liekis_algimantas

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nūnai skelbia ištraukas iš visuomenėje įvairiai traktuojamos istoriko Algimanto Liekio knygos „Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga”. 

Ištraukos sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir palankių vertinimų. Mūsų skaitytojai domisi tikrosiomis Lietuvos – Lenkijos nesutarimų priežastimis. Šiandien pateikiame interviu su tos knygos autoriumi istoriku Algimantu Liekiu. Į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Liekis. Algimantas LIEKIS – istorikas, 38-erių knygų Tautos ir nepriklausmos Lietuvos raidos klausimais autorius ir antratiek jų sudarytojas bei bendraautorius. 

Continue reading „Istorikas Algimantas Liekis: “Teisybę sakyti nėra lengva ir šiandien””

senat_1

Pastaruoju metu dalyvavau dvejose konferencijose Seimo Konstitucijos salėje lietuvių ir lenkų santykių tema. Kalbėjo Lietuvai ir lietuviams palankus lenkas Ryšardas Maceikianecas, kelios lenkės iš lietuviams jau beveik prarastų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, bet daugiausia lietuviai, kuriems ne vis tiek, kas dedasi minėtuose rajonuose, kodėl ten neveikia Lietuvos įstatymai.

Buvo konkrečiais pavyzdžiais konstatuojama daugeliu atvejų tiesiog beteisiška lietuvių padėtis savo tėvynėje, ne ką geresnė ir Lenkijoje, kur niokojami jų paminklai, uždaromos ir kitaip diskriminuojamos mokyklos. Vargu ar Lietuvoje yra bent vienas žmogus, visiškai nieko negirdėjęs ir nežinantis apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir Lenkijos šovinistų melo ir šmeižto kampanijas, istorijos faktų iškraipymus, aukštų Lenkijos pareigūnų aroganciją, užgaulius pareiškimus, net grasinimus.

Continue reading „Visi bijo Bumblausko”

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas”

Medelis1

Paskutiniąją rugpjūčio savaitę (25 d.) Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, vyko Kultūros ministerijos organizuota mokslinė-praktinė konferencija gana vingriu ir kiek gasdinančiu pavadinimu: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tiek to, tas labai jau biurokratiškai skambantis „įveikimas kaip priemonė“, bet „įtampoms neutralizuoti“ – galėtų reikšti, kad per tas įtampas Lietuvoje lyg ir nebeturėtų būti ramaus gyvenimo. Tolesnė konferencijos eiga parodys, kad tų įtampų tėra viena – lietuvių-Lietuvos lenkų (Lenkijos) santykiai. Tarp pranešėjų neatsirado nė vieno, galinčio kalbėti kitų tautų vardu. Atrodo, nebuvo pakviestas ir lenkų atstovas. Du kalbėtojai, sprendžiant iš apokalipse dvelkiančių pranešimų („Lietuvos etninės politikos krachas“ ir „…tautinės mažumos ir pasitikėjimo problema“) būtų galėję įnešti kiek įvairovės atstovaudami žydų ir rusų pozicijas, tačiau jie neatvyko.

Continue reading „Subjektyvios pastabos apie „istorinių stereotipų įveikimą“”

labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.

Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų”

gintaras_portretas_2

Po norvegų skerdiko Anderso Breiviko šūvių ir bombų prabėgo dar ne tiek daug laiko, kad būtų galima brėžti plačius apibendrinimus. Tačiau viešojoje erdvėje atsirado užtektinai įdomių publikacijų, kurios leidžia žvelgti atidžiau ir priekabiau į tai, ką mums pirmosiomis dienomis pateikė oficialios struktūros ir stambieji leidiniai.

Vienu iš įdomiausių pasakojimų, porinančių apie tikrąsias tragedijos Norvegijoje priežastis, laikyčiau interviu su iš Uzbekistano į Norvegiją emigravusiu žurnalistu Jevgenijumi Djakonovu. Interviu pasirodė portale Patriotai.lt. Norvegijoje jau beveik septynerius metus gyvenantį Jevgenijų Djakonovą kalbino žurnalistas Jevgenijus Zubriovas.

Continue reading „Apie dešinįjį ekstremizmą, cenzūrą ir norą išlikti lietuviu”

konovale-akordas

Dabar visiškai aišku, kokią politiką šiandieninė Lenkija turi suformavusi Lietuvos atžvilgiu. Oficialiosios Varšuvos politika – ekspansinė. Varšuvos politikai siekia, kad Vilniaus krašte būtų kuo daugiau lenkiškos įtakos, kuri, bėgant laikui, plistų ir Kauno, ir Klaipėdos link.

Tik ši strategija sumaniai ir išradingai slepiama po gražiai įrištais, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodančiais lozungais. Vaizdžiai tariant, blogų kėslų turintis agresorius apsimeta esąs auka. Girdi, lietuviai skriaudžia lenkų tautinę mažumą, nepagrįstai versdami lenkus nuosekliau nei iki šiol mokytis lietuvių kalbos, neleisdami pasuose naudoti lenkiškų raidžių ar drausdami gatvių užrašus skelbti lietuvių ir lenkų kalbomis. Mums, akis į akį susiduriantiems su šių dienų polonizacija, akivaizdu, kad ne lenkai, bet lietuviai Vilniaus krašte verčiami tapti “jaunesniaisiais broliais”. Bet, būdami absoliučiai teisūs, mes kažkodėl nemokame apsiginti. Nepajėgiame apsiginti net savo šalyje.

Continue reading „Koks baigiamasis konferencijos apie ukrainiečių patriotą Jevhenijų Konovalecą akordas?”

kniuksta_2

Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė lrytas.lt).

Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.

Continue reading „Ką skelbia naujieji kalbos ideologai?”

kniuksta_2

„Lietuvos ryte“ paskelbtas Loretos Vaiciekauskienės interviu (LR, 2011 01 26) svarsto aktualius ir opius kalbos dalykus ir kelia visokių minčių.

Aš, kaip žmogus, dirbęs kalbos kultūros darbus ir kaip buvęs Loretos bendradarbis, jaučiu pareigą išsakyti savo pastabas.

Abu interviu autoriai pabrėžtinai nusistatę  prieš griežtą kalbos standartizaciją ir perdėtą reguliavimą, o dėl tokio reguliavimo daugiausia kliūva Kalbos komisijai. Kalbininkams interviu pasirodė kaip išsišokimas, o dalis visuomenės puolė jį entuziastingai palaikyti. Atmetę emocijas, pamėginkime viską aptarti nuosaikiau ir nuodugniau.

Continue reading „Kalbą reikia saugoti ir puoselėti”

zalgiris_zalgiris

Vienur jis vadinamas Tannenbergu, kitur – Grunwaldu, dar kitur – Dombruvno mūšiu. Lietuviai gi išsivertė į Žalią girią – Žalgirį. Kaip bepavadintum – tai buvo reikšmingas viduramžių mūšis, ankstesnių istorikų nepelnytai menkinamas, dabartinių tyrinėtojų prilyginamas Kulikovo ir kitiems garsiems Europos mūšiams. Pernai paminėjus Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį, atrodė, kad apie jį maža ką tegalima ir pridėti – viskas jau išsakyta, sudėliota į lentynas. Bet istorija nuostabi tuo, kad, sukdama savo ratą, sudaro progų mūsų sąmonei kitomis akimis ar kitu rakursu pažvelgti į senus ir, atrodo, labai gerai žinomus įvykius. Kaip tik šis naujas žvilgsnis ir leidžia kitoje šviesoje pamatyti vieną ar kitą reiškinį, įvykį.

Continue reading „Žalgiris – tautų mūšis”