Pasaulyje prasidėjo netiesos politikos era… Politika niekada nebuvo tiesos sinonimas… Žmogui nėra natūralu siekti tiesos; žmogus jos vengia… Netiesos politikos strategija pasiteisina, nes leidžia žmonėms apsieiti be kritinio mąstymo ir džiaugtis skambia „tiesa“ patvirtintais jausmais… Dabar apsimoka šokiruoti, o ne sakyti teisybę… Sunku rasti drąsos išviešinti ir sugėdinti chroniškus melagius ir nebesuteikti jiems tribūnos… 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šios kelios citatos – iš žurnale IQ paskelbto (2016-ųjų spalio mėnuo) straipsnio „Meluočiau ir neraudonuočiau“, kurį visiems politika besidomintiems vertėtų atidžiai perskaityti. Perskaityti derėtų ne dėl to, kad publikacijoje būtų gausu nežinomų faktų. Viskas, kas ten sudėta, jau ne sykį įvairiausiomis progomis girdėta, skaityta, matyta.

Ir vis dėlto tekstas vertingas savo apibendrinimais. O apibendrinimuose – mažai paguodžiančių išvadų. Nepaneigiama tik tai, kad nuo šiol prisikasti iki tikrosios tiesos vis sunkiau bei kebliau, kad ir kaip daug laiko praleistumėme analizuodami įvairiausius šaltinius. Dabar internetinėje erdvėje tiek įvairiausių leidinių, įskaitant pačių keisčiausių pakraipų socialinius tinklus, kad beieškodamas objektyvių faktų greičiau pateksi į profesionalių dezinformatorių, propagandistų bei melagių pinkles nei į tiesos ir teisybės oazę.

Internetinė erdvė dažnusyk konstruojama dar ir taip, kad „atimtų iš žmonių galimybę aptikti priešingų požiūrių“. Persisotinimas informacija taip pat tampa naująja cenzūros priemone – skaitytojas, klausytojas ir žiūrovas tiesiog nebenori arba neturi jėgų bei laiko „suvirškinti“ alternatyvias nuomones.

Ir vis dėlto gyventi reikia čia ir šiandien. Ir sprendimus, pavyzdžiui, už ką balsuoti, tenka primti būtent dabar, o ne kada nors ateityje. Ir susigaudyti, kokius politinius ėjimus 2016-ųjų rudenį kurpia į Seimą patenkančios jėgos, būtina būtent dabar, o ne po 50-ies metų. Ir dar būtina suvokti, jog lengviau ir paprasčiau nebus … niekad niekada.

Portale delfi.lt  dr. Karolis Jovaišas parašė straipsnį „Lietuvos valstybė – žlugęs projektas?“, kuriame tarsi nori pasakyti, kad mūsų šalyje – ne viskas taip blogai susiklostė, kaip kartais skalambija mūsų pesimistai ar mums nepilnavertiškumo kompleksus įpiršti siekiantys priešai. Tikiu, kad prasti emigracijos, gimstamumo ir girtuokliavimo rodikliai dar nesako, kad lietuviai būtinai ištirps. Dar ne iš tokių pavojingų situacijų išsikapanodavo lietuvių tauta. Pakildavo kaip Feniksas iš pačių beviltiškiausių karų, marų, tremčių.

Ir vis dėlto raminti save ir saviškius vertėtų skūpiai. Geriau jau sutirštinti juodąsias spalvas, nei jas atskiesti baltaisiais dažais. Bandymas tvirtinti, esą ne viskas klostosi pagal Juodąjį scenarijų, neskatina kuo greičiau imtis rimtų gelbėjimosi priemonių. Čia kažkodėl prisiminiau garsiojo politikos eksperto, filosofo Džordžo Frydmano posakį: „Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga“ („Geopolitical futures“). Žodžiu, vienodai pavojinga tiek pervertinti savo potencialą, tiek jo neįvertinti.

Patiko dienraštyje „Lietuvos žinios“ paskelbtas Jūratės Laučiūtės straipsnis „Istorijos ir papūgos“. Autorė pabrėžė, kokia kvaila esanti lopšinė, esą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kone tobulas religinės ir tautinės tolerancijos įsikūnijimas, sektinas pavyzdys šiandieninei Lietuvai, kuri neva nebemoka kurti gerų santykių su kaimyninėmis tautomis, o pirmiausia – su lenkais.

Puiki J.Laučiūtės pastaba: LDK gera gyventi buvo visiems, išskyrus … lietuvius. Nes lietuvių ten nebuvo nei matyti, nei girdėti. Ypač po unijos su Lenkija. O kodėl nebuvo nei matyti, nei girdėti? Kalta per didelė lietuviška tolerancija. Mūsų kaimynai į mūsų tolerantiškumą niekad neatsakė tuo pačiu. Greičiau atsakydavo klasta ir savanaudiškumu.

Deja, mes ir šiandien darome tą pačią klaidą, kurią LDK laikais padarė mūsų protėviai. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sumanymas kai kurias sostinės gatves puošti rusiškais ir lenkiškais užrašais byloja, kad mes ir vėl persistengiame.

Beje, užrašų lenkų, rusų kalbomis kabinimas Vilniaus gatvėse – klastingas Trojos arklys. Dvi didžiosios mūsų kaimynės linkusios konstruoti savąją politiką taip, kad Lietuvoje nejučiom ir nepastebimai įsitvirtintų dvikalbystė. Todėl net ir viena gatvės pavadinimą skelbianti lentelė rusų ar lenkų kalba – tai tarsi pretekstas, kad tokių nelietuviškų užrašų galėtų būti ir daugiau. Liberalo R.Šimašiaus tvirtinimai, esą viena kita lentelė ne lietuviškais rašmenimis tėra miesto puošmena, – klastinga  demagogija.

Net jeigu žvelgtume į šią neva „mažytę“ problemėlę pragmatiškai, Vilniaus mero R.Šimašiaus bandymas ne lietuvių kalba gatvių pavadinimus skelbiančius užrašus vadinti gražumo atributais tėra panašus į besaikio pataikavimo ir nusižeminimo gestą. Jei islandiški, angliški ir karaimiški užrašai neturi blogojo konteksto, nes mes niekad nekariavome nei su Islandija, nei su JAV, juolab šioms šalims esame dėkingi už paramą, be to, niekad neturėjome įtemptų santykių su karaimais, todėl angliški, islandiški, karaimiški užrašai tikrai galimi, tai Rusijai ir Lenkijai vis tik privalėtume taikyti kur kas griežtesnius reikalavimus. Rusiški ir lenkiški gatvių užrašai Vilniuje galėtų atsirasti nebent tuo atveju, jei Maskvoje ir Varšuvoje atsirastų … dešimtys lietuviškų gatvių pavadinimų lietuviškais rašmenimis. Bet nei Lenkija, nei Rusija į tokią R.Šimašiaus toleranciją neskuba atsakyti tuo pačiu geranoriškumu.

Dar įsiminė „The Economist“ politikos apžvalgininko Edvardo Lukaso publikacija „Amerikos taikos amžius baigiasi“ (BNS agentūra), kuriame jis išvardina JAV klaidas. Viena vertus, ten „akivaizdus laisvosios rinkos kapitalizmo nesugebėjimas dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų godumo“. Antra, „Amerika vis labau vengia daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai“. O tai reiškia, kad „Rusija mato Ameriką atsitraukiančią, kvailoką ir bailią“. Ši tendencija dar byloja, kad, silpstant Amerikos lyderystei, prarasime galimybę gyventi pasaulyje, kuriame laikomasi malonių, liberalių europietiškų taisyklių.

2016.10.18; 10:08

Tai, kas įvyko 1988-aisiais Lietuvoje, pirmiausia Vilniuje, galima pavadinti sprogimu. Tautos energija kaupėsi, kaupėsi – ir komunistinis kalėjimas, kuriame ji buvo įkalinta, neatlaikė, ėmė griūti. 

Kartais sakoma, kad įvyko stebuklas. Ir taip, ir ne. Tais metais „per visą Lietuvą nuvilnijo masinių manifestacijų pagrindinėse mūsų miestų aikštėse banga. Itin galingos akcijos vyko Vilniuje ir Kaune. Jose dalyvavo atstovai iš visų Lietuvos regionų, miestų, miestelių ir kaimų. Tie protesto mitingai ardė okupacijos pamatus, o kita vertus, įkvėpė Tėvynės patriotus pradėtą žygį tęsti iki galo, kad ir kokie pavojai grėstų“, – rašoma knygos „Sąjūdis ateina iš toli“ pratarmėje.

Continue reading „Kai „Mintis“ tapo tiesos sakymo leidykla…”