Saulius Kizelavičius

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbta Gintaro Visocko publikacija „Sausio 13-oji ir Sausio 20-oji – tas pats Kremliaus braižas“.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20-oji – išties puiki proga prisiminti, kas 1990-ųjų pradžioje nutiko Azerbaidžane. Ne vien dėl to, kad, kaip rašo žurnalistas G.Visockas, „tarp 1991-ųjų sausio 13-osios Vilniuje ir 1990-ųjų sausio 20-osios Baku, – daug panašumų“.

Esama ir skirtumų. Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusus ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo. Taip, situacija buvo pavojinga, ir vis tik rusakalbiai bei lenkakalbiai Lietuvos gyventojai provokacijoms nepasidavė. Didžioji dauguma rusiškai ir lenkiškai kalbančiųjų palaikė Lietuvą arba bent jau netrukdė Lietuvai siekti visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos. Kad ir kaip nertasi iš kailio, Kremliaus agentai prieš Kovo 11-osios Akto šalininkus nepajėgė pakelti užtektinai daug „jedinstvininkų“. Dėl tuometinės premjerės Kazimiros Prunskienės drastiškai pakeltų maisto kainų prieš mūsų parlamentą, kuriame dirbo tuometinės Aukščiausiosios tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, buvo bandyta surengti neva „nepatenkintos liaudies atstovų“ šturmą. Bet šturmas, kuriame pagrindiniu smuiku griežė „sovietiniai jedinstvininkai“, – greitai išsikvėpė.

Lietuvą gelbėjo ir lietuviškasis santūrumas. Tarp lietuvių ir kitataučių neįsiplieskė atviras, žmonių gyvybių pareikalavęs konfliktas. Tad Kremliaus vadovybė neturėjo preteksto įvesti į Lietuvą kariuomenės tam, kad ši „neva nuo įsisiautėjusių nacionalistų lietuvių apgintų rusakalbius“. Todėl ir Michailo Gorbačiovo bauginimai, kad iš Sovietų Sąjungos pasitraukdama Lietuva praras Vilniaus ir Klaipėdos teritorijas, nes ten gyvena daug ne lietuvių tautybės žmonių – teliko žodiniais grasinimais.

1990-ieji: sovietiniai tankai Azerbaidžano sostinėje Baku

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai. Pirmiausia dėl respubliką geležiniais pančiais kausčiusios informacinės blokados. Lietuvai pavyko pralaužti sovietinę informacinę blokadą. Į Lietuvą pačiais įvairiausiais keliais tuo metu patekdavo Vakarų žurnalistų. Azerbaidžanas gi buvo toli ir aklinai blokuotas iš visų pusių. Kas iš tiesų dėjosi tuometiniame Baku, – labai mažai kas žinojo Vakaruose. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Azerbaidžano padėtį sunkino ir tai, kad tuomet SSRS vadovavo liūdnai pagarsėjęs Gorbis, apsistatęs azerbaidžaniečių nekenčiančiais patarėjais, o azerbaidžanietis Heidaras Alijevas jau buvo praradęs politinę įtaką Maskvoje. Būtent tie Gorbio patarėjai greičiausiai ir pasiūlė sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti.

O iš tiesų 1990-aisiais metais azerbaidžaniečiai nieko blogo niekam nedarė. Jie kaip ir mes, lietuviai, troško laisvės. Jie rengė tokius pat taikius mitingus, kaip ir mes – Katedros aikštėje, Kalnų parke, Vingio parke. Tik jiems ir vėl buvo sunkiau. Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų teroristinių ir separatistinių organizacijų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Azerbaidžaniečiai pagrįstai piktinosi, kad Kremlius pro pirštus žiūri į armėnų teroristines ir separatistines organizacijas, kurios iš Kalnų Karabacho pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, naudodamos net smurtą, bando išstumti azerbaidžaniečius (kaip dabar aiškėja, KGB specialiai jas globojo ir kurstė prieš Azerbaidžaną).  

1990-ieji: azerbaidžaniečiai laidoja žuvusiuosius

Akivaizdu, kad pranešimai, esą Azerbaidžano sostinėje skriaudžiami būtent armėnų tautybės asmenys, – tebuvo KGB dirbtinai sukurpta provokacija. Kremlius nedelsiant išplatino šią dezinformaciją po visą pasaulį, o Azerbaidžanas, patekęs į informacinės blokados pinkles, nieko dorai negalėjo paaiškinti nei SSRS respublikoms, nei tuo labiau – Vakarams.

Taigi naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių, turėjusių ne tik automatus, sunkiuosius kulkosvaidžius, bet ir šarvuočius su tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas.

Žodžiu, nuo 1989-ųjų pradžios iki 1991-ųjų pavasario sovietų armijos agresiją patyrė trijų respublikų sostinės – Tbilisis, Baku ir Vilnius. Būtent prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius Kremlius išliejo didžiausią savo pyktį.

1990-ieji: azerbaidžaniečių mitingas Baku centre

Svarbu ir tai, kad iš Kremliaus išstumtas Heidaras Alijevas (vėliau išrinktas Azerbaidžano prezidentu) dar 1990-ųjų sausio 21-ąją, tuoj po kruvinų žudynių Baku mieste, atėjo į Maskvoje esančią Azerbaidžano atstovybę ir pareiškė griežtą protestą Sovietų Sąjungos vadovybei, išpuolius Baku mieste pavadindamas „azerbaidžaniečių tautos genocidu“ bei „karo nusikaltimu, surengtu prieš Azerbaidžaną“. H.Alijevą išrinkus Azerbaidžano prezidentu šiam tragiškam istorijos puslapiui pradėta skirti ypač daug dėmesio. Azerbaidžanas yra sukaupęs užtektinai daug unikalios informacijos, kaip tuometinės sovietinės slaptosios ir specialiosios tarnybos prieš Azeraidžaną rengė provokacijas. Lietuvai, po metų patyrusiai labai panašų išpuolį, turėtų būti įdomūs azerbaidžanietiški archyvai. Nes būtent ten galima rasti daug svarbių dokumentų, bylojančių apie asmeninę M.Gorbačiovo ir jo patarėjų atsakomybę.

Be kita ko, Azerbaidžane apie tragišką 1990-ųjų sausio 20-ąją sukurtas filmas „Griausmas“ (režisierius – Elhanas Džafarovas, autorius – žurnalistas Agilis Abasas). Lietuvai šis filmas turėtų būti įdomus. Kodėl jo nepažiūrėjus Lietuvoje?

2019.01.19; 18:50

Armėnams pastarosiomis savaitėmis vaidenasi vos ne visą pasaulį susimokius prieš juos. 

Nepadorus bičiulių pasiūlymas

Ne taip seniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakinėdamas į Rusijos žurnalistų klausimus, papasakojo, ką siūlęs tuomečiam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui Jerevane, kai ten vyko Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Tadžikistanas) sesija. Esą tai buvęs bendras su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pasiūlymas. Jis priminęs, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, ir pasakęs: „Seržai, atiduok tuos penkis rajonus. Kodėl nesugrąžinus – juk ten tuščia.“ O tas, girdi, atsakęs: jeigu aš grąžinsiu, tai jie ten kelią atkirs, okupuos Karabachą ir panašiai. Ir tada Lukašenka su Putinu pažadėjo: mes įvesime ten savo kariuomenes ir to neleisime. Sargsianas nesutikęs: ne, mes to nedarysime, mes to nenorime.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Armėnijoje šis pasakojimas neliko be atgarsio. Antai politologas Rubenas Megrabianas pareiškė, jog Baltarusijos ir Rusijos prezidentai pateikę Seržui Sargsianui „nedorą pasiūlymą“. Esą Lukašenkos priekaištai ESBO Minsko grupę nieko per tuos dešimtmečius nenuveikus liudijantys, jog jis pritaria pozicijai, kurios laikosi armėnų priešai – turkai ir azerbaidžaniečiai. Anot politologo, jeigu Seržas Sargsianas įstengė atsispirti Putino ir Lukašenkos pasiūlymui atiduoti penkis rajonus ir įvesti bendras Rusijos-Baltarusijos taikdarių pajėgas, tai dabartiniam šalies vadovui Nikolai Pašinianui „juo labiau nėra ko bijoti“. 

Sargsianas 2016 metais Jerevane nepasakė Lukašenkai su Putinu nieko nauja. Tiksliau, pakartojo tai, kas žinoma jau dvi dešimtis metų – nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukščiausio lygio susitikimo Lisabonoje 1996-aisiais. Tada Portugalijos sostinėje priimtame dokumente ESBO pirmininkas (Flavio Cotti) apgailestavo per pastaruosius dvejus metus nepavykus pasiekti pažangos sprendžiant Kalnų Karabacho ginkluoto konflikto ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimus.

Šiame reikale tarpininkaujanti ESBO įkurta Minsko grupė (pirmininkaujama Rusijos, Prancūzijos ir JAV atstovų) pasiūlė tris konflikto sureguliavimo principus, būtent: Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų teritorinis vientisumas; Kalnų Karabacho statusas (didžiausio laipsnio savivalda Azerbaidžano Respublikos sudėtyje); visų šalių garantuojamas saugumas Kalnų Karabachui ir jo gyventojams. „Su apgailestavimu konstatuoju, kad viena šalis-narė su tuo nesutiko“.

Kuri šalis nesutiko, matyti iš „Lisabonos dokumente“ pateikiamo Armėnijos Respublikos pareiškimo dėl šio apgailestavimo: „Armėnų pusė įsitikinusi, kad problemos sprendimas gali būti rastas tautų apsisprendimo pagrindu.“

Po vėl nieko nepešus pasibaigusio Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų Seržo Sargsiano ir Ilhamo Alijevo susitikimo Ženevoje praėjusių metų spalio viduryje, Sargsianas Armėnijos pasiuntinybėje Šveicarijos Konfederacijoje susitiko su vietinės armėnų bendruomenės atstovais ir patikino juos dėl vieno dalyko galinčius būti tikrus: Jerevanas nesutiks su sprendimu, kuris vienaip ar kitaip gali pažeisti Karabacho saugumą. „Vienintelis mums priimtinas spendimas yra tai, kad Karabachas turi būti ne Azerbaidžano sudėtyje.“

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Šių metų vasarą Rusijoje daugelio skaitomas leidinys Lenta.ru priminė, kad dabar derybos dėl taikos Karabache grindžiamos „Madrido principais“ – jie yra labai teisingi, tačiau beveik neįgyvendinami, nes Armėnijos pusė svarbiausiu dalyku laiko tautų apsisprendimo teisę, o Azerbaidžano pusė teikia pirmenybę teritoriniam vientisumui. Dėl Karabacho „saugumo juostoje“ esančių rajonų grąžinimo Azerbaidžanui, tai Jerevane, kaip rašo leidinys, „bet kuris politikas, apie tai prasižiojęs, bus jeigu ne pakartas ant artimiausio medžio, tai gėdingai išvytas lauk“. Kaip žinome, pirmajam Armėnijos prezidentui Levonui Ter Petrosianui 1998 metais teko atsistatydinti po to, kai apie tai prabilo…

Kurie valstybės išdavikai?

Gruodžio 9 d. įvyksiančių neeilinių šalies parlamento rinkimų išvakarėse Pašinianas atsikirto į Armėnijos respublikos partijos kandidato kaltinimą jo vadovaujamą bloką „Mano žingsnis“ atėjus į valdžią tam, kad atiduotų Arcachą (Kalnų Karabachą). Naujosios  vyriausybės vadovo giliu įsitikinimu, būtent Seržo Sargsiano vadovaujama respublikonų partija vykdė atidavimo politiką! Ir jeigu jie dabar kalba, kad naujoji vyriausybė ketina atiduoti Karabachą, tai jie Karabacho atidavimu kaltina tautą! Jis esąs pirmas valstybės vadovas, kuris pasakė, jog nė vienas vadovas ir Armėnijos Respublikos valdžia negali spręsti Karabacho klausimo – jį turi spręsti tauta. Jeigu rasis tautai priimtinas pasiūlymas, jis ateisiąs ir pateiksiąs jį žmonėms. „Arcacho klausimą spręs Arcacho žmonės.“

Naujoji valdžia, Pašiniano tikinimu, yra kaip tik labiausiai už Kalnų Karabachą stojanti valdžia, tai rodo jau vien faktas, kad dar niekada Armėnijos vadovo sūnus netarnavo ten (Pašiniano sūnus atlieka privalomąją karo tarnybą Kalnų Karabache).

Gruodžio 5 d. Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą Respublikos partijos kandidatui (3 nr.) Davidui Šachnazarianui dėl jo pareiškimo, kad Nikolas Pašinianas vykdo politiką „valdžia mainais į Arcachą“. Saugumiečiai kandidato žodžius įvertino ne kaip provokaciją ar grėsmę valstybės saugumui, o kaip pranešimą apie galima nusikaltimą ir iškvietė jį apklausai; be to, kreipėsi į visuomenę, ragindami žinančius ką nors apie kalbamą nusikaltimą pranešti tai saugumo tarnybai. Juk buvo pareikšta, kad kažin kokios jėgos, norėdamos atiduoti Kalnų Karabachą, padėjo Pašinianui ateiti į valdžią – prašom pateikti įrodymus jį išdavus valstybę. Neatsiradus tokių įrodymų, teks manyti, kad prieš valstybę veikia patys kaltintojai… apsisprendimo pagrindu.“

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevane pasivaideno sprogus bombą

Kelios dienos po rinkimų Armėnijoje ekspertus privertė suklusti  Ilhamo Alijevo pareiškimas apie tai, kad „dabar susiklostė palankiausia situacija Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti.“ Gruodžio 25 d. žiniasklaidoje pasisakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Memedjarovas. „Mūsų šalis, lygiai taip, kaip garantuoja savo piliečių – kitų etninių grupių atstovų saugumą, pasirengusi pagal savo tarptautinius įsipareigojimus padaryti tai ir dėl armėnų kilmės piliečių Kalnų Karabache.“ Be to, Baku pasirengęs suteikti armėnams didelę savivaldą tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienose. Ministras taip pat pareiškė viltį, kad ateinančiais 2019 metais pasistūmėta į priekį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos ir dviejų valstybių santykių normalizavimo reikaluose.

Tokių vilčių teikia pastarojo meto įvykiai Armėnijoje (rinkimai), Azerbaidžano prezidento ir Armėnijos ministro pirmininko neoficialūs pokalbiai Dušanbėje ir Sankt Peterburge, trys pastarieji užsienio reikalų ministrų susitikimai.

Šis pareiškimas, kaip parašė žiniasklaida, „sukėlė Armėnijoje sprogusios bombos efektą“. Ypač griežtai atsiliepė respublikonų partijos atstovas, parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas. Tai, kad Armėnijoje pasikeitė valdžia, Mamedjarovui nesuteikia nė menkiausio pagrindo tokiam optimizmui reikšti. „Aš nemanau, kad Armėnijoje galima valdžia, kuri leistų sau nepaisyti Kalnų Karabacho žmonių teisės apsispręsti ir sutiktų su „teritorijos mainais į taiką“. To tiesiog negali būti.“ Jis esąs tikras, jog bet kuri valdžia, iškeisianti teritoriją į taiką, bus laikoma Karabacho liaudies išdavike, tokią valdžią pasmerks ir prakeiks. Kadaise Seržas Sargsianas atmetė teritorijos atidavimą mainais į taiką, kaip apie tai neseniai papasakojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tai, ką siūlo Mamedjarovas, yra gėda, jo pasiūlymų neverta nė svarstyti.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija pasiskubino paaiškinti, kad viskas, apie ką pavyko susitarti ministrams Milane, kur vyko ESBO ministrų tarybos pasitarimas, yra ne paslaptis, viskas paskelbta: jie tiesiog susitarė ir toliau rengti tokius susitikimus. Nikolas Pašinianas patvirtino: nieko nauja. Tačiau armėnų ekspertų bendruomenė pareiškė taip nemananti. Vienas politinis technologas sunerimo, kad kol kas niekas nekalba apie nuolaidas, kurias pasirengęs daryti Baku, vadinasi, veikiama pagal principą „teritorija mainais į taiką“, o koks bus „Kalnų Karabacho respublikos statusas“ – nepasakoma.

Kita politologų stovyklos atstovė spėjo: armėnų pusei gali būti daromas spaudimas tam, kad būtų sudarytos azerbaidžaniečių pusei palankesnės sąlygos. Trečias politologas paragino atkreipti dėmesį į Armėnijos užsienio reikalų ministro žodžius, kad svarbiausia Armėnijai – gyventojų saugumas. O „KKR“ nepriklausomybė? Apie tai – nieko. „Mes artinamės prie raudonosios linijos.“

Ir tu, Sergejau Lavrovai?

Naujų gaidų pasigirdo Maskvos atstovų kalbose. Lapkričio 13-14 d. Baku vykusiame Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos pasitarime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistus patikino, kad „Azerbaidžano pusė nuoširdžiai nusiteikusi tęsti derybas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Pati Rusija, artima Azerbaidžano ir Armėnijos partnerė, darys viską, kad būtų sudarytos sąlygos kompromisui pasiekti, bus ieškoma naujų, originalių idėjų (креативные идеи). Ministras taip pat pareiškė viltį, kad oficialusis Jerevanas bus pasirengęs aktyviai veikti dėl konflikto sureguliavimo po šalyje įvykusių parlamento rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

Pastebėta, kad net didžiausias gruzinų ir azerbaidžaniečių nemylėtojas, Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ apžvalgininkas Stanislavas Tarasovas jau kitaip rašo („Алиев перехватил инициативу у Пашиняна“). Jis pripažino, kad azerbaidžaniečiams sekasi perimti iniciatyvą ir kreipti derybas dėl konflikto sureguliavimo jiems naudinga linkme. Be kita ko, apžvalgininkas kalba apie jų „nestandartinį ėjimą“ – sprendimą atitraukti kariuomenę kai kuriuose pasienio ruožuose, paliekant jų apsaugą pasieniečiams. Baku, apžvalgininko žodžiais, „žengia žingsnius, bent jau viešojoje erdvėje, kuriems Jerevanas nepasirengęs“. Žodžiu, tai pirmas kartas šio leidinio, kuriame reiškiamos Rusijoje gyvenančių armėnų pažiūros, istorijoje, kai apie Azerbaidžaną ir šios šalies prezidentą rašoma pozityviai.

EPA – ELTA nuotraukoje: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Dašnakcutiun“ partijos ir jos valdomų komisijų „Ai Dat“ (Armėnų teismas) šulas Kiro Manojanas mano, kad netrukus Armėnija patirs amerikiečių spaudimą. Iš Jerevano bus reikalaujama nuolaidų dėl Karabacho. „Tai nereiškia, kad Armėnija nusileis šiam spaudimui, tačiau spaudimas bus.“

Armėnija turi reikalauti Vienoje ir Sankt Peterburge pasiektų susitarimų (dėl pasienio incidentų tyrimo ir didesnių tarptautinių stebėtojų teisių konflikto zonoje) įgyvendinimo, nes be šito imtis spręsti konfliktą Armėnijai yra pavojinga.

Beje, Armėnijos-Azerbaidžano derybos Vienoje 2016 metais įvyko anaiptol ne be JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovo primygtinių paraginimų ir ekspertams pasirodė, kad šalys tarpininkės, nerasdamos kitų variantų, imasi spaudimo šalims: derėkitės! Armėnų politologams tai pasirodė esąs blogas ženklas, nes ateityje tarpininkai gali versti priimti ir tam tikrus sprendimus. JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijos sutampa beveik visais Karabacho sureguliavimo klausimais (nesutariama dėl taikdarių).

Visiškai neseniai Jerevano valstybinio universiteto Europos tyrimų centro direktorius Arturas Gazinianas įspėjo Karabacho konflikto sureguliavimo procese bręstant lūžį. Mokslininkas aiškina: tai, kad amerikiečiai išveda kariuomenę iš Sirijos ir kita, rodo esant susitarimo JAV ir Rusijos – sumenkinti Irano vaidmenį Sirijoje. Randantis bendriems Rusijos ir JAV interesams šiame regione, galimas ir jų susitarimas suvaržyti Armėnijos galimybę toliau palaikyti Kalnų Karabache status quo. Pašiniano vyriausybei reikalingi alternatyvūs pasiūlymai dėl konflikto sureguliavimo ir jis, Gazinianas, pasirengęs prisidėti prie vyriausybės ir ministro pirmininko pastangų rasti sprendimą, geriausiai atitinkantį Armėnijos ir Kalnų Karabacho interesus. Būsimosiose derybose Armėnija turi būti kaip niekad stipri ir susitelkusi.

Negrįžimo taško link

Prieš kelias dienas „EADaily“ paskelbė Strateginių tyrimų centro prie Azerbaidžano prezidento direktoriaus Farhado Mamedovo samprotavimus („Азербайджан подводит Армению к точке невозврата по Карабаху“). Taikos neįmanoma pasiekti vienu susitarimu ar sprendimu. Tai – daugelio pakopų ir etapų procesas, užtruksiantis 10–15 metų. Fizikoje norint pasiekti negrįžimo tašką reikalinga pradėti procesą. Azerbaidžanui svarbu, kad prasidėtų pirmasis proceso etapas. Ekspertas pripažįsta, kad ir vienoje pusėje, ir kitos žmonių lūkesčiai dabar yra maksimalistiniai. Tačiau jie pasitiki savo vyriausybėmis ir šios turėtų imtis žygių visuomenės parengimui taikai (beje, Milano susitikime ESBO tarpininkai ir paragino abi šalis imtis konkrečių veiksmų gyventojų parengimui taikai).

Rusijos politinis konsultantas Dmitrijus Fetisovas mano, kad galima kalbėti apie aiškią tendenciją: žmonių pasirengimą (pirmiausia paprastų Armėnijos gyventojų) atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Reikia turėti galvoje rimtus ekonominius nepriteklius ir Karabachą, reikalaujantį nuolatinių lėšų. Jis sakosi ištyręs naujausias sociologines apklausas Armėnijoje ir jos rodančios: jeigu Pašinianas prabils apie Karabacho grąžinimą Azerbaidžanui, tai negalima atmesti, kad žmonės jį palaikys. Žinoma, kalbėti apie „KKR“ grąžinimą sudėtinga, tačiau teritorijų grąžinimo procesas, Fetisovo manymu, turėtų prasidėti, nors derybos bus sunkios ir aiškintis teks ilgai.

Gruodžio 26 d. Kalnų Karabache įvyko partijos „Suvienytoji Armėnija“ steigiamasis suvažiavimas. Vienas jos steigėjų pasakė, kad pirmiausias jų tikslas – „suvienyti Arcachą su Armėnija“. Taigi toli gražu ne visi Armėnijoje ir Kalnų Karabache stoja už taiką, bet tai jau – kita tema.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2018.12.29; 18:12

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas

Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.

Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.

Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.

Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:

„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.

O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…

Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus

Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.

Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.

Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.

Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam  vientisumui.

Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.

Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų. 

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.

Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.

Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.

Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.

Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais  pirmininkaujančių  šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.

Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.

Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos

Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.

Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.

Rygos susitikimas

Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.

Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.

Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.

Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.

Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją

2018.07.17; 10:50

Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.

Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.  

Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją

Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.

Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.

Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.

Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.

O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!

2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.

Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.

„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų

Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.  

O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių  6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.

Tiesiamas „Pietų dujų koridorius“. Hafta.az nuotr.

„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų  dujų koridoriumi“, nes dalis  šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).

Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.

Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną

Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.

Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje  raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.

2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių  pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad  Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.

Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“,  pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi… 

Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).

2018.06.11; 12:06

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.

Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai

Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.

Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.

O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.

Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.

Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.

O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.

Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą

Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių“. Azertaq.az nuotr.

Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.

Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.

Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.

Arvydo Juozaičio akibrokštas

Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.

Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.

Armėnijos ambasadoriaus atradimas

A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis… 

Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?

Lavašo išradėjai

Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.

Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?

Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?

2018.06.08; 06:00

„Pietinis dujų koridorius“. Azertaq.az nuotr.

Gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis pirmiausia svarbus Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos iš Šah Denizo regiono. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. O tai reiškia, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus galės nebijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ar šantažo manipuliuojant kainomis mainais į politinį lojalumą. 

Oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo JAV ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant tokį svarbų projektą sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Projekto vertė – apie 40 milijardų JAV dolerių. Planuojama, kad juo į Europą per metus bus transportuojama 10 mlrd. kubinių metrų azerbaidžanietiškų dujų. Jos į Europą keliaus iš Azerbaidžano per Gruzijos ir Turkijos teritorijas. Azerbaidžanietiškos dujos pasieks ir vakarines Turkijos sritis. Į Europos Sąjungą jos atkeliaus 2020-aisiais metais.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Šio projekto esmė: speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd.. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį. Kontraktas pasirašytas dar 2013-aisiais metais.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais iškilmių metu. Azertaq.az nuotr.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisidės ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija dujas eksportuoti pradėjo į Kiniją.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Manoma, kad azerbaidžanietiškas „Pietinis dujų koridorius“ – rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Taigi Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus nebebijos Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ir šantažo keliant kainas bei naudojantis monopolinėmis teisėmis.

2018.05.29; 13:05

Azerbaidžaniečių vaikai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Azerbaidžano Respublikos Prezidentą Ilhamą Alijevą ir visus šalies žmones 100-ųjų Respublikos dienos metinių proga.

Pasak šalies vadovės, šiemet Lietuvos ir Azerbaidžano žmonės mini labai svarbias valstybines sukaktis, kartu pažymėdami nueitą sudėtingą kelią įtvirtinant šalių nepriklausomybę. Sveikinime linkima, kad abi šalis vienijantis tikslas kurti stiprias, klestinčias valstybes ir atviras visuomenes išliktų stipriu impulsu toliau plėsti Lietuvos ir Azerbaidžano dialogą tiek dvišalių santykių, tiek ryšių su Europos Sąjunga lygiu.

Prezidentė išreiškė įsitikinimą, kad toliau stiprinant atvirą, tarpusavio supratimu grįstą bendradarbiavimą prekybos, energetikos, inovacijų, švietimo, kultūros ir daugelyje kitų sričių abiejų šalių piliečiams bus atverta naujų prasmingos bendros veiklos galimybių.

Pasak Prezidentės spaudos tarnybos, šalies vadovė Azerbaidžano prezidentui ir visai šaliai palinkėjo gerovės, sėkmės ir taikos metų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 08:09

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 100 metų Pietų Kaukaze susikūrė nepriklausomos Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos. Ir gruzinai šoka dainuoja, ir azerbaidžaniečiai neliūdi. Tik armėnai nepaliauja raudoję, kad prieš 100 metų juos nuskriaudė. Ir atranda pritariančių balsų.

Jubiliejinės kaltųjų paieškos

Neseniai Rusijos visuomeninis-politinis leidinys Lenta.ru išspausdino tekstą su Azerbaidžaną kaltinančia antrašte – „При поддержке Азербайджана армян вынудили покинуть родину“. Rusiškai parašyta ne visada pavyksta tiksliai išversti į lietuvių kalba, tačiau šiuo atveju ir geriausias rusų kalbos žinovas sutriktų – „Su Azerbaidžano palaikymu armėnus privertė palikti tėvynę“? Su pagalba? Pritarimu? Toliau aišku: „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ (Их резали турки, убивали соседи-мусульмане и предавала Россия)… Fotografija „Armėnė ir jos vaikai trėmimo į Sirijos dykumą metu“… Galiausiai sužinome ir pokalbio temą: prieš 100 metų, suirus neseniai įkurtai Užkaukazės demokratinei federacinei respublikai, politiniame pasaulio žemėlapyje vėl atsirado nepriklausoma Armėnijos valstybė. Apie tai – leidinio žurnalisto pokalbis su Armėnijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, istorijos daktaru, profesoriumi Karenu Chačatrianu.

Taigi prieš 100 metų, kai radosi valstybė, kažin kas vertė armėnus palikti tėvynę, o Azerbaidžanas tuos nežinomus piktadarius palaikė?  (Jeigu nebūtų palaikęs, tai gal nebūtų ir privertę?) Kas tie armėnus žudę kaimynai musulmonai – irgi azerbaidžaniečiai? Kadangi kabutės antraštėje reiškia pašnekovo žodžius, ieškome atsakymo, kur ir kaip istorikas tai pasakė.

Iš profesoriaus žodžių sužinome, kad Armėnijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta istorinės Rytų Armėnijos teritorijoje, kuri nuo XIX pradžios buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1828 – 1840 metais Armėnų sritis, vėliau – Erivanės gubernija). Netrukus suprantamai iškilo reikalas dėl Rytų Armėnijos ir Vakarų Armėnijos suvienijimo ir 1919 m. gegužės 28 d., tai yra praėjus lygiai vieniems metams nuo Armėnijos respublikos paskelbimo, vyriausybė priėmė istorinį aktą dėl vieningos ir nepriklausomos Armėnijos. Reikalas, tiesa, neišdegė… Bet Azerbaidžanas dėl to, atrodo, nekaltas.

Štai: „Kaimynų nesantaika“. Žurnalistas sako, kad tą pačią 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta Azerbaidžano Demokratinė Respublika, ir klausia pašnekovo, kodėl iš pat pradžių santykiai tarp dviejų naujų valstybių, švelniai kalbant, nesusiklostė. Profesorius pradeda nuo to, kad tarp armėnų ir Kaukazo totorių, gyvenusių tose žemėse, kur susikūrė Azerbaidžano Respublika, nesutarimų bei pykčių būta ir Rusijos imperijos laikais. Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tarp jų iš karto kilo nesutarimai dėl sienų, privedę iki karo. Be teritorinių pretenzijų, – aiškina profesorius, – Azerbaidžane parodė visišką solidarumą su Turkijos politika pamėginti susidoroti ir su rytiniais armėnais, neleisti sukurti armėnų valstybės. Visa tai sutrukdė susiklostyti normaliems santykiams tarp dviejų naujai susikūrusių valstybių

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Toliau žurnalistas klausia, ar Nachičevanė bei Karabachas didžiųjų valstybių – Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų sprendimu irgi turėjo tekti nepriklausomai Armėnijai. Profesorius: anglų karinė atstovybė sutiko, kad Nachičevanę valdytų Armėnijos Respublika ir dėl to 1919 metų gegužės pradžioje buvo pasirašytas atitinkamas dokumentas. Deja, Turkijos ir Azerbaidžano palaikoma krašto musulmonų dauguma grasindama sunaikinimu netrukus privertė tūkstančius armėnų palikti savo gimtuosius židinius. Dėl Karabacho istorikas nieko nepaaiškino. Apskritai, armėnų istoriko žodžiais, turkų-armėnų kare 1920 metais Sovietų Rusija siuntė turkams ginklus, šelpė pinigais ir beveik iš visų pusių priešų supama armėnų respublika buvo pasmerkta. Be to, Armėnijos sąjungininkės – Vakarų valstybės parodė nusikalstamą neveikimą.

Taigi profesorius pasakė, kad sukurti „vieningą ir nepriklausomą Armėniją“ sutrukdė turkai, jiems ginklus tiekė Sovietų Rusija, turkų politikai pritarė Azerbaidžanas ir nė piršto dėl armėnų nepajudino Vakarų valstybės. Žurnalistui iš viso pasakyta svarbiausia pasirodė, kad Nachičevanėje armėnus privertė palikti gimtuosius židinius būtent Azerbaidžano palaikomi šiame krašte gyventojų daugumą sudarantys musulmonai.

Tai, kad teksto antraštėje neliko pašnekovo nurodytos Turkijos, galima suprasti: Maskva pastaruoju metu sutaria su Ankara, o vienas iš pagrindinių Rusijos naujienų internetinių leidinių, Lenta.ru, dabar laikomas Kremliaus projektu (nuo 2014 metų, kai atleido vyriausiąją redaktorę ir redakciją paliko daugiau kaip pusė žurnalistų). Kita vertus, ir su Azerbaidžanu Rusija nesipyksta. Ir vis dėlto viskas atrodo taip, tarytum kažin kas autoriaus ar redaktoriaus labai paprašė: užpliekite Azerbaidžanui! Juk sunku patikėti nesuprantant, jog ginklų tiekimas yra didesnė blogybė negu nežinia ką reiškiantis palaikymas.

Tekstas sukėlė skaitytojų diskusiją, o kai kurie jos dalyviai kaip reikiant susipliekė… Vienas komentatorius pasiskundė, kad moderatorius pašalino jo pirmą komentarą:  šio straipsnio nereikėjo spausdinti, nes jis nieko neduoda abiem tautoms, tik kursto neapykantą. Straipsnis ne tik iškraipo faktus. Jis kaitina armėnų pyktį – mes nieko nenusikaltome, o mus nuskriaudė! Jis kursto azerbaidžaniečių neapykantą, nes jame rašoma, kad tokios tautos iki praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių iš viso nebuvo. Melas. Tačiau rusų leidiniai kaip mantrą kartoja armėnų peršamas pasibaisėtinas klastotes be jokių dvejonių ir gėdos… Kitas komentatorius Lenta.ru tekstą pavadino paskviliu: ar ne kartą šiame paskvilyje minėtų Turkijos ir Azerbaidžano ekspertai irgi gaus galimybę pasisakyti?

Azerbaidžaniečiams nusileidus, armėnai ėmė lipti ant galvos

Anot profesoriaus, „vieningos ir nepriklausomos Armėnijos“ teritorija turėjo apimti 160 tūkstančių kvadratinių kilometrų ir siekti Juodąją jūrą… Paprastai armėnų autorių rašomi straipsniai apie Pirmąją respubliką pradedami nuo išsamaus išvardijimo žemių, į kurias ji pretendavo. O pretendavo teisėtai, nes šiose teritorijose daugėjo armėnų gyventojų: pradedant 1917 metais turkų iškeldinti armėnai pradėjo grįžti į gimtąsias vietas, atstatinėti savo namus ir dirbti žemę. (dic.academic.ru). Visiems bėgėliams sugrįžus, armėnai Vakarų Armėnijoje būtų sudarę apie 2 milijonus žmonių (https://ru.wikipedia.org).

Iš tikrųjų nepriklausomos respublikos paskelbimo dieną armėnai nežinojo, kur eis jų valstybės sienos, neturėjo sostinės nei „Vakarų Armėnijoje“ (kur Rytų Anatolija), nei „Rytų Armėnijoje“ (Pietų Kaukaze). Tačiau rasime parašyta, kad valstybės kūrėjai pasirinko Jerevaną (tada Erivanę). Gegužės 29 d. Azerbaidžano nacionalinės tarybos posėdyje vyriausybės pirmininkas Fatali Choiskis pranešė apie derybas su Armėnų nacionalinės tarybos atstovais dėl Azerbaidžano ir Armėnijos sienų ir kitų dalykų: Armėnijai reikalingas politinis centras. Aleksandropolį (Giumrį) užėmus turkų kariuomenei, tam tetinka Erivanė (Эривань), todėl miesto perleidimas armėnams yra neišvengiamas. Kalbėję dar keturi tarybos nariai pripažino, kad Erivanės perleidimas yra istorinė būtinybė, neišvengiamas blogis. 16 narių balsavo už, vienas – prieš, trys – susilaikė. Tą pačią dieną Choiskis parašė užsienio reikalų ministrui Mamedui Gadžinskiui: Mes padarėme galą visiems ginčams su armėnais, jie priims ultimatumą ir nutrauks karą (iki kovo mėnesio iš Rytų Anatolijos pasitraukę armėnų ginkluoti būriai vien buvusioje Erivanės gubernijoje nusiaubė 198 gyvenvietes). Mes perleidome jiems Erivanę.

1918 m. liepos 31 d. Choiskis pasiuntė Stambulo derybose dalyvaujančios Azerbaidžano delegacijos pirmininkui Mamedui Rasulzadei žemėlapius su juose paženklintomis Azerbaidžano sienomis ir priesaku jas visais būdais ginti. Kaip antai: armėnams pareiškus pretenzijas į Karabachą, atsisakyti jiems perleisti Erivanę ir dalį Kazacho apskrities (Jelizavetpolio gubernijos rytiniame pakraštyje); armėnams laikantis anksčiau pasiekto žodinio susitarimo, galima būtų net perleisti jiems Erivanės apskrities dalį, žemėlapyje apibrėžtą punktyru…

Azerbaidžano kareiviai iškėlę nacionalinę Azerbaidžano vėliavą

Dabar daugelis Azerbaidžano istorikų ir politikų mano šį Azerbaidžano nacionalinės tarybos sprendimą buvus abejotiną ir net klaidingą. Esą Batumio derybose (truko nuo 1918 m. gegužės 11 d. iki birželio 4 d., kai buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Osmanų imperijos ir spėjusiomis savarankiškumą paskelbti Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikomis) Azerbaidžano atstovai sutiko perleisti Erivanę su kai kuriomis aplinkinėmis teritorijomis turkų spaudžiami. Savo ruožtu Armėnija įsipareigojo iškeldinti iš Baku armėnų karinius dalinius, nutraukti armėnų gaujų siautėjimą musulmonų gyvenamose apskrityse, garantuoti musulmonams teisę laisvai išpažinti tikėjimą ir mokytis gimtąja kalba Erivanėje ir kitose jai paliktose teritorijose (apie 12 tūkstančių kv. kilometrų); Armėnija turėjo atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.

Armėnai nenutraukė karo, kaip to tikėjosi Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Choiskis. 1918 metų vasaros pradžioje iš Turkijos parsiradusi armėnų kariauna, vadovaujama Andraniko Ozaziano, įsibrovė į Zangezurą – buvusią Jelizavetpolio (Giandžios) gubernijos apskritį. Siaubė kaimus, žudė musulmonus, ginė juos iš namų. Prancūzų misija Kaukaze pripažino, kad Andraniko ir vietinio armėnų komiteto veiksmai prieš totorius buvo nežmoniški. Su Andraniko kariauna iš Turkijos atslinko 30 tūkstančių armėnų pabėgėlių: dalis liko Zangezure, o kiti patraukė į Erivanės apskritį.

Pasirašius Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 d.), Turkija pasitraukė iš Pietų Kaukazo, užleisdama vietą Santarvės atstovams. Vokiečiai pareikalavo iš armėnų liautis puldinėjus Karabachą ir šie pritilo, tačiau neilgai tvėrė. Į Azerbaidžaną sugrįžusių britų karinės atstovybės vadas generolas Tomsonas pasiskelbė Baku generalgubernatoriumi ir tapo tikruoju krašto valdytoju. Gruodžio pradžioje jis pasiuntė Giandžios, Kazacho ir Džavanširo apskričių armėnų vadeivoms telegramas, reikalaujančias nustoti smurtavus prieš musulmonus. Telegramose įsakyta visiems armėnams pranešti: sėdėti savo namuose ir nekelti galvos. Nepaklusę šiam įsakymui atsakys už pralietą kraują ir piktadarystes. Metams baigiantis, Armėnija pradėjo karą su Gruzija…

Lenta.ru žurnalisto parašymas „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ reiškia, kad ir vidurinis šio sakinio narys yra valstybė. Jeigu turima galvoje karai, tai „juos“ žudė ir kaimynai krikščionys – Gruzijos kariuomenės kariai. Krikščionys šaudė vienas į kitą, o musulmonai, tai matydami, trynė delnus? 1918 m. gruodžio 20 d. Azerbaidžano nacionalinio parlamento nariai neeiliniame posėdyje su giliu dvasiniu jauduliu išklausė liūdną pranešimą apie kruvinus susirėmimus tarp kaimyninių Armėnijos ir Gruzijos respublikų. Ir pasiuntė jų vyriausybėms kreipimąsi, raginantį sustabdyti kraujo liejimą ir neleisti Užkaukazei vėl panirti į kruviną verpetą, nes šiame kraujyje ir gaisre – mūsų laisvės ir nepriklausomybės žūtis.

Patys muša, patys šaukia

Armėnų profesorius Lenta.ru žurnalistui kalba apie Vakarų valstybių – Santarvės narių nusikalstamą neveikimą. Tiesa, pripažįsta anglų karinės atstovybės palankumą armėnų pretenzijoms į Nachičevanę (Rusijos imperijoje – Erivanės gubernijos apskritis, dabar – autonominė respublika Azerbaidžano sudėtyje). Daugelį dešimtmečių sovietiniai istorikai tylėjo ir dabar ne per daugiausia rašoma apie kalbamuoju metu „istorinėse Armėnijos žemėse“ vietinių musulmonų nacionalinių tarybų paskelbtas dvi respublikas.

Kaip tik profesoriaus nurodytoje Nachičevanėje musulmonai 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbė Arakso respubliką; kitų metų vasaros pradžioje armėnai ginklu užėmė Nachičevanės miestą anaiptol ne be „santarvininkų“ pritarimo. 1918-ųjų gruodžio mėnesį susikūrė musulmoniška Pietvakarių Kaukazo respublika su centru Karso mieste. 1919 metų pradžioje ten buvo išrinktas parlamentas, vėliau sudaryta vyriausybė, užsibrėžusi laikytis neutralumo ir gerų santykių su visomis valstybėmis – britų karinė atstovybė tam iš pradžių neprieštaravo; vyriausybė rengėsi pasiųsti savo atstovus į Taikos konferenciją. Tačiau 1919 m. balandžio 12 d. anglai suėmė 35 vietinio parlamento ir vyriausybės narius; tą pačią dieną į „Karso respubliką“ įžengė grįžtančiais pabėgėliais apsimetę armėnų kariai, vedęsi Erivanės paskirtą „srities gubernatorių“.   

Armėnai iš kailio nėrėsi juodindami Karso ir Arakso respublikas Santarvės valstybių akyse – esą turkai nori išsaugoti savo įtaką šiuose kraštuose, atkirsti „Rytų Armėniją“ nuo „Vakarų Armėnijos“, o Azerbaidžanas veržiasi susilieti su Osmanų imperija į vieną musulmonų karaliją nuo Viduržemio jūros iki Indijos vandenyno. Armėnų ir gruzinų atakuojama „Karso respublika“ šaukėsi Azerbaidžano vyriausybės paramos, tačiau ši tegalėjo viena – protestuoti. 1919-ųjų vasarai baigiantis vyriausybės pavedimu Azerbaidžano delegacija Paryžiuje įteikė Taikos konferencijos pirmininkui protestą dėl Santarvės atstovų nuolaidžiavimo armėnams. Azerbaidžano atstovai nurodė būsiant teisinga Karso srities valdymą palikti „santarvininkų“ rankose ir išvesti iš ten kitų kariuomenių dalinius. Dėl Nachičevanės, Erivanės (dalies) ir dar dviejų apskričių, kur akivaizdžią gyventojų daugumą sudaro musulmonai – tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, kalbantys ta pačia kalba, kaip ir tikrieji Azerbaidžano gyventojai, tai šios apskritys neabejotinai turi likti Azerbaidžano vyriausybės pavaldume.

Rusų kalba leidžiamas laikraštis „Azerbaidžan“ musulmonų padėtį pačioje Armėnijos Respublikoje 1919-ųjų metų vasarą pavadino tragiška. Prie Erivanės artinantis turkų kariuomenei, musulmonai – turtingiausių namų ir didžiausių sodų savininkai pasitraukė iš miesto. Jų paliktą turtą užgrobė iš Turkijos atplūdę armėnų pabėgėliai. Pripažinusius Armėnijos valdžią ir grįžtančius į Erivanę pakeliui apiplėšė ginkluoti armėnai. Sugrįžusių namų ir sodų savininkų armėnai pabėgėliai neįleido į jų valdas. Armėnų vyriausybė verčia tūkstančius nuskurdusių, alkanų, ligotų musulmonų gyventi po atviru dangumi. Musulmonų patirtų kančių neįmanoma aprašyti

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos parlamento nariai socialistai-revoliucionieriai (iš 80 deputatų tik aštuoni nepriklausė „Dašnakcutiun“) pareikalavo iš vidaus reikalų ministro pasiaiškinti, kodėl daugelyje gyvenamųjų vietovių totorius gyventojus žudė, ginė iš namų, plėšė jų turtą, tuo tarpu vietinė administracija ne tik nestabdė, tačiau netgi pati dalyvavo plėšimuose ir pogromuose.

Karabachas: kas sužlugdė paliaubas

1919 metų pradžioje Paryžiaus taikos konferencija paskelbė, kad ginčytinose teritorijose bet kokie vienpusiai veiksmai neleistini ir bus griežtai tramdomi. Birželio pradžioje armėnai atidengė ugnį Šušos mieste. Gali būti, ginklo griebtasi nepavykus įvesti savo valdžią Karabache be triukšmo. To meto Armėnijos vyriausybės ir vietinių armėnų veikėjų susirašinėjime pabrėžiama: Ypatingai būtina imtis energingiausių veiksmų armėnų valdymui įvesti jų gyvenamose Karabacho dalyse. Tai yra itin neatidėliotinas uždavinys. Negalima gaišti nė valandos. Iš Erivanės į Karabachą pasiųsta komisija turėjo atgabenti daug pinigų ir šovinių, veikti be triukšmo ir slėpti tikrąją savo priklausomybę: Būtina, kad visi asmenys, įvedantys civilį valdymą, veiktų ne Respublikos vardu

Į Šušos miesto armėnų kvartalą iš tikrųjų atgabeno daug ginklų, tačiau jie nepadėjo – krašto generalgubernatorius Chosrovas Sultanovas ryžtingai numalšino sukilimą, jam vadovavusius vietinio armėnų komiteto narius ištrėmė iš Karabacho. Apie armėnų nepritarimą sprendimui palikti Karabacho ir Zangezuro apskritis Azerbaidžano pavaldume generolas Tomsonas pasakė: Kai kurie armėnai labai nusivylę, kad britų okupacija nesuteikė jiems galimybės atsikeršyti. Jie nenori pripažinti to, kad viską nuspręs Taikos konferencija, o ne karinės pajėgos.

1919 m. rugpjūčio 15 d. 7-asis Karabacho armėnų suvažiavimas pritarė anksčiau pasirašytam laikinajam susitarimui su Azerbaidžano vyriausybe. Šio dokumento įžangoje sakoma, kad Karabacho kalnuotosios dalies pavaldumas priklausys nuo Taikos konferencijos sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju armėnai ir musulmonai turės gyventi kartu. Iki priimant sprendimą Paryžiuje armėnų gyvenamos Karabacho sritys lieka Azerbaidžano Respublikos sienose. Visų gyventojų teisėms ginti prie generalgubernatoriaus administracijos įkuriama Taryba, į kurią azerbaidžaniečiai ir armėnai renka po tris atstovus. Armėnų bendruomenė renka savo nacionalinę tarybą. Gali būti kviečiami bendri azerbaidžaniečių ir armėnų atstovų suvažiavimai… Vyriausybė garantuoja, kad niekas nebus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, anksčiau dėl šito iš Karabacho išvykę armėnai gali sugrįžti ten, kur gyveno; garantuojama žodžio, spaudos, susivienijimų laisvė…

Rugpjūčio 25 d. kalbėdamas parlamento posėdyje Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Nasibas Usubekovas pasidžiaugė, kad Karabache pavyko sugrąžinti rimtį nepraliejus nė lašo kraujo. Po trijų mėnesių, pristatydamas parlamente vyriausybės veiksmų programą, jis siūlė Karabacho patyrimą (armėnų nacionalinės mažumos teisių pripažinimas, armėniškų mokyklų statyba ir kt.) taikyti ir maištininkų rankose tebesančioje kaimyninės Zangezuro srities dalyje. (Lapkričio 23 d. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė susitarimą visus nesutarimus spręsti derybomis ir ginklo jėga nesikėsinti į kitos pusės kontroliuojamas teritorijas. Azerbaidžanui išvedus savo karius iš Zangezuro, armėnai užpuolė ir nusiaubė čia apie 40 musulmonų gyvenviečių.) Mes siekiame viską spręsti taikiai ir tai patvirtiname ne žodžiais, o darbais, – dar pasakė parlamente vyriausybės pirmininkas ir pareiškė viltį kaimynus paseksiant jų pavyzdžiu: – Mes turime atsiminti, kad ir Azerbaidžano, ir Armėnijos ateitis susijusi su tautinių mažumu teisių gerbimu.

Taika Karabache truko 7 mėnesius – armėnai vėl sukilo per 1920-ųjų pavasario lygiadienį, naktį iš kovo 22 į 23 d., kai musulmonai šventė savo Naujuosius metus. Armėnai užpuolė azerbaidžaniečių įgulas Šušoje, Hankendyje ir kitose vietovėse, užėmė Askerano tvirtovę pakeliui iš Šušos į Agdamą. Tai buvo ne sukilimas, o tikriausias nepaskelbtas karas. Iš Zangezuro pusės į Karabachą įsiveržė Armėnijos reguliariosios kariuomenės daliniai (Jerevanas oficialiai neigė Armėniją dalyvaujant šiuose įvykiuose). Baku pasiuntė į Karabachą beveik visą savo kariuomenę (iki 20 tūkstančių karių). Karas truko 12 dienų ir jį laimėjo azerbaidžaniečiai, tačiau pergalės vaisiai buvo kartūs. Baku galvas pakėlę bolševikai žvelgė į šiaurę, iš kur artinosi Raudonoji armija. Balandžio 27 d. vėlų vakarą Azerbaidžano nacionalinis parlamentas nutarė taikiai perduoti valdžią komunistams – kad nebūtų kraujo praliejimo. Maskvos bolševikų kariuomenė užėmė Baku be mūšių. Tūkstančiai azerbaidžaniečių karių tuo metu tebebuvo Karabache…

36 tomai tragedijos liudijimų

1918 m. liepos 15 d. Giandžioje įvykusiame Azerbaidžano vyriausybės posėdyje nutarta įsteigti Ypatingąją tyrimo komisiją. Tam paskatino Užsienio reikalų ministro Mamedo Gadžinskio pranešimas, kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia ginkluoti armėnų būriai ir kitos gaujos, prisidengusios bolševikų vardu, žvėriškai žudo taikius musulmonus, plėšia jų turtą, o Europą tepasiekia šių gaujų vadeivų skleidžiami melagingi pranešimai. Vyriausybė pavedė Ypatingajai tyrimo komisijai tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų prieš musulmonus gyventojus aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų dalį pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje – jiems pasiuntė 6 tomus dokumentų, liudijančių apie armėnų dalyvavimą musulmonų masinėse žudynėse Baku, Šemachoje, Kuboje, taip pat apskrityse (уездах). Tą patį liudijantys dokumentai buvo pateikti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūroje. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų. Daugiau kaip pusė jų buvo suimta. Visus įtariamuosius amnestavo 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto.

Ypatingoji komisija nustatė, kad 1918 metų kovo 30 d. – balandžio 1 d. Baku mieste buvo nužudyta apie 12 tūkstančių musulmonų gyventojų. Žudynes sukurstę bolševikai siekė sutriuškinti Baku mieste vis daugiau šalininkų įgyjančią nacionalinę demokratinę partiją „Musavat“. Ši partija praėjusį rudenį įvykusiuose Baku tarybos rinkimuose gavo apie 40 procentų rinkėjų balsų. „Musavat“ siekė azerbaidžaniečių nacionalinės autonomijos, kurioje  bolševikams nebuvo vietos. Sprendėsi Užkaukazės likimas, – aiškino, kodėl reikėjo pirma dingstimi ginklu užpulti musulmonų partiją, bolševikų vadas Stepanas Šaumianas. – Jiems paėmus viršų Baku, miestas būtų buvęs paskelbtas Azerbaidžano sostine

Pats Šaumianas (ištikimo armėnų tautos sūnaus vardu nuo sovietinių laikų vadinama dabartinė „Kalnų Karabacho respublikos sostinė“ Stepanakertas) aiškino Baku kilus pilietinį karą. Jis parašė ataskaitoje savo vadams Maskvoje, kad armėnų partijos „Dašnakcutiun“ ginkluotų būrių (3-4 tūkstančiai žmonių) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Persų pasiuntinys, tuščiai mėginęs taikyti priešininkus ir gelbėti Persijos valdinius, visa tai pavadino musulmonų skerdynėmis, kurias sukurstė ginkluotos armėnų pajėgos. Didžiosios Britanijos pasiuntinys aiškino, kad bolševikai vieni niekada nebūtų ryžęsi pulti musulmonų; armėnų prisidėjimą prie bolševikų jis pavadino viena didžiausiu Armėnų nacionalinės tarybos klaidų jos istorijoje ir dėlto kalčiausia esanti armėnų politinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Armėnų vadeivų vedami baudėjų būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus Baku apylinkėse ir kituose Azerbaidžano miestuose. Ypač nukentėjo Šemacha, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla; nusiaubta 72 kaimai apylinkėse. Kuboje taikius gyventojus žudė armėnų sudaromas būrys (1920 metų rudenį Armėnijoje valdžią užgrobę bolševikai nugalabijo šio būrio vadą Amazaspą ir kitus suimtus buvusius savo bendražygius neįprastu būdu – užkapojo kirviu, tuo tarpu šio būrio komisaras iškopė į aukščiausius Sovietų Sąjungoje postus – Anastazas Mikojanas)… Ypatingosios tyrimo komisijos duomenimis, Baku, kituose miestuose ir srityse iš viso nužudyta 30 tūkstančių musulmonų.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingoji komisija, suprantama, veikė Azerbaidžano respublikos sienose, o musulmonų žudynių buvusioje Erivanės gubernijoje aplinkybės daugeliu atveju taip ir liko nežinomos. Antai 1918 m. vasario 17 – 21 dienomis pulkininko Pirumovo vadovaujami armėnų reguliariosios kariuomenės daliniai nušlavė nuo žemės paviršiaus 21 azerbaidžaniečių kaimą. Nušlavė – nes griovė iš patrankų; gyventojų likimas – nežinomas… Akivaizdu štai kas: 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR priskaičiuota 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, kai 1916 metais penkiose Erivanės gubernijos apskrityse, tekusiose sovietinei Armėnijai, gyveno  246,5 tūkstančio „Aderbeidžano totorių“. Per paskesnius dvejus metus sugrįžo 60 tūkstančių čia gyvenusių azerbaidžaniečių ir 1922 metais Armėnijos SSR jų gyveno  72 596 žmonės.

1921 metais Armėnijai tekusioje Zangezuro apskrities vakarinėje dalyje 6,5 tūkstančio azerbaidžaniečių sudarė vieną 1/10 visų gyventojų (armėnai – 89,5 %), kai tuo tarpu 1916 metais apskrityje jų buvo 119,5 tūkstančio (53,3%). 1992-1994 metų Armėnijos-Azerbaidžano karo metų armėnai okupavo ir likusias žemes, kadaise priklaususias Zangezuro apskričiai.

1919 ir 1920 metais kovo 31-oji Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje buvo minima kaip Nacionalinio gedulo diena. 1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, skelbiantį kovo 31-ąją Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai.

2018.05.23; 18:00

Azerbaidžano sostinė Baku vakare

Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.

Paryžius pasitraukė,  Baku žengia į priekį

Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).

Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją). 

Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką:  šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir  EXPO.

Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“,  tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Minėtos  BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.

Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“

Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje  www.bakuexpo2025.com).

Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti  gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą  gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.  

Jerevanas griežia dantimis

Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.

Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“

Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.

Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.

Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.

Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų.  Visi to linki. Tik ne armėnai…

Katalikai, judėjai – visi broliai

Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.

Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025  vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“

„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje,  gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis  veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

Į visas keturias pasaulio puses

Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus,  vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.

Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai  juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas. 

Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.

2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius  „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.

Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.

O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…

2018.05.08; 06:00

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Visų dėmesys dabar, be abejo, – į Siriją, geopolitikos ekspertams buriant (būtent buriant, nes situacija neišaiškinama logiškomis prielaidomis), išprovokuos pasaulio galingųjų susidūrimas šioje nelaimingoje teritorijoje globalų konfliktą ar ne. Bet tai toli gražu ne vienintelis karo židinys geopolitiškai perkaistančioje planetoje. Pietų Kaukazo konfrontuojančios pusės dėl Kalnų Karabacho formaliai lyg ir paiso 1994-aisiais pasiektų paliaubų, tačiau iš tiesų jas reguliariai trikdo snaiperių susišaudymai ar rimtesni susidūrimai palei armėnų bei azerbaidžaniečių pajėgas skiriančią liniją.

Kadangi klausimas atviras, ar paliaubų iš tiesų paisoma, čia pateikiama vien įvykių kronika nuo šio dešimtmečio pradžios. 2010-ųjų rugsėjo 4 dieną įvykus kariniam susidūrimui Mardakerto rajone šiaurrytinėje Kalnų Karabacho dalyje žuvo Azerbaidžano armijos karys, dar vienas po sužeidimų mirė ligoninėje. Tų pačių metų birželio 18-ąją netoli Čaily kaimo žuvo 4 armėnų kareiviai ir vienas azerbaidžaniečių karys. Rugpjūčio 31 dieną ten pat įsiplieskė dar vienas susišaudymas, apie abiejų pusių praradimus nepranešta. 2011 metų kovą Azerbaidžanas informavo apie armėnų snaiperio nušautą 9-erių metų azerbaidžanietį berniuką, Armėnijos prezidentas šio fakto nepripažino.

Prancūzų „Le Figaro“ 2011-ųjų kovo 9-osios numeryje konstatavo, jog po „karštos“ karo fazės 10992-1994 metais terminas „įšaldytas“ konfliktui dėl Kalnų Karabacho negali būti taikytinas, nes susidūrimų skaičius palei konflikto puses skiriančią liniją per keletą mėnesių (kalbama tik  apie 2011 metus) buvo išaugęs tiek, jog regione sužmėžavo naujo karo šešėlis. Ir dienraštis „The Washington Post“ 2011-ųjų rugpjūčio 12 dienos numeryje situaciją apibūdino kaip ypač rizikingą: greta nesiliaujančios karingos retorikos snaiperiai iš abiejų pusių apsišaudydavo  kasdien, kai kada tai baigdavosi žmonių aukomis, pasak JAV dienraščio, karas galėjo atsinaujinti dėl žmogiškojo faktoriaus – klaidos ar kažkam praradus savitvardą.

2012-ųjų birželio 6 dieną Azerbaidžano pusė apkaltino Armėniją valstybinės sienos pažeidimu bei penkių azerbaidžaniečių karių nužudymu, dieną prieš tai armėnai pareiškė, jog Azerbaidžano kariškiai nužudė tris armėnų karius. Tų pačių metų liepos 20-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė žinių apie reguliarius susišaudymus Kalnų Karabache ir kad nuo 2011-ųjų pabaigos regione žuvo apie 20 abiejų kovojančių pusių kareivių.

2014 metų rugpjūčio pradžioje Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas serijoje įrašų savo paskyroje interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pagrasino Armėnijai karu po to, kai eilinį kartą kilę ginkluoti susidūrimai Kalnų Karabache nusinešė mažiausiai 14 žmonių gyvybes. Pasak apie tai informavusio britų „The Guardian“ (2014 08 08), susidūrimų priežastys bei detalės liko neatskleistos, bet tai nesutrukdė kovojančioms pusėms pasikeisti kaltinimais. Lapkričio viduryje pasirodė informacija apie Azerbaidžano numuštą armėnų sraigtasparnį su trimis pilotais danguje virš Kalnų Karabacho. Baku neneigė, jog jo karinės pajėgos numušė Armėnijos „Mi-24“, tačiau tvirtino, jog jis atakavo azerbaidžaniečių pajėgas. Jerevanas savo ruožtu teigė, kad sraigtasparnyje ginkluotės nebuvo, jis tik dalyvavo Armėnijos bei nepripažinto Kalnų Karabacho karinių pajėgų bendruose mokymuose. Ryšium su incidentu tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl nuskambėjo perspėjimas dėl keletą mėnesių augusios įtampos.

„Los Angeles Times“ 2016-ųjų balandžio 20 dienos numeryje informavo apie to mėnesio 5 dieną pasiektas paliaubas tarpininkaujant Maskvai, kurios buvo tuoj pat pažeistos, atsinaujinusiuose susidūrimuose abi konflikto pusės vėl patyrė aukų. Prieš tai, balandžio 2-ąją, Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams, ir pagrasino pripažinti Kalnų Karabachą nepriklausoma valstybe. Vėl sušmėžavo karo grėsmė, kai įsiplieskusiuose susidūrimuose iš abiejų pusių žuvo 80 žmonių (daugiausiai po 1994-aisiais pasiektų paliaubų).

Tąkart komentuodamas kovojančių pusių beatodairiškus pareiškimus Maskvos politologas Borisas Dubnovas nurodė, kad jų ryžtą maitina įsitikinimas, jog Baku ir Jerevaną kas nors vis tiek sutaikys. Ir iš tiesų, pasak „Los Angeles Times“, abiejų pusių „sunkiasvoriai gynėjai“ bematant įstitraukė į žaidimą – Maskva išsireikalavo paliaubų (tiesa, trumpalaikių), Iranas pasisiūlė būti tarpininku, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo būsiąs Azerbaidžano pusėje iki pat galo.

Austrijos Ludwigo Boltzmanno vardo karų pasekmių tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Christophas Benedictas dienraštyje „Die Presse“ (2016 0421) ryšium su tuo išreiškė nuomonę, kad konfliktą Kalnų Karabache galima išspręsti proporciškai padalinant teritoriją etniniu principu. Siūlymas tikriausiai nenaujas, bet primintina aplinkybė, kad tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, nors Jerevanas nepaisydamas tarptautinės kritikos tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Maskvos „taikdarystę“, ji konflikto Kaukaze negali išspręsti vien dėl to, kad Rusija tiekia ginkluotę ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai, nors skelbiasi pastarosios sąjungininke ir laiko šios respublikos Giumri mieste karinę bazę. Maskvos geopolitinė laikysena šiame regione pašaukta ne tiek siekti stabilumo, kiek „suturėti“ Jerevaną nuo integracijos į Europą, tokia dviprasmiška parama, pavyzdžiui, siekiant priversti susilaikyti Armėniją nuo aktyvesnio dalyvavimo ES „Rytų partnerystės“ programoje. Akivaizdžiai su neoimperiniu dominavimu susijęs tikslas, beje, kaip tik šiuo metu save galutinai diskredituojantis Sirijoje.

„The Washington Post“ 2016-ųjų balandžio 27 dienos numerio publikacijoje „“Kalnų Karabachas: atnaujintas konfliktas Kauakaze“ informuota apie nukautus armėnų karius per Azerbaidžano artilerijos apšaudymą balandžio 2-ąją ir po to įsiplieskusias aršias kovas, kurių metu per 4 dienas (iki eilinių paliaubų paskelbimo) žuvo 31 azerbaidžaniečių karys, 44 Kalnų Karabacho kariškiai bei 10 taikių gyventojų.

Ir dar sykį priminė apie Rusijos oportunizmą, užimant konflikte „vidurio“ poziciją bei ginkluojant abi puses. Pasak dienraščio, regione eilinį kartą grasino aktualizuotis „amžino karo“ būsena. Kaip nurodė Kalnų Karabache apsilankęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas (beje, armėnų kilmės), jam susidaręs įspūdis, jog karingos nuotaikos auga abiejose pusėse.

Jau šių metų kovo 9-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė informacija apie paliaubų pažeidimus po vadinamojo „keturių dienų karo“ 2016-ųjų balandį. Taip pat atsargiai konstatuota, kad pažeidimų mastas regimai mažesnis nei anksčiau. Vargu ar tai gali nuteikti labai viltingai, turint galvoje aplinkybę, kad daugiau kaip prieš 20 metų užsiplieskęs konfliktas jau nusinešė virš 35 tūkstančių gyvybių, neapsieita be etninių valymų. Kalnų Karabache tenka tenkintis nežinia kelintu eiliniu ugnies nutraukimu be šansų bent apkalbėti tokias įšaldytas problemas kaip pasikeitimas kariniais belaisviais, karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas, perkeltaisiais asmenimis išliekančių žmonių statuso nustatymas etc. Konfliktui sureguliuoti lyg ir pašaukta vadinamoji Minsko grupė, kuriai vadovauja Rusija, Jungtinės Valstijos bei Prancūzija, taip ir neįstengė rasti diplomatinio sprendimo.

Taigi štai toks dar vienas permanentinio karo židinys ir šiaip geopolitiškai perkaistančiame pasaulyje.

2018.04.20; 06:00

Sumgait – 30. Armėniškos parodos plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.

Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.

Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.

Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?

Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.

Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.

Gintaras Visockas. Sumgaito detektyvas

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.

Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.

Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?

Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.

Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…

Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?

Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.

Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.

Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.

O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.

Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.

Įrašai taupomosiose kasose

Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.

Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?

E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.

Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.

Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?

Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.

Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.

Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?

Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.

Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.

Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.

Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija

Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).

Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.

Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.

Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.

Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.

Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.

Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.

Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.

F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.

Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.

Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės

E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.

Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?

Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.

Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.

Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.

Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?

Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.

Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.

Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.

Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.

Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.

Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?

Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.

Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.

Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.

Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.

Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.      

Sumgaito legenda

Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.

Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.

Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.

Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.

O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.

2018.04.15; 09:30

Azerbaidžano sostinė Baku

Visi žino, jog balandžio 11 d. Azerbaidžane vykstančius prezidento rinkimus jau kelintą kartą  laimės Ilhamas Alijevas, valdantis šalį nuo 2003 metų, ir jų stebėti atvykę svetimšaliai, taip pat ir Lietuvos pasiuntiniai, praneš mums, kaip tai įvyko. Tačiau ieškantys krislo kito akyje nemato rąsto savojoje: Azerbaidžano rinkimuose kiekvieną kartą pralaimi pati pasaulio bendruomenė, ketvirtį amžiaus tik stebinti šios šalies pastangas atkurti teisingumą.

Azerbaidžanas pasirinko prieš 25 metus

Jau du dešimtmečius Azerbaidžane birželio 15-oji yra valstybinė šventė – Nacionalinio gelbėjimo diena. 1993 metais tą dieną Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo išrinktas Heidaras Alijevas. Azerbaidžane jo garbei pastatytas ne vienas paminklas ir mums neįprasta atrodo ditirambai, giedami šiam veikėjui, tačiau pasakoma ir trumpai: „Heidaro Alijevo atėjimas į valdžią išgelbėjo Azerbaidžaną nuo nepriklausomybės praradimo, padalijimo ir patekimo į kitų valstybių įtaką.“

Azerbaidžane Alijevas – ne vien „buvęs KGB pareigūnas ir komunistų partijos lyderis“, kaip neseniai parašė BNS. Sovietų Sąjungos komunistų vadas Michailas Gorbačiovas jį privertė atsistatydinti ir galiausiai palikti Maskvą. 1990 metais jis grįžo į Baku, tačiau vietiniai draugai sutiko toli gražu ne išskėstomis rankomis. Tada pasitraukė į gimtąją Nachičevanę (tais laikais dar autonominę sovietinę socialistinę respubliką Azerbaidžano sudėtyje). 1991 metų rudenį jį išrinko šios autonominės respublikos aukščiausiosios tarybos pirmininku. O 1992-ųjų rudenį laikraštis „Ses“ paskelbė kreipimąsi į Heidarą Alijevą („Azerbaidžanas laukia Jūsų žodžio“), kurį pasirašę žinomi Azerbaidžano mokslo, kultūros, politikos veikėjai (iš viso 91 asmuo, pradedant akademikais) ragino jį sutikti vadovauti jų kuriamai Naujojo Azerbaidžano partijai. Jie rašė priėję išvadą Alijevą esant „vienintelį absoliutų lyderį“, sugebėsiantį vesti naująją partiją, tik jo vadovaujama ji sutelksianti apie save visų luomų žmones ir užimsianti Azerbaidžano politiniame bei ekonominiame gyvenime susidariusią tuštumą.

Naujosios Azerbaidžano partijos steigiamasis suvažiavimas netrukus įvyko Nachičevanėje ir jos pirmininku išrinko Heidarą Alijevą. Ši partija valdo iki šiol.

Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas. Azernews nuotr.

1993 metų vasaros pradžioje, kai Gandžioje susitelkę ginkluoti daliniai pareikalavo Azerbaidžano Liaudies Fronto vyriausybės atsistatydinimo ir pradėjo žygį sostinės link, prezidentas Abulfazas Elčibėjus atsikvietė Alijevą į sostinę, pasiūlęs jam tapti ministru pirmininku. Tomis dienomis atsistatydino Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininkas, ir vietoj jo išrinko Alijevą. „Mano vienintelis tikslas, – tada pasakė naujasis parlamento vadovas, – suvienyti naciją, pasiekti pilietinę santarvę, ištraukti mano šalį, mano tautą iš bėdos“. Maištininkams pasiekus Baku, Elčibėjus paliko sostinę ir prezidento pareigas ėmė vykdyti Alijevas. 1993 metų rudenį įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose už Heidarą Alijevą balsavo 98,8 proc. rinkėjų. Kitų pavasarį pasirašytos paliaubos armėnų-azerbaidžaniečių kare dėl Kalnų Karabacho.

Posūkis į Vakarus

Vieno azerbaidžaniečių ekonomisto 1994-ųjų rudenį pasakytais žodžiais, „dabartinė ekonomikos padėtis artima katastrofai, šiurkščiausios klaidos labai brangiai atsiėjo mūsų liaudžiai“. Tą rudenį Azerbaidžanas su aštuonių šalių kompanijomis pasirašė susitarimą dėl bendros naftos gavybos respublikai priklausančioje Kaspijos jūros dalyje per ateinančius 30 metų. Vėliau jį pavadino „amžiaus kontraktu“ ir laiko tarp didžiausių Heidaro Alijevo pasiekimų per jo valdymo dešimtmetį: 33 milijardai dolerių investicijų į pakrikusią šalies ekonomiką. 2017 metų rudenį Baku ir tarptautinis konsorciumas pratęsė šį susitarimą iki 2050 metų: per tris dešimtis metų numatyta įdėti daugiau kaip 40 milijardų dolerių.

„Amžiaus kontraktas“ iki jį pratęsiant Azerbaidžanui atnešė 125 milijardus dolerių pelno. Pakito ir Vakarų požiūris į Azerbaidžaną. Juk 1992 metais Jungtinėse Valstijoje, armėnų lobistams pasidarbavus, įstatymu buvo uždrausta teikti Azerbaidžanui paramą („709-oji pataisa“), o žiniasklaida beveik choru palaikė armėnų separatistų pusę. O jau nuo 1994-ųjų pavasario ėmė rodytis ir nešališkų straipsnių. Beje, pirmą susitarimą su amerikiečių verslovininkais dėl naftos gavybos Kaspijos jūroje dar iki „amžiaus kontrakto“ Vašingtone pasirašė kaip tik Ilhamas Alijevas, Azerbaidžano prezidento paskirtas vienu iš Valstybinės naftos kompanijos vadovų. „Aš tikiu, – kalbėjo jis po susitarimo pasirašymo, – kad amerikiečių politika pasikeis. Azerbaidžanas yra atviras Jungtinėms Valstijoms.“

1998 metų pavasarį Trabzone susitikę Azerbaidžano, Gruzijos ir Turkijos prezidentai prabilo apie naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeiranas tiesimą. Rudenį prie jų ketinimų prisijungė Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai. Stambulo deklaraciją dėl šio naftotiekio tiesimo pasirašė ir JAV prezidentas Bilas Klintonas. Darbai prasidėjo 2002 metų rudenį, o 2006 metų vasarą Viduržemio jūros pakrantėje esančiame Turkijos mieste Džeirane įvyko iškilmingas naftotiekio atidarymas. Iš pat pradžių Heidaras Alijevas („Lapinas“) siūlė jį tiesti per Kalnų Karabachą ir toliau per Armėniją, manydamas armėnus dėl to sutiksiant pasitraukti iš okupuotų žemių, tačiau Jerevanas atsisakė. Tada kartu su turkais susitarta ignoruoti armėnus ir užkardyti jiems kelią į Vakarų rinkas per Turkiją. Visiškai netoli Kalnų Karabacho einančiam naftotiekiui suteikė Heidaro Alijevo vardą.

Ilhamas Alijevas, sovietiniais laikais garsėjusio Maskvos tarptautinių santykių instituto (MGIMO) absolventas, ėjo ne tėvo pėdomis, o petys į petį. Nuo 1995 metų buvo parlamento narys, nuo 2000-ųjų – Naujojo Azerbaidžano partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, kiek vėliau paskirtas Azerbaidžano delegacijos Europos Taryboje vadovu. 2003 metų rinkimuose į prezidentus vėl iškeltas Heidaras Alijevas smarkiai pasiligojo, jį gydė Turkijoje, o vėliau nuskraidino į Klivlendą (JAV). Ligonis per TV kreipėsi į tautiečius: jis atsisako dalyvauti rinkimuose ir ragina savo šalininkus balsuoti už Ilhamą, neseniai parlamento paskirtą vyriausybės pirmininku. Tėvas dar sulaukė sūnaus išrinkimo (spalio 15 d.) ir mirė po dviejų mėnesių Klivlendo ligoninėje. 

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

2017 metų spalio pabaigoje įvyko iškilmingas geležinkelio Baku-Tbilisis-Karsas atidarymas. Žurnalistai jį pavadino ilgiausia XXI amžiuje atkurta „Šilko kelio“ atkarpa (846 km). Darbai kainavo $4 milijardus. Azerbaidžanas buvo projekto sumanytojas ir dabar šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pasakė, kad šis geležinkelis atvėrė trumpiausią kelią iš Azijos į Europą. Ateityje transporto linija Šiaurė-Pietūs sujungs Indiją, Pakistaną, Iraną, Azerbaidžaną, Rusiją ir Europos šalis. 2017 metų lapkritį Europos Komisija atnaujino visiems naudingų projektų sąrašą, kai ko atsisakė, tačiau Pietų dujų koridorių“ paliko. Tai – dujotiekis, nusidrieksiantis nuo Baku per Gruziją, Turkiją, Graikiją, Albaniją iki Italijos pietinės dalies. Projekto vertė – $40 milijardų. Taigi Kaspijos dujos pasieks Europos rinką, kalbant ne skambiais žodžiais, o ekspertų lūpomis, „dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė“. Ji gali išsipildyti jau ateinančiais metais. Projekto sumanytojas – vėlgi Azerbaidžanas.

Kadaise Heidaras Alijevas įsteigė Naftos fondą – tam, kad už naftą uždirbami pinigai turi būti teisingai paskirstomi ir neliktų nuskriausti nei šalies žmonės, nei kitos ekonomikos šakos, nei ateinančios kartos. Iš šio fondo lėšų statomi gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos karo pabėgėliams ir persikėlėliams. Azerbaidžane didžiuojamasi šalies ginkluotųjų pajėgų galia. Tačiau lazda turi du galus: ginkluojantis mažiau tenka žmonėms, juo labiau kai nafta atpinga. Jų prezidentą ir šen, ir ten kritikuoja: varžomos žmonių teisės ir laisvės, tildoma opozicija.

Tiesa, ne vienas ekspertas primena: po rugsėjo 11-osios amerikiečiai itin nesipriešino reikalui suteikti daugiau galių specialiosioms tarnyboms („mažesnė laisvė mainais į didesnį saugumą“). Anot Naujųjų valstybių instituto direktoriaus Aleksejaus Martynovo, „Azerbaidžano piliečiai renkasi saugumą, o ne demokratiją“. Jie, girdi, turi teisę pasirinkti tokį gyvenimą, koks jiems geresnis. „Svarbiausia, kad Azerbaidžanas nekeltų grėsmės kaimyninėms valstybėms.“ Azerbaidžaniečių politologas Ilgaras Velizadė negaili ir opozicijos: „Jie turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, tačiau ir vėl parodė, kad negali daryti įtakos nei politiniams procesams, nei žmonių sąmonei. Visi jų šūkiai yra iš 10 dešimtmečio pradžios, o kalbos nesusijusios su realijomis.“

Ir vis dėlto: ar negalėjo ir ar negali būti kitaip? Toks klausimas turėtų ateiti į galvą ne paprastiems stebėtojams, o galias turintiesiems, tačiau tebesantiems paprastų stebėtojų vaidmenyje.

Teisingumas svarbiau už naudą

Kiti ekspertai suka galvas, kodėl Prezidentas Alijevas puse metų paankstino rinkimus. Sako todėl, kad netrikdytų jau netrukus prasidėsiančių Azerbaidžano Respublikos 100-mečiui skirtų renginių? O norėjo užbėgti už akių kokiam kylančiam bruzdėjimui? Apie šį sprendimą prezidentas pranešė vasario 5 d. O vasario 7 d. Baku, kaip žadėta, apsilankė ESBO Minsko grupės vadovai (JAV, Rusijos, Prancūzijos atstovai), susitiko su prezidentu ir kalbėjosi apie tai, dėl ko sutarta neseniai įvykusiame Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikime Krokuvoje (papildomi stebėtojai). Ir savo ruožtu susitarė „tęsti intensyvias derybas esančių nuomonių ir pasiūlymų pagrindu“ po rinkimų Azerbaidžane ir Armėnijoje. Kaimynų parlamentas jau išrinko naują prezidentą ir netrukus rinks ministrą pirmininką, kuris bus svarbiausias žmogus valstybėje. Apžvalgininkai pastebi tarsi ir pagyvėjus derybų dėl  Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkus. Azerbaidžanui visiškai nenaudinga vilkinti derybas.

Praėjusių metų rugsėjo 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos atidaryme Ilhamas Alijevas be įžangų prabilo apie tai, kad Armėnija 25 metus laiko okupavusi penktadalį Azerbaidžano teritorijos, iš gimtųjų namų išvaryta daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių. Priminė, kad armėnų separatistų pajėgų įvykdytas Chodžalio gyventojų žudynes daugiau kaip 10 valstybių pripažino genocidu, o vienas iš karinių nusikaltėlių – Armėnijos prezidentas (kalbamuoju metu – Seržas Sargsianas). 1993 metais JT Saugumo Taryba priėmė 4 rezoliucijas, reikalaujančias be išlygų išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Paprastai Saugumo tarybos rezoliucijos įvykdomos per kelias dienas, o šios nevykdomos jau 24 metai. Tokį dalyką Azerbaidžano prezidentas pavadino dvigubų standartų taikymu. Armėnijai turi būti pritaikytos tarptautinės sankcijos. Viena iš JT reikalingų reformų – Saugumo tarybos rezoliucijų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimas.

Neseniai Baku lankėsi JT Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos pirmininkas Miroslavas Laičakas, susitiko su šalies prezidentu, užsienio reikalų ministru, žurnalistais. Pastariesiems pasakė susitikime su prezidentu kalbėjęs apie labai aktyvų Azerbaidžano dalyvavimą Jungtinių Tautų veikloje. Azerbaidžanas laikomas šalimi, kuri svariai prisideda prie energetikos ir transporto saugumo, kovos su terorizmu, vaisingai palaiko skirtingų kultūrų ir religijų sąveikavimą. Šalies vidaus gyvenime pažengta mažinant skurdą, švietime ir sveikatos apsaugoje. Tiesa sakant, Slovakijos diplomatas ne pirmas tai sako. Antai praėjusį rudenį naujas Europos Sąjungos atstovybės Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas Kęstutis Jankauskas kalbėjo europiečių vardu: Azerbaidžanas – patikimas partneris regione, tolerantiška, įvairių kultūrų sąveikavimą skatinanti šalis… O Kalnų Karabachas?

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Dėl Kalnų Karabacho Miroslavas Laičakas pasakė štai ką: priimtos keturios JT Saugumo Tarybos rezoliucijos bei trys JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos ir jis, pirmininkaudamas, norėtų, kad šios rezoliucijos būtų įgyvendintos. Dabartiniu metu visu pripažintu tarpininku yra ESBO Minsko grupė, reikia ja pasitikėti ir iki galo išnaudoti jos galimybes. Vadinasi, rezoliucijos tebeveikia ir azerbaidžaniečių pusė ne tuščiai aušina burną?

O visiškai neseniai „The Washington Times“ išspausdino straipsnį, kuriame sakoma Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai atėjus metą sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, pradedant okupuotų žemių išlaisvinimu ir priverstinių persikėlėlių grąžinimu į gimtąsias vietas. „Kodėl Azerbaidžanas yra svarbus Vakarams“ – šitai skaitytojams siekia paaiškinti ekspertas. Irgi žinome: tiltas tarp tų ir anų, svarbus energetikos ir transporto „mazgas“ visiems – Europai, Rusijai, Vidurinei Azijai, Artimiesiems Rytams ir Jungtinėms Valstijoms, svarbi atkarpa „Šilko kelyje“ iš Kinijos į Europą.

Gerai, kad primenama. Tačiau ir vėl klausimas: o jeigu Azerbaidžanas nebūtų stengęsis ir nebūtų tapęs „svarbus Vakarams“ ir ne tik jiems? Ar ne geresnė antraštė: „Kodėl Vakarai lieka stebėtojais Azerbaidžano byloje?“

2018.04.11; 07:00

Kitaip nepavadinsi Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių instituto Pabaltijo skyriaus (vis dar tokį Kremlius išlaiko) vedėjo politologijos daktaro Michailo Aleksandro pasvarstymų š.m. rugpjūčio 26 d. apie Rusijos atsakomąjį žingsnį – Baltijos valstybių okupaciją, jei Vakarai atakuotų Siriją. Publikuojame tuos pasvarstymus be komentarų.

XXX

Michailas Aleksandras

Aš anksčiau siūliau, kad tuo atveju, jei NATO puls Siriją, mums reikia įvesti pajėgas į Užkaukazę. Tačiau dabar situacija pasikeitė, Rusija turi spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t.y. Baltijos valstybėse.

Viena vertus, Armėnija ryškiai pakrypo Vakarų link ir nebėra patikima sąjungininkė. Jos elgesys naujos pasaulinės krizės sąlygomis tampa neprognozuojamas. Kita vertus, Azerbaidžanas žengė žingsnius, kad suartėtų su Rusija. Ir Alijevas veikiausiai suteikė Putinui garantijas, kad Vakarai negalės naudotis Azerbaidžano teritorija, rengiant operacijas prieš Iraną ir Rusiją. Tokiomis sąlygomis Rusijos ir Irano komunikacijoms prie Kaspijos jūros neiškils grėsmė, ir Azerbaidžaną iš esmės galima palikti ramybėje.

Continue reading „Pamišusio žmogaus svaičiojimai“

azeri_old

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie šiandieninį Azerbaidžaną. Šios publikacijos turėtų sudominti mūsų skaitytojus, kadangi nūnai Azerbaidžano sostinėje Baku rengiamas Eurovizijos konkursas. Žodžiu, viso pasaulio dėmesys sukoncentruotas į Azerbaidžaną.

Elmaras Mamedjarovas

Azerbaidžano laimėjimai

Galimybė surengti Eurovizijos finalą – ženklas, kad Azerbaidžanas grįžta į tarptautinę bendriją, šansas pademonstruoti mūsų laimėjimus po nepriklausomybės įgavimo, rašo savo straipsnyje „The Wall Street Journa”l“ Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas.

Continue reading „Nepažįstamas Azerbaidžanas: tikri ir tariami laimėjimai“