Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinio susivienijimo Vilniaus skyriaus susirinkime kandidatu Vilniaus mero rinkimuose iškeltas partijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica.
 
„Vilniaus situacija paradoksali: tai nuostabus, ekonomiškai stiprus, žalias ir turtingos istorijos miestas, kurio daugumą problemų sukuria chaotiška miesto plėtra ir šiandien pačios savivaldybės vykdomi pokyčiai. Atrodo, kad meras su komanda siekia sunaikinti Vilniaus savitumą, kopijuodamas įvairias užsienio praktikas, o kasdienį vilniečių gyvenimą kuo labiau apsunkinti. Nematyti, kad kas stotų ginti Vilniaus nuo šios savivalės“, – pranešime spaudai teigia V. Sinica.
 
„Nueinanti administracija paskelbė Vilnių Europos G tašku. Mes sakome, kad Vilnius – unikali Lietuvos sostinė ir tą savitumą būtina išryškinti. Judėjimas ir gyvenimas mieste turi būti patogus tiek vairuojantiems, tiek pėstiesiems, o miesto veidas – žalias ir istoriškas, neuždengtas trinkelėm ir stiklainiais“, – akcentuoja kandidatas.
 
Jo teigimu, Vilniuje svarbiausia pagaliau įtraukti vilniečius į sprendimų priėmimą, kurti iš tiesų demokratinę savivaldą, nutraukti lėšų švaistymą beprasmiams ar net žalingiems dabartinės miesto valdžios projektams (gatvių siaurinimui, „žaliajai bangai“), užtikrinti maksimalų skaidrumą ir spręsti patiems vilniečiams aktualiausias švietimo prieinamumo, šildymo kainų, susisiekimo (įskaitant parkavimą) problemas.
Vilniaus senamiestyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Artimiausiu metu Vilniaus laukia daugybė iššūkių ir labai svarbu, kas ir kaip juos pasitiks. Žinoma, vilniečiai gali vėl ir vėl rinktis tuos pačius, buvusius valdžioje žmones, vis tas pačias idėjas ir skandalais apipintas partijas. Bet jie turi ir unikalią progą pasirinkti jauną, valdžioje nebuvusį žmogų ir politinį judėjimą, kviečiantį susigrąžinti Vilnių į vilniečių rankas“, – sako V. Sinica.
 
Nacionalinis susivienijimas skelbia, kad Lietuvoje nėra užtikrinama tikroji savivalda, valdžia nuleidžiama gyventojams iš viršaus ir tą galutinai pakeisti galima tik įstatymų pataisomis Seime. Tačiau, kaip pranešime spaudai akcentuoja Vytautas Sinica, būtina jau dabar dalyvauti savivaldos rinkimuose ir rodyti pavyzdį, kaip galėtų atrodyti iš tiesų demokratiška ir skaidri savivalda.
 
Vilniaus universiteto doktorantas Vytautas Sinica buvo vienas Nacionalinio susivienijimo kūrimo iniciatorių ir šios partijos vicepirmininkas. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo Rytų Europos studijų centre, Seime ir Europos Parlamente, privačiame sektoriuje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.08.31; 07:11

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje triukšmingai aptartas kelių kunigų viešas komentavimas apie tai, kaip katalikams derėtų rinktis Prezidento rinkimuose. Vienas tokių kunigų – antisovietinis rezistentas, Katalikų kronikos leidėjas Robertas Grigas.
 
Kauno arkivyskupijoje su juo kalbamės apie krikščionių laikyseną rinkimų akivaizdoje, santykius su politika apskritai, tradicinių partijų krizę ir paties R. Grigo politinį įsitraukimą. 
 
– Kaip manote, kokiais principais ir vertybėmis turėtų vadovautis katalikas, dalyvaudamas politiniame gyvenime ir rinkimuose?
 
– Šiuos principus labai aiškiai pasako Bažnyčios socialinis mokymas ir Vatikano Antrojo susirinkimo nutarimai. Paprastai sakant, šie principai turėtų derėti su bendruoju tikėjimo, moralės ir doros mokymu. Religija bandantys remtis politikai supaprastindami kartais sako, jog užtenka vadovautis Dešimčia Dievo įsakymų, nors iš tikrųjų tai nėra toks paprastas dalykas. Krikščioniški principai yra svarbūs bet kokioje kasdienėje mūsų veikloje ir asmeniniame, šeimos gyvenime, kultūros kūrime, taip pat ir kataliko dalyvavime politiniame gyvenime.
 
Manau, kad kataliko ir, platesne prasme, krikščionio viešoji veikla nėra skaidoma gabaliukais – kaip žmogus, taip ir vienoks ar kitoks jo viešas reiškimasis yra vientisas. Jeigu žmogus orientuoja savo gyvenimą į aukščiausią būtį, kurią vadiname Dievu, tai vienaip ar kitaip per Kristaus asmenį ir Bažnyčią nuspalvina ir paliečia visas to krikščionio viešos raiškos sritis, tame tarpe ir politinį veikimą. Sakytume, šiam veikimui suteikia net gilesnį dvasinį dėmenį.
 
Mes tai labai gerai matome įstatymuose, siūlomuose krikščionių politikų, kurie ne tik didžiuojasi tuo vardu, bet jį pagrindžia ir realiais savo veiksmais, kurie politine veikla stengiasi laikytis krikščioniškų principų. Man atrodo, to net nereikia deklaruoti žodžiais ar lozungais – tai labai aiškiai pastebima iš praktinio politiko veikimo dabartinėje mūsų situacijoje ar susiduriant su dabartiniais iššūkiais, kuomet krikščionis politikas savo veikla vienareikšmiškai gina gyvybę, kaip Bažnyčia sako, nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, pasisako prieš abortus, už prigimtinę santuoką, vyro ir moters sudaromą šeimą. Čia ir pasireiškia ta bendražmogiškoji prigimtinių vertybių saugojimo politika.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Politikai gali akademiškai, gražiai kalbėti apie krikščionybę ir katalikybę ir net naudotis Bažnyčios socialinio mokymo terminologija bei apibrėžimais, bet kada ateina laikas praktine veikla, siūlomais įstatymais ar balsavimu spręsti principinius klausimus, mes pamatome, jog politikas būtent tada vienaip ar kitaip apsisprendžia. Tuomet ir atsiskleidžia, kiek tikrosios krikščionybės ar ištikimybės deklaruojamiems principams yra politiko veikloje. 
 
– Dilema kaip elgtis kyla ne tik politikams, bet ir rinkėjams. Šiandien dažnai girdime principą: „jūs galite tikėti kuo norite, vaikščioti į bažnyčią, melstis, bet viešajame gyvenime nekiškite savo religinių principų“. Ką galima atsakyti į tokį mąstymą? Ar jis yra pagrįstas, ar diskriminuoja katalikus?
 
– Ši formuluotė mane visuomet asmeniškai skaudžiai paliečia, nes mes, okupacijos metais Lietuvoje gyvenę ir priešinęsi katalikai, krikščionys, tą dar labai gerai prisimename iš sovietmečio patirties. Stalino laikais, kai buvo totalus bet kokios, net ir privačios, tikėjimo raiškos persekiojimas, egzistavo spaudimas ir baudimas už ją. Vėlyvajame sovietmetyje, kada režimas tapo truputį liberalesnis, buvo taikoma ta pati formulė: eikite, melskitės, dalyvaukite pamaldose – tas buvo sakoma ir tikintiesiems, ir kunigams. Ateistinėse paskaitose lektoriai dažnai mėgdavo minėti, jog Konstitucija ir įstatymai garantuoja religinės praktikos ir ateistinės propagandos laisvę.
 
Buvo bandoma sudaryti lygiateisiškumo įspūdį, į kurį mūsų katalikiškojo pogrindžio lyderiai ir pogrindžio spaudos leidėjai, tokie kaip kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ar ses. Sadūnaitė, atsakydavo: tai nėra lygiateisiškumas. Jeigu mes kaip piliečiai esame lygūs prieš įstatymą, mes, kaip ir ateistai, turime teisę ne tik melstis, lankyti dar neuždarytas bažnyčias ar atlikti religines apeigas, bet taip pat skleisti savo pasaulėžiūrą, leisti laikraščius, knygas, turėti galimybę viešai kreiptis į visuomenę per spaudą, radiją ar susirinkimus. Nebuvo net lygiateisiškumo regimybės.
 
Dabar matome įsigalėjusį gana aiškiai atpažįstamą kultūrinį marksizmą, kurio sąlygomis mes, tikintieji, vėl esame brukami į tą patį ankštą narvą. Mums sako pasilikti savo tikėjimą, savo idėjas privačiam gyvenimui, bet viešai gyventi, elgtis, o politikams – mąstyti ir veikti, pagal vyraujančios srovės, mainstream, iš esmės kraštutinio liberalizmo ar sekuliarizmo primetamas taisykles. Ir aš, kaip patyręs sovietinį persekiojimą, vėl išgyvenu tą patį reikalavimą ar nuostatą, kol kas dar ne įstatyminę, bet labai aiškiai jaučiamą – tarsi naują uždarymą, apribojimą ar reikalavimą viešai slėpti ar išsiginti savo pažiūrų.
 
Manau, kad tai išgyvena ne tik kunigai, kurie pagal pašaukimą turi dalintis, skleisti tikėjimą, bet net ir veiklesni krikščionys, katalikai, kurie tikėjimą laiko vertybe ir nori pagal jį pilnavertiškai gyventi visose raiškos srityse, o ne tik tarp keturių savo privataus buto sienų.
 
– Praėjusį lapkritį arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius pasakė, kad Lietuvoje nebėra krikščionis atstovaujančios partijos. Ar jūs sutinkate su tuo ir kodėl?
 
– Taip. Kažkur savo Facebooko pasikalbėjimuose su bičiuliais ar dar leidžiamoje krikščioniškoje spaudoje esu išsakęs panašią mintį. Man atrodo, kad visiems, besidomintiems dabartine idėjine, pasaulėžiūrine situacija Lietuvoje, tai yra akivaizdu. Vienintelė politinė jėga TS-LKD partija, už kurią tradiciškai visą nepriklausomybės laikotarpį balsavo ir turbūt tebebalsuoja daug nuoširdžiai tikinčių, Tėvynę mylinčių, patriotiškai nusiteikusių piliečių, radikaliai nutolo nuo savo pirmykščio pavidalo, kuris buvo jos įsisteigimo metu, kuomet, kaip juokaudamas sakau, vadovai buvo Landsbergis senasis, vyresnysis Saudargas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Patackas, Liudas Simutis ir kiti buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir rezistentai. Tai iš tikrųjų buvo patriotiška, Lietuvos savarankiškumą, lietuvybę, tikėjimo tradicijas ginanti organizacija. Jos balsavimai Seime labai akivaizdžiai rodė, kokias vertybes, kokius įstatymus dauguma TS-LKD narių palaikė ir kokiems priešinosi.
 
Iškalbinga neseniai matyta balsavimo analizė, kuri rodo, kaip prieš dešimtmetį beveik vieningai TS-LKD balsuodavo prieš įvairius bandymus dekonstruoti šeimą, prieš visokias gėjų partnerystes, prieš gyvybei kenkiančių įstatymų priėmimą.
 
Nors dabar ji jau ryškiai pasikeitusi, šią partiją viešai ir toliau beviltiškai bandoma pateikti kaip tokią pat krikščionišką ar konservatyvią. Iš tikrųjų taip nėra. Manau, kad ta dalis – o ji gana nemaža – Lietuvos visuomenės, kuriai yra brangios tradicinės vertybės ir tautiškumas, Lietuvos kaip suverenios valstybės, o ne tik administracinio vieneto Europos Sąjungoje (ES), išlaikymas, ta dalis visuomeniškai aktyvių, sąmoningų piliečių yra likusi be savo partijos, be politikų, kuriuos galėtų nuoširdžiai remti ir pasitikėti. Turiu viltį ir kaip katalikas meldžiuosi, kad greičiau susiburtų ir atsirastų ta visuomeninė ar politinė jėga, kuri ne formaliai, o savo dvasia išreikštų šiuos principus, atstovautų krikščioniškai, tautiškai, konservatyviai mąstantiems piliečiams, kurie galėtų už ją balsuoti ir rinkti į savivaldą bei Seimą.
 
Taip pat, jeigu pavyks kažkokia forma išlaikyti, o dėl daugybės svarbių mūsų Tėvynei priežasčių yra verta dėl to pasistengti, Europos Sąjungą, kuri, norėtume, būtų tėvynių sąjunga ar tam tikras mažųjų tautų išlikimui palankus tautų sąjungos unitarinis junginys, būtų prasminga rinkti ir siųsti nuoširdžiai dešiniojo nusiteikimo atstovus ir į Europos Parlamentą (EP).
 
– Kartu su kitais katalikiško antisovietinio pogrindžio dalyviais vyskupu Jonu Kaunecku, sese Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Monika Gavėnaite prisijungėte prie Vytauto Radžvilo įsteigto komiteto. Kodėl? Juk tai, ko gero, dvasininkams buvo drąsus žingsnis.
 
– Mano gyvenime, manau, yra buvę ir drąsesnių žingsnių (juokiasi – red. past.). Tai buvo natūralus, nuoseklus žingsnis, kadangi šio komiteto žmonės, taip pat ir prof. Vytautas Radžvilas, daugelį metų nuosekliai atstovavo būtent tas vertybes, kurios yra svarbios krikščioniškų, lietuviškų, nepriklausomybinių nuostatų rinkėjams.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
 
Panašu, kad atėjo laikas susiburti tokiai politinei visuomeninei jėgai ir siųsti jos atstovus į europines institucijas, kuriose būtų girdimas didelės dalies Lietuvos piliečių, rinkėjų balsas, kad galėtume daryti įtaką mus veikiantiems ir toliau veiksiantiems ES procesams. Jeigu Vytauto Radžvilo komiteto Susigrąžinkime valstybę atstovai pateks į EP, tikiuosi, kad kartu su kitų konservatyvių, krikščioniškų, tautinių jėgų parlamentarais prisidės prie tolimesnio mūsų buvimo Europos namuose, kartu neprarandant ir vienintelių – mūsų Lietuvos valstybės – namų.
 
– Ačiū už pokalbį.
 
– Ačiū, kad esate. Dieve padėk.

Kalbino Vytautas Sinica
 
Informacijos šaltinis – propatria.lt
 
2019.05.24; 10:24

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turiu norų, kuriems išsipildžius, galėčiau džiūgauti: Naujieji metai – sėkmingas laikotarpis. Pavyzdžiui, būtų šaunu, jei 2018-aisiais nepasitvirtintų tyrimai dėl Donaldo Trumpo aplinkos žmonių slaptų sandėrių su Kremliumi. Tada galėtume dar labiau pasitikėti keistokai kalbančiu, bet kol kas Lietuvai palankiai besielgiančiu naujuoju JAV prezidentu. 

Taip pat džiaugčiausi, jei Krymas sugrįžtų Ukrainai, jei iš Rytų Ukrainos būtų išstumta Rusijos kariauna. Linkiu ir kitoms Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos skriaudžiamoms valstybėms susigrąžinti savo žemes: Moldovai – Padniestrę, Gruzijai – Pietų Osetiją, Azerbaidžanui – Kalnų Karabachą.

Kad šios svajonės išsipildytų, reikia ne itin daug – princpingai kietos Vašingtono laikysenos bendraujant su Kremliumi. Todėl nuolat savęs klausiu – kas tas Donaldas Trumpas? Lietuvoje vyrauja du akivaizdžiai skirtingi požiūriai į JAV prezidentą. Jei iš pradžių baimintasi, kad D.Trampas bus prorusiškas, tai dabar matome, kad jis – žymiai kietesnis Rusijos atžvilgiu nei Barakas Obama.

Taigi man priimtini politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos argumentai: „per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Pabaltyje, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur B.Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V.Putino pagarbą, D.Trumpas vaikšto arkliu“. (15min.lt).

Priimtina ir „The Economist“ analitiko, britų apžvalgininko, Baltijos šalių bičiulio Edvardo Lukaso, iki šiol skeptiškai vertinusio Baltųjų rūmų vadovą, nuomonė: „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba siekiant apsiginti nuo Kremliaus, o daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako Obamos.“

Jau ne sykį įsitikinome, kad svarbiausia analizuoti, kokius sprendimus JAV prezidentas priima, o tuos dažnusyk dviprasmiškus jo įrašus socialiniuose tinkluose – pamiršti. Maždaug tokią nuomonę apie D.Trampą yra išdėsčiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. CNBC naujienų TV kanalui ji sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką. Ji taip pat akcentavo: „Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“.

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvo vadovės įsitikinimu, (…) jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“ (naujienų agentūra ELTA).

Tačiau turime ir keistą paradoksą: kuo Amerika griežtesnė Kremliui, vis daugiau atsiranda propaguojančiųjų versiją, esą Baltųjų Rūmų šeimininkas Rusiją tramdo ne nuoširdžiai, o priverstas. Šios nuomonės besilaikantys žurnalistai, parlamentarai, politikos ekspertai kalba maždaug taip: beveik viskas, kas Trumpo administracijos padaryta pažabojant Rusiją, atlikta siekiant nuslėpti savąjį prorusiškumą.

Perspėjimas toks: pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Vladimirui Putinui, kad neišsiduotų esąs jo draugas. Tokia taktika D.Trumpui neva būtina, kol nenurimo specialusis tyrimas dėl galimų nusikalstamų jo aplinkos ryšių su Kremliumi.

Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti. Juolab kad oficialūs JAV tyrimai dėl slapto suokalbio su Rusija dar nebaigti, taigi D.Trumpui nepalankios išvados gali būti suformuluotos paskutinėmis minutėmis. Kol kas – kaip kazino salėje: dar anksti pasakyti, kokį skaičių parodys rodyklė.

Tiesa, politiką profesionaliai analizuojantis V.Sinica kategoriškas: „Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, siejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida prisipažįsta, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra“ (tas pats 15min.lt).

Bet ar mažiau įtikinami Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus argumentai? Jis laiko D.Trumpą rimtu iššūkiu Lietuvos politikai.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Ir štai dėl ko: „Dabar jau žinome, kad D.Trumpas buvo pasirengęs atšaukti sankcijas Kremliaus režimui ir netgi toks įsakas parengtas gulėjo ant jo stalo. Žinome ir tai, kaip nenoriai JAV vadovas pritarė naujoms Kongreso įvestoms sankcijoms Maskvai. Juk, jeigu ne D.Trumpo noras atšaukti sankcijas ir šio noro iššauktas atoveiksmis Kongrese, jei ne vis labiau aiškėjantis Kremliaus kišimasis į JAV rinkimus, naujų sankcijų Rusijai galbūt Jungtinės Valstijos ir nebūtų įvedusios“ (15min.lt).

Dėmesio verti ir Lino Kojalos, Harvardo universiteto ir VU TSPMI tyrėjo, argumentai (delfi.lt): „Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kam dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų. Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti“.

Ir vis dėlto kaip besvarstytume, D.Trumpas – šaunus prezidentas, nes tramdo nebaudžiamumo išpaikintą, agresyvumo neatsisakančią Rusiją. Drįstu manyti, kad nėra net labai svarbu, kodėl JAV lyderis taip elgiasi – nuoširdžiai ar priverstas? Juk svarbiausia, kad jo administracija Rusijai nenuolaidžiauja.

Vadinasi, Amerikoje – padėtis kontroliuojama. O kas dedasi Lietuvoje?

Šių eilučių autorių labiausiai nerimą kelia būtent lietuviški balsai, raginantys gerinti santykius su Kremliumi. Jų pastaruoju metu daugėja. Juos bent jau netiesiogiai įsiūbavo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Lietuva turėtų pradėt draugauti su Rusija (Lietuvos ir Rusijos prekybiniai ryšiai šiuo metu geri, tad nesuprantama, kodėl kyla panika, jog mes prastai draugaujame bent jau ekonominėse srityse?).

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.

Tokią ar maždaug tokią viziją – reikia su Rusija bičiuliautis – sau į galvas įsikalę lietuviai pamiršta, kad geri politiniai santykiai su Rusija neįmanomi tol, kol, pasak LRT redaktoriaus Vladimiro Laučiaus, „Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo“ (Lrt.lt).

Draugystės bet kokia kaina su Rusija šalininkams būtų galima pateikti dar ir VU TSPMI direktoriaus pavaduotojos Margaritos Šešelgytės argumentus: „santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo“. Nejaugi taip sunku įsisąmoninti šią taisyklę?

Pasirodo, sunku. Sunku net buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje ponui Vygaudui Ušackui. Vienoje LRT laidoje „Dėmesio centre“ jis prabilo, esą S.Skvernelis teisus dėl būtinybės gerinti santykius su Rusija, tik šią mintį išdėstė nepriimtinu būdu – nepasitaręs su Lietuvos užsienio politiką formuojančiomis institucijomis – Prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija. Maždaug taip rėžė (V.Sinicos pastebėjimas; 15min.lt).

Bet juk V.Ušackas puikiai žino, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius laikosi itin kritiško požiūrio į šiandieninę Rusijos valdžią. Gal diplomatas V.Ušackas galėtų paaiškinti, kaip jis įsivaizduoja S.Skvernelio ir D.Grybauskaitės pozicijų derinimą?

Beje, kai kurie Lietuvos politikos apžvalgininkai (tas pats V.Sinica) yra pastebėję, kad V.Ušackas jau ir anksčiau ragino stiprinti santykius su Rusija. Sakykim, žaisdamas krepšinį su užsienio diplomatais.

Vladimiras Putinas – lietuviškoje karikatūroje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Drįstu manyti – V.Ušacko pozicija neteisinga net ir žinant jo užimamų pareigų specifiką (jam kaip buvusiam oficialiam ambasadoriui tikriausiai neetiška kritikuoti Rusiją, kurioje dirbta). Bet patylėti jis galėtų. Juk blogai ne tai, kad Lietuva turi skirtingų nuomonių dėl Rusijos. Pavojingi lietuviški nenuoseklumai. Lietuva labai ilgai ir kantriai aiškino Europai bei JAV, kokią grėsmę kelia draugystė su V.Putino valdoma Rusija. O dabar, kai Vakarai galų gale pradeda suvokti, jog lietuviai sako tiesą, mes viešai, demonstratyviai imame ginčyti savo pačių nuostatas stiprinant Europos partnerių suvokimą apie Rusijos keliamus pavojus.

Žodžiu, jei Amerika turi savų paslapčių – D.Trumpą, mus, lietuvius, taip pat kamuoja painūs galvosūkiai. Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, galvosūkių būtinai padaugės.

Teksas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”, kuris leidžiamas Čikagoje.

2018.02.01; 04:00

NATO būstinė Briuselyje

Sausio 26-ąją Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo apie Šetlando salyno Ansto saloje statomą naują radijo lokatorių užmaždaug už 14,2 milijono dolerių, padidinsiantį galimybes sekti neatpažintus karinius bei civilius lėktuvus bei padėsiantį britų ir NATO kariškiams visapusiškiau vertinti oro erdvę šiauriau JK ir virš Norvegų jūros padidėjusio Rusijos karinio aktyvumo ne vien prie rytinių Europos sienų sąlygomis.

Tokiu būdu Ansto sala susigrąžina Šaltojo karo laikais praėjusio amžiaus 7–ame bei 8-ame dešimtmečiais turėtą misiją perspėti apie pavojų šiauriniame NATO flange.

Margaret Tečer – Didžiosios Britanijos premjerė

Ne tik šio veiksmo uvertiūra galima laikyti buvusio britų premjerės Margaretos Thatcher patarėjo Johno O‘Sullivano dienraščio „The Times“ dar 2013 metų rugpjūčio 16-osios numeriui išsakytą mintį, kad dabartinė situacija pasaulyje primena „lemtingą atsiskyrimą“ 1945-1948 m.,  laikotarpyje tarp Jaltos konferencijos ir JAV prezidento Harrio S. Trumano deklaracijos. Amerikos kariai paliko Vakarų Europą, SSRS diktatorius Josifas Stalinas palaipsniui prarijo Senojo Žemyno rytinę dalį. JAV vėliau grįžo su Vakarų ekonomiką prikėlusiu Marshallo planu bei NATO įsteigimu, kas padėjo Europai vystytis, ginamai JAV karinės galios. Vakarų politikai susivienijo tų pačių Vakarų vertybių gynimo reikalu. Pasak J. O‘Sullivano, dabar tokios vienybės irgi reikia. Ar jos esama ir ar esama lyderystės, aplink kurią toji vienybė galėtų skleistis?

Į tą klausimą 2016-aisiais du kartus mėgino atsakyti buvęs Danijos ministras pirmininkas bei NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas. Savaitraščiui „The Wall Street Journal“ publikacijoje „JAV turi tapti pasaulio žandaru“ (09 21) politikas prisiminė savo kaip Atlanto aljanso vadovo pirmą susitikimą Maskvoje 2009-ųjų gruodį su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kai dar nespėjęs prisėsti iš šio išgirdo, esą pasibaigus Šaltajam karui NATO turi būti paleistas tokiu pat būdu, kaip kad žlugus Sovietų Sąjungai panaikinta pagrindinė karinė jo konkurentė Varšuvos sutarties organizacija.

A.F.Rasmussenas teigė pajutęs V.Putino norą mesti iššūkį po Antrojo pasaulinio karo nusisovėjusiai pasaulio tvarkai. Todėl kaip buvęs NATO vadovas puikiai supranta Amerikos bei jos prezidento lyderystės svarbą laisvojo pasaulio konfrontacijoje su tokiais autokratais kaip V.Putinas. Deja, buvęs Amerikos prezidentas Barackas Obama atsakomybės kratėsi, ir tai nepraėjo be pasekmių – kol JAV ir Europa snaudė, Rusijos prezidentas siekdamas sugrąžinti savo šaliai pasaulinės galybės statusą bei mažinti Amerikos įtaką pradėjo karinę operaciją Sirijoje.

Interviu žurnalui „Politico“ (08 11) A.F.Rasmussenas priminė tuometinio kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo bendražygio, buvusio Amerikos atstovų rūmų pirmininko Newto Gingricho „ištarmę“, jog Estija tėra Sankt Peterburgo priemiestis, ją pavadinęs gluminančia bei žlugdančia pasitikėjimą NATO chartijos 5-u straipsniu dėl kolektyvinės gynybos, kai V.Putinas neatispiria vilionėms tikrinti Aljanso vienybę, pavyzdžiui, testuodamas „hibridinio karo“ taktiką Kryme bei rytų Ukrainoje ir žiūrėdamas, reaguos Vakarai ar ne. Jau žinoma, kaip reagavo ir reaguoja, ir tą galima vertinti (kas globalioje viešojoje erdvėje ir daroma) įvairiai.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Vis dėlto, pasak buvusio NATO generalinio sekretoriaus, D.Trumpo šūkis „Amerika pirmiausia“ neturi nieko bendra su tikru JAV vaidmeniu pasaulyje. Jei Amerika trauksis, tuo naudosis silnesnės valstybės – Rusija rytų Europoje, Kinija Pietų Kinijos jūroje, ir JAV greitai pačios pajus to pasekmes, tarkime, kai susidurs su augančiu priešiškumu tame pačiame Senajame Žemyne. Danų diplomatas pakartojo, kad planetai reikia policininko, juo turi būti Amerika, nes kitos kandidatūros tiesiog nėra.

Šių metų sausio 20-osios vidurdienį Vašingtono laiku D.Trumpo prezidentavimui suėjo lygiai metai. Tik metai, o atrodo, tarsi būtų valdęs bent dešimtmetį. 45-ojo JAV prezidento viešojoje erdvėje labai daug, tai ir vertinimų bei įvardijimų jo vadovavimas sulaukė įvairiausių – pradedant nacisizmu ir paranoja ir baigiant net neurosifiliu. Kita vertus, prezidentą D.Trumpą galima „skaityti“ ir kaip ypač efektyvų (nesibodintį jokių priemonių) manipuliatorių viešąja opinija, gebantį bet kokiomis aplinkybėmis mėgautis visuotiniu dėmesiu. Įsikūręs Baltųjų rūmų ovaliniame kabinete prezidentas šoumenas gerokai nustebo, kad jis nėra visos planetos bosas, pasirodo, yra ir nepriklausomos valdžios šakos (neužtenka Kongrese turėti daugumą, reikia ją dar ir įtikinti savo teisumu) bei protestuojanti pilietinė visuomenė. Žodžių „demokratija“, „žmogaus teisės“ nėra dabartinio prezidento leksikone, jo nedomina humanitarinės krizės ar dešiniųjų radikalų stiprėjimas sąjungininkėje Europoje. Užsienio politikoje JAV prezidentas bent iki šiol rinkosi atsiribojimą, tikėtina, kad „likusį“ pasaulį jis apskritai norėtų pamiršti. Jei taip, tai reikštų Amerikos atsisakymą būti lydere, nepaisant D.Trumpo „kompromisinio“ pasisakymo šių metų Davoso pasauliniame ekonomikos forume, esą Amerika vis tiek pirmiausia, bet ir nuo kitų nenusisuka.

JAV prezidentas skambiai ir daug grasina Šiaurės Korėjai dėl šios branduolionės programos, skelbia apie galimus karinius veiksmus Venesueloje, į ką sulaukia šios diktatoriaus Nicolaso Maduro sūnaus pažado paskandinti kraujuje Niujorko gatves. Vašingtone spėliojama, kiek gausius grasinimus tinka vertinti kaip impulsyvaus prezidento improvizacijas,bet iš šalies atrodo, kad triukšmas galų gale tėra tuščias garsas, kaip yra pastebėjęs vokiečių dienraštis „Die Welt“ (12 22), įnirtingi, chaotiški D.Trumpo grasinimai kompromituoja Ameriką tuo metu, kai pasauliui kaip niekada reikia dominuojančios politinės galios.

Pagaliau juk prie dabartinio JAV prezidento stojo situacija, kurią sausio 18-osios pranešime „Laisvė pasaulyje 2018: demokratijos krizė“ diagnozavo tarptautinė nevyriausybinė organizacija„Freedom House“. Praėjusiais metais demokratijos raida patyrė didžiausią krizę per pastarąjį dešimtmetį, laisvų bei teisingų rinkimų garantijos, mažumų teisės, žiniasklaidos laisvė bei įstatymo viršenybė puolama visame pasaulyje. Ir kaip akibrokštas – „Freedom House“ ekspertų dėmesys Amerikai, kuri, pasak jų, pernai prarado demokratijos pavyzdžio regalijas, kai prezidentas D.Trumpas ignoruodamas elementarias etines normas skyrė į aukštus valstybinius postus giminaičius arba lobistus bei nuolat užsipuolė žiniasklaidą.

„Freedom House“ konstatavo, kad spauda bei teismų sistema Amerikoje neprarado savo pozicijų, bet vis tiek – tai ženklas apie susvyravusį JAV statusą pasaulyje. Irgi ženklas – globalios lyderystės tyrimo pagrindu Gallupo instituto metų pradžioje paskelbtame reitinge „Rating World Leaders 2018“ JAV politika sulaukė rekordiškai žemo palaikymo, nusileidusi Kinijai ir šiek tiek aplenkusi Rusiją. Lydere įvardyta Vokietija.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Davoso forume įtakingiausių ES šalių Italijos, Prancūzijos, Vokietijos lyderiai ministras pirmininkas Paolas Gentilonis, prezidentas Emanuelis Macronas, kanclerė Angela Merkel kritikavo prerzidento D.Trumpo propaguojamą šūkį „Amerika pirmiausia“, mandagiai nurodę, kad valstybių lyderiai turi teisę ginti savo žmones bei ekonomiką, vis dėlto daugiašalių susitarimų epochoje toks atsiribojimas ir protekcionizmas „dirba“ iki tam tikros ribos. Peržengus ją formuojasi geopolitinė tuštuma, kurią, jei ką, teks pildyti atsinaujinusiai Europai.

A.Merkel pridūrė, jog šia prasme labai svarbus yra Europos gynybos fondo įsteigimas, nes JAV galia įpratęs remtis Senasis Žemynas privalo imti likimą į savo rankas, kai / jei Jungtinės Valstijos nutarė „būti sau“.

De facto viskas veikiausiai ne taip dramatiška, bet kalbama juk apie ženklus. Pavyzdžiui, „The Daily Beast“ informaciją (01 10), jog Amerikos nacionalinio saugumo tarybos bendradarbis pramonininkas Kevinas Harringtonas palankumo V.Putinui ženklan pernai vasarį siūlė išvesti dalį Amerikos karių iš rytų Europos. Iki D.Trumpo prezidentavimo K.Harringtonas neužėmė jokių karinių pajėgų postų, tačiau žinoma, jog jis palaiko ryšius su Peteriu Thieliu, vienu svarbiausių D.Trumpo verslo partnerių. Baltijei rūmai iniciatyvos tada neparėmė. Na, neparėmė tą sykį, o kaip bus dar kitą kartą…

Užtat šių metų pradžioje daug apie grėsmes kalbėjo šiaip jau ne ypač kalbūs brių kariniai pareigūnai. Gynybos ministras Gavinas Williamsonas interviu „The Telegraph“ (01 26) pareiškė, jog Rusija šiuo metu tiria gamtinių dujų ir elektros tiekimo sistemą iš kontinentinės Europos į JK, siekdama atrasti pažeidžiamas vietas. Kad Maskva gali taikytis į infrastruktūrą, patvirtino buvęs saugumo ir antiteroristinės veiklos ministras lordas Alanas Westas, o Nacionalinio kibernetinio saugumo centro vadovas Ciaranas Martinas nurodė, jog kibernetines atakas prieš JK energetikos bei telekomunikacijų sektorius rusai pernai jau vykdė.

Sausio 23-ąją kalbėdamas Karališkajame gynybos tyrimų institute Didžiosios Britanijos generalinio štabo vadas Nickolasas Carteris pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė yra rimčiausia po Šaltojo karo pabaigos ir kad Maskva gali pradėti priešiškas akcijas labiausiai pažeidžiamuose Aljanso regionuose (tokiuose kaip Baltijos valstybės), kliaudamasi netikėtumo faktoriumi bei siekdama pabandyti sukelti prieštaravimus tarp NATO sąjungininkų dėl bendros gynybos. Kaip pastebėjo „The Daily Mail“ (01 23), V.Putinui reikia priešų pagarbos, vienintelis realistiškas būdas atgrasyti jį nuo agresyvių kėslų yra parodyti, kad tai kainuos labai brangiai.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir apibendrinant – buvęs JAV gynybos ministras Ashtonas Carteris Davoso forume sakė laikąs karinį konfliktą su Rusija pakankamai realiu scenarijumi ir ragino Pentagoną parengti šiam atvejui detalų planą, apimantį ir „žalių žmogeliukų“, ir kiberbetinių atakų, ir kitų Maskvos nuolat tobulinamų „hibridinių atakų“ realizacijos taktikas. Pasak A.Carterio, paskutinius 25-eris metus Vakarai nelaikė Rusijos kariniu priešininku, dabar situacija pasikeitė iš esmės.

Taigi esama ir tokios retorikos, vis dėlto kol kas demokratinis pasaulis yra įkaitas situacijos, kai D.Trumpas mokosi prezidentauti. Laisvajam pasauliui tenka tik stebėti entuziazmą „nieko asmeniška, tik verslas“ dvasia. Inauguracijos metines JAV prezidentas paminėjo kuo plačiausiai – bilietas į jubiliejaus vakarėlį Trumpų Mar-a-Lago rezidencijoje Floridos valstijoje kainavo nuo 100 tūkstančių dolerių, jį įsigijęs pelnė teisę į iškilmingą vakarienę bei fotografiją su valstybės galva. Pageidavusieji dalyvauti apvaliame stale su D.Trumpu paklojo dar 250 tūkstančių.

Bet JAV Prezidentą „tebesiveja“ rinkimų kampanija. Sausio 27-ąją paskelbtoje kompanijos „Twitter“ ataskaitoje Kongresui ši nurodė aptikusi 470 tūkstančių dar kandidato į prezidentus D.Trumpo pranešimų persiuntimo faktų iš šio interneto socialinio tinklo automatinių paskyrų. „Twitter“ išsiaiškino, kad juos kaip ir „WikiLeaks“ įrašus apie elektroninius laiškus iš JAV demokratų partijos „nulaužtų“ serverių platino su Rusija (pavyzdžiui, garsiuoju „Trolių fabrikų“ Sankt Peterburge) susijusios paskyros.

Tęsiasi specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimų kampaniją (pasak paskutinių žinių, prezidento advokatai mėgina jei ne „atmušti“ savo klientą, tai bent atitolinti D.Trumpo susitikimą su prokuroru), iš aktualiosios dienotvarkės nedingo buvusio JK žvalgybos agento Christopherio Steele’o paruošta ir amerikiečiams pateikta pažyma, jog Maskva turi kompromituojančios informacijos apie D.Trumpą.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Tokie tad reikalai. Svarstymus bei ginčus dėl Amerikos globalios lyderystės stiprėjimo vs susvyravimo (lietuviškoje viešojoje erdvėje šia tema metų sandūroje neakivaizdžiai padiskutavo politikos žinovai Vytautas Sinica bei Marius  Laurinavičius) galima apibendrinti ir klausimu – tik pinigai, ir nieko asmeniško, ar vis dėlto pinigai už vertybinius pasirinkimus? O ribą tarp tikrųjų motyvų bei sąmokslo teorijų technologijų generuojamos informacijos laikais jau beveik patikimai parodo ne tiek politinių lyderių retorika, kiek neišvengiamai paaiškėjainti tikroji reikalų padėtis.

Beje, gana greitai.

2018.01.29; 10:15

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje įsivyrauja seniai nematytas chaosas. Nors demokratija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai, o ši valdo per savo rinktus atstovus, valdžią šiandien perima teismai.

Šį rudenį viena po kitos pasipylė naujienos apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimus, kuriais Lietuvos piliečiams leista pasuose asmenvardžius rašyti norima kalba vietoje valstybinės. Visi turėjo girdėti, kad dėl lenkų reikalaujamo asmenvardžių rašymo Seime kariaujama jau dešimtmetį, tačiau galutinio sprendimo nepasiekta. Pagal įstatymus, tą gali padaryti tik Seimas, tačiau netikėtai padarė apygardos lygio teismai, kelis kartus priėmę itin liberalius sprendimus ir paaiškinę, kad užleisdami valstybinės kalbos vietą pasuose tik užtikrina „žmogaus teises“.

Demokratinėje valstybėje įstatymai turi derėti su Konstitucija, o teismų sprendimai – su galiojančiais įstatymais. Hierarchija tarsi aiški, tačiau šį rudenį buvo apversta aukštyn kojomis. Minėta savo savivale Vilniaus apygardos teismas paneigė beveik viską, kuo remiasi demokratinė politinė santvarka.

Konstitucinis Teismas dar 2009 metais yra išaiškinęs, kad įrašai pasuose kitomis kalbomis galimi tik papildomų įrašų puslapyje, o ne vietoje valstybinės kalbos. 2014 metais numatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali leisti įstatymu įteisinti išimtis. Išimtys buvo leistos pilietybę gavusiems užsienio piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.

Seimas šia galimybe kol kas nepasinaudojo ir joks tą leidžiantis įstatymas nebuvo priimtas. Neleido to ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), 2017 metų pradžioje priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog paso įrašai kita kalba galimi tik papildomų įrašų puslapyje. Beveik visa žiniasklaida skelbė priešingai. Aukštesnių teismų sprendimai suformuoja doktriną, kuria turi vadovautis žemesnieji teismai. Ir vėl nesvarbu. Savavališkais sprendimais apygardos teismas paneigė ir Konstituciją, ir galiojančius įstatymus, ir teismų doktriną. Nepriklausomai nuo to, ką manome asmenvardžių klausimu, vardan teisminės sistemos stabilumo turime tikėtis, kad sprendimas bus skundžiamas, o LVAT pakartos savo išvadas.

Teismai valstybę ant galvos stato ne tik asmenvardžių rašymo klausimu. Šis tėra pavyzdys. Jau metų pradžioje Vilniaus apylinkės teismas leido moteriai pase įsirašyti vyrišką lytį, neatitinkančią jos biologinės lyties. Toks sprendimas ir vėl įteisina tai, ko iki šiol nėra įteisinęs Seimas. Ir vėl motyvuojama tuo, kad teisėjų nuomone, egzistuoja teisė būti pripažintam esant norimos lyties, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.

Europoje jau porą dešimtmečių kalbama apie tai, kad teismai vis labiau kišasi į politinius sprendimus, o atsakomybės besikratantys politikai mielai užleidžia jiems savo pareigas. Tai vadinama politikos juridizacija. Lietuvoje šis reiškinys įgavo išties radikalias formas.

Reikia pripažinti, kad dėl to didele dalimi kaltas pats Konstitucinis Teismas, pats ignoruojant teisinės valstybės principus. Įsimintinas 2014 m. liepos 11 d. sprendimas. Dar 1994 metais buvo išaiškinta, kad Seimas jokiais atvejais negali varžyti tautos iniciatyvos rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, nes tauta yra aukščiau Seimo ir Konstitucijos, pirminis jų valdžios šaltinis. 2014 m. nutarta priešingai ir Seimui suteikta veto teisė. Kartu pasakyta, kad Konstitucijos negalima keisti atsisakant demokratijos ar nepriklausomybės. Jokiu būdu nesiūlant keisti kurį iš šių dalykų, būtina pripažinti, kad Konstitucijos 148 straipsnis tiesiogiai leidžia tokį pakeitimą, nurodydamas, kad tam reikalinga ¾ balsų dauguma. Taip Konstitucinis Teismas atvirai paneigė tiek savo ankstesnius sprendimus, tiek patį Konstitucijos tekstą.

Jeigu Konstitucinis Teismas gali sau leisti ignoruoti ir keisti viską, kas yra virš jo, kodėl to paties negali daryti žemesnieji teismai? Žinoma gali! Ir daro. Konstitucinis Teismas pradėjo šį chaosą, tačiau pats niekada neras jėgų jo užbaigti. Valstybės gelbėjimas nuo teismų savivalės yra tik jos piliečių rankose.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2017.11.13; 03:01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jeigu kas šiandien paklaustų lietuvių, kuri našta sunkesnė, nelaisvės ar laisvės, gal nedaug atsirastų sąžiningų, kurie atvirai pripažintų: laisvės našta yra kur kas sunkesnė.

Bet jų galime ir neklausti, nes realybė pati už save kalba: tauta nyksta, valstybė tuštėja, pagaliau, laisvės neatlaikęs griūva, nyksta ir pats Lietuvos valstybės simbolis – Gedimino kalnas…

Laisvės naštos neatlaikiusi, pompastiškų kalbų srautuose tirpsta ir Tėvynės meilė, kuria mes, lietuviai, garsėjome sunkiausiais svetimųjų priespaudos metais. Žodžiai apie Tėvynę liko, Himną valstybinių švenčių progomis dar sugiedame, bet jau… raukomės, bambame, kad perdaug mūsuose valstybės, valstybinių švenčių, kurios nebe džiugina, o vargina…

Ir kas liūdniausia, kad nuo savo valstybės, nuo jos vingiuotos istorijos pavargo ne kokie sąvartynų vargetos, ne po europas skraidantys susireikšminę „tautos tarnai“ ar verslininkai, o pedagogai – žmonės, kurie visais laikais saugojo savo širdyse laisvos Lietuvos viziją, savo darbu pasiaukojamai puoselėjo pilietinį idealizmą, tautines tradicijas ir ugdė jas jaunose kartose.

Nuovargis – emocinis, ideologinis, kūrybinis – prasikiša ir ima dominuoti visur, ko tik besiimtume. Jo apraiškos jau buvo žymios atstatant Valdovų rūmus, kai korumpuotų valdininkų ir nesąžiningų statybininkų švaistūniškumo nuvarginti ir išerzinti net šviesūs žmonės ėmė raginti visai atsisakyti tos valstybiškai svarios idėjos – atstatyti pirmosios lietuvių sukurtos valstybės, LDK, didybę liudijantį architektūrinį paminklą.

Dabar negražiai putojama dėl Lukiškių aikštės, tiksliau – dėl paminklo lietuvių laisvės kovų aukoms bei didvyriams įamžinti. Tie, kurie turi teisę priimti sprendimus, ignoruoja visuomenės aiškiai išsakytą pritarimą Vyčio skulptūrai, graibosi kitokių projektų (gal dar vieno vamzdžio laukia?), bet pastarieji jau tokie silpni, tokie jau be aiškios idėjos, be talento kibirkštėlės, kad ir galinga ranka nekyla jų palaiminti. Tad nenuostabu, kad pasigirsta siūlymų, jog Lukiškių aikštei reikia duoti laiko „nurimti“, nestatyti joje jokio paminklo, o gražiai sutvarkyti ir paversti „normalia rekreacine erdve, nekeliančia jokių emocijų. Ji turi tapti vieta tiesiog ramiai pasėdėti – vienas suvalgys makdonaldą, kitas parūkys, jei dar leis, trečias su šuniu ateis“ – siūlo istorijos mokytojas ekspertas, ir nebežinai, ar tai – ironija, ar nevilties apimtą pedagogą ištikęs „Šustauską – į merus“ priepuolis.

Priešingos nuomonės yra kitas, jaunosios kartos istorikas. Jam Lukiškių aikštė – valstybinė reprezentacinė aikštė, kuri turėtų skelbti „lietuvių tautos valstybingumo žinią“, nes „tiek paveldo, tiek paminklų viena pagrindinių funkcijų yra liudyti politinės bendruomenės buvimą laike ir erdvėje, kad šioje vietoje mes egzistuojame seniai ir esame jos šeimininkai“.

Nors labai gerbiu istoriką-ekspertą, bet, žinant Lukiškių aikštės ir aplink ją sutelktų pastatų istoriją, galvoje niekaip netelpa siūlymas TOKIĄ aikštę paversti poilsio zona alaus mėgėjams ir patogiu viešuoju tualetu mūsų keturkojams draugams. Beje, ne taip seniai su „Lietuvos žinių“ skaitytojais dalinausi naujausiu Lukiškių aikštės istorijos tęsiniu, siužetu apie tai, kaip paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Kovo 11-ją, iš Maskvos į Vilnių palaikyti lietuvių laisvės atskubėjo Muravjovo-Koriko brolio proproanūkė ir pataikė (su gėlėmis) į Lukiškių aikštės pakraštyje vykusį jos giminaičio įsakymu pakartų dviejų sukilėlių perlaidojimą… Pamėginkite įsivaizduoti, kaip ji ateinančiais metais vėl su gėlėmis atvyksta į Lukiškių aikštę… ir renkasi, ant kokio šuns kakučio jas padėti! Bijau, kad Liza Muravjova  pagalvos, jog ji bus be reikalo paskubėjusi su savo atsiprašymais ir raginimais atleisti liūdnai pragarsėjusiam jos pro-pro-…

Kodėl šiandien taip sunkiai įgyvendinami projektai, susiję su mūsų senesne ar naujesne istorija? Gal būt nebeliko talentingų, iškilių skulptorių, tokių kaip Stasys Kuzma? O gal jaunesnioji skulptorių karta, gal ir nestokojanti gebėjimų, dėl mūsų pasirinktos liberalios švietimo sistemos ydingumo yra suskurdusi savo dvasia ir pasiklydusi (paklaidinta?) vertybėse, todėl daugiausia, ką ji sugeba – tai suraityti kokį nors vamzdį?

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, problemas mūsų valdžia moka išpūsti ne tik iš paminklų. Šiomis dienomis sostinės meras, nevargindamas nei savo liberalių smegenų, nei vilniečių istorinės sąžinės, lengvu rankos mostelėjimu pasiūlė išbraukti iš sostinės  vietovardžių pavadinimus, įamžinusius tiek rašytojo komunisto Petro Cvirkos, tiek diplomato, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, Generalinio štabo viršininko, Lietuvos pasiuntinio ir įgalioto ministro Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos  atminimą.

Tipiškas tiek istoriškai, tiek ir politiškai nemąstančio žmogaus sprendimas. Ir būtent tokį Vilniaus ir Lietuvos istorijos „žinovą“ vilniečiai išsirinko meru! Ką tas faktas pasako apie pačius vilniečius?

O kai išsirenkama savo istorijos nepažįstanti ir netgi ją ignoruojanti valdžia, kas belieka istorijos mokytojui? Arba pilietiškai supykti ant tokios valdžios ir savo auklėtiniams diegti meilę istorijai, arba vaikiškai, mokiniškai supykti ant istorijos.

Istorikas Saulius Jurkevičius, regis, pasirinko antrąjį kelią. Paklaustas, ką jis manąs apie valstybines šventes, mokytojas, vienos geriausių respublikoje mokyklų direktorius atsakė: „Tos trys šventės man atrodo keistokai. Liepos 6-oji – apskritai fikcinė, visai neaišku, ar Mindaugas buvo karūnuotas tą dieną, ar ne tą. Kovo 11-oji yra Vasario 16-osios tąsa. Reikėtų atsiremti į Vasario 16-ąją ir vieną kartą pasakyti, kad užtenka mums tų švenčių. Dabar atrodo, kad kuo daugiau švęsime, tuo stipriau mylėsime. Tada imkime ir įkalkime į kalendorių dar vieną, ketvirtą, valstybės minėjimo dieną, progų dar yra. O kai įkalsim penktą, tada išvis pradėsim tos valstybės nebekęsti“.

Išties, švenčių, kurias švenčiame valstybiniu lygiu, trūkumu skųstis negalime. Yra valstybei reikšmingų datų minėjimas, yra krikščioniškos, katalikiškos šventės. Ir lyg to būtų maža, dar švenčiame Gegužės 1-ją bei Jonines. Pastarosios džiugina nebent alaus mėgėjus ir aludarius. Bet pedagogui istorikui jos neužkliuvo.  Jis pavargo tik nuo švenčių, kurios žymi svarbiausias Lietuvos valstybės istorijos datas.

Išties, nedaug Europoje valstybių, kurios turi bent kelis savo gimtadienius. Bet tokia jau ta mūsų valstybė: išnyranti iš istorinės nebūties, ne vieną kartą agresyvių kaimynių ištrinama iš istorijos puslapių – ir vėl prisikelianti kaip valstybė. Ir ne tik prisikelianti pati, bet savo pavyzdžiu įkvepianti likimo seses…

Bet tai taip nedraugiška, taip netolerantiška ją praryti norėjusių didžiųjų valstybių atžvilgiu! Ir koks blogas pavyzdys kitoms geopolitikos nykštukėms, pagaliau ir pačiai Lietuvai. Juk jeigu kokia nors išpuikusi didvalstybė vėl sumanytų okupuoti/inkorporuoti/aneksuoti Lietuvą, lietuviai, ko gero, vėl prisimintų savo istoriją, valstybės atgimimus, ir vėl išslystų iš „mylinčios“ didvalstybės gniaužtų. Ir tektų nuo tokios vingiuotos istorijos pavargusiems mokytojams švęsti dar vieną valstybės at-gimtadienį!

Neee! Geriau jokių aikščių su valstybės istoriją reprezentuojančiais paminklais ir kuo mažiau valstybinių švenčių…

Be didingo Vyčio paminklo Lukiškių aikštė bus labai negraži, svetima. Tarsi pasityčiojimas iš lietuvybės. Slaptai.lt nuotr.

O jei rimtai – labai labai liūdna. Jokiu būdu nenoriu kalti prie kryžiaus vien mokytojų. Jie ne daugiau už kitus mūsų valstybės piliečius kalti, kad nepriklausomos, eilinį kartą (!) atkurtos Lietuvos valstybės valdžia tyčiojasi iš mūsų istorijos, iš švietimo, iš kultūros, leidžia svetimiems diktuoti, kaip, kokiomis raidėmis mums rašyti, kokias šventes švęsti, kokius didvyrius pagerbti, o kokius ištrinti iš tautos atminties. Maža to, kas gali paneigti, kad  valdžia su valstybės tarnautojais, su mokytojais, gydytojais, bibliotekininkais nesielgia taip, kaip vienos savivaldybės meras, kuris paklusti nenorėjusiai kultūros darbuotojai pasakė: „Nepamirškite, kad jūs – samdoma darbuotoja!“?

Bet…visgi, kur tas kelias, kuris vestų į šventovę? Galbūt, į ją veda ne vienas kelias, bet man, pavyzdžiui, patinka tas, kurį nurodo jaunosios kartos istorikas Vytautas Sinica: „Prikelti suvokimą, kad esame bendra tauta, turinti bendrą tikslą, žmonijos istorijoje yra skubiausias valstybės uždavinys. Žinoma, joks paminklas vienas pats to nepadarys, o svarbiausias darbas šiuo klausimu turėtų būti daromas mokyklose (! – J.L.) iš esmės keičiant pilietinį ugdymą. Tačiau Vyčio paminklas šioje reikšmingoje vietoje gali prisidėti prie valstybinės sąmonės formavimosi“.

2017.11.07; 02:00

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į neseniai pradėtą platinti tekstą „Europa, kuria galime tikėti“. Paryžiaus pareiškimu pavadinto laiško autoriai – keliolika Europos intelektualų, viešai prieštaraujančių dabartinėms Briuselio ir Strasbūro nuostatoms, girdi, Europai Sąjungai nereikalingos tautos – užteks vienui vienos europiečio pilietybės.

Paryžiaus laiškas

Kreipimosi autoriai Phillipe Bénéton, Rémi Brague, Chantal Delsol, Roman Joch, Lánczi András, Ryszard Legutko, Roger Scruton, Robert Spaemann, Bart Jan Spruyt ir Matthias Storme tvirtina priešingai, nei dabartiniai ES vadai, – tautų margumynas Europai ne tik reikalingas, bet ir gyvybiškai būtinas. Bandymai lipdyti vieningą europiečių naciją – beviltiški. Noras kurti vieningą europietį – net pavojingas.

Ši globalistų užgaida, užuot mus vienijusi, kuria priešpriešą ir nepasitikėjimą. Atvirai kalbant, skaldo pačią Europą. Galimi net neramumai, karai. Nes tautos nenori asimiliuotis – atsisakyti savojo veido vardan mistinės europiečio tapatybės. Tik trumparegiai primityvai įsitikinę, kad jiems, tegul ir turintiems milžiniškus finansinius resursus, pavyks iš tokios Europos tautų gausybės sulipdyti vieningą europietį. 

Europos namai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, ilgokame pareiškime teisingai pabrėžiama, kad viršenybės teisė Europoje priklauso ne visoms, o tik vadinamosioms vietinėms, nuo seno Europoje gyvenančioms tautoms.

Į Europą atvykusieji iš azijų ir afrikų tegul gyvena Berlyne, Varšuvoje ar Taline, tačiau jie be atsikalbinėjimų privalo taikytis prie senbūvių nustatytų taisyklių.

Jei atvykusiems vis tik nepatinka vietinė tvarka, tegul grįžta atgal, iš kur atplaukė, atėjo bei atskrido. Vaizdžiai tariant, nepatinka krikščioniškas kryžius, nešdinkis gyventi ten, kur jo nėra.

Štai taip aš suprantu šį tekstą. Štai kodėl Paryžiaus laiškas, mano supratimu, vertas pagarbos. Jis kviečia tautas prabusti: ne viskas, ką sako Briuselio biurokratai, yra tiesa ir gėris. Labai gerai, kad Europos tautos vis dažniau drįsta pareikšti, kada, pavyzdžiui, Europos Komisijos prezidentas Žanas Klodas Junkeris yra neteisus.

Lietuviai bunda lėtai, vangiai

Jei bunda prancūzai, belgai, vokiečiai, vengrai, ar galima tvirtinti, kad bunda ir lietuviai?

Ir taip, ir ne. Mes vis dar per dažnai elgiamės tik kaip lietuviškai kalbantys žmonės. Jau vien aplinkybė, kad šis intelektualų raginimas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos liko beveik nepastebėtas, byloja apie lietuviškąją apatiją, abejingumą, o gal ir nuovargį.

Ar tikrai norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, kai paaiškėjo, jog į Lietuvą atkeliavęs vienas žemas kainas žadėjęs prekybos centras reklamuojasi į pagalbą pasitelkdamas retušuotas bažnyčias (virš lietuviškų bažnyčių esančius kryžius pašalindavo, tikėdamasis tokiu būdu pritraukti kuo daugiau pirkėjų?), privalėjome liautis į jį vaikščioję. Tai turėjome padaryti be jokių raginimų, kvietimų. Tiesiog užmiršti kelią į šį prekybos centrą privalėjome vedini vidinių nusiteikimų. Visi be išimties. Net ir tada, jei prekybos centras būtų skelbęs milžiniškas nuolaidas, privalėjome nesusigundyti pigiais blizgučiais. Tegul pirmiausia prekybos centro savininkai atvažiuoja į Lietuvą ir mūsų visų viešai atsiprašo. Bet taip nepasielgėme. Taigi buvome tik lietuviškai kalbanti minia, vardan pigesnio duodos kepalo pasiryžę susitaikyti su bet kokiu akibrokštu.

O masiškai atsiribodami nuo neva sąžininga rašytoja prisistatančios Rūtos Vanagaitės pareiškimų apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą, esą šis palūžo, tapo KGB agentu ir, svarbiausia, labai nusikaltęs žydams, – elgiamės taip, kaip privalu reaguoti savigarbos nepraradusiai, savo istoriją branginančiai tauta.

Tiesa, Tomas Venclova tvirtina, jog „R. Vanagaitės pjudymas jam labai primena sovietinius laikus“ (lrytas.lt portalas). Nejaugi jis nemato, kad partizanų niekintojai ir šmeižikai šį kartą peržengė visas „raudonąsias linijas“? Reikia tik džiaugtis, kad savo panieką vanagaitėms ir jos išrinktiesiems suskubo pareikšti visa susipratusi Lietuva. O gal susipratusiems lietuviams, kurie neabejingi Lietuvos likimui, derėtų užkimšti burnas? Kaip sovietmečiu?

Mano supratimu, R. Vanagaitės atvejis būtent tas, kada masiškumas – labai gražus reiškinys. Tai primena šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus Vingio parke ar nuo Vilniaus iki Talino nusidriekusį Baltijos kelią. Ir nereikia baimintis, ką apie mus po to pamanys Kremlius. Bet kokiu atveju Vladimiro Putino šunauja istoriją traktuos pagal savąjį imperialistinį kurpalių.

Prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje

Juolab kad Lietuvos Kariuomenės analitikė, Strateginės komunikacijos departamento analitikė Auksė Ūsienė, duodama interviu LRT laidai „Savaitė“, pareiškė, kad „R. Vanagaitė stovi prieš Lietuvą nukreipto informacinio karo priešakyje“, „kad Rusija turi agentų ne tik tarp pačių rusų“. Juolab kad Seimo narys istorikas  Arvydas Anušauskas savo Facebook paskyroje viešai išdėstė versiją, jog žiauriai NKVD – KGB kalėjime nukankintą partizanų vadą apšaukti „KGB agentu ir išdaviku“ Vyzentalio centro vadovo Efraimo Zurofo mylimoji galėjo perskaičiusi Lietuvą okupavusioms jėgoms atstovavusio žydo Nachmano Dušanskio užrašus. Tik susimąstykime – į principingas rašytojas pretenduojanti R. Vanagaitė remiasi baisiausio Lietuvos priešo sukurptais užrašais !

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir dar viena iškalbinga pastaba. Politologas Vytautas Sinica, džiaugdamasis, jog Lietuvos istorijos menkintojams nūnai duodamas deramas atkirtis, vis tik mano, kad šiandieninė reakcija nedovanotinai pavėluota. Jis mano, kad pasišlykštėjimas Lietuvos istoriją iškraipančiais asmenimis turėjo kilti žymiai anksčiau – kai buvo pradėti juodinti 1941-ųjų Birželio sukilimo didvyriai, kai R. Vanagaitė sukurpė „Mūsiškiais“ pavadintą rašliavą.

Negaliu pamiršti ir dar vieno bjauraus nesusipratimo. Garsus Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius, duodamas interviu, iškeikė Lietuvą, esą ši – niekam tikusi valstybė. Šiandieninę Lietuvą ne tik galima, bet ir reikia kritikuoti. Kad ir dėl milžiniškos socialinės atskirties, dėl milžiniškos emigracijos, dėl neištirtų korupcijos bylų. Bet toks interviu būtent Rusijos propagandiniam portalui „Sputnik“, – jau mirtina klaida.

Po dizainerio draugystės su akivaizdžiausiu Lietuvos priešu reikėtų susimąstyti, ar verta svečiuotis jo madų parodose. Jei netinkamai pasielgei, tai turėk drąsos atsiprašyti. Bet ar dizainerio paaiškinimai priminė nuoširdų atsiprašymą?

Informacijos šaltinis – Čikagoje leidžiamas JAV lietuvių laikraštis www.Draugas.org

2017.11.02; 03:14

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Lietuvos Kulrūros kongreso Tarybos delegatais praėjusių metų gruodžio 21 d. teko dalyvauti susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Po kelių dienų filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė straipsnį “Nerimo apimtas, bet…viltingas susitikimas“ (Slaptai.lt).

Viltingas susitikimas, nes dar nebuvo aišku, kaip bus tvarkomasi kultūros baruose. Šiek tiek tikėtasi, kad bus paisoma demokratinių kultūros formavimo ir įgyvendinimo principų, visuomeninių organizacijų nuomonės ir rekomendacijų, vyks forumai-konferencijos, projektų pristatymai. Ne mažiau svarbus naujosios valdžios pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema.

Kultūros kongreso Tarybos delegatai buvo labai nepatenkinti kai kuriais paskyrimais. Kas turėta omenyje? Be kita ko, ir Lianos Ruokytės-Jonsson paskyrimu Kultūros ministre. Ir susitikime, ir ypač jam pasibaigus, Seimo koridoriuose, dar ilgai abejota jos – „kažkokios niekam nežinomos vadybininkės“ – kompetencijomis, pajėgumu formuoti kultūros politiką.

Netruko paaiškėti, kad abejonės buvo pranašiškos. Į kultūros ministrę skrieja kritikos strėlės. Tadas Ignatavičius „Lietuvos ryte“ rugsėjo mėn. paskelbė taip pavadintą straipsnį („Į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson skrieja kritikos strėlės“). Autorius rašo, kad ji turėtų sunerimti dėl savo kėdės. Ministrė kritikuota Seimo Kultūros komitete. Ministerijos veikla labai nepatenkinti jai pavaldžių kultūros ir meno įstaigų vadovai. Ji „nuožmiai ir sistemingai vengia su jais susitikti prie vieno stalo“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.

„Chaoso jau yra per daug, o pagarbos kultūros įstaigoms – per mažai“, – sakė Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė.

Negerai, tačiau gal net dar blogiau, kad kultūros ministre piktinasi didžioji visuomenės dalis. Iškilo labai rimtas pavojus, kad Lukiškių aikštėje nebus pastatytas Laisvės paminklas, ji bus tik sutvarkyta, apželdinta. Ir dėl to didele dalimi kalta Kultūros ministerija ir kultūros ministrė.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį. Kultūros ministerijos ir konkrečiai Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson), galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir gauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu, – rašo Vytautas Sinica straipsnyje „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ (propatria.lt).

Seimas vienbalsiai pritarė visuomenės iniciatyvos („Vyčio paramos fondas“) pasiūlytam projektui, tačiau ministerija pamynė tautos valią. Straipsnio autorius išsamiai supažindina su įvairių sluoksnių gyventojų apklausos rezultatais, visai nepalankiais postmodernistinės šiuolaikinio meno bendruomenės ketinimams.

Vyriausybę, Kultūros ministeriją ir ministrę pagrįstai kritikuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius straipsnyje „Lukiškių aikštė ir Lietuva“ („Lietuvos žinios“).

„Neabejoju, kad didžiulę įtaką trukdant Vilniaus kaip sostinės įtvirtinimui meninėmis priemonėmis turi kaimyninei valstybei būti lojaliais įsipareigojusių ir valdininkų kėdes užsėdusių asmenų veikla, atvirai remiant anos valstybės poziciją, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos sostine Vilnius niekad nebuvo ir Lenkija Vilniaus niekad neokupavo, o patys gyventojai referendumu pasirašė būti prijungti prie Lenkijos ir jos Seimas tą prašymą patenkino. Tai ir yra tikroji Lukiškių aikštės pavertimo centrine visos Lietuvos aikšte priešininkai. Jie už virvučių tampo ir visus kitus“, – rašo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Seniai plačioji visuomenė įrodė, kokio paminklo reikia Vilniui ir Lietuvai Lukiškių aikštėje, bet jos balso, jos norų atkakliai, ciniškai nepaisoma. Laidoje „Dėmesio centre“ buvo nemalonu klausytis bejėgiškų samprotavimų, kad lietuviai nemoka nulipdyti arklio. Daugiausia tam dėmesio skyrė prolenkiškas istorikas Alfredas Bumblauskas, neseniai įžeidęs Nepriklausomybės Akto originalo suradėją Liudą Mažylį, Valdovų rūmų atstatymo priešininkas, nuolatinis, nepakeičiamas, viską išmanantis nacionalinio transliuotojo laidų herojus. Jam, atrodo, svetimas čia cituotų straipsnių autorių susirūpinimas.

Nemalonu buvo matyti beidėjiškus, išdavikiškus Lukiškių aikštės įprasminimo projektus. Keista, kad Seimo kultūros komiteto pirmininkas ponas Karbauskis, ketinęs visus vaikus aprengti tautiniais drabužiais (taigi, postmodernistų akimis – beviltiškai senamadiškas), leidžia kultūros  ministrei postmodernistiškai tyčiotis iš tautos. Gal elgtis patriotiškai jam trukdo kitos kaimyninės valstybės nenoras, kad Lukiškių aikštėje Leniną pakeistų Vytis, išvijęs ir vienus, ir kitus okupantus? Keistai tyli daug Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo politikų, kurių patriotiškumu neabejojome.

Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko. Gal jau gana įrodinėti, kad mūsų išrinktiesiems vis dėlto privalu bent šį kartą paisyti plačiosios visuomenės, tautos balso. Už virvučių tampomiems politikams ir „menininkams“ tas balsas nedaro įspūdžio: nepaisant nieko, skubama paneigti Vilniaus kaip sostinės ir lietuvių tautos kovos už savo laisvę idėją.

Gana pagaliau tik kalbėti, reikia veikti Atgimimo laikų priemonėmis. Būtina sustabdyti šią išdavystę. O „kažkokią niekam nežinomą vadybininkę“ pastatyti į jai tinkamą vietą.

2017.10.08; 15:15

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30

Ginklų arsenalas

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.

Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.

Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų. 

Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.

Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).

Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.

2017.10.04; 07:00

Vytautas Sinica. Vytauto Sinicos (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaida paskelbė Vytauto Sinicos kalbą, pasakytą 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta asociacija „TALKA kalbai ir tautai“.

Kalbėtojas apgailestavo, kad TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.

Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000. Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kai ką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.

Kalbėtojas skatino į TALKĄ žvelgti dar plačiau, nes ji turinti vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai, kuriuos sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta.

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaro Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko įsimintiną teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“.

Talkos reiškinio Lietuvoje šaknys siekia šimtmečių praeitį. Talkomis buvo organizuojama valstybės gynyba, pilių bei įtvirtinimų statyba. Talkomis buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai, statomi tiltai, sausinamos pelkės, be talkų neapseidavo rudeniniai kūlimai, linarautė privačiuose žemdirbių ūkiuose. Talkose buvo reiškiamas žmonių solidarumas, bendruomeniškumas, taurumas, atliekamas darbas ar veikla bendram reikalui be atlygio. Talkose vyko žmonių bendradarbiavimas, buvo išreiškiama viena iš didžiausių žmonijos vertybių – žmonių tarpusavio bendravimas.

Juk dešimtmetį trukęs karas po karo taip pat buvo Tautos TALKA; kas kovėsi su ginklu rankose, kas kovotojus rengė, maitino, saugojo, gydė sužeistuosius ar pasiligojusius telkėjo bendram Tautos reikalui. Kelias į nepriklausomybės atkūrimą taip pat ženklintas Baltijos kelio talka, mitingais, piketais. Šių dienų efektingas labdaros akcijas skurstantiems bei neįgaliesiems taip pat ženklina talkos reiškinys.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien itin reikalinga talka pilietinei, tautiškai susipratusiai patriotinei visuomenei ugdyti, ją telkti Lietuvos valstybingumui tvirtinti. Atgimimo pradžioje iškili visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Damušytė teigė, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės formavimą ir ugdymą. Šiam procesui Lietuvoje dėmesys nerodomas, o jam iš tikrųjų reikalinga talka, reikalinga idealistinių politinių bei visuomeninių organizacijų talka politiniam Lietuvos klimatui keisti.

Talka reikalinga istorinei atminčiai, aplinkos paveldui saugoti. Nuo neatmenamų laikų lietuvis gamtoje matė Kūrėją, per gamtą Jį garbino, todėl čia teka Šventosios upės, tyvuliuoja Šventieji ežerai, trykšta šventi šaltiniai. Tik praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjusi techninė revoliucija esmingai palietė ir Lietuvą, įsigalintis ekonomizmas gamtą kaip šventenybę paniekino, ėmė ją prievartauti. Į nemeilę gamtai gamta jau atsiliepia nemeile žmogui, už prievartą keršto šaukiasi. Turime grįžti prie ištakų.

Lietuva, jau dabar išsiskirianti iš kitų šalių ekologine žemdirbyste, tebeturinti palyginti mažiau užterštą žemę, vandenis ir orą, sutelkusi dėmesį gamtosaugai, gali padėti ne tik sau, bet ir tapti sektinu pavyzdžiu pasauliui. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvių tautoje glūdi dvasiniai turtai, nepanaudojamos galios. Juos išlaisvinti, panaudoti tautos ir jos valstybės labui reikalinga paskata. Tokia paskata, turint reikšmingą Tautos ir jos valstybės tikslus, TALKOS KALBAI ir TAUTAI paskelbimas vertintinas kaip Tautos Atgimimo šauklys.

Lietuvių tautoje talkų reiškinio šaknys tebėra gyvos, visuomenę deramu būdu pakvietus talkai, gero atsako tikrai galima sulaukti. Talkos idėjos populiarinimui gali būti kuriamos organizacijos, skatinamos reiškinio studijos, skelbiami rašinių konkursai. Visuomenei talkos idėja lengvai suprantama, turėtų būti patraukli, priimtina.

Tegyvuoja, teklesti, težydi TALKA KALBAI IR TAUTAI!

 2017.10.02; 01:16

Vytautas Sinica, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalba, pasakyta 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta TALKA kalbai ir tautai

Ką mes padarėme? Viena vertus, TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.

Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000.

Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kažką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.

Kodėl buvo pasirinkta kalba ir pasų klausimas? Juk dangus negriūtų įteisinus lenkiškus paso įrašus. Ir tikriausiai ne taip daug lenkakalbių tuos pasus išsiimtų. Kailį išvertę „ekspertai“ – visokie Valatkos ir Bumblauskai – mus taip ir ramina. Ar jums gaila? – klausia jie. Taip, mums gaila. Gaila, nes valstybinė lietuvių kalba yra visų pirma simbolis. Simbolis mūsų tautinės tapatybės – to, kas esame. Simbolis mūsų suverenumo – to, kad patys nustatome savo tvarką savo valstybėje. Simbolis mūsų savigarbos – to, kad niekas mums nediktuos, kaip turime gyventi.

Bet Seimas ir Vyriausybė antrą kadenciją bando apeiti Konstituciją, kad galėtume parduoti Lenkijai savo valstybinę kalbą. Pirma pasus, tada vietovardžius. Tuo pačiu parduoti istoriją, nes tai baltiški mūsų etninių žemių vietovardžiai ir lietuviškos lietuvių palikuonių pavardės. Jų paaukojimas niekada nepelnys mums jokios draugystės. Priešingai, atneš didžiulę Lenkijos panieką. Tai parodys, kad esame neverti savo valstybės, ką lenkai, beje, kartojo visą XX amžių. Tai privers mus pačius gėdytis savo valdžios. Jau privertė! Negalima to leisti.

Tačiau neįmanoma apginti kalbos, kai griūva visa kita. Signataras ir rezistentas Algirdas Endriukaitis neseniai apie TALKĄ pasakė: „jei liksi be galvos, nebesvarbu, ar ant galvos liks plaukai“. Tokia ir yra mūsų situacija. Šiuo atveju kalba yra mūsų plaukai. Bet suverenumas yra mūsų galva. Turime saugoti galvą. Konstitucija skelbia, kad „suverenitetas priklauso Tautai“. Šiandien Lietuvoje vis sunkiau tuo patikėti. Ne tik dėl pražūtingų Europos federacijos idėjų, bandymų sunaikinti tautas, valstybes ir sienas. Pati Lietuva, kiek dar yra suvereni valstybė, nepasiduoda valdoma savo piliečių. TALKOS darbas tai savaip liudija. Padarėme viską, bet atsitrenkėme į sieną. Valdžios keičiasi, bet situacija nesikeičia. Daugumos gyventojų nuomonė dėl kalbos, dėl migrantų, dėl šeimos, dėl Vyčio Lukiškių aikštėje yra ignoruojama. Šuns balsas į dangų neina.

Todėl TALKA negali apsiriboti kova už asmenvardžius. Ji niekada nelaimės tokios kovos, jei Lietuvoje klestės valdžios savivalė be atsakomybės ir be žmonių baimės. Jums nepasigirdo. Valdžia turi bijoti tautos. TALKA niekada nieko neapgins, jei Lietuvoje apskritai nebus tautos kaip solidarios bendruomenės. Norint išsaugoti valstybę, pirmiausiai reikia išsaugoti tautą.

Istoriškai susiklostė, kad lietuvių tauta remiasi kalba. Ant kalbos mūro pastatėme savo modernų tautiškumą ir tautinę valstybę. Kalbòs pagrindu apsibrėžėme sienas prieš šimtą metų eidami į Vasario 16-osios Lietuvą. Kalbòs – vienòs pirmųjų – pareikalavome prieš trisdešimt metų eidami į Kovo 11-osios Lietuvą.

Kalba lietuviui yra savaip šventa. Bet nebesugebame pareikalauti. Visi žinote, kad VU panaikino visas lituanistikos katedras. Tai ne atsitiktinumas, o tendencijos atspindys. Naujòs kartòs kalbininkės skelbia, kad lietuvių kalbą reikia išlaisvinti iš norminimo. Kalba turi būti laisva ir atvira, spontaniškai kurtis pati. TALKA privalo matyti šias grėsmes ir negali apsiriboti asmenvardžiais. Tai pirmas žingsnis.

Tačiau TALKA privalo žvelgti dar plačiau. TALKA turi vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai. Tautą sieja ne vien kalba. Sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta. Apsidairę matome, kad visa tai žlugdoma, o tauta bejėgiškai priešinasi mažais būreliais, kiekvienas gindamas vis kitą frontą:

1) Paveldas griaunamas. Misionierių sodus bandoma pakeisti stikliniais kotedžais. Verslas grasina valstybei 40-čia milijonų nuostolių. Galimai išsigąs. Priešinasi būrelis žmonių.

2) Istorinė atmintis trinama. Ne pirmus metus lietuviams bandoma primesti kolektyvinę kaltę dėl holokausto, paniekinti birželio sukilimą, partizanus, neigiama Vilniaus okupacija. Priešinasi būrelis žmonių.

3) Valstybė pati baidosi savo simbolių. Basanavičiui vis neatsiranda vietos. Vyčio paminklą Lukiškių aikštėje turėjo pastatyti save gerbianti valstybė. Kai valstybė savęs negerbia, Vytį finansuoti siūlosi visuomenė. Tačiau Vytis toliau sabotuojamas ir ministrės, ir mero. Priešinasi būrelis žmonių.

Mažais būreliais neišliksime. Suskaldyti, supriešinti ir išvaikyti tautą lengvą. Didžiąją dalį darbo padarė sovietmetis, likusį darbą tęsia naujieji raudoni liberalai. Emigracija yra gyvas lietuvių kapituliacijos įrodymas. Sutelkti tautą daug sunkiau. Lietuviui tarytum svetimas visumos suvokimas, svetimas solidarumas. Kiekvienam pirma turi būti būtent jo problema. Protestuojantys dėl algų mokslininkai nesusipranta protestuoti dėl neteisingos, tautą skurdinančios mokesčių sistemos. Protestuojantys pensininkai nesusipranta kovoti už sąžiningas dirbančiųjų algas. Visų rūpestis gauti iš biudžeto, bet ne kaip teisingai jį surinkti. Nepagalvokite, kad nukrypau. Tai esmingai susiję. Tik matydami, kaip ekonomika, socialinio teisingumo nebuvimas, gėrybių sutelkimas mažumos rankose mus silpnina ir žlugdo, prirakina prie buities, galėsime efektyviai tam priešintis.

Trūksta ne tik solidarumo. Trūksta vienijančios pasaulėžiūros, idėjinio pagrindo. Be to negali būti jokio atgimimo. Be jo visos konkrečios problemos atrodo nesusijusios. Kas bendro tarp Vyčio, Misionierių ir paso įrašų? Nieko, kol nepažiūri į juos kaip į skirtingus tautinės sąmonės ir suvereniteto nykimo požymius. Tik vieninga pasaulėžiūra gali sutelkti ir leisti išvengti skaldymosi. Misionierius kaip pasaulio kultūros paveldą, o miškus kaip motiną žemę gali ginti ir beviltiški kosmopolitai. Tačiau su tokiais bendražygiais niekur nenueisi. Be vieningos pasaulėžiūros vienintelis įmanomas veikimas ir yra pavieniai būreliai.

Kas nors salėje jau turėtų burbėti klausimą: „ką daryti?“; „kas suvienys?“. Drįstu iškelti begėdišką mintį. O jei suvienys TALKA? Ne todėl, kad mes būtume geriausiai žinantys. Laikas parodys. Tačiau TALKA turi pareigą ir būtinybę telkti. Turi pareigą, nes jau pabandė, patyrė ir įrodė, kad gali daug nuveikti, gali suvienyti. O iš kiekvieno gebėjimo kyla pareiga juo pasinaudoti kuo didesniam valstybės gėriui. TALKA turi ir būtinybę, nes politikoje jokia organizacija neišgyvena stovėdama vietoje. Ji gali arba augti, arba mirti. Sustingusi TALKA mirs ir taps dar viena neišnaudota proga. Manau, TALKOS žmonės sutiks, kad šiemet patys tai patyrėme. Būtent tą supratę ir žengėme link įsisteigimo.

Nes telktis būtina. Nes asmevardžių neapginsime, neapgynę kalbos kaip visumos. Nes kalbos neapsiginsime neapgynę tautos, vadinasi viso to, kas ją laiko drauge. Nes tautos neišsaugosime nepažadinę solidarumo ir mąstymo apie valstybės visumą. Ir tik tada „Suverenitetas priklauso tautai“ taps daugiau nei deklaracija. Taps tiesa.

TALKA negali ir nežada padaryti viso to viena. Jūs negavote leidimo eiti namo galvodami, kad kažkas padarys už jus. Bet TALKA gali pradėti. Todėl turėtume neužsidaryti ties vienu kalbos klausimu. Priešingai, nepamiršdami savo tikslo – apginti kalbą, – pasiliekame atviras duris vienytis ir vienyti dėl to, kas atrodys svarbiausia valstybės išsaugojimui. Ir kviečiame žengti kartu.

2017.09.26; 06:13

Rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje įvyko Baltų vienybės dienai skirta visuomeninė konferencija-pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“, kurios organizatorius – Piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA už valstybinę kalbą“.

Iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila perskaitė pranešimą apie TALKOS tikslus ir būtinybę organizuotis. Įsteigta asociacija, patvirtinti įstatai. Išrinkta taryba (18 narių), revizijos komisija.

Kalbininkė dr. Laima Kalėdienė perskaitė pranešimą „Apginkime lietuvišką rašybą ir lietuvių kalbos sistemą“. Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ kreipimasis į piliečius, kreipimasis į parlamentines partijas ir jų frakcijas Seime, kreipimasis į Lietuvos žaliųjų ir valstiečių partiją bei jos frakciją Seime. Diskusijoje dėl įsteigtos asociacijos veiklos kalbėjo politologas Vytautas Sinica ir istorikė prof. dr. Rasa Čepaitienė.

Ir konferencijoje pasitarime, ir mitinge Vinco Kudirkos aikštėje buvo pasakyta daug karčios tiesos apie Lietuvą valdžiusiuosius ir valdančiuosius, apie nykstančios lietuvių tautos ir jos kalbos padėtį nūdienos pasaulyje.

Labai išmintingai kalbėjo iniciatyvinės grupės narys G.Songaila, kunigas Robertas Grigas, politologas Vytautas Sinica, Iniciatyvinės grupės narys Jonas Vaiškūnas, kalbininkė dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Rasa Čepaitienė, Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Rudys ir kt. Labai reikėtų, kad tos kalbos (pasirašytos ir improvizuotos) netrukus kuo plačiau pasklistų plačiojoje visuomenėje, ne tik portale Pro Patria. Labai reikėtų.

Istorinėje Lietuvos mokslų akademijos salėje įvyko daug konferencijų, pasitarimų, kitokių renginių, siekusių pagerinti Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir jos kalbos padėtį dabarties pasaulyje, bet neabejotinai sėkmingas buvo tik pats pirmasis, 1988-aisiais. Turėkime vilties, kad rugsėjo 22 d. įvykusi visuomeninė konferencija-pasitarimas bus antrasis. Trauktis jau nėra kur. Arba dabar, arba…

Vytautas Visockas

XXX

Skelbiame konferencijoje perskaitytą akademiko Zigmo ZINKEVIČIAUS laišką lietuvių kalbos gynėjams.

Laiškas kalbos gynėjams

Sveikinu visus sąmoningus Lietuvos piliečius, susirinkusius į valstybinės kalbos ir tautinių vertybių puoselėtojų sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą. Jei nebūtų piliečių dėmesio ir paramos, įvairūs mūsų šalies politiniai veikėjai dėl išsilavinimo ir geros valios stokos padarytų nepataisomų klaidų, trikdančių lietuvių kalbos valstybinį statusą ir jos viešą vartoseną.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Ypatingą nerimą kelia kai kurių politikų neapgalvoti sumanymai įteisinti okupacinių laikų rašybos formas, siekiant įteisinti lietuvių kalboje bei valstybės oficialioje raštvedyboje kitų kalbų rašmenis ir lietuvių kalbos sistemai svetimas raides ir formas.

Daugelis Lietuvos kalbininkų yra aiškiai ir kvalifikuotai pasisakę šiais klausimais, išskyrus keletą, kurie pasirinko slidų patarnavimo politinėms grupėms kelią. Keista, kad antikonstitucinius autonomininkų siekius nesibodi palaikyti ir kai kurie įtakingi, patriotais besidedantys Lietuvos politikai.

Tačiau šiandien mūsų kalbai ir tautai grėsmės kyla ne tik iš nedraugiškų kaimynų, bet ir iš mūsų pačių prisitaikėlių, kurie tuoj puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis ir išsižadėti savo kalbos bei kultūros.

Šio didžiulio pavojaus mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus Universiteto vadovybės šiais, Lietuvių kalbos kultūros metais, priimtas nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos tradicijas Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Baltistikos katedras ir įsteigiant jų vietoj taip vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo, Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms.

Šių veiksmų negali pateisinti jokie naujojo internacionalizmo argumentai ir tariami mokslo tarptautiškumo siekiai, tuo labiau, kad jie sugebėjo panaikinti net ir Algirdo Juliaus Greimo centrą. Ir tai padarė šio iškilaus lietuvių kultūros tyrėjo garbei pavadintais metais.

Linkiu TALKOS judėjimo dalyviams jokiu būdu nenuleisti rankų, visada garsiai sakyti neprotingam karaliui, kad jis nuogas. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau piliečių balsas bus išgirstas, ir kaip visada, mūsų kalbos ir kultūros naikintojai liks nieko nepešę. Būtų žinoma geriau, kad į tai, kas sudaro mūsų šiuolaikinės lietuvių kultūros pamatus, jie niekuomet nė nebedrįstų kėsintis ir neberastų jiems tinkamų klapčiukų. Tam tereikia tik tokio mūsų sąmoningumo ir vienybės, kuriuos išreiškia jūsų steigiamo judėjimo pavadinimas.

Jūsų bendražygis – Akademikas Zigmas Zinkevičius

Vytauto Visocko nuotraukos iš MA salės ir mitingo Kudirkos aikštėje 

 

2017-09-23

Neatsitiktinai sutapo, jog didžiausi dabartinės ES integracijos vizijos entuziastai visą JAV prezidento rinkimų laikotarpį ir dar ilgokai po to gąsdino, jog Donaldas Trumpas yra prorusiškas kandidatas. Lietuvoje negali būti blogesnės etiketės. Tikėtina, kad būtent dėl to šiaip itin konservatyvi Lietuvos visuomenė konservatyvų respublikoną D. Trumpą apklausose vertino prastai ir verčiau rinkosi radikalių kairiųjų pažiūrų Hillary Clinton.

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Tuo tarpu Europos Sąjunga Lietuvoje buvo ir yra suvokiama kaip provakarietiškumo ir apsaugos nuo Rusijos įtakos veiksnys, savotiškas skydas, greta NATO saugantis mus nuo Kremliaus okupacijos. Pastarieji mėnesiai atskleidė, jog yra visiškai priešingai. Būtent D. Trumpo valdoma JAV yra didžiausia Rusijos problema, o ES vis atviriau stoja ginti pragmatiškų santykių su Putinu. Lietuvai tokia situacija reiškia artėjančią milžiniško pasirinkimo kryžkelę, kurioje kone pirmąkart po 2004 metų reikės vėl rinktis šalies geopolitinę kryptį.

Prorusiškas Trumpas?

D.Trumpas, kaip skelbta, ne tik žavėjosi Putinu („Putinas geresnis lyderis savo tautai nei Obama amerikiečiams“), bet ir buvo Kremliaus remiamas per rinkimus. Kare su D. Trumpu esanti liberali žiniasklaida iki šiol nesėkmingai ieško tos paramos įrodymų, bando iš to sukurpti apkaltą, tačiau privačiai ir patys pripažįsta, kad tai temos kūrimas tuščioje vietoje. Vienintelis realių nedeklaruotų ryšių su Rusijos pareigūnais turėjęs patarėjas M. Flynnas buvo pašalintas iš pareigų vos tam paaiškėjus. Be to, D. Trumpo šūkį „America first“ (Amerika pirma) daug kas suprato kaip izoliaciolistinės JAV užsienio politikos ir mažesnio kišimosi į pasaulio reikalus pažadą. Tokia politika iš tiesų būtų didžiulė grėsmė Lietuvai ir visam mūsų regionui, nes reikštų JAV įtakos ir pajėgų pasitraukimą ir atrištas rankas Putino šeimininkavimui. Rusijai galimai iš tiesų pati tikėjo tokiu D. Trumpo įvaizdžiu ir siekė jam padėti prieinamomis priemonėmis. Tačiau net tokiu atveju, Kremlius itin smarkiai nusivylė, pastatęs pinigus ne ant to kandidato.

Prorusiško Trumpo įvaizdis tiek JAV, tiek Lietuvos liberaliai žiniasklaidai buvo tiesiog būtinas, nes tobulai atitiko bendrą „pasakojimą“, kad vadinamųjų tradicinių vertybių gynėjai Vakarų pasaulyje yra tik prorusiški, o krikščioniškų principų gynimas yra daugiau ar mažiau naudingas Rusijai, visada metant įtarimo šešėlį, kad gal šie „naudingi idiotai“ sulaukia ir Kremliaus atlygio. Iš tiesų toks aiškinimas yra naudingiausias būtent Rusijai, nes tradicinių pažiūrų visuomenei adresuotas nuolatinis kartojamas, kad tradicinės pažiūros yra prorusiškos, o tik progresyvistinės nuostatos gali vadintis europietiškomis, tik stumia tokią visuomenę į Rusijos glėbį ir verčia piliečius abejoti savo europietiškumu. D. Trumpo ir visos Respublikonų partijos politinis portretas ardo šį propagandinį naratyvą, nes būdami tikra rakštimi Rusijai dabartiniai JAV valdantieji kartu yra socialiai konservatyviausia šalies valdžia bent nuo Reagano eros.

Savo vykdoma politika D. Trumpas nuvylė kritikus ir nudžiugino šalininkus daugelyje sričių. Rusijos klausimu jis ne tik paliko galioti buvusias sankcijas, bet ir griežtai pasisakė dėl Krymo okupacijos ir agresijos Ukrainoje. Kitaip nei Vokietija, D. Trumpas reikalauja ne status quo įtvirtinančių Minsko susitarimų laikymosi, o Krymo grąžinimo Ukrainai. Dar daugiau, respublikonų valdoma JAV plečia sankcijas Rusijai, stiprina karinę pramonę, grubiai reikalauja NATO partnerių investicijų į gynybą ir savo energetine politika žlugdo Rusijos biudžetą išlaikančią žaliavų prekybą. Liepos mėnesį JAV Lietuvoje dislokavo ir išbandė seniai lauktas „Patriot“ raketas. Toks prezidento elgesys tapo tikru galvosūkiu idėjiniams (iš principo ar dėl pažiūrų D. Trumpo geru vadovu pripažinti negalintiems) kritikams. Didesnė jų dalis pripažino klydę, galutinai susipykę su tikrove susikūrę teoriją apie tai, kad D. Trumpas ir toliau prorusiškas, tačiau jį valdo antirusiška respublikonų aplinka. Iš tiesų D. Trumpą valdo JAV interesai.

Lietuva saugi, kol ją saugo JAV ginkluotųjų pajėgų atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasirodo, kad JAV interesus gali tobulai atitikti jos didesnis vaidmuo NATO ir juo labiau Europos šalių energetinė nepriklausomybė. Būtent JAV, D. Trumpui nutarus aktyviau eksploatuoti šalies gamtinius išteklius, tampa realia alternatyva visą Europą aprūpinančioms Rusijos žaliavoms. Nereikia iliuzijų, kad JAV itin rūpi Baltijos šalių ar Lenkijos energetinė nepriklausomybė. Užtat rūpi rinkos, kurias atveriant galima kartu pasiekti ir geopolitinių tikslų. Tarptautinius santykius valdo interesai ir tik interesai. D. Trumpas yra patikimas sąjungininkas jau vien dėl to, kad tą supranta, deklaruoja ir nesislepia po vertybių retorika. Taip pat dėl to, jog žiūrėdamas pirma JAV naudos, atvirai ir ultimatyviai prakalbo apie tai, kad ginamos bus tik tos NATO narės, kurios laikysis įsipareigojimų aljansui.

Prorusiška ES?

Mintis apie prorusišką ES Lietuvoje daug kam dar gali skambėti šventvagiškai. Į Europą „ėjome“ būtent tam, kad galutinai atsiskirtume nuo Rusijos. ES ir NATO statėme į vieną gretą kaip esminius ramsčius mūsų apsaugai nuo Rusijos įtakos. Deja, ilgą laiką turėjome kiek iškreiptą vaizdinį apie ES tikslus ir tapatybę.

Kaukės nukrito JAV Senatui ir Atstovų Rūmams priėmus naujas, dar griežtesnes ir platesnes sankcijas Rusijai. D. Trumpo atstovė teigė, kad prezidentas planuoja pasirašyti po projektu. Išplėstos sankcijos būtų taikomos ir „visoms kompanijoms, dalyvaujančioms Rusijos energijos eksporto linijų tiesime, priežiūroje ar modernizavime“. Kaip žinia, tai tiesiogiai paliečia svarbiausią ES šalį Vokietiją, ilgus metus kalbančią apie Rusijos žmogaus teisių pažeidimus, tačiau vystančią su Kremliumi pragmatiškus verslo santykius, ypač energetikos srityje. Nortsream dujotiekis palenda po Vakarų geopolitinės architektūros pamatais ir tampa pleištu tarp JAV ir Vokietijos bei šios interesus ginančios ES. Kartu tai pleištas tarp NATO ir ES, tai yra tarp realistinės saugumo logikos, pagal kurią Rusija turi būti visomis priemonėmis atgrasoma nuo karinių veiksmų Europoje, ir ekonominės logikos, pagal kurią su Rusija reikia prekiauti ir kitaip santykiauti visada, kai tai abipusiai naudinga. NATO remiasi pirmąja, o ES – antrąja logika.

Virš šarvuočio Vilniuje plaikstosi JAV vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Būsimas vertybinis ir geopolitinis atotrūkis buvo akivaizdus seniai. Dar 2015 metais, Krymo okupacijos fone, Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris Europos Komisijos prekybos komisarei Ceciliai Malmstrom įteikė deklaraciją, kurios tikslas – vieningos integruotos ekonominės ir energetinės zonos nuo Lisabonos iki Vladivostoko įgyvendinimas. V. Orbaną kritikuojant kaip Putino marionetę, A. Merkel už analogišką elgesį neprikišta nei žodžio.

Dar aiškiau tapo po D. Trumpo viešnagės Europoje, kai Lenkijoje istorinių ir religinių akcentų pilnoje kalboje sąjungininkus jis pakvietė ginti tikėjimą, šeimą ir laisvę. Toli gražu ne „europinės vertybės“, kaip jos šiandien suprantamos Briuselyje. Jau kitą dieną D. Trumpas kalbėjo Vokietijoje, kur griežtai priminė Europos šalims laikytis finansinių įsipareigojimų NATO. Posovietinės šalys į tokius kvietimus reaguoja pasitempdamos ir lenktyniaudamos, kuri greičiau skirs 2 proc. BVP gynybai. Tuo tarpu Vokietijos lyderiai įsižeidę aiškino, kad ne visi vienodai supranta saugumą ir Vokietija vietoje to investuoja į humanitarinę pagalbą. Kartu su prancūzų Skverneliu E. Macronu Vokietija imasi įžeistų damų vaidmens ir pradeda formuoti atskirą gynybos politiką, paremtą E. Macrono dar birželį išsakyta prielaida, kad „JAV atsuko pasauliui nugarą“.

Naujoji gynybos politika greitai pasireiškė dar didesniu gynybos biudžeto mažinimu, dėl kurio Prancūzijoje triukšmingai atsistatydino kariuomenės vadas generolas Pierre‘as de Villiersas. JAV ir konkrečiai D. Trumpo administracijai rūpi dominavimo pasaulyje ir įtakos Europoje išsaugojimas. D. Trumpo žodžius, jog NATO yra pasenusi (obsolete) organizacija daug kas skubėjo versti, kaip „nebereikalinga“. Tačiau veiksmai rodo, kad galingiausios NATO šalies lyderis ją matė būtent kaip pasenusią ir ėmėsi jos atnaujinimo. Daugeliui užtrunka suvokimas, kad NATO vidinė logika reikalauja iš šalių narių pasiruošimo apsiginti ir žada kitų narių pagalbą tai darant, todėl tikrasis NATO įsipareigojimų vykdymas yra pasirūpinimas adekvačiomis pajėgomis šalies gynybai, o ne formalūs 2 procentai BVP. D. Trumpas per metus labai daug padarė skatindamas šį suvokimą. Tai natūraliai atsijojo tuos, kuriems su NATO tikslais pakeliui, ir tuos, kuriems nelabai.

Tokiame kontekste vienašališkai išplėstos JAV sankcijos Rusijai tebuvo paskutinis lašas augančiai įtampai. Vidurio Rytų Europos šalys nori gintis, prašo JAV buvimo regione ir yra pasiruošusios į tai investuoti. Vakarų Europos šalys patenkintos savo apsileidimu ir toliau mažina išlaidas. Finansai tik atspindi pamatines mąstymo struktūras. Kaip taikliai rašė VDU docentas A. Švarplys, „ES prigimtis – prekybos ir verslo sąlygų gerinimas, ekonominio augimo užtikrinimas. Ukrainos gynybinis karas, valstybingumo žaizda su visomis aukomis atsiduria kažkur kamputyje. Rusijos pretenzija ginčyti tarptautinio saugumo tvarką rinkos komisarams atrodo kažkoks nereikšmingas dalykas. Žiūrint iš dabartinių Europos vadovų pusės, sankcijos Rusijai apskritai yra varginančios, kažkoks blogis, neša grynus nuostolius – ir tai buvo matyti nuo pat sankcijų politikos pradžios. Vokietija palaikė sankcijas, bet tuo pačiu tyliai realizuoja Nord Stream`us, taip į šipulius daužydama vieningą ES energetikos politiką ir sėsdama ant Kremliaus adatos“.

Vilnius. Katedros aikštė. Žygiuoja JAV kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš tiesų NATO veikimo pamatas yra saugumas ir valstybių suverenumo apsauga. ES veikimo pamatas – ekonominis efektyvumas, kuriam gali būti aukojamas ir suverenumas, ir demokratija (beje, ne tik Ukrainos, bet ir šalių narių suverenumas ir demokratija, kaip 2005 m. pastebėjo G. Majone studijoje „Dillemmas of European Integration“).

ES retorika ilgai maskavo šią įtampą, kol šie du principai nesusidūrė Baltijos jūros dugne, Nordstream trasoje. Su šia trasa dirba eilės ES šalių įmonės, visos galinčios nukentėti nuo sankcijų. Kas Vidurio Rytų Europos šalims ir JAV atrodo geopolitinė grėsmė, Vakarų Europos šalims yra tiesiog ekonominis interesas. Niekas nevertė jų rinktis ES energetinės nepriklausomybės kūrimą griaunančių bendrų energetinių projektų su Rusija. Jos pačios pavertė savo įmones dabartinės situacijos įkaitėmis, o dabar pyksta ant Vašingtono, nutaisę kiaulės akis.

ES kaip ekonominio efektyvumo struktūra tokioje situacijoje suskubo ginti savo verslų interesų. J. C. Junckeris net pagrasino JAV atsakomosiomis sankcijomis. Sukurta ne tokia dažna situacija, kai Rusijos ir ES lyderiai prieš JAV formuoja bendrą frontą. Iš tiesų ES nėra prorusiška. Vertybiškai jos institucijų lyderiams panašiai svetimas tiek Putinas, tiek Trumpas. Abu jie „nepažangūs“, atmetantys postmodernias vertybes, pasaulį matantys per galios politikos prizmę, abejingi laisvos prekybos idealui ir pašiepiantys ES silpnumą bei atvirumą. Ne vienas ES pareigūnas D. Trumpą laiko autoritariniu vadovu, su kuriuo vertybiškai nepakeliui kaip ir su Putinu. Visa tai lemia, kad ES, Jungtines Valstijas ir Rusiją mato tiesiog pragmatiškai. Ir daro tai jau daugelį metų, ką geriausiai parodė kad ir pačios Europos Komisijos išreikštas susirūpinimas, kokį poveikį tokios JAV sankcijos turės ES energetinei nepriklausomybei. „Nepriklausomybei nuo ko?“, kyla natūralus klausimas. Tikrai ne nuo Rusijos, nes būtent sandoriams su Rusija šios sankcijos trukdo. Susirūpinimas tad arba absurdiškas, arba yra paprasčiausias pripažinimas, kad savo „nepriklausomybės“ strategiją ES didieji grindė priklausomybe nuo Rusijos. Ką jie ir darė, ignoruodamos Vidurio Europos šalių atsargius protestus.

Kryžkelė

JAV priimamos sankcijos staigiai įmetė Lietuvą į itin neįprastą pasirinkimo tarp ES ir JAV situaciją. VU TSPMI direktoriaus teigimu, Didžiausia dilema Lietuvai gali kilti dėl to, kad JAV sankcijos neigiamai vertinamos tokiose šalyse kaip Vokietija. Iš tiesų, vieša paslaptis, kad Lietuva įpratusi užsienio politikos klausimais visada pritarti Briuseliui/Berlynui. Kai toks pritarimas paverčia mus Varšuvos prieš(inink)ais, Lietuvos politikai problemos nemato ir lengvai pasirenka Berlyną, nors nesustodami kalba apie draugystės su Varšuva svarbą. Tačiau kai tenka rinktis tarp paramos Briuseliui ar Vašingtonui, pasirinkimas labai rimtas ir abiem atvejais skausmingas.

Padėka JAV. Vytauto Visocko nuotr.

Dar iki Europos Komisijos (EK) viešos pozicijos priėmimo Seimo krikdemai kreipėsi į Lietuvos atstovą EK Vytenį Andriukaitį, prašydami palaikyti JAV poziciją, kuri, reikia suprasti, atitinka Lietuvos. Vytenis Andriukaitis, kaip įprasta, pasirinko palaikyti JAV pirštinę metantį J. C. Junckerį. Tačiau eurokomisarų pozicijos nėra valstybių pozicijos. Pastarosios reiškiamos valstybės vadovų. D. Grybauskaitės reakcija buvo nedviprasmiška parama JAV išplėstoms sankcijoms. Tai neišvengiamai yra ir pasirinkimas NATO geopolitinę logiką statyti pirma ES ekonominės logikos. Teisingas pasirinkimas.

Neskaitant visų pirma mūsų pačių, NATO, o ne ES yra Lietuvos nepriklausomybės garantas. Norint išlikti reikia protingai rinktis draugus. Tą gana aiškiai padarė Višegrado šalys. JAV veiksmai skubina daryti pasirinkimą ir Lietuvą. Pradžiai reikia išmokti apskritai „prisileisti“ mintį, kad toks pasirinkimas galimas ir gali tapti būtinas. Nėra abejonių, kad būsimi D. Trumpo prezidentavimo metai pareikalaus daug daugiau aiškumo ir dar daugiau pasirinkimų, kurie ypač įtikti pratusiems Lietuvos politikams, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministrui, nebus lengvi. Tačiau rinktis reikės ir statymas ant JAV visapusiškai saugesnis ir labiau suderintas su Lietuvos interesais nei statymas ant klibančios bei bendros vizijos neturinčios ES lyderių. Artėjant 2019 metams svarbu to nepamiršti, kad neprabustume išsirinkę ES pareigūnu buvusį ir europine dvasia Rusiją pamilusį prezidentą.

Indformacijos šaltinis – PRO PATRIA leidinys.

2017.07.27; 17:45

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06   

Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja. 

Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.  

Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.

J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.

Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?

Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?

Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.

Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį. 

Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.

Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.

O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.

Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.

Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.

Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.

Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“

Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“

Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o  kad kiltų diskusija.

Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.

Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.

Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose  gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.

Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.02; 06:40

Portalas Slaptai.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su aštriu, bet įdomiu, dėmesio vertu politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsniu “Tapinokratija“. Mūsų manymu, apžvalgininkas Vytautas Sinica taikliai įvardina mūsų šiandienos problemas. Jo pažerta kritika – ir prasminga, ir teisinga.

TAPINOKRATIJA

Kaip veikia tapinokratija mūsų šalyje? Kaip gyvulių ūkis. 

Lietuvoje, kai mokytoja netikrina pamokai pasitelktos brošiūros šaltinių – ji, pasirodo, nebegali dirbti. O kai ministrė švaistosi atleidimo nuosprendžiais be jokio tyrimo – viskas gerai, galima dirbti toliau. Bet kurio įtakingo politiko ar pareigūno veiklos įvertinimas paskęsta tyrimuose, bet štai mokytojus galima „nuteisti“ ir atleisti tiesiog paskaičius laikraščius ar pažiūrėjus žinias. Skirtingoms kastoms ūkyje skirtingos taisyklės. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Turbūt visos žinių laidos parodė, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja pamokoje apie lytiškumą rodytose skaidrėse įrašė, jog dauguma serijinių žudikų, kurie suvalgė savo aukas, buvo gėjai. Dar vaizdingai aprašė, ką gėjai daro miegamajam ar kur ten jiems patinka. Skaidrės šokiravo moksleivę, buvo paviešintos internete. Dar labiau šokiruojanti buvo reakcija. Viešais susidorojimais pagarsėjęs žurnalistas Andrius Tapinas pasakė, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Ir tą pačią dieną valdžia vykdo komandą: ir mirusios Darbo partijos iškeltas Telšių meras patvirtina, kad mokytoja dirbti nebegali, ir švietimo ministrė antrina, dalinasi atleidimais. Sakytume, gal ne Tapino klauso, o vadovaujasi įstatymu, gal per pusdienį buvo atliktas tyrimas.

Bet ne. Čia tokia nauja mada R. Šimašiaus pavyzdžiu: išgirsti iš žiniasklaidos informaciją ir atleisti iš darbo. Kai tuo tarpu mokytojai yra atleidžiami pagal Darbo kodeksą, Švietimo įstatymą ir žemesnius teisės aktus. Gal galėtų būti išimties tvarka nusikaltusiai mokytojai, nes pažangūs balsai užuosdami kraują jau rėkia, kad pažeistas Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis. Bet kaip žinia, dėl jokio nusikaltimo mokytoja kalta nepripažinta, nebent ministrė su meru neigia nekaltumo prezumpciją.

Reakcija neadekvati, nors ir ne visai tuščioje vietoje. Paviešintų mokytojos skaidrių turinys sunkiai paaiškinamas, dėl įvairių priežasčių apskritai diskredituoja tradicinių pažiūrų stovyklą LGBT klausimais ir pačiai mokytojai nedaro garbės, o mokiniams – naudos. Problemos su tomis skaidrėmis bent trys.

Pirma, skaidrėse pateikti teiginiai galimai neatitinka tikrovės. Jų autoriaus P. Camerono reputacija dviprasmiška ir net skandalinga, bet neišvengiamai tenka į tai žiūrėti kritiškai, nes pseudomokslininkais yra apšaukiami visi, kurie paskelbia tyrimus, neigiančius LGBT reikalavimų „mokslinį pagrįstumą“ (M. Regnerus, R. Spitzer – plačiau knygoje „Kaip gėjai tampa norma?“). Visgi pagrįstumo skaidrėse esama. Kilus triukšmui netruko surasti jau ir kitų autorių šaltinių apie gėjų kriminologines koreliacijas (pvz., kad jie sudarė daugumą JAV sulaikytų serijinių žudikų), o labai nepatogios statistikos šita tema yra tikrai daug ir ji dažnai absurdiškai nutylima.

Tobulas pavyzdys – kunigų pedofilijos atvejai. Daugiau nei pusė jų – homoseksualūs, nors LGBT asmenų visuomenėje tėra 2-3 proc. Ar šį tikrą, ne alternatyvų faktą nurodžiusi mokytoja irgi būtų neapykantos kurstytoja? Vienu metu išeitų ir prieš gėjus, ir prieš Bažnyčią. Tokio informacinio konteksto žinojimas verčia bent suabejoti, ar statistika buvo tokia išgalvota, kaip teigia, tarkime, Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

Jeigu visgi taip ir yra, mokytoja dėstė klaidinančią medžiagą, kuri turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip klaidinanti medžiaga, moksleiviams pateiktas nepasitvirtinęs ar ydingas tyrimas bet kuriame kitame dalyke, bet kuria kita tema, neliečiant gėjų. Apie atrastas planetas, kurmius, ligas ir lygiašonius trikampius. Žinoma, taip būtų, jeigu mokytojos skaidrėmis iš tiesų piktinamasi dėl jų neprofesionalumo, o ne tiesiog politiškai/ideologiškai todėl, kad buvo paliesti gėjai – vis labiau neliečiama visuomenės grupė.

Taigi klausimas yra vienas: ar už blogai parinktą mokymo medžiagą standartinė bausmė anksčiau neprasižengusiems mokytojams yra atleidimas iš darbo? Būtų įdomi mokytojų, mokyklų direktorių nuomonė. Nemokslinė švietimo darbuotojų apklausa veda prie išvados, kad taip tikrai nėra. 

Vilniuje esama ir tokių gatvių. Beje, pačiame sostinės centre, netoli Krašto apsaugos ministerijos. Slaptai.lt nuotr.

Antra, net jei informacija skaidrėse buvo pagrįsta tyrimais, nelabai aišku, kuo ji reikšminga doriniam ugdymui. Studijos apie JAV serijinių žudikų seksualinę orientaciją apima viso labo šimtus asmenų šimtamilijoninėje valstybėje. Homoseksualumas krikščioniškoje perspektyvoje yra problema, o homoseksualių santykių praktikavimas – moralinis blogis. Normalu, kad tikybos mokytoja norėtų tą paaiškinti. Galimai religijos laisvės pažeidimas yra uždrausti aiškinti katalikišką poziciją tam ir skirtose tikybos pamokose.

Bet homoseksualumo problema Bažnyčios akyse tikrai ne ta, kad koks šimtas gėjų buvo žudikai ir dešimt kanibalai. Ne dėl to krikščionybė smerkia politinį LGBT judėjimą. Smerkia už tai, jog šis ydą verčia elgesio norma. Mokytojos pateikta medžiaga atrodo tiesiog nereikšminga ir perteklinė, siekianti šokiruoti, o ne argumentuoti. Šiuo požiūriu nesunku suprasti kilusį pasipiktinimą.

Trečia, informacija skaidrėse tiesiog vulgari. Tačiau tikėtina, kad sukilusiems pries mokytoją piliečiams tai užkliuvo mažiausiai. Nežinia, ar tai užkliuvo pačiai skaidres paviešinusiai moksleivei. Turėjo užkliūti. Mokiniams rašyti, kas ką kur kiša, masažuoja ir ryja, nėra pedagogiška, kad ir kokios būtų tokio dėstymo intencijos. Nuosekliai žiūrint, smerkiant aptariamas skaidres turėtų būti pasmerktos ir visos liberalios lytinio švietimo programos, seksualizuojančios vaikystę ir dėstančios apie absoliutų kontracepcijos saugumą, lytinio gyvenimo malonumą, įvairovę, pozas ir t.t. „Įvairovės namai“ ir panašios NVO, kai kalba apie „mokslu, o ne dogmomis grįstą lytinį švietimą“, visada nepamiršta paminėti, kad jis turėtų būti pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.

M. A. Pavilionienė kaip tik tokį švietimą siūlė įvesti būdama Seimo nare. Tikriausiai mažai kas skaitė tuos „mokslu grįstus PSO standartus“, tačiau visiems labai reikėtų tai padaryti (ypač nuo 40 puslapio), nes nėra abejonės, kad jie ir toliau bus aktyviai peršami Lietuvos švietimo sistemai. Vulgaresnės vaikystės seksualizacijos jūs niekur nematėte ir nepamatysite. Masturbacija iki 4 metų, seksualinio malonumo pažinimas iki 6-erių ir taip toliau. Neskaitę netiki, kaip A. Bumblauskas, todėl reikia perskaityti ir pagalvoti, ar tikrai tokio „mokslu grįsto“ lytinio švietimo nori dauguma tėvų. Tikriausiai ne.

Bet vien tai, kad Telšių istoriją iškart sekė P. Gritėno straipsnis apie tai, kodėl VDU Teologijos fakultetas rengia lytiškumo ugdymo specialistus, bent kiek įskaitančiam politinio veiksmo logiką aiškiai rodo, kad Telšių istorija bus naudojama būtent „išlaisvinančiam“ lytiniam švietimui pagal PSO standartus įvedinėti. Vienas šio pažangaus lytinio švietimo aspektas jau dabar akivaizdus – seksualinių mažumų lobistinių organizacijų atstovų kelionės į mokyklas tiesiogiai bendrauti su vaikais, kad „LGBT pažinimas būtų ne teorinis, o praktinis“. Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius iškart po Telšių istorijos tą pasiūlė ne vienai žiniasklaidos priemonei. 

Tenka atkreipti dėmesį į plačiai paplitusį išimtinai emocinį argumentą esą homoseksualūs vaikai klasėje turėjo baisiai jaustis klausydami tokios pamokos. Neabejotina, taip ir buvo. Tačiau pats argumentas vertas panašiai kiek ir priešingos stovyklos argumentas „kaip aš paaiškinsiu vaikams?“

Verta šį argumentą apmąstyti iš principo. Užduodant tokį klausimą apie vaikų jauseną pamokoje kitas loginis žingsnis yra tik safe spaces („saugias erdves“) įvedimas mokyklose ir universituose, kaip tai Obamos valdymo laikotarpiu buvo padaryta JAV. Vaikučius reikia apsaugoti nuo nemalonios informacijos, net jeigu ji teisinga. Tai totalinės nemalonių ir neparankių faktų cenzūros darbotvarkės dalis. Nes jeigu skaidrių turinys nebuvo melagingas, faktai tėra faktai ir švietimo sistema negali vadovautis tuo, kaip kažkas jausis. Faktai eina pirmiau emocijų.

Mokyklose taip pat sėdi daug girtaujančių tėvų vaikų, daug sugyventinių vaikų ir t.t. Daug komunistų, kolonistų vaikų, stribų anūkų. Pagal tą pačią logiką turėtų būti uždrausta minėti realius faktus, kad geriantys tėvai smurtauja dažniau nei negeriantys, kad susimetę smurtauja dažniau nei susituokę, kad vienišų tėvų vaikai pagal n rodiklių gyvenime „pasirodo“ blogiau už abu tėvus turinčius vaikus ir t.t. Nutylėti, ką darė SSRS režimo šalininkai ir kaip dabar juos turėtume įvertinti. Juk vaikams skaudu. Biologijos pamokose būtina nutylėti, jog ŽIV yra statistiškai daugiausiai tarp homoseksualių vyrų paplitusi liga (JAV sveikatos organizacijos 2013 m. duomenys). Juk kas svarbiau: kaip pasijaus homoseksualūs vaikai klasėje, ar galimybė, jog išgirdę šią informaciją jie gales išvengti rizikingos seksualinės elgsenos?

Įprasta sakyti, kad homoseksualumo nesirenkama, todėl tai taip jautru ir svarbu. Tėvų taip pat nesirenkama. Ar gerai jaučiasi vaikas girdėdamas tokius faktus apie šeimas, tokias kaip jo paties? Tikriausiai ne. Ar dėl to turėtų būti uždrausta tuos faktus pasakyti, kai/jeigu jie atitinka pamokos temą temą ir kažką prasmingo įrodo (kaip šiuo atveju, deja, nebuvo)? Pagal dalį besipiktinančių, yra būtent taip. Bet tai niekaip nesiderina nei su demokratija, nei su žodžio laisve, nei su ugdymo sistemos tikslais ir principais. Kiekvienas besijuokiantis iš JAV universitetuose esančių saugių erdvių studentams išsiverkti, turėtų su tuo sutikti.

Ir visgi centrinis rūpesčio objektas šioje istorijoje kol kas turėtų būti susidorojimo taikiniu tapusi mokytoja. Kad ir kokios prastos buvo jos skaidrės, vulgari ir galimai klaidinga pateikta informacija. Jeigu mokytoja, pagal R. Šimašiaus Laisvės gimnazijoje sukurtą precedentą, bus atleista be jokio tyrimo, tai bus elementarus susidorojimas dėl pažiūrų, dar daugiau, dėl religinių įsitikinimų. Visi suprantame, kad jeigu vietoje Bažnyčios mokymui užkliūnančių gėjų skaidrėse būtų beveik bet kas kitas, bet kuri visuomenės grupė ar gamtamokslio faktas, o ypač tie nelemti pedofilai kunigai (kurių tėra gal panašiai nedaug kaip ir serijinių žudikų gėjų), panašaus triukšmo ir kalbų apie atleidimą niekada nebūtų buvę. Politinis susidorojimas yra blogas savaime, bet dar blogiau, kai tampa tendencija, kuri skatina pati save.

Kiekviena dėl A. Tapino komentaro „nulėkusi galva“ Lietuvoje užveda entuziazmą skųsti dėl pažiūrų, dėl klaidų, dėl gramatikos klaidų ir t.t. Būtent taip kuriama liberali diktatūra – santvarka, kurioje vienintelė saugi pasaulėžiūra yra „pažangi“, o šio „pažangumo“ turinys keičiasi pagal įtakingiausių liberalių veikėjų užduodamą toną (štai JAV, kur šį toną užduoda spauda, o palaiko Holivudo žvaigždutės, 2013 metais dar buvo „pažangu“ pritarti vienalytėms santuokoms, o 2016 metais „pažangumas“ jau reikalavo pritarti translyčiams vyrams moterų dušuose).

Neseniai visai pagrįstai pradėta kalbėti apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje. Premjeras sake, kad ji kone tobula, akademikai kritikavo vidinę medijų cenzūrą. Bet apie kokią laisvę galim kalbėti, kai laisvės šaukliu apsiskelbęs įtakingas žurnalistas leidžia sau atvirai aiškinti, kas turi būti atleisti iš darbo ir – įspūdinga – politikai tai vykdo. Jau praėjusioje Seimo kadencijoje buvo akivaizdu, kad kelių žurnalistų politikai bijo kaip velnio ir bet ką padarys, pasakys, apsigalvos ir balsuos, kad tik jiems įtiktų.

Šiandien Seime ir Vyriausybėje turint tiek politikos naujokų tas reiškinys tik stiprėja. Ant rankų pirštų tilptų ratelis žurnalistų, kurių pažiūros tarpusavyje kone nesiskiria, visiškai neatspindi visuomenės pažiūrų, bet kurių įtaka politikų elgesiui didesnė už bet kokių visuomenės apklausų ar ekspertinių rekomendacijų. Groteskiška Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos „galvos lėkimo“ istorija yra tiesiog išraiškingas šios tendencijos pavyzdys.

Stebint pastarųjų metų tendencijas, nesunku įžvelgti intenciją kurti tokį informacinį foną, kuriame kiekvienas suprastų, kokios pažiūros negalimos ir kuo baigiasi bandymai būti nepažangiu. Sėkmingai jį sukūrus visų lygių karjeros tarnautojai, bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai, politikų padėjėjai, žurnalistai ir kiti specialistai – visi – pagal nutylėjimą žinos, kad kur jau ten nesąmonės apie kanibalus, kai kuriomis temomis geriau išvis nekalbėti nieko, nes niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Skundimai ir parodomieji atleidimai, kurių kitomis, mažiau jautriomis temomis, niekada nebūtų, tikėtina, skirti būtent tam. Bent Seime ši baimė yra labai sėkmingai paskleista ir išplitusi.

Tokiame kontekste mūsų visų rūpestis ir interesas yra, kad mokytojos skaidrės ir kurso medžiaga būtų nešališkai ištirta įprasta tvarka ir, jeigu buvo klaidinga, vienaip, o jeigu tik perteklinė, kitaip įvertinta ir drausminama lygiai taip pat, kaip mokytojai Lietuvoje yra ir būtų baudžiami už bet kokias klaidas, parenkant netinkamą pamokose dėstomą medžiagą. Jau dabar minėtos mokytojos kolegos, mokiniai ir tėvai renka parašus už jos darbo vietos išsaugojimą, o mokiniai ir organizuoja piketą mokytojai ginti.

Tikriausiai nebuvę laisvės piknike ir nesupratę, kas yra „tikra laisvė”, moksleiviai renkasi dorą žmogų ir sąmoningai ar ne nesutinka būti naudingais idiotais parodomajame nepažangiųjų valyme. Tą matant aišku, kad jeigu bus susidorota dėl netinkamos medžiagos atleidžiant šiaip jau niekada neužkliuvusią ir bendruomenės mylimą mokytoją, Lietuvoje bus suteiktas pats geriausias šansas patikrinti jau senokai šalyje neapmokamų, ujamų ir žeminamų pedagogų profesinį solidarumą ir mūsų visų pilietinę savimonę. Juk kiekvienas gali būti sekantis tapinokratijos girnose.

„Naujo žmogaus“ kūrimas, kaip ir ankstesnėje santvarkoje, reikalauja aukų. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.04.29; 19:30

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom”, „Lukoil” ir „Inter RAO UES” ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

Valstybės saugumo departamentas (VSD) balandžio 3 dieną paskelbė 2017 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą.

Jame apžvelgiamos įvairios karinės, žvalgybinės, informacinės, kibernetinės ir kitokio pobūdžio grėsmės. Kaip ir įprasta, beveik visos jos susijusios su Rusijos veikla ir įtaka Lietuvoje.

Išskirtinio dėmesio šį kartą susilaukė VSD konstatuota grėsmė, kuri kiltų teikiant privilegijas Lietuvos lenkams. Tyrėjų teigimu, Kremlius suinteresuotas išskirtinėmis teisėmis Vilniaus krašto lenkų bendruomenei, nes tai taptų papildomu svertu tokių teisių reikalaujant ir rusams kitose Baltijos šalyse.

Aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neatsitiktinai viešai pabrėžia, kad Lietuvoje pažeidžiamos ne tik rusų, bet ir lenkų bendruomenės teisės. Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse. Šiuos Rusijos siekius patvirtina ir Rusijos ambasados Vilniuje koordinuojamų tėvynainių politinis bendradarbiavimas su Vilniaus krašto lenkų bendruomenei atstovaujančiais asmenimis.

Apie tokią grėsmę ne kartą pasisakė ir pačios Latvijos politikai ir kalbininkai. Latvijos Saeimos narys R. Ražukas dar 2014 metais apie G. Kirkilo, A. Kubiliaus ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Vėliau perspėjančių signalų iš Latvijos tik daugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. 

2015 metais viešu kreipimusi į šią grėsmę dėmesį atkreipti mėgino ir įvairių Lietuvos jaunimo organizacijų atstovai. 

„Nėra didesnės klaidos nei bandymai nuolaidas dėl įrašų pasuose kitomis kalbomis vaizduoti kaip naudingus geopolitiškai. Teisės rašyti pasuose nevalstybine kalba laukia pirmiausiai Rusija. Ją įteisinus kaip to reikalauja LLRA ir kai kurie socialdemokratai, Lietuvos rusai galėtų skųstis diskriminacija – dabartinę visų tautybių gyventojų lygybę prieš valstybinę kalbą pakeistų savotiška segregacija, kai privilegijos būtų suteiktos tik lotyniško pagrindo kalboms. Lietuvos rusai rašyti pasuose vis tiek negalėtų, o tai jau leistų Rusijai taikyti savo tautiečių teisių užsienyje gynimo koncepciją. Dar baisesnė išdavystė tai būtų kaimyninėms NATO partnerėms Latvijai ir Estijai, kurios nuolat susiduria su tokiais Rusijos reikalavimais ir yra aiškiai pasakiusios, kad nuolaidos Lietuvoje būtų papildomas ginklas prieš jas Kremliaus rankose. Lietuva šioje situacijoje turi elgtis labai atsakingai ir ieškoti kompromisinio sprendimo bei protingo dialogo su Lenkijos politikais“, – buvo rašoma žiniasklaidos dėmesio nesulaukusiame pranešime.

VSD taip pat teigia, kad grėsminga yra pati strategija melagingai vaizduoti Lietuvą kaip neva pažeidžiančią tautinių bendrijų teises.

„Vienas iš būdų eskaluoti etninę įtampą Baltijos valstybėse yra nuolat ir nepagrįstai kaltinti jas pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises. Rusijos finansuojami ir Lietuvoje veikiantys tėvynainių teisių gynėjai dalyvauja tarptautinių organizacijų (JTO, ESBO) žmogaus teisių gynimo forumuose ir kartu su Rusijos diplomatais kaltina Lietuvą pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises“, – rašoma VSD ataskaitoje.

Dėl tokio Lietuvos lenkų tariamai pažeidžiamų teisių vertinimo VSD ataskaitą suskubo sukritikuoti liberalūs politologai Kęstutis Girnius ir Andžėjus Pukšto. 

„Manau, kad tai yra visiškas nesusipratimas. Tautinių mažumų klausimas yra politikų klausimas, o ne saugumo klausimas. Tik Rytų ir Vidurio Europoje tautinių mažumų klausimas yra sugrėsmintas. Vien dėl to, kad lenkams būtų suteikiamos tam tikros teisės, nereiškia, kad jas reikia suteikti rusams. Jei Maskva spaustų, būtų galima atsisakyti. Tos pastabos apie lenkus netinka saugumui, jos labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas“, – portale DELFI.lt ir kitur cituojamas K.Girnius. 

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, tokie komentarai liudija LLRA reikalavimų šalininkų nenuoseklumą.

„Didesnio nenuoseklumo nei tokia kritika VSD ataskaitai negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės įrašų pasuose nevalstybine kalba šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir tariamų dvišalių įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per Lietuvos lenkų kortą skaldyti Baltijos valstybes ir čia ginti tėvynainių teises primenamas VSD, pasirodo, kad tai jau viso labo vidaus reikalas. Sunku pasakyti, ar politologai kaip A. Pukšto visiškai nesupranta, kad patys sau prieštarauja, ar tai tiesiog atvira veidmainystė vietoje politologinės analizės nuosekliai ginant patinkantį įstatymo projektą“, – situaciją komentavo Vytautas Sinica. 

Jis taip pat primena, kad tyrimai rodo, jog tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą pasuose arba lenkiškus įrašus vietovardžių lentelėse svarbiu politiniu klausimu. Jo teigimu, tai liudija, jog Lietuvoje dešimtmetį kovojama dėl Valdemaro Tomaševskio ir jo su Kremliumi įvairiais ryšiais susijusios partijos išgalvotos ir Lietuvai bei Lenkijai primestos „problemos“.

Vytauto Sinicos teigimu, pastaruoju metu Seime, ypač valstiečiams, skleidžiama neva iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išnešta melaginga informacija, esą Lenkija negintų Lietuvos, jei Lietuvoje nebus įteisinti įrašai pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Tokių destruktyvių mitų kontekste ši VSD pozicija vertinama kaip itin reikalinga ir savalaikė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.04.06; 06:02