Oligarchai – prieš prezidentę, Liberalų sąjūdis – už. Kodėl?


Stebint Lietuvos politikoje ir žiniasklaidoje vykstančius procesus, akivaizdžiai matyti, kad įtakingos verslo grupės, kontroliuojančios žiniasklaidą, vieningai siekia didinti įtampą visuomenėje ir ją nukreipti į aukščiausius šalies pareigūnus. „Valstybės“ žurnalo redakcija mano, kad tai gali būti susiję su ilgalaikiu Rusijos tikslu trukdyti Lietuvai integruotis į Europos Sąjungą (ES) ir siekiu sukurti stiprų antieuropietiškų jėgų frontą.

Taip pat su artėjančiais Lietuvos prezidento rinkimais, kuriuose bent kol kas pirmauja dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Šiame kontekste labai įdomus Liberalų sąjūdžio sprendimas rinkimuose paremti dabartinę šalies vadovę, nes partija, kuri asocijuojasi su verslui palankiais sprendimais, šiuo konkrečiu atveju užima poziciją, prieštaraujančią galingiausių verslo grupių interesams. Todėl apie tai, kas lėmė sprendimą rinkimuose remti D. Grybauskaitę, kalbamės su Liberalų sąjūdžio pirmininku Eligijumi Masiuliu.

Jūsų vadovaujama partija artėjančiuose prezidento rinkimuose nusprendė paremti D. Grybauskaitės kandidatūrą. Kodėl?

Sprendimą priėmėme atsakingai vertindami šiandien Lietuvoje susidariusią politinę padėtį. Šiuo metu labai aiškiai matyti, kad Lietuvoje vyksta tam tikra politinės sistemos poliarizacija. Vienoje pusėje formuojamas politinis blokas, kuris sąmoningai ar nesąmoningai siekia destabilizuoti valstybės valdymą ir finansinį stabilumą. Naudojant įvairias populistines technologijas siekiama žmones suklaidinti ir suformuoti nerealius lūkesčius.

Taip pat galima įžvelgti tikslingas pastangas diskredituoti valstybę tarptautinėje erdvėje. Akivaizdu, kad kai kurie sprendimai nėra priimami visiškai savarankiškai. Matydami šių jėgų keliamą grėsmę atmetėme siauras partijos ambicijas, kritiškai įvertinome situaciją ir priėmėme sprendimą rinkimuose paremti D. Grybauskaitės kandidatūrą, nes jos veikloje įžvelgiame nuolatines pastangas skaidrinti Lietuvos ekonomikos funkcionavimą, užtikrintai siekti užsibrėžtų strateginių tikslų, kurie, neabejojame, pagerins Lietuvos žmonių gyvenimą, ir neleisti suinteresuotoms jėgoms destabilizuoti Lietuvos politinės bei finansų sistemos.

Tačiau viešumoje ir net pačioje partijoje buvo ne vienas raginimas kelti savo kandidatą. Juk galėjote D. Grybauskaitę paremti antrame rinkimų ture?

Be jokios abejonės, diskusijų partijoje šiuo klausimu buvo, tačiau esame realistai. Mūsų partijos iškeltas kandidatas pirmame rinkimų ture tikriausiai surinktų apie 5 ar 7 proc. balsų, tačiau gal būtent tų balsų pritrūktų D. Grybauskaitei laimėti jau pirmame ture. Ir ką mes išloštume? Padėtume kurios nors kitos partijos kandidatui patekti į antrą turą. Ar tai būtų mūsų pergalė? Ne. Esu įsitikinęs, kad remdami D. Grybauskaitę elgiamės teisingai – taip įvertiname jos besibaigiančios kadencijos veiklą. Ji yra aktyvi prezidentė, gana stipriai dalyvaujanti šalies vidaus politikoje ir užsiimanti nuolatine Vyriausybės veiklos kontrole.

Jos aktyvus veikimas antikorupciniame fronte, siekiant procesus mūsų valstybėje padaryti skaidresnius, nekelia klausimų. Svarbu pabrėžti, kad D. Grybauskaitės negalima sutapatinti nė su viena Lietuvoje ar už jos ribų veikiančia finansine ir politine grupuote. Prezidentė tą savo nepriklausomumą, kurį aiškiai deklaravo 2009 m. rinkimuose, yra išlaikiusi ir tai unikalus faktas mūsų Lietuvos politikoje.

Trečias argumentas, kodėl mes ją remiame – neabejotinas tarptautinis pripažinimas kaip lyderio, kaip asmens. Jei kalbame apie Vakarų pasaulio valstybes, akivaizdu, kad D. Grybauskaitė yra tam tikras autoritetas. Dalį to autoriteto ji užsitarnavo dar dirbdama Europos Komisijoje. Kartais net keistai atrodo, kai Europa įvairiuose sluoksniuose diskutuoja apie D. Grybauskaitės galimybes užimti vieną aukščiausių ES postų, o čia, Lietuvoje, ji dažnai maišoma su purvais. Čia turbūt galioja lietuviška patarlė „Savam kieme pranašas nebūsi“.

Jei jau prakalbome apie maišymą su purvais, galima prisiminti, kaip prezidentė pirmos kadencijos pradžioje pareiškė, kad kausis su oligarchais, ir dabar eidama į rinkimus pareiškė, kad kausis toliau. Taigi akivaizdu, kad pirmoji kova nesibaigė sėkmingai, o būtent tos žiniasklaidos priemonės, kurios priklauso stambioms „verslo grupėmis“, aršiausiai kritikuoja prezidentę. Gal turime susitaikyti su tuo, kad nugalėti Lietuvoje oligarchus – net prezidentei per sunki užduotis?

Nesutinku. Manau, kad prezidentė labai ryžtingai siekia sumažinti neskaidrių ir neigiamai valstybę veikiančių verslo grupių galią. Šis procesas tebevyksta ir daugelis tai pastebi. Tiesiog prisiminkime, kad per tuos penkerius metus buvo išmontuotos bent kelios verslo grupės, kurios tikrai kėlė abejonių dėl savo skaidrumo. Pradėkime nuo „Leo LT“, kuris buvo išardytas, nuo „Snoro“ ir Ūkio bankų, kurių savininkų Vladimiro Antonovo ir Vladimiro Romanovo veikla jau seniai kėlė nerimą.

Arba prisiminkime Viktorą Uspaskichą ir jo partiją, kurios įtaka dabartinei Vyriausybei nėra tokia didelė tik dėl principingos prezidentės pozicijos. Žinoma, galbūt yra žmonių, manančių, kad prezidentei reikėjo ieškoti kompromisų tiek su „Leo LT“ savininkais, tiek su V. Antonovu, V. Romanovu ar V. Uspaskichu, bandyti „nekonfliktuoti“ ir dėl ko nors tartis. Tačiau aš įsitikinęs, kad tik laikantis principų ir veikiant ryžtingai įmanoma sumažinti Lietuvą neigiamai veikiančių politinių ir verslo struktūrų įtaką. Būtent taip ir elgiasi D. Grybauskaitė. Nes kas būtų buvę, jei ji nebūtų išlaikiusi principingos pozicijos Darbo partijos atžvilgiu? Tikriausiai šiandien jau daugeliui akivaizdu, kad šios partijos lyderio tikslai prieštarauja strateginiams Lietuvos interesams.

Klausantis jūsų susidaro įspūdis, kad jūs prezidentę ir jos bandomą įgyvendinti politinę sistemą vertinate kaip demokratišką partinę politinę sistemą, kuri tiesiogiai nesiremia verslo grupių interesais. Tačiau jei „oligarchinio“ stuburo nepavyko perlaužti per pirmą kadenciją, ką ir kuriose srityse reikėtų daryti, kad tai pavyktų padaryti per antrąją?

Prieš atsakydamas į klausimą norėčiau išsklaidyti vieną mitą, kurį šiuo metu bandoma formuoti: esą kai prezidentė kalba apie tai, kad reikia sutriuškinti oligarchines grupes, iš esmės ji nepritaria verslui kaip tokiam. Tai sąmoningas klaidinimas – atvirkščiai, nepritardama neskaidriam, oligarchizuotam verslui ir remdama lygias konkurencines galimybes, prezidentė remia verslą. Būtent dėl šios priežasties mūsų partijai, kurios ideologinės nuostatos įpareigoja ginti privačią nuosavybę, žmogaus prigimtinę teisę dirbti, kurti ir užsidirbti, D. Grybauskaitės pozicija yra ypač artima.

Esu įsitikinęs, kad ir toliau skaidrinant konkurencinę aplinką, ypač tose srityse, kuriose dominuoja oligarchinės grupės, įmanoma pagerinti verslo sąlygas ir sukurti terpę, kurioje dar daugiau žmonių galės realizuoti savo potencialą. Taigi, atsakant į jūsų klausimą, būtina pabrėžti, kad skaidrumas ir sąžiningų konkurencinių sąlygų įtvirtinimas yra būdas galutinai eliminuoti oligarchinių grupių įtaką Lietuvos visuomenei.

Viena sričių, kuriomis aktyviai rūpinasi prezidentė ir kurioje jau galima įžvelgti teigiamų permainų, yra šilumos ūkio sektorius, kuriame stengėsi įsitvirtinti tam tikros verslo grupės. Norisi tikėtis, kad jau artimiausiais metais didžiųjų miestų šilumos gamybos sektoriuje bus reali konkurencija, o tai mažins sąskaitas vartotojams. Šioje vietoje būtina pabrėžti ypatingą viešųjų pirkimų reikšmę, nes jų skaidrumui prezidentė skyrė daug dėmesio. Tačiau ir toliau reikėtų gerinti sistemą, didinti jos viešumą, kad visuomenė galėtų tiksliai žinoti, kokių tikslų siekiant ir kam skiriami mokesčių mokėtojų pinigai. Pabrėžčiau ir technologijų naudojimą organizuojant konkursus bei eliminuojant korupcijos galimybes.

Kovos su korupcija srityje padėtis nėra ideali. Nors prezidentė yra prisiėmusi labai daug tiesioginės atsakomybės už tai, kas vyksta teisėsaugoje, manau, kad galima įžvelgti teisėsaugos klanų tarpusavio kovų požymių. Tai tikrai neprisideda prie tiesioginio ir efektyvaus teisėsaugos darbo. Daug nerimo kelia tai, kad galima įžvelgti tam tikrų teisėsaugos struktūrų ir verslo grupių sąlyčio taškų. Tai ir vėl rodo, kad šioje srityje dar yra daug dalykų, kuriuos reikia padaryti. Ir čia prezidentė yra padariusi tam tikrų klaidų, kurių ateityje reikėtų vengti. Tai yra ir dėl tam tikrų asmenų pasirinkimo. Tačiau ir šioje situacijoje būtina paminėti, kad būtent D. Grybauskaitės iniciatyva buvo priimti teisingi sprendimai, tiek sprendžiant, kad teisėsaugos struktūrų vadovai turi būti rotuojami, tiek ir įgyvendinant prokuratūros pertvarką.

Egzistuoja nuomonė, kad būtent D. Grybauskaitės aktyvi pozicija teisėsaugos institucijų atžvilgiu yra svarbiausia priežastis, kodėl įtakingiausios verslo grupės veikia prieš prezidentę. Prezidentė mažina jų įtaką, todėl galingiausios verslo grupės nebesijaučia tokios nepažeidžiamos kaip anksčiau. Tačiau visuomenei vis tiek tenka rinktis, kas geriau: ar kai prezidentė, kartais klysdama, stengiasi kontroliuoti teisėtvarkos institucijas, ar kai palieka jas ramybėje?

Reikia įsivaizduoti situaciją, kai beveik 20 metų valstybėje vyko teisėsaugos ir verslo suartėjimo procesai. Kai buvo šio proceso aukso amžius, vienoje ložėje, dalyvaudamas kokiame nors renginyje, galėjai matyti teisėsaugos vadus, žiniasklaidos vadus, verslo atstovus ir aukščiausius politikus. Kai 2009 m. prezidente tapo D. Grybauskaitė, šis aukso amžius baigėsi ar bent jau pasitraukė į pogrindį.

Taigi, tapusi prezidente, D. Grybauskaitė įsiveržė į nusistovėjusį liūną, kuriame visos galingiausios verslo grupės turėjo savo teritorijų ir jose jautėsi nepažeidžiamos bei galingos, be to, iš to turėjo ir papildomos naudos, nes galėjo sau leisti daugiau nei kiti verslininkai. Nors tai, kad prezidentė ėmė naikinti tą nusistovėjusią sistemą, yra gerai, manau, kad teisinėje valstybėje teisėsauga ir teismų sistema jokiu būdu negali tapti įtakingų verslo grupių įrankiu, tačiau negali būti priklausoma ir nuo vieno pareigūno principingumo.

D. Grybauskaitė labai teisingai elgiasi, kad kišasi į šitą situaciją, bet juk prezidentai irgi keičiasi, todėl turi būti įtvirtinti teisiniai principai, kurie net ir keičiantis valdžiai garantuotų realų teisinės sistemos nepriklausomumą ir eliminuotų galimybę, kad ji galėtų būti kurios nors oligarchinės grupės galios šaltinis. Vertinant šiandienę padėtį, tikriausiai būtų objektyvu pastebėti, kad šioje srityje esame tarsi pereinamoje situacijoje, kai įtakingi oligarchai ir žiniasklaidos atstovai jau nebeturi tokios milžiniškos įtakos teisėsaugai, tačiau teigti, kad jie negali paveikti pavienių sprendimų, būtų perdėm optimistiška. O prezidentė dar nėra įtvirtinusi tam tikrų nuostatų ar teisėsaugos veiklos prioritetų, kurie iki minimumo sumažintų išorės įtaką. Norėtųsi tikėti, kad per antrą kadenciją šis pereinamasis laikotarpis baigsis ir oligarchinių grupių įtaka teisėsaugai bus eliminuota.

Jei reikėtų įvardyti, kuo rinkimuose remiasi D. Grybauskaitė, turėtume paminėti dvi įtakingiausias dešiniųjų partijas. Tačiau ar prezidentės ir tokių politinių Europos lyderių kaip Angela Merkel bendradarbiavimas turės teigiamos įtakos rinkimų rezultatams?

Bent jau man net nekyla abejonių dėl D. Grybauskaitės geopolitinės laikysenos – ji labai akivaizdžiai demonstravo ir demonstruoja, kad siekia įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, demokratiją, piliečių laisves bei teises ir šiame kelyje renkasi bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis bei tokiais lyderiais kaip A. Merkel. Tai ypač svarbu, nes vieniems be sąjungininkų sugebėti sėkmingai atsispirti iš Rytų slenkančioms grėsmėms ir išsivaduoti iš jau egzistuojančios energetinės bei kitokios įtakos būtų labai sunku.

Akivaizdu, kad prezidentė puikiai suvokia Lietuvos geopolitinę padėtį bei pavojus ir drąsiai jiems priešinasi. Tačiau reikia suprasti, kad išorės grėsmės šiandien materializuojasi vidaus politikoje, o šioje situacijoje, kaip sakoma, Vakarai nelabai padės, todėl reikalinga visų Lietuvos laisve ir demokratinėmis vertybėmis tikinčių žmonių parama. Nes politiniai veikėjai, kurie siekia pasukti Lietuvą 180 laipsnių nuo Vakarų į Rytus, veikia ryžtingai, yra gerai finansuojami, be to, juos remia dalis oligarchų.

Todėl visi atsakingi politikai turi susitelkti ir stovėti prezidentės, valstybės strateginių interesų ir Lietuvos piliečių, o ne vietos ar energetikos verslo grupių iš Rytų pusėje. Priešingu atveju tie politikai, kurie man asocijuojasi su sugadintais didžkukuliais (iš išorės – normalūs, o viduje – rusiški juodieji ikrai), suvilios Lietuvos žmones ir ne tik žlugdys mūsų šalį, bet ir skurdins jos piliečius.

Deja, šie veikėjai, įžūliai meluodami ir kurdami nerealias vizijas sugeba suvilioti dalį rinkėjų, todėl geriausias prezidentės užnugaris yra ji pati. Juk ir prieš 2009 m. rinkimus buvo teigiama, kad D. Grybauskaitė turėtų ieškoti tam tikro užnugario, priekaištauta, kad ji neturi politinės patirties. Aš manau, jog ta jos žmogiškoji nuojauta ir tas jos žmogiškasis vidinis balsas gana teisingai atsiskleidė per jos vertybes, dėl kurių ji tvirtai laikėsi savo principų ir labai aiškiai stovėjo Lietuvos, kaip Vakarų demokratinės valstybės, puoselėjančios pagrindinius humanistinius principus, pusėje. Manau, kad tai reikia tęsti.

Tačiau kandidatuojant pirmą kartą atrodė, kad D. Grybauskaitė tinka visiems: ir rinkėjams, ir politikams, ir žiniasklaidą kontroliuojančioms verslo grupėms. Nebuvo jokio agresyvaus puolimo. O šiandien ne šiaip mėginama iškapstyti ką nors iš prezidentės praeities, bet tiesiog be poilsio dienų stengiamasi kaip nors ją apjuodinti. Kodėl taip skiriasi situacija prieš 2009 m. rinkimus ir dabar?

Kai D. Grybauskaitė kandidatavo 2009 m., įtakingos verslo grupės nesitikėjo, kad ji imsis ryžtingai įgyvendinti sprendimų, gerinančių Lietuvos žmonių gyvenimą, bet mažinančių oligarchinių grupių įtaką bei pajamas. Todėl jos kandidatavimą vertino gana ramiai. Tačiau šiandien šios grupės supranta, kad prezidentės veikla skaidrinant Lietuvos ekonomiką kelia realią grėsmę verslo struktūrų dominavimui ir jų pelnui.

Būtent tai paaiškina permainas ir tokį aršų puolimą. Deja, reikia susitaikyti su lietuviškos politikos realybe, kad neįtinkantį politiką stengiamasi sudoroti ne priešinant su kitu politiku, kuris konkuruotų idėjomis, bet remiantis purvo pylimu ir rinkimuose iškeliant kandidatus, kurių išskirtiniai gabumai yra pažadai, gąsdinimas ir drabstymasis purvais.

Vis dėlto norėčiau tikėti, kad nors 2009 m. už D. Grybauskaitę balsavo labai daug žmonių, kurie iki galo nepažino jos kaip politikės, šiuose rinkimuose už ją balsuos ta kritinė masė rinkėjų, kurie pasvers, kokia yra D. Grybauskaitės alternatyva. Ar rinkti prezidentę, kuri nuosekliai siekia užsibrėžtų tikslų, nepasiduoda oligarchinių grupių įtakai ir sudaro prielaidas, leidžiančias įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę, didinti ekonominį potencialą ir sudaryti sąlygas visuomenės gerovės augimui?

Ar rinktis žmones, kurie tik kritikuoja, neremia nė vieno rimto projekto, kuris didintų Lietuvos ekonominį potencialą, tačiau vis tiek žada aukso kalnus ir dar aiškina, kad išstojusi iš ES Lietuva suklestės ir taps Šveicarija? Žinoma, bus žmonių, kurie patikės tokiomis pasakomis, tačiau neabejoju, kad šiuose rinkimuose Lietuvos piliečiai, atsakingai žvelgiantys į savo ir savo vaikų ateitį, elgsis atsakingai, nepasiduos purvo drabstytojų bei pažadų įtakai ir pasirinks žmogų, kuris gali padėti Lietuvai ir jos piliečiams siekti užsibrėžtų tikslų.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbino žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS.

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

2014.04.14; 05:15

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *