Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.

Vidaus reikalų ministro bandymą reformuoti valstybės tarnybą prilyginčiau vežėčių remontui, nors gatvėse jau elektromobiliai. Kaip vežėčias betobulinsi, jos taip beviltiškai pasenusios, kad galima investuoti kalną pinigų, skambiai pavadinti, bet daugiausiai kas gausis – tai cirkomobilis.

Lietuvoje „valstybės tarnyba“ jau buvo pasenusi dar neįdiegta

Tokia, kokią mes žinome, valstybės tarnyba atsirado XIX a. pabaigoje. Jos kūrėjų sumanymas buvo surinkti elitinę grupę žmonių, kuriems būtų keliami labai aukšti profesionalumo ir moralės reikalavimai, jie turėtų gerą išsilavinimą, būtų lojalūs šaliai ir padėtų politikams valdyti valstybę. Lietuvoje, prieš 20 metų, kai tokia viešojo valdymo sistema buvo pradėta diegti, pati koncepcija jau buvo pasenusi. Buvo išryškėjęs biurokratinio valdymo negebėjimas reaguoti į sparčiai besikeičiančio pasaulio poreikius. Dėl sparčios technologijų pažangos ir ekonomikos globalizacijos reikėjo labai greitų vadybinių pasikeitimų, o valstybės tarnyba nespėjo, atsiliko ir trukdė kurti efektyvų viešąjį sektorių.

Pasaulyje išryškėjo didelis privataus sektoriaus pranašumas prieš valstybinį. Klientai pradėjo skųstis, kad valstybinėse institucijose jie yra nemandagiai aptarnaujami, nėra papildomų privalumų, o paslaugos teikiamos lėtai ir sudėtingai. Vadybos ekspertai pasiūlė valstybėms atsisakyti biurokratinio valdymo ir taikyti tuos pačius metodus kaip privatus sektorius. Pirmosios šalys, kurios atsisakė biurokratinio valdymo dar XX a. 8 dešimtmetyje, buvo Naujoji Zelandija, Australija, Singapūras, JAV, Kanada. Dabar į tų valstybių valdymą lygiuojasi visas pasaulis.

Valstybės tarnybos griuvėsiai

Per 20 metų, kai Lietuvoje veikia valstybės tarnyba, ir pas mus buvo pastebėta, kad ji nelanksti, gremėzdiška ir nespėjanti su šiuolaikinėmis tendencijomis, netenkina nei gyventojų, nei šioje sistemoje dirbančiųjų, nei politikų.

Į naujus postus paskirti ministrai darbus pradeda nuo bandymų apeiti valstybės tarnybą ir atsikratyti paveldėtų, bet jiems netinkamų darbuotojų. Vietoj neįtikusių tarnautojų paprasto atleidimo, nuolat vyksta reorganizacijos, vietoj atlyginimo kėlimo, veši priedų ir premijų voratinklis. Reglamentų brūzgynuose taip sudėtinga, kad darbo turi teisininkai, todėl susikūrė visas Administracinis teismas, kuris nagrinėja biurokratines peripetijas, šalia ir advokatų sistema, kurie padeda vesti bylas. Atskiras biudžetas visokioms valstybės tarnautojų byloms laimėti ir pralaimėti. Siekiant išvengti griežtų atrankos ir atlyginimo reikalavimų bei bylų, atsirado paraleli darbuotojo pagal darbo sutartį kategorija. Dar šalyje veikia ir tarnybos pagal statutą kategorija, o atskiros institucijos bei viešosios įstaigos tvarkosi pagal savo atskirus išimtinius įstatymus bei poįstatyminius aktus.

Kiekvienoje ministerijoje ar institucijoje būtinai dirba bent keli seni personalo ekvilibristikos žinovai, kurie išmano kaip teisiškai apeiti Valstybės tarnybos įstatymą. O tai visas niekur neužrašytas mokslas! Kada, kaip ir kokiu pagrindu atleisti tarnautoją, kad nepralaimėti teismo, kaip, kodėl ir kiek paskirti nuobaudų, kaip tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą, kaip perkelti, išskaidyti ir sujungti etatus, kaip ir kodėl bei kiek paskirti priedų bei premijų, kaip teisingai atlikti reorganizaciją bei restruktūrizaciją, kaip perskirstyti ir sukaupti premijų fondą, kaip jį panaudoti ir daugybė kitų, tik biurokratams žinomų triukų. Visa tai padaro valstybės tarnybą neįgalią, nes milžiniškos pastangos bei resursai nukreipiami ne visuomenės laukiamų rezultatų kūrybai, bet biurokratiniam procesui. Tiesiai kalbant, valstybės tarnyba tėra fikcija, kurią visi apeidinėja kaip gali! Ir visi tai žino!

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Net Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis daro lygiai tą patį. Įdarbinęs savo naująjį kanclerį jam dar nepradėjus dirbti paskyrė maksimalų „priedą už rezultatus“, kurių dar nebuvo. Lygiai taip pat Premjeras siekdamas padidinti atlyginimus prokurorams ir teisėsaugininkams atnešė įstatymų pataisas 2017 m. pabaigoje, išskirdamas kelias kategorijas, kuriems siekė padidinti algas, neatsižvelgdamas į visą Valstybės tarnybos sistemą. Juk valstybės tarnyba turėjo būti sistema, tobulai reguliuojanti visą valstybei dirbančių žmonių valdymą. Jei tai tėra parodija, kurią net Vyriausybės vadovas kaip nori taip valkioja, tai kam ji yra apskritai reikalinga?

Tarnybą reikia panaikinti

Galutinai diskredituojant valstybės tarnybą, institucijų vadovai ėmė į vienas kėdes sodinti „valstybės tarnautojus“, o į gretimus ėmė priiminėti „sutartininkus“, t.y., tokius pat darbuotojus, tačiau jiems Valstybės tarnybos įstatymas negalioja ir jie dirba pagal Darbo kodeksą. Taip beveik visose valstybės įstaigose tuose pačiuose kabinetuose sukasi ir valstybės tarnautojai, ir sutartininkai. Jie gali dirbti tą patį darbą, tačiau skiriasi atlyginimas, priėmimas, atostogos, socialinės garantijos ir atleidimas.

Vyriausybei tai nėra jokia paslaptis. Apie visą šią košę Valstybės kontrolė parašė išsamią ataskaitą, kurioje konstatavo, kad valstybėje betvarkė, o, svarbiausia, nežinoma net kiek tai kainuoja! Žiniasklaidoje labai mėgstama narstyti valstybės tarnautojų skaičių, bet tikroji problema, kiek visa tai kainuoja, o ir tarnautojų skaičiaus visada yra sąlyginis.

Ar to nežino Ministras Pirmininkas ir vidaus reikalų ministras? Aišku, žino. Tačiau žinoti yra viena, o suprasti kaip tai pakeisti – visai kas kita. Premjeras dar būdamas policijos komisaru ne kartą lankėsi Seime ir prašė atpalaiduoti rankas nuo griežtų įstatymų, nes per visokias kategorijas ir klases neįmanoma policininkams pakelti algų. Ir Seimas atpalaidavo – ir taip skylėtuose įstatymuose sukūrė papildomų išimčių!

Vidaus reikalų ministras šiemet atnešė į Seimą kelias technines pataisas beviltiškai skylėtame Valstybės tarnybos įstatyme ir pavadino tai reforma. Na, kam tas tuščias laiko švaistymas taisyti tai, kas vadybos požiūriu yra pasenę ir neefektyvu? Tokios bevertės pataisos nieko nekeičia valstybėje, kurioje net nežinoma, kiek dirba tarnautojų, nežinoma kokios egzistuoja valstybės funkcijos ir kurios iš jų yra reikalingos, o kurios ne, nesuvokiama ir kiek jai reikia tų tarnautojų, kiek tiems tarnautojams reikia mokėti algos, kiek valstybės tarnyba išvis kainuoja ir kada, kaip bei kodėl tų tarnautojų daugėja?

Valstybės tarnyba visai ne sistema, o inkaras, kuris tik klampina ir žlugdo bet kokią iniciatyvą. Paradoksas, bet daug kartų įvardintoje kaip geriausioje valstybinėje įstaigoje – „Investuok Lietuvoje“ – nedirba nei vienas valstybės tarnautojas! Visi pagal Darbo kodeksą. Taigi geriausia reforma būtų valstybės tarnybos įstatymo panaikinimas ir perėjimas prie Darbo kodekso, kuris galioja visai likusiai Lietuvai.

2018.03.27; 11:36

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje įsivyrauja seniai nematytas chaosas. Nors demokratija skelbia, kad suverenitetas priklauso tautai, o ši valdo per savo rinktus atstovus, valdžią šiandien perima teismai.

Šį rudenį viena po kitos pasipylė naujienos apie tai, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimus, kuriais Lietuvos piliečiams leista pasuose asmenvardžius rašyti norima kalba vietoje valstybinės. Visi turėjo girdėti, kad dėl lenkų reikalaujamo asmenvardžių rašymo Seime kariaujama jau dešimtmetį, tačiau galutinio sprendimo nepasiekta. Pagal įstatymus, tą gali padaryti tik Seimas, tačiau netikėtai padarė apygardos lygio teismai, kelis kartus priėmę itin liberalius sprendimus ir paaiškinę, kad užleisdami valstybinės kalbos vietą pasuose tik užtikrina „žmogaus teises“.

Demokratinėje valstybėje įstatymai turi derėti su Konstitucija, o teismų sprendimai – su galiojančiais įstatymais. Hierarchija tarsi aiški, tačiau šį rudenį buvo apversta aukštyn kojomis. Minėta savo savivale Vilniaus apygardos teismas paneigė beveik viską, kuo remiasi demokratinė politinė santvarka.

Konstitucinis Teismas dar 2009 metais yra išaiškinęs, kad įrašai pasuose kitomis kalbomis galimi tik papildomų įrašų puslapyje, o ne vietoje valstybinės kalbos. 2014 metais numatyta, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija gali leisti įstatymu įteisinti išimtis. Išimtys buvo leistos pilietybę gavusiems užsienio piliečiams, jų sutuoktiniams ir vaikams.

Seimas šia galimybe kol kas nepasinaudojo ir joks tą leidžiantis įstatymas nebuvo priimtas. Neleido to ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), 2017 metų pradžioje priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog paso įrašai kita kalba galimi tik papildomų įrašų puslapyje. Beveik visa žiniasklaida skelbė priešingai. Aukštesnių teismų sprendimai suformuoja doktriną, kuria turi vadovautis žemesnieji teismai. Ir vėl nesvarbu. Savavališkais sprendimais apygardos teismas paneigė ir Konstituciją, ir galiojančius įstatymus, ir teismų doktriną. Nepriklausomai nuo to, ką manome asmenvardžių klausimu, vardan teisminės sistemos stabilumo turime tikėtis, kad sprendimas bus skundžiamas, o LVAT pakartos savo išvadas.

Teismai valstybę ant galvos stato ne tik asmenvardžių rašymo klausimu. Šis tėra pavyzdys. Jau metų pradžioje Vilniaus apylinkės teismas leido moteriai pase įsirašyti vyrišką lytį, neatitinkančią jos biologinės lyties. Toks sprendimas ir vėl įteisina tai, ko iki šiol nėra įteisinęs Seimas. Ir vėl motyvuojama tuo, kad teisėjų nuomone, egzistuoja teisė būti pripažintam esant norimos lyties, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.

Europoje jau porą dešimtmečių kalbama apie tai, kad teismai vis labiau kišasi į politinius sprendimus, o atsakomybės besikratantys politikai mielai užleidžia jiems savo pareigas. Tai vadinama politikos juridizacija. Lietuvoje šis reiškinys įgavo išties radikalias formas.

Reikia pripažinti, kad dėl to didele dalimi kaltas pats Konstitucinis Teismas, pats ignoruojant teisinės valstybės principus. Įsimintinas 2014 m. liepos 11 d. sprendimas. Dar 1994 metais buvo išaiškinta, kad Seimas jokiais atvejais negali varžyti tautos iniciatyvos rengti referendumą dėl Konstitucijos keitimo, nes tauta yra aukščiau Seimo ir Konstitucijos, pirminis jų valdžios šaltinis. 2014 m. nutarta priešingai ir Seimui suteikta veto teisė. Kartu pasakyta, kad Konstitucijos negalima keisti atsisakant demokratijos ar nepriklausomybės. Jokiu būdu nesiūlant keisti kurį iš šių dalykų, būtina pripažinti, kad Konstitucijos 148 straipsnis tiesiogiai leidžia tokį pakeitimą, nurodydamas, kad tam reikalinga ¾ balsų dauguma. Taip Konstitucinis Teismas atvirai paneigė tiek savo ankstesnius sprendimus, tiek patį Konstitucijos tekstą.

Jeigu Konstitucinis Teismas gali sau leisti ignoruoti ir keisti viską, kas yra virš jo, kodėl to paties negali daryti žemesnieji teismai? Žinoma gali! Ir daro. Konstitucinis Teismas pradėjo šį chaosą, tačiau pats niekada neras jėgų jo užbaigti. Valstybės gelbėjimas nuo teismų savivalės yra tik jos piliečių rankose.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2017.11.13; 03:01

Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą pagal Seimo nario Kęstučio Pūko skundą Seimo Etikos ir procedūrų komisijai panaikinti savo išvadą. K. Pūkas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti neteisėta ir panaikinti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2017-04-26 išvadą. 

Vilniaus apygardos administracinis teismas. Slaptai.lt nuotr.

Skunde teismui pareiškėjas teigia, kad buvo pateikęs Seimo Etikos ir procedūrų komisijai 5 skundus dėl Seimo specialiosios tyrimo komisijos padarytų Seimo statuto, Konstitucijos, Valstybės politikų elgesio kodekso ir Konstitucinio Teismo nutarimų pažeidimo.

Pasak K. Pūko, Seimo specialioji tyrimo (apkaltos) komisija neleidžia pareiškėjui bei jo gynėjams dalyvauti apkaltos komisijos posėdžiuose, teikti paaiškinimų, girdėti apklausiamus liudytojus, susipažinti su bylos medžiaga. Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2017-04-26 išvadoje konstatavo, kad ji jokių pažeidimų K. Pūko atžvilgiu nenustatė.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija sprendimą šioje administracinėje byloje skelbs birželio 29 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.20; 01:00

zuokas[1]

Vilniaus meras Artūras Zuokas negali atsidžiaugti plačiai nuskambėjusia socialine provokacija su šarvuočiu, traiškančiu ne vietoje pastatytą automobilį. Regis, tanką meras vairuoja ir spręsdamas sostinės mokyklų problemas.

Lietuviškai mokyklai patalpų nėra

Spalio 2-ąją Vilniaus savivaldybės taryba svarstė, kaip pertvarkyti  Antakalnio, Joachimo Lelevelio vidurines  bei Antano Vivulskio pagrindinę mokyklas. Šis svarstymas sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo, tarybos narių ginčų ir piketo prie savivaldybės.

Continue reading „Vilniaus mero tankas varo ir per mersedesą, ir per mokyklas“