Pašvitinio karžygiai prie Sedos


„Lietuvos vyrai, aš jus kviečiu stoti į mano organizuojamą Vietinę rinktinę.

Visi vykite pas savo apskričių karo komendantus, nes atėjo laikas ginti savo tėvynę. Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų savanorių ir partizanų kraujas neveltui pralietas.

Tęskime jų pradėtą darbą ir neužmirškime mūsų tautos himno žodžių: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“. Tad, vyrai, už ginklų“.

Iš gen. Povilo Plechavičiaus kreipimosi į Lietuvos gyventojus 1944 m. vasario 16 d.

Manote, kad karžygių būta tik senovėje? Nieko panašaus. Štai penkiasdešimt Pašvitinio apylinkės (dabartinis Pakruojo rajonas) vyrų 1944 m. vasarą, kviečiamų Lietuvos laisvės armijos ir Lietuvių aktyvistų fronto, su ginklais žygiavo į Žemaitiją ir ten, prie Sedos, susikovė su iš naujo Lietuvą okupuojančia sovietine kariuomene.

Žemaitijoje tada buvo susirinkę, kaip rašo šio istorinio įvykio dalyvis ir tyrinėtojas dr. Vladas Kazlauskas, apie 6-7 tūkst. vyrų, daugiausia iš Šiaurės Lietuvos – Zarasų, Utenos, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Pasvalio, Joniškio, Panevėžio, žinau keletą iš Švenčionių, ir, žinoma, iš Žemaitijos. Tarp jų buvo ir keli būreliai iš Pašvitinio apylinkių. Štai apie juos ir noriu papasakoti.

Apie tai niekur nerašyta, apie tai dažnu atveju nežino netgi pačios šeimos, o gal tiesiog kažkada norėjo užmiršti, o laikui bėgant ir užmiršo. Bet tai labai gerai suprato okupantai ir ypač kruopščiai ieškojo vyrų, kurie buvo prie Sedos: reikėjo iš pašaknų sunaikinti idėją priešintis. Žemaičiams ta prasme buvo lengviau – jie tyliai išsisklaidė po savo kaimus, o Aukštaitijos vyrams, kurie buvo nusprendę grįžti į savo kraštus, reikėjo įveikti fronto liniją, ir tai sėkmingai padaryti beveik niekam nepavyko.

Noriu atkreipti dėmesį būtent į faktą, kad pašvitiniečiai traukė į vakarus – Žemaitijon – ne norėdami pasitraukti į užsienį, kaip įprasta manyti, o prisidėti prie Tėvynės išlaisvinimo. Žinau, grįžo Pašvitinio vyrų, o Zarasų – visas būrys, tarp jų – ir Sedos mūšio tyrinėtojas Vladas Kazlauskas. Apie tai, atrodo, žinoma dar mažiau, negu apie ėjusius į Žemaitiją. Kitas dalykas, kas patvirtintų šią mintį – kad jie ėjo pagal galimybes apsiginklavę ginklais, kuriuos buvo išsaugoję nuo 1941 m. sukilimo.

Pašvitinio vyrai yra ne tik karo žygio dalyviai, bet tikri karžygiai, kaip šis terminas suprantamas šiandien. Pirmiausia todėl, kad jie sutiko imtis ginklo žinodami, kad kariaus nelygią kovą. Šiandien klausiu čikagiškio Petro Kazlausko iš Tūbinių kaimo, kodėl jie ėjo. Jis atsako: „Mes tikėjome, kad išlaisvinsime Lietuvą“. Šiandien atrodo naivu, tuo labiau, kad šiandien mes žinome, jog prie Šiaulių priešas buvo sutraukęs iki pusės milijono savo kareivių, tarp kurių buvo ir vadinamoji 16-oji lietuviškoji divizija. Naivu šiandien, o 1944 m. ir dešimtmetį vėliau buvo lietuvių vyrų, kurie žinojo kovojantys šventą kovą ir tikėjo ne tik savo jėgomis, bet ir Vakarų principais, – didžiosios pasaulio valstybės negali leisti tokios neteisybės kaip jų tėvynės okupacija.

Taigi pabandykime įsijausti į tų dienų vyrų, kurie buvo nutarę okupantui priešintis ginklu, mintis. Kaip Leonas Grigaliūnas, 1941 m. Pašvitinio apylinkės partizanų (taip save vadino sukilėliai) vadas, kviesdamas į Žemaitiją trauktis kaimyną Povilą Borkevičių, sakė: reikia išsaugoti gyvybes tam laikui, kai Lietuva bus laisva (liudijimas rastas P. Borkevičiaus byloje).

Prieš pradedant kalbą apie pašvitiniečius reikia priminti 1944 m. spalio 7-osios mūšio ir pasiruošimo jam istoriją. Reikia apie šį istorinį įvykį kalbėti nors mėgėjams, nes profesionalūs istorikai apsimeta, kad ten nieko neįvyko. Ruošdamasi šiai temai aš neradau praktiškai nė vieno specialiai tai temai skirto straipsnio, o ką jau kalbėti apie monografijas, kurį būtų parašęs istorikas.

O medžiagos yra – išliko 1-ojo lietuvių savanorių pulko archyvas, ir tiesiog pavalandžiui galima surašyti oficialią Sedos mūšio istoriją iš pačių sovietų surinktos medžiagos per mūšio dalyvių tardymus. Enkavėdistai labai rimtai tyrė ir labai didžiavosi suradę kontrrevoliucionierių-diversantų, kurie grįždavo į gimtąsias vietas, ir teisė juos „už tėvynės išdavimą“. Šių eilučių autorė Pašvitinio karžygių istoriją tik pradeda tirti, todėl čia pateikiamos žinios dar yra fragmentiškos, nors apytikris vaizdas jau aiškus.

Kodėl nepriklausomos Lietuvos istorikai apeina tą istorinį įvykį? Kai kas pasakytų, kad šiandieniniai istorikai, kurie diktuoja madas, išsilavinimą gavo sovietiniais metais, ir Sedos mūšį blogiausiu atveju bevelija nutylėti, nes menkinti kaip ir nepatogu. Kiti bijo būti apkaltinti šlovinantys vokiečius, nes kaip ten bebūtų, lietuvių pulkai be vokiečių ginklų, drabužių ir maisto nebūtų galėję tame mūšyje dalyvauti.

Galima juos suprasti – jau ir tuo metu Lietuvos laisvės armijos ideologai sakydavo, kad stojus į vieną frontą su vokiečiais lietuviai gali supykinti aliantus – anglus ir amerikiečius, kurie yra kitoje pusėje. Bet mes vieną kartą turime atrasti raktą į tos temos sprendimą. Bijojome minėti 1941 m. Laikinąją vyriausybę ir sukilimą, į kurį prieš rusiškąjį okupantą pakilo visa Lietuva.

Bet praėjusiais metais Seime jau buvo paminėtas 1941 m. sukilimo 70-metis, manau, subręsime ir Sedos mūšio 70-mečio paminėjimui. 1996 m. jau buvo apie tai viešai prabilta ir mūšio vietose surengti minėjimai. Kaip sako dr. Vladas Kazlauskas, tik todėl, kad Sedos įvykiuose dalyvavo tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, galima buvo toje sienoje pramušti menką skylutę. Po to buvo dar keli paminėjimai, bet visa tai vyko tik savanorių-mėgėjų iniciatyva, jėgomis ir lėšomis. Gal finansais kažkiek prisidėjo vietos valdžia.

Bet šiuo metu ta skylutė vėl užsitraukusi – mūšio dalyviai paseno, o entuziastų neatsiranda ir ten net žuvusių šimto Lietuvos vyrų nėra kam prisiminti. Apie juos dažnu atveju nežino net artimieji, nes ne visi žuvusiųjų kūnai buvo identifikuoti.

Neturi vilčių pramušti tą tylos sienos ir šių eilučių autorė, bet tikisi iš užmaršties prikelti nors savo gimtinės vyrų karžygišką istoriją, kad bent jų vaikai ir vaikaičiai žinotų. O kada nors prabus ir istorikai, kai istorijai nebediktuos okupacinis mentalitetas. Gaila, žinoma, tada jau bus išmirę mūšio dalyviai. Beliks jų bylos, okupantų jiems iškeltos „už tėvynės išdavimą“ (šėtono ironija).

Beje, dėl Valdo Adamkaus Sedoje. Kai kas abejoja, kad būsimasis prezidentas galėjo dalyvauti Sedos įvykiuose, nes buvo per jaunas. Jam buvo 18 metų. Tiek pat metų turėjo ir Vladas Kazlauskas, kuris bus minimas tarp Pašvitinio karžygių. O viename interviu šių eilučių autorei Gabrielius Žemkalnis, tuo metu buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Lietuvoje, yra pasakojęs, kaip 1944 m. vasarą savo bičiulį, gimnazijos draugą, su kuriuo jie vokiečių okupacijos metais gimnazijoje leido pogrindinius laikraštėlius, Valdą Adamkų išlydėjo į Sedą. O Seimo narys Jurgis Razma pažinojo Žemaitijos ūkininką, kuris buvo piktas ant Valdo Adamkaus už tai, kad šis, po Sedos mūšio traukdamasis tolyn į vakarus, paėmė jo arklį.

Trumpa Sedos mūšio priešistorė

1944 m. vasaros pradžioje rytiniai Aukštaitijos rajonai jau ėmė girdėti puolančios Raudonosios ir besitraukiančios vokiečių armijų mūšių garsus. Tų metų gegužės pabaigoje buvo išformuota Vietinė apsaugos rinktinė, į kurią gen. Povilo Plechavičiaus kvietimu buvo susirinkę apie 20 tūkst. jaunų vyrų, pasirengusių ginti savo tėvynę. Išformuota dėl to, kad gen. P. Plechavičius nesutiko savo karių naudoti vokiečių fronto reikmėms.

Pats generolas buvo suimtas, bet liepos pradžioje, prie Lietuvos sienų artėjant rusų tankams, jo atsišaukimą Vasario 16-osios proga „Tad, vyrai, prie ginklų“ Lietuvos vyrai gerai prisiminė ir ėmė būriuotis pasitraukimui „į vakarus“, o tai reiškė – į Žemaitiją. Nuo gegužės pabaigos Žemaitijos miškuose jau būriavosi vokiečiams nepavaldūs lietuvių savisaugos būriai – pabėgę iš Vietinės rinktinės ir šiaip vokiečių mobilizacijos vengę šaukiamojo amžiaus vyrai.

Jiems burtis buvo ir kita priežastis – sovietai į miškus nuleisdavo desantus, kurie terorizavo ir plėšė gyventojus. Reikėjo priešintis. Anot V. Kazlausko (žr. „Tėvynės apsaugos rinktinė“, 1997 m., 29 psl.), Žemaitijoje susirinko apie 5-6 tūkst. plechavičiukų, kurie vokiečiams neatidavė ginklų. Jie puoselėjo viltį kautis už savo tėvynę patys, o vokiečiai su tokia jėga turėjo skaitytis.

Kaip galima susidaryti vaizdą iš dr. Vlado Kazlausko knygose surinktų Sedos kautynių dalyvių prisiminimų, Šiaurės Lietuvos vyrai, raginami artėjančios kononados iš rytų, taip pat ėmė būriuotis. Štai taip V. Kazlauskas rašo apie situaciją Zarasuose (žr. Kovos dvasia“, 1995 m., 84 psl.): „Kai vokiečių daliniai pasiekė Aukštaitijos prieigas, Lietuvos laisvės armijos organizacijos vadovybė, Zarasų apskrities viršininkas psichologijos mokslų daktaras Jonas Steponavičius (beje, kunigas. A. V. Š.) ir policijos vadas Vincas Tamošiūnas atsišaukimu kreipėsi į apylinkės vyrus: „Aukštaitijos krašto Lietuvos patriotai! Vokiečių armija, atmušinėdama bolševikų atakas, traukiasi. Jos atsitraukimas ir bolševikų įsiveržimas į mūsų kraštą yra laikinas. Nebūkite abejingi Tėvynės likimui. Kas galite, imkite ginklą į rankas ir laikinai traukitės į vakarus. Prie Jūsų prisijungs tūkstančiai Lietuvos vyrų. Jūsų kumštis sulaikys okupantus, išvysime juos ir vėl gyvensime laisvoje Tėvynėje“. Šis Lietuvos laisvės armijos atsišaukimas buvo baigiamas gen. Povilo Plechavičiaus žodžiais, pasakytais tų metų Vasario 16-ąją, buriant Vietinę rinktinę: „Tad, vyrai, už ginklų!“

Prieš žengdami į žygį Žemaitijon dar pasiaiškinkime, kas buvo tos ginkluoto pasipriešinimo jėgos, kurių kvietimą išgirdo ir pašvitiniečiai.

Pasipriešinimo artėjančiai antrajai bolševikų okupacijai jėgos Žemaitijoje

Lietuvos laisvės armija susikūrė 1941 m. gruodžio mėn. kaip pasipriešinimo vokiečių okupacijai organizacija. Jos steigėjas buvo Vilniaus universiteto studentas teisininkas Kazys Veverskis (žuvo partizaninėje kovoje su sovietais 1944 m. gruodžio 29 d.). LLA veikė visoje Lietuvoje keturiose apygardose: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Vėliau LLA įsijungė į partizaninę kovą su bolševikais.

LLA auklėtinis buvo ir vėliau visos Lietuvos partizanų vadas, dabar pripažintas Lietuvos prezidentu gen. Jonas Žemaitis-Vytautas. O Sedos mūšyje 1 pulkui, kuriam teko pagrindinis RA smūgis, vadovavo majoras Alfonsas Urbonas, atėjęs iš LLA, karinės „Vanagų“ organizacijos. Beje, pašvitiniečiui Petrui Kazlauskui savo automobiliu teko jį vežioti visus du mėnesius, kol gyvavo Tėvynės apsaugos rinktinė.

LLA savo dokumentuose buvo pareiškusi, kad nepasitiki nė viena kaimynine valstybe ir Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis. Todėl nepritarė Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) kūrimui šalia vokiečių armijos, nors, kaip bus vėliau matyti iš Sedos kautynių dalyvių parodymų, nesipriešino savo nariams pereiti į TAR. Sedos mūšyje dalyvavo daug „Vanagų“ organizacijos narių.

1944 m. liepos 1 d. LLA paskelbė karo padėtį: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, išsidėsčiusias miškuose. Organizacija buvo padalyta į du padalinius: veikiantįjį sektorių (VS), pavadintą „Vanagais“, ir organizacinį sektorių (OS). „Vanagai“ – tai ginkluoti partizanai, OS – sėslieji partizanai, užsiimantys veikiančiojo sektoriaus aprūpinimu maistu, transportu, informacija, ryšiais. Pokariu LLA rinktinės aktyviai dalyvavo formuojantis Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio struktūroms.

Vokiečių okupacijos metu be minėtos LLA pogrindyje formavosi mažiau radikalios Lietuvių fronto (LF) ginkluotos pajėgos, pavadintos „LF karinė Kęstučio organizacija“. Jos svarbiausias tikslas buvo rengti tautą pasipriešinimui prieš galimą sovietų grįžimą ir organizuoti Lietuvos kariuomenės atkūrimą pogrindyje. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai Raseiniuose 1944 m. liepos 14 d. vykusiame Kęstučio organizacijos štabo pasitarime buvo priimtas nutarimas „duoti nurodymą visoms Lietuvių fronto organizacijoms susijungti su Lietuvos laisvės armijos organizacija“ (M. Bloznelis. Lietuvių frontas. Kaunas. 2008. p. 242-243).

Reikia pasakyti, kad tuo metu veikusios minėtos karinės organizacijos nesutarė dėl veikimo, nors visos buvo už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. LLA nepritarė tiesioginiam pasipriešinimui ginklu kartu su vokiečiais, o siūlė pasiruošti pogrindinei veiklai ir grįžti namo, į gimtas vietas ir ten kovoti partizaninį karą. Jie buvo skeptiški susikūrusios Tėvynės apsaugos rinktinės idėjai, o frontininkai buvo skeptiški LLA idėjai priešintis partizaniniame kare.

Bet, kaip ten bebūtų, organizacijos viena kitai netrukdė. Kaip matysime ir iš Albino Matuzevičiaus tardymo, Pašvitinio vyrai pasitraukė iš LLA ir nuėjo į besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę nesipriešinant būrio vadui, LLA atstovui Lukošiaus slapyvardžiu, kuris tikėjo, kad davę priesaiką LLA vyrai jos laikysis – bet kokiomis priemonėmis grįžę į gimtąsias apylinkes kovos partizaninį karą su bolševikiniu okupantu.

Tuo metu, 1944 m. liepos antrojoje pusėje, Žemaitiją užplūdo pabėgėlių srautas iš rytinės ir šiaurinės Lietuvos dalies. Iškilo problema, ką jiems veikti ir kaip elgtis atsinaujinus Raudonosios armijos veržimuisi į vakarus.

Didelę pabėgėlių dalį sudarė karinei tarnybai tinkami asmenys, pasirengę aukotis dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Jų atstovų pasitarime priimtu sprendimu buvo įkurtas štabas, į kurį įėjo kpt. Izidorius Jatulis, kpt. Vladas Kuodis, kpt. Jonas Čėsna ir Vincas Tamošiūnas. Štabo patarėjais buvo paskirti dr. Jonas Steponavičius, žinomas Zarasų apskrities politinis veikėjas, inž. Bronius Nainys, atsargos jaun. ltn., ir dar keletas visuomenininkų. Apsvarstęs įvairius veiklos variantus štabas priėmė sprendimą organizuoti karinius dalinius – Tėvynės apsaugos rinktinę.

Numatyta ją apginkluoti iš vokiečių gautais ginklais, susidarius palankioms sąlygoms atsipalaiduoti nuo vokiečių „globos“, įsitvirtinti patogioje Žemaitijos vietovėje ir išsilaikyti joje iki karo pabaigos. Kaip toliau klostėsi įvykiai, rasime tolesniuose šio rašinio puslapiuose, bet mes jau per toli užbėgome už akių – dar grįžkime į 1944 m. liepos pabaigą.

Tai buvo sprendžiamosios dienos – kiekvienam šaukiamojo amžiaus vyrui reikėjo apsispręsti – likti namie, žinant, kad rusai arba nušaus, arba paims į kariuomenę, kaip iki tol darė vokiečiai, arba trauktis. Trauktis nutarė visa aktyvesnioji vyrų dalis – daugiausia tie, kurie dalyvavo 1941 m. sukilime, kurie negalėjo susitaikyti su mintimi, kad teks paklusti raudoniesiems ir, be abejo, žinoję, kad rusai jiems nedovanos už 1941-uosius. Taip pat tikėję, kad jie dar grįš namo ir grįš į laisvą kraštą. Viltis miršta paskutinė, ir ta mintis labai tiko tam laikotarpiui.

Pašvitiniečiai išėjo ginkluoti

Pašvitiniečiai traukėsi į Žemaitiją su ginklais, kuriuos turėjo paslėpę dar nuo 1941 m. vasaros. Ginklus dažniausiai buvo įsigiję iš pasilikusių nuo dalinio rusų kareivių už samagoną, kuris tuo metu buvo populiariausia valiuta. Šie ginklai trejus metus gulėjo saugiai paslėpti, tikintis, kad jų prireiks, nes karas tebevyko. Du lagaminus sovietinių ginklų 1944 m. liepos viduryje į Pašvitinį atsivežė grįždami iš Kauno pašvitiniečiai inžinierius Jonas Algirdas Antanaitis, studentas Petras Kazlauskas ir telšiškis jų draugas studentas Liudas Januševičius. Visi jie – 1941 m. birželio sukilimo ir vėlesnės antinacinės-antisovietinės rezistencijos dalyviai. Pasakoja J. A. Antanaitis:

„Į Kauną atvykome tikėdamiesi gauti informacijos iš politinio pogrindžio vadovų. Išsamios informacijos gauti nepavyko, bet sužinojome, kad Technologijos fakulteto (buv. Krašto apsaugos ministerijos Tyrimų laboratorijos) teritorijoje dar yra likusių sovietinių ginklų, užkastų po 1941 m. birželio sukilimo. Pasiskolinę kastuvus ėmėmės darbo. Dauguma atkastų dėžių jau buvo tuščios, tik dviejose radome profesionaliai užkonservuotų ginklų: tris automatus, lengvąjį kulkosvaidį, keletą pistoletų ir nemažai šovinių. Visą tą ginkluotę sukrovėme į du lagaminus, kuriuos pritvirtinome prie dviračių ir patraukėme Pašvitinio link.

Cinkiškio stotelėje sustojome pailsėti. Tuo metu atvažiavo vokiečių sunkvežimis su kareiviais. Mes su jais pasisveikinome, pasikeitėme keliomis frazėmis, sužinojome, kad jie važiuoja į Panevėžį. Paprašėme, kad ir mus pavežtų. Vokiečiai net neklausinėję padėjo įkelti dviračius su lagaminais, kuriuose buvo ginklai. Panevėžyje persėdome į siaurojo geležinkelio traukinuką, ir už keleto valandų buvome Linkuvoje. Kelionę baigėme arklio traukiamu vežimu. Apsiginklavę, kad ir sovietiniais ginklais, pasijutome iškart saugiau. Didesnę dalį ginklų atidavėme Pašvitinio šauliams. Jų vadas Paliulis, pamatęs naujintėlaitį automatą, pasakė: „Palikit jį man, aš niekur nevažiuosiu, kovosiu su okupantais čia“.

Būdamas tėviškėje palaikydavau ryšius su LF vadovybe per Lietuvių fronto atstovą Šiauliuose atsargos karininką Vinciūną. Ryšys buvo geras, nes namuose turėjome telefoną (telefonas buvo įvestas todėl, kad mano tėvas daug metų buvo valsčiaus viršaitis).

Po nuotykingos kelionės kitą dieną skambina Vinciūnas ir kviečia atvažiuoti į pasitarimą. Į Šiaulius važiavo L. Januševičius. Ten buvo svarstoma, kaip organizuoti pasipriešinimo pogrindį antrosios sovietinės okupacijos akivaizdoje. Nutarta pirmiausia vykdyti valsčių atstovų apmokymus specialiai įkurtoje stovykloje Verbūnų dvare, netoli Gruzdžių. Sutarta, kad kiekvienas valsčius pasiųs po keletą energingų, išsilavinusių vyrų, pageidautina, kad jie būtų atlikę karinę tarnybą.

Kad kažkas daroma, greit pasklido žinia tarp Pašvitinio jaunimo. Besiveržiančių „kažką“ veikti susitikimą suorganizavome artimiausią sekmadienį, po pamaldų, bažnyčios šventoriuje. Susirinko keliasdešimt jaunų vyrų, iš jų tarnavusių Lietuvos kariuomenėje buvo didesnė pusė, vienas ar du buvo net atsargos karininkai. L. Januševičius, vilkėdamas Lietuvos šaulių uniforma, padarė Lietuvos padėties vykstančio karo fone apžvalgą ir Lietuvių fronto vardu kvietė stoti į „Kęstučio“ organizacijos rengiamus pogrindininkų apmokymus minėtoje stovykloje.

Norinčių vykti atsirado daugiau kaip trisdešimt. Iš jų didžioji dalis po dviejų dienų organizuotai išvyko į Gruzdžius. Tačiau pogrindininkų apmokymus teko greit nutraukti, nes prie stovyklos artėjo Raudonosios armijos tankų armada.

Birželio pabaigoje pro Pašvitinį pradėjo trauktis į vakarus pabėgėlių voros iš rytinių Lietuvos pakraščių. Nuo liepos vidurio pabėgėlių srautas tapo ištisinis. Vieškelis Joniškėlis-Linkuva-Pašvitinys-Joniškis-Žagarė tapo pagrindine pabėgėlių iš šiaurinės Lietuvos dalies pasitraukimo arterija, nes piečiau esančiu plentu Zarasai-Panevėžys-Šiauliai traukėsi vien tik vermachto (Wëhrmacht) armijos.

Liepos viduryje jau ir Pašvitinyje girdėjosi fronto patrankų gaudesys, todėl ir mūsų šeima ruošėsi pasitraukimui. Frontui artėjant prie Linkuvos, liepos 26 d., sukrovę į vežimą reikalingiausius daiktus, liepos 26 d. atsiveikinome su tėviške. Pravažiavę Žagarę, Viekšnius ir Telšius apsistojome netoli Žarėnų, sesers studijų draugės tėviškėje.

Frontui sustojus ties Venta ir Dubysa, Žemaitijoje įsivyravo ramybė. Ja pasinaudodami Lietuvos laisvės armijos vadovai slaptose stovyklose mokė jaunimą partizaninės kovos, organizavo „Vanagų“ būrius. Kiti karininkai pabėgėlius savanorius telkė į organizuojamus Tėvynės apsaugos rinktinės dalinius, tikėdamiesi, kad šie taps Lietuvos kariuomenės užuomazga. Į tuos dalinius įstojo ir apie pusę šimto jaunuolių iš Pašvitinio. Visa tai vyko spontaniškai, be aiškesnės politinės koordinacijos.

Mudu su L. Januševičiumi, kurio tėviškė buvo netoli Varnių, išnaršėme visą Žemaitiją, ieškodami žymesnių pasipriešinimo pogrindžio vadovų. Pagaliau suradome šalia Rietavo apsistojusį pulkininką Juozą Jankauską, Lietuvių fronto slaptos karinės organizacijos „Kęstutis“ štabo viršininką. Rugsėjo viduryje dalyvavome jo surengtame pasitarime, į kurį iš Vokietijos buvo atvykę įžymūs politikai, Lietuvių fronto atstovai. Jie informavo, kad per Švedijos pasiuntinybę Berlyne lietuviai turi patikimus ryšius su atitinkamomis Sąjungininkų tarnybomis, užtikrino, kad Vokietija greit bus sutriuškinta ir išdėstė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto požiūrį, ką mes galime daryti susidariusioje situacijoje.

Žinodami, kad artėjanti okupacija yra neišvengiama, turime būti labai budrūs, veikti pagal aplinkybes ir svarbiausia – nekišti galvų į įsisiautėjusią karo mašiną. Šios informacijos pagrindu pulkininkas Antanas Šova parengė VLIK‘o atsišaukimą, kuriame detaliai išdėstė, kaip tautiečiams elgtis naujos sovietinės okupacijos sąlygomis. Sugrįžę į Telšius šį atsišaukimą padauginome rotatoriumi. Besvarstant, kaip jį nugabenti į sovietų okupuotą Lietuvos dalį, sprendimas atėjo savaime. Spalio 4 d. Raudonoji armija pradėjo puolimą visu Žemaitijos frontu. Po dviejų dienų sovietiniai tankai pasiekė Telšius.

Mano tėvams ir seseriai pavyko išsprūsti pro sovietinius tankus ir patekti į Rytprūsius. Mudu su L. Januševičiumi nutarėme likti Telšiuose ir laukti, kol praslinks frontas, po to vykti į Kauną, perduoti turimą informaciją, išsiaiškinti padėtį bolševikų okupuotoje dalyje ir grįžti vokiečių pusėn. Spalio 11 d. pasiekę Kauną skubėjome į Universitetą, nes per radiją buvome girdėję, kad jo veikla atnaujinta. Universitete radome didelį šurmulį: studentų susirinko daug, nes jaunimas tikėjosi gauti atleidimą nuo mobilizacijos, tačiau stigo dėstytojų, daugumai profesūros pasitraukus į Vokietiją. Pasitraukė ir mano diplominio darbo vadovas. Statybos fakulteto dekanas, sutikęs mane, tuoj pat pasiūlė dėstyti jo skaitytą kursą. Gavęs darbo pažymėjimą jaučiausi saugus, todėl galėjau rūpintis tais reikalais, dėl kurių atvykau. (Apie tuos reikalus – atskira kalba.)

Pašvitiniečiai, traukę į Žemaitiją

Į Žemaitiją pašvitiniečiai traukė, matyt, keliais būriais. Daugiausiai žinių yra likę apie 30 vyrų būrį, iš kurio keliolika pavardžių per tardymą įvardijo Albinas Matuzevičius. Kai jis su dar dviem kraštiečiais po Sedos mūšio spalio 7 d. grįžo namo, matyt, galvojo, kad kiti arba žuvo, arba pasitraukė su vokiečiais, todėl gana drąsiai vardijo pavardes. Papuolusiam į SMERŠ – NKVD dalinio nagus paprastam kaimo vaikinui atsilaikyti buvo neįmanoma.

Jis sako, kad jo grupė išvyko turėdama penkis vežimus (padvadas), kurias išskyrė policijos nuovada. Keliavo per kitas policijos nuovadas, kur buvo keičiami jų arkliai. Pirmasis tikslas buvo – Verbūnų dvaras netoli Gruzdžių. Toliau – Meškuičiai, esantys šiauriau Šiaulių. Kai kas per tardymus sako, kad tam būriui iki Verbūnų vadovavo Žilinskas, o ten juos perėmė LLA atstovas Lukošius – tai slapyvardis, kurio pavardės kol kas nepasisekė iššifruoti. A. Matuzevičius sako, kad tai Lietuvos kariuomenės jaun. leitenantas iš Zarasų.

Kita grupė pašvitiniečių, kurioje buvo ir Pranas Rudys iš Pelaniškių kaimo, prisijungė prie Zarasų būrio, vadovaujamo policijos viršininko Vaikučio.

Kas buvo tie pašvitiniečiai, kurie dalyvavo karo žygyje?

Pradėkime nuo Albino Matuzevičiaus parodymuose minimų pavardžių (naudojamasi 1944 m. spalio 27 d. ir ankstesnių jo tardymų protokolų pagrindu 1944 m. gruodžio 14 d. paruošta ataskaita Baršauskui, Valstybės saugumo Vidaus reikalų liaudies komisarui; į Vilnių rašė generolas leitenantas Channikovas, kontržvalgybos SMERŠ 1-ojo Pabaltijo fronto valdybos viršininkas):

1.2.3. Juozas Radžvilas, g. 1924 m., iš Pašvitinio; taip pat kartu išėjo jo du broliai Pranas, g. 1921 m., ir Petras, g. 1923 m.;

4. Kazimieras Gelažius, g. 1908 m., iš Bučiūnų kaimo;

5. Jonas Radžvilas, 27 metų, iš Rimšonių;

6. Juozas Radžvilas, 20 metų, iš Rimšonių kaimo;

7. Juozas Ulpis, 24 metų, iš Peluodžių kaimo;

8. Ignas Daunoras, 20 metų, iš Peluodžių kaimo;

9. Julius Indrišiūnas iš Peluodžių kaimo;

11,11, 12. Trys broliai Alfonsas, g. 1922 m., Juozas, g. 1923 m., Kazimieras, g. 1924 m., Radžvilai iš Peluodžių kaimo;

14. Vincas Papeliučka, 32 m., iš Janilionių;

16. Julius Morkevičius, 26 m., iš Petrikonių;

17. Ignas Morkevičius iš Starkonių;

Kitame tardyme paminėtos dar kelios kitos pavardės:

18. Vincas Žilinskas, 25-26 m., iš Pašvitinio (P. Borkevičiaus liudijime – iš Bačgalių; taip pat šis sako, kad Žilinskas išeinant iš Pašvitinio vadovavo 30 pašvitiniečių būriui);

19. Morkevičius Povilas, 23-24 m., iš Starkonių;

20. Morkevičius Jonas, 29 m., Povilo brolis iš Starkonių;

21. Kostas Dikšas, 25 m., iš Želčių.

22. Albinas Matuzevičius, 1921 m., iš Starkonių (suimtas grįžtant, tardytas ir nuteistas).

Dar du pašvitiniečiai minimi slapyvardžiais – Lietuvos armijos leitenantas ir seržantas, bet jų pavardžių tardomasis nežino. Gali būti, kad tas leitenantas – tai

23. Stasys Bagdonas, jaunesnysis leitenantas, minimas V. Kazlausko ir kitose knygose, 1940 m. sovietų suimtas, kankintas, išsivadavęs 1941 m. prasidėjus karui, karo metu dirbęs Telšiuose, karui baigiantis Telšiuose prisijungęs prie Tėvynės apsaugos rinktinės; pasiųstas į 2 pulką; po mūšio grįžęs į gimtas vietas, Pelaniškių kaime sušaudytas 1944 m. gruodžio 26 d.

A. Matuzevičius sako, kad jų būrio vadas buvo slapyvardžiu „Lukošius“, nes LLA apmokymuose Plateliuose kovotojai gavo slapyvardžius, ir taip vienas kitą turėjo vadinti. Kadangi vado pavardės jis nežino, gali būti, kad jis ir buvo ne pašvitinietis.

Toliau keletą naujų pavardžių pridursime iš Sedos mūšio dalyvio Povilo Borkevičiaus, suimto 1946 m. Šiauliuose, tardymo. Jis buvo klausiamas, kas dalyvavo LLA organizuotuose koviniuose apmokymuose Plateliuose. Jo minimi vadai: slapyvardžiais – būrio vadas „Bijūnas“, stovyklos viršininkas „Klevas“, Pašvitinio kuopos vadas „Lubinas“ ir Pašvitinio kuopos nariai, tarp kurių kitame tardyme jau minėti I. Morkevičius, J. Morkevičius, A. Matuzevičius (Ūsočius), A. Radžvilas (Bėgūnas), K. Radžvilas, trys Juozai Radžvilai, Jonas Radžvilas, Papeliučka ir naujos pavardės (minimas Pranas Raguckas, 20 m., vilnietis, tik, matyt, laikėsi prie pašvitiniečių):

24. Ignas Bumelis, „Bukas“, iš Starkonių (Povilas Borkevičius mini šį kaimyną per tardymą, kad jis atėjo kviesti trauktis su vokiečiais);

25. Aleksas Norvaiša, 50 metų, iš Starkonių;

26. Vladas Gelažius, 27 m., iš Bučiūnų;

27. Simoniūkštis, „Gluosnis“, 28 m. (vilnietis, vedęs pašvitinietę);

28. Jonas Kutka, 1925 m., vargonininkas iš Pašvitinio;

29. Ignas, 18 metų, kurio pavardės tardomasis nenurodo.

Kitų pavardžių tardomasis sako nežinąs.

Pašvitinio apylinkės kraštotyrininkas Vytautas Kriščiūnas šių eilučių autorei nurodė Praną Rudį – Sedos kautyvių dalyvį, kuris į Žemaitiją traukėsi su Zarasų vyrų būriu. P. Rudys mini savo bendrakeleivius:

30. Pranas Rudys, iš Pelaniškių kaimo (minimas ir Vlado Kazlausko knygose);

31. Ignacas Kvedaras iš Pelaniškių kaimo;

32. Šemeta, Pašvitinio policijos viršininkas;

33. Petras Indriulis, Gegiedžių pašto viršininkas;

34. Karolis Liučvaitis iš Binėnų;

35. Vytautas Kaziliūnas iš Arimonių;

36. Jonas Kaziliūnas iš Arimonių (vienas iš Kazilionių po Sedos mūšio traukėsi į Vakarus su Juozu Radžvilu; kitas grįždamas su A. Matuzevičiumi papuolė rusams į nagus);

37. Ignas Petraitis iš Titonių;

38. Vladas Veblauskas iš Starkonių;

39. Alfonsas Petrutis iš Sodeliškių (pasitraukė į Vakarus)

40. Juozas Matuzevičius iš Starkonių.

Autorei pasisekė surasti dar keletą:

41. Petras Kazlauskas, 25 m., iš Tūbinių (pasitraukė į Vakarus, gyvena JAV);

42. Vladas Kazlauskas, 20 m., iš Tūbinių (grįžo partizanauti, žuvo 1950 m.);

43. Leonas Grigaliūnas, 48 m., iš Starkonių (nušautas grįžęs namo; minimas Borkevičiaus byloje; liudija Birutė Norvaišienė);

44. Bronius Nainys, apie tai paskelbęs prisiminimų knygoje ir minimas Vlado Kazlausko knygose;

45. Povilas Borkevičius iš Starkonių (papasakojo dukra, traukėsi su vokiečiais, pateko rusams į nelaisvę, teistas);

46. Pašakinskas (Juozas Radžvilas sako, kad po mūšio traukėsi kartu su vokiečiais ir abu buvo rusų paimti į nelaisvę):

47. Jonas Borkevičius (Stasės Grigaliūnaitės liudijimu, išėjo kartu su broliais į Žemaitiją ir negrįžo);

48. Pranas Borkevičius (Stasės Grigaliūnaitės liudijimu, išėjo su broliais į Žemaitiją ir negrįžo).

49. Kudlos (Stasės Grigaliūnaitės liudijimu).

50.Albiną Mažutavičių per tardymą mini Povilas Borkevičius – jis su kitais atėjęs kviesti jo trauktis su vokiečiais.

A. Matuzevičius tardyme mini Mačiūną, kuris su juo ir Vytautu Kaziliūnu grįžo kartu po Sedos mūšio ir kuris nuo jų atsiskyrė prieš suėmimą; galimas dalykas, kad tai ne pašvitinietis, o pakruojietis, nes atsiskyrė su pažįstama mergina iš to krašto.

Birutė Pilipavičiūtė Norvaišienė iš Starkonių mini, kad anksčiausiai į Žemaitiją patraukė būrys iš Gegiedžių, bet apie tai neturiu žinių ir mano sudarytame sąraše iš Gegiedžių tėra vienintelis pašto viršininkas.

Karo žygio maršrutas

Pranas Rudys pasakoja, kad tie pašvitiniečiai, kurie traukėsi kartu su pro šalį žygiuojančiais zarasiškiais, ėjo ir važiavo „padvadomis“ pro Joniškį ir Meškuičius.

A. Matuzevičiaus 30 vyrų grupės kelionės maršrutas nežinomas, bet tikriausiai ėjo ta pačia kryptimi – pro Joniškį, šiauriau Šiaulių. Žinoma tik, kad jų tarpinis punktas buvo Verbūnų dvaras netoli Gruzdžių. Kazlausko knygose pasvaliečiai sako, kad Šiaulius jie stengėsi aplenkti, nes miestas buvo smarkiai bombarduojamas. Rusai į Šiaulius prasiveržė kyliu labai anksti.

Jie norėjo čia įsitvirtinti rengdamiesi veržtis į Kuršą, iš kur jiems reikėjo išmušti stipriai įsitvirtinusius vokiečius ir jiems padedančius latvius. Vėliau savo ketinimus jie pakeitė ir smogė vakarų kryptimi ties Seda. Galimas dalykas, kad juos baugino Žemaitijoje besiburiantys lietuvių pulkai – pirmasis, paskui pradėtas antrasis ir planuojamas trečiasis. Tik jie gal neturėjo žinių, jog lietuviai buvo labai prastai ginkluoti.

Taip pat nežinia kodėl vokiečiai juos taip blogai apginklavo – arba todėl, kad daužomi prie Kuršo vokiečiai buvo visiškai išsikvėpę, arba specialiai nenorėjo ginkluoti lietuvių, kurie kategoriškai demonstravo esantys Lietuvos kariuomenė.

Petras Kazlauskas sako, kad jis, pasiėmęs keletą ginklų, keletą drabužių ir šiek tiek maisto, išvažiavo savo automobiliu į Joniškį, paprašęs artimųjų perduoti žinią jaunesniajam broliui Vladui, kad jie turi susitikti Joniškyje. Kaip pasakoja sesuo Felė Kazlauskaitė Mažeikienė, brolis Vladas išvažiavo dviračiu, užsikabinęs tėvo medžioklinį šautuvą. Nuo Joniškio abu broliai važiavo pro Žagarę, Akmenę iki Plinkšių dvaro.

Kokiu keliu važiavo vyresnieji – Leonas Grigaliūnas ir Aleksas Norvaiša iš Starkonių, neaišku. Kaip pasakoja Stasė Grigaliūnaitė ir Birutė Norvaišienė, jie išvažiavo arkliu paskui išėjusį jaunimą, įsidėję ginklus ir maisto. Grigaliūno dukra Stasė sako, kad išvažiavo vienkinkiu šlubu baltu arkliuku ir tuo pačiu arkliuku grįžo lapkričio pabaigoje. Anot Stasės, „Pusvalandžiu anksčiau pėsti išėjo Borkevičiaus trys broliai – Jonas, Pranas ir Povilas; Albinas Matuzevičius ir Ignas Morkevičius. Visi buvo susirinkę mūsų kieme. Jų iš Pašvitinio išvažiavo daug. Žinau tokius Kudlas…“

Šaltiniai

Kas vyko Žemaitijoje, plačiai rašo Vladas Kazlauskas ir kiti autoriai, bet mums žinių pakaks išklausius pašvitiniečius: Bronių Nainį ir Albiną Matuzevičių, kuris detaliai ir išmanančiai pasakoja per tardymą. Gaila, žinoma, kad Albino talentas galėjo pasireikšti tik tokiu būdu, išduodant daugelį draugų, su kuriais vėliau buvo suvestas akistatose.

Matyti, kad tai buvęs aštraus proto vaikinas, sugebėjęs labai tiksliai išdėstyti Lietuvos laisvės armijos tikslus ir uždavinius. Pasekime jo mintis. Kadangi tardymo medžiaga buvo skirta atsiskaityti centrui Vilniuje, reikia manyti, kad perduota tiksliai. NKVD-istams tai buvo, reikia manyti, vienos pirmųjų gautų žinių iš susidūrimo su priešiška ir ginkluota Lietuvos visuomene.

A. Matuzevičiaus tardymo medžiaga tampa kertine ne tik šiai publikacijai, bet ir praktiškai visai pašvitiniečių grupei, 1944 m. pasitraukusiai į Žemaitiją ir dalyvavusiai Sedos mūšyje, jų likimams. Rusai tarėsi sugavę diversantus, asus, o iš tiesų tai buvo kaimo berneliai, kurie 10 dienų buvo mokyti laikyti ir naudoti ginklą bei keletą savaičių pagulėję apkasuose prie Sedos ir ten gavę kovos krikštą.

Jeigu būtų  labiau prityrę, du draugai nebūtų taip lengvabūdiškai papuolę rusams į nagus – dieną ėjo Žemaitijos keliu, kažkur prie Papilės (dab. Mažeikių raj.), jau Raudonosios armijos užfrontėje, sustojus kariškai mašinai ir vairuotojui pasiūlius pavežti, į ją įsėdo. Iš tardymo protokolo netgi galima pajusti, kad bičiulius tai pradžiugino. Albinas sako: vairuotojas geranoriškai sustojo. O iš tikrųjų artimiausioje kryžkelėje jis juos perdavė NKVD žvalgybai. Vaikinai bandė sakyti, kad bėga nuo vokiečių, kurie išsivarė juos apkasų kasti, bet SMERŠ vyrukai mokėjo paspausti, ir lietuviai papasakojo viską, ką tik žinojo.

Pagal A. Matuzevičiaus išvardintas pavardes (nurodoma ne tik amžius ir gyvenamoji vieta, bet ir šeimos nariai, socialinė padėtis) buvo sudarytas „diversantų“, likusių vokiečių pusėje, sąrašas, papildytas žvalgybos daviniais iš vietos.

Juozas Radžvilas, patekęs į nelaisvę Karaliaučiuje 1945 m., ir Povilas Borkevičius, suimtas 1946 m. pavasarį Šiauliuose, taip pat Ignas Kvedaras buvo tardomi remiantis A. Matuzevičiaus parodymais.

Albino Matuzevičiaus, Juozo, tardymo protokolas

1944 m. spalio 27 d.

Matuzevičius Albinas, Juozo, g. 1921 m., gimęs ir gyvenęs Starkoniuose, Pašvitinio valsčiuje, Šiaulių apskrityje, iš valstiečių, lietuvis, nevedęs, anksčiau, jo žodžiais, neteistas, RA netarnavęs, išsilavinimas 3 klasės, SSRS pilietis.

Tardytas per vertėją, jaun. seržantą Volčenbaum… (Reikia pasakyti, kad rusų kalba gana taisyklinga, gramatinių klaidų beveik nėra, išskyrus lietuviškas pavardes ir vietovardžius, kurie dažnai iškraipomi. Gali būti, kad tekstas buvo atidžiai tvarkomas todėl, kad protokolas buvo siunčiamas į Vilnių; beje, tas pats Volčenbaum vertėjavo ir po dvejų metų, Šiauliuose suėmus Sedos įvykių dalyvį Povilą Borkevičių. A.V.Š.)

Skaitytojus įspėjame, kad tekstuose palikti sovietiniai išsireiškimai.

Tardymas pradėtas 11 val.

Klausimas: Praėjusiame tardyme jūs parodėte apie savo tarnybą „Lietuvos laisvės armijoje“. Kokius uždavinius kėlė šis junginys?

Atsakymas: „Lietuvos laisvės armija“ („LLA“), kiek man žinoma, organizuota lietuvių nacionalistų partizaninei kovai su Raudonąja armija (toliau – RA) jos užnugaryje, prieš sovietų valdžią, už nepriklausomą lietuvių valstybę su buržuazine-dvarininkų sistema, panašia į tą, kuri egzistavo šalyje iki 1940 m.

Kl.: Kokie „LLA“ santykiai su vokiečiais?

At.: Kadangi „LLA“ kelia sau uždaviniu kovą už nacionalinę Lietuvos nepriklausomybę, ji savo priešais laiko ir vokiečius, bet praktiškai su jais nekovoja, tikėdamasi, kad vokiečiai galų gale patys išeis iš lietuvių teritorijos. Dar daugiau, asmenys, priklausantys „LLA“, naudojasi vokiečių palaikymu, konkrečiai, gauna iš jų ginklus. Bet, kaip aš girdėjau, vokiečiai nežino apie „LLA“ ir jos padalinių egzistavimą, priima kaip pagalbinės policijos dalinius, kovojančius už vokiečių interesus.

Kl.: Patikslinkite anksčiau duotus parodymus: kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs įstojote į „LLA“?

At.: Prieš ateinant RA į mūsų vietovę aš 1944 m. liepos 23 d. su 4 savo kaimo gyventojais prisistačiau į Pašvitinio valsčiaus, Šiaulių apskrities policiją, kur pareiškiau apie savo norą su ginklu rankose kovoti prieš puolančią RA. Tuo metu policija formavo būrį iš panašių į mane savanorių, ir aš buvau į jį įtrauktas.

1944 m. liepos 24 d. minėtas būrys, sudarytas iš 30 Pašvitinio valsčiaus gyventojų, buvo nukreiptas į surinkimo punktą Verbūnuose (Šiaulių rajonas), kur mes buvome apginkluoti. Ten mums ėmė vadovauti buvęs buržuazinės armijos jaunesnysis leitenantas, jo pavardės nežinau, slapyvardis „Lukošius“. Jis pranešė, kad mes įtraukiami į sukurtą kovai su RA ir sovietine valdžia „Lietuvos laisvės armiją“ ir paklausė, ar visi mes norime tarnauti šiame junginyje. Niekas neatsisakė.

1944 m. rugpjūčio viduryje mes visu būriu atvykome į „LLA“ lagerį, esantį 6 km. nuo Platelių, matyt, Kretingos rajone (ujezd), Lietuvoje. Kur mūsų stojimas į „Lietuvos laisvės armiją“ buvo apiformintas duodant priesaiką ir suteikiant slapyvardžius.

Kl.: Kuo jūs prisiekėte įstodami į „LLA“?

At.: Priesaikos tekste, kurį mes priėmėme, buvo sakoma apytikriai taip: „Stodamas į „LLA“ prieš Dievą prisiekiu kovoti už nepriklausomą Lietuvą, griežtai saugosiu karinę paslaptį ir prižadu besąlygiškai vykdyti savo vadų įsakymus. Už priesaikos nevykdymą galiu būti baudžiamas“. Po šia priesaika nebuvo pasirašoma.

Kl.: Kodėl stojant į „LLA“ buvo suteikiamas slapyvardis?

At.: Kadangi mes buvome ruošiami kovinei veiklai RA užnugaryje, slapyvardžiai mums buvo duodami maskuoti asmenybę ir sudaryti priešui kliūtis mus išaiškinant.

Kl.: Kodėl Jūs bėgote su vokiečiais, įstojote į „LLA“ ir taip stojote į kovos prieš Sovietų Sąjungą kelią?

At.: Aš buvau nusiteikęs antitarybiškai ir nenorėjau, kad tarybų valdžia vėl būtų atkurta Lietuvoje. Maniau, kad grįžus taryboms iš mūsų šeimos vėl bus atimta dalis žemės iš mūsų turėtų 37 ha. Todėl aš nusprendžiau su ginklu rankose kovoti prieš tarybų valdžią, už Lietuvą su asmenine-privatine tvarka. Be to, mane paveikė vokiečių propaganda, teigusi, kad rusai blogai elgis su lietuviais.

Kl.: Anksčiau nurodėte apie savo atvykimą į „LLA“ stovyklą“. Ką reiškia ta stovykla?

At.: „LLA“ stovykla netoli Platelių, kur aš atvykau 1944 m. rugpjūčio viduryje, buvo mokomoji. Čia susirinko apie 250 žmonių, pareiškusių norą kovoti su RA jos užnugaryje. Kokią dalį sudarė stovyklos garnizonas, pasakyti negaliu, bet žinau, kad ten buvo skirstoma į būrius, kuopas ir skyrius. Aš buvau įtrauktas į kuopą, kurios sąlyginis pavadinimas buvo „Skirpstas“, 2-ro būrio. Mūsų kuopai vadovavo buvęs buržuazinės Lietuvos karininkas, kurio pavardės aš nežinau, jo slapyvardis „Klevas“.

Stovykla buvo įrengta miške, kur buvo pastatyta keletas palapinių. Maitinami buvome vietinių gyventojų sąskaita. Apytikriai nuo 1944 m. rugpjūčio 15 d. iki 25 d. stovykloje vyko bandomieji užsiėmimai, kurių pagrindinis uždavinys buvo: supažindinti įstojusius į „LLA“ su karinių reikalų elementais ir kovos veiksmais RA užnugaryje.

Kl.: Kokie bendrieji uždaviniai buvo keliami „LLA“ nariams RA užnugaryje?

At.: Mums buvo keliami tokie praktiniai kovinės veiklos RA užnugaryje uždaviniai: perėjus fronto liniją skyriais ir kuopomis patekti į savo valsčius, kur gyventi pasislėpus miške arba savo namuose, veikti ginklu prieš atskirus RA karius, o taip pat prieš vietinės sovietų valdžios organų atstovus, konkrečiai prieš tuos, kurie parodo aktyvumą represuojant lietuvius, nepatenkintus sovietine valdžia. Be to, mes turėjome vykdyti diversijas keliuose, iš esmės siekiant tokiu būdu įsigyti ginklų ir amunicijos, o taip pat padeginėti RA sandėlius.

Buvo rekomenduota palaikyti tamprų ryšį su savo vadu, kuris turėjo būti su mumis, o per jį – su centrinės „LLA“ vadovybe. Tuo pačiu buvo keliamas uždavinys prie mūsų ardomosios veiklos pritraukti daugiau piliečių.

Kl.: Kaip stovykloje buvo organizuoti užsiėmimai ir pagal kokią programą vyko mokymai?

At.: Užsiėmimai vyko kasdien nuo 7 val. ryto iki 17 val. su 2 valandų pertrauka pietums kuopoje ir skyriuje, užsiėmimams vadovavo tų junginių vadai. Į mokymo programą įėjo:

1.Pasiruošimas rikiuotei; žygiavimas; posūkiai; priėjimas prie vado ir nuėjimas nuo jo; žygiavimas kolona skyriumi ir kuopa; veiksmai su ginklu rikiuotėje.

2.Mokymasis naudotis ginklu: šautuvu, pistoletu, automatu, rankiniu kulkosvaidžiu. Ginklo išardymas ir surinkimas. Ginklo priežiūra. Praktinis šaudymas.

3.Taktikos elementai. Mažų grupių koviniai veiksmai RA dalinių užnugaryje, užpuolant iš pasalos naktį, pasitraukimas iš mūšio, maskuotė.

Kl.: Kokios įtakos „LLA“ stovyklai ir jūsų kariniam parengimui turėjo vokiečiai?

At.: Nė vieno vokiečių karininko ir kareivio „LLA“ stovykloje aš nemačiau, o apie kokią nors vokiečių įtaką šiai mūsų stovyklai ir mūsų kariniam rengimui man kalbėti sunku.

(Šioje vietoje reiktų atkreipti dėmesį į tardymo medžiagos tam tikrą patikimumą: jeigu viskas būtų falsifikuojama, čia į tardomojo lūpas būtų buvę galima įdėti, kad stovykloje bent jau maišėsi vokiečių kareivių ar karininkų. Jeigu tokia proga tardytojai nepasinaudojo, jiems buvo ne mažiau svarbu parodyti, kad Lietuva yra jiems priešiška teritorija, ir čia veikia nacionalistinės jėgos. A.V.Š.)

Kl.: Kur jūs vykote iš stovyklos, kai baigėte dešimties dienų pasiruošimą?

At.: Iš „LLA“ stovyklos mūsų kuopa, kurią sudarė 30 Pašvitinio valsčiaus gyventojų, išvyko prie fronto linijos, siekiant ją pereiti ir prasibrauti į savo valsčiaus teritoriją. Turėdami šautuvų, automatų ir atsargą šovinių, mes atėjome į rajoną tarp vietovių Papilė ir Kronė (? Netiksliai rusiškai užrašytas vietovardis, kurio neįmanoma identifikuoti), Šiaulių valsčiaus, kur mūsų vadas „Lukošius“ susirišo su vokiečiais ir vedė žvalgybą siekiant rasti praėjimą kuopai pro RA gynybą. Tačiau prabuvę prie fronto linijos 6 dienas, perėjimo mes neįvykdėme ir atsitraukėme į vokiečių armijos užnugarį.

Kl.: Kodėl neperėjote fronto linijos?

At.: Kodėl „Lukošius“ nepervedė mūsų kuopos per fronto liniją, aš tiksliai nežinau. Mums jis sakė, kad pereiti nebuvo galima dėl RA gynybos tankumo. Bet gali būti, kad mūsų nepraleido patys vokiečiai. Mes nuėjome į Tryškių vietovę, kur keletą dienų laukėme patogaus momento pereiti fronto liniją, bet čia „Lukošius“ susirišo su vokiečiais, kurie apie 1944 m. rugsėjo 8 d. mus nukreipė į Telšius.

Kl.: Kokiu tikslu vokiečiai jus nukreipė į Telšius?

At.: Kai „Lukošius“ užmezgė ryšį su vokiečiais Tryškių vietovėje, mums buvo pasiūlyta vykti mokytis į vokiečių žvalgybos ir diversantų-parašiutininkų mokyklą dėl vėlesnio darbo RA užnugaryje vokiečių žvalgybos naudai. Manydami, kad po mokslų ir išmetus mus į sovietinį užnugarį mes galėsime veikti ne vokiečių žvalgybos naudai, o pagal „LLA“ liniją, mes, 22 kuopos žmonės, sutikome ir buvome atvežti į Telšius tolesniam nukreipimui į Vokietiją; 8 žmonės liko Tryškiuose, ir kas atsitiko su jais paskui, nežinau.

Kl.: Į kokio vokiečių žvalgybos organo pavaldumą jūs įstojote?

At.: Kokio štabo ar žvalgybos organo pavaldume mes atsiradome, pasakyti negaliu. Žinau, kad „Lukošius“ turėjo reikalą su vokiečių karininku Geller, kuris paskui gyveno Telšiuose, netoli nuo …. išsidėstymo ir aprūpindavo mus maistu lygiai su vokiečių armija.

Kl.: Jūsų sutikimas bendradarbiauti su vokiečių žvalgyba buvo dokumentuotas?

At.: Turiu pasakyti, kad nei aš, nei kiti mūsų kuopos eiliniai jokių pokalbių su vokiečiais dėl bendradarbiavimo su jų žvalgyba nevedė, tuo užsiėmė mūsų vadas „Lukošius“. Savo sutikimą mokytis parašiutistų mokykloje mes perdavėme jam. Kokie dokumentai „Lukošiaus“ su vokiečiais po to buvo sudaryti, tiksliai nežinau, girdėjau, kad vokiečiai gavo 22 žmonių sąrašą.

Kl.: Jūs buvote nusiųsti į parašiutistų-žvalgybininkų ir diversantų mokyklą?

At.: Mes Telšiuose išbuvome apytikriai savaitę, bet į parašiutininkų mokyklą pasiųsti nebuvome.

Kl.: Kuo jūs užsiėmėte būdami Telšiuose?

At. Būnant Telšiuose „Lukošius“ kartais vedė mums užsiėmimus, kurių metu mes įtvirtinome anksčiau gautas ginklų įsisavinimo ir taktikos RA užnugaryje žinias. Be to, „Lukošius“ kalbėjo mums, kad vokiečių parašiutininkų mokykloje mes mokysimės surinkti žinias apie RA ir vykdyti diversinius aktus užnugaryje.

Kl.: Kodėl jūs nepapuolėte į vokiečių žvalgybos mokyklą?

At.: Būdami Telšiuose mes persigalvojome vykti į Vokietiją, į parašiutininkų mokyklą, manydami, kad vokiečiai mus apgaus: neišleis iš Vokietijos arba nukreips su jų žvalgybos užduotimis į vietoves savo nuožiūra. Tada mes sužinojome, kad Telšiuose yra lietuvių štabas, arba komendantūra, kur vyksta užrašymas į lietuvių pulkus, veikiančius vokiečių armijos sudėtyje. „Lukošiui“ neprieštaraujant mes išėjome nuo vokiečių ir visa grupe, 22 žmonės, įstojome į lietuvių pulką, kai grupė kitų buvusių „LLA“ dalyvių, buvusių su mumis Gellerio pavaldume, liko laukti siuntimo į Vokietiją.

Kl. Praėjusiuose tardymuose jūs parodėte, kad iš Telšių jūs buvote pasiųsti prie fronto linijos ir su užduotimi numesti į sovietų kariuomenės buvimo vietą. Kodėl duodate kitokius parodymus dabar?

At.: Pradžioje aš sakiau taip pat, kaip sakau dabar, bet manimi netikėjo. Tada aš nutariau duoti klaidingus parodymus, tuo labiau, kad į tą klaidingą kelią stojo ir Kaziliūnas, su kuriuo aš susitikau akistatoje. Bet dabar aš nutariau sakyti taip, kaip ir buvo iš tikrųjų.

Kl.: Į lietuvių pulką jūs įstojote vokiečiams žinant?

At.: Mes atvirai išėjome nuo vokiečių ir įstojome į pulką, dėl ko nutraukėme ryšį su vokiečių žvalgyba.

Kl.: Kaip jums pavyko pasitraukti nuo vokiečių?

At.: Mūsų niekas nesaugojo, ir mes išėjome laisvai, o kitą dieną, niekieno nepersekiojami, buvome lietuvių pasiųsti į pulką.

Kl.: Įstodami į vokiečių armijos lietuvių pulką jūs pranešėte apie tai, kad vengėte važiuoti į vokiečių žvalgybos mokyklą?

At.: Taip, sakėme, kad nenorėjome vykti į vokiečių žvalgybos mokyklą, bet dėl to mes nebuvome kaltinami.

Kl.: Kokiu tikslu jūs įstojote į Vokiečių armijos lietuvių dalinį?

At.: Į Vokiečių armijos lietuvių pulką aš įstojau turėdamas tikslą pereiti fronto liniją, susisiekti RA užnugaryje su „LLA“ dalyviais ir veikti pagal priesaiką, duotą 1944 m. rugpjūtyje, t. y. pagal „LLA“ liniją.

Kl.: Ar tokių „Lukošiaus“ nurodymų jūs buvote gavęs?

At.: „Lukošius“ sakė, kad kur mes bebūtume, mes turėjome dėti pastangas atsirasti RA užnugaryje, kad galėtume veikti pagal duotą priesaiką „LLA“. Jis taip pat sakydavo, kad ginkluota kova vokiečių armijos sudėtyje su RA fronte iš dalies į „LLA“ programą neįeina. Tuo būdu, neprieštaraudamas mūsų stojimui į lietuvių pulką, „Lukošius“ tikėjosi, kad palankiu momentu mes pereisime į RA užnugarį, turėdami tikslą užsiimti ten ardomąja veikla.

Kl.: Kaip buvo apiformintas jūsų stojimas į vokiečių armijos lietuvių pulkus?

At.: Atvykę į formuojamo 2-ojo savanorių lietuvių pulko štabą, arba komendantūrą, mes visi buvome užregistruoti. Paskui mums buvo užpildytos anketos su mūsų visais socdemografiniais daviniais, o taip pat mes pasirašėme priesaikos tekstą, kuris skambėjo apytikriai taip:

„… Aš, (pavardė, vardas), savanoriškai stoju į lietuvių dalinį, pasižadu kovoti su bolševizmu negailėdamas savo kraujo, o jeigu reikės, tai ir savo gyvybės“…

Po to mus nukreipė į pulko dalinius.

Kl.: Į kokią pulko dalį jūs buvote nukreiptas?

At.: Aš buvau įrašytas į 2 lietuvių savanorių pulką ūkio kuopos 1 būrio vežėju.

Kl.: Kur buvo išsidėstęs jūsų pulkas ir kaip jis dalyvavo operacijose prieš RA?

At.: 1944 m. rugsėjo viduryje mūsų grupė, 22 žmonės, lietuvių pulko vadų buvo nukreipta iš Telšių miesto į Plinkšių dvarą (20 km nuo Telšių), kur mus prijungė prie 100 žmonių grupės. Po dienos kartu su ta grupe pro Ketūnus mes buvome pasiųsti į Sedą, Mažeikių valsčių, kur rinkosi visi įstojusieji į 2-rą lietuvių pulką. Šis pradėjo dislokuotis tame miestelyje ir stovėjo čia apytikriai iki 1944 m. spalio 7 d., nedalyvaudamas kovinėse operacijose prieš RA, tuo tarpu kai 1 lietuvių pulkas tuo metu buvo tiesiogiai fronte. Sedoje mes užsiėmėme kariniu mokymu.

Apytikriai 1944 m. spalio 7 d. prie Sedos vietovės priartėjo puolantieji RA daliniai. Mūsų pulkas gavo įsakymą gintis prie Sedos. Sovietiniai tankai sutriuškino mūsų gynybą prie Sedos, ir mes pradėjome trauktis vakarų kryptimi. Netoli vietovės Barstyčiai pulkas vėl užėmė gynybinę poziciją, bet ar stojo į mūšį, man nežinoma.

Kl.: Kaip jūs asmeniškai dalyvavote gynybiniuose mūšiuose?

At.: Pats tiesioginiuose mūšiuose aš nedalyvavau, nes buvau ūkio dalyje (vežiojau produktus) pulko užnugaryje, o 1944 m. spalio 8 d. pabėgau iš dalinio, norėdamas patekti į RA užnugarį, ir perėjau fronto liniją.

Kl.: Su kuo jūs bėgote iš dalinio ir perėjote fronto liniją?

At.: Aš iš dalinio bėgau ir perėjau fronto liniją kartu su tarnybos draugais Kaziliūnu ir Mačiūnu.

Kl.: Jūsų tikslas buvo – veikti RA užnugaryje pagal „LLA“ liniją?

At.: Pereidamas į RA pusę aš turėjau tikslą – papulti į savo valsčių, kur nustatyti ryšį su „LLA“ dalyviais ir veikti pagal to junginio liniją ir vykdyti „LLA“ vadų įsakymus.

Kl.: Apie ką ta tema kalbėdavote su Kaziliūnu ir Mačiūnu?

At.: Anksčiau mes visi trys buvome „LLA“ ir prisiminėme duotą ištikimybės priesaiką kovoti su RA jos užnugaryje. Į lietuvių pulką, kaip aš sakiau anksčiau, mes įstojome turėdami tikslą sugrįžti į „LLA“. Jau tai vienijo mus bėgimui ir perėjimui į sovietinės armijos užnugarį. Nors plačių pokalbių apie savo būsimą kovinę veiklą mes nevedėme, bet kalbėjome, kad grįžę namo slapstysimės, ieškosime artimiausio „LLA“ štabo ir vykdysime jo įsakymus.

Kl.: Kokiomis aplinkybėmis jūs prasibrovėte į RA išsidėstymo teritoriją?

At.: Naktį iš 1944 m. spalio 7-osios į 8-ąją ūkio kuopa buvo išsidėsčiusi netoli Barstyčių. Ten buvo keli pulko kariai, tame tarpe ir Kaziliūnas bei Mačiūnas. Pastarasis pirmas prakalbo apie bėgimą.

Spalio 8-osios rytą mes visi trys, be ginklų (aš savo šautuvą paslėpiau vežime) išėjome iš kaimo ir pasislėpėme krūmuose, o po to patraukėme į rytus, bet kairiau tos vietos, iš kur girdėjosi artilerijos šaudymas. Per kaimus mes slapstydamiesi praėjome apie 10 km., nesutikdami nei vokiečių, nei raudonarmiečių, sustojome tik nakvoti pas vieną lietuvį. Naktį į spalio 9-ąją lietuvis įspėjo mus apie raudonarmiečių artėjimą. Mes pasislėpėme lauke ir iki ryto ėjome, numetę kareiviškas milines ir kareiviškas kepures ir likę su savo civiliais drabužiais.

Spalio 9-osios rytą mes vėl ilsėjomės lietuvio valstiečio daržinėje, o 9 val. laisvai keliu ėjome į RA užnugarį, nes sužinojome, kad naktį raudonarmiečiai nuėjo į priekį, ir frontas liko mums už nugaros.

Laikydamiesi Šiaulių krypties mes ėjome iki 1944 m. spalio 11 d., t. y. iki to momento, kol mus suėmė.

Kl.: Patikslinkite jūsų sulaikymo aplinkybes.

At.: Kelyje RA užnugaryje mes susitikome su viena piliete, bėgusia nuo vokiečių, kuri pasirodė esanti Pakruojo valsčiaus mokytoja, Mačiūno pažįstama. Jis nuėjo su ja. Mes su Kaziliūnu likome dviese. 1944 m. spalio 11 d. kelyje, Papilės rajone, mus pavijo mašina. Vairuotojas-raudonarmietis neprašomas pasodino mus į kėbulą. Mes pavažiavome apie 6 km ir buvome sulaikyti ant kryžkelės grupės raudonarmiečių, pareikalavusių mūsų dokumentų. Mes parodėme pasus, pasakę, kad bėgame nuo vokiečių apkasų kasimo. Mumis, matyt, nepatikėjo. Mes buvome sulaikyti ir saugomi.

Kl.: Kas jums žinoma apie kitų „LLA“ dalyvių, buvusių lietuvių pulke, ketinimus ir bandymus patekti į tarybinės kariuomenės užnugarį?

At.: Apie kitų, „LLA“ dalyvių, tarnavusių lietuvių pulke, ketinimus ir bandymus pereiti į RA pusę, siekiant veikti pagal „LLA“ liniją, man nieko nežinoma.

Protokolas pagal mano žodžius užrašytas teisingai ir man išverstas, po kuo ir pasirašau (pastaba: parašo nėra; kadangi raštas skirtas Centrui, matyt, tam reikalui perrašytas mašinėle. A.V.Š.)

Tardymas baigtas 1944 m. spalio 30 d. 16 val.

Tardymai vyko: 11-16 val. ir 19-22 val. spalio 23/27 d. – 2 val. spalio 28 d.; 11-16- ir 19 val. 22-28 d. ir 11-16 val. spalio 30 d.“

Tardė 1-ojo Pabaltijo fronto kontržvalgybos valdybos „SMERŠ“ vyresnysis tardytojas kapitonas Ognev. Parašo taip pat nėra.

Patvirtino antspaudu ir parašu 1-ojo Pabaltijo fronto kontržvalgybos valdybos 2 dalies 2 skyriaus viršininkas majoras Ma…(pavardė neįskaitoma).

Broniaus Nainio pasakojimas knygoje: „Lietuva – mano širdis ir siela. Prisiminimų puslapiai“, 2010 m.

Rusai artėjo. Daugelis žmonių, suvokę, kad nieko gero nebus, atėjus rusams jie gali būti persekiojami, pradėjo trauktis į Vakarus. Pasitraukimas vyko įvairiais keliais ir įvairiais būdais. Tačiau daug vyrų, susitelkę į ginkluotus būrius, ryžosi pasilikti Lietuvoje, bet tik pasitraukti į patogesnes bei saugesnes vietoves, jungtis į didesnius vienetus, laukti karo pabaigoje žadėtos Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės ir ją ginti.

Kiti važiavo į Vokietiją, norėdami tik laikinai pasitraukti iš karo lauko, ir ypač iš rusų okupacijos, tikėdamiesi po karo greitai grįžti namo. Iš Kauno parvykau į tėviškę, į Grikpėdžius. Mano mamytė buvo Ona. Per šv. Oną pas mus susirinko šiek tiek daugiau žmonių. Svarstėme padėtį ir visokias galimybes. Dauguma nutarėme trauktis.

Aš nusprendžiau traukdamasis pasiimti tėvus. Brolis – rusų sušaudytas, aš buvau jau šiek tiek išryškėjęs pogrindžio veikloje, todėl bijojau, kad tėvai nenukentėtų. Besiruošiant iš Pašvitinio atvažiavo mano jaunystės ir studijų draugas Ignas Sasnaitis ir man pranešė, kad esu kviečiamas į Pašvitinį, kur organizuojasi partizanų būrys. Jiems reikia vadovo. Yra iš kažkur atvykusių karininkų, tačiau jie jais nepasitiki, jiems reikia pažįstamo žmogaus, karininko, kuris jiems vadovautų.

Nuvykau į Pašvitinį. Žmonės organizavosi ir ruošėsi visi kartu trauktis, jokios vadovybės nebuvo. Daugumai pageidaujant teko perimti šiokio tokio vadovo pareigas. Grįžau namo ir paprašiau tėvų, kad važiuotų tam tikra kryptimi, sutarėm vietą kur susitikti. Aš turėjau traukti su šituo Pašvitinio būriu jau kaip jo vadovas. Tėvai išvažiavo savo keliu, aš – savo. Čia atsitiko dar vienas tragiškas įvykis – su tėveliais niekada nebesusitikau. …

Pašvitinio būrys suko daugiau šiaurės kryptimi ir per šiaurinės Lietuvos kaimus ir miestelius traukėsi į Vakarus. Kažkur pakely sutikome didesnį tokių pat besitraukiančių, partizanais – kovotojais pasivadinusių, ginkluotų vyrų būrį iš Rytų Lietuvos – iš Rokiškio, iš Biržų, iš Zarasų. Ypač gausūs buvo Zarasų, Panevėžio, Pasvalio, Joniškėlio atskiri būriai, traukdamiesi susijungę į vieną didelį vienetą. Artėjantis rusų frontas kažkur sustojo.

Mes irgi sustojome – kažkur Vakarų Lietuvoje, į rytus nuo Telšių. Čia susibūrė daugiau žmonių, atsirado daugiau karių ir karininkų, buvusių generolo Povilo Plechavičiaus armijos narių. Tarp jų – ir lietuvių batalionuose Rytuose kovojusių karių ir karininkų. Jie buvo ginkluoti, geriau organizuoti, prityrę kovotojai, ypač karininkai. Tokių vyrų Šiaurės Lietuvoje atsirado tūkstančiai. Trauktis jau nebebuvo kur: čia pat Baltijos jūra ir Vokietija, taip pat nieko gero nežadanti okupanto žemė.

Be to, iš Tėvynės vykti niekas ir nenorėjo. Ką toliau daryti? Pokalbiuose ryškėjanti nuomonė – Vokietija karą pralaimi, karas greitai baigsis, todėl kaip nors reikia laikytis savoje žemėje ir laukti karo pabaigos, o su juo – ir laisvos Lietuvos. Tačiau tai daryti reikia organizuotai, kiek galima daugiau priešinantis iš naujo ateinančiam bolševikinam okupantui. Tarp savęs pasitarę keli vyresni karininkai pradėjo kviesti apylinkėje atsiradusių atskirų grupių vadovų pasitarimus.

Po kelių pasitarimų ir iš visur surinktų žinių aptarimų pradėjo vystytis ir vyraujanti nuomonė. Jos pagrindas, bent taip liko mano atmintyje, per britų radiją BBC (British Broadcasting Company) siunčiamos žinios iš Vakarų: laikykitės Tėvynėje, organizuokitės ir priešinkintės Sovietams, Vakarai jums padės savo laisvę apginti. Po karo Lietuva bus laisva. Turbūt tokios žinios, beje, kaip vėliau paaiškėjo, galėjo būti ir gandai, kuriais mes patikėjom, gal daugiausia įtakos mums ir turėjo.

Šalia to išgirdome, kad tomis pačiomis prielaidomis pasikliovusi, kažkur netoli Tauragės telkiasi Lietuvos laisvės armija, kuri turi sukūrusi štabą ir kad tas štabas jau esąs pripažintas visų Lietuvos okupantui besipriešinančių pogrindžio karinių dalinių vyriausiąja vadovybe. Ieškojome ryšio su tuo štabu, man jis kažkaip daugiau rūpėjo, tačiau jo negalėjome rasti. Laikui greitai bėgant, o su juo kartu ir į įvairias puses mums blaškantis, kažkokios neaiškios vadovybės, o su ja kartu ir kokios nors išeities ieškant, pradėjo ryškėti ir sava nuomonė: kodėl mums čia nekurti savos, bendros vadovybės ir nesiorganizuoti, pasikliaujant savais sprendimais.

Juk mūsų, čia atsiradusių, branduolį sudarė tūkstančiai Pašvitinio, Joniškėlio, Zarasų, Biržų, Linkuvos, dar kitų Rytų ir Šiaurės Lietuvos pasiryžusių dėl Lietuvos laisvės kovoti vyrų. Tad dar keli pasitarimai, ir viename iš jų, kuriame dalyvavo keturiolikos čia atsiradusių grupių vadovai, buvo sudaryta bendra vadovybė ir įkurtas vadovaujantis keturių asmenų štabas. Štabą sudarė: kpt. Izidorius Jatulis, kpt. Vladas Kuodis, kpt. Jonas Čėsna ir Vincas Tamošiūnas.

Tų keturių asmenų ir jų pritarėjų platesnio junginio aktyvus dalyvis ir aš buvau, nors dar buvau jaunas ir apie politiką mažai suvokiau. Sunku man buvo suprasti, kodėl mes tokį dalinį steigiame ir ką mes darysime, tačiau pasitikėjau vyresniaisiais. Tarp kitko, tarp mūsų buvo ir politikų. Vienas iš jų – buvęs Zarasų apskrities viršininkas dr. Jonas Steponavičius, žinomas Lietuvos politikas, išsimokslinęs žmogus, kuris buvo mums lyg ir savotiškas autoritetas, skatinęs ta kryptimi eiti.

Buvo sukurta tam tikra politika, nors dėl jos mes labai smarkiai ginčijomės. Supratome, kad mums niekas nepadės, jokios užuovėjos nerasime nei pas vokiečius, o ką atneša rusai, mes žinome. Tai ką mums iš tikrųjų belieka daryti? Ir vėl grįžome prie BBC žinių: kad Amerika ir Anglija mūsų neparduos, kad Lietuva bus nepriklausoma valstybė ir kad mes turime būti pasiruošę ją ginti. Išvada buvo tokia: mums reikia sutelkti kokį nors karinį dalinį ir apsiginkluoti. Iš kur gauti ginklų? Aišku, vienintelė išeitis – Vokietija.

Tačiau mes labai gerai žinojome, kad vokiečiai sutiks duoti ginklų tik tuo atveju, jeigu mes įsijungsime į jų dalinius ir paklusime jų vadovybei, jų įsakymams ir kovosime taip, kaip jie panorės. Visi buvo įsitikinę, kad iš vokiečių nieko geresnio negalima laukti. Svarstėm, kaip vokiečių tikslą pakreipti savo naudai. Pirmiausia mes, apsiginklavę vokiškais ginklais, kaip nors nusiimsime, atsiribosime nuo vokiečių, liksime Lietuvoje ir kovosime pogrindyje prieš bolševikus, laukdami karo pabaigos, kol pagal anglų ir amerikiečių pažadus Lietuva bus atkurta kaip nepriklausoma valstybė.

Tokia buvo tų dalinių kūrėjų pagrindinė mąstysena: susiorganizuoti, vokiečių ginklais apsiginkluoti, apsiginklavus nuo jų atsiskirti, kaip Lietuvos valstybės dalinys kautis prieš  rusus ir laukti karo pabaigos. Mes galvojome, kad bus lengviau atstatyti nepriklausomą Lietuvą, jeigu būsime apgynę bent vieną kampelį, bent vieną jos dalį – Žemaitiją. Taip galvoti mus skatino ir toji Tauragės apylinkėse susiorganizavusi Lietuvos laisvės armija (LLA) ir kita grupė – „Vanagai“.

Mums tuo laiku nebuvo aišku, ar LLA ir „Vanagai“ yra tas pats dalinys, ar du atskiri. Tuos vardus mes tapatinome. Tikėjomės, vokiečių ginklais apsiginklavę, į tą grupę įsijungti. Kai kurie mūsų bendraminčiai ieškojo jos vadovybės. Jos ieškojome ir mes, Pašvitinio būrys. Svarstėme, kaip visam būriui į „Vanagus“ ar LLA įsijungti. Turėjome ir pasiuntinį išsirinkę. Mano kolega, dipl. inžinierius Jonas Antanaitis, mūsų įgaliotas savanoriškai jų štabo ieškojo. Jis keletą kartų buvo išvykęs Tauragės link ir vieną kartą grįžęs pranešė, kad štabas jau surastas. Pradėjome galvoti, kaip čia atsiskirti, susisiekti su štabu ir visu daliniu prie jo prisijungti. Deja, nesuspėjome.

Nesuspėjome dar ir daugiau ko. Nesuspėjome sužinoti ir suvokti, kad mūsų galvojimo ir jo išvadų pagrindinė atrama, garsioji „Atlanto Charta“ jau buvo tapusi beverčiu popieriaus lapu. Kad Amerikos prezidento Franklin Delano Roosevelt 1943 m. pradžioje, taigi jau prieš pusantrų metų, Teherano konferencijoje Lietuva buvo parduota Stalinui, kurį JAV prezidentas laikė savo draugu ir vadino Dėde Juozu (Uncle Joe).

Žemaitijoje kuriamas dalinys buvo pavadintas Lietuvos Tėvynės apsaugos rinktine, į jį įsijungusių vyrų buvo daug, berods 6 tūkstančiai ar panašiai. Pirmiausia buvo suorganizuotas vadinamasis 1-asis pulkas. Tuojau pat buvo pradėtas kurti 2-asis pulkas. Pradėti kurti jau ir 3-ojo pulko griaučiai, buvo sudaryta bent jo vadovybė. Sudarytas bendras Tėvynės apsaugos rinktinės štabas. Tie visi įvykiai yra aprašyti keliose knygose, kurių paruošimu rūpinosi Vilniuje gyvenantis prof. Vladas Kazlauskas.

Žemaitijos miestelyje, Pievėnuose, berods Mažeikių apskrityje, suorganizuota TA rinktinė pasitraukė į Plinkšius, prie Plinkšių ežero. Įsikūrė Plinkšių dvare ir iš ten pradėjo veikti. Patyrėme, kad tarp mūsų ir rusų jokio vokiečių dalinio jau nebėra. Rusams paėmus Šiaulius, kuriuos puolė, kaip dabar mums žinoma, Lietuviškoji 16-oji divizija, frontas apsistojo. Į vakarus nebeslinko. Nors vakaruose tam frontui pasipriešinti jokios kitos jėgos nebebuvo.

Paraidžiui imant, Tėvynės apsaugos rinktinė nutarė tąja jėga tapti: skubiai suorganizuoti karinį dalinį, jį apginkluoti ir pasipriešinti rusų slinkimui. Tai buvo fantastiškas galvojimas. Mes, kariškai neparuoštas, neapmokytas, blogai ginkluotas dalinys, stojome į frontą priešintis Raudonajai armijai. Tai mes žinojome, bet vėlgi buvo tam tikra mąstysena, tam tikra logika ir tam tikra politika: parodyti pasauliui, kaip Lietuva, kaip jos vaikai gina savo žemę. Ir menkai ginkluoti drįsta stoti prieš Raudonąją armiją, kovoja už savo tautos laisvę, valstybinę nepriklausomybę.

Mes žinojome, kad tos žinios nueina ten, kur mes norim, – per Švediją kažkokiais ryšiais patenka amerikiečiams. Jie žino, kaip mes trokštam ir kovojame dėl savo krašto laisvės. Bent aš taip buvau įsitikinęs. Todėl TA rinktinė vadinamajame Ventos fronte stojosi prieš Raudonąją armiją. Aš buvau paskirtas 1-ojo pulko, 4-osios kuopos vadu. Ventos fronto pagrindas kaip tik buvo toji 4-oji kuopa, išsidėsčiusi ant kalnelio, berods, prie Viekšnių, vakariniame Ventos krante. Buvo ir dešinysis, ir kairysis sparnai. Man, jaunam vyrui, tam fronto barui teko vadovauti net 30 dienų. Frontą laikėm vieni, be vokiečių pagalbos.

Tuo laiku Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė užmezgė ryšį su toje vietovėje bolševikus stabdyti turėjusiu vokiečiu daliniu „Herre gruppe Nord“. Jos vadas buvo jau kautynėse pasižymėjęs vokiečių karininkas pulkininkas Maeder. Jo karininkai stebėjo mūsų dalinius, ryžtą pasipriešinti rusams ir ginti savo kraštą ir jam pranešinėjo. Taip tarp mūsų ir vokiečių karių užsimezgė tarnybinis ryšys.

Pulkininkas Maeder, susipažinęs su mumis, ir matydamas, kaip mes pasiryžę kovoti, prižadėjo mums padėti. Sakė, kad vyks į Vokietiją, į vyriausiąjį kariuomenės štabą, ir pasakys jiems, kaip lietuviai myli savo kraštą, laisvę, kaip kovoja ir todėl jiems turi būti teikiama visa karinė pagalba. Jis išvyko. Netrukus grįžęs iš Vokietijos jis tikrai nuoširdžiai bandė padėti.

Atitraukė iš Ventos fronto. Išrūpino mums aprangos, buitinių reikmenų, ginklų. Rūpinosi apmokymu, išdavė „pancerfaustus“ – lengvuosius ir sunkiuosius kulkosvaidžius. Bandė daryti ką galėjo. Nežinau, kaip tą vokietį suprasti, bet man atrodė, kad jis buvo nuoširdus lietuvių draugas. Man su juo bendrauti neteko, su juo ryšius palaikė vyresni vadai. Bet man neatrodė, kad jis būtų buvęs koks nors mūsų išnaudotojas. Gal čia buvo apsirikimas, bet to patikrinti šiandien jau nebegalima.  Tėvynės apsaugos rinktinę jis įjungė į vokiečių kariuomenę.

Iš Ventos fronto į rytus mes siuntėme žvalgų grupes, norėdami sužinoti priešo pirmąsias linijas. Atrodo, kad ir Raudonoji armija siųsdavo savo žvalgybos dalinius, ir mes susišaudydavom. Vieną kartą jie buvo priartėję visiškai arti mūsų Ventos fronto linijos, įvyko gana smarkus susišaudymas, daugiausia iš šautuvų, bet ir iš lengvųjų bei sunkiųjų kulkosvaidžių. Ten žuvo vienas mūsų kuopos karys. Pirmoji Tėvynės apsaugos rinktinės auka.

Tėvynės apsaugos rinktinei kuriantis, viena apsistojimo vieta buvo Telšiai. Apgyvendinti buvome Telšių gimnazijoje, prie ežero. Pradėjome tvarkytis Lietuvos karinių dalinių pavyzdžiu. Telšiuose buvo įsikūręs tik vienas batalionas, kurio vadas buvo kpt. Ignas Pavilavičius iš Biržų. Daugiausia čia buvo Pasvalio, Biržų, kartu ir Pašvitinio junginiai. Tų būrių vadovybėje sutikau iš karo mokyklos pažįstamų atsargos karininkų. Sutikau iš Pasvalio pasitraukusį, Lietuvoje jau pradėjusį ryškėti ir vėliau išeivijoje pagarsėjusį vieną iš stipriausių išeivijos beletristų Albiną Vaitkų – Marijų Katiliškį…

Dalinius kuriant man teko įvairios pareigos. Pirmąjį pulką organizuojant man buvo pavesta eiti ryšių kuopos vado pareigas. O ryšių kuopa buvo toks savotiškas dalinys, turėjęs jungti visus kitus dalinius. Kautynėse ryšių kuopa irgi turi tam tikrą uždavinį, nes ji tvarko visą susižinojimą. Tuo laiku vienintelė susižinojimo priemonė buvo telefonas. Tiesa, jau buvo maži radijo siųstuvai, bet jų mes dar neturėjome. Ryšių kuopos vaidmuo buvo ir labai svarbus, ir pavojingas, nes reikėjo siųsti ryšininkus susižinojimui su kovojančiais pirmosiose linijose. Kūrėmės pagal Lietuvos kariuomenės etatus, nors labai panašiai buvo organizuojami ir vokiečių kariuomenės pulkai. Vėliau aš buvau perkeltas į ketvirtą kuopą ir paskirtas jos vadu.

Ventos fronte mus pakeitė vokiečiai. Jie perėmė saugomas linijas. Mus pasiuntė į užnugarį geriau susiorganizuoti ir daugiau apsimokyti. Mano vadovaujama 4-oji kuopa buvo pertvarkyta į sunkiųjų ginklų kuopą. Sunkiausi ginklai tada buvo kulkosvaidžiai, minosvaidžiai ir prieštankiniai pabūklai. Kadangi prieštankinių pabūklų mes neturėjome, tai mums juos pavadavo „pancerfaustai“. Tai toks ginklas, kuriuo buvo galima nukauti tanką. Tačiau tanką reikėjo prisileisti iki 30 metrų. Tarp 30 ir 20 m. atsiradęs tankas buvo geriausias taikinys, jį buvo galima nukauti vienu „pancerfausto“ šūviu.

Tuo laiku pulkui persitvarkant ir ginkluojantis, mokantis kautynių pratimų, atvyko daugiau lietuvių karininkų iš Vokietijos, iš Drezdeno, kur jie buvo surinkti iš Rytų pasitraukusių lietuvių batalionų. Tų batalionų berods buvo 26, ir rusams puolant jie visi traukėsi į Lietuvą ir Lietuvoje daugiau ar mažiau pabiro. Kai kurie iš jų pasitraukė į Vokietiją, tačiau kaip vienetai jau nebebuvo naudojami kautynėse, bet buvo paskirstyti po įvairius pagalbinius karinius dalinius.

Karininkai buvo surinkti Drezdene ir vėliau atsiųsti į Tėvynės apsaugos rinktinės jau vadinamus Žemaičių pulkus, o kiti dar buvo pasiųsti ir į lietuviškus dalinius, kuopas ar net ir batalionus, sutelktus Latvijoje į vokiečių feldmaršalo Schoerner kovos grupę. Schoerner dalinys, pasilikęs Latvijoje, laikėsi iki pat karo pabaigos. Su juo turėjo jungtis ir mūsų Tėvynės apsaugos rinktinė, daugiau ar mažiau kaip dešinysis jo sparnas.

Kadangi batalionuose tarnavę lietuviai karininkai buvo daugiau prityrę kautynėse ir užsigrūdinę, be to, vyresnio laipsnio – būtinos tarnybos karininkai, jie mus pakeitė TA rinktinėje. Pvz., mano, kaip kuopos vado, pareigas perėmė kpt. Pranas Pačebutas, pasilaikydamas mane savo pavaduotoju. Aš tapau minosvaidžių būro vadu. Tuo laiku mes buvome jau Vokietijos kariuomenės žinioje ir netrukus buvome pasiųsti į Sedą ginti šios svarbios kryžkelės, nes buvo sužinota, kad rusai tuoj pradės pulti.

Visą pirmąjį pulką išdėstė aplink Sedą ir man, kaip 1-ojo pulko 4-os kuopos vado pavaduotojui ir minosvaidžių būrio vadui, teko dešinysis sparnas prie upelio. Su 4-osios kuopos minosvaidžių būriu aš įsitvirtinau dešiniajame kuopos sparne. Kuopos vadas kpt. Pačebutas iš karto norėjo mane pasilaikyti šalia savęs vadavietėje, kuopos viduryje, tačiau man atrodė, kad man geriau būti su savo būriu. Jis nesipriešino. Būrys išsikasė apkasus ir įsitvirtino. Iš ryto prasidėjo puolimas.

Rusai atidarė gana stiprią lengvųjų pabūklų ugnį. Mes iš karto neatsišaudėm, tupėjom apkasuose ir tylėjom. Staiga atėjo įsakymas: kodėl tyli minosvaidžių būrys? Mano pavaduotojas buvo prityręs minosvaidininkas, man patarė: „Nešaudykim dabar, nes nėra taikinių“. Prieš mus buvo laukas ir miškas. Mes laukėm, kol iš miško pasirodys pirmieji daliniai, nes kol kas nebuvo į ką šaudyti. Gavome ir antrą įsakymą, atrodo, kad vokiečiai nervinosi, o mes tylėjome. Po kokių kelių minučių iš miško pasirodė rusų tankai ir važiavo mūsų kryptimi.

Ant tankų sėdėjo rusų kariai pėstininkai, pro žiūronus juos buvo galima labai aiškiai matyti. Tada mes, palaukę, kol jie pavažiuos kokį 100 m. nuo miško į atvirą aikštę, atidengėm minosvaidžių ugnį. Turėjome 4 minosvaidžius ir nežinau kiek minų. Kimšom minas, ir tos skrido priešo link. Nieko daugiau nematėm, tik dulkių, purvo debesis, dūmus, liepsnas. Taškėm tas minas, kol jų nebeliko. Tačiau rusai artėjo ir pirmieji prasiveržę tankai jau pasirodė visiškai prie mūsų.

Kas sugebėjo, pagriebė „pancerfaustą“ ir paleido šūvius. Nežinau, ar buvo pataikyta, ar nepataikyta, bet vienas kitas tankas užsiliepsnojo – jie buvo visiškai arti. Kai pristigom minų, įsakiau savo kariams pasitraukti, nes jau nebuvo kas daryti. Išlipę iš apkasų į užpakalį negalėjom trauktis, nes ten vyko smarkus šaudymas. Ėjome į priekį, iš kur nebuvo šaudymo. Už kokių 50 m. nuo apkasų radom per upelį lieptelį ir perėjom į kitą upelio pusę. Į mus niekas nešaudė, nes, matyt, priešui šiame sektoriuje buvome padarę nemažai žalos. Mano būrys, o paskui ir visa rinktinė pabiro ir pradėjo trauktis.

Traukėmės iki Kretingos. Čia radom kelis traukinius. TA rinktinės karininkai, kariai ir visi kiti, kiek ten buvo, susėdom į traukinius ir, iš abiejų pusių trankantis kovos garsams, išvažiavom Vokietijos link. Laimingai pervažiavę Tilžės tiltą atsidūrėm jau Karaliaučiaus srityje. Tai buvo 1944 m. berods spalio 9 d.

Pašvitiniečių, Sedos mūšio dalyvių, likimai

Autorė iš šio 50 vyrų sąrašo (gali būti, kad jų buvo daugiau) kol kas sužinojo nedaugelio likimus. Bronius Nainys sėkmingai pasitraukė į Vokietiją, bandė ieškoti girdėtos žvalgybos mokyklos, kur buvo ruošiami desantininkai grąžinimui į Lietuvą. Nerado, pasitraukė giliau į Vokietiją, sulaukė karo pabaigos ir kurį laiką dirbo amerikiečių kariniame statybos dalinyje. Po to emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir buvo aktyvus išeivių lietuvių veikloje.

Į JAV pasitraukti pasisekė ir Petrui Kazlauskui. Su ginklais abu su broliu Vladu atvyko į Plinkšių dvarą. Petras buvo paskirtas į štabą ir savo automašina vežiojo 1 pulko vadą Alfonsą Urboną (kaip prisimena, Žemaitiją išvažinėjo skersai išilgai), o Vladas, 18 metų jaunuolis, – į kuopą. Prieš pat Sedos mūšį broliai išsiskyrė, ir visam laikui – Petras spalio 5 d. buvo pasiųstas į Karaliaučių atvežti drabužių siuntos ir grįžti įstengė tik iki Šilutės.

Daugiau su broliu Vladu jie nebesusitiko. Vladas nutarė grįžti į tėviškę. Keli šaltiniai cituoja jo žodžius: „Aš čia reikalingesnis“. Atrodo, kad Vladas grįžo jau pasiekęs Klaipėdą, kai reikėjo apsispręsti – palikti tėvynę ar grįžti namo. Jis pasirinko – likti. Grįžęs į gimtinės kraštus Vladas tapo partizanu, vėliau Prisikėlimo apygardos Partizano Tautvydo būrio vado pavaduotoju, ir išsilaikė iki 1950 m. Kalėdų. Žuvo išduotas Vitarčių kaime, Joniškio rajone, susikovęs su enkavėdistais.

Apie Vladą Kazlauską (1926-1950) iš Tūbinių kaimo, drąsų idealistą, būtina papasakoti atskirai, bet šiuo metu tam dar nepakanka žinių. Teko bendrauti su jo seseria Fele, gyvenančia Kaune, buvusia brolio ryšininke. Ji pirmą kartą suimta pabėgo, antrą kartą teista, lageryje Sibire kalėjo 3 m. ir dar 5 metus praleido tremtyje.

Teko susipažinti ir su dviem moterimis, kurių namuose slėpdavosi Vladas Kazlauskas ir jo ištikimas draugas, bendramintis Jonas Mačėnas iš Sūkurių kaimo. Kad jų namuose slapstydavosi Vladas su Jonu, papasakojo Pranė Morkevičiūtė Veblauskienė iš Starkonių vienkiemio, dabar gyvenanti Vilniuje. Ji – Igno Morkevičiaus, Sedos mūšio dalyvio, žuvusio Baltijos jūroje per bombardavimą, sesuo.

Žuvo Vladas ir Jonas, prisiekę kartu kovoti iki mirties ir gyvi nepasiduoti, Stanislavos Vilkienės (dabar Ragaišienės) sodyboje. Stanislava sako, kad tai buvę gražūs vyrai, visada pasitempę ir visada geros nuotaikos, idealistai, beatodairiškai tikėję, kad Lietuva bus laisva. Po bunkerio atskleidimo Stanislava su vyru Juozu buvo nuteisti 10 metų.

Ypatingajame archyve yra saugomos Felės Kazlauskaitės Mažeikienės ir Juozo bei Stanislavos Vilkų bylos, kol kas nesiseka surasti paties Vlado Kazlausko bylos. Galimas dalykas, kad ši medžiaga neviešinama dėl to, kad tai agentūrinė – sekimo byla, kurios iki šiol neprieinamos. Kol kas neiššifruojamas ir agentas „Jorgėla“, išdavęs Vilkų sodybą. Na, bet reikia tikėtis, kad nepriklausomoje Lietuvoje, kuriai jau 20 metų, vis dėlto pavyks įveikti šiuos barjerus.

Juozas Radžvilas iš Rimšonių kaimo, buvęs P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės narys, iš Pašvitinio traukęsis būriu pro Verbūnus, kur, prisimena, iššovė signalinę raketą, skelbdamas aliarmą, kai pasirodė rusų kariuomenė. Turėjo rusiškų ir prancūziškų šautuvų, pakelyje lašinius keitė į šovinius. Jo liudijimu, būrys su savimi iš Pašvitinio gabenosi rašomąją mašinėlę.

Po mūšio su vokiečiais traukėsi tolyn, pateko rusams į nelaisvę. Buvo išvežtas į filtracinį lagerį, ten jį ir du jo kovos draugus – Joną Kaziliūną ir Julių Indrišiūną pasivijo NKVD sudarytas „diversantų“ sąrašas. Buvo nuteistas 15 metų kalėjimo. Iškalėjo 11 metų, po to dar 11 metų praleido tremtyje. Krasnojarske labai gerai baigė inžinerijos mokslus. Į Lietuvą grįžo 1967 m. Pradžioje apsigyveno Klaipėdoje. Šiuo metu gyvena Vilniuje.

„Lietuvių tautos genocidas“ knygose yra minima, kad baudžiamoji byla buvo iškelta Juozui Ulpiui iš Pelaniškių kaimo.

Ignas Morkevičius iš Starkonių, buvęs Starkonių ir aplinkinių kaimų seniūnas, žuvo per bombardavimą, kai lengvai sužeistas buvo įlaipintas į laivą kažkur Lenkijoje ar Prūsijoje. Apie tai pasakoja Povilo Borkevičiaus, su kuriuo Ignas traukėsi kartu, artimieji.

Kaip jau rašyta, j. leitenantas Stasys Bagdonas, grįžo į tėviškės kraštus, slapstėsi. Su žmonos broliais Liubauskais išduotas, netikėtai aptiktas bunkeryje Pelaniškiuose ir kartu sušaudytas.

Aleksas Norvaiša ir Leonas Grigaliūnas, grįžę namo taip pat buvo sušaudyti – kitą dieną po Pelaniškių žudynių, 1944 m. antrą Kalėdų dieną. Sušaudyti, matyt, pagal sąrašą, sudarytą iš aktyviausių 1941 m. sukilimo dalyvių. Leonas Grigaliūnas buvo Starkonių ir aplinkinių kaimų sukilėlių būrio vadas.

Čia dažnai minimas Albinas Matuzevičius rusų NKVD-istų pagautas dar kelyje į namus, nuteistas 10 metų. Tolesnis jo likimas kol kas nežinomas.

Povilas Borkevičius po mūšio vokiečių buvo įjungtas į statybos dalinį, prie Karaliaučiaus sužeistas, filtraciniame lageryje nebuvo iššifruotas ir grįžo namo. Sužinojęs, kad yra ieškomas, apsigyveno pas seserį Aldoną Šiauliuose. Bet padarė klaidą – 1946 m. kovo pabaigoje prisiregistravo kariniame komisariate. Tuojau pat buvo suimtas ir nuteistas. Suveikė tas pats po A. Matuzevičiaus tardymo sudarytas „diversantų“ sąrašas. Buvo suvestas į akistatą su A. Matuzevičiumi.

Tardomas prisipažino, kad 1941 m. dalyvavo Pašvitinio sukilėlių būryje, kurį sukūrė ir vadovavo Leonas Grigaliūnas. Buvo surasti „liudininkai“, kurie kaltino Povilą Borkevičių žiauriai elgiantis su sovietiniais aktyvistais, bet parodymai buvo tokie niekiniai, kad po 10 metų perteisiant jį šie kaltinimai buvo atmesti, ir jis iš kalėjimo paleistas.

Per tardymą papasakojo, kad sukilėlių vado pakviestas traukėsi į Žemaitiją, dalyvavo dviejų savaičių LLA apmokymuose Plateliuose, ten jam suteiktas „Genio“ slapyvardis. Po to visa 30 pašvitiniečių grupė, kurioje ginklus turėjo tik 23, buvo paruošta pereiti fronto liniją. Per fronto liniją ruošėsi pereiti prie Akmenės. Turėjo rusišką šautuvą, 20 šovinių ir maišelį su maistu. Kiti turėjo panašiai.

Rytą tame rajone prasiveržė rusų tankai, ir daugiau grupė pereiti fronto nebebandė. Grįžo į Tryškius. Iš čia grupės vadas „Lubinas“ susitarė su vokiečių leitenantu, ir juos sunkvežimiu išvežė į Telšius. Kaip rodo A. Matuzevičiaus tardymo medžiaga, pašvitiniečiai nenorėjo važiuoti į Vokietiją mokytis tapti desantininkais, ir visi vieningai nuėjo į Telšiuose kuriamą Tėvynės apsaugos rinktinę – štabe susitarė su lietuviu komendantu savanoriškai stoti į 2-rąjį Lietuvių pulką.

Kitą dieną buvo nuvežti prie Sedos. Ten kariniai apmokymai buvo tęsiami. Povilas sako buvęs virėjas ir tiesioginiuose mūšiuose nedalyvavęs (iš tiesų nebūtinai taip ir buvo; A. Matuzevičius irgi sako priklausęs ūkio daliai; galimas dalykas, jie norėjo parodyti, kad tiesiogiai prieš rusus nekariavo – ginklo nepakėlė). Po mūšio su Ignu Morkevičium traukėsi link Kretingos, paskui į Rytų Prūsiją per Memelį, Šilutę. Čia kartu su Morkevičium priskirtas prie statybos dalinio. Apie bičiulį Igną čia žinios ir nutrūksta.

Ignacas Kvedaras iš Pelaniškių buvo teistas, grįžo ir mirė prieš metus – kol kas tiek žinių.

Pranas Rudys iš Pelaniškių, kur šiuo metu, tėvų sodyboje, tebegyvena. Jis V. Kazlausko knygose minimas kaip sunkiųjų ginklų kuopos kovotojas, kartu su švenčionėliškiais Albertu Kaukėnu ir Stasiu Luniu 45 mm patrankėle pamušęs rusų tanką, po kautynių pakliuvęs į nelaisvę, kalėjęs lageryje Urale, pabėgęs ir vėliau teistas. Pranui pripažintas kario savanorio statusas.

Skubėjau susitikti su dar aštraus proto karžygiu. Jis papasakojo, kad 1944 m. dirbo pieninėje mechaniku. 1944 m. liepos mėn. prisijungė prie grupės, kuri pro Pašvitinį traukėsi iš Zarasų. Tai grupei vadovavo policijos viršininkas Bronius Vaikutis, traukęsis su dviem sūnumis. Kadangi Pranas Rudys tuo metu dirbo Pašvitinio pieninėje mašinistu, iš pieninės, sako, į vežimus įmetė bent 10 dėžių su sviestu. Jau Žemaitijoje, kad negestų, o buvo karšta vasara, lydė ir pylė į bidonus nuo pieno.

P. Rudys papasakojo:

„Mes su juo buvom belaisvėj. Mūsų belaisvėj buvo 16 lietuvių, visi buvę Sedoj. Plinkšių dvare buvo įkurtas 1-mas Žemaičių pulkas. Visą mėnesį stovėjom apkasuose. Po to mus atitraukė, išvedė į apmokymus sunkiaisiais ginklais. Buvau prieštankinėj, net pirmą numerį turėjau, taikytojas. Mano įguloj prie pabūklo buvo Stasys Lunys ir Albertas Kaukėnas iš Švenčionėlių. Vienmečiai buvom. Po apmokymų išvedė prie Sedos. Apsikasėm, užsitaisėm, pasiruošėm, kad jokio ženklo nesimatytų. Kairėj pusėj, ant kalno, stovėjo haubicos – kaip ant parodos.

Prieš tai mus perrengė mėlynos spalvos uniforma. Sakė veda manevrams, o čia pasirodė, kad rusų puolimas. Vieną rytą, spalio pradžioj, išsidėstėm. Kitą rytą pasirodė raudonos raketos. Pamatėm, kad atvažiuoja tankai. Nusitaikėm, kuopos viršininkas sako: nešaut… Tankas man išėjo iš zonos ir …pervažiavo per haubicą. Nuvažiavo į miestelį. Matau, kitu keliu ateina kitas tankas, leidžiuosi kiek galint arčiau. Priartėjo gal per 100 metrų, pasisuko šonu. Tada vieną, antrą, trečią šūvį, ir dega. Daugiau šovinių nebeturėjom. Komanda – trauktis vakarų kryptimi.

Miestelis jau buvo pilnas rusų. Bėgom slapstydamiesi už namų. Buvo toks tvartukas, ne tvartukas, kai jis sprogo, pajutau, kad mane neša oru. …Užmigau, nieko daugiau neprisimenu. Atsikočiojau: guliu, kojos srutų duobėj. Judinu: rankos yra, kojos yra. Priėjo rusai: „Vstavaj“. Prikėlė. Surinko mūsų, lietuvių, šešiolika. Tris dienas vedžiojo po mišką. Aprengė pusiau civiliškai.

Atvežė į Šiaulius jau kaip belaisvius, iš Šiaulių ešeloną išvežė į Daugpilį. Daugpilio pily buvo daug vokiečių belaisvių. 1944 m. lapkričio mėn. susodino vėl į ešeloną – apie pusantro tūkst. belaisvių ir vežė kokias dvi savaites. Nuvežė į lagerį Čkalovskaja oblastj, Sibire, prie Uralo upės. Tame lageryje vyko naujos aliuminio gamyklos statybos. Statė vokiečiai belaisviai. Ten prabuvom iki pavasario. Tada pradėjo rūšiuoti tuos, kurie buvo iš rusų užimtų teritorijų: lietuvius, latvius, estus, lenkus.

Mus pergabeno į Molotovskaja oblastj. Atvežė 500 – ukrainiečių, belarusų. Ten vyko tardymai, klausinėjimai. 1945 m. pavasarį išleido už zonos, bet išvažiuoti neturėjom teisės. Vadinomės „specpereselency“ – specpersikėlėliai. Davė bendrabučius, lovas, viską, ko reikia gyventi. Liepė pasirinkti darbus. Ant rudenio su draugais nutarėm iš ten bėgti į Lietuvą. Tuo metu prasidėjo karių demobilizacija. Nusipirkom kareiviškas uniformas ir tapom kareiviukais.

Taip tikėjomės lengviau pasprukti. Važiavom kartu su švenčionėliškiais, su kuriais kariavom prie Sedos. Visaip važiavom, teko ir ant garvežio. Atvažiavom iki jų tėviškės, Švenčionėliuose pabuvau. Mažiuku traukiniuku išvažiavau į Šiaulius. Šiauliai sugriauti. Iš Šiaulių pėsčiom parėjau į Pašvitinį. Čia irgi viskas išmėtyta. Tėvai iš namų išvaryti, juos radau kaime, gyvenančius pas Zuoką.

Valiulis Jonas pradėjo steigti kooperatyvą. Paėmė už mechaniką. 1947 m. mane vėl pagavo, kartu ir mano brolį, Algirdą Kvedarą, Joną Dzerkelį (buvo Plechavičiaus armijoje), Juozą Kriaučiūną. Buvo skundimų – kas kam nepatiko, visus paėmė. Penkiolika mūsų paėmė. Grįžau 1958 m., kai dukrai buvo jau 6 m. Vedžiau irgi kalinę.

Kai paėmiau skaityti V. Kazlausko knygą, pamačiau, kad mus, visus šešiolika, kurie patekom rusams į belaisvę, išvardino kaip žuvusius. Tarp jų – Bronius Vaikutis su sūnumis, žemaitis Antanas Šimkus iš Alsėdžių“, – papasakojo Pranas Rudys.

Pabaigos žodis

Pašvitiniečiai, dalyvavę Sedos mūšyje, tada buvo daugiausia jauni vyrai, dar nesukūrę šeimų. Praktiškai jų nė vienas negrįžo į gimtinę. Taip, Vladas Kazlauskas grįžo, bet gyveno pogrindyje ir žuvo po 6 metų. Leoną Grigaliūną ir Aleksą Norvaišą – jie jau buvo vyresni – grįžusius sušaudė. Albiną Matuzevičių, Vytautą Kazulėną suėmė tuojau pat po mūšio grįžtančius; Povilą Borkevičių ir Igną Kvedarą suėmė vėliau, patekusius į rusų nelaisvę. Tiesa, jie grįžo, bet po daugelio metų. Kaip ir Pranas Rudys.

O kas Pašvitinyje dėjosi po to, kai rusiškieji okupantai 1944 m. grįžo į Pašvitinį, labai realistiškai aprašo tuometinis Pašvitinio klebonas dr. kun. Juozapas Čepėnas, kuris čia ištvėrė tik pusę metų – 1945 m. nuo rugsėjo mėn. Anot jo pasakojimo knygoje „Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio prisiminimai“, 2010 , Vilnius, „laikas buvo labai baisus. Miškiniai užpuldavo valsčius, kaimus, sušaudydavo pareigūnus. Buvusieji dvarų or­dinarščikai, kurie gavo iš dvarų žemės, atsidėkodami valdžiai, skųsdavo saugumui stambesnius ūkininkus.

Saugumas ir skrebai nubuožindavo ūkininkus: atimdavo gyvulius, pašarą, grūdus ir geresnius padargus. Kai kurių ūkininkų sudegindavo trobas: gurbus ir gyvulius, klojimus su javais. Tų šeimų narius, kuriuos įtardavo, kad jų šeimos narys yra miške, sušaudydavo jų namuose. Saugu­mas ir skrebai darydavo miškuose ablavas. Nušautus miškinius atveždavo, paguldydavo prieš valsčių ir šaukdavo jų gimines atsiimti ir palaidoti. Giminės bi­jodavo keršto ir neprisipažindavo. Kai pradėdavo lavonai pūti, palaidodavo patys skrebai. Tačiau giminės prašydavo atlaikyti pamaldas už savo namiškius, žuvusius miške.

Marksistų valdžia prašydavo vyskupus ra­šyti ganytojiškus laiškus ir raginti miškinius išeiti iš miško, atiduoti ginklus ir garantuodavo, kad jiems už tai jokios bausmės nebus. Saugumiečiai taip pat prašydavo kunigus, kad ragintų per pamokslus išeiti iš miško, atiduoti ginklus ir garantuodavo, kad jiems jokios bausmės nebus. Ta­čiau, kai miškiniai grįždavo iš miško, nueidavo valsčiun, nunešdavo ginklą, sušau­dydavo juos. Dažnai saugumiečiai ir skrebai, atėję į namus, taip pat sušaudydavo ūkininkus, geriausius žmones tiktai už tai, kad jie buvo turtingi, turėjo daug žemės, todėl samdė darbininkus savo žemei apdirbti.

Likusieji šeimos nariai bėgo pas kle­boną pasiguosti, kad jų vyrą, tėvą ar bro­lį nežinia už ką nušovė. Jie liejo kruvi­nas ašaras ir dejavo, nežinodami, kas ir jų laukia“.

Taigi reikia tik pagalvoti, kaip po karo nukraujavo Pašvitinio apylinkė, netekusi penkiasdešimties jaunų vyrų prie Sedos; o kiek vėliau savo namuose nuo enkavėdistų represijų! Kiek čia nesukurta šeimų ir gyvenimų. Buvo iš šaknų sunaikinta laisva mintis, nes buvo sunaikinti laisvės siekę ir už laisvę ginklu kovoję žmonės.

Dabar sakoma: raudonasis Pakruojis. Ar galėjo būti kitaip? Tiesiog fiziškai nebeliko kam tęsti Nepriklausomybės karo dalyvių (Pašvitinio apylinkėse buvo net 5 apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu), prieškario šaulių, 1941 m. sukilėlių idėjų. Tie, kurie išliko, susitaikė su okupacija ir kantriai nešė sovietinę vergiją, o ilgainiui patys persiėmė okupanto mąstysena ir partizanus ėmė vadinti banditais.

Taip buvo nužudytas ne tik Pašvitinys, visa Lietuva. Ačiū Dievui, kad jos atolas po 50 metų vis dėlto ataugo, ir 1990 m. nepriklausoma valstybė buvo atkurta. Atkurta ant laisvos dvasios žmonių kaulų. Taip pat ir pašvitiniečių.

Pirmojoje nuotraukoje – straipsnio autorė Audronė Viktorija Škiudaitė.

Antrojoje nuotraukoje – Stasys Bagdonas, jaunesnysis leitenantas, minimas V. Kazlausko ir kitose knygose, 1940 m. sovietų suimtas, kankintas, išsivadavęs 1941 m. prasidėjus karui, karo metu dirbęs Telšiuose, karui baigiantis Telšiuose prisijungęs prie Tėvynės apsaugos rinktinės; pasiųstas į 2 pulką; po mūšio grįžęs į gimtas vietas, Pelaniškių kaime sušaudytas 1944 m. gruodžio 26 d. (žurnalisto Gintaro Visocko senelis).

Žurnalas „VARPAS”, Nr. 44 (2012-ieji metai)

Leidėjas VO „Konservatyvioji ateitis”

Redaktorė – Audronė Viktorija Škiudaitė.

2012.06.26

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *