Džulijanas Asandžas: “Aš neprievartavau tų moterų”


“WikiLeaks” portalo įkūrėjo Džulijano Asandžo autobiografinė knyga netrukus pasirodys knygynuose. Knyga bus išleista nepaisant aplinkybės, jog skandalingasis Dž.Asandžas šiandien jau nenori, kad memuarai išvystų dienos šviesą.

Nūnai Dž.Asandžas visomis teisinėmis priemonėmis bando uždrausti leidyklai “Canongate”, su kuria kadaise buvo pasirašęs bendradarbiavimo sutartį, išleisti memuarus. Bet Dž.Asandžo pastangos – bevaisės. Leidyklos vadovybė tvirtina, jog knygos leidybos proceso sustabdyti jau nebeįmanoma.

Taigi bendradarbiavimo sutartis su minėta leidykla Dž.Asandžas nutraukė. Bet nutraukė per vėlai. Leidykla “Canongate” nutarė ingnoruoti garsiojo Dž.Asandžo reikalavimus. Memuarai bus išleisti prieštaraujant “WikiLeaks” įkūrėjui. Juos netrukus bus galima įsigyti Amerikos ir Europos knygynuose.

Laikraščio “Independent” žurnalistas Džeromas Teiloras tvirtina, jog memuarai turėtų tapti leidybine sensacija, nes autobiografinėje knygoje užtektinai daug pikantiškų skyrių. Pavyzdžiui, ten rasite išsamų Dž.Asandžo pasakojimą, kodėl jis buvo apkaltintas seksualine prievarta ir atiduotas Švedijos teisėsaugai.

Nebeleisti savo memuarų Dž.Asandžas nusprendė šiais, 2011-aisiais, metais. Tačiau apie pasikeitusią nuomonę sužinojusi leidyklos vadovybė nepasimetė. Iš pradžių bandė įtikinti Dž.Asandžą nenutraukti kontrakto, paskui pareikalavo grąžinti milžinišką avansą. Kai visos priemonės buvo nesėkmingai išnaudotos, “Canongate” vadovybė pareiškė memuarus išleisianti ir be autoriaus sutikimo.

Žodžiu, knyga jau pardavinėjama. Joje pasakojama apie Dž.Asandžo jaunystę, jo nepastovų idealizmą, pateikiama žinių, kaip jis tapo “internetiniu hakeriu”, kodėl sumanė “WikiLeaks”. Ir vis tik daugiausiai dėmesio gali sulaukti memuarų skyrius: “Aš neprievartavau tų moterų”. Dž.Asandžas prisimena, kaip rugpjūčio 11-ąją atvažiavo į Švediją. Būtent Švedijoje iš savo informatoriaus tąsyk sužinojo apie JAV planus. Esą amerikiečiai puikiai supranta, jog bus sunku patraukti jį teisminėn atsakomybėn įprastomis priemonėmis.

Todėl oficialusis Vašingtonas karštligiškai ieško kitokių priemonių, kaip nubausti “WikiLeaks” projekto sumanytoją. Tai reiškia, kad bando surasti net menkiausių Dž.Asandžo nuodomių. O jei nėra jokių galimybių teisiškai persekioti Dž.Asandžo, tai amerikiečiai pasirengę griebtis ir neteisėtų priemonių. Sakykim, pakišti jam narkotikų ar jo kompiuterio kietąjame diske aptikti “vaikų pornografijos vaizdų”. Informatorius minėjo ir apie amerikiečių pastangas Dž.Asandžą paversti “amoraliu asmeniu”.

Memuaruose Dž.Asandžas prisimena ir Švedijos žurnalisto Donaldo Biostromo perspėjimą, esą kompromitacijos pavojus – labai didelis. Esą Dž.Asandžui amerikiečių specialiosios tarnybos būtinai surengs kokią nors provokaciją. Minėtas švedų žurnalistas pateikė pavyzdį, kaip Izraelio žvalgyba “Mossad” sugavo išdaviką Mordechajų Vanunu. Ogi per moteris.

Memuaruose pasakojama, kaip atvykęs į Švediją Dž.Asandžas apsistojo vienos politinės aktyvistės bute. Kai jis apsigyveno pas moteriškę, aktyvistė buvo ilgam kažkur išvažiavusi. Bet atvykus Dž.Asandžui ji iš komandiruotės sugrįžo anksčiau laiko. Ši aplinkybė jam nepasirodė įtartina. Dž.Asandžas neturėjo jokio preteksto ja nepasitikėti. Ta moteris pakvietė jį miegoto vienoje lovoje, mat bute daugiau lovų … nebuvo. Dž.Asandžui toks pasiūlymas tuo metu irgi nepasirodė keistas. Dž.Asandžas buvo patenkintas moters dėmesiu, nes tuo metu jautė milžinišką įtampą. Atsipalaidavimas jam buvo būtinas, reikalingas.

Memuaruose Dž.Asandžas prisipažįsta, kad su politine aktyviste turėjo seksualinių santykių. Tačiau jis teigia, kad tai buvo padaryta “abipusiu sutikimu”. Išaušus rytui jie abu buvo puikios nuotaikos. “WikiLeaks” įkūrėjas buvo net įsitikinęs, jog moteris jam neabejinga, kad jis jau patinka.

Po kelių dienų toji moteris jį pakvietė dalyvauti vakarėlyje. Vakarėlyje moteris neatrodė nei liūdna, nei įžeista. Atvirkščiai. Dž.Asandžui atrodė, kad ji – linksma. Ji nerodė Dž.Asandžui jokio priešiškumo. Dž.Asandžas neatmeta galimybės, jog moteris vakarėlyje pasakojo draugams turėjusi su juo trumpalaikį meilės romaną. Vėliau ji nufotografavo D.Asandžą miegantį jos lovoje. Ir tą nuotrauką paskelbė socialiniame tinkle “Facebook”.

Kitą dieną ji tvirtino, kad Dž.Asandžas galįs jos bute gyventi kiek panorės. Ir Dž.Asandžas gyveno su ja dar penkias paras. Paskui “WikiLeaks” įkūrėjas spaudos konferencijoje susipažino su kita moterimi. Naujoji moteris jam pasirodė simpatiška, ir jis sumanė pakeisti gyvenamąją vietą. Jis buvo įsitikinęs, kad, esant tokioms ypatingoms aplinkybėms, jam pavojinga ilgai gyventi vienoje. Todėl jis be jokių sąžinės graužimų nuvažiavo pas naująją draugę ir su ja pasielgė gal kiek per daug įžūliai. Jis liko nakvoti. Žinoma, miegojo vienoje lovoje ir turėjo lytinių santykių.

Ryte naujoji Dž.Asandžo draugė niekuo nesiskundė. Ji pavežė jį savo dviračiu į stotį, užmokėjo už bilietą, palinkėjo laimingos keliopnės ir paprašė, kad Dž.Asandžas jai paskambintų, kai tik galės. Bet D.Asandžas nepaskambino. Ir tai, Dž.Asandžo žodžiais tariant, buvo pati didžiausia jo klaida.

Dž.Asandžas bijojo, kad jam nebūtų pamėtėti narkotikai, padirbti pinigai ar vaikų pornografijos nuotraukos. Ir visiškai nekreipė dėmesio į intymius santykius su moterimis, kurias memuaruose įvardina kaip “A” ir “B”. Dž.Asandžas manė, kad moterys supranta ypatingą jo padėtį ir suvokia, kad jis negali būti nei rimtas draugas, nei bičiulis, nei, juo labiau, patikimas sekso partneris. Taigi jis nesitikėjo, jog paliktos merginos jam keršys. Tačiau Dž.Asandžas neatmeta galimybės, jog draugės jam buvo pakištos vis dėlto “nuo pat pradžių”.

Kad čia kažkas keisto ir įtartino, Dž.Asandžas suprato, kai viena iš jo buvusių meilužių pareikalavo, jog jis pasitikrintų sveikatą pas venerinių ligų daktarą. Netrukus socialiniame tinklalapyje “Twitter” jis aptiko pranešimą, esą Dž.Asandžui pateikti kaltinimai dėl dviejų išprievartavimų ir jau išduotas suėmimo orderis.

“Aš jų neprievartavau ir negaliu suvokti, kodėl joms atrodo, kad jas išprievartavau”, – rašo Dž.Asandžas savo memuaruose. Jis įsitikinęs, jog čia gali būti trys variantai: arba jos sumanė jam atkeršyti už neištikimybę, arba buvo nuo pat pradžių pasamdytos jį kompromituoti, arba atsitiko baisus nesusipratimas.

Memuaruose pasakojama ir apie tai, kodėl Dž.Asandžas susidomėjo kompiuteriu ir tapo “internetiniu įsilaužėliu”. Jausmą, kai pavyksta nelegaliai įsilaužti į kokį nors svetimą portalą, D.Asandžas lygina su jausmu, kai vaikui galų gale pavyksta suaugusįjį aplošti šachmatų partijoje. Tokiais atvejais visuomet apima nuostabus pasitenkinimo savimi kaip kūrėjumi jausmas. Tokia Dž.Asandžo versija.

Tapęs internetiniu įsilaužėliu Dž.Asandžas pasirinko “Mendax” slapyvardę. Tai – aliuzija į Horacijaus herojų, pavadintą “tauriu melagiu”. Taigi Dž.Asandžas, Melnburno paauglys, anksti susirgo vadinamąja “hakerio liga”. Mėgo būti viešu ir tuo pačiu sumaniai slėpti savo asmenybę. Ypač jaudinančios akimirkos atėjo tada, kai bandė įsilaužti į Pentagono kompiuterius.

Dž.Asandžą pirmą kartą demaskavo Australijos policijos seržantas Kenas Dei. Kai policijos seržantas naktį įsiveržė į Dž.Asandžo butą, “hakeris” išgirdo tokius policininko žodžius: “Aš seržantas Kenas Dei. Tikiuosi, jūs laukėte manęs”.

Memuaruose esama ir skilties “Aš suvokiau, kad mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai”. Čia pasakojama, kaip Dž.Asandžas nusprendė mesti iššūkį visuomenei ir vyriausybei. Jis tvirtina perpratęs, kaip veikia vyriausybinės struktūros, ir būtent dėl to jų nekentė. Nekentė taip stipriai, kad būtų galėjęs valdžios vyrus išmaudyti sieros rūgštyje. 2006 metų spalio 4-ąją jis užregistruoja portalą WikiLeaks.org. Tai reiškė, kad jis pradeda karą su “niekšais iš vyriausybinių struktūrų”. Jis savo kovą visąlaik laikė garbinga. Jam tuo metu teko daug keliauti: Kenija, Tanzanija, Kairas… Visa jo manta tilpdavo nedidelėje kuprinėje.

2007-aisiais Paryžiuje jis buvo laimingas, nes suprato, koks galingas yra “WikiLeaks”. Bet tuo pačiu buvo labai pavargęs. Ne tik pavargęs, bet ir prislėgtas vienatvės.

Kartais jis dirbdavo nei nusiskutęs, nei nusiprausęs. Bet būtinai dėvėdavo brangų, išlygintą kostiumą. Kartais intensyviai kaldavo sau į galvą, kad užsibrėžti planai – įgyvendinami. Bet kartais ir išsigąsdavo, kad gali tapti … šizofreniku.

Nuotraukoje: “WikiLeaks” įkūrėjas Džulijas Asandžas.

2011.09.25

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *