Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame parlamentaro Lauryno Kasčiūno komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.15; 13:45

Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.

Sutikime, reikėtų gerokai pavargti, norint šiandien rasti analitinės, ekspertinės ir nešališkos informacijos apie mums taip menkai pažįstamą šalį, – Azerbaidžaną. Todėl nemenkas atradimas pasirodė lietuvių publicistų Leono Juršos („Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“) ir Gintaro Visocko („Juodojo sodo tragedija“) monografijos apie šią musulmonišką, ganėtinai paslaptingą ir per sudėtingus istorijos vingius gerokai nukraujavusią šalį ir jos tautą.

Atvirai prisipažinsiu, kas pirmiausiai, paėmus šias knygas į rankas, mane nustebino: tai informacijos, preciziškai surinktos bei meistriškai pateiktos, gausa. Ypač tai maloniai nustebina šiais laikais,kuomet rašantieji publicistiką labiau linkę pasikliauti savo susigalvotomis interpretacijomis, o ne gilia faktų analize bei jų susisteminimu.

Abi knygos labai kūrybiškai iliustruotos, išleistos Mokslotyros instituto, išspausdintos „Standartų spaustuvėje“. G. Visocko – 2016 m., L. Juršos – 2017 m.

Bandydamas bent probėgšmais apžvelgti šiuos du veikalus, pirmiausiai norėčiau sustoti ties G. Visocko „Juodojo sodo tragedija“, kurio pavadinimas, išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos reiškia Kalnų Karabachas.

Kaip atsirado ši knyga? Anot paties autoriaus, tai ne vienerių metų darbas, pažymėtas kantriu ir nuosekliu faktų rinkimu – po kruopelytę, žingsnis po žingsnio studijuojant kiek įmanoma daugiau ir įvairių šaltinių. Jeigu neklystu, autorius kažkur yra užsiminęs, jog Azerbaidžano tematika yra paskelbęs per 100 straipsnių. Ir štai – rezultatas, sutalpintas į 240 psl. knygą.

Ir, atrodo, jis pavykęs.

O dabar svarbiausias klausimas: kodėl Azerbaidžanas?

Į jį autorius atsako labai paprastai ir nuoširdžiai:

Jokios paslapties nėra. Vaizdžiai tariant, kalčiausias šioje istorijoje… lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius. Tuomet, kai Lietuvoje mažai kas domėjosi, kam turi priklausyti Kalnų Karabachas – armėnams ar azerbaidžaniečiams, į rankas pateko V. Krėvės tekstai, kuriuose apie azerbaidžaniečius rašoma labai palankiai. Tai buvo neįprasta, mat apie armėnus Lietuvoje anuomet vyravo palankesnė nuomonė nei apie azerbaidžaniečius. Ir vis dėlto Azerbaidžano sostinėje Baku kadaise gyvenusį mūsų rašytoją sunku įtarti buvus tendencingą ar nesąžiningą! Pradėjau ieškoti papildomų argumentų, faktų, skaičių. Pasirodo, apie azerbaidžaniečius Lietuvoje paskleista daug klaidinančių mitų…

G. Visocko knygą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis. Pirmojoje vyrauja faktinė publicistika, paremta asmeniniais pastebėjimais (publicistas ne kartą lankėsi šioje šalyje, artimai bendravo ne tik su paprastais piliečiais, bet ir žinomais visuomenės veikėjais – aut. past.); antrojoje – skaudžios azerbaidžaniečiams Kalnų Karabacho temos nagrinėjimas. Trečiojoje dalyje autorius pateikia gausybę nenuginčijamų faktų apie tai, kaip per kelis šimtmečius azerbaidžaniečių tauta patyrė begalę neteisybių ir skriaudų, pralaimėjimų, neteko daug savo teritorijų.

Būdingas šios knygos bruožas – nesumeluota autoriaus meilė šiai šaliai. Pripažinkime – to nesuvaidinsi net ir būdamas labai rafinuotu rašytoju.

…Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmoniškos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną (…). Taip, mums, lietuviams, ši diena – neįsimintina. Jokių iškilmių. O azerbaidžaniečiams gegužės 28-oji – šventas reikalas (…). Tai – lietuviškosios Vasario 16-osios analogas. Būtent 1918-ųjų gegužės 28-ąją buvo įkurta Azerbaidžano demokratinė valstybė. Beje, Azerbaidžanas anuomet buvo vienintelė pasaulietinė valstybė musulmoniškuose Rytuose. Tik, skirtingai nei Lietuva, ji nepajėgė atremti tuometinės sovietinės Rusijos klastų bei puolimų. Po kelerių metų Azerbaidžaną okupavo sovietinė Rusija, ir okupacija tęsėsi beveik iki 1991-ųjų (…).

Apie Azerbaidžaną lietuviškai jau išleista be „Juodojo Sodo tragedijos“ dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau toji meilė tolimajam kraštui, toli gražu, nereiškia autoriaus angažuotumo vertinant istorinius įvykius. Publicistas tiesiog kelia klausimus: kodėl Pietų Kaukaze dar septynioliktojo amžiaus pradžioje vyko sistemingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas, kurį organizavo Rusijos imperija; kodėl ir dabar tarp šių dviejų tautų tvyro nuolatinė įtampa; kodėl armėnai nenori pripažinti, kad jau su šiuolaikinės Rusijos pagalba okupuotame Kalnų Karabache – istorinės azerbaidžaniečių šaknys, ir pan.?

Mano kukliu manymu, tie klausimų knygoje iškėlimai galėtų turėti ne tik pažintinę prasmę, besidomintiems geopolitika, bet ir edukacinę reikšmę esamiems bei būsimiesiems politologams, vertinantiems dabartinio pasaulio konstruktą, politinius prieštaravimus ir ateities vizijas.

Gaila, bet šiandieniniame pasaulyje beprotiškas įvykių greitis, jų kaita užgožia atrodytų dar nesenus okupuotų tautų skaudulius. Ką jau kalbėti apie 1991 – 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba armėnų okupuotą Kalnų Karabachą, jei senojoje Europoje vis rečiau minima ligi šiol nuo Rusijos okupantų rankų krauju liejama Ukrainos žemė…

Štai kodėl, manau, verta ir net reikia perskaityti Juodojo sodo tragediją. Taip pat ir Tautų likimus pakeitusių politikų sprendimus. Tai, sakyčiau, retos knygos mūsų istoriografijoje.

Retos ir pamokomos.

Perskaityti ir apmąstyti vieną, mano manymu, baisiausių šiuolaikinės (?) žmonijos ydų, – tai trumpą atmintį, dėl kurios atsiranda visuotinis nesusikalbėjimas, skirtingas, neretai kardinaliai priešingas istorinių faktų interpretavimas.

Juk dar Julijus Cezaris yra rašęs: „Blogiausia, kad žmonės prisimena tik tai, kas įvyko paskiausia. Paikų žmonių atmintyje išliks ne blogi šių nusikaltėlių (…) darbai, o bausmė, kurią jiems skyrėme, – ypač, jeigu ji bus neįprastai  žiauri“.

Dabartiniame pasaulyje, ačiū Dievui, jau nekalbama apie žiaurias bausmes, bet ir vis rečiau, deja, kalbama apie tiesos ir teisingumo atstatymą karų ir kitokių negandų draskomose šalyse.

Viena iš tokių – ir yra Azerbaidžanas.

Istorija, kaip žinoma, yra linkusi kartotis. Šiandien mes vėl regime tautų kraustymąsi. Pabėgėlių srautai iš Rytų vėl plūsta į Europą. Vieni bėga dėl sotesnio duonos kąsnio, kiti – nuo karo nešamos mirties.

Man regis, kad ir dėl to, jog gerai neapmąstome praeities žmonijos padarytų klaidų ir neteisybių, šiandien vieningoji (?) Europa nebežino, ką daryti su naujais iššūkiais, yra paskendusi tarpusavio ginčuose.

Faktai, net jeigu jie ir nuogi, turi versti juos įsiminti. Kam? Į šį klausimą, regis, taikliausiai atsakė prof. dr. Istorikas Algimantas Liekis, taip pat besidomintis Azerbaidžano istorija:

„Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

2018.03.30; 08:31

Vilniaus Karininkų Ramovėje sausio pabaigoje buvo pristatytos trys knygos, narpliojančios dramatišką Azerbaidžano istoriją. Tai – istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, žurnalisto Gintaro Visocko straipsnių rinkinys „Juodojo Sodo tragedija“ bei publicisto Leono Juršos monografija „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Visi 2016-ųjų rudenį dienos šviesą išvydę darbai – apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Azerbaidžano praeitimi besidomintis A.Liekis į šią temą žvelgia istoriko profesionalo, G.Visockas ir L.Jurša – publicistų akimis.

Tiek istorikas A.Liekis, tiek žurnalistas G.Visockas susirinkusiems pasakojo, kas juos paskatino domėtis Pietų Kaukazo regionu, demaskavo apie Azerbaidžaną skleidžiamus tendencingus prasimanymus, pabrėžė, kad šiandieninis Azerbaidžanas siekia draugauti su Vakarų Europa ir kodėl ši musulmoniška šalis verta pagarbos.

Sausio 26-ąją Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje surengtoje vakaronėje taip pat buvo svarstyta, kodėl Lietuvai derėtų atidžiau nei iki šiol pažvelgti į azerbaidžaniečių – armėnų nesutarimų priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti Kalnų Karabacho ateitis?

Deja, Lietuva ne visuomet sugeba atpažinti agresyviosios Rusijos intrigas Pietų Kaukaze, ne visuomet susigaudo, kuo šios rusiškos klastos pavojingos mums, lietuviams, kuo Kalnų Karabacho netektis, pavyzdžiui, panaši į tuos teritorinius praradimus, kuriuos kadaise patyrė Lietuva, Latvija ir Estija, dėl kurių šiandien kenčia Ukraina, Gruzija, Moldova.

Kai kurie lietuviai nežino net elementariausių faktų: dar XX amžiaus pradžioje Jerevane (Irevanėje) daugumą sudarė azerbaidžaniečiai; carinė Rusija nuo seniausių laikų į azerbaidžanietiškas teritorijas dirbtinai kėlė armėnų tautybės žmones, siekdama turėti ištikimą „penktąją koloną“; 1918-aisiais armėnai dėjosi su Azerbaidžano nepriklausomybę užgniaužusiais bolševikais; 1988-ųjų Sumgaito pogromus, kurių metu šiame mieste buvo persekiojami armėnai, kurstė armėnų teroristinės organizacijos; Kalnų Karabacho konflikte armėnų karinėms formuotėms talkino Rusijos kariniai daliniai; oficialusis Jerevanas šiandien rafinuočiausiais būdais persekioja armėnus, kurie drįsta viešai prabilti, esą Kalnų Karabacho okupacija – pati didžiausia Armėnijos klaida; Armėnijos valdžia ilgiems dešimtmečiams į savo šalį įsileidusi Rusijos karinę bazę…

Taigi šis videointerviu skirtas tiems, kurie nori sužinoti tikrąją, o ne armėnų propagandistų sukurptą Pietų Kaukazo istoriją.

video

2017.01.30; 05:05

Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“. 

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze. 

Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.

Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.

Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.

Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?

Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.

Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.

Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…

O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…

Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Slaptai.lt informacija.

2017.01.23; 06:54

Lietuvos Respublikos Seimas 2016-uosius paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Jau  gegužės 11 d. Seimo rūmuose buvo paminėtos 150-osios K. Griniaus gimimo metinės. 

Jonas Burokas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Parlamento galerijoje Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė atidarė nuotraukų ir dokumentų parodą „Demokratijos keliu: Kaziui Griniui – 150“. Renginyje dalyvavo ir prisiminimais pasidalijo Kazį Grinių pažinojęs Prezidentas Valdas Adamkus.

O gruodžio 15 d. Seimas iškilmingu minėjimu pagerbė Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I–III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-asias gimimo metines. Liberaliosios demokratijos šalininkų skatinami minėjimo renginiai vyko bibliotekose, mokyklose.

Sukakties minėjimas, iškėlęs K.Grinių iki asmenybės garbinimo, o 2016 m. gruodžio 17 d. perversmas tuo pat metu pavardintas vos ne tautos tragedija, Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą. Šios organizacijos, kaip atsvarą palaidos demokratijos reiškinio garbinimui, 2016-12-21 LR Seimo Konstitucijos salėje organizavo konferenciją „Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo (1926-12-17) 90 metų sukaktis“, kurioje buvo įvertintas Pirmojo LR Prezidento Antano Smetonos prezidentinis valdymas 1919 m. balandžio –1920 m. gegužės mėn. ir 1926–1940 metais, iki SSRS okupacijos. 

Kai prieš 90 metų kūrėsi tikroji TAUTINĖ PREZIDENTINĖ LIETUVA, valstybėje buvo labai sunki ir sudėtinga politinė padėtis. Čia siautėjo bolševikinės Rusijos šnipai, propagandistai, įtakos agentai. O kaip dabar, kokia Lietuvos padėtis prabėgus 90 metų? Kremliaus propagandos ir dezinformacijos mašina, atvirai žvangindama ginklais, visa jėga dergia Lietuvą. Galvas pakėlė komunistų palikuonys Lietuvoje, kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai ir net iš užsienių parvykę tautiečiai. Jie savo spaudoje, savo internetiniuose tinklapiuose skleidžia melą, o saugumas jų netramdo, nes, esą, bus pažeistos žmogaus teisės ir demokratija.

Kol neįvardinta ir nepasmerkta Lietuvos komunistų partija kaip nusikalstama represinė organizacija, kol kai kurios tautinės bendrijos, pasivadinusios tautinėmis mažumomis, ne be paramos iš išorės kėsinasi destruktyviai veikti mūsų valstybingumą, kol visuomenei iš po skverno arba jau ir viešai peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau“, o liberalioji demokratija keliama vos ne į valstybės altorių garbę, visuomeninės patriotinės organizacijos šiuo minėjimu ryžosi atkreipti visuomenės, kariuomenės, Valstybės vadovų ir Valstybės saugumo struktūrų dėmesį į Lietuvos padėtį, tarsi atsikartojančią, panašią į 1926-uosius metus. Ne vien nerimo sukėlimo dėlei, o persergėti, skatinti budėti ir veikti valstybingumo vardan. 

Lietuvos tautinių, patriotinių, visuomeninių organizacijų vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Konferenciją organizavo: Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Vilniaus miesto vietinė rinktinė, Vilniaus zarasiečių klubas „Ežerėnai“, Mūsų Tautos atminties sąjunga, Sausio 13-osios brolija.

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai, išklausyti pasisakymai, vyko diskusijos, rezoliucijos svarstymas ir priėmimas.

Konferencijos pranešimuose ir diskusijose konstatuota:

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių Tauta, kaip ir kitos Europos Tautos, kūrė parlamentinę valstybę. Seiminę valdymo formą pasirinkusi lietuvių Tauta greitai nusivylė dėl tuo metu Prezidento K. Griniaus ir Vyriausybės vangiai vykdomos ekonomikos, švietimo, kultūros ir gynybos sistemų kūrimo;

To meto prezidentūra ir Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl Tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių sprendimų, stiprinančių lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Patriotinėms jėgoms nerimą kėlė valstybėje įsigalintis abejingumas tautiškumui, pataikavimas svetimšaliams, betvarkė ir Lietuvai grėsminga tarptautinė padėtis. Tuo metu krašte stiprino savo įtaką ir veiklą probolševikinės bei prolenkiškos jėgos, o pagrindinė jėga, gynusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik Lietuvos kariuomenė, kuri per nepriklausomybės kovas tapo pagrindine politine jėga;

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

A. Smetona nuo 1926 m. rugsėjo lietuvių patriotinių organizacijų buvo vertinamas kaip politikas, diplomatas ir Tautos vedlys, kuris gali garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei Nepriklausomybę;

Todėl po 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. kariuomenės paspaudimo atsistatydinus Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui, kairiųjų politinių jėgų pakraipos Seimas Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A. Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo atlikta griežtai vadovaujantis 1922 m. Konstitucija;

Prezidentinės Lietuvos metais atsisakius politinių partijų kišimosi, suteikus dideles teises visų žmonių renkamoms valsčių, apskričių taryboms, koncentravus valdžią Prezidento ir Premjero rankose, ženkliai paspartėjo visoje šalyje kultūros, ekonomikos raida ir greitai nepriklausomą Lietuvą imta vertinti kaip labiausiai sparčiai išsivysčiusią Europos valstybę. Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija.

Konferencijos delegatai ir dalyviai, įvertinę pranešimuose ir diskusijoje išsamiai išdėstytą 1926 – 1940 metų Prezidento A. Smetonos veiklą stiprinant Lietuvos valstybę,

NUTARIA:

– Be istorinės atminties didvyrių atminimo įamžinimo neliktų Tautinės valstybės;

– A. Smetonos grįžimas į Prezidento postą padėjo išvengti komunistinio perversmo ir atitolino SSRS okupaciją bei turėjo ypač didelę reikšmę lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimui, Lietuvos virsmui išvystytos ekonomikos, aukštos kultūros valstybe; todėl Antano Smetonos nuopelnai yra neįkainojamai dideli;

– Prezidentas A. Smetona yra Tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės ideologas, Tautinės valstybės kūrėjas bei vadovas;

– Tik tautinė nepriklausoma Lietuva galėjo suvienyti lietuvių Tautą, kuri beveik 500 metų buvo lenkinama, rusinama, germanizuojama, engiama tautiškai ir ekonomiškai.

Konferencijos dalyviai nusprendžia:

Siūlyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir nuo 2018 m. mokslo metų pradžios pradėti taikyti mokymo programas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose apie A. Smetoną ir kitus tautinės Lietuvos kūrėjus, jų indėlį Tautiškumo ir Lietuvos nepriklausomybės stiprinimui, ir šio indėlio reikšmę ne tik praeityje, bet ir šiandienai;

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prašyti LR Vyriausybę iki 2018 metų vasario 16-osios šimtmečio minėjimo įamžinti Pirmojo Prezidento Antano Smetonos atminimą, pastatant bendromis Vyriausybės, Vilniaus savivaldybės ir visuomenės lėšomis amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre – Odminių skvere – paminklą A. Smetonai; išleisti Pirmojo Prezidento raštus.

Rezoliucija išsiųsta Prezidentei, Seimo pirmininkui, Ministrui pirmininkui, Seimo nariams.

Rezoliucija priimta vienbalsiai minėtų organizacijų atstovų ir konferencijos dalyvių balsavimu.

Organizacijų vardu šį tekstą pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas.

2016.01.02; 04:37

Gruodžio 21 d. Vilniuje Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“. 

Dovilas Petkus, konferencijoje perskaitęs pranešimą „Generolas P.Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“. Slaptai.lt nuotr.
Generolas Povilas Plechavičius

Joje paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai (1926-ųjų gruodis) užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė galimybes kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Įdomų, aktualų pranešimą konferencijoje perskaitė istorikas Algimantas Liekis („Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir to laikotarpio vaidmuo istorijoje“). Šio pranešimo video ištraukas jau esame paskelbę. 

Taip pat skelbėme įžanginį Seimo nario Lauryno Kasčiūno žodį. Artimiausiu metu bus paskelbta ištraukų iš LLKS vadovo Jono Buroko pranešimo.

Šiandien internetinio portalo Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš Dovilo Petkaus pranešimo „Generolas Povilas Plechavičius ir jo vaidmuo kuriant tautinę nepriklausomą Lietuvą“.

video

2016.12.22; 13:52

Grįžkime prie Pirmojo Prezidento, prie jo vykdytų politinio, kultūrinio, ūkinio gyvenimo pertvarkymų. Prezidentas A.Smetona nuo jaunystės skeptiškai žiūrėjo į politines partijas, nes ir geriausios jų galėjo išreikšti tik grupės žmonių interesus. A. Smetona ieškojo tokių valdymo formų, kurios apjungtų visą Tautą, sujungtų ją su valstybe.

Istorikas Algimantas Liekis konferencijoje, skirtoje paminėti Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo 90-ies metų sukaktį. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentas skatino Tautininkus plėsti savo veiklą ne kaip valdžios partiją, o tik kaip sąjungą, kuri būtų branduoliu Tautai suburti, tautinei ideologijai skleisti. Prezidento nuomone, pražūtinga Tautai ir jos valstybei, kai kokia partija ar organizacija ima skelbtis vienintele tikrųjų patriotų organizacija.

Iš dalies ir dėl to Prezidentas nuolat „nusodindavo“ voldemarininkus, kurie mėgdavo skelbtis vieninteliais tikraisiais Lietuvos patriotais.

Nušalindamas nuo valdžios politines partijas ir organizacijas, A.Smetona vylėsi pasiekti Tautos vienybės ir klestėjimo, perdavus valdžią visų žmonių išrinktoms valsčių, apskričių, miestų taryboms ir jų atstovams.

1928 m. gegužės 15 d. Prezidentas ir Vyriausybė (Premjeru dar tebesant A.Voldemarui) paskelbė naują Konstituciją bandomajam 10 m. laikotarpiui, kuri turėjo įteisinti Lietuvos pavertimą tautine, prezidentine Respublika. Naujojoje Konstitucjoje pirmiausia vartotas terminas „lietuvių Tauta“, o ne „Lietuvos Tauta“ kaip 1922 m.

Konstitucijoje, pabrėžta, kad tik lietuvių Tauta yra Lietuvos valstybės suverenas ir tik jai priklauso visa valdžia valstybėje ir kad lietuviai tampa Lietuvos piliečiais gyvendami  jos teritorijoje, o svetimtaučiai – tik po 10 metų pragyvenimo, kad tik lietuvių kalba yra valstybinė, kad Lietuvos sostinė yra tik Vilnius. Aiškiai buvo atskirta įstatymų leidžiamoji valdžia – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Vykdomoji – Vyriausybė, teismai. Tik Prezidentui buvo priskirtos abi valdžios. Visai nauja buvo, kad Prezidentą turėjo rinkti septyneriems metams ne kaip iki tol Seimo dauguma, o visos Tautos išrinkti ypatingieji rinkikai. Prezidentui buvo pripažintas sprendžiamas žodis vos ne visais valstybės valdymo klausimais. Seimo priimti įstatymai irgi galėjo įsigalioti tik patvirtinus juos Prezidentui.

Naujajai Konstitucijai pasiteisinus, 1938 m. gegužės 12 d. Prezidentas ir Vyriausybė paskelbė ją nuolatine su kai kuriomis pataisomis ir papildymais. Ypač iškeltas valstybės vaidmuo, 17  Konstitucijos straipsnyje nurodant, kad “Piliečio pareiga – būti ištikimam savo Valstybei“.

Konstitucijoje neabsoliutinta ir privatinė nuosavybė. 51 str. nurodyta, kad kiekvienas privalo ir savo turto naudojimą derinti su Valstybės interesais, o 56 str. – „Valstybė prižiūri ir rikiuoja ūkio ir atskirų įmonių veiklą“. Valstybė vadovavo ekonomkai daugiausiai kaip akcininkė.

Prezidentas A. Smetona, kaip beveik ir visi jo bendražygiai, griežtai pasisakė prieš liberalizmą kaip ypač pražūtingą nedidelės valstybės ekonomikai, socialiniam teisingumui. Liberalizmas gali tapti savotišku terorizmu, duobkasiu demokratijai, ypač kai jis savo interesams pajungia valstybę.

1934 m. birželio 10 d. savo darbą pradėjo IV Seimas, išrinktas  savivaldybių ir tarybų atstovų. Kadangi jo nariais buvo daugiausia, kaip sakoma, specialistai, o ne politinių partijų atstovai, tai posėdžiai vykdavo labai ramiai, dalykiškai.

1938 m. lapkričio 14 d. valsčių, miestų, apskričių savivaldybių tarybų išrinkti 120 „Tautos atstovų“, Lietuvos Respublikos Prezidentu 7 metų laikotarpiui vėl išrinko Antaną Smetoną. Jis tada jau daugeliui kam Lietuvoje asocijavosi su rūpestingu, geranorišku „Tautos tėvu“, su žmogumi, kuriam lietuvybė, Tautos švietimas ir mokslas buvo svarbiau už viską.

Ne taip kaip dabar. Štai kaip ir mūsų mokslo ir studijų įstatymai nuo 2000 m. iki šių dienų – tai atviras pasityčiojimas iš nepriklausomos Lietuvos. Nėra tuose įstatymuose net tokių sąvokų, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“. Mūsų studijų institucijos tarsi rengtų specialistus ne nepriklausomai Lietuvai, o bernus ir mergas eksportui, didžiosioms svetimšalių monopolijoms; aukštosios mokyklos yra priverstos rūpintis lėšomis, pelnu, lyg kokios bandelių kepyklėlės. Tad neatsitiktinai daugeliui jų Dievu yra Doleris, o sūnus – Euras, o ne lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva. Tai ypač akivaizdu ir dėl lietuvių kalbos.

Minėto Mokslo ir studijų įstatymo 55 straipsnyje nurodoma, kad studijų ir mokslo institucijose valstybinė kalba – lietuvių gali būti ir nevartojama, kai: „Numatomi studijų rezultatai siejami su užsienio kalbos mokėjimu; paskaitas skaito ar kitoms akademinėms veikloms vadovauja užsienio dėstytojai; studijų programoje studijuoja užsienio studentai; studijos vyksta pagal jungtines su užsienio valstybių aukštosiomis mokyklomis studijų programas“ ir t.t.

IŠSTUMIA lietuvių kalbą ir  reikalavimai skelbti darbus užsienio „duomenų bazėse“, o taip pat lenktyniavimas dėl didesnio paskaitų skaičiaus svetimomis kalbomis – vadinamųjų „tarptautiškumo“ ir kitų iš esmės politinių, bet pražūtingų lietuvybei rodiklių.

Vis nesibaigia Lietuvos lenkų reikalavimai pakeisti mūsų valstybinės kalbos abėcėlę, nors Konstitucijoje nurodyta, kad Lietuvoje valstybinė kalba tik lietuvių ir kad sprendžiamasis žodis visais klausimais priklauso lietuvių Tautai – Suverenui. Nei anglai, nei prancūzai, nei jokia kita tauta nekeičia savo kalbos ar jos alfabeto pagal atsikėlėlių – atėjūnų pageidavimus. Lietuva – nepriklausoma ir tik lietuvių Tautos sukurta valstybė.

Žmonės stebisi, ar Lietuvoje nebėra tokių mokslininkų – patriotų tinkančių, sakysime, ir į švietimo ir mokslo ministrus, kokiu buvo mūsų Nepriklausomybės pradžioje akad. Zigmas Zinkevičius? Argi nebėra žmonių ne tik išmanančių švietimo ir mokslo problemas, bet ir kad būtų patriotais, kovotojais dėl mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos amžinumo įtvirtinimo? Tik kūrybingos ir autoritetingos asmenybės, savo darbais įrodžiusios teisę kurti ir vadovauti ateities Lietuvai, galėtų būti skiriamos ministrais, rektoriais, direktoriais ir pan.

„Švietimas, studijos, mokslas, – sakė  Prezidentas A. Smetona, – ne mažiau svarbūs Tautai ir jos valstybei kaip ir kariuomenė.“

Jei prisikeltų Pirmasis Prezidentas, tikriausiai jis pasmerktų mūsų valdžią ir už tai, kad 2004 m. liepos 13 d. buvo priimtas Įstatymas, jog ES teisiniai aktai turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisinius aktus. Tačiau kas tie europarlamentarai Briuselyje, kokią teisę jie turi nurodyti vieninteliam Lietuvos valstybės Suverenui – lietuvių Tautai? Gal dar galima būtų su tuo sutikti, jei tie 11 mūsų  europarlamentarų iš Lietuvos vyktų į Briuselį su konkrečiomis Seimo užduotimis?

Dar liūdniau, kad kai kurie mūsų atstovai iš viso linkę paversti ES federacine valstybe. Ir šiuose mūsų Seimo rūmuose yra ES federalistų sąjunga, nors tai – grubus pasityčiojimas iš mūsų Konstitucijos, lietuvių Tautos kaip nepriklausomos Lietuvos valstybės Suvereno, iš Lietuvos, kaip nepriklausmos demokratinės valstybės.

Kai nuo darželių mokoma tik meilė technologijoms, toleruojami visokie iškrypėliai ir jų demonstracijos, bet neugdomi meilė ir pareiga savo tėvams, Tautai, Tėvynei, neugdoma tautinė savimonė, kai rinktieji atstovai lyg lenktyniaudami skuba vykdyti svetimųjų valią, nepaisant – naudinga Tautai ir Nepriklausomybei ar ne, kai demokratija – tik galimybė dalyvauti rinkimuose, daugelis darbščiųjų, kūrybingųjų, bet be turtų pasijunta nereikalingais ir vyksta svetur. Ir per visus tuos dabartinės mūsų Nepriklausomybės metus užsienin emigravo vos ne trečdalis kūrybingiausių lietuvių – kasmet emigruoja dabar daugiau, negu per visus 20-imt tarpukario Nepriklausomybės metus. Tad gal ir teisūs tie, kurie sako, kad lietuviuose vėl atgimė baudžiauninkų dvasia: užuot dirbus savame krašte ir kovojus dėl jo, lekiama kur geriau, kad ir vergauti svetimiems ponams.

Konferencijos dalyviai. Pirmasis – Kovo 11-osos Akto signataras Saulius Pečeliūnas. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentinei Lietuvai, po okupacijų ir karų reikėjo viską pradėti nuo nulio. Bet dirbo, kūrė galvodami apie Tautos ir Lietuvos amžinybę, stengėsi, kad visi pageidaujantys lietuviai turėtų žemės, kito turto, ragino kurti tokią ekonomiką, kuri  garantuotų nepriklausomumą nuo iš užsienio investicijų, žaliavų ir specialistų. Ir tokiomis šakomis buvo žemės ūkio produktų perdirbimo, tekstilės, žemės ūkiui padargų, o taip pat statybinių medžiagų, net aviacijos ir kt. Tautinėje Lietuvoje valstybė teikė dideles dotacijas naujakuriams, norintiems statytis sodybas; vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo statomos mokyklos, kultūros centrai,  buvo parengtas ir kompleksinis projektas kaip iki 1960 m. visą Lietuvą paversti „mūrine“ ir visiškai elektrifikuotą.

Tiesa, esama tokių, kurie, kad žlugo ir prezidentinė Lietuva, kad ji pateko SSRS vergijon, kaltina Prezidentą Antaną Smetoną ir jo Vyriausybę, primenama paskutinė laisva naktis, birželio 14 d., kai prezidentūroje svarstyta priimti SSRS ultimatumą ar ne, priešintis įvedamai TSRS armijai ar ne. Tačiau kaip anksčiau minėta, Lietuva buvo vienų viena ir iš nieko negalėjo tikėtis jokios paramos. Vakarų šalys buvo susirūpinusios tik savų kraštų gynimu, Vokietija buvo geriausia SSRS draugė, o Lietuvos kariuomenė tada labiau tiko paradams, o ne, kaip atskleidė Lenkijos sutriuškinimas, kovoms su galingu priešu. Be to, ir pačioje Lietuvoje buvo net penkios SSRS karinės bazės su daugiau karių, negu buvo visoje Lietuvos kariuomenėje.

Realesniu žygiu būtų buvę, jei Lietuva, nekreipdama dėmesio į Anglijos, Prancūzijos, JAV patarimus, kai Vokietija pradėjo invaziją į Lenkiją, būtų nuo lenkų išsivadavusi Vilnių ir jo kraštą. Bet tada, žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais, sąjungininkų ji būtų traktuota kaip nacių Vokietijos bendrininkė, tad ir būtų puolama, naikinama ne tik SSRS, bet ir Anglijos, JAV ir kitų  kariuomenių, jų aviacijos.

Ar geriau avinėliui sužinojus, jog jį suės ne meška, o sudraskys erelis ar liūtas?

Kita vertus, gal ir nebūtų buvę Molotovo – Ribentropo pakto, slaptųjų protokolų prie jo, jeigu ne Lenkijos Rytų Lietuvos okupacija ir sąmokslai, kad tik Lietuva nesudarytų karinių sutarčių su kitomis Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Tuomet Baltijos valstybių bendroje kariuomenėje galėjo būti sutelkta arti milijono karių ir tiek Stalinas, tiek Hitleris jau būtų nesiryžę dalintis Baltijos šalių, kaip ir Lenkijos. 

Tačiau ir šiandieną svarstome ne tai, kas galėjo būti, o kas buvo, ir kalbame ne apie tai, kokia būtų buvusi Lietuva, jei tarpukarį ją būtų valdęs ne Prezidentas A. Smetona, o vadinamoji seimokratija?

Tačiau mes žinome, kokia ji buvo iki 1926 m gruodžio 17 d. ir kokia po jos.

Manyčiau, kad tie, kurie susipažįsta su Prezidento Antano Smetonos idėjomis ir jų įgyvendinimo rezultatais, su mūsų Tautos ir nepriklausomos Lietuvos konkrečiais darbais tais laikais, nepagailėtų ir savo lėšų, energijos, kad Vilniaus centre būtų pastatytas didingas paminklas Pirmajam mūsų Tautos ir Respublikos Prezidentui – Antanui Smetonai.

Baigti norėčiau paties Prezidento Antano Smetonos žodžiais:

“Kaip senovės mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami Tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti Tautą, kai ji apsnūsta“.

2016.12.25; 05:36

1926 metų gruodžio 17 dieną Lietuvos Respublikoje buvo pakeista valdžia: vietoje vadintojo seimokratinio valdymo pradėtas įgyvendinti prezidentinis, vietoje politinių partijų, visos tautos atstovų – savivaldybių atstovų – tarybų renkama valdžia, o taip pat vietoje Seimo daugumos partijų, irgi visos Tautos, jos ypatingųjų atstovų renkamas Prezidentas.

Istorikas Algimantas Liekis, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po gruodžio 17 – osios imta kurti nauja rinkimų ir valdymo sistema daug kuo buvo panaši į dabartinę JAV, jos Prezidento bei kitos valdžios rinkimų sistemą.

Tačiau iki šiol apie šį įvykį neretai rašoma ir kalbama kaip apie juodžiausią Lietuvos istorijoje, aiškinant, kad Prezidentas A.Smetona buvęs diktatorius, padaręs krašte žmonių gyvenimą nepakeliamą, pasmaugęs iki tol tariamai klestėjusią demokratiją, privertęs atsitatydinti Prezidentą K. Grinių. O pastaruoju laiku kai kurie išmanieji globalistai ėmė skelbti, kad iš viso 1926 m. gruodžio 17 d. valdžios pakeitimą organizavo Stalinas, rusai, kad galėtų lengviau prisijungti Lietuvą. Nors, žinoma, logikos čia mažai.

Juodinama, nepaisant kad iš 20-ies tarpukario Nepriklausomybės metų A. Smetona prezidentavo daugiau kaip 15 metų ir kad lietuvių Tauta po beveik 500 metų trukusio nuožmaus lenkinimo, germanizavimo, rusinimo, po okupacijų ir Pirmojo pasaulinio karo sunaikinimų, po dar beveik trejų metų Nepriklausomybės karų, Lietuva Sovietijos okupacijos išvakarėse pasaulyje jau minėta tarp labiausiai išvystytų ekonomikos, kultūros  valstybių.

Tarp juodintojų nemažai ne tik prosovietikų, bet ir lenkų ponų batlaižių. Ypač išsiskiria apdvanuotieji ordinais “Už nuopelnus Lenkijai”. Tokių, beje, buvo ir yra ne tik tarp mūsų politinio eito, bet ir istorikų. Vienas jų, negęstsanti mūsų TV ekranų “žvaigždė” visais istorijos klausimais, turi net visą komplektą “Už nuopelnus Lenkijai” ordinų – Riterio, Karininko, Komandoro ir kitus. Bet ordinais nė viena valstybė neapdovanoja, ypač svetimšalių, – tik dėl jų gražių akių.

Bėda, kad daug mūsų politikų, istorikų tebesivadovauja lenkiška, sovietine istoriografija, kurioje pažangu tai, kas stiprino lenkus ir Lenkiją, Rusiją, SSRS, SKP, tik ne lietuvių Tautą,  jos nepriklausomą  valstybingumą. 

Kas lėmė 1926 12 17 valdžios pakeitimą? Koks buvo Prezidento A. Smetonos vaidmuo ir kaip tai prisidėjo prie mūsų Tautos ir nepriklausomo valstybingumo stiprinimo? Tai ir norėčiau su Jumis pasvarstyti, žvelgiant į laiką pro mūsų Tautos ir jos Nepriklausomybės stiprinimo prizmę.

Prezidentas A.Smetona buvo išskirtinė asmenybė mūsų Tautoje. Jei jis nebūtų buvęs Prezidentas, jis būtų prisimenamas kaip talentingas  ir produktyvus publicistas, filosofas, lietuvių kalbos ir istorijos žinovas, daugybės leidinių redaktorius, visuomenininkas. Po Jo Lietuva neturėjo kito tokio vadovo, kuris savo intelektu ir kūryba būtų galėjęs jam prilygti, kuris būtų tiek dirbęs dėl lietuvių Tautos. A.Smetona Lietuvių konferencijos buvo išrinkusi LVT pirmininku. 1919 m. balandžio 4 d. vadovaujantis Laikinąja Lietuvos Konstitucija, Pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam faktiškai buvo suteiktos įstatymų leidybos ir jų vykdymo teisės bei kontrolės galios.

Tai, kad mūsų Tauta tada išsivadavo nuo beveik trečdalį teritorijos okupavusių rusų bolševikų, o iš dalies ir nuo nuožmiųjų lenkų ordų, vadovaujamų J.Pilsudskio, nuo bermontininkų, buvo didelis Prezidento A.Smetona nuopelnas. Jo pastangomis organizuoti ir demokratiniai rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo savo darbą.

Prezidentas A. Smetona pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo ir gynybos metais buvo svarbiausiu lietuvių  vairininku. Bet Prezidento juodintojai, negalėdami paneigti A. Smetonos nuopelnų kuriant ir ginant Nepriklausomybę 1919 – 1920 m., bando atsigriebti bent tuo, kad Tauta, girdi, neišrinko jo ir bendražygių – tautininkų į Steigiamąjį Seimą (nors iš 20  Lietuvos valstybės Tarybos 8 buvo tautininkai), nes buvusi jais nusivylusi.

Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionys demokratai. Steigiamojo Seimo Pirmininku ir Respublikos Prezidentu išrinktas krikščionis  demokratas Aleksandras Stulginskis.

Tokius rinkimų rezultatus lėmė, kad tautininkai ir pats A. Smetona nevarė jokios priešrinkiminės agitacijos, tikėdami, kad žmonės ir taip žino, kad jie daugiausiai už visus kitus yra nuveikę atkuriant lietuvių valstybę. Bet jie klydo, kitos partijos dėl visų sunkumų krašte kaltino Pirmąjį Prezidentą A. Smetoną, tautininkus. Ir nemažai kas tuo patikėjo. Bet tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje pokario Europoje, žmonės po karinių diktatūrų veržėsi prie daugiapartinio, parlamentinio valdymo. Tad ir lietuviai rinkimuose į Steigiamąjį Seimą daugiausia balsų atidavė už atkakliausiai agitavusius.

Steigiamasis Seimas padėjo pamatus nepriklausomai teisinei Lietuvai, parengė ir priėmė LR Konstituciją. Daug Seimo narių, iš posėdžių karts nuo karto  vykdavo į frontą prieš J.Pilsudskio ordas, puolančias Lietuvą.

Didelė Lietuvai parama, o J.Pilsudskiui smūgis buvo, kad Lietuvos Vyriausybė pasirašė Taikos ir sienų pripažinimo sutartis su Sovietų Rusija, kuri tada buvo pirmoji pripažinusi Lietuvos valstybingumą de jure. Beje, to Lenkija nepadarė iki Antrojo pasaulinio karo.

Steigiamajam Seimui baigus darbą, prasidėjo seimų laikotarpis. 1922 m. spalyje iš 78 narių išrinktas Pirmasis Seimas. Bet dėl vidinių rietenų, jis po pusmečio buvo paleistas. Antrasis Seimas, kuriame daugumą turėjo krikščionys demokratai, išsilaikė  visą kadenciją iki  l926 m. pavasario . Prezidentu abiejų tų Seimų buvo A.Stulginskis.

Trečiojo Seimo rinkimuose 1926 m. birželyje daugumą laimėjo kairiosios jėgos: valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, krikščionys demokratai – 14, Ūkininkų sąjunga – 11, Darbo federacija – 5, tautininkai – 3 (tarp jų ir Prezidentas A.Smetona), Ūkininkų partija – 2, tautinių mažumų atstovai – 9 vietas. Kadangi nė viena partija neturėjo daugumos, tad praktiškai beveik visų sprendimų priėmimas ar atmetimas ėmė priklausyti nuo „tautinių mažumų“ atstovų užgaidų.

Tarp kandidatų į prezidentus buvo pasiūlyti: A. Smetona, F. Bortkevičienė ir K. Grinius. Kadangi Seime vyravo kairieji, tai jie Prezidentu ir išsirinko liaudininką, gydytoją K.Grinių. Premjeru – M. Sleževičių. Abu buvo dideli patriotai ir demokratai, bet ne kokie, ypač K.Grinius, „masių vadovai“ ir nepakankamai apdairiai vertino tuometinę padėtį tiek valstybėje, tiek už jos ribų. Panaikino visame krašte karo stovį, cenzūrą, komendantūras, paleido iš kalėjimų ir bolševikinių organizacijų vadus, pradėjo mažinti finansavimą kariuomenei, sklido kalbos, kad ir  Lietuvos šaulių sąjunga būsianti perduota profsąjungoms ir t.t.

Didelį pavojų Nepriklausomybei daugelis jautė iš  Lenkijos bei Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperialistų, kurie, siekdami sustiprinti Lenkiją, paversti barjeru prieš SSRS, nenoriai reagavo į mažos Lietuvos siekį išlikti Nepriklausoma. Tad Vakarai pritardavo net niekingiausiems lenkų planams, tarp jų, pavyzdžiui, P. Himanso, pagal kurį Lietuva turėjo būti padalinta į Kauno ir Vilniaus kantonus, bet pastarąjį valdant iš Varšuvos.

Taip pat Vakarų šalys laimino Lenkiją prisijungti ir Klaipėdą, jos kraštą, reikalavo iš Lietuvos leisti lenkams netrukdomai naudotis prekių tranzitu per Lietuvą į Klaipėdą ir t.t.

Didelį nerimą lietuviuose sukėlė  1926 m. gegužės pradžioje J. Pilsudskio klano ginkluotas pučas Lenkijoje, jo pasiskelbimas diktatoriumi. J. Pilsudskio pučo dienomis vien Varšuvoje pagal kai kuriuos archyvinius dokumentus žuvo per 1500 žmonių. Netrukus tas lenkų diktatorius ėmė siųsti į užgrobtąją Rytų Lietuvą naujus savo kareivių pulkus. Sklido gandai apie lenkų agresorių pasirengimą pavergti visą Lietuvą.

Nerimą lietuviams patriotams didino dar ir tai, kad krašte smarkiai padaugėjo komunistų demonstracijų, o taip pat prasidėję puolimai ir juodinimai lietuvių patriotų bei jų organizacijų ir pan.

Neteikė pasitikėjimo ir Seimas su nesibaigiančiomis diskusijoms, neretai iššaukiančiomis net peštynes. Tad nemažai kam atrodė, kad užtektų poros parsidavėlių, kad Seime būtų priimti nepriklausomai Lietuvai pražūtingi sprendimai.

Daugelį lietuvių jaudino, kad Lietuvos miestuose ir miesteliuose tebekabėjo nuo okupacijos metų žydiškos, rusiškos, lenkiškos iškabos, kad masiškai steigtos mokyklos svetimtaučiams, ypač lenkams, kai jų okupuotoje Rytų Lietuvoje buvo naikinama visa kas lietuviška, kad ir Seime reikalauta kalbėti žydiškai, lenkiškai ar rusiškai. Dėl Prezidento, Premjero ir kai kurių kitų vadovų pataikavimo lenkams, žydams ne kartą Seime pasigirsdavo protesto balsai.

Taip 1926 m. rudens pradžioje iš tribūnos Seimo narys Ūkininkų sąjungos atstovas Dionizas Trimakas, išrėžė: “…žydams, lenkams, bolševikams lobti renkami iš ūkininkų mokesčiai … Tėvynės sūnūs, kurie kelia balsą prieš Lietuvos lenkinimą ir bolševizaciją, nagaikomis kapojami, arklių kanopomis mindomi… Ar igai dar lietuviai kentės ir duosis iš širdies išplėšti jos brangiausią kalbą, laisvę, tikėjimą…“

Spaudoje ir susirinkimuose vis dažniau buvo prisimenami Antano Smetonos prezidentavimo metai, jo gebėjimai organizuoti valstybės kūrimą ir gynybą.

Vis dažniau  prisimintos ir Pirmojo Prezidento mintys, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė turi būti ne vieno kurio luomo, ne vienos kurios ar grupės partijų valdoma, o visos lietuvių Tautos. Tik tautinė Lietuva gali būti tikrai demokratinė.

Prezidentas A.Smetona buvo tarp pirmųjų, kuris gan kritiškai vertino Italijoje valdžią paėmusį diktatorių Musolinį, kaip ir Lenkijos  diktatorių Pilsudskį bei Vokietijoje  beiplečiantį  fašistų sąjūdį ir jo vadus. A. Smetona tuo metu rašė: mums, lietuviams, mūsų Lietuvai reikia ne rusiškojo socializmo ar bolševizmo, ne itališkojo ar lenkiškojo fašizmo, mums reikia eiti tik savu, tik lietuvišku keliu, tik kuriant ir stiprinant Lietuvą kaip visų lietuvių nepriklausomą valstybę, valdomą pačių lietuvių, o ne svetimtaučių ar iš užsienio. Mūsų Tauta per daug buvo svetimųjų mindoma ir dusinama ir tik tada, kai pasijus visai atspari nuo svetimųjų įtakos, gal ir galės ryžtis kokioms sąjungoms.

Tačiau pakeisti dalies Seimo narių kairuoliškas nuostatas atrodė beviltiška.

Iš to meto Lietuvos saugumo departamento agentų pranešimų matyti, kad padėtį Lietuvoje 1926 m. spalio pradžioje slaptame susirinkime apsvarstę Lietuvos vyskupai ir nutarę: kadangi rinkimai bus negreitai ir maža vilčių kad juose laimėtų pirmiausia krikščionys  demokratai, nutarę paremti karines ir civilines jėgas, kurios ryšis pakeisti kairiųjų  valdžią į tautinę. Beveik visi sutarę, kad labiausiai lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos interesus tenkintų Pirmasis Lietuvos Prezidentas, III Seimo narys Antanas Smetona, didžiausią autoritetą Tautoje turintis ir nepaliaujamai skelbiantis tautines  nuostatas.

1926 m. spalio 16 d. “Ryto” laikraščio redakcijoje susirinkusi grupė kariškių sudarė komitetą, kad jis organizuotų Lietuvos nukreipimą eiti tautiniu  keliu. Į tą komitetą įėjo plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis, vyr. ltn. A.Mačiuika, gen. K.Ladiga, plk. P. Plechavičius. Buvo sutarta pasiūlyti Prezidentui K.Griniui ir Premjerui M.Sleževičiui atsitatydinti, užleidžiant savo vietas Prezidentui A.Smetonai ir prof. A. Voldemarui.

 Ar apie tą kariškių planą žinojo Prezidentas K.Grinius ir Premjeras M.Sleževičius? Atrodo, kad taip. Prezidentas kaip ir Premjeras matė, kaip iš jų rankų išslysta valdžia, buvo  pasimetę, lyg ir pritarė visur girdimoms kalboms patiems atsisakyti valdžios vardan neabejotino patrioto ir visos Tautos mylimo Pirmojo Prezidento Antano Smetonos. Iš dalies tai paaiškina, kodėl Prezidentas K. Grinius lyg nereagavo į saugumiečių  pranešimus, kad iš gruodžio 16 į 17 d. kariškiai rengiasi užimti Seimą. Prezidentas toliau gruodžio 16 d. vakare rengėsi rytdienos savo gimtadienio 60 – mečio iškilmėms, į kurias buvo pakvietęs ir šalies auštąją karininkiją, daug  savanorių, šaulių, Nepriklausomybės karų didvyrių. Dėl to ir perversmo  organizatoriai naktį be jokio pasipriešinimo užėmė Seimą, kuriame tebevyko posėdis, paėmė savo žinion kitas svarbiausias valstybės institucijas.

Prezidento K.Griniaus ir Premjero M.Sleževičiaus atsistatydinimo pareiškimus patvirtino toliau veikęs Trečiasis Seimas. Jis naujuoju Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. A.Vodemarą. Tas įvykis daugeliui atrodė natūraliu valdžios pasikeitimu, pagal veikiančią 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtąją Konstituciją. Tad niekas  neprotestavone tik Kaune, bet ir visoje šalyje. Priešingai – visur vyko tik pritarimo mitingai, plaukė Prezidentui A.Smetonai   sveikinimo laiškai.

Nebuvo didesnių protestų ir dėl tų keturių bolševikų sušaudymo. Tik vėliau suvokta, kad buvo galima apsieiti ir be to, nes tą sušaudymą probolševikinės jėgos panaudojo antilietuviškajai propagandai.

Tuometinė LKP buvo per menka, kad būtų galėjusi kėsintis paimti valdžią – turėjo apie 800 narių, iš kurių apie 80 proc. buvo svetimtaučiai žydai, rusai ir jie buvo daugiausiai TSRS išlaikomi kaip „penktoji kolona“ tam atvejui, kada SSRS nuspręs  prisijungti Lietuvą, kaip ir kitas Baltijos šalis. O tuo metu buvo naudingiau, kad prie vakarinių sienų egzistuotų nepriklausomos, bet SSRS atžvilgiu neutralios mažos Baltijos valstybėlės; tad ir SSRS beveik iki 1938 m. reklamuodavosi kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės gynėja pirmiausia nuo imperialistinės Lenkijos, kurios sustiprėjimo Maskva ypač bijojo.

Tarp tų nedaugelio  A. Smetonos priešininkų buvo III Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis, kuris už antivalstybinę kalbą Šiauliuose buvo areštuotas. Už tai Seimas, kad buvo suimtas be jo sutikimo, pareikalavo atsistatydinti Premjerui A. Voldemarui. Bet Prezidentas A. Smetona nesutiko ir, vadovaudamasis dar Steigiamojo Seimo Konstitucija, 1927 m. balandžio 12 d. paleido patį Seimą. Tačiau buvo blogai, kad Prezidentas nepaskelbė tada naujos rinkimų datos.

Daug peno antilietuviškiems rašeivoms ir kitiems veikėjams davė ir patys mūsų, lietuvių, patriotai, buvę savanoriai, kariai tada susijungę į „Geležinio Vilko“ organizaciją. Jos nariai turėdavo besąlygiškai paklusti savo vadui A. Voldemarui. Pasiremdamas „vilkais“ A. Voldemaras planavo tapti „tikruoju“ Lietuvos vadu, palikus Prezidentą tik kaip vėliavą. Bet A.Voldemaras dėl 1929 m. gegužės  6 d. įvykdytą prieš jį pasikėsinimo nepagrįstai apkaltino Prezidentą ir buvo atleistas iš Premjerų, išsiųstas iš Kauno. Naujuoju Premjeru paskirtas Juozas Tūbelis.

A.Voldemaro nušalinimas ir ištrėmimas sukėlė jo pasekėjų nepasitenkinimą. Jie organizavo įvairius protesto žygius, kad Prezidentas sugrąžintų jų vadą ir vėl paskirtų Premjeru. 1930 m. gegužės 24 d. Prezidentas gavęs žinią apie „vilkų“ rengiamą ginkluotą pučą dėl A.Voldemaro sugrąžinimo, uždraudė šios organizacijos veiklą. Tada daugelis jos padalinių perėjo į pogrindį, vėliau persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją, bet nenutraukė veiklos, organizavo bene 13 viešų išstojimų, kuriuose reikalaudavo iš Prezidento sugrąžinti A. Vodemarą ir imtis griežtesnio valdymo. Tačiau niekada nereikalavo Prezidento atsitatydinimo ar pakeisti valdymo sistemą. Deja, mūsų istoriografijoje tebemuilinamos žmonėms akys, teigiant, kad tie voldemarininkų išstojimai lyg buvę ir visos tariamai lietuvių liaudies protesto akcijos prieš „smetoninį režimą“. Tik viena rimtesnė protesto akcija tada buvo – tai Suvalkijos valstiečių streikas.

Prezidentas A.Smetona ir tuometinė Lietuva buvo pirmoji pasaulyje, kuri 1934 m. organizavo teismo procesą prieš nacius  Klaipėdoje ir jo krašte. Beje, tuo procesu, kaip rodo kai kurie archyviniai dokumentai, savo labui mėgino pasinaudoti Lenkijos diktatorius J. Pilsudskis ir kai kurie jo patikėtiniai: siūlė  Hitleriu už nepagarbą jam ir didžiąjai Vokietijai, pasidalinti Lietuvą – jiems, lenkams, rytinę Lietuvos dalį iki Dubysos, o vokiečiams – vakarinę, Žemaitiją.

Nacių Vokietijos ir Lenkijos draugystė baigėsi, kai Hitleris pareikalavo iš „draugų lenkų“ perleisti Vokietijai vadinamąjį „Gdansko koridorių“ geležinkeliui ir autostradai į Rytų Prūsiją  nutiesti.

Nieko gero tada Lietuva negalėjo tikėtis ir iš demokratinių Vakarų valstybių. Anglija ir Prancūzija dar prieš Molotovo – Ribentropo paktą pasirašė slaptą sutartį su Lenkija dėl bendros gynybos ir kad Lietuva bus perduota Lenkijos „įtakos sferon“, o iš kitos pusės Lenkija neprieštaraus, jei Olandija ir Belgija bus „Anglijos įtakos sferoje“. Karo tarp SSRS ir Vokietijos pradžioje lenkų vadas V. Sikorskis iš Londono buvo nuvykęs į Kremlių pas Staliną tartis dėl po karo Lietuvos perdavimo Lenkijai, o taip pat dėl Lenkijos vadovaujamos Baltijos šalių, o taip pat Čekoslovakijos, Rumunijos federacinės valstybės skūrimo. Bet Stalinas atsakė, kad ir po karo Baltijos šalis pasiliks sau, dėl lenkų federacijos nutylėjo, bet pažadėjo V.Sikorskiui, kad prijungs prie Lenkijos Rytprūsių (apie 70 proc.) dalį nuo Baltijsko iki Gdansko. Vadai sutarė iš lenkų, esančių SSRS, sudaryti ir apie 120 tūkst. lenkų armiją SSRS (Lenkijos ginkluotąsias pajėgas SSRS), vadovaujamas generolo Vladislavo Anderso.

(Bus daugiau)

2016.12.24; 05:34

Antanas Smetona: „Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti…“

(Lietuvos Seime – konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“)

Gruodžio 21 d., trečiadienį, 13 val. Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) rengiama konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“.

Joje bus paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiškai nusiteikę nepriklausomos Lietuvos karininkai užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti šalį į Rusijai naudingą chaosą bei atvėrė kelią kurti modernią, vakarietišką, bet tuo pačiu lietuvišką Lietuvą.

Konferencijos rengėjai atkreips dėmesį, kad prabėgus devyniems dešimtmečiams mes vis dar negalime tinkamai suvokti ir įvertinti 1926 gruodžio 17 d. įvykių bei šio istorinio posūkio, kuris negrįžtamai pakeitė mūsų Pirmosios Respublikos istoriją.

„Šiandien sunkiai randame atsakymus į klausimą, ar 1926 m valstybės pokyčiai buvo neišvengiami. Vadovaudamiesi vien siaurais fakto konstatavimais apie valstybės perversmus negebame tinkamai suprasti to meto atmosferos, geopolitinių pavojų, esame pasimetę, kai turime įvertinti prezidentinės Lietuvos idėją formavusius asmenis. Tad aktyvūs ir savo šalies praeičiai neabejingi Lietuvos piliečiai, mokslininkai bei politikai kviečia aptarti prezidentinės Lietuvos vertinimą šiandien, Lietuvos istorijos vingius bei iškilių mūsų šalies asmenų atminimą“, – rašo konferencijos organizatoriai.

Šia proga slaptai.lt publikuoja pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, primenančių, kaip 2014-ųjų rugpjūčio 9-ąją Užugirio krašte (Ukmergės rajonas) buvo minimas  Prezidento Antano Smetonos 140-asis gimtadienis – Smetoninės.

Taip pat skelbiame keletą ištraukų iš istoriko prof. dr. Algimanto Liekio monografijos „Prezidentinė Lietuva“:

1874 m. rugpjūčio 10 d., Ukmergės apskr. Taujėnų valsč. Užulėnio kaime gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Okupacijų, karų metais, taip pat ir šiandieną daugeliui lietuvių jis buvo ir liko Lietuvos valstybingumo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.

Jis buvo šeštasis, priešpaskutinysis Julijonos ir Jono Smetonų vaikas. „Ne iš puikių dvaro rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona. Gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoj“.

Tėvai turėjo valaką (apie 21 ha) žemės, buvo labai darbštūs. Šeimynykščiai avėjo tėvų pintomis vyžomis, dėvėjo motinos austais ir siūtais drabužiais. Pasakojama, kad ir būsimasis Prezidentas – Antanukas mokėjo ir gražiai megzti, ir austi, verpti, ir net siūti. Visi viską mokėjo, visi viską dirbo. Tačiau mėsos ir pyragus šeima valgydavo tik per šventes.

O štai Prezidento Antano Smetonos požiūris į Nepriklausomybę:

„Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti, kad šalnos nepakenktų jo žiedams, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar tik Laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinei sąmonei dar reikia labai gaivinančios šilumos, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei […]. Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto Laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai apsnūsta“.

Istorikas A.Liekis taikliai pastebėjo: „Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas“.

Istoriko A.Liekio priekaištai aktualūs ir šiandien, nes Lietuva ypatingai iškilmingai mini tik ypač trumpai prezidentavusio Kazio Griniaus jubiliejų, o štai Lietuvos nepriklausomybei žymiai daugiau nusipelnusį Antaną Smetoną – tarsi nutyli, tarsi ignoruoja. Lyg bijotų galimų priekaištų dėl diktatoriškumo, nors akivaizdu, kad A.Smetona tuometinėje Europoje buvo vienas iš padoriausių, sąžiningiausių, demokratiškiausių vadovų.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

« 1 2 »

2016.12.21; 04:48

Gruodžio 21 d., trečiadienį, 13 val. Vilniuje, Seimo Konstitucijos salėje (Seimo I rūmai) rengiama konferencija „Prezidentinei Lietuvai – 90“. 

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Joje bus paminėtas svarbus Lietuvos istorijos įvykis, kada patriotiniškai nusistatę nepriklausomos Lietuvos karininkai užkirto kelią komunistuojančiai valdžiai įstumti Lietuvą į galėjusį sunaikinti Lietuvos valstybingumą chaosą bei atvėrė kelią kurti modernią lietuvišką ir vakarietišką Lietuvą.

Konferencijos rengėjai atkreips dėmesį, kad prabėgus devyniems dešimtmečiams mes vis dar negalime tinkamai suvokti ir įvertinti 1926 gruodžio 17 d. įvykių bei šio istorinio posūkio, kuris negrįžtamai pakeitė mūsų Pirmosios Respublikos istoriją.

„Šiandien sunkiai randame atsakymus į klausimą, ar 1926 m valstybės pokyčiai buvo neišvengiami. Vadovaudamiesi vien siaurais fakto konstatavimais apie valstybės perversmus negebame tinkamai suprasti to meto atmosferos, geopolitinių pavojų, esame pasimetę, kai turime įvertinti prezidentinės Lietuvos idėją formavusius asmenis. Tad aktyvūs ir savo šalies praeičiai neabejingi Lietuvos piliečiai, mokslininkai bei politikai kviečia aptarti prezidentinės Lietuvos vertinimą šiandien, Lietuvos istorijos vingius bei iškilių mūsų šalies asmenų atminimą“, – rašo konferencijos organizatoriai.

Konferencijoje dalyvaus ir sveikinimo žodį tars Seimo narys Laurynas Kasčiūnas ir buvęs parlamentaras Rimantas Smetona.

Konferencijoje pranešimus skaitys: Dr. Algimantas Liekis „Nepriklausoma tautinė prezidentinė Lietuva ir jos vaidmuo Lietuvos istorijoje“; politologas Dovilas Petkus „Gen. Povilo Plechavičiaus vaidmuo Lietuvos istorijoje bei jo vertinimas šiandien“; Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas „Prezidentinė Lietuva Laisvės kovotojų dėl Nepriklausomybės atminties vizijose“; Tautininkų sąjungos pirmininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Audrius Rudys „Tautinės organizacijos dabartinėje Lietuvoje“.

2016.12.21; 03:03

Gintaras Visockas

Tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – daug skirtumų. Esminių skirtumų. Azerbaidžanietiškas ir armėniškas priešingybes, jeigu nuoširdžiai siekiame kuo didesnio objektyvumo, ieškodami atsakymų į klausimą, kas teisus, – derėtų įsiminti.

Išskirtinis armėniško terorizmo bruožas

Susimąstykime, kiek teroristinių organizacijų oficialiai priskiriama Azerbaidžanui ir kiek – Armėnijai? Nei seniausioje, nei dabartinėje Azerbaidžano istorijoje tokių darinių neužfiksuota.

Visai kas kita – Armėnija. Dašnakcutiun, ASALA, Krunk, APA, Gnčak… Išvardinau tik pačių skaitlingiausių, įtakingiausių, aktyviausių ginkluotų armėniškų organizacijų pavadinimus. Teroristinius išpuolius jos rengė dar visai neseniai – 1975 – 1987 metais. Išskirtinis bruožas – medžioti JAV, Australijoje ir Europoje reziduojančius turkų diplomatus bei Azerbaidžaną remiančius politikus, istorikus, žurnalistus.

Taigi bombos sprogdavo bei šūviai aidėjo Sidnėjuje, Santa Barbaroje, Kopenhagoje, Ženevoje, Romoje, Roterdame, Briuselyje, Belgrade, Frankfurte, Lisabonoje, Paryžiuje… Dėl armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių kentėjo apie armėnų – turkų ir armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus nieko nenutuokiantis danai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai…

Žudynių statistika – siaubinga. Vien nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 asmenis. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12 iš jų – nužudyti.

1985-aisiais metais tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas nusiuntė net Amerikos prezidentui lašką, kuriame perspėjo dėl armėnų teroristinių organizacijų keliamo pavojaus: „Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų“.

Kam buvo naudinga Sumgaito nelaimė

Kiek iš viso tokių Armėnijai priskirtinų „didvyriškumų“? Prisiminkime 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Azerbaidžano mieste Sumgaite rengtus pogromus prieš armėnus (32 žuvusieji, per 400 sužeista). Neįmanoma paneigti: iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Bet kas jiems vadovavo, kas juos kurstė? Kad ir kaip keistai skambėtų, tenka pripažinti, kad riaušėms vadovavo … armėnų tautybės asmuo. Tai – kriminalinės patirties turintis Eduardas Grigorianas. Įtartina dar ir tai, kad Rusijos teisėsauga jam skyrė itin švelnią bausmę. Paskui – išleido net į laisvę.

Akivaizdi ir dar viena iškalbinga aplinkybė: prieš armėnus nukreiptiems pogromams E.Grigorianas vadovavo taip, kad būtų skriaudžiami išskirtinai tie armėnai, kurie … nemokėjo duoklės armėnų teroristinėms organizacijoms (nesiuntė perlaidų) ir bičiuliavosi su azerbaidžaniečiais. Šių faktų Armėnija nenori nei prisiminti, nei pripažinti. Kai kurie užsienio kariniai ekspertai, istorikai, politikos analitikai, analizuodami Sumgaito įvykius, mano, kad armėnų teroristams ši nelaimė buvo reikalinga tam, kad sukompromituotų azerbaidžaniečius ir galėtų pasauliui šaukti, esą armėnams nėra saugu gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą jiems nieko kito nebelieka, kaip pradėti kampaniją okupuojant Kalnų Karabacho žemes…

Masiniai tautų perkėlimai sukelia didelių problemų

Oficialusis Jerevanas nenori prisiminti ir fakto, kad masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Kalnų Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1.300.000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.

Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai byloja daugybė carinės Rusijos, Osmanų imperijos, tuometinio Irano dokumentų. Pavyzdžiui, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų.

Šie perkėlimai buvo organizuojami neturint humanistinių intencijų. Rusijos carai, imperatoriai ir generaliniai sekretoriai Pietų Kaukaze siekė turėti ištikimą „penktąją koloną“, kurios pagalba būtų lengviau valdyti šį regioną. Beje, armėnai visąlaik buvo ištikimi Rusijai, mat Maskva jiems ne tik leido, bet ir padėjo svetimose žemėse kurti „Didžiąją Armėniją“.

„Svarbiausia – susigrąžinti Kalnų Karabachą“

Kodėl skaitytojams pateikiu šiuos faktus? Omenyje turint šias detales bus lengviau suvokti International Eurasia Pres Fund vadovo Umudo Mirzojevo žodžius, kodėl Azerbaidžano žmonės jaučiasi nusivylę Europa. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu viešėdami Azerbaidžane (dalyvavome Baku Tarptautiniame Humantitariniame Forume bei aplankėme Tertero ir Kubos regionus), paskutiniąją viešnagės dieną turėjome galimybę svečiuoti International Eurasia Press Fund, kuris užsima svarbiais humanitariniais darbais, atstovybėje.

Iš Vokietijos specialiai atskubėjusio Fondo vadovo pono Umudo MIRZOJEVO, istoriko Algimanto Liekio ir šių eilučių autoriaus pokalbis truko beveik pusę dienos. Fondo vadovas papasakojo ne tik apie nuveiktus darbus, sakykim, globojant nuo sprogusių minų nukentėjusius žmones ar informuojant europiečius apie Kalnų Karabacho problemą.   

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis atsakė į visus mūsų klausimus. Taip pat ir į šį – kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Priežastys – akivaizdžios. Pirmoji priežastis – Rusija. Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija išradingai slepia savąją įtaką. Apsimeta norinti taikos. O iš tiesų deda milžiniškas pastangas, kad neapibrėžta „nei karo, nei taikos“ situacija kuo ilgiau išsilaikytų.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Europa, labai dažnai besivadovaujanti dvigubais standartais. Kai kurie Europos lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos, spaudos laisvės, žmogaus teisių pažeidimų. Ir apsimeta, kad, šias kalbas pradėdami, tuo pačiu ignoruoja daugiau nei milijono azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus.

JAV irgi dažnokai teisinasi, kodėl tūpčioja vietoje, vengdama kumščiu griežtai trinktelėti į stalą. Tik pamanyk, Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams… Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas, pasak U.Mirzojevo, kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos būtų armėnų pusėje. 

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios kalbos. Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių tapę priverstiniais pabėgėliais.

Štai dėl kokių priežasčių Azerbaidžane stiprėja nusivylimas Europa. Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui. Azerbaidžaniečiai vis dažniau pasijunta esą antrarūšiai Vakarų akyse.

Azerbaidžaniečiai rengia Europos sporto žaidynes, tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus, o Europa jiems atsako šaltuku ir abejingumu.

International Eurasia Press Fund vadovas apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonėms Europa – jau ne tokia graži kaip anksčiau. Jo įsitikinimu, Kalnų Karabachas – tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai. Šį Gordijo mazgą būtų galima išnarplioti greitai, vos per keletą dienų. Tiesiog Europai trūksta principingumo ir tvirtumo įrodinėjant, kad agresorius pavogtą daiktą privalo grąžinti tikriesiesiems šeimininkams be jokių išlygų.

O juk International Eurasia Press Fund vadovo žodžiuose – daug karčios tiesos.

Vilnius – Baku – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

2016.12.16; 05:34

Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10

 

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui… 

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste. Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste.
Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo. Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo.
Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus. Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus.
Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą. Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą.
Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius. Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku.
Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas. Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje). Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje).
Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį. Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį.
Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre. Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre.
International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas. International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.
Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku). Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku).
Kubos muziejaus eksponatai. 6 Kubos muziejaus eksponatai. 6
Kubos muziejaus eksponatai. 5 Kubos muziejaus eksponatai. 5
Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe. Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe.
Kubos muziejaus eksponatai. 3 Kubos muziejaus eksponatai. 3
Kubos muziejaus eksponatai. 1 Kubos muziejaus eksponatai. 1
Kubos muziejaus salėse. Kubos muziejaus salėse.
Kubos muziejaus eksponatai. 2 Kubos muziejaus eksponatai. 2
Mečetė Bardos mieste. Mečetė Bardos mieste.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.
Kubos muziejaus eksponatai. 4 Kubos muziejaus eksponatai. 4
Kapanly kaimo kapinėse. Kapanly kaimo kapinėse.
Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai. Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai.
Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas. Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas.
Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas? Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas?
Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys. Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys.
Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu. Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu.
« 1 2 »

2016.11.13; 06:48

umudas-mirzojevas
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu. 

Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.

Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.

Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

video

2016.11.09; 04:47

Portalas slaptai.lt skelbia pirmąjį videointerviu su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu.

Šis interviu darytas Azerbaidžano sostinėje Baku, po Humanitarinio Tarptautinio Baku Forumo renginių. 

Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis sutiko atsakyti į klausimą, kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Priežastys – akivaizdžios.

Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija gudriai slepia savąją įtaką.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Vakarai, labai dažnai besivadovaujantys dvigubais standartais. Kai kurie Vakarų lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos ir spaudos laisvės.

O iš tiesų nenori arba bijo rimtai pasišnekėti su Kremliaus lyderiais. Mat Kalnų Karabachas – vis tik tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai.

JAV irgi dažnokai teisinasi, esą Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams. Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos – armėnų pusėje. 

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios derybos.

Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus. 

International Eurasia Press Fund vadovas su giliu liūdesiu apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonės vis labiau nusivilia Vakarais.

Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui.

Su  International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis.

video
2016.11.06; 07:07

2016.11.06; 07:27

Kubos mieste ir jo apylinkėse įsikūrusi žydų bendruomenė nėra ypatingai gausi. Šiame Azerbaidžano regione dabar gyvena apie tris tūkstančius žydų.

Kada ir kaip jie įsikūrė musulmoniškojo Azerbaidžano žemėse? Kokie santykiai klostėsi su Kubos regione gyvenančiais azerbaidžaniečiais, talyšais, lezginais, tatais? Kas ir kodėl žydų gyvenvietę pakrikštijo „Krasnaja slabada“? Kodėl Kubos žydai ypatingai gerbia pirmojo nepriklausomo Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo atminimą, kokiais rūpesčiais gyvena šiandien, kai šaliai vadovauja jo sūnus Ilchamas Alijevas? 

Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).
Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).

Į šiuos klausimus atsako Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas bei Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas. Jie teigia, kad žydai visais amžiais puikiai sutarė azerbaidžaniečiais. Rimtų problemų niekad nebuvo.

Išimtis – sovietinis laikotarpis, kada žydai, beje, kaip ir visi kiti, buvo diskriminuojami ir dėl tautybės, ir dėl religijos. Tačiau Sovietų Sąjunga žlugo, ir dabar jiems, žydams, niekas nedraudžia lankyti sinagogų bei laikytis žydiškų papročių.  

Azerbaidžane viešėjęs istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas turėjo unikalią galimybę paviešėti žydiškoje Kubos gyvenvietėje.

Šią kelionę organizavo International Eurasia Press Fund (pirmininkas – Umudas Mirzojevas). Kelionėje mums talkino International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt žiūrovų dėmesiui – 14 minučių trukmės istoriko Algimanto Liekio pokalbis su Kubos žydų bendruomenės vadovais Pisachu Isakovu ir Jurijumi Naftalijevu.

video

2016.10.30; 10:35

1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių… 

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.

Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai  buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun“ pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.

2016.10.27; 07:08

2016-aisiais metais Lietuvoje pasirodė prof. dr. Algimanto Liekio mokslinio – pažintinio pobūdžio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Daugiausia dėmesio istorikas skiria sudėtingiems Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykiams aptarti.

Knygoje – apstu faktų, apie kuriuos Lietuva iki šiol nieko negirdėjo arba nenorėjo girdėti. O būtent: Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių žemės, kurias armėnų smogikai iš Azerbaidžano atėmė padedami Rusijos ginkluotųjų pajėgų.

Šią vasarą istoriko A.Liekio knyga visuomenei buvo pristatyta Edukologijos universitete. Susitikime su knygos autoriumi A.Liekiu dalyvavo Azerbaidžano nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Hasanas Mammadzada.

Slaptai.lt skelbia keliolika videoištraukų iš susitikimo, kuriam vadovavo Edukologijos rektorius akademikas profesorius Algirdas Gaižutis.

video

2016.06.30; 13:25

Dr. Algimantas Liekis

Tad ir iš tarpukario Lietuvos į užsienio šalis buvo emigravę dešimtimis kartų mažiau, negu per tą patį laiką iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Kai žmogus teturi tik savo „dvi rankas ir galvą“, jis ir veržiasi ten, kur gali tomis rankomis ir galva daugiau užsidirbti. Tačiau mūsų ir pramoninkai, jų organizacijos elgiasi kaip lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos priešai – vietoje sprendę, kad kuo mažiau žmonių bėgtų užsienin, įtraukus juos į savo įmonių valdymą, kviečiasi darban svetimšalius.

Tarsi tik emigracijai rengia specialistus ir beveik visos Lietuvos aukštosios mokyklos, akcentuodamos studijų  ir tyrimo programose tik užsienio kapitalistų poreikius. Ir daug studentų mokosi irgi tik planuodami, kur, kokioje šalyje jie baigę mokslus  galėtų daugiausiai uždirbti.

Mažytė Lietuva vis labiau tampa aukščiausio išsilavinimo specialistų tiekėja didžiųjų valstybių kapitalistų monopolijoms.

Dabartinė švietimo, studijų, mokslo sistema puikiausias pavyzdys, kaip ir neokupuota, neaneksuota valstybė gali tapti savo pačios ateities duobkase. Lietuvybės duobkasių pagalbininke yra ir visa mokymo, studijų, mokslo vertinimo sistema.

Pasaulis kuriamas, tobulinamas ne planuojamais, o konkrečiais dabais – suradus geresnius sprendimus, sukūrus naujas teorijas, tobulesnius įrenginius ar pan. Kitaip sakant, žengiant naują žingsnį nuo tos vietos, kurioje stovėta.  

Beveik iki 1980 m. ne tik TSRS, bet ir daugelio kitų valstybių studijų ir mokslo institucijos savo darbuotojus vertino pagal konkrečius pedagoginio ar mokslo tiriamojo darbo rezultatus, o ne pagal tai, kokiame leidinyje jie  paskelbė savo rašinėlį. Vasario 16-osios Lietuvoje mokslo laipsnius ir vardus pripažindavo fakultetų tarybos, tik reikalaujant, kad apie surastus sprendimus būtų paskelbta lietuviškuose leidiniuose, taptų žinomais Lietuvos žmonėms, praturtintų ir lietuvišką terminologiją.

Okupuotoje Lietuvoje iki 1975 m., kol TSKP CK paskelbė rusų kalbą ir kaip „mokslo kalbą“, iki tol „mokslinėmis publikacijomis“ pripažindavo straipsnius, išspausdintus „Mokslo ir technikos“, „Mokslo ir gyvenimo“ ir kituose Lietuvos žurnaluose, įvardinamais populiariais. Tik patys redaktoriai tuos mokslo straipsnius spausdindavo gerokai smulkesniu šriftu, nes manyta, kad jų niekas, išskyrus pačius autorius, ir neskaito.

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Tačiau nuo tada vis labiau TSRS imta piršti nuomonę, kad „mokslinė publikacija“ gali būti vadinama tiktai ta, kuri išspausdinta specialiame, nors ir neskaitomame, „moksliniame“ žurnale ir dar rusų kalba. Nors, žinoma, ir visų tų vadinamų mokslo žurnalų tiražai buvo menkučiai, o turiniai – standartiniai. Neretai užtekdavo žinoti ir keletos šimtų žodžių, kad parašius “mokslinį straipsnį” ir užsienio kalba.

1990 m. atkuriant nepriklausomą Lietuvą, ir po to, daug lietuvių  mokslininkų svajojo, kad nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių kalba pagaliau vėl bus ir mokslo kalba ir lietuviški mokslo straipsniai ir lietuviškai parašytos monografijos bus vertinamos tik  pagal savo idėjų ir rezultatų reikšmingumą Lietuvos ir visuomenės pažangai.

Tačiau tai lyg palankiai vyko iki 2003 – 2005 m. , iki atsivėrus Lietuvai į ES durims. Ypač nuo tada Lietuvos mokslo, studijų valdininkai  dar iš okupacijos metų įpratę būti klusniais Kremliaus  vykdytojais, dabar savo nuolankumą ėmė demonstruoti Briuseliui, griebėsi įgyvendinti  ir minėtąjį “tarptautiškumą”, aiškindami kaip ir sovietmety, kad lietuviški rašinai taip ir liks nežinomi pasauliui, kad “vieningoje” Europoje patriotiška tik angliškai ar vokiškai kalbėti ir tomis kalbomis skelbti ir mokslo darbus. Ir mokslo, ir studijų valdininkai iš viso “moksliniais” ėmė pripažinti daugiausia tik  anglų kalba parašytus ir “tarptautiniuose leidiniuose” išspausdintus straipsnius. Girdi, tik tai parodą tų straipsnių autorių tyrimų “tarptautinį” lygmenį, jų atitikimą “tarptautinians standartams”.

Bet mokslas – tai kūryba, tai naujas iki tol dar nežengtas žingsnis pažinime. Vadinasi, reikalavimu siekti „tarptautinio“ lygmens, „tarptautinių standartų“ lyg ir užkertamas kelias siekti tikro mokslo. Mokslas yra ar ne, ar tik plagiatas, kitų „standartinių“ sprendimų pakartojimas. Įdomu, kaip reaguotų rašytojai, dailininkai, skulptoriai, jeigu iš jų imtų reikalauti kurti „standartus atitinkančius“ kūrinius, jei jų kūriniai būtų vertinami pagal autorių  „standartinius“ straipsnius, paskelbtus spaudoje.

Bet daugelis mūsų, nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo valdininkų iš veltėdžiavimo ir sugalvojo kaip ir sovietmetyje socialistinio lenktyniavimo organizatoriai, studijose ir moksle spartuoliams  nustatyti, įvesti “tarptautškumo”ir vieną svarbiausių jame – straipsnių skaičiaus tarptautinių “duomenų bazių” leidiniuose rodiklį. Įdomu, kas būtų, jeigu, sakysime,  žemdirbius vertintume ne pagal išaugintas bulves, morkas, primelžtą pieną, o  pagal išspausdintus apie tuos ir kitus produktus bukletų ar nuotraukų kiekį ir spalvingumą.

Bet mūsų Lietuvoje apie studijų, mokslo rezultatus sprendžiama tik pagal paskelbtų pirmiausia angliškai straipsnių skaičių valdininkų nurodytuose leidiniuose. Rimti  mokslininkai – kūrėjai  tokią vertinimo sistemą ir laiko pražūtinga ir pačiam mokslui, tikriems jo kūrėjams. Tas pats pasakytina ir apie reikalavimus spausdinti valdininkų nurodytose tariamai  „prestižinėse tarptautinėse leidyklose”.

Gal ir būtų galima su tuo sutikti, jei kalbėtume apie „prestižinę“ mokslo instituciją. Bet kalbėti apie leidyklą, kuri atlieka tik techninį rašinių parengimą spaudai darbą, gali tik neišmanėliai. Nėra pasaulyje leidyklos, kuri nesutiktų išleisti bet kokios knygos ar kito leidinio, jeigu tik už tai gerai sumokama.

Lietuvoje mokslo valdininkai aukščiausiai vertina  straipsnius, skelbiamus Niujorke esamos Dovydo Thompsono “uabo” leidinių “duomenų bazėje”, bet kad tos kaip ir kitų panašių firmų verteivos įtrauktų į savo sąrašus, reikia sumokėti nemažus pinigus. Bet, kaip sakoma, mokslas nepigus dalykas. Tačiau kaip ir to Dovydo Thompsono firma smarkiai susirūpino, kai 2015 m., palyginant su ankstesniais metais, jos  gaunamas pelnas sumažėjo nuo 4- 5  iki 2,5 mlrd. dolerių. Tada vėl buvo sustiprinta propaganda – “siekti didesnio mokslingumo”, skelbiant mokslo darbus jos “duomenų bazėse”.

Tik nepateikė nė vieno argumento, kiek iš to naudos mokslui, autoriams ar pramoninkams, visuomenei, jau nekalbant apie Lietuvos valstybę.

Kita vertus, Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija, reikalaudama iš tyrėjų – autorių skelbti savo rašinius tik jos nurodytuose leidiniuose, kad atliekami tyrimai būtų pripažįstami „moksliniais”, šiurkščiai pažeidžia tiek autorių, tiek žmogaus ir piliečio, laisvosios rinkos įstatymus, iškreipia mokslo esmę, tarsi jo rezultatų  svarba priklausytų tik nuo leidinio, kuriame paskelbti.

Bet kas suteikė teisę nurodytom ir kitokioms užsienio biznierių firmoms vertinti, kokie kitų valstybių leidiniai ar straipsniai yra  „moksliniai“, kokie ne? Nepasisekė rasti tarptautinių institucijų aktų, pagal kuriuos jos galėtų prisiimti mokslo dievų funkcijas.

Minėtos ir panašios firmos dažniausiai buvo suorganizuotos JAV ir kai kurių kitų valstybių žvalgybos institucijų dar „šaltojo karo” metais, kad sektų ir kauptų duomenis apie „socialistinio lagerio” studijų ir mokslo institucijas, jų atliekamus tyrimus ir pasiektus mokslo rezultatus. Tų duomenų kaupimas tada nepigiai atsieidavo JAV ir kitų valstybių biudžetams. Dabar  patys laisvų valstybių, kaip ir Lietuvos, atstovai, teikia jiems visų kadaise buvusių ir slapčiausių tyrimų duomenis ir dar užmoka, kad įsirašytų į  savo „duomenų bazes“, nors kitiems už teisę susipažinti tenka vėl pakloti nemažus pinigus.

Lietuvoje tik keletas institucijų turi prieigą prie tų  „duomenų bazių“. Be to, kadangi visa ten rašoma tik anglų kalba, tad ir ne kiekvienas gali gerai suprasti dažniausiai labai sudėtingai – „moksliškai“ parašytų tekstų.

Nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje kas būtų pasinaudoję tomis „duomenų bazėmis“ spręsdamas vieną ar kitą problemą. Daugeliu atvejų panaudoja tik kaip nuorodą “mokslų spartuoliai” – rašytojai, kurkdami straipsnius į tas “bazes”. Bet kol ir rimtų tyrėjų straipsnis paskelbiamas, neretai jau būna praėję treji ar daugiau metų. Tad dažniausiai iš tų „duomenų bazių“ „naudos“ galėtų turėti bent mokslo istorikai, bibliotekininkai, na, žinoma, ir mokslo valdininkai, kurie ir mokslą nori vertinti tik jiems suprantamais “daugiau” ar “mažiau” akivaizdžiais skaičiais.

Lietuvos valdžia prievartaudama dėstytojus ir mokslininkus skelbti straipsnius nurodytose tarptautinėse „duomenų bazėse“, praktiškai skurdina  autorius ir mokslo institucijas, žudo lietuvių kalbą,  smaugia tautiškumą. Pagal tokių straipsnių skaičių lenktyniauti su JAV, Anglijos, Vokietijos studijų ar mokslo institucijomis – nerimta, nes beveik neįmanoma rasti nei JAV, nei Anglijos ar Vokietijos aukštosios mokyklos, kurių leidiniai nebūtų įrašyti į minėtų  firmų kontroliuojamas „duomenų bazes“.

Be to, ten “tarptautiškumą” garantuoja jau ir tai, kad rašoma ir skelbiama tik anglų ar vokiečių kalba. Bet nežinoma, kad kokioje nors ir  ES šalyje, siekant geresnių “tarptautiškumo”rodiklių, būtų bent kokį dalyką imta dėstyti lietuvių kalba. Beje, tarp pirmųjų iš Baltijos šalių, suvokusių viso to žaidimo esmę, buvo estų mokslininkai, iš pat pradžių nepagailėję pinigų, kad jų pačių leidiniai būtų įtraukti į tas „tarptautinių duomenų” bazes. Tad neretai jie ir atsiduria tarp pirmaujančiųjų pagal straipsnių skaičius tose „duomenų bazėse“.

Beje, beveik neskatinama mokslininkų rašyti monografijų. Tik apie straipsnius kalbama ir beveik visose  mokslą ir studijas vertinimo  instrukcijose. O vertinama ne tiek pagal išspręstas ar sprendžiamas problemas, ne pag kas naujo atrasta, pasiekta, o tik pagal straipsnių skaičių. Pagal jį pripažįstami ir beveik visi nauji mokslo ir pedagoginiai vardai. Tad gal ir teisūs tie, kuris sako, kad dar tokio mokslo ir studijų ir jų rezultatų numenkinimo, tokio mokslo subiurokratinimo nėra buvę istorijoje, kaip šiandieninėje Lietuvoje – svarbiausia ne mokslo rezultatai, o atspausdintų straipsnelių skaičius užsienio biznierių “duomenų  bazėse”.

Tą patį galima pasakyti ir apie studijų ir mokslo institucijų kitą vertinimą „tarptautiniu mastu“ –  citavimo indeksą. Pagal mokslo valdininkų nuostatas geresnis tas mokslininkas, kuris daugiau kartų  cituojamas „tarptautinių duomenų bazių“ leidiniuose. O tai tas pat, kaip ir su pačiais straipsniais. Jei reikalaujama – būna. Neatsitiktinai, vartant įvairių šalių „duomenų bazių“ leidinius, galima aptikti vis tų pačių autorių ir vis apie tą patį rašomų, tik skirtingais pavadinimais, straipsnių, kurių autoriai neretai ir  patys save ar draugus cituoja.

Kita vertus, pats citavimo  dažnis nerodo cituojamojo straipsnio ar kito leidinio minties naujumo,  originalumo, nes cituojami dažniausiai tie, kurių idėjos nepasitvirtino, bet tuo iškeliant savo darbų reikšmę; cituojama ir pataikaujant – ypač diktatūros  šalyse. TSRS okupacijos metais net akušerijos mokslininkai savo straipsniuose neišsiversdavo be vadinamųjų marksizmo-leninizmo klasikų ar valdžios vadų citatų.

Tikriems, naujiems mokslo kelių tiesėjams dažniausiai iš viso nereikia citatų. Tikras mokslas, kaip sakyta, tai naujas žingsnis pažinime. Apskritai mokslo ir jo institucijų vertinimas pagal skelbtus straipsnius „duomenų bazėse“, citavimą – tai tas pats, kaip vertinti ne tikrąjį mokslą, o tik straipsnių autorių  sugebėjimus vaidinti mokslinikų vaidmenį.

„Tarptautiškumas“, kaip ir vertinimas pagal straipsnius tarptautinėse “duomenų bazėse”, “citavimo indeksus” iš esmės neatspindi nei studijų, nei atliekamų mokslo darbų svarbos ir kokybės ir yra tik politikų – globalistų ir mokslo biurokratų  išmislas.

Tas pat pasakytina ir apie svetimšalių mokslo ir studijų institucijų steigimą Lietuvoje. Jeigu kurioje šalyje veikia iš tikro ypatingai veiksminga studijų ar mokslo tiriamojo darbo sistema, kodėl neįkūrus jos filialo Lietuvoje, bet lietuviško. Įkurtojo, kaip Balstogės universiteto filialo veikla, labiau atspindi buvusių okupantų užmačias, tampa kliūtimi Lietuvos lenkų integracijai, o kartu trukdo ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumo stiprinimui.

Ir iš viso „tarptautiškumo“ skatinimas tik mažiausiose Europos valstybių  aukštosiose mokyklose ir moksle pražūtingas tų valstybių tautų savimonei. Juk, pavyzdžiui, ir lietuvių broliai prūsai sugermanėjo, kaip ir LDK ir lenkų okupacijos Rytų Lietuvoje metais   didelė dalis lietuvių sulenkėjo, kai švietime, studijose,  moksle, bažnyčiose imta vartoti atėjūnų lenkų, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, – vokiečių kalbas.

Liūdniausia, kad  beveik 500 m. mūsų mokslo ir studijų istorijoje, tik  tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940m.) ir Nepriklausomybės atkūrimo metais (1988 – 2004 m.) lietuvių studijų ir mokslo elitas, jų institucijose buvo rūpinamąsi lietuvybės, tautiškumo ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimu. Tad neatsitiktinai, matyt, ir šiandieną kai kas juokais ar net rimtai sako, kad teisus buvo bolševikų vadas Leninas rašęs, kad inteligentija tik trumpai pajėgia būti revoliucinga, o po to vėl palaipsniui pasiduoda  valdžios valiai, net užmiršdama neseniai skelbtus savo šūkius.

Ir tai suprantama, nes daugelis inteligentų – tai kūrėjai, naujų kelių ieškotojai ir ta kūryba, ieškojimas neretam atrodo svarbiau, kaip rūpinimasis valdžia,  rinkimais, politika ir jos įgyvendinimu. Tad ir neatsitiktinai ir po Kovo 11 – osios pergalės, ir kūrybingieji lietuviai inteligentai sparčiai ėmė trauktis iš valdžios, užleisdami vietas tik “politikams”.

Tačiau jei tarpukario nepriklausomai Lietuvai tai neturėjo ženklesnės reikšmės – Lietuva bent formaliai nepriklausė jokioms sąjungoms ir valdžia vykdė tik lietuvišką, tautinę politiką (tame tarpe ir švietime, studijose, moksle), tai dabar, bijodama, kad kas nepapriekaištautų dėl tautiškumo ar pan., neretai nežinantys istorijos, neturintys patriotiškumo   valdžion prasibrovę karjeristai, rūpindamiesi tik savo ar savo klano tik šiandienos interesais, gali priimti ir pražūtingiausius lietuvių Tautos nepriklausomai Lietuvos valstybei nutarimus, keliaklupščiauti visokiems “kitokiems” vietoje juos ėmus auklėti ar gydyti.

Ir priima, kaip organizuojant naują “socialistinį lenktyniavimą” – dėl didesnio “tarptautiškumo”, studijų ir mokslo užsienio kalbomis, “įsijungimo” į “vieningą erdvę” ir pan. Tačiau ES – tai lygiapartnerių valstybių sąjunga. Ir lietuvių kalba turi būti visur taip pat vertinama, kaip ir anglų, vokiečių, prancūzų ar kitų (kaip ją vartos kiti, jei patys, savo valstybėje, savose studijų ir mokslo institucijose lietuvių kalbą ignoruoja). Tad ir vykstantis Lietuvos, jos mokslo ir studijų “suanglinimas” – tai tik Lietuvos valdžios, elito sunkios ligos – impotencijos, abejingumo lietuvių Tautai ir jos sukurtai nepriklausomai valstybei simptomas.

Istorija patvirtina, kad okupantai lengviausiai pergalę pasiekia ištrindami tautinę savimonę ir valstybinio  savarankiškumo svarbos suvokimą. Bet liūdniausia, kad šiandieną mūsų, lietuvių  Tauta jau pati  eina savžudybėn, pasitikėdama savo išaugintais globalistiniais valdininkais, apžlibintais Dolerio ir jo sūnaus Euro visagalybės blizgesio. Tačiau visos buvusios sąjungos iširdavo, pranykdavo, o su jomis ir nemažai tautų bei jų valstybių amžiams išnyko, kurios  nesirūpino pasinaudoti tos sąjungos “pliusais” – sustiprinti  savo kalbai, kultūrai, pamatus  savarankiškam valstybingumui.

Ir mūsų, lietuvių Tauta išnyks, jei taip ir toliau taip emigruos, ieškodama kur geriau gyventi, jei taip aklai stengsis įsilieti  į “vieningos Europos” tautų šeimą – suanglės  ar sugermanės, jei ir toliau taip sparčiai praras savo tautinę savimonę, norą kovoti ir dirbti dėl savo, lietuviškos  žemės, norą būti istorijos kūrėja, jei toliau taip sparčiai perims stebėtojos, nuolankios vykdytojos vaidmenį.  Ir jos,  kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas niekada nebeprikels.

Maža paguoda ėriukui, jeigu  jis sužino, kad jį suės  ne meška, bet  liūtas ar  sudraskys erelis.

(Pabaiga)

2016.07.06; 08:56

Dr. Algimantas Liekis

Ir  nepriklausomybės metais nemažai kas mėgina sublizgėti ir palėpėse surastų savo protėvių iš baudžiavos laikų titulais, užmiršdami, kad vertės turi ne titulai ir vardai (įgytais irfeodalizmo laikais, kai net vyskupų vietos būdavo perkamos, kaip ir bajorų – XIX a. pradžioje apie trečdalis “lietuviškų gubernijų“ bajorų buvo tą titulą nusipirkę pralobę žydai), o konkretūs darbai, nuveikti savo Tautos, Valstybės naudai.  Archyvuose yra garsaus okupacijų  metų ekonomisto disertacijos. 

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmąją  jų ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apgynė 1957 m. – apie tais laikais veikusių MTS (Mašinų traktorių stočių) ekonominį efektyvumą. Bet vos gavus diplomą, TSKP CK nutarimu tos MTS visur buvo panaikintos kaip trukdančios kolūkiams ir tarybiniams ūkiams efektyviau panaudoti žemės ūkio techniką ir organizuoti darbus. Bet po penketo metų tas pats mokslininkas Maskvoje apgynė daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją apie tai, koks didžiulis ekonominis ir kultūrinis efektas  pasiektas Lietuvoje, panaikinus MTS ir jų techniką perdavus ūkiams. Jo disertacija ir jos pagrindu paskelbti straipsniai cituoti įvairiausių valdininkų pranešimuose, o pats autorius jau nuolat sodintas prezidiumuose greta partinių bonzų.

Panašių atvejų būta daugybė, kai pelnydavo laipsnius ir vardus “operatyviai” pagrindus paskutinių  TSKP CK nutarimų  “istorinį” reikšmingumą. Būta tokių atvejų  ir jau atkuriant Kovo 11- osios nepriklausomą Lietuvą. Dar tebesant TSRS valdžiai, bet jau prasidėjusio Atgimimo metais vienas sumanus tyrėjas parengė daktarinę disertaciją apie TSKP  rūpestį  plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tačiau nespėjęs jos  dar sovietiniais laikais apginti, jau  nepriklausomoje Lietuvoje ji buvo pateikta,  bet TSKP jau įvardijus kaip lietuvių tautos kultūros smaugėja. Ir,  jei pirmajame variante, sakysime, kultūros įstaigų aprūpinimas “kadrais” buvo įvardijamas, kaip “partijos meilė ir rūpestis “lietuvių liaudimi”, tai tas pats  “nepriklausomos Lietuvos” variante – kaip akivaizdus tos pačios TSKP diktatas ir tik “komunistinių kadrų” visur sodinimas.

Kita vertus, tie pavyzdžiai patvirtina,  kad jei valdžia kišasi į mokslą ir nurodo, kokių rezultatų, ypač humanitariniuose, socialiniuose moksluose jai reikėtų, tai dažniausiai jų ir sulaukia. Ir mokslo darbuotojai linkę eiti trumpiausiu keliu, ypač jei jis gali padėti  pagerinti ir savo paties, ir šeimynos gyvenimą. Kita vertus, tai patvirtina ir kitą faktą, kad, pavyzdžiui, į JAV suplūdę kolonizatoriai pavertė tą kraštą klestinčiu ir dėl to, kad panaikino visus titulus,  luomus amžiais varžiusių Europą, nes pripažįstant juos, neretai iš anksto tituluotasis, kad ir menkaprotis ar žioplys, iškeliamas aukščiau  talentingojo.

Dar ir šiandieninėje JAV  dažniausiai į visus, būtų tai profesorius ar valytojas, kreipiamsi tik kaip į lygiapartnerį, draugą vardu. Žmogus turi būti vertinimas pagal darbus. Bet kaip buvusioje TSRS, kaip ir atsilikusiuose Azijos, Afrikos kraštuose, o iš dalies dar ir dabartinėje Lietuvoje – tik tituluotam dažniausiai pripažįstamas ir sprendžiamas žodis ir suteikiamos įvairios privilegijos, net palaidojant, nepaisant, kad ir teturėjo vienintelį pasiekimą – buvo gavęs profesoriaus, akademiko ar kitą vardą.

Tačiau daugeliu atveju užtenka jau vieno to titulo paminėjimo, ir daugelis mano, kad jau tas tituluotasis ir yra ypač ką reikšmingo nuveikęs ar veikia. Kadangi tiems, tituluotiesiems,  kaip viduramžių feodalams, dažnai suteikiama teisė  priimti  sprendimą, tai, kaip sakoma, ir daugelis dar neturinčių tokio vardo ar titulo, pataikauja, taikosi ir su jų atsilikimu bent tol,  kol gaus ir atitinkamą mokslo laipsnį ar pedagoginį vardą.

Tad  iš tikrųjų  doktoranto, atliekančio  tyrimus iš siauros pasirinktos temos, žodis gali būti nepalyginti svaresnis už akademiko, pelniusio tą vardą prieš keletą dešimtmečių ir niekada netyrusio tokios ar panašios problemos. Tas pats ir su “profesoriais” ar “akademikais” Seime ar Vyriausybėje. Keliaklupsčiavimą prieš titulus ir laipsnius pagimdė despotinės santvarkos, nes tai galėjo padėti jų nomenklatūrai  išlikti ir parazituoti  darbščiųjų ir kūrybingųjų sąskaita, o kartu ir kontruoliuoti, kad iš jų lovio mistų tik paklusnieji, nuolankieji, kurie neretai buvo ir yra geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir dirbti, kad visada būtum sotus pats ir tavo šeimyna. Tad neatsitiktinai ir šiandieną daug kam pelnyti mokslo laipsnius ir vardus yra  darbo ir gyvenimo  prasmė ir esmė ir jie neretai patį mokslą paverčia konjunktūriniu žaidimu, o neretai ir patys jo dalyviai tampa paprasčiausiais karjeristais, linkę padlaižiauti visiems kas titulais ar pareigomis aukščiau.

Lietuviškos Lietuvos miražas

Atgimimo metais daug mokslininkų, dėstytojų, studentų buvo pasiryžę panaikinti   sovietmečio mokslo ir studijų sistemų, demokratinių teisių varžymą, atsisakyti disertacijų ir mokslo darbų rašymo rusų kalba ir kt. Beveik visos aukštųjų mokyklų bendruomemės organizavo  rinkimus į įvairių  padalinių tarybas. Visa tai sukrėtė daugelį vadovų, nors ir talentingus mokslininkus, bet įpratusius būti tik LKP CK, ministerijos valios vykdytojais. Sovietmečiu kartą papuolęs į nomenklatūrininkus, jeigu nenusikalsdavo partinei valdžiai, dažnai vadovaudavo vos ne iki mirties, neretai susikurdamas ir „nepakeičiamojo“ aureolę.

1990 m. kovo 10 d. savo darbą pradėjo ir naujai išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, kuri kitą dieną, kovo 11-ąją 22 val. 45 min., paskelbė, kad „atstatoma 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra vėl nepriklausoma valstybė“. 

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas.

1990 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą dėl Kauno politechnikos instituto ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto pertvarkymo į Vilniaus technikos ir Kauno technologijos universitetus. Naujieji universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos, mokslo įstaigos nuo 1991 m. vasario 12 d. vadovavosi pirmuoju nepriklausomos Lietuvos  studijų ir mokslo  įstatymu. Jame ypač buvo pabrėžiama nepriklausomos Lietuvos studijų ir mokslo institucijų autonomija, suteikiant jose visą aukščiausią valdžią bendruomenėms.

Bet vėlesniuose mokslo ir studijų  įsatymuose, ypač Lietuvai atsiveriant durims į ES, studijų ir mokslo institucijų bendruomenių vaidmuo vis labiau menkintas. Ir jau 2000 m. LR Seimo patvirtintuose universitetų statutuose pabrėžta, kad universitetuose “šeimininkai” yra ne jų bendruomenės, o Lietuvos Respublikos Seimas. Nuo tada ir žiniasklaidoje nustota diskutuoti dėl valstybės institucijų teisės kištis į universitetų veiklą.

Ir kituose teisiniuose aktuose jau buvo  tiesiai šviesiai  nurodyta, kad universitetų veiklos valstybinį valdymą vykdo tik Vyriausybės įgaliota ministerija, o patys universitetai turi teisę  tik teikti Vyriausybei pasiūymus, prašymus ar pan.  Taigi iš universitetų dar viduramžiais  skelbtos autonomijos, savarankiškumo neliko  nieko. Toks sprendimas reiškė  mokslo ir studijų pajungimą besikeičiančios politinės daugumos valiai – Seimui ir Vyriausybei ir  prieštaravo  mokslo objektyvumo nuostatoms.  Universitetų bendruomenėms  palikta veiklos laisvės tiek, kiek nuspręs  steigėjas – LR Seimas ir „Vyriausybės įgaliota ministerija“.

Buvo sumažintos ir universitetų tarybos, bet jei iki tol dar jas rinkdavo visi darbuotojai, tai nuo  2000 m. jau tik trečdalį skiria patys universitetai (senatai), o kitus tarybų narius skiria ministerija, iš jų dar trečdalį su rektoriaus pritarimu. Tad iš tikro tariamos  universitų savivaldos klausimus  sprendė tik ministerija. Vertinant universitetus  „demokratijos“ matu, pagal visų darbuotojų įtraukimą ir į studijų ir mokslo institucijų valdymą, nuo 2000 m. lyg sugrįžta prie TSRS okupacinių metų, kai viską nuspręsdavo valdžia –  LKP CK ir ministrai, o nepriklausomoje Kovo 11- osios Lietuvoje – valdančiosios partijos ar jų koalicijos vadai.

Universitetų bendruomenėms palikta teisė vykdyti „ponų“ valią. Tai didelis žingsnis atgal  lyginant ir su Vasario 16 – osios Lietuva, su tuometinio VDU ir kitų aukštųjų mokyklų ir mokslo institucijų turėtomis teisėmis. Pagal tarpukario VDU statutą į universiteto tarybą įeidavo visi profesoriai, docentai, o taip pat visi kiti darbuotojai su patariamuoju balsu. Tad, sakysime, 1932 m. VDU taryboje sprendžiamąjį balsą turėjo 111 darbuotojų. Ir niekam neateidavo į galvą, kad tarybos narius kaip ir jų sprendimus turėtų „patvirtinti“ ministerijos klerkai ar net Prezidentas, nors šiandieną kai kurie istorikai ir skelbia, kad nebuvę demokratijos.

Tuomet ir aukštosiose mokyklose bei mokslo įstaigose būta nuostatos, kad visi bet kokias pareigas einantys daruotojai privalo turėti teisę dalyvauti ir tos įstaigos, kurioje dirba, valdyme.

Stiprėjant nepriklausomai Lietuvai vis labiau tirpo ir studijų bei mokslo institucijų bendruomenių demokratinės teisės, mokslo darbuotojai tapo lyg visiškai beteisiais, neginami  profsąjungų, o amžinai dirbantys tik pagal “laikino darbo” sutartį, kuriai pasibaigus (kadencija  iki 5 metų) atleidžiami be jokių išeitinių pašalpų, o ar galės toliau dirbti, gavę iš norinčiojo daugybę popierių, nusprendžia mokslo ar studijų institucijos vadai. Žinoma, jiems tai labai patogu, kad atsikračius ne tik negabiais ar tinginiais, bet ir nepaklusniais ar galimais konkurentais.

Teisė – vykdyti

“Eiliniai” mokslo ir studijų bendruomenės nariai beveik neteko teisės rinkti Lietuvos mokslo tarybos. Pirmuose 1991 m. liepos 19 d. tuometinės LR Aukščiausiosios Tarybos patvirtintuosetos tarybos nuostatuose buvo nurodyta, kad „Lietuvos mokslo taryba – savarankiškai veikianti mokslo ir studijų savivaldos institucija (…)“. 

Buvo numatyta, kad iš 36 Tarybos narių 24 renka patys Lietuvos mokslininkai tiesioginiais rinkimais, o kitus (12) iš švietimo, kultūros, ūkio, politikos ir visuomenės veikėjų skiria Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Ir tokių rinkimų būta bene trejetą kartų, kol …vietoje jų  įteisintas skyrimas. Švietimo ir mokslo ministrui buvo suteikta teisė skirti net LMT pirmininkus. Nors vėlesniuose mokslo ir studijų įstatymuose ir toliau čiulbėta, kad universitetai turi “LR Konstitucijos garantuojamą autonomiją”, bet pagal tuos pačius teisinius aktus “aukščiausias organas” – taryba privalo tik “… vykdyti  universitetų steigėjų  funkcijas”, kitaip sakant, vykdyti valdžios nurodymus.

Negana to, nuo 2011 m. ir universitetus pavertus „viešosiomis įstaigomis“, visais klausimais juose sprendžiamas žodis ėmė priklausyti tiems, kas ir daugiau skiria lėšų. O kadangi po įstojimo į ES daugiausia lėšų galima tikėtis iš užsienio fondų ir firmų,  tapo ir  “politiškai kenksminga” aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų dokumentuose, kaip ir gyvenime, minėti tokias sąvokas, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, dėl kurių dorieji lietuviai amžiais liejo kraują, kentėjo lageriuose ir kalėjimuose. Vykdyti tik piniguočių užduotis kaip ir universitetų “aukščiausiojo valdymo organo” – tarybų nariai turi įsipareigodami pasirašyti, kad “sąžiningai atliks Mokslo ir studijų įstatyme numatytas funkcijas.” Kitaip sakant, privalo pasižadėti būti tik klusnūs  steigėjų sarginiais šuneliais.

Beje, tas svetimų valstybių kapitalistų fondų skyrimas finansinių paramų tik jų pasirinktoms Lietuvos  aukštosiosms ar mokslo įstaigoms, ar už jų nurodytų problemų sprendimą,  nesuderinamas su Lietuvos Konstitucija, yra grubus lietuvių Tautos kaip suvereno ir jos nepriklausomo valstybingumo pažeidimas. Kas geriau už pačios Lietuvos suvereną ir jo išsirinktąją valdžią gali žinoti kiek ir kokius specialistus rengti ar kokius tyrimus vykdyti. Tačiau daugelis studijų ir mokslo valdininkų, kaip ir mūsų aukščiausioje valdžioje įsitvirtinę svetimųjų užpakalių laižytojų dirigentai, sutiktų ir Gedimino pilį perkelti į Briuselį, jeigu tik kas už ją  daugiau eurų ar dolerių  pasiūlytų.

Kalbėta, bet negirdėta

Apie daugelio studijas ir mokslą reglamentuojančių juridinių aktų svetimumą nepriklausomai  Lietuvai  ir jos kūrėjai – lietuvių tautai kalbėta 2010 m. gegužės 5 d. LR Seime organizuotoje Mokslotyros instituto  konferencijoje – diskusijoje, kurioje dalyvavo ir daug Seimo narių, studijų ir mokslo, švietimo institucijų atstovų, mokslininkų. Dalyviai priėmė nutarimą, kuriame reikalavo, kad Seimas ir Vyriausybė pakeistų galiojančius teisinius aktus ir grąžintų mokslo ir studijų institucijų bendruomenėms sprendžiamojo balso teisę, taip pat, kad mokslo rezultatai būtų  vertinami ne pagal straipsnių skaičių pirmiausia užsienio leidiniuose,  o pagal pačių tų rezultatų naujumą, reikšmingumą Lietuvos, ES ir pasaulio mokslo pažangai. Buvo pasmerkta ta begalybė visokiausių mokslą ir švietimą kontroliuojančių įstaigų pristeigimas,  kuriuose dirbančių “valstybės tarnautojų” skaičius daugiau kaip 4 kartus viršija TSRS okupacijų metais  švietimą ir mokslą valdančiose įstaigose dirbusiųjų skaičių.

Nutarime taip pat akcentuota, kad mokslo ir studijų sistema turi ne tik rengti gerus specialistus, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus, asmenybes, kad mokslo organizavimo ir valdymo sistema, ją reglamentuojantys teisės aktai turi pirmiausia skatinti mokslininkus spręsti aktualiausias lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai  problemas ir kad mokslininkų bendruomenės turi būti svarbiausios sprendžiant mokslo politikos klausimus, analizuojant mokslo problemas ir problemas, susijusias su lietuvių tautos ir Lietuvos nepriklausomybės, demokratijos stiprinimu ir visuomenės gerovės kėlimu.

Mokslo pažanga yra  sparčiausia tik esant demokratinei jo organizavimo ir valdymo sistemai, dar, žinoma, skiriant pakankamai lėšų. Dėl jų trūkumo daugelis mokslo,  studijų institucijų, neturinčios minėtų vertybinių įsipareigojimų – darbo lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos labui, sutiktų, kaip sakoma, “eiti obuoliauti ir su pačiu velniu”, jei tik gautų  pakankamai  pinigų. Tad ir daugelis universitetų, kaip ir kitų aukštųjų mokyklų ir tesirūpina tik savo “firmos”, o ne tautos ar visos Lietuvos reikalais.

Kita vertus, ir pačiuose įstojimo į ES teisiniuose aktuose irgi ignoruotos ir ignoruojamos  nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos suvereno – lietuvių tautos  teisės. Nors Respublikos Konstitucijoje ir nurodyta, kad visa valdžia priklauso Tautai, o Seimas, Prezidentas, Vyriausybė tik vykdo jos valią, tačiau visa tai lyg paneigia po įstojimo į ES  priimtuose Lietuvos Konstitucijos papildymuose ”Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje”, ten  nurodyta, kad ES nutarimai ir įstatymai “turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus” (2004 07 13. Nr.IX – 234).

Beje, buvusiai ES narei Anglijai niekas net neišdrįso pasiūlyti priimti bent panašaus įstatymo, kad ES teisiniai aktai būtų viršesni už Anglijos. Bet Lietuvos suvereno valia – niekis. Už ją nusprendžia kiti. Suprantamiau būtų, kad ir tie renkami iš Lietuvos 11 europarlamentarų būtų  kaip Lietuvos Seimo valios perdavėjai ir, jei ES narės – valstybės, didelės ar mažos, turėtų po lygiai sprendžiamų balsų, tuomet gal ir būtų galima kalbėti apie demokratinę ir ES valdymo sistemą. Tad neatsitiktinai nemažai kas sako, kad TSRS okupuota Lietuva Maskvoje turėjo svaresnį balsą, negu nepriklausoma Lietuva Briuselyje: tuomet be TSRS Aukščiausios tarybos dar buvo ir Tautybių taryba, kurioje „sąjungininkėms respublikoms“, didelėms ar mažoms,  atstovavo  po vienodą deputatų skaičių.

Lietuvos mokslininkai neturi  ištirpti „vieningoje ES erdvėje“ (kaip TSRS okupacijos metais – „vieningoje TSRS“, „vieningoje tarybinėje liaudyje“), o privalo būti atsakingi ir iniciatyvūs lietuvių tautos ugdytojai ir stiprintojai.

Lietuva, būdama aukšto mokslingumo ir kultūros šalis, prisidės ne tik prie ES, bet ir prie viso pasaulio pažangos. Perėjimas nuo valstybinių prie „seiminių“ (VšĮ) universitetų – tai žingsnis atgal sprendžiant studijų bei mokslo veiksmingumo didinimo klausimus. Universitetai turi dirbti žvelgdami į amžinybę pro savo Tautos ir nepriklausomybės prizmę, o seimai, vyriausybės, juos valdančios partijos – įvairių politinių, dažnai trumpalaikių, žaidimų rezultatas. Tad ir „viešosios įstaigos“ savo esme labiau tinka tik batų ar liemenukų siuvimo  įmonėms, bet ne universitetams, kurių steigėjai ir globėjai tegalėtų būti tik lietuvių Tauta ir jos sukurtoji nepriklausoma Lietuvosvalstybė.

Tad tik kaip pasityčiojimą iš Tautos – nepriklausomos Lietuvos šeimininkės galima laikyti žiniasklaidoje skelbimus apie kažkokių svetimšalių, nemokančių nei lietuvių kalbos, nei prisiekusių ištikimybe Lietuvai dalyvavimą rektorių rinkimo konkursuose. Tik savimi besirūpinanti valdžia gali leisti, kad Tautos ir Valstybės ateities kūrimo centrams – universitetams leisti  vadovauti atėjūnams. Tas pasakytina ir apie pasidavimą svetimšalių diktatui, kokias studijų ar mokslo institucijas steigti ar ką tirti.

Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo visi universitetai buvo užsimoję rengti ne tik gerus specialistus, bet ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos patriotus. Tačiau  tai  sunkiai įmanoma pavertus universitetus į “įmones”, kuriose svarbiausiu veiklos tikslu tampa pinigai. Nepaisnt tų baisybių, kurias daugeliui teko patirti TSRS okupacijos metais, bet tada tik iš valstybės biudžeto buvo finansuomos visos švietimo, sveikatos, kultūros, studijų ir mokslo institucijos ir niekam neateidavo į galvą svarstyti apie ekonominį  jų veiklos  efektyvumą, apie “lovų užimtumą ligoninėse” ar pan.

Taip, daugelis tų įstaigų buvo aprūpinama nepakankamai, bet tada ir nuošaliausio kaimo  vaikams nereikėjo kasdieną trenktis kelias dešimtis kilmetrų iki mokyklos ar susirgusiam – į rajono ar  srities centrą: vos ne kiekvienoje apylinkėje buvo mokykla, poliklinika ar  “sveikatos punktas”, biblioteka, kultūros namai ir kt.

Tačiau atkuriant Nepriklausomybę buvo skubama atsisakyti nuo visko, kas buvo „tarybiška“, neretai, kaip  sakoma, išliejant  vandenį  kartu su  kūdikiu,  užmirštant, kad ir dėl Nepriklausomybės buvo kovota, kad Lietuvoje neviešpatautų atėjūnai, kad būtų galima laisviau ir geriau gyventi, kad švietimas, mokslas, kultūra būtų lietuviški ir pirmiausia tarnautų lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvai.

Be valstybinių aukštųjų mokyklų, Lietuvoje veikia nemažai ir nevalstybinių, kurių steigėjais – atskiri kapitalistai ar jų firmos dažniausiai iš užsienio valstybių (ne visada ir nurodomi  tikrieji finansuotojai). Beveik visų tų nevalstybinių universitetų teisiniuose aktuose nėra net užuominų, kad jie rengia specialistus nepriklausomai Lietuvai, kad ugdo nepriklausomos Lietuvos valstybės patriotus. Beveik visuose juose mokoma lenkų, anglų kalbomis, nors tuo pažeidžiamas ir konstitucinis reikalavimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje studijų, mokslo kalba – valstybinė lietuvių kalba,  kad mokslo ir studijų misija – prisidėti prie  nepriklausomos Lietuvos stiprinimo.

Tačiau tie nevalstybiniai universitetai “uabai”, tai – daugiausia tik biznio įmonėlės, kuriose pelnomasi vietoje “sasiskų” gamybos iš standartizuotų “priedų kompiuteriams” – specialistų išleidimo. Tos įmonėlės daugiausia užsienio valstybių kapitalo išlaikomos – tai  priminimas, kad tokia valstybė kaip dabartinė Lietuva gali būti be jokio didesnio triukšmo nupirkta su visa žeme, statiniais, studijomis lyg feodalizmo laikais, kada prekiauta dvarais net su visais juose dirbusiais baudžiauninkais.

Kadangi TSRS ir jos „bloko“ aukštosios mokyklos ir jose besimokantys studentai sudarė daugiau negu  pusę  visos Vakarų Europos studentijos, tai, ryškėjant TSRS ir jos “bloko” griūčiai, buvusių „tarybinių respublikų“ nepriklausomo valstybingumo atkūrimui Europos Sąjungos ir kitų Vakarų valstybių ideologai, mokslininkai ėmė rengti projektus, kaip reikėtų pertvarkyti  ištrūkusių laisvėn iš „vieningos TSRS erdvės” buvusių „tarybinių respublikų” studijų ir mokslo institucijas ir įjungti jas į “vieningos ES” – vakarietišką sistemą.

Lietuvos studijų ir mokslo “suanglinimas”

1989 m. birželio 19 d. į seniausią Europoje Bolonijos universitetą (įkurtą 1088 m.) sukviesti  Europos šalių švietimo ir mokslo ministrai, atsakingi už studijas ir mokslą (tarp jų dar tarybinių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos), pasirašė konvenciją, kurioje iš esmės siekta įjungti visas nacionalines aukštojo mokslo sistemas į „bendrą Europos aukštojo mokslo sistemą”. Vėliau prie Bolonijos deklaracijos prisijungė naujų valstybių ir jų skaičius siekia 45.

Buvo pasirašyta daug kitų dokumentų – dėl diplomų lygiateisiškumo, įgytos kvalifikacijos, mokslo laipsnių ir vertinimo kriterijų vienodumo ir kita. Nepaisant daugelio tų nutarimų pažangumo, savo esme beveik visi jie vertė aukštąsias mokyklas ir mokslo institucijas kurti ir “vieningą” valdymo sistemą. Pavyzdžiui, Europos Komisijos 2010 m. kovo 3 d. Briuselyje  komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“, skyriuje „Rezultatų siekti tvaresniu valdymu“ nurodoma, kad „vieningai erdvei Europoje“ 2020 m. bus reikalingas tvirtas valdymo pagrindas.

 Nors visi minėti ir neminėti “vieningo mokslo, studijų” sistemos kūrimo dokumetai buvo ir tebėra rekomendacinio pobūdžio, bet Lietuvos mokslo ir studijų valdininkija ėmėsi juos uoliai įgyvendinti, pirmiausia “suanglinant” mokslą ir studijas, nes tada įvairūs  kapitalistų fondai lengviau sutikdavo ir sutinka skirti  lėšų planuojamiems tyrimams ar naujoms studijoms.

“Aktyviai  dalyvauti kuriant vieningą  Europos mokslinių tyrimų erdvę…“ –  imta nurodinėti beveik ir visuose Lietuvos Vyriausybės nutarimuose. Tam tikslui, greitesniam “įsijungimui”  įkurta visokiausių studijų ir mokslo vertinimo, stebėsenos, analizės centrų, biurų, departamentų, tarybų. Juose, kai kuriais duomenimis, “valstybės tarnautojais” yra daugiau   penketas šimtų panelių ir bernelių, kurių nemaža dalis neparašę net menkiausio mokslinio straipsnelio ar dėstę kokį nors kursą, bet užtat gavo teisę mokyti,  nurodinėti ir vertinti tuos, kurie po keleta dešimtmečių dėstę, pasiekę reikšmingų mokslo rezultatų.

Kadangi Lietuvos valdžia tiems centrams, biurams ir kitiems studijų ir mokslo valdinimkams suteikė teisę kviestis ir “ekspertus iš užsienio”, tai jie ir kviečiasi dažniausiai vis tuos pačius, neretai net ir mokslo laipsnių ar pedagoginių vardų neturinčius, tad neretai Lietuvos universitetų trečiakursio kursiniai darbai yra aukštesnio mokslinio lygmens už tų “ekspertų”, nors jiems iš valstybės biudžeto ir sumokami tūkstančiai eurų.

Apskritai dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug studijas ir mokslą stebinčių, vertinančių, kontroliuojančių „valstybės tarnautojų“, kaip šiandieninėje Lietuvoje. Ir daugelio jų balsas tegu ir nemokšiškas, bet neretai nusveria, egzistuos toliau ar ne viena ar kita studijų ir mokslo institucija, bus dėstomi vieni ar kiti dalykai, o svarbiausia, kam ir kiek atiteks lėšų iš įvairių ES ar kitų tarptautinių fondų, pagaliau, kiek išmani bus pasirinkta „tarptautinė“ ekspertų komisija įvertinti, kas padaryta ir daroma ir, žinoma, kokią vietą viena ar kita institucija užims ir “reitingų lentelėse”.

Atradimų praradimas

1990 m. nepriklausomybę išsikovojusi Lietuva pagal santykinį darbuotojų mokslo tyrimo institucijose skaičių viršijo ES vidurkį, o 2015 m. jau atsiliko ir sudarė apie 0,84 proc., nors kasmet daugėjo baigusiųjų aukštąsias mokyklas ir besimokančių doktorantūroje bei apgynusiųjų disertacijas. Lėmė, matyt, emigracija: kaip niekada dar istorijoje tiek daug jaunų mokytų lietuvių paliko Lietuvą ir išvyko tikėdamiesi svetur geresnio gyvenimo. Lietuva vis labiau tampa turtingųjų, didžiųjų valstybių rėmėja, nemokamai teikdama joms aukščiausios kvalifikacijos specialistų.

Kita vertus, nemažai tyrėjų veržiasi dirbti Vakarų Europos universitetuose ir kitose tyrimo įstaigose ne tik dėl geresnio atlygio, bet ir geresnių tyrimams sąlygų. Jas pagerinti tikėtasi pagal ES projektus pradėjus ir Lietuvoje steigti studijas, mokslą, gamybą apjungiančius susivienijimus – slėnius, integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus.

Tiesa, panašių bandymų būta ir TSRS okupacijos metais. Apie 1980 m. Lietuvoje, kad „įgyvendinus TSKP CK nutarimus“, buvo pradėti steigti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų, įmonių susivienijimai. Tačiau ženklesnių darbų jie nenuveikė ir pirmiausiadėl to, kad turėjo veikti pačių susivienijimą sudarančių įstaigų lėšomis.  Kita vertus, mokslininkai, dėstytojai, gamybininkai norėjo patys spęsti, kam ką perduoti, diegti ar kaip studijas tvarkyti. Tad tie susivienijimai tapo lyg ir nereikalingais antstatais, ribojančiais ir tyrėjų, ir gamintojų savarankiškumą. Tad ir po triukšmingų tų susivienijimų įkūrimo, po keletos metų jie iširo ir niekas apie juos nebeprisimindavo.

2007 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) kūrimo ir plėtros koncepciją“, o po poros mėnesių, birželio 5 d., LR Švietimo ir mokslo ministras patvirtino ir „Integruotų mokslo, studijų ir verslo centrų (slėnių) plėtros viziją ir slėnių plėtros programų projektų atrankos ir vertinimo aprašą“. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje buvo įkurti penki “slėniai” – „Saulėtekio“, „Santaros“, „Santakos“, „Nemuno“ ir „Jūrinis“. Tai turėjo būti lyg JAV ir kai kuriose kitose valstybėse įkurtų universitetų, aukštųjų technologijų ir verslo susivienijimų  imitacijos. Nuo 2008  iki 2015 m. jiems Lietuvoje buvo išleista daugiau kaip ketvitadalis milijardo eurų, daugiausia iš ES struktūrinių fondų, bet ar patenkins  jie lūkesčius,  bus galima spręsti tik apie  2017–2018 m. Nors jau 2016 m. apie tuos slėnius beveik nustota kalbėti ir rašyti.

„Tarptautiškumo“ pražūtingumas

Atkūrus Nepriklausomybę, o ypač Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, vertinant studijų ir mokslo institucijas, taip pat skirstant joms biudžeto ir  įvairių europinių fondų lėšas, vis labiau sprendimus ėmė lemti mokslo valdininkų sukurtas rodiklis – studijų ir mokslo  „tarptautiškumas“. Tiesa, sovietmečiu buvo panašus „proletarinio internacionalizmo“ (rusinimo tempą atspindintis) rodiklis. Jo  esmė: kiek studijų institucijose yra rusiškų grupių, kiek dalykų dėstoma rusiškai, kiek dėstytojų ir studentų yra iš kitų „broliškųjų respublikų“ ir kiek mokslo darbų, mokslo žurnalų leidžiama „didžiąja rusų kalba“ir pan.

Dabartinio „tarptautiškumo“ rodiklio esmė – tai studijų užsienio kalba (programų užsienio kalba) lygmuo, studentų ir dėstytojų iš užsienio skaičius, dalyvavimas „mainų“ programose, t. y. kiek lietuvių studentų ir dėstytojų vyksta į užsienio universitetus vieno semestro ar ilgesnėms studijoms, darbui ir kiek atvyksta iš užsienio ir pan. Tai iš dalies naudinga, nes padeda pažinti užsienio studijų ir mokslo institucijų  darbą, pramokti kalbų ir pan. Tam tikslui  iš ES  fondų yra skiriama nemažai lėšų. Gaila, kad pagal tarpuniversitetines ir valstybines  mainų programas svetimšaliai, atvykę į Lietuvos universitetus nebemokomi lietuvių kalbos, o ir paskaitos jiems skaitomos  anglų ar kitų didžiųjų valstybių kalbomis.

Tuo tarpu lietuviai nuvykę į užsienio valstybes, dažniausiai  mokomi tik tų šalių valstybinėmis kalbomis. Tiesa, po Nepriklausomybės (1990 m.) atvykę studijuoti užsieniečiai buvo  mokomi lietuvių kalbos, o tik  pramokę jos studijavo kartu su lietuviais studentais. Bet greitai pagal ES ir savų mokslo ir studijų valdininkų rekomendacijas atsisakyta mokyti lietuvių kalbos ir pereita prie studijų svetimšaliams organizavimo daugiausiai anglų kalba. Jos vartojimo mastas, kaip sovietmetyje rusų, ir tapo  vienu svarbiausiu „tarptautiškumo“ rodiklio sudedamųjų dalių, lemiantis ir lėšų gavimą iš  įvairių ES fondų. Tad studijų ir mokslo institucijų vadovai net ėmė lenktyniauti dėl didesnio savos institucijos „tarptautiškumo”. 

Sovietmečiu lietuviams svetimšaliais buvo ir rusai. Kremlius ir jo patikėtiniai dėjo nemažai pastangų, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose būtų kuo daugiau paskaitų skaitoma rusiškai ir būtų sudaromos atskiros rusiškai studijuojančiųjų grupės. Tokiose grupėse besimokančiųjų skaičius 1985 m. sudarė apie 15 proc. visų Lietuvos studentų.

2015 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojantieji anglų, lenkų, vokiečių kalbomis sudarė jau apie 18 proc. visų Lietuvos studentų. Žinoma, TSRS okupacijos metais gausinti studijuojančiųjų rusiškai siekta, kad pavyktų surusinti Lietuvą. Bet tuos, kurie tam sudarydavo sąlygas, lietuviai patriotai įvardindavo niekšais – išdavikais. Dabar “suanglintojai” dažniausiai įvardijami Lietuvos patriotais, “rusų grėsmės” griovėjais. Beje, ir buvę mūsų broliai prūsai – mažalietuviai, prieš galutinai užtrokšdami germanų gniaužtuose, juos laikė “savais”, o  “svetimšaliais” jau savo brolius lietuvius iš kitos Nemuno pusės. 

Kovo 11 – osios Lietuvoje, atrodo, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kas būtų rimčiau panagrinėjęs “tarptautiškumą”, kaip ir vykdyto lenkinimo, vokietinimo, rusinimo, kas lėmė ir lemia, kad lietuviai taip lengvai pasiduodavo ir pasiduoda svetimo užkratui, kaip ir šiandieną,  kad net tituliaučiausi mokslininkai, lyg kaip naktį peteliškės skrendančios į liepsną – “tarptautiškumui”. Aklai vykdo “nulietuvinimo” politiką ir didelė dalis mūsų žiniasklaidos, kuri gal tik už pinigus ir sutiktų rimtai panagrinėti švietimo, studijų, mokslo politikos pražūtingumą mūsų, lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai.

Negalima pasigirti ir mūsų buvusiais politiniais kaliniaiais, tremtiniais, kurie lyg ir nesuvoktų to pavojaus, kurį kelia “suanglėjimas”, studijų, mokslo pavertimas tarptautinių monopolijų tarnais ir  savo patriotizmą dažniausiai tebedemonstruoja smerkimais tik jau seniai nukaršusių buvusių sovietinių “raudonųjų”.

TSRS okupacijos metais skatintas Lietuvos aukštųjų mokyklų ir mokslo tyrimo institutų bendravimas  su TSRS atitinkamomis institucijomis. Leista ir šiek tiek pabendrauti su „socialistinėmis“ ar „liaudies demokratijos“ šalimis – Lenkijos, Čekoslovakijos, Vokietijos demokratinės respublikos, Vengrijos ir kai kurių  kitų studijų ir mokslo institucijomis. Tačiau  kadangi ES  „tarptautiškumas“ labiausiai apmokamas  eurais, tad ir nepriklausomoje Lietuvoje per porą dešimtmečių pasiekta tiek, kiek sovietmečiu per ketvertą dešimtmečių -1985 m. apie 85 proc. Lietuvoje leidžiamų technikos, gamtos, fizikos ir matematikos mokslų žurnalų spausdinti rusiškai, o Kovo 11- osios Lietuvoje jau tiek spausdinta po 20 nepriklausomybės metų, bet angliškai. Tik tai aiškinat panašiai, kad tai būtina, jog lietuvių darbai taptų žinomi pasauliui, kad būtų sukurta „vieninga“ ES mokslo ir studijų erdvė (TSRS okupacijos metais, kad rusų kalba esanti  tarptautinė mokslo kalba, kad būtina sukurti „vieningą TSRS“ ir pan.).

Kai neseniai vienas profesorius iš Londono sužinojo, jog Lietuvoje yra toks rodiklis kaip „tarptautiškumas“, kad verčiama mokslo darbus skelbti ne valstybine kalba ir tik nurodytuose leidiniuose, stebėjos klausdamas: tai ką, neveikia pas jus prokuratūra, jei leidžiama taip  savivaliauti mokslo valdininkams, menkapročiams vadovams, neišmanėliams politikams? O gal jūsų tauta – suverenas atsisakė savo teisių? Tai negali būti nepriklausomoje, laisvoje valstybėje …

ES bus „vieninga“ ir galinga, jei kiekvienas jos narys – valstybė, kiekviena tauta  stengsis plėtoti  savo mokslą, ūkį, kultūrą, bus lygiu partneriu ir lygiateisiu,  žmonės jausis savo tėvų ir protėvių žemių šeiminkais ir visuose lygmenyse bus vartojama ir gerbiama pirmiausia jų kalba.

Tautos ir nepriklausomos valstybės slenka pražūtin, kai švietime, moksle, kariuomenėje ir diplomatijoje nustojama vartoti savo kalbą, kai nebeturi savo nacionalinės valiutos, kai leidžia savo teritorijoje įsikurti svetimų, didesnių valstybių karinėms bazėms, parduoda ar dovanoja savo žemes svetimšaliams, nes  kartu su tuo  pamažu prarandama ir tautinė savimonė. O be jos neįmanomas ir nepriklausomas valstybingumas.

„Zimagoriškas” atskirų pasaulio galingųjų užsakymų vykdymas dar nesukuria ir „nacionalinio mokslo“ ar jo atskirų krypčių ir mokyklų. Jos subręsta ir sutvirtėja, jei tyrimais pirmiausia siekiama prisidėti prie savo tautos, valstybės pažangos. Jau nuo seno sakyta: tai, kas naudinga, reikšminga Tautai ir jos sukurtai valstybei, tai naudinga ir reikšminga ir visam pasauliui ir tampa „tarptautiška“. Bet jei to nėra, jei užsiimama tik mokslo imitacija, tuomet ypač slopinamas tautiškumas,  tuomet minioms kvailinti ar dėl savo ononizminių polinkių patenkinimo ir sukuriami tokie rodikliai, kaip  „tarptautiškumas”, nepaisant, kad tikras mokslas savo esme ir yra tarptautinis. 

O tai, kad vieniems ar kitiems tyrimams gaunama lėšų iš tarptautinių firmų ir jų fondų, dar nei pačių tyrėjų, nei jų darbo nepaverčia „tarptautiniais“. Kita vertus, tvirtos „nacionalinių“ ar „tarptautinių“ mokslų kryptys bei mokyklos susiformuoja tik po daugelio metų atkaklaus ir daugelio tyrėjų darbo. Tačiau trumpalaikė  fondų finansinė parama, jei ir galėtų  padaryti „proveržį“, sakysime, batų siuvyklose, bet mokslui reikia ne tik atkaklaus pasišventėlių darbo, bet ir ilgalaikio ir pastovus to jų darbo finansavimo. Reikalingos ir pirmiausia tokios tyrimų kryptys, kurios garantuotų Tautos ir jos Valstybės išlikimą, jei ir, sakysime, žlugtų ES.

Atskirų kapitalistų įmonių pastatymas ar gavimas lėšų atskirų mokslo problemų ar jų  klausimų  sprendimui, gali duoti tik trumpalaikį efektą, kokį kadaise buvo patyrusios Afrikos, Azijos tautos jas kolonizavus Europos galingiesiems. Neliko jų, kolonizatorių, ir toms tautoms teko ir tenka vos ne nuo nulio viską pradėti, kad sukūrus savo nepriklausomas valstybes. Tarpukario Lietuvoje mokslą ir ūkį pirmiausią stengtasi ugdyti taip, kad pavertus Lietuvą tikrai nepriklausoma nuo užsienio valstybių įnorių. Tada Lietuvoje nebuvo tokių įmonių, kaip, sakysime, Kovo 11 – osios Lietuvoje svetimšalių valdomų bankų, kurie tik čiulpia iš Lietuvos ir  beveik nieko neprisideda prie ūkio, švietimo, mokslo, kultūros plėtotės.

Lietuvis – šeimininkas

Lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos ilgaamžiškumą, o taip pat emigracijos sumažinimą  galėtų garantuoti ir lietuviška žemė. Griežtai uždraudus ją pardvinėti sveimšaliams, apribojus vietinių „žemgrobių“ plotus, likusią išdalinus jaunoms lietuvaičių šeimoms, be abejonės, sumažėtų ir emigracija, nes kai žmogus turi ką savo, brangaus, jis tai saugo ir nepalieka, kad ir kaip sunku būtų. Besikurianti Vasario 16 –osios Lietuva kaip tik ir ėjo tokiu keliu – tūkstančiams savanorių, buvusiems bernams ir bežemiams  išdalino didelę dalį  bajorų ir dvarininkų valdytų žemių, teikė naujakuriams paramą ūkių statyboms, stengėsi ir smulkiausius gamintojus įtraukti į akcines bendroves, kooperatyvus, kad krašte kuo mažiau liktų žmonių be „nuosavybės“.

{Bus daugiau)

2016.07.04; 05:33