Tautišką giesmę giedojome ant Maišiagalos piliakalnio


Bepigu Tautišką giesmę giedoti Vingio parko estradoje, prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje arba Kudirkos Naumiestyje, kokioje nors Airijos, Graikijos, Turkijos, Ispanijos kurortų kavinėje, gurkšnojant alų arba vyną… Bet jūs sugiedokite Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Nebandėte?

O mes, kelios dešimtys narsuolių, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio paraginti, ryžomės tokiam žygiui – mes giedojome Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Ne piliakalnio papėdėje (vieni niekai piliakalnio papėdėje giedoti, ten ir šioks toks paminkliukas pastatytas), o pačioje jo viršūnėje, kur dunkso storas storas Perkūno dievaičio nulaužtas medis, kur velniškai vešlios dilgėlės ir kitokie Algirdo laikų ramybę saugantys augalai.

Pirmiausia Juozas Dingelis pasiuntė pionierius, kurie, apsiginklavę dalgiu ir galinga moderniška žoliapjove, piliakalnio viršūnėje paruošė aikštelę giesmininkams, sukrovė nedidelį laužą (negalima kurti laužų ant piliakalnių, bet apsileidę paminklosaugininkai gal nedrįs priekabiauti), prie medžio šaknies pritvirtino virvę ir nuleido ją iki piliakalnio papėdės toje vietoje, kur slidus kaip stiklas vienintelis takelis veda į viršų. Jeigu ne ta virvė, abejoju, kad bent vienas narsuolis būtų pasiekęs piliakalnio viršūnę. Gal tik pats Juozas, gal dar viena kita moteris, nes jos žymiai ištvermingesnės už vyrus.

Kai visi rankų ir kojų pagalba (vieną kitą už pažastų prilaikė keli paslaugūs jaunuoliai) pasiekėme piliakalnio viršūnę, – kur Algirdo laikais stovėjo medinė pilis, kur žemėje, po dilgėlių ražiena dar, be abejo, dūlėja anų tolimų laikų materialaus gyvenimo nuotrupos, – atsipūtę, atgavę kvapą, susiėmėm už rankų ir laukėme iškilmingo momento, kai lygiai 21 valandą visi lietuviai, kuriems Lietuva – Tėvynė mūsų, drauge su mumis užtrauks Tautišką giesmę.

LPD valdybos narys Ramutis Oleka perskaitė mokslininkų, visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitė, Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO objektų sąvadą beti piliakalnių metų paskelbimo“:

„Mes,  atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos  bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad  storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.

Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.

Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo  priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.“

LPD pirmininkas Juozas Dingelis papasakojo, kaip sekasi platinti šį kreipimąsi (jis paskelbtas mūsų portale Slaptai.lt), kaip galėtumėm pasisemti stiprybės iš praeities. Tegul piliakalnių ugnys būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu, išmintinga ir tvirta“. Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų! – sakė jis.

Tautišką giesmę mes giedojome ne bet kur, o ant Maišiagalos piliakalnio – dilgėlėm apžėlusio, sunkiai pasiekiamo! Malonu tai, kad su vėliavomis ir be jų ant piliakalnio užkopė ne tik tie, kurie atvaživome iš Vilniaus, bet ir nemažai  lietuvių iš pačios Maišiagalos. Ir dar ne mažiau malonu, kad piliakalnio aikštelę tvarkyti (šienavo, grėbė dilgėles) padėjo ne kas kitas, o Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas, nors šiame renginyje jis nedalyvavo (filmavo Vingio parke). Nejaugi Maišiagaloje negyvena nė vienas Lietuvos lenkas, kuriam būtų gėda matyti tokį apleistą Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo piliakalnį? Juk lietuviai, kaip man sakė  viena Maišiagalos gyventoja, – čia tik tautinė mažuma, kuri nedaug ką gali. 

Iki sutemų dainavome lietuviškas dainas, valgėme ant laužo pakepintas dešreles.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.08; 17:02

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *