Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas Mindaugas Štelemėkas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Alkoholio vartojimo nulemtas mirtingumas Lietuvoje dvigubai lenkia Europos Sąjungos vidurkį. Kaip interviu Eltai sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas Mindaugas Štelemėkas, tai neblogas rodiklis, turint omenyje, kokiame dugne buvome.

Pasak mokslininko, tiek pagal išorinį traumatizmą, kurio priežastis – alkoholio vartojimas, tiek pagal apsinuodijimų alkoholiu, sergamumą alkoholine kepenų liga 2007 metais keturis kartus lenkėme ES vidurkį.

„Dabar situacija labai pagerėjusi, bet atitrūkimas nuo ES vidurkio buvo labai didelis. Žinoma, tai nereiškia, kad arti mūsų nėra šalių, kur ši problema aktuali. Bet ar norime lygiuotis į Baltarusiją ir Moldovą? Mes lygiuojamės į ES“, – sakė M. Štelemėkas.

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje mažėja sergamumas alkoholinėmis psichozėmis, taisosi kiti sveikatos rodikliai, susiję su alkoholio vartojimu.

„Lygindami tyrimus matome, kad nuo 2007 metų, kai buvo priimtas pirmasis alkoholio kontrolės sugriežtinimas įgyvendinant akcizo padidinimą, dienos metu uždraudžiant alkoholio reklamą, ribojant jo prieinamumą, situacija gerėjo, bet stabtelėjo, o dabar vėl turi tendenciją gerėti“, – sakė mokslininkas.

– Kada buvo tragiškiausia?

– Iki 2007 metų. Nuo 2000 iki 2007 metų ne vien alkoholinės psichozės, bet ir kiti sveikatos rodikliai, susiję su alkoholio vartojimu, buvo labai labai smarkiai išaugę. Situacija prastėjo greitai ir akivaizdžiai.

Žinoma, dar vienas labai sunkus Lietuvai laikotarpis buvo vos atgavus nepriklausomybę. Tada, galima sakyti, visuomenės sveikatos srityje buvo dar didesnė duobė.

– Kodėl?

– Atgavus nepriklausomybę griuvo visa iki tol buvusi alkoholio kontrolės sistema. Kol kūrėsi naujos alkoholio kontrolės institucijos, prekyba ir vartojimas vyko nekontroliuojamai. Paskui situacija suvaldyta, bet apie 2000 metus vėl labai sparčiai blogėjo.

– Dėl liberalios politikos?

– Taip. Apie 2000 metus buvo leista alkoholiu prekiauti degalinėse, paskui įvyko Lietuvą palietusi Rusijos krizė. Akcizas alkoholiui, kuris iki to laiko didintas, tada – šast, ir buvo labai stipriai sumažintas. Be abejo, tai turėjo didelės įtakos alkoholio vartojimui ir su tuo susijusiai gyventojų sveikatai, mirtims.

Paskui, kaip žinome, Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.

– Kokios įtakos alkoholio vartojimui ir sveikatos rodikliams turėjo narystė ES?

– 2004 metais Lietuvai įstojus į ES, ekonomika šovė į viršų. Tai reiškia, kad gyventojų pajamos pradėjo stipriai augti. Puiku, bet alkoholio kontrolėje dar minimas toks rodiklis, kaip alkoholio įperkamumas, kuris tikrai veikia vartojimą.

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Jei alkoholio kontrolės priemonės nesikeičia, ekonomika auga, žmonės už savo pajamas sąlyginai gali nusipirkti daugiau alkoholio.

Žinoma, niekas atlyginimo alkoholio litrais nematuoja, bet pasąmoningai, jeigu žmonės yra pratę pirkti alkoholinių gėrimų, nuėję į parduotuvę ir jausdamiesi finansiškai tvirtesni, jie daugiau jų pirks.

– Kas tokio nutiko 2004-aisiais?

– Pradėjo labai reikšmingai augti gyventojų pajamos, o alkoholio kontrolės srityje nebuvo nieko daroma iki pat 2007 metų. Tuomet pasipylė labai skaudžių rezonansinių įvykių ir nelaimių, susijusių su alkoholio vartojimu, tad ir Seimas labai stipriai susirūpino tuo.

2008 metai buvo paskelbti Blaivybės metais, priimta reikšmingų ir moksliškai įrodytų, kad puikiai veikia, alkoholio kontrolės priemonių, kurios per kelerius metus davė reikšmingų rezultatų.

Lietuvai pradėjus atsigauti po ekonominės krizės vėl didėjo žmonių pajamos. Tačiau dabartinės alkoholio kontrolės priemonės, žvelgiant retrospektyviai, tikimės, duos impulsą situacijai taisytis, o ne blogėti.

– Kokių pavojų, susijusių su alkoholio vartojimu, įžvelgiate šiandien.

– Epidemiologinė situacija, susijusi su alkoholio vartojimu, gerėja. Bet buvome tiek nusiritę, kad nuo europinių vidurkių 2007 metais atsilikome apie keturis kartus. Dabar atsiliekame dvigubai.

Reikia pasistengti, kad 2018 metais įsigaliojusi alkoholio kontrolės politika duotų impulsą situacijai gerėti, nepamirštant 2017 metais padidinto akcizo alkoholiui ir nuo 2016 metų įsigaliojusio draudimo pardavinėti alkoholį degalinėse.

Šios priemonės tikrai turėtų suveikti.

– Pirmadienį spaudos konferencijoje Eltoje pristatydamas tyrimo rezultatus, sakėte, kad alkoholio vartojimas galėjo sąlygoti 7,58 proc. visų 2015 ir 2016 m. mirčių Lietuvoje. Tai kasmet sudarė daugiau nei 3 tūkst. mirčių, iš kurių 2,5 tūkst. teko vyrams. Minėjote ir jautriausiai alkoholio kontrolės priemonių efektyvumą atspindinčius sveikatos parametrus. Kokie jie?

– Visų pirma – apsinuodijimai alkoholiu, alkoholinė kepenų liga. Tai skamba paradoksaliai: kad „suvarytum“ kepenis reikia gero stažo. Tačiau priklausomai nuo to, kokio alkoholio žmogus vartoja, reikia 10-15 metų alkoholinei kepenų ligai išsivystyti, o kad ištiktų mirtis – užtenka stipresnio užgėrimo. Tuomet labai reikšminga tampa, kokios sąlygos valstybėje įsigyti alkoholio tuo metu. Tampa labai svarbu, ar savaitgalį ribojamas alkoholio vartojimas, ar jo galim nusipirkti nuo 8 valandos, ar tik nuo 10 valandos, kaina didesnė ar mažesnė.

– Jūsų tyrimas parodė, kad 2016 metais iš 3120 mirčių, siejamų su alkoholio vartojimu, apie 81 proc. teko vyrams.

– Daug metų ne paslaptis, kad vyrai daugiau gera alkoholio, tad ir jo žala sveikatai akivaizdesnė.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Verta išskirti ir tris alkoholio sąlygojamų ligų bei mirčių grupes. Pirmoji geriausiai matoma priežasčių grupė – išimtinai alkoholio vartojimo sukeltos mirtys.

Yra apie 10 diagnozių, iš kurių pagrindinės alkoholinė kepenų liga, apsinuodijimai ir alkoholinė kardiomenopatija. Jos visos sudaro apie 90 proc. šios grupės mirčių nuo alkoholio, mūsų skaičiavimais, apie 700 per metus.

Mirtingumas nuo pirmos grupės priežasčių kasmet mažėjantis, jį lengviausia stebėti, Higienos institutas renka ir monitoruoja šiuos duomenis. Tačiau alkoholio žala sveikatai tuo neapsiriboja.

Per metus apskaičiavome apie 1300 mirčių, priskiriamų išeminei širdies ligai, kepenų cirozei ir įvairiomis onkologinėms virškinimo sistemos ligomis, kurioms įtakos galėjo turėti alkoholio vartojimas.

Trečioji priežasčių grupė – išorinės mirtys, traumatizmai, kuriai per metus priskiriama apie 110 mirčių, susijusių su alkoholio vartojimu.

Mūsų skaičiavimais, pagrindinės šioje grupėje – mirtys dėl savižudybės. Apie tai galima daug kalbėti, bet didelė dalis nusižudžiusiųjų būna neblaivūs, ir mes šitas mirtis galime sieti su alkoholiu.

Dar viena stambi kategorija – sušalimai ir nukritę asmenys, kurie miršta dėl išgėrus patirtų traumų, lūžių ir panašiai.

Mūsų skaičiavimais, alkoholio vartojimą galima sieti su 11 proc. viso ligotumo ir mažiausiai 14 proc. netekto darbingumo.

Didžiausias susirgimų skaičius pirmoje diagnozių grupėje tenka alkoholinėms psichozėms – 20 tūkst. atvejų kasmet, taip pat alkoholio toksiniam poveikiui, kepenų cirozei ir, žinoma, tyčiniams apsinuodijimams alkoholiu.

Antroje susirgimų grupėje dažniausios hipertenzinės ligos, širdies aritmija ir psoriazės. Bet kokiu atveju, kardiovaskulinės ligos generuoja didžiausią mirčių dalį.

Kalbant apie netektą darbingumą, kai didesnis nustatomas nedarbingumo lygmuo nuo 0 iki 55 proc., daugiausia atvejų tenka alkoholio sukeltoms nervų sistemos degeneracijų diagnozėms ir alkoholio sukeltoms neuropatijoms.

Kalbant apie iš dalies su alkoholio vartojimu susijusias mirties priežastis, didelę dalį sudaro hipertenzinės ligos, epilepsijos ir įvairios širdies aritmijos.

***
Kaip skelbė ELTA, įgyvendindami Valstybinio sveikatos stiprinimo fondo finansuojamą projektą, LSMU ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai įvertino alkoholio vartojimo sukeliamą žalą Lietuvoje 2015 ir 2016 metais. Tyrimo rezultatai apibendrinami elektroniniame leidinyje „Alkoholio vartojimo sąlygojamos žalos Lietuvoje skaičiavimo metodika ir žalos įvertinimas 2015 ir 2016 m.“, kuris bus viešai prieinamas internete.

Ieva Urbonaitė-Vainienė (Eltos korespondentė)

2018.11.19; 16:49

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Švedijos ir Lietuvos pensijų dydis skiriasi apie 10 kartų. Nepaisant to, Švedijos Upsalos universiteto profesorius Edwardas Palmeris tikino, kad Lietuva šiuo metu juda teisinga linkme.

Pagal Europos Komisijos prognozes, Lietuvoje per artimiausią laikotarpį pastebimai sumažės jaunų gyventojų, o pensinio amžiaus žmonių daugės. Dėl to vienam darbingo amžiaus gyventojui tenkančių vyresnių nei 65 m. asmenų skaičius iki 2040 m. gali padvigubėti. Pasak profesoriaus, svarbiausias dalykas, apie ką Lietuva turėtų šiuo metu galvoti, – tai socialinio draudimo pensijų indeksavimas, kas jau yra padaryta. Svarbūs yra ir motyvacijos klausimai.

„Geriausias būdas surasti balansą yra turėti dinamišką, augančią ekonomiką, kurioje būtų kuriamos įdomios ir perspektyvios darbo vietos, kurios skatintų lietuvius pasilikti namie. Prie to taip pat prisideda, pavyzdžiui, parama šeimoms su vaikais, apie kurią Lietuvoje taip pat jau pagalvota. Tai verčia pamąstyti esančius Londone, kurie tokios paramos galbūt negauna, ar nevertėtų grįžti namo. Vilnius yra gražus miestas. Kodėl gyventi kitur, o ne čia? Kita vertus, kitose šalyse gali būti geresnės darbo galimybės. Todėl Lietuvai svarbiausia tapti patrauklia vieta gyventi ir dirbti“, – Eltai teigė E. Palmeris.

Nuo šių metų dėl indeksavimo Lietuvoje pakilo vidutinė metinė senatvės pensija, todėl liepą vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, siekė 323,75 euro.

Pasak E. Palmerio, prie pensijų tiek prisidėti, tiek jas gauti turi visi vienodai. Švedijoje dauguma dirbančiųjų, išskyrus individualią veiklą vykdantys asmenys, priklauso profesiniam pensijų fondui.

„Nenorima, kad, pavyzdžiui, lėktuvų pilotai gautų naudą iš privalomojo kaupimo vien dėl to, kad kai kurios šalys galvoja, jog jie, pasiekę 60 metų, jau nebegali skraidyti, o kitos, kad gali. Tai individualus dalykas“, – Eltai teigė profesorius.

Ekonomistas Romas Lazutka Eltai sakė, kad kolektyvines pensijų sistemas, darbuotojų ir darbdavių susitarimo būdu, būtų galima įgyvendinti ir Lietuvoje, nes dabar tam – palanki ekonominė situacija.

„Lietuvoje pastaraisiais metais algos auga vidutiniškai 8-10 proc., tai būtų labai lengva sutarti su darbdaviais ir profsąjungomis, kad 2 proc. to algų kilimo atidėtų į pensiją fondą. Žmonėms, kuriems kyla algos, tai būtų visai neskausminga, nes algos didėjimas ir taip 5-6 proc. yra neblogas dalykas. Reikėtų pasinaudoti šia situacija, kas buvo padaryta Švedijoje ar Danijoje, – būtent šiuo būdu buvo išplėstos privačios pensijos“, – Eltai sakė R. Lazutka.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Dar vienas Švedijos išskirtinumas – pensijas kaupiantys asmenys visą informaciją apie kaupiamas lėšas gali lengvai surasti internete, savo duomenimis prisijungę prie savo pensijos sistemos. Pasak E. Palmerio, tai leidžia lengviau sekti savo pensijų kaupimą bei jį koreguoti.

„Vienu metu galiu turėti iki 5 pensijų fondų iš 800. Jeigu mano amžius artėja prie 65 metų, aš turėčiau būti atsargus, kur investuoju savo pinigus. Vis dėlto pats geriausias fondas yra jau numatytasis, nes, kuomet žmogui yra 20 metų, jam nereikia jokių žinių apie pensijų sistemą. Visi 20-mečiai, pradėję kaupti pensijai, kaupia tame fonde be jokių kitų pasirinkimų“, – apie Švedijos pensijų sistemą pasakojo Upsalos universiteto profesorius.

Pasak profesoriaus, pensijų sektorius labai priklauso nuo gyvenimo būdo, tai ypač matoma šalyse, kurios anksčiau turėjo sąsajų su Sovietų Sąjunga. Tokiose šalyse dažniau anksti mirštama dėl alkoholizmo, rūkymo, nesportavimo.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.09.18; 03:00

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Laikas būna rašyti romanus, ir – laikas atsiminti prisiminimus, apmąstymus.

Vytautas Bubnys išleido jau penktąją memuarų knygą „Iš stalčiaus dugno“, kurią šiemet išleido kritikas ir leidėjas Stasys Lipskis su savo leidykla „Žuvėdra“, kurios šeimininkas pastaraisiais metais orientuojasi į vyresniųjų rašytojų (V. Dautarto, V. Reimerio, A. Baltakio…) ir kitų žanrų menininkų kūrybą. 

Man, gerai susipažinusiam su Vytauto Bubnio kūriniais, nebuvo nieko tokio, kas nebūtų buvę ant „stalčiaus paviršiaus“. Negalvoju, ar ką šis autorius beištarauks iš to stalčiaus „pastalės“. Galiu priminti apie tą vardų, pavardžių, kūrinių, faktų ar įvykių sietą, kuris apibūdintas portretinių eskizų knygoje „Širdimi regėti“. Rašydamas apie savo atmintį, V. Bubnys pažymi: „Man įprasta, kad bėgantis laikas prislopina kalnus vienadienių įspūdžių, juos prigesina, o atmintis pati atsirenka, ką dera išsaugoti. Labiausiai išlieka , ką paimi ne vien protu, bet ir savo dvasia, kas tave pakelia ir nuneša į tolimesnę praeitį…“

Šita knyga didžiausia iš visų V. Bubnio memuarinių knygų. Gal kad paskutinė? Vadinasi, tas kompozicinis sietas buvo perdaug platus, erdvus. To sieto „akutės“ platokos ir pralenda visai nežymūs nereikšmingi faktai, kurių nereikėjo dėti į knygą. Kad ir skyriaus „Kas nutolę“ prisiminimų škico „Mitingas ir pica“ aktoriaus Vytauto Tomkaus anekdotiškas akcentas kavinėje: – „Ak, tu, pizza can can! Tu kainuoji du litus, o padažyto vandens stiklinė – keturis!“

Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno

Arba 1983 metų ištrauka iš spalio 16 d. dienoraščio apie „vizitą“ pas rašytoją Vytauto Rimkevičių. Gal ir gerai, kad tų metų autorius primena savo pirmojo vaiko Arvydėlio mirtį ir žmoną Adą, tačiau greta „prikabinta“ tartum novelė be gilesnio turinio, – gal vaizdelį reikėjo atspausdinti anksčiau, kai dar buvo buvo gyva žmona Ada; ar bent galėjo jau išspaudinti ankstesnėse savo prisiminimų knygose.

Ir vien dėl „agitacijos“ įtrauktas iš JAV gyvenančio Kęsto Dirkio atsivežtas savaitraščio „Keleivis“ prezidentų A. Stulginskio, K. Griniaus, premjerų Myk. Sleževičiaus , Pr. Dovydaičio, E. Galvanauko, Ant. Tumėno, Leono Bistro atsišaukimas į prezidentą Antaną Smetoną dėl Suvalkijos valstiečių streiko 1935 vasarą; šiandien ši „agitacija“ priimama su tam tikrais istoriniais rezervais.

Tokių atsiminimų šuorų, prisiminimų šioje didelėje knygoje daugoka, gal tikrai reikėjo tankinti žanro skieto tarpus, „akutes“. Reikėjo atsižvelgti į kompozicinę drausmę, pirmiausia į tematinę medžiagą pro rūšių, porūšių prizmę. Dienoraščiai gal turėjo būti rūšiuojami, atsirenkami, kas prisimenama – ar rašytojai, ar dailininkai, ar giminės, ar draugai, ar politiniai faktai, įvykiai?

Dažnai dienoraščiuose 1980 – 1983 metų, bet jame pateikti ir faktai iš 1966 metų ar dar iš kokių, kaip ir anas su A. Gudaičio-Guzevičiaus kalba, iš kurios pasišaipo (į Vytauto Bubnio ausį) komunalinio ūkio ministreijos vadovas Jonas Razumas… Tokie faktai seni ir nieko jie nei apie sovietinę nomenklatūrą, nei apie apie „blatą“ mums nebepraneša… Arba „balius,“ (kurį autorius apibūdina „karanavalo“ žanru), kuris vyko prie daugelį metų kompozitoriaus bute, – su siužeto išraitymu, su užstalės dainos „Sausio mėnesį gimusius“ posmais  – tikrai nevertėjo dėti… Ir improvizacijos pabaigos „Kodėl, kodėl, kodėl negerti?..“ tuometinis autoriaus pesimistinis nusmelkimas „ir tik dabar nusmelkia: ar tai nėra alkoholizmo pradžiamokslis? O jį gauna daugelis vaikų“ – dabar tinka „valstiečių partijos“ alkoholizmo politikos mažinimui.  

XXX

V. Bubnio kūrybinis likimas turiningas ir gyvenimo likimas turtingas. Dažnai ir dar dabar pasakome, kad anais, tarybiniais laikais, rašytojų žodis buvo prispaustas, o jų likimas visaip sudergliotas, kad nei kelionių į užsienį, nei susitikimų su įdomiais plunksnos broliais, kitais meninkais.

Tiek iš ankstesnių V. Bubnio memuarinių knygų, tiek iš šitos galima susidaryti vaizdą, šis autorius pamatė daug pasaulio, – ir Vakarų Europą, ir Aziją, ir JAV… Pažinojo daug įžymių rašytojų, ir lietuvių, ir užsienio. O Justino Marcinkevičaus eilėraštis „Laisvė“, prisimenamas daug kartų, gali būti šios knygos leitmotyvas. Šį didelį lietuvių poetą, dramaturgą (kilusį iš to paties krašto, vėliau kaimyną, bendradarbį) V. Bubnys prisimena savo 50 gimtadienio proga. Justinas M. parašė ilgą laišką, jubiliatas prisimena ir į savo dienoraštį įrašo jo pabaigą: „Kūrybos tikrumas, ištikimybė gimtajai žemei ir namams šiais žmogaus irimo laikais labai ir labai brangu. Tęskime ir turtinkime pagrindinę lietuvių raštijos tradiciją – tėvynės ir žmogaus kūrimo, jų gyvenimo tradiciją“. 

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Tai, štai, pakartosiu, jau trečia diena, kai įžengiau į į šeštąjį dšimtemtį. Tai jau ne senatvė, tai įpusėjusi jaunystė“.

Įdomios Čingizo Aitmatovo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ analizė: „Kiek jame mtologijos, biblinių motyvų. Labiausiai patraukia Jėzaus Kristaus pokalbis su Poncijumi Pilotu. Daug per jį išsakoma, ir tos mintys šiandienos žmogų verčia susimąstyti. Kristus tvirtina, jog žmones slegia nuolatinis troškulys valdyti kitus: „Tai visų baisiausia blogybė“ .

Pilotas jį nutraukia: „Valdžios tvarkomas pasaulis negali būti kitoks. Kuo jis rėmėsi, tuo ir remsis: kas stipresnis – to ir valdžia, stiprieji valdys pasaulį ir ateityje. Toji tvarka nekintama, kaip žvaigždės danguje. Jų niekas nepajudins. Veltui tu sielojiesi dėl žmonių giminės, veltui ruošiesi ją išgelbėti, aukodamas savo gyvybę. Žmonių neišmokys nei pamokslai šventyklose, nei balsai iš dangaus!“

1982 m. spalio 20 d. dienoraštyje randame įrašą: „Jonas Mikelinskas paskolina naują „Inostrannaja literatura“ žurnalo numerį ir pasiūlo pasiskaityti apie Samuelį Beketą. Gal prieš dvidešimtį metų Londono dramos teatre esu stebėjęs jo „Belaukinat Godo“. (Aš daug vėliau skaičiau lietuviškai tą pjesę – A. G.). Straipsnis apie S. Beketą tikrai įdomus. Į dienoraštį įterpiu porą Beketo minčių: „Kada dvasioje mėšlas, nieko daugiau nelieka, tik dainuoti“. „Kartą ligoninėje išgirdau širdį plėšiantį žmogaus riksmą, sklindantį iš vėžio draskomos jo gerklės ir pagalvojau: mano kūryba toks pat riksmas.“

Kartą V. Bubnys buvo Dubultų kūrybos namuose. Ukrainiečių rašytojas Ivanas Nemirovičius  jam papasakojo apie Nobelio premijos laureato Džono Steinbeko apsilankymą Kijeve. Jis sulaukė daug skaitytojų klausimų. Paklaustas apie jaunimą, vakariečių, nobelistas atsakė, kad jo tėvas buvo odadirbys ir mane, vaiką, taip pat pristatė prie šito darbo popietėm. Mokytojas buvo nepatenkintas vaiko drabužių rūgščių kvapu ir liepė atsivesti tėvą. Tėvas atėjo ir pasakė: „Jūsų pareiga ne uostyt mano sūnų, bet mokyt“. Kai Steinbekas buvo paklaustas apie žymiausią ukrainiečių poetą, jis atsakė – Ševčenka. Kai klausėjas, prasitarė, kad jis klausęs apie dabartinį poetą, Steinbekas atsakė – Ševčenka… 

Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.

Daug tokių ir panašių minčių, girdėtų iš žinomiausių rašytojų, dailininkų, muzikų, jų apmąstymų sudaro V. Bubnio knygos branduolį. 1982 m. spalio 11 dienos jis užrašo: „Ant rašomojo stalo (ne tik čia, Dubultuose) aš nuolat pasiguldau jau skaitytus klasikus veikalus – L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, Romen Rolano, Dž. Selindžerio. Traukia jų žodžio aukšta kultūra, sakinio muzikalumas, vaizdo  plastiškumas, ištikimybė gyvenimo tiesai… Visa tai pajusti būtina, kaip dirigentui išgirsti kamertono tylų skambesį“…

O nepralygstami yra V. Bubnio atsiminimai iš dviejų kelionių į Indiją, į Putapartį, į savaimingojo Sai Babos tikėjimo „parapiją“. Čia atsiranda ir pasakojimo nuoširdumas, ir Indijos žmonių buities (pavyzdžiui, mergaitės „darbo“ su gyvatėmis), bei lietuvių bendrakeleivių charakterių ypatumų atskleidimas… O autoriaus kova bendrabutyje su didžiuliu vabalu skarabėjumi darniai sugulė į tos kovos grumtynėms skirtą novelę „Kalėdų vakaras ir Kafka“.

Kamertono tylus skambesys ir tuštokos skieto „akutės“. Jei ne jos, – tai naujoji knyga „Iš stalčiaus dugno“ būtų dar įdomiau suskambėjusi…

*Vytautas Bubnys. Iš stalčiaus dugno. Leidykla „Žuvėdra“, 2017.

2017.07.02; 06:32

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30

Norėčiau pradėti nuo statistikos, rastos žiniasklaidoje.

Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę apklausą, įvardijo, kad kaimuose girtauja daugiau nei 8 proc. žmonių, o apie du trečdalius girtaujančiųjų galėtų pasveikti. Tai reiškia, kad daugiau nei 100 tūkst. gyventojų po gydymo vėl galėtų sugrįžti į darbo rinką.

Konservatoriai skriaudė pensininkus, o valstiečiai bando suremti ietis su alkoholikais. Kas bus nugalėtojas, nustatys laikas. Daugelis šalių nuo neatmenamų laikų bando išspręsti perteklinio svaiginimosi alkoholiu problemą. Gal „valstiečiai“ mano, kad kovodami su alkoholio reklama jie nušaus mažiausiai du zuikius? Pirma, sumažės alkoholio vartojimas. Antra, sumažės korupcija, nes negalima bus nešiotis alkoholio taros, kurioje galėtų būti sudėti pinigai. Kiek kasmet žūva keliuose ir kiek miršta nuo alkoholio, – nėra tiksliai apskaičiuota. Tačiau aišku viena – bendros šių blogybių atsiradimo tendencijas. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirma, kokios priežastys įtakoja šių reiškinių atsiradimą? Antra, ilgametė tarptautinė praktika rodo, jog vien draudimais ir bausmėmis žalingų įpročių nepašalinsi. Trečia, kyla pavojus, jog gali atsirasti šalutiniai reiškiniai, nepalankūs nei valstybei, nei jos piliečiams.

Pavyzdžiui, mažinant žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių bei gamtos taršą, niekas nesiūlo uždrausti transporto priemonių naudojimą ar jų reklamą.

Visi puikiai žino, kad įvairios šalys šią problemą mažina savaip ir įvairiais metodais. Manau, mes dar nepajėgūs pakeisti visuotinio ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnio. Suprantama ir toleruotina valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyva Lietuvoje mažinti alkoholizmą.

Tačau visuose priimtuose sprendimuose pasigendu prognozių, kokios bus šio įstatymo pasekmės trumpuoju bei ilguoju periodais. Diskusijos Seime, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo įstatymo pakeitimo  projektą, pademonstravo politikų bei visuomenės nuomonių skirtumus.

Prohibicijos istorijos vingiai:

Taupydamas skaitytojų laiką, pacituosiu „wikipedia“ informaciją:       

„Žinomiausias tokio tipo įstatymas priimtas JAV 1919 m. ir veikęs iki 1933 m., bet tokie įstatymai buvo taikomi ir kitose valstybėse.

1914 m. PirmHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“jHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“ pasauliniHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“oHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Pirmasis_pasaulinis_karas“ karo pradžioje sausasis įstatymas buvo įvestas Rusijoje, o kitose kariaujančiose šalyse (AnglijojePrancūzijojeVokietijoje) buvo įvesti tik daliniai apribojimai. Rusijoje stiprūs alkoholiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik restoranuose, o mažmeninė vodkos prekyba buvo visiškai uždrausta.

Kaip atsakas atsirado daug įstatymo apėjimo būdų. Norint įeiti į įstaigą, kurioje pardavinėjo degtinę, reikėjo, kad kliento išvaizda atitiktų „reikalavimus“. Už nedidelį mokestį buvo galima gauti baltą apykaklę „nuomai“, kuri leisdavo netrukdomai įeiti. Atsirado praktika pardavinėti gėrimus arbatinukuose kaip arbatą ar grafinuose kaip girą. Labai greitai prekeiviai pradėjo prekiauti spiritu per vaistines. Buvo nurodyta spiritą pardavinėti tik pagal receptus, bet ir tai buvo lengvai apeinama. Aktyviai pasireiškė ir parfumerijos gamintojai. Pasirodė daug specialių odekolono rūšių, kurie buvo skirti daugiausia „vidiniam vartojimui“. Tuo pat metu pradėjo plisti narkotikai. Sausasis įstatymas ir degtinės monopolija Rusijoje išsilaikė iki 1925 m.

1985 m. gegužės 16 d. Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko kažkiek sumažinti girtuokliavimą ir mirtingumą, bet padidėjo praktiškai TSRS laikais neegzistavusi narkomanija, nelegalios naminukės gamyba. Pirmieji alkoholio vartojimo draudimai buvo priimti Šiaurės Amerikos valstijose nuo XIX a. vidurio. Nuo 1846 iki 1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu.

XIX a. spiritinių gėrimų priešininkai pradėjo įgauti politinę jėgą ir siekė atitinkamų ribojimų. 1905 m. sausasis įstatymas veikė KanzaseMeineNebraskoje ir ŠiaurėsHYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Šiaurės_Dakota“ HYPERLINK „https://lt.wikipedia.org/wiki/Šiaurės_Dakota“Dakotoje1912 m. jau apėmė devynias valstijas, 1916 m. – 26 valstijas. JAV įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, vadovybė stengėsi gelbėti grūdų atsargas, ir prohibicijos šalininkai pasiekė draudimą gaminti spiritinius gėrimus. 1917 m. JAV Kongresas priėmė ir nukreipė patvirtinti valstijoms projektą dėl Konstitucijos Aštuonioliktosios pataisos  apie „sausojo įstatymo“ įvedimą. 1917 m. rugsėjo mėnesį valstybėje buvo sustabdyta viskio gamyba, 1919 m. gegužės mėn. nustota virti alų. 1919 m. priimtas Volstedo įstatymas, reglamentuojantis priverstinį Aštuonioliktosios pataisos priėmimą (nors jį ir vetavo JAV prezidentas V. Vilsonas).

1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba, 1920 m. sausio 16 d. įsigaliojus Aštuonioliktajai pataisai. Antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupės (butlegeriai) pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi abejotinos reputacijos užeigose, korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. gruodžio mėnesį buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“. Atskirose valstijose apribojimai buvo palikti. Oklahomos, Kanzaso ir Misisipės valstijos liko sausosiomis valstijomis iki 1948 m. Misisipės valstija panaikino apribojimus paskutinė (1966 m.). Iki šiol atskirose JAV teritorijose egzistuoja sausosios apygardos.

XX a. pirmoje pusėje sausasis įstatymas įvestas kai kuriose šalyse:

 Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausasis įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia“. Citatos pabaiga.

Švedijos alkoholio politika

Švedijoje valstybinis alkoholio monopolis egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų.

Šiuo metu veikianti sistema ir valstybinis mažmeninės prekybos tinklas „Systembolaget“ Švedijoje buvo įkurtas prieš 60 metų. Šiuo metu Švedijoje tėra 410 tinklo parduotuvių, taip pat veikia dar per 550 partnerių parduotuvių ar punktų, kur galima įsigyti ar atsiimti iš „Systembolaget“ įsigyto alkoholio. Švedijai įstojus į Europos Sąjungą 1995 metais, buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis alkoholio gamybos, importo ir eksporto monopolį, tačiau pardavimo monopolis išliko.

Alkoholio monopolio sistemos atmainos taip pat veikia Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, tačiau visur jos pradėtos kurti itin seniai, kone prieš šimtmetį. Šiose valstybėse įvairūs alkoholio gamybos ir prekybos ribojimai turi gilias šaknis, todėl gali būti sunkiai rodomi kaip pavyzdys Lietuvai, kuriai staigiai reikėtų pereiti nuo alkoholio rinkos ekonomikos iki monopolio.

Tai tik trumpa prohibicijos įstatymo istorinė apžvalga. Manau, jog ir tose valstybėse, kuriose buvo įvestas šis įstatymas, taip pat buvo įtakotas kilnių tikslų. Suprantu, jog su alkoholizmu reikia kovoti, tačiau metodai ir priemonės tam tikslui pasiekti turi būti gerai apgalvoti ir paremti moksliniais tyrimų rezultatais. Kuo daugiau interesų apima priimamas įstatymas, tuo sudėtingesnis yra jo priėmimo procesas. Diskusijos Seime, priimant šį įstatymo projektą, parodė, jog Lietuvoje vis dar gajus yra „buldozerio“ principas, t. y. besąlyginis paklusnumas valdančiųjų nuomonei. Gal reikėtų panaudoti antialkoholinius plakatus ar etiketes, panašias ant cigarečių pakelių.

Manau, jog priimamas sausasis įstatymas drausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją dieną pasiteisino tik „per pusę“. Sutinku su kritikais, kurie mano, jog ruošiant šį įstatymą nebuvo atsižvelgtą į etnografijos ypatumus, etninius papročius ir kitą etnokultūrinį paveldą. Nebūdamas toksikologijos ekspertu, norėčiau dėstyti ne tik savo mintis, bet ir pacituoti kitų išsakytas nuomones.

Psichiatras Leonas Kačinskas, kalbėdamas apie šiuo metu valdžios propaguojamus alkoholio draudimus, pabrėžė: parengti alkoholio prieinamumo ribojimai reikalingi, bet jie nukreipti į visus žmones, o ne į tuos, kurie geria „bambalinį“ alų jau anksti ryte. Jis mano: nepasidomėjus, kodėl žmonės apskritai geria, nieko gero padaryti neįmanoma. Žmogų reikia auklėti mokykloje, šeimose.

Niekas neabejoja, kad reikia riboti prieinamumą. Tačiau ar iš kaimo parduotuvių pašalinus stiprų alų, žmonės neras, kuo jį pakeisti? Gers langų ar kitokį skystį, nuo kurio dar greičiau apsinuodys. Draudžiant alkoholį reikia iškart daryti ir kitą veiksmą – kas bus tarpininku tarp surogato ir geriančiojo? Atsakymo į tai dar nežinau“, – teigė L. Kačinskas.

Vilniaus universiteto mokslininkų 2016 m. gruodį atliktas tyrimas skelbia, kad daugiausia Lietuvoje alkoholio suvartoja mažas pajamas gaunantys ir kaimuose gyvenantys žmonės. Daugiau nei trečdalis girtaujančių yra bedarbiai ir tie, kuriems trūksta užimtumo. Tyrimai tvirtina, kad tokie žmonės dažniausiai svaiginasi stipruoju (daugiau nei 6 laipsnių) alumi ir spirituotu vynu. Universalaus gydymo metodo nuo priklausomybės alkoholiui nėra. Priklausomybė alkoholiui atsiranda palaipsniui. Alkoholizmas – tai ilgalaikių psichologinių, šeimyninių, darbo bei socialinių problemų sankaupų išdava. Todėl kovos su šią neganda procesas taip pat turi būti kompleksiškas.

Dabartiniu metu ypač rekomenduojamas kompleksinis gydymas: fizinės būklės korekcija, palaikomasis medikamentinis gydymas ir giluminių problemų sprendimas psichoterapijos, psichologinio konsultavimo pagalba. Gydymo planas parenkamas kiekvienam pacientui individualiai: alkoholio vartojimo priežastys ir trukmė, sveikatos būklė, aplinkos poveikis, gydymo patirtis, galimybės lankytis gydymo įstaigoje ir t. t.

Mano šeimos gyvenime buvo įvairių laikotarpių, ir blaivybės, ir girtuoklystės, manau, jog pastaroji tikrai prisidėjo prie dviejų mano šeimos narių netekties. Nepaisant to, lieku prie liberalesnės minties, jog vien draudimais iš šio „liūno“ neišbrisime, tik „baronas Miunhauzenas“ sugebėjo save kartu su  arkliu ištraukti iš pelkės. Manau, tai turi būti daugiametis, kompleksinis, kryptingas visuomenės auklėjimas bei socialiai valstybės remiamas procesas. Lietuvos piliečiai nėra eksperimentinės pelės, kuriomis galima daryti bandymus, aiškinantis ar priimti įstatymai yra veiksmingi ir teisingi.

Dar visai neseniai konservatoriai su liberalais darė eksperimentą su Lietuvos senjorais. Ar kas skaičiavo kiek šis eksperimentas „prisidėjo“ prie pirmalaikės jų kelionės anapilin? Žinodamas, jog istorija vystosi spirale, o ne ratu, tai dar turiu vilties, kad viskas bus gerai! Dar vienas, bene svarbiausias, įstatymas dėl personalinės politikų bei valstybės tarnautojų atsakomybės lieka nepriimtas, nors ir seniai svarstomas. Bet politinės valios vis nėra. Manau, nereikia spėlioti – kodėl?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.29; 05:00

Ketvirtadienį Seimas atmetė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos (TS-LKD) nario Andriaus Kubiliaus siūlymą nemokėti alkoholiu piktnaudžiaujantiems asmenims socialinių pašalpų.

Jis siūlė papildyti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą nuostata, kuri suteiktų galimybę socialinės pašalpos mokėjimą asmeniui, kuriam nustatytas girtumas, apriboti arba visai nutraukti.

Projektas buvo atmestas „už“ balsavus 37 Seimo nariams, 35 parlamentarai siūlė jį tobulinti.

A.Kubiliaus teigimu, siūlomu įstatymo projektu būtų sukurtas mechanizmas, kuris leistų jau pagal dabar esamą piniginę socialinę paramos skyrimo sistemą paskatinti nesaikingai alkoholį vartojančius ir alkoholizmu sergančius asmenis pradėti gydytis.

Šiuo metu Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme nenumatoma piniginės socialinės paramos neskyrimo, sustabdymo ar nutraukimo sąlygos, kuomet į ją pretenduojantis ar ją jau gaunantis asmuo girtuokliauja arba serga alkoholizmu. Taip pat įstatyme nenumatytos ir priemonės, kurios leistų paskatinti asmenį atsisakyti ydingo gyvenimo būdo, suteiktų jam antrąjį šansą pasitaisyti.

Informacijos šaltinios – ELTA

2017.05.26; 05:52

Nors Seimas ketvirtadienį nepritarė parlamentaro konservatoriaus Andriaus Kubiliaus pateiktam rezoliucijos projektui „Dėl naujų kovos su alkoholizmo priemonių“, jo atmesti parlamentarai nesiryžo. 

Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.

Už tai, kad projektą redaguotų iš įvairių frakcijų atstovų sudaryta redakcinė komisija, ketvirtadienį balsavo 67 parlamentarai, 15 parlamentarų siūlė projektą atmesti.

Seimo narys konservatorius A. Kubilius mano, kad alkoholizmas turi būti prilyginamas priklausomybei nuo narkotikų ir vaistai bei paslaugos gydymui nuo alkoholizmo turi būti valstybės visiškai kompensuojamos.

Politikas siūlė apsvarstyti ir Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiu pradėti įgyvendinti Lietuvoje „Svaigalų teismų“ sistemą.

Andrius Kubilius ragino sukurti medicininę „Patikros ir ankstyvos intervencijos“ sistemą, kuri padėtų anksti nustatyti alkoholizmu sergančius asmenis ir suteikti ankstyvą pagalbą jiems.

Jo nuomone, vietos seniūnams kartu su vietos bendruomenės lyderiais bei policijos atstovais ir medikais turėtų būti suteiktos žymiai didesnės teisės ir atsakomybės padėti lėtiniu alkoholizmu sergantiems ar su alkoholizmo psichoze susiduriantiems asmenims: suteikiant seniūnams galimybes ir pareigas rūpintis jų priverstiniu gydymu, reguliaria jų elgsenos stebėsena, medicinine patikra, stebėti jų šeimos ir vaikų būklę.

A. Kubiliaus manymu, privalomas gydymas turi būti teikiamas tiems asmenims, kurių priklausomybė nuo alkoholio yra tapusi ryškiai išreikšta ir jau kelianti didelį pavojų aplinkiniams asmenims, arba tais atvejais, kai asmuo susidurdamas su valstybės pagalba siūlant jam gydymąsi ir kitas priemones, kurios padėtų išlipti iš alkoholizmo liūno, piktybiškai atsisako bet kokios pagalbos.

A. Kubilius savo dokumento projekte siūlė Seimui pavesti Seimo valdybai, tariantis kartu su Vyriausybe, iki 2017 m. liepos 1 d. sudaryti bendrą darbo grupę, kuri iki šių metų rugsėjo 1 d. pateiktų Seimui detalesnes išvardintų priemonių įgyvendinimo nuostatas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.26; 01:00

Visuomenės pasipriešinimas alkoholio ribojimo priemonėms jau atsispindi ir politikų reitinguose: nepatenkintų sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga per pastarąjį mėnesį padaugėjo 11 procentinių punktų, rodo „Baltijos tyrimų“ apklausa. 

Alkoholio draudimas. Romos Balsienės (ELTA) nuotr.

Socialinis psichologas Visvaldas Legkauskas visuomenės nepasitenkinimą siūlymais aiškina trimis veiksniais: dalies visuomenės finansine priklausomybe nuo alkoholio pramonės, alkoholį vartojančių asmenų nenoru, kad jiems atsirastų kliūčių jį toliau vartoti ir nesupratimu, kokią žalą daro alkoholis.

„Nors iš teiginio, kad alkoholio ekonomikos atstovai aktyviai investuoja į pasipriešinimą alkoholio ribojimams ir į juos palaikančių asmenų diskreditavimą, dalis nuomonės formuotojų mėgsta pasišaipyti kaip iš paranojos, tačiau faktas nuo to nesikeičia. Alkoholio pramonėje yra dideli pinigai, kurie būtų prarasti, jeigu tie pasiūlymai įsigaliotų. Tam tikrą tų pinigų dalį tikrai verta investuoti į pasipriešinimo organizavimą“, – Eltai sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Bendrosios psichologijos katedros docentas V. Legkauskas.

Jis patikslino, kad šiame kontekste kalbant apie alkoholio pramonės interesus turimos minty ne tik konkrečios įmonės, kurioms priklauso alkoholio gamybos fabrikai, bet ir reklamos verslas, kuris iš tų įmonių gauna pinigus už reklamą, restoranų-kavinių verslas, alkoholio mažmenininkai, festivalių organizatoriai, kurių pagrindinės pajamos sukasi aplink alkoholio prekybą.

„Žiniasklaida taip pat gauna ženklias pajamas iš alkoholio, viską tą sudėjus mes turime daug žmonių, finansine prasme suinteresuotų, kad to nebūtų“, – sakė V. Legkauskas.

Pasak jo, susumavus šias grupes ir su jais finansiniais ryšiais susijusius asmenis, atsiranda masė žmonių, turinčių tiesioginių finansinių interesų šiuo klausimu.

„Šito veiksnio nereikėtų nuvertinti kaip kažkokio sąmokslo teorijos ir politinės paranojos, čia yra gyvi žmonės, realūs pinigai jų kišenėse, ir tai yra labai svarbus veiksnys, kuris valdo žmogaus elgesį“, – sakė V. Legkauskas.

Pasak socialinio psichologo, kitą dalį besipriešinančių sudaro alkoholio vartotojai. Reikia atkreipti dėmesį, kad tik labai maža dalis mūsų visuomenės alkoholio nevartoja visiškai.

„Kiekvienas žmogus, kuris geria, nenori būti apsunkintas, ar jis geria daugiau ar mažiau, jis nenori, kad jam alkoholis brangtų, kad jam būtų komplikuočiau to alkoholio įsigyti“, – sakė V. Legkauskas.

Jo teigimu, net neverta šiuo klausimu leistis į diskusijas apie atsakingą alkoholio vartojimą, nes toks paprasčiausiai neegzistuoja.

„Visas kalbėjimas apie gėrimus – atsakingai ar neatsakingai – iš esmės yra vėjai, nes šiuo atveju mokslas kalba labai aiškiai – jokio saugaus vartojimo kalbant apie alkoholį nėra. Pagal poveikį sveikatai jis ne mažiau pavojingas už bet kurį narkotiką. Svarbiausia priežastis, kodėl narkotikai yra uždrausti, o alkoholis neuždraustas yra ta, kad alkoholio vartojimas istoriškai įsitvirtinęs mūsų kultūroje“, – teigė V. Legkauskas.

Pasak VDU mokslininko, tai yra tiesiog istorinis atsitiktinumas, kad Vakarų kultūroje alkoholis yra legalus, o, pavyzdžiui, hašišas yra uždraustas.

„Pagal žalą alkoholis nė vienam narkotikui nenusileidžia. Gal negeneruoja tokios greitos priklausomybės, kaip, pavyzdžiui, uostomi narkotikai, bet pagal žalą organizmui niekam nenusileidžia. Dalis žmonių yra priklausomi nuo alkoholio, daliai tai yra tiesiog įprotis, kuris nėra tapęs žalingu. Bet faktas yra tas, kad įprotis niekam naudos neduoda, nėra jokio alkoholio kiekio, kurį būtų galima vartoti saugiai. Kad ir kiek mes jo vartotume, jis vis tiek daro žalą – daug vartojant daro didelę žalą ir labai greitai, mažiau vartojant daro mažesnę žalą ir ne taip greitai, bet saugaus kiekio nėra“, – kalbėjo V. Legkauskas.

Pasak psichologo, diskusijos apie pasirinkimo laisvę baigiasi ir Baudžiamojo kodekso taikymas prasideda tada, kai visuomenė pasiekia tam tikrą kritinį susitarimo tašką ir nusprendžia, kad tam tikras elgesys yra absoliučiai žalingas.

„Visuomenėje yra dominuojantis sutarimas, kad marihuana yra blogai ir viskas, – nuo tos vietos prasideda Baudžiamasis kodeksas.

Niekas rimtai nekalba apie pasirinkimo laisvę marihuanos atžvilgiu, nors realiai alkoholis yra stipriai didesnę ir greitesnę žalą daranti medžiaga negu marihuana“, – sakė V. Legkauskas.

Kaip naujausią tokio pasikeitusio visuomenės susitarimo pavyzdį psichologas nurodo vaikų mušimą. Istoriškai mušimas buvo laikomas įprasta ir normalia vaikų auklėjimo praktika, tačiau susikaupus mokslu grįstiems duomenims apie tai, kad tokia auklėjimo praktika jokios naudos neduoda, o tik daro žalą, susitarimas pasikeitė ir dabar diskusijos apie pasirinkimo laisvę mušti savo vaiką baigėsi – naudojantiems tokią praktiką imtas taikyti Baudžiamasis kodeksas.

Trečia priežastis, kurią išryškina pasipriešinimas ribojimams, pasak psichologo, yra ta, kad žmonėms trūksta mokslu pagrįstų žinių apie alkoholio žalą, priklausomybes, kas keičia alkoholio vartojimą.

„Jei tu priešiniesi dėl savo nuoširdaus įsitikinimo, kad ribojimai nieko nepakeis, tu tiesiog nelabai daug apie tai žinai. Tu tiesiog nelabai rimtai tuo domėjaisi. Iš anksto tendencingai renkiesi faktus, kurie galėtų patvirtinti tavo nuomonę. Tokie argumentai, kad „kas norės ras“, yra juokingi, nes moksle yra labai aišku, kad žmogaus elgesį valdo du dalykai – nauda ir patogumas. Kuo žmogui tampa sunkiau praktikuoti bet kokį elgesį, kuo mažiau patogu yra nusipirkti alkoholio, tuo populiacijoje yra mažesnis alkoholio vartojimas. Abejojantiems siūlau prisiminti neseną patirtį su tabako reklamos ir jo prieinamumo ribojimu, aršias diskusijas dėl draudimo rūkyti kavinėse ir viešose vietose“, – sakė V. Legkauskas.

Pasak jo, šiuo atveju reikia galvoti ne apie konkretų asmenį, bet bendrai apie statistiką ir tai, kiek patogu tai padaryti.

„Kuo mažiau patogu tai padaryti, tuo mažesnis suminis suvartojimas per visą šalį, tuo mažiau žmonių geria, tuo mažiau žmonių geria daug, ir tuo mažiau žmonių nuo to miršta. Jeigu tai keičia suvartojimą, o tai keičia suvartojimą, tokius apribojimus verta įvesti“, – įsitikinęs V. Legkauskas.

Psichologo nuomone visada verta savikritiškai pamąstyti, ar tikrai žmogus supranta, apie ką kalba.

„Žmonės šneka iš savo patirties, iš savo supratimo, dažniausiai supratimas traktojamas „kaip yra man ir kaip buvo mano pažįstamam“, daro iš vieno atvejo apibendrinimus, kaip elgsis visi žmonės ir nereaguoja į mokslo jau seniai atskleistą realybę“, – sakė V. Legkauskas, primindamas sėkmės istoriją, kuri taip pat buvo sulaukusi didžiulio pasipriešinimo dėl draudimo rūkyti kavinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.19; 02:02

Išsilavinusi šalis – laimingų žmonių šalis

Laimingas žmogus yra išsilavinęs. Patikimai nustatytos laimės sąsajos su įgytos kvalifikacijos lygiu ir mokytųsi metų kiekiu.

Aukštesnis išsilavinimas sukuria daugiau galimybių gauti įvairesnį ir kūrybiškesnio pobūdžio darbą, kuris labiau atitiks asmeninius polinkius ir leis pilniau realizuoti savę. Be to, šio pobūdžio darbas neretai ir geriau apmokamas.

Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandieną didžiausias vertes sukuria paslaugų, grindžiamų mokslo žiniomis, ekonomikos sektorius. Todėl žinių komponentas versle tampa vis svarbesnis, o fizinis darbas nuvertėja. Daug turtingų šalių, kuriose aukščiausias visuomenės laimės lygis, neturi gausių gamtinių išteklių, bet turi išsilavinusius, gebančius bendrauti ir bendradarbiauti žmones. Tokie žmonės tampa svarbiausiu ekonominiu resursu, todėl įprasto mokymasi standarto – vidurinė mokykla ir 3-4 metai profesinio tobulinimosi nebepakanka, o mokymasis visą gyvenimą tampa ekonomine būtinybe.

Europos Komisija, UNESCO bei kitos tarptautinės organizacijos, pasisakydamos už spartesnę aukštojo išsilavinimo plėtrą, remiasi ekonomikos faktu – nors žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, visose moderniose šalyse gausėjo, bet jų atlyginimai augo sparčiau nei žemesnės kvalifikacijos darbą atliekančių žmonių atlyginimai, o todėl pagrįstai galima teigti, kad išsilavinusių specialistų poreikis nėra patenkintas.

Tai patvirtina ir aplinkybė, kad kilus ekonominiams sunkumams darbo dažniau netenka mažesnio išsilavinimo darbuotojai. Tačiau Lietuvoje nuolat skelbiamos mintys, kad universitetų per daug, kad studentų per daug. Taigi bandoma įbrukti ekonominį atsilikimą lemiančią, orientaciją ir vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia gamtos išteklių naikinimu ir finansinio kapitalo kaupimu.

Todėl būtina ryžtingai didinti išsilavinusių žmonių skaičių. Felicitarinis sprendimas jį didinant – įmokos už studijas turėtų būti padengiamos iš studijavusiojo pajamų mokesčio. Tai leistų jaunuoliams ir merginoms iš bet kurios materialinės padėties šeimų siekti aukštojo išsilavinimo, stabdytų emigraciją, nes tektų arba dirbti Lietuvoje ir mokėti mokesčius, arba susimokėti už mokslą.

Nuolatinio visuomenės švietimo bei ugdymo stoka yra ir kliūtis visuomenės laimės lygio kilimui. Geriausiai apmokami specialistai, tarkim, gydytojai, privalo mokytis visą profesinės veiklos laikotarpį. Šie specialistai turi ne tik būti informuoti apie pokyčius, bet ir įgyti naujų įgūdžių ir tobulinti senuosius. Tokie pat mokymosi pokyčiai turėtų įvykti visose profesinėse grupėse.

Verslas tuo ne visada suinteresuotas, nes jo investicijos į žemesnės kvalifikacijos darbuotojų mokymus sparčiai neatsiperka. Jų nauda atsiskleidžia kylant bendrai darbuotojų kultūrai ir gebėjimams. Be to, mokantis kažko naujo ir įdomaus, stiprėja darbuotojų pasitikėjimas savimi, didėja galimybės efektyviau reaguoti nestandartinėse darbo situacijose.

Tuo labiau verslas nepasirengęs investuoti į mokymus, kurie nėra tiesiogiai susiję su darbuotojų funkcijomis, bet turi poveikį jų saviraiškai, dvasinei gerovei. Taigi, siekiant nuolatinio mokymosi būtini felicitariniai sprendimai – įstatyminės nuostatos, įpareigojančios kelti kvalifikaciją, mokestinės lengvatos besimokantiems ir pan. Tai leistų spartinti žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtrą ir kurtų pamatą visuomenės turtėjimui.

Laimingas pacientas

Norint būti sveikesniam reikia pasistengti tapti laimingesniam, nes tyrimai patvirtina, kad laimės išgyvenimas neatsiejamas nuo psichinės ir fizinės sveikatos.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje siūloma sveikatos samprata apibrėžia ją ne kaip ligos ar negalios nebuvimą, o kaip fizinę, psichikos ir socialinę gerovę, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota išimtinai į ligų gydymą. Netgi ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra artimiausia laimei, kūrimas ar atkūrimas dažnai nelaikomas sveikatos politikos tikslu. 

Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pastarųjų dešimtmečių medicinos mokslo laimėjimai, tobulėjantys vaistai ir medicinos įranga, kylanti gydytojų ir medicinos personalo kvalifikacija neduoda to rezultato, kurio būtų galima tikėtis. Sveikatos organizatorių retai užduodamas klausimas: „Kodėl? Tobulėjimas akivaizdus, o sveikatos apsaugos sistemos vertinimas nėra jai palankus? “

Atsakymas vis tas pat: „Gydymas prilyginta prekei. Sveikatos apsauga tvarkoma tarsi rinka, o todėl pirmenybė mokantiems pinigus, o todėl medikai gaišta laiką ne gydydami, bet rinkdami pacientų parašus, kurie pravers kai reikės bylinėtis.“ Padėtis pasikeistų, jei vertinant sveikatos įstaigas pacientų pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis būtų pripažintas svarbiu įstaigos veiklos rodikliu, o vienu iš pagrindinių sveikatos apsaugos sistemos tikslų taptų visuomenės laimės lygio augimas. Tada ji turėtų žymiai daugiau dėmesio skirti streso pasekmėmis silpninti, kančioms palengvinti ir panašioms problemoms spręsti.

Nekelia abejonių, kad modernių visuomenių gyvenimo būdas, sparčios permainos ekonominių ir socialinių santykių srityje, būtinybė įsisavinti gausią informaciją nuolat kelia stresą. Todėl t gausėja kenčiančių nuo depresijos žmonių, kurių, PSO duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ir toliau gausės, nes jau šiuo metu jai tenka apie ketvirtadalį visų susirgimų ES šalyse.

Depresija silpnina imuninę sistemą, taigi sąlygoja kitų ligų atsiradimą, ir gali pastūmėti į narkomaniją, piktnaudžiavimą alkoholiu ar savižudybę. Suprantama, ne visos savižudybės susijusios su depresija, tačiau tikrai nemenka dalis jų nulemta minėtų išgyvenimų, yra ribinė jų apraiška.

Lietuvoje nuo Nepriklausomybės aykūrimo nusižudė per 25 tūkst. žmonių. Be to vienas nusižudantis padaro negatyvią įtaką bent dvidešimties žmonių psichinei būklei.. Taigi turime pusę milijono nuo savižudybių nukentėjusių piliečių.

Požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas yra daug tikslesnis ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius skaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė „įkainuota“ 5 milijonais JAV dolerių, Švedijos – 2,4 milijono, Portugalijos – 1 milijonu.

Lietuva pagal įvairius ekonominius ir socialinius rodiklius užima apie 35-50 vietas, todėl ir jos piliečio gyvybės kaina gali būti gretinama su artimų jai pagal šiuos rodiklius šalių piliečių gyvybės kaina. Ji taip pat gali būti nustatoma remiantis Lietuvos teismų praktika. Tokie paskaičiavimai leidžia tvirtinti, kad Lietuvos piliečio gyvybės kaina siekia 200 – 300 tūkst. eurų Taigi dėl nepakankamo valstybės dėmesio piliečių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, nuo Nepriklausomybės atkūrimo dėl savižudybių buvo prarastas bent vienerių metų valstybės biudžetas.

Jei prie šių nuostolių pridėtume kitus su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – patiriamus nuostolius, dar kartą tektų konstatuoti, kad visuomenės laimės lygio ignoravimas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius. Jie visiškai nepateisinami, nes medicinos pažanga leistų daugeliu atveju efektyviai dorotis su šiomis problemomis.

Kas naikina, kas saugo aplinką?

Bendruomenės gali saugoti arba griauti ne tik savo narių sveikatą, bet ir savo aplinką, kuri tikrai veikia žmonių savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Nuolat gausėja tyrimų, patvirtinančių, kad urbanizuotoje aplinkoje išsaugant ir plečiant gamtinius elementus (pvz., sodinant medžius) pastebimai mažėja agresyvaus nusikalstamo elgesio, kad augmenijos buvimas gyvenamuose miestų rajonuose ar verslo centruose gali pagerinti gyventojų ir tuose centruose dirbančiųjų psichinę ir fizinę sveikatą, o mokyklose – mokymosi rezultatus. Žymus psichoanalitikas C. G. Jungas rašė, kad žmogus tampa laimingas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka.

Gamtos saugojimas svarbus ir visuomenės ekonominei raidai, nes gamtos ištekliai yra riboti, o ir pati natūrali gamtinė aplinka yra brangus išteklius.

Žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad bendruomenės, sunaikinusios savo gamtinę aplinką, galiausiai sugriovė pačios save. XXI a. negatyvaus poveikio gamtai mastas jau nebe lokalus, o globalus: keičiasi klimatas, didėja lietaus rūgštingumas, plonėja ozono sluoksnis, menkėja biologinė įvairovė, dirvos erozija mažina derlingos žemės kiekį, dideliuose regionuose ima trūkti švaraus vandens. Analogiškų problemų vardinimą galima tęsti.

Kartu tai verčia klausti: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“. Atsakymas slypi bendruomenių pasaulėjautoje. Nesijaučiantys laimingais, nekenčiantys savęs ir kitų ieško priešo, kurį galėtų apkaltinti savo nesėkmėmis. Priešu tampa ne tik tie, kurie grasina, bet ir tie, kurie kitokie. Priešo aplinka, kuri irgi yra kitoniška, taip pat laikoma „bloga“, o todėl tos aplinkos ne tik kad nereikia saugoti, ją būtina sunaikinti ar bent pakeisti.

Natūralus aplinkos saugotojas yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, nes jo narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai darniai sutaria su aplinka. Migrantai pradedantys veiklą jiems naujose teritorijose, dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo kitoniškumui nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad transnacionalinės korporacijos gana dažnai laiko pelną didesne vertybe nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams ir tik stiprios nacionalinės valstybės yra pajėgios suderinti ekologinius ir ekonominius interesus. Tačiau tai jos padarys tik tada jei aiškiai pasirinks visuomenės raidos tikslus ir numatys ilgalaikės gerovės kūrimo kelią.

Socialinis kapitalas, kultūra lemia gerovę

Aplinka – tai ne tik gamta, bet ir žmonės. Moksliniuose tekstuose jie dažnai vadinami šalies socialiniu kapitalu, o šia sąvoka žymimos ir juos siejančios vertybės – pasitikėjimas, tolerancija, pasirengimas teikti paramą bei pilietinis aktyvumas – savanorystė, dalyvavimas politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.

Požiūrių į socialinį kapitalą ir jo vertinimų įvairovei bendra tai, kad pabrėžiama žmonių tarpusavio ryšių bei paplitusių vertybių įtaka šalies ekonomikos būklei, vadovaujamasi nuostata, kad ją lemia socialinis kapitalas drauge su fiziniu kapitalu (gamybos priemonės) ir finansiniu kapitalu.

Skirtingose šalyse, įvairių laiku atliktuose tyrimuose nustatyta, kad materialinio gyvenimo lygis auga tada, kai žmonės pasitiki valdžios institucijomis ir jėgos struktūromis, bažnyčia ir teisėtvarka bei kitais žmonėmis, dalyvauja nacionaliniuose arba vietos rinkimuose, dalyvauja politinėje veikloje ar bendrauja su savo rinktais politikais, dalyvauja nevyriausybinių organizacijų (NVO) arba kitokioje savanoriškoje veikloje, turi draugų, rūpinasi bendruomenės reikalais.

Priklausymo ryšių ar vienatvės išgyvenimų kultūriniuose skirtumuose gali slypėti atsakymas, kodėl kartais žemesnio ekonominio išsivystymo šalių piliečiai jaučiasi laimingesni nei aukštesnio. Dažnai taip nutinka todėl, kad fiziškai žmogus gali būti vienišas, bet susiejęs save su kultūrinėmis vertybėmis patenkins priklausymo poreikį. O ryšio su simboliais nebuvimas yra moralinė vienatvė, kuri tokia pat nepakeliama kaip ir fizinė.

Lietuvos kultūros politika teik realų žmonių vieningumą, tiek jų ryšį su simboliais palaikoma gana silpnai. Ji nepakankamai orientuota į pasididžiavimo savo šalimi, jos istorija, tautinėmis vertybėmis ugdymą. Diegiantys globalų, korporacinį identitetą skelbią ginantys menininko pasirinkimą – ką ir kaip kuri. Felicitarinė kultūros politika teigia, kad nemažiau svarbus visuomenės pasirinkimas – kokią kūrybą remti.

Mažiau valdininkų profesionalų – darnesnė bendruomenė

Žmogiškieji ryšiai, pilietinis aktyvumas t. y. socialinis kapitalas gali riboti valdžios savivalę. Tyrimai patvirtino, kad dalyvavimas savanoriškose organizacijose neretai suteikia daugiau laimės nei atlyginimas už profesionalią veiklą. Taip pat nustatyta, kad bendruomenės, mažinančios profesionalių valdininkų ir politikų skaičių, įtraukiančios piliečius į valdymą, yra laimingesnės.

Tuo keliu turėtų eiti ir Lietuva. Galimybė jį pasirinkti tikrai yra, nes ne visi dirbantys profesinį darbą žmonės patiria pakankamą pasitenkinimą jame, todėl jiems reikia pasiūlyti prasmingas veiklas, kurios jungtų žmones. Čia tiktų prisiminti ir dirbančius nepilną darbo savaitę, pensininkus ir dar neįgijusius profesinės patirties jaunus žmones. Įtraukus visų minėtų grupių atstovus į valdymą, bendruomenės reikalų tvarkymą atsirastų galimybės teikti tas paslaugas, kurias pernelyg brangu finansuoti samdant profesionalus.

Ši, kaip ir kitos su laimės lygio kilimu susijusios veiklos kryptys, duoda ir nemenką ekonominę naudą. Daugelyje šalių NVO veikla plečiasi ir jau dabar sukuria žymią dalį BVP. Pagal Jungtinių Tautų specialistų skaičiavimus, visuomeninis sektorius moderniose šalyse sukuria apie 5 proc. BVP, o Kanadoje ir JAV jo dalis viršija 7 procentus BVP. Taigi Amerikoje jis gali būti gretinamas su statybų sektoriumi (5,1 proc. BVP) ar finansinio tarpininkavimo sektoriumi, kurį sudaro bankai ir draudimo kompanijos. ( 5,6 proc. BVP).

Vis dėlto įprastais ekonominiais ir politiniais būdais remiant NVO negalima tikėtis sparčios ir žymios jų veiklos plėtros, nes tiek politikų, tiek visuomenės nuostatų kaita yra ilgas procesas. Ji paspartintų piliečių įtraukimo į bendruomenei reikšmingų darbų atlikimą būdas – „koprodukcija“, t. y. bendra piliečių ir viešųjų tarnybų veikla, siūlant platesnes, žmogiškas paslaugas ir taip atkuriant moderniose visuomenėse susilpnėjusius bendruomeninius ryšius. Pavyzdžiui, savanoriai drauge su gydytojais lanko sergančius bendruomenės narius, moko kalbos ir pan.

Todėl koprodukcija virsta praktiniu veiksmu, kuriančiu naujas galimybes, ir įtraukiančiu į bendruomenės problemų sprendimus piliečius, kurie liaujasi buvę pasyvūs profesionalų teikiamų paslaugų vartotojai. Vietoj to žmonės užmezga santykius paremtus jų gebėjimų pripažinimu, pradeda teikti paslaugas savarankiškai. Toks pokytis lemia, kad gerovės gavėjas tampa ir gerovės teikėju, o šiame virsme, savojo naudingumo ir savosios vertės suvokimo augimas pasitarnauja socialinio kapitalo gausinimui.

Felicitarinis pasiūlymas – „laiko“ pinigai

Visada yra kokių nors bendruomeninių darbų, tačiau bendruomenė ne visada turi pakankamai pinigų, kad užmokėtų už juos profesionalams, užtat visada esama žmonių, kurie įstengtų tai padaryti. Jiems irgi turi būti atlyginta. Bet jiems galima atlyginti ne pinigais, o paslaugomis ar kuo kitu, ko jiems reikia. Tai esminis pokytis, kuris keičia savanoriškos, labdaringos, bendruomenei reikalingos veiklos vertę ir pagerina koprodukcijos kūrėjų gyvenimą, nes žmonėms, kurie yra laikomi „problematiškais“ leidžia pasijusti naudingais.

Rinkos ekonomika žmonės vertina pagal pajamas ir vartojimą. Todėl jie nuolat „atmetami“, nes yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan., kad gautų pinigus. Bet tai nereiškia, kad jie negali atlikti naudingo vaidmens. Tereikia struktūros, kuri leistų bet kam atlikti darbus reikalingus bendruomenei, nes kiekvienas tikrai turi kažką, ką galėtų duoti, ir jei tai daro, tiek jis, tiek bendruomenė tampa laimingesnė ir turtingesnė.

Tokioje bendruomenei naudingų veiksmų sistemoje šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti „laiko pinigai“, t. y. laiko, skirto bendruomenės poreikiams tenkinti, apskaita ir galimybė keisti vienas paslaugas į kitas paslaugas ar vertes. Toks paslaugų mainų modelis, kuriame naudojama “valiuta” yra laiko vienetas ne tik kuria gerovę, bet stiprina socialinį kapitalą, kelią visuomenės laimės lygį. Laiko banko nariai uždirba kreditus už kiekvieną valandą, kurią jie praleidžia padėdami kitiems bendruomenės nariams, o laiko bankai dirba koordinuodami sandorius.

Pirmasis „laiko bankas“ Didžiojoje Britanijoje buvo įkurtas 1998 metais. Nuo to meto laiko bankų praktika sparčiai plinta, nes jie palaiko kaimynystės atnaujinimo, sveikatos gerinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi, aplinkos saugojimo ir kitas bendruomenei svarbias veiklas.

Ar Lietuvos valdžia padeda piliečiams tapti laimingesniais?

Vyriausybė, Seimas ir savivaldos institucijos, visa tai kas vadinama valdžia, gali reikšmingai paveikti visuomenės laimės lygį. Sudarydama prielaidas darbo vietų kūrimui bei pajamų augimui ir jas perskirstydama, remdama šeimas, prisidėdama prie socialinio kapitalo gausinimo valdžia arba didina, arba klaidingais veiksmais mažina pasitenkinimą atskiromis visuomeninio gyvenimo sritimis. Vienose valstybėse valdžiai tai pavyksta sėkmingiau, kitos nuolat patiria sunkumus.

Pasaulio bankas vertina valstybių pasiekimus ir galimybes. Šie vertinimai leidžia spręsti ir apie valdymo kokybę, nes apima gana daug sričių – piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, žodžio, spaudos, susirinkimų ir kitas laisves; politinį stabilumą, valdymo efektyvumą, viešųjų tarnybų gebėjimus; valstybinį ekonominės plėtros reguliavimą, įstatymo viršenybę, nusikaltimo ir smurto sutramdymą, teisėsaugos veiklos efektyvumą, korupcijos kontrolę. Pagal šiuos vertinimus Lietuvai teko 44 vieta pasaulyje. Tradicinių partijų atstovams atrodo, kad tai pasiekimas. Ar žmonės neteisūs kritiškai vertindami jų valdymą ir tokį „pasiekimą“?

Įtikinančiai atrodytų atsakymas: „Ir taip, ir ne“. Valdymo kokybė atitiko tradicinės ekonomikos ir tradicinės politikos sampratas. Jei valdymas būtų buvęs kiek geresnis – rezultatai irgi būtų geresni. Esminis klausimas, kurį privalome užduoti: “Kiek geresni? Penkiais, dešimčia, ar net dvidešimčia procentų?” Vargu ar kas, realistiškai vertinantis esamą valdymo sistemą, teigtų, kad galima būtų tikėtis dar aukštesnių pasiekimų. Todėl tradicinės partijos nieko perspektyvaus nebegali pasiūlyti. Todėl jų politika vis labiau grimzta į tuščias partinių vadukų asmenines rietenas.

Todėl siekiant geresnio valdymo reikia nebetobulinti „blogybės“, o iš esmės keisti valdymo tikslus.

Jais pasirinkus laimės ekonomikos kūrimą, felicitarinės politikos principų įgyvendinimą būtų galima tikėtis ir esminių valdymo kokybės pokyčių, kurie pasireikštų nepasitenkinimo valdymu mažėjimu ir bendru visuomenės laimės lygio kilimu. Todėl būtini veiksmai, grąžinantys pasitikėjimą valdžia. O jų esmė labai paprasta – norim, kad piliečiai būtų laimingesni ir turtingesni privalom išplėsti jų dalyvavimą valstybės reikalų sprendime.

(Bus daugiau)

2016.09.28; 05:50

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Jūratė Tamašauskienė šiandien Šiaulių apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje savo vyro nužudymu kaltinama 27-erių metų Telšių rajono gyventoja.

Praėjusių metų lapkričio 1-ą dieną viename Telšių rajono kaime gyvenančiai šeimynai įvyko tragedija, kurios priežastis – didelis alkoholio kiekio vartojimas.

Continue reading „Alkoholio padariniai – nužudytas sutuoktinis“

Rusijos imperatorienės ir Lietuvos aneksuotojos Jekaterinos II valdymo metodas buvo "Girtą liaudį lengviau valdyti".

Tautos naikinimas degtinės pagalba pasiekė ypač pavojingą ribą Baltarusijoje ir Rusijos vakaruose (Lietuvoje). XIX a. viduryje viena karčema teko 250-300 "abiejų lyčių sieloms". Gardino gubernijoje 1854-1855 m. gimė 48 000, o mirė 89 000 žmonių. Rusijos vyriausybė paskyrė garsų poetą G.R. Deržaviną ištirti tokias dideles mirčių priežastis. Pasirodė, kad kaltas buvo alkoholis. (Державин Г.Р. Соч., т. 7. Спб., 1872, с. 232-233).

Continue reading „Kas tie žmonės, kurie mus girdo?“

Ko nemėgstu – tai šventakuprių. Tų, kurie niekada neklysta. Tulžingų kovotojų už vaisingą debiuto idėją.

Šiaip jie iš principo, abstrakčiai būna teisūs. Pasirenka kautynėms ką nors labai labai teisingo. Tačiau iš didelio uolumo ima nieko aplinkui nebematyti. Ir, konkrečiai veikdami, tą teisingumą taip nuvalkioja, ištampo, kad tampa atgrasūs. Visiems aplinkui ir patys sau. Ir tą jausmą slopina dar didesniu aršumu. Patys to nejusdami, tampa fanatikais, nematančiais nieko kito, tik tą savo karą.

Continue reading „Vidutinybės ženklas“

Buvusi sėsli, dora, blaivi, darbšti tauta su sena gražia kalba, galima tarti, – Europos tautų pramotė – skęsta alkoholio jūroje. Kad Lietuvoje per metus vienas žmogus vidutiniškai suvartoja 15,4 litrus alkoholio, rodo Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimas.

Tyrimo duomenys apima 194 šalis, priklausančias Pasaulio sveikatos organizacijai. Pirmoje vietoje pagal alkoholio suvartojimą atsidūrė Baltarusija (17,5 l), antroje – Moldova (16,8 l), trečioje – Lietuva.

Continue reading „SOS! – Lietuva skęsta alkoholio jūroje“

Jūs pažinsite juos iš vaisių. Evangelija pagal Matą.

Paskutiniu metu prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva buvo nepaprastai garsiai kalbama apie žalingą įtaką, kurią mūsų visuomenės protams daro pokomunistinė propaganda, transliuojama per Rusijos televizijos stotis. Nesiginčysime su ponia prezidente dėl komunistinės ir pokomunistinės propagandos žalos masto, nes ji yra neprilygstama šio dalyko žinovė.

Kadangi Rusijos programų nežiūrime, tai dėl to mums nei šilta, nei šalta. Pagaliau šiandien randasi vis daugiau žmonių, kurie televizorių nebeturi, todėl nežiūri ir jokių nacionalinių programų, norėdami išsaugoti aiškų protą bei nepriklausomą mąstymą.

Continue reading „Replika. Pokomunistinė propaganda ir Tautos alkoholizavimas“

Kadangi Lietuva yra viena iš labiausiai nugirdytų šalių pasaulyje (3 vieta), išleidau papildomu tiražu knygą „BŪKIME BLAIVŪS!“

Pasaulio Sveikatos Organizacija yra nustačiusi, – jei vienam gyventojui tenka 7-8 litrai gryno alkoholio, – prasideda spartus etnoso išnykimo procesas. Lietuvoje ši riba viršyta mažiausiai 3 kartus! Mūsų šalis užima 3-ją vietą pasaulyje pagal alkoholio vartojimą!

Ir jokios adekvačios reakcijos iš mus valdančio elito pusės! Dar gi kai kuriose pozicijose vyksta priešingas vyksmas – tauta toliau negailestingai girdoma.

Continue reading „37 mitai apie alkoholį“

Hansas Joachimas Tidgė Vakarų Vokietijos žvalgas, 1985 metais pabėgęs į VDR.

Būdamas aukštas Vakarų Vokietijos kontržvalgybos tarnybos BFW bendradarbis, specializavosi būtent šnipų iš VDR gaudyme. Jis dirbo žvalgyboje nuo 1966 metų.

Kolegos pastebėjo amžinai prislėgtą jo nuotaiką, alkoholizmą, dideles skolas ir nesugebėjimą įveikti gyvenimo nesklandumų. 

Continue reading „Žvalgybos enciklopedija: agentas, kuriam nepavyko „išsukti“ VFR prezidento sekretorės“

Labai dažnai į darbinius pasitarimus bei oficialius posėdžius ir net į svarbias derybas kanadiečiai diplomatai atsineša viskio, o prancūzai – vyno, rašo Elmaras Burkija laikraščio "Corriere della Sera" svetainėje.

„Išgerkim už taiką ir už biudžetą!“ Tokie tostai dažnokai skamba Jungtinių Tautų Organizacijos koridoriuose. Tad nenuostabu, kad viename posėdyje, omenyje turimas JTO Biudžeto komisijos posėdis, atsistojo Amerikos diplomatas ir papriekaištavo kolegoms: „Ateityje derybos turi vykti dalyvaujant blaiviems atstovams“.

Reikia būtinai pažymėti, kad JAV pasiekė „strateginių laimėjimų“ būtent dėka kai kurių girtų derybininkų“, tvirtina oponentas žinutės autorius.

Continue reading „„Girti diplomatai posėdžiuose”“