Svetimvardžių rašyba – elitui?


Vieni gina reikalavimą visus lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų (per šimtą, imtinai nuo islandų iki vietnamiečių) tikrinius daiktavardžius rašyti originalia forma, t. y. jų nelietuvinti. Karščiausios tokios nuostatos šalininkas – kalbininkas, buvęs Lietuvių kalbos komisijos (LKK) narys, ekspertas, prof. Vytautas Ambrazas. Jam advokatavo prof. Vytautas Vitkauskas. Jie oponentų vadinami „vakariečiais“. Antrosios stovyklos atstovai (žymūs kalbininkai, profesoriai Vincas Urbutis, Arnoldas Piročkinas ir kt.) argumentuotai pasisako už nusistovėjusios raštuose tradicijos svetimvardžius rašyti pagal mūsų rašybos taisykles išsaugojimą. Juos vadinsiu tradicijų saugotojais.

1. Dvi stovyklos, trys patirtys

Vienąkart mama paprašė manęs, 5 ar 6 klasės mokinio, iš senos maldaknygės paskaityti jai maldas. Nenujaučiu, koks didelis išbandymas manęs laukia. O varge vargeli! Kas dėjosi su mano kalbos padargais „barznyczia“, „szvencziausias“, „aukszcziausias“ ir pan. nesupratau nei žodžių, nei sakinių prasmės. Turbūt gerbiami skaitytojai suprato, kad skaičiaus paraidžiui. Iš kur man buvo žinoti, kad raidžių cz, sz, zz junginiais pažymėti garsai č, š, ž! Laimei, po kokios savaitės tyliai, be komentarų buvau „atstatydintas“ iš maldų skaitovo. Panašiems išbandymams „vakariečių“ pasmerkiami ne tik mokiniai.

Antroji paaugliška „smetoninių“ knygų skaitymo patirtis – sunkumas įsiminti nesulietuvintas veikėjų pavardes. Akyse išlikdavo kažkokie jų grafiniai vaizdai, hieroglifai, be jokio turinio. Nuolatos tekdavo vartyti atgal puslapius, kad nesupainiočiau knygos veikėjų. Kadangi neretoje knygoje jų pavardės buvo be lietuviškų galūnių, sakinių turinys atrodydavo neaiškus, dviprasmiškas. Paimsiu (iš galvos) vieną elementarų pavyzdį „Himler dirbo Hitler“. Galima suprasti dvejopai: 1) Himleris dirbo (tarnavo) Hitleriui arba 2) Himleris dirbo Hitlerį.

Trečia, per ilgus vadovavimo studentų diplomatiniams darbams įsitikinau, menkesnio išsilavinimo, arogantiški, linkę demonstruoti anglų  kalbos mokėjimą net bendrinius ekonominius terminus rašydavo angliškai. Analogiškai elgiasi ir dalis žurnalistų, menininkų ir t. t. Matykite: esu intelektualas!

2. „Vakariečių“ argumentai

Esu giliai įsitikinęs, kad sprendžiant svetimvardžių rašybos klausimus būtina vadovautis bent dviem argumentais – kalbos, rašto vartotojų  patogumo ir kalbos mokslo. Deja, „vakariečių“ rašiniuose jų neaptikau. Jie graibstosi už antraeilių, paprastai ideologinių, etikos, politinių argumentų. Pirma, anot jų, svetimvardžius reikia rašyti originalia forma todėl, kad turime gerbti užsieniečius, jų asmenvardžius. Nerimta, alogiška, net amoralu. Kodėl turėtume gerbti tik vakariečius, kuo blogesni rytų slavai, arabai, kinai, japonai? Asmenvardžių originalia forma nerašo latviai, graikai, čekai, islandai, japonai, kinai. Ar tai reiškia, kad jie ko nors negerbia?!

Su užsieniečiais bendraujame ne tik raštu, bet ir žodžiu, be to, ne sava kalba. Kas man iš to, kad anglai teisingai parašys mano pavardę, bet būtinai ištars „Terlekas“.

„Vakariečiai“ kalbą nusuką į šalį, verkšlendami: „Negi teisės dalykus rašysi sutartyse pagal sakymą, ne pagal dokumentaciją“ (V. Vitkauskas). Taikliai atkirto A. Piročkinas, kad lietuvinimo šalininkai nėra kokie trogloditai, jog manytų, kad tai, kas rašoma užsieniečiams jų kalba, rašytina pagal mūsų kalbos taisykles ir įpročius. Ginčo objektas visai kitas: lietuviams rašyti lietuviškai ar užsienietiškai?!

„Vakariečiai“ labiausiai susirūpinę pagarba svetimiesiems, bet ne pagarba gimtajai kalbai, ne savo tautiečiais. Pagaliau užsieniečiams mažiausiai rūpi, kaip mes rašome jų asmenvardžius. Tai ne jų reikalas. Tiesa, V. Vitkauskas, greičiausiai prisimindamas XX a. pradžią, rašo: „Tarimo (!) rašyba kėlė nuostabą daug kur pasaulyje.“ Arčiau tiesos būtų pasakius, kad vienas kitas lenkų šovinistas piktinosi jų pavardžių „kraipymu“ lietuvinant. Bet kai kam nuostabą kėlė ir kelia, jog kalbame lietuviškai. Gal irgi reikia atsižvelgti į jų nuomonę. Gal šio profesoriaus logika nereikia stebėtis. Juk žmogus visą gyvenimą užrašinėjo žodžius į korteles.

Iki šiol nesuradau „vakariečių“ rašiniuose paaiškinimo, kodėl reikia „gerbti“  net kitų šalių vietovardžius. Tai bent logika!

Antras „vakariečių“ argumentas – svetimvardžių lietuvinimas esąs sovietų primestas paveldas, reikią grįžti prie tarpukario tradicijos. Viename kreipimesi rašoma: „Ši tradicija susiformavo kartu (…) su kova prieš „graždanką“, kad jau tuomet katalikiškos ir liberalios orientacijos autoriai, leidėjai neva laikėsi originalios rašybos. Nebuvo vieningos tradicijos, kas rašė Christos, o ne Kristus? Turbūt daug anksčiau atsirado sulietuvinti krikštavardžiai Antanas, Jonas, Motiejus, Paulius ir kt. Ir tarpukaryje svetimvardžius rašė įvairiai: vieni autoriai lietuvino, kiti laikėsi originalios formos, ne šiaip sau 1938 m. kovo 26 d. A. Salys konstatavo: „Svetimiems vardams, pavardėms, vietovardžiams rašyti dar neturime tvirtų ir nuolatinių įpročių.“

Taip pat netiesa, kad rusų kalbos pavyzdžiu svetimvardžiai pradėti lietuvinti tik po Antrojo pasaulinio karo (pagal kai kuriuose, nuo 1949 m.). Iš tikrųjų jau pirmajame 1940 m. liepos 16 d. išleistame „Darbo Lietuvos“ numeryje Vakarų politikų pavardės buvo sulietuvintos.

Gerbkime faktus, oponentus ir skaitytojus. V. Ambrazas bando daryti įtaką, kad priverstiniu svetimvardžių lietuvinimu okupantas siekė „atitverti visuomenę nuo Vakarų“. Šitaip duodama suprasti, kad prievartos padarinius būtina pašalinti. Pasiklausius V. Ambrazo išminties, išeitų, kad mus nuo Vakarų atitvėrė ne „geležinė uždanga“, bet nelemtas svetimvardžių sulietuvinimas. Beje, kažkodėl nesurandamas ir nepaskelbiamas okupanto dokumentas kalbamu reikalu. Gal jo net nebuvo? Paaiškėjo, kad lietuvinimo šalininku buvo dar jaunas V. Ambrazas. Taigi jis padėjo „atitverti visuomenė nuo Vakarų“. Pacituosiu, ką 1969 m. rugpjūčio 28 d. jis rašė „Tiesoje“: „Polinkis (ne norminis aktas – V. T.) rašyti nelietuviškus tikrinius vardus taip, kaip jie tariami, tvirtai įsigalėjo tarybinio laikotarpio (pabraukta cituojant – V. T.) lietuvių (…) kalboje, ir jo reikėtų toliau laikytis.“ Teisingai rašė, pagrįstai kvietė nenutolti nuo mūsų kalbos bei morfologijos dėsnių, nesikratė sovietų „primestos“ rašybos.

Dabar kažkodėl požiūrį pakeitė 180 laipsnių, atsivertė. Keisčiausia, kad šių dienų rašiniuose plačiai aprašinėjo savo „rezistenciją“ prieš svetimvardžių lietuvinimą. Kaip viešai išsitarė V. Vitkauskas, anuomet jis taip pat buvo lietuvinimo šalininkas. Štai toks mokslinis principingumas, padorumas. Gaila, kad jiedu nepaaiškina, kodėl išsižadėjo ankstesnių pažiūrų. Kaip seniai buvo mėgstama sakyti, tauta turi geriau pažinti savo herojus. Kada – sovietmečiu ar dabar – jie klydo, klysdami klaidina visuomenę. Veikiausiai kalbos ir morfologijos dėsniai nepakito. Vienaip ar kitaip, tokiais kalbos žinovais negaliu pasitikėti.

Tikrinių  vardų lietuvinimo nelaikė sovietizmu ir žinomas JAV gyvenęs kalbininkas prof. A. Klimas. Jis rašė: „(…) teisingai buvo nuspręsta Lietuvoje: normaliame, kasdieniame vartojime (…) svetimuosius vardus lietuvinti (…)“ ir siūlė emigrantams laikytis tokios sistemos. Galiausiai politizuotas  argumentas „lietuvinimas–sovietizmas“ neišlaiko kritikos vien jau todėl, kad SSRS neokupuotos šalys (pvz., Graikija, Islandija) svetimvardžių nerašo originalia forma.

Trečias „vakariečių“ argumentas toks: esą svetimvardžių nelietuvino K. Būga, J. Jablonskis, A. Salys, S. Skardžius. Ir čia nutveriu V. Amrazą  už rankos, nepagarbiai iškraipančios J. Jablonskio tekstą, jo mintis, 1924 m. pareikštas dėl vienos knygos vertime iš anglų kalbos tikrinių žodžių rašybos. Jis dėstė, kad dėl mūsų žmonių silpno užsienio kalbų mokėjimo ir atsižvelgiant į sunkumus jiems perskaityti, „vertime tikriniai daiktavardžiai „parašomi“ taip, kaip esame įpratę ligi šiol juos rašyti“ (pabraukta cituojant – V. T.). Tolesnis tekstas rodo J. Jablonskio neapsisprendimą kaip rašyti. Cituoju: „Dalykas čia yra (…) mums painus ir naujas: prieš spręsdami čia ką galutinai, norėtume išgirsti, kaip žiūri į šį dalyką mūsų raštų žmonės ir laikraščiai.“

Taigi V. Ambrazo teiginys, kad „Jonas Jablonskis 1924 m. pritarė kitų kalbų  tikrinių vardų autentiškam rašymui“ – blefavimas, mistifikacija.

„Vakariečiai“ nutyli ir 1951 m. P. Skardžiaus pareikštą nuomonę: „(…) bendras jų visų (svetimvardžių – V. T.) rašymo palinkimas yra gana aiškus – kuo daugiausia (…) priderinti prie mūsų kalbos kaitomosios sistemos. Prieš šią sistemą mėgino šiauštis gal tik vienas kitas, kuriam lietuvių kalbos reikalas iš viso ne per daugiausia rūpėjo.“

Ar ne aktualiai nuskamba pastaroji mintis? Kodėl V. Ambrazui ir bendraminčiams prireikė  iškraipyti žymių kalbininkų teiginius, juos „separuoti“? Ne stipriųjų elgesys.

Galiausiai A. Salys buvo rekomendavęs rašyti didžiosiomis raidėmis, pvz., tokius pavadinimus: Švietimo ministerija, Žemės ūkio rūmai, „Tautos mokykla“, „Darbai ir dienos“ ir t. t. Dabar taip nerašome, jo rekomendacija nesivadovaujame, nors ji kalbos sistemos negriauna (kiek suprantu). Kodėl turėtume paklusti kitoms žalingoms kalbos sistemai rekomendacijoms?

Tokių  „argumentų“, kaip antai: mūsų kalba turinti tapti europietiška kalba, Lietuva – normalia europietiška valstybe ir pan., nėra reikalo aptarinėti. Labai aiškiai kyšo nepagarba tėvų kalbai.

Ta pačia proga būtina atsiliepti į grupės leidėjų ir redaktorių  paskelbtą kreipimąsi į Lietuvių kalbos komisiją (LKK). Kreipimosi autoriai atkartoja daugelį V. Ambrazo motyvų, atkreiptinas dėmesys į jų bauginimus: „neįmanoma laiduoti transkripcijos principų“ (paprasčiau: lietuvinimo), nes reikėsią įsteigti kvalifikuotų kalbininkų tarnybas, „mes negalėtume tokio nutarimo (dėl lietuvinimo – V. T.) laikytis.“

Atsiprašau, bet to negaliu suprasti kitaip, kaip šantažavimą ir teisinį nihilizmą. Žinoma, gal leidyklos, redakcijos sunkumų, išlaidų turėtų. Bet ar neperdedama, ar lietuvinimo laikais redakcijoms reikėjo kalbininkus išlaikyti. Pagaliau „vardan tos“ kalbos ir skaitytojų interesų pakeltini kai kurie sunkumai.

Visiškai pritariu prof. Alekso Girdenio mintims, kad „(…) pagarba gimtajai kalbai turi būti šimtus kartų didesnė už visus kitus motyvus (…), kad „kiekviena kalba turi savo sistemą ir dvasią, kurią  pažeidinėti niekas neturi teisės.“ 

3. Originalios svetimvardžių rašybos pavojai

Tokios rašybos priešininkai vienu balsu perspėja: 1) ji griauna lietuvių kalbos sistemą; 2) prieštarauja mūsų kalbos fonetikai ir morfologijai; 3) kadangi „mąstome garsine kalba“, ji trukdo suvokti ir įsiminti svetimybes; 4) ardo svetimvardžių ryšį su bendriniais skoliniais (pvz., Liuteris ir liuterizmas, Rentgenas ir rentgenas), 5) „iš pašaknų verčia aukštyn kojom visą mūsų gramatikos sistemą“ (A. Girdenis), 6) „daugeliui žmonių tampa neįskaitomais hieroglifais. Bandoma įteisinti dvi rašto kalbas: „šviesuomenei“ ir „tamsuomenei“ (A. Piročkinas); 7) „svetimoms kalboms drąsiai skverbtis į kitą kalbą padeda (…) asmenvardžių rašymas originalo rašmenimis“ (J. Milkelinskas) ir t. t.

R. Ozolas teigia, kad „aukščiausia mūsų kultūros forma – lietuvių kalba“. Vadinasi, minima rašyba kenkia ir kultūrai.

Įdomiausia, kad „vakariečių“ rašiniuose neaptikau net jų mėginimų mokslo argumentų kalba paneigti išvardytų pavojų. Visuomet jie diskusiją nusuka į lankas. Todėl V. Urbutis turi pagrindą pareikšti, kad „vakariečiai“ nepajėgūs ginčytis, nuneigti „tradicininkų“ argumentų, kalbos teorija pagrįsti savo poziciją. Savaime suprantama, kad tokiu atveju aš pasitikiu tikrinių svetimybių lietuvinimo šalininkų argumentais. Nepaisant to, pergalę švenčia „vakariečiai“, jų balsais LKK priėmė (1997 m.) nutarimą, įteisinantį rašybą ne pagal lietuvišką tarimą. Išimtys leistos tik vadinamuosiuose liaudiniuose leidiniuose. Šitaip sukelta didelė sumaištis, iš mokslinės literatūros, informacinių leidinių ir reklamos svetimybės agresyviai veržiasi į populiarią spaudą, grožinę literatūrą ir kt. Visuomenė, o ypač mokslinė, edukacinė suskaldyta, supriešinta, daug laiko eikvojama ginčams, užuot dirbus kitus darbus. Prieš rašybą originalia forma protestus pareiškė per 500 žinomų kultūros ir mokslo žmonių, tarp jų 16 akademikų, žymūs kalbininkai, mokytojai ir mokiniai, įvairios organizacijos.

MA, LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, ES ateities Lietuvos forumo taryba bendroje rezoliucijoje pareiškė (2003 11 17) nerimą dėl grėsmės pamatinei valstybės vertybei – lietuvių kalbai, apie jos ribojimą ir menkinimą. 2004 06 18 grupė kvalifikuotų teisininkų konstatavo, kad 1997 06 19 LKK nutarimo 5 p. šiurkščiai pažeidžia įstatymus, lietuvių kalbos teises. Jie piktinasi ir klausia: “Kada baigsis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir jos ekspertų savivalė (…), ar dar ilgai bus laužomi (…) įstatymai.“ Šiam teisiniam įvertinimui pritarė Lietuvos teisininkų draugijos valdyba ir Lietuvos advokatų taryba. J. Rubikis LKK nutarimą, kuriuo įteisinta moteriškų pavardžių bendroji forma, įvardijo kaip nusikalstamą. Kiek visa tai gali tęstis? O prof. V. Vitkauskas kaip niekur nieko postringauja: „Didieji mūsų laikų Lietuvos kalbininkai V. Ambrazas (etikos sumetimais kitas pavardes praleidžiu – V. T.) (…) nepasirašė didelės grupės kalbininkų, literatūrologų pritarimo prof. V. Urbučio pasiūlymams, kaip rašyti tikrines svetimybes.“ Bet ar visi jie – originalios rašybos šalininkai? Beje, vienas jo paminėtas kalbininkas buvo pasirašęs, bet po dienos kitos viešai savo parašą atšaukė. Nieko sau „didumo“ požymis. V. Vitkausko mintijimo logika paprasta: jei jie – didieji Lietuvos kalbininkai, tai ir aš, jų rėmėjas, toks esu, o besipriešinantys kalbos sistemos darkymui – mažieji Lietuvos kalbininkai. Labai „korektiška“!

Tokio paradokso, kad mūsų kalbos sistemą žalojančias nuostatas palaikytų  lietuviai kalbininkai, dar nebuvo. Ar jie nenusipelno „neograždankininkų“ vardo, ar jų pavardės neatsidurs greta „graždankos“ uolaus diegėjo, rusų stačiatikių šventiko Petkevičiaus pavardės? Ko siekia „vakariečiai“ – akademikų vardų, susireikšminti ar kitko?  Šiuos klausimus išprovokavo G. Kirvaitis, operatyviame atsiliepime į minėtą teisininkų pareiškimą prakalbęs apie „vakariečių“ mokslinį sąžiningumą. Beje, anglistas G. Kirvaitis klaidina visuomenę, rašydamas, kad būsime vienintelė tauta Europoje, perrašinėjanti svetimus vardus. Jis susirūpinęs ne tuo, kad mūsų žmonės galėtų susikalbėti, suprasti (pvz., vienas nesakytų Cologne, kitas – Coeln ar Kolin, o visi tartų ir rašytų Kelnas), bet teisingu anglų pavardžių ištarimu. Gal šis ponas užtikrintas, kad jis sugebės tiksliai ištarti islandų, čekų ir t. t. pavardes ir kad tai labai svarbu kalbantis su lietuviais.

Grįžtu prie sąžiningumo. Štai 1999 04 22 V. Ambrazas rašte Mokslo ir enciklopedijų  leidybos instituto direktoriui ir šio instituto tarybos pirmininkui, pasiremdamas tik LKK posėdžio siūlymu, gąsdino skaudžiais finansiniais padariniais, jeigu enciklopedijos tekste ir žemėlapiuose vietovardžiai nebus pateikti autentiškai. Juridiškai kalbant, greičiausiai jis viršijo savo įgaliojimus, kėlė neteisėtus reikalavimus ir savo veiksmais galėjo sukelti valstybinės institucijos bankrotą. Be to, jis laiške bando įteigti mintį, kad neva „Pasaulio geografijos atlase“ numatoma vietovardžių nelietuvinti. Iš tikrųjų atlasas buvo išleistas sulietuvinant vietovardžius. Šis faktas verčia mane tikėti plačiai tarp rimtų žmonių sklandančiomis kalbomis, kad tas pats ponas darė neteisėtą ir neleistiną spaudimą populiarios spaudos redaktoriams svetimvardžius rašyti originalia forma, nes esą tuoj būsiąs priimtas tai įpareigojantis daryti nutarimas.

Toliau dar gražiau. Jau vieša paslaptis, kad dalies LKK narių (viešai pasisakiusiųjų už lietuvinimą) balsai paprasčiausiai buvo nupirkti komisijos lėšomis paremiant jų knygų išleidimą.

Yra žinoma, kad taip buvo išleistos penkios vieno LKK nario knygos. Kol kas etikos sumetimais pavardės nenurodau. Retorinis klausimas – ar tai nereiškia, kad lietuvių kalba paversta preke. Ar tuo neturėtų pasidomėti Seimo kontrolieriai, kadangi LKK veikia prie jo?

Ne vienas pabrėžia ir iš savo patirties žinome, kad svetimvardžių sulietuvinta rašyba turi didžiulį privalumą, ji suprantama paprastiems žmonėms, mokiniams: kaip parašyta, taip skaityk, ir priešingai. Todėl neleistina, kad „reformatoriai“ ją pražudytų ir šitaip dar gilintų pasidalijimą į elitą ir prastuomenę, sukurtų naują padalijimo į poliglotus ir likusius liniją. Šioje istorijoje keista ir Seimo narių laikysena pagal principą: ne mano kiaulės, ne mano pupos.

2009.12.16

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *