Vienatvė

Politinės intrigosSkaitomiausios

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Štai kur galop nuvedė vingiais „Aukštųjų Šimonių likimas“ – ogi Ingrida Šimonytė tapo Lietuvos premjere!

Literatūrinis kontekstas įpareigoja prisiminti ir tai, kad savo ruožtu viena iš mėgstamiausių Šimonytės knygų yra naujųjų laikų humoristikos šedevras „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar prieš tapdama Lietuvos premjere Šimonytė kartą nesusilaikiusi ėmė ir prasiplepėjo, kad būtent ši knyga  jai yra padėjusi lengviau pernešti arba su humoru priimti akistatos su absurdu ir neretai išlendančio į paviršių valdininkų luomo bukumo (tarkime taip būna greičiau retai nei dažnai, tačiau, kaip sakoma, ir tarp čigonų vagių pasitaiko) situacijas valstybės tarnyboje.

Bijau, kad naujoji dabartinės premjerės padėtis įpareigos pereiti į naująjį, labiau intensyvų humoro lygį, prisiimant kaip savo naštą jau „Dievų miško“ sarkazmo sudaiginamas pasaulio matymo perspektyvas, ne kitaip!

Žinia, „Dievų miško“ krizenimai yra labai savotiškas lagerinis humoras, taigi – ar nebus pernelyg šventvagiška gretinti mirtininko ironijos atveriamą hiperrealistinį konclagerio vaizdinį su kraštutinai demokratinių jėgų pergale Lietuvos politikos siurrealistinėje terpėje? Bijau jau bijoti, bet nevalingai tebebijau dėl to, kad, skambant pergalės fanfaroms, jau nuo pirmųjų dienų čionai gali prasidėti žmonių nuomonių įvairovės tramdymo koncentracijos stovyklų statybos.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dar neapšilę kojų valdžioje, į mūsų duris jau beldžiasi mažumų žmogaus teisių gynimo esesininkai, pasiryžę policinėmis priemonėmis persekioti kiekvieną, turintį kitą nuomonę, brėkšta naujojo Teisingumo aušra, kuri, kaip atrodo bent man, galutiniame taške gali netikėtai nuvilti daugumos žmonių lūkesčius. Kad ir kaip ten būtų, jau šiandien Lietuvoje, pakeliui į šviesų rytojų, pravartu būtų įsteigti daugumos žmogaus teisių priežiūros ombudsmeno tarnybą.

Kas be ko, mažumų teisių užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių demokratijos reikalavimų. Kita vertus, čia dar kyla kitas teorinis klausimas – kaip galima ar negalima imti ir pradėti priešinti daugumą bei mažumą, visumą su dalimi žmogaus teisių požiūriu? Iš tiesų, vadinamoji dauguma nėra homogeninis darinys, ji susideda iš skirtingų, kitaip tariant, heterogeninių mažumų, o vienokio ar kitokio pavidalo koncentracijos stovyklos mentalitetas suklesti tada, kai homogeninė mažuma primeta savo valią heterogeninei daugumai.

(Be galvos, bet ne raitelis, – kas tai? Taip tikriausiai būtų galima tituluoti tuos šiandieninės Lietuvos teisės profesorius, kurie įrodinėja, kad Laisvės partijos kandidatė į naujojo Teisingumo ministrus vien dėl savo politinio užsiangažavimo yra keliomis galvomis aukštesnė už anksčiau buvusius nepriklausomos Lietuvos Teisingumo ministrus, nežiūrint net to, jog kai kurie iš pastarųjų yra teisės mokslų korifėjai su profesoriaus  vardu.)

XXX

Ar didelį nuostolį mes patiriame dėl to, kad, tarkime, Ingrida Šimonytė yra graži ir protinga moteris viename. Dėl to moterų skaičius, kaip atrodo, Lietuvoje nesumažėja. Tačiau didesniu ar mažesniu laipsniu tikriausiai tiesa yra ir tai, kad dėl tokio abipusiškumo Šimonytė yra linkusi mylėti save, o ne kitą, trečiosios puselės jai neprireikia…

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jeigu Šimonytė dėl Lietuvos daugiau nepadarytų nieko gero, prie to, ką jau nuveikė tėvynės labui, jai vis tik privalėtume surašyti pašlovinančią odę vien už tai, kad iš Šimonytės ji nepersivadino Šimone. Nesunku įsivaizduoti, kad žmonėms, nemačiusiems dabartinės premjerės iš veido ir nieko nežinantiems apie anosios įsidėmėtiną saviraišką, užkeikimas „Šimonė“ skambėtų kaip nuoroda į kažkokią akmeninę bobą, kai savo ruožtu kasdieninis Ingridos Šimonytės vardo ir pavardės linksniavimas mūsų aplinkoje padeda išsaugoti gerą nuotaiką ir žaismingumo perspektyvas.  

O jeigu  vis tik kada nors, nusivylusi savo tauta, Šimonytė mūsų, t. y. paprastųjų žmonių paerzinimui, persivadintu Šimone, to niekados neatleistų Ieva Simonaitytė, mojuojanti savo lazda virš Lietuvos.

Ir dar, – jeigu pirmosios ar antrosios kadencijos metu Ingrida Šimonytė įsitaisytų kokį nors sutuoktinį, anas privalėtų pasivadinti Šimoniu, kitaip neįmanoma. Kitaip pasielgti neleistų nei literatūros istorijos nelygstamų vertybių sergėtojai, nei partijos pirmininkas, nei paprastieji žmonės.

                                                                          X

                                                                        menu

                                                                        fundamentalumo

                                                                        nebuvo

                                                                        damai

                                                                        nuo

                                                                        lūpų

                                                                        nuslinkę

                                                                        dažai

                                                                        trumpam

                                                                        pakibo

                                                                        įsivaizduojamoje

                                                                        vakuumo

                                                                        ertmėje

                                                                         kol

                                                                         nusileido

                                                                         ant

                                                                         prakąsto

                                                                         obuolio

                                                                         (čia

                                                                         kaip reta

                                                                         derėjo

                                                                         grakščioji

                                                                         lūpų

                                                                         užtepėlė

                                                                         prie retų

                                                                         dantų

                                                                         muliažo)

                                                                          kai

                                                                          kitame puslapyje

                                                                          nusirąžęs

                                                                         fortepijonas

                                                                          perėjo

                                                                          į menę

                                                                          bene

                                                                          tada

                                                                          prie benediktino

                                                                          taurės

                                                                          palinko

                                                                          mūsų auros

                                                                          katino ūsų

                                                                          supelijusios pelės

                                                                          ir

                                                                          klaustuko

                                                                          (gulbės?)

                                                                          formų

                                                                          puota

                                                                          dar

                                                                          tęsėsi

                                                                          peraugdama

                                                                          į amžinybę

                                                                          paniškai

                                                                          užsibaiginėjo

                                                                          lapkritis

2020.11.26; 16:00

Aktualijos

Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvūnai augintiniai gali padėti įveikti socialinę izoliaciją ir vienišumo problemą, kuri šiuolaikinėje visuomenėje įgyja epidemijos pobūdį ir kelia grėsmę žmonių sveikatai, atskleidė Jungtinėse Valstijose neseniai atliktas tyrimas.
 
80 proc. tyrime dalyvavusių augintinius turinčių respondentų patvirtino, kad gyvūnai jiems padeda jaustis mažiau vienišiems. 85 proc. tyrimo dalyvių, nepriklausomai nuo to, ar jie turi augintinį, ar ne, mano, kad bendravimas su augintiniu gali sumažinti vienatvės jausmą. 76 proc. sutiko, kad žmogaus ir augintinio kontaktai gali prisidėti prie socialinio atotrūkio visuomenėje mažinimo.
 
Šios įžvalgos paaiškėjo atlikus apklausą, kurią inicijavo „Mars“ korporacija ir Žmogaus bei gyvūnų ryšių tyrimų institutas (Human Animal Bond Research Institute, HABRI). Tyrimo metu buvo analizuojama gyvūnų augintinių įtaka žmogaus socialiniams ryšiams, o studija buvo atlikta, atsižvelgiant į sveikatos ekspertų perspėjimus, kad vienišumas Amerikos visuomenėje įgyja epidemijos pagreitį, nepriklausomai nuo žmogaus užimamos visuomeninės pozicijos.
 
Psichologinės ir neuromokslų studijos rodo, kad socialinės izoliacijos žala žmogui – tokia pati, kokią sukelia per dieną surūkomos 15 cigarečių, todėl tai yra laikytina rimta grėsme visuomenės sveikatai. „Mars Petcare“ ir HABRI atlikta studija atskleidė, kad žmogui draugiją palaikantys augintiniai gali padėti įveikti vienišumo ir socialinio nepritapimo problemą, ypač kalbant apie tokias socialiai jautrias grupes, kaip vyresnio amžiaus ar psichikos negalią turintys asmenys.
Tarptautinė kačių paroda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Maždaug vienas iš keturių (26 procentai) augintinių šeimininkų teigė įsigiję gyvūną todėl, kad žinojo, jog tai gerina psichinę sveikatą. Vyresni nei 55-erių respondentai šį motyvą patvirtino dažniau (55 proc. šioje amžiaus grupėje) nei kitų amžiaus grupių apklaustieji.
 
54 proc. respondentų teigė, kad augintiniai jiems padeda užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis. 51 proc. apklaustųjų mano, kad augintinis padeda šeimininkui įveikti drovumą. 9 iš 10 apklaustųjų vyresnių nei 55-erių respondentų grupėje teigė, kad augintiniai vyresnio amžiaus žmonėms padeda jaustis mažiau vienišiems.
 
Beveik trys ketvirtadaliai apklaustųjų (73 proc.) mano, kad slaugos namai ir kitos priežiūros paslaugas teikiančios tarnybos turėtų prisidėti prie gyvūnų augintinių įtraukimo, sprendžiant socialinės izoliacijos problemą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.18; 15:24
Fotografija

Kati Heifner / The New York Times

„Vienatvė – tai „jausmas, kurio nereikia tyrinėti“?

Tai – tylus niokojimas. Bet Didžiojoje Britanijoje ji vis dažniau suvokiama kaip kažkas daugiau: rimta sveikatos apsaugos problema, kurios sprendimas nusipelno valstybinio finansavimo ir visos šalies dėmesio.

Apie šią problemą rašo Keti Hefner laikraštyje The New York Times. „Vietinės valdžios ir Nacionalinės sveikatos apsaugos tarnybos remiamos miestuose ir miesteliuose veikia dešimtys programų, skirtų vienatvei lengvinti. Net ir gaisrininkų brigados apmokomos patikrinti namuose ne tik priešgaisrinę apsaugą, bet ir tirti socialinės izoliacijos požymius“.

„Šią problemą staiga tarsi lavina užgriuvo visuomenės dėmesys, pradedant vietine valdžia bei sveikatos apsaugos ministerija ir baigiant žiniasklaida, – sakė organizacijos Age UK Oksfordšyre generalinis direktorius ir „Kovos su vienatve“ įkūrėjas Polas Kanas. – Vienatvė turi rūpėti kiekvienam“.

„Tyrėjai randa vis daugiau įrodymų, kad vienatvė susijusi su fizinėmis ligomis, o taip pat su darbingumo ir kognityvinių funkcijų sumenkėjimu. Kaip priešlaikinės mirties pranašas vienatvė užtemdo nutukimą“, – sakoma straipsnyje.

„Stipri vienatvės įtaka sveikatai ir nepriklausomybė – kritiškai svarbi visuomenės sveikatai problema, – taip mano Kalifornijos universiteto (San Franciskas) geriatrijos specialistė daktarė Karla M. Perisinoto. – Medicinos ir etikos požiūriu nebepriimtina ignoruoti pagyvenusių žmonių, kurie jaučiasi vieniši ir palikti“.

Vienišas yra maždaug kas trečias britas ir amerikietis, vyresnis nei 65 metų. Pusė vyresnių kaip 85 metų amerikiečių gyvena vieniši.

„Kol Didžiosios Britanijos visuomeninės, privačios ir savanoriškos organizacijos mobilizuojasi kovai su vienatve, tyrėjai stengiasi giliau suprasti jos biologinę potekstę, – praneša autorė. – Straipsnyje, šių metų pradžioje išspausdintame žurnale Cell, Masačiusetso technologijos instituto neurobiologai įvardijo smegenų zoną, kuri, jų nuomone, yra atsakinga už vienatvės pojūčius. Toji zona, vadinama siūlės dorsaliniu branduoliu, ypač žinoma tuo, kad susijusi su depresija. Kei M. Tai ir jos kolegos aptiko, kad kai pelės apgyvendinamos drauge, jų dopamininiai neuronai siūlės dorsaniniame branduolyje palyginti neaktyvūs. Bet jeigu pelės neilgam izoliuojamos, tų neuronų aktyvumas smarkiai sustiprėja, kai jos vėl grįžta pas kitas peles“.

„Nors daug vienatvės tyrimų atliekama Jungtinėse Valstijose, Didžioji Britanija žymiai daugiau dirba sprendžiant šią problemą“, – sakoma straipsnyje.

„JAV mažai sveikatos apsaugos iniciatyvų, pagrįstų pripažinimu, kad vienatvė susijusi su sveikata, ir paprastas (vidutinis) žmogus irgi taip nemano“, – sako Džuliana Holt-Lunsted iš Brigamo Jango universiteto (JAV).

Didžiojoje Britanijoje veikia keletas kovos su vienatve iniciatyvų, antai, Age UK, Open Age и Men’s Shed. Pastaroji stengiasi „sutelkti pagyvenusius vyrus geriau pažįstamoje ir malonesnėje aplinkoje – padirbėti petys į petį stalių dirbtuvėje“. „Ši koncepcija atsirado Australijoje ir paskui nukeliavo į Didžiąją Britaniją. Dabar Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje daugiau kaip 300 tokių dirbtuvių“, – pasakoja Hefner.

Informacijos šaltinis: The New York Times.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos.

2016.10.06; 05:36