Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…

Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.

Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.

Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?

Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.

2020.02.01; 17:13

Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liepos mėnesį vienas su Lietuvos lenkų bendruomene susijęs įvykis buvo nepelnytai ignoruojamas, o kitas – dirbtinai paverstas skandalu. Ignoruotasis įvykis buvo liepos 7-13 dienomis su Lenkijos ambasados pagalba organizuotas Armijos Krajovos 1944-ųjų bandymo užimti Vilnių minėjimas. Nors visapusiškai skandalingas, jis niekam nebuvo įdomus. Bet skandalu virto kelių Seimo konservatorių siūlymas 60 procentų mokomųjų dalykų kitakalbių mokyklose mokyti valstybine kalba.

Nors mokymas vien valstybine kalba yra savaime suprantama visų išsivysčiusių Vakarų šalių praktika, šis siūlymas sukėlė pasipiktinimo audrą. Prieš jį sukilo ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcija (šito reikėjo tikėtis), bet ir kaip opozicija jai lenkų bendruomenėje save pozicionuojančio Lenkų diskusijų klubo (LDK) nariai bei VU TSPMI politologai. Būtent Lietuvos visuomenės reakcijos ir jų nebuvimas yra pats įdomiausias įvykis šioje situacijoje, rodantis tragiškai nebrandų ir net valstybei pavojingą požiūrį į kitataučių integraciją.

Kas ignoruojama?

Liepos 7 dieną Vilniaus Rasų kapinėse vyko Lenkijos Armijos Krajovos (AK) prieš 74 metus įvykdytos karinės operacijos „Aušros vartai“ (lenk. Ostra Brama) minėjimas. Jo metu šlovinti operacijos dalyviai. Armija Krajova Lenkijoje buvo iš tiesų didingos kovos prieš sovietinę ir nacistinę okupacijas pavyzdys, antinacinės koalicijos dalyviai. Tačiau Vilniaus apylinkėse veikusios Armijos Krajovos pajėgos, istorinėje literatūroje vadinamoji „vilniškė AK“, buvo ne laisvės kovotojai, bet Vilniaus kraštą reokupuoti siekusios ir civilių lietuvių žudynes vykdžiusios svetimos valstybės pajėgos. Minimas AK žygdarbis, operacija „Ostra Brama“, buvo nesėkmingas bandymas okupuoti Lietuvos sostinę Vilnių, prieš į jį įžengiant artėjančiai Raudonajai Armijai. Trumpai tariant, nepriklausomoje Lietuvoje įvyko jos sostinę okupuoti siekusių karių pagerbimas.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Minėjimas nebuvo vietos radikalų saviveikla. Jame dalyvavo ir iškilmingas kalbas sakė Lenkijos Respublikos Seimo vicemaršalka, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas. Įspūdingiausios jų kalbų tezės leidžia pajausti renginio atmosferą. Vicemaršalka Marija Koc pareiškė, kad „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“. Ambasadorės pavaduotojas Gžegožas Poznanskis pritarė, kad „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“. „Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“, – žodžių nevyniojo ir Baltarusijos AK draugijos viena vadovių V. Sbastjanovič.

Visa tai Lietuvai ne tik nepasirodė skandalas, bet net verta paskelbti žinia. Minimas citatas skelbė tik nieko blogo jose nematanti lenkiška žiniasklaida ir pavieniai susirūpinę piliečiai socialiniuose tinkluose. Nei politikų, nei diplomatų reakcijos apskritai nebuvo. Absoliutus minimumas būtų buvęs bent jau išsikviesti į URM ir pareikalauti pasiaiškinti Lenkijos ambasadorę.

O juk šis minėjimas buvo beprecedentiškai atviro revanšizmo protrūkis. Nuo R. Sikorskio laikų esame įpratę girdėti, kad niekada nebuvo Vilniaus okupacijos, bet lietuvišku papratimu sėdėjome suglaudę ausis, nes tai bent jau nebuvo atviros pretenzijos peržiūrėti sienas. Galima tikėtis, kad skeptikai ir visas šias oficialių Lenkijos vadovų frazes sumenkins kaip bereikšmes, kartodami nuvalkiotą argumentą, kad Lenkija yra NATO partnerė ir yra pripažinusi esamas Lietuvos sienas. Tačiau istorija moko, kad sienų pripažinimas nieko negarantuoja. Vokietija 1923-1938 m. taip pat buvo pripažinusi Klaipėdos kraštą Lietuvai, bet – su Hitleriu ar be jo – laukė palankių geopolitinių aplinkybių ir progos jį susigrąžinti. Visi suprantame, kad toks pat šiandien ir Rusijos požiūris į Lietuvą, kurios sienos taip pat pripažintos. Tariamai esminis skirtumas, kad Lenkija yra taiki šalis, mūsų partneris. Tačiau jos veiksmai, nuosekliai vykdoma kresų politika, o dabar ir oficialių atstovų revanšistiniai pasisakymai verčia tuo abejoti. Lenkija taip pat niekaip nepasmerkė savo atstovų kalbų. Stojusi tyla labai patogi, kai norima apsimesti, jog nieko neįvyko, mat priešingu atveju tiesiog neaišku nei kaip tai interpretuoti, nei ką daryti.

Vienintelė vieša organizuota reakcija į šį Lietuvos okupantų pajėgų minėjimą buvo Tautos forumo pareiškimas, kuriame pasmerkti minėjimo organizatorių veiksmai, istorijos perrašinėjimas ir Lietuvoje įsivyravęs skirtingas sovietinių ir kitų okupantų traktavimas. Taip pat iškelti reikalavimai valdžiai: 1) ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus; 2) paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas; 3) Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo; 4) nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius; 5) užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą; 6) peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Kas virto skandalu?

Kaip tik su paskutiniuoju Tautos forumo reikalavimu iš pažiūros susijęs pastarųjų dienų politinis skandalas. Liepos pabaigoje Seime užregistruotas siūlymas kitakalbių mokyklose 60 procentų mokomųjų dalykų dėstyti valstybine lietuvių kalba. Tendencija didinti ugdymo valstybine kalba dalį kitakalbių švietimo programose natūrali ir suprantama. Visame regione išsiskiriame ypatingai segregacine kalbos politika. Visos išsivysčiusios Vakarų šalys laikosi švietimo vien valstybine kalba principo, pavienės išimtys patvirtina taisyklę. Masinės imigracijos šalyse kaip, tarkime, Norvegijoje atvykėliams duodamas metų ar poros terminas išmokti valstybinę kalbą. Būtų galima teisinti, kad Vakarų istorinė tradicija yra asimiliacinė, o mūsiškė LDK tradicija verčia pripažinti tautinių bendrijų kalbinę autonomiją. Tačiau ir tai netiesa. Visoje Vidurio Rytų Europoje vyrauja daug griežtesnis nei Lietuvoje švietimas valstybine kalba. Buvusios LDK žemėse, visų pirma pačioje Lenkijoje, ne valstybine kalba galimos tik kelių dalykų pamokos – visiška priešingybė šiandien Lietuvoje galiojančiai segregacinei tvarkai. Taigi siūlymas savaime suprantamas, viso labo rodantis, kad Lietuvoje 30 metų vėluoja integraciniai procesai.

Aušros vartai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlymui aršiai pasipriešinta. To ir reikėjo tikėtis iš LLRA atstovų, kurie seniai kartoja, kad a) tai lietuviai turi integruotis Vilniaus krašte; b) lenkai niekada negalės išmokti lietuvių kalbos kaip gimtosios; c) tad ir lietuvių kalbos mokymo programos bei egzaminai jų ir lietuvių mokyklose niekada neturi būti suvienodinti. Šios principinės LLRA nuostatos labai svarbios, norint adekvačiai reaguoti (t.y. neapsigauti), klausantis dažnų pasakų apie būtinybę „duoti laiko pasiruošti“. Niekas nežada ruoštis. Apie būsimą lietuvių kalbos egzamino vienodinimą Lietuvos kitakalbės mokyklos buvo informuotos dar 2002 m., tačiau niekas tam nesiruošė, mokyklos sąmoningai neskyrė daugiau valandų lietuvių kalbos mokymui, o 2009 m. pradėjus įgyvendinti vienodo egzamino principą prasidėjo masiniai protestai ir ašaros, kad suvienodinimui reikia laiko, vargšai lenkų vaikai mokosi mažiau valandų ir pagal kitokią programą. Vaikai tikrai vargšai, bet juos skriaudžia tautybe manipuliuojantys lenkų politikai ir jų klausantys švietimo funkcionieriai, o ne integruoti norinti valstybė.

Skamba vienas kitam prieštaraujantys leitmotyvai, kad, viena vertus, lenkai ir taip puikiai moka lietuvių kalbą, kita vertus, kad jie niekada negalės jos išmokti kaip gimtosios, todėl ir mokyti gamtos mokslus ar matematiką lietuviškai esą yra diskriminacinė idėja, mat dėl to nukentės dalykinės žinios. Pirmoji tezė („ir taip moka“) yra faktiškai klaidinga, antroji („niekada neišmoks“) – klaidinga iš principo. Visame pasaulyje, o ypač kitakalbių mokyklų nepripažįstančiuose Vakaruose, tautinių bendrijų vaikai sėkmingai išmoksta valstybinės kalbos kaip gimtosios ir visavertiškai dalyvauja šalies gyvenime kalbėdami be akcento ir rašydami be klaidų (ar bent be daugiau klaidų nei įprasta visuomenėje). Tai jokia diskriminacija, priešingai, kitakalbių privilegija ir privalumas. Tačiau Lietuvoje LLRA ir jos bendraminčiai skelbia, kad tai neįmanoma. Neįmanoma, nes nepriimtina iš principo. Lietuvos lenkai nemano, kad turėtų integruotis Lietuvoje, o savo gausiai gyvenamas savivaldybes kažkodėl laiko „lenkiška teritorija“, kuriai metai iš metų įvairiausiais įstatymų projektais reikalauja viena už kitą radikalesnių kalbinių privilegijų.

Platesnis kitakalbių ugdymas valstybine kalba jokia prasme nepablogintų padėties, o ilgalaikėje perspektyvoje ir santykių su šalies lenkakalbiais. Kaip vien tik mokomojo dalyko valstybinės kalbos jie tikrai neišmoks(ta) kaip gimtosios, kas turėtų būti švietimo politikos siekiamybė. Tačiau dar svarbiau už mokymą lietuvių kalba yra mokymas, kuris ugdytų Lietuvos, o ne Lenkijos lenką. Tad svarbu ne tiek mokomoji kalba. Tam reikalingas ne Lenkijos, o Lietuvos lenkų literatūros kursas, ne Lenkijos, o Lietuvos istorijos pasakojimas. Lietuvos lenkų ugdymo tikslas turėtų būti lenkai, kurie nuoširdžiai smerkia ir bjaurisi POW sąmokslu, Bocianskio ir Jalbžykovskio siautėjimu Vilniuje, antivalstybiniais autonomijos projektais, tiek Pilsudskio, tiek ir AK prieš Lietuvą vykdyta agresija, nes tai buvo agresija visų pirma prieš jų pačių tėvynę Lietuvą. Istoriškai jie turi tapatintis su okupacijų aukomis, o ne su okupantais. Lenkija jiems nėra ir nebuvo tėvynė. Tai užsienio valstybė, kurioje gyvena artima kalba kalbantys, bet, tiesą sakant, net ir skirtingos kultūros žmonės. Trumpai tariant, mokykla Lietuvoje turi ugdyti mykolus riomerius – ne genialaus proto, o visiško apsisprendimo Lietuvai prasme. Tai nėra taip jau sunku. Ir tam reikalingi ne tik dėstomosios kalbos, bet ypač mokymo programų pokyčiai.

Pastarieji, beje, šiandieninėje situacijoje greičiausiai liktų tik popieriuje. LLRA valdomuose Pietryčių Lietuvos rajonuose egzistuoja unikali simbiozė tarp mokyklų direktorių, švietimo skyrių ir savivaldybių administracijų. Nepatinkančios švietimo programų nuostatos čia tiesiog nėra vykdomos, tad istorija daug kur mokoma pagal lenkišką pasakojimą, taip pat ir lenkų kalba (nors jau dabar įpareigota istorijos mokyti lietuviškai). Jeigu Švietimo ministerija užsuka ir randa pažeidimus, apgina rajono švietimo skyrius. Jeigu pažeidimams kartojantis spaudimo nebeatlaiko ir švietimo skyrius, jį gina rajono savivaldybė. Taip ir sukasi užburtas autonomiško švietimo ratas, niekais paverčiantis švietimo sistemą ir jos auklėtinius integruoti turinčias įstatymų leidėjų iniciatyvas. Paraleliai su mokymo lietuvių kalba plėtimu Seimas ir Vyriausybė privalo rasti būdus užtikrinti šio ar bet kurių kitų Pietryčių Lietuvai aktualių švietimo pokyčių įgyvendinimą prieš LLRA ir jai lojalių veikėjų valią.

Separatizmas kūdikio veidu? Istorinė perspektyva

Teksto pradžioje minėta, kad reikšmingiausias faktas šioje Lietuvos lenkų istorijoje yra viešumoje (ne)kilusi reakcija. Ypač įdomu tai, kaip reagavo dvi siauros ekspertinės grupės: opoziciją LLRA lenkų bendruomenėje vaizduojantis Lenkų diskusijų klubas (LDK) ir šalies politologai. Ir vieni, ir kiti greitai pasmerkė pataisas kaip asimiliacines ir tylėjo kaip burnas prisisėmę Armijos Krajovos pašlovinimų akivaizdoje.

Tapę tradicija, kad į LDK žurnalistai kreipiasi kaskart, kai reikia pakomentuoti su Lietuvos lenkais susijusias iniciatyvas. Tai – šios grupės pergalė ir įvertinimas. Nuo pat atsiradimo ji prisistatė kaip atsvara LLRA, nesiekianti politinės valdžios, o kviečianti dialogui ir supratimui tarp lenkų ir lietuvių. Ne taip seniai su pasididžiavimu sakyta, kad jeigu būtų išpildyti LDK siūlymai, Tomaševskio partija Lietuvoje tiesiog nebeturėtų prasmės. Tai tiesa, tačiau ne ta prasme, jog lenkai būtų sėkmingai integruoti. Tiesiog LDK siūlymai iš esmės yra LLRA siūlymų aidas. Lenkų diskusijų klubas yra pateikęs stiprių Lietuvos lenkų situacijos analizių, tačiau savo siūlymais lenkų bendruomenės tema iš esmės kartoja LLRA reikalavimus. Tomaševskiui šis klubas tėra sisteminė opozicija, kaip Žirinovskis Putinui.

Vienintelis akivaizdus jų pažiūrų skirtumas yra geopolitinė orientacija. LLRA išsiskiria atvira parama Kremliaus agresijai, Georgijaus juostelėmis ir net raginimais NATO bombarduoti Kijevą. Lenkų diskusijų klubas yra nuoseklus euroatlantinės integracijos šalininkas. Tačiau kai kalba pasisuka apie Lietuvos lenkų problemas, diskusijų klubo receptas lyg nurašytas iš LLRA programų. Jie pritaria ir vietovardžių užrašams lenkų kalba, ir paso įrašams lenkų kalba vietoje valstybinės, ir lenkų pozityviai diskriminacijai (nuolaidoms) švietimo sistemoje. Nesmerkia jie ir Lenkijos vykdomos kresų politikos bei okupacijas neigiančio istorijos pasakojimo. Galiausiai pritarta ir radikaliems socdemų siūlymams Pietryčių Lietuvoje įteisinti faktinę dvikalbystę (viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis).

Abu ryškiausi Lenkų diskusijų klubo veidai – VU TSPMI doktorantas Marijušas Antonovičius ir Vyriausybės teisės grupės vyriausiasis patarėjas Aleksandras Radčenko – griežtai pasmerkė iniciatyvą plėsti kitakalbių mokymą valstybine kalba. Pastarojo teigimu, konservatorių projektas neatsitiktinai užregistruotas prieš savivaldos rinkimus ir labiausiai pasitarnaus LLRA mobilizuojant savo rinkėjus – lenkakalbių moksleivių tėvus. Daug kategoriškiau iš esmės tą patį aiškino ir VU TSPMI dėstantis M. Antonovičius. Socialiniuose tinkluose šią iniciatyvą jis lygino su carinės okupacijos politika, platesnį mokymą lietuvių kalba atmesdamas ne tik kaip taktiškai naudingą LLRA, bet ir ydingą iš principo. Kaip ir LLRA. Paradoksalu, jog pats idėjos kritikas yra baigęs lietuvišką mokyklą.

Dar įdomiau siūlymą pasmerkė jo kolega VU TSPMI dėstytojas Justinas Dementavičius, parašęs, kad siūlymas siekia lietuvinti lenkus ir, versdamas vietos bendruomenes mokytis nemėgstama valstybine kalba, prieštarauja krikdemiškajai ideologijai ir jai esminiam subsidiarumo principui. Tai tobulas pavyzdys, kaip teorija aklai taikoma visiškai netinkamam atvejui. Autorius neva pamiršta, kad Lietuvos lenkų bendruomenė jokia prasme nėra laisva savivaldi bendruomenė, o jos narių „pasirinkimai“ yra prievarta formuojami per LLRA sukurtą institucinės kontrolės tinklą. Jeigu žiniasklaidoje nebūtų plačiai aprašyta, o visiems krašto gyventojams puikiai žinoma, kaip seniūnijos prievartauja gyventojus leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir apskritai formuoja vieningą apgultos tvirtovės atmosferą lenkų bendruomenėje, būtų galima patikėti, kad J. Dementavičius minėtą tekstą parašė „iš nežinojimo“. Tačiau visos institucinio teroro priemonės socialiai pažeidžiamiems krašto gyventojams (grasinimai atimti į lietuvišką mokyklą leidžiamus vaikus, jų tėvų darbą savivaldybės įstaigose, paramą maistu, malkomis ir t.t.) jam turėtų būti gerai žinomos arba rodo dalykinę nekompetenciją. Rimtai kalbėti apie „lenkų bendruomenės“ savivaldžius sprendimus nėra įmanoma.

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

AK operacijos „Ostra Brama“ minėjimas ir siūlymai plėsti mokymą lietuvių kalba yra esmingai susiję. Būtent XX a. istorijos ignoravimas ar net sąmoningas ištrynimas iš savo ir visuomenės atminties leidžia naujajam šalies elitui šiandien vadinti „liberalia“ ir „gerbiančia mažumų teises“ politiką, kuri paprasčiausiai aidu kartoja autonomininkų reikalavimus ir sovietinius „tautų klausimo“ sprendimo principus.

Tokio požiūrio į tautinių bendrijų integraciją esmę nusako formulė „valstybė turi įtikti savo kitataučiams“ ir vadintina „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija. Jeigu jiems nepatinka (arba politiškai vaizduojama, kad jiems nepatinka), sprendimai esą blogi. Faktinė Lietuvos politika kitakalbių atžvilgiu šiandien grindžiama sovietmečio nuostata, kad nacionalinis klausimas SSRS (dabar – Lietuvoje) išspręstas kartą ir visiems laikams, o jį dirbtinai kursto tik pavieniai (buržuaziniai) nacionalistai. Lietuvoje ši nuostata reiškiasi kaip faktais paneigta prielaida, esą tautinės bendrijos yra besąlygiškai lojalios Lietuvos valstybei. Bet juk apklausų rezultatai rodo masinę jų paramą Putinui ir Rusijos vykdomai politikai, rusų ir lenkų dienos faktiškai virsta gausiomis ir atviromis lojalumo Rusijai ir Lenkijai manifestacijomis, su šių šalių valstybiniais (ne tautiniais!) simboliais. Tačiau, užuot atvirai įvardijus nelojalumo ir susvetimėjimo Lietuvos valstybei problemą, ji paverčiama Lietuvos saviplakos tema: atseit valstybė nededa pakankamai pastangų, kad kitataučiai Lietuvoje jaustųsi gerai. Tarp eilučių vis lieka nuostata, kad gerai jie galėtų jaustis tik nebe nacionalinėje, o oficialiai multikultūrinėje Lietuvoje, kuri nebebūtų lietuvių tautos apsisprendimo vaisius ir jos kultūros bei kalbos pagrįstai dominuojama erdvė. Tai giliausia prasme yra Valdemaro Tomaševskio svajonių scenarijus – Lietuva, kurioje lenkai gali pasakyti, kad Vilnija yra lenkiška, Klaipėda – rusiška ir t.t.

Atsisakoma pripažinti, kad LLRA yra tiesioginė autonomininkų įpėdinė (beje, ir organizacijos bei veikiančių asmenybių prasme), kelianti tuos pačius reikalavimus. Ardomoji LLRA veikla faktiškai traktuojama kaip pavieniai išpuoliai ar „perlenkimai” ginant šiaip neva teisingą ir pagrįstą segragacijos politiką. Politikų, žurnalistų ir politologų nuosekliai nutylima, kad visi antivalstybinai ir segregaciniai „perlenkimai“ yra sistemingi, tiesiogiai kartoja 1988-1991 m. autonomininkų reikalavimus ir yra daugiau ar mažiau remiami Lenkijos valstybės, kuri šiandien – tai būtina skatinti ir plėtoti – visgi rodo ženklus išsivaduoti iš LLRA kaip tariamų Lietuvos lenkų atstovų monopolio. LLRA reikalavimai, 2016 m. Seimo rinkimų programoje išaugę iki atviro autonomijos siekio Suomijos švedų pavyzdžiu, yra absoliutus platforminių autonomininkų tikslų atkartojimas. Tada, dar egzistuojant SSRS, lenkų įžūlumas neturėjo ribų. Komunistų partijos veikėjai skelbė autonomijas net ne Lietuvos, o SSRS sudėtyje net ir 1991 m., po bergždžių Lietuvos valdžios bandymų nupirkti lenkų lojalumą Lietuvai ir šiandien taip trokštamų lenkakalbių pasų ir lentelių įrašų įteisinimu. Net tariamai nuosaikūs lenkų politikai, kaip Česlavas Okinčicas, tada atvirai siūlė įteisinti antrąją oficialiąją lenkų kalbą. Nuolaidžiavimas ir „lojalumo su sąlygomis“ koncepcija jokios integracijos nepaskatino.

Tada Sąjūdžio bangos pagauta Lietuva piktinosi ir baisėjosi tokiais reikalavimais. Šiandien, po europietiškumo, liberalumo ir žmogaus teisių lozungais paslėpti tie patys reikalavimai įgauna respektabilumo kaukę. Nei politikai, nei politologai nebegeba, kaip prieš 30 metų, pavadinti jų radikaliais ir nesuderinamais su lojalumu valstybei. Priešingai, ardomąja penktosios kolonos veikla VU TSPMI dėstytojas drįsta įvardyti integracinius projektus, nors niekada taip neįvardija segregacinių reikalavimų. Autonomininkų retorika ir siekiai šiandien jau net nebe jų pačių rankomis yra iškelti į aukščiausią galimą respektabilumo pakopą, juos gina sistemą aptarnaujantys politologai, jų projektai teikiami jau kitų partijų rankomis.

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje atkakliai ginama sovietinė tvarka, kai kitataučiams nereikėjo mokytis lietuvių kalbos ir mokėti jos kaip gimtosios. Taip iškyla jau trečioji – po platformininkų ir LLRA – autonomininkų kolona, kurią sudaro arba jai sąmoningai ar ne pasitarnauja Lenkų diskusijų klubo nariai, VU TSPMI ir kitų įstaigų politologai ir šalį ne visada formaliai valdantis elitas. Stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.08.07; 12:07

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Jau nebe pirmą kartą kartoju: savo šalies istorijos pažinimas yra kertinis akmuo, ant kurio statomas būsimų kartų, tautos ir valstybės ateities rūmas. Lemtingas 1939-ųjų rugpjūtis – gera proga tai dar kartą priminti. O priminti dera ne dėl to, kad ugdytume aklą senų nuoskaudų ar atsako jausmą, bet kad pasimokytume iš istorijos klaidų ir mokėtume skirti bičiulį nuo priešo.

Atrodo, senos tiesos, bet jos iki šiol ginčijamos ne tik užsienio oponentų, bet ir saviškių.

Dingstį šiems samprotavimams davė naujas Berlyno Humboldto universiteto polonistikos profesoriaus emerito Heinricho Olschowsky‘o straipsnis vokiečių laikraštyje „Der Tagesspiegel“ (http://www.tagesspiegel.de/meinung/hitler-stalin-pakt-der-weisse-fleck/8653986.html), kuriame pagrindžiama, kodėl 2009 m. balandį Europarlamentas sulygino fašizmo ir stalinizmo nusikaltimus ir paskelbė Nacizmo ir stalinizmo aukų atminimo dieną Europoje. Autorius primena, kad ši idėja buvo paskelbta Prahos deklaracijoje 2008-ųjų birželį, kurią pasirašė Vaclavas Havelas, Joachimas Gauckas, Vytautas Landsbergis ir kiti (Prahos deklaracija „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“ lietuviškai paskelbta  http://www.komisija.lt/download_file.php?id=153 ).

Prieš trejus metus DELFI esame rašę apie astrologų pastebėjimą http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/ciskauskas-pasaulines-revoliucijos-eksportas-lemtingieji-rugpjuciai.d?id=35713297), jog  rugpjūtis – vienas „konfliktiškiausių“ mėnesių per metus. Nelabai tikiu Marso įtaka tautų likimui, bet akivaizdus faktas, kad bent jau 1939-ųjų rugpjūtis buvo lemiamas Europai ir Lietuvai.

Nuo pat Petro I laikų Rusija nesulaikomai veržėsi į Europą ir pasaulį. Ūkio reformų pasimokęs iš kolonijinių Vakarų valstybių, Rusijos imperatorius pastatė galingą laivyną ir sukūrė didžiulę kariuomenę. Bet jam nepavyko įveikti turkų, užimti Krymo ir per Juodąją jūrą patekti į Europą. Karas su Švedija taip pat išsekino.

Kitų Rusijos carų globaliems planams sutrukdė nuolatiniai perversmai, rūmų intrigos ir karai su kaimynais. Nors iki I pasaulinio karo galingas karo carinės Rusijos koziris buvo grūdų eksportas, kaip dabar energetiniai resursai, tačiau lemiama ekspansijos į Vakarus jėga buvo karinė.

Germanai nuo seno puoselėjo viltis užkariauti jeigu ne visą pasaulį, tai bent Europą ir nuo kryžiuočių laikų vis siuntė savo riterius į Rytus. Bet 1410 m. liepos 15 d. netoli Tanenbergo ir Griunvaldo vykęs Žalgirio mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų ir Teutonų ordino padarė galą šiai du šimtmečius trukusiai kryžiuočių invazijai. Netrukus pagal Torūnės taikos sutartį Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją. Ir nors lietuviai neįveikė daugybės kryžiuočių pilių Prūsijoje, jiems teko pasitraukti iš kai kurių užimtų žemių, atokvėpis atėjo. Žinoma, istoriniu laiko matmeniu – neilgam.

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

XX a. dvi galingos jėgos – vokiečiai ir rusai – vėl susidūrė. I pasaulinis karas, sutrypęs pocarinę Lietuvą, vėl nuginė kaizerio kariuomenę į savo urvą. Reichą iš pelenų prikėlė austrų kilmės iš esmės bemokslis politikas, save laikęs mąstytoju, filosofu ir menininku, Adolfas Hitleris. III reichą jis pasuko irgi į Rytus.

Bet čia atsirado jo dvynys, pravarde Plieninis, kuris net buvo krimtęs kunigų seminarijos mokslų, jaunystėj dailiai rašė eiles, mėgo vaikučius ir taip pat turėjo vedlio charizmą. J.Stalinas buvo beveik 10 metų vyresnis už A.Hitlerį, todėl laikė save gudresniu. Nepaisant skirtingų ideologinių įsitikinimų, abu „gudruoliai“ lošė iš prieškario Europos likimo rizikinga korta, skaniai užsigerdami tautų vargais ir netektimis.

Mums, lietuviams, daugiau nelaimių atnešė vienas lošėjas su aklinai užsagstytu munduru ir pypke dantyse. Tai savo knygose „Ledlaužis“ ir „Paskutinė respublika“ pabrėžė ir sovietmečiu į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs žvalgas Viktoras Suvorovas (Vladimiras Rezunas), kuris rašė, jog būtent J.Stalinas, o ne A.Hitleris inicijavo Molotovo – Ribbentropo pakto pasirašymą.

Taip, mes dabar jau nemažai žinome apie 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją Maskvoje pasirašytą Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį, dar vadinamą Molotovo – Ribbentropo paktu. Bet minėtame DELFI straipsnyje pastebėjau, kad iš tikrųjų J.Stalino ir A.Hitlerio sąmokslas pasidalinti Europą tebuvo 1920 m. nepavykusios akcijos sėkmingesnė tąsa. Abiem atvejais Lietuvos vaidmuo – didžiųjų grobuonių auka. Skirtumas tik tas, kad, pavyzdžiui, su Lenkija Lietuva 226 metus turėjo Abiejų Tautų Respubliką (ATR egzistavo 1569 – 1795 m.), bet po I pasaulinio karo Jozefas Pilsudskis, įkvėptas sėkmingo karo prieš vokiečius išvijusią Raudonąją armiją, sumanė atgaivinti Žečpospolitą iki I-ojo jos padalinimo 1772 m. buvusiose sienų ribose, bet jau dabar Lietuva būtų buvusi ne partnerė, o aneksuota Lenkijos tarnaitė.

Europos geopolitinis likimas taip susiklostė, kad II pasaulinio karo išvakarėse Lenkija tapo karščiausiu Rytų fronto epicentru. Naciams 1939 m. rugsėjo 1-ąją užpuolus Lenkiją, buvo įvykdytas, Bertoldo Brechto žodžiais, „ketvirtasis Lenkijos padalijimas“, o netrukus, po 17 dienų, Raudonajai armijai užėmus rytinius jos rajonus ir visą sovietinį pakraštį, prie SSRS buvo prijungtos Baltijos šalys. Rugsėjo 28-ąją beliko sukurpti dar vieną sąmokslą – pasirašyti SSRS ir Vokietijos „Draugystės ir sienų sutartį“ su vienu konfidencialiu ir dviems slaptaisiais protokolais.

Molotovo – Ribentropo pakto pasirašymas. Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.

Pirmuoju Lietuva buvo išmainyta į Liublino ir dalį Varšuvos vaivadijų, o vokiečiai sau pasiliko Sūduvą. Tik vėliau, 1940 m. sausio 10 d., savitarpio pagalbos sutartimi kraštas buvo perduotas SSRS už 7,5 mln. dolerių.

Istorikai Algis Kasperavičius ir Nerijus Šepetys atidžiai išnagrinėjo šių paktų atsiradimo aplinkybes ir padarė išvadą, kad sąmokslas su naciais J.Stalinui buvo labiau reikalingas negu Berlynui. Bet jie taip pat įrodė, kad SSRS neišnaudojo vadinamojo „atokvėpio laikotarpio“ savo karinei galiai prie vakarinių sienų sutelkti. Vokiečiai per keletą pirmųjų karo mėnesių pasiekė Maskvos prieigas.

Taigi, daugiau kaip mėnuo tarp rugpjūčio 23-osios ir rugsėjo 28-osios sutarčių Maskvai ir Berlynui buvo reikalingas persidalinti Rytų Europą naujomis sąlygomis. A.Kasperavičius tvirtina, kad Baltijos šalių sostinėse jau įtarė, kad jos gali pereiti SSRS globon, tačiau pasipriešinti tam, ypač neturint patikimos informacijos, jos negalėjo. Lietuva, lyg liepsnojančioje jūroje plūduriuojantis laivelis, vis dar tikėjosi likti neutrali arba prisiglausti vokiečių farvateryje, tačiau jos likimas, kaip kai kas mano, nebe susitaikėliškos Lietuvos diplomatų ir vadovų kaltės, pasisuko kitaip…

Dabar ši mėsmalė tarsi pamirštama: žmogui būdinga, kad laikas pirmiausia ištrintų slogius prisiminimus. O čia dar savo trigrašį įkiša kokie paleckininkai, visokie „leftai“, anarchistai  ir panašūs šiuolaikiniai „skrebukai“, kurie antrina ciniškiems rusų ir ne tik rusų istorikų postringavimams, esą Lietuva turėtų „tylėti ir Dievą mylėti”, nes tada juk susilaukė didelės naudos iš Molotovo – Ribbentropo pakto: atgavo Vilnių, vėliau – ir Klaipėdą. Gi tautiečiai graudenasi: antai, Suvalkai iki šiol priklauso Lenkijai, o didžiausias, gražiausias senojoje Lietuvoje Naručio ežeras ir Vytauto Didžiojo reprezentacinis Gardino pilių kompleksas – Baltarusijai…

Sunku ištrinti senas nuoskaudas. Kad tik neatsirastų naujų…

2018.08.01; 06:00

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR  Seime.

70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją  ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.

ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.

2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.

ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.

DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.

Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.          

Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.           

Informacijos šaltinis – Vilniaus Sąjūdžio taryba

2018.05.01; 05:00                                                                                                          

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Niekada neišgyvens tauta, kuri mato savo istoriją kaimyno akimis.“ – Pasak Gedimino Navaičio, taip kalbėjo Fridrichas Ničė.

O pasak paties G. Navaičio, „vienas reikšmingiausių identiteto savitumų – idealų ir vertybių pasirinkimas. Kitaip sakant, pasirinkimas ką laikyti gyvenimo prasme ir laime, kokiais būdais jų siekti“.

Jei pabandytume susieti vieną citatą su kita, gautume išvadą: siekiant gyvenimo prasmės ir laimės, jokiu būdu negalima į savo istoriją, savo tautos vertybes žiūrėti kaimyno akimis. Juolab, jei tas „kaimynas“,  kaip koks Stalinas ar Pilsudskis, svajodamas apie didelę, galingą valstybę, niekad nieko gero nepadarė mažosioms tautoms.

V. Savukynas straipsnyje “Ko vertas Pilsudskis: meilės ar neapykantos?“ ragina „atiduoti pagarbą“ žmogui, išprovokavusiam ne tik karinę invaziją į šalį, su kuria ką tik buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, bet ir atsakingam už okupuotosios Lietuvos dalies brutalų nulietuvinimą bei daugybės nutautinimui pasipriešinusių lietuvių žudynes.

O aš noriu pakviesti prisiminti ir pagerbti kitus J. Pilsudskio giminaičius, kurie nedeklamavo tarptautiniu lygiu meilės Lietuvai, bet tiesiog mylėjo ją… labiau, nei gyvenimą be jos. 

Kalbu apie gausios, plačios Butlerių giminės negausią lietuviškąją atšaką.

Pasak vienų šaltinių, Butleriai atsirado Lietuvoje per 30-metį karą (1618–1648 ). Airijos bajoras Valteris Butleris, sakoma, įstojo savanoriu į airių pulką, kurį į savo kariuomenę kovai su protestantais buvo įjungęs Valenšteinas (Albrechtvon Wallenstein) . Tačiau karvedys praradęs imperatoriaus Ferdinando pasitikėjimą, ir tas sumanė Valenšteiną nužudyti. Jam padėjo išdaviku tapęs Butleris. Už savo juodą darbą žudikas pelnė grovo titulą ir daug kitų malonių, bet gudrus airis susivokė, kad ir jį gali ištikti Valenšteino likimas, tad likvidavęs turtus, persikėlė į Lietuvą, kur jo nebegalėjusi pasiekti imperatoriaus rūstybė. Tačiau kiti šaltiniai nurodo Valenšteiną ankstokai pasimirus toli nuo Lietuvos, imperatoriaus dovanotose žemėse.

Yra ir kitokių pasakojimų. Pavyzdžiui, Anykščių krašto istorijos tyrinėtojas Tautvydas Kontrimavičius („Tūkstantmetis giminės veidrodyje“) pirmąjį Butlerį randa Latvijoje: „Ernestas Aleksandras Butleris (Ernst-Alexander Butler) – pirmasis ir vienintelis tikrai žinomas šios Butlerių giminės šakos protėvis. 1634 m. gegužės 7 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas IV Vaza (1595-1648) E. A. Butlerį paskyrė Vendeno miesto (dabar – Cėsis, Latvija) žemės teismo raštininku“.

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Šiaip ar taip, Butleriai – sena ir plačiai išsišakojusi giminė, pasklidusi po visą Europą. Tarp 34 žinomų aštuntosios kartos atstovų XX a. tik keletas dar gyveno Lietuvoje, keletas – Rusijoje, o dauguma – Vakarų Europoje: Vokietijoje, Serbijoje, Prancūzijoje, kur pasitraukė, ieškodami saugesnio gyvenimo.

Lietuvoje gilesnius pėdsakus paliko rašytojas Kazimieras Antanas BUTLERIS (1867-1945), Rusijoje žinomas kaip Vladimiras Butleris, o Lietuvoje – Vladas Butleris, bei jo tėvas Tadas Butleris.

Tadas Kristinas Leonardas Butleris (1822-1910) buvo kelių statybos inžinierius, carinės  Rusijos kariuomenės atsargos kapitonas, gimęs Repšėnuose, gyvenęs Butlerių giminės dvarelyje Labeikiuose, administravęs ir kitus paveldėtus dvarus: Desekiškio (Desiukiškių?), Jociškio. Buvo vedęs bajoraitę, dvarininkę Kazimierą Šmigelskaitę, užaugino tris sūnus: Vytautą Ježį (1859–1928), Tadą Aloyzą (1863–1908) ir Kazimierą Antaną Vladą (1867–1945).

1861 m. Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą, T. Butleris buvo išrinktas pirmuoju Vilkmergės (dabar – Ukmergė) apskrities Taikos tarėju – tarpininku tarp valstiečių ir dvarininkų. 1863 m. sukilimo metu jis rėmė sukilėlius. Už  tai 1864 m. pradžioje jis buvo ištremtas į Civilską (Čiuvašija, Rusija), kur 1865 m. nuvyko ir jo žmona su sūnumi. T. Butlerio žmonos prašymu, caras Aleksandras II 1866 m. balandžio mėn. leido T. Butleriui persikelti į Nižnyj Novgorodą. Tremties laikui pasibaigus, Butleriai persikėlė į žmonos dvarą Juchnavoje (Baltarusija), kur gyveno iki Tado mirties.

Jauniausias Tado sūnus, rašytojas Kazimieras Antanas Vladas Butleris gimė jau tremtyje, Civilske, baigė Sankt Peterburgo komercinę bei Tverės junkerių mokyklas. Keletą metų tarnavo karininku, perėjo į policiją ir iki 1914 m. jis buvo pristavu ir policmeisteriu įvairiose vietose: Jekaterinoslavo ir Kutaisio gubernijose, Jakutsko srityje. Buvo vedęs Mariją (kituose šaltiniuose – Oną) Kiaušaitę, valstiečių nuo Anykščių dukrą, su kuria užaugino dukteris Mariją ir Rają. Grafo titulu šeima niekada nebesivadino, nes jis buvęs pelnytas žmogžudyste.

1914 m. būsimasis rašytojas buvo mobilizuotas į kariuomenę. Po Spalio revoliucijos 1919 m. jis atvyko į Lietuvą, visiškai nemokėdamas lietuvių kalbos, todėl, įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo baltarusių batalione. Demobilizuotas ir nerasdamas būdo Lietuvoje pragyventi, jis persikėlė į Rygą, kur gyveno žmonos motina. Rygoje atidarė rusų literatūros leidyklą „Gyvenimo mokykla“, kurioje leido ir lietuvių literatūros bei tautosakos vertimus į rusų kalbą. Pats rašė rusiškai, nors vyresniame amžiuje savo kūrinius jau pats vertė į lietuvių kalbą. Rygoje išleido biografinį romaną „Už ką?“ (1929 m.) – kuklią, bet, kaip sakė pats autorius, nuoširdžią dovaną „karštai mylimai mano protėvių tėvynei – Lietuvai“.

Vladas Butlerisdar parašė keletą mažiau žinomų romanų, kuriuose tęsė pasakojimus apie lietuvius ir lenkus tremtyje Rusijoje.

Maždaug nuo 1930 m. Butleriai persikėlė į Kauną. Čia rašytojas aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Mirė 1945 m. vasario 23 d. Mlade Buky (Čekija), traukdamasis į Vakarus.

Taigi, turime labai spalvingos kilmės ir biografijos žmogų, gimusį Rusijoje, ilgai net lietuviškai nemokėjusį, bet kai tik atsikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė, grįžo, ilgai vargo, sunkiai pritapdamas be kalbos, net buvo priverstas laikinai emigruoti, kaip šiandien pasakytume, bet galų gale grįžo, įsitvirtino Lietuvoje… ir mirė, vėl atplėštas nuo jos.

Romantikas pasakytų: širdis nebeatlaikė dar vieno išsiskyrimo su taip karštai mylėta „protėvių žeme“. Realistas gi primintų jo jau nebe jauną amžių ir pabėgėlių nuolatinius palydovus – pavojus, nepriteklius.

Į mano gyvenimą Butlerių giminė įėjo jau po karo, su Vlado Butlerio romanu „Už ką?“, kurio abu tomai kažkokiu stebuklu buvo išlikę karo nusiaubtoje mano mamos bibliotekoje.

Kaip rašė vienas geranoriškas kritikas, spaudoje pasirodžius šiai knygai, romanas „rekomenduotinas jaunimui, ypač lengvai būtų prieinamas ir suprantamas kaimo jaunimui ar jaunesniems mokiniams“. Tai aš ir buvau tas idealus jaunas skaitytojas. Kadangi skaityti išmokau labai anksti, tai ir tą romaną perskaičiau dar nelankydama mokyklos, gyvendama nedideliame miestelyje, priskirtinam kaimo, o ne miesto gyvenvietėms. Žinoma, negaliu pasigirti, kad išjaučiau, supratau viską, ką romane pamatė suaugę skaitytojai, pavyzdžiui: „Personažų psichologijoj daug to, ką mes vadinam sentimentalu, bet, pažinęs autorių, turi pripažinti, kad jis atvaizdavo tai, kuo pats giliausiai tiki, ką jis pats jaučia: jis pats didelis entuziastas, optimistas, pripažįstąs didžiausią religijai šeimos ir visuomenės gyvenime“.

Tačiau knyga padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš visam gyvenimui įsidėmėjau autoriaus vardą-pavardę bei romano pavadinimą. Tai svarbu, nes vėliau sovietmečiu jokių žinių nei apie romaną, nei apie autorių nebuvo skelbiama, tad mano atmintis labai pravertė moderniaisiais laikais internete žvejojant informaciją apie V. Butlerį ir jo šeimos istoriją.

Iš interneto aš sužinojau ir apie Butlerių giminės ryšius su Pilsudskiais. Mat, Pilsudskių giminės vyrai jautė silpnybę Butlerių merginoms, ir net du Pilsudskiukai buvo vedę Butlerytes.

Teodora Uršulė Otilija Butlerytė (1811-1886), ištekėjusi už Piotro Pavelo Pilsudskio, Lietuvos ir Lenkijos istorijoje žinoma kaip maršalo Jozefo Klemenso Pilsudskio (1867- 1935) močiutė. 1833 m. vasario 22 d. Repšėnuose (Anykščių r.) gimė  vyriausias Pilsudskių sūnus Jozefas Vincentas Piotras, iš kurio santuokos su pussesere Marija Bilevič, Teodoros Uršulės Otilijos vaikaite, gimė Jozefas Klementas, būsimasis Lenkijos prezidentas ir naujai atsikūrusios, nepriklausomos nei rusų, nei nuo lenkų, Lietuvos valstybės niokotojas.

Bet palikim Pilsudskius su jų tariama „meile“ Lietuvai ir lietuvių kalbai, grįžkime prie tikrųjų – ne tik nuolat keičiančios savo geografinius ir vertybinius-ideologinius kontūrus Lietuvos valstybės, bet ir, svarbiausia, lietuvių tautos – patriotų, Vlado Butlerio ir jo dukters Rajos.

Apie Rąją Butlerytę ir jos tragišką likimą pirmą kartą išgirdau dar Sankt Peterburge apie 1991-1992 metus ir net paskelbiau miesto spaudoje straipsnį apie paskutines jos gyvenimo dienas.

Kadangi, tikiuosi, dar gyvi tebėra jos vaikai ir anūkai, Rajos gyvenimo įvykius, neturėdama giminių leidimo elgtis kitaip, pateiksiu kuo trumpiau.

Raja Butlerytė gimė 1917 m. Rusijoje, augo Rygoje. Į Lietuvą atvyko su tėvais apie 1930 m. Pradėjo studijuoti Klaipėdos pedagoginiame institute, o vokiečiams užėmus Klaipėdą, su institutu 1939 m. persikėlė į Panevėžį. Baigusi studijas, mokytojavo Marijampolės gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais ji sukūrė šeimą, augino dukterį Jūratę, sūnus Vytautą ir Gediminą. 1945 m. sovietinis saugumas vyrą suėmė ir įkalino lageryje Sibire. 1957 m. gavusi sovietinio saugumo leidimą, Raja Butlerytė su sūnumis išvyko pas vyrą į tremtį Krasnojarsko krašte. Duktė liko Lietuvoje.

Net ir būdama toli nuo Lietuvos, Butlerytė gyveno Lietuvos gyvenimu. Nors žinios iš Lietuvos pavėluotai pasiekdavo tolimą tremtinių kaimelį Sibire, ji suspėjo pasidžiaugti atkovota nepriklausomybe. Tačiau kai kaimelį (irgi smarkiai pavėluotai) pasiekė žinia apie tragiškuosius Sausio 13-sios įvykius, Vlado Butlerio dukra nebegalėjo susitaikyti su, kaip  skelbė Maskvos propaganda, pakartotinu Lietuvos pavergimu, ir 1991 m. kovo 15 d. vakare ji suliepsnojo gyvu fakelu – vardan savo protėvių krašto laisvės.

Štai jums iš vieno kelmo išaugusių atžalų, bet toks skirtingas savo tapatybės – tautybės, įsipareigojimų visuomenei, tautai ir valstybei supratimas, ir tokie skirtingi likimai!

Juzefas Pilsudskis svajojo apie didelę, galingą valstybę. Mažosios tautos  jam rūpėjo mažiausiai, jos jam buvo tik mėšlas valstybei patręšti.

Tėvui ir dukrai Butleriams valstybė buvo svajonė – namai tautai. Bet ne daugiau. Namai be tautos jiems, kaip ir kitiems normaliems, o ne liberalų piešiamiems patriotams, tebuvo ir tebėra tik statinys, kuris gali  būti sugriautas, gali sudegti, gali būti svetimųjų užgrobtas, bet jei išlieka tauta, namai vėl gali būti atstatomi, ką įrodė ne tik Lietuvos, bet ir kitų tautų, pirmiausia – Izraelio istorija.

Svarbiausia – išlikti, išsaugoti tautą. Žydai tai suprato seniausiai, nes jie klausė Dievo žodžio.

Pilsudskio okupanto karikatūra

O kieno žodžio šiandien klauso lietuviai? Pilsudskio ir pilsudskininkų? Bumblausko? Savukyno?

Gal jie ir labai garbingi žmonės, bet, matyt, priekurčiai, nes girdi tik tuos, kurie garsiausiai rėkia.O tikroji meilė – tyli…

Beje, J. Pilsudskiui lietuviai išties turi ir už ką padėkoti. Už tai, už ką šiandien Vladimirui Putinui dėkoja Rusijos agresijos niokojamos Ukrainos žmonės: už tai, kad etnosą pavertė tauta.

Kaip rašė profesorius Alvydas Butkus, J. Pilsudskio didžiavalstybiška, agresyvi politika „padarė mus tikrais lietuviais! Nors ir tokia didele kaina – Vilniaus netektimi net devyniolikai metų, per kuriuos jis, paverstas Lenkijos užkampiu, stagnavo, o okupuotoji Lietuvos dalis ekonomiškai atsiliko tiek, kad tas atsilikimas juntamas iki šiol, nekalbant jau apie kitus tos Lietuvos dalies polonizacijos padarinius“.

201804.07; 05:05

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Lenkijos Prezidentu Andrzejumi Duda.

Lenkijos respublikos prezidentui ponui Andžejui Dudai

Ponas Prezidente,

Lenkijos žiniasklaidos priemonėse vis pasirodo Jūsų patarėjų nuomonės apie santykius su mūsų šalimi, kuriose ypač akcentuojama lenkakalbių lietuvių – Lietuvos lenkų – padėtis. Paprastai jos būna nepasvertos, neparemtos faktais ir tiesa, stokojančios gilesnių žinių ir kultūros.

2017 m. vasario mėn. Jūsų patarėjas Pšemislavas Žuravskis vel Grajevskis (Przemysław Żurawski vel Grajewski) Lenkijos spaudoje pasirodžiusiose publikacijose išsakė abejones dėl dabartinių Europos sienų, reiškė atvirus grasinimus mūsų šalies adresu, liaupsindamas tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją.

O patarėjas Kšyštofas Ščerskis (Krzysztof Szczerski), lankydamasis Lietuvoje 2017 m. rugpjūčio mėn., interviu portalui „tvp.info“ pareiškė, kad Lenkijos Prezidentas apsilankys Lietuvoje per šimtųjų mūsų valstybės atgimimo metinių minėjimą, tačiau […] tikimasi, kad Lietuva gerbs tautinių mažumų teises pagal europinius standartus. (?!). Tačiau praėjusių metų gruodį internetiniame mėnraštyje Nowa Konfederacja grįžo prie šios temos pažymėdamas, kad, jo nuomone, intensyvinant Lenkijos ir Lietuvos kontaktus galima atrasti Lietuvos lenkų problemų sprendimą (?!), ta proga įvertindamas, kiek organizuota yra ši Lietuvos piliečių grupė (?!), kuri iš dalies vartoja lenkų kalbą.

Tarpvalstybinių santykių vertinimas nėra paprastų piliečių, neturinčių visos informacijos, reikalas. Tiktai nuolatinis ir nesibaigiantis mūsų – Lietuvos lenkų – vardo linksniavimas visais galimais atvejais ir kiekviena pasitaikiusia proga – seniai peržengė padorumo ribas, atkakliai peršant mūsų bendrapiliečiams nuomonę, kad lenkakalbiai lietuviai – visi kaip vienas yra Lenkijos „penktoji kolona“. Todėl atsakydamas į nesibaigiančius Jūsų patarėjų iškraipymus esu priverstas vėl pakartoti H. Senkevičiaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ veikėjo lietuvio Liongino Podbipientos žodžius […] Na, liaukitės, Jūsų malonybe… bjauru klausyti!

Jums taip pat reikėtų žinoti, kad tai, ką skelbia Jūsų patarėjai – žodžiai apie „karštą meilę iki mirties“ Lietuvos lenkams – jau daug kartų skambėjo iš besikeičiančių Lenkijos politikų ir veikėjų lūpų, kurie, kaip ir Jūsų patarėjai, taip krovėsi pigų politinį kapitalą, darydami tai mūsų vardo sąskaita ir kenkdami mums, apsunkindami mūsų kalbinei grupei integraciją į pilietinę visuomenę.

Dar prieš paskelbiant mūsų šaliai nepriklausomybę mus pasiekė liūdnai pagarsėjusio Stelmachovskio (Stelmachowski) agentūra, kad pastatytų mus į nepalankią padėtį mūsų Tėvynės, Lietuvos, atžvilgiu, kad keltų sąmyšį Lietuvos lenkų aplinkoje ir juos kiršintų, o paskui galėtų plauti pinigus steigdami vadinamuosius Lenkų namus. Buvo čia atvažiavęs ir alkoholizavosi Aleksandras Kvašnevskis (Aleksander Kwaśniewski), ta proga įteikdamas ordinus agresyviausiems individams. Apsireiškė Vilniuje per rinkimų kampaniją šalies valdžios nekviestas Donaldas Tuskas (Donald Tusk), kad per Šv. mišias Šv. Teresės bažnyčioje prie Aušros Vartų svaidytųsi grasinimais pabloginti santykius su mūsų šalimi, jeigu nebus patenkintos visos Tusko ir Tomaševskio užgaidos. Pabuvojo čia per tarptautinį moterų susitikimą Radoslavas Sikorskis (Radoslav Sikorski), demonstratyviai vengdamas kontaktų su mūsų šalies valdžios atstovais ir apsikaišęs „nepalaužiamo Lietuvos lenkų gynėjo“ apdarais. Šmirinėjo Vilniaus krašto vietovėse, laužydamas visas geros kaimynystės, diplomatijos ir padoraus elgesio svetimame krašte taisykles, Bronislavas Komarovskis (Bronislav Komorowski), teigęs, kad visa Lietuva bus tokia, kaip trokšta organizuota veikėjų grupė, veikianti su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partijos iškaba.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pagaliau remiant pirmajai partijos Teisė ir Teisingumas vyriausybei bei a. a. Lechui Kačynskiui (Lech Kaczyński), dalyvaujant Lenkijos ir Rusijos ambasadoms kartu su Voldemaru Tomaševskiu ir Česlovu Okinčicu, karštu A. Kvašnevskio ir A. Michniko užtarėju, sukurpė sąjungą su rusais, pavadintą Вместе мы сила („Kartu mes jėga“), o rezultatas buvo toks, kad ilgus metus Lietuvos lenkų „atstovu“ Vilniuje buvo profesionalus KGB karininkas Viktoras Balakinas.

Ši glausta Lenkijos „indėlio“ apsunkinant mūsų gyvenimą apžvalga įtikina, kad tas kelias niekur neveda. Nesame kilę iš Lenkijos, niekada Lenkijoje negyvenome ir niekada nebuvome Jūsų valstybės piliečiai. O mūsų šioks toks lenkų kalbos mokėjimas, kurį lėmė istoriniai polonizacijos procesai, nesuteikia Lenkijai jokių – nei teisinių, nei moralinių – pagrindų kištis į mūsų šalies vidaus reikalus ir apsunkinti mums gyvenimą siekiant susikrauti politinį kapitalą mūsų sąskaita. Tai amoralu, bjauru ir veidmainiška.

Būtų nedovanotina klaida, jei ir per išskirtinio jubiliejaus – šiuolaikinio mūsų šalies valstybingumo atkūrimo šimtmečio – šventę iš Jūsų lūpų pasigirstų dar vieni netiesos žodžiai.

Čia gimiau, užaugau ir nugyvenau krūvą metų. Gyvenu ir būnu tarp lietuviakalbių lietuvių bemaž kasdien, tad matau viską savo akimis. Niekada nesusidūriau su tokiu atveju, kai kam nors būtų apsunkinamas gyvenimas ar kas nors būtų ujamas už tai, kad viešai vartoja ne lietuvių kalbą kaip komunikavimo priemonę ir žmogiškosios kultūros reiškinį. Yra kitaip, nes kalba tampa visuomenės dezintegracijos ir antipilietinės politinės polonizacijos priemone, panašiai kaip tarpukario okupacijos laikotarpiu, to įrodymas – liūdnai pagarsėjusi Lenko korta, sukurpta Teisės ir Teisingumo partijos. Esant tokiai situacijai konstitucinė mūsų valstybės valdžios pareiga yra imtis žingsnių, nukreiptų prieš dalies visuomenės silpninimą latentinės dezintegracijos ir okupacijos būdu.

Niekas čia nieko nepersekioja ir niekas nepažeidžia Lietuvos kitakalbių piliečių teisių, išskyrus teritorijas, kurias visiškai valdo sovietinė – kolūkinė nomenklatūra su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos iškaba, kurią, beje, karštai remia Teisės ir Teisingumo partija. Ten akivaizdžiai lenkakalbiai lietuviai negali deramai pasinaudoti žodžio laisve, teise burtis į pilietines asociacijas ir laisvai rinktis. Ir šioje veikloje, kurios tikslas yra visiškai izoliuoti šią žmonių grupę, su visomis iš to kylančiomis neigiamomis pasekmėmis, reikšmingą savo dalį turi oficialioji Lenkija.

Reikėtų pažymėti, kad itin nemalonus reiškinys veikloje, kurios imasi Lenkijos politikai Lietuvos lenkų atžvilgiu, yra į akis krintantis nuo pat pradžių iki šiol dviveidiškumas ir dvejopų standartų taikymas. Deja, nėra išimtis ir Teisės ir Teisingumo partija, kuri, viena vertus, tarsi kovoja su mūsų rytinės kaimynės įtaka, o kartu bruka Lietuvos lenkams kaip lyderį Michalą Mackevičių, buvusį idėjinį komunistų partijos organų – Czerwony Sztandar ir Советская Литва veikėją, kuris iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo daug metų praleido Maskvoje, Politinėje akademijoje prie TSKP ar KGB mokykloje. Pagaliau jis yra vienintelis Lietuvos Respublikos Seimo narys, paskelbęs tik dalį savo gyvenimo aprašymo, nepaminėdamas Maskvos epizodo. Tačiau niekas nesiryžta jam priminti, kad privalo paskelbti visą savo gyvenimo aprašymą, kaip reikalauja įstatymas, nes bijo, kad Lenkijoje ir vėl kils informacinis triukšmas dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo… Panašiai yra ir su kitų „pavyzdinių lenkų“ gyvenimo aprašymais.

Galiausiai kovodama su maskvietiška propaganda Lenkija nuolat finansuoja ir pavadinimą pakeitusius buvusius sovietinius leidinius, ir naujas žiniasklaidos priemones, kuriose klesti buvusio Czerwony Sztandar veikėjai, skleisdami nesantaikos nuodus, kurstydami antipilietiškas nuostatas ir nuotaikas.

1990 m. išleistuose Vilniuje gimęs ir Varšuvoje gyvenęs rašytojas a. a. Tadeušas Konvickis Mėnulio saulėtekiuose ir saulėlydžiuose taip įvertino Czerwony Sztandar redakcijos veiklą Lietuvos lenkų labui: […] Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautos sielomis.

Per praėjusius metus tie, kas darė su Lietuvos lenkais panašiai kaip fašistai […] su kalinių biologiniais organizmais, kartu su vyriausiuoju redaktoriumi sulaukė aukštų Lenkijos valstybinių apdovanojimų už „lenkiškumo puoselėjimą“. O juk jie, dalyvaujant sovietinėms tarnyboms, Czerwony Sztandar skiltyse prieš Lietuvai paskelbiant nepriklausomybę, paskleidė  pseudoteoriją apie lenkakalbių lietuvių kilmę ir poreikius, kuri iki šiol nekintamai gyvuoja tarp jų ir besikeičiančių Lenkiją valdančių politinių grupių.

Kaip matyti iš viešų interviu, Jūsų patarėjai taip pat nėra išimtis, todėl vieni ar kiti jų vartojami žodžiai pagal tą pačią sovietinę pseudoteoriją dar labiau nuvertina šūkį apie gerą valią ir norą kurti gerą kaimynišką partnerišką bendradarbiavimą tarp Lenkijos ir Lietuvos bei kitų tautų, gyvenančių istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

Pone Prezidente, artėjantis Lietuvos, o kiek vėliau – ir Lenkijos, valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas yra išskirtinė proga pradėti naują regioninę politiką ir naujus santykius su mūsų šalimi bei kitomis šalimis istorinės LDK teritorijoje.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsižvelgiant į tai, kad Jūsų šalį pasiaukojamai gynė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tautos pergalingame Žalgirio mūšyje, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas Didysis, bei Lenkijos ilgaamžę gynybą iš rytų pusės. Ir į nepaprastai dideles skriaudas, kurias šios tautos patyrė tarpukario laikotarpiu iš Lenkijos pusės, kai dalis mūsų šalies su istorine sostine Vilniumi buvo okupuota, taip užkertant kelią sudaryti koalicijai Antrojo pasaulio karo išvakarėse, į lietuvių persekiojimą už prisirišimą prie savo kalbos, tradicijų ir kultūros, įkalinimą kalėjimuose ir Bereza Kartuskos koncentracijos stovykloje. O Baltarusija ir Ukraina, pasidalytos prastos šlovės Rygos sutartimi su bolševikais, kad baltarusiai ir ukrainiečiai negalėtų kurti savojo valstybingumo, jų kankinimas pacifikacijomis, Baltarusijos ir Ukrainos šventyklų išniekinimas ir griovimas. Pavyzdžiui, vien 1937 m. vasarą Lenkijos valdžios tyliu pritarimu Baltarusijoje buvo sudeginta daugiau kaip šimtas cerkvių, o per antrąją pacifikaciją, kurią Lenkijos valdžia vykdė 1938 m. prieš Ukrainos stačiatikius gyventojus, buvo sugriautos 127 stačiatikių cerkvės Ukrainoje, ir dar mažiausiai keliolika atvejų, kai šventyklos buvo išniekintos. Per šias akcijas buvo represuoti stačiatikių dvasininkai, o tikrieji stačiatikiai verčiami pakeisti tikėjimą į Romos katalikų.

Todėl ypač dabar, turint omenyje iškilmių reikšmingumą, reikia, kad Jūs pasakytumėte tiesą, pripažintumėte kaltę ir atliktumėte iškilmingą atsiprašymo aktą. Taip, kaip 2009 m. tai padarė a. a. Lechas Kačynskis, kuris dvidešimties valstybių, įskaitant Vokietiją ir Rusiją, vadovų akivaizdoje rugsėjo 1 dieną Vesterplatėje atsiprašė Čekijos už savo dalyvavimą valstybės padalijime 1938 m., Lenkijai užgrobus Zaolzę kartu su Vokietijos hitlerininkų įvykdyta Čekijos okupacija.

Kitas dalykas, kad lietuviai, kaip sena bei patyrusi tauta, kuri amžius gyveno simbiotiškai su gamta, ir, kuri, kaip galima spręsti pagal tyrimų, atliktų vienoje iš pagrindinių Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų – Notingemo universitete, rezultatų, paskelbtų 2016 m. kovo mėn. moksliniame leidinyje „Nature“, priklauso sąžiningiausiems žmonėms pasaulyje, kuriems iš principo nebūdingas puikybės jausmas ir kurie neskleidžia tuščios propagandos apie savo nuopelnus pasauliui ir apie patirtas skriaudas.

Laikydami visus išmintingus žmones lygiais sau, lietuviai mano, kad jie patys turi prieiti prie analogiškų išvadų, taip pat ir dėl skriaudų atitaisymo, tad tikrai neskubins Lenkijos ir neprimins jai.

Lenkija tai turi padaryti pati, savo iniciatyva, pradėdama naują partneriškų santykių šimtmetį mūsų regione, kurio neslėgs praeities demonai, neatitaisytos skriaudos ir netiesa.

Vis dėlto lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latviai, kaip ir kitos tautos, yra išsaugoję istorinę atmintį. Todėl Pilsudskio garbinimas Lenkijoje, nesibaigiančios politinės demonstracijos prie kapo su Pilsudskio širdimi Vilniaus Rasose, labai primena Lenino ir Stalino šlovinimą Rusijoje, irgi vykdžiusių prievartą lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautų atžvilgiu. O tas stebina ir kelia pagrįstą nerimą. Juo labiau tokiomis sąlygomis, kai iš Lenkijos ir Rusijos pusės ir toliau netyla propagandiniai išpuoliai prieš valstybes ir tautas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdines.

Dėl to pirmiausia reikia atsiskaityti su praeitimi, kad niekada daugiau šios tautos nejaustų pavojaus dėl naujos agresijos ir okupacijos iš Lenkijos pusės. Kalbant Jono Pauliaus II žodžiais – tiktai tiesa išlaisvins Lenkiją ir leis kurti kitokius, derančius XXI amžiuje, santykius su Lietuva ir kitomis anksčiau paminėtomis šalimis. Informacinis triukšmas ir per jėgą vykdoma dabartinių lietuvių, baltarusių ar ukrainiečių kaltės paieška niekada neatleis Lenkijos nuo pareigos atlikti viešą atgailą už padarytas skriaudas.

Toks aktas leistų naujai pažvelgti į Lenkijos istorijos interpretavimą, nes, pasak Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc), […] Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kurias žinau.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

O tiesos ir tikrovės neatitinkantis Lenkijos istorijos įvykių interpretavimas yra itin keblus dalykas ir kaimyninėms tautoms, nes dėl to randasi nesusipratimai, dingsta pasitikėjimas ir kyla nereikalingi ginčai.

***

Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.

[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.

[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.

[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.

[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, buvo tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.

Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mošcickio (Mościcki) bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.

[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės  sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio. ( Michalas K.Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008).

Pone Prezidente, išmintingi žmonės ir tautos padaro išvadas iš klaidingų sprendimų ir kenksmingų veiksmų, todėl Lenkijos tęsiama tarpukario politika delsiant sutvarkyti santykius su Lietuva ir kitomis šalimis dabartinėmis XXI amžiaus sąlygomis, mūsų nuomone būtų nedovanotina klaida.

Tad guodžiamės viltimi, kad Jūs būsite pirmasis valstybės veikėjas, kuris pasiūlys naują partnerystės santykių toną tarp Lenkijos ir Lietuvos bei istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių.

Ryšardas Maceikianecas – portalo Głos z Litwy, www.pogoń.lt redaktorius.

2018.03.25; 06:00

Vienas iš labiausiai šių eilučių autoriui Gintarui Visockui nepatikusių lietuvių rašytojų romanų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris”. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai turėjau įdomų pokalbį su europarlamentaru Algirdu Saudargu. Kalbėjomės jo biure Vilniuje užtektinai sudėtinga tema – apie Europos Sąjungos praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau dabar noriu pacituoti tik tai, ką europarlamentaras atsakė į mano klausimą dėl galimo lietuvių tautos išnykimo ES erdvėse ir platybėse.

Europos Parlamento narys tvirtino, kad minėti klausimai – ar lietuviai ištirps ES – neatlaiko jokios kritikos, nes padiktuoti vadovaujantis siaurais, egoistiniais interesais. ES buvo sukurta ir dabar plečiama, tobulinama ne tam, kad rūpintųsi lietuvių tautos išlikimo tema. Pono A. Saudargo įsitikinimu, lietuvių tautai iškylančius pavojus įveikti turi … pati lietuvių tauta. Jei lietuvių tauta išskydusi, nusilpusi, kaltinti reikia ne Briuselį, ne Strasbūrą.

Algirdas Saudargas, europarlamentaras. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Mūsų tautos išlikimo ir tvirtybės reikalais dera rūpintis Vilniuje. Tvirta, veržli, pasitikinti savo jėgomis, saugojanti istorinę atmintį tauta išliks ir labiau federalizuotoje, ir mažiau griežtoje ES. Europos tvarsčiais lietuvių tautos žaizdų nesutvarstysi.

Maždaug toks buvo pono A. Saudargo atsakymas. Šio straipsnio autoriui nieko kito nebelieka, kaip tik pritarti – užsispyrusi, ambicinga, turinti didelių tikslų tauta išliks bet kokiomis sąlygomis. Akivaizdu ir tai, kad dėl nusilpusio lietuviškumo pirmiausia reikia kaltinti save, nes aplinkinių kaltinimas – neperspektyvus užsiėmimas.

Ir vis dėlto lietuvių tautai per pastaruosius du dešimtmečius kažkas nutiko. Ją sunku atpažinti. Vienokia ji buvo Atgimimo metais, kitokia dabar – pasitinkanti savo šimtmetį, 2018-uosius. Ją tarsi pakeitė. Bjaurioji ragana ją lyg užbūrė – gerą vaiką pavertė neklaužada.

Žinoma, privalu apsidrausti: negalima norėti, kad visi lietuviai brangintų lietuvybę. Tokį vieningumą atmeskime kaip primityvų, neperspektyvų, įmanomą tik žiaurios diktatūros sąlygomis. Tačiau paaiškinkite, iš kur atsirado tiek daug lietuvybę niekinančių lietuvių?! Kas juos tokiais pavertė, kas juos taip išauklėjo, kas juos pastūmėjo tokiai veiklai? Čia vėl įžvelgiu du aspektus. Jei nepriklausomoje Lietuvoje besityčiojančių iš visko, kas lietuviška – pradedant cepelinais ir baigiant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lietuvos partizanais, atsiranda natūraliai, – ne bėda. Matyt, Žemė vystosi pagal savo dėsnius, ir prieš vėją nepapūsi. Bet ar Jums niekad nekilo įtarimų, kad toks judėjimas nepanašus į natūralius postūmius – kažin kokia nematoma jėga nepalankius lietuviams procesus tarsi skatina, stiprina, didina?

Tokios mintys nepaliko ramybėje, kai Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.

Vladas Terleckas. Slaptai.lt nuotr.

Veikalo autorius buvo įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Juolab kad Lietuva juodinama … mūsų pačių rankomis. Juodinimo darbų imasi ne svetimi, o savi – lietuvių istorikai, lietuvių žurnalistai, lietuvių rašytojai. Beje, šios misijos jie griebiasi noriai, entuziastingai. Jie akivaizdžiausiai vadovaujasi vienpusiu principu: negalima savos istorijos gražinti. O štai nepelnytai juodinti – ne tik pageidautina, bet ir būtina?

Ar daug Lietuvos niekinimo pavyzdžių buvo pateikta susirinkusiems į Vl. Terlecko knygos pristatymą? Įsidėmėkime. Vytautas Didysis – šunsnukis, Kęstutis – nevykėlis karžygys, Margiris – Pilėnų gynėjų žudikas, LDK – atsilikėlių, plėšikų, skurdžių kraštas, lietuvių liaudies dainos – niekam tikusios, Lietuvos partizanai – žiaurūs karo nusikaltėliai, rasistai, Vasario 16-ąją ir Vėlines būtina užgožti šv. Valentino ir Helovyno šventėmis, lenkai neokupavo Vilniaus, o lietuviai neteisėtai užgrobė Klaipėdos kraštą…

Kai visus piktybiškumus sudedi krūvon, kai prisimeni visų Lietuvą menkinusių ir tebemenkinančių istorikų, rašytojų, žurnalistų pavardes, kyla itin liūdna išvada. Ar ne per daug švelnu lietuvius vadinti išskydusia tauta? Mes mirštanti, sunkiai serganti, išsigimstanti tauta. Taip pat nėra tikslu teigti, jog lietuvių tauta ruošiama dvasinei kapituliacijai. Tai kad ji jau paruošta tokiai kapituliacijai, o mes net nepastebėjome, kada ir kaip tai atsitiko.

Lietuvą niekinančių renginių – vis daugiau ir daugiau. Štai neseniai Vilniuje buvo surengta mokslinė konferencija dėl Juzefo Pilsudskio asmenybės. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo tekste (iskauskas.lt) pastebėjo, kad minėtame renginyje, kuriame, beje, pirmuoju smuiku griežė oficialios Lenkijos organizacijos, J. Pilsudksis nebuvo traktuojamas kaip Vilnių okupavęs niekšas. Apie lenkinimo padarinius Vilniaus kraštui, apie lietuvių kančias lenkų okupacijos metais taip pat vengta kalbėti. Taigi sveiku protu nesuvokioma: Vilniuje įmanoma surengti Lietuvos sostinę okupavusį karininką teisinančią konferenciją? Kas tai, jei ne dvasinė lietuvių tautos kapituliacija?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Vienintelis džiugus šiandienos spindulėlis – taurus Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono žestas. Lietuvoje reziduojantis Izraelio politikas ne tik pagerbė legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę oficialiu vizitu, bet ir aiškiai pabrėžė, kad Izraelis vertina Lietuvos laisvės kovas, gerbia mūsų partizanus, o dviejų personų išpuoliai (turimi omenyje Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zurofas) yra grynai jų asmeninis reikalas, niekaip neatspindintis oficialios Izraelio pozicijos. Taigi lemtingą atkirtį Lietuvos partizanų vadą šmeižusiems asmenims (Ramanauską-Vanagą sovietų saugumo agentu viešai išvadinusi rašytoja R. Vanagaitė vėliau atsiėmė savo teiginius ir pripažino klaidą, tačiau jos gyvenimo draugas Efraimas Zurofas lietuvį partizaną įtarinėjo prisidėjus prie žydų Holokausto bei žadėjo pateikti tokio nusikaltimo įrodymų, tik nepateikė) sudavė ne Lietuva, ne lietuviai, o Izraelis (tikėkimės, nuoširdžiai).

Taigi negaliu nepadėkoti Izraelio ambasadoriui Amirui Maimonui už viešą, oficialią, demonstratyvią pagarbą Lietuvos partizanams.

Bet tuo pačiu jaučiuosi suglumęs: mums, lietuviams, metų metais pataikavusiems tiek Vyzentalio centro vadovui E.Zurofui, tiek skandalingąjai rašytojai, turėtų būti labai gėda. Juk ilgokai šypsojomės tiems, kurie ne tik šmeižė Lietuvą, bet ir „neatspindėjo oficialios Izraelio pozicijos“. Nors mes tarsi nuoširdžiai manėme, kad nuolaidžiavimas zurofams ir vanagaitėms – privalomas, mat negalima erzinti Izraelio. Pasirodo, oficialusis Izraelis turi kitokią nuomonę nei efraimai zurofai.

Po Izraelio ambasadoriaus pareiškimų privalome tapti drąsesni.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2017.12.31; 05:30

Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).

Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.

2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių  gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje… 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Matyt, taip bus ir visados, – iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…

XXX

Viename  Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje ligšiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!… Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai subausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“. 

smetona_3
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona

O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.  

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo  žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir  ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…

XXX

Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga.  Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevičius savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“. 

XXX

… Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

XXX

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galite džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“

XXX

… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o  liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių… Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė,  jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“. 

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie  atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis. Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis…

XXX

Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (šių metų gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų kultūros institutas…

Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Dlugošo ar rašytojo Senkevičiaus romano intrepretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, – ne. Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas ar priešas? Priešas!

Tai reiktų pasakyti ir apie mūsų raštą, į kurį lenkai nori įdėti 3 raides. Turime nusileisti ar ne? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos…

Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums, kalbu apie ateitį, -statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų – iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis,  ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų…

2017.12.08; 05:30

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Lietuvos Kulrūros kongreso Tarybos delegatais praėjusių metų gruodžio 21 d. teko dalyvauti susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Po kelių dienų filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė straipsnį “Nerimo apimtas, bet…viltingas susitikimas“ (Slaptai.lt).

Viltingas susitikimas, nes dar nebuvo aišku, kaip bus tvarkomasi kultūros baruose. Šiek tiek tikėtasi, kad bus paisoma demokratinių kultūros formavimo ir įgyvendinimo principų, visuomeninių organizacijų nuomonės ir rekomendacijų, vyks forumai-konferencijos, projektų pristatymai. Ne mažiau svarbus naujosios valdžios pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema.

Kultūros kongreso Tarybos delegatai buvo labai nepatenkinti kai kuriais paskyrimais. Kas turėta omenyje? Be kita ko, ir Lianos Ruokytės-Jonsson paskyrimu Kultūros ministre. Ir susitikime, ir ypač jam pasibaigus, Seimo koridoriuose, dar ilgai abejota jos – „kažkokios niekam nežinomos vadybininkės“ – kompetencijomis, pajėgumu formuoti kultūros politiką.

Netruko paaiškėti, kad abejonės buvo pranašiškos. Į kultūros ministrę skrieja kritikos strėlės. Tadas Ignatavičius „Lietuvos ryte“ rugsėjo mėn. paskelbė taip pavadintą straipsnį („Į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson skrieja kritikos strėlės“). Autorius rašo, kad ji turėtų sunerimti dėl savo kėdės. Ministrė kritikuota Seimo Kultūros komitete. Ministerijos veikla labai nepatenkinti jai pavaldžių kultūros ir meno įstaigų vadovai. Ji „nuožmiai ir sistemingai vengia su jais susitikti prie vieno stalo“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.

„Chaoso jau yra per daug, o pagarbos kultūros įstaigoms – per mažai“, – sakė Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė.

Negerai, tačiau gal net dar blogiau, kad kultūros ministre piktinasi didžioji visuomenės dalis. Iškilo labai rimtas pavojus, kad Lukiškių aikštėje nebus pastatytas Laisvės paminklas, ji bus tik sutvarkyta, apželdinta. Ir dėl to didele dalimi kalta Kultūros ministerija ir kultūros ministrė.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį. Kultūros ministerijos ir konkrečiai Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson), galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir gauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu, – rašo Vytautas Sinica straipsnyje „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ (propatria.lt).

Seimas vienbalsiai pritarė visuomenės iniciatyvos („Vyčio paramos fondas“) pasiūlytam projektui, tačiau ministerija pamynė tautos valią. Straipsnio autorius išsamiai supažindina su įvairių sluoksnių gyventojų apklausos rezultatais, visai nepalankiais postmodernistinės šiuolaikinio meno bendruomenės ketinimams.

Vyriausybę, Kultūros ministeriją ir ministrę pagrįstai kritikuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius straipsnyje „Lukiškių aikštė ir Lietuva“ („Lietuvos žinios“).

„Neabejoju, kad didžiulę įtaką trukdant Vilniaus kaip sostinės įtvirtinimui meninėmis priemonėmis turi kaimyninei valstybei būti lojaliais įsipareigojusių ir valdininkų kėdes užsėdusių asmenų veikla, atvirai remiant anos valstybės poziciją, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos sostine Vilnius niekad nebuvo ir Lenkija Vilniaus niekad neokupavo, o patys gyventojai referendumu pasirašė būti prijungti prie Lenkijos ir jos Seimas tą prašymą patenkino. Tai ir yra tikroji Lukiškių aikštės pavertimo centrine visos Lietuvos aikšte priešininkai. Jie už virvučių tampo ir visus kitus“, – rašo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Seniai plačioji visuomenė įrodė, kokio paminklo reikia Vilniui ir Lietuvai Lukiškių aikštėje, bet jos balso, jos norų atkakliai, ciniškai nepaisoma. Laidoje „Dėmesio centre“ buvo nemalonu klausytis bejėgiškų samprotavimų, kad lietuviai nemoka nulipdyti arklio. Daugiausia tam dėmesio skyrė prolenkiškas istorikas Alfredas Bumblauskas, neseniai įžeidęs Nepriklausomybės Akto originalo suradėją Liudą Mažylį, Valdovų rūmų atstatymo priešininkas, nuolatinis, nepakeičiamas, viską išmanantis nacionalinio transliuotojo laidų herojus. Jam, atrodo, svetimas čia cituotų straipsnių autorių susirūpinimas.

Nemalonu buvo matyti beidėjiškus, išdavikiškus Lukiškių aikštės įprasminimo projektus. Keista, kad Seimo kultūros komiteto pirmininkas ponas Karbauskis, ketinęs visus vaikus aprengti tautiniais drabužiais (taigi, postmodernistų akimis – beviltiškai senamadiškas), leidžia kultūros  ministrei postmodernistiškai tyčiotis iš tautos. Gal elgtis patriotiškai jam trukdo kitos kaimyninės valstybės nenoras, kad Lukiškių aikštėje Leniną pakeistų Vytis, išvijęs ir vienus, ir kitus okupantus? Keistai tyli daug Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo politikų, kurių patriotiškumu neabejojome.

Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko. Gal jau gana įrodinėti, kad mūsų išrinktiesiems vis dėlto privalu bent šį kartą paisyti plačiosios visuomenės, tautos balso. Už virvučių tampomiems politikams ir „menininkams“ tas balsas nedaro įspūdžio: nepaisant nieko, skubama paneigti Vilniaus kaip sostinės ir lietuvių tautos kovos už savo laisvę idėją.

Gana pagaliau tik kalbėti, reikia veikti Atgimimo laikų priemonėmis. Būtina sustabdyti šią išdavystę. O „kažkokią niekam nežinomą vadybininkę“ pastatyti į jai tinkamą vietą.

2017.10.08; 15:15

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Šiais geopolitinio šaltojo karo laikais kiekviena didesnė valstybė ar valstybių aljansas turi tikslą didinti savo įtakos sferas. Tam pasitelkiamos visos įmanomos priemonės – nuo karinių, ekonominių iki kultūrinių ir religinių.

Kartais gali būti sunku suvokti, kodėl viena ar kita pasaulio galybė susidomi ir investuoja į kurią nors valstybę, kai net geografiškai ši šalis nėra niekaip susijusi su besidominčia.

Tačiau įtaka yra labai svarbi ir nėra didelio skirtumo šalies geografinėje padėtyje, religiniuose ar kultūriniuose dalykuose ar net ekonomikoje. Juk visos įtakingesnės šalys ir aljansai stengiasi įtakoti Afrikos žemyne esančias šalis, tas pats – ir Pietų Amerikoje.

Lengviausia visus šiuos procesus palyginti su prekybos tinklų plėtra Lietuvoje. Kartais Maximos parduotuvė atidaroma netoli kitos Maximos vien tam, kad ten neatsidarytų IKI ar Norfos parduotuvė. Ir nėra labai svarbu, kad ši parduotuvė nebus labai rentabili, bet ji bus kaip forpostas, kaip kliūtis tam tikrame areale atsirasti konkurento įtakai.

Po šios įžangos pereikime prie pagrindinės šio straipsnio temos. Kokius žaidimus JAV politikai ir diplomatai, Europos komisija ir Europos parlamentarai žaidžia su Armėnija ir Azerbaidžanu, kas trukdo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą ir kam visa tai naudinga?

2013 metų pavasari į Maskvą atvykusiam Didžiosios Britanijos premjerui Deividui Kameronui Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įteikė 42 metų išlaikymo armėnišką konjaką, primindamas, kad 1945 metais Jaltoje vykusiame sąjungininkų susitikime panašų konjaką Josifas Stalinas padovanojo tuometiniam Didžiosios Britanijos premjerui Vinstonui Čerčiliui.

Šis pavyzdys yra labai simbolinis. Rusijos prezidentas, kuris ne kartą išreiškė pagarbą tokioms istorinėms asmenybėms kaip Ivanas Rūstusis ir Josifas Stalinas ir kuris dažnai apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos griūties, dovanoja svečiui iš užsienio tai, ką jo šalis, jo imperija turi brangiausio, tuo parodydamas, kad Armėnija yra jo imperijos dalis.

Pamėginkime įsivaizduoti, jei Didžiosios Britanijos premjeras savo svečiams dovanotų indiškos arbatos rinkinį, primindamas tuos laikus, kai Indija buvo Anglijos kolonija ir pastarosios valdovai dovanodavo tokias dovanas kitų šalių garbingiems asmenims. Jei Didžiosios Britanijos diplomatija padarytų tokią nedovanotiną klaidą, atgarsis kiltų visame pasaulyje, Indija paskelbtų notą ir t.t. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

O Putino ir armėniško konjako atveju to neįvyko – nei pasaulis pasipiktino, nei Armėnija kaip nors sureagavo. Iš to galime daryti toli siekiančias išvadas, pavyzdžiui, kad Armėnijai yra numatyta vieta Vladimiro Putino kuriamoje „Rusų pasaulio“ geopolitinėje koncepcijoje, arba, kad Rusijos politiką ir diplomatiją įtakoja armėniškas konjakas, kartais susukdamas galvas patiems rusams, o kartais ir įtakingiems užsienio diplomatams ir politikams.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad viskas aišku ir jokių čia didelių diplomatinių demagoginių išvedžiojimų būti negali. Faktai kalba: „1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.

Tačiau taip būtų, jei nebūtų tos „konjakinės demokratijos“, kuri aptemdo valstybių vadovų ir politikų protus ir tarnauja iškreiptiems Rusijos imperialistinės politikos siekiams. Jau daugiau kaip 20 metų Armėnija yra atplėšusi didelę dalį Azerbaidžano teritorijos, nesilaiko Jungtinių Tautų sprendimų ir kaitina atmosfera Pietų Kaukazo regione. Dešimtys tūkstančių žuvusių, daugiau kaip milijonas azerbaidžaniečių, kurie negali grįžti namo į savo žemę, jie jau daugiau kaip du dešimtmečius valgo pabėgėlio duoną.

Ant šito nesantaikos lauželio šildosi ne tik Rusijos imperialistai, bet ir kai kurie Europos Sąjungos politikai. Jei pasaulinės organizacijos būtų principingos ir nešališkos, sprendimas jau seniai būtų priimtas. Iš Armėnijos būtų griežtai pareikalauta per kuo trumpesnį laikotarpį išvesti savo karius iš svetimos teritorijos.

Po armėnų separatistų pasitraukimo ten įsivyrautų taika ir galų gale šis neapsakomu gamtos grožiu ir naudingomis iškasenomis apdovanotas Kalnų Karabacho regionas galėtų vystytis ir judėti į priekį.

Deja, šiuo metu kenčia visos trys šalys – Azerbaidžanui ir Gruzijai skauda dėl neteisėtai iš jų atplėštų teritorijų, paverstų pabėgėliais tautiečių, o Armėnijai tikriausiai irgi daug džiaugsmo neatneša šis nesąžiningas svetimos teritorijos administravimas, tuo labiau, kad nėra taip, kad Armėnija pati savarankiškai valdytų Kalnų Karabachą.

Kaip tame animaciniame filme, kur Kūlverstukas pasisiūlo padėti krokodilui Genai panešti jo sunkų krepšį, jei krokodilas paims jį nešti ant sprando su visu krepšiu. Juk realiai Kalnų Karabachą, kaip ir Abchaziją, Padniestrę, Pietų Osetiją, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, valdo Rusija, tuo pačiu valdydama kaip savo koloniją ir pačią Armėniją.

Viskas per tą konjakinę diplomatiją, kuri sėja miglą ir painiavą.

NATO ir Jungtinės Amerikos Valstijos negali stipriai veikti šio regiono ne todėl, kad tai būtų dar vienas atviras konflikto tarp jų ir Rusijos židinys (Armėnijoje yra Rusijos karinės bazės), bet labiau dėl didelės ir įtakingos JAV armėnų diasporos, kuri savo įtaka kai kuriais klausimais gali būti lyginama su kitomis įtakingomis Amerikos diasporomis. Todėl į valdžią atėjus prezidentui Barakui Obamai Armėnija net tikėjosi legalizuoti savo neteisėtą dalies Azerbaidžano teritorijos okupaciją.

Kitas svarbus dalykas – tai NATO patirtis, kai susikirto dviejų jos narių – Graikijos ir Turkijos interesai. Bet koks ryškesnis NATO žingsnis sprendžiant Armėnijos ir Azerbaidžano santykius ir nesutarimus gali vėl išjudinti konfliktus tarp Turkijos ir Graikijos, kuri greičiausiai nedvejodama paremtų Armėnijos pusę.

Europos Sąjunga žaidžia daug žaidimų vienu metu, ji nenorėdama prarasti įtakos Armėnijai, nesielgia su ja kaip su šalimi agresore, netaiko ekonominių sankcijų, o atvirkščiai – visokiais būdais stengiasi ją įtraukti į savo įtakos orbitą. Tuo pačiu Europos Sąjungos politikos architektams labai svarbu pritraukti ir Azerbaidžaną, kuris galėtų būti rimta alternatyva rusiškų dujų monopolijai Europoje.

Todėl daugybė Europos komisijos biurokratų ir Europos parlamento deputatų dažnai užsuka į Jerevaną ir būna pavaišinti tuo gėrimu, kuriuo Josifas Stalinas prieš daugiau kaip pusę amžiaus bandė užmigdyti Vinstono Čerčilio budrumą. Tačiau Čerčilis buvo profesionalas ne tik politikoje, bet ir alkoholį vartojant, gero, išlaikyto ir stipraus gėrimo skonis neaptemdė jam proto ir jis pasmerkė Sovietų imperijos plėtrą, Baltijos šalių okupaciją ir Rytų Europos priverstinį „susocialistinimą“.

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

Deja, armėniškai rusiška konjakine diplomatija apsvaigintų veikėjų atsiranda net ir ES. Kai kuriuose ES šalių parlamentuose buvo netgi įkurtos „Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės“. Niekaip nesprantama – kam, kodėl prireikė draugauti su iš Azerbaidžano žemę atėmusiais armėnų separatistais?

Kodėl kai kurie ES politikai pakviesti pasivečiuoti Jerevane tarsi netyčia užsuka ir į Kalnų Karabachą, nederindami savo vizito su teisėtu šios teritorijos suverenu – Azerbaidžano Respublika. Tai buvo spjūvis Azerbaidžano valstybei į veidą. Tokiais atvejais azerbaidžaniečiai turi moralinę teisę paklausti mūsų, europiečių, gal netrukus mes, europiečiai, kursime draugysčių su Talibanu grupes?

O kol Vakarų šalys geria diplomatinį konjaką ir dėlioja diplomatinius pokerius, Rusija stiprėja ir didina savo įtaką visame pasaulyje, nes ji turi tikslą, ji nesmerkia savo carinės imperinės politikos, nesmerkia savo totalitarinio sovietinės imperijos palikimo ir toliau eina dar caro Ivano Rūsčiojo nušviestu žiaurumo ir nesiskaitymo su niekuo keliu. Ši šalis neatsiprašė savo valdytų ir išnaudotų kolonijų, kiek galėjo jų išlaikė, o išsprūdusias stengiasi paveikti informacinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir karinėmis priemonėmis, laukdama palankios progos jas „susigrąžinti“, kaip „susigrąžino“ Krymą.

Ją sustabdyti gali tik sąžininga ir kieta Vakarų šalių politika, vienas iš šios politikos aspektų turėtų būti Jungtinių Tautų rezoliucijų vykdymas.

Baigiant norėtųsi palinkėti Azerbaidžanui susigrąžinti savo istorines žemes, juk nieko nėra neįmanoma, tereikia pažiūrėti į Lietuvos pavyzdį, XX amžiuje ją draskė iš visų pusių, bet dabar ji susigrąžino didžiąją dalį sau brangiausių žemių su sostine Vilniuje ir uostu Klaipėdoje.

O Armėnijai palinkėkime rasti drąsos pripažinti savo klaidas ir atsisveikinti su tuo, kas jai nepriklauso. Savanoriškai atsisakiusi neteisėtai valdomo Kalnų Karabacho ji galėtų įgyti daug vertingesnį dalyką – laisvę ir tikrą nepriklausomybę.

2017.09.12; 05:00

Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.

Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį. 

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.

Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.

Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną –  Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.

Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.

Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas  perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.

Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.

Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.

Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.

Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.

O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.

Kaltų nėra. Kalta lietinga vasara.

2017.07.13; 09:30

– Ot, duočiau jūsų malonybei ramybės… bjauru klausyti! – Lionginas Podbipienta.

Šių metų vasario pabaigoje – kovo pradžioje savaitraštyje „Gazeta polska“ ir internetinėje svetainėje www.niezalezna.pl buvo paskelbtas Przemysława Žurawskio vel Grajewskio straipsnis „Lietuva, laikas veikti, „moskalinimo“ pakęsti neketiname“ („Litwo, czas na działanie. Moskalenia cierpliwie znosić nie będziemy”).

Kaip ir reikėjo tikėtis, į šį be galo demagogišką rašinį, apie kurį informaciją pateikė „Lietuvos rytas“, nebuvo beveik jokios reakcijos. Gerai, kad mūsų mokslininkai nesileido į šią temą ir nenusmuko iki lygio, būdingo šio straipsnio autoriui, besipuikuojančiam moksliniais titulais ir profesoriaus vardu, priklausančiam Nacionalinei plėtros tarybai prie Lenkijos prezidento ir reiškiančiam abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiančiam atvirus grasinimus mūsų šaliai ir stabmeldiškai garbstančiam tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalies Lietuvos okupaciją. Nes šio plauko autoriams kiekvienas atsakymas, be abejo, būtų dingstis sukelti naujai „patriotinio“ ir antilietuviško šurmulio bangai. 

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mums, eiliniams piliečiams, neužsiimantiems politika, nesipuikuojantiems mokslo karūna, todėl nesibaiminantiems, kad ji nukris nuo galvos, reikėtų pateikti savo nuomonę būtent šia tema. Tuo labiau matant, kad nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, o ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus.

Tad išsakyti savo nuomonę reikia ne tiktai siekiant apginti gerą mūsų Tėvynės vardą, bet ir mąstant apie kaimynę Lenkiją. Nes, kaip savo laiku pastebėjo Ježis Giedroicas, „Lenkijos istorija yra viena iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau, o Žurawskis vel Grajewskis kaip tik eina tolesnio jos teršimo kryptimi. Užuot užpildęs savo žinių spragas ir ieškojęs tiesos.

Pagaliau daugumai šių laikų politologų iš buvusio socialistinio lagerio, kuriuos iš dalies išugdė buvę marksizmo-leninizmo dėstytojai, regis, būdinga nuodėmė yra žinių seklumas, o jų trūkumus kompensuoja triukšmingu „patriotiniu“ akiplėšiškumu ir tariamai „plačiais horizontais įvairiose srityse“. Taip, tarsi būtent apie juos savo laiku eiliavo rusų literatūros klasikas A. Puškinas:

Полу-милорд, полу-купец,

Полу-мудрец, полу-невежда,

Полу-подлец, но есть надежда,

Что будет полным наконец.

Kita dažna didžioji posovietinių politologų nuodėmė, ypač matoma iš Žurawskio vel Grajewskio pavyzdžio, yra mėginimas vertinti istorinius įvykius iš dabartinio intelektinio jų menkavertiškumo  šios akimirkos ir darbdavių, kuriems dabar tarnauja, poreikiams.

Todėl, kad nebūtume apkaltinti tokiu manipuliavimu, remsimės patikimais asmenimis ir asmenybėmis, kurios buvo Žurawskio vel Grajewskio minimų įvykių liudininkai.

Taigi netiesa, kad Lietuva „[…] subyrėjo į Kauno Lietuvą, Vidurinę Lietuvą ir Baltarusiją“ XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kaip teigia Žurawskis vel Grajewskis; ji buvo perplėšta dėl įvykdytos agresijos ir okupacijos, kai Lenkija sulaužė Suvalkų sutartį, o dabartinė Baltarusija buvo padalyta tarp Lenkijos ir Sovietų pagal Rygos sutartį. Lygiai taip pat netiesa, kad „[…] dabartinis Lietuvos sienų pavidalas yra sovietų okupacijos rezultatas“, tai tik dalis tiesos ir istorinio teisingumo, nes etninės Lietuvos sienos buvo gerokai platesnės. Asmeniui, kuris vadina save mokslininku ir imasi temos, susijusios su Lietuvos ir Lenkijos santykiais, tokius elementarius dalykus reikėtų žinoti.

Tikriausiai kitaip galėjo atrodyti atkirtis sovietų agresijai, kitaip galėjo susiklostyti Baltijos valstybių likimas po karo, kitokia galėjo būti dabartinė jų padėtis, jeigu nebūtų buvę J. Pilsudskio organizuoto ir L. Želigovskio įgyvendinto užgrobimo, atvėrusio kelią L. Bocianskio siautėjimui.

[…] Sąmoningai neminiu čia daugybės vadinamosios jogailiškosios idėjos koncepcijų, pateiktų įvairiausiose Lenkijos federalinėse programose. Nes jos (Lenkijos federalinėse programos) turi vieną bendrą bruožą – jas mažesniu ar didesniu laipsniui (čia reikėtų priskirti ir Pilsudskio mėginimus) lėmė nacionaliniai Lenkijos interesai, Lenkijos valstybės interesas kaip dominuojantis, o Lietuva ir Baltarusija gavo tiktai naudos ir privilegijų, tačiau antrojo, o ne suverenaus laipsnio. Tad nebuvo nė kalbos apie uniją, sudarytą lygaus su lygiu, nors šie žodžiai dažnai buvo kartojami. Be to, daugeliui tų koncepcijų buvo persmelktos nenuoširdumu, suktybe, politine taktika, užmaskuota konspiracija, kaip L.K.O atveju, ir galiausiai frazeologija („už mūsų ir jūsų!“), kuri, užuot patraukusi lietuvius ir baltarusius, sužadino jų nepasitikėjimą. Suvalkų sutarties sulaužymas ir Želigovskio akcija buvo didžiausia klaida, prislėgusi šios Rytų Europos dalies likimus. O Pilsudskio sukurta Vidurinė Lietuva, kurios visi atstovai, girdėdami žodį „Lietuva“, nuovokiai primerkdavo vieną akį, be abejonės, buvo itin kenksminga komedija“. (Juozapas Mackevičius. Apie tikrą, paskutinį mėginimą ir nušautą Buinickį).

[…] Tariamas baltiškasis Vilniaus lietuviškumas ir jo krašto 1920–1939 m. Lenkijos įvykdyta okupacija yra mitas. Jis buvo būtinas lietuviams, kuriantiems šiuolaikinę savo tapatybę“ – teigia Žurawskis vel Grajewskis. Laimei, yra liudininkų ir įrodymų, kad Vilnius ir jo krašto okupacija Lietuvai ir čia gyvenantiems lietuviams, įskaitant lenkakalbius, buvo itin nenaudinga, o jos padarinius jaučiame iki šiol. Ir tikrai čia būtų kitokie santykiai tarp žmonių, kitoks kraštovaizdis, kitoks žemės ūkis, kitaip ir veiksmingiau vyktų sovietų valdžios nacionalizuotos žemės grąžinimas, o liumpenproletariatas ir sovietinė-kolūkinė nomenklatūra neturėtų pagrindo ir negalėtų, kaip iki šiol, nebaudžiamai šeimininkauti, įsijautę į „nepalaužiamų lenkų“ vaidmenį.

[…] Nei valdžia Varšuvoje, nei jos atsiųsti valdininkai nieko šiaurės rytų regionams nedaro, nes neįžvelgia savitos jų vertės, matydami tiktai tamsumą, skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nesiima jokių žingsnių pakeisti šiai padėčiai. Šiaurės rytų regionai laikomi bemaž kolonijomis; metropolija reikalauja iš jų mokėti mokesčius, teikti rekrūtus, pramonė gali gauti pigios darbo jėgos ir žaliavų, valdininkams leidžiama savivalė, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“... (Andrzejus Stanisławas Kowalczykas. Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės reporteris).

[…] Širdis augo, o kartu degė iš gėdos matant, kaip lietuviai ėmėsi kelti žemės ūkį Vilniaus krašte 1939 m. Per aštuonis mėnesius suspėta iškeisti sėjamus grūdus, pūdą sulaukėjusių grūdų iš skurdžių varpų į pūdą „vokiškų“ (taip valstiečiai vadino sėklas, ir ar taip buvo dėl to, kad Lietuva pirkdavo sėjamus grūdus iš prūsiškų tyrimo stočių, ar dėl psichinio pasipriešinimo, pavydo ir nepalankumo)[…]

Lietuvis agronomas per dvi dienas savaitėje apvažiuodavo ūkį po ūkio, tirdavo žemę, įkainodavo galvijus, patardavo, skaičiuodavo, rašydavo prašymus skirti paskolas trąšoms, statybinėms medžiagos, padargams, inventoriui. Kaimo veterinaras su motociklu tapo figūra, susiliejusia su savaitės kraštovaizdžiu lygiai kunigas ir mokytojas.

Be to, iš karto buvo organizuoti pieno produktų ir kiaušinių supirkimo punktai, patogiai ir arti, juose kainos buvo grašiu mažesnės už rinkos kainos, taip valstiečiai pagaliau galėjo lengvai prasimanyti grynųjų pinigų, ir tai nepriklausė nuo atstumo iki miesto, nuo nuostolių, patiriamų vežant, „laukinių“ kainų formavimosi, sugižusio pieno bidonuose ir buteliuose, ištižusio sviesto, susukto į skudurus po šiaudais. Visa tai buvo vaikiškai paprasti dalykai, daug nekainuojantys, bet pajamingi, tačiau lenkų administracija negalėjo to pasiekti per dvidešimt metų!“ (Barbara Toporka. Lenkijos politika baltarusių atžvilgiu).

Nežinome, ar Žurawskis vel Grajewskis kada nors laikė rankose vilniškio Juozapo Mackevičiaus knygas, parašytas su mintimi, kad tiktai tiesa yra įdomi. Rašinio turinys veikiau rodo, kad jam svetima šio rašytojo kūryba ir pagrindinė joje puoselėta mintis. Gaila. Nes, kaip matyti, visiškai klaidžioja mūsų raistuose ir brūzgynuose. Vis dėlto rašo, piktžodžiauja ir kelia sąmyšį. Mes jau ilgus metus patyrėme veidmainišką mistifikaciją, kurią į mūsų protus sumaniai bruko įvairios „lenkiškos bendrijos“ ir „pagalbos lenkams Rytuose“ organizacijos, aiškiai vadovaujamos sovietinių tarnybų lenkiškų filialų bendradarbių. J. Skolimowskio atvejis tai nepaneigiamai įrodo. Bet pakanka paimti į rankas Juozapo Mackevičiaus knygas – jos gydo ir leidžia matyti pasaulį, jo didvyrius ir aktorius atitinkamu santykiu ir spalvomis.

„[…] Nėra jokių abejonių dėl to, kad Lietuvos lenkų mažuma, kuri ten yra autochtonas ir Vilnijoje sudaro vietinę daugumą, įėjo į Latvijos valstybės sudėtį prieš savo valią“ – rašo Žurawskis vel Grajewskis. Tad pamąstykime savo ruožtu, kokio lygio reikalavimai dėl kultūros ir žinių keliami kaimyninėje Lenkijoje, kad jis gali vadintis daktaro vardu ir kartu skleisti niekuo nepagrįstus tokius teiginius, pamiršdamas akivaizdų faktą, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), gyvenantys Lietuvoje, aplink Vilnių, ilgus amžius neketino niekur įeiti ir iš niekur išeiti. Savo ruožtu okupantai, užgrobę teritoriją, laikydami rimbą ar revolverį virš autochtono galvos, rengė referendumus bei balsavimus ir nustatė, ko labiausiai trokšta vietos gyventojai. Įdomu tai, kad tų balsavimų rezultatai visada būdavo tokie, kokių norėjo okupantas. Pagaliau ne tik Lietuvoje.

Pažymėtina ir tai, kad rašinio autorius vėl mėgina gaivinti seną pseudoteoriją, kurią praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje dienraščio „Czerwony Sztandar“ skiltyse propagavo liūdnai išgarsėjęs Janas Ciechanovičius (Tichonovičius) prieš Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę, įrodinėdamas, kad lenkakalbiai lietuviai yra kilę iš Lenkijos.

Anuomet, prieš ketvirtį amžiaus, nedaugelis atkreipdavo dėmesį į būtent šiuos karšto lenkiškos sovietinės respublikos gynėjo rašliavos fragmentus. Šiandien skaitant Žurawskio vel Grajewskio išvadas ir vertinant jas paskutinių dešimtmečių fone nesunku suvokti, kad tais straipsniais buvo ruošiamas pagrindas autonomijai, Lenko kortai, jie buvo ir tebėra skirti skatinti Lietuvos piliečių susiskirstymui ir sienų tarp jų statymui, nors neturi nieko bendra nei su mokslu, nei su tiesa.

„[…] Visų pirmą ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus, kaip „Lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“. Ta teorija, kuri kildinama iš kažkokių lenkų persikėlelių ir karo belaisvių, apsigyvenusių arba apgyvendintų Lietuvos žemėse, man atrodo iš esmės yra klaidinga arba mažų mažiausiai istoriškai labai netiksli, be to, valstybės visuomenėje ši teorija yra mus degraduojanti, nes iš valstybės bendrapiliečių daro mus kolonistais ir politinėse išvadose skriaudžia mus. Tai, kad įvairiais laikais galėjo būti daug apgyvendintų Lietuvos žemėse, ir kad galėjo kažkur būti atskiri lenkų naujakuriai – tai yra įmanoma, bet kad tai dabartiniai Lietuvos lenkai yra jų palikuonys ir kad buvo jie apgyvendinami ten, kur dabar yra didžiausios lenkų salos arba kalbinės salos – tam jokių įrodymų ir argumentų nėra”. (Michał Romer. Zeszyty Historyczne, Nr 106. Rok 1993, Paryż)

„[…] Vilniaus apskritis. Abipus Vilijos esanti, visa vakarinė jos dalis tarp Vilniaus ir Ukmergės nusidriekusi, yra labai derlinga, kviečių ir linų gausi, o pietuose dideliais puikiausios rūšies pušynais apaugusi, gyvenama pačių lietuvių. Tačiau lietuvių kalba ištisai vyrauja tik šiaurinėje pusėje, t. y. dešiniajame Vilijos krante; pietuose, prie paties Vilniaus, ją išstūmė lenkų kalba, o toliau tarpusavyje susimaišę lietuviškai kalbantys kaimai su kaimais, kuriuose vartojama lenkų – rusų kalba. Tačiau tarp kaimo žmonių lietuvių kalba šioje apskrityje nustelbia abi paminėtas kalbas. Kai kuriose vietovėse, nors kaimų pavadinimai ir net jų gyventojų pavardės yra grynai lietuviškos, tačiau gimtoji kalba jau pamiršta. Senieji inventoriai, t. y. turto aprašai, įrodo, kad šis pokytis prasidėjo per karus su Švedija valdant Jonui Kazimierui, kurie kartu su maro užkratu, siautusiu po jų šalyje, išguldė daug žmonių. Naujakuriai, atvykę iš gilesnės D. Kunigaikštystės rusiškos ir lietuviškos dalies, prisidėjo prie to kalbinio pokyčio tarp kitų gyventojų”. (Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym, opisana przez Michała Balińskiego i Tymoteusza Lipinskiego, t.III. W-wa, nakład i druk S. Orgelbranda, 1846., psl. 122–123).

Sunku diskutuoti su asmeniu, kuris ir toliau veikia bei rašo kaip sename anekdote „dramblys ir lenkų reikalas“, nepastebėdamas, kad per praėjusius šimtmečius daug kas pasikeitė, o Lenkija tam tikru laipsniu yra laisva. O bus visiškai laisva ir neįkyrės kaimyninėms valstybėms istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, turėdama laisvus piliečius, matančius pasaulį toliau negu „[…] užgriebia bukas žvilgsnis“.

Kuriant naujus santykius šioje Europos dalyje žmonėms su moksliniais vardais tenka ypatinga atsakomybė, kurios neįmanoma pakeisti patriotiniu tuščiažodžiavimu. Stokojant žinių ir klastojant dabarties bei istorinius įvykius nepavyks sukurti ateities. Tai, mūsų nuomone, taikytina visiems Žurawskio vel Grajewskio raštams.

Rašinio autorius pateikia ir sąrašą klausimų, kurių sprendimo, jo nuomone, turi imtis mūsų šalies valdžia, visų pirmiausia, kad švietimas ir „[…] lenkų kalba būtų vartojama lietuviškoje viešojoje erdvėje, įstaigose, rašant pavardes pasuose, dvikalbiuose gatvių, vietovių pavadinimuose, parduotuvių ir paslaugų įmonių iškabose ten, kur didelę gyventojų dalį sudaro lenkai“, ir galima daryti išvadą, kad tai būtų daroma tarpukario okupacijos lygmeniu. Neatsižvelgiant į tai, kad tokia padėtis Lietuvos lenkams yra ir bus nenaudinga, nes izoliacija, konkurencijos, diskusijų, žodžio laisvės nebuvimas bei informacinis teroras ir kaimyninės valstybės „penktosios kolonos“ vaidmuo niekada neskatins plėtros. Todėl teritorija aplink Vilnių, kurią valdo Rinkimų akcija, gaunanti oficialiosios Lenkijos paramą, išmiršta fiziškai ir degraduoja morališkai. Kartu esame giliai įsitikinę, kad Lenkija neturi jokio moralinio ar formalaus teisinio pagrindo kištis į mūsų šalies vidaus reikalus, o ypač organizuoti gyvenimą Lietuvos sostinės regione. Tuo labiau, kad Lenkijai tai yra tiktai teritorija, kurią ji buvo okupavusi ir kurioje dabar vykdo neatsakingus politinius žaidimus, o Lietuvai tai valstybės širdis.

Žvelgdamas plačiau, iš mūsų planetos Žemės piliečio pozicijos, o ne tiktai iš oficialiosios Lenkijos ir ją valdančios politinės partijos žiūrėjimo taško, rašinio autorius turėjo matyti, kad lietuvių kalba turi reikšmės ne tik kaip valstybinė mūsų šalies kalba. Skirtingai nuo gerokai jaunesnių slavų kalbų lietuvių kalba yra vertingas reiškinys Europos ir pasaulio kultūros istorijoje, kelia gyvą mokslininkų susidomėjimą. Todėl šis Europos dalies gyventojai  privalo gerbti ir saugoti istorinį jos kultūros kūrimo paveldą, užtikrinti netrikdomą plėtrą, o ne primesti dar vieną lenkinimo etapą.

Žurawskis vel Grajewskis užkabina ir žemės grąžinimo Lietuvos piliečiams klausimą. Nežino ar dedasi nežinąs, kad visi sprendimai ir planai nuo pat privatizavimo proceso pradžios aplink Vilnių buvo priimti palaiminus savivaldybėms, kurias valdo Rinkimų akcija.

Tad pateiksime bent vieną pavyzdį, kaip valdė ir valdo pirmiau paminėti veikėjai.

1997 m. Lietuvos Vyriausybė, siekdama suderinti teritorijų plėtrą, pavedė savivaldybėms išskirti iš privatizavimo planų upių ir ežerų pakrantes įvairiems vietos gyventojų ir jų bendrijų poreikiams. Iš 56 šalies savivaldybių šį pavedimą įvykdė 55. Išskyrus vieną – Vilniaus rajono savivaldybę, kurią kaip tik valdo V. Tomaševskis kartu su savo bičiule Janušauskiene-Pačikovska. Šiandien to valdymo padariniai yra labai akivaizdūs, „keliantys Lenkijos nerimą“. Nors būtent čia, prie Vilniaus, valdant „standartiniams lenkams“, karštai remiamiems oficialiosios Lenkijos, buvo inicijuoti ir išplėtoti tokie susitarimai. Mūsų šalies valdžios kaltė yra tiktai ta, kad pirmiau paminėti asmenys ir veikėjai iš jų pagalbininkų bei tarpininkų rato iki šiol sėdi ne ten, kur turėtų sėdėti.

Ir taip organizuotos visuomeninę demoralizuojančios grupės dauginasi, nebaudžiamai šeimininkauja siekdamos įgyvendinti nusikalstamus savo interesus, prisidengusios „lenkų“ partija ir įvairiomis organizacijomis – „lenkiškumo“ gynėjų, „Pasienio“, „lenkiškų kapų“, „lenkiškosios tradicijos“ ir dar bala žino ko.

Nors pagrindinis dalykas, kurį mūsų šaliai prikišo Žurawskis vel Grajewskis, buvo rašinio pavadinime įvardytas „moskalinimas“ Lietuvos lenkų. Pagaliau taip iki galo ir neaišku, ką autorius turėjo omenyje rašydamas apie „moskalinimą“, kurios, kaip pagrasino, „pakęsti neketiname“.

Manome, kad rusų kalbos vartojimas ar kitos televizijos žiūrėjimas dar nieko neliudija. „Moskalinimas“, mūsų supratimu, pirmiausia yra veiksmai, kuriais siekiama dezintegruoti Lietuvos lenkus savo Tėvynėje, padaryti juos svetimus šalyje, kurioje gimė, gyvena ir kurios piliečiai jie yra, pagilinti lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių atskirtį. Tokių veiksmų neįmanoma kitaip pavadinti, kaip kišimusi į mūsų šalies vidaus reikalus, mėginimu sukurti „penktąją koloną“ ir Lietuvos valstybingumo silpninimu.

Ir tokią veiklą oficialioji Lenkija vykdo nuo pat pradžių iki dabar. Ir ta, mūsų nuomone, yra „moskalinimo“ esmė pagal Varšuvą. O ką daro Maskva lenkakalbių lietuvių atžvilgiu – tai atskira kalba.

Kitas dalykas, kad iki šiol Varšuva ir Maskva lenkakalbių lietuvių klausimu veikė ir tebeveikia ta pačia kryptimi, kai kada net nesislėpdamos – kartu ir bendrai. Taip buvo ilgą laiką, kol Lietuvoje ambasadoriavo neseniai pasitraukęs Januszas Skolimowskis, kuris, kaip šiandien žinoma iš spaudos, sąmoningai buvo tapęs sovietinio KGB lenkiško filialo agentas, išugdytas Maskvos sovietinės diplomatijos institute.

Įdomu tai, kad vos jam pradėjus eiti ambasadoriaus Lietuvoje pareigas, oficialioji Lenkija ir Varšuvos „Wspólnota“ ėmėsi priderinti „lenkiškų organizacijų lyderius“ Lietuvoje pagal Skolimowskio „formatą“. Būtent dėl šios priežasties mūsų šalies dangaus skliaute atsirado Michalas Mackevičius, „visų Lietuvos lenkų prezidentas“, buvęs laikraščio „Советскaя Литвa” redaktorius, dienraščio „Czerwony Sztandar“ redaktorius ir partijos  komiteto sekretorius, Maskvos politinės akademijos prie SSKP CK arba Maskvos KGB mokyklos, auklėtinis, tiesa, nuo bendrapiliečių ir rinkėjų tai kruopščiai slepia. Šiandien jis priimamas Lenkijoje aukščiausiu lygiu ir statomas garbingiausiose tribūnose šalia Dudos ir Kaczyńskio, kaip sektinas pavyzdys Lietuvos lenkams…

Panašiai yra ir su V. Tomaševskiu. Oficialioji Lenkija nesitvėrė džiaugsmu, kad dėl jos finansavimo ir politinės paramos jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą. O pirmasis Tomaševskio žingsnis buvo toks, kad pagrindiniu savo patarėju ir padėjėju paskyrė KGB atsargos majorą Balakiną, kuris paskui, išrinktas su Tomaševskio sąrašu, ketverius metus atstovavo „Lietuvos lenkams“ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. O oficialioji Lenkija ir toliau plojo katučių ir nepaprastai džiaugėsi. Ji džiaugiasi iki šiol, nes su jos pagalba pavyko primesti Lietuvos lenkams sovietinės-kolūkinės nomenklatūros valdžią.

Tas varšuvietiškas „moskalinimas“, kaip mums atrodo, yra itin grėsmingas Lietuvos lenkams, nes nepaprastai giliai juos demoralizuoja, „[…] išstumdama mus iš šalies bendrapiliečių padėties į svetimų kolonistų vaidmenį“. Nes tai patiekiama su tariamo rūpinimosi lenkais padažu, pridėjus pasipūtimo dėl visko, kas lenkiška, svarbos, apkaičius „riteriška laikysena ir poelgiais“, vienos  […]iš labiausiai suklastotų istorijų, kokias žinau“ pagrindu.

Taip veikė ir liūdnai pagarsėjęs Stelmachowskis, kuris atvyko į Vilnių ginti KP ant vadinamosios Maskvos platformos CK sekretoriaus L. Jankelevičiaus. Tiesą sakant, kartu su pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje J. Widackiu, buvusiu mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB lenkiškajam filialui, dėstytoju.

Ir taip iki šios dienos. Juk dabartinis Lenkijos ambasadorius J. Czubińskis, taip pat Lenkijos Liaudies Respublikos laikų diplomatas, nuo pat pradžių aiškiai seka J. Skolimowskio pėdomis. Vos įžengęs į senoviškos Lietuvos sostinės mūrus organizavo ir surengė provokacines eitynes per Vilniaus širdį su politiniais šūkiais ir Lenkijos vėliavomis – „pasimelsti į Aušros Vartus“. Galima įsivaizduoti, kokia būtų Lenkijos politikų reakcija, jeigu vokiečiai su Vokietijos ambasadoriumi Lenkijoje, nešini Bundesrepublik Deutschland vėliavomis, mėgintų pražygiuoti per miestą pasimelsti Vroclave, Ščecine, Gdanske arba Bydgoščiuje, jau nekalbant apie Varšuvą.

Tiesą sakant, tų pretenzijų, reikalavimų, paslėptų ir atvirų grasinimų Žurawskio vel Grajewskio rašiniuose yra kur kas daugiau, ir tai, mūsų nuomone, tėra pavergto proto demagogijos pavyzdys.

Laisvas ir išsilavinęs žmogus, gerbiantis save ir valstybę, kuriai jis atstovauja, nors su trupučiu kultūros ir inteligencijos, nieko panašaus, mūsų nuomone, negalėtų parašyti.

***

Po daugiau kaip ketvirtį amžiaus lenkiškose žiniasklaidos priemonėse trunkančių išpuolių prieš Lietuvą, o kiekviena pasitaikiusia proga – ir dalyvaujant politikams, kyla klausimas – kas toliau? Tuo labiau, kad aptariamu Žurawskio vel Grajewskio rašiniu, kaip pažymėjome pirmiau, mėginama primesti mūsų šaliai veiksmus jau iš jėgos pozicijos, iškeliant abejonių net dėl dabartinių Europos sienų. „[…] Kantrybė, kurią rodė Lenkija, suvokdama savo potencialo persvarą, turėjo prasmę, tačiau nuo to laiko, kai Rusija įvykdė agresiją Ukrainoje, juodieji konfliktų Rytuose scenarijai tampa tikėtini ir daro Lenkijos ir Lietuvos problemų sprendimą neatidėliotina užduotimi. Kantrumo dorybė tampa yda“.

Žvelgiant į esamą situaciją ir mąstant apie ateitį iš asmenų, tiesiogiai neužsiimančių politika, pozicijos aiškiausiai matyti, kad dabartinė Lenkijos valdžia – be bufonados ir pasipūtimo, paprastai ir žmogiškai turi atsiprašyti Lietuvos ir jos gyventojų už sulaužytą Suvalkų sutartį, už tarpukariu įvykdytą Vilniaus, Trakų ir šalia esančių teritorijų okupaciją, už okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimą bei trėmimą be teismo ir tyrimo į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą ir t. t., ir pan. Iškilmingai pasižadant, kad niekada daugiau. Taip, kaip 2009 m. padarė a. a. Lechas Kaczyńskis, kuris 20 valstybių, tarp jų Vokietijos ir Rusijos, vadovų akivaizdoje 2009 m. rugsėjo 1 d. Vesterplatėje atsiprašė čekų už dalyvavimą grobstant jų šalį, turėdamas omenyje 1938 m. Lenkijos užimtą Zaolzę.

Pagaliau jeigu Lenkija ketina siekti mūsų regiono lyderės vaidmens, ji privalo tokiu pačiu būdu pasielgti ir su dviem kitomis valstybėmis, atsiradusiomis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, – Baltarusija ir Ukraina.

Atsiprašyti Baltarusijos – už 1920 m. bolševikams atiduotą Minską ir šalia esančias teritorijas, kurių gyventojai pirmieji istorijoje užpildė leninines koncentracijas stovyklas, kurių pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Hitleris. Už bendrai su bolševikais pagal Rygos sutartį per pusę pasidalytą Baltarusiją ir Ukrainą, už tai, kad 1937 m. daugiau kaip šimtas cerkvių buvo uždarytos, išniekintos ir sudegintos, o tai padarė „Ozonas“ tyliai pritariant tuometei lenkų valdžiai, ir t. t., ir pan.

Atsiprašyti ukrainiečių, per amžius persekiotų ir žemintų, už tai, kad neleido puoselėti savo valstybingumo, už dvi nusikalstamas pacifikacijas tarpukario laikotarpiu, už tai, kad vien 1938 m., per antrąją pacifikaciją, buvo išniekintos ir sugriautos 127 stačiatikių cerkvės, kurių dalis buvo istoriniai paminklai, ir t. t., ir pan.

Ir tai vienintelis, mums regis, būdas pradėti kurti naujus partneriškus ir draugiškus santykius, atvirus ir be nutylėjimų, garantuojančius abipusiškai naudingą bendradarbiavimą ir saugumą. Taip pat reikia prisiminti, kad ne nuo Lenkijos priklauso, ar ji taps regiono lydere, o tik rytinių kaimynių, jeigu jos pritars tokiam dalykui.

Ar apsaugosiome Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nes, skirtingai nuo Lenkijos, jos turi ir kitą pasirinkimą – atkurti glaudžius ryšius istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rėmuose, kas, mūsų nuomone, būtų nepaprastai svarbus geopolitinis įvykis, stabilizuojantis Vakarų Europos ir Rusijos santykius. Tuo labiau, kad tos valstybės, su Latvija ir Estija, šiandien neturi ir istorinėje atmintyje nelaiko jokių pretenzijų ar traumų, todėl natūraliai gali susitelkti į save, ir kartu būti reikšmingu žmogiškuoju, teritoriniu, ekonominiu ir kariniu potencialu. Jeigu prie jų dar prisijungtų Suomija, stabilizuojamoji Europos zona, į kurią įeitų viena kitai palankios valstybės ir tautos, siektų nuo Šiaurės jūros iki Juodosios jūros.

Vilniaus okupavimas, Minsko perdavimas bolševikams ir gyventojų išsiuntimas į leninines koncentracijos stovyklas, Baltarusijos ir Ukrainos pasidalijimas su bolševikais, holodomoras, pacifikacijos, šventovių griovimas ir deginimas, Krymo okupavimas ir propagandinės atakos šalyse, kurios yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdinės, kartu su tuo, kas paminėta pirmiau, būtent yra veiksmai, nukreipti prieš šios Europos zonos stabilizavimą ir normalizavimą, prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgimimą nauju pavidalu, ir mėginimai išrauti ją iš mūsų istorinės atminties. Mums atrodo, kad to padaryti niekam nepavyks.

***

Ir baigiant keli žodžiai apie žmonių dėkingumą bei toną, būdingą Žurawskio vel Grajewskio rašinys, kurio paskelbimas atgaivino mūsų atmintyje seną Juozapo Mackevičiaus straipsnį „Kultūroje“, parašytą siekiat apginti vilniškį Vladislavą Studnickį, puolamą grupės staugūnų. Tuos veiksmus, nukreiptus prieš silpnesnį asmenį, J. Mackevičius apibūdino kaip kiauliškus – neriteriškus. Būtent toks kiauliškas – neriteriškas tonas yra gija, einanti per visą Žurawskio vel Grajewskio rašinį, skirtą mūsų šaliai.. Tiesą sakant, tokio tono buvo ir kitų autorių straipsnių, kalbų bei reiškiamų pažiūrų.

Oponuodamas Žurawskiui vel Grajewskiui dėl pirmiau paminėto rašinio atsakė tik Vidmantas Valiušaitis, kuris kukliai, daugiausia gindamasis, kad Lietuvos žmonės svetingai priėmė lenkus 1939 m. rugsėjį, kai jų šalį okupavo hitlerininkai ir bolševikai.

Akivaizdu, kad Lietuva ir lietuviai su tais, kurie neseniai buvo okupantais, tada pasielgė išimtinai žmogiškai, riteriškai ir tauriai, „[…] nes riteriškumas, kaip mus mokė, kalbant patetiškai: „nuo lopšio“, yra taurumas silpnųjų atžvilgiu. Tačiau metalinis šio posakio garsas pirmiausia ataidi iš didžiadvasiškumo, parodyto mūšio lauke nugalėtam priešui. Kuo didesnis buvo priešas, tuo didesnis ir riteriškumas, taip atrodė anuomet kažkada. – Šiandien tas išpurvintas žodis valkiojamas lenkų spaudoje ypač dažnai.“ (Juozapas Mackevičius. Vladislavas Studnickis).

Tiktai V. Valiušaičio straipsnyje, parašytame „atsiprašome, kad dar gyvi“ tonu, iš tiesų nieko nepaaiškinama, vien tik pakartojama visuotinamai žinoma istorijos ištrauka, sudarant įspūdį, kad tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuva aukojosi lenkams, atsidūrusiems sunkioje padėtyje.

Tačiau net diletantui, besigilinančiam į Lietuvos ir Lenkijos santykius, kurie klostėsi šimtmečius, pradedant nuo XIV amžiaus, nekyla abejonių, kad už viską, ką šiandien turi Lenkija, dideliu laipsniu ji turi būti dėkinga Lietuvai – Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei pirmiausia. Faktiškai Lietuva pasiaukojo Lenkijos gerovei.

Lietuviai broliai Jogaila ir Vytautas Didysis prie Žalgirio sėkmingai pašalino didžiausią pavojų, kilusį Lenkijai iš Vakarų, kad paskui kelis šimtmečius gintų Lenkiją iš Rytų, prarasdami savo teritorijas ir žmones, nes lenkai turėjo „prastų vizijų“, neturėjo noro, valios ir pinigų, kad taip pat galėtų ateiti į pagalbą Lietuvai. Jogailos ir jo palikuonių valdymo laikotarpis buvo Lenkijai „aukso amžius“.

Tačiau tarpukario laikotarpiu iš tų teritorijų Lenkija tiesiogine prasme išsiurbė viską, neduodama nieko mainais. Paprastų žmonių, gyvenusių dar prie caro, atmintyje išliko, kad gyvenimas „lenkų laikais“ tarpukario laikotarpiu buvo nepalyginamai sunkesnis. Pilsudskio kareivos okupuotose teritorijose su žmonėmis, neatsižvelgdami į jų vartojamą kalbą, leido sau tokią „[…] savivalę, kuri nebūtų toleruojama niekur kitur“.

Susidorojimas su nepaklusniaisiais „nežinomų nusikaltėlių“ rankomis, trėmimas į Bereza Kartuskos koncentracijos stovyklą, tarp kitų – ir „Słowo“ redaktoriaus Stanislavo Mackevičiaus (Cato), arba atviras susidorojimas su Stanislavu Civinskiu, kurį pradėjo kankinti liūdnai pagarsėjęs Dąb-Biernackis, o baigė tokie patys sovietiniai budeliai – tai tik keli iš daugybės žinomų pavyzdžių tokiomis sąlygomis, kai net už skundą, pateiktą siekiant apsiginti, grėsė tolesnis persekiojimas.

Iš karto po karo daugiau kaip 200 tūkst. lenkakalbių lietuvių išvyko į Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį tarp Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Vyriausybės dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR ir Lietuvos gyventojų evakuacijos iš Lenkijos teritorijos, atkurti vadinamosioms Atgautoms žemėms, o tai, kad Lenkija jas susigrąžino, Žurawskio vel Grajewskio žodžiais tariant, buvo „[…] sovietų okupacijos rezultatas“. Analogiškos sutartys taip pat buvo sudarytos su Baltarusija ir Ukraina, nors tai buvo čiabuviai gyventojai, kurie Lenkijos piliečiais tapo tiktai tarpukario okupacijos laikotarpiu.

Ir šiandien veriantys riksmai bei krokodilo ašaros, liejamos rūpinantis „lenkų likimais Rytuose“, jų mokymu tiktai lenkų kalba, ir liūdnai pagarsėjusių „Lenko kortų“, paliudijančių tariamą priklausymą „lenkų tautai“, brukimas – yra ne kas kita, kaip dar vienas Lietuvos išsiurbimas ir pasiruošimas jos sąskaita turėti darbo jėgos rezervą Lenkijai. Tas pats vyksta Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Ryšium su tuo, kas išdėstyta pirmiau, raginame Žurawskį vel Grajewskį ir panašius į jį baigti kiauliškus – neriteriškus išpuolius prieš Lietuvą. Nes tam nėra pagrindo, tai neparemta faktais ir kenkia pačiai Lenkijai. Nes niekur kitus, kaip tik prie „rytinės sienos“, Lenkija gali rasti draugų. Todėl reikia ne tiktai rašyti, bet ir skaityti bei užpildyti savo žinių trūkumus. O pirmiausia mąstyti ir tik tada – rašyti. Nes iš tiesų bjauru klausyti.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnio autorius Ryšardas Maceikianecas.

Informacijos šaltinis – www.pogon.lt

2017.05.31; 05:33

Straipsnyje „Lietuvių švietimas Vilniaus krašte nuo 1920 iki 1939 metų“ rašoma apie rytų Lietuvos vietinių gyventojų švietimą daugiausia 1920-1939 metais. Straipsnis yra aktualus – 2013 metų sausio 31 dieną minėjome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 100 metų sukaktį. Be to, atskleidžiamos iki šiol nežinomos, svarbios detalės lietuvių kalbos, švietimo, valstybės, rezistencijos istorijai. Daugelis galbūt pirmą kartą sužinos apie 20 amžiaus pirmosios pusės kultūrinį genocidą, kurį kentė dabar jau mirę tautiečiai, atkuriamos valstybės švietimo įstaigos okupuotoje jos dalyje.

Tie duomenys reikalingi ir rytų Lietuvos mokykloms, bibliotekoms: liudija, kada jos įkurtos, kokiomis sąlygomis dirbo, kokia buvo jų naikinimo metodika. Tai yra ir lietuvių kalbos, kultūros istorijos dalis, nurodo seniausios indoeuropiečių kultūros židinius prieš 90 metų, kurių dabar nebėra arba kurie nyksta (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai ir t.t.), o kuriems yra iškilę egzistencijos sumkumai (Gervėčiai, Pelesa), kurie buvo net ir sustiprėję (Poškonys, Marijampolis). 

Vietinių lenkų ignoruota lietuviška eisena Maišiagaloje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Raktažodžiai

Lietuvių švietimas Rytų Lietuvoje, Vilniaus kraštas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla, bendradarbiavimas su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913-1939 metais įkurtos mokyklos, skyriai ir skaityklos, draugijos darbo priklausomybė nuo Lenkijos okupacinio režimo.

Annotation

In the article „Lithuanian education in Vilnius distict 1920-1939“ is described education of local people in Eastern Lithuania, mostly in 1920-1939. The theme of the article is actual and welltimed, because on January 31, 2013 we shall commemorate 100 years anniversary of the Lithuanian education society „Rytas“. In the article are shown some unknown and important details for the history of Lithuanian language, education, state and resistance. Many people, may be for the first time, will find information about cultural genocide in the first half on the 20th century, whitch were to suffer now already dead Lithuanians and the new opened state educational offices in the occupied part of the Lithuanian state. These data are necessary for the schools and libraries of Eastern Lithuania: they evidence when those schools were opened, under what conditions they worked, what were the methods of closing them. This is a part of history of Lithuanian language and culture, show the focuses of the oldest Indo-European culture 90 years ago, which already don´t exist, or are disappearing (Maciučiai, Žižmai, Paąžuolė, Kargaudai, Plikiai, Pavalakė, Ramaškonys, Zabarninkai and others), or such, which undergo difficulties of existing (Gervėčiai, Pelesa), some even became stronger (Poškonys, Marijampolis).

Keywords

Lithuanian education in Eastern Lithuania, Vilnius district, activities of the Lithuanian education society „Rytas“, cooperation with the created earlier or already existing societies of the Lithuanian education, schools created by the Lithuanian education society „Rytas“ in 1913-1939, departments and reading rooms, dependence of the work of society on the Polish occupation regime.

Straipsnio tyrimo objektas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ politiškai sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Remiantis Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskų bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ medžiaga (F.67), siekiama rekonstruoti jos 19131939 metais vykdytą veiklą Vilniaus krašte. 

Puoselėti lietuvybę Vilniaus krašte nėra lengva ir šiandien. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įvadas

Lietuvių švietimas Vilniaus krašte 1913 – 1939 metais nėra nauja tema, tik iki šiol istoriografijoje labiau akcentuojama 1920 – 1939 metų laikotarpio politinių įvykių fone, kada 1920 10 09 Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo Liucjano Želigovskio okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą. Buvo įkurtas kitų Europos valstybių nepripažintas valstybinis darinys, gyvavęs 1920 – 1922 metais (vadinamoji Vidurio Lietuva), pastarojo seimo sprendimu „įteisintas“ Lenkijos valdymas, trukęs iki 1939 metų. Šiame straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, nagrinėjamas lietuvių švietimas, vykdytas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ veikė šiuo politiškai sudėtingu laikotarpiu Vilniaus krašte, kai kuriais atvejais bendradarbiaudama su kitomis („Saulės“, Šv. Kazimiero) lietuvių švietimo draugijomis. Darbe keliama prielaida: ar  siekdama savo užsibrėžtų tikslų – per savo organizacinį tinklą šviesti lietuvius Vilniaus krašte lietuvių švietimo draugija „Rytas“ bendradarbiavo su anksčiau įkurtomis ir jau veikiančiomis lietuvių švietimo draugijomis. Darbo uždaviniai: 1) atskleisti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatuose numatytų tikslų įgyvendinimą, švietimo padėtį Vilniaus krašte; 2) nustatyti, kiek ir kokiose Rytų Lietuvos vietovėse Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1913 – 1939 metais įkūrė mokyklų, skyrių ir skaityklų, t.p. ar nebuvo jų kitose Lietuvos dalyse, kur galimai bendradarbiauta su kitų lietuvių švietimo draugijų atstovais, 3) aprašyti „Ryto“  draugijos darbo priklausomybę nuo valdžios, t.y. nuo okupacinio režimo.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1913−1920 metais

Nuo 1911 metų spalio 6 dienos V. Mirono, A. Petrulio, J. Novickio iniciatyva pradėto leisti Vilniaus krašto lietuviams skirto laikraščio „Aušra“ (redaktoriai: 1911−1914 ir 1915 metais P. Kraujalis, 1914−1915 metais J. Bakšys ir 1919 metais − J. Stankevičius) „suvažiavimuose paaiškėjo, kad Vilniaus kraštui reikia atskiros draugijos mokykloms steigti ir švietimo darbui plėsti[i], kuri rūpintųsi lenkinamų lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymu. Esama padėtis Vilniaus lietuvių inteligentų tenkinti negalėjo: nesant oficialaus švietimo lietuvių kalba, rytų Lietuvai grėsė nutautėjimas. Kunigas P. Kraujalis apie lietuvių švietimo padėtį, buvusią prieš draugijos įkūrimą Vilniaus krašte, straipsnyje „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“rašė: „Turėjo jau Kauno gubernijos lietuviai švietimo draugiją „Saulę“, suvalkiečiai turėjo „Žiburį“ − tik Vilniaus gubernijos lietuviai iki šiol gyveno be jokios draugijos*. Bet ir mūsų gyvenime buvo nemažas skirtumas: kauniškiai ir suvalkiečiai turėjo savo vaikams mokyti mokyklas, mes gi jei ir mokinome, tai slaptai, kad niekas nežinotų, kad policija neprikibtų“[ii].

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Siekdami, kad Vilniaus krašte būtų įsteigta draugija, galinti rūpintis lietuvių švietimu, analogiška esančioms Kauno ir Suvalkų gubernijose, Vilniaus lietuvių inteligentai pradėjo rūpintis organizaciniu darbu: 1912 metais parengti Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įstatai (patvirtinti 1913 metais; V.Martinkėno pateiktais duomenimis, įstatus 1912 metų lapkričio 29 d. patvirtino Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Zolotoriovas), nurodytas tikslas − plėtoti katalikybe ir lietuvybe grindžiamą švietimo veiklą tarp Vilniaus gubernijos lietuvių. Jos funkcijos buvo steigti ir išlaikyti pradines mokyklas, rašto mokyklas suaugusiesiems, mokytojų seminariją ir kt. vidurinio mokymo įstaigas, knygynus ir skaityklas[iii]. Pagaliau, 1913 metų sausio 31 dieną Vilniuje, Visų Šventųjų bažnyčios klebonijoje įvyko steigiamasis „Ryto“ susirinkimas. Susirinkimui primininkavo J. Basanavičius, sekretoriavo L. Gira. Buvo išrinkti 7 valdybos nariai: kun. J. Kukta, kun.V. Mironas, L. Gira, kun. J. Steponavičius, kun. A. Petrulis, J. Basanavičius, J. Kairiūkštis ir du kandidatai − A. Smetona, kun. K. Maliukevičius.[iv] Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ sekretorius L. Gira 1913 metų vasario 6 dieną laikraštyje „Viltis“ išdėstė savo mintis apie naująją švietimo organizaciją, numatė galimas bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis veiklos gaires: „….Kalbėdamas apie „Rytą“, negaliu nepaminėti dar dviejų organizacijų, artimų savo tikslais ir pakraipa. Tai vadinamasis „Kun. J. Tumo fondas rytiečiams šviesti“ ir „Aušros“ laikraštis. Abi tos organizacijos taip pat dar labai jaunos, ir abi labai svarbios. Abi tos organizacijos, dirbusios iki šiol tautos švietimo darbą skyrium ir nelabai gal sistemingai, turėtų dar labiau susispiesti, kaip ir susilieti su „Rytu“. Skiriamoje vilniečiams ir labiausiai tarp jų platinamoje „Aušroje“, − žinoma, jei ji eitų geru keliu, švietimo draugija rastų tinkamiausią savo populiarintoją ir kelio skynėją, o taip pat, šviesdama sodžių, skintų kelią mūsų laikraščiams. „Fondas“, turėdamas jau ligi dviejų tūkstančių rublių ir į kelioliką tūkstančių knygų−knygelių, būtų labai stipri parama „Rytui“ jo darbų pradžioje, pats gi „Rytas“ turėtų geriausią paliudijimą lietuvių visuomenei, kad yra gyvas ir reikalingas. Kaip, kokiais pagrindais, kiek turėtų susiartinti tos trys organizacijos − tai jau kitas dalykas, tai jau tų organizacijų vedėjų dalykas.“[v]

Tik įsikūrusi švietimo draugija „Rytas“ per Vilniaus gubernijos lietuvių spaudą − laikraščius „Aušra“, „Viltis“ pradėjo energingai įgyvendinti užsibrėžtus tikslus − savo skaitytojus informavo apie naujos Lietuvos rytuose veiklą pradėsiančios švietimo draugijos įsikūrimą, ragino juos tapti draugijos nariais, steigti skyrius[vi], pačiai švietimo draugija „Rytas“ patarė bendradarbiauti su giminingomis, turinčiomis tuos pačius tikslus − šviesti lietuvius Lietuvos rytuose, organizacijomis[vii]. Toks bendradarbiavimas iš tikrųjų vyko − apie švietimo draugijos „Rytas“ veiklą 1913−1915 metais rašė Vilniuje leidžiami laikraščiai „Aušra“, „Viltis“, 1913−1914 metais Seinuose leidžiamas „Šaltinis“. 1914 metais prie šio darbo prisidėjo „Lietuvos žinios“, „Vienybė“, 1915 − „Lietuvos ūkininkas“, 1917 − „Lietuvos Aidas“, „Tėvynės sargas“. 

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos” autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Iki mūsų dienų išliko tik dalis švietimo draugijos „Rytas“ įkurtų skyrių dokumentų. Spragas šiek tiek gali kompensuoti tiriamojo laikotarpio spaudoje esanti informacija apie švietimo draugijos „Rytas“ skyrių veiklą. Pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 metais Bagaslaviškyje, Brokaraistyje, Dieveniškėse, Darsūniškyje, Dūkšte, Gilūtose, Guntauninkuose, Kaišiadoryse, Kietaviškėse, Koncypolėje, Labanore, Mielagėnuose, Palūšėje, Perlojoje, Pivašiūnuose, Rūdiškėse, Semeliškėse, Švenčionėliuose buvo įkurti skyriai[viii], 1914 ir 1915 metais Giedraičiuose, Merkinėje ir Kaltinėnuose[ix]. Turint omenyje, kad švietimo draugijos „Rytas“ archyvas išlikęs nepilnas, taip pat atsižvelgiant į 1913 metais periodinėje lietuvių spaudoje paskelbtus švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtų skyrių sąrašus[x] (iki 1913 metų gruodžio mėnesio pabaigos Vilniaus gubernijoje buvo įkurta 31 skyrius: 1) Vilniaus I, 2) Švenčionėlių, 3)Valkininkų, 4) Labanoro, 5) Palūšės, 6) Gilūtų, 7) Kietaviškių, 8) Kaltinėnų, 9) Pivašiūnų,

10) Vilniaus II, 11) Koncypolės, 12) Rūdiškių, 13) Šešuolių, 14) Merkinės,

15) Guntauninkų, 16) Alytaus, 17) Semeliškių, 18) Kargaudų, 19) Paąžuolės,

20) Nemunaičio, 21) Linkmenų, 22) Dieveniškių, 23) Kaišiadorių, 24) Mielagėnų,

25) Vilniaus III, 26 ) Švenčionių, 27) Brokaraisčių, 28) Nemaniūnų, 29) Mustinėnų (gal Musninkų? Aut. past.), 30) Bagaslaviškio, 31) Perlojos**), galima teigti, kad Merkinės ir Kaltinėnų skyriai buvo įkurti ne 1914 ir 1915, o abu 1913 metais. Pelesos, Vigonių (ir „Šaltinio“ skelbtame sąraše jau anksčiau minėtas Kargaudų) skyriai buvo įkurti 1913 metais Rodūnės kunigo, vikaro J. Breivos iniciatyva.[xi] 1914−1915 metų laikotarpiu galėjo būti įkurti skyriai šiose vietovėse: Darsūniškyje, Kabeliuose, Strūnaičiuose ir Dusmenyse.

Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Apie švietimo draugijos „Rytas“ įsteigtus skyrius Vincas Martinkėnas rašo: „Iš draugijos pirmininko pranešimo matyti, kad jau veikė 36 draugijos skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose, Labanore, Palūšėje, Adutiškyje, Gilūtose, Kietaviškėse, Kaltanėnuose, Pivašiūnuose, Koncypolėje, Rūdiškėse, Šešuoliuose, Merkinėje, Guntauninkuose, Alytuje, Semeliškėse, Kargauduose, Paąžuolėje, Nemunaityje, Kaišiadoryse, Mielagėnuose, Švenčionyse, Brokaraistyje, Nemaniūnuose, Mustinėnuose, Bagaslaviškyje, Perlojoje, Darsūniškyje, Pelesoje, Kabeliuose, Strūnaityje, Vigonyse ir Dusmenyse.“[xii] Greičiausiai Vincas Martinkėnas naudojosi švietimo draugijos „Rytas“ 1913 metų steigimo ir visuotinių susirinkimų protokolais nuo 1914 metų (LMAVB RS F.67 B.307) arba bent jau 1914 metų kovo 12 dienos „Vilties“ laikraštyje paskelbtu švietimo draugijos „Rytas“ sekretoriaus Liudo Giros vedamuoju straipsniu „Visuotinis „Ryto“ susirinkimas“.[xiii] Jame esantis draugijos įkurtų skyrių sąrašas sudaro ne 36, o 37 pozicijas ir dalinai atitinka V.Martinkėno paskelbtąjį.   Skirtumas tarp šių sąrašų tas, kad pastarasis nemini Dieveniškių ir Linkmenų skyrių. Vietoje jų kažkodėl atsiranda Adutiškio skyrius (kad toks 1913 ar 1914 metais būtų įkurtas, kol kas nepavyko aptikti jokių duomenų). Švietimo draugijos „Rytas“ neapsiribojo vien skyrių steigimu: pagal išlikusius archyvinius dokumentus 1913 ir 1914 metais įkurta skaityklų Kietaviškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Palūšėje, Švenčionėliuose ir Molėtuose[xiv],  1913 metais − Dieveniškėse, Linkmenyse, Musteikoje, Paąžuoliuose, Perlojoje, Švenčionėliuose, Valkininkuose, 1914 metais − Strūnaityje,

1915 metais − Kaltinėnuose mokyklų[xv].

Vokiečių kariuomenė 1915 metų spalio mėnesį okupavo Vilnių. 1915 metų lapkričio − gruodžio ir 1916 metų sausio − vasario mėnesiais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje pradėjo gauti pranešimų, kad Aleksote[xvi], Aluntoje[xvii], Aukštadvaryje[xviii], Biržuose[xix], Bagaslaviškyje[xx], Bubiuose[xxi], Dainavoje[xxii], Dargužiuose[xxiii], Dauguose[xxiv], Daukšiuose[xxv], Dubičiuose[xxvi], Dubingiuose[xxvii], Eišiškėse[xxviii], Gervėčiuose[xxix], Giedraičiuose[xxx], Jonavoje[xxxi], Joniškyje[xxxii], Kalesninkuose[xxxiii], Kietaviškėse[xxxiv], Leliūnuose[xxxv], Lioliuose[xxxvi], Molėtuose[xxxvii], Marcinkonyse[xxxviii], Merkinėje[xxxix], Musninkuose[xl], Nočioje[xli], Paliakėlėje[xlii], Palomenėje[xliii], Pilviškiuose[xliv], Punioje[xlv], Ratnyčioje[xlvi], Rodūnioje[xlvii], Rudnioje[xlviii], Rumšiškėse[xlix], Simne[l], Skiemonyse[li], Stakliškėse[lii], Semeliškėse[liii], Širvintose[liv], Šumske[lv], Telšiuose[lvi], Ukmergėje[lvii], Utenoje[lviii], Valkininkuose[lix], Varėnoje[lx], Veisiejuose[lxi], Vėžionyse[lxii], Videniuose[lxiii], Višakio Rūdoje[lxiv], Žąsliuose[lxv], Žiežmariuose[lxvi] reikalingos mokyklos, mokytojai arba juos galintys pavaduoti asmenys − „daraktoriai“. Atsižvelgdama į gautus prašymus, jei tik buvo galimybė (ne visus prašymus, stokojant kvalifikuotų „daraktorių“ arba mokytojų buvo galima patenkinti) į esančias mokyklas Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba skyrė savo Vilniuje organizuotų pedagoginių kursų studentus, galinčius būti „daraktoriais“ ir absolventus − mokytojais, kitų švietimo draugijų studentus (pvz. „Saulės“ draugijos kursantą Vilkicką skyrė į Bubių mokyklą; tai liudija apie švietimo draugijų tarpusavio bendradarbiavimą).

Pranešėjai lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybą taip pat informavo apie padėtį, nuveiktus darbus Alsėdžiuose[lxvii], Anykščiuose[lxviii], Balbieriškyje[lxix], Butrimonyse[lxx], Čiobiškyje[lxxi], Gelvonuose[lxxii], Gižuose[lxxiii], Griškabūdyje[lxxiv], Gruzdžiuose[lxxv], Inturkėje[lxxvi], Kaišiadoryse[lxxvii], Kebliuose[lxxviii], Kelmėje[lxxix], Kražiuose[lxxx], Krokialaukyje[lxxxi], Krosnoje[lxxxii], Kučiūnuose[lxxxiii], Kurkliuose[lxxxiv], Laižuvoje[lxxxv], Lauksodyje[lxxxvi], Leipalingyje[lxxxvii], Lygumuose[lxxxviii], Lukšiuose[lxxxix], Mažeikiuose[xc], Meškuičiuose[xci], Meteliuose[xcii], Mitkaičiuose[xciii], Naniškyje[xciv], Nemunaityje[xcv], Nerimdaičiuose[xcvi], Nevarėnuose,[xcvii] Papilėje[xcviii], Pavandenyje,[xcix] Pievėnuose[c], Sedoje[ci], Seinuose[cii], Sintautuose[ciii], Skriaudžiuose[civ], Stačiūnuose[cv], Šakiuose[cvi], Šaukėnuose[cvii], Šešuoliuose[cviii], Šiaudinėje[cix], Šiauliuose[cx], Šilėnuose[cxi], Tryškiuose[cxii], Užventyje[cxiii], Vaiguvoje[cxiv], Varniuose[cxv], Veiveriuose[cxvi], Videniuose[cxvii], Viekšniuose[cxviii], Viešvėnuose[cxix], Vilkaviškyje[cxx].

1917 metais Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdyba Vilniuje gavo pranešimą, kad Beištrakiuose, Gudenoje, Kaišiadoryse, Miežionyse, Vilionyse, Vilkiškiuose, Giniūnuose ir Krūminiuose įkurtos mokyklos.[cxxi] Dargužių, Gėlūnų, Giraitės, Kalesninkų, Krivilių, Lynežerio mokyklos tęsė veiklą,[cxxii] Kargauduose, Marijampolyje buvo atkurtos.[cxxiii]

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 1920−1939 metais

Nors lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ padėtis nebuvo lengva jau nuo 1920 spalio 9, kada Lenkijos valstybės kariuomenės dalis, vadovaujama generolo L. Želigovskio, okupavo ir aneksavo Vilniaus kraštą, reikia pripažinti, kad iki 1923 „Rytas“ pats steigdavo mokyklas ir skirdavo mokytojus, o tik paskui pranešdavo valdžios pareigūnams[cxxiv]. 1920 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė mokyklas Giriose, Jurgelionyse, Kalesninkuose, Kampuočiuose, Voriškėse, 1921 − Gaigaliuose, Galčiūnuose, Giniūnuose, Kaziuliuose, Knistuškėse, Krūminiuose, Didžiuosiuose Kužiuose, Lynežeryje, Maciučiuose, Marcinkonyse, Marijampolyje  (Vilniaus apskrityje), Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Zasečiuje, 1922 − Dainavoje, Daržininkuose, Dūkšte, Gėliūnuose (Gervėčių vlsč.), Gervėčiuose, Giraitėje, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamarūnuose, Lieponyse, Lygūnuose, Naujadvaryje, Pamerkiuose, Pelegrindoje, Pelesoje,  Rimdžiūnuose, Sklodonyse, Strielčiuose, Šarkiškėse, Vydeniuose, Žižmuose.

1920  metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Kalesninkuose,

1921 − Gervėčiuose, Mockose, 1922 − Dūkšte, Gaigaliuose, Giriose, Marcinkonyse, Pelesoje, Vydeniuose.

Maišiagalos gyventojai ignoravo ir šią improvizuotą lietuvių eiseną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikrieji lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ vargai prasidėjo nuo 1923 metų ir kasmet Lenkijos valdžios, siekusios įvykdyti užsibrėžto tikslą − sulenkinti Vilniaus krašto gyventojus, spaudimas draugijai stiprėjo. Pirmiausia, nuo 1923 metų Vilniaus apygardos švietimo kuratorija (įstaiga, prižiūrinti mokyklų veiklą, maždaug atitinkanti dab. Švietimo m-jos skyrius)  ėmė reikalauti koncesijų (leidimų) mokykloms. Jų reikėdavo gauti atskirai kiekvienai mokyklai ir galiodavo ji metus (tik nuo 1927−1928 metų kuratorija pradėjo duoti neterminuotas koncesijas)[cxxv].

Antra, tai, kad būdavo gaunama koncesija, dar nieko nereikšdavo. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  vadovybei buvo paaiškinta, kad, gavus koncesiją, mokykloje darbo pradėti negalima, kol valdžia nepatvirtins mokytojo. Patvirtintas galėjo būti tik mokytojas, turintis Lenkijos pilietybę. 1924−1925 metais ėmė reikalauti politinės ištikimybės įrodymo, t.y. moralybės liudijimo (świadectwo moralności). Tą keistokai vadinamą dokumentą valdžia retai kam išduodavo. Nuo 1925-1926 valdžia ėmė atkakliai reikalauti, kad mokytojai būtų reikiamo išsilavinimo. Pagaliau valdžia pradėjo kibti prie vadovėlių[cxxvi]

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oficialių pretekstų ir priemonių varžyti lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą Lenkijos valdžiai užteko. Vis dėlto lietuvių švietimo draugija „Rytas“ savo mokyklas 1923 metais įkūrė  Barčiuose, Bieliūnuose, Bikėnuose,  Biliuose, Čebatoriuose, Čižiūnuose (Valkininkų), Senuosiuose Druskininkuose, Kalviškėse, Kapiniškiuose, Kargauduose, Kiniūnuose, Klepočiuose, Kuršiuose, Lozoriškėje, Mardasave, Margionyse, Senajame Naniškyje, Paąžuolėje, Papiškėse, Plikiuose, Randamonyse, Ratnyčioje, Smilginiuose, Šklėriuose, Tiltuose, Trinapolyje, Vilniuje (Aušros gatvė 12, Literatų gatvė 11), 1924 − Begunave, Beržininkuose, Bieliūnuose (Rodūnės), Čižiūnuose, Mašnyčioje, Mergežeryje, Musteikoje, Poškonyse, Pažemiškyje, Puškarnėje, Šiudainiuose, Vaikšteniuose, Vaišniuose, 1925 − Bieniūnuose, Dargužiuose, Didžiuliuose, Gėliūnuose (Valkininkų vlsč.), Juoduosiuose Kalviuose, Kaniūkuose (Lydos apskrityje), Pavalakėje, Ramaškonyse, Scilgūnuose, Švendubrėje, Šuma-Krokšlyje, Užublendžiuose, Valkininkuose,Vigonyse, Zabarninkuose, 1926 − Bižuose, Dubiniuose, Grūte, Jundziliškėse, Kaniūkuose (Vilniaus apskrityje), Kašėtose, Keižiuose, Krukliuose, Latežeryje, Mančiagiryje, Neravuose, Paditvyje, Paliūnuose, Penciniškėse, Piliūnuose, Rudnioje, Tusamonyse, Viečiūnuose, Žiuruose, 1927 − Bajoruose, Dzegcioruose, Paraistyje, Piliakalnyje, Pašalčiuose, Šalakundžiuose,

1928 − Ciesliukiškėje, Kaniaukoje, Naujasėdyje, Pabaronėje, Pirčiupiuose, Žagariuose, 1929 − Balčininkėliuose, Biekšiuose, Butvydonyse, Giražeryje, Grybašiuose, Paliūnuose (Rodūnės valsčiuje), Stanišiuose, Švenčionėliuose, 1930 − Gudininkuose, Vilkapėdžiuose, 1931 − Leliušiuose, Paikabalyje, 1932 − Vaičiuliškėje.

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skyrius Antalgiuose, Daukšiuose, Krūminiuose, Mištūnuose, Papiškėse, Rudnioje, 1924 − Dubičiuose, Lynežeryje, Mašnyčioje, Miciūnuose, Pamerkyje, Petrikuose, Randamonyse, Rimdžiūnuose, 1925 − Giraitėje, Kaziuliuose, Knistuškėje, Kuršiuose, Margionyse, Naujadvaryje,  Navinykuose, Neravuose, Nieravuose, Pavalakėje, Ratnyčioje, Šlynakiemyje, Vaitakiemyje, 1926 − Dubiniuose, Kalviškiuose, Padzitvyje, Paliūnuose, Vieciūnuose, Zabarninkuose, ~1928 − Dzegcioriuose, 1927− Žagariuose,

1929 − Modziūnuose, Vilkapėdžiuose,1930 − Drucminuose, 1931 − Kampuočiuose, Pirčiupiuose, Vidugiriuose, 1933 − Aradnykuose, Noškūnuose, Punske, Radziučiuose, Ramučiuose, Strežiūnyse, Tverečiuje, 1934 − Buckūnuose, Ciesliukiškėse, Čebatoriuose, Giniūnuose, Rekučiuose, Šalčininkuose, 1935 − Zervynose, 1936 − Klaišiuose, Leliušiuose, Miliūnuose, 1939 − Dotinėnuose, Gavreliuose, Grybuose, Juodiškiuose, Klevuose, Kraivėnuose, Kriviliuose, Krokšliuose, Kunigiškėje, Lumbiuose, Miežionėliuose, Novasialkuose, Oškiniuose, Pavainikėje, Rašačiuose, Rimašiuose, Rubežankoje ir Naujasėdėje, Sankūruose, Senose Naniškėse, Senuose Ramonyse, Svilionyse, Urkionyse, Veikūnuose ir Vėjinėje I-II. Įdomus faktas: 1928 metų vasario 12 dienos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo protokole pažymėta, kad nėra prasmės organizuoti skyrių, kadangi tuo rūpinasi Šv. Kazimiero draugija.[cxxvii]

1923 metais lietuvių švietimo draugija „Rytas“ įkūrė skaityklas Lozoriškėje,

1925 −  Kiškiuose, ~1928 − Galčiūnuose ~1930 − Liubartuose, Vydeniuose,

1931 − Giriose, 1932 − Bieliūnuose, Bieniūnuose, Biliuose, Butvidonyse, Čižiūnuose Dargužiuose, Damošiuose, Dubičiuose, Geliūnuose, Gervelėse, Giraitėje, Giražeryje, Jasaučiznoje, Kaniaukoje, Kaniūkuose, Kašetose, Krūminiuose, Miciūnuose, Naujadvaryje, Piliakalnyje, Pirčiupiuose, Pošalčiuose, Ramaškonyse, Vigonyse,

1933 − Čaglikuose, Darželiuose, Driškūnuose, Dubininkuose, Dubiniuose, Gaigaliuose, Grūtoje, Kaltanėnuose, Kapiniškėse, Kargauduose, Kaziuliuose, Kmelninkuose, Kriviliuose, Kupčeliuose, Latežeryje, Leliušiuose, Linkmenyse, Maciučiuose, Marcinkonyse, Miciūnuose, Mockose, Naujasėdyje, Noškūnuose, Pavalakėje, Pelegrindoje, Pelesoje, Petkūniškiuose, Petrikuose, Plikiuose, Puvočiuose, Radziučiuose, Ramučiuose, Ratnyčioje, Rimdžiūnuose, Senuosiuose Druskininkuose, Stanišiuose, Strėžiūnuose, Strielčiuose, Ščeglikuose, Zabarninkuose, 1934 − Agradnykuose, Čižiūnuose, Bebrėnuose, Didžiuliuose, Juciūnuose, Kalviškėse, Kavoliuose, Krukliuose, Lazdūnuose, Paberžėje, Randamonyse, 1935 − Antasarėje, Butrimonyse, Ciesliukiškėje, Čebatoriuose, Dzegcioruose, Jakėnuose, I Kabeliuose, II Kabeliuose, Kamorūnuose, Kaniavoje, Mantautuose, Margionyse, Mašnyčioje, Mažėnuose, Musteikoje, Neravuose Obolykščiuose, Paditvyje, Panočiuose, Pažemiškiuose, Punske, Reškutėnuose, Rupinskiuose, Stašionyse, Šklėriuose, Šumoje, Tiltuose, Valatkiškėse, Vieciūnuose, Žagaruose, 1936 − Jacūnuose,Vaisevičiuose, 1939 − Daukšiuose.

Kokie „geri“ buvo lenkų valdžios santykiai su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, puikiai iliustruoja pastarosios organizacijos kasmetinių visuotinių susirinkimų protokolai (jų kalba – redaguota). Iš juose esančių išsamių duomenų apie 1925-1938 metais Lenkijos valdžios vykdytas kultūrines represijas, nukreiptas prieš Vilniaus krašto lietuvių siekį mokytis gimtąja kalba, pateikiame svarbiausius faktus.

Apie „Ryto“ padėtį 1925 metais referavo lietuvių švietimo draugijos atstovai iš įvairių vietovių. Atstovas iš Kalesninkų[cxxviii], kunigas Pieška papasakojo, kad Lydos apskrityje mokyklų inspektoriaus tarnyba (inspektoratas) stengėsi įsteigti lenkiškas mokyklas vietoje lietuviškų, pavyzdžiui Pelesoje[cxxix], Rudnioje[cxxx], kur vietoje lietuviškų mokyklų įsteigė lietuvių ir lenkų dėstomąja kalba.  Atstovas iš Krūminių[cxxxi] dėkojo „Ryto“ draugijai už įsteigtas mokyklas. Barčių[cxxxii] atstovai pranešė apie mokyklą ir įteiktas deklaracijas, taip pat, kad inspektorius prikalbinėjo žmonės mokyti vaikus lenkiškai. Seiniškių atstovė pranešė, kad jų krašte „Ryto“ mokyklų nėra ir prašė, kad „Rytas“ pasirūpintų jų įsteigti[cxxxiii]. Pranešta apie Dainavą (Varėnos vlsč.), kad inspektorius nedavė koncesijos, netvirtina mokytojo[cxxxiv]. Punsko[cxxxv] atstovas pranešė, kad inspektoratas jiems pareiškė, kad ten turi būti tik lenkiškos mokyklos, į prašymus, deklaracijas ir protestus pasiųstus į inspektoratą žmonės atsakymo negavo[cxxxvi].

Dar vienas plakatas, smerkiantis lietuvybės naikinimą Pietryčių Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1926 metais „Ryto“ draugija turėjo: 1 gimnaziją, 1 mokytojų seminariją, du mokytojų papildomi kursus, 100 liaudies mokyklų ir daug vakarinių kursų suaugusiems. Gauta koncesijų 81 mokyklai. Iš 106 tvirtinimui pateiktų mokytojų kandidatūrų buvo patvirtinti tik 56  mokytojai. Mažamoksliai liaudies mokytojai tvirtinami greičiau negu baigusieji daugiau klasių. Per 1926 metų vasaros atostogas buvo organizuoti mokytojų kursai pagal valstybines programas.   

Breslaujos apskrities mokyklų inspektoriaus tarnyba rūpinosi, kad šalia lenkų mokyklos nebūtų lietuvių mokyklų.  Dėl inspektoratų vilkinimų tėvai, netekę kantrybės, vertė mokytojus pradėti mokyti. Tai leido policijai kištis į mokyklų gyvenimą, sudaryti mokytojams teismo bylas. Daugelyje vietų mokytojai ir tėvai buvo areštuojami,  kitiems skirtos piniginės baudos, nors mokykla buvo koncesijuota ir mokytojas lenkų valdžios patvirtintas. Lietuvių gyvenamose vietose steigiamos lenkų mokyklos ir į jas varu, net bausmėmis varomi lietuvių kaimiečių vaikai. Buvo pasamdyti vizitatoriai, kurie lankė mokyklas ir sekė mokytojų darbą. Lietuvių mokyklos daugiausia vienaklasės ir turi po 3 arba ir po 4 skyrius[cxxxvii].

Vilniaus „Ryto“ žinioje (yra Švenčionių „Rytas“) 1927 metais buvo šios mokyklos: 1 humanitarinė gimnazija su realiniu skyriumi, 1 mokytojų seminarija, 2 liaudies mokytojų kvalifikacijoms įsigyti papildomi humanistikos, pedagogikos ir metodikos kursai, 100 liaudies mokyklų, 50 vakarinių kursų suaugusiems kaime ir mieste. Kaip anksčiau, taip ir 1927 metais „Ryto“ veikimą trukdė valdžios administracija. Švietimo kuratorijos reikalauja iš „Ryto“ notarinių pasižadėjimų, kad draugija prisiima atsakomybę už kiekvieną mokyklą. Be to, pradėta griežtai reikalauti valdiško gydytojo liudijimų apie mokyklų patalpų higienos padėtį. Mokytojų seminarijos abiturientai išlaikė prie valstybinės komisijos egzaminus, bet iki šiol jiems Vilniaus kuratorija neišdavė jokių liudijimų. Jie tik turi teisę mokytojauti Vilniaus kuratorijos teritorijoje, bet jei kuriems tenka mokytojauti kitose kuratorijose, jie jau negauna patvirtinimo – esą jims neužtenka kvalifikacijos.

Vilniaus apygardos švietimo kuratorija 1927/28 mokslo metų pradžioje davė koncesijas be nurodyto termino kelioms dešimtims mokyklų, mokytojai buvo pradėję darbą ir manyta, kad prasidėjo geresni laikai. Bet 1927 metų spalio 4-5 d. uždarytos 44 mokyklos ir mokytojų seminarija, mokytojai liko be darbo, vaikai be mokslo. Nuo 1927 metų spalio įvykių iki 1928 metų vasario 12 dienos padėtis nepasikeitė, o „Ryto“ valdybos pastangos atidaryti mokyklas liko bevaisės.

Sunkiausia Suvalkų krašte, kur vos viena mokykla. Represijos labiausiai palietė Lydos apskritį ir Valkininkų valsčių[cxxxviii].

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 1928 metais Vilniuje išlaikomoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokėsi 366 mokiniai. Nelikvidavo dar 1927 metais spalio 5 dieną lenkų administracijos uždarytos lietuvių mokytojų seminarijos. Išlaikė amatininkų mokyklą su 3 skyrių vakariniais kursais, mokytojams – vasarinius pedagogikos ir humanistikos grupių kursus, taip pat dviklasę mokyklą. Provincijoje draugija 1928 metais išlaikė 103 mokyklas (jose mokėsi 3560 mokinių) ir 80 vakarinių suaugusiųjų kursų su 1765 klausytojais. Draugijos išlaikytų pradžios mokyklų tinklas buvo toks: Vilniuje 1 mokykla su 3 mokytojais, Vilniaus-Trakų apskrityje 37 mokyklos su 45 mokytojais, Švenčionių apskrityje 2 mokyklos su 3 mokytojais, Breslaujos apskrityje 3 mokyklos su 3 mokytojais, Ašmenos apskrityje 4 mokyklos su 5 mokytojais, Lydos apskrityje 20 mokyklų su 25 mokytojais ir Suvalkų krašte 2 mokyklos be mokytojų. Iš išvardintų mokyklų koncesijuotų buvo tik 52, patvirtinti 58 mokytojai. Dėl likusių mokyklų ir mokytojų dar buvo susirašinėjama su lenkų mokyklų valdžia.[cxxxix]

„Ryto“ draugijos pirmininkas kunigas P. Kraujelis perskaitė pranešimą apie „Ryto“ draugijos 1929 metų veiklą, mokyklų skaičių, vyriausybės daromus lietuvių mokykloms keblumus, lietuvių mokytojų vargus dėl kvalifikacijų. „Ryto“ mokyklų skaičius 1929 metais nepadaugėjo, bet ir nesumažėjo. Miciūnuose[cxl] pastatytas mokyklai namas, gauta pinigų įsigyti mokyklos butui Valkininkuose[cxli]. Kadangi mokytojų skaičius mažėjo, gimnazijų abiturientams patarta raginti stoti į prie kuratorijos steigiamus vienų metų mokytojų kursus.[cxlii]

Ilgametis „Ryto“  pirmininkas, kunigas P. Kraujelis 1931 metų kovo 1 dieną perskaitė metinę  „Ryto“ draugijos veiklos ataskaitą. Iš jos paaiškėjo, kad „Ryto“ draugija 1930 metais Vilniuje išlaikė Vytauto Didžiojo gimnaziją su 28 mokytojais ir 341 mokiniu,  vieną dviklasę pradžios mokyklą su 3 mokytojais ir 57 vaikais, provincijoje: 1) Vilniaus apskrityje 42 mokyklas su 40 mokytojų ir 1260 vaikų, 2) Breslaujos apskrityje – 3 mokyklas su 3 mokytojais ir 100 vaikų, 3) Švenčionių apskrityje 2 mokyklas su 3 mokytojais ir 107 vaikais, 4) Ašmenos apskrityje 3 mokyklas su 3 mokytajais ir 95 vaikais, 5) Lydos apskrityje – 18 mokyklų su 18 mokytojų ir 400 vaikų, 6) Gardino apskrityje 19 mokyklų su 22 mokytojais ir 711 vaikų, 7) Suvalkų apskrityje 2 mokyklas su 2 mokytojais ir 98 vaikais. Iš viso su gimnazija buvo 91 mokykla, 122 mokytojai ir 3232 vaikai. Baigdamas skaityti ataskaitą, draugijos pirmininkas pabrėžė: „Ligi šiol kovota dėl lietuvių mokyklos paties buvimo Vilniaus krašte, dabar reikia mūsų mokyklas gerinti, kad išlaikytų konkurenciją su kitataučių mokyklomis. “[cxliii]

Protesto prieš šiandieninę Vilniaus polonizaciją plakatai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

1931 metais švietimo ir kultūros darbui sąlygos Vilnijoje ne tik nepagėrėjo, bet dar pablogėjo. Mokyklos labai priklausė nuo kuratorijų ir inspektoratų. Kokie jų santykiai su lietuvių mokyklomis ir švietimo organizacijomis, pakankamai parodė kuratorius Szelągowskis, 1931 metų pradžioje viename Vilniaus laikraštyje pareiškęs savo nuomonę apie privačias mokyklas. Jis lietuvių švietimo ir kultūros darbe stengėsi įžvelgti antivalstybinę  veiklą, todėl uždarė 10 lietuviškų mokyklų. Į tai „Ryto“ pirmininkas P. Kraujelis reagavo lietuvių ir lenkų spaudoje. 1931 metų pavasarį Varšuvos seime priimti nauji mokyklų įstatymai, kurie dar labiau varžė privačių mokyklų veikimą, o jų egzistencija priklausė nuo švietimo ministro. Naujų lietuviškų mokyklų leidimų nuo 1927 metų negauta, nors kasmet „Rytas“ prašė naujų koncesijų, o žmonės vietoje „Ryto“ mokytojų susilaukdavo valdiškų mokytojų, kurie dažnai nemokėdavo lietuviškai susikalbėti. Tautiškai susipratę tėvai negalėjo ramiai žiūrėti, kad jų vaikai net katekizmo ir poterių mokomi lenkiškai ir šalia valdiškų mokyklų samdė savo mokytojus, kad jie pamokytų tikybos ir lietuvių kalbos. Tokie mokytojai susilaukė protokolų, neva dėl slapto mokymo, buvo bausti teismuose ir kaip baustieji administracijos tremti iš pasienio zonos. Tokių bausmių už vaikų mokymą susilaukė Pamerkio[cxliv], Pirčiupių[cxlv], Kamarūnų[cxlvi], Giraitės[cxlvii], Barčių, Kargaudų[cxlviii], Leliušių[cxlix], S. Druskininkų[cl] ir kitų vietų tėvų mokytojai.

1931 metais „Ryto“ draugijos išlaikomoje Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje dirbo 24 mokytojai, mokėsi – 340 mokinių. Dar Vilniuje „Rytas“ laikė prie Literatų gatvės Nr.11 dviklasę mokyklą, kuri dėl vizitatoriaus rastų neleistų vartoti vadovėlių buvo uždaryta. Į pateiktą Švietimo ministrui apeliaciją atsakyta neigiamai. Prašyta naujos mokyklos. Kuratorija uždarė dėl neleistinų vadovėlių dar šias kaimo mokyklas: Miciūnų dviklasę, Gervėčių valsčiuje, 2) Gėliūnų mokyklą[cli] – Gervėčių valsčiuje, 3) Beniūnų[clii] – Breslaujos apskrityje, 4) Kaniūkų dviklasę[cliii] Kaniavos valsčiuje, 5) Pelesos mokyklą[cliv] Lydos apskrityje, 6) Pavalakės[clv] – Lydos apskrityje, 7) Dubičių – Vilniaus apskrityje[clvi] ir 8) Bilių – Ašmenos apskrityje[clvii]. Inspektoratas Vilniaus apskrityje uždarė: 1) Mariampolio[clviii], 2) Klepočių[clix] ir 3) Girų[clx] mokyklas todėl, kad jose 1930 metais nebuvo patvirtinto mokytojo, o mokytojų netvirtino pats inspektoratas. „Ryto“ mokyklų skaičius buvo išaugęs 1931 metais iki 100 su 105 mokytojais tačiau dėl administracijos vykdytų uždarymų ir pačios „Ryto“ švietimo draugijos patirtų finansinių sunkumų draugija 1932 metais jau turėjo 73 mokyklas su 2500 vaikų ir 75 mokytojais, išlaikytos 3 kaimo skaityklos.

Kaimo vakarinių kursų suaugusiems skaičius sumažėjo Gardino apskrityje, nes negauta leidimų. Gardino inspektoratas mokyklų neuždarė, bet jas paliko be mokytojų, nes tose vietovėse įsteigė valdiškas mokyklas: 1) Švendubrėje, 2) Kašėtose[clxi] ir 3) Darželiuose[clxii]. 1931/32 mokslo metams buvo prašyta 52 naujų mokyklų, bet nei vienai negauta leidimo, į 8 prašymus neatsakyta. 38 mokytojai nepatvirtinti, senoms mokykloms patvirtinta 30 mokytojų, tarp jų – 4 nauji mokytojai. Atleista 18 mokytojų. Tas valdiškas mokyklas, kurios lietuvių vaikus rūpestingai mokė lietuviškai, „Rytas“ rėmė lietuviškais vadovėliais ir viskuo, kuo galėjo. Tais pačiais 1931/32 mokslo metais „Ryto“ valdyba nutarė stengtis tose vietovėse, kur buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, steigti skaityklas,  tokiu būdu duoti darbo bedarbiams mokytojams, palaikyti kaimiečių tarpe tautišką susipratimą.[clxiii]

1932 metais „Ryto“ draugija be Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje, išlaikė 36 lietuvių pradines mokyklas, 29 bibliotekas-skaityklas ir 10 vadinamųjų tėvų mokyklų. Dėl naujai išleistų Lenkijos švietimo ministerijos nurodymų visos draugijos išlaikomos lietuvių mokyklos atsidūrė beveik visiškoje Lenkijos švietimo ministerijos vykdomosios valdžios priklausomybėje. Pagal naujus nurodymus, lietuvių mokyklos Vilniaus krašte turėjo turėti specialias liaudies mokykloms skiriamas patalpas. Tokius patalpas galima įsigyti tik naujai statant. Tuo tarpu mokyklų dauguma paprastai veikė erdviausiuose kaimo ūkininkų namuose. Tokiuose namuose veikė kaip lietuvių, taip ir valdiškos lenkų mokyklos. Bet tuo pačiu metu, kai valdiškos mokyklos galėjo laisvai veikti geresnėje ar ir blogesnėje patalpoje, tai privačios lietuvių mokyklos verčiamos įsigyti tokias, kurias tik naujai galima pastatyti. Tačiau statyti naujas mokykloms patalpas beveik nebuvo prasmės, nes Vilniaus apygardos mokyklų kuratorius pasakė, kad vienoje vietovėje negali būti valdiška lenkų ir „Ryto“ mokykla. Aišku, kad tokiais atvejais turės nukentėti tik „Ryto“  mokykla. Bet vis tik 1932 metais draugijos valdybos pastangomis, buvo pastatyti nauji „Ryto“ mokyklai namai Musteikų[clxiv] kaime, Gardino apskrityje.

„Ryto“ pradinei mokyklai Vilniuje atgaivinti leidimo negauta; nesulaukta jokių paaiškinimų. Be tiesioginių nenugalimų sunkumų su patalpomis, didelių keblumų sudarė vadinamosios piniginės garantijos, kurias turėjo duoti draugija. Daug buvo mokyklų, kurių mokytojai, negavę vadinamųjų moralybės pažymėjimų, negalėjo pradėti darbo. Pagaliau buvo pradėta reikalauti, kad „Ryto“ mokyklose padidėtų lenkiškai dėstomų dalykų skaičius, o po to, kad ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje lenkiškai būtų pradėta dėstyti visuotinė geografija ir istorija. Visa tai labai apsunkino lietuvių mokyklų veiklą Vilniaus krašte. Tačiau neatsižvelgiant į visas kliūtis ir sunkumus, „Ryto“ draugijos valdyba nė minutei neišleido iš akių Vilniaus krašto lietuvių švietimo reikalų, o pasunkėjus mokyklų padėčiai, valdyba pradėjo steigti lietuvių gyvenamuose kaimuose skaityklas, jos lietuvių gyventojų tarpe turėjo didelio pasisekimo.[clxv]

1933 metais Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje su lietuvių dėstomąja kalba, mokėsi 276 mokiniai (176 berniukai ir 100 mergaičių). Gimnazijoje nebuvo pagal naująjį mokyklų įstatymą I klasės, jai pavaduoti „Ryto“ draugija norėjo įsteigti Vilniuje prie gimnazijos 6 skyrių pradinę mokyklą, kurios mokiniai būtų kandidatais į gimnazijos III klasę. Buvo numatytos prie gimnazijos 4 didžiulių kambarių patalpos ir bendra su gimnazija salė. Tuose 4 kambariuose 1933 metais turėjo dirbti tik 2 skyriai po 20-30 mokinių, nes 6 skyriai buvo numatyti įvesti laipsniškai. Vaivadijos komisija patalpas pripažino tinkamomis, darydama pastabą, kad 2 mažesnėse klasėse būtų kartu ne daugiau kaip po 20 vaikų. Kuratorija patalpų nepripažino tinkamomis,  nors niekas iš jos žmonių nebuvo atėjęs jų apžiūrėti, vadinasi, remtasi tos pat vaivadijos pažymėjimu. Gimnazijos gyvenime buvo skaudus reiškinys: III klasėje istorija ir geografija pradėta dėstyti lenkų kalba, tokia buvo kuratorijos neperkalbama valia. Palaipsniui  tų dalykų dėstymas lenkų kalba buvo įvestas visose klasėse. Mokyklų su koncesija draugija turėjo 21, bet iš jų galėjo veikti tik 16, kitos neturėjo patvirtintų mokytojų: vieni iš pristatytų kandidatų negavo moralybės pažymėjimo, kitų netvirtino dėl pedagoginių sumetimų, o Zuzana Luneckaitė į Lynažerį[clxvi] ir S. Krivelienė į Randamonis[clxvii] iki 1933 IV. 29 nesusilaukė savo patvirtinimo sprendimo. Pažemiškyje ir II Kabeliuose dirbo po 2 mokytojus. Mokinių visose draugijos pradinėse mokyklose buvo apie 720.

Skaityklų draugija turėjo 74. Skaityklų vedėjų dauguma –  buvę mokytojai, bet geroka jų dalis  –  universiteto studentai ir gimnazijas baigę abiturientai. Skaityklų vedėjų darbas įvairus. Skaityklos būdavo atdaros vakarais, nuo 5-6 val. iki 11 ir vėliau. Kas vakarą ateidavo nuo kelių iki kelių dešimčių skaitytojų. Skaitydavo laikraščius, knygas, vedėjas paaiškindavo nesuprantamus dalykus, pasikalbėdavo įvairiais rūpimais klausimais, kartais perskaitydavo paskaitą. Dieną daugelyje vietų vedėjai versdavosi naminiu mokymu, kai kur mokydami vaikus visų dalykų (vaikai į mokyklą neina arba dėl tolumo arba paleisti dėl deklaracijų), kitur pamoko vaikus vaikščiodami po namus lietuviškų dalykų. Visuomeniniame darbe skaityklų vedėjai padėjo veikti draugijų skyriams, rengė vakarėlius, išvykas, gegužines ir rožančiaus pamaldas, tautines ir tikybines akademijas, organizuoja ir vietomis veda kooperatyvus, renka kraštotyros žinias, rašo mokyklų istorijas. Kad skaityklų darbas vyktų sklandžiau, valdyba padalino skaityklas į rajonus po 4-7 vienetus, kaip sąlygos leidžia ir paskyrė rajonų pirmininkus. Veikia 15 rajonų. Vieną kartą buvo padarytas rajonų pirmininkų suvažiavimas Vilniuje (1933 metų vasario 1). 1932 metų įstatymas, liečiantis privačias mokyklas, kuratorijos taikytas „Ryto“ mokykloms nepalankiai, ypač naudotasi paragrafu, kuris suteikia teisę nustatyti, ar patalpos tinkamos, ar mokykla aprūpinta mokslo priemonėmis.

Čia neteisėtai taikyti „Ryto“ mokykloms išimtiniai reikalavimai, kurie buvo numatyti naujai statomoms valstybinėms mokykloms švietimo ministerijos 1922, 1925 ir 1931 metų nurodymuose. Tie reikalavimai buvo numatyti ateities ir valstybinėms mokykloms, o kuratorija juos taikė dabarties lietuvių mokyklai. Mokyklų vyresnybės sferose vyrauja pažiūra, kad privati mokykla nepakankamai tarnauja valstybinei idėjai, todėl ji naikintina. Be to, lietuviškos mokyklos nenaudai veikė įsigalėjusi šiame krašte “retorsijų” dvasia: patirs suvaržymų privatus mokymas Nepriklausomoje Lietuvoje, tuoj prasidėjo represijos čia, Vilniaus krašte. 1933/34 mokslo metams uždarytos šių vietovių mokyklos: Bižų[clxviii], Bieliūnų[clxix], Gėliūnų, Keižių[clxx], Latežerio[clxxi], Pelegrindos[clxxii], Paąžuolės[clxxiii], Paliūnų[clxxiv], Rudnios, Žagarų[clxxv], Zabarninkų[clxxvi] ir Vaiciuliškės[clxxvii]. Be to, negalėjo veikti dėl to, kad netvirtinti mokytojai Mardasavo[clxxviii], Randamonių, Ratnyčios[clxxix], Lynežerio ir Kapiniškės[clxxx] mokyklos. Prieš „Ryto“ mokyklas buvo vartojamos tokios priemonės: netinkamos patalpos, pedagoginiai sumetimai (tariamas mokytojo netinkamumas) ir mokytojų moralybė, kurią nustato administracija, nepasakydama priežasčių ir neduodama galimybės teisintis ir gintis. Skaitykloms įstatymas švelnesnis, jos atidaromos pranešus, bet ir čia vienur kitur administracija visai savavališkai neleido atidaryti skaityklas neva todėl, kad seniūnija (storastija) nepažįstanti vedėjo. Dėl skaityklų steigimo jaučiama, kad tautiškai susipratusiose vietose jos toleruojamos, silpnose – spaudžiamos, o į Suvalkų kraštą visai neįsileidžiamos. Žmonės suprato, kad policija skaitykloms nepalanki ir dalis administracinių pabaudų jiems tekdavo už skaityklų palaikymą. Vasario 14 ir vėlyvesnėmis dienomis retorsijų vardan vyko kratos ir suėmimai. Buvo suimti ir kai kurie išlaikyti kalėjime iki šešių savaičių šie darbuotojai: Justinas Grybauskas, Petras Vaitulionis,  Vytautas Borisevičius, Mikalojus Luneckas, Alfonsas Beinorius, Bernardas Černiauskas, Zigmas Prantkelevičius, Stasė Krivelienė, Veronika Žižmaraitė. Pavojuje esantiems švietimo reikalams ginti delegacijos buvo kuratorijoje, taip pat Varšuvoje pas tautinių mažumų reikalų vedėją p. Suchenek. Atskiriems klausimams spręsti delegacija kelis kartus lankėsi pas Vilniaus vaivadą, buvo apeliuota į ministeriją ar vaivadijas, Suvalkų krašto reikalais buvo važinėta pas Balstogės vaivadą M. Koscialkovskį (1934 sausio 19), bet nieko nepasiekta. Žadėta buvo tik Balstogėje.

Varšuvoje ir Vilniaus kuratorijoje atvirai buvo pasakyta: nieko negausite. Mokyklų turėta nedaug, ir joms kitais mokslo metais gresė uždarymo pavojus, nes pagal 1932 metų įstatymą kuratorija galėjo uždaryti visas privačias mokyklas, kurios neįvykdė sąlygų. „Ryto“ valdyba, žinodama kuratorijos nusistatymą dėl lietuvių mokyklų, manė, kad nėra prasmės daryti didelių išlaidų patalpoms statyti, nes viena – ir geros patalpos galėjo būti pripažintos netinkamomis, kaip Vilniuje, o kita, kuratorija galėjo neleisti mokyklos dar ir kitais pagrindais: kad greta yra valstybinė mokykla ir tarp mokyklų vyks konkurencija, kad mokytojas neturėjo moralybės pažymėjimo ir t.t. Šie dalykai visiškai priklausė nuo administracijos ir švietimo valdžios valios. Administracija sprendė tuos klausimus, kaip jai atrodė reikalinga, mes dar nesuradome priemonių kaip nuo to gintis. O kad administracijos sprendimai subjektyvūs, įrodymų pakanka: lietuviškoje „Ryto“  mokykloje neturėdamas moralybės pažymėjimo mokytojas negalėjo mokyti, ėjo į valdišką – gavo darbą. Lietuviškai mokyklai patalpos netiko, valstybinė mokykla kūrėsi tose pačiose ar dar blogesnėse ir tiko; patalpos prie Dombrovskio gatvės 5 gimnazijai buvo pripažintos tinkamomis, o tos pačios patalpos 4 klasės pradžios mokyklai netiko. Tie faktai gana iškalbingi.[clxxxi]

1934/35 mokslo metais draugija išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurioje mokėsi 219 mokinių (iš jų – 67 mergaitės), 15 pradžios mokyklų ir 76 skaityklas. Dvi koncesijonuotos mokyklos neveikė, nes kuratorija netvirtino mokytojų, svarbiausia darbo šaka buvo skaityklos. Žmonės skaityklas pamėgo, jas rėmė ir uoliai lankė. Užsirašiusių skaityklų lankytojų buvo nuo 1934 metų rugsėjo 1 dienos iki 1935 metų balandžio 30 dienos 244 805, o su neužsirašiusiais ne mažiau kaip ketvirtis milijono. Skaityklų vedėjai surengė draugijų skyriuose 866 paskaitas, 410 skyrių susirinkimų, 96 vaidinimus, išmokė 828 dainas, 289 giesmes ir daugybę tautiškų žaidimų. Daugelyje kaimų buvo surengti nesistemingi kursai. Kursai suaugusiems buvo 2 savaičių, mėnesio, 2 mėnesių ir daugiau. Pavyzdžiui, Dargužiuose į kursus atsilankė 1939 žmonės. Kursuose skaityklos vedėjams ūkio dalykus dėstyti padėjo Lietuvių ūkio draugijos agronomai ir instruktoriai. Kursų buvo 24. Kai kurie seniūnai kursų neleido, jų nusistatymą palaikė kuratorija, skelbdama, kad dviejų savaičių kursai esą sisteminiai, nors juose nei dalykai buvo dėstomi sistematingai, nei klausytojai buvo nuolatiniai, nei duodami pažymėjimai.

Patys skaityklų vedėjai vasarą turėjo Vilniuje nesistemingus vieno mėnesio kursus. Buvo dėstoma ūkis, kooperacija, teisė, muzika, higiena. „Ryto“ pradžios mokyklose mokėsi 754 vaikai. Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija lietuvių švietimo darbui buvo nepalanki. Per metus uždarė 14 draugijos mokyklų, ir kaip minėta, nepalankiai traktavo nesisteminius draugijos kursus, netvirtino į pradžios mokyklas pristatytų mokytojų, pareikalavo iš vaikų, stojančių į gimnaziją, lietuvybę įrodančių deklaracijų, duodama teisė lietuvio tautybę nustatyti valsčių ir miestų valdyboms. Administracija uždarinėjo skaityklas (uždaryta 6), kai kur neleido paskirtiems skaityklų vedėjams eiti pareigų, rašė skaityklų vedėjams už tariamą nelegalų vaikų mokymą protokolus ir skyrė pinigines pabaudas, daug protokolų už įvairius mažmožius surašyta skaityklų butų savininkams ir uolesniesiems jų lankytojams. Teismai paprastai tų pabaudų teisėtomis nepripažindavo. Draugija, gindama  savo įstaigas ir darbuotojus, rašė skundus, siuntė pas vyriausybę delegacijas, įteikė kartu su Vilniaus lietuvių laikinuoju komitetu Švietimo ministerijai memorialą, jame plačiau nušvietė mokyklų esamą padėtį. Tačiau visi šitie žygiai vaisių nedavė, todėl mūsų švietimo darbo padėtis liko sunki.[clxxxii]

Draugija 1935/36 metais išlaikė Vilniuje Vytauto Didžiojo gimnaziją, 101 skaityklą ir 4 pradžios 1 laipsnio mokyklas. 1935 metais vyriausybė dėl įvairių priežasčių uždarė 13 mokyklų ir 21 skaityklą, pats „Rytas“ uždarė 3 skaityklas, naujai atidarė 28, dabar draugija turi 4 mokyklas,iš jų dviems gręsia uždarymas mokslo metams pasibaigus ir 77 skaityklas. Tarnautojų „Rytas“ turėjo 98. Mokyklose mokėsi 173 vaikai. Skaityklų vedėjai be savo tiesioginio darbo skaityklose padėjo lietuvių draugijų skyriams rengti vakarėlius, susirinkimus, paskaitas, chorus, davė žmonėms patarimų teisės, higienos, ūkio srityse. Skaityklų vedėjams paruošti jų platiems uždaviniams buvo vasarą surengti vieno mėnesio nesisteminiai kursai, kur specialistai dėstė teisės, jaunųjų ūkininkų lavinimo programą, sportą, dainavimą ir bendrą veiklos kaime planą. 1935 metų gruodžio 2-15 d. buvo surengti kooperacijos kursai specialistams, jie turėjo didelio pasisekimo. Draugija manė šiais metais organizuoti nesisteminius kursus suaugusiems. Tuo reikalu buvo tartasi kuratorijoje ir gautas palankus sprendimas, bet pradėjus juos, kuratorijos sustabdyti.Kuratorija nė vieniems kursams nedavė leidimo. Buvo kreiptasi į seniūnijas dėl nesisteminių suaugusiems kursų įsteigimo, bet ir šios atsisakė leisti. Vienur kitur draugijos įstaigos ir tarnautojai per metus nukentėjo nuo administracijos.

Ypač daug nepalankumo buvo jaučiama nuo naujųjų 1936 metų (kodėl lenkų administracija nuo 1936 vykdė tokius aktyvius represinius veiksmus Vilniaus krašto lietuvių ir jų organizacijų atžvilgiu, sužinota 1939 metais, žlugus Lenkijos valstybei ir radus Vilniaus vaivados Liudviko Bocianskio memorialą; visas jo tekstas  paskelbtas straipsnių rinkinyje „Lietuvos rytai “ // sudarė K. Garšva ir L. Grumadienė, Vilnius 1993, p.399-415). Įvairiais pretekstais uždaryta 13 mokyklų, 21 skaitykla (dešimčiai veikimas tik sustabdytas). Vedėjams atimta radijo imtuvai (Mockos, Dzidziuliai, Biliai, Petrikai) arba teisė juos laikyti (Punskas, Antalgė, Zabarnykai, Damošiai), dėl įvairių formalių priežasčių policija surašė daug protokolų skaityklų namų savininkams. Pelesos rajone paskirta tiems šeimininkams už išnuomojamus „Rytui“ butus mokesčiai, kurie viršija visą jų gaunamą iš „Ryto“ nuomą (nuo 112,75 zl. iki 150 zl.). Iš gyvenamosios vietos ištremta 10 vedėjų, daugelis iš seniūnijos gavo piniginių pabaudų už įvairius tariamus nusikaltimus: vaikų mokymą, susirinkimo ar pasilinksminimo organizavimą, įvažiavimą į pasienio zoną ir t.t. Kai kurių pabaudos buvo iki 200 zl. Dėl tų pabaudų suinteresuoti asmenys paprastasi kreipiasi į teismą ir bylas laimi, nes jokio įstatymų pažeidimų nėra. Apie Vytauto Didžiojo gimnaziją pranešimą padarė direktorius M. Šikšnys. 1936 metų sausio 1 dieną gimnazijoje buvo 222 mokiniai  (150 berniukų ir 72 mergaitės). Visi mokiniai lietuviai. 60 % mokinių (136) yra kilę iš kaimo, 40 % (86) – iš miesto. 1935 metais brandos atestatus gavo 17 abiturientų, 1935/36 mokslo metais į gimnaziją įstojo 41 mokinys. Dauguma dalykų gimnazijoje buvo dėstomi lietuviškai – 60 %, lenkiškai dėstoma 30 % ir vokiškai – 10 %. Moksleivių gabumams lavinti gimnazijoje buvo kelios moksleivių kuopelės: literatų, kraštotyrininkų, eucharistininkų, skautų, kooperatininkų, taip pat choras ir orkestras.[clxxxiii]

Dar prieš lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ uždarymą, 1937 metų kovo 21 dieną vyko metinis organizacijos susirinkimas. Pirmininkas kunigas K. Čibiras referavo apie padėtį nuo 1936 metų kovo 22 dienos iki 1937 metų kovo 21 dienos, pažymėdamas, kad draugija turėjo labai sunkius metus, jos veikimas buvo vyriausybės nuolat varžomas, sulaikomas, naikinamas. Draugija paskutinio visuotinio susirinkimo metu (vyko 1936 metų kovo 22 dieną) turėjo dar 77 skaityklas ir 4 mokyklas, 1937 kovo 21 dieną – 14 skaityklų ir 2 mokyklas su 77 mokiniais. „Ryto“ įstaigas lenkų vyriausybė panaikino tuo būdu: padarė kontrolę ar reviziją skaityklose ir vedėjų butuose, paėmė  knygas ir pareiškusi, kad skaityklos gresia viešajam saugumui ir tvarkai iš karto jų veiklą sustabdydavo, o kitu raštu kuo ne tą pačią dieną rašytu – uždarydavo. Breslaujos seniūnija sustabdydavo skaityklų veikimą reikalaudama pristatyti iš vaivadijos pažymėjimą, kad patalpos tinkamos. „Rytas“ ir jo darbuotojai tai valdžios akcijai nebuvo davusi pagrindo, priekaištai neparemti faktais. Konfiskuoti knygynėliai, kuriuose turėjo būti nelegali literatūra, beveik grąžinti, jokių nelegalių knygų ten nerasta; negrąžintos tik Vilniaus, Trakų seniūnijų paimtos iš skaityklų knygos. Skaityklos ir jų vedėjai niekur nesudrumstė viešosios tvarkos, nesudarė piliečių ar krašto saugumui pavojaus.

Seniūnijų ir vaivadijų nutarimų skundimas aukštesnėms instancijoms jokių teigiamų rezultatų nėra davę. Likviduodama esamos draugijos įstaigas vyriausybė neleidžia steigti naujų. Balstogės vaivadija savo plote kaip esančiame pasienio zonoje visai uždraudė draugijai veikti, vaivadijos sprendimą patvirtino vidaus reikalų ministerija. Nauji sienų saugojimo įstatymai ir nurodymai labai suvaržė gyventojų judėjimą ir laisvę, kadangi lietuvių gyvenamos vietos kaip tik yra prie sienos, tai pasidarė beveik neįmanomas joks bendras organizuotas veikimas. „Ryto“ draugija neturėdama galimybės duoti darbo savo tarnautojams, juos atleido. Darbuotojai  buvo sunkioje padėtyje, ją didino valstybinė draudimo įstaiga, nemokėdama priklausančių atlyginimų, aiškindama, kad girdi „Ryto“ darbuotojai praradę darbą dėl savo kaltės. „Ryto“ buvę darbuotojai, nerasdami kitos tarnybos, pasilikdavo gyventi daugumoje savo vietose. Administracija darė spaudimą ir butų savininkams ir patiems buvusiems tarnautojams, kad išsikraustytų iš senųjų vietų, kai ką net tremdami. Taip prie pernykščių 10 skaityklų vedėjų tremtinių šiemet prisidėjo dar du: J. Garbauskas ir M. Kildišytė. Daugelis jų turėjo po keletą nepagrįstų administracinių bausmių, nuo kurių turėjo gintis teisme. „Ryto“ valdybos raštinė ir atskiri valdybos nariai 1936 metų lapkričio 25 taip pat patyrė kratas, paimtos kai kurios draugijos reikalų knygos, dalis draugijos pinigų. Visa tai taip suvaržė ir apsunkino draugijos veikimą, kad draugija kaime beveik negalėjo nė krustelėti. Draugijos valdyba gindama švietimo reikalus rašė skundus aukštesnėms įstaigoms, nušviesdama žemesnių instancijų nurodymų neteisėtumą, jos nariai kaip delegatai lankėsi pas Vilniaus vaivadą, kuriam išdėstė susidariusią padėtį, kartu su kitomis draugijomis pasirašė memorialą p. prezidentui apie lietuvių gyvenimo varžymą ir likvidavimą 1936  metais, kuriame plačiai išdėstyta ir švietimo reikalai. Padėties pasikeitimo, deja, kol kas nenusimato, tik Administracinis tribunolas pakeitė ministerijos sprendimą dėl Vilniaus pradžios mokyklos ir leido ją organizuoti. Atrodo ir tuo laimėjimu dėl pasikeitusių per dvejus metus aplinkybių valdyba negalės pasinaudoti.[clxxxiv]

Tolimesnį vaizdą apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikimą nuo 1937 metų kovo 21 dienos iki 1938 metų sausio mėnesio vidurio galima susidaryti iš trumpo, šį laikotarpį liečiančio pranešimo, kurį 1939 metų birželio 25 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime skaitė jos pirmininkas kunigas K. Čibiras, pažymėdamas, kad draugija per šį laikotarpį labai mažai galėjo veikti. 1937 metų rugsėjo 9,10 ir 11 dienomis buvo Vilniaus miesto seniūnijos valdininkų Aleknavičiaus ir Kviatkovskio padaryta knygyno kontrolė, kaip tariamai nelegalios paimta 83 knygos. Knygynas buvo draugijos vidaus reikalams. Vyriausybei uždarinėjant draugijos mokyklas ir skaityklas, buvo mėginta įsteigti centrinis knygynas Vilniuje ir iš jo skolinti knygas miestui ir kaimui. Vaivadijos saugumo skyrius p. Visokinskio (?) pareiškimu pirmininkui kunigui K. Čibirui buvo sutikęs leisti tokį knygyną, bet jį suorganizavus ir pranešus apie jo atidarymą, 1937 metų spalio 30 dieną iš Vilniaus miesto seniūnijos sulauktas draudimas. 1938 metų sausio 12 ir 13 d. buvo draugijos veikimo kontrolė, ją vykdė Vilniaus miesto seniūnijos valdininkai Vulcas ir Kviatkovskis.[clxxxv] Kas įvyko toliau, žinome – 1938 sausio 29 dieną Vilniaus miesto seniūnija sustabdė draugijos veikimą kaip tariamai neatinkančią su esamais draugijų įstatais bei įstatymais ir gresiančią viešajam saugumui, ramybei ir tvarkai. Draugijos reikalams vesti paskirtas kuratorius advokatas Steponas Wilanowskis. Seniūnijos sprendimą draugijos valdyba 1938 metais vasario 9 d. apskundė vaivadijai kaip nepagrįstą, bet vaivadija dėl tų pačių motyvų seniūnijos sprendimą patvirtino ir nauju raštu 1938 metų vasario 28 dieną draugiją uždarė, palikdama tą patį kuratorių. Valdyba vaivadijos sprendimą plačiai motyvuotu raštu apskundė 1938 metų kovo 14 dieną Vidaus reikalų ministerijai, į jį atsakymo nesulaukė ( kitais duomenimis, sulaukė 1939 metais). Kuratoriui Steponui Wilanowskiui „Ryto“ draugiją valdant buvo uždarytos paskutinės skaityklos ir Dainavos mokykla[clxxxvi], paleisti visi tarnautojai, atleistas namų administratorius J. Budzeika, o jo vieton pasamdytas lenkas[clxxxvii]. Nors politiškai santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos sąlyginai normalizavosi priėmus Lenkijos ultimatumą ir 1938 metų kovo 19 dieną užmezgus diplomatinius santykius, lietuvių švietimas Vilniaus krašte ir toliau tebebuvo varžomas.

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik 1939 metų gegužės 20 d. Vilniaus vaivadija atšaukė savo 1938 metų vasario 28 dienos sprendimą ir leido draugijai veikti. Draugijos turtą valdyba perėmė su banko skola (kuratorius įskolino draugijos turtą – Antakalnio gatvės 6/1 namus bankui Gospodarstwa Krajowego sumoje 60 000 zlotų, įrašydamas hipotekon kanciją 90 000 zlotų) 1939 metų birželio 6 dieną. Atiduodant draugiją vaivadijos atstovai pareiškė, kad draugija dabar galėsianti steigti skyrius, skaityklas, mokyklas, bet tik tose vietose, kur lietuvių yra dauguma. Atidavimo rašte tos pastabos nebuvo. Draugijos veikimą varžė Balstogės vaivadijos draudimas, išleistas prieš uždarant draugiją, veikti pasienio zonoje, tai panaikina jos veiklos galimybes Gardino ir Suvalkų apskrityse. Tuo reikalu valdyba tuoj po draugijos atidarymo kreipėsi į Balstogės vaivadiją, bet draudimo panaikinimo dar nesulaukė. Po šių pergyvenimų draugijos žinioje veikia tik Vytauto Didžiojo gimnazija ir du licėjai, visos kitos įstaigos likviduotos, jų inventorius išblaškytas ar parduotas. Draugijai teko visą darbą pradėti iš naujo.[clxxxviii]

Siekiant atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veiklą derinti su Lenkijos administracija mokyklu klausimu birželio 10 dieną kunigas K. Čibiras ir direktorius M. Šikšnys lankėsi kuratorijoje. Ten buvo kuratoriui Gudeckiui (Gudickiui?) išsakyti lietuvių pageidavimai švietimo srityje, teirautasi dėl galimybių steigti mokyklas. Kuratorius, sutikdamas, kad mokyklas kai kur bus galima steigti, pažymėjo, kad steigiant reikės duoti tokias patalpas, kurias vaivadijos komisija pripažins tinkamomis, realias garantijos mokyklų biudžetui, tam tiksiąs nekilnojamas draugijos turtas, o mokytojai privalėsią turėti moralybės pažymėjimus. Kuratoriaus supratimu draugija neturėtų šiais metais daugiau mokyklų steigti kaip penkias. Visus šiuos dalykus teks kiekvieną kartą aptarti.[clxxxix] Kitais žodžiais sakant lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkui kunigui K. Čibirui ir Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui M. Šikšniui mandagiai buvo pasakyta, kad steigti lietuviškas mokyklas bus problematiška. Net jeigu lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ pavyktų įvykdyti kuratorijos reikalavimus, siekiant atidaryti lietuviškas mokyklas, pagrindinė kliūtis būtų politinės ištikimybės įrodymas arba moralybės pažymėjimas. Kaip pastebi Vincas Martinkėnas, tą keistokai vadinamą dokumentą administracija retai kam išduodavo[cxc]. 1939 metų birželio 25 dieną visuotinis lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkimas svarstant draugijos veiklą ateityje, nusistatė steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. [cxci]

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ tikriausiai numatė veikti pagal senąją kovos su lenkų administracija taktiką, tačiau politinės perversijos neleido išplėtoti stabilios veiklos. 1939 metų rugsėjo mėnesį žlugo Lenkijos valstybė. 1939 metų spalio 10 dieną Lietuvos respublika buvo priversta pasirašyti su SSRS savitarpio pagalbos sutartį. Mainais SSRS neva laikydamasi 1920 metų liepos 20 dieną Maskvoje pasirašytos Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties, 1939 metų spalio 9 dieną Lietuvai perdavė Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių.

1940 metų kovo 8 dieną visuotiniame lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ susirinkime draugijos sekretorius, kunigas K. Pukėnas apie padėtį nuo 1939 metų birželio 25 dienos iki 1940 metų kovo 8 dienos referavo, kad lenkams valdant, buvo imtasi steigti kaimuose skyrius, jų buvo suorganizuota per 100, bet jų legalizacijai užtrukus, kilo karas ir jie savo veikla nepasireiškė. Lenkų vyriausybė nepalankiai traktavo skyrių steigimą: jei į skyriaus valdybas įeidavo žmonės, kurie anksčiau yra buvę Šv. Kazimiero draugijos skyrių valdybose, jau netvirtindavo skyrių. Mobilizacijai ir karui prasidėjus buvo sustabdytas visų draugijų veikimas. Kita vertus, vyriškam jaunimui nuėjus į kariuomenę, suiro kaimų gyvenimas ir neliko ką veikti. Rusų kariuomenei užėmus Vilnių veiklai taip pat nebuvo sąlygų.

Draugija užsiregistravo ir laukė. Vilniui susijungus su Lietuvos valstybe, pakito iš pagrindų gyvenimo sąlygos ir draugijai tenka persiorientuoti ir persitvarkyti. Draugija neteko savo ligi šiol buvusių tarnautojų: jie įstojo į valstybinę tarnybą, draugija neteko ir lėšų, nes anksčiau plaukusios iš Lietuvos visuomenės aukos sustojo, o naujų šaltinių kol kas nematyti. Mokyklas ir skaityklas organizuoja pati vyriausybė[cxcii]. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ susirinkime buvo konstatuota, kad stinga su šiuo kraštu susipažinusių darbininkų, ypač nemokamų, kad teks jų palaukti ir prisiauklėti; kad reikės toliau aukų kreiptis į kitas vietas, o ypač į Amerikos lietuvius, nurodant jiems, kad su Vilniaus atvadavimu nepasibaigė vilniečių vadavimas iš nutautinimo. Visų buvo pabrėžiama, kad švietimo darbas teks dirbti glaudžiai kontaktuojant su kitomis giminingomis organizacijomis.[cxciii]

Istoriniuose šaltiniuose nefiksuojama, kada lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo egzistuoti. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1940 metų kovo mėnesio 8 dieną protokolas[cxciv] ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ 1940 metų narių knyga[cxcv] liudytų, kad „Ryto“ organizacija dar egzistavo 1940 metų kovo mėnesį. Gali būti, kad lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nustojo veikti vėliau -1940 metų birželio 15-16 dieną arba iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų, vykusių tų pačių metų liepos 14 dieną.

Išvados

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per suorganizuotą švietimo tinklą šviesdama Vilniaus gubernijos lietuvius, 1913 – 1915 metais dar neturėjo pakankamai kvalifikuotų pedagogų. Todėl turėjo bendradarbiauti su kitomis lietuvių švietimo draugijomis, kviesdama jų kvalifikuotus specialistus dėstyti savo steigiamose, įsteigtose ar perimamose Pirmo pasaulinio karo nepaliestose, išlikusiose valdiškose mokyklose. Lietuvių švietimo draugijai „Rytas“ parengus savo Vilniuje organizuotuose pedagoginiuose kursuose kvalifikuotus mokytojus, bendradarbiavimas su kitomis lietuvių švietimo draugijomis šioje srityje nuo 1916 metų pradžios sumažėjo, gali būti, kad beveik nunyko ar išliko grynai formalus. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ per gana trumpą laikotarpį (1913 – 1914  metus) sugebėjo įkurti savo skyrių, skaityklų, mokyklų tinklą. Savo pirmą didelį pakilimo laikotarpį pasiekė 1915 metų pabaigoje  – 1916 metų pradžioje. Vėliau (iki 1920 metų rudens) išgyveno laikiną stagnacijos laikotarpį, kurį sąlygojo tuometiniai greitai besikeičiantys politiniai įvykiai.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo 1920 metų rudens iki 1923 metų lietuvių švietimo lietuvių švietimo draugija „Rytas“  pasiekė antrą savo didelį pakilimo laikotarpį – galėjo laisviau steigti mokyklas ir tik po to apie jas pranešti lenkų valdžiai. Nuo 1923 metų lietuvių švietimo draugijos „Rytas“  padėtis pasikeitė – dėl lietuviškų mokyklų prasidėjo jos kova su lenkų valdžia. Nors 1923 – 1927 metais lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ jų pavyko įkurti nemažai, nuo 1923 metų prasidėję kasmet griežtesni suvaržymai 1927 metų spalio 4-5 dienomis pasibaigė pirma didele lietuviškų mokyklų uždarymo banga.

Po 1927 metų lietuvių švietimo draugija „Rytas“ jau daugiau stengėsi išlaikyti esamas, nei steigti naujas mokyklas. Kasmet uždaromas lietuviškų mokyklas iš dalies kompensavo skaityklų steigimas (dažnai tose pačiose vietovėse, kur buvo uždarytosios mokyklos).

1938 metų vasario 28 dieną draugija buvo uždaryta, 1939 metų gegužės 20 d. atkurta ir planavo atnaujinti lietuvių švietimo veiklą Vilniaus krašte, steigti skyrius, skaityklas ir mokyklas. Lenkų valdžios suvaržymai (įkurti >100 skyrių nebuvo patvirtinti, mokyklų steigimui iškelti neįgyvendinami reikalavimai) ir tolimesnės politinės perversijos, atkurtai lietuvių švietimo draugija „Rytas“ neleido išplėtoti veiklos nei 1939 metais, nei 1940 metais. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ greičiausiai nustojo egzistuoti 1940 metų birželio 15-16 dieną arba vėliausiai iki vadinamojo Liaudies seimo rinkimų  – 1940 metų liepos 14 dieną.

Resume

Lithuanian education society „Rytas“, while educating Lithuanians through the organized education net in Vilnius, in 1913-1915 did not have yet the enough number of qualified pedagogues. So it had to cooperate with other societies of the Lithuanian education, inviting their qualified specialists to teach in their state shools, which were in the process of organization, organized or survived untouched during the First World War. When the Lithuanian education society „Rytas“ prepared qualified teachers in their organized pedagogical courses in Vilnius, cooperation wiith other societies of Lithuanian education from the beginning of 1916 decreased, or survived only as formality. Lithuanian education society „Rytas“ during rather short period of time in 1913-1914 managed to create a net of their departments, reading rooms and schools. The top of activities was the end of 1915 and the beginning of 1916. Later, till the end of 1920, there was a temporary period of stagnation, which happened because of rapidly changing political events.

From autumn of 1920 till 1923 again the Lithuanian education society underwent the period of steep uprising – it could create schools them htey had to inform the Polish government. But from 1923 the situation of Lithuanian education society „Rytas“ changed: the fight of Lithuanian schools with the Polish government began. Though in the period of 1923-1927 the society „Rytas“ managed to create not so few Lithuanian schools, but from 1923 bigger and bigger restrictions began and October 4-5, 1927 was the end of the first big wave of closing of Lithuanian shools.

After 1927 the Lithuanian education society „Rytas“ tried to preserve the existing schools, but not to create the new ones. The every year closing of Lithuanian schools was partially compensated by the opening of reading rooms (very often in the same places, where the schools were closed).

On February 28, 1938, the Lithuanian education society was closed, but on May 20, 1939, it was opened again and was planning to renew the activities of Lithuanian education in Vilnius district, to create departments, reading rooms and schools.

But the restrictions of Polish government (more than 100 created departments were not approved, it was no possible to fulfill the demans of the government for opening schools) and the perversions after that did not allow the Lithuanian education society „Rytas“ to work neither in 1939, not in 1940. Most probably the Lithuanian education society „Rytas“ stopped existing on June 15-16, 1940, or the latest – July 14, 1940 during the so called elections to the Lithuanians seimas.

2017.05.10; 04:52

1.Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7

*Minėtų lietuvių švietimo draugijų „Saulės“, „Žiburio“ įkurtų 1906 metais, t.y. 7 metai prieš „Ryto“ atsiradimą, veikla buvo geografiškai ribojama: jos negalėjo veikti Vilniaus gubernijoje. Tik vėliau, 1913 metų sausio 31 Vilniuje įkūrus lietuvių švietimo draugiją „Rytas“ ir jai pradėjus veiklą, buvo pradėta tarpusavyje bendradarbiauti.

2.P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34

[iii] „Rytas“ 1. //Visuotinė lietuvių enciklopedija T. XX, Vilnius, 2011 p. 147

[iv] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 7, P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[v] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[vi] P.Kraujalis. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ //„Aušra“ 1913 metų vasario 7 d. Nr.3 p.34-35

[vii] L.Gira. Rytų švietimas //„Viltis“ 1913 metų vasario 6 d. Nr.15 (802) p. 1

[viii]LMAVB RS F.67 B. 100, 101, 278, 96, 318, 301, 182, 73, 266, 107, 333,  239, 172, 355,345,  363,143, 314.

[ix]LMAVB RS F.67 B.297, 245, 204.

[x]„Ryto“ draugija turi 31 skyrių, kuriuos steigia ir gali steigti tiktai Vilniaus gubernijoje //„Šaltinis“ 1913 metų gruodžio 30 d. Nr. 52 p.831

**Konkretinant „Ryto“ draugijos skyrių įsteigimo laiką: iki 1913 metų kovo įkurta 5 skyriai: trys Vilniuje, po vieną Švenčionėliuose, Valkininkuose. Paduoti prašymai įsteigti skyrius Palūšėje, Kietaviškėse, Labanore, Gilučiuose//„Viltis“ 1913 kovo 24 (balandžio 6) Nr. 35 (822) p. 2; iki gegužės mėnesio pradžios arba vidurio įkurtas skyrius Labanore//„Aušra“ 1913 gegužės 2 diena Nr.9 p.141; iki gegužės mėnesio vidurio įkurta skyrių Palūšėje, Kietaviškėse, Gilučių sodžiuje, Kaltinėnuose, Pivašiūnuose. Paduotas prašymas atidaryti skyrių Koncypolės sodžiuje, Švenčionių apskrityje //„Viltis“ 1913 metų gegužės 19 (birželio 1) d. Nr.57 (844) p.3; kitais duomenimis skyrius Pivašiūnuose 1913 metų rugpjūčio 11 d. įkurtas //„Aušra“ 1913 metų rugpjūčio 22 d. Nr.17 p.267; 1913 metų rugsėjo 1 dieną įkurtas skyrius Rūdiškyje// „Aušra“ 1913 metų spalio 17 Nr.21 p.331; 1913 metų spalio 20 dienos įkurtas skyrius Alytuje //„Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų spalio mėnesio pabaigoje įkurtas skyrius Nemunaityje // „Aušra“ 1913 metų lapkričio 28 Nr.24 p. 379; 1913 metų lapkričio 3 dieną įkurtas skyrius Merkinėje// „Aušra“ 1913 metų lapkričio 14 d. p. 362; 1913 metų gruodžio 15 dieną įkurtas Mielagėnų skyrius // „Viltis“ 1913 metų gruodžio 19 d. Nr. 155 (942) p.2;

[xi]„Aušra“ 1914 metų lapkričio 19 d. Nr. 45 p.562

[xii]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 8

[xiii]L.Gira. Visuotinis „Ryto“ susirinkimas //„Viltis“ 1914 metų kovo 12 d. Nr. 58 (1006) p. 1

[xiv]LMAVB RS F.67 B. 266, 329, 291, 172, 314, 167.

[xv]LMAVB RS F.67 B.278, 329, 291, 173, 355, 314, 55, 142, 204.

[xvi]Yra mokyklai butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Klemensas Karklys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.22

[xvii]Reikalinga liaudies mokykla. Gerstaiškio (Jono Vileišio) dvare duoda butą mokyklai ir mokytojui. Mokytojui be to duodamas užlaikymas. ……. 11.12 įsteigtos dvi mokyklos: pačiame miestelyje dviklasė mokykla ir Gerstaiškių dvare. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49.

[xviii]1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Zelba. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.42

[xix]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Binkis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.49 v.  Gal čia rašytojo bendravardis. Rašytojas Kazys Binkis 1915 metais Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilėje (Visuotinė Lietuvių Enciklopedija T.III, Vilnius, 2003 p.191).

[xx]Yra butas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Žilinskas Stasys mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24 v,.

[xxi]kandidatas Vilkickas, Saulės kursantas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xxii]Leonavičius veikia. Reikalingas mokytojas, mokantis lenkų kalbą. Yra pasamdymui mokyklai butas už kurį reikėsią mokėti 30 rublių. Manoma, kad žmonės užlaikys mokytoją. Algos mokytojui reikėsią mokėti 25 rublius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39 v.,

[xxiii]Prieš I pasaulinį karą Dargužiuose mokė (daraktoriavo) Marija Buckuvienė. Nuo 1912–1914 buvo rusų mokykla. 1915 metais mokinta ir lietuviškai. Mokė Juozas Bagdanavičius. Mokinių buvo 75. 1916 metais mokė „Ryto“ atsiųstas Kazys Jaura. Mokinių buvo 75. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.25 Vis dėlto Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ fonde esama prieštaraujančių vieni kitiems duomenų. Pagal B.62 duomenis, Bagdonavičius mokė 1916, o ne 1915 metais, mokinių buvo ne 75, o 41 (aut. past.).  Yra valdiškos mokyklos butas. Žmonės žada apmokėti mokytojui algą. 1916 01 03 paskirtas mokytoju Jonas Smilgevičius. 1916 02 11 jo paties pranešimu mokytojauja Naniškių kaime, tarp Eišiškių ir Valkininkų. 1916 02 14 Dargužiuose jau per 2 savaites mokytojauja Juozas Bagdonavičius, vaikų turįs 41. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44

[xxiv]1915 12 27 paskirta mokytoja baigusi „Ryto“ pedagoginius kursus Viliukaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 42 v,.

[xxv]Yra kunigas Danielius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Lelešius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16

[xxvi]Reikalingi vienas mokytojas ir viena „daraktorė“ LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L31 v.,

[xxvii]Butų mokyklai nėra. Reikalinga viena daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L27

[xxviii]Reikalingas vienas mokytojas ir trys „daraktorės“, žmonės idėjos ir pasišventimo. „Daraktoriauja“ Marijona Leonavičaitė (Naujadvaryje, valdiškoje mokykloje), parapijoje daraktoriauja Emilija Kiaušinaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L29 v.,

[xxix]1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ padagoginius kursus Bartininkaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.41 v.,

[xxx]Mokyklai ir prieglaudai (prie mokyklos) yra butas. Mokytojas turi mokėti dvi kalbas. Algą dviems – trims mėnesiams apmoka komitetas. Užlaikymą iš dalies prižada. Daraktorių reikalauja dviejų. Reikalinga prieglaudos vedėja (prieglaudą prižiūrėti apsiima p. Dokalskienė). 1915 12 14. Mokytojas Alfonsas

Dokalskis pasakoja, k. Pusniuose 10 varstų už  Giedraičių esąs reikalingas vienas daraktorius. Mokykla čia yra valdiška, visi įrankiai ir suolai esą užsilikę, butas privačiuose namuose. Mokytojui esąs vienas kambarėlis, mokytojas turi būti nevedęs. Žmonės esą prižada bent kiek užlaikymo produktais arba pinigais. Kaimas nesunaikintas. Už mokyklos butą reikėsią mokėti. Lenkų kalbos daraktoriui nereikia mokėti. 1915 12 17 paskirta daraktorė Alena Kerutukė. 1916 01 19. Pati A. Kerutukė pranešė mokinanti Okraspolio dvare (randasi Utenos apskrities Molėtų savivaldybės Marguolių kaime; aut. past.), nuo Pusnių 1 varstas atstu. Buto ir kuro mokyklai ir mokytojai neturi. Daraktorė mano sau užlaikymą iš žmonių susirinkti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.25

[xxxi]Yra valdiškos mokyklos butas. Remontą atliko Skorulių klebonas Načkauskas. Leidimas gautas. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs 1915 metų gruodžio 23 dieną baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Kiaunis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 22 v.,

[xxxii]Reikalinga 1 daraktorė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. ….

[xxxiii]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. Yra dviklasė mokykla. Kalesninkų parapijoje daraktoriauja Uždaviniūtė-Markevičienė, Julija Petronaitė, Rozalija Verbickaitė, Petronėlė ir Marija Keršaitės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 30 v.,

[xxxiv]1916 01 04 išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ draugijos vakarinius kursus Adomaitytė, Maladauskaitė, Ona Skrinskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43 v.,

[xxxv]Butas mokyklai yra. Klebonas pasižadėjo aukoti 100 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48

[xxxvi]Vieta mokyklai yra. Žmonės atlygintų. Gelučių dvare (dab. Šaukėnų seniūnija, aut. past.) galima įsteigti mokyklą. Mokytojams išlaikymą dvaras duoda. Veikia Putvinskiai–Janavičiai (Marcijonas Janavičius su žmona Kristina ir jos pusbrolis Vladas Putvinskis, aut. past.). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50 v.,

[xxxvii]Butų mokyklai yra: Malėtuose, Čiulėnuose, Bebrusuose. Reikalingi 4 mokytojai. Pinigų „Blaivybės“ kasoje yra 240 rublių. „Daraktorių“ reikia 2–3. Patys žmonės ieško mokytojams. 1915 12 03 paskirtas mokytojas Juozas Žemaitis. 1916 01 07 Inturkės mokytojo Jono Pajėdos pranešimu, Žemaitis iškeliavęs savo tėviškėn – Surviliškių parapijon Kauno gubernijoje ir nežinia kada grįš. 1916 01 20. To paties J. Pajėdos pranešimu, J. Žemaitis grįžęs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.26

[xxxviii]Butas mokyklai yra. Reikalingas mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.33

[xxxix]Yra butas (mokyklai). LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xl]1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Ramanauskas.*Ramanauskas mokina Vindeikių kaime.

1915 12 15. Pasak Musninkų klebono kunigo Kardelio, Musninkuose reikalingas esą mokytojas, žinąs ir lenkų kalbą. Yra neužimtas valdiškos mokyklos butas ir mokytojui butas. Geriau, kad mokytojas būtų nevedęs. Kuras užtikrintas. Iš dalies prižada išlaikymą produktais (dvarai duosią). Už mokslą mokiniai beveik negalės mokėti. Mokykla tvarkoje. Mokytojui vietoje algos surinktų apie 15 rublių. Mokinių susirinktų  apie 50, iš jų apie 30 lenkučių. Vadovėlių lietuviškų yra užtektinai: parvežęs Kazys Ramanauskas. Reikia tik tikybos vadovėlių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.29

[xli]Reikalingi vienas liaudies mokytojas ir viena „daraktorė“. 1915 11 24. Paskirtas mokytojas Domininkas Pieška. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.31

[xlii]Mokytojui išlaikymas geras. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.63

[xliii]1915 12  07. Išvažiuoja vargonininkauti ir mokytojauti Pranas Liudžius. Duota rankpinigių. Reikalingas antras mokytojas. Kunigas duoda mokytojui butą ir valgį. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Faustas Kirša. 1915 (gal klaida: turėtų būti 1916 metai) 02 07 Fausto Kiršos pranešimu nemokytojausiąs. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.38

[xliv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Maknevičius. 1915 12 31 mokyklą atidaręs Parausių sodžiuje, nes Pilviškiuose nebuvę (ar nebebuvę?, ar per brangiai užsiprašė?) buto. Ūkininkai toli gražu nesudeda mokyklos išlaikymui, reikalinga pašalpa. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.18 

[xlv]Į Punios parapiją išsiųsta buvusi „Ryto“ II pedagoginio kurso studentė Siemaškaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.43

[xlvi]Reikia dviejų „daraktorių“. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.34

[xlvii]Reikalauja dviejų mokytojų ir trijų „daraktorių“. Butų mokykloms yra du. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.30

[xlviii]Yra butas. Reikalingas vienas mokytojas ir keturios „daraktorės“. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Liutkus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32

[xlix]Reikalingas mokytojas. 1915 11 24 mokytoju paskirtas Juozas Žemaitis. *Paskirtas į Molėtus, Vilniaus gubernijoje. 1916 01 04. Skyriaus pranešimu, įsteigta 3 mokyklos: 1. Rumšiškių miestelyje, 2. Lieliušių kaime, 3. Gastilionių kaime. Jose mokytojauja 4 mokytojai ir lanko 293 vaikai: 183 berniukų ir 110 mergaičių. Tos trys mokyklos gali aptarnauti tik mažesnę dalį visų norinčių mokytis vaikų – didesnioji gi vaikų dalis kol kas lieka be mokslo. Skyrius prašo pinigų – 440 rublių mokyklų reikalams ligi mokslo metų pabaigos. Rumšiškėje mokytojauja kunigas Petras Galkus ir Vladas Poška (35 rub. mėn.). Leliušių kaime Juzapa Purikė – 20 rub. Gastilionyse Prane Pranckevicike – 15 rub. Ketinama steigti mokyklas Livintuose, Pašuvių, Provienišky (kaimuose) – daraktorėms – po 10 rublių reikia. Daraktorės yra vietoje. Žmonės yra labai nukentėję; algos mokytojams mokėti negali, užlaikymą gi šiaip taip gali duoti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47 v.,

[l]Kunigas Šeškevičius. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Jonas Kaminskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12 v.,

[li]Reikalinga liaudies mokykla. Sąlygos geros. Alga pačiai tik pradžiai reikalinga. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.47

[lii]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Grigiškis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37 v.,

[liii]Reikalingos 8 daraktorės. Mokytojauja Stasiūnas. Daraktoriauja 6 mergaitės iš vietinių. Reikalingos dar 2 daraktorės. 1916 02 04 (arba 11, labai neaiškiai parašyta; aut. past.) paskirta daraktorėmis Karolina Jurpalytė, Veronika Tamošiūnaitė ir Ona Paužytė − iš II skyriaus vakarinių kursų. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.35.

[liv]Reikalingas mokytojas dviklasei mokyklai. Taktiškas ir rimtas, mokantis lietuviškai ir lenkiškai. Pageidaujama, kad mokėtų ir vokiečių kalbą. Reikalingos 3 daraktorės − Alėnių, Gabėnių, Droblėnių, Žiebalų, Surgelių ir Kemelių kaimams. Daraktoriai turi mokėti žaidimų ir darbelių. 1915 paskirtas mokytojas Jonas Pajėda. Pajėda grįžo iš Širvintų − paskirtas Inturkėn. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus  J.Talmontas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.23 v.,

[lv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24  paskirtas mokytojas Vaclavas Kasakaitis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.19

[lvi]Reikalingos 3 mokyklos (2 kl.). Veikia kunigas Korzonas, Narutavičia. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65 v.,

[lvii]Steigiama miesto mokykla. Vietiniai žmonės pasižadėkp suorganizuoti  mokyklą. Vietoje yra Dirmontai. Reikalingas būtų  dar vienas mokytojas.  Subsidijos nuo komiteto laukia trijų tūkstančių rublių. Reikalingas vienas mokytojas liaudies mokyklai. 1915 11 24 paskirtas Faustas Kirša. 1915 12 15 grįžo Kirša. 1915 12 27 paskirtas baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Karvelis. 1915 12 27. Susipažinti su vietos sąlygomis ir aplinkybėmis leidžiant suorganizuoti 1−3 gimnazijos pamokų nusiųstas Juozas Paknys. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.46

[lviii]Manoma miesto mokyklą atgaivinti. Reikalingas prasilavinęs vienas mokytojas, kuris tiktų ir miesto mokyklos bent pirmiems skyriams vesti. 1916 01 01 kunigas klebonas P. Turauskas pranšė, kad Utenoje įtaisyta 7 mokyklos, 5 kaimuose, yra daraktorių. Šiek tiek įmoka žmonės. Vieną mokytoją užlaiko kunigas P. Turauskas. Prašo pašalpos mokyklų išlaikymui 300 rublių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.48 v.,

[lix]. Reikalingas vienas mokytojas. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Semenavičius. Semenavičius − Vėžionyse. Parapijoje daraktoriauja Marijona Verseckaitė, Alena Seliukaitė. 1916 02 12 paskirta daraktoriauti iš II skyriaus „Ryto“ vakarinių kusų Stankevičaitė Domicėlė, kilimo iš Žiežmarių.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36

[lx]1915 11 24 paskirtas mokytojas Antanas Majus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.37

[lxi]Mokykla reikalinga Petroškų sodžiuje. Kunigai Marma ir Luckus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14

[lxii]Leonavičiaus veikimo rajonas. Yra valdiška mokykla, būstas privat. namuose, reikia už jį mokėti 50 rublių. Yra nevedusiam mokytojui butas prie mokyklos.Mokytojui žmonės duoda užlaikymą (be algos). Lenkų kalbos reikia mokėti. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Bagdonavičius. 1916 02 14 Jau porą savaičių mokytojauja Dargužių kaime, 3 varstai atstu nuo Valikininko. Čia buvusi valdiška mokykla; įrankiai visi užsilikę − jais naudojamasi. Visą užlaikymą mokytojas gauna vietoje. Vėžionyse mokytojauja  Semenavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.39

[lxiii]Butas yra. Mokytoją prižada maitinti klebonas. Gyventojai suvargę. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Juozas Motelionis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L25 v.,

[lxiv]Yra butas mokyklai. 1915 11 24 paskirtas mokytojas Kazys Kerpauskis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L17 v.,

[lxv]Yra Liet. draugijos skyrius − turi pinigų apie 300 rublių. Mokytojauja Vaclavas Kondrotas. Mokinių yra 40. Rėčionių sodžiuje daraktoriauja mergaitė iš Vilniaus gubernijos miesto Kaišiadorio − užsilikusi Žąsliuose. Vaikų mokinasi 20. Yra „Ryto“ skyrius − Gilučių sodžiuje. mokytojas, turįs teises yra pageidaujamas. žmonės sutinka duoti išlaikymą, be algos. 1915 12 27 paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Telksnys. Parapijon daraktoriauti išsiųstos baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Sofija Mašiotytė (Mošiotytė?), Luckaitė, Liudvika Šilinskaitė Alga ir užlaikymas − vietoje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L41

[lxvi]Yra butas. Reikalingas mokytojas − turi mokėti lenkiškai. Reikia trijų daraktorių. 1915 12 18. Išsiųsta daraktoriauti Marijona Janonytė ir Julijona Narkevičaitė.  1915 12 27. Paskirtas mokytoju baigęs „Ryto“ pedagoginius kursus Šveistrys. Kartu išsiųsta daraktoriauti baigusios „Ryto“ vakarinius kursus Petronėlė Šičkaitė, Ona Šargalytė, Monika Narijauskaitė, Viktorija Smolenskaitė ir sena daraktorė Alena Levinskienė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L35 v.,

[lxvii]1915–1916 metai. Yra mokytojas ir dvarininkas Narutavičius LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.52 v.,

[lxviii]1916 02 14. Vietos vikaro (liaudiškai – kamendoriaus) kunigo Račiaus pranešimu, Anykščių parapijoje esama 11 mokyklų. Mokyklų išlaikymui prašo pašalpos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45

[lxix]Mokykla sveika. Kunigas Čepulis prašo savo brolį studentą Edvardą arba Liudviką Čepulį. Steigiama pradinė mokykla. Mokytojauti apsiėmė Antanas Petraška, antro Veiverių mokytojų seminarijos kurso mokinys. Mokytojui išlaikymą ir algą (po 1 rublį nuo vaiko į mėnesį) ketina duoti patys žmonės.

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.11 v.

[lxx]Klebonas rūpinasi mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.32 v. 

[lxxi]1916 01 20. Yra valdiškos mokyklos butas nuo Čiobiškio 2 verstu (2,134 km.) atstu.  1916. 04 16. Mokykla veikė, pasak Musninkų mokytojo p. Kazio Ramanausko, jau nuo 1915 metų lapkričio mėnesio. Kunigas lietuviams labai prijaučia. Lenkiškų mokyklų Čiobiškio parapijoje nesama. Mokytojas čia esąs iš vietos žmonių, algą jam moka žmonės. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.44 v. 

[lxxii]1916 04 16. Pasak Musninkų mokytojo Kazio Ramanausko čia pradėta esą mokinti tik nuo 1916 metų vasario mėnesio. Mokytojas – iš vietinių žmonių; jį užlaiką žmonės. Lenkų mokyklų parapijoje esama dvi – viena jų Gelvonių miestelyje. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L28 v.,

[lxxiii]Yra mokytojai ir trys mokyklos LMAVB RS F.67 B.62. L18 v,.

[lxxiv]Barzdų kaime yra naujas butas mokyklai  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20

[lxxv]Yra vaistininko mokinys Trečiokas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.64

[lxxvi]Butų mokyklai yra 3. Yra trys “daraktorės“. Reikia vieno mokytojo. 1916 01 20. Jono Pajėdos pranešimu, landrato (Molėtų) leidimas mokytojauti jam duotas. Pamokos jau prasidėjusios, vaikų esama 25, jų tarpe tik 5 lietuviai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L26 v.,

[lxxvii]Veikia kunigas Varnas. „Daraktoriauja“ V. Radzevičiūtė, Alena Lastauskaitė ir Ona Skeivytė

LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 38 v.,

[lxxviii]Veikia Grinius, Klupšas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61 v.,

[lxxix]Mieste užimti visi butai. Mokyklą galima įsteigti kaime. Iš inteligentų yra: kunigas Jucys, daktaras Gruzdys, advokatas Rodavičius, vaistininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.50

[lxxx]Veikia mokytojas profesorius Kuzmickas.  LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.65

[lxxxi]Kunigas Dailydė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.12

[lxxxii]Mokykla sunaikinta. Yra kunigas Slavėna. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15 v.,

[lxxxiii]Kunigas Juozapas Galeckas duoda savo butą. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.14 v.,

[lxxxiv]Reikalinga mokykla-prieglauda. Prašo komiteto pagalbos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L. 46 v.,

[lxxxv]Yra mokinys – gal apsieis be mokytojaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55 v.,

[lxxxvi]Mokina vargonininkas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 v.,

[lxxxvii]Mokykla išliko sveika. Kunigai Adomaitis ir Juodviršis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13 v.,

[lxxxviii]Veikia kunigas Rupka, dvarininkas Lukauskis, vaistininkas Inčiūra, felšeris Strumila. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66 v.,

[lxxxix]Yra vokiečių vokiška mokykla LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21 v.,

[xc]Žmonės patys išlaiko mokyklą. Mokytoja Gudzinskaitė. Veikia kunigas Vasiliauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56

[xci]Mokyt. kand. Radzišauskaitė LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60 v.,

[xcii]Pačiame miestelyje nepatogu, nes žmonės gyvena už ežerų ir per toli. Bet galima būtų (mokyklą įkurti aut. past.) Mašinskienės dvare (nors lenkė, bet ne šovinistė). Kunigas Jurgėla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.13

[xciii]Dabar ištaisyta (gal turima omeny – suremontuota?) mokykla. Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xciv]1916 02 11 Mokytojauja Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.45 v.,

[xcv]Yra mokykla ir mokytoja – panelė Taunytė; vaikų užsirašė 70, į suaugusių kursus užsirašė 25 merginos. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.36 v.,

[xcvi]Užsirašė 80 mokinių. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53

[xcvii]Žmonės išlaiko mokyklą savo lėšomis. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.57

[xcviii]Valsčius išlaiko 2 mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.54

[xcix]Dvarininkas Bucevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59 v.,

[c] Veikia ką tik atvažiavę kunigas ir felšeris. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.58 

[ci]Veikia kunigas. Yra mokinių, kandidatų į mokytojus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.56 v.,

[cii]Bubelių sodžiuje reikalinga mokykla. Kunigas Petrauskas ir kunigas Sivickas. 1915 11 12 važiuoja iš Vilniaus mokytojauti S.Tijūnaitis. Iš komiteto gavo pradžiai 40 rublių. Daugiau jokio atlyginimo nereikalaus. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.15

[ciii]Yra mokyklai butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.20 v.,

[civ]Yra mokytojas Naujokas ir kunigas Juozaitis. Vietos gyventojai mokytojui atlyginti nesutinka. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.16 v.,

[cv]Kunigas Bružas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.61

[cvi]Mokyklai yra butas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.21

[cvii]Yra vieta dviem mokyklom. Yra kunigas Staševičius, Dolobauskaitė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51

[cviii]Yra butas dviem mokyklom: pačiame miestelyje ir Lievoriškių kaime. Reikalingos dar dvi pradinės mokyklos. Užlaikymą ir butą mokytojams duoda. 1915 12 22 parapijoje daraktoriauja jau nuo spalio mėnesio Teresė Rokyčia (Šešuoliuose), Giedrytė Levoniškių kaime, Tilvitaitė Šešuolėliuose. 1916 01 03 išsiųsta daraktorė Ant. Pečiulytė. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.24

[cix]Mokina kunigas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.55

[cx]3 mokyklos, 500 mokinų, 9 mokytojai. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.66

[cxi]Yra mokytojas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.62

[cxii]Veikia dvarininkas Sirutavičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.53 v.,

[cxiii]Yra 3 mokyklos. Užlaikymą duoda žmonės. Yra 200 mokinių. Veikia kunigas Kirlys ir dvarininkas Smilgevičius. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.51 v.,

[cxiv]Yra vieta mokyklai. Žmonės žada atlyginti. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.59

[cxv]1 mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.60

[cxvi]Yra mokytojas Blažaitis LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.17

[cxvii]Mokytojauja Pranas Kvietkauskas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L.40

[cxviii]Valsčius išlaiko dvi mokyklas. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L54 v.,

[cxix]Mokina kunigas LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L52

[cxx]Yra vokiečių įsteigta vokiška mokykla. LMAVB RS F.67 B.62 D.2 L19 v.,

[cxxi]LMAVB RS F.67 B.62 D.2  L.38 v., LMAVB RS F.67 B.208 L.45, L83

[cxxii]LMAVB RS F.67 B.208 L. 25, 44, 46, 63, 81a., 93

[cxxiii]LMAVB RS F.67 B.208 L.73, 102

[cxxiv]Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p.15

[cxxv]Ten pat, p.15-16

[cxxvi]Ten pat, p. 16

[cxxvii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.7 v.

[cxxviii]Kalesninkuose (Kalesnykuose) „Ryto“ draugijos skyrius ir mokykla veikė 1920-1935 metais LMAVB RS F.67 B.206

[cxxix]Pelesoje 1922/23 mokslo metais gyventojų pašymu mokytojavo Ona Guobytė ir Klemensas Čibiras. Tik nuo 1926/27 mokslo metų pradėjo veikti formaliai „Ryto“ mokykla. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130. Vincas Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102, pažymi, kad Ona Guobytė ir Klemensas Čibiras mokytojavo „Ryto“ atsiųsti. Šį teiginį jis remia Pelesos skyriaus, veikusio 1922-1939 metais dokumentais (LMAVB RS F.67 B.184 D.1) ir  „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1). Pastarajam dokumente apie tai, kad šie asmenys būtų siųsti „Ryto“ draugijos – neminima, nors tokią galimybę atmesti irgi negalime. Yra žinoma, kad 1918/19 lietuvių vaikus Pelesoje mokė K. Čibiras ir atlyginimą jam mokėjo „Ryto“ draugija (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130). Net jeigu minėti mokytojai būtų siųsti „Ryto“ draugijos, jie mokė neturėdami leidimo ir tik 1922/23 mokslo metais. Duomenų, kad būtų mokoma 1923/24, 1924/25 ir 1925/26  mokslo metais – neturime.

[cxxx]Rudnioje iki 1920 metų niekas vaikų nemokė. 1920 metais pradėjo mokyti daraktorius Rokas Stoškus. 1921 metais mokė Morkus Kašėta. Po jo iki 1926 metų vėl niekas nemokė. 1923 metais gyventojai prašė „Rytą“ įsteigti mokyklą. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.111, LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.146. „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1) patikslinama gyventojų prašymo data – 1923 metų rugpjūčio mėnuo. Tik nuo 1926 metų rugsėjo 29 dienos mokykla turėjo koncesiją, kuri buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų. 1934 metų birželio 30 mokykla buvo uždaryta. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.146. Apie pačią mokyklą fonde išlikę dokumentai – LMAVB RS F.67 B.290 D.1-5.

[cxxxi]Krūminiuose, Valkininkų valsčiuje 1921 metais įkurta „Ryto“ mokykla, joje iki 1923 mokslo metų lenkų valdžios netrukdoma mokė mokytoja Sofija Ščesnulevičiūtė. 1923 spalio 21 dieną Krūminių gyventojai prašė „Ryto“ mokytojos lietuvės. „Rytas“ atsiuntė Sofiją Ščesnulevičiūtę. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.79 Mokykla koncesiją gavo 1924 gegužės 20 dieną, mokytoja patvirtinta buvo t.p. tų pačių metų gegužės 20. Mokė iki 1924/25 mokslo metų. Nuo 1925/26, 1926/27 ir iki 1927 metų spalio 4 dienos mokytojavo Paulina Osipavičiūtė. Mokyklą uždarius, nuo 1927 metų spalio 4 dienos iki 1930/31 mokslo metų slaptai mokino mokytoja Paulina Osipavičiūtė, 1931/32 – Stasys Kazėnas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.83 Apie pačią mokyklą is skyrių fonde išlikę dokumentai – LMAVB RS F.67 B.59 D.1-2

[cxxxii]1925/26, 1926/27, 1927/28 (tiksliau iki uždarymo – 1927 metų spalio 4 dienos) Barčiuose mokytojavo Feliksas Molis ir Elena Vilkickaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.6. Išliko Barčių mokyklos 1925-1927 metų dienynai ir inventorinis sąrašas LMAVB RS F.67 B.4 D.1-5, t.p. jos 1931-1939 metų dokumentai (LMAVB RS F.67 B.3 D.1-2).

[cxxxiii]Seinuose 1924 metais prašyta koncesijos lietuvių prieglaudos mokyklai, kurioje būtų apie 44 mokinius. Leidimas negautas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.148, Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.112. Pagal „Ryto“ draugijos dokumentų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje kartoteką, Seinuose (Seiniuose) „Ryto“ draugijos mokykla ir skaitykla veikė 1924-1925 LMAVB RS F.67. B.151. Kitais duomenimis, Seinuose 1929 -1930 aktyviai veikė „Ryto“ draugija: steigė mokyklas, skaityklas, 1939 – skyrius. Visuotinė lietuvių enciklopedija Vilnius, 2012, T. 21 p.365

[cxxxiv]Netikslu. 1924 metų spalio 13 dieną Dainavos mokyklai suteikta koncesija. Ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų.

[cxxxv]Panašu, kad mokyklos Punske įsteigti nepavyko.  1933-1939 veikė „Ryto“ draugijos skyrius (LMAVB RS F.67. B.343), galbūt, kaip mini Vincas Martinkėnas (remdamasis LMAVB RS F.67. B.208 D.1, o joje jokių duomenų apie Punską nerasta) savo  knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.106 skaitykla.

[cxxxvi]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.2., L.2 v., // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1925 metų lapkričio 29 dienos protokolas

[cxxxvii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.4., L.4 v., L.5 // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1927 metų sausio 23 dienos protokolas

[cxxxviii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.6 v., L.7. // Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1928 metų vasario 12 dienos protokolas

[cxxxix]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.8 v., L.9.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1929 metų vasario 10 dienos protokolas

[cxl]Miciūnuose jau nuo 1916/17 mokslo metų buvo mokoma lietuviškai. Mokė Vaclovas Mileišis. 1919/20  mokė po namus nežinomos pavardės mokytojas. Nuo 1921/22 Miciūnuose veikė „Ryto“ draugijos mokykla, nuo 1924 metų rugsėjo 26 koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1931 metų gruodžio 31 dieną mokykla uždaryta, 1931/32, 1932/33, 1933/34 veikė slaptai.  LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.107. Vincas Martinkėnas pažymi, kad 1932 metų gruodžio 31 dieną valdžia mokyklą uždarė už draudžiamų vadovėlių vartojimą. Mokykla kurį laiką (nenurodo kiek tiksliai mokslo metų) veikė slaptai. Lankė 50-60 mokinių. Nuo 1932 metų gegužės 1 dienos iki 1936 metų kovo 10 dienos veikė „Ryto“ skaitykla, jos vedėjas buvo A. Bubulis („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.91). Apie pačią mokyklą, skyrių ir skaityklą fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 286 D.1-4.

[cxli]Apie Valkininkų mokyklą žinoma tik tiek, kad 1919/20, 1920/21, 1921/22, 1922/23, 1923/24, 1924/25 mokyklos nebuvo. Ji veikė 1925/26 mokslo metais, buvo koncesijuota 1925 metų spalio 2 dieną. Mokėsi 32 vaikai, juos mokė mokytojas Justinas Jasiulionis. Nuo 1926/27 iki 1938/39 mokslo metų duomenų apie tai, kad mokykla būtų veikusi – nėra. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.179, Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p. 125-126. Apie pačią mokyklą fonde išlikę 1913-1925 metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 55 D.1

[cxlii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.10 v., L.11.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1930 metų kovo 9 dienos protokolas

[cxliii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.12v.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1931 metų kovo 1 dienos protokolas

[cxliv]1919/20, 1920/21 Pamerkyje buvo lietuviška mokykla. Nuo 1922/23 mokslo metų veikė „Ryto“ draugijos mokykla, nuo 1924 metų spalio 17 dienos koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1927 metų liepos 23). 1927 metų spalio 4 dieną mokykla uždaryta. 1928/29, 1929/30, 1930/31,1931/32  veikė vadinamoji tėvų mokykla. 1930/31 ir 1931/32 mokėsi 73 mokiniai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L. 125. Vincas Martinkėnas pažymi, kad 1934 metais (duomenų apie tai, kad mokykla būtų veikusi 1932/33 – nėra), Pamerkyje, vaikščiodamas po namus, vaikus mokė mokytojas Motiejus Bigelis. 1934 metais gyventojai prašė „Rytą“ įsteigti skaityklą, tačiau veltui („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.99). Apie pačią Pamerkio mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939  metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 196 D.1-5

[cxlv]1919/20, 1920/21, 1921/22, 1922/23, 1923/24, 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28 mokyklos Pirčiupiuose nebuvo. „Ryto“ draugijos mokykla buvo įkurta 1928 metais. 1928/29 ir 1929/30 mokslo metais mokė mokytojas Mykolas Vidzbelis, 1930/31, 1931/32 – Bernardas Černiauskas, 1932/33 -Petras Vaitulionis. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L. 137. Vincas Martinkėnas pažymi, kad Pirčiupiuose nuo 1932 metų rugsėjo 12 dienos veikė „Ryto“  skaitykla, kurioje vedėjavo paskirtas P. Vaitulionis, paskui V. Žilinskas, K. Dzikevičiūtė, A. Baliulis. 1935 metų balandžio 11 d. skaitykla buvo uždaryta („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.104). Apie pačią Pirčiupių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1931-1940  metų laikotarpio dokumentai. LMAVB RS F.67 B. 348 D.1-2

[cxlvi]Kamorūnų mokykla veikė 1922/23. Kamorūnų gyventojai rašė prašymą, mokykla lenkų valdžios 1922 metų spalio 6 dieną buvo uždaryta. 1923/24 veikė mokykla, mokytojavo Jadvyga Juodelytė, mokėsi 40 vaikų. 1923 metų lapkričio 2 dieną  mokykla buvo uždaryta. Kamorūnų gyventojai 1924 metų birželio 25 dienos antrame savo prašyme įsteigti mokyklą rašo, kad jų kaime lietuviška mokykla buvo nuo 1905 metų per visą laiką. 1924/25 mokykla pradėjo veikti (koncesijuota 1924 metų spalio 7, koncesija buvo pratęsiama iki 1927 metų), mokėsi 34 vaikai, juos mokė Jadvyga Juodelytė (patvirtinta 1924 metų gruodžio 22 dieną). Ji mokė ir 1925/26 metais. 1926/27 ir 1927/28 mokytojavo Stefanija Bobelytė (patvirtinta 1926 metų liepos 31 dieną). 1927 metų spalio 4 dieną mokykla buvo uždaryta. 1928/29 slaptai mokytojavo Stasys Grigonis, 1929/30 – Petras Valentukevičius. Mokykla slaptai veikė dar 1930/31 ir 1931/32 metais, mokėsi 37 ir 27 vaikai, mokytojo pavardė nežinoma. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.66 Vincas Martinkėnas remdasis Kamorūnų mokyklos ir skyriaus dokumentais, pažymi, kad 1928-1929 metais nelegaliai dirbo Rapolas Valiukonis-Vėlyvis, taip pat S.Grigonis ir P.Valentukevičius.Mokėsi 30-40 vaikų (1928/29 mokėsi 34, 1929/30 – 42 vaikai. Aut.past.). Vėliau mokykla buvo uždaryta (nenurodoma konkreti data, manyčiau Kamorūnų mokykla nustojo veikti po 1931/32 mokslo metų. Aut. past.). Tai rodo kamorūniečių ir „Ryto“ pastangos kurti skaityklą. „Ryto“ skaitykla buvo įkurta 1935 metų sausio 5 dieną (vedėjavo M.Vaitulionienė). Ją uždarė 1936 metų kovo 12 dieną („Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.67). Apie pačią Kamorūnų mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1923-39 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 78 D.1-3

[cxlvii]Turtingos istorijos Giraitės mokykla (apie jos istoriją plačiau  iki 1928/29 mokslo metų žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.57) buvo uždaryta 1927 spalio 4 dieną. 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/ 32, 1932/33 ir 1933/34 Giraitėje veikė pusiau slapta mokykla. 1928/29 ir 1929/30 mokytojavo Mykolas Vidžiūnas, mokėsi 30 ir 28 metai, 1930/31 – Stefanija Bobelytė,  mokėsi 28 vaikai, 1931/32 ir 1932/33 Rozalija Kaukelytė, mokėsi 26 ir 18 vaikų. 1933/34 mokė nežinomas mokytojas, mokėsi 26 vaikai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.46. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.58 rašo, kad 1932 metų rugpjūčio 23 dieną mokykla buvo uždaryta (akivaizdus prieštaravimas statistikai, kuria pats remiasi – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.46., tačiau gal tokie prieštaringi duomenys yra dokumentuose apie Giraitės skyrių  ir skaityklą LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. Aut. past.). Nuo 1932 metų rugsėjo 15 dienos jau veikė skaitykla, kurioje dirbo R. Žydelienė, vėliau J. Šimukonis. 1936 metų kovo 17 dieną ji buvo uždaryta, o J. Šimukonis apkaltintas slapta mokęs vaikus. Apie patį Giraitės skyrių  ir skaityklą fonde išlikę 1925-35 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 294 D.1-3

[cxlviii]„Ryto“ mokykla Kargauduose  veikė nuo 1923 metų. 1923/24 mokė Ona Vaitkūnaitė, 1924/25 ir 1925/26 – Juzė Kalėdaitė (patvirtinta 1924 metų gruodžio 22 dieną), 1926/27 ir 1927/28 Antanas Petkelis (patvirtintas 1927 metų kovo 19 dieną), 1928/29 Juozas Jonys (koncesija 1928 metų gruodžio 10, patvirtintas pareigose 1929 metų gegužės 9 dieną), 1929/30 – Juozas Jonys ir Vytautas Nalivaika, 1930/31 – Jonas Radzevičius, 1931/32 Jonas Radzevičius ir Antanas Bubulis, 1932/33 (su deklaracija) Juozas Jonys, 1933/34, matyt slaptai – Juozas Jonys. Mokykla koncesijuota 1924 metų lapkričio 26 dieną (koncesija pratęsiama iki 1926 metų gruodžio 4). 1927 metų spalo mėnesį mokykla uždaroma, 1928 metų gruodžio 10 dieną koncesijuojama, mokytojas Juozas Jonys patvirtinamas 1929 metų gegužės 9 dieną. 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1933/34 mokykla, matyt, veikė slaptai (1932/33 mokslo metais – su tėvų deklaracija). LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. L.73. Akivaizdus prieštaravimas Vinco Martinkėno tekste (nors jis remiasi statistika – LMAVB RS F.67 B. 294 D.1. L.73. Galbūt čia vėl prieštaravimas šaltiniuose- be statistikos Vincas  Martinkėnas nurodo dar Kargaudų mokyklos dokumentų signatūrą – LMAVB RS F.67 B. 74 D.1-2. Aut. past.) 1929 ir 1930 metais legaliai (patvirtintas) dirbo J.Jonys. Nors 1930 metais mokykla buvo nelegali, valdžia tėvus bausdavo už tai, kad leidžia į „Ryto“, o ne į valdišką mokyklą. 1930 metais valdžia mokyklą antrą kartą uždarė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71. Kargaudų  mokykla slaptai veikė nuo 1927 metų spalio iki 1928 metų gruodžio, kada ji vėl sąlyginai legaliai veikė (nors koncesija buvo išduota, mokytojas patvirtintas buvo tik 1929 05 09). Statistinių duomenų, patvirtinančių, kad 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1933/34 mokykla veiktų legaliai (t.y. turėtų koncesiją ir patvirtintą mokytoją) – nėra. Yra žinoma, kad 1932/33 su deklaracija mokė Juozas Jonys. Vincas  Martinkėnas nurodo dar tokį teiginį- 1933 metų rugpjūčio 28 dieną jau veikė „Ryto“ skaitykla. 1936 metų kovo 31 dieną skaityklą valdžia uždarė „saugumo sumetimais“. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71-72. Jeigu taip iš tikrųjų buvo – tuo pačiu metu veikė slapta mokykla ir skaitykla. Tik mokykla nustojo veikti pasibaigus 1933/34 mokslo metams, o skaitykla – 1936 buvo lenkų valdžios uždaryta. Apie pačią Kargaudų mokyklą fonde išlikę 1925-35 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 74 D.1-2

[cxlix]Leliušių gyventojai 1929 metais prašė „Rytą“ įkurti mokyklą. 1931 metais Valentinas Krečius, susitaręs su žmonėmis, įsteigė mokyklą ir tų pačių metų rugsėjo 21 dieną žmonės kreipėsi į „Rytą“, kad jis paimtų ją į savo globą. Drauge su prašymu jie atsiuntė ir 35 vaikų sąrašą, bet „Rytas“ mokyklos nepaėmė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.84. Ne visai taip. Leliušių gyventojai pirmą kartą kreipėsi 1929  metų rugpjūčio 14 dieną, antrą kartą- 1932 metų gegužės 28 dieną su 35 vaikų sąrašu. Grafoje „Pastabos“ nurodyta – 1932 metų liepos 16 dieną mokyklos neleido. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.90. Tačiau tai nereiškia, kad „Rytas“ mokyklos nepaėmė į savo globą. Matyt, lietuvių švietimo draugija „Rytas“ stengėsi, kad mokykla būtų įkurta, bet lenkų valdžia neleido. Apie pačią Leliušių mokyklą, skyrių ir skaityklą fonde išlikę 1936-39 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B. 331

[cl]1929/30 ir 1930/31 Senųjų Druskininkų mokykla buvo koncesijuota (1930 metų vasario 10 ir 1930 metų rugpjūčio 13), mokė mokytojai Jonas Žmuidzinas (patvirtitntas 1929 03 04) ir Elena Liutkevičiūtė (patvirtinta 1930 11 18). Žinių, kad 1931/32 ir1932/33 būtų  mokoma pagal tėvų deklaracijas arba slaptai, statistiniuose duomenyse nėra. Žinome, kad šiais mokslo metais nebuvo duotos koncesijos. Pati Senųjų Druskininkų mokykla buvo įsteigta 1924 metais, koncesijuota 1924 metų lapkričio 26 (koncesija buvo pratęsiama iki 1926 metų rugsėjo 20 dienos), mokytojas Adomas Stacevičius patvirtintas 1924 metų gruodžio 22 dieną. 1927 metų spalio mėnesį mokyklą uždarė. 1925/26 mokytojavo Adomas Stacevičius, 1926/27 – Motiejus Bigelis, 1927/28 Elena Mačionytė, 1928/29 (koncesija 1929 02 22) ir 1929/30 – Jonas Žmuidzinas , 1930/31 – Elena Liutkevičiūtė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.32. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.49-50 rašo, kad 1928-1929 metais Vilniaus apygardos mokyklų kuratorija davė koncesiją, bet visus metus nepatvirtino nė vieno mokytojo (vadinasi, Jonas Žmuidzinas 1928/29 mokslo metais mokė slaptai. Aut. past.), tik 1930 metais (1930 11 18) buvo patvirtinta Elena Liutkevičiūtė 1930-1931 mokslo metams. 1931 rugpjūčio 12 dieną Vilniaus apygardos  mokyklų kuratorija atėmė koncesiją ir S.Druskininkų vaikus priskyrė Paditvio valdiškai mokyklai. <…>.1932 metais tėvai prašė draugiją atsiųsti mokytoją, nes išsirūpinę leidimą (gavę deklaracijas) mokyti vaikus namie. Iš viso buvo apie 20-30 vaikų. Be abejo, buvo pasiųstas namų mokytojas, tik nežinia, ar ilgai jis dirbo. 1933 metais spalio 15 dieną buvo įkurta skaitykla, kurioje iš pradžių vedėjavo mokytoja Ona Ridziauskaitė, nuo 1935 metų – Vilhelmas Gailiušas. 1936 metų liepos 4 dieną policija skaityklą uždarė. Apie pačią Senųjų Druskininkų mokyklą ir skaityklą fonde išlikę

1924-36 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.282 D.1-2

[cli]Gėliūnų „Ryto“ mokykla uždaryta 1931 metų gruodžio 3 dieną. 1917-1919 Gėliūnuose veikė tėvų mokykla, mokė Juodzevičius Bronius. 1921/22 buvo gyventojų prašymas mokyklai įsteigti, 1922/23 – 1922 10 27 raštas inspektoratui. Matyt, nuo šių mokslo metų pradėjo veikti Gėliūnų „Ryto“ mokykla. 1923/24 mokykloje mokytojavo Bronė Rakauskaitė ir Apolonija Kuzmickaitė, vaikų mokėsi 62. Mokykla koncesijuota 1924 metų balandžio 12 dieną (koncesija pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28 mokytojavo Apolonija Kuzmickaitė (vaikų mokėsi atatitnkamai 61,60,61, 69), 1928/29 mokytojavo Kazys Lelka ir J.Stasienė, 1929/30 – Kazys Lelka, 1930/31  – Kazys Lelka ir Ona Lužytė, 1931/32 (t.y. iki mokyklos uždarymo 1931 12 03) – Ona Lužytė. Vaikų mokėsi atitinkamai 67,60,39,47. 1932/33 mokykla veikė slaptai, mokėsi 56 mokiniai. Mokytojas nežinomas. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.40. Apie pačią Gėliūnų mokyklą fonde išlikę 1925-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.300.

[clii]Apie pačią Beniūnų mokyklą fonde išlikę 1925-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.23 D.1-5. Nei  „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1), nei Vinco Martinkėno knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 duomenų apie šią mokyklą nėra.

[cliii]Kaniūkų mokykla uždaryta 1931 metų gruodžio 28 dieną. 1919/25 mokslo metais mokyklos nebuvo, 1925/26, kol buvo gauta koncesija (1926 metų liepos 9 dieną) slaptai mokė mokytoja Julija Plenytė. Mokėsi 30 vaikų. Koncesija buvo pratęsta iki 1929/30 mokslo metų, tais mokslo metais veikė slaptai. Mokė mokytoja Julija Stasionienė. 1926/27, 1927/28, 1928/29 mokytojavo Julija Plenytė. Mokėsi 43,30,30 vaikų. 1930/31 ir 1931/32 mokytojavo Povilas Eidukonis. Šiais mokslo metais mokėsi  po 51 vaiką. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.71

[cliv]1926/27 mokykla buvo koncesijuota, mokytojavo Sofija Mozūraitė. Mokėsi 46 vaikai. 1927/28 mokytojavo Motiejus Bigelis, mokėsi 34 vaikai. 1927 metų spalio 4 dieną Pelesos mokykla buvo uždaryta. 1928/29 mokslo metams pavyko gauti koncesiją (1929 02 23, ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų). 1928/29, 1929/30 mokytojavo Stasė Nedzveckaitė, mokėsi 49 ir 47 vaikai. 1930/31 ir 1931/32 mokytojavo Stasė Nedzveckaitė ir J.Kviecinskienė.1931 metų gruodžio 31 dieną mokykla buvo uždaryta. Matyt, mokykla dar kurį laiką slaptai veikė, nes esama dar trečios uždarymo datos – 1933 metų gruodžio 28 diena. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130. Įdomu, kad Vincas Martinkėnas savo knygoje „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102 , nurodo, kad 1932 metų balandžio 7 dieną mokykla buvo uždaryta. Lankė 60-70 vaikų.  1933 metų rugsėjo 3 dieną „Rytas“ įkūrė skaityklą, kurioje vedėjavo Elzė Čerlionytė. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metų birželio 22 dieną. Tikriausiai čia vėl šaltinių nesuderinamumo atvejis, nes Vincas Martinkėnas nurodo naudojęsis be „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikos (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.130) dar Pelesos skyriaus  1922-1939 metų dokumentais – LMAVB RS F.67 B. 184 D.1. Apie patį Pelesos skyrių fonde išlikę 1922-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.184 D.1-2.

[clv]Pavalakės mokykla buvo uždaryta du kartus: 1927 metų spalio 4 dieną ir 1932 metų gruodžio 31dieną. „Ryto“ draugijos mokykla Pavalakėje įkurta 1925 metais, 1925/26 mokslo metais  pradėjo mokytojauti Jadvyga Bortkevičiūtė. Mokėsi 26 vaikai. Mokykla koncesijuota 1925 metų lapkričio 3 dieną (koncesija pratęsiama iki 1926 metų  rugsėjo 15 dienos). 1926/27 mokytojavo Jadvyga Bortkevičiūtė, mokėsi 32 vaikai. 1927/28 mokslo metais, iki pirmo mokyklos uždarymo spalio 4 dieną mokytojavo Bernardas Černiauskas. Mokėsi 20 vaikų. 1928/29 mokslo metais gavus koncesiją (1928 metų lapkričio 28 dieną, ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų) mokytajavo Veronika Vilčinskaitė. Ji Pavalakės mokykloje mokytojavo ir 1929/30, 1930/31 ir 1931/32 (iki antro mokyklos uždarymo 1932 metų gruodžio 31 dieną), mokėsi 27,30 ir 31 vaikas. 1932 metais „Ryto“ draugija bandė gauti leidimą mokyklai veikti, tačiau 1932 metų liepos 16 dieną gavo neigiamą atsakymą. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.128. Vincas Martinkėnas remdamasis Pavalakės mokyklos ir skyriaus fonde išlikusiais 1925-1939 metų laikotarpio dokumentais (LMAVB RS F.67 B.186 D.1-3), papildo, kad 1932-1933  mokė J. Žiegždrinis, suskirstęs vaikus grupėmis po 7 Tais metais jis buvo namų mokytojas. 1933 metais valdžia ėmė reikalauti tėvų, kad vaikus leistų į Piliūnų valdišką mokyklą. Apie 1933 metų rugsėjo 3 dieną įsikūrė „Ryto“  skaitykla. Buvęs moktojas J. Žiegždrinis prašė „Rytą“, kad leistų jam vadovauti skaityklai, nes tada jis galėsiąs slaptai mokyti ir vaikus. kurį laiką dirbo skaityklos vedėju. Po jo dar dirbo V. Jasiulytė, V. Jakutis. 1936 metų birželio 27 dieną valdžia skaityklą uždarė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.101 Apie pačią Pavalakės mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1925-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.186 D.1-3.

[clvi] „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.33), LMAVB RS 67 fondo „Ryto“ draugijos dokumentų kartoteka ir Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.50 nurodo, kad Dubičių mokykla buvo ne Vilniaus, bet Lydos apskrityje. Duomenų apie kokius kitus Dubičius nėra. 1919/23 Dubičiuose mokyklos nebuvo, bet kategoriškai teigti, neturint duomenų – negalime. Žinoma, kad 1923/24 mokslo metais mokytojavo Anelė Liudavičiūtė, mokėsi 56 vaikai. 1924/25 koncesijuota  mokykla (1924 metų lapkričio 26 dieną, pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų), mokytojavo Marija Senevičiūtė, mokėsi 42 vaikai. 1925/26, 1926/27, 1927/28, 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32 mokslo metais mokytojavo Alfonsas Beinorius. 1925/26 mokslo metais mokėsi 24, 1926/27 – 25, 1930/31 – 24, 1931/32 – 23 vaikai. Kiek vaikų mokėsi 1927/28, 1928/29, 1929/30 mokslo metais – nežinoma. 1931 metų gruodžio 31 mokykla buvo uždaryta, tačiau „Ryto“ draugija stengėsi gauti leidimą, vaikai (iš viso 30) 1932/33 mokslo metais buvo mokomi slapta. Lenkų valdžia mokyklos neleido atidaryti 1932 metų rugpjūčio 23 dieną. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.33. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.50 nurodo, kad nuo 1932 metų spalio 19  dieną jau veikė „Ryto“ skaitykla, kurios vedėju buvo S. Kazėnas, nuo 1934 metų P. Valentukevičius. 1937 metais skaitykla buvo uždaryta. Apie pačią Dubičių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.234 D.1.

[clvii]Iki 1923 metų Biliuose nebuvo jokios mokyklos. 1923/24 mokslo metais „Ryto“ draugija gavo prašymą įsteigti Biliuose mokyklą. Nekoncesijuota mokykla pradėjo veikti 1923/24 mokslo metais, mokytojavo Adomas Stacevičius. Mokėsi 40 vaikų. 1924/25, 1925/26 mokytojavo Vladas Stangys ir Antanas Šablevičius, mokėsi po 24 vaikus. Mokykla koncesijuota 1927 metų sausio 5 dieną (koncesija pratęsta iki 1931/32 mokslo metų). 1926/27 mokytojavo Antanas Šablevičius (mokėsi 24 vaikai), 1927/28 – Stasys Siliukas ir Vincas Nalivaika (mokėsi 24 vaikai), 1928/29 ir 1929/30  – Jonas Radzevičius (mokėsi po 24 vaikus), 1930/31 – Nikodemas Jasiulionis (mokėsi 24 vaikai), 1931/32 – Petras Vaitulionis (mokėsi 25 vaikai). 1931 metų gruodžio 28 dieną mokykla lenkų valdžios buvo uždaryta. 1932 metų gegužės 26 dieną buvo pateiktas prašymas leisti veikti mokyklai. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.15

Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p. 37, nurodo, kad 1932 metų rugsėjo 1 diena buvo įsteigta „Ryto“ skaitykla, kurioje vedėju dirbo buvęs mokytojas N. Jasiulionis. 1936 metais valdžia skaityklą uždarė.

Faktiškai, matyt šalia skaityklos iki 1935 metų (taip manyti leidžia chronologinės Bilių mokyklos dokumentų ribos) veikė slapta „Ryto“ mokykla.  Plačiau apie Bilių mokyklos istoriją (kai kur jo teiginiai nesutampa su „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistika – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.15),  žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.36-37. Apie pačią Bilių mokyklą fonde išlikę 1925-1935 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.22 D.1-4.

[clviii]„Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.102 apibrėžiama kaip Marijampolė, pas Vincą Martinkėną „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.88 ta pati vietovė vadinama Marijampoliu. Mokykla Marijampolyje buvo uždaryta 1932 metų rugpjūčio 6 dieną. Mokykla buvo lenkų valdžios koncesijuota (iki 1926/27 mokslo metų turtingą mokyklos istoriją žr. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.88) 1926 metų  rugpjūčio 30 dieną. Koncesija buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų. 1926/27 mokytojavo Uršulė Komarienė, 1927/28 – Marija Terleckaitė (mokėsi po 25 vaikus), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32 – Katrė Norkūnaitė (20,22,20 ir 22 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.102

[clix] 1919/23 mokslo metais Klepočiuose mokyklos nebuvo. 1923 mokykla įkuriama, 1923/24 koncesijuojama (ji buvo pratęsiama iki 1931/32 mokslo metų, t.y. iki uždarymo).  1923/24 mokėsi 22, 1926/27 – 20, 1928/29 – 17, 1929/30 ir 1931/32 po 14  vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.79. Klepočių mokytojų vargus plačiai aprašė Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.76. Apie pačią Klepočių mokyklą fonde išlikę 1924-1931 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.265 D.1.

[clx]Tiek „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.48, tiek pas V. Martinkėną vietovė vadinama Giriomis. Lyginant šaltinius, vėl iškyla neatitikimai. Marinkėnas rašo, kad mokykla veikė iki 1931 metų. Iš tiesų mokyklai nedavė koncesijos 1931 metų rugsėjo 9 dieną, bet sprendžiant pagal „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikos duomenis slaptai veikė, nes 1931/ 32 ir 1932/33 mokslo metais mokėsi 30 ir 36 vaikai (LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.48). V. Martinkėnas mini, kad uždarius mokyklą, 1931 metų pabaigoje atsirado „Ryto“ skaitykla, kuriai vadovavo buvęs mokytojas, veiklus ir energingas žmogus Valentinas Krečius. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metais. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.58-59. Matyt, kurį laiką greta legalios skaityklos veikė slapta mokykla. Apie pačią Girių mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1922-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.292 D.1-2.

[clxi]Nežinia ar galima taip kategoriškai nustatyti mokyklos uždarymo datą, kaip kad daro Vincas Martinkėnas nurodydamas, kad 1933 metais apie kovo mėnesį mokykla buvo uždaryta. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.72. „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.74 rašoma, kad 1932/33 mokslo metais mokykla veikė be koncesijos (lenkų valdžia jos nedavė 1933 metų gegužės 4 dieną), taip pat Kašėtų mokykla dar veikė 1933/34 mokslo metais. Joje 1932/33 ir 1933/34 moklso metais mokytojavo Mikalojus Luneckas, mokėsi 22 ir 24 vaikai. 1934/38 mokslo metais „Ryto“ draugijos mokyklos Kašėtose nebuvo. 1939 metų rugsėjo 14 dieną Kašėtų gyventojai lenkų valdžios prašė koncesijos lietuviškai mokyklai. V. Martinkėnas dar mini, kad 1932 metų rugsėjo 9 dieną „Rytas“ įkūrė skaityklą, kurioje dirbo buvę „Ryto“ mokytojai: Z. Krivelienė, O. Navikienė, S. Kazėnas, J. Vidžiūnas. 1936 metais valdžia skaityklą uždarė. „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.72-73. Matyt, čia vėl turime atvejį, kai veikė slapta mokykla ir legali skaitykla.

Apie pačią Kašėtų  mokyklą, skaityklą ir skyrių fonde išlikę 1927-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.275 D.1-3.

[clxii]Darželių mokykla greičiau buvo uždaryta ne 1929 metais, kaip rašo Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.45, bet 1930 metais, tik neaišku kurį mėnesį. Gali būti, kad net uždaryta ji dar veikė slaptai iki 1929/30 mokslo metų pabaigos, nes „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.26 rašoma, kad 1929/30 mokslo metais mokėsi 26 vaikai.  Apie pačią Darželių  mokyklą fonde išlikę 1924-1934 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.35 D.1-3.

[clxiii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.14, L.14v.,L.15, L.15 v.,//Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1932 metų balandžio 24 dienos protokolas

[clxiv]Mokykla Musteikoje veikė nuo 1924 metų. 1931/32 mokslo metais, kai „Ryto“ draugijos rūpesčiu buvo pastatytas  mokyklai  naujas namas, mokytojavo Marija Šimanskienė, mokėsi 36 vaikai. Ji mokytojavo ir 1932/33 mokslo metais, mokėsi 43 vaikai. 1933/34 ir 1934/35 mokslo metais mokytojavo Pranė Makarevičienė. Šiais, paskutiniais mokslo metais (mokykla uždaryta 1935 metų birželio 16 dieną), mokėsi 50 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.112.  Nuo 1935 metų rugsėjo iki 1936 metų gegužės 22 d. veikė „Ryto“ skaitykla, kurios vedėja buvo Leokadija Šimkutė-Pačkauskienė. Vincas Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.94.Apie pačią Musteikių mokyklą ir skaityklą fonde išlikę 1913-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.291 D.1-16.

[clxv]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 17., L17 v., L. 18.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1933 metų balandžio 30 dienos protokolas

[clxvi]Lynežeryje nuo 1930/31 iki mokyklos uždarymo 1936 06 30 mokytojavo Zuzana Luneckaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.93. Apie pačią Lynežerio mokyklą ir skyrių fonde išlikę 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.324 D.1-2.

[clxvii]1933/34 mokslo metais Randamonių mokykla greičiausiai veikė slaptai. Pagal „Ryto“ draugijos mokyklų, skaityklų ir skyrių 1913-1939 metų statistikoje – LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.143 paskutiniai lenkų valdžios patvirtinti mokslo metai buvo 1932/33. Mokytojavo Juozas Brazauskas, mokėsi 30 vaikų. 1934 metų birželio 15 dieną mokykla buvo uždaryta. Apie pačią Randamonių mokyklą išlikę 1929-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.347 D.1-8, skyrių ir skaityklą 1924-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.322 D.1-2.

[clxviii]Bižų mokykla veikė nuo 1926 metų (koncesijuota 1926 09 29, ji pratęsiama iki 1932/33 metų). Visą laikotarpį mokytojavo Elena Čibiraitė, mokėsi atitinkamai 41, 38,32, 38,37,35,31 vaikai. Mokykla uždaryta 1935 metų birželio 15 dieną (ne birželio 14, kaip tvirtina V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.37). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.16. Apie pačią Bižių mokyklą išlikę 1926-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.123 D.1-13.

[clxix]Bieliūnų mokykla Rodūnės valsčiuje, Lydos  apskrityje pirmą kartą buvo uždaryta 1927 10 05, antrą-  1933 04 22. Veikė nuo 1924  metų. 1924/25 ir 1925/26  mokytojavo Stasys Kazėnas (mokėsi po 28 vaikus), 1926/27 Stasys Jankauskas (mokėsi 28 vaikai), 1927/28 Povilas Eidukonis (mokėsi 28 vaikai), 1928/29 – Juozas Vidžiūnas (mokėsi 28 vaikai), 1929/30 Kazys Šimas (mokėsi 27 vaikai), 1930/31 Kazys Lelka (mokėsi 20 vaikų), 1931/32 ir 1932/33  – Elena Liutkevičiūtė (mokėsi 14 ir 18 vaikų). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.12. Plačiau apie Bieliūnų mokytojų vargus bendraujant su lenkų valdžios atstovais žr. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.33.Apie pačią Bieliūnų mokyklą išlikę 1924-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.1 D.1-4, taip pat 1930-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.2 D.1-6.

[clxx] Mokykla uždaryta 1933 metų balandžio 22 dieną. Iki 1926 metų nebuvo jokios mokyklos. 1926 metais įsteigta „Ryto“ mokykla. 1926 metų rugpjūčio 30 dieną mokykla koncesijonuota (ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 mokslo metais mokytojavo Veronika Čibiraitė ir Vincas Dailydka (mokėsi 28 vaikai), 1927/28 – Adolfas Razukevičius (mokėsi 30 vaikų), 1928/29 – Antanas Bubulis (mokėsi 17 vaikų), 1929/30 – Kostas Leonavičius (mokėsi 17 vaikų), 1930/31 – Petras Vaitulionis (mokėsi 17 vaikų), 1931/32 ir 1932/33 Marija Matkevičiūtė (mokėsi 24 ir 23 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.77. Plačiau apie lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklos mokytojų darbą rašo V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.74-75. Apie pačią Keižių mokyklą išlikę 1926-1933 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.64 D.1-8.

[clxxi]Mokykla uždaryta ne 1934 metų gegužės 9 dieną, kaip rašo V. Martinkėnas (minėtos knygos p. 83), bet 1934 metų birželio 15 dieną.LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.89. I919/26 mokslo metais mokyklos Latežeryje nebuvo. Ji įkurta 1926 metais, koncesijuota 1927 metų balandžio 8 dieną (ji buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 ir 1927/28 mokslo metais mokytojavo Stasė Mališkaitė (mokinių skaičius nežinomas). 1928 metų rugpjūčio 27 dieną mokykla buvo koncesijuota, bet nepatvirtintas joks mokytojas. (Čia V. Martinkėno tekstas sutampa su šaltiniu, kuriuo, beje jis pats ir remėsi. Aut.past.) 1929/30, 1930/31, 1931/32 ir 1932/33 mokytojavo Viktorija Jasiulytė (patvirtinta 1929/30 mokslo metams 1929 08 29, 1930/31 – 1930 05 08 ir 1931/32 – 1931 07 31). 1931/32 mokėsi 23, 1932/33 – 17 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.89. Kad ji būtų patvirtinta 1932/33 mokslo metams žinių šaltinyje nėra (V. Martinkėnas savo knygoje, p.83, rašo, kas nuo 1929 iki 1933 metų mokykloje buvo patvirtinama Viktorija Jasiulytė). Tai galėjo būti viena iš formalių priežasčių, leidusių lenkų valdžiai 1933/34 mokslo metams nesuteikti Latežerio mokyklai koncesijos ir tvirtinti mokytojo. Aut. past. Mokyklos nebuvimą galbūt kažkiek kompensavo „Ryto“ skaityklos įkūrimas. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1933 metų rugsėjo 26 dienos veikė „Ryto“ skaitykla, kurioje dirbo Stasė Kazlauskienė. Skaitykla buvo uždaryta 1936 metų birželio 25 dieną. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.83. Apie pačią Latežerio mokyklą fonde išlikę 1926-1936 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.335 D.1-7

[clxxii]Pelegrindos mokykla uždaryta 1932 metų gegužės 5 dieną. Mokykla įkurta 1922 metais. 1923/26 – neveikė. 1926 metų liepos 6  dieną koncesijuota (ji pratęsta iki 1932/33 mokslo metų). 1926/27 mokytojavo Antanas Bubulis (patvirtintas 1926 07 15), 1927/28, 1928/29, 1929/30 – Zuzana Luneckaitė (patvirtinta 1927 11 21, kitų patvirtinimų datos nežinomos, 1927/28 mokėsi 22, 1929/30 – 25 vaikai), 1930/31 – Julija Kušelevičienė (patvirtinta 1930 08 20, mokėsi 28 vaikai), 1931/32 ir 1932/33 – Jadvyga Matuzaitė (patvirtinta 1931 07 17, kito patvirtinimo data nežinoma, 1931/32 mokėsi 35, 1932/33 – 33 vaikai). . LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.129. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1933 metų gruodžio 15 dienos buvo įkurta „Ryto“ skaitykla, kurią valdžia uždarė apie 1936 metus. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.102. Apie pačią Pelegrindos mokyklą fonde išlikę 1926-33 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.185 D.1-8.

[clxxiii] Paąžuolės mokykla uždaryta 1933 08 19. Mokykla įkurta 1913 metais, atkurta 1923. 1923/24 mokytojavo Marija Šimanskienė. Mokykla koncesijuota 1924 metų spalio 8 (koncesija buvo pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27, 1927/28, 1928/29 mokytojavo Adomas Kriaučiūnas (mokėsi 40,38,35,31,28 vaikai), 1929/30 – Vytautas Borisevičius ir Ona Lužytė (mokėsi 43 vaikai). 1930/31, 1931/32 ir 1932/33 – Leokadija Šimkutė (mokėsi 42,33,30 vaikų). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.119. Apie pačią Paąžuolės mokyklą fonde išlikę 1913-33 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B.173 D.1-5.

[clxxiv]Paliūnų mokykla uždaryta 1933 05 04. Mokykla įkurta 1926 metais, koncesijuota 1927 metų vasario 15. 1926/27 mokytojavo Petras Vaitulionis (mokėsi 40 vaikų). Nors koncesija buvo pratęsiama, mokykla veiklą, lenkų valdžiai netvirtinant mokytojų, po ilgesnės pertraukos pradėjo veikti tik 1930/31 mokslo metais. 1930/31, 1931/32, 1932/33 mokslo metais mokytojavo Vincas Vaicekauskas (mokėsi 70, 69, 54 vaikai). Jo padėjėjais 1931/32, galbūt ir 1932/33 mokslo metais dirbo mokytojai M.Bigelis ir S.Aulaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.122. Fonde yra išlikę Suvalkų apskrityje buvusios Paliūnų mokyklos, taip pat skyriaus 1926-1939 metų laikotarpio dokumentai LMAVB RS F.67 B.174 D.1-9.

[clxxv]Žagarų mokykla uždaryta 1933 08 19. 1916 ji pirmą, 1928 antrą kartą atkurta. 1928 metais koncesijuota (koncesija buvo pratęsiama iki 1932/33 moklslo metų).1928/29, 1929/30, 1930/31 mokytojavo Jadvyga Kazlauskaitė (mokėsi 36,37,41 vaikai),1931/32 ir 1932/33 Jadvyga Liutkevičiūtė (mokėsi 32 ir 33 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.198. V.Martinkėnas pažymi, kad nuo 1935 metų rugsėjo 25 dieną buvo įkurta „Ryto“ skaitykla, o jos vedėja paskirta Irena Brazinskienė. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.131. Apie Žagarų mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1927-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 114 D.1-2

[clxxvi] Zabarninkų mokykla buvo uždaryta 1933 08 19. Mokykla įkurta 1924 arba kaip nurodo V. Martinkėnas – 1925 metais.  Koncesijuota 1926 03 19 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25 ir 1925/26 mokslo metais  mokytojavo Julija Plenytė (mokėsi 27 ir 37 vaikai), 1926/27 – Bernardas Černiauskas (mokėsi 35 vaikai), 1927/28 – Antanas Bubulis (mokėsi 33 vaikai), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32, 1932/33 – Stasė Mališkaitė (mokėsi 25,38, 41,44, 46 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.195. V.Martinkėnas pažymi, kad 1934 metais veikė „Ryto“ skaitykla. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.130. Apie Zabarninkų  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1926-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 118 D.1-2

[clxxvii]Apie šią greičiausiai slaptą mokyklą žinoma tiek, kad  1925 metų vasario 25 dieną gyventojai prašė koncesijos mokyklai, bet tų pačių metų gegužės 16 dieną gavo neigiamą atsakymą. 1932/33 slapta (nėra duomenų, kad būtų įkurta ir koncesijuota mokykla, patvirtintas mokytojas) mokytojavo Vincas Dubauskas. Mokėsi 90 vaikų. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.195. V.Martinkėnas pažymi, kad 1926 metais lietuvių Šv.Kazimiero draugijai pavyko gauti koncesiją mokyklai (faktas, kad lietuvių draugijos bendradarbiavo), bet nebuvo patvirtinamas mokytojas. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.124. Apie Vaičiuliškės mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 45 D.1.

[clxxviii]Mardasavo mokykla uždaryta 1934 06 15. Mokykla įkurta 1923, koncesijuota 1928 09 30 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1928/29, 1929/30 mokytojavo Pranas Stasionis, 1930/31, 1931/32 – Emilija Pečiulytė (mokėsi po 25 vaikus), 1932/33 Jonas Navickas ir Pranas Stasionis (mokėsi 17 vaikų), 1933/34 – Ona Ridziauskaitė. LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.100. Apie Mardasavo  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1923-1934 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 162

[clxxix] Ratnyčios mokykla uždaryta 1934 06 05. Mokykla įkurta 1923, koncesijuota 1924 10 09 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1923/24, 1924/25 mokytojavo Petras Stakauskas (mokėsi 64 ir51 vaikai), 1925/26, 1926/27 – Pranė Anusevičiūtė (mokėsi 49 ir45 vaikai), 1927/28 Katrė Norkūnaitė (mokėsi 36 vaikai), 1928/29, 1929/30, 1930/31, 1931/32, 1932/33 – Gertrūda Gudolaitytė (mokėsi 30, 35,41,36,35 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.144. V.Martinkėnas pažymi, kad  nuo 1933 metų rugsėjo iki 1936 metų veikė „Ryto“ skaitykla (vedėjavo S.Kazlauskas). V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.108. Apie Ratnyčios  mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 224 D.1-11

[clxxx] Kapiniškės mokykla uždaryta 1934 06 05. Mokykla įkurta 1924, koncesijuota 1925 04 06 (ji pratęsiama iki 1932/33 mokslo metų). 1924/25, 1925/26, 1926/27 mokytojavo Juzė Vaicekavičiūtė, 1927/28 – Juzė Trainavičiūtė, 1928/29 – Petras Mačiulis (mokėsi 21 vaikas), 1929/30, 1930/31 – Petras Večkys (1929/30 mokėsi 22 vaikai), 1931/32, 1932/33 – Teofilis Sukackas (mokėsi 45 ir46 vaikai). LMAVB RS F.67 B.208 D.1 L.72. V.Martinkėnas pažymi, kad 1933 metų spalio 31 jau veikė „Ryto“ skaitykla (vedėja M.Malinauskienė-Šimanskienė). 1934 m. skaityklai vadovavo J.Duksa; 1936 metų gegužės 20 d. skaitykla buvo uždaryta. V. Martinkėnas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989 p.71. Apie Kapiniškės mokyklą ir skyrių fonde yra išlikę 1925-1939 metų dokumentai LMAVB RS F.67 B. 76 D.1-5

[clxxxi]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 19 v., L.20, L. 20 v., L.21, L.21v., L22.// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1934 metų balandžio 29 dienos protokolas

[clxxxii] LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L. 23 v., L.24, L. 24 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1935 metų gegužės 12 dienos protokolas

[clxxxiii]LMAVB RS F.67 B. 307 D.2 L.26, L. 26 v., L.27, L. 27 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1936 metų kovo 22 dienos protokolas

[clxxxiv]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.29, L.29 v., L.30// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1937 metų kovo 21 dienos protokolas

[clxxxv]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v.,// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1939 metų birželio 25 dienos protokolas

[clxxxvi]Dainavos mokykla buvo Varėnos valsčiuje, Vilniaus apskrityje. Veikė nuo 1922/23 mokslo metų. Tais metais mokė mokytoja Barbora Povilaitytė, mokėsi 62 mokiniai. 1923/24 mokė mokytojas Dominikas Matkevičius, mokėsi 48 mokiniai. 1924 metų birželio 28 dieną lenkų valdžiai buvo pateiktas gyventojų prašymas, 1924 metų spalio 13 dieną Dainavos mokyklai suteikta koncesija. Ji buvo pratęsiama iki 1932/33

[clxxxvii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33

[clxxxviii]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v.,

[clxxxix]LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.33 v., L.34

[cxc] Martinkėnas Vincas „Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais“ Vilnius, 1989  p. 16

[cxci] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.34

[cxcii] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.35// Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ visuotinio susirinkimo 1940 metų kovo 8 dienos protokolas

[cxciii] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.35 v.,

[cxciv] LMAVB RS F.67 B.307 D.2 L.34 v.,

[cxcv] LMAVB RS F.67 B.283 D.5 L.1-2, L. 2.,3

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ išleido prancūzų istoriko Renė Martel‘io knygą „Lenkija ir mes“. Potekstėje užrašyta: „Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“.

Ši studija Paryžiuje pasirodė seniai – 1928 m. Deja, lietuvių skaitytojai tokią aktualią knygą gali gauti į rankas tik dabar.

Kodėl ji apie Lenkiją? Mat „tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik ją globojusios Prancūzijos dėka. Ir tai padaryta kitų, laisvės siekusių tautų – lietuvių, baltarusių bei ukrainų – sąskaita, ilgam pasmerkiant jas okupacijos skausmams ir kančioms. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje – 3-iojo pradžioje Prancūzijoje buvo padaryta mistinė išvada: jeigu  sukursime „didelę ir galingą“ Lenkiją, ši tarnaus kaip patikima atsvara ir vokiečiams, ir sovietams. 

Renė Martel knygos „Lenkija ir mes” viršelis

Buvo fantazuojama: girdi, lenkų kariuomenė – tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. Lenkų politikai sakė, jog Lenkija bus pajėgi atlikti tokį vaidmenį, jei „ją atkursime“ Abiejų Tautų Respublikos (Rżečcpospolitos) ribose, t. y.  užgrobus kitų tautų žemes. Būtent Prancūzija čia Lenkijai ir padėjo. Iš dalies lenkų šovinistai savo tikslus pasiekė. Betgi prancūzai greitai pamatė, kad Lenkijos „strategai“ sukūrė naująjį tautų kalėjimą, šmėklą, stovinčią ant molio kojų.

Mat lenkų užmačių rėmėjai greitai suprato, kad Lenkija – labai ir labai silpna, nestabili. Joje žiojėjo atsivėręs tikrai  pavojingų konfliktų židinys Rytų Europoje. R. Martelʼis rašo: „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne“. Iki tol, pasirodo, daugelio prancūzų protus buvo apkrėtusios daugybės mitų ir fantazijų bacilos. Lietuviško vertimo leidėjas A. Andriušaitis iškrapštė gana įdomios faktologijos: pasirodo, jau Pirmojo pasaulinio karo metais lenkai labai intensyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Austrija–Vengrija. Tada centrinės Europos imperijos irgi ketino sukurti „didžiąją“ Lenkiją – kaip užkardą prieš Rusiją. Vadinasi, jau tada jos politiškai tenkino lenkų šovinistų užgaidas ir imperialistinius planus.

Tam, pavyzdžiui, 1916 m. buvo suklastoti gyventojų surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, t. y. buvo stengiamasi visus gyventojus paskelbti lenkais. Kas tam priešinosi, iš tų buvo atimtos maisto kortelės, t. y. žmonės pasmerkti badui ir mirčiai[1]. Bet pasikeitė karo eiga, ir lenkai tučtuojau peršoko Santarvės pusėn. Generolo Halerio kariuomenė staiga išdygsta Prancūzijoje, kuri, „apginkluota prancūzų, anot knygos autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais“.

Ir būtent čia prancūzų istorikas išryškina lenkų klastingumą. Mat tik neseniai uoliai kolaboravę su vokiečiais, t. y.  kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau jie, lenkai, ėmė kaltinti kitas tautas, apšaukdami jas „vokiečių ir sovietų statytiniais“. O „kova prieš bolševizmą“ jie naudojosi kaip priedanga savo plėšriems imperiniams kėslams įgyvendinti. Knygos autorius aprašo, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją kuo labiau  sukompromituoti Santarvės valstybių akyse. Ir visur visada lenkiškąją kortą šioje ir kitose istorijose lydėjo klasta, melai, intrigos, šmeižtai.

Renė Martelʼis, įsigilinęs į mūsų tautų istoriją ir santykius, neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Lenkijos okupaciją jis vadina naujuoju tautų kalėjimu. Beje, knygos autorius plačiau nušvietė ir Lenkijos valdžios taikomą terorą prieš žydus bei vokiečius.

Žodžiu, iki Antrojo pasaulinio karo Prancūzija jau buvo galutinai nusivylusi Lenkija. Čia pacituosiu ikikarinio Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos felońs (išdavikus). Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj“[2]. Visos R.  Martelʼio prognozės pasitvirtino.

Leopoldas Stanevičius, šio teksto autorius.

Knygos autorius tada nežinojo apie siaubingus dalykus, kurie SSRS lydėjo stalininę industrializaciją, kolektyvizaciją, apie dirbtinai sukeltą Holodomorą Ukrainoje ir kitur. Ir jis, žinoma, nesti joks marksistas, kaip jį kaltino lenkai. Tuo labiau kad jis gana kritiškai vertina tuometinę Ukrainos Liaudies Respubliką už tai, kad jos vadovas Simonas Petliūra atiduodavo savo tautos žemes Lenkijai, kad nesugebėjo sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietinei, tiek lenkų ekspansijai.

Šiaip ar taip, knygos pabaigoje autorius pranašauja, kad tikrai atsikurs nepriklausomos Ukrainos, Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas etnines savo žemes.

Kaip rodo knygos turinys, ir po 85 metų autoriaus numatymai ir įžvalgos neprarado savo aktualumo, nes, kaip matome, Lenkijoje vėl kelia galvą įžūlus šovinizmas ir revanšizmas, o skystablauzdė Lietuvos valdžia bei jos ministrėliai dažniausiai keliaklupsčiauja lenkų imperiniams gaidžiams – R. Sikorskiui, ekslietuviui grafui Komarovskiui, kuris, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia pasitarė su Maišiagalos reakcingais kunigais, su bendruomene, o tik po to nuvyko kalbėtis su prezidente D. Grybauskaite.

Renė Martel‘is, išsklaidydamas Prancūzijos ir Lenkijos draugystės mitus, rašo, kad „…toji draugystė šiandien lemia nelaimę: ji stumia mūsų šalį į prarają ir kelia prieš ją Europos neapykantą ir priešiškumą“ (14 p.).

Kodėl didesnės, galingesnės Europos valstybės ilgą laiką neteikė Lenkijai didesnės reikšmės? Mat jos žinojo, rašo R. Martel‘is, kad Lenkija silpna, nepagydomai silpna, ir tokia buvo visada (15 p.) (cituoti 15–16 p., žr. pabr.).

Lenkų aristokratija? Taip, bet ji – „… pati netobuliausia iš visų, kaip rašė Monteskjė. Liaudis „buvo tų kilmingųjų vergai“. Tai buvo respublika, bet pati anarchiškiausia ir <…> nelaisviausia: „įstatymai numatė kiekvieno laisvę, o rezultatas buvo visuotinė priespauda“ (23 p.).

Ruso priekaištavo Lenkijai dėl anarchijos ir vienybės stokos. Jos „Ekonomika visiškai netvarkinga, kariuomenės nedaug arba jos visai nėra, karinė drausmė neegzistuoja, jokios tvarkos, jokios subordinacijos. Šalis nuolat susiskaldžiusi viduje, iš išorės jai nuolat gresia pavojai, ji visiškai nusilpusi ir priklausoma nuo kaimynų kaprizų“ (23 p.).

Bet visus pranoko garsusis Volteras, kuris net plojo sužinojęs, kai Lenkija buvo padalyta pirmą kartą (23 p.). Tiesa, jį – savotišką Europos orakulą – bus paveikę jo šališki ryšiai su Prūsijos Frydrichu ir Rusijos Jekaterina. Iš jo laiško Frydrichui: „… tai genialu“ (24 p.). Jis piktinosi ta lenkų teise – liberum veto, todėl Jekaterinai II rašė, jog „…šimtą kartų kaltesni yra Čenstakavos Dievo Motinos garbintojai“ (24 p.).

Enciklopedijoje, kritikuodamas lenkų anarchiją, Didro įvardijo svarbiausią šio krašto kančių priežastį: privilegijuotą aristokratų padėtį: „Tautos kamienas velka baudžiavą, o kilmingieji elgiasi kaip tik užsigeidžia“.

Suktas lenkų aristokratijos advokatas Riuljeras rašė, kad „lenkų bajorija, norėdama likti visiškai nepriklausoma, atėmė iš valdžios bet kokias galias“. Mat Lenkijos ponas, padaręs ir didelį nusikaltimą, „negali būti sulaikytas anksčiau, nei bus nuteistas Seime, o tai atveria jam duris pasprukti“ (25 p.)

Neminėsiu čia Galicijos tragedijos, kai lenkų šovinistai, gudraudami, girdi, kovojame su bolševikais, iš tikro greit užėmė ir Galiciją, ir Brest-Litovską, Pinską, Gardiną, Vilnių (čia maršalas J. Pilsudskis įjojo 1919 m. balandio 19 d.). Visur lenkų  legionieriai (net 4 dienas) žudė žydus: Pinske jie sušaudė 100 izraelitų, atėjusių pasiimti maisto produktų, atsiųstų iš Amerikos. O balandžio 25 d., užėmus Lydą, lenkų  kariuomenė nušlavė visą žydų kvartalą. Taigi visa Lenkija tada šventė Velykas, o jos ginkluoti sūnūs medžiojo žydus. Cenzūros spaudžiama, Prancūzijos spauda tada tylėjo… (95 p.).

Ir ką jūs manote? Lenkų vadai atmetė visus Santarvės raginimus nutraukti smurtinio karo veiksmus ir liautis liejus kraują. Santarvė net nesidomėjo Ukrainos likimu, o derėjosi tik su lenkais, leido jiems užimti visą Rytų Galiciją ir ten steigti civilinę administraciją. Taigi ten tada ne Santarvė diktavo politiką, o jau patys nacionalistai lenkai. Ukrainos pasiuntinybė rašė: „Silpstame kovodami su bolševikais, nes mus dar puola lenkai“ (97 p.). Tuo labiau kad iš Antantės lenkai gavo materialinę ir moralinę paramą (97 p.). Pono Paderevskio teiginiai, kad lenkai Galicijoje kovoja su bolševikais, yra klaidingi, rašė Ukrainos atstovas Sidorenka. Taigi Antantės valstybės tada padėjo ne Ukrainai, o Lenkijai.

Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė (Rytų Galicijos) buvo vienintelė tvirtovė prieš bolševikus, o lenkai, puolę Vakarų ukrainų kariuomenę, kovojančią su bolševikais, pasirodė esą bolševikų sąjungininkai“ (98 p.).

R.Martelis rašo: „Galicijoje… buvo šaudoma, kariama, kankinama, sodinama į kalėjimus, vagiama, konfiskuojama“ (99 p.). Lenkai čia neėmė belaisvių, kad dėl šių jiems nebūtų rūpesčių. Pavyzdžių čia neužrašinėjau, nes nesiruošiau politinei ar istorinei konferencijai. Užbaigsiu tepridurdamas: lenkų kariškiai žudė Vakarų ukrainus net ligoninėse (100 p.).

Lietuvoje: o kas vyko čia? Lietuvių emigrantai dar 1915 m. rinkosi Berne, 1916 m. – Hagoje, 1917 m. – Stokholme, ir vieningai buvo nuspręsta: naujoji Lietuva „neturi susisaistyti ryšiais su jokia kaimynine valstybe. 1917 m. Vilniuje Lietuvių konferencija balsavo už rezoliuciją (vokiečių valdžia ją draudė skelbti): „Tik nepriklausoma Taryba buvo išrinktas Antanas Smetona, būsimas valstybės vadovas“.

1918 m. lenkai reikalavo: „reikia politinės Lietuvos sąjungos su Lenkija“. Lietuviai: „pripažinkite Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių!“ (146 p.).

Rezultatas? Neturėdama kariuomenės, Lietuva pralaimi: 1919 01 05 lenkai užima Vilnių. Aneksavo jį.

Toliau – nepasakosiu. Įsigykite šią nepaprastą prancūzų istoriko knygą ir praturtėsite, įsigysite daug žinių.

Tepridursiu štai ką: Pilsudskis Antantės kaltintojams melavo, jog jo neklausęs generolas L. Želigovskis, pats žygiavęs į Lietuvą. O maršalo Pilsudskio traukinyje, pasirodo, gražiai susirinkę lenkų generolai iš anksto viską aptarė, sutarė ir paskyrė būtent L. Želigovskį užimti „Litwą Sródkową“. Netoli Lydos ekslietuvis Pilsudskis pats apžiūrėjęs Vilniaus  okupacijai rengiamą kariuomenę (151 p.). Tam skirtos 1-oji, 3-ioji legionierių divizijos, pulk. Koco savanorių divizija ir dvi vadinamosios lietuvių–baltgudžių divizijos.

XXX

Apie šio straipsnio autorių Leopoldą Stanevičių.

L. Stanevičius – ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas. Yra parašęs 10 knygų, suredagavęs ne vieną literatūrinį leidinį įvairioms leidykloms, aktyviai reiškiasi įvairiuose poetiniuose renginiuose. Išmėgintas L. Stanevičiaus literatūrinis arkliukas – satyra ir humoras. L. Stanevičius – aktyvus Medardo Čoboto Trečiojo Amžiaus Universiteto (MČTAU) Politologijos, Istorijos, Literatūros fakultetų klausytojas.  Kiekvienais mokslo  metais Leopoldas skaito paskaitas ir veda diskusijas Politologijos fakulteto klausytojams politinėmis ir istorinėmis temomis.

20-mečio proga už aktyvią veiklą universitete Leopoldui Stanevičiui suteiktas MČTAU Garbės lektoriaus vardas.

2016.12.31; 06:22

[1] Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. 2011, p. 176–180.

[2] P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje taryboje. V., 1991, p. 156–157.

Lietuvai turėtų būti įdomu, kaip pasibaigs Gdanske teisiamo kadaise į Lenkijos Seimą patekti troškusio Alekxanderio Kosso teismas. A.Kossas kaltinamas, kad savo rinkimų programoje kurstė neapykantą Lietuvai. 

Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.
Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

Būtent jis savo rinkiminėje programoje teigė, kad „Vilnius privalo būti grąžintas Lenkijai“. Jis net neatmetė galimybės, jog Vilnių lenkai gali atsiimti jėga“, jog „Lenkijos kariuomenė be didelio vargo užimtų visą Lietuvą“.

Šis lenkas taip pat šūkaliojo, esą ir Ukrainos miestas Lvovas privalo būti grąžintas Lenkijai. Net ir dėl Krymo priklausomybės Ukrainai abejota.

Taigi Lenkija, pasirodo, turi savąjį Vladimirą Žirinovskį. Dabar labai svarbu, kokios bausmės sulauks šis antilietuviškų bei antiukrainietiškų pažiūrų lenkas.

Jei A.Kossas bus nubaustas menkute pinigine bauda, – viena, jei sės į kalėjimą dviems metams, – visai kas kita. Lenkiškosios Temidės verdiktas galbūt leis prognozuoti, koks tikrasis Varšuvos požiūris į Lietuvą – labai priešiškas ar pakenčiamai santūrus.

Nuotraukoje: skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

2016.10.29; 05:39

Minėsime  95 metus, kai Lietuvos Respublika Širvintų ir Giedraičių mūšiuose apsigynė ir 67 metus,  kai ilgaamžė istorinė sostinė Vilnius teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai.

Ta proga spalio 27 d. 15 val. Vilniaus mokytojų namų  Didžiojoje salėje įvyks konferencija, kurioje aptarsime pietryčių Lietuvos okupaciją ir jos padarinius šiandienai. Kalbės istorikas P. Kruopis, hab.dr. K. Garšva, politologas V. Sinica, Seimo narys R. Kupčinskas, Dieveniškių  technologijų ir verslo mokyklos direktorė I. Šedienė, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ tarybos narė N. Balčiūnienė, visuomeninių  organizacijų atstovai, mokytojai.

Continue reading „Talka Lietuvos valstybinei kalbai Vilniaus atgavimo dienomis”

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su politologu, patriotinio jaunimo organizacijos „Pro Patria“ atstovu Vytautu Sinica. Svečią kalbina slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

– Atidžiai perskaičiau Jūsų paskutiniuosius straipsnius, kuriuose gvildenate Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius.

Omenyje turiu publikacijas „Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją“ ir „Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai“.

Continue reading „Vytautas Sinica: Lietuvai reikėtų imtis aktyvių veiksmų…”

„Palikime istoriją istorikams“ – buvo dažnai kartojama 1993 m. Lietuvos ir Lenkijos derybose dėl sutarties, Lietuvai reikalaujant preambulėje paminėti Lenkijos padarytą skriaudą 1920 m. spalį – Vilniaus okupaciją ir aneksiją. Lietuva nusileido, ir 1994 m. sutartis buvo pasirašyta.

Bet Lenkija nepaliko pačių istorikų, ir po 20 metų Lietuvoje ėmė ryškėti Lietuvos istorijos lenkiškieji naratyvai. Toliaregiškai jau pašaudo ir toliašaudė artilerija – mėginama reabilituoti J. Pilsudskį su L. Želigovskiu, vaizduojant juos kaip didelius Lietuvos draugus, norėjusius atkurti didžiąją Lietuvą, nors ir be pačių lietuvių sutikimo. Vienas tokių mėginimų yra VDU istoriko prof. Šarūno Liekio straipsnis laikraštyje „15 min.“, pavadintas „Esminis klausimas – kodėl Liucjanas Želigowskis stojo Lenkijos, o ne Lietuvos pusėn?“

Continue reading „Iš istorikų apkasų”