Istorija, kurios Kremlius nenori net girdėti


Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo veikla domiuosi seniai. Gilinuosi nuo tada, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Maskvoje ir Volgodonske susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu. O kai viena čečėniška internetinė svetainė 2003-aisiais metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis A.Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroninio pašto pagalba atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Teiravausi, kiek dėl Lietuvos politinių ir ekonominių bėdų kaltos būtent Kremliaus kurpiamos intrigos, kokiomis priemonėmis dabar Rusija spaudžia Lietuvą ir kokiomis priemonėmis stengsis mus įtakoti ateityje. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį ir kuris, mano supratimu, aktualus ir šiandien. Mat kai kurias A.Litvinenkos įžvalgas nūnai patvirtina ne itin džiugi realybė. Na kad ir JAV prezidento Barako Obamos sprendimas Čekijoje ir Lenkijoje nebedislokuoti itin Rusiją erzinusių karinių radarų, skirtų fiksuoti Europos link paleistas tolimojo nuotolio raketas. Praha ir Varšuva susirūpinusios, nes neteko papildomų saugumo garantijų, o Maskva džiūgauja, privertusi tiek Vašingtoną, tiek kai kurias Europos valstybes atsižvelgti į jos egoistinius interesus. Tad ar nebuvo A.Litvinenka teisus, 2003-aisiais teigęs, jog Vakarai tokioms valstybėms kaip Lietuva tik žodžiais padės?

Gintaras Visockas

Dėl vietos stokos iš A.Litvinenkos atsiųsto laiško išskirsiu tik svarbiausius momentus. Didžiojoje Britanijoje tuo metu besislapstęs buvęs Rusijos slaptųjų tarnybų specialistas pripažino, kad Baltijos respublikos pasiekė tarptautinį pripažinimą. Jis neneigė, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra labiau apsaugotos, negu, pavyzdžiui, Čečėnija arba Gruzija. “Tačiau reikia suprasti, kad net įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą, rašė A.Litvinenka, negarantuoja šimtaprocentinės apsaugos nuo agresijos ir kišimosi į vidaus reikalus iš Rusijos pusės, jeigu pačioje Rusijoje situacija plėtosis pagal blogiausią variantą”. Omenyje jis turėjo pačias nepalankiausias aplinkybes: jeigu Kremliuje išliks fašistuojantys elementai, o režimą maitins aukštos naftos kainos.

FST (rusiškai – FSB) karininkas tvirtino, jog “šiuolaikinis pasaulis keičiasi labai dinamiškai ir niekas negali numatyti, kas atsitiks NATO ir ES, sakykim, po penkerių metų. Tad vienintelė šimtaprocentinė Lietuvos ir kitų buvusių socialistinio lagerio šalių saugumo garantija – tai laisva, stabili Rusija, valdoma civilizuotų, išsilavinusių, demokratiškų pažiūrų žmonių, o ne Piterio buvusios KGB španos”. Pasak A.Litvinenkos, žodis “špana” yra tiksliausias rusiškas žodis, charakterizuojantis V.Putiną ir jo aplinką.

FST specialistas Lietuvai nežadėjo nieko gero. “Jums, lietuviams, žmonės iš Rusijos valstybės saugumo pasiūlys barterinius mainus: laisvę – į energetikos resursus. Jūs turėsite pasirinkimą: arba šilta kalėjimo kamera Sibire, arba šalti namai Vilniuje. Kitų pasiūlymų iš jų nesulauksite. Tai tikėtiniausia strateginė spaudimo Lietuvai kryptis iš Rusijos specialiųjų tarnybų, o formos gali būti įvairios. Jie gali imtis bet ko, pradedant šalies aukštųjų pareigūnų verbavimu, juos šantažuojant, paperkant, bauginant, ir baigiant provokacijomis pasienyje bei tiesiogine agresija. O tikslas tai tas pats – visiška Lietuvos valstybės kontrolė.” Taip 2003-aisiais rašė A.Litvinenka.

Beje, Vakaruose politinį prieglobstį gavęs A.Litvinenka neidealizavo nei NATO, nei ES. “Privalote suprasti, kad Vakarų politikai – pragmatikai, ir aš Jums garantuoju, kad dėl Lietuvos jie su atominį ir bakteriologinį ginklą turinčia Rusija nekariaus. Būtent todėl visų pirma reikia pasikliauti savo jėgomis ir neturėti iliuzijų – “mūsų tai nepalies” arba “Vakarai mums padės”. Gerai pažįstu Rusiją ir tuos, kurie dabar yra Kremliuje, ir aš Jums sakau: “Jus tai palies”. Aš šiek tiek pagyvenau Vakaruose, ir man pakako, kad suprasčiau: “Vakarai jums nepadės”. A.Litvinekos ateities prognozės pasižymėjo skeptiškumu, jose buvo maža džiugesio.

Po to interviu stengiausi nepraleisti spaudoje ar televizijoje pasirodančio nė vieno naujo jo pasisakymo. Taip pat stengiausi perskaityti stambiausias publikacijas ir peržiūrėti bent jau rimčiausius dokumentinius filmus, kuriuose analizuojama A.Litvinenkos kaip į Vakarus pasitraukusio Rusijos žvalgybininko veikla. Neslėpsiu, būta net planų vykti pas Didžiojoje Britanijoje gyvenantį A.Litvinenką. Neabejojau, kad tiesioginio pobūdžio interviu su besislapstančiu bėgliu iš Rusijos būtų žymiai įdomesnis ir išsamesnis už tą, kurį kadaise pavyko parengti elektroninio pašto pagalba. Bet nespėjau…

Domėjimasis A.Litvinenkos asmenybe neatslūgo ir po tragiškos mirties 2006-ųjų lapkritį, kai jis buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu – 210. Todėl nenuostabu, kad šių metų rugsėjo mėnesį viename iš Vilniaus knygynų aptikęs Alex Goldfarb ir Marinos Litvinenko knygą “Disidento mirtis (Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas ir KGB sugrįžimas)”, nedelsdamas ją įsigijau. Beveik 500 puslapių storio veikalą perskaičiau vienu įkvėpimu (iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas, viršelio adaptacija – Andriaus Morkeliūno, knygą išleido OBUOLYS, traktuojamas kaip UAB “Media Incognito” leidybinis ženklas).

“Disidento mirtyje” aptikau gausybę faktų, komentarų, pastebėjimų, kurie leidžia susidaryti užtektinai platų vaizdą ne tik apie tuometinį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kai kuriuos Rusijos slaptųjų veikimo metodus ar rusų kariškių nusikaltimus Šiaurės Kaukaze. Knygoje apstu užuominų apie dažnusyk išdavikišką JAV, Didžiosios Britanijos politikų, slaptųjų tarnybų atsargumą, kai iškildavo dilema, ką aukoti – demokratijos idealus ar pragmatiškus ekonominius santykius su Rusija.

“Disidento mirtyje” taip pat kalbama apie nepavydėtiną Rusijos demokratų padėtį, nes rusų demokratai, pasirodo, maždaug vienodai nepageidaujami tiek Kremliuje, tiek Vašingtone ar Londone. A.Litvinenkos gyvenimą nušviečiančioje knygoje daug dėmesio skiriama karui Čečėnijoje bei analizuojamos tikrosios gyvenamųjų namų sprogdinimo Maskvoje ir Volgodonske priežastys. Skaitytojai taip pat informuojami, koks likimas ištiko keliolika Rusijos politikų, specialiųjų tarnybų karininkų ir žurnalistų, kurie nuoširdžiai stengėsi išsiaiškinti, kas organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje ir Volgodonske. Jie visi buvo nužudyti: arba nušauti, arba nunuodyti, arba dingo be žinios.

“Disidento mirtyje” ne vienas puslapis skirtas ir nevienareikšmiškai vertinamam milijardieriui Borisui Berezovskiui, kuris, knygos autorių teigimu, daug gero nuveikė padėdamas bėgliui – žvalgybininkui. Bet tuo pačiu neatmestina versija, jog B.Berezovskio sąžinę slegia ir kai kurios rimtos nuodėmės. Be kita ko, “Disidento mirtyje” vertinami ir kai kurių čečėnų politikų bei karo vadų veiksmai, analizuojama politinė, ekonominė padėtis Ukrainoje, Gruzijoje. Žodžiu, “Disidento mirtis” – išties išsamus veikalas, informuojantis apie niūrią Rusijos dabartį bei Kremliaus agresyvumą.

Skaitant “Disidento mirtį” pirmiausiai įsiminė epizodas, kuriame pasakojama, kaip A.Litvinenka su žmona ir vaiku Turkijoje nesėkmingai bandė gauti leidimą išvykti į JAV. Neatmetu galimybės, jog kai kuriuos momentus knygos autoriai gali būti specialiai sutirštinę arba sumenkinę. Ir vis dėlto “Disidento mirtyje” atvirai rašoma, kaip amerikiečiai kartą atsisakė padėti A.Litvinenkai saugiai persikelti per Atlantą. Labai nedaug trūko, ir Litvinenkų šeimą būtų ištikusi didelė bėda. Dėl amerikiečių atsargumo galėjo susidaryti aplinkybės, leidusios Rusijos slaptosioms tarnyboms su A.Litvinenka susidoroti kur kas anksčiau, nei 2006-ųjų lapkritis.

Tas amerikiečių akibrokštas keistas dar ir dėl to, kad mainais į politinio prieglobsčio statusą jie iš A.Litvinenkos avansu išprašė svarbių konfidencialių duomenų. Amerikiečius ypač domino, kaip Rusijos slaptosioms tarnyboms pavyko susekti Čečėnijos nepriklausomybės lyderio Džocharo Dudajevo mobiliojo telefono duomenis, leidusius nukreipti į jį radio bangomis valdomą raketą ir tokiu drastišku būdu nužudyti. Iki šiol kai kuriuose antiamerikietiškuose leidiniuose buvo užtikrintai tvirtinama, esą palydovinio ryšio, kuriuo naudojosi Dž.Dudajevas, kodus amerikiečiai perdavė Kremliui savo noru arba už rimtą paslaugą. Sprendžiant iš A.Goldfarb ir M.Litvinekos pasakojimų rusai tuos kodus iš Vašingtono tiesiog pavogė. O A.Litvinenka, regis, turėjo konkrečios informacijos, kaip rusams pavyko įgyvendinti šią vagystę. Viename iš Turkijos viešbučių duomenis apie Dž.Dudajevui gyvybę kainavusią vagystę A.Litvinenka išklojo Amerikos ambasados darbuotojams. Jis tiesiog neturėjo kitos išeities. Jis prašė politinio prieglobsčio, bet amerikiečiai baiminosi, jog tai gali būti provokacija, ir svarstė, kokių atsakomųjų politinių pasekmių susilauks iš Rusijos už draugystę su žymiuoju perbėgėliu. Po ilgokai trukusių dvejonių amerikiečiai galų gale suteikė vilčių, girdi, prieglobstis bus suteiktas, tik štai A.Litvinenka jiems turėtų papasakoti, kaip Rusijos FST agentai išsiaiškino Dž.Dudajevo telefoninio ryšio atpažinimo duomenis. A.Litvinenka papasakojo. Bet politinio prieglobsčio taip ir nesulaukė. Paskutinę akimirką amerikiečiai pareiškė labai apgailestaują…

Pats A.Litvinenka amerikiečių išdavystės nesureikšmino. Tokio sprendimo jis nepavadino net išdavyste. Svarstydamas, kodėl būtent taip pasielgė JAV atstovai, jis nusprendė, esą lemiamu momentu Rusijos slaptosios tarnybos greičiausiai suuodė apie galimą politinio prieglobsčio suteikimą ir nedelsiant pagrasino atsakomaisiais veiksmais. O amerikiečiai, puikiai suprasdami, jog taip pat turi silpnųjų pusių, nusprendė atsitraukti. Amerikiečiai tiesiog nusprendė A.Litvinenką paaukoti. Paties A.Litvinenkos žodžiais tariant, toks sprendimas – itin dažnas žvalgybų bendruomenėse. Slaptųjų tarnybų veiksmuose nederėtų ieškoti moralės, gailesčio ar ilgalaikių draugysčių. Ten egzistuoja vien pragmatiški sprendimai.

Tačiau pats A.Litvinenka visomis išgalėmis stengėsi gyventi moraliai, padoriai, sąžiningai. A.Litvinenka buvo Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, nuoširdžiai, ištikimai, pasiaukojančiai tarnavęs Rusijos interesams. Ilgokai A.Litvinenka manė, kad šitaip elgiasi ir visi kiti, sėdintys Kremliuje, FST būstinėje ar Rusijos Vyriausybėje. Tai buvo didžioji jo iliuzija. Sumanus, gabus, drąsus Rusijos žvalgybininkas akivaizdžius neatitikimus tarp to, kas viešai deklaruojama ir kas slapčia daroma, pradėjo įžvelgti tada, kai pasenęs Borisas Jelcinas savo įpėdiniu pasirinko buvusį KGB karininką V.Putiną. Pasiligojęs B.Jelcinas manė, kad jaunas, nekorumpuotas, su jokiais valdžios klanais nesusidėjęs V.Putinas taps derama atsvara į valdžią sugrįžti svajojančioms imperinėms jėgoms. Tuomet B.Jelcinas net neįtarė, jog V.Putinas tėra sumaniai užsimaskavęs imperinių jėgų statytinis. A.Litvinenka nujautė, jog kolega V.Putinas tėra “ėriukas vilko kailyje”. Tačiau jo įtarimų mažai kas klausėsi. Galų gale ne su visais B.Jelcinui įtakos turėjusiais asmenimis A.Litvinenka galėjo atvirai pasidalinti savo nerimu.

Sašos Litvinenkos įtarimai sustiprėjo, kai po galingų sprogimų Maskvoje ir Volgodonske sugriuvo keli gyvenamieji namai. Kaltę už šimtus taikių rusų gyvybių nusinešusius nusikaltimus tuometinis Kremliaus vadovas V.Putinas suvertė čečėnų separatistams. Ir nedelsdamas pradėjo plačią karinę kampaniją prieš maištingąją Čečėnijos respubliką, esą tik grubios jėgos pagalba įmanoma sutramdyti žiauriuosius čečėnų teroristus. Su slaptųjų tarnybų veikimo metodais susipažinęs A.Litvinenka turėjo savąją versiją. Jis puikiai suprato, kad tokio pobūdžio teroro aktai čečėnų nepriklausomybininkams visiškai nereikalingi. Be to, A.Litvinenka suvokė, jog tokio dydžio operacijas surengti stambiuose Rusijos miestuose, kur knibždėte knibžda milicijos ir slaptųjų tarnybų atstovų, be valdžios žinios beveik neįmanoma. A.Litvinenka matė, jog kruvinos teroristinės akcijos nenaudingos nei santykius su Rusija sureguliuoti siekiantiems čečėnams, nei Rusijai, trokštančiai išsaugoti savo teritorinį vientisumą. Iš gyvenamųjų namų sprogdinimo naudos turėjo tik proimperines jėgas atstovaujantis Kremliaus vadovas V.Putinas, nes tąsyk nepaprastai išaugo jo populiarumas, leidęs jam lengvai iškovoti pergalę prezidento rinkimuose.

Tik nereikia manyti, jog Saša Litvinenka visuomet buvo čečėnų pusėje. Ilgą laiko tarpą čečėnų nepriklausomybininkus, pradedant Dž.Dudajevu ir baigiant Aslanu Maschadovu, jis laikė mirtinais Rusijos priešais. Tačiau A.Litvinenkai darbo reikalais teko ne sykį vykti į tuometinę Čečėniją ir stebėti, kaip klostosi karinė kampanija. Būtent ilgalaikių komandiruočių metu jis pastebėjo nerimą keliančias tendencijas. Tiek Rusijos kariuomenė, tiek Rusijos slaptosios tarnybos persekiojo išimtinai nuosaikius, visus ginčytinus klausimus taikiu derybų keliu išspręsti siekiančius čečėnus, o tuos, kurie priklauso fundamentalistiniam sparnui, – palikdavo ramybėje. Ne tik palikdavo ramybėje, bet dar aprūpindavo pinigais, ginklais. Turėdamas operatyvininko patirties A.Litvinenka greitai suvokė, jog Dž.Dudajevas, Zelimchanas Jandarbijevas ar Aslanas Maschadovas nėra musulmonai fanatikai, su kuriais neįmanomos diskusijos. Tačiau tuometinė Rusijos valdžia tarsi tyčia darė viską, kad karinis konfliktas Šiaurės Kaukaze kuo ilgiau rusentų, tuo pačiu nusinešdamas ir kuo daugiau rusų bei čečėnų gyvybių. Su tokia Kremliaus logika A.Litvinenka nesitaikstė. A.Litvinenkos įsitikinimu, tokia Kremliaus politika neturėtų būti priimtina nė vienam Rusijos patriotui

Taigi tarp Kremliaus ir FST karininko brendo rimtas konfliktas. FST ekspertui vis dažniau ėmė ryškėti tikrieji šiandien Rusijos politiką reguliuojančių vadovų tikslai. Su Ukraina ir Gruzija pykstamasi ne dėl to, kad tai būtų naudinga Rusijai ir jos piliečiams. Su Kijevu ir Tbilisiu kivirčijamasi tik todėl, kad tai naudinga valdžią Rusijoje uzurpavusioms imperinėms jėgoms. Su čečėnais kariaujama ne dėl to, kad tokiu būdu būtų ginami tikrieji rusų interesai, o tik tam, kad tai naudinga ne itin skaitlingoms, bet didelę įtaką iškovojusioms imperinėms grupuotėms pačioje Rusijoje.

Po ilgų svarstymų ir dvejonių Federalinės saugumo tarnybos karininkas A.Litvinenka nusprendė ginti tikrosios Rusijos interesus. Kremliuje įsitvirtinusius represinių struktūrų atstovus apstulbino toks FST karininko įžūlumas. Ir jie sukūrė keršto planą. A.Litvinenka buvo nužudytas rafinuotai, žiauriai. Be kita ko, nunuodijimo operaciją įgyvendinę žudikai mažumėlę suklydo, ir medicinos ekspertams vis tik pavyko išsiaiškinti, jog A.Litvinenka mirė būtent nuo radioaktyvaus polonio – 210. Jei Kremliaus pasamdyti žudikai nebūtų apsirikę, šiandien visi manytų, jog A.Litvinenka mirė … sava mirtimi. Mat tas panaudotas radioaktyvusis elementas ypatingas tuo, kad sveikatai ir gyvybei nekelia jokio pavojaus, kol žmogus jo nenuryja arba kartu su oru neįtraukia į plaučius. O paskui polonis – 210 greitai išnyksta, ir medicinos ekspertai žuvusiojo kūne jo jau nepajėgūs aptikti…

Ir vis dėlto keršto planas iki galo nepavyko. Jau treji metai, kai A.Litvinenkos nėra tarp mūsų. Tačiau FST karininko pasakojimai, versijos, įžvalgos, kaip Kremlius pamynė tikruosius Rusijos interesus, ir toliau drebina pasaulio visuomenę. Neseniai į lietuvių kalbą išversta knyga “Disidento mirtis” – puikus nemirtingumo pavyzdys.

2009 metų rugsėjo 21 diena

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *