Vienas iš labiausiai šių eilučių autoriui Gintarui Visockui nepatikusių lietuvių rašytojų romanų – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai turėjau įdomų pokalbį su europarlamentaru Algirdu Saudargu. Kalbėjomės jo biure Vilniuje užtektinai sudėtinga tema – apie Europos Sąjungos praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau dabar noriu pacituoti tik tai, ką europarlamentaras atsakė į mano klausimą dėl galimo lietuvių tautos išnykimo ES erdvėse ir platybėse.

Europos Parlamento narys tvirtino, kad minėti klausimai – ar lietuviai ištirps ES – neatlaiko jokios kritikos, nes padiktuoti vadovaujantis siaurais, egoistiniais interesais. ES buvo sukurta ir dabar plečiama, tobulinama ne tam, kad rūpintųsi lietuvių tautos išlikimo tema. Pono A. Saudargo įsitikinimu, lietuvių tautai iškylančius pavojus įveikti turi … pati lietuvių tauta. Jei lietuvių tauta išskydusi, nusilpusi, kaltinti reikia ne Briuselį, ne Strasbūrą.

Algirdas Saudargas, europarlamentaras. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Mūsų tautos išlikimo ir tvirtybės reikalais dera rūpintis Vilniuje. Tvirta, veržli, pasitikinti savo jėgomis, saugojanti istorinę atmintį tauta išliks ir labiau federalizuotoje, ir mažiau griežtoje ES. Europos tvarsčiais lietuvių tautos žaizdų nesutvarstysi.

Maždaug toks buvo pono A. Saudargo atsakymas. Šio straipsnio autoriui nieko kito nebelieka, kaip tik pritarti – užsispyrusi, ambicinga, turinti didelių tikslų tauta išliks bet kokiomis sąlygomis. Akivaizdu ir tai, kad dėl nusilpusio lietuviškumo pirmiausia reikia kaltinti save, nes aplinkinių kaltinimas – neperspektyvus užsiėmimas.

Ir vis dėlto lietuvių tautai per pastaruosius du dešimtmečius kažkas nutiko. Ją sunku atpažinti. Vienokia ji buvo Atgimimo metais, kitokia dabar – pasitinkanti savo šimtmetį, 2018-uosius. Ją tarsi pakeitė. Bjaurioji ragana ją lyg užbūrė – gerą vaiką pavertė neklaužada.

Žinoma, privalu apsidrausti: negalima norėti, kad visi lietuviai brangintų lietuvybę. Tokį vieningumą atmeskime kaip primityvų, neperspektyvų, įmanomą tik žiaurios diktatūros sąlygomis. Tačiau paaiškinkite, iš kur atsirado tiek daug lietuvybę niekinančių lietuvių?! Kas juos tokiais pavertė, kas juos taip išauklėjo, kas juos pastūmėjo tokiai veiklai? Čia vėl įžvelgiu du aspektus. Jei nepriklausomoje Lietuvoje besityčiojančių iš visko, kas lietuviška – pradedant cepelinais ir baigiant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste ir Lietuvos partizanais, atsiranda natūraliai, – ne bėda. Matyt, Žemė vystosi pagal savo dėsnius, ir prieš vėją nepapūsi. Bet ar Jums niekad nekilo įtarimų, kad toks judėjimas nepanašus į natūralius postūmius – kažin kokia nematoma jėga nepalankius lietuviams procesus tarsi skatina, stiprina, didina?

Tokios mintys nepaliko ramybėje, kai Vilniaus Karininkų Ramovėje buvo pristatyta Kovo 11-osios Akto signataro, mokslininko dr. Vlado TERLECKO knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944 – 1953. Mitai ir tikrovė“.

Vladas Terleckas. Slaptai.lt nuotr.

Veikalo autorius buvo įsitikinęs, kad Lietuvos praeitis juodinama kryptingai, atkakliai, specialiai. Nes Lietuva ruošiama dvasinei kapituliacijai. Autorius pateikė keliolika ryškių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos partizanų juodinimo pavyzdžių. Kai kurie atvejai – šokiruojantys, sveiku protu nesuvokiami. Juolab kad Lietuva juodinama … mūsų pačių rankomis. Juodinimo darbų imasi ne svetimi, o savi – lietuvių istorikai, lietuvių žurnalistai, lietuvių rašytojai. Beje, šios misijos jie griebiasi noriai, entuziastingai. Jie akivaizdžiausiai vadovaujasi vienpusiu principu: negalima savos istorijos gražinti. O štai nepelnytai juodinti – ne tik pageidautina, bet ir būtina?

Ar daug Lietuvos niekinimo pavyzdžių buvo pateikta susirinkusiems į Vl. Terlecko knygos pristatymą? Įsidėmėkime. Vytautas Didysis – šunsnukis, Kęstutis – nevykėlis karžygys, Margiris – Pilėnų gynėjų žudikas, LDK – atsilikėlių, plėšikų, skurdžių kraštas, lietuvių liaudies dainos – niekam tikusios, Lietuvos partizanai – žiaurūs karo nusikaltėliai, rasistai, Vasario 16-ąją ir Vėlines būtina užgožti šv. Valentino ir Helovyno šventėmis, lenkai neokupavo Vilniaus, o lietuviai neteisėtai užgrobė Klaipėdos kraštą…

Kai visus piktybiškumus sudedi krūvon, kai prisimeni visų Lietuvą menkinusių ir tebemenkinančių istorikų, rašytojų, žurnalistų pavardes, kyla itin liūdna išvada. Ar ne per daug švelnu lietuvius vadinti išskydusia tauta? Mes mirštanti, sunkiai serganti, išsigimstanti tauta. Taip pat nėra tikslu teigti, jog lietuvių tauta ruošiama dvasinei kapituliacijai. Tai kad ji jau paruošta tokiai kapituliacijai, o mes net nepastebėjome, kada ir kaip tai atsitiko.

Lietuvą niekinančių renginių – vis daugiau ir daugiau. Štai neseniai Vilniuje buvo surengta mokslinė konferencija dėl Juzefo Pilsudskio asmenybės. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas savo tekste (iskauskas.lt) pastebėjo, kad minėtame renginyje, kuriame, beje, pirmuoju smuiku griežė oficialios Lenkijos organizacijos, J. Pilsudksis nebuvo traktuojamas kaip Vilnių okupavęs niekšas. Apie lenkinimo padarinius Vilniaus kraštui, apie lietuvių kančias lenkų okupacijos metais taip pat vengta kalbėti. Taigi sveiku protu nesuvokioma: Vilniuje įmanoma surengti Lietuvos sostinę okupavusį karininką teisinančią konferenciją? Kas tai, jei ne dvasinė lietuvių tautos kapituliacija?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Vienintelis džiugus šiandienos spindulėlis – taurus Izraelio ambasadoriaus Amiro Maimono žestas. Lietuvoje reziduojantis Izraelio politikas ne tik pagerbė legendinio Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę oficialiu vizitu, bet ir aiškiai pabrėžė, kad Izraelis vertina Lietuvos laisvės kovas, gerbia mūsų partizanus, o dviejų personų išpuoliai (turimi omenyje Rūta Vanagaitė ir Efraimas Zurofas) yra grynai jų asmeninis reikalas, niekaip neatspindintis oficialios Izraelio pozicijos. Taigi lemtingą atkirtį Lietuvos partizanų vadą šmeižusiems asmenims (Ramanauską-Vanagą sovietų saugumo agentu viešai išvadinusi rašytoja R. Vanagaitė vėliau atsiėmė savo teiginius ir pripažino klaidą, tačiau jos gyvenimo draugas Efraimas Zurofas lietuvį partizaną įtarinėjo prisidėjus prie žydų Holokausto bei žadėjo pateikti tokio nusikaltimo įrodymų, tik nepateikė) sudavė ne Lietuva, ne lietuviai, o Izraelis (tikėkimės, nuoširdžiai).

Taigi negaliu nepadėkoti Izraelio ambasadoriui Amirui Maimonui už viešą, oficialią, demonstratyvią pagarbą Lietuvos partizanams.

Bet tuo pačiu jaučiuosi suglumęs: mums, lietuviams, metų metais pataikavusiems tiek Vyzentalio centro vadovui E.Zurofui, tiek skandalingąjai rašytojai, turėtų būti labai gėda. Juk ilgokai šypsojomės tiems, kurie ne tik šmeižė Lietuvą, bet ir „neatspindėjo oficialios Izraelio pozicijos“. Nors mes tarsi nuoširdžiai manėme, kad nuolaidžiavimas zurofams ir vanagaitėms – privalomas, mat negalima erzinti Izraelio. Pasirodo, oficialusis Izraelis turi kitokią nuomonę nei efraimai zurofai.

Po Izraelio ambasadoriaus pareiškimų privalome tapti drąsesni.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2017.12.31; 05:30

Kokiu keliu eina šiandieninė Europos Sąjunga? Ar esama pavojaus, kad lietuviai ištirps ES erdvėje? Kokia nauda iš Rytų partnerystės programų? Kodėl į ES tempiama Rusijos karines bazes įsileidusi, svetimas žemes – Kalnų Karabachą – okupavusi Armėnija? Ar Briuselio ir Strasbūro biurokratams negaila Ukrainos?

Į Slaptai.lt portalo klausimus atsako europarlamentaras Algirdas SAUDARGAS.

2017.12.12; 05:00

Rugsėjo 8 d., 10:45 val., viešbučio Kempinski foje (Universiteto g. 14, Vilnius) rengiamas brifingas žiniasklaidai apie Europos ir Baltijos regiono saugumą su Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen. 

Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen - vokiečių karių apsuptyje.
Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen – vokiečių karių apsuptyje.

Ministrė į Lietuvą atvyks dalyvauti Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos, kuri yra didžiausia Europos Parlamente, vadovybės posėdį, vyksiantį rugsėjo 8-9 d. Vilniuje. Vokietijos gynybos ministre Ursula von der Leyen skaitys pranešimą Europos saugumo stiprinimo klausimu, diskutuos su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu.

Šio išvažiuojamojo posėdžio metu ELP frakcijos prezidiumas ir nacionalinių delegacijų vadovai posėdžiaus su jai giminingos TS-LKD frakcijos Seime atstovais. Susitikimo dalyviai su ekspertais aptars Europos ir Baltijos regiono saugumą, diskutuos apie ekonominį augimą, darbo vietų kūrimą bei lygių galimybių užtikrinimą.

Posėdžiui vadovaus ELP frakcijos lyderis Manfredas Weberis (Vokietija). Europos saugumo stiprinimo klausimu specialų pranešimą skaitys Vokietijos gynybos ministrė, Vokietijos Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) atstovė Ursula von der Leyen.

Posėdyje dalyvaus ir pranešimus Baltijos regiono saugumo tema skaitys Gabrielius Landsbergis, buvęs Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministras Aivaras Abromavičius bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime seniūnas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius.

Į posėdžio darbotvarkę taip pat įtrauktas susitikimas ir su Baltarusijos opozicinių jėgų atstovais, kurio metu Europos Parlamento nariai galės iš pirmų lūpų išgirsti apie padėtį kaimyninėje Baltarusijoje, rengiantis Parlamento rinkimams, vyksiantiems rugsėjo 11 d.

Šis posėdis Vilniuje – tai vienas iš reguliariai vykstančių ELP frakcijos prezidiumo susitikimų su nacionalinių delegacijų vadovais, kurių metu siekiama aptarti svarbiausias frakcijos politines gaires ir kartu formuoti frakcijos strategiją aktualiais politikos klausimais.

ELP frakcijai priklauso du atstovai iš Lietuvos – europarlamentarai Algirdas Saudargas (Lietuvos delegacijos ELP frakcijoje vadovas) ir Laima Liucija Andrikienė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt.

2016.09.08; 06:12

Ką reiškia kalbai „neišgyventi skaitmeninėje epochoje“? Kodėl ši grėsmė iškyla ne tik neturtingoms ir mažoms šalims, bet ir skandinavų valstybėms, kurios yra pasaulinės informacinių technologijų lyderės ir turi pakankamą ekonominį bei mokslo potencialą, kad neatsiliktų tokioje svarbioje srityje? Svarbiausia – ką reikia daryti, kad lietuvių kalba išvengtų šios grėsmės? O gal tai visai ne grėsmė, bet reklaminė išmonė europiniam finansavimui padidinti?

Vivos voco, mortuos plango, fulgura frango (Gyvuosius šaukiu, mirusius apverkiu, žaibus sulaužau) – tai tradicinis užrašas ant bažnyčios varpų, išpopuliarintas vokiečių poeto Friedricho Schillerio poemos „Varpo giesmė“, mums labiau žinomas iš Vinco Mykolaičio-Putino karo metų eilėraščio makabriškai sukeistu pavadinimu: „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apverkiu, mirusius šaukiu). Dar neapverktas, atrodo, liko tik žaibas…

Continue reading „FULGURA PLANGO“

zigmas_zinkevicius

Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris …

Reikia pasakyti, kad tarp daugybės kaltinimų man vyravo vienas tragikomiškas.

Nuostabą kėlė lenkų visuomenės nesiorientavimas Vilnijos kalbinėje situacijoje.

Rimti žmonės šaipėsi iš manęs dėl to, kad aš tvirtinu, jog didelėje Pietryčių Lietuvos dalyje šnekama ne lenkiškai, bet gudiškai (baltarusiškai), nors iš tikrųjų būtent taip ir yra, tai labai gerai žino lenkų kalbininkai.

Štai kaip buvo iš manęs šaipomasi: “Arba profesorius niekuomet nebuvo Vilniaus krašte, arba su nieku nekalbėjo, arba, pagaliau, neatskiria lenkų kalbos nuo gudų kalbos. Negalima būtų jam daryti tokių priekaištų, jeigu ne faktas, jog Zinkevičius yra lingvistas, be to, turintis didelį autoritetą” (Sztandar Mlodych, 1997 01 06). Kokia dezinformacinė demagogija!

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 2 )“

zigmas_zinkevicius

Lietuvių kalba tokia sunki, kad lenkai jos nepajėgia išmokti

Neseniai paskelbėme videointerviu “Kai aš buvau ministras” su akademiku Zigmu Zinkevičiumi. Buvo kalbama apie jo pastangas gelbėti lietuvybę Pietryčių Lietuvoje, kuri ten jau “kabėjo ant plauko”. Tuo metu visoje Lietuvoje “švietimas tebebuvo kryžkelėje”. Reikėjo pasiekti, kad mokykla ugdytų gimtojo krašto patriotus. Ministras ėmėsi šio kilnaus darbo, bet iškart pajuto didžiulį pasipriešinimą. Jėgos buvo nelygios, nes pagalius į ratus jam kaišiojo ir savi, ir svetimi.

Akademikas leido skelbti ištraukas iš knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje. Skelbiame pirmąją ištrauką. 

Continue reading „Prie lituanistikos židinio ( 1 )“