Iniciatyva ne tik ant sofos palaikyti mokytojus įgauna pagreitį. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Iniciatyvą ne tik ant sofos palaikyti mokytojus paremia vis daugiau visuomeninių organizacijų, pritariančių socialiniuose tinkluose platinamai paramos mokytojams iniciatyvai #Palaikommokytojus.

Trečiadienį „Laisvės TV“ visas profesines sąjungas ir judėjimus pakvietė į bendrą pasitarimą, kuriame bus sudėliotas veiksmų planas artimiausioms dienoms.

Dalyvavimą pasitarime patvirtino Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos medikų sąjūdis, jaunieji medikai, Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija, Lietuvos odontologų rūmai, Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga, VU dėstytojai „Paskutinis prioritetas“.

Prie jų prisijungė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos paslaugų darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo profesinė sąjunga, Lietuvos negalios organizacijų forumas, Lietuvos kultūros darbuotojų profsąjungų federacija, Lietuvos moksleivių sąjunga, Žemynos progimnazijos moksleivių tėvų atstovai, Lietuvos studentų sąjunga, pramonės profesinė sąjunga.

Palaikyti mokytojus norą deklaravo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija, Lietuvių literatūros ir tautosakos darbuotojų profsąjunga, Nacionalinės filharmonijos profesinė sąjunga, Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų sąjungų federacija, Lietuvos šeimos gydytojų profesinė sąjunga.

Kaip savo paskyroje feisbuke rašo „Laisvės TV“ įkūrėjas, žurnalistas Andrius Tapinas, jeigu norime, kad dar liktų žmonių, kurie lavins mūsų vaikus ir anūkus, kursiančius naująją Lietuvą, dabar yra tas momentas, kai negalima mokytojų palikti vienų.

Jo įsitikinimu, nepakanka 500 ar 1000 savo srities darbuotojų mitingo.

„Šiandien kviesime dar daugiau profesinių sąjungų, kultūros asociacijų įvairios organizacijos – jaunimo, senjorų – galite rašyti man tiesiai. Iki rytojaus susitikimo. #Palaikommokytojus – šį kartą ne tik ant sofų“, – rašo A. Tapinas kvietime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.05; 06:30

Benas Brunalas

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis apibendrino pastarosios savaitės darbą Seime sakydamas: „Panašu, kad visa tai peraugo į galios žaidimą ir valdantieji yra pasiryžę pervažiuoti opoziciją ir bet kokius kvietimus tartis“.

Tuo tarpu žurnalistas Andrius Tapinas akcentavo, kad politikai Seime apskritai pamiršo konstruktyvų darbą. Pasak A. Tapino, praėjusią savaitę suorganizuotas protestas „Mes kaltinam“, nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos, nes politikai, supratę, kad niekas nešturmuoja Seimo, toliau į jokias diskusijas su visuomene nebesileidžia.

G. Landsbergis kaltino „valstiečius“ taikant dvigubus standartus, sudarant laikinąją komisiją, kuri tirtų žemės ūkio klausimus. Konservatorius aiškino, kad „valstiečiai“ išbraukė tuos klausimus, kurie gali būti nepatogūs valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kad dedamos visos pastangos, jog tyrimas apskritai nebūtų atliktas, kad taikomi dvigubi standartai, pabrėžiant, jog apie žemės ūkį konservatoriai nieko neišmano ir negali žinoti.

„Tvarkomasi savo erdvėje ir nuvaloma aikštelė, pasistatomi pastatai, kurie jiems („valstiečiams“ – ELTA) reikalingi. Tai nėra demokratiška“, – vaizdžiai situaciją vertino G. Landsbergis.

Anot politiko, jei ir toliau bus taikomi dvigubi standartai, konservatoriai svarstys, ar verta dalyvauti visų kitų, ateityje kuriamų komisijų veikloje.

Politiko teigimu, valdantieji „valstiečiai“ tiesiog siekia konsoliduoti savo galią ir neatsižvelgia į, pasak jo, opozicijos norą ieškoti sutarimo.

Visgi A. Tapinas, komentuodamas konservatoriaus interviu „Žinių radijuje“ ir pastarosios savaitės aktualijas, negailėjo kritikos tiek valdantiesiems, tiek Seimo opozicijai.

Anot jo, dėl organizuojamų komisijų ir rietenų Seime Lietuvos politikoje nebeliko konstruktyvaus darbo. A. Tapinas retoriškai klausė – kada paskutinį kartą G. Landsbergis, R. Karbauskis, E. Gentvilas ir kiti kalbėjo apie struktūrines reformas, apie aiškias vizijas ir apie tai, kokius sprendimus turėtų priiminėti Seimą valdantys žmonės.

„Po urėdijos reformos, jie kaip sustojo, taip sustojo. Jie kažkur paskendę tarpusavio rietenose“, – neslėpė nusivylimo politikais žurnalistas.

Anot A. Tapino, kovo 15 dieną jo organizuotas mitingas „Mes kaltinam“ Seimo konstruktyvesnio nepadarė. Žurnalistas svarstė, kad protesto akcija ir jos metu iškelti reikalavimai parlamentarams, tikriausiai, tik tuo momentu sukėlė nerimą bei nuostabą.

„Seimas buvo nemaloniai nustebęs, sunerimęs pamatęs pilietinės valios išviešinimą. Na, bet praėjo kelios dienos, pamatė, kad niekas čia jų nešturmuoja ir visuomenė siūlo dialogą. Ir tada, turbūt, kai kurie Seimo nariai ar vadovai suprato, kad, palaukit, mes esame aukščiau visko. Mes esame valdžia ir dabar mums niekas nenurodinės“, – kalbėjo „Žinių radijui“ A. Tapinas.

Žurnalistas stebėjosi, kad net po visuomenėje kilusio šurmulio ir išsakytos kritikos, dėl Seimo narių nedalyvavimo Seimo posėdžiuose, situacija yra atvirai ignoruojama. Apžvalgininkas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, į savaime suprantamą reikalavimą eiti į darbą Seimo nariai reaguoja labai skirtingai.

„Tie patys Gabrieliaus Landsbergio frakcijos bendražygiai kai kurie dabar tiesiog šaiposi elementariai. Tame pačiame socialiniame tinkle deda nuorodas, klausinėja, ar aš galiu išeiti iš posėdžio, ar galiu kažką padaryti“, – pasakojo A. Tapinas, pridurdamas, kad tokia politikų reakcija tiesiog reiškia jų manymą, kad visuomenė nieko nesupranta apie Seimo narių darbą ir jie vieninteliai gali viską nuspręsti.

„Jeigu paimtume kokią nors įmonę, kurios darbuotojai taip gali vaipytis prieš savo darbdavius, tai turbūt ilgai tas nesitęstų“, – apibendrino A. Tapinas.

Pastarąją savaitę tarp A. Tapino ir konservatoriaus Andriaus Kubiliaus kilo diskusija dėl Seimo narių posėdžių lankymo.

Politikas, reaguodamas į A. Tapino kaltinimus dėl to, kad dalis konservatorių nedalyvavo Seimo posėdžiuose ir nepritarė pataisai dėl atviro balsavimo per apkaltą, pašaipiai A. Tapiną pavadino einantį „genijaus pareigas“.

„Daugelį metų dalyvaudamas Lietuvos politikoje, kartas nuo karto susidurdavau su protingais žmonėmis, apie kuriuos juokais sakydavome, kad „jis eina genijaus pareigas“ – tai yra dedasi išmanąs viską ir nepraleidžiantis progos politikams iš aukšto paaiškinti, kad jie privalo „genijaus“ klausyti“, – savo feisbuko paskyroje rašė A. Kubilius.

Seimas kovo 20 d. taip pat atmetė kelis esminius reikalavimus, suformuotus iškart po protesto „Mes kaltinam“. Parlamentas nepritarė siūlymui atvirai balsuoti per apkaltą bei pirmalaikiams rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.24; 03:00

Mitingas „Mes kaltiname”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prie Seimo po kelerių metų vėl surengtas protesto mitingas. Į jį susirinko apie 5000 žmonių. Protestuotojai laikė plakatus, raginančius valdžią trauktis, plevėsavo vėliavos.

Mitingą paskatino gėdinga, diskusijų audrą sukėlusi Seimo balsavimo dėl parlamentaro Mindaugo Basčio apkaltos istorija.

Mitingą po Jurgio Didžiulio minią uždegančios dainos pradėjo protestą inicijavęs žurnalistas Andrius Tapinas. Susirinkusiai miniai jis teigė, kad dabartinis Seimas atėjo ne tarnauti, o valdyti, kad jis nesupranta, kas yra pilietinė visuomenė, galinti pasakyti savo teisėtai išrinktai valdžiai, kad „jūs darote ne taip“.

A. Tapino teigimu, suorganizuotu mitingu kaltinamas Seimas, pamynęs Konstitucinio Teismo sprendimą. A. Tapinas ragino keisti Seimo Statutą, griežtinant atsakomybę posėdžių nelankantiems Seimo nariams, kad balsavimai dėl apkaltos vyktų atvirai bei ragino surengti apkaltą Seimo nariui Artūrui Skardžiui.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dirigentas Donatas Katkus neslėpė susirūpinimo tuo, ką piliečiai išsirinko į valdžią.

„Lietuvos piliečiai, rinkėjai, tai ką mes išsirinkome? Jūs pasižiūrėkite, kas ten sėdi – ne tik vagys, bet ir vidutinybės“, – kalbėjo D. Katkus.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis mitinguotojų pasitiktas švilpimu.

„Nepasakysiu nieko naujo, kad visi mes – už Lietuvą“, – pradėjo Seimo Pirmininkas ir pabrėžė, kad visus į protesto mitingą susirinkusius atvedė gėda. Seimo Pirmininkas sakė, kad jam gėda dėl Kęstučio Pūko, dėl Gretos Kildišienės, dėl Mindaugo Basčio, dėl Artūro Skardžiaus. Seimo Pirmininkas ne kartą pakartojo, kad jam gėda dėl istorijų, susijusių su šiais asmenimis.

„Demokratijos kaina yra tokia“, – teigė V. Pranckietis ir ragino būti aktyvesnius per rinkimus. Tačiau susirinkusi minia nušvilpė V. Pranckiečio žodžius ir šaukė „Gėda“.

Į protesto organizatoriaus Andriaus Tapino klausimą, ar Seimas Pirmininkas palaikys pirmalaikius rinkimus, V. Pranckietis išsisukinėjo ir teigė, kad palaikys tik įstatymo projektą pirmalaikiams rinkimams.

Seimo Pirmininkas neatsakė ir į klausimą, kurį uždavė publika – ar jam negėda dėl Ramūno Karbauskio. Į V. Pranckiečio atsakymą, kad jam gėda dėl tam tikrų R.Karbauskio sprendimų, bet ne dėl paties asmens, minia palydėjo šūksniais „Bailys, bailys“.

Mitinge. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žurnalistė Rita Miliutė nepraleido progos įgelti Seimo Pirmininkui, ironiškai sakydama, kad sunku kalbėti po tokio charizmatiško lyderio kaip Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Žurnalistė sakė mitinge nedalyvavusi nuo 1989 metų ir tvirtino, kad tiesiog stebėti įvykius nebeužtenka, – būtina atkreipti dėmesį į tai, ką daro visuomenė.

Mitingą „Mes kaltinam!” organizavo Laisvės TV. Platintame kvietime visuomenė buvo kviečiama dalyvauti, nes „Seimas peržengia vieną ribą po kitos.

„Mūsų išrinktas Seimas peržengia vieną ribą po kitos. Bet ši diena ypač gėdinga. Pamynęs Konstitucinio Teismo sprendimą, bailiai pasislėpęs po slaptu balsavimu Seimas galutinai diskreditavo save kaip instituciją, galinčią valdyti šitą valstybę. Mes, laisvos Lietuvos valstybės piliečiai, šiandien sakome: „Mes kaltinam!“ Nenuleiskime galvų, nenudurkime akių ir nedūlinkime į šešėlį!“, – rašoma protesto organizatorių kvietime.

Prie parlamento būriavosi didžiulė minia, kuri politikams, sėdintiems Seime, turėtų kelti nemažą nerimą.

Politinė krizė Seime kilo antradienį, kai per Seime vykusį slaptą balsavimą nepavykus pašalinti priesaiką sulaužiusio ir šiurkščiai Konstituciją pažeidusio M. Basčio.

Už tai, kad M. Bastys būtų pašalintas iš Seimo balsavo 72 parlamentarai, 21 buvo prieš, 24 Seimo nariai susilaikė, 11 balsų buvo sugadinta.

M. Bastys, sulaukęs aukščiausių šalies vadovų spaudimo, trečiadienį pranešė, kad pats traukiasi iš Seimo narių.

Trečiadienį, reaguodamos į susidariusią politinę situaciją, opozicinės partijos prakalbo apie pirmalaikius rinkimus.

Kad palaikytų pirmalaikius rinkimus, yra pareiškę konservatoriai, liberalai, „tvarkiečiai“ ir socialdemokratai.

Opozicijoje esantys politikai argumentuoja tuo, kad, antradienį, balsuojant dėl M. Basčio nušalinimo, dalis Seimo narių paviešino nufotografuotus savo balsavimo biuletenius. Tai antradienį patvirtino Premjeras Saulius Skvernelis, pareiškęs, kad „valstiečiai“ turi tvirtų įrodymų, kaip balsavo dėl apkaltos.

Pasak opozicijos politikų, tokiu būdu „valstiečiai“ pažeidė Konstitucijoje numatytą laisvą Seimo nario balsavimo mandatą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.16; 07:26

Kas valdys LRT – visuomeninę televiziją ir radiją? Slaptai.lt nuotr.

Didžiausiu Lietuvos žemvaldžiu tituluojamas ir turtingiausiųjų 10-ukui priklausantis politikas Ramūnas Karbauskis pradėjo kovą su viena įtakingiausių žiniasklaidos grupių – Lietuvos radijo ir televizijos eterio ir jo užpildymo tikslams valstybės skiriamų lėšų valdytojais. Kuris kurį, gerai ar blogai, įdomu ar nuobodu, žalinga ir naudinga ši kova visuomenei?

Kol nei vienas iš oponentų nei ant skydo nenešamas, nei su skydu vaikšto – anksti kalbėti apie oligarcho ir žiniasklaidos „magnatų“ kovos rezultatus, juolab jie, nepriklausomai kuris šiame turnyre lips ant pakylos, o kuris taps nuskriaustu, gali būti ilgalaikiai ir labai skirtingi.

Vis dėlto šįkart peštynės yra ne tik įdomios, bet ir prasmingos. Negalima teigti, kad abipusiai naudingos kariaujančioms šalims, bet būtent tai, kad galime pasikliauti, jog abi pusės ambicingos, norės nugalėti, o ne bandys susitarti prie apvalaus ir gausaus stalo ar po stalu, kaip nutikdavo dažniausiai iki šiol, gali atnešti šiokios tokios naudos visuomenei, kurios nariai daugiausia nėra nei oligarchai, nei magnatai.

Nuo meilės iki muštynių

Kai Ramūnui Karbauskiui nepavyko LRT įtikinti, kad jis pats savaime yra gudrus ir gražus, prabilo oligarcho disponuojama sunkioji artilerija – valstybės kontrolės, specialiųjų tarnybų, tarptautinių auditų ir politinės jėgos kumščiai, kuriuos pasitekti bando oligarcho Seime komandosai. Matyt, R. Karbauskis ir pats ilgai nesuprato, o gal ir dabar dar nesuvokia (akmenėlis į jo viešųjų ryšių konsultantų daržą), kodėl žiniasklaida staiga perstojo jį mylėjusi.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

O juk buvo saldūs medaus mėnesiai, spietėsi Naisiuose visuomenės, žiniasklaidos ir pramogų elitas, stengėsi prisigretinti, nedrįsdavo rankos pirmi ištiesti (išskyrus, kai prašydavo paramos), tik žemai ir nuolankiai lankstėsi, pritardami ir kraipydami galvomis dėl Ramūno genialių sumanymų ir gilios, ne pagal metus tekusios, išminties.

Iš tiesų keista, kad lyg ir nekvailas žmogus, šiaip ar taip susikrovęs nemenką turtą naudodamasis įstatyminėmis teisėmis ir landomis, iki šiol nesuvokia, kokia yra Lietuvos žiniasklaida, kuo skiriasi komerciniai radijo ir televizijos kanalai nuo valstybinių, ir kuo jie nesiskiria.

Situacija juk labiau nei banali. Iš reklamos gyvenančioms televizijoms ir radijams verslininkas tol buvo pagarbos verta asmenybė, kol dosniai už pagarbą atsiskaitydavo. Sustojo atsikaitymai – atšalo ir pagarba. Tiesa, ji gali vėl atšilti, jei jo pasamdyti viešųjų ryšių meistrai išdrįs subtiliau ar tiesmukiau paaiškinti klientui, kaip yra iš tikrųjų, kad jei esi durnas – tai mokėk pinigus, o ne į spaudos konferencijas kvieskis, kad savo Q koeficientą viešai, net prikišamai įkyriai žurnalistams demonstruotum, nes tie nesuinteresuoti kandys ir parašys, ir parodys.

Galbūt, kad tokia situacija susiformavo, lėmė ir valstiečiams – ūkininkams charakteringu laikomas užsispyrimas bei skūpumas. Išmąstė žmogus – kam mokėti pinigus už tai, kad gražiai ir iš visų pusių per televiziją samdiniams rodytų, jeigu galima šiek tiek investuoti, sumokėti daugiau, bet po to per televiziją jau rodys už dyka ne tik samdiniams, bet ir visiems šalies varguoliams rinkėjams. Mąstė verslininkiškai teisingai, tačiau įkrito į balą ir ten pasilaiko?

„Moki – veži“ reklama

Komercinėms žiniasklaidos priemonėms perstojo mokėti, o valstybinės kažkodėl juo savaime neapsidžiaugė, netgi gerbti perstojo, ko anksčiau nepasitaikydavo. Komercinė žiniasklaida iš viso suįžūlėjo, negavusi pinigų pradėjo į patalus lysti, aiškintis, rimti ar nerimti jo santykiai buvo su Greta, Beta, žmona ir kaimyne. Kad santykių nebuvo, niekas net tokios versijos nesvarstė. Imta kabinėtis net prie mitologinio tautos šviesulio Juozuko Statkevičiaus dėl jo iš naujo sukurto „tautinio“ Lietuvos kostiumo tautiniams vaikams. Po tokios neteisybės, nepaistant oligarchinių nuopelnų, depresijos žmones norom nenorom aplanko ir iškraipo realybę.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

O juk vaistai paprasti. Geriausias pavyzdys – kitas oligarchas Viktoras Uspaskichas. Nepaisant, kad per „Jangilos“ aferą nugvelbė iš valstybės 271 mln. litų (78,5 mln. Eurų), bet pasidalino su broliais troliais. Tapus politiku, kiek jo nuotraukų spaudos puslapiuose, dalyvavimo laidose, visur ir visada buvo pilna. Ar tos laidos ir tie puslapiai šventosios dvasios padėjimu buvo gaminami, juk kainuodavo jie.

R. Karbauskis, panašu, kad to nesuprato, o V. Uspaskichas suprato, kad ir jau dėl kitų priežasčių buvo „išpolitizuotas“, tačiau dar ir šiandien tebėra tautos numylėtinis, nes plebėjai žiūrėdama į mėlynuosius ekranus ir į mąslias Viktoro veido išraiškas laikraščiuose įtikėjo, kad tas žmogus (jeigu taip rodo, ir taip rašo) yra ne vagis, netgi ne oligarchas.

Ar Nr. 2 – tik pakaitalas?

Visa tai galima palikti viešųjų ryšių guru Liutauro Ulevičiaus kompetencijai, pasimėgauti atrakcijomis – protingai ir dailiai surašytais tekstais feisbukuose, kurie čia pat paneigiami gyvam žmogui pasirodžius spaudos konferencijose ir pravėrus burną.

Matyt, kiek mokama, tiek ir padaroma, nors turėtų bent kartą politikai ir viešųjų ryšių specialistai kartu susėti ir aptarti rizikas. Jei bus daroma taip pigiai, kaip iki šiol, tai bus taip pat prastai, kaip ir yra šiuo metu.

Gali net objektas Nr.1 prarasti oligarcho statusą, nes jis suponuoja ne tik tamprius, bet ir naudingus ryšius tarp verslo ir politikos, kurie šiuo atveju, dėl specifinių žmogaus Nr. 1 charakterio savybių, pradeda trūkinėti. Tad pirmiausia reikėtų ir samdyti brangų psichoanalitiką, o tik po to – pigų gyvą viešinimosi klasiką.

Tiesa, valstiečiai ir žalieji turi atsarginį variantą – oligarcho (vieno arba kelių) statytinį, kuris partijos vadovui paliepus, „lydekai sutikus“ tapo šalies premjeru, tad galiausiai politinis darinys nepraloš, bet žiniasklaida – rizikuoja. Kas susimokės už Sauliaus Skvernelio viešinimą, kai jis bus nebe premjeru?

Kad ir daug pinigų policininkai seniau uždirbdavo gaudydami vairuotojus, bet ne tiek, kad dosniai užpildytų visų žiniasklaidos priemonių biudžetų eilutes. Koks ištiks geruosius viešojo žodžio pranašus siaubas, jei policininkas netaps nei Lietuvos prezidentu, šiaip ar taip turinčiu įtakos abiems pusėms – ir pinigus skiriančiųjų, ir juos įsisavinančiųjų sudėčiai, nebebus nei premjeru ir teks jį nurašinėti į nusidėvėjusio nematerialaus turto  sąnaudas.

Trumpalaikė investicija atsipirks per rinkimus, o ilgalaikė kol kas tik šakėmis ant vandens braižoma. Apibendrinant galima teigti, kad oligarcho sukeltame sąmyšyje su klanu dar bus visa puokštė problemų, intrigų ir įdomių sprendimų, nes jau dabar yra rimtų grėsmių ir rizikų.

Klanas susikaupęs, bet ramus

Klano, plačiąja prasme, stovykloje nuotaikos – permainingos. Bendras bruožas – rimtai ruošiamasi konkuruoti rinkoje kovojant už reklaminių ir nereklaminių mokėtojų kišenes, nes visi supranta teisingai, Laisvos rinkos institutas pagaliau tai žiniasklaidą įtikino, kad jei vieni bus nuskriausti ir suvalgyti, atsiras šansas kitiems.

Tik šiukštu, nepradėkite žurnaliūgos svarstyti apie monopolinius susitarimus, o profsąjungos tai ir be svarstymų, bendromis pastangomis su kitais elitais, bus sutvarkytos taip, kad jų tik pavadinimai liktų. Bendrai plunksnagraužių interesų ginimo vietai užtenka lentelių ant užrakintų durų, tarkim, taupant nenaudojamą plotą – ant elektros skydinių, kurios kartais išties išgelbėja nuo kolegų solidarumo besislapstantį herojų, kaip yra nutikę senų senovėje LRT vadovui Audriui Siaurusiavičiui, kai jis dar propagavo sveiką gyvenimo būdą ir betarpiškai kovojo su alkoholizmu naikindamas velnio lašų išteklius.

Matrica veikia

Iš esmės dabartinėje Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) žiniasklaidoje, kai pagrindine vertybe tapo pinigų kiekis, o ne ant daugumos pasaulio valiutų paišomų asmenybių anuomet siekti idealai – žiniasklaidos turinys negrįžtamai pasikeitė.

Kai pinigų kiekis  priklauso nuo paspaudimų „klikų“ ant straipsnio ar paveiksliuko skaičiaus (peržiūrų televizijoje, išpirkto spaudos tiražo) – tai ir gaminami, tiražuojami tekstai ir paveiksliukai, kurie pelno daugiausia „paspaudimų“. Vartotojai patys kuriasi turinį, o žurnalisto funkcija tampa tik stropiai pildyti vartotojų norus. Didesnėse rinkose dar yra galimybių susidaryti iš mažesnių tiražų išgyvenančioms žiniasklaidos priemonėms, orientuotoms į išrankesnes, specialias, intelektualinius produktus vertinančias auditorijas, o mažosios rinkos, kokia ir yra Lietuva, tokia prabanga pasidžiaugti negali.

LRT ženklas. Su kuo jis mums asocijuojasi? Slaptai.lt nuotr.

Mūsų žiniasklaidos turinys atitinka mūsų visuomenės daugumos socialinį užsakymą. Užburtas ratas užsisuka todėl, kad ne tik vartojai užsako turinį, bet ilgainiui ir žiniasklaidos turinys paveikia vartotoją – jo pageidaujamos gauti informacijos „užsakymą“.

Visi sutinka, kad žiniasklaida kaip niekas kitas plauna visuomenės smegenis, nepastebint kai peržengiama riba ir „smegenys“ pradeda patys save plauti.

Komercinėje televizijų ir radijų žiniasklaidoje, kuri į mažmeninę rinką tegali išmesti tik produktus negaudama už tai pelnytų mažų centų, juos jau dideliais eurais turi pasiimti iš reklamos žiniasklaidoje užsakovų. Kiek ir kuri iš tų žiniasklaidos banginių persismelkiama didžiųjų užsakovų interesais, jau kiti klausimai, bet persismelkiamos be išimties visos. Todėl, kad reklamdaviai turi ką parduoti daiktų ir malonumų vergams, ir neturi ko pasiūlyti morale apsiribojantiems ir vartojimo galimybių neužburtiems asketams. Pastarųjų auditorijos nereikalingos, laidų jiems ir nekuriama.

Užsakovai skirtingi – vykdytojai tie patys

LRT visų valstybės piliečių išlaikoma žiniasklaidos priemonė, teoriškai turėtų atliepti visų visuomenės grupių interesams, tačiau realybė dažniausiai labai toli nuo idealo, nes ir LRT veiklos efektyvumas vertinamas pagal žiūrimumo rodiklius ir pasiekiamas auditorijas. Lemia ir tai, kad bent jau Lietuvoje susiformavusi praktika, kai labai daug laidų kuria prodiuserinės kompanijos, t. y. tarpininkai, kuriems darbas ar su valstybinu, ar su komerciniu žiniasklaidos kanalu tėra tik verslas ir nieko daugiau. Todėl ir matome iš komercinių į valstybines (ir atvirkščiai) keliaujančias tas pačias laidas bei asmenis, kurie sąmoningai ar nesąmoningai įsilieja į bendrą informacinį srautą, pasitaiko, ir į upės vagos vandenis panašų, bet dėl mažos rinkos dėsnių, kur išpildomi tik primityviausi minios poreikiai, dažnai nuotekų vamzdžio turinį primenantys.

Reikšmingas veiksnys dar yra toks, kad valstybė bandydama atpiginti savo teikiamas paslaugas, sąmoningai skatina, net reikalauja gaminti pigiau, o pigiau dažniausiai ir gali padaryti konkurencinėje kovoje laimėti įgudę komersantai, nei įstatyminėmis garantijomis apsišarvavę valstybinės institucijos darbuotojai, nors ir vieni, ir kiti vadinami spaudos žodžio tarnais.

LRT situacija unikali, nes „valstybininkai“ – turinio formuotojai susiduria su įdomiausia užsakovų auditorija, kuri jiems skiria ne savus, o iš visų piliečių surinktus pinigus, tačiau taip pat turi labai daug norų ir interesų, kurie ne visada LRT pasamdytoms prodiuserinėms kompanijoms suvokiami, be to, atsiranda ir pasirinkimo laisvė – galima tuos norus ir interesus pildyti, galima ir nepildyti. Be to, atskirti užsakymą, nuo „rekomendacijos“ irgi ne visada pasiseka. Gal ir paradoksalu, bet valstybinį transliuotoją šioje situacijoje iš esmės atstovauja tik LRT darbuotojai bei LRT taryba, o ne įvairūs subrangovai, auginantys LRT žiūrimumo (klausymo) auditorijų rodiklius, tačiau niveliuojantys kuriamą ir transliuojamą turinį.

Šališkumas ir įtaka

Nepaisant sisteminių ydų, kurias net būtų galima laikyti fatališkomis ir dėl jų nesukti galvos, vis dėlto LRT turinys galėtų būti įdomesnis, įvairiapusiškesnis, jei jos darbui vadovaujantys ir juos prižiūrintys personažai, suvoktų, kad vadovauja ne tik komercinių TV ir radijų valstybiniam atitikmeniui, tačiau išpildo visuomeninę misiją, kuri ne mažiau reikšminga nei valstybės gynyba, mokslas ir šveitimas kartu sudėjus. Ne tik susiskaičiuotų ir pasidalintų iš biudžeto gaunamas lėšas, bet suvoktų jiems tenkančią atsakomybę. Galėtų būti, galėtų ir nebūti, o kaip yra, ar nėra – tik dalinasi ar ir suvokia – kaip tik ir gali atskleisti oligarcho R. Karbauskio inicijuotas LRT generalinis patikrinimas, net pats tokių giluminių tikslų nesiekdamas.

Kol kas visuomenė viščiukus jau gali skaičiuoti. Lizde, pasirodo, ne vienas gegužiukas jaukiai įsikūręs. Vien ko vertos Edmundo Jakilaičio 231 laidų per metus, už kurias jo kompanija gauna bemaž milijoną eurų pajamų. Matyt, norėdamos nusipirkti E. Jakilaičio laidų žiūrimumo reitingus tiek pat jam mokėdavo ir komercinės televizijos, tad ir LRT jis kainavo ne pigiau. Tačiau, kai tiek laidų kuria vienas asmuo, kuris turi savo pažiūras, manierą, kažkokias moralines ar amoralias vertybes, jis jau realiai gali daryti įtaką auditorijos nuomonėms, jų pasaulėžiūrai. Nors reitingai ir vertingi, sąžiningai uždirbti, tačiau LRT atsakomybė, kad vieno žmogaus įtaka primetama visai LRT žiūrinčiųjų auditorijai. Įvairovė šioje srityje ne tik pageidautina, bet jos ribojimas laikytinas net nusikalstinu.

Situaciją bene taikliausiai apibudino DELFI bei kituose interneto portaluose publikuotame straipsnyje buvęs LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis: „Jei per sezoną yra parodoma 231 laida (o jos dar pakartojamos) ir dauguma jų rodomos geriausiu, taip vadinamu „prime time“ laiku, nusižengiama esminiam visuomeninio transliuotojo principui, įtvirtintam LRT įstatyme – nešališkumui. Su tokiu kiekiu laidų daroma didžiulė įtaka auditorijai. Tikėtina, kad LRT moka rinkos kainomis. Tačiau šiuo atveju susiduriame su tuo, ką ekonomistai vadina „masto  ekonomika“. Nėra abejonių, kad tiek užsakymų norėtų ir kiti Lietuvos prodiuseriai. Rinka maža, jų nėra labai daug. Bet ne blogiau ar net geriau kuriančių tikrai atsirastų. Vienintelė jų bėda – nepriklausymas „šeimai“, – konstatuoja puikiai sistemą iš vidaus pažįstantis specialistas.

Panašiai vertintina ir istorija ir su LRT vengimu pateikti veiklos pagrindimo bei finansinės atskaitomybės dokumentus Seimui. Atkaklus nenoras – nustebino. Nejau iš tiesų LRT vadovai buvo įtikėję, kad jie yra lygesni už lygiausius. Griebtasi net demagogijos, kad esą tokiu būdu bus varžoma spaudos laisvė ir kėsinamasi į visuomeninio transliuotojo nepriklausomą statusą. „Seimas nėra kokia nors visuomeninė organizacija, siekianti skatinti skaidrumą. Seimas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę, jis turi teisę ir pareigą žinoti, kaip leidžiami valstybės, taigi mokesčių mokėtojų, pinigai. LRT biudžetas yra didelis, šiek tiek mažiau negu 40 milijonų eurų, taigi, daugiau negu šimtas milijonų litų. Kyla esminis klausimas – ar valdžios išlaikomos įstaigos gali nepaisyti Seimo prašymų suteikti visą pageidaujamą informaciją apie įstaigos finansus. Juolab kad kalbama apie LRT, kuri neturi jokių valstybinės reikšmės paslapčių, kurių paskelbimas kenktų Lietuvos nacionaliniams interesams“, – esminį klausimą tame pačiame portale iškelia politologas Kęstutis Girnius.

Ar šventieji su buhalterija nedraugauja?

Sudaryta galimybė prodiuserinėms kompanijoms dangstytis konfidencialumo sutartimis – taip pat yra tik LRT vadovų atskaitomybė. Ši sąlyga galėjo būti sutartyse su partneriais, tačiau galėjo jos ir nebūti, jei LRT būtų nusiteikusi dirbti maksimaliai skaidriai. Šiuo atveju, kai informacijos viešinimu užsiimanti institucija pati apsidangsto savo veiklą įslaptinančiomis priemonėmis – tema apie žiniasklaidos objektyvumą tampa išsemta, nebėra ko nei pridurti, nei pridėti, nei atimti. O prodiuserinės kompanijos, jei nori teikti savo paslaugas per visuomeninį kanalą, jos gali sutikti ir būti skaidrios bei viešos pirmiausia pačios, o jei nenori tokiomis būti – tai ir gali užsiimti smegenų plovimo funkcijomis nevisuomeniniuose kanaluose. Komercinės paslaptys tėra pigi manipuliacija, kuria dangstomasi.

Kad esama darbo trūkumų ir žygdarbių pas LRT žiniasklaidos kareivius – jau ir dabar galima konstatuoti, galbūt bus jų surasta dar daugiau ir konkretesnių nei tik aplaidaus finansinių dokumentų tvarkymo pažeidimų. Akivaizdu, kad Rimvydas Peleckis, A. Siaurusiavičius ir E.  Jakilaitis kažkuriuo metu užsimiršo, kad jie yra ne trys karaliai ar pranašai šv. Audrius, Šv. Edmundas ir Šv. Rimvydas. Talentingų žurnalistų pranašavimai naudojantis žiniasklaidos laisvės teikiamomis galimybėmis žiūrovų auditorijų prielankumą pelnė, tačiau spaudos laisvei bus labiau pakenkę, nei ją apgynę – apie tai kalba iki šiol paviešinti faktai, o jei šią akimirką padėtas tik kablelis, o ne taškas – tai atskleidžiamos tikrovės panoramos neturėtų leisti minėtiems visuomenės veikėjams ramiai miegoti, juolab arogantiška Jakilaičio maniera mėgautis netikėtu visuomenės dėmesiu. Jų, kaip žiniasklaidos laisvės šauklių, įvaizdis griūna.

Reikia pripažinti, kad ir vadybininkai jie buvo prasti – buhalterinė apskaita juk visur vienoda – ar LRT, ar „Lietuvos geležinkeliuose“, jei ant sutarčių nėra numerių ir datų, kaip minėjo jas nagrinėjęs R. Karbauskis – tai pretekstas ieškoti kitų vadybininkų jau yra.

Prasti jie ir politikai, jei nesuprato, kad artėjant naujam konkursui LRT generalinio direktoriaus vietai užimti, bus apsčiai interesų grupių, kurios negavę tai, ko trokšta geruoju, bandys savo norus pildyti su „papildomomis priemonėmis“. Netgi nebūtinai dėl kokių nors konkrečių pragmatinių ar visuomeninių – pilietinių tikslų, bet ir dėl asmeninių norų ar ambicijų.

Nepigus laisvės ruporų amatas

Visa tai galima palikti patiems trims LRT šventiesiems tarpusavyje aiškintis, kuris iš jų yra durnas draugas, o kuris gudrus priešas, vis dėlto jei tokių dalykų nesugebėjo išspręsti, ir vieno oligarcho pakedenti puolė skųstis per įvairius eterius, net apeliuoti į visuomenės sąžinę, – tai tokie jie ir profesionalai, teigiami ar neigiami, aferistai ar patriotai bebūtų.

Ginklų šv. Trejybė, tiesa, nesudėjo, tikslingos „LRT ir Co“ kontratakos laikiną efektą davė. Susizgribo ir LRT tarybos nariai, kad gali likti musę kandę, tad pamalonino LRT vadovus didesnėmis algomis, t. y. didesnėmis išeitinėmis, kurias jiems šiaip ar taip teks pasiimti. Susizgribo strategiškai, pagalvodami į priekį, kad tas didesnes algas mokės jau kitiems, galbūt parankesniems LRT laivo kapitonams. Kaip informavo „Lietuvos žinių“ straipsnyje „LRT vadovo algos gali pavydėti ir ministrai“ žurnalistė Rūta Miškinytė: „sausio 24 d, vykusio LRT tarybos posėdžio metu buvo nutarta, kad generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio atlyginimas „ant popieriaus“ bus 3629 eurai, t.y. 85 proc. LRT generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus atlyginimo, kuris yra 3245 eurų „į rankas“, neatskaičius mokesčių – 4270 eurų. Ar šie atlyginimai yra dideli? Žiūrint su kuo lyginsime: premjeras gauna mažiau, prezidentė – daugiau“. 

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau oligarcho ir klano kova davė dar vieną šalutinį poveikį. E. Jakilaičio bei vieno iš „Dviračio šou“ kūrėjų Haroldo Mackevičiaus klausimai R. Karbauskiui paskatino ne tik visuomenę susidomėti, bet privertė ir teisėsaugą užsiimti oligarcho verslo analize.

Kuri žiniasklaidos priemonė iki šiol ryžosi rimtus klausimus R. Karbauskiui uždavinėti, po jo finansines sąskaitas knaisiotis ir be sankcijos „purvinais“ batais lipti į oligarcho verslo imperijos limuziną?

Knaisiotasi buvo po patalus – užteko to skaitytojams ir rinkėjams, užteko to ir žurnalistų darbdaviams. O juk jau 1,5 metai praėjo, kai R. Karbauskio sukurtas politinis darinys šaliai vadovauja, tačiau  klausimai apie pinigų kilmę, sandorių teisėtumą, žemės plotų sutelkimą per tarpininkus į vienas rankas iškelti tik dabar. Kur buvo anksčiau žodžio laisvės gynėjai?

Visuomenės pergalės džiaugsmas ir pralaimėjimo grėsmės

Todėl, bent jau šiame etape, iš oligarcho ir LRT klano kovos visuomenė išeina laimėjusi. Iš vienos pusės, neskaidrios veiklos ar bent jau neracionalaus valdymo LRT atskleidimas kuria prielaidas šiam svarbiam visuomenės interesų ruporui skaidrėti, tapti atviresniu, atsakingesniu visuomenei, kuriai teisė pranašauti jiems ir patikėta. Iš kitos pusės – laimi ir todėl, kad žurnalistai iš tiesų nors iš dalies atidengė R. Karbauskio verslo užkulisių vaizdelius, kurie, kad ir įprasti didesniam ar mažesniam verslo rykliui, tačiau nedera tautos gelbėtojo, visuomenės moralinio autoriteto ir net  Seimo pilkojo kardinolo vaidmenims, kuriuos suvaidinti R. Karbauskis naiviai tikėjosi.

Kad tauta  daugiau žinos apie savo pasirinktus lyderius, o ne tik jais tikės todėl, kad jie turtingi – visuomenei tai bus į sveikatą. Nors minios atmintis trumpa, pyktis dažniausiai spontaniškai kyla ir kitą dieną praeina, tačiau pretekstas, skatinantis renkant naujus numylėtinius jais  iš pradžių pasidomėti, o tik po to nusipirkti, atsiranda.

Žinoma, – jei bus iš ko rinktis. Atsarginis žaliųjų ir valstiečių policininkas, susiradęs geresnių viešųjų ryšių patarėjų, kol kas iš oligarcho ir klano konflikto tik laimi, tarkim, iš karto pareikšdamas, kad nepritaria komisijos, kuri tirs LRT veiklą Seime sudarymui ir taip pelnydamas klano prielankumą.

Tačiau ir oligarcho komanda nepėsčia. Paprašė garsiai savo statytinio pinigų tarptautiniam LRT auditui atlikti. Kai biudžeto surinkimas perteklinis – nekyla S. Skverneliui klausimų, ar yra tų pinigų. Jų, be abejo yra, tačiau atsiranda dilema – skirti jų ar neskirti. Kai viešai paklausta, teks viešai ir atsakyti, teks apsispręsti, t.y. priimti atsakomybę, ko valstybės tarnyboje dantis prakandęs ir karjerą padaręs pareigūnas labai nemėgsta.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo paminėjimo dienai Vasario 16-ajai, oligarcho ir klano kovų transliacijos – gardus kąsnelis „mėsos“ panorusiems pilietinių ir nacionalinių teisių ir laisvių gynėjams.

Tiesa, yra didesnė tikimybė, kad tai tik dar vienas vandens kibiras ant būsimųjų prezidento, Europos parlamento, savivaldybių rinkimų dalyvių užsukto malūno ratų, malančių ne tik miltus, bet ir piktžoles būsimiesiems politiniams patiekalams. Asmuo, kuris tuo metu vadovaus LRT, gali lygiai taip pat visuomenės teisėtiems interesams labai pasitarnauti, tačiau gali pasitarnauti ir nelabai teisėtiems, ir ne visuomenės, o savo klano ar šeimos, oligarcho ar jo (jų) statytinio interesams.

Kiek siekia LRT generalinio letenėlės?

Kad būsimiesiems rinkimams 2019-aisiais valstybėje LRT valdytojų įtaka bus labai reikšminga, matyt, niekam abejonių nekyla. Tų LRT 40 milijonų dalybos yra tik ašaros lyginant su tuo, kiek jų būtų galima pasiimti ir palankiai susiklosčius aplinkybėms pasidalinti rinkimų aukso puodų laimėtojams, tad ir dabartinio skandaliuko statymai gali būti toli siekiantys ir gerokai didesni.

Todėl ir vadinamojo šeimos klano ir ne vadinamojo oligarcho konfliktavimas, labiau tikėtina, tėra tik norų susikurti rimtesnėms galimybėms ateityje preliudija. Reikia pripažinti, kad žvelgiant per šią prizmę, oligarcho veiksmai strategiškai teisingi, nors jų išpildymas ir apgailėtinas.

Kol šeima – klanas buvo tvirtas monolitas, tol jokių šansų valstiečių žaliųjų atstovai į reikšmingas pareigas LRT pretenduoti neturėjo, sukėlus klane sumaišties ir chaoso, privertus visuomenę bei naivesnius politikus suabejoti klano legitimumu, nors irgi nelabai daug, tačiau drumstame vandenyje jau šį tą sužvejoti galimybė atsiranda.

LRT generalinio direktoriaus rinkimai, kurie vyks kovo mėnesį – dar neįsibėgėjusi diskusijų tema, tačiau, kad čia „šuo pakastas“, duobkasiai jau išsidavė. Tik spėjo E. Jakilaitis pareikšti, kad kandidatuos į LRT generalinio direktoriaus postą, šmaukšt ir LRT taryba papildė pretendentui keliamus reikalavimus – reikės turėti  magistro ar jam prilyginamą laipsnį. Kadangi E. Jakilaitis, nors ir yra auksinis šou verslo berniukas, tačiau platesniu savo akiračiu, akademiniu išsilavinimu nepasirūpino, netgi, kaip V. Uspaskichas, diplomo prevenciškai nenusipirko, tad iš karto ir buvo išspirtas ant trapaus ledo.

Kokie kiti klano – šeimos kandidatai? Dabartinis generalinis A. Siaurusiavičius, matyt, vėl įlindo į elektros skydinę pamąstyti: „būti ar nebūti“, o jo pavaduotojas R. Peleckis laukia, kol generalinis išlys ir tada apsispręs.

Žiniasklaida jau pastebėjo ar patys apsireiškė, kad studijuoja LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti keliamas konkurso sąlygas: šou verslo atstovas ir buvęs „trečias asmuo valstybėje“ Arūnas Valinskas, buvusi DELFI vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, dar vienas iš LRT veidų – Andrius Tapinas.

Tokia pirma prie starto linijos besirenkančiųjų komanda. Tačiau procesas vystosi. Turėtų į šią perspektyvą žvelgdamas pasvajoti ir buvęs BNS vyriausiasis redaktorius Arūnas Račas, neblogai LRT vadovauti sekėsi K. Petrauskiui, neatsitiktinai viešai išsiskyrė LRT šeimos galvų ir LRT portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus nuomonės. Nepamirškime ir Visvaldo Matijošaičio bičiulio, sąjūdininko, buvusio LTV direktoriaus Algirdo Kaušpėdo. Tai vis daugiau mažiau „lizdą“ pažįstančių personažų žvalgytuvės „Gulbių ežero“ repeticijose iš LRT generalinio direktoriaus ložės.

Nauji veidai – seni rūpesčiai

Tačiau dar labiau nederėtų pamiršti politikų, kurie priešrinkiminį LRT generalinio direktoriaus sąmyšį užkūrė ir ta proga žada palinksminti visuomenę. S. Skvernelis mielai pirštų į LRT generalinio postą kokį nors pažįstamą policininką, tarkim, kad ir tą patį komisarą Liną Pernavą, kadangi vadovauti policijai jam nelabai sekasi, griauna krikštatėvio autoritetą, tad galėtų būti pažemintas į geriau apmokamas pareigas ir „pasitreniruotų ant kačiukų“.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kuris irgi abejojo komisijos LRT veiklai tirti Seime sudarymo tikslingumu, pasižvalgęs po savo arimus surastų ten Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorių prof. Antaną Maziliauską, kuriam po ASU ir Vytauto Didžiojo universitetų sujungimo reikės ieškotis, kam galėtų vadovauti.

Nėra jokių abejonių, kad tokiam atvejui ir R. Karbauskis pilkojo kardinolo sutanos rankovėse slepia vieną ar kelias moteriškes, dešinėje Gretos, kairėje Betos, užantyje dar ir Lianos Ruokytės-Jonsson atititikmenis, kurias progai pasitaikius mikliai ištrauktų ir tėkštų ant rinkiminio žaidimo – pokerio stalo.

Smagintis tikromis ir tariamomis prognozėmis dar būtų galima, tačiau bendrai sudėjus, galime „pasveikinti vieni kitus“ su tuo, kad pirmame klano ir oligarcho muštynių raunde laimėjo teisėjas. Prošvaisčių Tėvynės politikos ir visuomenės informavimo padangėje atsirado daugiau.

Visuomenei – valstybės piliečiams naudingiau, net jei dauguma jų apsvaigusi nuo kvapų ir skonių, garsų ir vaizdų, peršamų iš TV ir kt. ekranų vartojimo žavesio,  kad nors per pertraukas tarp reklamų, į valstybinius postus ateitų ne tik statutiniai ir nestatiniai ėmėjai, bet ir prasmingo turinio kūrėjai, nes būtent visuomenė yra labiausiai suinteresuota, kad LRT susiformuotų blaiviai pasaulį matanti, sąžinės neišmainiusi, netgi Lietuvą mylinti ir objektyvumo kriterijus vertinanti komanda.

Kol kas tematome įžangą, kurios rezultato prognozės kol kas linksta į  tai, kad vienas iš Lietuvos oligarchų prijuokinęs per 4 metus visą Lietuvą, po kitų Seimo rinkimų prisijungs prie emigrantų ir ramiai leis dienas su savo šeimyna dūmodamas apie būtį ir nebūtį Ispanijoje.

O apie riebesnius viščiukus bus galima pasvarstyti vasario mėn., kai prie finišo tiesiosios susirinks visi varžybų dalyviai, šeimos klano atstovai galų gale Seimo komisijai pristatys (jeigu turi) visą pageidaujamą medžiagą apie savo veiklą, o teisėsaugininkai žiūrės tai pro dešinės, tai pro kairės rankos pirštus į oligarcho turtų teisėtumą  – bandydami išmąstyti jų buvusio komisaro užuominų prasmę.

2018.01.28; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Prieš eilę metu tokiu pavadinimu lrt.lt portale publikavau straipsnį, tačiau pasikeitusi Lietuvos radijo ir televizijos valdžia taupumo sumetimais ištrynė visas ankstesnes portalo publikacijas, atlaisvino archyvus nuo varginančios naštos, dar kitaip tariant, ištuštino užkrautas virtualios erdvės lentynas, tokiu būdu apsikopdama nuo laike pageltusių straipsnių.

Kas be ko, jeigu rankraščiai yra deginami taupumo sumetimais, tai to negalima net pavadinti kažkokiu deginimu.

Šįkart ruošiuosi kalbėti apie visiškai kitus dalykus, tačiau siekiu  išsaugoti, iš naujo pakartodamas, pavadinimą, kuris leidžia pabandyti stoti į kito žmogaus, tolimo ar artimo, batus,  apžiūrint reikalo esmę iš kitos perspektyvos, bandant pasižvalgyti po pasaulį pasiskolintomis akimis. Metodologinėje literatūroje toks pasirinkimas yra vadinamas hermeneutiniu užsiangažavimu. Savotiškai hermeneutiška yra ir nuoroda į straipsnį be nuorodų, t. y. į vienaip ar kitaip pradingusį ar pradangintą straipsnį.

Yra rimtas pagrindas manyti, kad toks Efraimas Zuroffas savo Vanagaitės Lietuvoje ieškojo labai ilgai ir kantriai, daug ilgiau nei buvo galima pamanyti, nenuleisdamas rankų net patyręs pirmus sunkumus. Dabar man pačiam yra įdomiau net ne tai, kad užsispyręs ir maniakiškai atkaklus žmogus galiausiai surado, ko ieškojo, bet tai, kad ilgą laiką tokios paieškos buvo bevaisės. Indrė Makaraitytė dar tada, kai Rūta Vanagaitė geriausiai buvo žinoma kaip buvusi aktoriaus Vlado Bagdono žmona, t. y. prieš gerą dešimtmetį, yra kelis kartus spaudoje užsiminusi apie tai, kaip ją savotiškai „mergino“ E. Zuroffas, bandydamas įtikinti savosios versijos apie Holokaustą ir neva masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse teisingumu. Taigi jau iš to, ką žinome (nežinodami, kiek tokių bandymų buvo apskritai) galima padaryti išvadą, kad E. Zuroffui reikėjo mokančios intriguoti, raštingos, sugebančios įsijausti, aistringos polemistės savo užmanymų Lietuvos terpėje įgyvendinimui.

Klausiate, kodėl autoriaus forsuojamoje hipotezėje minima tik moteriška lytis, pažeidžiant lyčių lygybės reikalavimą. Čia iš tiesų, kaip atrodo, susideda daug pasąmoninių dalykų. Visų pirma nesunku įsivaizduoti, kad tokio plataus užmojo ir matomo pasauliniu mastu stoto žmogui kaip E.Zuroffas daug maloniau yra dirbti su moteriška psichika nei kapstytis po vyriškus autus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad kiekvienam vyrui tapimas E. Zuroffo įrankiu reikštų ne tik savo žmogiško orumo, bet ir vyriško prado praradimą. Moteris tokioje situacijoje dar turi galimybę pasislėpti už suklaidintosios, klastingai apgautosios statuso, už ašarų pertvaros, nervingai mojuojant vėduokle, kai savo ruožtu apmulkintam vyrui, kuriuo kažkas pasinaudojo nešvankiame žaidime, lieka tik gėdos dėmė.

Jeigu būčiau E. Zuroffu, didele dalimi jaučiausi pralaimėjęs dėl to, kad nepavyko įkalbinti I. Makaraitytės ir teko tenkintis blogesniu R. Vanagaitės variantu. Hipertrofuoto teisingumo jausmo visados vedama I. Makaraitytė kalbėtų reikiamus dalykus nepalyginamai įtaigiau, su didesniu širdies alpuliu, jeigu tik būtų pati tuo patikėjusi, nei savojo žaidimo liniją siekianti užbrėžti, kartais savojo ciniškumo net neslepianti R. Vanagaitė (drauge pagalvojau, kad kalbėjimas apie kažkokią atskirą žaidimo liniją čia vis tik būtų spalvų sutirštinimas,  greičiau yra taip, kad žmogus leidžiasi būti nešamas žaidimo logikos, pernelyg nekvaršindamas sau galvos dėl tokių dalykų kaip moraliniai skrupulai, tikėdamasis išlošti bet kokiu atveju iš pirmo žvilgsnio nepralošiamame žaidime).

Truputėlį nuvilia ir tai, kad pastaruoju metu mūsų herojai pagal mėgėjiško spektaklio kodą nusprendė siužetą paįvairinti romantiškų jausmų poteme, kaip atrodo, tikėdami, kad nereikli publika už gryną pinigą priims versiją, kad šitas dalykinis kontraktas turi kažkokią pikantišką potekstę. Tačiau žiūrint tokiu išgrynintai estetiniu rakursu, lieka tik galimybė pasakyti – baisiai neskoninga.

Kaip reikėtų apkursti, kad jau negalėtum girdėti,  jog R. Vanagaitės žodžiuose apie partizanų vadą „Niekas jo nekankino“ ataidi E.Zuroffo balso intonacijos, visos stilistinės įmantrybės viename įpakavime, neišsenkami anojo gražbylystės turtai, bijant net pagalvoti, nė iš tolo neprileidžiant minties, kad galbūt tai yra tik ciniškų Nachamo Dušanskio žodžių citata. Jeigu pastaroji išvada vis dėlto būtų teisinga, turėtume pragaro juodumo chamizmo pavyzdį, kai baisus budelis niekina auką net po mirties.

Kita vertus, reikėtų specialiai išsidurti akis, tik tada būtų galima nepastebėti, kad partizaninio karo didvyrio užpuolimas buvo tulžingas Rusijos atsakas į Andriaus Tapino neseną ofenzyvą, tokiu būdu rusams dar vis bandant gelbėti šalies reputaciją  negrabaus Rusijos Federacijos (RF) Užsienio reikalų ministerijos apsijuokimo viešojoje erdvėje fone. Dar galima pabandyti spėti, kad visiems šmeižikiškos akcijos dalyviams palikta teisė manyti, kad jie veikia laisvai, nėra tik už virvelių tampomos lėlės, tačiau netikiu, kad tuo tiki pati  R. Vanagaitė net didžiausio apkvaitimo metu, nes, kaip atrodo, liūdnai pagarsėjusi rašytoja vis tik yra pernelyg ciniško proto žmogus, kad imtų ir pasiryžtų įsikalbėti sau tokią košmarišką iliuziją.

Jeigu aš būčiau žydas, man truputėlį būtų gėda dėl nesiliaujamo Lietuvos puolimo, kai nežinančiam tikros dalykų padėties stebėtojui (tarkime, atskridusiai iš kitos galaktikos būtybei) turėtų susidaryti įspūdis, kad Holokausto pagrindėja buvo ne kažkokia hitlerinė Vokietija, o okupuotoji Lietuva. Iš tiesų, susidaro įspūdis, kad faktai čia neturi jokios reikšmės, taigi be reikalo stengiasi tie teisybės mėgėjai, kurie primena, jog štai Lietuva tokia gėdinga statistika tarsi ir neišsiskiria iš kitų to meto okupuotų šalių, tačiau žydų gelbėtojų procentine dalimi čia buvo truputėlį daugiau nei įprastai kitur toje negailestingoje epochoje.

Tačiau jeigu būčiau žydas, drauge geriau suprasčiau, iš vidaus patirčiau kankinančius psichodramos kompleksus, kad tarsi ir neturiu teisės kaltinti vokiečių tautos dėl hitlerininkų nusikaltimų dar ir dėl to, nes priėmiau išmokamas Vokietijos kompensacijas, taigi dabar belieka tik perkelti savo įtūžį į kitą sferą, randant patogų atpirkimo ožį, tokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos pasigaminant juodąjį muliažą kaip savotišką neramios sielos įžeminimo laidininką arba neužganėdinto keršto jausmo kanalizacijos instaliaciją. Lietuva yra patogiausias ir saugiausias tokių instaliacijų ir transformacijų kraštas, galintis tapti apsunkusios sielos turistiniais maršrutais, tačiau mums, krašto gyventojams, tokios garbės tikrai nereikia.

Holokausto negalima užmiršti, tačiau tai nereiškia, kad tokią niekados neužgyjančią žaizdą dar būtina draskyti purvinais pirštais, skaudžią atmintį išniekinant nešvankiuose politiniuose žaidimuose. Niekam nebus didelė paslaptis priminimas, kad šiandieninė Rusija yra labiausiai suinteresuota Holokausto temų pagrindu painioti žmonių protus. „Rusija – išvaduotoja nuo fašizmo“ yra ta paskutinioji dabartinės Rusijos korta, kuria dar bando pridengti kraupų savo nuogumą, luošumą ir nešvankumą. Ta proga svarbu prisiminti, kad ta pati Rusija visais laikais buvo viena iš svarbiausiųjų, o dažniausiai pačia svarbiausiąja antisemitizmo pasaulyje skleidėja, čia paprastai buvo kuriamos klastotės, skatinančios antisemitizmo pasaulyje paplitimą ir sezoninius paūmėjimus.

Jeigu būčiau žydas, tikriausiai geriau suprasčiau, kad labai sunku arba beveik neįmanoma atleisti visoms pasaulio tautoms, kurių atstovai, kad ir kaip juos pavadinsime, dalyvavo klaikiose žydų žudynėse, nirščiau ant viso pasaulio dėl andainykščio jo abejingumo, tačiau būdamas lietuvis esu nepaprastai sujaudintas, kad mano bendrapiliečiai Lietuvos žydai nepasidavė Putino emisarų iniciuotam bandymui apjuodinti partizaninio karo didvyrį, jog Lietuvos žydų bendruomenė, rizikuodama net susipykti su putinistų valdomu Europos žydų kongresu, pasirinko racionalumo ir drauge dialogo pusę.

Po šių žodžių dar sunkiau čia pareikšti, kad vis tik negaliu ilgiau tylėti ir privalau bent apgraibomis papasakoti baisią istoriją, kuri, tiesą sakant, su čia plėtojama tema sutampa tik iš dalies, ne tiek pagal loginio nuoseklumo principą, kiek kaip gretutinis fantasmagoriškas pasakojimas. Bijau nusinešti sunkią, kankinančią paslaptį į kapus, be to, kaip atrodo, dabar užstojo laikas, įpareigojantis byloti tai, ką žinai net labiausiai kontroversiškais klausimais, nes visuomenė jau yra tokia brandi, kad jos neišmuš iš vėžių naujai išryškėję nesmagūs faktai.

Po universiteto baigimo anais laikais karinėje įskaitoje buvę jaunuoliai privalėjome atvargti tris mėnesius karinėje stovykloje Pabradėje. Čia įpusėjus šaltam rugsėjui žvarbaus vėjo perpučiamose palapinėse ne kartą šildėmės iš vidaus kūrenamomis spirito ugnelėmis. Kartą nežmoniškai padauginus keistas jaunuolis, į mūsų kursą atkeliavęs iš kažkur tik paskutiniais universiteto baigimo metais, anksčiau be perstojo gyręsis, kad yra įtakingo sovietinės Lietuvos veikėjo Henriko Zimano ypatingasis protežė, vos ne įsūnis, tąkart papasakojo, kad H.Zimanas, dalyvaudamas susitikimuose su buvusiais artimiausiojo rato bendražygiais sovietiniais partizanais žeminėse, paverstuose muziejais, kažkokių švenčių, virsdavusių nevaržomomis puotomis, metu mėgdavęs pasigirti, kad jų gudrus planas numesti prie Pirčiupių kaimelio kelis nužudytus vokiečių kareivius suveikė, vokiečiai neva pasimovė ant kabliuko ir sudegino nieko dėtų, taikių žmonių kaimą. Mano minėtas jaunuolis užuominomis, o po to ir atviru tekstu tai papasakojo kaip neva netipiškas tokių puotų dalyvis, čia patekęs dėl savo ypatingojo statuso. Tikėti ar netikėti?

Žinia, kare pagal karinio meto logiką kariniai priešininkai siekia vienas kito sunaikinimo, tačiau mūsų aptartu atveju, jeigu tai būtų tiesa, karo nusikaltėliais, masiškai naikinusiais civilius gyventojus, turėtų būti laikomi ne tik hitlerininkai, sudeginę kaimą, bet taip klasta į tokį veiksmą juos pastūmėję H. Zimano sovietiniai partizanai.

H. Zimanas per visą sovietinį laikotarpį buvo kaip reta šlykštus komunistinės ideologijos prievaizdas, siekęs lietuvių kultūros nususinimo visomis išgalėmis, net kai kuriuos Lietuvos įtakingus komunistus skundęs Maskvai dėl neva jų nacionalistinių nukrypimų.

Tačiau, apsaugok, Viešpatie, nuo tokios klaidos, niekam nevalia tapatinti H. Zimaną su visa Lietuvos žydų populiacija. Kiekviena tauta turi niekšų, kaip ir labai taurių asmenybių.  

2017.11.07; 12:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nemiela draugystė. Rusakalbei Baltijos šalims skirtai propagandinei žiniasklaidai labai nepatinka gerėjantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Štai „RuBaltic“ piktinasi, kad Vilniuje įvyko Lenkų diskusijų klubo pokalbis „Kaip kovoti su Kremliaus propaganda“. Na, kada lietuvių ekspertai pradės šokinėti pro langus šaukdami „rusai ateina“? – pašiepia „RuBaltic“.

Bet kaip pikta, Lenkų diskusijų klubo svečiai Vilniuje nekalbėjo apie lenkų ir lietuvių santykių problemas, apie lenkų etninės mažumos padėtį, būtinybę stiprinti ekonominius ryšius ir t. t. Žodžiu, tarp šių valstybių viskas blogai, o jos kalbasi, kaip kartu kovoti su propaganda! „BuBaltic“ atvirai prisipažįsta, kad tai labai liūdina.

Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.
Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.

Melagė. Zigmas Vaišvila turbūt nori būti garsus ir įtakingas, kaip Juozas Statkevičius ir Rūta Vanagaitė. Tai ir pripasakojo propagandiniam portalui „RuBaltic“, kad dokumentiniame filme apie Dalios Grybauskaitės vaikystę ir jaunystę Prezidentė įžūliai meluoja. Esą, nereikia skiesti apie skurdžią vaikystę: būsimoji prezidentė gyveno prestižiniame name Vilniaus senamiestyje, prie S. Nėries mokyklos. Toje prestižinėje mokykloje ji ir mokėsi. O paskui, nors mokykloje buvusi trejetukininkė, kažkodėl papuolusi į tuomet prestižinį Leningrado valstybinį universitetą.

O labiausiai signatarą nervina, kad Prezidentė esą atvirai meluoja apie savo vaidmenį 1990–1991 metais. Nes, Zigmo žiniomis, ji nei Užsienio reikalų ministerijoje tuomet nedirbo, nei jokioje kitoje valstybinėje tarnyboje netarnavo. Ir kompiuterių nuo potencialios okupacijos negelbėjo, nes jų tuomet… tiesiog nebuvo (juos teturėjusi tik KGB).

Žodžiu, gerb. Zigmas toliau kariauja savo karą. Kažkodėl su Kremliaus propagandininkų pagalba. Jam atrodo – prieš Grybauskaitę, o gaunasi – prieš Lietuvą. Va tau ir Nepriklausomybės signataras…

Tapinui nepavyko. Nemokate jūs, lietuviai, kariauti propagandinio karo, – juokiasi „RuBaltic“. Štai ir Andriui Tapinui „Youtube“ su humoristiniu šou „Держитесь там“ nieko nepavyko – esą nesudomino jaunosios auditorijos iš Rusijos. Štai populiarieji „Runet“ blogeriai turi po kelis milijonus prenumeratorių, o Tapinas… keliolika tūkstantėlių… Va, net Navalnas turi pusantro milijono! Ir Anatolij Šarij – milijoną su trupučiu.

Na, gyventi Rusijoje ir žiūrėti per „Youtube“ Tapiną, galima įtarti, nėra labai saugu. Tad, mąstantis Rusijos jaunime, būk atsargus. O „RuBaltic“ – didelis ačiū už nurodytus alternatyvios mąstysenos videoblogerius, šiokią tokią statistiką ir ilgut ilgutėlį straipsnį apie tokį menkniekį, kaip nepavykęs Tapino šou.

Šlykščiosios lentelės. Rusija pasmerkė Biržų rajono savivaldybės sprendimą prie paminklų sovietų kariams pastatyti lenteles su informacija, kad užrašai ant monumentų gali neatitikti tikrovės. Rusijos ambasada savo komentare pavadino tokį sprendimą „šlykščiu poelgiu, įžeidžiančiu istorinę atmintį“, rašo „Litovskij kurjer“.

„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – parašyta ant vieno iš monumentų. Ambasada nemato, kur čia gali būti istorinės tiesos neatitikimas. Deja, tenka sutikti. Sovietų armijos kariai iš tiesų krito už laisvę ir nepriklausomybę – nuo fašistinės Vokietijos. O kad jų generolai vietoj laisvės atnešė komunistinį režimą – čia jau kita istorija. Hm, gal taip ir reikėtų rašyti ant tų biržietiškų lentelių?

Gerieji baltarusiški atomai. Tuo metu, kai Lietuvos politikai kuria vis naujas politines priemones, kaip sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybas, baltarusiai taikiai ir darbščiai rūpinasi žemiškais reikalais – kaip efektyviai integruoti Astravo AE į vieningą energetinę sistemą. Taip rašo „Obzor“, nusiuntęs savo korespondentą į Astravo AE.

Viskas puiku su atomine elektrine. Ji darniai ir draugiškai tieks energiją Baltarusijai, yra saugi, ten dirba begalė aukščiausios kvalifikacijos specialistų, greitai bus atliekami streso testai ir jų rezultatai pateikti viešai, o dėl artumo iki Vilniaus – ar žinojote, kad nuo Berno (Šveicarija) iki atominės elektrinės – tik 13 km ir niekas nesiskundžia? Kai pagalvoji, gal tikrai mes, lietuviai, kažkokie kvailučiai ir ieškome girioj majonezo?

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nostalgija. „Obzor“ primena savo ištikimiems skaitytojams, kas gi vyko prieš 50 metų, 1967–ųjų spalį. Kaip tada buvo gera. Visi rengėsi švęsti Spalio revoliucijos 50-metį. Mokytojų tapo daugiau, nei mokinių buržuazinėje Lietuvoje. Elektrėnuose iškilo du 60 butų gyvenamieji namai, pradėtas statyti vaikų darželis. Kapsuke eksploatacijai priduotas 85 butų daugiabutis – jau ketvirtas daugiabutis tais metais. Žydroji liepsnelė suliepsnojo Naujojoje Vilnioje – baigtas tiesti 15 km ilgio dujotiekis. Kauno „Pergalės“ gamykla savo produkciją siunčia į jau 12 pasaulio šalių – prisidėjo Mongolija ir Bulgarija. Vilniaus elektrinių suvirinimo aparatų gamykloje pagamintas 500-tūkstantasis aparatas. Trečdaliu atpigo sardinės, skumbrijos ir stauridės iš Atlanto. Kilogramas – tik 70 kapeikų. O buvo rublis. Et, nepalyginsi su dabartinėmis kainomis…

Visi jie tokie. Vanagas tai Vanagas, o kaip bus su Jonu Noreika, kurio vardu norima pavadinti vieną seniausių Lietuvos mokyklų Šiauliuose? Juk Noreika susitepęs dalyvavimu Holokauste ir talkininkavimu nacistams, – teigia „Obzor“. Ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kurlianski pasmerkė šią iniciatyvą. Ak, tačiau švietimo viceministras sako, kad Noreika nedalyvavo žydų žudyme. „Šitaip valstybė oficialaus atsakingo asmens lūpomis eilinį kartą nusprendė paneigti karčią istorinę tiesą, remdamasi genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis“, ­– rašo „Obzor“. Tačiau esą tie duomenys neigia tik dalyvavimą Holokauste, bet neneigia nusikalstamų J. Noreikos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais.

Nepaneigta, kad kaltas, vadinasi kaltas. Kaip paprasta ir aišku. Panašu, kad „Obzor“ įvedė naujovę – kaltumo prezumpciją.

36 valandos. Rusija neketina įsiveržt į Baltijos šalis, nes nemato tame prasmės, – rašo „LifeRus.info“. Ir tokią išvadą esą padarė net ne Rusija, o patys NATO karo analitikai, kurie taip pat pripažino, kad aljansas gali išprovokuoti Rusiją atsakomiesiems veiksmams regione, o tai vestų prie branduolinio karo.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„LifeRus“ rašo kad „Rusija gali užgrobti visas tris Baltijos respublikas per 36 valandas naudodamasi vien tomis pajėgomis, kurios sutelktos prie jos vakarinių sienų“. Tai esą amerikiečių strateginio tyrimų centro RAND teiginys. Tačiau RAND išsiaiškinęs, kad Maskvai toks konfliktas visiškai nereikalingas. Esą buvęs reikalingas 1700–1721 m., kai Petrui Didžiajam reikėjo priėjimo prie jūros. Bet dabar Rusija turi Sankt Peterburgą.  

Bet dėl visa ko, mieli skaitytojai, žinokite, kad Rusija gali. Per 36 valandas. Čia, aišku, niekas nieko negąsdina, jūs ką. Tai tik „pribaltų“ įprotis kažkodėl rėkauti apie grėsmę iš Rytų…

Zombiai puola! Rusakalbė Latvijos žiniasklaida jautriai sureagavo į Latvijos dienraščio „Latvijas Avīze“ karikatūrą „Politinių zombių sugrįžimas“, kurioje mitingo dalyviai pavaizduoti kaip zombiai. O mitingas vyko Rygoje prie Švietimo ir mokslo ministerijos, jį rengė Rusų mokyklų gynimo štabas su savo gerbėjais. Juos papiktino ministerijos sprendimas nacionalinių mažumų mokyklose pamokas vesti latvių kalba.

„Pirmaujantis latvių neapykantos rusams propagandos dienraštis“ – apie „Latvijas Avīze“ atsiliepė berods pirmaujantis rusų neapykantos latviams propagandos portalas „Vesti.lt“. Žinoma, galima suprasti rusakalbių Latvijos gyventojų nuoskaudas. Juk šitiek metų buvo galima normaliai gyventi Latvijoje (beje, Lietuvoje irgi) ir neišmokus latvių kalbos. O kam dabar pradėti šalies gyventojus mokyti tos šalies kalba? Tai aiškiai nacionalinės neapykantos žingsnis, kitų paaiškinimų nėra.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017-11-02

Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neseniai vienas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų, Seimo narys Tomas Tomilinas portale Delfi publikavo straipsnį „Dar kartą apie žemės pardavimą, arba kodėl pjauti reikia tik devynis kartus pamatavus“.

Jame nuskambėjo atsakymas, koks esminis skirtumas skyrė prieš trejus metus vykusio Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatorius nuo vangokai prie parašų rinkimo prisidėjusios, bet iš to milžinišką politinę naudą gavusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Esminis skirtumas – tai intencija, kuri skatino rengti visuotinį Referendumą.

Kadangi buvau vienas iš Referendumo dėl žemės nepardavimo iniciatyvinės grupės koordinatorių, galiu drąsiai tvirtinti, kad didžiosios dalies visuomenininkų, kuriuos po viena vėliava suvienijo šviesios atminties ūkininkas Pranciškus Šliužas, pagrindinis tikslas buvo, kad Lietuvos žemė, aplaistyta mūsų protėvių prakaitu ir krauju, liktų lietuvių tautos nuosavybe. Kad jos nuosavybėn negalėtų įsigyti kitataučiai, kitų valstybių piliečiai. Kitaip tariant mus jungė šūkis „Lietuvos žemė tik lietuviams ir Lietuvos piliečiams!“

O LVŽS atstovas Tomas Tomilinas gana aiškiai savo straipsnyje išreiškė savo atstovaujamos politinės jėgos tikslus: „… vienas pamatinių mūsų, LVŽS, siekių – išvengti spekuliacijos žemės ūkio paskirties žeme bei sudaryti sąlygas žemės ūkiu užsiimti visiems to norintiems…“

Jaučiate intencijos skirtumą? Taip, ji yra esminė, vieniems svarbu žemė kaip tautos vertybė, krauju aplaistyta nuosavybė, kitiems tik spekuliacijos stabdymas ir galimybė visiems norintiems, gal net pabėgėliams iš Afrikos, ją įsigyti už prieinamą kainą. Tik dabar, prabėgus beveik ketveriems metams po Referendumo parašų rinkimo, paaiškėjo, kodėl LVŽS prie šios iniciatyvos prisidėjo tik simboliškai ir beveik nepanaudojo savo kaip politinės partijos administracinių resursų – nesutapo galutinis tikslas, intencija. Tačiau tai nesutrukdė šiai partijai sėkmingai pasinaudoti Referendumu kaip tramplynu į politinį Olimpą, pradžioje aktyviai savo rinkiminėje reklamoje naudojant žemės nepardavimo užsieniečiams temą rinkimuose į Europos parlamentą, taip padedant stiprų pamatą 2016 metų Seimo rinkimų sėkmei.

Kaimo keliukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet apie viską iš eilės. Prieš ketverius metus šiuo laikotarpiu keli tūkstančiai Lietuvos patriotų darbavosi iš peties – buvo pats parašų Referendumo dėl žemės nepardavimo užsienio šalių piliečiams rinkimo įkarštis. Tuo metu valdžios žmonės tik patyliukais šaipėsi iš tokių paprastų žmonių iniciatyvų. Nes niekas nesitikėjo, kad marga tiek politinėmis pažiūromis, tiek socialine padėtimi iniciatyvinė grupė, vadovaujama skardžiabalsio ūkininko – žurnalisto Pranciškaus Šliužo, surinks mūsų Konstitucijoje numatytą parašų kiekį, reikalingą norint surengti referendumą „iš apačios“.

Iniciatyvinė grupė neturėjo nei lėšų, nei administracinių resursų, nei elementarios struktūros. Tačiau įvyko skruzdėlyno efektas, bendram tikslui susivieniję skirtingi žmonės atnešė po šapelį ir per tris mėnesius buvo surinkta daugiau kaip 320 000 Lietuvos piliečių parašų.

Vėliau sekė ilga kova dėl parašų pripažinimo teisėtais, parašų tikslinimas, panašus į pasaką apie piktą pamotę, išvariusią našlaitėlę viduryje žiemos rinkti žibučių. Tik pamotės vaidmenį šiuo atveju atliko nepakeičiamasis VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, o našlaitėlės rolė atiteko Referendumo iniciatyvinei grupei ir šimtams jos pagalbininkų. Tačiau su Dievo pagalba stebuklas įvyko, parašus „piktoji pamotė“ Zenonas buvo priverstas pripažinti, tada Seimas po ilgų trypčiojimų paskelbė Referendumo datą – birželio pabaigoje.

Nepatogesnės datos referendumui tikriausiai nebuvo įmanoma sugalvoti – kaime šienapjūtės įkarštis, mieste atostogų laikotarpis, žmonėms ne politika galvoje. Ir kasdien per radiją, per TV ir internetinėje žiniasklaidoje visas politinis „elitas“ gąsdina tautą. Neikite į Referendumą, išmes mus iš Europos Sąjungos, ateis pikti rusai, supirks pusvelčiui žemę vietiniai žemgrobiai, tokius ir panašius baubus piešė ir politinė pozicija, ir opozicija, o nūnai neslepiantis ambicijų dalyvauti Prezidento rinkimuose laisvų pažiūrų ir elgesio jaunimėlio numylėtinis Andrius Tapinas net siūlė jaunimui savo pilietinį aktyvumą užkasti giliai į žemę su kvietimo į referendumą lapeliu.

Lietuvos laukai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visuotinis gąsdinimas ir baubų piešimas pasiekė tokią stadiją, kad Referendumo priešininkai kaime žmonėms melavo, kad laimėjus referendumui nebus galima šulinių savo kiemuose kasti ir žvyro bei smėlio karjerai bus uždrausti, o iš karto po šio Referendumo Vilnijos lenkai paskelbs savo referendumą dėl atsiskyrimo nuo Lietuvos, kuriame kažkodėl didžioji dalis Lietuvos piliečių palaikys šią idėją. Dabar tai sukelia tik juoką, bet tada žmonės buvo sukiršinti, išgąsdinti ir nebežinojo, kuo čia jiems labiau tikėti.

Taigi tuometinei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei pasiūlius referendumą surengti vidurvasaryje, jis iš karto buvo pasmerktas, o kartu buvo iššvaistyta apie 13 milijonų litų, kuriuos buvo galima sutaupyti rengiant Referendumą su Europos parlamento rinkimais ir Prezidento rinkimų antruoju turu. Bet valdžia išsigando, į šiuos rinkimus susirenka daugiau žmonių, o jei jie sugalvos pareikšti savo valią ir Referendumo klausimais, gali įvykti tai, ko „elitas“ nelaukė.

Tačiau kad ir kaip džiūgavo tuometiniai Referendumo oponentai, kad jis neįvyko, bet Pranciškus Šliužas su bendraminčiais bent vieną savo tikslą pasiekė – apgynė lietuvių teisę į Lietuvos žemę. Seimas bijodamas, kad žmonės palaikys Referendumą, dar gegužės mėnesį priėmė griežtus įstatymus, kurie de facto apribojo užsienio šalių piliečių teisę įsigyti dirbamos žemės ūkio paskirties žemės Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šie įstatymai buvo praminti saugikliais ir plačiai paviešinti viešose diskusijose su Referendumo iniciatoriais, teigiant, kad kai yra tokie saugikliai, Referendumas nebeturi prasmės. Referendumo iniciatoriai buvo pravardžiuojami paranojikais, kai bandė argumentuoti, kad Seimui priėmus saugiklius, Seimas juos bet kada gali ir atšaukti, o Referendumo priimti saugikliai būtų įrašyti Konstitucijoje, kurios taip lengvai nepakeisi, šią nuostatą būtų galima pakeisti tik surengus kitą Referendumą. Kokie jie buvo tada teisūs, galime įvertinti tik dabar.

Gandrai varlinėja. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiemet, rugsėjo 25-ą dieną, mįslingomis aplinkybėmis tragiškai žuvus pagrindiniam Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatoriui ir koordinatoriui Pranciškui Šliužui, jau kitą dieną, rugsėjo 26-ą, rytinio posėdžio metu Seimas balsų dauguma pritarė saugiklius, priimtus 2014 metų gegužę, naikinančiam įstatymui po pateikimo.

Tai reiškia, kad dar du balsavimai ir viskas, mūsų valstybės žemė bus pardavinėjama beveik liberaliausiomis sąlygomis visoje Europos sąjungoje.

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugikliais vadinami dabar galiojančiame įstatyme nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties: fiziniam asmeniui – trejų metų žemės ūkio veiklos vykdymo, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo, registruoto ūkininko ūkio, žemės ūkio išsimokslinimo diplomo reikalavimas, juridiniam asmeniui – 50 procentų pajamų iš žemės ūkio veiklos, ekonominio gyvybingumo įrodymas. Europos Komisija būtent šias įstatymo nuostatas yra įvardijusi kaip prieštaraujančias įsisteigimo teisei, laisvam kapitalo judėjimui ir neproporcingai suvaržančias asmenų teises. Būtent šiuos saugiklius ir panaikina naujasis ir Seimo narių aktyviai palaikomas įstatymas. Likimo ironija, bet Referendumo iniciatyvos dėka Seimo priimti saugikliai bus panaikinti daugiausiai politinių veidmainių partijos, kuri ta iniciatyva tik ciniškai pasinaudojo, balsais.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Ir pabaigai norėtųsi paneigti nežinau ar sąmoningai ar dėl užsienio kalbų žinių spragų Tomo Tomilino skelbiamą netiesą apie tai, kad Latvija, gavusi perspėjimą iš Europos komisijos „besąlygiškai kapituliavo ir atšaukė visus saugiklius“. Latvija kaip tik pasielgė gudriau nei Lenkija ar Vengrija, kurios būdamos didelės ir turinčios savigarbą valstybės, nusprendė ignoruoti Europos komisijos grasinimus ir gudriau, nei nori pasielgti mūsų, kinkas prieš EK drebinantys, parlamentarai. Latvijos parlamentas, panaikindamas Europos komisijai neįtikusias žemės ūkio pardavimo saugiklių įstatymo nuostatas, įvedė daug efektyvesnį saugiklį, kuris dar rimčiau įtvirtina Latvijos žemės priklausymą latvių tautai. Latvijos Seimas šių metų vasarą priėmė reikalavimą, kad Latvijoje žemės ūkio paskirties žemę įsigyti gali tik asmenys, išlaikę valstybinės kalbos egzaminą ne mažesniu kaip B2 lygiu. Dar daugiau, ta pati nuostata galioja ir juridinių asmenų, kurie nori įsigyti žemės Latvijos teritorijoje, kontrolinį akcijų paketą valdantiems akcininkams.

Pagal Europos komisijos nustatytas taisykles B2 lygiu kalbą mokantis žmogus:

Geba suprasti sudėtingų tekstų tiek konkrečiomis, tiek abstrakčiomis temomis pagrindines mintis, taip pat ir specializuotas diskusijas profesinėmis temomis. Geba pakankamai spontaniškai ir laisvai bendrauti žodžiu ir raštu, todėl bendravimas su gimtakalbiais, nesukeliant jiems įtampos ir patiems jos nejaučiant, yra visiškai įmanomas. Geba kurti aiškų, detalų tekstą daugeliu temų ir paaiškinti savo požiūrį svarstomais klausimais, išdėstydamas įvairių pasirinkimų pranašumus ir trūkumus.”

Nežinau, kaip Tomas Tomilinas ir jo partiečiai, bet aš, taip gerai mokančiam lietuvių kalbą užsieniečiui siūlyčiau ne tik leisti nusipirkti žemės Lietuvoje, bet ir suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes taip gerai įvaldęs kalbą žmogus parodo, kad jam svarbus šis kraštas ir jo kultūra, kad tai nėra vienadienė spekuliacija, o labai rimti ketinimai ir ilgalaikė investicija.

2017.10.20; 05:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir žurnalistas Andrius Tapinas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Žurnalisto, rašytojo ir internetinės televizijos įkūrėjo Andriaus Tapino pernai sugalvotas „Laisvės piknikas“ gimė kaip pilietiška idėja ir buvo rengiamas A. Stulginskio universiteto stadione. Šiemet jis išaugo į didžiulį renginį Nemuno saloje.

Šiemet „Laisvės piknikas“ kvietė ir į idėjų festivalį, todėl organizatoriai ragino visus neabejingus piliečius dalyvauti viešuose debatuose ir kurti idėjas Lietuvai. Piknike taip pat dalyvavo ekonomistai, politikai ir visuomenės veikėjai.

Sveikindama susirinkusią tūkstantinę minią Prezidentė pabrėžė, kad netrukus Lietuva žengs į naują šimtmetį, todėl visos idėjos yra labai svarbios ir vertinamos. Tačiau, pasak šalies vadovės, reikia ne tik idėjų, bet ir ryžto bei drąsos jų siekti. Gerų idėjų nesustabdys niekas, nes jos visada ras pasekėjų, pasiryžusių padaryti viską, kad jos būtų įgyvendintos. Laisvės piknikas ir čia susirinkę žmonės, pasak Prezidentės, yra geriausias to įrodymas.

Susirinkusiesiems valstybės vadovė palinkėjo kurti tokią Lietuvą, kurioje visiems gera gyventi ir paragino didžiuotis ir saugoti Laisvę, kurią taip drąsiai iškovojo mūsų šalies žmonės.

Antrą kartą organizuojamas „Laisvės piknikas“ į Nemuno salą sutraukė apie 20 tūkst. žmonių. Šventės metu vyko visuomeninių organizacijų prisistatymai, įvairios diskusijos, vieši TV laidų filmavimai ir žymiausių Lietuvos grupių koncertai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.28; 00:01

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvavo Kauno rajone surengtame festivalyje „Laisvės piknikas”.

Šio renginio sumanytojas – žurnalistas, rašytojas ir internetinės televizijos įkūrėjas Andrius Tapinas.

Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarijos) nuotr.

2017.08.27; 00:01

Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.

Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.

Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.

Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.

Svarbiausi – prezidento rinkimai

Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.

Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.

Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.

Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.

Pretendentų bemaž 20-imt

Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.

Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.

Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?

Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.

Žino, bet dar tyli

Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.

Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.

2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.

Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.

Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi

Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.

Premjero partija

Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors  pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.

Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.

Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.

Kritika be atsakomybės

Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.

Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.

Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.

Vienas ateina, kita išeina

Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.

Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.

Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.

Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.

Šachmatų partijos prasideda

Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.

Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.

Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.

Socialdemokratai be favoritų

Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.

Politika atostogų neišeina

Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.

Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.

Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.

Starte – lygiosios

Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.

Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.

Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.

Kokiu būdu dalyvaus Rusija?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.

Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.

Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, –  jų tik daugės.

S. Skvernelio užsienio politika?

Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.

Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme,  kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.

Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas  silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.

Rusija veiks, tad reaguoti reikės

Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.

Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.

Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.

Orkestras jau repetuoja

Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.

Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.

Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.

Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.

Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.

2017.07.23; 06:00

Jeigu bandysite įrodyti, girdi, demokratijos mūsų žemėje tiek skalsu, kad nėra nei pavojingų temų, nei pateptųjų, – nesutiksiu. Demokratijos Lietuvoje esama. Bet ji sunkiai šlubčioja. 

Nieko gėdingo. Lietuvis netobulas. Kaip ir visos kitos tautos. Smerktina tai, kad raišumą kai kurie iš mūsiškių bando slėpti. Išradingai slepia. Lietuviška cenzūra – subtili. Cenzūrą bandoma primesti taip, kad ji pavirstų savicenzūra: tau niekas atvirai nepriekaištauja, tu tiesiog pats susidarai sąrašą temų, kurias tyliai apeini. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Todėl subtili lietuviška cenzūra labai pavojinga, kartais labiau žalinga už atvirus, tiesmukiškus draudimus.  

Susiraskime vieną iš paskutiniųjų apžvalgininkės Jūratės Laučiūtės straipsnių „Už mūsų, bet ne jūsų teises?!“, paskelbtą popierinėje dienraščio „Lietuvos žinios“ versijoje. Negalėčiau priskirti teksto aštriųjų kategorijai. Tiesiog apžvalgininkė prisipažįsta, kad jai nepatinka situacijos, kai kitataučiai, tegul ir Lietuvo piliečiai, lietuviams bando primesti savo gyvenimo taisykles.

J.Laučiūtė objektyvi, nes ji kritikuoja ir savus, lietuvius, kurie išvykę bando primesti savo tiesas, sakykim, Didžiosios Britanijos senbuviams. Dar sykį atidžiai perskaitykime įsimintiną citatą iš jos straipsnio: „Kadangi man, ir ne tik man nepatinka, kai kitataučiai Lietuvos piliečiai nori primesti mūsų kultūrai, istorijai ar religijai svetimus elementus, tuo pačiu nepatinka, kai mūsų tautiečiai kitoje šalyje ima elgtis panašiai, kaip kai kurie lenkai („kai kurie“ rusai ar žydai…) mūsų šalyje“.

Argi apžvalgininkė pasakė ką nors smerktino? Argi nerasime nė vieno pavyzdžio, kai lietuviai verčiami mąstyti lenkiškomis, rusiškomis, žydiškomis kategorijomis?

Ir vis dėlto būtent šio jos komentaro internetinėje „Lietuvos žinių“ versijoje jau neberandu. Ankstesnieji komentarai puikuojasi, o šis – ne. Gal kaltas neapsižiūrėjimas, techninė klaidas?

Atsitiktinumais netikiu. Greičiausiai J.Laučiūtė bus nusižengui nerašytai taisyklei, ką galima ir ko negalima kritikuoti. Juk nesame kvaili, puikiai žinome, kokios tautinės bendruomenės Lietuvoje jau dabar yra privilegijuotos.

Prie neliečiamųjų kastos šiandien vis labiau bandoma priskirti Lietuvos lenkus. Jiems jau negana lenkiškų rašmenų lietuviškoje abėcėlėje, neužteks lenkiškų gatvių užrašų, jie dar norėtų, kad Lietuvos specialiosios tarnybos Šalčininkuose nerengtų specialiųjų pratybų jų budrumui patikrinti. Jie jau siekia, kad lietuviai mylėtų Juzefą Pilsudskį. 

Lietuvos ryto publikacijos dėl paminklo Juzefui Pilsudskiui fragmentas. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipkite dėmesį į šeštadieniniame „Lietuvos ryte“ paskelbtą Dalios Gudavičiūtės straipsnį „Šalia lenkų statomų paminklų – ir lietuviški Pilsudskiai“. Jei Lietuva būtų principinga, nei valstybinėse, nei privačiose jos žemėse neatsirastų nė vieno tokio paminklo. Juk šio vyro dėka Lietuva keliems dešimtmečiams prarado sostinę ir patyrė žiaurų lenkinimą.

Bet pasirodo, kad Vilniaus krašte jau senokai dunkso paminklinė lenta, skirta Juozapui Klemensui Pilsudskiui. Ir ji noriai lankoma iš Lenkijos atvykstančių turistų. Regis, viskas daroma, kad lankytojų būtų kuo daugiau. Lietuvoje net formuojasi (natūraliai ar dirbtinai?) gausi J.Pilsudskio užtarėjų lietuvių komanda. Pavyzdžiui, istorikas Antanas Kulakauskas per paminklo Pilsudskiams atidengimą pareiškė: „Tie lietuviai, kurie lygina Juzefą Pilsudskį su A.Hitleriu ir J.Stalinu, patys nežino, ką sako“.

O gal istorikas nežino, ką kalba? Kodėl lietuviams negalima J.Pilsudskio lyginti su J.Stalinu ar A.Hitleriu? Matematiškai skaičiuojant, žinoma, – netikslu. Anie budeliai pasauliui atnešė žymiai daugiau aukų. Bet moraliniu požiūriu – kodėl gi ne? Mes juk – ne matematikos pamokoje. Ir vis dėlto lietuvis istorikas A.Kulakauskas ginčija net šią mūsų teisę.

Ko dar negalima minėti bloguoju? Šį sekmadienį mačiau per LRT transliuotą Ritos Miliūtės laidą „Teisė žinoti“. Slogų įspūdį paliko laida. Joje pasakota, kaip vienoje Žemaitijos mokykloje tikybos mokytoja pateikė mokiniams skaidrių, kuriose nepagarbiai ir nepagrįstai smerkiami netradicinės seksualinės orientacijos žmonės.

Bet ar mokytoja, tik parodžiusi tas skaidres, padarė itin didelį nusižengimą, dėl kurio ji verta, vaizdžiai tariant, mirties bausmės? Juk ji nesmerkė nei gėjų, nei lesbiečių. Šokiruojančias nuotraukas pateikė diskusijai, savosios nuomonės niekam neprimesdama.

Taip, rimtą polemiką pamokoje surengti buvo galima ir be šokiruojančių skaidrių. Bet kodėl kilo milžiniškas triukšmas? Kodėl žurnalistas Andrius Tapinas ėmė įrodinėti, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“? Pabandykime įsivaizduoti atvirkščią situaciją – skaidrėse nekorektiškai atsiliepiama apie tradicinės seksualinės orientacijos žmones! Ar triukšmas būtų toks pat kaip dabar? Netikiu. Nes tradicinės seksualinės orientacijos atstovai jau senokai priskirti tiems, kuriuos galima ir kritikuoti, ir užgaulioti.

Internetiniame portale 15min.lt apie nesusipratimą Žemaitijoje štai kas rašoma: „Tikybos pamoka Telšių Žemaitės gimnazijoje, kurios metu demonstruotose skaidrėse homoseksualai buvo vadinami žudikais ir kanibalais, nebuvo tokia baisi, kaip atrodo iš skaidrių, 15min.lt tvirtino moksleivė iš Telšių, pati dalyvavusi pamokoje. Anot jos, mokytoja Loreta Raudytė skaidrėse dėstomus teiginius pateikė diskusijai, tačiau pati pritarimo jiems neišsakė, o dauguma moksleivių homoseksualus kaip tik gynė.“

Neliečiamieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toje 15min.lt publikacijoje netgi teigiama: „Buvo įvairių nuomonių, tačiau pati mokytoja apibendrindama pamoką paminėjo, kad turėtume iš Dievo mokytis, nes jis toleruoja ir gerbia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, lytinės orientacijos“, – sakė moksleivė.“

Man regis, ši pozicija, nors minėtame leidinyje paskelbta ir piktų komentarų, – pati įtikinamiausia: bjaurieji pavyzdžiai pateikti ne todėl, kad moksleiviai jiems pritartų, ne tam, kad būtų šaipomasi iš kitokių, o  kad kiltų diskusija.

Tačiau laidos „Teisė žinoti“ vedėjos klausimai, pastabos ir intonacija bylojo apie norą kuo greičiau ir griežčiau mokytoją nubausti. Visi laidos dalyviai peikė mokytojos elgesį, bet R.Miliūtei to buvo maža. Platesnių apibendrinimų ji nenorėjo girdėti, jai reikėjo mokytojos galvos, kaip ir A.Tapinui.

Įsiminė politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsnyje „Tapinokratija“ paskelbtos mintys (propatria.lt), jog vis tik teisinėje valstybėje elgtis dera vadovaujantis įstatymais, o ne žurnalistų, tegul ir įtakingų, nuomonėmis.

Juolab neįtikina R.Miliūtės pastaba: kaip bjauriai toje pamokoje turėjo jaustis homoseksualinių polinkių galbūt turintys mokiniai. Vodovaujantis tokia logika, Lietuvoje negalima nė menkiausia kritika. Nevalia smerkti nei girtuoklių, nei stribų, nei KGB, nei Rusijos agresijos. Juk tokiose pamokose  gali dalyvauti stribų, kagėbistų, girtuoklių atžalos. Jie patirtų moralinių nepatogumų.

Neliečiamųjų sąrašas Lietuvoje grėsmingai plečiasi…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.02; 06:40

Portalas Slaptai.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su aštriu, bet įdomiu, dėmesio vertu politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsniu “Tapinokratija“. Mūsų manymu, apžvalgininkas Vytautas Sinica taikliai įvardina mūsų šiandienos problemas. Jo pažerta kritika – ir prasminga, ir teisinga.

TAPINOKRATIJA

Kaip veikia tapinokratija mūsų šalyje? Kaip gyvulių ūkis. 

Lietuvoje, kai mokytoja netikrina pamokai pasitelktos brošiūros šaltinių – ji, pasirodo, nebegali dirbti. O kai ministrė švaistosi atleidimo nuosprendžiais be jokio tyrimo – viskas gerai, galima dirbti toliau. Bet kurio įtakingo politiko ar pareigūno veiklos įvertinimas paskęsta tyrimuose, bet štai mokytojus galima „nuteisti“ ir atleisti tiesiog paskaičius laikraščius ar pažiūrėjus žinias. Skirtingoms kastoms ūkyje skirtingos taisyklės. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Turbūt visos žinių laidos parodė, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja pamokoje apie lytiškumą rodytose skaidrėse įrašė, jog dauguma serijinių žudikų, kurie suvalgė savo aukas, buvo gėjai. Dar vaizdingai aprašė, ką gėjai daro miegamajam ar kur ten jiems patinka. Skaidrės šokiravo moksleivę, buvo paviešintos internete. Dar labiau šokiruojanti buvo reakcija. Viešais susidorojimais pagarsėjęs žurnalistas Andrius Tapinas pasakė, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Ir tą pačią dieną valdžia vykdo komandą: ir mirusios Darbo partijos iškeltas Telšių meras patvirtina, kad mokytoja dirbti nebegali, ir švietimo ministrė antrina, dalinasi atleidimais. Sakytume, gal ne Tapino klauso, o vadovaujasi įstatymu, gal per pusdienį buvo atliktas tyrimas.

Bet ne. Čia tokia nauja mada R. Šimašiaus pavyzdžiu: išgirsti iš žiniasklaidos informaciją ir atleisti iš darbo. Kai tuo tarpu mokytojai yra atleidžiami pagal Darbo kodeksą, Švietimo įstatymą ir žemesnius teisės aktus. Gal galėtų būti išimties tvarka nusikaltusiai mokytojai, nes pažangūs balsai užuosdami kraują jau rėkia, kad pažeistas Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis. Bet kaip žinia, dėl jokio nusikaltimo mokytoja kalta nepripažinta, nebent ministrė su meru neigia nekaltumo prezumpciją.

Reakcija neadekvati, nors ir ne visai tuščioje vietoje. Paviešintų mokytojos skaidrių turinys sunkiai paaiškinamas, dėl įvairių priežasčių apskritai diskredituoja tradicinių pažiūrų stovyklą LGBT klausimais ir pačiai mokytojai nedaro garbės, o mokiniams – naudos. Problemos su tomis skaidrėmis bent trys.

Pirma, skaidrėse pateikti teiginiai galimai neatitinka tikrovės. Jų autoriaus P. Camerono reputacija dviprasmiška ir net skandalinga, bet neišvengiamai tenka į tai žiūrėti kritiškai, nes pseudomokslininkais yra apšaukiami visi, kurie paskelbia tyrimus, neigiančius LGBT reikalavimų „mokslinį pagrįstumą“ (M. Regnerus, R. Spitzer – plačiau knygoje „Kaip gėjai tampa norma?“). Visgi pagrįstumo skaidrėse esama. Kilus triukšmui netruko surasti jau ir kitų autorių šaltinių apie gėjų kriminologines koreliacijas (pvz., kad jie sudarė daugumą JAV sulaikytų serijinių žudikų), o labai nepatogios statistikos šita tema yra tikrai daug ir ji dažnai absurdiškai nutylima.

Tobulas pavyzdys – kunigų pedofilijos atvejai. Daugiau nei pusė jų – homoseksualūs, nors LGBT asmenų visuomenėje tėra 2-3 proc. Ar šį tikrą, ne alternatyvų faktą nurodžiusi mokytoja irgi būtų neapykantos kurstytoja? Vienu metu išeitų ir prieš gėjus, ir prieš Bažnyčią. Tokio informacinio konteksto žinojimas verčia bent suabejoti, ar statistika buvo tokia išgalvota, kaip teigia, tarkime, Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

Jeigu visgi taip ir yra, mokytoja dėstė klaidinančią medžiagą, kuri turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip klaidinanti medžiaga, moksleiviams pateiktas nepasitvirtinęs ar ydingas tyrimas bet kuriame kitame dalyke, bet kuria kita tema, neliečiant gėjų. Apie atrastas planetas, kurmius, ligas ir lygiašonius trikampius. Žinoma, taip būtų, jeigu mokytojos skaidrėmis iš tiesų piktinamasi dėl jų neprofesionalumo, o ne tiesiog politiškai/ideologiškai todėl, kad buvo paliesti gėjai – vis labiau neliečiama visuomenės grupė.

Taigi klausimas yra vienas: ar už blogai parinktą mokymo medžiagą standartinė bausmė anksčiau neprasižengusiems mokytojams yra atleidimas iš darbo? Būtų įdomi mokytojų, mokyklų direktorių nuomonė. Nemokslinė švietimo darbuotojų apklausa veda prie išvados, kad taip tikrai nėra. 

Vilniuje esama ir tokių gatvių. Beje, pačiame sostinės centre, netoli Krašto apsaugos ministerijos. Slaptai.lt nuotr.

Antra, net jei informacija skaidrėse buvo pagrįsta tyrimais, nelabai aišku, kuo ji reikšminga doriniam ugdymui. Studijos apie JAV serijinių žudikų seksualinę orientaciją apima viso labo šimtus asmenų šimtamilijoninėje valstybėje. Homoseksualumas krikščioniškoje perspektyvoje yra problema, o homoseksualių santykių praktikavimas – moralinis blogis. Normalu, kad tikybos mokytoja norėtų tą paaiškinti. Galimai religijos laisvės pažeidimas yra uždrausti aiškinti katalikišką poziciją tam ir skirtose tikybos pamokose.

Bet homoseksualumo problema Bažnyčios akyse tikrai ne ta, kad koks šimtas gėjų buvo žudikai ir dešimt kanibalai. Ne dėl to krikščionybė smerkia politinį LGBT judėjimą. Smerkia už tai, jog šis ydą verčia elgesio norma. Mokytojos pateikta medžiaga atrodo tiesiog nereikšminga ir perteklinė, siekianti šokiruoti, o ne argumentuoti. Šiuo požiūriu nesunku suprasti kilusį pasipiktinimą.

Trečia, informacija skaidrėse tiesiog vulgari. Tačiau tikėtina, kad sukilusiems pries mokytoją piliečiams tai užkliuvo mažiausiai. Nežinia, ar tai užkliuvo pačiai skaidres paviešinusiai moksleivei. Turėjo užkliūti. Mokiniams rašyti, kas ką kur kiša, masažuoja ir ryja, nėra pedagogiška, kad ir kokios būtų tokio dėstymo intencijos. Nuosekliai žiūrint, smerkiant aptariamas skaidres turėtų būti pasmerktos ir visos liberalios lytinio švietimo programos, seksualizuojančios vaikystę ir dėstančios apie absoliutų kontracepcijos saugumą, lytinio gyvenimo malonumą, įvairovę, pozas ir t.t. „Įvairovės namai“ ir panašios NVO, kai kalba apie „mokslu, o ne dogmomis grįstą lytinį švietimą“, visada nepamiršta paminėti, kad jis turėtų būti pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.

M. A. Pavilionienė kaip tik tokį švietimą siūlė įvesti būdama Seimo nare. Tikriausiai mažai kas skaitė tuos „mokslu grįstus PSO standartus“, tačiau visiems labai reikėtų tai padaryti (ypač nuo 40 puslapio), nes nėra abejonės, kad jie ir toliau bus aktyviai peršami Lietuvos švietimo sistemai. Vulgaresnės vaikystės seksualizacijos jūs niekur nematėte ir nepamatysite. Masturbacija iki 4 metų, seksualinio malonumo pažinimas iki 6-erių ir taip toliau. Neskaitę netiki, kaip A. Bumblauskas, todėl reikia perskaityti ir pagalvoti, ar tikrai tokio „mokslu grįsto“ lytinio švietimo nori dauguma tėvų. Tikriausiai ne.

Bet vien tai, kad Telšių istoriją iškart sekė P. Gritėno straipsnis apie tai, kodėl VDU Teologijos fakultetas rengia lytiškumo ugdymo specialistus, bent kiek įskaitančiam politinio veiksmo logiką aiškiai rodo, kad Telšių istorija bus naudojama būtent „išlaisvinančiam“ lytiniam švietimui pagal PSO standartus įvedinėti. Vienas šio pažangaus lytinio švietimo aspektas jau dabar akivaizdus – seksualinių mažumų lobistinių organizacijų atstovų kelionės į mokyklas tiesiogiai bendrauti su vaikais, kad „LGBT pažinimas būtų ne teorinis, o praktinis“. Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius iškart po Telšių istorijos tą pasiūlė ne vienai žiniasklaidos priemonei. 

Tenka atkreipti dėmesį į plačiai paplitusį išimtinai emocinį argumentą esą homoseksualūs vaikai klasėje turėjo baisiai jaustis klausydami tokios pamokos. Neabejotina, taip ir buvo. Tačiau pats argumentas vertas panašiai kiek ir priešingos stovyklos argumentas „kaip aš paaiškinsiu vaikams?“

Verta šį argumentą apmąstyti iš principo. Užduodant tokį klausimą apie vaikų jauseną pamokoje kitas loginis žingsnis yra tik safe spaces („saugias erdves“) įvedimas mokyklose ir universituose, kaip tai Obamos valdymo laikotarpiu buvo padaryta JAV. Vaikučius reikia apsaugoti nuo nemalonios informacijos, net jeigu ji teisinga. Tai totalinės nemalonių ir neparankių faktų cenzūros darbotvarkės dalis. Nes jeigu skaidrių turinys nebuvo melagingas, faktai tėra faktai ir švietimo sistema negali vadovautis tuo, kaip kažkas jausis. Faktai eina pirmiau emocijų.

Mokyklose taip pat sėdi daug girtaujančių tėvų vaikų, daug sugyventinių vaikų ir t.t. Daug komunistų, kolonistų vaikų, stribų anūkų. Pagal tą pačią logiką turėtų būti uždrausta minėti realius faktus, kad geriantys tėvai smurtauja dažniau nei negeriantys, kad susimetę smurtauja dažniau nei susituokę, kad vienišų tėvų vaikai pagal n rodiklių gyvenime „pasirodo“ blogiau už abu tėvus turinčius vaikus ir t.t. Nutylėti, ką darė SSRS režimo šalininkai ir kaip dabar juos turėtume įvertinti. Juk vaikams skaudu. Biologijos pamokose būtina nutylėti, jog ŽIV yra statistiškai daugiausiai tarp homoseksualių vyrų paplitusi liga (JAV sveikatos organizacijos 2013 m. duomenys). Juk kas svarbiau: kaip pasijaus homoseksualūs vaikai klasėje, ar galimybė, jog išgirdę šią informaciją jie gales išvengti rizikingos seksualinės elgsenos?

Įprasta sakyti, kad homoseksualumo nesirenkama, todėl tai taip jautru ir svarbu. Tėvų taip pat nesirenkama. Ar gerai jaučiasi vaikas girdėdamas tokius faktus apie šeimas, tokias kaip jo paties? Tikriausiai ne. Ar dėl to turėtų būti uždrausta tuos faktus pasakyti, kai/jeigu jie atitinka pamokos temą temą ir kažką prasmingo įrodo (kaip šiuo atveju, deja, nebuvo)? Pagal dalį besipiktinančių, yra būtent taip. Bet tai niekaip nesiderina nei su demokratija, nei su žodžio laisve, nei su ugdymo sistemos tikslais ir principais. Kiekvienas besijuokiantis iš JAV universitetuose esančių saugių erdvių studentams išsiverkti, turėtų su tuo sutikti.

Ir visgi centrinis rūpesčio objektas šioje istorijoje kol kas turėtų būti susidorojimo taikiniu tapusi mokytoja. Kad ir kokios prastos buvo jos skaidrės, vulgari ir galimai klaidinga pateikta informacija. Jeigu mokytoja, pagal R. Šimašiaus Laisvės gimnazijoje sukurtą precedentą, bus atleista be jokio tyrimo, tai bus elementarus susidorojimas dėl pažiūrų, dar daugiau, dėl religinių įsitikinimų. Visi suprantame, kad jeigu vietoje Bažnyčios mokymui užkliūnančių gėjų skaidrėse būtų beveik bet kas kitas, bet kuri visuomenės grupė ar gamtamokslio faktas, o ypač tie nelemti pedofilai kunigai (kurių tėra gal panašiai nedaug kaip ir serijinių žudikų gėjų), panašaus triukšmo ir kalbų apie atleidimą niekada nebūtų buvę. Politinis susidorojimas yra blogas savaime, bet dar blogiau, kai tampa tendencija, kuri skatina pati save.

Kiekviena dėl A. Tapino komentaro „nulėkusi galva“ Lietuvoje užveda entuziazmą skųsti dėl pažiūrų, dėl klaidų, dėl gramatikos klaidų ir t.t. Būtent taip kuriama liberali diktatūra – santvarka, kurioje vienintelė saugi pasaulėžiūra yra „pažangi“, o šio „pažangumo“ turinys keičiasi pagal įtakingiausių liberalių veikėjų užduodamą toną (štai JAV, kur šį toną užduoda spauda, o palaiko Holivudo žvaigždutės, 2013 metais dar buvo „pažangu“ pritarti vienalytėms santuokoms, o 2016 metais „pažangumas“ jau reikalavo pritarti translyčiams vyrams moterų dušuose).

Neseniai visai pagrįstai pradėta kalbėti apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje. Premjeras sake, kad ji kone tobula, akademikai kritikavo vidinę medijų cenzūrą. Bet apie kokią laisvę galim kalbėti, kai laisvės šaukliu apsiskelbęs įtakingas žurnalistas leidžia sau atvirai aiškinti, kas turi būti atleisti iš darbo ir – įspūdinga – politikai tai vykdo. Jau praėjusioje Seimo kadencijoje buvo akivaizdu, kad kelių žurnalistų politikai bijo kaip velnio ir bet ką padarys, pasakys, apsigalvos ir balsuos, kad tik jiems įtiktų.

Šiandien Seime ir Vyriausybėje turint tiek politikos naujokų tas reiškinys tik stiprėja. Ant rankų pirštų tilptų ratelis žurnalistų, kurių pažiūros tarpusavyje kone nesiskiria, visiškai neatspindi visuomenės pažiūrų, bet kurių įtaka politikų elgesiui didesnė už bet kokių visuomenės apklausų ar ekspertinių rekomendacijų. Groteskiška Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos „galvos lėkimo“ istorija yra tiesiog išraiškingas šios tendencijos pavyzdys.

Stebint pastarųjų metų tendencijas, nesunku įžvelgti intenciją kurti tokį informacinį foną, kuriame kiekvienas suprastų, kokios pažiūros negalimos ir kuo baigiasi bandymai būti nepažangiu. Sėkmingai jį sukūrus visų lygių karjeros tarnautojai, bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai, politikų padėjėjai, žurnalistai ir kiti specialistai – visi – pagal nutylėjimą žinos, kad kur jau ten nesąmonės apie kanibalus, kai kuriomis temomis geriau išvis nekalbėti nieko, nes niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Skundimai ir parodomieji atleidimai, kurių kitomis, mažiau jautriomis temomis, niekada nebūtų, tikėtina, skirti būtent tam. Bent Seime ši baimė yra labai sėkmingai paskleista ir išplitusi.

Tokiame kontekste mūsų visų rūpestis ir interesas yra, kad mokytojos skaidrės ir kurso medžiaga būtų nešališkai ištirta įprasta tvarka ir, jeigu buvo klaidinga, vienaip, o jeigu tik perteklinė, kitaip įvertinta ir drausminama lygiai taip pat, kaip mokytojai Lietuvoje yra ir būtų baudžiami už bet kokias klaidas, parenkant netinkamą pamokose dėstomą medžiagą. Jau dabar minėtos mokytojos kolegos, mokiniai ir tėvai renka parašus už jos darbo vietos išsaugojimą, o mokiniai ir organizuoja piketą mokytojai ginti.

Tikriausiai nebuvę laisvės piknike ir nesupratę, kas yra „tikra laisvė”, moksleiviai renkasi dorą žmogų ir sąmoningai ar ne nesutinka būti naudingais idiotais parodomajame nepažangiųjų valyme. Tą matant aišku, kad jeigu bus susidorota dėl netinkamos medžiagos atleidžiant šiaip jau niekada neužkliuvusią ir bendruomenės mylimą mokytoją, Lietuvoje bus suteiktas pats geriausias šansas patikrinti jau senokai šalyje neapmokamų, ujamų ir žeminamų pedagogų profesinį solidarumą ir mūsų visų pilietinę savimonę. Juk kiekvienas gali būti sekantis tapinokratijos girnose.

„Naujo žmogaus“ kūrimas, kaip ir ankstesnėje santvarkoje, reikalauja aukų. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.04.29; 19:30

Dalinamės dr. Andriaus Švarplio asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtu pareiškimu, kuriuo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas solidarizuojasi su Saule Šerėniene, jo žodžiais tariant, pirmąja „minčių policijos“ auka, ir meta pirštinę Andriui Tapinui (daugiau apie tai skaityti (ČIA).

XXX

Solidarizuodamasis su Saule Šerėniene, bene pirmąja Lietuvoje leftistinio liberalizmo auka, gindamas konstitucinę žodžio laisvę, gerbdamas savo tėvų ir ilgametes Vakarų pedagogikos tradicijas ir prieštaraudamas komjaunuoliškiems, masiniu populiarumu paremtiems, agresyviems išpuoliams prieš asmenį ir laisvą žodį, pareiškiu:

Aš, taip pat kaip ir Saulė Šerėnienė, esu už fizines bausmes auklėjant vaikus.

Taip pat esu už „beržinės košės“ metodą, kai tik jis paremtas tėvų meile ir pareiga išauginti padorias, save ir kitus žmones gerbiančias asmenybes.

P.S. Siūlau visiems, kas suvokia kokioje pavojingoje teisinio, politinio ir socialinio spaudimo padėtyje mes atsidūrėme, pasidalinti šiuo arba savaip perdarytu tekstu.

P.P.S. Pone A.Tapinai, jeigu šis tekstas jūsų pastangomis neatsidurs ant jūsų sienos FB ir jeigu jūs nepradėsite grasinti man ir mano darbovietei, jus laikysiu paprasčiausiu demagogu, populistu ir bailiu išverstaskūriu.

XXX

Šios mintys buvo rašomos kaip atsakymas Arkadijui Vinokurui po to, kai jis pakeitė toną ir pasiteiravo mano pozicijos paaiškinimo.

Pamaniau, kad galbūt išties daug žmonių net nesupranta apie ką yra kalba. Žinoma, tik pats žmogus yra atsakingas kiek jis pasiduoda facebookinei psichozei, o kiek stengiasi išlaikyti bent minimalų padorumą ir racionalumą.

Taigi:

Galbūt intelektualui ar bent jau padoriam žmogui yra būdinga pasidomėti žmogaus pozicija ir argumentais dar prieš svaidantis viešomis diagnozėmis? Užtektų pasiskaityti mano postus žemiau. Kadangi pakeitėte toną, kuris jau išeina iš facebookinės psichozės, atsakysiu.

1) pagrindinis mano motyvas buvo apginti žodžio laisvę, jeigu žodis yra teisėtas. Ponia Saulė Šerėnienė nepasakė nieko prieštaraujančio įstatymams. O A.Tapino sukeltas socialinis spaudimas, kuris turėjo teisinių pasekmių jos darbovietėje, yra visiškai neteisėtas ir primena komjaunuoliškas gėdos lentas. Esminis skirtumas nuo teisinės valstybės ir komjaunuoliško spaudimo, mano nuomone, yra būtent kišimasis į privačią asmens erdvę. Mes galime gėdinti idėją, nuostatą, nuomonę, stengtis ją paneigti ir diskredituoti, bet nevalia šitaip grubiai prievartauti asmens jo privačioje erdvėje.

Andrius Švarplys, šių minčių autorius.

Koks yra teisinis legitimumas tos tūkstantinės fb minios spaudimo darbovietei? Kas nustato, kuri idėja verta tokios privačios baudžiamosios akcijos? Tapinas? Jūs? Aš? FB minia? Ar įstatymas nėra Įstatymas tuo, kad būtent gina tuos žmones nuo linčo teismo, jeigu jie elgiasi pagal įstatymus?

2) antrasis mano motyvas buvo apginti klasikinę liberalią tėvų teisę auginti savo vaikus pagal visus savo įsitikinimus (religinius, kultūrinius, etinius ir t.t.). Liberali ir teisinė valstybė negali nurodinėti tėvams, kaip auklėti vaikus ir kokius pedagoginius metodus naudoti. Valstybė privalo ginti vaiką nuo smurto. Dar sykį: absoliuti dauguma šeimų neturi nieko bendra su smurtu, o „fizinių bausmių“, „emocinio smurto“, „ekonominio smurto“ sąvokos atveria kelią nepagrįstai valstybės intervencijai, ką matome Barnavernet bylose. Palyginkite su dabartine Lietuvos įstatymo formuluote: „Draudžiamas bet kokios formos smurtas“, vadinasi, problema ne įstatymas, o jo taikymas.

3) ar fizinės bausmės yra smurtas, yra atviras politinis klausimas. Pusė JAV valstijų leidžia fizines bausmes namuose ir mokyklose, pusė jų – tik namuose (2009 m. duomenys). Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, Italija, Belgija leidžia fizines bausmes namuose (uždraudusios mokyklose). Kuom remdamasis Jūs teigiate, kad tai „yra arba turėtų būti pripažinta smurtu“? Lietuvoje taip pat dar nėra uždrausta. Tai kodėl yra tokia agresyvi neapykanta VIEN TIK NUOMONEI, kuri yra visiškai teisėta?

Taigi, aš solidarizavausi su S.Šerėnienės situacija dėl šių trijų priežasčių.

XXX

Neilgai trukus iššūkį priėmė Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), kuris savo Facebook paskyroje kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Juozą Augutį klausdamas: „Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas viešai agituoja už fizinių bausmių taikymą vaikams. Norėtųsi sužinoti universiteto poziciją – ar VDU palaiko tokią iniciatyvą?“. Andrius Švarplys paskelbė atsakymą, kuriuo dalinamės.

XXX

Ši istorija mane asmeniškai įtikino, kad šalia vaiko teisių apsaugos stovi „minčių policija“, bauginančios atmosferos oponentams kūrimas, asmeninis persekiojimas, socialinis spaudimas darbovietei.

Tai akivaizdžiai neturi nieko bendra su realiomis vaiko teisių problemomis ir vaikų apsauga.

Gera žinia ta, kad ši genderistinė-politinio korektiškumo-pseudo-liberalų stovykla tokiais veiksmais save kompromituoja. Stebėtina tai, kad bakalauro studijų lygmens studentai geriau supranta šių manipuliacijų esmę nei mokslų daktarai, profesoriai ar viešieji intelektualai.

Tai rodo, kad teisėtos nuomonės, Įstatymo viršenybės, privatumo, tolerancijos, kritiškumo, žodžio laisvės, liberalizmo sampratos yra perkainojamos neįtikėtinu greičiu ir mes, kaip politinė bendruomenė, atsiliekame nuo šių procesų apmąstymų. Lietuvoje atsikartoja Vakarų procesai, Kairės ir Politinio Korektiškumo įsidominavimas, viešasis spaudimas, cenzūravimas.

Tam tikro pobūdžio, vienos grupės pažiūros imamos laikyti aukščiau už įstatymą kaip Aukščiausioji Tiesa ir prieš ją viešai šaukiami atsiskaityti pavieniai asmenys, organizacijos, institucijos, nors tos pažiūros nėra įtvirtintos įstatymuose. Tai visiškai prieštarauja Įstatymo Viršenybei, teisinei valstybei ir Laisvei.

Vakaruose yra intelektualinis pasipriešinimas šitoms tendencijoms. Žymiausios (man žinomos) pavardės: Alain Finkielkraut, Pascal Bruckner, Michel Houellebecq, Andre Glucksmann, Christopher Lasch, Roger Scruton.

Šie procesai nėra periferiniai – tai tampa pagrindiniu politiniu konfliktu. D.Trumpo išrinkimas ir nacionalistinių jėgų kilimas Europoje yra tiesioginis atsakas Liberalios Kairės dominavimui.

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.02.07; 06:29

vytautas_visockas_mmmm

Ar reikia emigruoti, ar nereikia? Tautos aikštėje žurnalistas Andrius Tapinas susodino daug žmonių, vienam kitam leido sakyti ir “taip”, ir “ne”. Laidos pabaigoje matėme, kad jėgos apylygės. Ir dėl to turbūt reikėtų džiaugtis, nes prieš metus dvejis tikriausiai pergalę būtų šventę laimės ieškotojai, skurdo emigrantai. Padėtis šiek tiek keičiasi, nes krizė siautėja visoje Europoje, ir vergų iš Lietuvos ten reikia vis mažiau.

Dešimtmečius tinginiavę, graikai, italai, ispanai… dabar patys turės mažinti savo šalies biudžeto deficitą, patys skins braškes, seneliams keis pampersus, o kai kurie gal net pasirinks emigranto dalią, nes Europos gerovės šalyse įsitvirtino juodadarbiai iš Afrikos ir Azijos. Graikams ir italams teks Lietuvoje restoranuose plauti indus, Palangoje rusams poilsiautojams paplūdimiuose siūlyti ledų ir dešrelių. “Kam pieniškų dešrelių?”, “Kam pieniškų dešrelių?” – su krepšiu ant kaklo šauks koks nors Džiuzepė. Ar toks scenarijus įmanomas?

Continue reading „Vien tik auksas valdo mus…”

tapinas_andrius

Visi Lietuvos verslininkai yra vagys ir sukčiai, siekiantys tik pasipelnyti ir apgauti darbuotojus. Panašus visuomenės požiūris į verslininkus, žinomo verslo laidų kūrėjo Andriaus Tapino nuomone, yra pagrindinė kliūtis kuriant verslą ir formuojant jo įvaizdį.

LRT laidoje „Įžvalgos“ Andrius Tapinas su Virginijumi Savukynu dalijosi mintimis apie tai, ko lietuvius išmokė praūžusi ekonominė krizė ir kaip tautiečiai priima specifines verslo naujienas mūsų žiniasklaidoje.

Continue reading „Andrius Tapinas: „Pasyvaus lietuviško verslo problema – neigiamas visuomenės požiūris į verslininkus“”