Trys gandrai. Vytauto Visocko nuotr.
Trys gandrai. Vytauto Visocko nuotr.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Justas Džiugelis kreipėsi į parlamentines partijas, prašydamas iki šių metų liepos 12 dienos deleguoti savo atstovą į darbo grupę, kuri rengs nacionalinį susitarimą dėl demografijos problemų.
 
Kaip Eltai sakė J. Džiugelis, su partijų deleguotais atstovais artimiausiu metu planuojama pradėti konsultacijas dėl tokio susitarimo projekto parengimo.
 
“Manau, kad tai būtų labai svarbus dokumentas, nes sudėtinga šalies demografinė situacija kelia grėsmę ir nacionaliniam saugumui. Tai vienas iš esminių iššūkių valstybei. Depopuliacija ir spartus visuomenės senėjimas jau kelia įtampas, o netolimoje perspektyvoje neigiamos socioekonominės pasekmės dar labiau jausis daugelyje gyvenimo sferų. Ir ši problema palies kiekvieną visuomenės narį”,- sako Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas J. Džiugelis.
 
Pasak, jo, neigiamas perspektyvas patvirtina ir tyrimai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakytas mokslinis tyrimas, STRATA analizės, Europos Komisijos ir Eurostato prognozės. “Problemos sudėtingumas pripažįstamas visuotinai, tačiau tinkamo atsako kol kas nėra”,- sako komiteto pirmininkas.
 
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Džiugelis tikisi, kad Lietuvos politinių partijų nacionalinis susitarimas dėl demografijos problemų bus parengtas ir pasirašytas dar šiais metais.
 
„Lietuva visada sugebėdavo susitelkti, kai jai iškildavo egzistencinė grėsmė. Dėl to tikiu, kad, nepaisant politinių, ideologinių skirtumų, mums pavyks sutarti dėl sprendimų, kurie padės sustabdyti depopuliacijos tendencijas“, – sako Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas J. Džiugelis.
 
Parlamentas birželio 15 d. priėmė Seimo Ateities komiteto parengtą rezoliuciją “Dėl Lietuvos demografijos politikos ateities”.
 
Kaip ELTA jau skelbė, šiuo dokumentu Seimas įsipareigojo iki šių metų spalio 1 d. parengti Lietuvos politinių partijų nacionalinį susitarimą dėl demografijos problemų. Jame turėtų būti numatytas priemonių planas ir jo įgyvendinimo finansavimas. Tokio susitarimo parengimą pavesta koordinuoti Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.07.07; 05:19

„Luminor“  banko vyriausioji analitikë Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kol šypsenomis ir šampanu buvo laistomas šviežiai pasirašytas nacionalinis susitarimas, ne vienas ir ne du Lietuvos piliečiai pakavosi lagaminus ir ieškojo lėktuvo bilietų. Kad vis daugiau gyventojų nebetiki senais, bet vis į kitą popierėlį perpakuojamais pažadais, iliustruoja operatyvūs emigracijos duomenys.

Per devynis šių metų mėnesius Lietuvą paliko 47 tūkstančiai gyventojų – tai maždaug tiek pat žmonių, kiek gyvena Telšių ar Kėdainių rajonuose.

Grubiai tariant, prarandame po rajoną kasmet. Tuo tarpu politinis elitas, užliūliuotas atsigaunančių ekonominių rodiklių švenčia popierines pergales. O juk tiek emigracijos duomenys, tiek iki raudonumo įkaitusi darbo rinkos situacija rodo, kad šis Nacionalinis susitarimas yra stipriai vakar diena. Tai, dėl ko susitarta, – elementarūs pamatiniai dalykai, kurie turėjo būti padaryti labai seniai, kad Lietuva būtų patraukli veikti – gyventi, kurti, dirbti ir mokytis. Analogiškų susitarimų, strategijų ir kitokio pobūdžio popierinių pažadų buvo daugybė, bet dauguma jų nugulė archeologiniais sluoksniais biurokratų stalčiuose. Nenuostabu, kad ir šią iniciatyvą visuomenė sutinka skeptiškai – darosi vis sunkiau tikėti, kad šįkart jau tikrai bus kitaip.

Analizuojant emigracijos priežastingumą, be ekonominių aplinkybių, būtent nusivylimas valdžia, pasitikėjimo ir tikėjimo nebuvimas Lietuvoje yra vienos kertinių priežasčių išvykti. Devalvuotas valdžios plačiąja prasme autoritetas, reputaciją trypia vis įsiplieskiantys kyšininkavimo, viešųjų išteklių iššvaistymo, nepotizmo ir korupcijos skandalai. Todėl žmonėms patikėti tos pačios valdžios žadamu šviesiu rytojumi darosi ypač sunku. Iš dalies būtent nepasitikėjimas sąlygoja ir nemažėjantį ekonominį šešėlį Lietuvoje – tokios reputacijos administratoriui nesinori patikėti savo sunkiu darbu uždirbtų pinigų. Akivaizdu, kad kol nebus tinkamo valdančiojo elito pavyzdžio, naivu būtų tikėtis kitokio elgesio iš „paprastų mirtingųjų“.

Problema ta, kad tikėjimą ir reputaciją įmanoma užsitarnauti tik per ilgą laiką sunkiu rezultatyviu darbu. Tam būtinas strateginis planavimas ir efektyvus planų vykdymas. Reikia tik valios ir noro, nes labai aiškų tikslą – viduriniosios klasės auginimas ir jos gerovė – jau sudėliojo aplinkybės.

Juk tvirta, iniciatyvi, mąstanti, pasiturinti vidurinioji klasė yra pažangios ekonomikos ir darnios visuomenės pagrindas. Pavyzdžiai Vakarų ir Šiaurės šalyse rodo, kad būtent nesuvaržyti ir galintys oriai gyventi stambios viduriniosios klasės atstovai kuria didžiausią pridėtinę vertę, išlaiko save ir labiau pažeidžiamus visuomenės sluoksnius. Ir tam, kad sukurtume privačiai iniciatyvai palankią terpę, nereikia didelių finansinių išteklių, užtenka politinės valios ir noro tesėti pažadus.

Tuo tarpu šiandienos realijos visai kitokios – vietoj to, kad matytume pastangas telkti viduriniąją klasę, vis dar tenka stebėtis priešingomis iniciatyvomis. Kelios jų: aukšti darbo jėgos mokesčiai, pasikartojantis keisto progresyvumo apmokestinimo leitmotyvas, nemotyvuojanti pensijų sistema, besitęsianti epopėja dėl „Sodros“ lubų, dešimtmečiais trunkantys švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų reformavimo eksperimentai, administraciniai barjerai bei perteklinis privačios iniciatyvos reguliavimas ir daugelis kitų pavyzdžių. Problema ta, kad nėra vieningos strategijos, o melodija, pagal kurią šoka ekonomikos dalyviai, keičiama kaskart naujai valdžiai išsidalinus postus. Natūralu, kad galiausiai nuo tokios kakofonijos pavargstama ir imama dairytis darnesnio ekonominės politikos sąskambio svetur. Taip elgiasi ne tik fiziniai asmenys, neretas verslininkas užsimena apie palankesnės terpės veikti paieškas.

Taigi nebėra kur trauktis, būtina veikti. Belieka palinkėti, kad šis Nacionalinis susitarimas nebūtų tik pavienis kuolas, įkastas dėl akių, nes jo tokiam emigracijos potvyniui sustabdyti tikrai nepakanka.

ELTA (Gediminas Savickis) nuotraukoje: „Luminor” banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė. 

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.21; 06:10

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ketvirtadienį vienoje prezidentūros menėje buvo pristatyta nacionalinė iniciatyva IDĖJA LIETUVAI, subūrusi, kaip praneša rengėjai, pagrindinius šalies žiniasklaidos kanalus, visuomenės veikėjus, įvairių sričių ekspertus, atsakingą verslą.

Krenta į akis, kad ši akcija buvo išreklamuota iš anksto su Lietuvoje ne taip dažnai matoma pompa, o ypatingą iškilumą minėtai iniciatyvai suteikia tai, kad akcijos globėjais sutiko būti aukščiausieji šalies politikai, pradedant šalies prezidente Dalia Grybauskaite.

Kita vertus, niekam nebuvo paslaptis, kad šio užmanymo tikrasis iniciatorius, telkiantis pritariančiuosius balsus (kas galėtų drįsti nepritarti idėjai Lietuvai), yra Delfi.lt portalas, tarsi pratęsiantis čia vykstančius kasmetinius įtakingiausiųjų Lietuvos žmonių rinkimus labai savitu būdu, t. y. dabar užsimojęs pažadinti masinę žmonių iniciatyvą dalintis idėjomis, nežiūrint jų pelnyto statuso, užimamos padėties, turimų įtakos svertų, tarkime, tikintis, kad išsakytos vertingos idėjos savaime prasiskins kelią.

Galimas daiktas, pernelyg užsižaidus nepaprastai žavingu ir drauge graudžiai juokingu įtakingųjų rinkimu, kreipimasis į žmonių mases su raginimu dalintis idėjomis yra savotiškas kompensacinis paties portalo mechanizmas, siekiant didesnės savivertės ir visuomeninio reikšmingumo, tačiau bet kokiu atveju tokiu kreipimusi buvome pamaloninti  mes visi, net didžiausi diletantai. Žinia, gyvename epochoje, kurioje vis didesnę reikšmę įgyja eksperto kompetencijos, tačiau jau pagal apibrėžimą ekspertas yra toks žmogus, kuris neturi idėjų, o tai savo ruožtu reiškia, kad idėjų turnyruose mėgėjai gali pasirodyti ne blogiau nei profesionalai.

Net jeigu idėjos Lietuvai užmanymas būtų tik  marketinginis triukas, svarbiausiu dalyku laikant savireklamą, tokios idėjos Lietuvai iškėlimas neabejotinai įgyja visuotinį pobūdį ir nacionalinį skambesį jau vien todėl, kad suteikia progą  mums visiems padiskutuoti apie idėjų reikšmę visuomenės gyvenime, siekiant strateginių pokyčių, verčia kelti klausimą – kaip, kokiu būdu, pagaliau – kur užgimsta tikroviškos idėjos, keičiančios mūsų  likimą, atveriančios naujus tikrovės horizontus. Net jeigu iš didelio aptartos reklaminės akcijos debesio nebus daug lietaus, t. y. neiškris idėjų perteklius, nušniokščiantis gatvėmis, mes jau būsime įsibėgėję, bandydami atspėti idėjos kaip tikrovės stūmoklio mįslę, žingsnis po žingsnio artėdami prie Platono idėjų teorijos kaip svarbiausiojo platonizmo rezultato apmąstymo, įgydami skonį ir poreikį platoniškajai sielos nuskaidrinimo versijai kasdienybės verpetuose.

Na, iš tiesų Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį  būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on). Vadovėliniu žargonu tariant, Patonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės.

Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad  neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie, kaip toliau pamatysime, esmės požiūriu yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, kuris būtų linkęs save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kartas nuo karto išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Idėja Lietuvai“. 

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujanti būtyje tik per savo idėją. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį  būties teorijoje?

Ta proga galima pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera priešais tikrovę kaip jos vertingumo pagrindą keldami idėjas, nubūtina prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti  vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūrinių kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kita vertus, kaip jau menka dalimi užsiminiau, man pačiam labiau rūpi ta platonizmo versija, kuri leidžia idėją traktuoti kaip būdą apšviesti tikrovę, išryškinant jos nepriteklius, tarkime, dialogo idėja įgalina apčiuopti nesusikalbėjimo problematiką ir pan.

Žiūrint šiuo rakursu, idėjos Lietuvai nacionalinės iniciatyvos kontekste savaime besiperšanti yra visos Lietuvos susirinkimo, jeigu norite, visuotinio tautos suvažiavimo idėja. Kaip atrodo, tai būtų pats geriausias būdas susitarti dėl  Lietuvos vizijos, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo antrojo šimtmečio pradžią. Techninis šios idėjos gyvendinimas tikrai nėra toks keblus uždavinys kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ar sakote, kad atstovaujamosios demokratijos sąlygomis esminį Konstitucijos paragrafą, skelbiantį, kad valstybę kuria tauta, realizuoja laisvose demokratiniuose rinkimuose išrinktas parlamentas, vykdantis tautos valią? Tikriausiai greitai supratote, kokią nesąmonę ištarėte?..  Iš tiesų, Lietuvoje politikai pačiu geriausiu atveju atstovauja politiko profesijai, o dažniausiai su vis didėjančiu pagreičiu – savo šeimoms, atžaloms, egoistinių interesų grupei, pasivadinusiai partija. Net ir Seime kartojasi tos pačios pavardės, deputato profesijai tampant paveldimai, nekalbant jau apie ne tokius viešus valstybės gyvenimo užkaborius. Savo ruožtu tautos susirinkimo užmanymas yra grindžiamas visų profesijų, luomų, socialinių sluoksnių atstovavimo idėja, siunčiant atstovus į šimtmečio forumą nuo visų socialinių klasių, nepamirštant net užklasio ir viršklasio.

Tai išties būtų generalinis luomų susirinkimas! Bent kartą per šimtmetį tokią prabangą galėtume sau leisti, ar ne? Ypač noriu pabrėžti tą momentą, kad kalbame čia ne apie kažkokio šventinio ritualo įgyvendinimo būtinybę, o apie susvetimėjimo savo valstybei įveikimo sąlygas, visuotinį valstybės įgalinimą, naujų raidos gairių numatymą labiausiai autoritetingu pavidalu. Kad ir kaip žiūrėsi, tai svarbesnis dalykas nei įtakingųjų sąrašo išryškinimas, vadinamojo elito kodifikavimas.

X X X

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės  uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausia pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriu. 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau yra tekę kartą iš toli užsiminti, greičiau į tokią protingą vietą galima užklysti  keliaujant miško takeliais, kai atsiremiame į tamsą http://www.alfa.lt/straipsnis/50193649/kai-miskas-tampa-mediena-laikas-naikinti-ir-uredijas.

Neatsitiktinai, – tikriausiai visi tai pastebėjo, – ketvirtadienį paskelbus vajų „Idėja Lietuvai“, visą savaitgalį žmonės miniomis traukė traukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą  niekuo dėtais grybautojais.

Lotyniškoje interpretacijoje „protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma. Prašau doktrinos puoselėtųjų atleidimo, bet pasakysiu tiesmukiškai, kad yra pagrindas manyti, jog tokia protinga vieta yra Žemė visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė,  galiausiai kaip didžioji informacinė sistema.

Kartą labiau juokais nei rimtai esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų būti keturi universitetai, pavadinti atitinkamais stichijų vardais http://www.alfa.lt/straipsnis/50172665/kiekvienai-stichijai-po-universiteta. Tačiau ne juokais, o labai rimtai tvirtinu, kad Lietuvos savigarbos reikalas yra turėti Žemės universitetą, be kitų tokio prasmingo pasirinkimo galimybių numatant dar ir tai, kad Žemės universitetas būtų adekvatus pagarbos gestas valstietijai kaip motininiam Lietuvos luomui (nesumaišykite su Seimo valstiečiais), mūsų istorijos vingiuose atlikusiam dar ir tą darbą, kurį išdavė kiti luomai, pavyzdžiui, būtent valstiečiai pradėjo karą miškuose, kai ginkluoti valstybės sargybiniai lemiamu momentu nusišalino ar pasidavė priešui be šūvio.

Tiesą  sakant, kiekvienas prasmingai funkcionuojantis universitetas turėtų būti laikomas žemės universitetu kaip regiono intelektinis centras, ta proga prisimenat, kad Vokietijos administraciniame suskirstyme regionai yra vadinami žemėmis. Būtent sugebėjimas tapti regiono vystytoju yra nepalyginamai aukštesni tikslas nei tokių žaltvykslių kaip tarptautiniai reitingai vaikymasis ar Afrikos švietimo misijos įsisąmoninimas, keliant juodojo žemyno žmonių išsilavinimo lygį.

2017.09.13; 06:40

Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.

Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.

Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.

Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!

Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.

Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.

Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.

Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.

Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:

„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.

Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.

To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.

Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams  padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.

Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.22; 13:03

Krescencijus Stoškus

Mūsų Komiteto žmonės yra pasidavę iliuzijai, kad birželio 13 d. pasirašytas dokumentas ir yra Nacionalinis susitarimas.  

O iš tikrųjų Nacionalinis Komitetas kaip tik tam yra sukurtas, kad Vilniaus rotušės susitarimą paverstų NACIONALINIU susitarimu, t.y. susitarimu, apimančiu visą Lietuvos pilietinę (sąmoningą, brandžią) visuomenę, suprantančią atsakomybę už tautos išlikimą.

Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Filosofas Krescencijus Stoškus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik toks susitarimas gali parengti pilietinę visuomenę solidariems veiksmams ir išryškinti, kokia yra reali tautos valios galia, kuria teks remtis darant spaudimą valdžios institucijoms.

Šiam tikslui įgyvendinti ir turėtų būti kuriama struktūra. G. Navaičiui pasiūliau pirminį modelį sudarytą iš 12 skyrių: 1) organizavimo, 2) komunikavimo, 3) dokumentavimo, 4) ceremonijų,  5) regionų,  6) sekretoriato, 7) ryšių su mokslo įstaigomis ir organizacijomis, 8) ryšių su mokymo įstaigomis ir organizacijomis, 9) ryšių su meno kūrėjų organizacijomis, 10) ryšių su religinėmis institucijomis ir organizacijomis, 11) ryšių su gydymo įstaigomis ir sveikatos stiprinimo organizacijomis, 12) ryšių su globos ir paramos teikimo institucijomis bei organizacijomis.

Žinoma, galėtų būti ir kiti modeliai, bet svarbu, kad jie apimtų visas pagrindines žmonių veiklos sritis (kaip mėginta išskaičiuoti sutarties tekste) ir jau dabar paskatintų Komiteto narius savarankiškai,  iniciatyviai  ir atsakingai veiklai.

Pagarbiai – Krescencijus Stoškus.

2016.06.18; 14:52

Vytautas Visockas

2016 birželio 13 d. Vilniaus rotušėje, „jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms; matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų neadekvačius veiksmus, o kartais ir vengimą ryžtingai apsispręsti“ savo parašais  įsipareigojome „sutelkti visas visuomenės pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“ (iš „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“).

Sugiedojome Lietuvos Valstybės himną, humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus labai įtaigiai, argumentuotai papasakojo, kodėl įvairių visuomeninių organizacijų, partijų, visų tautos likimui neabejingųjų pastangos, kad Lietuva neišsivaikščiotų, yra būtinos. Gana apie tai tik kalbėti, reikia veikti sutartinai ir ryžtingai. Kunigo, kankinio Ričardo Mikutavičiaus pranašiškas būkštavimas, kad, tapę laisvi, galime išsivaikščioti, tampa kūnu.

Nacionalinio susitarimo tekstą perskaitė aktorė Rita Juodelienė.

Pirmieji susitarimą pasirašė asmenys, esantys preliminariniame sąraše, paskui ir kai kurie kiti susirinkimo dalyviai. Keli pasirašiusieji trumpai kalbėjo apie susitarimo tekstą, prisiimamų įsipareigojimų sudėtingumą, būtinybę suvokti situacijos, kurioje yra atsidūrusi tauta, priežastis ir kt.

Išrinktas „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ komitetas.

Renginio metu klausėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos merginų choro (vadovas Andrius Gylys) ir kanklių ansamblio (vadovė Lina Naikelienė). Skambėjo populiarios  dainos „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tykus tykus vakarėlis“, „Tėvynei aukoju“, sutartinės.

Tos pačios akademijos studentai skaitė ištraukas iš poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“.

XXX

Ar šis susirinkimas nebus tik dar vienas bergždžias susirūpinimas tautai iškilusių pavojų akivaizdoje? Ar jis bent šiek tiek primins 1988-ųjų birželio 3-osios susirinkimą Mokslų akademijos salėje?

Vilniaus rotušėje nemačiau daug visuomenei gerai žinomų veidų – akademikų, profesorių, dailininkų, poetų ir rašytojų, studentų, politikų… Išsivaikščiojančios Lietuvos bėdos jiems nerūpi? Konkrečiai: Dariui Kuoliui, Vytautui Radžvilui, Vytautui Rubavičiui, Alvydui Medalinskui, Zigmui Vaišvilai… nereikėjo čia dalyvauti? Mačiau tik tautininkus Gintarą Songailą ir Audrių Rudį. Du lietuviai – trys nuomonės, du intelektualai – trys partijos. Visi tarsi mylime Tėvynę, bet susitarti, susitelkti mirtino pavojaus akivaizdoje niekaip neįstengiame. Nė iš tolo. Ambicijos, ambicijos, ambicijos…

K.Stoškus pastebėjo: salėje nė vieno studento (išskyrus koncertavusiuosius). Universiteto dėstytoja (neįsidėmėjau pavardės) baisėjosi moksleiviais ir studentais, kuriems nereikia nei himno, nei vėliavos, visi svajoja išvykti.

Be jaunų žmonių (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jau 26-eri) žilagalviai šitos naštos nepakels. Juk net Nacionalinio susitarimo komiteto rinkimų daugelis nepajėgė sulaukti. 

Bet viltis dar rusena. Ir susitarti, ir išsivaikščiojančius sustabdyti.

 Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.16; 07:54

Gerbiamieji, mums atrodo, kad Jums dėl to taip pat skauda. Todėl kreipiamės į Jus, kviesdami iššjudinti situaciją iš mirties taško.

Kritinė Lietuvos demografijos  būklė jau, atrodo, niekam nekelia abejonių. Po 20 metų ją pripažino net visos Seimo frakcijos. Šešios iš jų pasirašė dokumentą, pavadintą Nacionaliniu susitarimu. Tačiau jokių veiksmų kol kas nematyti. Vien tik priešrinkiminės deklaracijos. Kraštui būtinos esminės permainos, kurių valdžia neskuba, o gal ir nemoka daryti. Tą procesą į savo rankas privalo paimti pilietinė visuomenė. Tik ji gali padėtį pakeisti.

Žinoma, jeigu ji dar yra reali jėga. Jei ji bus pajėgi adekvačiai įvertinti padėties rimtumą ir pati pajėgs keistis. O to, tiesą sakant, niekas nežino. Bet išbandyti privalu. To reikalauja sąžinė. Be to, yra ir neblogų ženklų. Prabunda žiniasklaida. Nerimas apėmė net prezidentūrą. Savižudybėmis susidomėjo Vilniaus savivaldybė.

Dešimt visuomeninių organizacijų ir mokslo institucijų Jus asmeniškai kviečia pasirašyti prisegtą Nacionalinį susitarimą. Birželio 13 d. Vilniaus rotušėje organizuojama iškilminga jo pasirašymo procedūra. Ji turėtų paskelbti Nacionalinį susitarimą iš apačios. Žinoma, tai būtų tik pradžia. Vėliau jis turėtų peraugti į tarpusavio įsipareigojimus, labiausiai prieinamus skirtingų profesijų, statusų ir padėčių žmonėms ir apimti visą šalį.

Jeigu Jūs sutiktumėte asmeniškai šį dokumentą pasirašyti minėtame ceremoniale, prašytume apie tai pranešti iki šio mėnesio pabaigos.

Su gilia pagarba – Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus

XXX

NACIONALINIS SUSITARIMAS „KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ“

2016-ieji metai

Mes, Lietuvos pilietinio sambūrio „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ dalyviai, 

pripažindami, kad Lietuvos valstybė susiduria suvis sunkiau prognozuojamais globalinio pasaulio iššūkiais, į kuriuos įmanoma konstruktyviai atsakyti tik glaudžiai bendradarbiaujant su Europos Sąjungos ir kitomis  pasaulio šalimis;

jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms;

matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų vengimą ryžtingai apsispręsti;

įsipareigojame:

sutelkti visas visuomenines pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintųLietuvos Respublikos Konstitucijoje nuostatą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą ir Lietuvos kultūrą;

pritariant šešių parlamentinių politinių partijų susitarimui dėl emigracijos suvaldymo,išreikalauti, kad tokį susitarimą pasirašytų visos Lietuvos politinės partijos ir politiniai judėjimai ir nedelsiant būtų imtasi veiksmų, jog būtų parengta ir įgyvendinta Respublikos Vyriausybės Lietuvos demografinės būklės atkūrimo programa;

pritariant Prezidentės kampanijai „Už saugią Lietuvą“, pasiekti, kad  svarbiausiais valdžios uždaviniais taptų: grėsmingo atotrūkio tarp valdžios ir visuomenės įveikimas, teisingumo irpagarbos kiekvienam žmogui užtikrinimas, žmonių tarpusavio santykių humanizavimas,skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, savivaldos ir tiesioginės demokratijos stiprinimas;  

raginti Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę papildyti Lietuvos valstybės raidos strategiją nuostata, skelbiančia masinės gyventojų emigracijos suvaldymą ir demografinės būklės atstatymą  pagrindiniu valstybės valdžios prioritetu;

tęsiant asociacijos „Consilia academia“, Lietuvos kultūros kongreso, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos mokslų akademijos, Etninės kultūros globos tarybos 2003 m. pradėtą darbą,

organizuoti vieningai veikiantįvisuomeninį Komitetą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“, kuris būtų pasiryžęs, bendradarbiaudamas su valdžios institucijomis, žiniasklaida, meno ir mokslo įstaigomis, religinėmis ir kitomis visuomeninėmis organizacijomis,

vykdyti reguliarią visuomeninę kontrolę, kaip yra vykdomos valstybinės reemigracijos, savižudybių prevencijos, mirtingumo mažinimo, šeimų stiprinimo, dingusių vaikų paieškos,kovos su alkocholizmu ir narkomanija ir kitos panašios programos,

telkti visuomenę bei jos organizacijas imtis šalies demografinės būklės atkūrimo iniciatyvų,

skatinti, viešinti ir remti ikimokyklinio vaikų ugdymo ir valstybės švietimo įstaigas, labiausiai stiprinančias dorovinius bendrabūvio pagrindus, mažinančias patyčias, ugdančias pilietiškumąpatriotizmą ir pagarbą savo Tėvynei.

pratęsti užsimezgusius susitarimus iš viršaus ir apačios tokiu būdu, kad jie kuo greičiau apimtų visą šalį, visas profesines bei bendrų interesų grupes (švietimo, mokslo ir kitas kultūros įstaigas, meno, mokslo ir technikos kūrėjų organizacijas, žiniasklaidos tinklus, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir kitas pilietiškai brandžias visuomenines organizacijas, visus sąmoningus piliečius) ir virstų tikru Nacionaliniu (visos tautos) susitarimu, galinčiu ne tik kontroliuoti valdžios institucijas, bet ir tautos išnykimo akivaizdoje sutelkiančiu tokiam bendravimui ir bendradarbiavimui, kuris:

nuslopintų išplitusį agresyvumą, abejingumą bei įtarumą, atgaivintų bendrųinteresų supratimą, tarpusavio pasitikėjimą bei pagarbą,teisingumo ir orumo jausmus,

sustiprintų pilietinę atsakomybę,

paskatintų solidarų veikimą ir visus  tuos dalykus paverstų mūsų gyvenimo bei praktinės veiklos principais, būtinais ne tik tam, kad visų mūsų bedrabūvis pasidarytų šiltesnis ir bendruomeniškesnis, bet ir įstengtume pasirūpinti lietuvių tautos išlikimu.

Jau pasirašė:

Asociacija „Consilia academia“, Lietuvos kultūros kongresas, Lietuvos mokslų akademija, Lietuvai pagražinti draugija, Etninės kultūros globos taryba, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Nepartinis demokratinis judėjimas, Piliečių gynimo paramos fondas, Nacionalinė vartotojų federacija, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.05.27; 12:04

Nesu didelis valdžios organizuojamų konferencijų mėgėjas. Keletą valandų būtinai sugaištama, susiruošus į Seime rengiamą diskusiją. O nauda – abejotina.

Nauda sunkiai pasveriama, mat organizatoriai su pranešėjais dažniausiai nepasako nieko naujo. Tiesiog išguldo faktus, kuriuos politika besidomintys ir taip jau žino arba išguldo faktus, kuriuos galima susirasti žymiai lengvesniu, paprastesniu būdu – namuose įsijungus kompiuterį.

Continue reading „Neįmanoma misija”

Kovo 9 d., trečiadienį, 10 val. Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai, 3 aukštas) vyks konferencija „Kaip mums išlikti? Ar įmanomas nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų?“, kurią organizuoja Seimo Migracijos komisija kartu Lietuvos mokslų akademija ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

Konferencija yra vienas iš „Europos savaitė 2016“ renginių, vykstančių Seime š.m. kovo – gegužės mėn.

Continue reading „Seime vyksiančioje konferencijoje bus nagrinėjami migracijos ir reemigracijos klausimai”

copy of vytautas_visockas

Nacionalinis susitarimas dėl valstybės stiprinimo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Mokslų Akademijos Didžiojoje salėje įvyko taip pavadinta konferencija. Tik tiek. Susitarti dėl valstybės stiprinimo kol kas niekaip nepavyksta. Vien tik šioje salėje pastaruoju metu tokių bandymų buvo ne vienas. Gal kitaip pavadintų, kitų žmonių inspiruotų, tačiau turėjusių tokį tikslą: stiprinti, gelbėti valstybę, tautą, jos kalbą…

Šioje salėje (ir ne tik) teko girdėti daug išmintingų kalbų. Pradėčiau nuo poeto Justino Marcinkevičiaus – čia jis pasakė paskutinę savo kalbą. Po jo: filosofai, poetai, mokslininkai, dailininkai, kompozitoriai, aktoriai, studentai… Vytautas Radžvilas, Romualdas Ozolas, Jonas Balčius, Krescencijus Stoškus, Bronius Genzelis, Vytautas Rubavičius, Aloyzas Stasiulevičius, Regimantas Adomaitis, Saulius Sondeckis, Alfonsas Vaišvila, Povilas Gylys, Antanas Kulakauskas… Surašiau tik keliolika pavardžių ne pagal alfabetą, ne pagal jų svorį – ką iškart prisiminiau.

Continue reading „Žodžiais, o ne žygiais, mes tėvynę mylim”

Sakoma, istorija sukasi ratu, keičiasi tik formos. Dažnai savo straipsniuose kritikuodavau valdžią, o šį kartą nutariau į dabartį pažvelgti plačiau.

Kaip taisyklė, valstybių istorijose atsiranda fanatikai, kurie, prisidengdami gražiais lozungais, keičia pasaulį, įrašydami į istorijos vadovėlius naujas pastraipas. Tas pasikeitimas dažnai lydimas maištais, perversmais ir revoliucijomis, užliejant žemę kraujo upėmis. Vardan ko visa tai daroma ir kas už viso to stovi, – žino vienetai, o, kalbant tiksliau, vykdytojams, eiliniams tai niekada nebūna žinoma. Nepamenu, kas pasakė, bet labai taikliai: „jei kareiviai žinotų, už ką kariauja – nebūtų kam kariauti“. O Platonas sakydavo: „norint laimėti karą, reikalingi trys dalykai: pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai“. Iš istorijos, bent jau paskutinių grandiozinių istorinių perversmų, galima paminėti spalio revoliuciją Rusijoje, kurios fanatiškas vedlys buvo V. U. Leninas. Šiandien visi žinome, kokios buvo jos atsiradimo ištakos, kas po ja slėpėsi, kas finansavo bei kokie gražūs buvo lozungai. Internete informacijos apie tai užtenka.

Continue reading „Ar Jūs norėtumėte gyventi feodalinėje santvarkoje?”

Per Albin Hansson

Mūsų nacionalinis susitarimas turi būti kitoniškas negu pas kitus žmones ir tautas. Kažką panašaus jau turėjome okupacijos laikais, kai buvo propaguojama, kad ekonomika turi būti ekonomiška – ne tokia kaip pas juos supuvusiuose Vakaruose.

Kas tas nacionalinis susitarimas?

Visi apie jį kalba, bet nieko konkretaus nesako, kol kas niekas to susitarimo nematė. O turėtų būti atvirkščiai: tezės arba tekstas turėtų būti viešiausiai paskelbtas ir visi turėtų pareikšti savo politinę valią, prisideda ar ne ir kodėl. Paaiškėtų, kas yra tautos priešai, kas ne. Dabar gi susidaro įspūdis, kad didžiausi tautos priešai tie, kurie neaiškiai bambėdami, atseit rengia nacionalinį susitarimą.

Continue reading „Lietuva neturi savojo Per Albin Hanssono”

kumstis

Artėjame prie “nacionalinio susitarimo”. Dar diena kita, ir visi galvosime kaip premjeras A.Kubilius. Kad visi “solidariai” turime nešti išrinktųjų valstybei užkrautą naštą. O ta našta didžiulė, milžiniška silpniems mūsų valstybės pečiams. Valstybę išvogė saujelė (kaip juos pavadinti?), o tą bedugnę privalėsime užpildyti visi kiti, išskyrus juos.

Nieko sau “susitarimas”. Su visais A.Kubilius tariasi, tik su pensininkais nesitaria. Nes argi galima sakyti, kad šimtų tūkstančių pensininkų atstovais gali būti mažytė grupelė bočių?! Jeigu mes juos deleguotume į tą “nacionalinį susitarimą” po daugiatūkstantinio mitingo, kuriame dalyvautų pensininkai iš visos Lietuvos, tada kitas reikalas. Arba jeigu visoje Lietuvoje būtų surinkti pensininkų parašai: štai tiek sutinka su A.Kubiliaus ketinimais, o štai tiek nesutinka. Tada taip, eikite ir derėkitės, tarkitės, reikalaukite.

Continue reading „Nelieskite pensininkų, ponas A.Kubiliau!”

foto siugzda edvardas

Beveik metus kurpiamas vadinamasis Nacionalinis susitarimas artėja į pabaigą: Vyriausybė dar kartą paskelbė, kad susitarimas jau baigiamas derinti, o spalio mėnesio pirmosiomis dienomis premjeras aiškiai pareiškė, kad dokumentas galėtų būti pasirašytas jau spalio viduryje, kai Seimui bus pateiktas 2010 metų biudžeto projektas. Tačiau vadinamieji socialiniai partneriai entuziazmo rodo kur kas mažiau nei Vyriausybė.

Vis dėl to garsiai išreklamuoto susitarimo, kuris tik šią savaitę paskelbtas Vyriausybės internetinėje svetainėje, turinys yra pernelyg blankus ir neišbaigtas, kad būtų vertas Nacionalinio susitarimo vardo. Jis labiau panašėja į buhalterinį dokumentą, numatantį kai kurių mokesčių lygius. Pavyzdžiui, dar nespėjus Seime apsvarstyti Vyriausybės pasiūlytų sprendimų, jau kalbama apie mokesčių dydžius: “susitariama” laikinai padidinti PVM tarifą 2 procentiniais punktais – iki 21 proc., nors nekalbama, kad PVM tarifas dar iki tol, taip pat “laikinai”, buvo pakeltas iki 18 proc., kartu panaikinant PVM lengvatas visai grupei produkcijos. Kartu tik laikinai, iki 2010 metų rugsėjo 1 dienos, pažadama išlaikyti 9 procentų lengvatinį PVM tarifą šildymui (paskui jis bus didinamas).

Continue reading „“Pernelyg blankus ir neišbaigtas, kad jį būtų galima vadinti Nacionaliniu susitarimu””

demokratija_1

TV3 laidoje „Savaitės komentarai“ daug dėmesio sulaukė spalio 1 dieną Vilniuje praūžusios protesto akcijos.

Žurnalistė Indrė Makaraitytė į žiūrovus kreipėsi klausimais: ar pasitikėtumėte tuo gynėju, kurį dosniai remia pats priešininkas? Ar pasitikėtumėte tokiu advokatu, kurį dosniai remia pats prokuroras?

Anot žurnalistės, jau bene trejetą mėnesių premjeras Andrius Kubilius dėl algų, pensijų, motinystės pašalpų mažinimo bei kitų išmokų mažinimo derasi su tomis profsąjungomis, kurias Vyriausybė šimtais tūkstančių finansuoja iš Valstybės biudžeto. Dėl mūsų lito kovojančios profsąjungos tikina, kad joms Vyriausybės skiriama parama ryžto priešintis premjero siekiams nesumenkina.

Continue reading „Nacionalinis susitarimas – tik su kišeninėmis profsąjungomis?”