Rusijos intrigos

Politinės intrigosSkaitomiausios

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Informacijos srautas jau „nuplovė“ apgailėtiną Čekijos prezidento Milosho Zemano siūlymą spalio 12-ąją iš Europos Tarybos tribūnos pinigais kompensuoti Ukrainai Krymo praradimą, mat ukrainiečiai savo teritorijos nebeatgaus, klausimas jau išspręstas. Stebėtojai iškart konstatavo, kad M.Zemano pasisakymas buvo skirtas ne tiek europietiškai publikai, kiek žmonėms, laikytiniems jo elektoratu, mat pasisakyta kaip tik prieš rinkimų Čekijoje „dupleto“ pirmą dalį, spalio 20-21 dienomis vykusius parlamento rinkimus.

Strategiškai M.Zemanas orientuojasi į antrąją, sausį vyksiančius prezidento rinkimus, mat, nepaisant garbaus 73-ejų metų amžiaus, neslepia ambicijų pretenduoti antrai kadencijai. Kita vertus, kodėl nepradėjus „tikrintis“ gerokai iš anksto, juo labiau, kad politinė atsakomybė už panašų turinį jos autoriui negrėsė, pagal Čekijos konstituciją už užsienio politiką šioje šalyje prieš parlamentą atskaitinga vyriausybė. Žodžiu, pašnekėjo žmogus „bet ką“, na, ir kas, kad jis – demokratinės valstybės lyderis, turįs suprasti, gerbti ir ginti demokratiją ir teisę. Nekalbant apie tai, kad vidurio ir rytų europietis įžeidė ukrainiečius, kurie irgi iš ten pat.

Kad populizmo „grūdas“ krito į gana dėkingą dirvą, patvirtino tai, jog populistinis pasisakymas Čekijoje turėjo tęsinį, kurį tinkamai diagnozavo radijo „Svoboda“ antraštė „Į pergalę Čekijoje pretenduoja populisto-milijardieriaus judėjimas“ (10 20), po kuria esantis tekstas informavo, kad parlamento rinkimus pelnęs virš 29 proc. balsų laimėjo 63-ejų milijardieriaus Andrejaus Babišo judėjimas ANO („Nepatenkintų piliečių akcija“), reikšmingai aplenkęs antrą vietą užėmusią centro dešinės Pilietinės demokratijos partiją. Šįkart į Čekijos parlamentą prasiveržė ypač gausus (devynios) bei margas partijų būrys – pradedant proeuropietiškais judėjimais ir baigiant piratų partija bei japonų-moravų kilmės Tomio Okamuros vadovaujamais dar kraštutinesniais už ANO populistais. Taigi dar vienas tradicinių europinių partijų pralaimėjimas.

Prezidentas M. Zemanas vyriausybės sudarymą pavedė A.Babišui, pavadinęs milijardierių pragmatiku. Rinkimų kampanijoje šis augino savo populiarumą tradicinių partijų kritika bei pažadu čekams sėkmės atveju valdyti šalį kaip nuosavą kompaniją. Čekų Donaldu Trumpu pramintas būsimasis premjeras pasisako prieš euro įvedimą, yra kritikavęs ir ES sankcijas Rusijai po Krymo aneksijos bei agresijos Ukrainos rytuose – taigi štai tokia čekiška pragmatikų pora (todėl tekstas ir pradėtas Čekijos prezidento pragmatiška „paguoda“ Ukrainai). Pragmatizmą nurodo ir aplinkybė, kad nuo 2014-ųju ANO valdė šalį koalicijose ir su socialdemokratais, ir jų oponentais krikščionimis demokratais. Nieko asmeniško…

Gal todėl regėdamas „reikalus“ etnogenetiškai artimiausioje kaimynėje (iki 1993 metų buvo viena valstybė) Slovakijos premjeras Robertas Ficospalio 24-ąją matė reikalą nurodyti, kad jo šalis išlieka proeuropietiška sala, paaiškinęs, kad paprastai nelinkęs komentuoti užsienyje vykstančių rinkimų rezultatų, tačiau šį kartą padarė išimtį. Jo žodžiai nuskambėjo po bendro Slovakijos premjero, prezidento Andrejaus Kiskos ir parlamento vadovo Andrejaus Danko pareiškimo, kuriame jie sakė sieksiantys Slovakijos Respublikos aiškios ir atsakingos proeuropietiškos bei proatlantinės orientacijos komunikacijos. Nebūtų ugnies, nebūtų ir tokių beprecedenčių pareiškimų. Slovakų politikos apžvalgininkas Grigorijus Mesežnikovas ryšium su tuo pastebėjo, kad po socialdemokratų pralaimėjimo Čekijoje R. Fico prarado partnerį regione.

O čia dar irgi vidurio Europos regionui priskirtinoje lyg ir senos demokratijos Austrijoje spalio viduryje įvykusius pirmalaikius rinkimus išlošusios konservatyvios Liaudies partijos (pelnė 31,5 proc., balsų) lyderis Sebastianas Kurzas deryboms dėl vyriausybinės koalicijos pakvietė kraštutinę dešiniąją Laisvės partiją (trečias rezultatas su 26 proc. balsų). Viena vertus, konservatoriai laimėjo, nukopijavę radikalų retoriką apie didesnę migracijos kontrolę bei mokesčių mažinimą, iš kitos pusės, kvietimas į koaliciją suteikia galimybę radikalams grįžti į valdžią po dešimtmečio pertraukos. Būsimasis kancleris matė reikalą perspėti potencialius partnerius, kad jo vadovaujama vyriausybė, skirtingai nei jie, ryžtingai pasisako už Austrijos vystymąsi ES sudėtyje. Grėsmių, reikia suprasti, yra, jei perspėjo. Ir pagaliau tas pats įkyrus Rusijos leitmotyvas – S.Kurzo konservatoriai pasisako prieš sankcijas Rusijai bei yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį su Kremliaus partija „Vieningoji Rusija“. Situacija bet kuriuo atveju šizofreniška. 

Čekijos parlamento rinkimuose pirmauja milijardieriaus Andrejaus Babišo partija. EPA-ELTA nuotr.

„The Washington Post“ straipsnyje „Europos centre politika ima panėšėti į trumpiškąją“ (10 18) primenama, kad Čekiją kaip nuosavą verslą pasirengęs valdyti A. Babišas pozicionuoja save kaip tiesmukišką, „savą“ vaikiną, kuris esą rūpinsis apleistais visuomenės sluoksniais (galvoje veikiausiai turimos ir viduriniosios klasės baimės), per rinkimų kampaniją iš „sportinio intereso“ puolė ES ir skelbė, jog NATO kaip struktūra atgyveno. Kuo ne D.Trumpo čekiška versija? A. Babišas stiliumi bei akiračiu tiek primena JAV statybų magnatą, kad mato reikalą pats paaiškinti, kuo vis dėlto nuo jo skiriasi. „Niekada nebuvau bankrutavęs.“ – kandžiai pastebėjo viename interviu.

Kaip nurodo politologas, buvęs prezidento Vaclavo Havelo patarėjas, šiuo metu Niujorko universiteto Prahos padalinio direktorius Jiris Pege, žmonėms gali nepatikti D.Trumpas, tačiau jiems patinka „trumpiškos“ politikos A. Babišo versija. Kadangi nėra demokratas, čekų milijardierius gali diktatorišką valdymo stilių perkelti arčiau Europos centro, ir tai kels ES vienybei papildomų įtampų. Čekijai gresia kartu su ES atžagareiviškumą bet kuria proga demonstruojančiomis Vengrija bei Lenkija nuslysti į Europos periferiją.

Čekijos posūkis vis dėlto stebina – iš „geležinės uždangos“ ištrūkusi valstybė su laisvo pasaulio iššūkiais susidorojo palyginti neblogai. Kadangi disponuoja stipria pramonine baze, bedarbystė šalyje mažiausia ES, čekų biudžeto pertekliaus bei aukštų pozicijų gyvenimo kokybės reitinguose galėtų pavydėti kokie italai ar ispanai. Skirtingai nuo Lenkijos ar Lietuvos, šalis nenukraujavo nuo jaunų, darbingų žmonių emigracijos, skirtingai nuo Vengrijos, per ją neplūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių per migrantų krizės įkarštį 2015-aisiais. Tiesa, Čekijoje maži atlyginimai, politinė klasė iš tiesų garsėja korupcija, vyresnės kartos čekai svajoja apie stabilią jaunystę komunizmo „rojuje“ – galbūt ši aplinkybių kombinacija ir šastelėjo 10 milijonų naciją į populizmo glėbį, ir vietos turtuolis, kaip ir jo amerikietis „dvynys“, šansu pasinaudojo.

Kokio tvarumo pasekmių tai turės Čekijos Respublikai ir visai vidurio bei rytų Europai – kitas klausimas. Rinkimų kampanijos stilius prezidentą D.Trumpą „tebesiveja“ ir praėįus beveik metams po pergalės juose. Viena paskutinių žinių iš šio „fronto“ – CNN spalio 26-ąją paskelbta informacija, kad milijardieriui dirbusi analitinė kompanija „Cambridge Analytica” mėgino prisikalbinti bendradarbiauti „WikiLeaks” šefą Julianą Assangeą. Prašyta perduoti demokratų kandidatės Hillary Clinton elektroninę korespondenciją, „Cambridge Analytica“ jos pagrindu būtų sukūrusi duomenų bazę, kuria būtų naudojęsis milijardieriaus rinkimų štabas. Na, ir kas, kad elektroninę demokratų partijos bei jos rinkimų štabo vadovo (ne H. Clinton) korespondenciją skandalingasis demaskuotojas, įtariama, gavo iš ją išvogusių su Kremliumi susijusių interneto įsilaužėlių. Beje, ir milijardierius viešai prašė Rusijos paskelbti demokratų kandidatės laiškus, jei tokių turi, bei gyrė „WikiLeaks“ už šios veiklą. Žodžiu, duokit man valdžią bet kuria kaina.

Publicistas Thomasas Schmidtas dienraščio „Die Welt“ spalio 23-osios numeryje prabilo apie rytų Europos „nedemokratijų“ žalą visai ES. Bet po rugsėjį vykusių rinkimų su net 12,6 proc. balsų ksenofobišką ir net rasistinę „Alternatyvą Vokietijai“  į Bundestagą įsileidusi Vokietija šia prasme irgi nukentėjo, savaitraštis „Die Zeit“ tai net įvardijos įspėjančiu šūviu tradicinių partijų politikams. Vis dėlto vokiečių publicisto nerimas dėl grėsmės europietiškiems teisinės valstybės principams veikiausiai pagrįsti, Th.Schmidtas net įvardija ES plėtrą į rytus kaip pernelyg skubotą, kai per lengvai patikėta vidurio bei rytų europiečių žodiniais pažadais ir nepakankamai atsižvelgta į jų realų gebėjimą suprasti europietiškus principus.

Be abejo, tikėtina, kad euroskepticizmą politinėje praktikoje „pasibalnoję“ Vengrijos, Lenkijos, dabar veikiausiai ir Čekijos lyderiai taip „dekoruoja“ savo tikslus vidaus politikoje. Deja, esama požymių jau tendencijos, kad vidurio bei rytų Europos išimtys iš ES taisyklių gresia virsti vidurio bei rytų Europos taisyklėmis ir beveik neabejotinai  rasis pagundų jas bandyti „pakelti“ iki europinių. Taip pat labai abejotina, kad vien „business as usual” naudai paaukota valdžios bei įstatymo viršenybė už radikalus balsuojantiems piliečiams užtikrins bent kiek tvarią sėkmę. Neatrodo perspektyvu, kai banaliu verslo planu „išplaunama“ tai, kas iš tiesų yra politika.

Kaip šiame kontekste atrodo Lietuva? Vietos politikai-ūkininkai bent parlamentinėje praktikoje į kraštutinumus blaškytis nelinkę (išskyrus, aišku, socialdemokratų „ieškojimus“, bet tai labai kita tema), radikalai Seime beveik neatstovaujami. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų šalies viešajame gyvenime radikali dešinė politinės nišos neturi ir įtakos nedaro. Turi ir daro, taip pat  politinę, nebūtinai tiesiogiai, kai kada, atrodytų, gana netikėtose vietose. Tarkime, viešėjam gyvenimui reikšmingam bei įtakingam Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui vadovauja ekstautininkas Gintaras Songaila (pirmininkavo tautininkams 2005–2008 m.), kuris buvo aktyvus Visagino AE priešininkas. Jei šis projektas dėl Rusijos intrigų nebūtų buvęs palaidotas, šiandien tikrai netektų kalbėti apie rusų Baltarusijos Astrave statomą AE kaip grėsmę Lietuvai.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu paskirtas Audrys Antanaitis, redaktorius interneto puslapio „Alkas.lt“, kuriame tautininkiškos idėjos atstovaujamos solidžiai, nors A.Antanaitis formaliai tautininkams nepriklauso. Tautininkai garsėja Kovo 11-osios ir Vasario 16 -osios eitynėmis, kuriose netrūksta rasistinę potekstę turintys šūkių. „Alkas.lt“ paskelbė „Valstybinės lietuvių kalbos išdavikų“ sąrašą (http://alkas.lt/valstybines-lietuviu-kalbos-isdavikai/) – Seimo narių, kurie palaikė iniciatyvą leisti Lietuvos asmens tapatybės dokumentuose rašyti raides „q“, „w“ ir „x“. Anot konservatoriaus Manto Adomėno, A.Antanaitis pirmininku ir pasirinktas dėl kategoriško požiūrio šiuo klausimu. Politiškai tai jautrus ir kompleksinis klausimas, Lietuvai siekiant atkurti su Lenkija partnerystės ryšius geopolitiškai ypač nestabiliame pasaulyje. Bet jei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos neatsisakys kovos su „išdavikais”, labai neaišku, kuo ir kaip čia viskas baigsis. Lygiai taip pat nenustebintų, jei Lietuva sulauktų nuosavos D.Trumpo-A. Babišo versijos.

2017-10-31

Politinės intrigos

Del Quentin Wilber, Byron Tau / The Wall Street Journal

„Specialusis prokuroras Robertas Miuleris atrinko Vašingtone Didįjį žiuri Rusijos kišimosi į 2016 metų rinkimus tyrime – tai ženklas, kad tyrimas intensyvėja ir žengiamą į naują fazę“, – rašo Del Quentinas Vilberas ir Baironas Tau Amerikos laikraštyje The Wall Street Journal, remdamiesi informuotais šaltiniais. „Didysis žiuri, pradėjęs darbą pastarosiomis savaitėmis, – tai signalas, kad Miulerio tyrimas, tikriausiai, truks mėnesius“, – sakoma straipsnyje.

„Iki Miulerio išrinkimo šiemet gegužę specialiojo prokuroro vaidmeniui, federaliniai kaltintojai panaudojo dar bent vieną didįjį žiuri, esantį Aleksandrijoje (Vašingtono valstijoje), kad padėtų savo baudžiamajam tyrimui, liečiančiam buvusį nacionalinio saugumo patarėją Maiklą Flyną, – praneša žurnalistai. – Šis tyrimas, kurį ėmėsi kontroliuoti Miulerio komanda, koncentruojasi į Flyno darbą privačiame sektoriuje užsienio interesais“.

„Pastarosiomis savaitėmis Miuleris paprašė Amerikos apygardos teismo Kolumbijos apygardos vyriausiosios teisėjos Beril Houel atrinkti jo reikmėms didįjį žiuri“, – sakoma toliau. Ji prašymą patenkino, informuoja autoriai, remdamiesi su tyrimu susipažinusiais žmonėmis.

Leidinys aiškina, kad didysis žiuri – tai tyrimo instrumentas, kuris leidžia prokurorams reikalauti dokumentų, priimti liudytojų priesaiką ir skelbti kaltinimus, jeigu esama nusikaltimo patvirtinimų. Teisės ekspertai laikraščiui pareiškė, jog Miulerio sprendimas rodo, kad, jo nuomone, jam reikės reikalauti dokumentacijos ir išklausyti liudytojų parodymus.

„Tai dar vienas ženklas, kad specialusis prokuroras planuoja ilgalaikį, didelio masto teisminį persekiojimą ir jo siekia, – pareiškė autoriams teisės profesorius iš Techaso universiteto Stivenas Vladekas. – Jeigu jau buvo Flyną tiriantis didysis žiuri Aleksandrijoje, nebereikėtų išradinėti dviračio tam pačiam vyrukui. Tai rodo, kad tyrimas didesnis ir platesnis, negu Flynas, gal jis didele dalimi toks pat“.

Dalyvaujant Siobanui Hjuzui ir Rebekai Bolhauz

Informacijos šaltinis – The Wall Street Journal

2017.08.09; 15:00

Politinės intrigos

Kokia yra ginkluoto konflikto, alinančio Rytų Ukrainą nuo 2014 m., kilmė? Kokį vaidmenį Rusija vaidino eskaluojant beginklį pasipriešinimą Donbase po Euromaidano revoliucijos pergalės? Kada, kaip ir kokiu lygmeniu įsitraukė Maskva? Kokia buvo vietinių šaltinių svarba konfliktui, palyginti su išoriniais veiksniais, t. y. Kremliaus slaptais veiksmais Ukrainoje?

Tai, kaip mes atsakysime į šiuos klausimus, turės ilgalaikių pasekmių Vakarų minčiai, politikai ir diplomatijai, nukreiptoms į Rusiją ir Ukrainą ateityje. Neseniai buvo paviešinta naujų įrodymų ir tyrimų rezultatų, geriau nušviečiančių situaciją.

Stebinčius padėtį Rusijoje neseniai suintrigavo paviešinti elektroniniai laiškai, siųsti į Vladislavo Surkovo, oficialaus prezidento Putino patarėjo, atsakingo už Rusijos užsienio politiką Ukrainoje ir Maskvos satelitinėse valstybėse Gruzijos šiaurėje, biurą ir iš jo. Surkovo laiškai sukėlė dar vieną bangą kalbų apie Rusijos dalyvavimą pseudopilietiniame kare ir „liaudies respublikų“ atsiradime Rytų Ukrainoje. Nutekinti laiškai darkart patvirtina, kad ginkluotas konfliktas Ukrainos Donbase yra – didžiąja dalimi – Kremliaus projektas.

O dviem mėnesiais anksčiau kitas laiškų nutekinimo atvejis pateikė įrodymų, kurie sukėlė arba turėjo sukelti abejonių dėl ankstesnės trinties Rytų ir Pietryčių Ukrainoje užuomazgų. Dokumentuose kalbama apie įvykių, kurie galiausiai išsirutuliojo į 2014 m. balandį prasidėjusį ir tebesitęsiantį mažo intensyvumo karą Donbase, priešistorę.

2016 m. rugpjūtį generalinis Ukrainos prokuroras paviešino vaizdo įrašą, kuriame užfiksuota pokalbiai tarp Sergejaus Glazjevo, Rusijos prezidento patarėjo, ir kelių rusų ir ukrainiečių prokremliškų aktyvistų, buvusių ar gyvenančių Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Šie dialogai buvo įrašyti 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Jie iliustruoja Maskvos slaptą paramą antivalstybinėms protesto akcijoms rusakalbiuose Ukrainos regionuose po Euromaidano revoliucijos pergalės 2014 m. vasario 21 dieną. Įrašai atskleidžia pačios Rusijos valstybės arba formaliai nevyriausybinių, bet Kremliaus diriguojamų Rusijos grupių įsitraukimą inicijuojant, koordinuojant ir finansiškai remiant separatistų mitingus, demonstracijas, piketus ir kitas panašaus pobūdžio akcijas Kryme, taip pat regionų sostinėse Rytų ir Pietryčių Ukrainoje po Euromaidano revoliucijos pergalės.

Tarkim, 2014 m. kovo 1 d. Putino patarėjas Glazjevas štai apie ką informavo su juo kalbėjusį Anatolijų Petrovičių iš Pietryčių Ukrainos Zaporožės miesto: „Man įsakyta sukelti visus, sukelti žmones. Žmonės turėtų susirinkti aikštėje ir reikalauti Rusijos pagalbos kovojant su banderininkais. Specialiai apmokyti žmonės turėtų išmesti banderininkus iš regiono tarybos pastato. Tada jie turėtų surengti regiono tarybos posėdį, sukurti regiono veikimo komitetą, suteikti jam vykdomąją valdžią ir vadovavimą policijos pajėgomis. Gavau tiesioginius įsakymus iš vadovybės – sukelti žmones Ukrainoje, kur tik galime. Vadinasi, mums reikia išvesti žmones į gatves, kaip kad išvedėm Charkove! Kuo greičiau! Prezidentas jau pasirašė įsakymą. Operacija jau prasidėjo, mes gavome informacijos, kad kariuomenė jau pajudėjo. Ko jie laukia? Vien tik jėga mums nieko nepavyks. Jėga naudojama tik tam, kad paremtų žmones, ne daugiau. Jeigu ne žmonės, apie kokią paramą galima kalbėti?“

Svarbiausias Glazjevo įrašų aspektas yra ne turinys. Būtina suprasti, kad pokalbiai buvo įrašyti 2014 m. vasarį–kovą, t. y. kelios savaitės prieš tai, kai po Euromaidano pilietinis konfliktas Rytų Ukrainoje virto pseudopilietiniu karu Donbase.

Prieš Glazjevo įrašų paskelbimą visuotinai priimta Rusijos ir Ukrainos karo kilmės interpretacija buvo tokia: Maskva įsikišo, pirma su sukarintų grupuočių, o paskui su reguliariosios kariuomenės pagalba į stiprėjančią proukrainietiškų ir prokremliškų Ukrainos piliečių konfrontaciją Donbase. Keli rimti stebėtojai net abejojo, ar Kremliaus vaidmuo buvo lemtingas beginklį – nors ir ne be kraujo praliejimo – konfliktą, vykusį žiemą Rytų ir Pietų Ukrainos miestų gatvėse, paverčiant tariamai pilietiniu karu 2014 m. pavasarį. Vis dėlto tarp ukrainiečių ir užsienio stebėtojų netilo ginčai dėl prokremliškų protesto akcijų, kurios vyko anksčiau ir tariamai sukėlė ginkluoto konflikto protrūkį, kilmės.

Net kai kurie „rusocentriškos“ Donbaso konflikto interpretacijos šalininkai sutiko, kad kultūriniai ir regioniniai skirtumai tarp rusakalbių Ukrainos rytų ir pietų ir ukrainietiškai kalbančių vakarų ir dvikalbio centro buvo pagrindinė trinties po Euromaidano tokiuose rusiškai kalbančiuose miestuose kaip Charkovas, Luhanskas, Doneckas ar Odesa priežastis. Po revoliucijos daugelio Ukrainos rusakalbių veikla – bent jau taip buvo manoma – sukėlė konfrontaciją su nauja provakarietiška ir nacionalistine vadovybe, atsidūrusia valdžioje. Vietinės reikšmės nesutarimai, atrodė, privedė prie konflikto Donbase, į kurį, kaip galiausiai Kremlius suprato, būtina arba tiesiog pravartu – priklausomai nuo aiškintojo – įsiterpti.

Aišku, įrodymai, esantys Glazjevo įrašuose, nepaneigia Ukrainos regioninių skirtumų kaip Donbaso konflikto kilimo faktoriaus. Tiesą sakant, paviešintuose pokalbiuose minimas ne Donbasas, o kiti rusakalbės Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionai. Iš tų įrašų tik galima daryti prielaidą, kad panašaus pobūdžio įsiterpimas vyko ir pačiame Donbase ir kad jau dokumentuotas Kremliaus dalyvavimas tam tikrose vietovėse tėra ledkalnio viršūnė.

Glazjevo įrašai, tiesą sakant, galėtų būti vertinami kaip argumentas, sustiprinantis regioninių skirtumų pačioje rusakalbėje Ukrainoje aktualumą – sena posovietinių tarpnacionalinių studijų tema. Jie atskleidžia, kad Maskva buvo įsitraukusi į platesnio masto bandymą destabilizuoti rusakalbius Ukrainos regionus, bet jai pavyko įžiebti pseudopilietinį kartą tik Donbase. Rusijos informacinė įtaka buvo nepakankamai stipri, kad taip nutiktų ir kituose rusakalbiuose regionuose, kuriuose Glazjevas su vietiniais bendrininkais – kaip įrodo įrašai – aktyviai rėmė separatistines nuotaikas. Nutekinimą galima vertinti kaip ankstesnių interpretacijų, laikančių specifinius regioninius faktorius lemiamais skylant Ukrainai, įrodymą.

Kita vertus, įrašų chronologija ir dokumentuotas Glazjevo įsitraukimo į šiuos Ukrainos įvykius mastas palaiko ir kitokį naratyvą. Šis naratyvas implikuoja, kad Rusija tikrai nebuvo trečias papildomas veikėjas arba faktorius, įsiterpęs vėliau, kai protestai įgijo smurtinį charakterį ir sukėlė pirmuosius susirėmimus 2014 m. balandį. Glazjevo įrašai rodo, kad Maskva jau buvo įsivėlusi į didžiąja dalimi neginkluotus protestus Rytų ir Pietryčių Ukrainoje iškart po Euromaidano pergalės, 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Kremlius yra atsakingas bent jau už dalį separatistinių veiksmų kelias savaites iki tikrojo karo pradžios.

Vis dėlto slapti Maskvos prieškariniai veiksmai neatnešė didesnių rezultatų pagrindinėje Ukrainos dalyje 2014 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Stebėtina, bet ganėtinai silpna Ukrainos valstybė – ką tik sukrėsta didelio masto revoliucijos – buvo pakankamai stipri, kad atsilaikytų prieš slaptą Rusijos nekarinį pasikėsinimą į jos vientisumą ir suverenumą. Vienintele išimtimi 2014 m. vasarį tapo Krymas, kur – kaip mes jau žinome – Rusijos specialiosios tarnybos suvaidino svarbiausią vaidmenį kurstant separatistinę veiklą.

Rusijos ir Ukrainos konflikto kilmė po Glazjevo įrašų paviešinimo atrodo kiek kitaip. Dabar matyti, kad Maskva, arba bent jau dalis Rusijos valdžios, 2014 m. vasario pabaigoje bandė aneksuoti ne tik Krymą, bet ir didelius žemės plotus Pietryčių ir Rytų Ukrainoje, siekdama sukurti vadinamąją Novorosiją. Kad pasiektų šį tikslą, vietiniai prorusiški aktyvistai pirma turėjo pateikti teisinį ir/arba politinį pretekstą oficialiam Rusijos kariniam įsikišimui. Rusijos karių naudojimas užsienyje buvo ką tik padarytas teisėtu (pačios Rusijos), 2014 m. kovo 1 d. priėmus specialiąją Federalinės Tarybos rezoliuciją, suteikiančią prezidentui teisę „naudoti Rusijoskarines jėgas Ukrainoje, siekiant pagerinti visuomeninę ir politinę tos šalies padėtį“.

Nepaisant to, Rusijos publikai ir tarptautinei bendruomenei vis tiek reikėjo svaraus tokio pobūdžio ekspansionizmo pagrindimo, sklindančio iš pačios Ukrainos. Todėl oficialus (arba į tokį panašus) dokumentas arba ypač opus politinis įvykis turėjo atsirasti pačiame Ukrainos regione, kurį norima užgrobti, taip pateikiant šovinių Kremliaus propagandos kulkosvaidžiui. Toks pirminis žingsnis viename ar kitame Ukrainos regione būtų išpūstas Rusijos žiniasklaidos kaip svari priežastis paruošti ir įvykdyti ginkluotą „humanitarinę“ Maskvos jėgų intervenciją į Ukrainos teritoriją, galiausiai aneksuojant tas žemes (formaliai arba neformaliai).

Šis scenarijus daugmaž išsikristalizavo Kryme. Glazjevo pokalbiai su Rusijos politikais-imperialistais Konstantinu Zatulinu ir Krymo prorusišku separatistu Sergejumi Aksionovu atskleidžia kai kurias smulkmenas. Netgi Simferopolyje lemtinga autonominės respublikos parlamento sesija, inicijavusi Krymo atsiskyrimą, turėjo būti surinkta ir priversta balsuoti su Maskvos sukarintų pajėgų pagalba, kaip vėliau duotame interviu pripažino prastai pagarsėjęs narys Igoris Girkinas (Strelkovas).

Kažkas panašaus – kaip įrodo Glazjevo įrašai – buvo bandyta arba bent jau planuota Charkove, Odesoje ir kituose miestuose. Ir vis dėlto ukrainiečių pagalbos šauksmas Maskvai nepasigirdo, kaip buvo planuota, porą savaičių po Euromaidano. „Pilietinis“ karas, prasidėjęs tik po mėnesio Donbase, matyt, buvo Maskvos atsarginis planas. Galbūt tai buvo visiškai improvizuotas scenarijus, išsirutuliojęs iš pirmiau neginkluotos, bet veiksmingos kovos siekiant diskredituoti Ukrainos valstybę, kurią vykdė Rusijos diriguojami aktyvistai tų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje. Reikės daugiau įrodymų, kad ši įvykių seka būtų deramai patvirtinta ir dokumentuota.

Bet jau dabar Glazjevo įrašai pateikia tiesioginių įrodymų to, ką ankstesni empiriniai tyrimai jau buvo atskleidę. Bent vienas svarbus žmonių ratas Kremliuje jau aktyviai kurstė Rytų Ukrainos socialinį konfliktą kelias savaites prieš slaptą sukarintų Rusijos pajėgų invaziją. Jie taip pat parodo, kokio atlygio prorusiški „antifašistai“ sulaukė iš Kremliaus ir Kremliui pavaldžios grupės.

Visus šiuos dalykus galima buvo numanyti ir prieš pasirodant Glazjevo įrašams. Egzistavo du akivaizdūs prieštaravimai „ukrainocentriškame“ Donbaso konflikto kilmės naratyve: visų pirma, keistai „necivilizuoti“ Ukrainos Donbaso visuomenės bruožai. Ryčiausios Ukrainos dalies gyventojai buvo apibūdinami kaip labiau prosovietiški ir patriarchališki nei kitų Ukrainos sričių. Ukrainai 1991 m. tapus nepriklausoma, svarbiausios Donbaso socialinės, politinės ir ekonominės struktūros buvo didžiąja dalimi užgrobtos pusiau kriminalinio Donecko klano ir jo politinio sparno Regionų partijos. Turint tai omeny, keista, kad 2014 m. pavasarį didžiausią nostalgiją sovietinei praeičiai jaučianti Donbaso visuomenė sugebėjo (kaip atrodo) savo jėgomis surengti priešvyriausybinį protestą be (oficialios) regione dominuojančio Donecko klano pagalbos. Net dar nepasirodžius Glazjevo įrašams ši istorija – neatsiejama Rusijos ir Ukrainos konflikto kaip pilietinio karo naratyvo dalis – atrodė nevisavertė.

Antra, nors prieš konfliktą Ukrainos Donbasui buvo būdingos tam tikros socialinės ir kultūrinės patologijos, jo socialinis gyvenimas vis tiek buvo funkcionalus ir struktūruotas. Kaip ir bet kuriame kitame šiuolaikinio pasaulio regione, Donecke prieš slaptą Rusijos invaziją egzistavo daugybė įtvirtintų ir tarpusavy susijusių politinių, industrinių, edukacinių, kultūrinių ir kitų institucijų su formaliais vadais ir neformaliais lyderiais, žinomais didžiajai daugumai Donbaso gyventojų. Bet nė vienas iš vietinių žymių žmonių neprisidėjo ir tikrai nevadovavo Donbaso „sukilimui“ 2014 m. pavasarį. Nors Donbase – kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje – buvo nemažai regionui svarbių politikų, žurnalistų, gydytojų, verslininkų, rašytojų ir t. t., susidaro įspūdis, kad nė vienas neprisidėjo – jei ne kaip lyderis, tai bent kaip aktyvus dalyvis – prie vadinamojo „Rusų pavasario“ 2014 metais.

Vienintelis svarbus Ukrainos politikas, oficialiai įsivėlęs į vadinamąjį sukilimą Donecke, buvo Olegas Cariovas, prastai pagarsėjęs Ukrainos parlamento prieš Euromaidaną narys. Cariovas kurį laiką buvo dabar jau iširusio Novorosijos – vadinamųjų Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ – parlamento pirmininkas. Reikia pabrėžti, kad Cariovas yra kilęs ne iš Donbaso, o iš gretimos Dniepro srities, ko gero, atkakliausiai proukrainietiško rusiškai kalbančio šalies regiono. Donbaso sukilimo ir vadinamųjų „liaudies respublikų“ lyderiai buvo Rusijos piliečiai, tokie kaip pasižymėję ultranacionalistai Igoris Girkinas arba Aleksandras Borodajus, arba iki tol nežinomi arba mažai žinomi Donbaso atstovai, tokie kaip pirmasis Donecko „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubarevas, taip pat rusų ultranacionalistas.

Glazjevo įrašai padėjo paaiškinti šių prieštaravimų priežastis. Neva daugybės palaikymo balsų sulaukęs sukilimas Rytų ir Pietryčių Ukrainoje nuo pat pradžių 2014 m. pavasarį buvo kruopščiai kontroliuojamas ir palaikomas Maskvos. „Rusų pavasariui“ Donbase nereikėjo aktyvios vietinės pilietinės visuomenės. Politinius lyderius ir resursus pateikė Maskva, o vietinės svarbos žmonių įsitraukimas nebuvo būtinas.

Šis aiškinimas turėtų pakeisti ne tik viešąjį dialogą apie „Ukrainos krizę“, bet ir Vakarų požiūrį į Minsko susitarimus. Vakarai turėtų permąstyti savo poziciją dėl Ukrainos politinių Minsko susitarimų reikalavimų greito įvykdymo. Akivaizdu, kad Ukraina buvo priversta politiškai nusileisti Maskvai, kol ta vykdė prieš ją aukų pareikalavusius karinius veiksmus pirmųjų (2014 m. rugsėjį) ir antrųjų (2015 m. vasarį) Minsko susitarimų metu.

Glazjevo įrašai taip pat parodo, koks menkas yra socialinis naujų politinių taisyklių, Minsko susitarimų numatytų Donbasui, pagrindimas. Vakaruose populiarus Minsko susitarimų numatyto nuolaidžiavimo separatistams aiškinimas yra toks: iš pilietinės visuomenės valios kilęs pasipriešinimas Donbase turėtų atsispindėti jo ateities statuse. Glazjevo įrašai rodo, kad visas Rytų Ukrainos sukilimas buvo mažiau žmonių palaikymo sulaukęs fenomenas, nei buvo manyta. Jeigu mes suvokiame Rusijos vaidmenį ir imperinę, o ne lokalią sukilimo dimensiją, Minsko susitarimų siūlomas kompromisas nušvinta kita spalva.

Minsko kompromisas nebeatrodo kaip tam tikrų Donbaso ypatumų įsisąmoninimas iš Ukrainos ir Vakarų pusės. Priešingai, pasirodžius Glazjevo įrašams, būsimas ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas atrodo kaip keistas apdovanojimas už Rusijos laimėjimus kurstant savaime silpnas separatistines tendencijas Rytų Ukrainoje po Euromaidano pergalės. Nuo 2014 m. Ukrainoje jaučiama bendra decentralizacijos tendencija, nesusijusi su Minsko susitarimais ir esanti tiesioginiu Euromaidano revoliucijos laimėjimu. Dėl šios priežasties ypatingas šiuo metu okupuotų teritorijų statusas, numatytas Minsko susitarimų, neturi prasmės. Visi Ukrainos regionai jau įgijo arba įgis naujų teisių, daugiau pareigų ir didesnę autonomiją. Jeigu šiuo metu Maskvos valdomos teritorijos taps vėl pavaldžios Kijevui, jos taip pat gaus naudos iš platesnio masto Ukrainos decentralizacijos.

Du Ukrainos vyriausybės ir separatistinių pseudorespublikų Minske pasirašyti susitarimai labiau atspindi ne specifinius Donbaso regiono interesus, o Rusijos laimėjimus vykdant slaptas operacijas. Vakarai privalo turėti tai omeny, nagrinėdami klausimą, kaip ir kada Kijevas turėtų (ir ar išvis turėtų) įgyvendinti atitinkamus Minsko susitarimų punktus.

Andreasas Umlandas yra Euroatlantinės kooperacijos instituto Kijeve vyriausiasis mokslinis darbuotojas ir Vokietijoje leidžiamos dvikalbių knygų „Soviet and Post-Soviet Politics and Society“ redaktorius.

Informacijos šaltinis – www.geopolitika.lt

2017.03.21; 10:56

Politinės intrigos

Donaldo Trumpo šeštadienio „bomba“ – žodžiai, kad jo rinkiminio štabo telefonų buvo klausomasi Barako Obamos įsakymu, negalės atitraukti nuo „Rusijos klausimo“: šiame dosjė atsiskleidžiančias paslaptis ir netikėtus posūkius žiniasklaida lygina su „rusų matrioška“.

Prezidentas, kuris svajojo apie „atvirą“ dialogą su Putinu, užklupusių įtarimų akivaizdoje apsupa save „vanagais–realistais“.

„Rusija – kaip uždelsto veikimo bomba prezidento Trumpo administracijos valdininkams“, – rašo Denas Bolcas (Dan Balz) leidinyje The Washington Post.

„Dar daug kas nežinoma apie tą skandalą, pavyzdžiui, apie Trumpo rinkimų štabo valdininkų ir jo patarėjų kontaktus su rusais, – sakoma straipsnyje. – Be abejo, tų kontaktų būta. Kai kurie iš jų atrodo rutininiai, tačiau tų kontaktų aplinkybės ir turinys ne visai žinomi“.

Matrioškos su Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino portretais

Matyt, Trumpas žiūri į visą tą istorija kaip į bandymą atimti iš jo prezidentavimo teisėtumą. Jis toliau išsisukinėja atsakinėdamas į klausimą, ar asmeniškai tiki žvalgų išvadomis.

Kai pasirodė naujų pranešimų apie Trumpo administracijos kontaktus su rusais, prezidentas raginimus toliau tirti ryšius su Rusija pavadino „raganų medžiokle“. „Šeštadienį prezidentas pasinaudojo klasikiniu būdu, kad sukeltų naują skandalą. Per Twitter jis apkaltino Obamos administraciją „Trumpo bokšto“ pasiklausymo sąmokslu. Jis nepateikė jokių tą kaltinimą pagrindžiančių įkalčių,“, – rašo autorius.

„Ryšių su Rusija tyrime yra keletas elementų“, – tęsia Bolcas. – Ar užsienio valstybė bandė įsiskverbti į Amerikos rinkimus? Ar iš tikrųjų buvo koks nors Trumpo štabo ir rusų slaptas susitarimas ar bendradarbiavimas, siekiant pakenkti Hilary Klinton štabui?

„Tai dalis Trumpo darbotvarkės pirmaisiais prezidentavimo metais, lygiagrečiai su iniciatyvomis sveikatos apsaugos ir apmokestinimo sferoje. Prezidentui reikalinga nauja strategija, kuri atitiktų tikrąjį Rusijos problemos sudėtingumo lygį“, – apibendrina Bolcas.

XXX

„Per 2016 metų rinkiminę kampaniją antrasis Trumpo rinkimų štabo vadovas Paulas Manafortas reguliariai  kalbėdavosi su savo senu partneriu – Kijeve gyvenančiu buvusiu Rusijos armijos vertėju“, – rašo The New York Times žurnalistai. Pernai liepą Respublikonų partijos suvažiavime Trumpo komandos narys Dž. Gordonas susitiko su Rusijos ambasadoriumi JAV Sergejumi Kisliaku. „Tai atsitiko tuo momentu, kai Gordonas padėjo išbraukti iš partinės platformos karingas formuluotes, liečiančias Rusijos konfliktą su Ukraina“, – tvirtina leidinys.

Donald Trump. The Washington post.com nuotr.

„O Džeisonas Grinblatas, anksčiau buvęs Trump Organization juristas, o dabar vienas iš Baltųjų rūmų pirmininkų tarptautinėms deryboms pernai vasarą buvo susitikęs su Rusijos vyriausiuoju rabinu Berlu Lazaru, Rusijos prezidento Putino sąjungininku“, – praneša autoriai.

Amerikos demokratai žiūri į įtartinus Trumpo aplinkos ryšius ir jų netikslius pareiškimus neigiant kontaktus su rusais kaip į elementą bendro vaizdo, neigiančio Trumpo įtikinėjimus, kad jis ir jo aplinka „neturi jokių sąsajų su Rusija“. „Prezidento šalininkai sako, kad nekalti susitikimai, kurie yra rutina bet kurio naujo prezidento komandai, dabar politiniais sumetimais aiškinami kaip kažkoks ardomasis darbas“, – pažymi leidinys. 

Vasarį Trumpas pareiškė: „Aš neturiu jokių sąsajų su Rusija“, – ir pridūrė: „Kiek man žinoma, nė vienas žmogus, su kuriuo aš turiu reikalų, irgi neturi“.

Iš tikrųjų žiniasklaida aptiko daugybę Trumpo aplinkos kontaktų su rusais, kurie dirba Putino vyriausybėje arba yra jai artimi.

Matydami bet kokiuose kontaktuose ką nors įtartino, „mes tampame labiau rusiški, negu rusai“, perspėja buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Džonas R. Bajerlis. Jis sakė, kad dabar kai vėl nuvažiuoja į Rusiją, seni pažįstami atsisako su juo susitikti dėl „grynai antivakarietiškos, antiamerikietiškos isterijos“, – bijo, kad juos apkaltins per dideliu draugiškumu Amerikai, perduoda leidinys.

Leidinio nuomone, Trumpas tikisi atsikratyti „nekritiško Putino gerbėjo“ įvaizdžio. Antai, į  aukščiausias pareigas Nacionalinėje saugumo taryboje Rusijos reikalams jis paskirs ekspertę Fioną Hil, kuri, kaip manoma, Putiną vertina skeptiškai.

Autoriai smulkiai aprašinėja straipsnio pradžioje minėtus susitikimus.

Grinblatas, Trumpo štabe kuravęs rinkiminę agitaciją tarp žydų, sakė, kad neaptarinėjo su Berlu Lazaru Rusijos ir Amerikos santykių plačiąja prasme, o patį susitikimą su rabinu pavadino „tikriausiai ne tokiu jau naudingu“.

Gordonas, savo ruožtu, pareiškė, kad trumpai šnektelėjęs su Kisliaku „pakartojo kai kurias rinkimų štabo tezes apie santykių su Rusija gerinimą“, bet nesigilino į politinius klausimus iš esmės. Posėdyje, kur buvo sudarinėjama Respublikonų partijos platforma, Gordonas atmetė raginimą tiekti Ukrainai „mirtiną gynybinę ginkluotę“, bet jis įtikinėja, kad pašnekesys su Kisliaku ir platformos formuluotės tarpusavyje visiškai nesusiję.

„Konstantino V. Kilimniko atvejis (…) painesnis“, – tęsia leidinys. „Kilimnikas prieš daugelį metų dirbo vertėju Rusijos ginkluotosiose pajėgose. Manafortas jį pasamdė 2005 metais, po to, kai iš demokratijos kūrimu užsiimančios amerikiečių organizacijos International Republican Institute Maskvos biuro jis buvo pašalintas dėl nuogąstavimų, kad svetimus informuoja apie jos veiklą“, – sakoma straipsnyje.

Pernai Kilimnikas buvo tardomas Ukrainoje dėl įtariamų ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. „Jo advokatas ir buvęs Ukrainos prokuratūros bendradarbis pavadino tyrimą nerimtu ir politiškai motyvuotu; tyrimas buvo nutrauktas, nepateikus Kilimnikui kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.

XXX

„Spėlionese apie Trumpo ir jo aplinkos ryšius su Rusija visi keliai veda link Sergejaus Kisliako, – rašo Paolas Valentinas leidinyje Corriere della Sera. – Būtent jis, Kremliaus ambasadorius JAV nuo 2008 metų, yra ta figūra, kuri jungia gausybę tos mįslingos istorijos gijų“.

„Ar iš tikrųjų tas apkūnus per 60 metų amžiaus nuoširdžios ir dviprasmiškos sovietinio aparato veikėjo išvaizdos vyriškis – „pats pavojingiausias diplomatas Vašingtone“, kaip rašė Politico?

Obamos laikų buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas, „labai griežtos politikos su Kremliumi šalininkas ir, nepaisant skirtumų, didelis Kisliako draugas, pabrėžė: „Jo darbas – atstovauti savo šaliai, ir jis tai daro labai gerai“.

Rusiškos matrioškos

Tuo tarpu jau polemizuojama dėl dviejų kandidatų, kurie laikomi favoritais į JAV ambasadoriaus postą Maskvoje. Energetikos srities verslininkas Karteris Peidžas, kuris anksčiau turėjo dalykinių ryšių su Gazprom‘u, laikomas vienu iš Trumpo ir Putino ryšininkų. Peidžas vakar taip pat pripažino, kad buvo susitikęs su Kisliaku Respublikonų partijos suvažiavime.

Antras kandidatas ambasadoriaus Maskvoje vaidmeniui – tai „Amerikos diplomatijos legenda“ Ričardas Biortas, „tačiau Gazprom‘as buvo ir jo klientas“, pažymi autorius.

„Net jei tai atsitiktinumas, kur nepasisuksi, atrodo, kad Rusijos šešėlis persekioja Trumpo administraciją“, – apibendrina autorius.

XXX

Prezidentas Trumpas svaidosi žaibais ir griaudėja griausmais Obamos adresu ir mano, kad jį supa sąmokslininkai, rašo Süddeutsche Zeitung apžvalgininkas Hubertas Vetcelis.

„Eksprezidentas Barakas Obama vargu ar davė nurodymą klausytis Respublikonų partijos kandidato telefoninių pokalbių. Tokie tvirtinimai rytiniame Twitter pašte greičiau išduoda naujojo prezidento polinkį į paranoją ir impulsyvių emocijų nekontroliavimą“, – mano autorius.

Bet Trumpas kažkiek ir teisus: kažkas iš specialiųjų tarnybų ar nacionalinio saugumo institucijų aprūpina žiniasklaidą opia informacija.

„Trumpas ir jo aplinka atkakliai tvirtina, kad Obamą supa klika, į kurią įeina specialiųjų tarnybų, FTB, Valstybės departamento ir kitų neva tai „kairiųjų“ okupuotų vyriausybinių žinybų, siekiančių pakenkti ir nuversti Trumpą, atstovai“, – sakoma straipsnyje.

Patys „sąmokslininkai“, atrodo, savo misiją įsivaizduoja kitaip. „Pagal skirtingą informaciją iš Vašingtono, žinybose yra gerai informuotų bendradarbių, kurie Trumpą laiko ne kuo kitu, o tik prezidento Vladimiro Putino marionete. Girdi, Rusijos specialiosios tarnybos iš pradžių padėjo Trumpui įžengti į Baltuosius rūmus, o dabar jį šantažuoja“, – perduoda Vetcelis.

Kuri iš šių dviejų versijų teisinga? „Prezidentą apšaudo todėl, kad jis vykdo „neteisingą“ politiką Rusijos atžvilgiu, o gal bevardžiai patriotai valdžios aparate stengiasi išgelbėti JAV ir visą laisvąjį pasaulį? Viena aišku: JAV politiką graužia paranoja ir nepasitikėjimas. Ir taip bus tol, kol tema „Trumpas ir Rusija“ nebus viskas išsiaiškinta (…). Deja, JAV Kongresas nelabai domisi šia tema“, – apgailestauja autorius.

XXX

„Atvirumas apie Rusijos vyriausybės ryšius su Trumpo komanda virto žaidimu „rusiškos matrioškos“: nors ir labai neįtikėtina, kiekvienos matrioškos viduje visada atsiranda nauja“, – rašo El Pais redakcijos straipsnyje. Iš pradžių Maiklas Flinas buvo atstatydintas iš nacionalinio saugumo patarėjo posto. O dabar kilo skandalas dėl naujojo generalinio prokuroro Džefo Sešnso susitikimo su RF ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku rugsėjy, per numanomų Rusijos hakerių atakų įkarštį. 

Daug triukšmo sukėlęs Rusijos ambasadorius Amerikoje ponas Sergejus Kisliakas

„Matyt, Putinas nuo pat pradžių įžvelgė, kad Trumpas – tai šansas išvengti ir tradicinių respublikonų, ir demokratų spaudimo Rusijai ir jos užsienio politikai, ir todėl ėmėsi suartėjimo operacijos. Neįtikėtina kitkas – Trumpo žmonės lengvai pasidavė jo žaidimo gudrybėms. Jeigu jie, varomi neapykantos demokratams, leidosi sau „padėti“ laimėti rinkimus, tai blogai. O jeigu jie priėmė pagalbą, nes jiems patinka stiprių valdytojų, kurie aiškiai kreipiasi į tautą ir nori, kad pasaulyje nebūtų įsipareigojimų, idėja, – tai dar blogiau. Šiaip ar taip, Putino šešėlis visada persekios Trumpą“, – apibendrina leidinys.

XXX

„Trumpo prezidentavime nuolatinis chaosas“, – tvirtina The Washington Post.

„To bruzdesio centre – nekantrus prezidentas, kurį vis labiau nuvilia jo administracijos negebėjimas atsikratyti to įspūdžio, kad jo rinkimų štabas bendradarbiavo su Rusija, nutraukti informacijos nutekėjimą nacionalinio saugumo ir tarptautinių nesutarimų klausimais, ir pasiekti kokių nors ženklių laimėjimų“, – sakoma straipsnyje.

Trumpas jaučiasi apsuptas iš visų pusių ir mano, kad jo prezidentavimą žinomais ir iki šiol neregėtais būdais persekioja grupė su Obama susijusių kritikų, federalinių biurokratų ir žvalgybininkų, nekalbant jau apie žiniasklaidą, kurią jis pavadino „amerikiečių tautos priešu“, rašo laikraštis.

Pasak respublikono Danos Rorabacherio, Trumpas savo draugams administracijoje sakė, kad jis persekiojamas už priešinimąsi „vanagiškam“ požiūriui į Rusiją. „Atminkite, ką sakė Duaitas Eizenhaueris: egzistuoja karinės pramonės kompleksas. Tas kompleksas tebeegzistuoja ir turi nemažai valdžios“, – pabrėžė Rorabacheris.

„Tai visai ne paranoja, kai taip yra iš tikrųjų. Tai nutekėjimas po nutekėjimo iš (žvalgybininkų bendruomenės) bendradarbių ir buvusių Obamos administracijos valdininkų, – pareiškė Atstovų rūmų Žvalgybos komiteto pirmininkas Devinas Nanzas. – Baltieji rūmai rimtai sunerimę ir bando rasti sisteminį būdą toms problemoms išspręsti“.

Antradienį vėlai vakare Baltuosiuose rūmuose viešpatavo džiugi nuotaika, kai Trumpas grįžo pasakęs kalbą Kongrese, ir, regis, susigrąžino situacijos kontrolę. Trečiadienį vakare „netikėtai linksmybės baigėsi“, rašo leidinys: „The Washington Post pirmą kartą pranešė, kad generalinis prokuroras Džefas Sešnsas buvo susitikęs su Rusijos ambasadoriumi, nors prisiekęs per klausymus Senate jis sakė, kad neturėjo jokių kontaktų su rusais“. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Trumpas viešai apgynė prokurorą ir pareiškė, kad jis neturi nusišalinti nuo ryšių su Rusija tyrimo, bet po kelių valandų Sešnsas sušaukė spaudos konferenciją, kad praneštų kaip tik apie tai, – „o tai prilygo atviram nepaklusnumui prezidentui“, rašo leidinys.

Trumpas „tiesiog kunkuliavo iš įniršio, pasak Baltųjų rūmų valdininkų. Jis priekaištavo jiems už Sešnso sprendimą nusišalinti nuo tyrimo, manydamas, kad tas pasidavė žiniasklaidos ir kitų kritikų spaudimui, užuot priešinęsis, turėdamas visišką Baltųjų rūmų paramą“, – sakoma straipsnyje.

XXX

„Tikroji Trumpo komandos užmegztų kontaktų su Rusijos valdžia prigimtis lieka neįminta“, – rašo Le Figaro Lora Mandevil.

„Tomis dienomis Vašingtone neįmanoma išvengti „Rusijos klausimo“: neįžengiamos paslaptys, netikėti posūkiai, kategoriški tvitai“, – rašo žurnalistė. Demokratai „stengiasi padaryti Trumpą neteisėtu, remiantis kaltinimais, kad jis – Putino marionetė“, kai tuo tarpu „respublikonų administracija postringauja prieštaravimais, kad kairieji stengiasi pateisinti savo pralaimėjimą rinkimuose prasimanymais apie Kremliaus sąmokslą“. O juk Trumpas svajojo apie „atvirumą“ dialogui su Putinu, primena autorius.

Po nacionalinio saugumo patarėjo generolo Maiklo Flino nelemto pasitraukimo Trumpas tikėjosi užmiršti „nemalonią Rusijos problemą“ dėka savo optimistiško ir iškilmingo kreipimosi į Kongresą sėkmės. Tačiau nauji informacijos nutekėjimai atskleidė, kad teisingumo ministras Džefas Sešnsas, prisiekęs Kongresui, nepaminėjo savo susitikimų su Rusijos ambasadoriumi Kisliaku, sakoma toliau.

Karikatūra: vis dar nežinome, kokie santykiai susiklostys tarp Donaldo Trampo ir Vladimiro Putino (kuris kurį neša).

Trumpas karštai gynė savo ministrą, tačiau jo artimieji pasakoja, kad jis labai nusivylęs ir jaučiasi apgultyje. „Tokį įsiūtį liudija nauja, šeštadieninė Trumpo „bomba“: jis paskelbė sužinojęs apie jo rinkimų štabo telefonų pasiklausymą per rinkimų kampaniją Obamos nurodymu ir pareikalavo, kad Kongresas ištirtų tą informaciją, – praneša Mandevil. – Tokie sunkūs kaltinimai gali padėti Trumpui laikinai atitraukti dėmesį nuo Rusijos dosjė“.

Bet jie neleis išvengti pagrindinių klausimų: ar buvo suokalbis su Kremliumi ir ar Kremlius režisavo Amerikos prezidento rinkimų destabilizaciją? – rašo Mandevil.

XXX

Žinoma tik miglota idėja, kad Trumpas metų metus palaiko „tiesioginius ir netiesioginius ryšius su neoficialiu tinklu Rusijos mafijozų, oligarchų ir kleptokratų“, atvykusių iš Rusijos ir buvusios SSSR, kurie aprūpino jį pinigais, kai jis turėjo sunkumų, rašė Džeimsas Henris leidinyje The American Interest.

Kaip nurodo buvęs valstybės sekretoriaus pavaduotojas Klintono administracijoje Stroubas Telbotas, Trumpą užgulę įtarimai gali pristabdyti naujos politikos pradžią Rusijos linkme. Prezidentas apsupo save tokiais vanagais-realistais, kaip Herbertas Makmasteris Saugumo taryboje, Džeimsas Metisas gynybos ministerijoje ir net Styvas Benonas, vyriausiasis politikos patarėjas ir prezidento strategas. O paskyrus į Saugumo tarybą Fioną Hil, garsėjančią giliu Rusijos pažinimu, atrodo, naivumui ir atviraširdiškumui durys užsitrenks, sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis – InoPressa.ru portalas.

2017.03.09; 18:37

Aktualijos

Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“. 

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze. 

Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.

Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.

Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.

Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?

Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.

Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.

Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…

O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…

Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Slaptai.lt informacija.

2017.01.23; 06:54

Žvalgyba

Michael Weiss / The Daily Beast

„Jeigu, kaip sako poetas, Amerika – tai ne visas pasaulis, tai tikrai reikia atsiprašyti viso pasaulio už dėmesio stoką įvykiams Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, keliantiems nerimą“, – leidinyje The Daily Beast rašo žurnalistas Maiklas Veisas.

„Gal visiškai logiška, kad į visus šituos įvykius įtraukta (ar kaip kitaip su jais susijusi) revanšistinė autoritarinė valstybė, kuria naujasis JAV vyriausiasis armijos vadas ne kartą reiškė savo susižavėjimą. Valstybė, kuri, padariusi viską, ką gali, kad sužlugdytų rinkimų JAV baigtį („Gal mes truputį padėjome su WikiLeaks‘u, kaip tai suformulavo trečiadienį rytą prokremliškas politikos analitikas Sergejus Markovas), dabar nuoširdžiai sveikina jį su pergale.

Tuo tarpu spėjami Rusijos „Kruvini darbai“ ir manevravimas už JAV ribų pastarąsias dvi savaites buvo dar įspūdingesni“, – sakoma straipsnyje.

Autorius mini keletą atvejų.

Juodkalnijoje „rusų nacionalistų klika buvo apkaltinta bandymu nužudyti ministrą pirmininkas Milą Džukanovičių po kampanijos, turėjusios įsikišti į rinkimų eigą“, tvirtina leidinys. „JAV oficialūs asmenys sako, kad nepasisekęs pučas pasižymi visais Kremliaus ardomosios veiklos projekto bruožais: tai, įskaitant promaskvietiškos opozicinės partijos, šališkos žiniasklaidos ir pagrindinių „įtakingųjų asmenų“ finansavimas“, – sakoma straipsnyje.

Serbijos VRM pareiškė, kad vėliau miške šalia Serbijos ministro pirmininko Vučičiaus šeimos namo buvo aptikta ginklų slėptuvė. Autorius svarsto klausimą: „Gal buvo ruošiamasi nužudyti dar vieną Europos šalies vyriausybės vadovą?“

Kam prireikė nuversti Džukanovičių? Jis pasisako už Juodkalnijos narystę NATO ir Europos Sąjungoje. „Nebereikia pridurti, kad Putino režimas atvirai priešinasi abiems šitiems sprendimams, nors kategoriškai neigia, kad yra susijęs su bandymu nužudyti Juodkalnijos premjerą“, – rašo autorius. Jis priduria, kad Juodkalnijos ypatingųjų bylų vyresnysis tyrėjas Katničius pripažino: „Mes neturime jokių įrodymų, kad Rusijos valstybė kokia nors prasme su tuo susijusi“.

„Kiti Europos lyderiai pastaruoju metu susidūrė su tradiciškesniais pavojais“, – rašo autorius. Estijos parlamentas lapkričio 9 dieną pareiškė nepasitikėjimą ministru pirmininku Taaviu Roivu po to, kai dėl nesutarimų subyrėjo koalicinė vyriausybė.

„Iš parlamentinės krizės laimi pirmiausia Centro partija, kuri remiasi gausiu elektorato sluoksniu – etniniais rusais. Neseniai atstatydintas jos pirmininkas laikomas prokremliška figūra, – sakoma straipsnyje.

Dabartinis Centro partijos lyderis Juris Ratasas prisiekė išsaugoti Estijos įsipareigojimus Atlanto bendrijoms. „Jis baiminasi žmonių nepasitenkinimo, jeigu kaip nors susilpnins šalies ryšius su NATO ar ES“, – mano autorius.

„Tačiau visiškai įmanoma sulaukti spaudimo viduje (ir subtilaus išorinio), kuris atvėsintų Estijos entuziazmą tramdymo sferoje“, – sakoma straipsnyje. Autorius priduria, kad Trampo administracijoje valstybės sekretoriumi gali tapti Niutas Gingričius – žmogus, kuris, stengdamasis sumažinti JAV įsipareigojimus ginti Estiją, Taliną pavadino „Peterburgo priemiesčiu“.

Vengrijoje GRU agentai „kaltinami rėmę pronacistinę organizaciją“, rašo autorius. Jos lyderis Ištvanas Djorkiošas spalį nušovė vieną Vengrijos policininką ir kitą sunkiai sužeidė, sakoma straipsnyje.

Djorkiošas buvo „Vengrijos nacionalinio fronto–1989“, dar žinomo kaip MNA, lyderis. 2012 metais MNA suskilo į dvi frakcijas. „Djorkiošas ėmė vadovauti tai, kurią įkvepia rusų filosofo Aleksandro Dugino, pasisakiusio už genocidą Ukrainoje, Eurazijos ideologija. Gal neatsitiktinai Duginas – aršus išrinkto JAV prezidento garbintojas“, – sakoma straipsnyje.

„Aiškūs Djorkiošo ryšiai su Kremliumi atsiskleidė tada, kai Faceboock‘e jo judėjimo įkurtoje portalui Hídfő priklausančioje svetainėje pasirodė neva tai „skaitytojo pateiktas“ pranešimas, kuris hipotetiškai įrodinėjo, jog 2014 metų rugpjūty, Rusijos įsiveržimo įkarštyje, Budapeštas davė Ukrainos armijai tankų T-72. O dabar Vengrijos žvalgyba nustatė, kad iš tikrųjų atvaizdai gauti iš GRU ir jie buvo energingos dezinformacijos kampanijos, turėjusios sukelti skandalą dėl Europos bet kokios paramos Kijevui sunkiu momentu, elementas“, – sakoma straipsnyje.

Tuo tarpu Rusijos lėktuvnešis kreiseris „Admiral Kuznecov“ ruošiamas naujai puolimo operacijai prieš Rytų Alepą.

„Praėjus 24 valandoms po to, kai Amerika išrinko prezidentu žmogų, su kuriuo Vladimiras Putinas ketina dirbti greitai ir energingai, flotilė ruošiasi darbams. RF Gynybos ministerijos šaltinis sakė, kad pagrindinis tos grupės uždavinys – raketomis smogti bandantiems patekti į miestą teroristams už Alepo ribų. Čia žodis „teroristai“ – standartinis įvairiausių ideologijų opozicionierių pavadinimas, o taip pat ir begalybės piliečių, ligoninių, mokyklų ir gyvenamųjų namų, kurie virto pelenais dėl jau metus trunkančio Rusijos įsikišimo Sirijoje“, pavadinimas, – rašo autorius.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast

2016.11.15; 08:00

Žvalgyba

Dana Priest, Ellen Nakashima, Tom Hamburger / The Washington Post

Situacija Amerikoje ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga.

Oficialusis Vašingtonas mano, jog Rusija pradėjo aktviai kištis į jos vidaus reikalus – politinį gyvenimą. Omenyje turimas vienas iš svarbiausių JAV politikos elementų – Prezidento rinkimai. 

The Washington post leidinio būstinė.
The Washington post leidinio būstinė.

„Kaip praneša žvalgai ir šaltiniai iš Kongreso, Amerikos žvalgybos ir teisėsaugos institucijos tiria aplinkybes, kurias laiko plačia, bet slapta Rusijos operacija Jungtinėse Valstijose, diegiant visuomenės nepasitikėjimą artėjančiais prezidento rinkimais, o taip pat Amerikos visuomeniniais institutais, – rašo Dana Prist, Elen Nakašima ir Tomas Hemburgeris laikraštyje The Washington Post. – Jų tikslas – įvertinti Rusijos kampanijos, aprėpiančios kibernetinių instrumentų panaudojimą įsilaužimams į sistemas, naudojamas Amerikos politiniame procese, mastus ir tikslą. Tai išplečia Rusijos galimybes platinti dezinformaciją“.

„Slaptoms Rusijos įtakos skleidimo operacijoms išsiaiškinti vadovauja JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Džeimsas R. Kleperis – jaun.“, – praneša žurnalistai.

„Tai kažkas iš nacionalinės žvalgybos direktoriaus interesų sferos, – paaiškino CŽV karininkas Čarlzas Alenas, kuris supažindintas su kai kuriomis aplinkybėmis. – Tai aiškinamės“.

„Rusijos įtakos diegimo Jungtinėse Valstijose operaciją „labai atidžiai stebi“ Amerikos žvalgai, sako aukšto rango žvalgybos karininkas, kuris, kaip ir kiti klaustieji, sutiko aptarti slaptus klausimus anoniminėmis sąlygomis, – sakoma straipsnyje. – Specialiosios tarnybos taip pat nagrinėja įsibrovimo į rinkimų procesą galimybes, ir FTB informavo valstybinę bei vietinę valdžią apie galimas kibernetines grėsmes“.

„Minėtas karininkas perspėjo, jog žvalgybos bendruomenė netvirtina turinti „lemiamų įrodymų“, kad Rusija kišasi ar planuoja kištis“, – patikslina autoriai. „Bet net užuomina, kad kažkas turi įtakos mūsų rinkimų sistemos saugumui, sukeltų esminius nuogąstavimus, – sakė tas šaltinis. – Žmonių pasitikėjimas rinkimų sistema – raktas į mūsų demokratiją“.

„Gal Kremlius ketina ne palenkti rinkimų rezultatus į vieną ar kitą pusę, tvirtina šaltiniai, o pasėti chaosą ir gauti peno propagandai, kad atakuotų JAV demokratijos kūrimo politiką visame pasaulyje, ypač buvusios Sovietų Sąjungos šalyse“, – sakoma straipsnyje.

„Amerikos žvalgai tą slaptą įtakos diegimo kampaniją pavadino ambicinga ir pabrėžė, kad jos pagalba tikimasi priešintis JAV lyderystei bei įtakai tarptautiniuose reikaluose, – praneša žurnalistai. – Kongreso bendradarbis, kuris neseniai buvo supažindintas su šio klausimo esme, sakė, kad „Rusijos aktyviosios priemonės, arba slapta įtaka, arba manipuliacijos tiek Rytų Europoje, tiek ir JAV“, kelia nerimą.

Pasak jo, tai „panašu į globalią kampaniją“. Dėl to buvo pakeltas tos problemos prioritetiškumas specialiosioms tarnyboms, tuo pačiu FTB ir Nacionalinio saugumo ministerijai, o taip pat CŽV ir Nacionalinio saugumo agentūrai“.

„Kai kurie Kongreso lyderiai, neseniai specialiųjų tarnybų informuoti apie Rusijos įtakos diegimo operacijų aplinkybes Europoje ir apie tai, kad pastarosios gali tapti veikimo JAV pavyzdžiu, sunerimo dėl to, ką išgirdo, – perduoda žurnalistai. – Po to, kai neseniai Senato mažumos lyderis Garis M. Reidas (demokratas, Nevada) baigė 30 minučių pokalbį su aukšto rango žvalgybos karininku, jis buvo „giliai sukrėstas“, sakė padėjėjas, kuris matė, kaip Reidas išėjo iš riboto priėjimo kambario FTB štabo būstinėje Las Vegase“.

Administracijos valdininkai pareiškė, kad vis dar svarsto atsakymą į senatoriaus Beno Seso (respublikonas, Nebraska) reikalavimą apkaltinti Rusiją įsilaužimu į JAV Demokratų partijos Nacionalinio komiteto elektroninį paštą.

„Rusija neigia bet kokius kibernetinius įsibrovimus JAV, – sakoma straipsnyje. – Amerikos valdininkų ir politikų kaltinimus Rusijai ponas Putinas pavadino bandymu “nukreipti visuomenės dėmesį“

Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.

2016.09.07; 04:22

Aktualijos

Ne itin maloni pareiga – dirbti nieko pakeisti negalinčiu statistu. Tokia plunksnos brolių dalia? Nieko kito mes ir negalime nuveikti – sekame įvykius, juos analizuojame ir savo vertinimus aprašome. Bet ar daug skaitytojų susidomėjo mūsų samprotavimais, kiek skaitytojų patikėjo mūsų įžvalgomis? Galų gale ar į mūsų pastabas atsižvelgė politikai, ekonomistai, kultūrininkai?

Žodžiu, kokią įtaką mes darome tiems, kurie mus skaito?

Nepaisant pesimistinių prognozių, esą lietuviškojo žodžio pasauliniame informacijos okeane beveik niekas negirdi, neturėtume pamiršti viltingo posakio, jog „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Jei mes, lietuviai, kurių vis dar – apie tris milijonus, sugebėtume susivienyti į kumštį, pajėgtume duoti rimtoką atkirtį bet kokio plauko ir sukirpimo antilietuviškoms propagandoms.

Continue reading „Ar sumažėjo rusiškųjų intrigų nepastebinčiųjų?” →

Politinės intrigos

Lietuvos piliečiams vis sunkiau sekasi suprasti tradicinių partijų elgesį. Socialdemokratai vis rečiau gina socialinį teisingumą, liberalai – laisvę, o Tėvynės sąjunga – tautą. Kodėl?

Kokiomis vertybinėmis nuostatomis remdamiesi priima sprendimus mūsų politikai? Ar Sąjūdžio metais gintos vertybės – tautos savarankiškumas, Lietuvos žemė, piliečių laisvė – išlieka brangintinos ir gintinos šiandien?

Tiesos.lt portalo redaktorė Ramutė Bingelienė kelia šiuos klausimus pirmajam atkurtos Lietuvos Respublikos vadovui, Tėvynės sąjungos garbės pirmininkui, Europos Parlamento nariui, profesoriui Vytautui LANDSBERGIUI.

Continue reading „Vytautas Landsbergis: „Tautos nereikia fetišizuoti – ji balsavo už komunistus”” →

kumstis_01
Politinės intrigos

Rusija, periodiškai blokuojanti Vakarų iniciatyvas grasinimais pasinaudoti savo veto teise Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje, veikia per kitus, siekdama sutrukdyti Lietuvai perimti pirmininkavimą JT Generalinėje Asamblėjoje.

Tradiciškai, pirmininkavimą asamblėjoje kas 12 mėn. perima šalis, priklausanti vienai iš penkių regioninių grupių.

Kadencijos metu valstybė pirmininkauja Niujorke rugsėjo mėnesį vykstančiam kasmetiniam pasaulio lyderių susitikimui ir kitiems svarbiems JT renginiams. 67-oje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje turėtų pirmininkauti šalis iš Rytų Europos grupės. Lietuva pretenduoja į šį postą nuo 2004-ųjų metų ir pastaruosius septynerius metus buvo vienintelė kandidatė.

Tačiau 2012 metais Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius paskelbė, kad į šį postą kandidatuoja ir Serbija. Maskva nedelsdama parėmė šį pareiškimą.

Continue reading „Rusijos intrigos Jungtinėse Tautose” →