Juozas Tumas – Vaižgantas, kunigas, rašytojas

Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.

Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.

Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.

Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.

Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.

Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).

Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.

Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.

Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…

Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.

Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.

Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.

Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.

Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.

Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.

Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.

Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)

2019.12.25; 06:47

Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rašytojas Antanas Žukauskas – Vienuolis knygoje „Astronomas Šmukštaras“ (1962) savo atsiminimuose aukština poetą Antaną Baranauską už poemos „Anykščių šilelis“ parašymą, ją vadina deimantinio lygio, lygina ją su Adomo Mickievičiaus poema „Ponas Tadas“… Rašytojas kelia klausimą: „Kodėl gi A. Baranauskas, jaunystėje taip gražiai pradėjęs, taip aukštai iškilęs su savo deimantu „Anykščių šileliu“, į senatvę lenkomanu pavirto“.

Kokios priežastys į nutautėjimą veda lietuvius šiais laikais? Dabar sunku surasti šeimą, kurios nebūtų palietusi „tautų mainymosi“ reiškinys, taip vadinamoji emigracija. Gal Marijonas Mikutavičius pradės naują dainą, įdėdamas kitus žodžius į pavadinimą „Trys miljonai“, skirtą prieš dešimtmetį lietuvių krepšinio komandos laimėjimui – vietoje trijų, įstatydamas du, vieną, o jeigu nei vieno milijono? Estai, kurių gyventojų virš miljono, ekonomiškai mus pralenkia, bet savo kalbos neatsisakė. Jų kalba artimesnė suomių. Kaip jiems tai pasisekė harmonizuoti savo kalbą su ekonomika, juk jų gyventojų emigracija į Suomiją bei kitas vastybes daug mažesnė nei lietuvų.

A. Vienuolis atsiminimuose apie kunigo J. Tumo įvardintą A. Baranausko „psichinę paslaptį“ rašo: „Tai tema ištisam kursui, kai bus plačiau literatūros medžiaga išstudijuota“. Lietuvių poetai – klasikai Justinas Marcinkevičius, Albinas Žukauskas išvertė Vienuolio pateiktus eilėraščius Karoliną Praniauskaitę įsimylėjusiam A. Baranauskui ir Jos lietuvių poetui. Išvertė puikiai, galima pasakyti, kad jie įvykdė ir antrają, ir J. Tumo, ir A. Vienuolio, užduotį.

Prie istorijos šaltinių darbuojasi istorikai. Bet tokio įdirbio nepakanka. Vadinasi, nei literatūros ar istorijos dydžiai nemažina emigracijos. A. Vienuolis savo atsiminimų pradžioje išsako, mano supratimu, pagrindinę priežastį: „Lietuvis kaimietis gyveno greta lietuvio bajoro, dvarininko, bet vieną nuo kito skyrė ne kraujas, o bedugnė – kalba. Ne lietuviška kalba vyravo ir Lietuvos miestuose, ir miesteliuose. Kalba nustatydavo ir kam kokius rūbais dėvėti – švarku ar miline… Paniekintas už savo bočių kalbos vartojimą ir sunkaus vargo  prispaustas kaimietis gyveno ir nieko nelaukė, nieko nesitikėjo. Savo krašto garbingos praeities jis nežinojo, dabartį jam atstodavo smuklė ir bažnyčia, o ateitis atrodė sunki. Taip ėjo dienos, metai…“

Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisūs tie rašantys ar sakantys, kad reikia atgaivinti garbingos praeities atminimą, nes mūsų kaimas, kažkada buvęs gyventojų lyderiu, nyksta, o jauni lietuviai išsikrausto į miestus, gerai kad į Lietuvos, bet jeigu užsienio, padidindami emigrantų dalį?

O tos garbingos praeities atgimimui didžiulę įtaką, mano supratimu, daro Nacionalinės ekspedicijos transliavimas per Lietuvos televiziją ir tą ekspediciją įprasminančios knygos. Arba kas keli metai įvyksiančios pasaulinės Dainų ir šokių šventės. 

Daug ir kitokių priemonių, kurios Lietuvos gyventojus laiko, prisiršusius prie dabarties, leidžia mums dairytis į ateitį. Pavyzdžiui, Raseinių rajone,  Kryžkalnyje, pradėta Lietuvos partizanams skirto monumento statyba. Galbūt ir Lukiškių aikštėje iškils patriotams lauktas paminklas Vyčiui. O visai neseniai iškilmingai palaidojome Rasų kapinėse 1863, 1864 metų sukilimo vadus ir 18 sukilėlių… Sukilimas turėjo šūkį – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

Ir daug kitokių ženklų liudija mums, kad lietuviai išsilaikys gal dar 100, gal 200 metų… O toliau? Mums peršama perspekytyva apie keturių lietuvių milijonų tautą. Šiemet valstybinė radijo stotis transaliavo iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių bei kitų užsienio valstybų įdomias laidas. Bet nereikia jomis apsiriboti, o būtinai reikia, kad tų emigrantų tėvai savo vaikus išmokytų lietuvių kalbos, būtina juos įpratinti žaisti pagal lietuviškus papročius. Be tokio išlaikymo – nebus ateities. Emigrantai turi tai atsiminti, kaip jų tėvai ar seneliai yra išmokyti kasdienės maldos „Tėve mūsų“… 

Istorikas Gediminas Kulikauskas pokalbyje „Menamas ir tikras lietuvio charakateris“, parengtame žurnalistės Dalios Byčienės (laikraštyje „Vakaro žinios“ 2019 11, 30), sako: „Dabar mes nesame okupuoti, bet didelių pasikeitimų ir kataklizmų virsme galėtume rasti šansą. Jei ne, iš esmės įvyks susiliejimas su kitomis tautomis“.

Išmok lietuviškai kalbėti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas to šanso autorius? Be abejo, kad visa tauta, – ir visų pirma lietuvių kalba, dainos, tradicijos, papročiai, kuriuos turime išsaugoti, – per radijo laidas, per televiziją, per bendruomenines šventes, įjungdami meną, kultūrą…  

Skaudžių pavyzdžių turime pakankamai… Nereikia mums nei Vanagaičių, nei kitokių blogų pavardžių, nekeliančių teigiamų rezultatų…

2019.12.06; 04:30

Artėjančiais 2019 metais Lietuva paminės šalies istorijai svarbias asmenybes ir reikšmingus įvykius. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo sprendimu, 2019-ieji yra paskelbti Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos, kunigo ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto, kompozitoriaus Juozo Naujalio metais. 

2019-ieji bus Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo, Lietuvos šaulių sąjungos, Jėzuitų misijos Lietuvoje, Pasaulio lietuvių metais. 

Seimo sprendimu, 2019-ieji taip pat paskelbti Laikinosios sostinės atminimo, Žemaitijos ir Vietovardžių metais. 

2019 metais sukanka 100 metų, kai buvo priimta nauja Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinių dėsnių redakcija, kuria vadovaujantis buvo išrinktas pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Seimas paskelbė 2019 metus Prezidento Antano Smetonos metais, „suprasdamas jo indėlį atkuriant Lietuvos valstybę bei jo pirmininkavimą Lietuvos Tarybai; siekdamas paminėti šią svarbią istorinę sukaktį ir asmenybę“. 

2019-uosius paskelbti Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais nuspręsta, atsižvelgiant į tai, kad 1918 m. pabaigoje ir 1919-1920 metais Lietuvoje vyko Nepriklausomybės kovos. 

Šiuo sprendimu siekiama įvertinti ypatingą Lietuvos savanorių, Lietuvos kariuomenės ir kitų Lietuvos piliečių indėlį Nepriklausomybės kovose ginant ką tik atkurtą Lietuvos valstybę ir pagerbti visų kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę atminimą. 

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Seimas paskelbė 2019-uosius Jono Žemaičio-Vytauto metais, nes sukanka 110 metų, kai gimė su sovietų okupacija kovojęs Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos prezidento pareigas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas, ir 70 metų nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos pasirašymo.

Seimo priimtame dokumente pabrėžiama Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo – partizaninio karo svarba kovojant su sovietų okupacija, taip pat Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kaip konstitucinės reikšmės dokumento, užtikrinančio Lietuvos valstybės tęstinumą, bei Jono Žemaičio-Vytauto, kaip tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, vaidmens svarba.

2019 m. bus minimos kunigo ir rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės, todėl Seimas 2019-uosius paskelbė Juozo Tumo-Vaižganto metais. 

Juozas Tumas – Vaižgantas

Juozas Tumas-Vaižgantas yra viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių, tautinio atgimimo ir moderniosios kultūros reiškėjas, lietuvių prozos klasikas, kritikas ir literatūros istorikas, kurio kūrybinis palikimas yra gausiausias tarp jo meto rašytojų.

Seimas 2019-uosius paskelbė kompozitoriaus, vargonininko, choro dirigento, pedagogo, pirmosios Lietuvos dainų šventės rengėjo ir dirigento, vieno iš profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų Juozo Naujalio metais.

Seimo priimtame dokumente pabrėžiama išskirtinė J. Naujalio asmenybės ir jo darbų įtaka Lietuvos muzikai, chorų sąjūdžio istorijai, pedagogikai, muzikinės spaudos leidybai, taip pat išskiriamas J. Naujalio indėlis į tautinės savimonės ir tautinės tapatybės formavimą, tautos žadinimą, patriotinių jausmų ugdymą savo kūryba ir veikla, išauginant vargonininkų-chorvedžių, kompozitorių ir muzikos pedagogų kartą.

Seimas siekia paskatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis J. Naujalio kūrybiniu palikimu, kaip tautinės lietuvių muzikos simboliu, aktualiu šių dienų žmogui ir valstybei.

2019 m. balandžio 9 d. sukanka 150 metų, kai gimė J. Naujalis.

Siekiant išsaugoti senuosius vietovardžius, kitus metus taip pat nutarta paskelbti Vietovardžių metais. 

Priimtame nutarime Seimas konstatavo, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija. Dokumente pabrėžiama, kad senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė. Jame taip pat akcentuojama, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

Seimas 2019-uosius metus paskelbė Pasaulio lietuvių metais, atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė.

Seimo nutarime pabrėžiama, kad Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla lietuvių istorijos, kalbos, kultūros, mokslo, paveldo, tradicijų, tautinės tapatybės išsaugojimo srityse prisidėjo prie šiuolaikinės modernios Lietuvos valstybės kūrimo. Taip pat išskiriamas šios bendruomenės indėlis atkuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę ir integruojantis į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, Jungtines Tautas, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją (UNESCO), Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją (NATO), Europos Sąjungą.

2019-ieji paskelbti Laikinosios sostinės atminimo metais, atsižvelgiant į tai, kad sukanka 100 metų, kai 1919 m. sausio 2 d. iš okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji Vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos valstybės institucijų darbo vieta, todėl iki šiol yra simboliškai vadinamas „Laikinąja sostine“.

Seimo priimtame nutarime akcentuojamas labai svarbus Kauno miesto indėlis 1919-1939 metais Lietuvos istorijos laikotarpiui, kai Kaunas, tapęs Laikinąja sostine ir svarbiausiu Lietuvos miestu, kuriame susirinko Steigiamasis Seimas, buvo Lietuvos valstybės išlikimo garantu.

Seimas, vertindamas Lietuvos šaulių sąjungos indėlį stiprinant Lietuvos saugumą ir skatinant patriotiškumą, paskelbė 2019-uosius Lietuvos šaulių sąjungos metais. 

2019 metais sukanka 100 metų nuo Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 1919 m. birželio 27 d.

Seimas priimtame nutarime pabrėžė Lietuvos šaulių sąjungos indėlį Nepriklausomybės kovose. Parlamentarai siekia pagerbti Lietuvos šaulių sąjungos narių, kovojusių prieš sovietų okupaciją, žuvusių sovietų lageriuose, tremtyje, atminimą. 

Seimas taip pat akcentuoja, kad gerbia „Lietuvos šaulių sąjungos puoselėjamas savanorystės tradicijas, suprasdamas jų svarbą kultūrai, švietimui, visuomenės gyvenimui ir valstybės gynimui, taip pat Lietuvos šaulių sąjungos veiklos aktualumą“.

Vertindamas iškilių Lietuvos jėzuitų nuopelnus Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai, parlamentarai paskelbė 2019 metus Jėzuitų misijos Lietuvoje metais.

2019 metais sukanka 450 metų, kai Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu Lietuvoje įsikūrė Jėzaus Draugija (jėzuitai).

Kaip nutarime primena parlamentarai, Lietuvos jėzuitai 1570 metais įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją, kuriai 1579 m., Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui išdavus Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o popiežiui Grigaliui XIII išleidus bulę, buvo suteiktas universiteto statusas ir kuri padėjo pamatus visai institucinio Lietuvos švietimo sistemai.

Vėjo jėgainės Žemaitijoje. Slaptai.lt nuotr.

Seimas savo sprendimu ketina „paremti Lietuvos jėzuitų socialinį dialogą, kuriuo siekiama plėtoti švietimo, mokslo kultūros ir socialinę veiklą“.

Minint pirmą kartą Žemaitijos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 800-ąsias metines, 2019 m. paskelbti Žemaitijos metais.

Jadvyga Bieliavska (ELTA)

2018.12.29; 05:55

Vytautas Visockas

Birželio 10-12 dienomis vyko jubiliejinė Birštono šventė: kurortui – 170 metų.

Su keliais Lietuvai pagražinti draugijos nariais teko dalyvauti trečiosios dienos pagrindiniuose renginiuose: šv. Antano Paduviečio atlaiduose kurorto bažnyčioje ir skulptūros, įprasminančios Juozo Tumo-Vaižganto nuopelnus Birštono kurortui, atidengimo iškilmėse skvere prie bažnyčios ir Sakralinio muziejaus (skulptorius Gediminas Piekuras).

Tris dienas kurorto gyventojai ir svečiai Birštonavosi: dalyvavo daugybėje renginių, bylojusių apie Birštono istoriją ir dabartį.

Pirmą kartą girdite žodį „Birštonuokimės!“ ? Viską suprasite perskaitę lietuvių literatūros klasiko, deimančiukų ieškotojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto eilėraštį

Birštonuokimės

[…] Vyrai, moterys!

Senieji ir jaunieji!

Sveikieji, kurie norite susirgti, paliegėliai – atsigauti, bloznai  surimtėti, idiotai

Pagudrėti, –

Visiems visiems visiems –

Tik birštonuotis, birštonuotis.

Jei tau kieta – gerk Vytauto,

Jei tau skysta – gerk jo pat.

Pūslę valo, inkstus skalauja – vis jis, vis jis, vis jis.

Nervus taiso, ūpo gerina – Birutė.

Mėgink –

Viskas pridera nuo intencijos […]

(Eilėraščio rankraštis saugomas Birštono Sakraliniame muziejuje. Ten ir nusirašiau šią ištrauką)

Grįždami namo užsukome į vieno žymiausių XX a. baltistų, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Jono Kazlausko (1930-1970) tėviškę Matiešionyse, Nemajūnų valsčiuje. Nuostabiai graži vieta. Prieš 24 metus tautodailininkai (vadovaujami A.Sakalausko) iš Siponių miške augusio ąžuolo išdrožė aštuonis stogastulpius, žyminčius svarbiausius Jono Kazlausko gyvenimo ir tragiškos žūties momentus. Nuo 1984 metų rugpjūčio 1 dieną į šią nuostabią vietą susirenka Birštono, Prienų moksleiviai, buvę kalbininko kolegos ir studentai, pedagogai. Žymaus tautodailininko Ipolito Užkurnio medžio skulptūroje, vaizduojančioje profesorių, užrašyti žodžiai: „Tauta gyvena kalboje. Lituanistas Jonas Kazlauskas, 1930-197“.

Sodyboje gyvena ir ją gražiai tvarko Jono Kazlausko sūnėnas Virginijus Kazlauskas, kuris mus vaišino sula.

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.17; 08:20

Sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: „Nusipirkau knygą „Raudonoji dalia“… Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia epitetas, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo B. Sruogos istorinė dramos pavadinimas „Apyaušrio dalia“).

„Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią“, – patvirtino parapijietis … Žinojau apie jo „kairiąsias“ pažiūras (dažnai kritikuoja konservatorių politiką, per prezidentinius rinkimus balsavo už Zigmą Balčytį), labai nenustebau, kodėl jisai nusipirko šią „politinę“ , o ne, sakykim, grožinę knygą, pavyzdžiui, ką tiktai prieš kelias dienas mirusio rašytojo Romualdo Granausko, kurio, kaip tyčia, dvi knygas nešiausi į bažnyčią paskolinti kitai parapijietei.

Continue reading „Pakeliui į bažnyčią”

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Sąmokslininkai planavo ginklu nuversti nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę ir sudaryti savo,  kuri „paprašytų“ J. Pilsudskį ir Lenkijos Seimą Varšuvoje prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Paskutinėmis prieš išpuolį dienomis Lietuvos saugumui pavyko atskleisti  sąmokslą, suimti didžiąją sąmokslininkų dalį, konfiskuoti ginklus. Tai buvo  savotiška lietuvių tautos pergalė prieš vadinamuosius unijininkus – netikinčiais lietuvių tauta, jos valstybingumu, buvo pergalė prieš luominę, kaip ir J. Pilsudskio, ideologiją. Pergalė sustiprino Tautos pasitikėjimą savo jėgomis, savo valstybe.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas ir Laikinoji konstitucija. Po lenkų sąmokslininkų įveikimo padidėjo Valstybės Tarybos Pirmininko A. Smetonos autoritetas. Jis, sugrįžęs iš Vakarų po  ieškojimų paramos Lietuvai, 1919 m. balandžio 4 d. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos valstybės Prezidentu. Pagal Laikinąją konstituciją Prezidentui buvo priskirta visa vyriausioji vykdomoji valdžia – Lietuva tapo prezidentinė valstybė.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 3 )”

a.ruseckaite

Mai­ro­nis šiais ju­bi­lie­ji­niais me­tais buvo „gai­vi­na­mas“, pri­ke­lia­mas, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas vi­so­kiau­siais bū­dais – sti­li­zuo­tais por­tre­tais, pi­lie­ti­niais ei­lė­raš­čiais mies­tų trans­por­to sto­te­lių vit­ri­no­se, kon­cer­tais, pa­ro­do­mis, spek­tak­liais.

Su­lau­kė­me ori­gi­na­lios kny­gos „Še­šė­lis JMM“, ku­rią pa­ra­šė po­etė, pro­zi­nin­kė Al­do­na Ru­sec­kai­tė, nuo 1976 me­tų dir­ban­ti Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je ir jau daug me­tų čia ei­nan­ti di­rek­to­rės pa­rei­gas. Tai­gi au­to­rės ta­len­to am­plua la­bai tin­ka­mas to­kio mas­to at­sa­kin­gai už­duo­čiai. Ji – ra­šy­to­ja, mu­zie­ji­nin­kė, ar­chy­va­rė.

Daug me­tų dirb­da­ma Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je, A. Ru­sec­kai­tė, ga­li­ma sa­ky­ti, smelk­te per­si­smel­kė šių rū­mų is­to­ri­ne au­ten­ti­ka, jos Šei­mi­nin­ko – Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos rek­to­riaus, pro­fe­so­riaus, pre­la­to, o vi­sų pir­miau­sia di­džio lie­tu­vių tau­tos dai­niaus Mai­ro­nio – dva­sia. Kny­ga liu­di­ja nuo­dug­nų Mai­ro­nio pa­li­ki­mo – ir dva­si­nio kul­tū­ri­nio, ir ma­te­ria­li­nio – pa­ži­ni­mą, gi­lų jo biog­ra­fi­jos bei kū­ry­bos iš­stu­di­ja­vi­mą.

Continue reading „Originaliai aktualizuotas Maironis”

sved_1

Birželio 27 dieną Svėdasuose prie paminklo kovotojams už Lietuvos laisvę, Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms ir Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo 15-osioms metinėms paminėti įvyko jubiliejiniai “Vaižganto skaitymai”. Į renginį suvažiavo daug žmonių iš Vilniaus, Kauno Anykščių, atėjo visi svėdasiškiai. Autobusas iš Vilniaus pirmiausia nuskubėjo į Malaišius, Vaižganto gimtinę. Tumų sodyba neišliko, jos vietoje stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto paminklas. Sodybvietę juosia akmens ir metalo konstrukcijų tvora, kurią suprojektavo iš Svėdasų krašto kilęs architektas Bronius Kazlauskas.

Continue reading „Nusilenkėme Vaižganto Žemei”