Ispanija išdavė Lenkijai verslininką Mareką Falentą, pripažintą kaltu dėl savo restoranų lankytojų, tarp jų – žinomų politikų, pokalbių slapto klausymosi organizavimo. Tai penktadienį pranešė radijo stotis RMF FM.
 
„M. Falenta jau pakeliui į Lenkiją ir šiandien bus atskraidintas veikiausiai į Varšuvą. Po visų procedūrų jis bus nugabentas į kalėjimą, kur turės praleisti 2,5 metų“, – informavo radijo stotis.
 
2016 metais Lenkijos sostinės Apygardos teismas nuteisė M. Falentą pustrečių metų kalėti. Restoranų savininkas nepripažino savo kaltės ir teigė, kad slaptą klausymąsi organizavo jo darbuotojai. Pasak verslininko, būtent jis pranešė specialiosioms tarnyboms apie pokalbių įrašinėjimą jo restoranuose, kai sužinojo apie tai.
 
Šių metų vasario 1 d. M. Falenta turėjo prisistatyti į kalėjimą atlikti bausmės. Bet jis to nepadarė ir ėmė slapstytis įvairiose Europos šalyse. Balandžio pradžioje jis buvo sulaikytas Ispanijoje.
 
Pasak Lenkijos pareigūnų, M. Falentos nurodymu nuo 2013 metų liepos iki 2014 metų birželio jam priklausančiuose restoranuose slapta buvo įrašinėjami politikos ir verslo atstovų, taip pat valdininkų pokalbiai.
 
2014 metais savaitraščiui „Wprost“ paskelbus pokalbių įrašus, premjero Donaldo Tusko vyriausybę ištiko krizę. Tarp asmenų, kurių pokalbiai buvo įrašyti, – tuomečiai vidaus reikalų ministras Bartlomiejus Sienkiewiczius, užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, Lenkijos nacionalinio banko pirmininkas Marekas Belka.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.08; 10:06

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Protingas lenkų politikas Pawelas Kowalis rašo „Rzeczpospolitoj“: „Kontaktuose su Lietuva iš esmės neatšaukta Sikorskio doktrina, kad kol nepriims mūsų teisingų postulatų dėl pavardžių rašybos, neturim apie ką kalbėtis“. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

Tai apie R.Sikorskį, kurio lyg nebėra valdžioje, bet įdirbis liko. Varšuvos tartum draugiškus santykius su Ukraina neseniai nušvietė dar ir aukščiausias kaltinimas „lenkų genocidu“. Ukrainiečiai protingai iškentė neatsakę tuo pačiu.

O man patiko aukšto Lenkijos vyriausybės pareigūno vizito į Minską komentarai labai dešiniame portale: „Lenkijos santykiuose su Lietuva svarbiausia yra tų santykių filosofija. Turim jau bemaž ketvirtį šimtmečio liguistos „lenkiškos“ politikos dėl Lietuvos. Puoselėjom pretenzijas tvarkyti lietuvių gyvenimą pagal mūsų norą. Negerbėm lietuvių teisės pasirinkti savo kelią. Vicepremjero vizitas į Lietuvą po ilgų paranojos metų – tai pirmas šviesus akcentas. Pirmas raiškus signalas, kad santykiuose su Lietuva norim vadovautis Lenkijos, o ne trečiųjų šalių, interesais“.

Dabar turiu atsiprašyti portalo prawica.net, kad suklydau cituodamas; vietoj Lietuvos ir lietuvių visur turėtų būti didėlesnė už mus Baltarusija, baltarusiai. Bet mintys neblogos. Artėja laikas kam nors Lenkijoje prašnekti draugiškai ir apie Lietuvą.

Kvieskim į Vilnių. Juolab, kad didžioji dvasinė problema Varšuvos santykiuose su Lietuva – vos viena arba trys raidės piliečio pase.

Galime jas jautriai įsivesti, patiks ir vokiečiams, prancūzams (q, x), kai giriamoje Baltarusijoje visos vietinių lenkų pavardės ištisai rašomos svetimomis raidėmis. Dar juos ten ir išnuodys Astravo gėrybėmis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.11.25; 05:29

Lenkų futbolo sirgaliai Kijeve per rungtynes pasielgė niekingai. Šovinistinės pretenzijos į Lvovą tokiu metu, kai Rusija pamažu okupuoja Ukrainą! Šovinistinės pretenzijos iš NATO šalies, kuri Putino agresijos atveju pirmoji mus turėtų ginti, nes esame kaimynai! Šovinistinės pretenzijos į Vilnių, šį mėnesį minintį 75-uosius nepriklausomybės nuo Lenkijos metus!

Šis akibrokštas beveik sutampa su skandalingu Lenkijos Seimo pirmininko Radoslavo Sikorskio pareiškimu (o paskui paneigimu) apie ne mažiau skandalingą Donaldo Tusko pokalbį su Putinu dėl Ukrainos pasidalinimo.

Continue reading „Spalio 27-oji – didesnės nepriklausomybės diena”

Jokių įrodymų, kad Lietuvoje gerai pažįstamas buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, o dabar – Seimo maršalas Radoslawas Sikorskis galėtų būti KGB agentas, neturiu.

Bet, kaip sako amerikiečiai, jei tai panašu į antį, plaukia, kaip antis, gagena, kaip antis, tai tikriausiai tai antis.

Politiniai R. Sikorskio oponentai Lenkijoje, sprendžiant iš jų pasvarstymų internete, panašiai galvoja. Jie įdėmiai ištyrinėjo jo jaunystės biografiją, stebi visus jo judesius bei garsus, primenančius Kremliaus antį, ir viešai apie tai kalba.

Continue reading „Skandalingasis Sikorskis”

Kai rašiau apie lenkų chuliganų siautėjimą Vilniuje, dar nežinojau, kaip lietuvių futbolininkai ir sirgaliai bus sutikti Poznanėje. Bet su nerimu laukiau šių rungtynių. Žinoma, nesitikėjau, kad lietuviai Lenkijoje barbariškumu atsakys į lenkų barbariškumą  Vilniuje. Jau vien dėl to, kad jų nebus tiek daug, kiek Vilniuje buvo lenkų.

Ir štai transliuojamos antrosios futbolo rungtynės. "Žalgiris" laimi. Po pirmo įvarčio "Lecho" padėtis tampa labai komplikuota. Didelė tikimybė, kad žalgiriečiai laimės. Kaip elgsis "Lecho" sirgaliai? Nejaugi sutryps tuos negausius žalgiriečių fanus? O gal gaus į kaulus "Žalgirio" futbolininkai? 

Continue reading „Lietuvos ir Lenkijos šimtmečių istoriją atspindintis plakatas”

Lenkijos saugumo, kariuomenės, pramonės strategų portalas "Defence 24" akivaizdžiai NEPATENKINTAS, kad Lietuva orentuojasi į Skandinaviją ir rašo "Lietuva PRIVALO grįžti iš Baltoskandijos į rytų Europą". Šiuo straipsniu pasidalino RADEKAS SIKORSKIS IR BALTARUSIJOS opozicionierius A. Sanikovas. http://www.defence24.pl/litwa-lezy-baltoskandii-nie-europie-wschodniej/

 Autoriaus asmeninis puslapis apie pasidalinimus ir kt. yra “Politika Wschodnia”.

Taigi Lenkijos saugumo, kariuomenės, pramonės strategų portalas "Defence 24" didžiai nepatenkintas, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė advokatauja kuo greitesnei elektros jungčiai su Švedija ir elektros energijos importui 2015-aisiais metais iš Norvegijos.

Continue reading „„Radekas Sikorskis pasidalino Lietuvą įžeidžiančiu straipsniu””

garsva_visockas

Šių metų gruodžio 14-ąją portalas slaptai.lt yra paskelbęs žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį “Tas prakeiktas lietuviškas abejingumas, neišmanymas, susiskaldymas”:

(http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/5044-tas-prakeiktas-lietuviskas-abejingumas-neismanymas-susiskaldymas.html).

Publikacija susilaukė didelio visuomenės ir skaitytojų  susidomėjimo. Šiandien skelbiame “Vilnijos” draugijos pirmininko, Hab. Dr. Kazimiero Garšvos pastabas. Tikimės, šis rašinys taip pat sudomins mūsų skaitytojus. Mums visiems turėtų rūpėti, kas, ką ir kaip apie mus rašo lenkiškoje spaudoje.

Continue reading „Kazimieras Garšva: “Tomaševskininkai nėra visa lenkų visuomenė””

Saulius-Stoma

Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.

Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma. 

Continue reading „Tėvynės ieškojimas Vilnijoje”

vytautas_visockas

Žūtbūt reikia priešintis parsiduoti Lenkijai bandantiems Lietuvos politikams, kur jie bebūtų: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Priešintis reikia ir kalbininkams (deja!), ir istorikams, kitiems inteligentams, kurie sako, kad Vilnijoje lenkiški gatvių pavadinimai – smulkmena, kurią reikia atiduoti “skriaudžiamai” tautinei mažumai. Jeigu taip atsitiktų, padarytumėm nepataisomą klaidą.

Taip veikiausiai ir atsitiks, nes esame mėmės. Lietuvos nepriklausomybės nevertinantys politikai ir kultūros veikėjai nerimsta. Kažkada buvo populiarus šūkis: “Mes be Vilniaus nenurimsim”. Dabar reikėtų suformuluoti maždaug tokį šūkį: mes nenurimsim, kol nesusiliesim su Lenkija. Darykime viską, kad pamažu, nepastebimai Vilnija galutinai atitektų Lenkijai – būtų įgyvendintas Pilsudskio, o dabar Sikorskio ir šiuolaikinės Lenkijos siekis.

Continue reading „Plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje”