Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Puikiai prisimenu, kaip Lietuvos kariuomenės atstovas Ekstremalių situacijų operacijų centre kapitonas Mažvydas Kunevičius informacinei agentūrai ELTA yra teigęs: vien šių metų spalio mėnesį mūsų kariuomenė užfiksavo net 272 dezinformacijos atvejus internetinėje erdvėje.

„Pasauliui toliau kovojant su koronaviruso pandemija, nemažėja ir klaidinamos informacijos mastas, kuris, deja, kelia itin didelę grėsmę apsunkinant valstybių bei institucijų priimamus sprendimus, bandant suvaldyti situaciją“, – spaudos konferencijoje tąsyk sakė kpt. M. Kunevičius.

Melagingi pranešimai

Džiugu, kad mūsų kariniai ekspertai fiskuoja viešojoje erdvėje pasirodančius melagingus pranešimus dėl koronaviruso, narystės NATO aljanse, energetinės nepriklausomybės, Europos Sąjungoje besirutuliojančių procesų. Bet tai – tik pusė darbo. Dezinformacija – ne tik paskelbti melagingi pranešimai. Dezinformacija – dar ir tai, kas nutylima, kas neskelbiama. Ar mūsų kariniai ekspertai analizuoja, pavyzdžiui, ką mūsų žiniasklaida nutylinti, ignoruojanti? Ar domisi, kodėl nutyli, kodėl ignoruoja? Ar tokie nutylėjimai ir ignoravimai, žvelgiant mūsų karinių analitikų akimis, nėra įtartini, pavojingi?

Aš kalbu visų pirma apie Pietų Kaukazo aktualijas. Mat šia tema Lietuvos žiniasklaidoje regiu itin daug tendencingumų, iškraipymų.

Niekaip iš atminties neišdyla neseniai delfi.lt portale Edmundo Jakilaičio moderuota diskusija skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume tuomet dalyvavo net keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.

Diskusija dėl Kalnų Karabacho ateities. Lietuvos politikos forumas. Delfi.lt

Daug pašnekovų, o laida – tendencinga. Akivaizdžiai pūsta tik į vienus vartus. Ginčams nebuvo pakviestas nė vienas Azerbaidžano ir Turkijos poziciją palaikantis komentatorius. Laidoje net aiškiai nepabrėžta, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Niekas iš kalbėjusiųjų šito neakcentavo. Net L.Kasčiūnas, tuomet būdamas draugystės su Azerbaidžanu grupės narys, aiškiai nepratarė, jog Lietuva, gerbdama šalių teritorinį vientisumą, pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, jog oficialusis Vilnius savo išvadas privalo dėlioti vadovaudamasis pirmiausia šiuo postulatu. Taigi aiškiai neįvardino pačio svarbiausio. O neištarus pačio svarbiausio rimta diskusija, kuo gresia atsinaujinęs karas, – argi prasminga?

Mečio Laurinkaus fenomenas

Tačiau toji E.Jakilaičio moderuota laida – ne pati tendencingiausia Pietų Kaukazo tema (omenyje turiu dar ir Šarūno Liekio, Zigmo Vitkaus, Rimvydo Valatkos straipsnius, Margaritos Šešelgytės komentarus). Vienas iš tendencingiausių Pietų Kaukazo aktualijomis pasirodžiusių pastarojo meto rašinių, mano supratimu, – tai buvusio Lietuvos saugumo vadovo Mečio Laurinkaus tekstas „Karo atomazgoje – mįslingas V.Putino perspėjimas ir Vakarų Europos tyla“. Kas skaitė šį lrytas.lt portale paskelbtą tekstą, puikiai suprato, kurioje pusėje autorius. Subtiliai peršama nuomonė, jog Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžanas. Apie tai, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą vis tik laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija, – nė žodelio.

Be kita ko, savo rašinyje M.Laurinkus subtiliai propaguoja daugelio komentatorių, apžvalgininkų, žurnalistų Lietuvos spaudoje įkyriai peršamą versiją, esą šių metų rudenį kilusiuose kariniuose susidūrimuose laimėtoja tapusi tik Rusija. Azerbaidžanas neva nieko neišlošęs (taip jau nieko neišlošė?). Dar peršamos užuominos, jog Azerbaidžanas, atsiimdamas savas žemes, pakenkė demokratinėms reformoms Armėnijoje. Dar užsipuolama Turkija, neva nepagrįstai kritikuojanti Prancūziją.

Skaitau ir savo akimis netikiu: Turkiją reikia išmesti iš NATO, nes ji, tik pamanyk, vienašališkai įsivėlė į karą Pietų Kaukaze.

Prašau – išmeskite. Bet tada, vadovaujantis M.Laurinkaus išmintimi, iš NATO išprašyti privalu ir Didžiąją Britaniją, vos prieš keletą dešimtmečių užpuolusią Argentiną dėl ginčytinų Folkleno (Malvinų) salų, ir Ameriką, dažnai priimančią vienpusiškus karinius sprendimus?

Beje, ištrenkti derėtų ir Prancūziją, kuri leisdama saviems „karikatūristams“ teplioti šlykščias Pranašo Mahometo karikatūras, man regis, specialiai kiršina Europą su islamo pasauliu. Nežinia kokių tikslų vedina, demagogiškai prisidengdama žodžio, spaudos ir saviraiškos laisve, Prancūzija kryptingai, atkakliai erzina musulmonus visame pasaulyje.

Laurinkus26
Mečys Laurinkus. Slaptai.lt nuotr.

Niekad niekur nesu sakęs, jog krikščionys turėtų nusileisti musulmonams, pataikauti musulmonams, tenkinti nepagrįstus musulmonų reikalavimus. Jokiu būdu neleiskime užsilipti mums ant galvų. Visuomet duokime griežtą atkirtį, jei mums primetamos svetimos tvarkos. Bet idiotiškos karikatūros – tikrai ne tas daiktas, dėl kurio krikščionims derėtų rungtis su musulmonais. Mano įsitikinimu, kiekvienas doras krikščionis privalo smerkti ne vien fanatikus, kurie žudė „karikatūristus“, bet ir „dailininkus“, atkakliai besityčiojusius iš musulmonams šventų simbolių.

Deja, apie šias problemas M.Laurinkaus tekste – nė raidelės. Tarsi Prancūzija būtų šventa karvė.

O ko verta M.Laurinkaus užuomina, kurios jis neva nenorėjęs ištarti, bet vis tik leptelėjo: pripažinkime armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą nepriklausoma šalimi! Kaip šitą buvusio VSD direktoriaus išsišokimą vertina VSD analitikai? Kaip šį M.Laurinkaus raginimą apibūdina Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas? NATO narę Lietuvą vardan svetimas žemes okupavusių armėnų separatistų interesų bandoma sukiršinti su NATO nare Turkija – ar tai normalu, pateisinama, valstybiška?

Seimo nario Kęstučio Masiulio akibrokštas

Prie tendencingų rašinių priskirtinas ir Seimo nario Kęstučio Masiulio tekstas „Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas“ (delfi.lt). K.Masliulis, kaip ir ponas M.Laurinkus, tendencingas jau vien dėl to, kad nedrįsta viešai ir aiškiai pasakyti, kam, remiantis tarptautine teise, priklauso Kalnų Karabachas. Nutyli, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas. Todėl viešai klausiu parlamentaro K.Masiulio: jūs ginčijate nūnai nusistovėjusias šalių teritorinio vientisumo taisykles?

Taip pat keisti Seimo nario K.Masiulio įrodinėjimai, girdi, šiame konflikte tėra viena nugalėtoja – Rusija. Esą šių metų rudens kariniai įvykiai buvo valdomi iš Kremliaus.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Taip, Rusija mėgino kištis į šį konfliktą, stengėsi jam vadovauti, mėgino išpešti kuo daugiau naudos. Ir, be abejo, nėra taip, kad su rusiška nuomone dėl Kalnų Karabacho niekas nesiskaitytų. Ir vis tik tie, kurie mano, jog Pietų Kaukaze laimėjo Rusija, – klysta.

Taikos derybos – tik iliuzija

Susiraskite buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo ekonomikos klausimais Andrejaus Ilarionovo (dabar jis – Katono instituto Vašingtone vyriausiasis mokslinis bendradarbis) komentarus tiek ukrainietiškame gordonua.com, tiek rusiškame echo.msk.ru.

Pirma, šis įtakingas, visame pasaulyje žinomas analitikas nesutinka, kad teritorinius konfliktus įmanoma išrutulioti taikiomis derybomis. Nereikia būti naiviais, nereikia vadovautis iliuzijomis. Duodamas gordonua.com žurnalistei Alesiai Bacman interviu jis tvirtina atvirkščiai: per visą žmonijos istoriją niekas niekad savų teritorijų nesusigrąžino gera valia – taikių derybų būdu. Derybos – tuščias laiko gaišinimas. Stipriai at kojų bestovintis okupantas užgrobtų žemių negrąžina. Derybos galinčios būti labai ilgos, derybose dalyvauti galį didžiausi išminčiai, bet jei agresorius nenorės atiduoti žemių, jis jų neatiduos. Tėra vienintelis būdas jį priverst grąžinti tai, kas jam nepriklauso – arba karinėmis priemonėmis, arba ekonominiu spaudimu. Derybos efektingos tik tuomet, kai agresorius parklupdytas ant kelių, nusilpęs, išsikvėpęs. Šitaip aiškindamas A.Ilarionovas omenyje turėjo Rusijos – Ukrainos derybas dėl Krymo, bet ši jo pastaba tinkanti visiems teritoriniams konfliktams, taip pat – ir dėl Kalnų Karabacho.

Andrejus Ilarionovas – apie Vladimiro Putino pralaimėjimus

O štai echo.msk.ru portale asmeniniame bloge A.Ilarionovas tvirtina, kad pastarąjame kare dėl Kalnų Karabacho skaudžiausią smūgį patyręs būtent Vladimiras Putinas. Nugalėtojais šis analitikas pripažįsta tik Azerbaidžaną ir Turkiją.

Be kita ko, A.Ilarionovas nurodo ne vieną, o dešimt priežasčių, kodėl šį sykį V.Putinas Pietų Kaukaze skaudžiai prašovęs.

Andrejus Ilarionovas. Komentaras dėl Vladimiro Putino pralaimėjimų Kalnų Karabacho fronte

Pirmiausia A.Ilarionovas mano, kad V.Putinas nesugebėjo pasipriešinti Azerbaidžano planams jėga susigrąžinti Kalnų Karabachą. Azerbaidžanas pradėjęs karinę operaciją nepaisydamas V.Putino draudimų. V.Putinas nepajėgė Azerbaidžano kariuomenės puolimo sustabdyti nei šių metų rugsėjo 27 dieną, nei spalio 19-20 dienomis, kai prasidėjo derybos dėl kovinių veiksmų stabdymo. Azerbaidžanas demonstratyviai nepaisė Kremliaus nuomonės. Karas buvo sustabdytas tik lapkričio 9 dieną. Bet ne todėl, kad to reikalavo V.Putinas. Azerbaidžanas pats sustabdė pergalingą puolimą tuomet, kai paėmė strategiškai svarbų Kalnų Karabacho miestą Šušą (iškilo grėsmė, jog kris Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas, ir Armėnija buvo priversta kapituliuoti).

Taigi V.Putinui nepavyko sustabdyti Azerbaidžano puolimo nei operacijos išvakarėse, nei pirmosiomis valandomis, nei vėliau. Kariniai veiksmai nutraukti buvo tik tuomet, kai juos nutraukti nusprendė oficialusis Baku. Visas 44 karo dienas Azerbaidžanas elgęsis savarankiškai, ignoruodamas V.Putino valią.

Kitas V.Putino paralaimėjimas – nesugebėjimas padėti Armėnijai. V.Putinas yra viešai tvirtinęs, jog Armėnija nebuvo palikta vienui viena, esą Rusija visus įsipareigojimus, duotus Jerevanui, įvykdė. Ką tai reiškia? Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo veiksmingesnė, efektyvesnė nei Rusijos pagalba – Armėnijai. Šį rudenį surengtas Azerbaidžano puolimas išryškino visas spilpnąsias Rusijos puses.

A.Ilarionovas mato ir daugiau Rusijos pralaimėjimų. Pavyzdžiui, anksčiau Rusija buvo viena iš trijų įtakingų Minsko grupės derybininkių. Lygi su Prancūzija ir JAV. Po 40 karo dienų šį rudenį V.Putinas jau derėjosi tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas prie stalo sėdėjo tik tarp kitko, kaip statistas). Prancūzijos ir JAV prezidentų – nė kvapo. V.Putinui – tai didelis pažeminimas. Ir, beje, V.Putinas pasirašė derybų dokumentą, pasak A.Ilarionovo, tik kaip techninis korektorius, turįs teisę ištaisyti vien pastebėtas korektūros klaidas tekste, kurį jam įteikęs Azerbaidžano prezidentas.

Dar viena pastaba – šiame regione taikdariais būsią ne tik rusų kariai. Į Azerbaidžaną koją įkelia turkų kariai. Tai reiškia, kad Azerbaidžano saugumu rūpinsis viena iš įtakingiausių NATO narių – Turkija. Iki tol V.Putinas itin liguistai reaguodavo į bet kokį buvusios SSRS respublikos norą bičiuliautis su NATO. Tik trims Baltijos šalims pavyko įstoti į NATO be teritorinių praradimų. O štai Moldova, Sakartvelas (Gruzija) ir Ukraina nukentėjo, pareiškusios norą judėti Vakarų pusėn. Jos buvo klastingai užpultos ir neteko kai kurių teritorijų. Toks anuomet buvęs Kremliaus kerštas, tokie buvo Kremliaus trukdymai.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Azerbaidžano atveju Rusija taip pat norėjusi pasielgti panašiai – grubiai, agresyviai. Jei tik būtų galėjusi, pultų Azerbaidžaną ir atplėštų bent mažiuką žemės gabaliuką. Dabar gi V.Putinas sutinkąs į postsovietinę erdvę, kuri neva visa yra Rusijos įtakos zonoje, įsileisti Turkijos, su kuria ne sykį kariavo, kariškius! Kremlius taip elgtis nenorėjo. Kremliui – didžiausias antausis, jei Azerbaidžane bus dislokuota Turkijos karių. Bet Kremlius priverstas nusileisti. Jis neturi kitos išeities. Kremlius pripažįsta, kad Turkija – lygus žaidėjas. Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos atveju V.Putinas visuomet įrodinėjęs, kad šios buvusios SSRS respublikos neturinčios teisės savarankiškai pasirinkti sąjungininkų. Šių metų rudenį V.Putinas raštiškai, savo asmeniniu parašu, patvirtinęs, kad Azerbaidžanas turįs teisę draugauti su NATO nare Turkija. Tai byloja, kad Kremlius šį sykį ne tik kad nesustabdė NATO narės Turkijos, bet net buvo išprievartautas įsileisti turkų karius į teritorijas, kurios, V.Putino akimis, yra tik jos, Maskvos, interesų zonoje.

Žodžiu, A.Ilarionovas mato net dešimt argumentų (visų nebevardinu), kodėl V.Putinas patyrė fiasko Pietų Kaukaze. O mūsų lietuviškiesiems ekspertams vaidenasi vien V.Putino pergalės.

Tegul slaptai.lt skaitytojai patys sprendžia, kas teisus.

2020.11.29; 18:00

Dmitrijus Gordonas. Nuotraukos google.com paieškoje

Visi užsienio politika besidomintys žino, jog ukrainiečių internetinio portalo Gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas yra paskelbęs videointerviu su buvusiu separatistų lyderiu Igoriumi Girkinu ir buvusia aneksuoto Krymo „prokurore“ Natalija Poklonskaja. Šie du videointerviu youtube.com erdvėje atsidūrė dar šių metų gegužės 18 dieną.

Tačiau jie iki šiol kelia politines aistras. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Kai kurie aršūs ukrainiečių patriotai, įskaitant ir politikus, ir savanorius, šaukia, esą D.Gordonas neturėjo teisės kalbti „tų niekšų“.

Suprask, taip pasielgęs D.Gordonas legalizavo I.Girkino ir N.Poklonskajos pavardes Ukrainos informacinėje erdvėje. Gegužės 18 dieną prie Gordonua.com redakcijos Kijeve buvo surengtas net protesto mitingas. Populiaraus, aštrius videopokalbius skelbiančio internetinio leidinio redaktorius D.Gordonas apkaltintas net Ukrainos išdavyste.

Tuo tarpu Ukrainos Generalinė prokuratūra pareiškė, kad D.Gordono videopokalbis su I.Girkinu ir buvusia aneksuoto Krymo „prokurore“ N.Poklonskaja bus prijungti prie šiems asmenims iškeltų baudžiamųjų bylų ir greičiausia taps vertingais įrodymais, kaip Rusija planavo bei įgyvendino karines operacijas Kryme, Donbase, Luhanske. Ukrainos Generalinė prokuratūra viešai ir oficialiai padėkojo D.Gordonui už šiuos interviu. Generalinė prokuratūra mano, kad D.Gordono parengta videomedžiaga neabejotinai padės teisinėmis priemonėmis persekioti kaltus dėl agresijos prieš Ukrainą bei Malaizijos orlaivio numušimo virš Rytų Ukrainos teritorijos.

Igorius Girkinas, Vladimiras Putinas. Azov. Press

Pats D.Gordonas viešai prisipažino, kad videopokalbiai su I.Girkinu ir N.Poklonskaja parengti bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis. Be kita ko, abu interviu perduoti Hagos tribunolui, tiriančiam MH17 lėktuvo katastrofos 2014 metų vasarą virš prorusiškų separatistų kontroliuojamos teritorijos priežastis.

Tarptautinės žurnalistų – tyrėjų grupės Bellingcat atstovas Christo Grozevas įsitikinęs, kad D.Gordono organizuoti interviu su Ukrainos priešais – aukso vertės. Jie pasitarnaus Ukrainos teisėsaugai persekiojant atsakingus dėl antiukrainietiškos veiklos.

Bellingcat atstovas taip pat neabejoja, kad kai kurie D.Gordono klausimai buvo sukonstruoti taip, kad priverstų I.Girkiną ir N.Pokloskają prisipažinti. Žodžiu, D.Gordonas profesionaliai siekė išgauti kuo daugiau informacijos, leisiančios teisti Ukrainą užpuolusias karines jėgas bei toms jėgoms ištikimai talkinusius politikus. Čia verta prisiminti perspėjimus, kurie sakomi sulaikomam asmeniui: „viskas, ką pasakysite, gali ir bus panaudota prieš jus teisme“. Skirtumas tik toks, kad D.Gordonas savo pašnekovų neperspėjo. D.Gordonas elgėsi atvirkščiai: apie Ukrainai ir jos piliečiams padarytus nusikaltimus troško sužinoti kuo daugiau ir visas išpažintis užfiksuoti, kad būtų įmanoma pateikti teismo salėje kaip neginčijamus prisipažinimus. Būtent taip elgiasi tikri Ukrainos patriotai.

Deja, atsirado ukrainiečių, kurie, užuot padėkoję D.Gordonui už svarbius interviu, surengė prie jo redakcijos piketą, jį viešai kaltino išdavystėmis. Tokius išsišokėlius būtų galima pavadinti „patriotais – idiotais“ (remiantis lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio sugalvotu termunu). Beje, kas ten žino: gal tie patriotai – visai ne patriotai, o Rusijos kontroliuojami agentai? Matyt, esama visko – ir tokių, ir anokių. Ir tiesiog smalsuolių, labai norinčių „dalyvauti kokioje nors veikloje, pasijusti reikšmingais, svarbiais“.

Komentuodamas šią keistą situaciją, žinomas ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (buvęs Vladimiro Putino patarėjas, nūnai JAV Katono instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis) parašė įsidėmėtiną komentarą, kuriame nurodė net keliolika priežasčių, kodėl D.Gordonas turėjo teisę rengti interviu su I.Girkinu ir N.Poklonskaja. A.Ilarionovas nerado nė vieno preteksto, kodėl D.Gordonas nebūtų galėjęs imti interviu iš Ukrainos priešų. Kalbinti niekšus, nusikaltėlius – toks žurnalistų darbas. Žurnalistų pareiga – parodyti, kokie nusidėjėliai yra iš tikrųjų. Taigi žurnalistai turi teisę bendrauti su visais – net ir su akivaizdžiausiais priešais. Pavyzdžiui, Stivas Rozenbergas iš BBC ir Markas Benetts iš „Times“ ne kartą kalbino I.Girkiną. Bet jų niekas nei Amerikoje, nei Didžiojoje Britanijoje nevadina nei išdavikais, nei „KGB konservais“. The Independent, The Times, ABC, CNN reguliariai šnekindavo Osama bin Ladeną, bet niekas jų nei Amerikoje, nei Europoje nelaikė teroristų pagalbininkais, teroristų liaupsintojais.

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

A.Ilarionovas (savo komentaruose profesionaliai demaskuojantis Kremliaus intrigas) neabejoja ir dėl to, kad žurnalistai turi teisę rengti klausimus pašnekovams naudodamiesi specialiųjų tarnybų pagalba. Specialiąsias tarnybas išlaiko mokesčių mokėtojai. Jei žurnalistas nori padėti savo valstybei, kodėl tos valstybės specialiosios tarnybos negalėtų padėti žurnalistui? Ir atvirkščiai: kodėl žurnalistas negalėtų padėti savoms slaptosioms tarnyboms?

Be to, kaip pastebi A.Ilarionovo, D.Gordonas pasinaudojo specialiųjų tarnybų pagalba ir tuoj pat viešai prisipažino. Pagirtinas žingsnis. D.Gordono prisipažinimas atmetė visus nereikalingus įtarimus, visas sąmokslo teorijas. O kiek daug žurnalistų, A.Ilarionovo žiniomis, bendradarbiauja su specialiosiomis atrnybomis, bet apie tokius kontaktus – nė mur mur? Kas sąžiningiau – prisipažinti ar slėpti?

A.Ilarionovas įsitikinęs, jog šimtai D.Gordono videointerviu su Ukrainos ir užsienio šalių politikais, menininkais, slaptųjų tarnybų karininkais tapo itin vertinga informacija, padedančia giliau suvokti, kas dėjosi vakar ir kaip didžioji politika klostosi šiandien. A.Ilarionovas akcentavo, kad ypač vertinga D.Gordono videomedžiagą, kuri byloja, jog Vladimirą Putiną į valdžią atvedė ryšių su KGB turėjęs Valentinas Jumaševas.

Slaptai.lt primena, kad I.Girkinas 2014-aisiais metais buvo vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) gynybos ministras. Paskui grįžo namo į Rusiją. Ukraina kaltina jį dėl teroristinės grupės sukūrimo ir teroristinių išpuolių. Jis – vienas iš įtariamųjų, kuriems inkriminuojamas Boeing 777 lėktuvo numušimas virš Rytų Ukrainos 2014 metų liepos 17-ąją. I.Girkino ieško JAV ir Europos Sąjungso teisėsauga.

Slaptai.lt informacija

2020.05.27; 09:00

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Katono instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Rusijoje leidžiamas „Maskvos komjaunuolis“ („Moskovskij komsomolec“) lapkričio 16 dieną buvo paskelbęs Andrėjaus Ilarionovo straipsnį apie neišvengiamą Rusijos Federacijos žlugimą. Buvęs Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas (2000 – 2005 metai) Andrėjus Ilarionovas rašė, kad pasaulyje dabar prasidėjęs natūralus daugiataučių imperijų skilimas į atskirus valstybinius darinius.

Tekstas apie prasidėjusius Rusijos skilimus internetinėje „Moskovskij komsomolec“ versijoje buvo publikuojamas apie aštuonetą valandų ir sulaukė ypač didelio susidomėjimo – per 200 tūkst. skaitytojų atsivertė šią Katono instituto Vašingtone vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dabar dirbančio Andrėjaus Ilarionovo publikaciją.

Nepaisant populiarumo straipsnis po aštuonių valandų pradingo iš internetinės versijos. Jo taip pat nebefiksuoja ir kai kurios paieškos sistemos. Akivaizdu, kad publikacija apie neišvengiamą Rusijos Federacijos žlugimą buvo pašalintas ne dėl populiarumo stokos. Pašalinimo priežastis greičiau atvirkšinė – per didelis populiarumas. Kremlių labai erzina tokia versija.

Žinią apie iš „Moskovskij komsomolec” pašalintą tekstą pateikia ukrainiečių leidinys Gordonua.com

2018.11.19; 06:10

Andrėjus Ilarionovas, šio komentaro autorius. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Sausio 11 dieną Lenkijos gynybos ministerijos Smolensko katastrofos tyrimo komisija padarė oficialų pareiškimą apie Lecho Kačinskio lėktuvo žūties 2010 metų balandžio 10 dieną priežastis.

Sudužusiame Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio lėktuve Tu-154 įvyko mažiausiai trys sprogimai, paskelbė Lenkijos komisija. Pagrindine katastrofos versija komisija laiko tai, kad dėl sprogimų subyrėjo sparnas.

Išvadas apie katastrofos priežastis komisijai padėjo padaryti tarptautinis aviacinių įvykių tyrimo ekspertas Frenkas Teiloras. Jis pareiškė, kad „lėktuvo Tu-154M kairysis sparnas buvo suardytas sprogimo iš vidaus, buvo keletas sprogimo šaltinių“.

Teiloras pridūrė, kad, jo nuomone, beržas pasitaikęs krentančiam lėktuvui pakeliui, „neturėjo įtakos pirminiam sparno subyrėjimui“.

„Išvadas priėmė komisijos nariai ir jos sudaro vieną iš pagrindinių techninės ataskaitos dalių“, – pabrėžiama pareiškime.

Po Putino, 2017 metų gruodžio 14 dieną pareiškusio, kad sprogmenys lėktuve buvo padėti būtent Lenkijoje: „Jeigu lėktuve būta sprogimų, iš kur lėktuvas išskrido? Iš Maskvos ar iš Lenkijos? Vadinasi, ten juos ir padėjo“, analogišką pareiškimą padarė ir RF Federacijos Tarybos gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Klincevičius: „Lenkijos valdžia turi išsiaiškinti, kas padėjo sprogmenis Tu-154 lėktuve, kuriame 2010 metais prie Smolensko žuvo šalies prezidentas Lechas Kačinskis ir Lenkijos delegacijos nariai… Mes laukiame, kad atitinkamos tos šalies tarnybos papasakos pasauliui, kas, kaip ir kokiu tikslu padėjo Lenkijoje bombas prezidento lėktuve“.

katastrofa_smolenskas
Apie Smolenske nutikusią katastrofą daug rodyta įvairiose televizijos laidose

Tačiau Lenkijos komisija niekada nėra pareiškusi, kad sprogmenys Lenkijos prezidento lėktuve buvo padėti būtent Varšuvoje ar apskritai Lenkijoje. Kadangi, skirtingai nei Lenkijos komisija, nei Putinas, nei Klincevičius oficialiai neužsiėmė Smolensko katastrofos tyrimu, tai kyla klausimas, kodėl jie taip atkakliai stengiasi įtikinti pasaulio visuomenę, kad sprogmenys buvo padėti būtent Lenkijoje.

Tas klausimas įgyja papildomo svorio pasklidus prieš tris mėnesius sužinotai informacijai, kad įrašas apie sprogimą iš tyrimo dokumentų buvo pašalintas Rusijos prašymu.

Įrašas apie itin staigų šilumos kilimą Lecho Kačinskio lėktuve iš Lenkijos komisijos ataskaitos išimtas RF prašymu.  Kaip informuoja Gazeta Polska, tas įrašas gali liudyti apie sprogimą vyriausybiniame lėktuve Tu-154 dar prieš trenkiantis lėktuvui į žemę.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Staigų temperatūros šuolį sudėtinga racionaliai paaiškinti kokiomis nors kitomis priežastimis, nei sprogimu, ypač kai jis pradėjo seriją lėktuvo prietaisų užregistruotų avarijų. Tos avarijos ištiko tada, kai buvo užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos (perspėjimo apie artėjimo prie žemės sistema) signalas. Todėl staigus nesuprantamas temperatūros kilimas buvo ne padarinys, o priežastis to, kad sustojo visų svarbiausių lėktuvo Tu-154 sistemų darbas“, – pabrėžia laikraštis.

Straipsnyje taip pat pranešama, kad Lenkijos juodosios dėžės parametrais pirmiausia susidomėjo rusai ir patarė ankstesnei Lenkijos komisijai iškirpti dalį įrašo. „Tas 4,5 sekundžių fragmentas su staigiai kylančia temperatūra, kuris buvo pašalintas Rusijos iniciatyva, rastas Lenkijos lėktuvo katastrofos tyrimo komisijos medžiagoje“, – pažymi Gazeta Polska.

Tokiu būdu susiklosto įvykių grandinė:

  • Tyrinėjant juodąją dėžę (matyt, dar 2010 metų pavasarį-vasarą) Lenkijos tyrėjai rado dokumentinį patvirtinimą apie sprogimus lėktuve;
  • Rusija susidomėjo tuo įrašo fragmentu ir rekomendavo jį pašalinti;
  • Milerio komisija pašalino iš tyrimo medžiagos tą juodosios dėžės įrašo fragmentą;
  • Po to Rusijos Tyrimo komitetas ir Tarpvalstybinis aviacijos komitetas, vadovaujamas Anodinos, padarė pareiškimus, kad sprogimų lėktuve versija nepasitvirtino;
  • 2017 metų spalį Lenkijos Gynybos ministerijos komisija aptiko pašalintą 4,5 sekundės juodosios dėžės įrašo fragmentą su sprogimų prezidento lėktuve įrašu ir paskelbė apie tai;
  • 2017 metų gruodžio 14 dieną Putinas sutiko su Lenkijos komisijos tvirtinimu, kad lėktuve būta sprogimų, bet bandė nukreipti visuomenės dėmesį į Varšuvą, neva tai toji vieta, kur buvo padėti sprogmenys;
  • 2018 metų sausio 11 dieną analogišką pareiškimą padarė F. Klincevičius.

Atsakyti į klausimą, kur buvo padėti sprogmenys, galima tik tada, jeigu nepriklausomi ekspertai galėtų ištirti lėktuvo liekanas. Tačiau Rusija štai jau beveik aštuonerius metus atsisako grąžinti jas Lenkijai. Nepaisant lenkų žurnalisto Zauchos tiesioginio klausimo apie tų liekanų grąžinimą Putinas vėl atsakė neigiamai:

„Zaucha: Andžejus Zaucha, Lenkijos televizijos kompanija TVN. Aš jūsų pernai klausiau apie prezidento lėktuvo liekanas. Aš suprantu, kad niekas nepasikeitė. Bet noriu pasitikslinti, kada mes galime tikėtis tų liekanų grąžinimo Lenkijai?“

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Vladimiras Putinas: „Klausykite, mes privargome nuo tokio blefo, paprasčiausiai privargome. Kažkokios nesąmonės, tai apskritai paistalai. Bėda, katastrofa, mes jaudinomės kartu su jumis. Ne, reikia kažką pinti nežinia apie ką, plynoje vietoje. Tas pats ir apie to lėktuvo liekanas“.

Taigi, jei į klausimą „kur buvo padėti sprogmenys“ dar esama galimų atsakymų variantų, tai į klausimą, „kas juos ten padėjo“, Rusijos veiksmai, lygiai kaip ir vieša Putino ir Klincevičiaus reakcija, duoda visiškai nedviprasmišką atsakymą.

Informacijos šaltinis: aillarionov.livejournal.com

2018.01.16; 04:10

Andrejus Ilarionovas: operacija „Įpėdinis–2“ (antroji dalis)

Andrejus Ilarionovas (Андрей Илларионов), politikas ir ekonomistas, Katono instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis – apie Jevgenijaus Primakovo vaidmenį Rusijos politikoje, Rusijos karą Ukrainoje, Vakarų ryžtą sustabdyti Putino režimą ir apie naujoves Kremliaus personalo  pasjansuose: „įpėdinių“ – Sergejaus Ivanovo ir Aleksejaus Kudrino – tandemą.

Laidą per www.svoboda.org veda Michailas Sokolovas.

Continue reading „Andrejus Ilarionovas: operacija „Įpėdinis–2“ (antroji dalis)”

Savaitę pradėjome tradiciniais laužais ir atsiminimais, dokumentiniais kino ir foto kadrais apie tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius, kurie jau tolsta į 25-uosius metus. Tais nepamirštamais 1991-aisiais gimę mūsų vaikai jau pačiame žmogaus amžiaus žydėjime. Mačiau jų prie Seimo, kai kuriuos, atminimo laužo apšviestus, pavyko net nufotografuoti. Jaunoji karta ima į savo rankas Lietuvos likimą.

Jiems nebus lengva. Kaip tada, prieš 24-erius metus, ir šiomis dienomis žūsta žmonės, tautoms ir valstybėms iškilę panašūs ir nauji pavojai.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Išties mįslinga asmenybė”

Andrėjaus Ilarionovo (Андрей Илларионов) pavardė mūsų skaitytojams jau žinoma. Slaptai.lt į lietuvių kalbą yra išvertęs ne vieną šio analitiko publikaciją, beje, sulaukusią didelio skaitytojų dėmesio.

Tiesiog primename, kad Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas. Todėl šio mokslininko pastabos – svarbios. Jis asmeniškai pažįsta V.Putiną. Jis galįs paaiškinti Vakarams nesuprantamą V.Putino logiką. Jis galįs numatyti būsimus Kremliaus diktatorius žingsnius.

Šiuo metu A.Ilarionovas dirba Amerikos Kato institute.

Continue reading „Andrej Ilarionov: kokia plano „Amsterdamo reisas“ esmė?”

Andrėjaus Ilarionovo (Андрей Илларионов) mūsų skaitytojams pristatyti nereikia. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas. Todėl šio mokslininko pastabos – svarbios. Jis asmeniškai pažįsta V.Putiną. Jis gali paaiškinti Vakarams nesuprantamą V.Putino logiką. Jis gali numatyti būsimus Kremliaus diktatorius žingsnius.

Šiandien A.Ilarionovas dirba Amerikos Kato institute. Mokslininkas, ekonomikos ekspertas, Kremliaus intrigų žinovas itin kritiškai vertina balandžio 17-ąją įvykusį Ženevos susitikimą dėl Ukrainos ir Rusijos priešpriešos sureguliavimo.

Continue reading „Andrėjus Ilarionovas: „Ženevos susitarimas – tai 2014-ųjų Miunchenas“”

Liūdna bus ši Kovo 11-oji. Neturime nė vieno preteksto linksmybėms. Šventines nuotaikas temdo neišgalvotas, nesurežisuotas, neišpūstas nerimas dėl ateities. Jo neįmanoma nei paslėpti, nei užgniaužti.

Mūsų ateitis – miglota, niūri. Nebent galime guostis, esą karas šį kartą aplenkė mūsų namus, esą dar turime galimybę šiek tiek pasidžiaugti laisve bei ramybe. Bet nuojauta, jog po kraujyje paskandintos Čečėnijos, Gruzijos išprievartavimo ir bandymų palaužti narsiąją Ukrainą nenumaldomai ateis mūsų eilė, – tikra. Tokia tikra, kad tikresnių ir negali būti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Pralaimėjimo, gėdos ir nerimo skonis”

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.

Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )”