš vidaus, todėl kartą, kažkokio šižo pagautas, kai, tarkime, sąmonė buvo pritemusi dar labiau nei įprasta, iš mokyklos bibliotekos pasiimtos knygos laukelyje užrašiau vadinamąją meilės formulę, susidedančią iš tokių segmentų: mano vardas + mano išrinktosios vardas su nuoroda, kad tai yra = meilei kvadratu. Mano vaikystės laikais tai buvo žiauraus pasityčiojimo ir pajuokos formulė, užrašoma piktavalių bendraamžių, jeigu kažkam iš jų pasivaidendavo, kad berniukas ir mergaitė simpatizuoja vienas kitam. Kodėl aš taip pasielgiau, laisvanoriškai atsidaviau patyčioms, nekalbant apie tai, kad tokiu būdu laukinio vaikų pasaulio plėšrūnams atidaviau sudoroti man brangiausios tuo metu būtybės gerą vardą? Įdomiausia yra tai, kad vaikams radus įrašą ir apspitusiu bibliotekos knygą būriu parodžius man šią labai nediskretišką žinutę, aš iš pradžių labai piktinausi, iškilmingai prisižadėjau nubausti melagį, net pravedžiau mokyklos kontingento tardymus, siekdamas aptikti užsimaskavusį kenkėją. Tik prabėgus geram mėnesiu vieną vakarą staiga prisiminiau, kad aš pats esu šio nelemto įrašo autorius.
Ką reiškia toks sąmonės ankstyvas susidvejinimas, aptinkamas dar vaikystės metais? Kaip toks polinkis į klastą, kai siekiama pergudrauti net save patį, pasireiškė kitais gyvenimo etapais? Per kokius daugiau ar mažiau žinomus man pačiam pavyzdžius tokį polinkį būtų galima atsekti vėliau, gerai suprantant ir tai, kad didėjant žmogaus sąmoningumo laipsniui brandos metais, Polinkis gali pasireikšti ir labiau užšifruotais pavidalais.
Iš tiesų, mano sąmonės brandos fermentacijos svarbiu veiksniu vienu metu buvo tapusi froidistinė ir marksistinė literatūra, todėl beveik tobulai buvau įvaldęs įtarumo metodologijos priemones, nepraleisdama progos visą įtarumo metodologijos užtaisą taip pat nukreipti į savianalizės užduotį. Buvau negailestingas sau, neleisdamas susivilioti buržuaziniais prietarais, bet turiu pripažinti ir tai, kad nelabai toli pasistūmėjau į priekį, ieškodamas savo nuodingumo šaknies. Todėl kartais atrodydavo, kad naiviojo, metodologiškai neapvaisinto, sveikojo proto ištarmėje apie tai, kad klasta yra sudedamoji meilės dalis, slypi daugiau tiesos nei teorinėse rekonstrukcijose. Kaip skelbia visiems žinoma patarlė, meilėje, kaip ir kare, visos priemonės yra tinkamos. Todėl šiandien jau beveik nekaltinu savęs dėl to neapdairumo, kuris anuomet užtraukė mano pirmajai meilei didelius nemalonumus.
Kas būtų ta meilė be klastos, apsimetinėjimų ar net nuodų dozės, be balansavimo ant išlikimo ribos, be kartėlio, priduodančio meilės užtaisui svaiginantį skonį, be apdujimo?..
Baigiant studijas universitete aš sutikau merginą, kuri traukė kaip magnetas ir įskėlė žiežirbas mano akyse. Jau per pirmą pasimatymą mes vaikščiojome Neries pakrantėje praradę laiko nuovoką mažiausiai penkias valandas, taukšdami visokius niekus su tokiu užsidegimu, tarsi būtume sustoję prie didžiausios pasaulio paslapties slenksčio. Mačiau, kad jos akys taip pat kibirkščiuoja, o krūtinė kilnojasi su paspartėsiu tempu, kaip būna orui su didėjančiu pagreičiu išeinant iš pradurto baliono, tačiau dabar atvirkščiai – vis labiau užsipildant. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to ji man sako:
Tu esi labai šaunus vaikinas, tačiau aš myliu kitą.
Iš didelės nuostabos aš negalėjau atšauti kažką protingesnio, derančio ta proga, nei negrabiai išreikšti savo apgailestavimą:
Ką gi, man labai nepavyko.
Tačiau toliau buvo dar gražiau, ji puolė man įrodinėti, kad taip greitai pasiduoti netinka, kad neva dėl moters dėmesio reikia kovoti, už meilę būtina kautis. Pirmosios meilės patirtis man leido perprasti žaidimo paslaptį, kad ji jau yra įklimpusi į mūsų meilės nuotykį ne mažiau, jeigu ne daugiau, nei aš, todėl siekia pakurstyti laužą, dar labiau užnuodyti kraują. Tikroji meilė yra bedugnė, todėl intuicija mums kužda, kad meilė be maitinančios ją kančios terpės gali greitai išsikvėpti.
Aš čia ką tik užsiminiau apie atvejį, kai likimą bandė pagudrauti neįtikėtinai švelnaus charakterio, gerų manierų mergina, tačiau drauge nesunku įsivaizduoti ir tai, kokių priemonių gali griebtis užsimaniusios pakurstyti meilės laužą labiau stačiokiškos būtybės. Be to, nepalyginamai lengviau yra kalbėti apie užstojusios pilnametystės ir neaiškių lūkesčių metą, kai, nežiūrint iškylančių kliūčių, nuo tavo valios jau kažkas gali daugiau ar mažiau priklausyti nei vingrauti apie vaikystės išbandymus, kai buvai tik sąlygų įkaitas. Tačiau tema įpareigoja grįžti prie pirmosios meilės laikais patirtų košmarų, kad ir kaip stengčiausi atidėti iki geresnių laikų arba nustumti į užribį pradėtą pasakojimą.
Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.
Pirmosios meilės laikotarpis man išpuolė kaip didelis sunkmetis, nes tų metų vasaros pradžioje medžiotojai, be visa ko kito, sušaudė mano vaikišką širdį. Trumpai tariant ir pateikiant tik sausą informaciją, tų metų birželio mėnesį medžiotojas ar medžiotojai nušovė mano mylimą šunelį, vardu Tigras. Kaip nesunku įsivaizduoti, pasaulis paskendo ašarų jūroje.
Grėsmingas buvo tik mano augintinio vardas, o pats jis buvo meilus, greičiau mažesnio nei vidutinio dydžio šunytis, Tigru pramintas dėl ryžo atspalvio kailio. Kaip ir daugelis kolūkinio kaimo šunų ir katinų valkiojosi nepririštas, dažnai su savo bendrais gulėdavo išdribęs kelkraščio dulkėse.
Visas kolūkinis kaimas buvo nelyg vienas praeinamas kiemas, todėl ir kaimo šunys anais laikais nekreipdavo dėmesio į užklydusius neaiškiais tikslais svetimus žmones, nelodavo ant prašalaičių, nepuldavo dviratininkų ar praskriejančių kitomis transporto priemonėmis būtybių, nebūtų sujudę net dėl marsiečių netikėto antplūdžio. Tačiau būtent tais metais į vieną krūvą buvo sujungti labiausiai atsilikę rajono kolūkiai, o naujojo darinio, pavadinto tarybiniu ūkiu, direktorius buvo apgyvendintas mūsų kaime, surenčiant įspūdingą tiems laikams trobą, išdygusią greitai kaip ant mielių O kaip tai siejasi su šunų gyvenimu, – klausiate. Dar ir šiandien gyva tarp senolių legenda pasakoja, kad neva mano Tigras užpuolė, šokdamas ant kupros, su dviračiu išriedėjusį po kaimą pasivažinėti to direktoriaus paauglį sūnų. Man tada atrodė, kad kiekvienas sveikos nuovokos žmogus turėtų pradėti suprasti, kad toks mažytis šunelis net ir didžiausio sužvėrėjimo atveju galėjo tik įkąsti į pravažiuojančio dviračio padangą, nors tikriausiai anas tik vieną kartą amtelėjo ant neduodančių ramybės musių arba suurzgė pro miegus, tačiau nešvankių pataikūnų šutvė nepraleido progos strimgalviais pranešti direktoriui ir išplatinti po visą kaimą gandą, kad neva Tigras pasikėsino sudraskyti direktoriaus sūnų, užšokęs jam ant nugaros. Taigi galima būtų pasakyti ir taip, kad šuo buvo pasmerktas dėl netinkamai parinkto vardo.
Dar labiau fantasmagoriniu įvykiu šį liūdną nutikimą daro ta aplinkybė, kad nušauti iš esmės nieko dėtą šunelį nusprendė mano mama, pati ir pasamdžiusi medžiotojus. Be to, šuns egzekucija tapo viešu renginiu, nuosprendis buvo įvykdytas kaimo teritorijoje tikriausiai dar ir dėl to, kad salvės aidas girdėtųsi direktoriaus namuose. Neteisinu, tikrai neteisinu, bet galiu suprasti savo mamą, kuri kaip to kaimo pradinės mokyklos vedėja, privalanti rodyti atsakingo asmens pavyzdį, drauge drebanti prieš direktorių kaip prieš dievą, neturėjo kur dėtis ir pasirinko ne pačią geriausią išeitį šioje liūdnoje istorijoje. Galop tai buvo tikrai ne tas atvejis, kai buvo galima atsiprašyti ir pabandyti atpirkti kaltę nunešant butelį ar kažkaip panašiai įsiteikiant. Tačiau aš pats iki paskutinės minutės tikėjausi, kad iš didžiojo namo išlys šeimininkas ir pasakys: „Žmonės, ką jūs darote, atsitokėkite…“. Tačiau aplinkui nesudrebėjo net mažiausias medžio lapelis, pro šalį nepraskrido joks paukštelis, o namas stovėjo pritvinkęs mirtinos tylos.
GRU emblema
Daug vėliau to direktoriaus žmona, mėgstanti pasigirti, prasiplepėjo, kad jos sūnus neva mokosi kažkokioje ypatingoje karo vertėjų mokykloje Maskvoje, o baigęs mokslus esą dirbs GRU karininku užjūrio misijoje. Taigi – ar nebūtų galima dabar jau imti ir pritemti išvadą, kad mano šunelis tąkart suurzgė ir pasišiaušė kailiu prieš akis išvydęs būsimą GRU pareigūną? Kad ir kaip ten būtų, aš savo šuns nuopelnų nesiruošiu savintis…
Šiame kaime, viską sudėjus, gyveno gal tik pusantro tikro žmogaus, o medžiotojų kiekvienoje troboje veisėsi mažiausiai po tris. Jau nuo tų laikų jaučiu baisią alergiją žodžiui „medžiotojas“, net nekalbant apie patį tipažą. Jeigu man būtų leista, žodyne žodį „medžiotojas“ aiškinčiau maždaug taip: tai yra plačiasnukė, buka, su kanopomis auliniuose batuose, bebrauskų veislės niekingiausia būtybė. Tačiau girdžiu klastingą klausimą iš auditorijos: o kaip jūs, mokytojau, turintis tokią turtingą meilės patirtį, aiškintumėte žodį „žvejys“, ar pats nesate bandęs kada nors užmesti kabliuko?
Tais metais kibo taip baisiai tarsi jau visos žuvis buvo nusprendusios desantu išsilaipinti į krantą. O kitą kartą žvejoti vėl pabandžiau jau kitame gyvenime, kai savo mažus vaikus atsivežiau prie savo vaikystės upės ir užsimaniau parodyti tai, kaip mes kažkada gyvenome, stūmėme dienas arba pramogavome.
Kas be ko, mano vaikystės „aš“ būtų juodai pavydėjęs tos įmantrios žvejybos įrangos, kurią dabar turėjau su savimi. Tačiau ir masalo čia netrūko, nes šios upės žuvys, kurias pažinojau dar nuo vaikystės laikų, maitinimo grandinėje užvis labiausiai vertino vasaros žiogus, kurie dabar svirpė pievoje už kiekvienos žolės stiebo.
Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai tada ir supratau, atidžiai stebimas savo vaikų, kad mūsų užmanymas pažvejoti vaikystės upėje gali greitai baigtis pasauline katastrofa su dideliu trenksmu, nes užmauti pasigautą žiogą ant kabliuko, perverti jį per galvą iki papilvės dabar nebūčiau sugebėjęs net pastatytas prieš šautuvo vamzdį. Tikrai nesu jau toks jautruolis, kaip kažkam pasirodys iš pirmo žvilgsnio. Daug nemąstydamas galėčiau atimti gyvybę žmogaus pavidalo užpuolikui, nesudrebėtų rankos kabliu perverti pilvą banditui, jeigu anas keltų kitaip neužkardinamą pavojų man artimiausių žmonių gyvybei. Tačiau kuo čia dėtas žiogas, poetų vadinamas vasaros muzikantu? Dar daugiau, – būtent žiogas, šalia mylimosios vaizdinio, buvo tapęs viena iš svarbiausių mano kažkada parašyto pirmojo eilėraščio poetine figūra. Taigi, žinokite, perspėju ne juokais, kad vien nuo užmanymo sumaitinti vasaros muzikantą žuvims gali pradėti drebėti rankos ir prisikabinti nesuvaldomo galvos kretėjimo negalavimas visam likusiam gyvenimui.
Tąkart nuo upės grįžęs į savo vaikystės namus tame kaime, ilgai spoksojau pro langą, bukai žiūrėdamas į kažkokius neįsivaizduojamus tolius, kol staiga pamačiau, kad čia pat, o būtent iš kitos lango stiklo pusės į mane žiūri milžiniško vabzdžių pasaulyje, nepameluojant, maždaug 90 – 110 cm. dydžio žiogas arba greičiau Žiogas, iš raukšlėto veido panašus į senelį, dabar bandantį išspausti mimiką, kuri savo ruožtu turėtų priminti kažką panašaus į šypseną. Kitaip tariant, kitoje lango pusėje tupėjo žiogadievis. Staiga vienu ypu visa gamta nuskaidrėjo iki papėdės, leidžiant man aiškiai ir ryškiai (clara et distincta) suprasti, kad visos gamtoje besireiškiančio rūšys turi savo dievus. Jeigu norite, tai buvo vaizduotės apsireiškimas, liudijantis Platono intelektinių įžvalgų turiningumą. Platono žodžiais tariant, ant lango tupėjo antgamtinė žiogo esmė.
Kokerspanielis. Vytauto Visocko nuotr.
Pastaruoju metu po nakties sapnų išeidamas iš miegamojo kartas nuo karto girdžiu, kaip nuo mano lovos ant grindų trankiai nušoka šuo, kurio apsižvalgius aplinkui niekur nebematau. Nepadeda paaiškinimas sau, kad tai galėtų būti viršuje, per vieną aukštą aukščiau gyvenančio kaimyno šuns sukeliamas trenksmas, nes nušokimo bildesį aš girdžiu ne ant savo miegamojo lubų, o visai šalia, iškart už nugaros, ant grindų. Taip pat norėčiau garsiai pasakyti, kad doras kiemsargis turėtų tupėti prie būdos arba voliotis kelkraščio dulkėse, o ne šokinėti kaip koks išprotėjęs parašiutininkas nuo šeimininko lovos, tačiau nejaugi imsiu ir pradėsiu dabar nei iš šio, nei iš to diskutuoti su vaiduokliu.
Kai aš išeinu pro savo miegamojo duris, nuo mano lovos visados nušoka Tigras.
Aš nežinojau, kaip vadinasi šis sutrikimas lotyniškai, neatmetu galimybės, kad ta manoji negalia nėra įtraukta į negalavimų ir ligų registrą, taigi oficialiuoju požiūriu nėra negalia pagal apibrėžimą. Ar vien dėl to tai jau yra visai ne negalia, o greičiau likimo dovana? Kažin kažin… Darau dar ir tokią prielaidą, kad man išpuolęs negalavimas, nevadinant jo iškrypimu, yra niekam kitam niekados daugiau nepasitaikęs išbandymas, taigi dėl to jis neturi klasifikacinio pavadinimo ir individualaus kodo, nėra įtraukiamas į jokias statistines suvestines, jo klinikinių požymių pagrindu nėra kuriami apibendrinimai, nenupaišomos diagramų kreivės, nes vienintelio unikalaus atvejo neįmanoma apibendrinti.
Tiesą sakant, ilgiau nesislapstant už žodžių, šių eilučių autoriui tekęs išbandymas yra įvardinamas labai papratai, nors užkrauta likimo našta yra sunkiai pavelkama: ogi, bėgant laikui, jūsų nuolankiam tarnui nė iš tolo nepavyksta atsekti savosios žmonos senėjimo požymių, per nuskubėjusius bendro gyvenimo dešimtmečius ji man atrodo tebesanti tokia pat paaugliškai jaunutė, lygiai tokia pati, kaip aš ją pamačiau pirmą kartą ir iškart susižavėjau ar net įsimylėjau. Ir šiandien galiu patvirtinti, buvo neįmanoma nesusižavėti gražiausia fakulteto mergaičiuke.
Apie tai, kad mano mylimoji taip pat yra pavaldi laikui, galiu spręsti tik iš antrinių požymių, darydamas analitines išvadas, bet jokių natūralaus pasenėjimo pėdsakų neužtinku matydamas ją kiekvieną dieną, liesdamas josios švytinti veidą savo jautriųjų pirštų pagalvėlėmis, kartais dėl tikrumo net iščiupinėdamas viską skersai išilgai. Matau, kad spintoje sukabintos josios suknelės yra jau pakitusių siluetų ir labiau tinkančios daug patyrusiai damai, o ne nekaltai merginai, kuriai viskas dar prieš akis, bet kai manoji žmona užsivelka suknelę iš spintos, man vaidenasi, jog akyse persimainęs į paaugliškų išmatavimų tipą rūbelis nė trupučio nevaržydamas judesių dera prie spindinčio namų šeimininkės ankstyvosios jaunystės žavesio. Kaimynė iš antrojo aukšto klausia žmonos, grįžusios iš kirpyklos, kodėl ji taip trumpai nusirėžė plaukus, o aš, žvilgtelėjęs į savo žmoną, matau tik tą pačią mergaičiukę iš praeities su ilgomis, beveik iki kulnų kasomis.
Kas nors pasakys, kad esu užsispyręs kaip asilas. Tebūnie! Tačiau tikrai nesu toks beviltiškas asilas, kad matyčiau tik tai, ką noriu matyti. Galiausiai, ko čia dėtas užsispyrimas. Norime to ar nenorime, pasaulis pats viską anksčiau ar vėliau parodo, išryškina tikrą dalykų padėtį. Galbūt čia, siekiant nusakyti problemą, greičiau tiktų užstrigusio vaizdinio metafora ir palyginimas iš detektyvinių serialų apie banko plėšikų tiražuojamą išmonę užkišti prieš vaizdo kameras statinį paveikslėlį, tokiu būdu nuslepiant įsiveržimo į banką dinamiką? O gal čia turime reikalą su neaiškios prigimties apžavais arba, kitas atvejis, kasdieniniu žmogaus svaiginimu kažkokiais preparatais, kurių patekimas į kraują verčia viską matyti iškreiptai, tarkime, pagražintai, nepastebint pasaulio raukšlėtojo veido? Pastarasis atvejis vis tik yra menkai tikėtinas, nes dėl vieno žmogaus požiūrio į savo žmoną niekas negaištų laiko ir neeikvotų finansinių išteklių.
Vitrina. Slaptai.lt nuotr.
Keletą mėnesių iki man vedant beveik kiekvieną naktį sapnuodavau tą patį sapną, kad esą vedu, kaip sakoma, imu į žmonas tarsi ir pažįstamą, bet man labai nepatinkančią, atgrasią merginą iš kito fakulteto. Pabusdavau išpiltas šalto prakaito, o kartais net apsiverkęs, tačiau, nieko nesakykite, tikrai nebuvo nė karto, kad prabusčiau kurioje nors serijoje apsišlapinęs. Ta mergina iš sapno man labai nepatiko ir realiame gyvenime, nes ji tiek gyvenime, tiek sapne rodydavosi su ilgoka, švelniai tariant, karpa ant nosies. Pabandykite suprasti, kad pasidygėjimą kėlė ne tiek pati karpa, išdygusi ten, kur nereikia, kiek bukas užsispyrimas, neleidžiantis aukštųjų technologijų ir suklestėjusios plastinės chirurgijos amžiuje merginai imti ir paprasčiausiai pašalinti tokį kūną ir sielą bjaurojantį defektą. Tai buvo lengviau padaryti nei tris pirštus apm… Kartais taip niežėdavo nagai, kad pats savo rankomis būčiau galėjęs nukirpti pūpsančią ant nelaimėlės nosies karpą, bet anoji savo karpą dėvėjo su nematytu išdidumu, tarsi tai būtų ne karpa, o likimo išrinktosios karma, ne odos išvarža, o priklausomybės aukštajam luomui ar kastai atributas. Išauklėtas Apšvietos amžiaus dvasioje buvau isitikinęs, jog visi pagal gamtą esame lygus, taigi niekas negali užgimti su tokiu apsigimimu, kuris tarsi rodytų priklausomybę aukštesniajam luomui. Kaip sakydavo vienas mano studentas, apytikriai cituodamas Kristijoną Donelaitį, ir pono, ir būro vaiks, vienodai į vystyklus myž (aš ne tik savo vaikus, bet ir studentus buvau išauklėjęs Apšvietos amžiaus dvasioje, tačiau perauklėti ta linkme savo dabartinės žmonos, kaip išaiškėjo, nesugebėjau).
Galimas daiktas, kad vedamas pasąmonės impulsų ir bandydamas pabėgti nuo pasikartojančio sapno, paskubėjau vesti savo gražiąją kursiokę, t. y. tą ilgakasę mergaitę be karpos. Iš tiesų, slogus sapnas baigėsi, prasidėjo gyvenimas. Mano gražioji ir, kaip žinote, niekados nesenstanti žmona be visa ko kito buvo (ir yra) sveiko proto, labai dalykiška moteris. Ji nemaišė sapnų su gyvenimu. Taip, ji sapnuodavo garsinius ir spalvotus sapnus stereo pavidale, sapnuodavo labai intensyviai, panirusi į kvaitulį, tačiau tarp jos sapnų pasaulio ir kategorinio imperatyvo kasdieninių rūpesčių sferos nebuvo jokios pereinamosios zonos apendixo ar susisiekiančių indų užuomazgos. Tai buvo dvi, paralelinės viena kitai, nesusikertančios visatos su savo atskirąja logika. Negalima sakyti, kad ji būtų visiškai nukirpusi virkštelę nuo sapnų pasaulio, tačiau budėjimo vaizdiniuose mano žmona veikė kaip visiškai kitas, o būtent tvirtų miestietiškos moralės normų žmogus. Iš žmonos sapnų pasaulio į mūsų bendrą gyvenimą prasisunkdavo nebent tik keli prakaito lašeliai ant jos viršutinės lūpos ir truputėlis smėlio, pribyrėjusio ant paklodės.
Kartas nuo karto mano žmona atsainiai, pasišaipydama pati iš savęs, papasakodavo dažnai pasikartojantį, tik atskiromis detalėmis įvairuojantį sapną apie tai, kaip neva nusileidžia ji į kaimo Bažnytėlę ant šluotos, pasigriebia iš susirinkusios į mišias minios žmonių mane, kaip karščiausiai besimeldžiantį, drauge išsiskiriantį iš kitų savo kuklumu jaunuolį, ir nusineša su savimi. Kad ir kaip naujai būtų intonuojamas kaskart to paties siužeto sapnas, esą pagrobimo veiksmą visados įdėmiai stebi ta pati gyvatė su karūna. (Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad mano žmona buvo ir yra dora moteris. Taigi neturiu jokios teisės forsuoti liguistų įtarimų, tačiau jeigu ką nors panašaus esate matę ir galite būti įvykio liudininkais, parašykite man, aš registruoju visus reikalingus tolesniam tyrimui faktus, kaupiu duomenis bylai).
Kristijonas Donelaitis
Neprošal bus čia pastebėti ir tai, kad mano žmona pagal profesiją yra istorijos mokytoja. Būtų nuodėmė nepasakyti, kad ji yra labai gera istorijos mokytoja, tą galiausiai jau pripažįsta ir oficialiosios instancijos, už pasiekimus profesinėje veikloje apdovanojusios mano žmoną visais įmanomais ir neįmanomais pasižymėjimo ženklais. Jeigu jau atpažinote mano žmoną pagal aprašą, tikriausiai paliudysite ir tai, kad apie istoriniu įvykius, prasidėjusius su Kristaus gimimu, t. y. apie mūsų eros istorines batalijas ji savo mokiniams pasakoja taip gyvai, tarsi pati viską būtų mačiusi savo akimis. Istorijos vadovėliams anoji jaučia tik nenuslūgstančią metų bėgyje alergiją, aš pats stebiu, kad tokia lektūra nepatektų į mūsų namus, nes apsižioplinimas šia linkme galėtų sukelti baisius mano žmonos pykčio priepuolius.
O šiandien iš ryto dar kartą žvilgtelėjęs į miegamąjį, bjauriai nustebęs pamačiau, kad prieš mano žmonos veidrodį staiposi kažkokia pasenėjusi moteriškaitė su milžiniška karpa ant nosies. Kodėl šitaip, kaip taip galima?!? Neturiu žodžių, kaip ta žuvis, kuri nebyliai kažką dar žiopčioja, išmesta į krantą.
– Kam tu man išvis toks esi reikalingas, – sako savo vyrui žmona, gaunanti trigubai didesnį atlyginimą nei sutuoktinis.
– O kas nupjaus žolę aplink tavo darželį, a? Žiūrėk, kaip visame pasaulyje suvešėjo piktžolės, – gailiai atšauna anas.
Nepasiginčysi, argumentas iš pasalų!
X
Savo ruožtu žmona patyliukais galvoja, kad toks, atitekęs jai, vyras galiausiai praverčia ne tik lauko darbuose, bet ir namuose: savo stipriomis rankomis lengvai atidaro šprotų konservų dėžutę, vos pasistiebęs, be vargo įsuka elektros lemputę į palubės sietyną… Tikras eržilas!
X
Vyras prisipažįsta meilėje savo žmonai kaskart, nieko nelaukdamas, kartais net eilėmis, kai tik išgeria, taigi beveik kiekvieną dieną.
Ta pati žmona kovoja prieš alkoholį nuo neatmenamų laikų ir ne mažiau aršiai nei Veryga ar pats Karbauskis.
Tikriausiai bus kilusi iš mažažemių valstiečių, ne kitaip.
Kad ir kaip žiūrėtume, tai vienpusės arba iki galo nesubalansuotos meilės pavyzdys!
X
Kai susipyksta ir užstoja ilgi tyliadieniai, žmona ir vyras dienų dienomis nesikalba apie Ivaškevičių!
X
Žmona ir vyras vėl sužydėjo, kai prasidėjo meilė po meilės, kai užstojo savotiškos postmeilės epocha.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai
Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.
Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).
Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.
Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…
Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.
Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.
Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau…
Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.
Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.
Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.
Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.
Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.
Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…
Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…
Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.
O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.
Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.
Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.
Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…
Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.
Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.
Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).
Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.
Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.
Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…
Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.
O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.
Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.
(Bus daugiau)
2017-09-16
[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.
[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.
[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.
[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…
Žinoma, jog visų energijos šaltinių ištekliai, priklausomai nuo vartojimo, mažėja.
Tačiau yra toks energijos šaltinis, kuris nuo vartojimo tik pasipildo, gausėja. Tai – gandai, paskalos.
Pažįstamas literatas prasitarė, kad paruoštoje spaudai jo knygoje apie Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos rašytojus bus kalbama ir apie Salomėją Nėrį, bus aprašyta jos ir profesoriaus Juozo Ereto meilės „istorija“.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyriau literatą už kūrybą, tačiau priekaištavau dėl paskalų priminimo.
Kai kurie pramanai, paskalos ar tikri, tačiau nereikšmingi faktai, jei jie susiję su įžymiomis asmenybėmis ir turi abejotiną atspalvį, išsiskiria išskirtiniu gyvastingumu, tampa tų asmenybių prielipu.
Antai, Julija Žemaitė buvo gera rašytoja, tačiau turėjusi meilužį ir rūkiusi pypkę, Adomas Jakštas-Dambrauskas buvo iškilus dvasininkas, tačiau turėjęs menką klausą, prastai giedodavęs.
O štai profesorių Juozą Eretą, šveicarą, Lietuvos pilietį ir patriotą, iškilų katalikiškos visuomenės veikėją ištikęs netikėtas dalykas: ar jis buvo įsimylėjęs Salomėja Nėrį, ar Salomėja Nėris buvo jį įsimylėjusi, tačiau meilės būta!
Tik neaišku, ką tuo prielipu norima pasakyti, nes kaltinimas atrodo anekdotiškai: „ar jis kailinius pavogė, ar jam kailinius pavogė, tačiau jis susijęs su kailinių vagyste“.
Salomėja Nėris. J.Penčylos šaržas.
O gal norima abu pažeminti: S. Nėrį – įsimylėjo vedusį vyrą, o J. Eretą – nes ją lyg ir viliojęs, lyg ir priešingai – deramai neatsiliepęs į poetės meilę, dėl to pastaroji nuėjusi į klystkelius? Labiausiai tikėtina, jog tikslas – paliežuvauti.
Salomėja Nėris – talentinga poetė, jausmų ir aistrų kamuolys: klupo ir kėlėsi, patyrė trapiai būtybei sunkiai pakeliamas dvasines ir fizines kančias, mirė neaiškiomis aplinkybėmis Maskvoje.
Poetė daugelį mylėjo. Pirmoji jos meilė buvęs Jonas Grinius. Už Broniaus Zubricko buvo pasiryžusi ištekėti. Jos dienoraščiai ir eilės nekelia abejonių, jog ji buvo įsimylėjus J. Eretą, žavėjosi Juozu Tysliava.
Tačiau perskaitę vieną jos poemų, galėtume teigti, jog ji žavėjosi ir J.Stalinu, o karo metais, neišsiskyrusi su vyru, tragikomiškai susituokė su etatiniu sovietų saugumiečiu Piotru Veržbilovskiu.
Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, bei gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko (Piotro Veržbilovskio).
Kai 1944 m. gavo žinią, jog B. Bučas gyvas, parašė jam ir, grįžusi su sūnumi į Kauną, vėl gyvenimą susiejo su Buču. Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasikvietusi kunigą, atlikusi išpažintį ir įteikusi jam nespausdintų eilėraščių rinkinį.
Kunigas eilėraščius perdavęs partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“:
Sakykloj kalba – keista! – Jisai – iš Galilėjos: – Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo!
Kam labai rūpi Salomėją įvardinti puolusia moterimi, teatsigręžia į Šv. Marijos Magdalietės istoriją.
Ar dera profesoriui priekaištauti, kad neatsiliepė į poetės meilę, dėl ko neva pastaroji nuėjo klystkeliais? Kokia tragedija būtų ištikusi profesoriaus šeimą, jei į tą meilę būtų atsiliepęs, nesvarstoma. Paliežuvavimui „istorija“ patogi: poetė buvo profesorių įsimylėjusi, vadinasi, jis su ta meile „susijęs“…
Praėjo dešimtmečiai, iš Amžinybės nei poetė, nei profesorius nieko nepatvirtins ir nepaneigs, tačiau „istorija“ nepamirštama, tebekedenama: greta poetės vardo velkasi J. Stalinas, greta profesoriaus kaip dėmė – Salomėja. Anot Antano Vienažindžio, ar velioniui kas kryžių stato, ar kas peikia ar keikia, jam vis tiek pat. Tačiau gyviesiems poetės ir profesoriaus artimiesiems – ne vis tiek pat. Ne vis tiek pat ir talentingos poetės, ir Lietuvai labai daug nusipelniusio profesoriaus gerbėjams.
Juozas Eretas – Jakaitis (Joseph Ehret). Archyvinė nuotrauka.
Viename iš Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ numerių (2001 09 26) Julijos Švabaitės-Gylienės iš esmės gerame rašinyje „Dar apie Salomėja Nėrį“ radau, kad kai Salomėja buvo įsimylėjusi Joną Grinių, „pradėjo ją vilioti vokiečių kalbos profesorius Juozas Eretas, vis dažniau ir dažniau paskaitos metu į ją težiūrėdavo…“, o 1927 m. birželio 9 d. po egzamino profesorius pagriebęs pabučiavo Salomėjos ranką.
Ir kas čia tokio? Gal netradiciškai, tačiau įspūdingai ir gražiai profesorius padėkojo už labai gerai išlaikytą egzaminą.
O jei iš meilės? Ar meilė – dėmė, yda, o ne Didžiausias Dievo įsakymas?
Ne tik paskalose, bet ir Antano Vienažindžio, Antano Baranausko, Maironio kūryboje rasime, kad ir jie mylėjo.
Tačiau, jei tos meilės ir būta, ji buvo tyra, tauri, globojanti, nes apkalbamieji liko ištikimi savo pašaukimui, kaip ir gilių krikščioniškų pažiūrų profesorius Juozas Eretas – savo šeimai.
Tai ir yra rimčiausi liudijimai, paneigiantys visas paskalas.
Meilė – ne kailinių vagystė, ne dėmė, o taurus jausmas, apie kurį nevalia skalambyti alubariuose ar su politika susietuose renginiuose. Ir su nešvariu įdaru – žiniasklaidoje.
