Spaudos džiunglės – portalo Slaptai.lt akimis (1)


Spaudos kioske ar knygyne išvysdamas naują leidinį šiandien jau dažniausiai nesidžiaugiu. Nesidžiaugiu ir internete aptikęs naują portalą, pakrikštytą kokiu nors intriguojančiu pavadinimu. O juk turėtų būti atvirkščiai. Kiekvienas naujas leidinys žurnalistui privalo kelti bent jau profesinį smalsumą.

Na dėl profesionio susidomėjimo – tai jis niekur neprapuolęs. Su kiekvienu spausdintu ar virtualioje erdvėje pasirodžiusiu “naujoku” mėginu kuo išsamiau, kuo giliau susipažinti. Bent jau dėl to, kad kiekvienas naujasis leidinys tampa ir mano … konkurentu. Taip, kiekvienas naujas leidinys, net jeigu jis propaguoja  tas pačias ar labai panašias idėjas, norom nenorom tampa konkurentu. Lietuva – ne Kinija. Lietuva neturi ir negali turėti gausaus skaitytojų būrio. Todėl nenuostabu, kad žiniasklaidos gausa skatina ir įnirtingą konkurenciją dėl kiekvieno skaitytojo. Vaizdžiai tariant, kuo daugiau leidinių, tuo mažiau skaitytojų…

Tačiau žiniasklaidos rinkoje išvydus naują “veidą” tuo pačiu apima dar ir neviltis – kaip viską aprėpti? Kaip nepražiopsoti gilaus, išsamaus, protingo straipsnio, komentaro, įžvalgos, jei tokių rašinių dienos šviesą išvysta tūkstančiais? Todėl ir kilo mintis portale Slaptai.lt karts nuo karto, bent jau kartą per savaitę, skelbti trumputes labiausiai įsiminusių, labiausiai sudominusių publikacijų ištraukas. Šiandien – pirmasis bandymas aprėpti neaprėpiamą reiškinį. Tiksliau tariant, tai mėginimas pažvelgti į spaudos džiungles būtent portalo Slaptai.lt akimis.

Arvydas Juozaitis (“Respublika”, straipsnis – Mes ėjome ne į tokią Europą).

Pirma ir griežčiausia ES taisyklė: visa, kas joje vyksta, besąlygiškai aptarnauja kapitalo ir žmonių judėjimą. Teisė palikti tėvynę yra nepalyginamai didesnė negu pareiga joje likti.  ES protagonistai laiko tėvynės meilę nenormaliu dalyku. „Kokios tėvynės?” – nuolat girdime klausimus iš visų Europos kampų, ir tie balsai reikalauja įvesti dvejopą pilietybę, o netrukus ims reikalauti ir jungtinės visų ES šalių pilietybės.

Mes kalbame apie pastaruosius dešimtmečius, apie išsiplėtusią Europą, biurokratinę Europą, Europą kaip milžinišką ekonominį bloką pasaulinės konkurencijos kontekste. Tai veda į šalį nuo tikro klausimo: kas iš Europos likę? Vaclavas Havelas, dar taip neseniai Europai vilties suteikusios Čekoslovakijos lyderis, baigdamas savo politinę karjerą pasakė: baigiasi baltojo žmogaus, krikščionio ir europiečio valdžia.

Antras faktas ne ką mažiau pribloškiantis: ši karta reikalauja daugiau teisių, negu pasirengusi prisiimti pareigų.  Ji net neigia savaime suprantamą pareigą, kurti šeimą ir auginti vaikus.

Tomas Čyvas, Giedrius Krušnauskas (Balsas.lt, straipsnis – “Finansai pagal Tėvynės sąjungą”).

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovaujama koalicija žadėjo naujus ir itin skaidrius biudžeto lipdymo principus. Deja, tik žadėjo.

Seimui pagaliau pristatytą 2011 metų biudžetą Vyriausybė, kaip visada, rengė po kilimu, stengdamasi į parlamentą atnešti kuo vėliau, žadėdama ir taupyti, ir nedidinti mokesčių naštos. Maža to, nė vienas šių pažadų neįvykdytas. Be to, netyla aistros ir dėl valstybės piniginės valdymo praėjusiais metais. Valstybės kontrolės (VK) ataskaitoje aiškiai konstatuoti 2009 metų biudžeto vykdymo trūkumai. Finansų minsiterija į tai nerišliai atsikirtinėja, rodo pirštu į kitus. Tai primena anekdotišką bandymą pasislėpti už meškerės.

Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Valentinas Mazuronis kreipėsi į generalinį prokurorą Darių Valį ir prašė ištirti, ar Finansų ministerija, valstybės rezervo lėšas laikydama komerciniame banke „Swedbank“, o ne Lietuvos banko sąskaitoje, kaip turėtų būti pagal įstatymą, nepažeidė viešojo intereso.

Mindaugas Velička (“Lietuvos žinios”, straipsnis – “Mina”).

Valstybės saugumo departamento (VSD) Antroji valdyba, vadovaujama pulkininko Vytauto Damulio (kairėje), gavusi informacijos iš Vakarų partnerių, keletą metų drauge su pulkininko-leitenanto Kastyčio Braziulio Ketvirtuoju skyriumi vykdė kontržvalgybinę operaciją „Mina”, siekiančią neutralizuoti galimai Rusijos Federacijos žvalgybos priedangos įmonę – UAB „Dujotekana”.

Tyrimo metu Lietuvos saugumo pareigūnai gavo informacijos, kad ši bendrovė net steigta padedant Rusijos slaptosioms tarnyboms. Kontržvalgybos valdyba aptiko dokumentą, kuriuo šios įmonės steigimo iniciatoriai kreipiasi į Rusijos Federacijos ministrą pirmininką Vladimirą Putiną ir prašo leisti Lietuvos Respublikoje atidaryti bendrovę, kuri veiktų kaip gamtinių dujų importo tarpininkė, turėtų atitinkamas kvotas šiame versle ir gautų reikiamą pelną.

Kreipimesi rašoma, kad šis pelnas bus panaudotas įvairiems Rusijos Federacijos interesams tenkinti, tarp jų – bus finansuojama Maskvai lojali rusų diaspora Lietuvoje, remiami Federacijos tikslus vadinamajame artimajame užsienyje (buvusiosios SSRS okupuotos valstybės, tarp jų Lietuva) palaikantys politikai, organizacijos, spauda.

Antanas Kulakauskas (IQ, straipsnis – “Vėl reformos reforma”).

Deja, Lietuvoje vis dar nėra kritinės masės žmonių, suvokiančių problemą. Dauguma demokratiniu keliu valdžią gavusių politikų nėra demokratinio politikos formavimo proceso šalininkai”.

Paulas Kameronas (“Kaip išsaugoti visuomenę nuo išnykimo?”, Delfi.lt).

Šeimos vertybių gynėjas iš JAV siūlo Lietuvai keletą receptų, kaip išsaugoti visuomenę nuo išnykimo. Paulo Camerono manymu, tuoktis ir gimdyti vaikus žmones gali paskatinti mokestinės lengvatos ar net visiškas mokesčių panaikinimas tėvams, politinės įtakos padidinimas per rinkimus jiems suteikiant ne vieną, o du balsus, specialūs prizai ir viešas įvertinimas. Tokių minčių jis pažėrė Lietuvos Seime surengtoje paskaitoje “apie šiuolaikinę kultūrą ir pavojus šeimos vertybėms“. “Matome, kad artėja Lietuvos pabaiga. Tai yra akivaizdu ir akivaizdžiau būti negali – Lietuvos ateitis prašosi jūsų dėmesio. Jei tų mažų žmonių nebus pakankamai, šalis tiesiog išnyks.“ Pasak svečio, „Lietuvoje gimsta 1,3 vaiko vienai moteriai. Maždaug po 40 metų Lietuvos gyventojų skaičius sumažės perpus“. Amerikietis pristatė tris priemones: finansinę, pripažinimo ir politinės įtakos. Žmones esą nori turėti daugiau pinigų, todėl tiesiog reikia leisti jiems iš to uždirbti – susituokusioms ir vaikų susilaukusioms poroms skirti pinigų. „Jei jūs gyvensite taip, kaip gyvenate, Lietuvos nebeliks“, – įspėjo svečias. Jis siūlė ir kitas priemones: didesnę pensiją, pirmenybę įdidarbinant, nemokamus vairuotojo pažymėjimus.

Vladimiras Bukovskis (“Naujasis židinys – Aidai”, straipsnis – “Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą”).

Kaip fenomenas, sąjūdis, nukrypimas nuo normos politinis korektiškumas egzistavo ir anksčiau. Pirmąsyk su juo susidūriau dirbdamas Stenfordo universitete – veikiausiai 1984 m. Eidamas savo laboratorijos link priėjau duris, o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Aš atidariau duris ir jas prilaikiau, kaip tai būčiau daręs bet kam: vyrui, moteriai, jaunam, senam. Paprastas mandagumas. O jos į mane pažvelgė su neslepiama panieka ir ištarė: male chauvinist pig. Nežinau, ar vertimas „vyriška šovinistinė kiaulė“ aiškesnis, manau, jog pakankamai mokate angliškai, jog suprastumėte, kas tuo pasakoma. Aš baisiai nustebau, nieko nesupratau ir atėjęs į laboratoriją papasakojau vaikinams, sakydamas: „Ir kas gi čia…“ Jie pradėjo kvatoti ir paaiškino: „Matai, čia netoliese Berklio universitetas, kurį Kalifornijos paprastuomenė vadina People’s Republic of Berkeley, nes ten užgimsta visi kairieji radikalūs sąjūdžiai, idėjos.

Ten formavosi visa 1968-ųjų studentiškosios revoliucijos filosofija, ir štai dabar ten plinta naujas feminisčių sąjūdis. Pasak jų, mes visi jas engiame tuo, kad kreipiamės kaip į moteris, elgiamės kaip su moterimis. Jos netgi turi tokią koncepciją: moteris esanti socialinis konstruktas, tad jei antai visi vyrai pradėtų elgtis su moterimis kaip su vyrais, tai ir moterys būtų ne moterys, o vyrai. Mūsų elgesys jų atžvilgiu ir padaro moteris tokias, kokios jos yra“. Ir, kas stebėtina, XX a. pabaigoje viename pirmaujančių universitetų jos netgi vykdė eksperimentą (man keista, kas gi leido jį vykdyti): imdamos abiejų lyčių kūdikius nuo pirmųjų dienų, jos augino, auklėjo juos visiškai vienodomis sąlygomis – tas pats maistas, tie patys žaidimai, ta pati apranga.

Suprantama, šis eksperimentas nedavė lauktų teigiamų rezultatų: berniukai jokių kūno dalių neprarado, mergaitės – neįgavo, ir apskritai, nei berniukų polinkis ginklams, nei mergaičių – lėlėms niekur nedingo. Nors eksperimentas ir nepavyko, bet anų moterų tai nesustabdė, priešingai, jos dar labiau į tai įsitraukė, skirdamos šiam eksperimentui ypatingą dėmesį. Ir štai ši tarp Berklio universiteto sienų užgimusi koncepcija, – jog mūsų stereotipinis elgesys su moterimis jas daro tokias, kokios jos yra, taigi visos vyrijos aukomis, – sukrečiamai sparčiai išplito visur.

Vitalijus Balkus (Tinklink.lt, straipsnis – “Pseudoopozicija kaip garo nuleidimo mechanizmas”).

Su dideliu nerimu stebiu, kaip Lietuvoje gimsta eilinis „tautos gelbėtojas“, kurio veiksmų taktika puikiai atkartoja prieš tai buvusių „tautos gelbėtojų“ taktiką. Kartais pikta, kartais juokinga matyti, kaip tie, kurie keiksnoja esamą sistemą ir jos įkūrėjus, kažkodėl staiga suserga amnezija, kai pradėdama kalbėti apie naujai iškepta „opozicionierių“ K. Čilinską.

O prisiminti yra tikrai ką. Visai nesenai vienoje jo oficialioje biografijoje dar buvo galima aptikti žodžius – „vienas Lietuvos teisinės sistemos kūrėjų“. Gal pamąstykime kartu, kokia teisinė sistema yra sukurta? Beje, nuoširdžiai juokiausi, kai iš tos pačios biografijos „mistiškai“ išnyko faktas, kad šis veikėjas buvo G. Vagnoriaus vyriausybės kancleris. Matyt, biografijos redaktoriai visiškai pagrįstai suprato, kad ankstesnis aukštas postas (žurnalistai K. Čilinską tada vadino „pilkuoju kardinolu“ ir nuolat jį stebėjo dėl postu dalybų) tikrai neprideda politinių dividendų dabartiniam tariamai „antioligarchinio“ K. Čilinsko įvaizdžiui.

Toje pačioje biografijoje galima rasti, kad jis yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) veikėjas. Galėtume, aišku, garsiai ploti ir džiaugtis, kad K. Čilinskas gina žmonių teises, jei žinotume, ką jis tame institute iš tikrųjų veikia. Dar paminėsime jo darbą Seime – K. Čilinskas buvo išrinktas su Tėvynes Sąjungos palaiminimu ir tapo Tėvynės Sąjungos frakcijos nariu.

Tačiau reikia liautis narplioti jo biografiją ir pereiti prie svarbesnių dalykų – prie jo judėjimo programinių nuostatų, nes man (tikiuosi – jums irgi) nepakanka tik išgirsti žodį „antioligarchinis“, kad pulčiau karštai palaikyti jį ištarusį.

Labiausią mane nustebino ypač skurdi medžiaga, pateikta Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) tinklapyje. Judėjimo programoje aptikau apie penketą deklaratyvių punktų, pvz., „Valdžios atstovai nepiktnaudžiautų savo pareigomis, valdžios įstaigos tarnautų žmonėms, kad teisėti žmogaus ir verslo interesai būtų ginami, o varžomi tik tiek, kiek tai būtina viešajam interesui garantuoti“. Arba: „Nebūtų diskriminuojami atskiri asmenys ir visuomenės veiklos sritys (mokslas, kultūra, švietimas, medicina, teisėsauga)“,ir t.t.

Trumpiau tariant, neradau nė vieno punkto, su kuriuo nesutikčiau, tačiau tuo pačiu neradau ir nė vieno punkto, po kuriuo nebūtų sutikusi pasirašyti BET KURI Lietuvos politinė organizacija. Be to, neradau nė vienos nuorodos į konkrečius veiksmus, kaip tikimasi siekti užsibrėžtų tikslų. Galimų veiksmų nutylėjimas šiuo atveju atrodo visiškai natūralus, nes prieštaravimai atsiranda ėmus kalbėti apie taktiką, o JDJ programos kūrėjai norėjo patikti visiems. Prisiminkime, kaip vadinama politinė platforma, kuri surašoma siekiant patikti visiems? Ogi vadinama populizmu.

Arūnas Marcinkevičius (“Savaitė su TV”, straipsnis – “Internetas prieš spaudą”).

Paaiškėjo, kad šio amžiaus pradžioje mūsų nacionalinė žiniasklaida patyrė esminį lūžį – “popierinę” žiniasklaidą iš rinkos ėmė akivaizdžiai stumti internetas. Visų pirma, pasak minėtosios bendrovės “Mediaskopas” Analizės skyriaus vadovės Akvilės Katilienės, elektroninė žiniasklaida gali pasigirti tolygiu informacijos srauto didėjimu pagrindiniuose interneto šaltiniuose. O štai tradicinės spaudos įtaka pastebimai ir tolygiai mažėjo (…). Žiniasklaidos analitikės nuomone, lūžio tašku šioje konkurencinėje kovoje galima laikyti 2009 metus. Būtent nuo šio laikotarpio visuose analizuotuose verslo sektoriuose interneto šaltiniai pagal užimamą informacijos dalį (visos komunikacijos atžvilgiu) ėmė lenkti nacionalinius spausdintus leidinius”.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

2010.11.01

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *