Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.

Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus. 

liubertaite_foto
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.

Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.

Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.

Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.

Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.

Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės. 

O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.

Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.

Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.

2016.11.17; 02:34

meskauskaite_1

Rašyti apie tokius subtilius dalykus, kaip etika, šiais laikais nėra paprasta. Žinoma, galima pasidžiaugti, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius turime jau net dvi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso redakcijas: 1996 m. ir 2005 m.

Džiugina ir tai, kad šiame kodekse sklandžiai ir beveik tobulai sukonstruotos svarbiausios etinės elgesio taisyklės. Nereikia pamiršti, kad tebegalioja ir 2005 m. rugsėjo 26 d. Lietuvoje įteisinta Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija “Dėl žurnalistikos etikos”.

Beje, šioje rezoliucijoje koncentruota forma išdėstyti etikos standartai Seimo nutarimu yra rekomenduoti ne tik žiniasklaidai, bet taip pat ir valstybės bei savivaldos institucijų pareigūnams. Tačiau kas dabar tai prisimena, jeigu pats Seimas pamiršo, ką kažkada nusprendė.

Continue reading „2010 – ieji ir žurnalistų etika”

zurnalistika_virselis

Visų pirma noriu Jums palinkėti kuo sėkmingesnio kongreso Lietuvoje, kur man teko lankytis du kartus. Man labai gaila, kad pati negaliu dalyvauti.

Pirmasis TŽF vykdomojo komiteto posėdis vyks šį savaitgalį po kongreso, įvykusio anksčiau šiais metais Kadise, ir aš turiu jame dalyvauti, kaip ir EŽF prezidentas Arne Konig, kuris taip pat buvo pakviestas į jūsų kongresą.

Mes labai džiaugiamės, turėdami taip aktyviai veikiančią sąjungą šiaurės rytų Europoje, ir tikiuosi, kad Baltijos šalyse ši sąjunga veiks taip pat aktyviai, kaip ji tai darė EŽF lygmeniu – mes tai labai vertiname! Ypač sveikiname Dainių Radzevičių, jūsų prezidentą!

Continue reading „Žurnalistikos ateitis neaiški”

uz-garbinga-zurnalistika_2

Rezonansiniai įvykiai apnuogina mūsų žiniasklaidos ir žurnalistikos piktžaizdes. Informacijos paieškų ir sklaidos varžybose paminamos kitos žmogaus teisės ir laisvės, toleruojama negarbinga konkurencija, griaunamas pasitikėjimas visų žurnalistų darbu.

Viešosios informacijos leidėjų ir žurnalistų siekis uždirbti iš rezonansinių įvykių, kuo ilgiau laikyti ant pavadžio žiūrovą ar skaitytoją, veda prie besaikio skandalingų istorijų eksploatavimo. Pasirinkus iš anksto tendencingą poziciją, nebeieškoma tiesos, informacija semiama iš vieno šaltinio, kuriamos nuogirdomis paremtos versijos, mėgaujamasi sensacingomis smulkmenomis.

Continue reading „LŽS Etikos komisija kreipiasi į žurnalistus, informuojančius apie rezonansinius įvykius”