Lenkijos URM labai jautriai reagavo į Ukrainos parlamentaro įstatymo projektą, primenantį kadaise egzistavus lenkų agresyvumą prieš ukrainiečių tautą.

Lenkijos užsienio reikalų ministerijos vadovai reiškia nepasitenkinimą būtent dėl Ukrainos parlamentaro Olego Musij pasiūlymo oficialiai bei konkrečiai įvardinti lenkų genocidą ukrainiečių atžvilgiu 1919 – 1951 metais.

Apie tai pareiškė Lenkijos URM spaudos atstovas Rafal Sobčak, praneša „Espresso“, remdamasis „Lenkijos radiju“. Pasak R.Sobčak, ukrainietiškosios rezoliucijos projekto tekstas kol kas nepaskelbtas Ukrainos parlamento tinklalapyje, todėl kalbėti apie minėto dokumento turinį dar anksti. R.Sobčak pažymėjo, kad pagal Lenkijos URM informaciją, rezoliucijos projektas – „atsitiktinis įvykis ir tik vieno deputato iniciatyva“.

Bet ar turi Lenkija moralinę teisę piktintis šia ukrainietiška iniciatyva? Juk tai – atsakomasis ukrainiečių žingsnis į šių metų liepos 22 dieną Lenkijos Seime priimtą nutarimą, kuriuo oficialioji Varšuva pripažino įvykius, buvusius Volynėje 1943 – 1945 metais, „genocidu, įvykdytu ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“. Lenkijos Seimas šiais, 2016-aisiais, metais net paskelbė, kad liepos 11-oji nuo šiol yra minėto „genocido“ aukų atminimo diena šalyje.

Taigi oficialioji Varšuva elgiasi taip, tarsi nežinotų, kad jie, lenkai, pirmieji pridarė milžiniškų skriaudų ukrainiečiams, ir tik po to, susidarius bjaurioms aplinkybėms (prasidėjus Antrąjam pasauliniui karui), sulaukė pikto atsako?

Oficialioji Varšuva painioja sąvokas „priežastis“ ir „pasekmė“. Logiškai mąstant, jei lenkai nebūtų 1919-1941-aisiais ciniškai engę ukrainiečių, tai nebūtų ir žudynių Volynėje 1943 – 1945-aisiais, kai ukrainiečiai prisiminė lenkų pridarytas skriaudas.

Lenkija praleido puikią progą patylėti – bent jau neaitrinti praeities žaizdų. Užuot atsiprašiusi ukrainiečių už jiems 1919 – 1941-aisiais pridarytas kiaulystes oficialioji Varšuva, deja, perėjo į puolimą –  priėmė kategorišką nutarimą dėl įvykių Volynės krašte 1943 – 1945-aisiais. Toks Varšuvos akibrokštas – keistokas. Tai – tarsi duris peiliu į Rusijos užpultos Ukrainos nugarą: viena ranka Lenkija tarsi remia Rusijos agresijai besipriešinančius ukrainiečius, kita – jiems kenkia, naudodamasi į didelę bėdą patekusių ukrainiečių silpnumu. Tikri partneriai taip nesielgia.

Apie lenkišką išsišokimą daug rašo ukrainietiškas leidinys unian.net. Leidinys pabrėžia, kad Ukrainos Aukščiausioje Radoje užregistruotas nutarimo projektas „Apie atminimo aukų pagerbimą genocido, kurį įvykdė Lenkijos valstybė ukrainiečių atžvilgiu 1919 – 1951 metais“. Minėto projekto (nr. 5012) autorius yra Ukrainos deputatas Oleg Musij (nepriklausantis jokiai frakcijai).

UNIAN.net taip pat primena, kad šių metų liepos 22 d. Lenkijos Seimas priėmė Ukrainą užgavusį bei įžeidusį nutarimą, kuriuo pripažino įvykius, buvusius Volynėje 1943 – 1945 metais, „genocidu, įvykdytu ukrainiečių nacionalistų prieš II – osios Žečpospolitos gyventojus“.  

Tad ukrainiečių parlamentaro O.Musij iniaciatyva neatrodo panaši į provokaciją prieš Ukrainos partnerę Lenkiją, nes Lenkija pirmoji nežinia kokių tikslų skatinama iškasė „karo kirvį“.

Informacijos šaltinis – UNIAN.net leidinys.

2016.08.08; 08:12

merkys_gediminas

Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje.

Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.    

Continue reading „Lietuva ir Lenkija: nacionalizmas yra dorovės sifilis”