Valdovų titulatūros devalvacija bekaralmečiu

Stiprėjant nuožmiai pretendentų į Lietuvos didžiojo karaliaus sostą tarpusavio kovai, palaipsniui prasideda savavališkas titulų naudojimas, dažnai neatitinkantis realios padėties bei galios nei pagal paveldėjimo teisės hierarchiją, nei pagal realų Lietuvos karalystės sostinės Vilnius valdymą.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių (princų) tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisinė šio paskutiniojo  bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad pradžioje tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs. Kęstutis turėjo didžiojo karaliaus brolio teises ir savo paties paveldėtas teises į nemažą dalį etninės Lietuvos paveldo, tekusio jam nuo tėvo Gedimino.

Tolimesni įvykiai Lietuvoje visiems žinomi iš mokyklinių vadovėlių: Kęstutis kilniadvasiškai patikėjo neva priešmirtiniais Algirdo žodžiais apie Jogailos paskyrimą Didžiuoju karaliumi ir parėmė vyriausiąjį Didžiosios karalienės Julijonos sūnų.

Mums iš pat pradžių svarbu atkreipti dėmesį į Algirdo našlės Julijonos titulus, sutinkamus tuometiniose rašytiniose šaltiniuose. Jų, be abejo, nėra daug, kadangi našlė tėra buvusio Lietuvos Didžiojo karaliaus žmona, tačiau visi jie tuo labiau įdomūs ir svarbūs.

Vieni paskutiniųjų, dar Algirdui gyvam esant, liudijimai apie dinastijos titulus yra susiję su 1377 m. pradžios Vokiečių ordino karo žygiu iš Prūsijos į Lietuvą, kur jungtinė kariuomenė (apie 12 000 ) pasiekė Trakus ir Vilnių. Tame kontekste ordino Didysis magistras Vilniaus pilis gynusį Algirdą tituluoja „Didžiuoju karaliumi ir visos karalystės viešpačiu“ (Magnus rex Algard tocius Regni dominus), pridurdamas, kad kartu su juo apgulime buvo „jo žmona karalienė ir jo vaikai“ (cum uxore sua regina et liberis suis“).

Trakų pilį gynusį Kęstutį magistras vadina „Vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu“ (Principale principis Miliciae Litwinorum Kanstottthi).

Logiška būtų manyti, kad Jogailai atiteko ne tik sostas, bet ir tėvo titulas „Didysis Lietuvos karalius“.

Tačiau mums žinomoje, vienoje iš pirmųjų Jogailos ir Kęstučio kartu pasirašytoje 1379 m. sutartyje su Vokiečių ordino magistru Kniprode pats Jogaila prisistato vokiškai „aukščiausioju Lietuvos hercogu“ (Wir, Jagel, obirster herczoge der Littouwin), o Kęstutis Trakų hercogu (herczoge zcu Tracken). Kiek čia atsitiktinumo ir priklausomumo nuo vokiečio raštininko, sunku pasakyti.

Kita vertus, galime kelti hipotezę, kad 1379 m. jau buvo aišku, jog anaiptol ne visi broliai sutiko pripažinti Jogailą teisėtu Algirdo įpėdiniu Vilniaus soste (Andrius Algirdaitis jau 1377 m. ėmė maištauti ir burti koaliciją prieš Jogailą). O juk Didžiojo Lietuvos karaliaus statusas tikriausiai reikalavo visuotinio Algirdo įpėdinių pritarimo, gal ir pritarimo plačiajame Lietuvos seime, kurio buvimą gina pirmosios Lietuvos istorijos autorius Strijkovskis, o paskui jį ir lotyniškai rašęs Albertas Vijūkas-Koalavičius, S.Daukantas, T.Narbutas ir kt. istorikai[1] .

Galima skeptiškai žiūrėti į pirmųjų Lietuvos istorikų teiginius apie Lietuvos seimų ar suėjimų veiklą ar buvimą, tačiau naivu būtų manyti, jog Lietuva anuomet buvo išimtis pasaulio tautų istorijoje ir jai nežinomi buvo nei karinės aristokratijos, nei sritinių valdovų suėjimai sprendžiant aukščiausio dinasto išrinkimą ir pripažinimą. Kaip matysime (IX knygos dalyje) turime ir tiesioginų karaliaus įteisinimo liudijimų istoriniuose šaltiniuose.

Tuo tarpu Jogailos titulas, susvyravęs dėl brolių protestų Rusioje, dar labiau neteko legitiminio pamato po to, kai Kęstutis sužinojo apie slaptas išdavikiškas našlės Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus Jogailos derybas su vokiečių ordinu. Aukščiausias Jogailos statusas ir valdžia praktiškai buvo paneigta ir panaikinta, kuomet Kęstutis 1381 m lapkritį karine jėga nuvertė Jogailos valdžią, ištremdamas sąmokslininkus iš Vilniaus.

Pasak, Z.Ivinskio, „Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greitai pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą – išdavystės įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tik jį paleido, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas[2].

Deja, ištremtas iš etninės Lietuvos į pravoslavišką Lietuvos valstybės  provinciją Jogaila kartu su motina toliau rezgė intrigas, slaptas sutartis, sąmokslus.

Įsidėmėtina, jog dar iki išdavystės išaiškinimo ir tremties Jogaila taikos paliaubų sutartyje (1380.II.27) su Livonijos magistro pasiuntiniu Rygoje yra tituluojamas tėvo Algirdo titulu „Didysis Lietuvos karalius“ (magnum regem Lethowie Iagillonem), o Kęstutis tituluojamas tiesiog „karaliumi“ (rex Keyn|stuthe), kurio žemių taikos sutartis neturėtų apimti[3].

Garsioje išdavikiškoje Dovydiškių 1380 m. sutartyje su Vokiečių ordino didžiuoju magistru Jogaila tituluoja save „Aukščiausiuoju Lietuvos karaliumi“ (Wir, Jagel, obirster kung der Littouwen). Pažymėtina, kad toje pačioje Dovydiškių sutartyje Kęstutis jau niekaip netituluojamas, tik vadinamas „giminaičiu“ (unsers vettern Kinstutten), kurio žemių ir Žemaitijos pasižada praktiškai neginti užpuolus kryžiuočiams, nors pats Jogaila tarsi žygiuosiąs Kęstučiui ir žemaičiams į pagalbą.

Pašalinus Jogailą iš Lietuvos karaliaus sosto, išdavikiškos intrigos nesibaigė, jas dar labiau kurstė Vokiečių ordino diplomatai.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tremtyje atsidūrusiai Algirdo našlei Julijonai vokiečių ordino didysis kontūras Vilhelmas Helfenšteinas rašo laišką (1382 m.), po senovei tituluodamas ją „šlovintąga Valdove  Karaliene“, „Jos Didenybe“ (virtuosa Domina Regina Vestre magnitudinis). Intriga vėl kreipiama prieš Kęstutį, kuris laiške vadinamas, neminant vardo, tiesiog „anuo“, kuris „niršta nelyginant piktas šuo (canis rabidus), regzdamas piktadarybes ne tik priš krikščionis, bet ir prieš lietuvius, nuo kurio kasdien kuo labiau siekiame Jus apsaugoti, nes iš kitų išgirdome, jog išduoda lietuvių karalystę (ad regnum an holat Litwinorum), taigi, gali taip išduoti ir sūnų Jogailą, o gentis ir tvirtoves su visa karalyste sau prisijungti“ (sibi gentes et castra cum toto regno valet subiugare)[4].

Nesunku įsivaizduoti, kas dėjosi po to, kai Jogaila 1382 m. sudarė slaptą sąjungą su savo broliais Skirgaila bei Kaributu ir, Kęstučiui išjojus malšinti specialiai sukilusį tuometinį Severų Naugardo kniazių Kaributą, atžygiavo prie Vilniaus, kur jam be mūšio vokiečių pirkliai įteikė miesto raktus. Netrukus pasitelkęs kryžiuočių kariuomenę Jogailą užėmė ir Kęstučio tėvoniją Trakus, atiduodamas juos valdyti savo broliui Skirgailai. Tęsdamas Kęstutaičių dinastijos naikinimą, Jogaila, užėmęs Vilnių, atėmė Naugarduką iš Vytauto brolio Tautvilo (mirė 1390), kuriam teko kartu su Vytautu 1382 m. bėgti iš Lietuvos ir ieškoti paramos Vokiečių ordine.

Trumpai tarus, visas tas dinastinių bei politinių interesų chaosas baigėsi, kaip visi žinome, klastingu Kęstučio ir Vytauto suėmimu, kurį surengė Jogaila su kryžiuočių kariuomenės parama. Lietuvos didžiojo karaliaus brolis Kęstutis netrukus buvo nužudytas vis toje pačioje nelemtoje lietuviams Krėvos pilyje, iš kurios Vytautui pavyko sumaniai pabėgti.

Daugelyje to laikotarpio (1380- 1382 m. ) istorinių dokumentų, rašytų ne slavų kalbomis, taigi – nenaudojant slaviškos titulų sistemos), tiek Jogaila, tiek jo motina Julijona tituluojami paveldėtais iš didžiojo karaliaus Algirdo titulais.

Antai, atsidėkodamas Vokiečių ordinui už pagalbą kovose su Kęstučiu ir vardan tolimesnės taikos Jogaila sudarė kelias vadinamąsias Dubysos sutaris, kuriomis pasižadėjo priimti katalikų tikėjimą ir atidavė vokiečiams Žemaitiją iki Dubysos upės. Išliko trys sutarčių tekstai ir visuose Jogaila tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi (grosir konig zcu Lyttauwen).

Maža to, visose 1382 m. spalio 31 d. tekstuose matome, kad Jogaila tituluoja save didžiuoju Lietuvos karaliumi iš Dievo malonės (Wir, Jagal von Gotis gnaden grosir konig zcu Lyttauwen).

Ypač reikšmingoje trečioje sutartyje, kuria atiduodamos Prūsijos ir Livonijos ordinams Žemaitijos žemės į Vakarus nuo Dubysos, nurodoma, jog visa tai vykdoma ne tik Lietuvos karaliaus iš Dievo malonės Jogailos valia, pritariant jo broliui Skirgailai, bet ir, cituoju, „mūsų mylimos motinos Julijonos, Lietuvos Didžiosios karalienės patarimu bei sutikimu (mit rathe metewissen und volbort unser liben muter Julianne, der grossen koniginnen czu Littowen).

Dubysos sutartys nebuvo kažkokia išimtis. 1383 m. balandžio 15 d. karališku raštu Jogaila leidžia Liublino miesto pirkliams prekiauti Lietuvos žemėse ir lotyniškai tituluoja save Didžiuoju Lietuvos karaliumi“ (nos Jagal magnus rex Litwanie).

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, Vokiečių ordino magistras vardan savo interesų priėmė Jogailos diplomatinį žaidimą. Jeigu pradžioje, rengdamasis Dubysos sutartimis, didysis Vokiečių ordino magistras savo laiškus (1385.[IV.21], 1385.[IV.23]), adresuodavo ne kažkokiam „didžiajam karaliui Jogailai“, o visiškai pagrįstai tiktai „dux/ui“  ir „valdovui“ (Jagaloni, magno duci Litwinorum et domino Russye), tai netrukus susigriebė. Kviedamas Jogailą susitikti Dubysos saloje generalinis Teutonų ordino magistras Konradas Zolneris (Conradus Czolner de Rotinsteyn)  savo laiške (1385.[V.23]) titulavo Jogailą jau solidžiau – „Didžiuoju lietuvių karaliumi“ (Jagalone, magno rege Litwinorum).

Akivaizdu, kad visi šie titulai, išskyrus Didžiosios karalienės Julijonos atvejį, buvo jau nepakankamai legitimūs Jogailos atveju, kadangi, kaip minėjome, liko nepripažinti nemažos gyvų Gediminaičių dinastijos Algirdaičių, Jogailos brolių, neminint jau Kęstučio įvykdytų Jogailos nušalinimo nuo Lietuvos sosto veiksmų bei procedūrų, kurias, beje, turėjo oficialiai pripažinti pats Jogaila, davęs ištikimybės priesaiką Kęstučiui po arešto 1381 m. lapkritį Vilniuje.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Paprotinio lietuvių seimo nutarimą dėl Jogailos žr.: Strijikowski, Kojelavičius (p.263), Daukantas, Raštai, t.1, p.327), Narbutas , (t.5, p.235) ir kt.

[2] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. –  Kaunas , 1936, p. 98

[3] Čia ir toliau cituojamos sutarčių tekstų ištraukos pagal: http://www.starbel.narod.ru/razn/d095.htm

[4] T.Narbutas. „Lietuvių tautos istorijos“ V tomo priedai. II priedas, p. 517.

Gedimino dinastijos žemaitiškos atšakos žudymas

Dera prisiminti, kad Jogailos laiškas buvo rašomas jau po visos eilės žudynių, kurias abu Algirdaičiai – Jogaila su Skirgaila –  buvo palaiminę ir įvykdę po tėvo Algirdo mirties.

Štai Kęstučio dinastijos žudynių chronologija.

1382 m. išdavikiškai suimamas (melagingai Jogailos vardu užtikrinus saugumą) Kęstutis ir netrukus nužudomas Jogailai priklausančioje Krėvos pilyje.

Dažnai mėginta mažinti Jogailos kaltę dėl savo dėdės nužudymo, tačiau pirminiai šaltiniai nenuneigiami. 

Karalius Kęstutis

Pirmiausia turime paties Vytauto ataskaitą apie įvykius, vokiečių kalba surašytą po pabėgimo į Prūsiją pas kryžiuočius:

„Hercogas Skirgaila davė žodį mano tėvui hercogo Jogailos vardu ir [davė] jam  savo ranką. Ir man pačiam jis taip pat davė žodį hercogo Jogailos vardu ir savo vardu, ir [davė] savo ranką. Ir mūsų tėvas patikėjo jais, ir aš, ir nujojome sykiu su hercogu Jogaila, pasitikėdami jo duotu žodžiu ir ranka. Ir po duoto žodžio suėmė jie mūsų tėvą ir jį pasmaugė virve (vinculatur)“.

Vokiečių ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, baigdamas savo „Naująją Prūsijos kroniką“, patvirtina Vytauto žodžius:

„Kęstutis su savo sūnumi buvo suimtas ir nugabentas į Vilnių. Ten jis buvo sukaustytas geležinėmis grandinėmis ir iš čia perkeltas į Krėvą ir įkalintas tamsiame, dvokiančiame bokšto [rūsyje]. Po keleto dienų Kęstutis buvo pasmaugtas (in captitivitate strangulatur)“.

Dauguma kronikų patvirtina Vytauto žodžius, kai kurie autoriai (vokietis Grunau, lenkas Dlugošas) net nurodo žudikus, kuriuos išvardina Bychovco kronika (surašyta XVI a. pirmoje pusėje):

„Kęstutį pasmaugė didžiojo kniaziaus Jogailos kambariniai tarnai: Prokša, kuris jam vandenį paduodavo, ir kiti: Masčio [origin. Mostev brat] brolis [Bilgenis, Gedka Kreviškis], ir Kučiukas [original. Kučik], ir Lisica žibintojas“[1] .

Dalis istorikų laikosi Skirgailos pagarsintos versijos, esą jis po kelių dienų aplankė Krėvoje įkalintą Kęstutį ir atrado jį nebegyvą, matyt, pasismaugusį. Turime ir specialų istoriografinį Ingos Baranauskienės tyrimą, kurio duomenys ir išvados „leidžia pagrindine Kęstučio nužudymo organizatore laikyti būtent Julijoną Algirdienę [2]

Karalius Algirdas

Tais pačiais 1382 m. nužudoma Kęstučio žmona Birutė. Minėtoje ataskaitoje Vytautas liudija: „taip pat mano motiną paskandino (matrem autem submergen)“.

Stengiantis vėliau išteisinti Jogailą, Vytauto motinos nužudymas dažniausiai būdavo nutylimas.

Tačiau iškilus aštriam Vokiečių ordino kivirčui su Lenkijos delegatais Konstancos Bažnytiniame susirinkime 1415 m., ordino atstovai be ceremonijų ištraukė archyvinius dokumentus  ir pareiškė, atsakydami į priekaištus:

„Jogaila, dabartinis lenkų karalius… net Kęstutį kalėjime pasmaugė ir jo žmoną, Vytauto motiną, paskandino“.

A.Šapokos žodžiais tariant, „ilgai galima būtų interpretuoti tas šaltinių vietas, aiškintis jų smulkmenas ir ginčytis dėl jų žodžių prasmės apie Kęstučio mirtį, bet suglaudžiant reikia pasakyti, kad yra pagrindo mesti Jogailai dėl Kęstučio mirties kaltės šešėlį. Kiek Jogaila buvo prie jos prisidėjęs, sunku nustatyti, bet jo kaltė dar padidėja akivaizdoje to fakto, kad ir Kęstučio žmona Birutė tuo pačiu laiku buvo jo šalininkų paskandinta Trakų ežere“ (op cit., p. 16).

Susidorojus su Kęstutaičio dinastijos abiems pradininkais, imtasi žudyti jų giminės atstovus.

Tais pačiais 1382 m., pasak Bychovco kronikos, Jogaila įsako nubausti mirties bausme Vytauto motinos Birutės dėdę, jos tikro tėvo brolį senuką Vidmantą.

Mirties bausmė įvykdyta anuomet Vokietijoje naudota bausme ant rato: nuogas žmogus paguldomas ant didelio rato, galūnės pritvirtinamos prie metalinių žiedų rate, po to jam pakišami medgaliai po dubeniu, keliais, kulkšnimis, alkūnėmis ir riešais, ir tada budelis ima daužyti kūną sunkiu vėzdu, apkaustytu geležimi. Sutraiškius galūnes ratas su auka būdavo pastatomas vertikaliai, arba paliekamas horizontaliai, kad minia galėtų  tyčiotis iš aukos, pavyzdžiui, išlupant akis. Jeigu aukai būdavo suteikiama malonė, kaulų traiškymas būdavo pradedamas ne nuo apačios (kojų), o nuo viršaus – pirmiausia sudaužomi krūtinkauliai ir stuburas, tad kraujo apykaita nutrūksta ir žmogus nebegali jausti viso skausmo tęsiant kaulų laužimą iki pėdų.

Nežinia, ar Birutės dėdei Vidmantui buvo parodyta malonė, bet žinome, kad lygiai taip ant rato buvo nužudytas dar vienas Birutės giminaitis, tikras Vytauto motinos vaikaitis Butrimas[3].

Tais pačiais 1382 m., kaip praneša Lietuvos metraštis, Jogailos įsakymu buvo nukirstos galvos „daugeliui kitų bajorų“[4]. Jų vardu nežinome, tačiau iš pastabos, esą jie visi buvo nužudyti Jogailai keršijant už savo sesers Marijos vyrą bajorą Vaidilą [Waidelen baioren], kurį Kęstutis įsakė pakarti už išdavystę ir slaptus ryšius su kryžiuočiais, galime spėti, jog nužudytieji taipogi buvo Kęstučio dinastijos giminės arba šalininkai.

Tais pačiais 1382 m. nužudyto Kęstučio titulo ir teisių tikrasis paveldėtojas Vytautas vis dar buvo įkalintas Krėvos pilyje ir laukė Jogailos malonės arba nuosprendžio. Greičiausiai nuosprendžio, kadangi cituotame pasakojime kryžiuočiams Vytautas aiškiai sako, kad jau seniai jam ir jo tėvui Kęstučiui buvo aiškūs Jogailos kėslai:

„…mūsų tėvas patyrė iš kai kurių savo draugų, kad hercogas Jogaila be mūsų tėvo žinios, nuslėpdamas nuo mūsų tėvo, sudarė taiką su prūsų kraštu ir su Livonijos kraštu ir mūsų tėvą išdavė; tasai, kurs turėjo ir pažadėjo kariauti, nebenorėjo mūsų tėvui padėti ir nuolatos galvojo tik, kaip mano tėvą ir mane patį sugauti ir kaip mano tėvą ir mane nužudyti ir mūsų žemę pasiglemžti“ (Lietuvos metraštis, p. 180).

Tame pačiame rašte, kur Vytautas nusakė savo tėvo ir motinos nužudymus, Vytautas pareiškė, kad iš Jogailos nelaisvės Krėvos pilyje jį patį išgelbėjęs Dievas, pavykus pabėgti su savo žmonos Onos pagalba. Tačiau Kęstutaičių dinastijos žudymai tuo nesibaigė, nors likimas ją naikino ne tik Algirdaičių rankomis.

Pabėgęs iš Krėvos nelaisvės Vytautas ieškojo Vokiečių ordino valstybėje paramos kovoje su Jogaila dėl savo dinastinių teisių ir paveldėtų žemių Lietuvoje. Ir paramą gavo, beje, ne vieną kartą, tačiau kaip užstatą turėjo kryžiuočiams palikti, anot jo paties, „savo brolį, savo seserį, savo žmoną ir savo vaikus. Visus juos palikau jo [Prūsų ordino] nelaisvėje“[5] (Lietuvos metraštis, p. 181).

Deja, ir čia Kęstutaičių dinastija patyrė dar vieną siaubingą smūgį.

1384 metais, Vytautas, rengdamasis žygiui į Lietuvą savo teisėms ir žemėms atgauti, pasižadėjo raštiška sutartimi, kad „Magistras ir ordinas paveldės vasalo priesaiką davusio Vytauto paveldą Lietuvoje, jeigu Vytautas ir jo sūnūs  išmirs bevaikiai. Jeigu išliktų viena duktė, Magistras ir ordinas privalėtų ją ginti, palikti jai leno [tarsi nuomos – A.B.] teisę į paveldą ir parinkti jos vertą ir savo statusu jai prilygstantį vyrą“.

Ir ką gi? Netrukus po sutarties pasirašymo abu Vytauto sūnūs – mažyliai Jonas ir Jurgis – buvo nunuodyti Karaliaučiuje, kur tas pats Vokiečių ordinas laikė juos užstatais…

Paveldo teisę Vokiečių ordinas … iš anksto užsitikrino nežmoniška klasta… 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maždaug 1385 m. pabaigoje jau buvo likę tik trys vieninteliai gyvi Kęstutaičiai su paveldėta teise į Lietuvos karaliaus titulą bei statusą – Vytautas (gimęs apie 1350 m.), Tautvilas (gimęs apie 1352-1355 m.) ir jauniausias Kęstučio sūnus Žygimantas (gimęs apie 1365 m.), kuriam taip pat pavyko pabėgti 1384 m. iš Jogailos nelaisvės (nuo 1382 m.).

Jei prisiminsime, jog 1390 m. Tautvilas žuvo rudenį (tarp rugsėjo 6 ir spalio 6 d.) kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos sosto prie Vilniaus Kreivosios pilies, matysime, kaip siaubingai išretėjo Gediminaičių dinastijos Kęstutaičių atšaka.

Ir vis dėlto, kaip žinome iš Lietuvos istorijos vadovėlių, būtent šiedu Kęstučio sūnūs iki pat savo mirties (Vytautas mirė 1430 m.; Žygimantas buvo Algirdaičių šalininkų nužudytas 1440 m.) siekė ir pasiekė Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors Lietuvos karalystės statuso nebepavyko atkurti nei Vytautui, nei Žygimantui Kęstutaičiams.

Mano skaitytoją gal būt nustebino aukščiau cituotuose dokumentuose titulas hercogas, kurį Vytautas be jokių paaiškinimų taiko Algirdaičiams Jogailai ir Skirgailai.

Čia mes kaip tik ir susiduriame su chaotišku titulų vartojimu interregnum laikais.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.05.04; 05:28

[1] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88

[2] Baranauskienė, Inga. Kas buvo Kęstučio nužudymo organizatorius?Naujasis židinys–Aidai, 2005 m. gegužė, nr. 5 (173), p. 180186.; taip pat: http://viduramziu.istorija.net/jogaila.htm

[3] Pasak J.Jaso, „Birutės giminaitis Butrimas – istorinis asmuo, nors to meto žinomuose dokumentuose nepaliudytas. Manoma, kad šio Butrimo sūnus buvo labiau žinomas Jonas Butrimas ( pirmą kartą minimas 1407 m), Vytauto diplomatas (1410 m.), jo rūmų maršalas ir vietininkas Smolenske(1422 m.), valdęs Žirmūnus ( prie Lydos) – Lietuvos metraštis, p. 238.

[4] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jasas. – Vaga, Vilnius, 1971, p. 88.

[5] Beje, užstatų išlaikymas Vokiečių ordino nelaisvėje buvo pedantiškai skaičiuojamas pinigine išraiška ir visas išlaidas pagal sutartis turėjo ateityje padengti pats Vytautas.

A. Istorinių šaltinių duomenys

Aiškesnis datavimo požiūriu paskutinis, lemtingas Lietuvos istorijoje interregnum, prasidėjęs 1377 m., kai mirė Lietuvos valdovas Algirdas ir Lietuva vėl atsidūrė interregnum situacijoje, kuri šį kartą užsitęsė ilgam ir, kaip matysime, baigėsi Lietuvai gana liūdnai – regnum (karalystės) titulo praradimu.

Pretendentai į Didžiojo karaliaus sostą ir titulą

Mirdamas Algirdas paliko, kaip sakoma, visą pulką sūnų. Čia reikia turėti omenyje Algirdo vaikus nuo dviejų  žmonų.

Pasak itin kruopštaus dokumentų tyrėjo lietuvių istoriko Jono Matuso, „su pirmąja žmona, Vitebsko kunigaikštyte, Algirdas turėjo 5 sūnus: Andrių, Dimitrą, Kastantiną, Vladimirą ir Teodorą. Iš antrųjų gi jungtuvių [su Julijona, Tvėrės kunigaikštyte, kniaziaus Aleksandro dukra – A.B.] gimė dar 7 vaikai: Jogaila Vladislovas, Skirgaila Ivanas, Kaributas Dimitras, Lengvenis Simanas, Karigaila Kazimieras, Vyguntas Aleksandras ir Švitrigaila Boleslovas. Be sūnų būta keletas ir dukterų“[1].

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viduramžių teisės požiūriu visi jie buvo teisėti Algirdo sūnūs (apie neteisėtus, kurių ganėtinai turėdavo viduramžių Europos valdovai,  mes nieko nežinome ir, ačiū Dievui, nesame įpareigoti per daug žinoti)[2].

Kaip jie būdavo tituluojami XIV a.?

Atsakymas aiškus: jie būdavo tituluojami taip, kaip juos privalu buvo tituluoti tėvo jiems paskirtose valdose.

Visi pirmosios žmonos Marijos Jaroslavnos, Vitebsko kniaziaus dukters, sūnūs gavo iš Algirdo valdas Rusioje, taigi visi buvo oficialiai tituluojami kniaziais.

To negana – gavę iš Algirdo valdas kuriame nors tėvo valdytame krikščionių krašte Algirdaičiai turėdavo priimti krikštą pagal to krašto bažnytines apeigas. Kitaip jie būtų nepriimtini vietiniams krašto gyventojams, kurie nepakęstų pagonių valdovų savo žemėje. Visi pirmosios žmonos pagimdyti sūnūs gavo valdas Rusioje, kur priėmė krikštą pagal Bizantijos ortodoksų Bažnyčios apeigas, paprasčiau anuomet vadintas „graikų apeigomis“ (po grečeskomu obriadu) ir tuo pačiu metu  gavo, kaip minėta, vietoje savo pagoniškų vardų naujus, dažniausiai slaviškus vardus.

Pagoniškųjų pirmosios žmonos sūnų vardų mes neretai net nežinome, visi jie įėjo į istoriją slaviškais vardais.

Andrius valdė kniaziaus titulu Polocką (1342 – 1387) ir per savo vietininką Pskovą (1342 – 1348);

Dimitras ar Dimitrijus tapo kniaziumi Briansko žemėse;

Konstantinas tapo Čartorisko kniaziumi, Vladimiras – Kijevo, Fiodoras – Rantos kniaziais.

Liūdna, bet akivaizdu, kad nežinioje išnyko ne tik jų pagoniški vardai, bet ir jų dvasinės bei genetinės sąsajos su Tėvyne.

Panašus likimas laukė ir antrosios santuokos vaikų.

Ne vienas antrosios žmonos Julijonos iš Tverės (rus. Ульяна Александровна Тверская, apie 1325 – 1392) sūnus taipogi priėmė krikštą graikų ortodoksų apeigomis ir gavo slaviškus krikšto vardus bei kniazių titulus.

Skirgaila tapo kniaziumi Ivanu Polocke, Karutas – kniaziumi Dmitrijum Severų Naugarduke ir pan.

Taigi didesnė Algirdo palikuonių dalis pakeitė tikybą, tapo krikščionių pravoslavų kniaziais ir daugmaž ramiai gyveno Rusioje, palaipsniui slavėdami ir ištirpdami su savo palikuonimis slavų čiabuvių masėje.

Dinastijos retėjimas ir nutautėjimas (karalaičiai virsta kniaziais)

Dera įsidėmėti, kad kartu su stiprėjančia Gediminaičių tarpusavio kova už Algirdo sostą, toliau vyko savaiminis pagoniškos atšakos nykimas, lietuvių elito slavėjimas, o kas blogiausia – grėsmingas valdančios Lietuvą dinastijos retėjimas, išskydimas ir išsekimas.

Davę pradžią, kaip matėme, gausingoms kilmingųjų aristokratų Gediminaičių palikuonių giminėms Rusioje, patys Gediminaičiai ilgainiui nutautėjo ir išnyko iš Lietuvos.

Be  abejo, naivu ir neteisinga būtų manyti, kad palikę Lietuvą pirmosios kartos Gediminaičiai liko nežinomi ar nepaliko pėdsako istorijoje. Priešingai – ne vienas jų vertas monografijų ir kultūrinės istorijos tyrėjų dėmesio.

Prisiminkim, pavyzdžiui, ketvirtąjį Algirdo sūnų iš pirmosios santuokos su Marija Jaroslavna († 1346) krikščionišku vardu Vladimiras, kuriam Algirdas 1362 m. atidavė valdyti Kijevą. Lietuviams Vladimiro Algirdaičio vardas beveik nieko nesako, tačiau pažvelkime, ką jis nuveikė Padnieprėje valdydamas Kijevą. Politiškai Kijevas pradžioje dar buvo pavaldus totorių Aukso Ordai ir p.277 (in : Velikije kniazja Olgerd i keistyt).

Ne ką pasako šiuolaikiniams lietuviams ir Andriaus Algirdaičio (1325 – 1399) bei Dmitrijaus Algirdaičio (? – 1399) vardai, nors turbūt daugelis yra girdėję apie Dmitrijų Donskojų, Maskvos kniazių (1350 – 1389) – totorių nugalėtoją garsiajame Kulikovo lauko už Dono mūšyje prieš karvedį Mamajų. O juk abu Algirdaičiai ir buvo vieni svarbiausių mūšio herojų,  atsivedę savo „lietuviškus pulkus“ (į pirmąjį pergalingą mūšį prieš totorių Aukso Ordą).

Neatsitiktinai abu Algirdaičiai pašlovinti rusų poetinėje sakmėje „Zadonščina“ (Uždonė), sukurtoje, kaip teigia rusų literatūros istorikai, netrukus po Kulikovo mūšio (1380 m.).

Nežinomas autorius trumpai, bet vaizdingai apibūdina Algirdaičius:

O lakštingala, vasaros paukšte, tau derėtų čiulbėti šlovę dviems Lietuviškos žemės broliams Algirdaičiams, Andriui ir jo broliui Dmitrijui, ir dar Dmitrijui Voluiniečiui! Juk tai sūnūs drąsūs, sakalai medžiokliniai karo dienomis ir karvedžiai garsūs, trimitams gaudžiant jie buvo lopšyje vyturiuojami, šalmais pridengiami, nuo ieties galo kepsniu maitinami, aštraus kardo išauginti Lietuvos žemėje.

Šiuo poetiniu epu remdamasis, lenkų istorikas J.Ochmianskis išvedė anksčiau Lietuvos istorikams nežinomą seniausią Gediminaičių dinastijos grandį[3], kadangi sakmėje prabyla ir abu Algirdaičiai:

Ištaria Andrius Algirdaitis savo broliui: „Brolau Dimitrijau, abu esam tikri broliai, Algirdo sūnūs, Gedimino anūkai esame, o Skalmanto proanūkiai. Surinksim, brolau, mylimus šaunios Lietuvos ponaičius, o patys sėsim ant savo eiklių žirgų ir pažvelgsim į sraunųjį Doną, šalmais pasemsim vandens, atsigersim ir išbandysim savo lietuviškais kardais totoriškų šalmų tvirtybę, o vokiečių skrajomis ietimis išmėginsime musulmoniškų šarvų nėrinius“.

Ir taria jam Dmitrijus: „Brolau Andriau, nepagailėsim savo gyvybės už žemę, už rusišką, ir už tikybą krikščionišką ir už nuoskaudas didžiojo [Maskvos] kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus.[…] Balnok, brolau Andriau, savo eiklius žirgus, mano jau parengti – pirmiau tavų pabalnoti. Išjosim, brolau, į lygų lauką, apžiūrėsim savo pulkus, kiek, brolau, su mumis narsios lietuvijos. O su mumis narsios lietuvijos septynios dešimtys tūkstančių šarvuotų kariūnų“[4].

Svetimšalių sakmėse bei metraščiuose liko išgarsinti šie ir kiti Algirdaičiai, kurių rusiški vardai sutinkami visose Rusijos istorijose, tačiau tie rusiški vardai ir tėvavardžiai mums jau nebeleidžia net nuspėti lietuviškos jų kilmės ir priklausomybės Gediminaičių dinastijai[5].

Deja, beveik visi šie ir kiti toli nuo Lietuvos atsidūrę Gediminaičiai ir jų palikuonių atšakos Rusioje ilgainiui išnyko iš Lietuvos istorijos ir dar greičiau – iš lietuvių tautos atminties.

Panašus likimas vėliau ištiko ir Gediminaičių dinastijos tęsėjus Lenkijoje – Jogailaičių dinastiją, kuri Lenkijoje ir visoje Europoje paliko nemaža kilmingos aristokratijos palikuonių karališkuose dvaruose, kur net nebuvo numanoma lietuviška jų kilmė.  

Tuo tarpu pačioje Lenkijoje Gedimnaičių dinastija sulenkėjo ir atsidūrė politinėje nebūtyje kartu su paskutinio Jogailaičio bevaikio Zygmunto II Augusto mirtimi 1572 m. Paskutinį Gediminaičių dinastijos atstovą vargu kas šiandien Lietuvoje beprisimintų, jeigu ne jo legendinė didžioji meilė Lietuvos didiko Jurgio Radvilos dukrai Barborai Radvilaitei, kuri vis dėlto per aibę prieš ją nukreiptų intrigų sugebėjo tapti Lenkijos karaliene 1550 m. gruodžio 7 d., gali sakyti, prieš pat savo mirtį 1551 m. gegužės 8 d.

Netrukus nebegyva sugrįžo karste į Lietuvą – palaidota Vilniaus katedroje.

Lietuvoje likę Gediminaičių dinastijos Algirdaičiai

Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse atsidūrusių Algirdo sūnų likimai, be abejo, skyrėsi nuo pasilikusiųjų etninėje Lietuvoje.

Čia likę Julijonos sūnūs Algirdaičiai turėjo kartu su savo energingąja motina nemaža priežasčių nerimauti iš karto po Algirdo mirties.

Gedimino pilies statyba. Dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, raižė Boleslawas Pucas. 1882 m. Medžio raižinys. LNM

Pasak lietuvių istoriko A.Kučinsko, parašiusio bene geriausią studiją apie Kęstutį ir apskritai apie pagonišką etninę Lietuvos valstybę, Algirdo našlė Julijona, pravoslavų tikybos uoli išpažinėja, troško „aprūpinti savo vaikų ateitį (Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyganto (ar Vygunto) ir Švitrigailos).

Juk ji buvo septynių sūnų motina, kurių nė vienas dar nebuvo gavęs jokios dalies ir sėdėjo namie, nors jau keletas jų buvo suaugę vyrai. Reikėjo tad jiems surasti vietas. Rusų žemėse seniai įsigyvenusius Algirdaičius buvo pavojinga užkabyti, todėl Julijonos žvilgsnis nukrypo į vakarus. Kadangi jos sūnūs buvo pagonys, tai, gal būt, ji, tuo pasinaudodama, tikėjosi jiems surasti vietos tikrojoje Lietuvoje ar Kęstučio žemėse, kurios dar buvo mažiau paskirstytos valdyti atskiriems asmenims“[6].

Mums nėra reikalo leistis į didžiulės istoriografijos ir net grožinių kūrinių susilaukusios[7] paskutiniojo bekaralmečio politinių intrigų nagrinėjimą,  taigi liekame titulatūros problemų ribose.

Kokį titulą galėjo paveldėti iš Algirdo titulatūros tas laimingasis iš visų sūnų, kuriam pavyktų atsisėsti į Algirdo sostą?

Visa tai buvo gana neaišku ir painu, kol tęsėsi Lietuvos bekaralmetis neišrinkus naujojo karaliaus.

Tiksliau – ne tik naujojo karaliaus, bet galbūt ir naujo imperatoriaus, kadangi Lietuva tuo metu, pagal lietuvių istoriko bei sociologo Zenono Norkaus naujausius tyrimus ir išvadas jo studijoje „Nepasiskelbusi imperija“, jau buvo įgavusi visus imperijai būtinus teritorinius ir struktūrinius matmenis.

Kitaip sakant, XIV a. pabaigos interregnum Lietuvai iškėlė ne tik naujo valdovo, bet ir jo titulo problemą būsimam teisėtam Algirdo įpėdiniui tuometinės Lietuvos valstybės soste. 

Rimčiausiu ir teisėtu pretendentu į „Didžiojo karaliaus, visos karalystės valdovo“ (magnus rex tocius regni dominus) titulą paveldėjimo teisėmis turėjo tapti vyriausias Algirdo sūnus.

Tačiau katras?

Iš dviejų Algirdo vedybų buvo du sūnūs, kurie galėjo pretenduoti į sostą, o pagal amžių vienas iš vyriausių ir aktyviausių buvo sūnus iš pirmosios santuokos būtent mūsų jau minėtas Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, 1325 – 1399), taigi jam ir priklausė pagal tradiciją visos juridinės teisės į Lietuvos valstybės sostą.

Vyriausias sūnus iš antrosios santuokos buvo Jogaila, bet jis buvo gerokai jaunesnis (gimęs po 1351 metų), tad kitų brolių akyse negalėjo sėsti į Lietuvos valstybės sostą.

Gediminaičių dinastijoje kilo rimtas pretendentų į sostą konfliktas.

Prasideda ilgos ir Lietuvą alinančios karalaičių tarpusavio kovos už Lietuvos sostą Vilniuje.

Teisinė šio antrojo bekaralmečio situacija ypač sudėtinga buvo dar ir todėl, kad tebegyveno Algirdo brolis Kęstutis ir jo sūnūs.

Gedimino dinastijos žemaitiška atšaka

Istorinių šaltinių analizė privertė atkreipti dėmesį į svarbų XIV a. interregnum aspektą, kurį iki šiolei slegia tradicinis tabu, nepatariantis  gilintis į etninius konfliktus Lietuvos istorijoje.

Pradėdami faktiškai nuo tuščio lapo, pirmiausia turime paaiškinti, kaip etninis aspektas gali pasireikšti karališkų dinastijų istorijoje.

Daug nešnekėdamas, noriu prisipažinti, kad laikausi archajiško etninės priklausomybės principo, kuris daugelyje pasaulio tautų paprotinėje ir net juridinėje teisėje etninės priklausomybės pagrindiniu kriterijumi laiko ne tėvo, bet motinos etninį identitetą. Tarkim, archaiškoje judaizmo sistemoje, išlaikančioje savo reikšmę ir naujaisiais laikais, žydu galima laikyti tiktai žydės motinos pagimdytąjį žmogų. Tėvo vaidmuo ir juridinis statusas čia neprilygsta motinos lemiamam ženklui.

Gedimino dinastijos žemaitiškąją atšaką išskiriu pagal tą pačią archajišką tradiciją. Tai reiškia, kad karaliaus Kęstučio žmonos Birutės jam pagimdyti trys sūnūs – Vytautas, Žygimantas ir Tautvilas – tikrai  priklauso pirmajai žemaitiškajai Gediminaičių dinastijos atšakai.

Nežinome, kas buvo pirmoji Kęstučio žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus – Patriką, Vaidota ir Butautą. Visi trys neišliko Lietuvos istorijoje ryškesniais dalyviais.

Patrikas, pagal A.Šapoką, Patirgas, „vyriausiais Kęstučio sūnus, 1348-1365 metų laikotarpiu buvo nuolatinis Algirdo ir Kęstučio žygių palydovas ir, palyginti, anksti mirė“[8].

Antrasis sūnus iš pirmosios santuokos Vaidotas buvo Kauno pilies įgulos vadas ir gynė 1362 m. pilį, kurioje, kaip manė vokiečių ordino magistras, turėjo, pasak kronikos, būti ir pats karalius Kęstutis (Rex Kynstud), pabėgęs iš kryžiuočių nelaisvės. Kauno pilį, „iš akmenų mūrytą ir aukšta mūrine siena sutvirtintą, sunku buvo užimti, ypač abiems karaliams [Algirdui ir Kęstučiui] pasirodžius su savo pajėgomis (…ambobus eciam regibus …apparentibus). Vis dėlto pilis buvo užimta, „į nelaisvę paimtas vienas Kęstučio sūnus, pilies viršininkas su sūnumi ir 37 kiti; likusieji, apie 2000 rinktinių ir stiprių vyrų, žuvo nuo kalavijų arba nuo ugnies“.[9] Manoma, kad Vaidotas buvo vėliau tėvo išpirktas iš kryžiuočių ir veikiausiai su broliu Tautvilu valdė Naugarduko žemes.

Beje, Kęstučio sūnus Vaidotas istoriografijoje neretai būdavo sutapatinamas su Kęstučio anūku Vaidotu, kuris buvo Kęstučio kito sūnaus iš pirmosios santuokos Butauto sūnus.

Butautas įėjo istorijon savo bandymu 1365 m. užgrobti valdžią Lietuvoje, kol Algirdas ir Kęstutis buvo išvykę į Voluinę padėti broliui Liubartui-Dimitrui, kuris vienintelis iš Gedimino sūnų nebuvo gavęs savo dalies etnografinėje Lietuvoje, buvo vedęs Vladimiro kunigaikštytę ir nuolat kovojo su lenkais dėl jam priklausančių Haličo-Voluinės žemių. Žlugus sąmokslui, Butautas, A.Šapokos žodžiais tariant, „išbėgo Karaliaučiun ir apsikrikštijo Henriko vardu. Nuvykęs Vakarų Europon buvo Romos ciesoriaus [vok. Kaiser des Heiligen Römischen Reiches; Šventosios Romos imperatorius] Karolio IV pakeltas kunigaikščiu (Henricus dux Lithuaniae) ir gyveno jo dvare ( 1369 – 1381†), paprastai vadinamas „lietuvių karaliumi Henriku“.

Butauto sūnus Vaidotas, turėdamas vos šešiolika metų, taip pat pabėgo nuo savo dėdės Kęstučio globos į Prūsus (1381 m.), iš kur nuvyko pas ciesorių (Karolį IV), norėdamas priimti krikštą“ (A.Šapoka, ten pat). Pasak Z.Ivinskio, šis Kęstučio anūkas, „iš ordino žemių patekęs į Vakarus, po studijų Prahos universitete, nuo 1401 m. tapo antruoju Krokuvos universiteto rektoriumi“[10]

Tuo tarpu paties Kęstučio ir jo dinastinių palikuonių likimas Lietuvoje ėmė klostytis tragiškai.

Lietuvos istoriografijoje turime itin gausią literatūrą, skirtą aptarti Jogailos konfliktinius santykius su Kęstučiu po Algirdo mirties 1377 m. Nesikartodamas politinių įvykių atpasakojimais, pamėginsiu sutelkti dėmesį ties dinastiniu konfliktu tarp Algirdaičių ir Kęstutaičių.

Algirdaičių ir Kęstutaičių dinastinės kovos etninė ir religinė esmė

Pradėčiau nuo retai, o gal ir visai mus dominančiame kontekste neminėto Jogailos laiško ( 1383 m. sausio 6 d.) Vokiečių ordino magistrui Konradui Ciolneriui (Konard Zolner von Rottenstein), kuriame Jogaila, įsitvirtinęs Vilniuje, gana piktai atsako į tarpininkaujančio magistro siūlymą leisti pabėgusiems pas magistrą Kęstutaičiams – Vytautui ir jo broliui Tautvilui – sugrįžti į Lietuvą ir gauti kurią nors jiems priklausančių tėvonijų dalį. Jogailos atsakymas kategoriškas:

„Mes patenkintume prašymą dėl Vytauto ir Tautvilo, jeigu būtų padoru ir mūsų garbei derėtų savo užantyje gyvates slaugyti (quod deberemus serpentem in sinu ponere)“.

Literatūroje mėgstama pacituoti pastarąją vaizdingą metaforą, nors retai mėginta iššifruoti jos potekstės visumą dinastiniame kontekste.

Tuo tarpu tame pačiame Jogailos laiške magistrui slypi raktas į vieną, mano nuomone, esmingiausių XIV a. interregnum Lietuvoje paslapčių.

Mėgindamas aiškintis kryžiuočių įvairias teritorines pretenzijas, Jogaila kviečia magistrą derinti savo interesus su Jogailos interesais bei rūpesčiais. Štai čia ir atsiranda mįslinga Jogailos frazė:

„Dėl jūsų mėginimų prikalbinti Žemaičius pereiti į jūsų pusę, prašome jūsų palankumo, idant nustotumėt kokiais bebūtų būdais traukti juos į savo pusę, kadangi Žemaičiai pasidavė mums ir mūsų mylimam broliui Skirgailai, ir dar dėl to, kad mes ir be šito reikalo patiriame daug  priešiškumų iš mūsų gentainių ir iš lietuvių (a nostris hominibus et Litvanis)“.

Keista atskirtis: Jogaila tarsi sąmoningai atskiria „savo gentainius“ nuo „lietuvių (Litvanis)“.

Viduramžių neolotynų kalba buvo gerokai nutolusi nuo klasikinės pagoniškos Romos lotynų kalbos, tad šiandien nelengva tiksliai išversti, kas turėta Jogailos galvoje, rašant apie „multas adversitates“ (lot. adversitates – priešiškumai, nemalonumai, negandos), kurias jis patiriąs ir nuo savo genties, ir nuo lietuvių.

Pateikdamas Jogailos laiško referatą savo „Diplomatikos lobyne“ lenkų istorikas I.Danilowicz išvertė mus dominantį laiško fragmentą į lenkų kalbą, nevengdamas tautinio atspalvio: „poniewaž i tak doznajemy wiele przykrosci od naszego i litewskiego ludu“.

Lenkiško vertimo prasmė leidžia suprasti, kad lenkų istorikas Jogailos laiške įžiūri nusiskundimą dėl nemalonumų, kuriuos jam kelia du veikėjai: „mūsų liaudis“ ir „lietuvių liaudis“.

Bet ir šiuo atveju, neaišku, ką gi Jogaila pavadino „mūsų liaudimi“ ar „mūsų gentainiais“ (nostra hominibus).

Gal tai Rusioje gyvenantys Jogailos broliai su savo giminaičiais ir pavaldiniais?

Tuokart tektų prisiminti būtent vyriausiąjį Algirdo sūnų Andrių, kuris tuo metu tikrai sukilo prieš Jogailos pripažinimą Algirdo sosto paveldėtoju ir ėmė telkti karines pajėgas, ieškojo sąjungininkų Livonijoje ir Maskvoje karo žygiams prieš Jogailą. Pirmosios žmonos sūnūs  vasalų teisėmis valdė Rusioje jiems tėvo didžiojo karaliaus Algirdo paskirtus miestus, turėdami vietinių kniazių titulus, – Andrius valdė Polocką, jo brolis Dmitrijus – Brianską, Trubčevską, Starodubą. Prieš juos nusiteikė, iš kitos pusės, Lietuvoje gyvenę minėti antrosios žmonos Julijonos sūnūs[11].

Pastarieji nenorėjo pripažinti nei vyresniųjų brolių Rusios kniazių, nei Algirdo brolio Kęstučio teisių į Didžiojo karaliaus sostą.

Savo ruožtu nelabai aišku, ką Jogaila vadina „lietuviais“ (Litvanis), kurie jam kelia daug nemalonumų.

Iš laiško matome, jog egzistuoja ir trečiasis veikėjas: „Žemaičiai“ (Žemayti, omnes Žemayti), kurie tuo metu pakluso Jogailai ir jo mylimam broliui Skirgailai…

Kaip ten bebūtų, palikime šiuos klausimus politinės istorijos specialistams, mėgstantiems narstyti panašius siužetus, juo labiau kad šioje jogailiškoje trijų „liaudžių“ dėlionėje įdomiausiai atrodo ne pati istorinių veikėjų trijulė, kuri tikrai atspindėjo tris politines interregnum laikotarpio stovyklas: „Algirdaičiai“, „Žemaičiai“ ir „Lietuviai“.

Man įdomiausia, kad Jogaila „savo liaudį“ atskiria nuo „lietuvių“.

Ką tai galėtų reikšti?

Lietuvos istoriografija, kuri iki šiolei tik retkarčiais bandė išsivaduoti nuo politinės istoriografijos pančių ir žengti vieną kitą žingsnį į šiuolaikinės kultūrinės antropologinės istorijos žvalgomas teritorijas, šiam klausimui neskiria dėmesio, tarsi nemato reikalo svarstyti šį klausimą.

Informacijos šaltinis – Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.04.30; 12:18

[1] Matusas Jonas. Švitrigaila Lietuvos didysis kunigaikštis. Pirmas leidimas 1938 m. Kaune; cit. pagal antrą leidimą – Vilnius, Mintis, 1991, p.17.

[2] Algirdo vedybų ir vaikų istoriografija prieštaringa. Žr. svarbiausius tyrimus : Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: «Synowie Gedymina», «Olgierd i Kiejstut» i «Bracia Władysława Jagiełły». — Kraków, 1886; Wasilewski T. Synowie Giedymina W. ks. Litwy a następstwo tronu po nim // Annales Universi-tatis Marie Curie-Sklodowska. — Sectio F. Historia. — 45, 1990, p. 124—137; Wasilewski T. Trzy małżeństwa wielkiego księcia Litwy Olgierda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Kultura średniowieczna i staropolska. -Warszawa. 1991, p. 673—682; Wasilewski T. Daty urodzin Jagiełły i Witolda. Przyczynek do Genealogii Giedyminowiczow // Przegląd Wschodni — T. l.,  Z. l.,  1991, p. 15—34; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999; Nikodem J. Synowie Giedymina. Próba ustalenia kolejności urodzeń // Genealogia. Studia i Materiały Historyczne. 13. — 2001, p.7—30;

[3] Ochmanski, Jerzy. Giedyminowicze – „Prawnuki Skolomendowy“ . In: Dawna Litwa. Studia historyczne. – Olsztyn, 1986, p.19-24.

[4] Mano versta iš senosios rusų kalbos pagal: Задо́нщина; «Слово о великом князе Дмитрии Ивановиче и о брате его, князе Владимире Андреевиче, как победили супостата своего царя Мамая» – http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4980#_edn24

[5] Zadonščina įvardina greta abiejų brolių Algirdaičių ir Dmitrijų Voluinietį (Дмитрий Волынский; Дмитрий Боброк-Волынский), dar vieną Kulikovo mūšio herojų, kuris daugelio šiuolaikinių istorikų teigimu, buvo Gedimino šeštojo sūnaus Karijoto ( mirė apie 1362 m.) jaunesnysis sūnus, taipogi Gedimino anūkas, talentingas karvedys, vadovavęs rusų pasalos pulkui tame pačiame mūšyje, dalyvavęs nuo 1371 m. daugelyje Dmitrijaus Donskojaus karo žygių. Dmitrijus Karijotaitis laikomas Rusijos kunigaikščių Volynskių ( Волынскиe) dinastijos pradininku.

[6] Dr.A.Kučinskas. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. – Leidykla Sakalas, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1938, p.157

[7]  Naujausiais gausioje bibliografijoje kol  kas tebėra lietuvių rašytojo  Vydo Asto romanas „Amžinoji kryžkelė“, Vilnius, 2013.

[8] Šapoka, A. Lietuva iki Vytauto. – in: Vytautas Didysis. 1350-1430/ Parašė A.Šapoka, Z.Ivinskis, V.Dėdinas ir kt.; Red. P.Šležas. – „Sakalas“, Kaunas, 1930, p. 2.

[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos. Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė akademikas Juozas Jurginis. Recenzavo istorijos mokslų daktaras Edvardas Gudavičius. – Mokslas, Vilnius, 1991, p. 186.

[10] Ten pat, p. 275

[11] Rowellas savo kapitaliniame „Lithuanian ascending. A pagan empire within east-central Europe“ (1994), lietuviškai: Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje , 1295 – 1345“ paskelbė bene pilniausias ir rimčiausiai pagrįstas Gediminaičių (lent. 2), Algirdaičių (lent. 2a) ir Kęstutaičių (lent. 2b) genealogines lenteles. Iš Algirdo pirmos santuokos įvardinti penki sūnus Andrejus (valdęs Polocką; žuvo 1399 m.), Dmitrijus (vald. Brianską; žuvo 1399), Konstantinas (vald. Čartoriską; m.1390), Vladimiras (vald. Kijevą; m. 1398) ir Fiodoras (vald Ratną; m.1400), dukterys – trys. Iš Algirdo antros santuokos įvardinti: Jogaila (1386 – 1434), Skirgaila Ivanas (m.1397), Lengvenis-Semionas ( m.1431), Karigaila Kazimieras (m. 1390), Vygandas Aleksandras (m. 1392), Kaributas Dmitrijus (žuvo 1399) ir Švitrigaila Boleslovas (m.1452), dukterys – penkios. Istoriografijoje bei populiarioje istorinėje literatūroje gali rasti ir kitokių genealoginių variantų.

Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo  panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.

Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.

Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.

Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.  

Pratarmė

Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl taip manau?

Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.

Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.

Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).

Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.

Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?

Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.

Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.

Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).

Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.

Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.

Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.

To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.

Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.

Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:

1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).

2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.

Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.

Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.

Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….

Nekviečiu manimi tikėti  ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.

Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.

Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.

Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.

Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.

Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).

Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.

Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.

Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“),  naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t. 

Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.

Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.

Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių  šaltinių analizės šviesoje.

Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.

Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.

Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti  visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..

VII dalis

Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje 

Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.

Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu 

Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.),  o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.

Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji  kniaziai“, „carai“ ir pan.

Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.

Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].

Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?

Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.

Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.

Pasaulinėje  istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti  interregnum (lotyn.  pažodžiui –  tarp karalių).

Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinisAlgimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.04.25; 05:55

[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti  mirusiojo (1378 m.)  popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba  ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi  nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.

Dėl ko tartasi Gedimino ir Jono XXII laiškuose

Galima būtų manyti, kad Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus korespondencijos tekstai atspindi tiktai pradinę derybų stadiją, kai šnekama apie Gedimino galimą atsivertimą į katalikybę ir dar neatėjo metas kalbėti apie karaliaus karūną. 

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet atkreipkime dėmesį, kad tekstuose nešnekama ir apie karūnavimą.

O juk tai labai svarbus karaliaus atsivertimo ir krikšto momentas. Neveltui visų laikų Lietuvos istorikai tiek daug yra rašę apie Mindaugo ir jo žmonos karūnas ir atkakliomis komparatyvistinės analizės pastangomis mėgino atkurti Mindaugo karūnavimo ceremoniją pagal katalikiškąjį karalių vainikavimo formuliarą[1].

Gedimino atveju apie tai nešnekama – tyli ir istoriniai šaltiniai, ir, žinoma, istorikai, mintantys rašytiniais šaltiniais.

Kodėl?

Atsakyti tenka, mano manymu, labai aiškiai: derėtasi ne dėl Lietuvos karaliaus titulo ar karalystės statuso (tai nekvestionuojama), o dėl Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimo į katalikų tikėjimą.

Lietuvos karaliaus ir jo karalystės gyventojų sugrįžimas į katalikų tikėjimą – štai Romos popiežiaus ir Lietuvos karaliaus derybų objektas, labai aiškiai suformuluotas paties Jono XXII. Savo laišką (1324.V I.1) Gediminui popiežius pradeda tituliniu kreipiniu „Žymiam ir didingam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų šviesiam karaliui“ ir išreiškia savo nuomonę dėl dviejų Gedimino laiškų (1322 m. vasarą ir 1323 m. gegužę?). Popiežius primena karaliaus Gedimino išsakytus dalykus bei prašymus ir duoda aiškų atsakymą:

“Taigi mes drauge su minėtaisiais broliais reikiamu atidumu apsvarstę tiek pirmąjį, tiek antrąjį laišką, tokį laišką su tais pačiais broliais tinkamu dėmesiu ištyrę, Visagalinčiam Dievui Tėvui, iš kurio gauna pradžią visos gėrybės, kurio rankoje yra karalių širdys ir kurio kiekvienam norui paklūsta viskas be jokio prieštaravimo, dėkojame visais būdais už tai, kad šventosios dvasios malonė savo skaisčiais spinduliais, matyt, apšvietė tavo dvasios akis ir parodė tau katalikiškosios tiesos kelią, kad tavo karališkoji išmintis išganingai grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs, nors paskui nuo jo atkrito ir su didele sau žala nusmuko į senąją klaidą, kaip tavo laiške paminėta“ ( M.Ročkaus vertimas[2]).

Trumpai tarus, popiežiui rūpi, kad Gediminas jo valdomoje karalystėje „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“ (ac ostendisse tibi viam catholice veritatis, ut regalis providencia reformet salubriter fidem ipsam catholicam, quam predecessor tuus predictus cum suo regno susceperat“).

 S.Rowellas pateikia savąjį šios frazės vertimą į lietuvių kalbą:

 „Šventosios Dvasios dėka Tėvas nušvietė tavo vaizduotę savo šviesos spinduliais ir parodė tau katalikiškos tiesos kelią, idant karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“ (dok. 41).

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mano galva, abu vertimai neprieštarauja vienas kitam, tik išryškina įvairius frazės niuansus. Vienu atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „grąžintų tą katalikų tikėjimą, kurį tavo aukščiau minėtasis pirmtakas [Mindaugas] su savo karalyste buvo priėmęs“. Antru atveju skaitome popiežiaus pageidavimą, kad Gediminas „karališka globa naudingai sustiprintų katalikų tikėjimą, kurį minėtas tavo pirmtakas su savo karalyste buvo priėmęs“.

Taigi abiem vertimo atvejais akivaizdu, kad korespondencijos objektas yra karaliaus katalikiško krikšto reikalas, o ne karaliaus titulo ar karalystės statuso  gavimas ar suteikimas, apie ką nė neužsimenama.

Kodėl Gediminas nebuvo gundomas „karūnos blizgesiu“?

Turime ne vieno tradicinio istoriko mėgiamą hipotezę, esą ir Mindaugas, ir Gediminas, ir Kęstutis būdavo anuomet gundomi katalikiškai krikštytis ne vardan paties krikšto, o vardan karališkos karūnos.

Tačiau istorijos veikaluose ir vadovėliuose išpopuliarinta gundančio „karūnos blizgučio“ hipotezė neturi jokios atramos Jono XXII ir Gedimino korespondencijoje.

Abiems neakivaizdinių derybų ar korespondentinio disputo dalyviams rūpi suderinti savo skirtingus interesus, kurie neturi nieko bendra su gundančiu „karūnos blizgesiu“.

Gediminas pirmasis buvo išdėstęs popiežiui savo interesą  su konkrečiu pagalbos prašymu ir konkrečiu pasiūlymu iš savo pusės: 

„O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes , kaip ir kiti krikščionių karaliai (sicut ceteri reges christiani) , esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti katalikų tikėjimą (et fidem catholicam recipere), kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent minėtasis magistras ir broliai“.

Gedimino pasisiūlymas priimti katalikų tikybą, atidžiau analizuojant tekstą, yra grynai pragmatiškas teisiniu požiūriu: prašydamas Romos popiežiaus globos ir apsaugos nuo Vokiečių ordino savivalės bei smurto, Lietuvos karalius puikiai supranta, jog tokios globos galima susilaukti tiktai atsidūrus Romos Bažnyčios jurisdikcijoje, taigi praneša, jog yra pasiruošęs visuose dalykuose paklusti Romos popiežiaus jurisdikcijai ir atsiversti į katalikų tikėjimą.

Popiežius Jonas XXII taip pat neslepia savo svarbiausio intereso:

„…mes tikimės, kad išsipildys mūsų ir pačios Bažnyčios didelis ir [tikrajam gyvenimui] naudingas troškimas, jei matysime, jog ta pati Bažnyčia didėja augant gausiems palikuonims ir įvairioms pagonių tautoms, to paties tikėjimo saugojamoms, sueinant į vieną mielą Kristui tautą, kuri gyvena Viešpaties namuose“.

Vardan to Romos popiežius pažada Lietuvos karaliui savo pagalbą:

 „…kreipeisi pagalbos dėl anksčiau išvardytų minėtuose pirmame ir antrame laiškuose skundų prieš minėtus magistrą ir brolius, mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo […] mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui ir broliams ir Viešpačiui vadovaujant rimtai rūpinsimės per Apaštalų Sostą, kad jie labai gailėtųsi dėl šitokių skriaudų, žalos ir neteisybių, padarytų tau, ir stengtųsi gyventi su tavimi broliškai ir taikoje, be kurios tinkamai nepagerbiamas taikos Kūrėjas.

Betgi būdamas puikus ir prityręs juristas Jonas XXII iškelia ir pažado įvykdymo sąlygą.

Katalikiškas pagonių karaliaus krikštas – pagalbos sąlyga

Apaštalų sosto pagalba bus suteikta tiktai tuomet, jei Gediminas atsiduos Apaštalų sosto jurisdikcijai ir tik po to, kai priims iš Romos katalikišką krikštą (quod nostrum et ipsius ecclesie subire in illis iudicium non recusas et imploras auxilium confidenter, eius obediencie te submittens, […] te post suscepcionem eiusdem fidei ad gremium eiusdem ecclesie redeunte“.

Minėti du vertimo variantai šią neakivaizdinio tarimosi sąlygą pateikia vėlgi su nevienodais griežtumo ir aiškumo niuansais.

S.Rowelas teikia tarsi atsargesnį vertimą:

„mes, suprasdami, kad tai išeina iš tikro pasitikėjimo ir tyro pamaldumo, jog neatsisakai tuose dalykuose paklusti mūsų ir tos pačios Bažnyčios sprendimui ir drąsiai prašai pagalbos, atsiduodamas tai pagalbai, tau priėmus tą patį tikėjimą ir į tos pačios Bažnyčios glėbį sugrįžus, mes duosime įsakymus savo laiške tiems patiems magistrui“ ir t.t.

M.Ročkos atliktas ir galbūt L.Valkūno patikrintas vertimas skamba aiškiau:

„[atsižvelgdami] į tai, kad neatisakai priimti tuose reikaluose mūsų ir pačios bažnyčios sprendimo, paklusniai jam nusilenki ir su pasitikėjimu prašai pagalbos, mes, po to, kai tu priimsi tikėjimą ir sugrįši į bažnyčios globą, tam magistrui ir broliams savo laišku nurodysime“ ir t.t. ( p.107).

Kitoje savo laiško vietoje popiežius dar kartą pakartoja savo pagalbos sąlygą:

„post tue felicis conversionis auspicium adeo favorabilis iusticie plenitudinem ac defensionis presidium tibi tuisque natis et regno exhibere proponimus“.

Abu vertimai niuansuoja popiežiaus pažadų įvykdymo sąlygą:

Pirmasis:

„… po tavo laimingo atsivertimo pradžios tokią paslankią teisingumo pilnatvę ir gynybos apsaugą siūlome parodyti tau ir tavo vaikams, ir karalystei, jog tu, kuris su tais pačiais savo sūnumis, kaip teigiama, pasirinkai mus ir minėtus mūsų brolius kardinolus į tėvus, pelnytai galėsi džiaugtis, kad išsirinkai tokius tėvus ir kad suradai mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje tokią pagalbą, kokios tikėjaisi gauti iš tėvo ir motinos“ (S.Rowellas, 2003)

Antrasis:

„…mes , gavę tavo laimingo atsivertimo ženklą, prižadame tau, tavo vaikams ir karalystei įvykdyti tokios palankios teisybės pilnybę ir taip saugiai ginti, kad tu, kuris mus ir minėtuosius mūsų brolius kardinolus, kaip pradžioje sakoma, drauge su savo vaikais išsirinkai tėvais, vertai galėsi džiaugtis tokių tėvų pasirinkimu ir tuo, kad mumyse ir minėtoje Romos bažnyčioje radai tai, ką buvai tikėjęs rasti tėvo ir motinos pagalboje“ (M.Ročka, 1966, p. 109).

Gan detaliai, įvairiais aspektais aptarinėti popiežiaus ir karaliaus laiškus, mano manymu, verta jau vien todėl, kad Jono XXII ir Gedimino korespondencijos juridiniai aspektai, sakyčiau, atsiduria Lietuvos istoriografijos tolimiausiame plane, jeigu iš viso atsiduria, nustelbti įvairiausių paties krikšto pažado ir netesėjimo interpretacijų, grindžiamų politinėmis hipotezėmis arba moraliniais išvedžiojimais.

Mums gi svarbiausia Gedimino titulo ir valstybės statuso klausimas, kurio galutiniai aspektai, papildantys popiežiaus laiškus, yra dėstomi popiežiaus legatų pasiuntinių pas Gediminą ataskaitose.

Popiežiaus legatų pasiuntiniai pas Lietuvos karalių (ad regem Lethowie)

Visą derybų su Romos kurija chronologiją yra glaustai išdėstęs lietuvių istorikas Mečislovas Jučas:

„Nuo pirmojo [1322 m. vasara] Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII iki jo atsakymo praėjo beveik dveji metai. Per tą laiką įvykiai vertė Gediminą pakeisti savo ankstesnį nusistatymą. Turime užrašytą be galo gražų ir nepaprastai gyvą Rygos pasiuntinių pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais. Popiežiaus legatai atkeliavo į Rygą 1324 m. rugsėjo 22 d. Jie nevyko į Vilnių, o pasiuntė pasiuntinius – Rygos pranciškonus pasiteirauti, ar Gediminas nepakeitė savo nuomonės.

Vadinasi, kažkoks įtarimas jau buvo kilęs. Iš Rygos pasiuntiniai atkeliavo į Vilnių 1324 m. lapkričio 3 d., šeštadienį. Gediminą jie rado savo menėje – in aula sua. Kadangi buvo vėlus vakaras, Gediminas tą dieną jų nepriėmė. Lapkričio 4 dienos, sekmadieno, rytą jie išklausė šv.Mišias pas Vilniaus pranciškonus.[…] Po pietų Lietuvos valdovas kartu su 20 žmonių taryba priėmė Rygos pasiuntinius […] Lapkričio 5 d. Gediminas pasiuntė pas Rygos pasiuntinius vieną savo tarybos narį kalbėtis dėl Vilniaus [ taikos] sutarties. Lapkričio 6 d. valdovo vertėjas nuvedė rygiečius pas pranciškonus, kur buvo valdovo įgaliotinis su tarėjais[…] Rygos pasiuntiniai dar tikėjosi slaptai susitikti su Lietuvos valdovu, bet jis rytojaus rytą atsisakė juos priimti, nes esą susitinkąs su totorių pasiuntiniais. Prieš išvykdami į Rygą, pasiuntiniai prašė tarybos paveikti Gediminą, kad jis atsakytų raštu Rygoje esantiems popiežiaus legatams. Bet jis to nepadarė. Pasiuntiniai iš paties Gedimino išgirdo neigiamą atsakymą dėl jo krikšto.[…] Lapkričio 25 d. pasiuntiniai grįžo į Rygą. Juos lydėjo įtakingas lietuvis, antrasis pagal įtaką valstybėje po Gedimino – secundus post regem. Jis dar kartą laidavo legatams, kad Gediminas liks su savo tėvų tikėjimu. Pasiuntiniai, buvę Vilniuje, tą pareiškimą patvirtino“[3]

Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos "Europos Sarmatijos aprašymas" iliustraciją.
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas“ iliustraciją.

Kaip matome, didžiąją 1324 m. lapkričio dalį Romos popiežiaus legatų pasiuntiniai praleido Vilniuje, bendraudami su Gedimino tarybos nariais, įgaliotiniu ir tarėjais, su pačiu Gediminu, su jo vertėjais, su Vilniuje gyvenančiais pranciškonų vienuoliais, su dominikonu vienuoliu Mikalojumi, kuris priklausė valdovo tarybai ir kt.

Reikia manyti, jog pasiuntiniai turėjo pakankamai laiko ir progų susipažinti su situacija Gedimino sostinėje ir net jo artimiausioje aplinkoje, kuomet Gediminas, priėmęs atvykusius pasiuntinius savo menėje, pirmiausia pasiūlė jiems po kelionės pailsėti, būti geros ir džiaugsmingos nuotaikos“ iki rytdienos derybų…

M.Jučas tikrai teisus, pabrėžęs, kad pasiuntiniai paliko mums anuomet užrašytą „be galo gražų ir nepparastai gyvą pokalbį su Gediminu ir jo artimaisiais“, įjungtą į bendrą ir gana detalią rašytinę savo ataskaitą Rygoje jų laukusiems popiežiaus legatams[4].

Tuo pačiu metu M.Jučas, vengdamas tradicinės istoriografijos reliktų, perpasakoja Vilniaus susitikimų eigą, vadindamas Gediminą neutraliu žodžiu „valdovas“, matyt, nenorėdamas tituluoti Gediminą nei „karaliumi“, nei „didžiuoju kunigaikščiu“.

Toks diplomatinis atsargumas, kurio vis dažniau griebiasi XXI amžiuje Lietuvos istorikai, deja, dar atrodo per daug diplomatiškai suktas, jei prisiminsime, kad atvykę pas Gediminą XIV šimtmečio diplomatai, popiežiaus legatų pasiuntiniai iš Rygos be jokių gudrybių ir „istoriografinių saugiklių“ visoje savo ataskaitoje visur ir ištisai vadina Gediminą karaliumi.

Tas titulas naudojamas ir pačių pasiuntinių kalboje, ir jų kalbintų žmonių perpasakojimuose  – niekas niekur nepavadina Gedimino „dux/u ar „didžiuoju dux/u, tai yra „didžiuoju kunigaikščiu“.

Ypač įdomu titulatūros atžvilgiu panagrinėti Rygos pasiuntinių pokalbius su Gediminu ir jo įgaliotiniais po to, kai pasiuntiniai suprato, jog Gediminas nesiruošia katalikiškai krykštytis nepaisant visos popiežiaus legatų pasiuntinių argumentacijos.

Trys svarbiausieji katalikų argumentai pagonių karaliui dėl krikšto

Popiežiaus legatų pasiuntiniai, atvykę į Vilnių pas Gediminą, labai aiškiai išdėsto pagrindinę popiežiaus įgaliotinių legatų užduotį:

„Pavalgius karalius pasiuntė mūsų [rex misit pro nobis]; o atvykę radome jį menėje su maždaug dvidešimčia patarėjų; tai mums labai nepatiko, nes tikėjomės jį rasti vieną. Mums pasitarus tarpusavyje, atrodė aiškiai suprantama, jog karalius priešiškas“.

Dar iki susitikimo su Gediminu Rygos pasiuntiniai iš kelių neoficialių pkalbių su dvariškiais ir Vilniaus krikščionimis vienuoliais sužinojo, kad ankstesnis „karaliaus nusistatymas dėl krikšto yra pakitęs tiek, kad jis visai nenorįs priimti Kristaus tikėjimo“ (…quod nequaquam vellet recipere fidem Christi“).

Gal dėl to pasiuntiniai paaiškino priežastį, kodėl Romos kurija tylėjo beveik porą metų[5], ir pranešė, jog dabar popiežius ėmėsi ryžtingų veiksmų Gedimino labui:

„ … popiežius tuoj pat negalėjo rasti tinkamų asmenų tokiam dideliam ir naudingam darbui atlikti, bet, praėjus šiek tiek laiko, jis pasiuntė gerbiamus Kristuje tėvus ir ponus VV su visuotine galia pagal jūsų norą, kaip Apaštališkajam Viešpačiui ir arkivyskupui rašėte. Tie pasiuntiniai, Dievo padedami, sveiki atvyko į Rygą su ponu arkivyskupu, siųsdami mus pas jus, trokšdami, kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę, ir jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo; jie su didžiuliu nekantrumu trokšta jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“.

Kitaip sakant, popiežius Jonas XXII atsiuntė savo legatus į Rygą, idant sutvarkytų karaliaus Gedimino atsivertimą (pro expedicione conversionis vestre).

Kodėl Gediminui vertėtų atsiversti tikyboje iš pagonybės į katalikybę?

Pasiuntinių argumentacija ypač įdomi.

1) „…jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę…“

Vienas ir bene svarbiausias iš pasiuntinių pateikiamų argumentų nusakytas gana žemiškai ir paprastai: trokšdami, „kad jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“… ( vestrum statum \de bono/ in melius prosperari). ..

Ką tai galėtų reikšti?

Lietuvos istoriografijoje populiariausia interpretacija tapo militaristinė atsivertimo ir katalikiško krikšto nauda, kurios neslepia, nors ir neakcentuoja popiežiaus legatai ir jų žodžius Vilniuje persakantys pasiuntiniai iš Rygos:

„jie atsiųsti yra, idant sutvarkytų jūsų atsivertimą, dėl ko jūs ir jūsų protėviai daugelį metų vargo“.

S.Rowell šiuos žodžius komentuoja, kaip atsiliepimą į Gedimino 1322 m. vasaros laišką popiežiui (kom. Nr. 14), kur buvo išsakyti Gedimino kaltinimai vokiečių ordinui, per amžius trukdžius lietuviams ramiai gyventi ir net plėtoti  katalikišką tikybą Lietuvoje.

Taigi vienas iš pasiuntinybės argumentų – akivaizdi atsivertimo į katalikybę nauda, kadangi tuo keliu pasukus būtų užkirsta ligšiolinė Romos katalikų Bažnyčios palaikoma vokiečių ordino teisė ir galimybė po senovei toliau puldinėti Lietuvą katalikiško krikšto pretekstu.

Tačiau, pasak pasiuntinių, ne tik dėl to karaliaus  Gedimino „padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“.

2) „ dėl jūsų išgelbėjimo…“

Pasiuntiniai persako karaliui Gediminui popiežiaus legatų troškimą „jus matyti, nes yra pasiųsti dėl jūsų išgelbėjimo ir jūsų karalystės didybės“ (sunt pro vestra salute et exaltatione vestri regni).

„Išsigelbėjimas“ šiuo atveju suprantamas tradicine teologine prasme.

Čia, ko gero, derėtų mūsų laikų skaitytojams priminti, kaip buvo katalikų suvokiamas „Išsigelbėjimas“ viduramžių Europoje.

Jau dviejų tūkstantmečių sandūroje, kai Lietuvos vardas buvo pirmą kartą paminėtas (1009 m.) Vakarų Europos kronikose, blaiviausieji ir galingiausieji viduramžių krikščionijos protai, lygiai taip, kaip silpniausieji, buvo apimti ir persmelkti eschatologinės pasaulio pabaigos laukimo. 

Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvanjinio knygos.
Karaliaus Gedimino sūnus Algirdas. XVI a. raižinys iš A.Gvagnjinio knygos.

Pasaulio pabaiga turėjo ateiti 1000-aisiais metais nuo Kristaus gimimo. Kai neatėjo, buvo ne mažiau įtemptai laukiama, kad ateis 1033-aisiais, tai yra – nuo Kristaus mirties ir Prisikėlimo. Būtent tais metais, kaip laukė milijonai žmonių Europoje, turės įsikūnyti Jono Apreiškime išpranašauta pasaulio pabaiga. Būtent tada,  atrodė, įvyks paskutinis eschatologinis mūšis, kai pasirodys paslaptingas raitelis „krauju permirkusiu drabužiu ir jo vardas – Dievo Žodis“, o ant „jo drabužio ir ant strėnų užrašytas vardas: „KARALIŲ KARALIUS IR VIEŠPAČIŲ VIEŠPATS“ ( Apr 19, 11 – 16). Būtent tada bus sugautas mistinis Žvėris, „o kartu su juo netikrasis pranašas, jo akyse daręs stebuklus ir jais klaidinęs žmones, kurie buvo priėmę žvėries ženklą ir garbino jo atvaizdą“. Būtent tada abu jie bus įmesti į ugnies ežerą su degančia siera, o jų pasekėjus visus užmuš raitelis „kalaviju, einančiu iš burnos“ ir visi paukščiai prisiles jų lavonų (Apr 19, 20- 21).

O visų svarbiausia, kad pasibaigus neteisybės ir nedoros tūkstantmečiui, nužengs iš dangaus angelas, „laikantis rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę“, jis nutvers senąją blogio gyvatę, „kuri yra Velnias ir Šėtonas“, suriš jį tūkstančiui metų, įmes į bedugnę, užrakins ją ir iš viršaus užantspauduos, „kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“ ( Apr 20, 1- 3).

Štai ko laukė Europos krikščionija viduramžiais, ir štai kodėl ištikimiausieji katalikų dvasininkai, misionieriai ir karinių vienuolių ordinų broliai skubėjo žūt būt ir kuo skubiau išgelbėti Kristaus mokymo nepažįstančias tautas, nes priešingu atveju jos negalės atgyti po paskutinio mūšio ir  negalės gyventi atnaujintoje naujo tūkstantmečio karalystėje.

Dabar galbūt mano skaitytojams aiškesnis ir labiau suprantama bus daugelio ano meto kronikų, kryžiaus žygių ir Romos popiežių politikos retorinė terminija, nuolat pabrėžianti pagoniškų ir klaidatikių tautų „išsigelbėjimo“ galimybę ir būtinybę.

Visi Kristaus žodžio pasekėjai, skelbėjai ir įkūnytojai galėjo rasti išsigelbėjimą Paskutiniajam Teismui pasibaigus pranašiškame pasaulio pabaigos regėjime (Jono Apreiškimas), kur jų sieloms numatytas būsimojo išsigelbėjimo likimas:

Taip pat aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio, kurie negarbino žvėries nei jo atvaizdo ir neėmė jo ženklo sau ant kaktos ir rankos. Jie atgijo ir viešpatavo su Kristumi tūkstantį metų. Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų“ (Apr 20, 4).

Sunku pasakyti ir kažin ar dera spėlioti, ką Gediminui galėjo reikšti katalikiško išsigelbėjimo ir pomirtinio sielos atgijimo koncepcija.

Matyt, ir pasiuntiniai rygiečiai naudojo šį pasakymą (pro vestra salute) iš tradicijos ir čia pat nusprendė jį paremti kur kas žemiškesniu argumentu:

3) „ dėl jūsų karalystės didybės…“

Ką galėtų reikšti trečias legatų išsakytas tikslas: „ ..missi sunt pro … exaltatione vestri regni“, esą, „jie yra pasiųsti dėl jūsų karalystės didybės“ (Rowello vertimas, dok. 54) arba „…dėl jūsų karalystės išaukštinimo“ (Ročkos vertimas, p. 127).

Legatų pasiuntiniai, matyt, numanė, kad Vilniuje jiems teks paaiškinti karaliui Gediminui tokį mįslingą svetimšalių rūpestį dėl jo „karalystės didybės“.

Iš esmės tai ir buvo pasiuntinių užduotis, taigi jie vėliau ir aiškino karaliaus advokatui ir jo tarybos keliems nariams:

„pradėjome jiems pasakoti užduotį, kurią mūsų ponai mums pavedė, ir išaiškinome jiems, kiek galėjome, prašydami, kad per tarybą jie praneštų karaliui, jog jei pasiliktų tvirtai ir pastoviai prie gero sumanymo [atsivertimo], pats gautų tokią garbę, kaip bet kuris kitas krikščionis karalius turi pasaulyje, ir didesnę, ir savo karalystę išaukštintų, ir visa jo gentis [garbę turėtų]“.

Šiame tekste svarbu išskirti ir suvokti raktinį pasakymą: „savo karalystę išaukštintų“. Čia atsikartoja karalystės statuso lygyje pradinis argumentas „jūsų padėtis pasikeistų iš geros į geresnę“

Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.
Karaliaus Gedimino sūnus Kęstutis. V.Gersono paveikslas.

Paprastai tarus, konstatuojama, kad realiai egzistuojanti Lietuvos karalystė iš karto po jos karaliaus atsivertimo į katalikybę būtų paties karaliaus poelgiu (atsivertimu) „išaukštinta“, įgytų „aukštesnį statusą“.

Ypač įdomu, kad pasiuntiniai tą „išaukštinimą“ sieja ne su kuo kitu, o su pačiu karaliumi, jie šneka, kad savo poelgiu (atsivertimu) jis pats išaukštintų savo karalystę (regnum suum exaltaret).

Čia turime dar vieną problemą: koks gi tuomet katalikų popiežiaus vaidmuo, jeigu karalius Gediminas, atsivertęs į katalikybę, pats išaukštintų savo karalystę?

Problema tuo įdomesnė, kad Jono XXII korespondencijoje ir jo pasiuntinių pokalbiuose net neužsimenama, kaip minėta, apie karaliaus karūną, kurią katalikiško karūnavimo atveju turėtų jei ne popiežius, tai bent jo paskirti arkivyskupas ar vyskupas, uždėti Gediminui ant galvos.

Dar paprasčiau tarus, Romos popiežiaus vardu Lietuvos karaliui Gediminui duodama suprasti, jog egzistuoja dviejų tipų karalystės, taigi Lietuvos karalystė turi galimybę pereiti į „aukštesnį“ lygį.

Mes dar turėsime progos pasižiūrėti (IX knygos dalyje), kaip pats karalius Gediminas vertina svetimšalių hipotezę apie dviejų lygių karalystes ir savo paties karalystės statusą, bet mūsų knygos diskurse svarbu konstatuoti, kad nei pasiuntinių ataskaitoje, nei popiežiaus laiškuose niekur nė karto nešnekama apie tai, kad po atsivertimo Romos Bažnyčios popiežius, Vyriausias žynys (Pontificis supremus) Kristaus vietininkas žemėje suteiksiąs Lietuvos valdovui karaliaus titulą (rex) ir tiktai po to Lietuvos valdovas galėsiąs būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuva galėsianti būti vadinama  karalyste (regnum).

Kiekvienas logiškai ir teisiškai mąstantis žmogus, o tokie ir buvo Jonas XXII, jo legatai ir pasiuntiniai, negalėjo nei sugalvoti, nei siūlyti Gediminui panašios teisinės nesąmonės. Jie, kaip rodo visi šaltiniai, žinojo ir neabejojo, kad Gediminas jau yra lietuvių ir rusų karalius ir seniai bei teisėtai valdo savo paveldėtą karalystę.

Kokiu užsispyrėliu ar dogmatiku reiktų būti, kad nematytum, kaip absurdiškai atrodo vėlesnių istorikų išpopuliarinta hipotezė, esą Jonas XXII siūlė Gediminui karaliaus karūną ir jo valstybei suteikti karalystės statusą tuo metu, kai pats visur nuo pirmojo laiško vadino Gediminą karaliumi ir visiems suinteresuotiems katalikams rašė apie Lietuvos karalystę, kurios karalius su savo pavaldiniais, karalystės gyventojais žada priimti katalikišką krikštą…

Įsiklausykime, kaip tuomet skambėtų tradicinės istoriografijos išpuoselėta formulė: po Lietuvos karaliaus atsivertimo į katalikybę Romos popiežius suteiks Lietuvos karaliui (rex) karaliaus titulą (rex) ir tuomet Lietuvos karalius (rex) galės būti vadinamas karaliumi (rex), o Lietuvos karalystė (regnum) galės būti vadinama  karalyste (regnum)…

Tai būtų absurdas, tolygus absurdui, jei kas nors, tarkim, nuo amžių ramiai tekančiai upei suteiktų teisę vadintis upe ir žadėtų duoti jai teisę tekėti…

Pagonių karalius atsisako katalikų karaliaus titulo

Taigi, kaip minėjau, derėtasi dėl kitko – dėl Lietuvos karaliaus ir karalystės gyventojų atsivertimo į katalikybę.

Neužmirškim, jog tai būtų buvęs sudėtingas dvilypis procesas, o ne šiaip elementarus krikštas, apie kurį nuolatos šnekama tradicinėje Lietuvos istoriografijoje.

Iš vienos pusės, Romos popiežius su Lietuvos karaliumi tarėsi dėl paties pagonybę išpažįstančio karaliaus katalikiško krikšto.

Bet egzistavo ir kita sudėtinga Gedimino katalikiško krikšto ir karalystės problema, kadangi didžioji Gedimino valdomos karalystės gyventojų dauguma jau senai buvo priėmusi krikštą, tik, žinoma, ne katalikiškomis apeigomis.

Lietuvos karalius Gediminas ir, be abejo, popiežius Jonas XXII žinojo, kad Gedimino, „lietuvių ir daugelio rusų karaliaus“, valdytuose kraštuose didžiulė gyventojų dalis jau seniai buvo graikų apeigų krikščionys. Dar daugiau – visiems akivaizdu buvo, kad Rusios žemių krikščionys niekados savo noru nesutiks persikrikštyti į katalikus, kuriuos Bizantijos patriarchas Konstantinopolyje jau seniai, nuo 1054 metų krikščionijos skilimo, buvo  atskyręs kartu su Romos popiežiais nuo graikų apeigų Bizantijos ortodoksų Bažnyčios.

Karaliaus Gedimno katalikiškas krikštas, kurį jam siūlė Romos popiežius, reikalavo, popiežiaus žodžiais tariant, „kad jis [ karalius] ir visi netikintieji atsiverstų į katalikų tikėjimą“ .

Jei turėsime galvoje strateginius Romos popiežių planus atvesti į teisingąjį katalikų tikėjimą visus atskalūnus, taigi – graikų tikybos schizmatikus Rusioje, nesunkiai galėsime įsivaizduoti, kokia grėsmė ilgainiui kiltų Gedimino valstybei. Toks žingsnis praktiškai turėtų anksčiau ar vėliau įtraukti visą valstybę į religinės schizmos (skilimo) konfliktą, kurio nemėgsta minėti nei aptarinėti Lietuvos tradiciniai istorikai, iki šiolei priekaištaujantys  Gediminui ir kitiems „kietakakčiams Lietuvos valdovams“, ne kartą atsisakiusiems katalikiško krikšto. 

Neatsitiktinai vėliau būtent tradicinių istorikų giriamas katalikiškas Jogailos krikštas ir katalikybės priverstinis platinimas daugiareliginėje Gediminaičių palikuonių valstybėje tapo viena iš esminių priežasčių, kurios pakirto daugiatautės Gediminaičių valstybės politinę strategiją. Pastarasis faktas po personalinių ir valstybinių unijų su Lenkija įstums Lietuvą ir Lenkiją į pražūtingus, šimtmečiais užtrukusius religinius konfliktus, atkakliai stengiantis pravoslavus atversti į katalikus, nors efektas buvo priešingas – pravoslaviškos slavų žemės pasiprašė pravoslaviško Rusijos caro globos ir valdžios Ukrainoje ir kitose slavų žemėse, tačiau tai jau atskira tema[6].

Grįždami prie Gedimino derybų su popiežiaus legatų pasiuntiniais Vilniuje, paklausykime, ką gi atsakė Lietuvos karalius, išklausęs visus tris mūsų aptartus pasiuntinių argumentus.

Ataskaitoje užfiksuoti Gedimino žodžiai:

„ …karalius paklausė, ar mes žinome, kas buvo parašyta laiškuose, kuriuos jis buvo paskyręs Apaštališkajam Viešpačiui, ponui arkivyskupui ir visam pasauliui. Atsakėme, kad laiškų mintis buvo ta, kad jis norįs priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti. Tada jis atsakė, kad  nebuvo liepęs to rašyti, tačiau, jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta.“ Bet jei kada nors galvojau apie tai, tepakrikštija mane velnias“. (Ročkaus vert., p. 127).

Atsakymas, sakyčiau, nereikalauja komentarų.

Derybos buvo baigtos.

Drįsčiau teigti, jog iš Gedimino pusės vietoje katalikiško krikšto buvo pasirinkta daugiatautės ir daugiareliginės valstybės darna ir saugumas.

Iš pasiuntinių pusės, atrodo, buvo gauta Lietuvos karaliaus nuomonė apie Vakarų krikščionis, kurią pasiuntiniai, manyčiau, sąžiningai užfiksavo:

„Ką sakote man apie krikščionis? Kur randama didesnė neteisybė, didesnė nuodėmė, prievarta, pražūtis ir lupikavimas negu tarp krikščionių, ir ypač tarp tų, kurie atrodo pamaldūs, kaip kryžiaus nešėjai [T. y. Vokiečių ordinas], o daro visokį blogį. Tie paėmė į nelaisvę vyskupus, uždarė juos į kalėjimą ir laikė varge kiek reikėjo, kad sutartų su jais pagal jų valią, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius nužudė, Rygos miestui didžiausią žalą atnešė ir ką tik nuo pirmo šitos krikščionybės įsikūrimo [čia] priesaika buvo pasižadėję, mažiausiai laikėsi, ypač praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai čia buvo. Visiems sutinkant, neverčiami taiką sudarė visos krikščionybės labui ir sutvirtino ją priesaikomis, bučiuodami kryžių, bet tuojau po to, ką priesaika buvo sutvirtinę, absoliučiai nieko nesilaikė, kadangi mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome susitarę, siunčiau taikai sutvirtinti, nužudė, ir ne tik juos, bet daug kitų ir ne kartą nužudė, pagrobė, surišo ir žiauriai laikė; ir dėl to visokiomis jų priesaikomis nebetikiu” (Rowell vertimas; dok.54).

Po to Gediminas daugiau nebepriėmė popiežiaus legato pasiuntinių:

„… advokato atkakliausiai prašėme, kad vienui vieni ir atskirai galėtume kalbėtis su karaliumi; tas pasakė, jog nori pranešti karaliui. Ir kitą dieną karalius pasiuntė tą patį savo advokatą su kai kuriais kitais iš savo tarybos, kurie turėjo slapta su mumis kalbėtis, kadangi karalius negalėjo kalbėtis su mumis atskirai – buvo užsiėmęs su totoriais“. (Rowell vertimas; dok.54).

Lietuvos istoriografijoje galime rasti daugybę šių derybų interpretacijų, kurios skirtos Gedimino korespondencijai su popiežiumi ir deryboms su popiežiaus legatų pasiuntiniais, netrūksta išmintingų ir išmoningų pasvarstymų dėl Gedimino atsisakymo priimti katalikišką krikštą pasekmių ir padarinių tolimesnei Lietuvos istorijai, tačiau…

Mus dominančios temos kontekste galime padaryti išvadą, kad nepaisant visų skirtingų etapų derybose dėl krikšto ir net po atsisakymo priimti katalikišką krikštą, Lietuvos karalius Gediminas iki pat savo mirties visoje tarptautinėje diplomatikoje, lygiai kaip jo paties sutartyse bei laiškuose, buvo ir liko tituluojamas rex, bet ne „dux“, ne „furst, tai yra – ne „kunigaikštis“ (nei didysis, nei koks mažasis).

Mums dabar dera toliau aiškintis, kaip buvo tituluojami vienalaikiuose šaltiniuose Gedimino pirmosios kartos palikuonys [….Toliau VI knygos dalyje aptariami Gedimino sūnų ir anūkų titulai].

Istorikų interpretacijos

Mes jau esame išsiaiškinę (II, III ir IV knygos dalys), kad Lietuvos istoriografijoje nuo seno vyko savotiška istorikų kova su istoriniais šaltiniais, besistengiant pateikti savus istorijos veikėjų titulus, kurie, deja, neturėjo jokio pagrindo vienalaikiuose šaltiniuose.

Matėme, jog moksliškai parengęs Gedimino epochos dokumentikos leidinį „Gedimino laiškai“ istorikas S.Rowellas, pateikęs visus dokumentų tekstus originalų kalba su vertimais į lietuvių kalbą, kuriuose, ačiū Dievui, išsaugomas titulas (rex) su visais karališkais kreipiniais ir valstybės nusakymu (regnum), savo paties tekstuose bei komentaruose tarsi užmiršta šaltinius ir visur savo leidinio įžangoje, laiškų aprašuose, paaiškinimose bei angliškame reziumė nuolatos tituluoja Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ ir „grand duke“…

Kodėl?

Argumentum ad populum (dauguma taip manė ir tebemano)

Savo apsisprendimą lotyniškus ir vokiškus Gedimino titulus (rex ir konig) versti į lietuvių kalbą „didysis kunigaikštis“ , o į anglų kalbą „Great Duke“, istorikas paaiškina įvairiais argumentais.

Kiek galime spręsti iš jo pareiškimo monografijoje „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“ (lietuviškai  2001; angliškai „Lithuanian ascending“, 1994), savo keistą poziciją istorikas pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.

Sakau „keistą“, kadangi jau pati knygos paantraštės terminija „Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295-1345“ ( angl. A pagan empire within east-central Europe) paradoksaliai kertasi su visoje knygoje naudojamu tos „pagoniškos imperijos“ titulavimu „didžiąja kunigaikštyste“.

Nors kita vertus, turėtume tik dėkoti anglų istorikui už tokį gražų poetišką veikalo pavadinimą ir lietuvio širdžiai malonią paantraštę…

Kitas dalykas, minėtas titulų „perdirbinėjimas“.

Didžiai gerbiu S.C.Rowello veikalus, atvėrusius Lietuvos istoriografijai naujus istorinių šaltinių klodus ir naujas konceptualias idėjas, tačiau negaliu atsistebėti, kad istorikas, apsvarstęs Gedimino titulavimo istoriografiją, nusprendžia pats savo „valia ir galia“ suteikti Gediminui tokį titulą, kokio Gediminas niekados nėra nei prisiėmęs, nei gavęs, nei pavartojęs.

Štai ta nuostabi titulavimo„ceremonija“, kada XX a. istorikas, nepaisydamas „painios viduramžių terminijos vertinimo problemos“, vienu sakiniu tituluoja viduramžių valdovą nauju „didžiojo kunigaikščio“ titulu, kurio titulantas, ko gero, net nesapnavo:

„Tačiau nepaisydami visų šitų nesusipratimų ir to, kad Gediminas, kiek žinoma, nevartojo epiteto „didysis“, mes ir toliau pagal istoriografinę tradiciją retrospektyviai tituluosime jį didžiuoju kunigaikščiu“ (Ten pat, p.71).

Gaila, kad Lietuvos karalius negali šiandien pasakyti „ačiū, bet…“.

Ties šiuo „bet“ ir apsistokime.

Juo labiau, kad šis „ačiū, bet…“ sietinas ne tik su Gediminu.

Panašiai atbuline data Lietuvos istorikai de gaite de coeur (savo noru, be pamato arba tyčia) įvairiais laikais titulavo „didžiaisiais kunigaikščiais“ Vytenį, Algirdą ir kitus, nors įvairiausių tautybių amžininkai juos titulavo karaliais.

Pertituluotų valdovų kiekis šiuo atveju nėra svarbus.

Mus galėtų dominti „pertutitulavimo“ tradicijos gajumas, tačiau tai ne esminis klausimas, kadangi šiuo ir panašiais atvejais turime reikalo su mėgdžiojimo procedūra.

Logikos terminais tariant, mokslinio įrodymo nėra ir viskas grindžiama tik daugumos nuomone, tai yra – argumentum ad populum, kuomet tikima tuo, kuo tiki daug žmonių, šiuo atveju – dauguma XIX- XX a. istorikų, rašiusių arba rašinėjusių apie pagonišką Lietuvos valstybę.

Be abejo, tenka pripažinti, kad viduramžių Lietuvos karalių pakeitimas „didžiaisiais kunigaikščiais“ tikrai laimėjo nemaža šalininkų, kurie ir teisinasi bei remiasi tuo, kad jų nemaža, taigi jie teisūs…

Ir vis dėlto visi žinome, jog niekad neverta mistifikuoti kiekybinės daugumos.

Bent jau aš, kaip eilinis istorijos veikalų skaitytojas, linkęs ne mistifikuoti, o priešingai – diferencijuoti itin prieštaringą ir margą tradicinę Lietuvos istoriografiją, kurioje ypač ryškūs net keli savotiški kanonai.

Tradiciniai Lietuvos istoriografijos kanonai

Ryškiausiai ir ypač gausiai išsišakojęs buvo ir tebėra slaviškasis (rusų bei lenkų, šiek tiek čekų, vėliau – ukrainiečių, ypač – baltarusių) kanonas, kiek mažiau – germaniškasis, o kukliausiai atrodo, jei pažvelgsime į tą pačią pagoniškos Lietuvos istoriografiją iki XXI a., pačių lietuvių rašytas istoriografijos blokas.

Mano manymu, visi šie kanonai savo įvairiakalbiais tekstais daugiau ar mažiau atspindi įvairius geopolitinius savų tautų ar valstybių interesus, o savoms šalims ir kalboms atstovaujantys istorikai daugiau ar mažiau buvo patyrę arba savanoriškai prisiėmę savų tautinių valstybių ir jų piliečių istorines inspiracijas.

Kiekvienas istorikas, net arčiausiai mokslo idealo prikopęs, nėra kažkoks sterilus mokslinės laboratorijos prietaisas, o viso labo – žmogus, pilnas savų kompleksų ir valdomas, kaip sakydavo Platonas, savų demonų.

Dėl to ir suminėtus kanonus derėtų savo ruožtu diferencijuoti, nes juose taipogi plika akimi galima išskirti skirtingas Lietuvos istoriografijos tendencijas nuo patriotiškų, nacionalistinių ir net atvirai šovinistinių iki daugiau mažiau neutralių ir net pataikaujančių lietuviškam patriotizmui.

Lietuvių istorikų santykis su visais šiais kanonais ir jų tendencijomis, kiek patyriau, nuolatos kito. Ir ne visados savo noru. Neretai Lietuvoje gyvenantys istorikai buvo tik „karūninės“ Varšuvos, carinio Sankt-Peterburgo ir komunistinės Maskvos kuriamų istoriosofinių koncepcijų kruopštūs iliustratoriai, dosniai atlyginami moksliniais titulais, laipsniais ir juos proteguojančių valstybių valiuta. 

Naivu būtų visko to nematyti ir nepriskirti šių amžinų „akademinio mokslo“ atributų prie Lietuvos istoriografijos tradicijos gana svarių „priedų“.

Mūsų laimei, Didžiosios Britanijos istoriografinėje kultūroje išaugusiam istorikui ir filosofui S.C.Rowellui visos tos vietinės istoriografijos pagundos mažiausiai rūpi, tad  mums turėtų būti ypač svarbu suvokti, kodėl ir kaip angliškai rašantis istorikas savo keistą poziciją grindžia ir pateisina ištikimybe istoriografinei tradicijai.

Pastaroji tradicija iki šiolei palaikoma nemažos lietuvių istorikų dalies, nors, kaip matėme (II mūsų tyrimo dalyje), ne vieno lenkų ir lietuvių istorikų, specialiai tyrusių LDK (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės) terminą, jau senokai yra įrodyta, jog ne anksčiau, o tiktai XV a. trečiajame dešimtmetyje Vytautas, „būdamas tikrasis Lietuvos valdovas, sukūrė šį didžiojo kunigaikščio, Lietuvos valdovo, titulą ir kartu suteikė Lietuvai LDK pavidalą“ .

Įrodyta ir tai, kad ne anksčiau, o tik „į Vytauto valdymo pabaigą (antrą pusę) aktuose atsirado Lietuvos valstybės – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės (LDK) sąvoka“[7].

Taigi – taikyti LDK (tai yra – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) sąvoką ir terminą Lietuvos valstybei iki XV a., juolab vadinamai „pagonių imperijai“, yra  akivaizdus anachronizmas, nors jis turi labai seną ir, kaip matome, labai gają tradiciją Lietuvos istoriografijoje.

Deja, mokslinėje literatūroje jokia tradicija negali būti pagrįsta ir priimtina, jeigu ji remiasi… ne istoriniais šaltiniais, o tiktai istoriografine tradicija…

Net jeigu ją paskelbtume „šventa tradicija“…

Kertiniai „šventos tradicijos“ argumentai

Publikuodamas Gedimino epochos dokumentiką, S.Rowellas patalpino lietuviškoje ir angliškoje Įžangoje ištisą skyrelį „Valdovo titulas“ (The Ruler’s style), kur pats mėgina savaip pagrįsti tiek minėtą istoriografinę tradiciją, tiek, atrodo, savo įsitikininimą, esą „rex Gediminae“ reikia suprasti kaip „dux Gediminae“ ir versti lietuviškai „kunigaikštis“ ir angliškai „duke“.

Savo nuomonę ir vertėjišką praktiką istorikas grindžia visa eile argumentų, kuriuos, manyčiau, verta dėl šventos ramybės atskirai įvertinti.

1) „ … Gediminas pats save pavadino karaliumi…“

Pagrindinę argumentų grupę sudaro apriorinis tikėjimas ir įsitikinimas, esą Gediminas pats save pavadino karaliumi. Čia vienintelė konkretesnė istorikų atrama šaltiniuose mūsų jau analizuotas popiežiaus Jono XXII laiškas (1323 m. lapkričio 27 d.) frankų karaliui Karoliui IV. Pastarojo argumento silpnumą jau esame aukščiau aptarę ( žiūrėk poskyrį Retorinės abejonės dėl Lietuvos karaliaus Gedimino titulo).

Taigi, išsiaiškinome popiežiaus frazės („se regem Lethonie et Ruthenorum intitulat“; dok. 28) vertimų įvairovę, netikslumus ir net tendencingumą, kai prisistatymas „lietuvių ir rusų karaliumi“ adresatui laiško pradžioje (intitulatūroje) interpretuojamas kaip laiško autoriaus pasiskelbimas karaliumi.

Deja, klaidinantys vertimai nėra pakankami argumentai, norint įrodyti, esą prisistatyti laiške savo įprastu titulu „lietuvių ir rusų karalius“ yra tas pats, kas skelbtis karaliumi.

2) „… Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi …“

Tiesiogiai ir netiesiogiai gindamas savo įsitikinimą, tradicinis istorikas čia pat pareiškia, jog būtent Gedimino laiškais „remdamasis Petras Dusburgietis vadino Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi“. Taip teigdamas  istorikas, atrodo, mėgina mums paaiškinti, kodėl vokiečių kronikose, konkrečiai Petro Dusburgiečio kronikoje Gediminas tituluojamas Lietuvių ir rusų karaliumi“.

Gal istorikas ir turi įrodymų, jog Petras Dusburgietis buvo skaitęs Gedimino laiškus popiežiui arba vokiečių miestiečiams bei vienuoliams. Neginčytinas dalykas tik tas, kad Petras Dusburgietis savo kronikoje (posk. De legatis sedis apostolice, et pace facta inier infideles et Cristianos;) pranešė, jog popiežius Jonas XXII , atsižvelgęs į Rygos arkivyskupo pranciškono Fridriko pasiūlymą, pasiuntė į Livonijos kraštą du legatus, „idant šie pakrikštytų lietuvių ir rusų karalių“ (ut regem Lethowinorum et Ruthenorum baptizarent“[8]).

Kitaip sakant, Petras Dusburgietis, tituluodamas Gediminą lietuvių ir rusų karaliumi, rėmėsi ne tik paties Gedimino laiškais, bet ir kitais šaltiniais, nesusijusiais su Gedimino diktuotais raštais.

Maža to, Petras Dusburgietis praneša, jog legatai pasiuntė oficialius pasiuntinius pas Gediminą, lietuvių karalių (ad Gedeminnum regem Lethowinorum), idant išdėstytų jam reikalą, jiems pavestą Apaštališkojo Sosto, ir atidžiai išsiaiškintų, ar jis pats [karalius] su visais savo karalystės gyventojais (ipse cum populo regni sui)  nori krikšto malonę priimti ir, palikęs stabmeldybę, nuolankiai garbinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą“.

Šios žinios tikrai ne iš Gedimino laiškų.

Dar daugiau, iš Petro Duisburgiečio kronikos galima matyti, jog jam buvo prieinamas ar bent žinomas kažkuris Vilniaus sutarties (1323 m.) variantas, kadangi jis susako taikos sutarties tarp Gedimino turinį.

Kitas dalykas, kad kronikos autorius, perskaitydamas sutartį, atrodo, susipainiojo ir iš Gedimino dvigubo titulo (rex Lethowinorum et Ruthenorum) nusprendė, esą sutartis buvo sudaryta su dviem karaliais (lietuvių ir rusų karaliais). O būtent:

„sudarė taiką tarp minėtųjų karalių bei jų pavaldinių iš vienos pusės ir tarp krikščionių iš kitos (fecerunt pacem inter dictos reges et eorum subditos ex una parte et Christifideles ex altera ).

Keisčiausia, kad iš Petro Dusburgiečio paklaidos, referuojant 1323 m. sutartį, istorikas padarė išvadą, jog tai ne kronikos autoriaus, o Gedimino kaltė, esą jo

„titulas davė dingstį metraštininkui arba vėlesniam perrašinėtojui paminėti „du karalius”. Toks titulo įvairavimas yra visai suprantamas, ypač jei atsižvelgsime į tai, kad Gediminas neturėjo nei kanceliarijos, nei archyvo“. (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas).

Kuo čia dėtas Gedimino archyvas, kai žinome, kad  Petras Dusburgietis naudojosi Vokiečių ordino archyvu ir kita vokiška dokumentika?

Kas jau kas, bet tikrai ne Gedinmino laiškai buvo tas šaltinis, kuriuo pasinaudojo Petras Dusburgietis, palikęs mums itin vertingą pranešimą apie tai, kad Gedimino tėvas buvo karalius Pukuveras, o jo sūnus buvo karalius Vytenis:

„Pukuveras, Lietuvos karalius, tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį su didžiule kariuomene į Lenkiją“ (Pucuwerus rex Lethowie eciam hoc anno filium suum Vithenum cum magno exercitu misit versus Poloniam).

Kiek vėliau vėl turime Petro Disburgiečio žinią, jog

„Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis su savo kariais patraukė prieš lenkus (Eodem anno Vithenus filius regis Lethowie cum octingentis viris intravil terram Polonie).

O dar vėliau, matyt, jau po tėvo Pukuvero mirties, Vytenis Petro Dusburgiečio kronikoje visur tituluojamas Lietyvos karaliumi. Iš Rygos miestiečių laiško Gediminui istorikai sužinojo, kad Vytenis buvo Gedimio brolis, taigi Gediminas, kurį Petras Dusburgietis visur tituluoja Lietuvos karaliumi, buvo karaliaus Pukuvero jaunesnysis sūnus.

Kaip matome, toli gražu ne Gedimino laiškai ir ne paties Gedimino pateikti jo paties titulai paskatino Petrą Dusburgietį tituluotį Gediminą Lietuvos karaliumi, lygiai taip kaip jis titulavo Lietuvos karaliumi Pukuverą, Vytenio ir Gedimino tėvą.

3) „… XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“

Manyti, jog Petras Dusburgietis prastai išmanė viduramžių valdovų titulus daugiau negu naivu. Itin naiviai skamba tikinimai, esą „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai, kurių pasirodymas tam tikrame kontekste priklauso nuo to, kaip rašantysis lingvistiškai traktuoja valdovą“ (Rowell, Gedimino laiškai; posk. „Valdovo titulas“).

Keistas teiginys, bet aišku, kad jis neturi pamato vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.

Užtenka prisiminti, jog Petras Dusburgietis savo kronikos toje pačioje vietoje, kur praneša apie lietuvių karalių Pukuverą (rex) ir jo sūnų Vytenį, rašo apie du lenkų valdovus, kuriuos be jokių abejonių labai konkrečiai tituluoja dux/ais:

kuomet Lietuvos karaliaus sūnus Vytenis įsiveržė į Lenkiją, „Kazimieras ir Lokietkas, Lenkijos kunigaikščiai (Casimirus et Lochoto duces Polonie), rūpindamiesi gelbėti savo žmones, kreipėsi į brolį Meinikę, Prūsijos [ordino] magistrą, pagalbos. Kuomet jis, atėjęs su didele kariuomene, pradėjo kautis su minėtais pagonimis, minėti kunigaikščiai (prefati duces) su visais savo lenkais pabėgo“.

Kaip žinoma, šioje savo kronikos vietoje Petras Dusburgietis rašo apie būsimąjį „Krokuvos karalių Vladislovą Lokietką“ (Wladislaw Lokietek; 1260/61 – 1333), kuris tuo metu buvo, berods, Kujavų ir Seradzo ksienžius (dux Siradie et Cujavie.) ir, matyt, jo brolį Lenčicos ksiežnių (dux Lancicie) Kazimierą II (Kazimierz II łęczycki ; 1262/65 – 1294).

Petras Dusburgietis juos abu vadina Lenkijos dux/ais.

Kitą kartą rašydamas apie Lietuvos karaliaus sūnų Vytenį (Vithenus filius regis Lethowie ) ir jo žygį į Lenkiją, Petras Dusburgietis vėlgi rašo apie lenkų valdovus, bet nė vieno jų nevadina nei karaliais, nei karaliaus sūnumis.

Rašo apie tą patį Kazimierą (Casimirus dux Polonie) ir apie Mazovijos valdovą ksienžių Boleslovą  II (Bolesław II mazowiecki ; 1251 — 1313). Pastarąjį Petras Dusburgietis tituluoja Mazovijos dux/u (Bonislaus dux Masovie) ir stebisi, kodėl šis sutarė taiką su pagonimis, matyt, nežinodamas, kad Boleslovas, liūdnai pagarsėjusio Mazovijaus dux/o Konrado, atsikvietusio į savo žemes Vokiečių ordiną, anūkas, buvo vedęs (1279 m.) Lietuvos karaliaus Traidenio dukterį Gaudimantę (Sofija Boleslovienė).

Beje, kaip tik vėliau sulenkėję Gaudimantės sūnūs jau nebegalėjo, kaip matėme (žr. V knygos dalį), suvokti, kodėl popiežiaus raštuose pagonių Lietuvos valdovas Gediminas yra tituluojamas karaliumi ( rex), o ne dux.

Atrodo, net jiems neatrodė, kad „XIV a. vartosenoje rex, kniaz ir dux yra sinonimai“ …

4) „… nevadinamas rusų karaliumi“

Gedimino karališkojo titulo esmės niekaip nekeičia ir tas S.Rowello pateikiamas argumentas, kad Vokiečių ordino korespondencijoje Gediminas tituluojamas Lietuvių karaliumi, neminint „rusų karalius“.

Taip, net popiežius, rašydamas ordinui (1324.VIII.31), naudoja sutrumpintą titulą (magnifici viri Gedemini regis Letwinorum). Taip, Vokiečių ordino vokiškuose tekstuose Gediminas tituluojamas sutrumpintu titulu (Gedemminen,  koninge van Lettowen, ir pan.), bet kuo čia dėtas Gediminas ir jo pilnasis titulas?

Gal verčiau patyrinėti Vokiečių ordino raštinės darbą, dokumentų atpasakojimo, perrašinėjimo ir net falsifikatų gamybos praktiką, trumpinant karališkus titulus?

Galima būtų svarstyti ir popiežiaus kurijos diplomatines paslaptis ir tekstų stilistiką susirašinėjant su Vokiečių ordinu, kuomet karališkas Gedimino ttitulas būdavo sutrumpinamas.

Visais atvejais svarstytume ne karališką Gedimino titulą, o jo sutrumpinto naudojimo priežastis ar tikslus.

5) „… neatsisakęs vadintis karaliumi … uzurpavo popiežiaus privilegiją“

Prieštaringą tradicinio istoriko reakciją sukelia vėlesniuose Gedimino laiškuose jo paties vartotas titulas „Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie…“.

Iš vienos pusės, tradicinė reakcija šiuo atveju pasireiškia tuo pačiu monoparadigminės prigimties tikėjimu, esą neįmanoma būti karaliumi Dievo malone be Romos popiežiaus sutikimo ir palaiminimo.

S.Rowellas  tvirtina, jog šiuo atveju Gediminas, naudojęs savo karališką antspaudą su lotyniškai įrašytu titulu „dei gracia Gedeminni letwinor. et rutkenor. Reg.“ ir apskritai, „neatsisakęs vadintis karaliumi“, tiesiog „uzurpavo popiežiaus privilegiją“ (Gediminas neatsisakė vadintis karaliumi (uzurpuodamas popiežiaus privilegiją)“ – Įvado posk. „Gedimino antspaudas“).

Monoparadigminiu požiūriu kitaip ir sunku būtų tvirtinti.

Betgi pasaulis negali sutilpti į vieną paradigmą.

Europos istorija poliparadigminė iš prigimties, ir galima būtų nesunkiai įrodyti, jog teisniu požiūriu Romos popiežiai viduramžių Europoje kaip tik ir bandė uzurpuoti tautų privilegiją rinkti savo karalius pagal savo tautos tradicijas.

Dievo samprata skirtingų tautų tradicijose taipogi būdavo skirtinga daugiareliginėje Europoje. Lietuva čia nebuvo išimtis ir mes dar turėsime progos (VIII knygos dalyje) aptarti Gedimino teologinę Dievo koncepciją, kurioje katalikai buvo tik dalis „vieno Dievo“ išpažinėjų. Gediminas į juos kreipiasi pagarbiai, taikydamas savo kvietimą atvykti į jo karalystę „visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims“. Akivaizdu, kad jau šiuo kreipiniu Gediminas numato ir kitus bei kitokius „vieno Dievo“ išpažinėjus, nebūtinai „Kristaus garbintojus“, nors pastarieji ir paplitę visame pasaulyje.

Kristaus garbintojus Gediminas suvokia kaip „Vieno Dievo“ garbintojų atšaką, kas iš esmės atitinka daugiareliginio pasaulio istoriją ir viso pasaulio religinę įvairovę.

Ir S.Rowellas, kita vertus, to neneigia, labai įžvalgiai pastebėdamas, kad Gedimino pozicija ir koncepcija, vartojant titulą „rex Dei gratia“, turi tiek istorines prielaidas, tiek teologines šaknis. Istorinės priežastys:

„Gedimino teologinio valdžios prado perėmimas (Dei gratia) gali būti Mindaugo titulo (Myndowe Dei gratia rex Lettowie) sekimas arba skolinimasis iš katalikų kunigaikščių, su kuriais jis susirašinėjo. Žinoma, tai tik dalis istorinių titulo prielaidų“.

S.Rowellas pasiūlo ir teologinį aspektą, kuris dar laukia nuodugnių tyrimų, o būtent – įžvalgusis istorikas daro konceptualią prielaidą:

„Galimas daiktas, jog DG [Dei Gratia] vartota apgalvotai, norint parodyti didžiojo kunigaikščio valdžią pareinant ne nuo socialinių santykių, bet nuo dangiškųjų jėgų. Gediminas yra Dievo paskirtas valdovas. Tokia interpretacija daro prasmingą tiek teologinio pasakymo, tiek retorinių reikalavimų jo korespondencijoje vartojimą. Šis nukreipia į dieviškąją apvaizdą ir seka pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.

Čia Rowellas deda pamatą naujoms teologinėms ir filosofinėms Gedimino raštiškojo palikimo studijoms.

Ir tuo, matyt, nederėtų stebėtis prisiminus, jog St.Ch.Rowell 1991 m. įgijo Kembridžo universitete filosofijos mokslų daktaro (Ph. D. (Cantab) laipsnį už studiją „Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje: Lietuva 1315–1342“ (The role of Christianity in the last pagan state in Europe: Lithuania, 1315-1342).“

Galima būtų tik spėlioti, kiek ankstyvieji krikščionybės vaidmens pagoniškoje valstybėje tyrimai turėjo įtakos ir subrandino istoriko požiūrį, esą pagoniškos valstybės ir jos valdovų negalima tituluoti karalyste ir karaliais be Romos popiežiaus ar Šventosios Romos imperatoriaus sutikimo ir palaiminimo.

Mano manymu, čia tektų svarstyti išankstinį apriorinį įsitikinimą, kuris, deja, neranda atramos vienalaikiuose istoriniuose šaltiniuose.

6) „ … pagonys troško karaliaus titulo su visais atributais“

Vargu ar dera aprioriškai tvirtinti, esą pagoniškos Lietuvos valdovų požiūris į Romos popiežių siūlymus katalikiškai krikštytis yra susijęs su kokiomis nors Lietuvos karalių „pretenzijomis į aukščiausią valdžią“.

Tokia istorikų pozicija automatiškai subanalina teologinę Gedimino koncepciją, tyčia ar netyčia nukelia teologinio tyrimo galimybę į pigios buitinės psichologijos lygį, kuriuo dažniausiai ir apsiribojama Lietuvos istoriografijoje.

Pagoniškos Lietuvos imperijos valdovai imami suvokti kaip maži vaikai, kurie tarsi blizgančių žaisliukų siekia katalikiškos karūnos.

S.Rowello manymu, „Pagonys, nors ir tektų būti griežtai kontroliuojamiems (Algirdo kaltinimai Segewaldui), troško šio titulo su visais atributais“.

Galimas dalykas, jog panašiai, kaip istorikas, samprotavo ir kai kurie viduramžių popiežiai. S.Rowellas konstatuoja, kad

„vėlesni popiežiai atsižvelgė į teisėtą karališkojo statuso, koks buvo suteiktas Mindaugui 1253 m., priskyrimą kaip didžiausią paskatinimą pagonims atsiversti. 1350 m. popiežius Klemensas VI pažadėjo Kęstučiui ir Algirdui papuošti juos ir jų palikuonis „karališkuoju titulu ir insignijomis” (Rowell, Gedimino laiškai; Įvadas, posk. Valdovo titulas).

Deja, tas pigus „papuošimo“ argumentas ar masalas, vėlgi buvo vieno ar kito popiežiaus mąstymo rodiklis, kuris, beje, ir liko Romos kurijos retorikoje ir ją atkartojančių istorikų vaizduotėje kaip galimas pagonių gundymo argumentas, siūlant priimti katalikišką krikštą.

Mes jau matėme, jog vienas įžvalgiausių XIV a. popiežių Jonas XXII savo korespondencijoje net nemėgino naudoti „puošnios karūnos masalo“. Neatsitiktinai jis buvo vienas geriausių savo meto  kanoninės bei pasaulietinės teisės žinovas.

Kas kita jo pavaldiniai.

Kuomet popiežiaus legatų pasiuntiniai Vilniuje mėgino 1323 m. gundyti Gediminą retoriniais „blizgučiais“, esą jis po katalikiško krikšto bus dar didesnis karalius, o jo karalystė bus išaukštinta ir t.t., Lietuvos karalius Gediminas net neužsiminė apie kokią nors karūną iš popiežiaus rankų. Užtat labai aiškiai išsakė savo žmogišką, bet anaiptol ne sakralinę pagarbą popiežiui:

„norįs laikyti, kaip rašė, Apaštališkąjį Viešpatį kaip tėvą; kadangi yra vyresnis už mane, ir tokius laikysiu tėvais, ir poną arkivyskupą panašiai kaip tėvą laikau, kadangi yra vyresnis už mane, o kurie yra panašūs į mane, laikysiu broliais, o mažesnius už mane — sūnumis[17] ir [leisiu], kad krikščionys garbintų savo dievą pagal savo paprotį, rusai pagal savo apeigas, lenkai pagal savo paprotį, ir mes garbiname dievą pagal mūsų apeigas, ir visi turime vieną dievą“(Gedimino laiškai, Rowell, dok. 54).

(Bus daugiau)

2016.08.01; 05:40

[1] Naujausias mėgnimas atkurti Mindaugo karūnavimo aplinkybes ir eigą pateiktas E.Gudavičiaus monografijoje „Mindaugas“ (1998) skyr. „Karūnacija“ ( p. 227- 240).

[2] Gedimino laiškai. Parengė V.Pašuta ir I.Štal. – Lietuvos mokslų akademija. Istorijos institutas. – Leidykla Mintis, Vilnius, 1966, p.99

[3] Jučas M., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai. – Nacionalinis muziejus. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai. Lietuvos Dailės muziejus. – Vilnius, 2010, p. 44-45.

[4] Rygos pasiuntinių ataskaitą žr.: Gedimino laiškai,2003, dok.54

[5] Dėl popiežiaus delsimo priežasčių S.Rowell pateikia savo komentarą:  : „ Atsiprašymas už delsimą atsakyti į Gedimino siūlymus. Šis vėlavimas buvo tikras ir negali būti laikomas priežastimi abejoti laiškų autentiškumu, kaip daro Forstreuteris. Nėra reikalo keisti 1323 m. sausio mėn. siųsto, bet pakeliui sunaikinto laiško datos, kaip elgiasi Nikžentaitis, norėdamas kitu būdu apginti Gedimino laiškų autentiškumą. Kodėl popiežius neskubėjo įsivelti į dar vieną konfliktą su Vokiečių ordinu ir apie įvykius, nulėmusius jo 1324 m. rugpjūčio mėn. politiką: žr. Mažeika ir Rowell, ‘Zelatares maximi“ ( Gedimino laiškai, dok. 54, kom. Nr. 13)

[6] Plačiau apie tai esu rašęs: A.Bučys. Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha.  Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija. – Vilnius, 2009. Žr. skyr.: Viduramžių religiniai konfliktai ekumenizmo šviesoje– 1.Du požiūriai į senovės Lietuvos aisbergą; 2.Lietuva po krikšto ir unijos su Lenkija:istorinio finalo retrospekcija ( matomoji pusė); 3.Lietuva po krikšto: istorinio likimo retrospekcija ( nematomoji pusė); p. 287- 320

[7] [7]  Skurvydaitė L.  Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. – XV a. viduryje. – LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 7; http://www.lis.lt/index.php?lang=LT&id=archyvas&TomasID=7&ArchyvasPSL=18&ArchyvasKiekis=1).

[8] Gedimino laiškai,2003, dok.83