Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką. 

AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.  

Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc (http://www.propatria.lt/2016/08/dauguma-es-saliu-gyventoju-nepritaria.html). Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui. 

Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą. 

Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų.

Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alcide`as de Gasperi, kartu su K.Adenaueriu ir R. Schumannu sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą. 

Simboliai iškalbingi, mat A. Spinelli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES problema, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manent`as, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

P.Manent`o diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.

Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio.

AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Matteo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai. 

Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje. 

To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai.

Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustuoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkalio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“. 

Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą. 

Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas.

To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas. 

ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus. 

Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“ (http://www.politico.eu/article/german-chancellor-angela-merkel-stands-by-migrant-refugee-policy-despite-afd-gains-mecklenburg-vorpommern-regional-elections/).

Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

201609.09; 10:40

Bill Gertz / The Washington Times

„Turima žinių, kad JAV žvalgybos tarnybos atidžiai stebi Rusijos tinklaraščius ir kitokią internete skelbiamą informaciją, ieškodama bet kokių požymių, jog Maskvos hakeriai slapta užvaldė pagrindinę dalį Hilari Klinton elektroninių laiškų, pagrobtų iš jos privataus elektroninio pašto serverio, ir rengiasi juos išspausdinti“, – praneša savo privačioje skiltyje Inside the Ring leidinyje „The Washington Times“ žurnalistas Bilas Gercas.

Hilary Klinton.
JAV prezidento posto siekianti Hilary Klinton, pagrindinė Donaldo Trampo konkurentė.

Neįvardytas JAV Valstybės departamento valdininkas pranešė, kad visą Hilari Klinton serverio turinį tikriausiai užvaldė mažiausiai trijų šalių (Rusijos, Kinijos ir Izraelio) vyriausybės.

Laikraštis primena, kad Rusijos žvalgyba įtariama surengus atakas, per kurias buvo gauta informacija iš JAV Demokratų partijos Nacionalinio komiteto tinklų.

„Praėjusią savaitę iškilo aikštėn, kad Rusijos hakeriai taip pat pažeidė labdaros organizacijos Bill, Hillary and Chelsea Clinton Foundation kompiuterinių tinklų saugumą“, – sakoma straipsnyje.

„Galimas Rusijos motyvas publikuoti visus elektroninius laiškus – noras pakirsti JAV teisingumo ministerijos įtaką tiriant FTB vykdomą elektroninio pašto privataus serverio istoriją. Pasak FTB šaltinių, dabar tyrimas išplito: aiškinamasi, ar serveris buvo nederamai naudojamas Clinton Foundation turtui gausinti“, – sakoma straipsnyje.

„Galimas dalykas, Vladimiras Putinas mano, kad išspausdinta dalis elektroniniuose laiškuose esančios labai slaptos informacijos gali būti panaudota prieš ponią Klinton, siekiant paveikti prezidento rinkimus JAV. Arba Putinas gali pasinaudoti priėjimu prie elektroninių laiškų šantažui, jeigu lapkritį ponia Klinton laimėtų rinkimus“, – sakoma straipsnyje.

Hilary Klinton laiškai
Hilary Klinton laiškai.

Kai kurie Amerikos žvalgai įtaria, kad Putinas, galimas dalykas, panaudos panašią taktiką prieš Vokietijos kanclerę Angelą Merkel.

Gercas neatmeta galimybės, kad Putinas bandys paveikti rinkimus būtent Donaldo Trampo naudai.

Šaltinis: The Washington Times

2016.07.02; 13:36

Valstybinio vizito į Vokietiją išvykusi Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė aktualius dvišalius, ES ir NATO klausimus aptarė su Vokietijos Federaline Kanclere Angela Merkel. Susitikime ypatingas dėmesys skirtas Rusijos keliamai grėsmei Europos saugumui ir Aljanso gynybos bei atgrasymo priemonėms jai atremti, ES veiksmams įveikti ES krečiančiai migracijos krizei.

Šalies vadovė su Kanclere aptarė bendrus veiksmus, kad būtų užtikrintas Lietuvos, Vokietijos ir viso regiono saugumas, laiku imtasi būtinų gynybos ir karinių atgrasymo priemonių.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel (kairėje) ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel (kairėje) ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Hibridinio karo požymių turinčios provokacijos prieš NATO laivus ir lėktuvus Baltijos jūroje, agresyvus ir nenuspėjamas Rusijos elgesys, priešiška ir neapykantą skatinanti propaganda, nukreipta prieš mūsų visuomenes, kibernetinės atakos griauna taiką ir saugumą Europoje. Su Vokietija bendromis jėgomis sieksime sustiprintų NATO kolektyvinės gynybos priemonių Baltijos šalims, kurios užkirstų kelią bet kokiai galimai agresijai“, – sakė Prezidentė.

Pasak šalies vadovės, karinio bendradarbiavimo srityje Vokietija imasi lyderiaujančio vaidmens ir tampa labai svarbi mūsų saugumo partnerė. Vokietija daug prisideda užtikrinant Lietuvos ir Baltijos šalių saugumą – nuolatos rotuojasi oro policijos misijoje, mūsų šalyje dislokuoja rotacinius karius ir techniką. Dalyvauja kolektyvinės gynybos pratybose Baltijos šalyse. Šiemet į Lietuvą atvyks 600 vokiečių karių ir keli šimtai vienetų karinės technikos. Iš šios šalies gamintojų perkame moderniausias pasaulyje pėstininkų kovos mašinas „Boxer“ ir savaeigius pabūklus haubicas.

Lietuva ir Vokietija glaudžiai bendradarbiauja prieš NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje. Liepą įvyksiančiame aukščiausio lygio Aljanso susitikime siekiama, kad Baltijos valstybėse būtų dislokuota po batalioną sąjungininkų karių, brigados dydžio karinės technikos junginys regione, oro gynybos ir kitokia ginkluotė, kuri užkirstų kelią galimai Baltijos šalių karinei izoliacijai. Taip pat nuolatos pagal realius grėsmių scenarijus atnaujinamų gynybos planų ir itin greito sprendimo priėmimo mechanizmo.

Šalis vienija ir kovos su priešiška propaganda tikslai. Vokietijos kaip ir Lietuvos žmonės susidūrė su agresyviu Rusijos melu, neapykantos kurstymu, kuris skatina visuomenės radikalizmą ir formuoja palankų klimatą terorizmui, galimai karinei intervencijai. Susitikime sutarta dirbti išvien ugdant objektyvią žiniasklaidą, vykdant žurnalistų ir jaunimo mainus, įgyvendinant kitas prevencines informacinio saugumo priemones.

Prezidentė su Kanclere Merkel kalbėjo apie priemones migracijos krizei pažaboti. Šalies vadovės teigimu, Lietuva supranta Vokietiją užgriuvusią naštą ir solidariai remia pastangas rasti veiksmingą, visiems europiečiams priimtiną sprendimą. Tačiau solidarumo turi būti siekiama per supratimą ir sutarimą, o ne per prievartą. ES šalis tik pati gali apsispręsti, kiek pabėgėlių ji išgali priimti, užtikrinti sėkmingą jų integraciją į darbo rinką ir visuomenę, orias gyvenimo sąlygas.

Lietuva prisideda pagal savo išgales: pradėjo pabėgėlių perkėlimą, 25 pareigūnus nusiuntė padėti Graikijai užtikrinant ES išorinių sienų kontrolę ir suvaldyti migracijos srautus, teikia finansinę ir humanitarinę paramą sirų pabėgėliams, prieglobstį radusiems pabėgėlių stovyklose Turkijoje, Libane, Jordanijoje, įvairioms JT humanitarinėms programoms ir paramos Afrikai fondui.

Susitikime kalbėta ir apie energetinį bei branduolinį saugumą. Susitikime Klaipėdos suskystintų dujų terminalas įvardintas energetinės nepriklausomybės užsitikrinimo pavyzdžiu. Šalies vadovė atkreipė Kanclerės dėmesį, kad planuojamas „Nord Stream 2“ dujotiekis prieštarauja ES energetikos sąjungai, didina priklausomybę nuo „Gazpromo“ ir suteikia jam galimybę šantažuoti ES. Susitikime taip pat pabrėžta, kad tarptautinius saugumo standartus pažeidžianti Astravo AE Baltarusijoje kelia pavojų viso regiono žmonėms.  Apsisprendusi stabdyti savo atominę energetiką, Vokietija palaiko Lietuvą keliant branduolinio saugumo klausimus TATENA organizacijoje, Espoo konvencijos rėmuose, Europos Komisijos raginimus laikytis griežtų saugumo reikalavimų ES kaimynystėje vystomiems branduoliniams projektams.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

LR Prezidento kanceliarijos nuotraukoje (R.Dačkus): Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

2016.04.22; 06:08

Rusijos valstybinė žiniasklaida tapo „pačia pirmiausia provokatore, kurstančia priešiškumą pabėgėliams Europoje ir nesibodinčia įtraukti į savo istorijas nekaltų žmonių“, – rašo vokiečių bulvarinis leidinys Bild.

Antai, „Komsomolskaja praveda“ žurnalistas Dmitrijus Smirnovas išspausdino „chaotišką montažą“, kuris turi įrodyti, kad jaunuolis, praėjusį rudenį nusifotografavęs kartu su VFR kanclere Angela Merkel (siras Anasas Modamanis fotografavo per Merkel vizitą į pabėgėlių priėmimo punktą Berlyne, Špandau rajone, ir vėliau ta fotografija pasklido po visą pasaulį), ir esąs ”Briuselio teroristas“.

Continue reading „Rusijos žiniasklaida sieja Merkel su Briuselio teroristais“

Britanijos leidinys Independent išspausdino medžiagą, iš kurios aiškėja, jog pastarojo meto incidentai Vokietijoje buvo surengti dirbtinai, kad sukeltų nepasitenkinimo bangą prieš Angelos Merkel politiką ir nušalintų ją nuo valdžios.

Leidinys remiasi NATO Strateginio ryšių centro direktoriumi Janiu Sartsu, kuris pareiškė, jog NATO kontržvalgyba šiuo metu turi išsamių įrodymų, kad Rusija kišasi į situaciją Vokietijoje, siekdama ją destabilizuoti ir nušalinti nuo valdžios Angelą Merkel. 

Continue reading „Rusijos specialiosios tarnybos stengiasi pašalinti Angelą Merkel“

VFR federalinio kanclerio žinyba davė nurodymą Vokietijos žvalgybos tarnybai BND ir Federacijos Konstitucijos apsaugos žinybai patikrinti, ar Rusija nebando specialiųjų tarnybų metodais daryti įtaką politiniams debatams ir visuomenės nuomonei Vokietijoje, praneša laikraštis Süddeutsche Zeitung, remdamasis savais šaltiniais.

Kalbama apie KGB dezinformacijos metodus, kurie šaltojo karo metais buvo vadinami „aktyviosiomis priemonėmis“, aiškina korespondentai Štefanas Korneliusas ir Georgas Maskolas.

Continue reading „Maskvietiška žvalgyba Vokietijoje“

Ateina pas Putiną nuolankus verslininkas:

– Vladimirai Vladimirovičiau. Savo gamyklą aš sugrąžinau valstybei, užmiesčio namą padovanojau vaikų darželiui, sumokėjau visus mokesčius už save ir  savo artimuosius. Prašau leisti išvykti į užsienį.

Putinas:

– O kaip sena rusiška tradicija – prieš išvykstant pasėdėti?

Continue reading „Stengiamės, Vladimirai Vladimirovičiau, priešinamės…“

Pastaraisiais mėnesiais Rusijos propagandinė žiniasklaida kaip įgelta kritikuoja Europos valstybes, kurios esą nesuvaldo pabėgėlių ir migrantų iš Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tvano.

Vokiečių advokatas kreipėsi į Berlyno prokuratūrą su prašymu ištirti Rusijos valstybinės televizijos parodyto siužeto teisėtumą. Advokato nuomone, žurnalistas kurstė Vokietijos rusakalbių gyventojų neapykantą atvykėliams.

Continue reading „Antausis Kremliaus propagandai?“

Kuo panašūs politikai ir žmonos? Niekada neklysta. Kuo skiriasi politikai nuo žmonų? Jos nori patikti svetimiems, bet gulasi su savu. Jie nori patikti saviems, bet gulasi su visais.

Kokie papročiai, tokie ir puspročiai. Visuomenė, kur mažuma diktuoja daugumai, vadinama bolševizmu. Nes tie tik savo banditų gaujoje buvo dauguma. Kaip sakydavo tetė – ubagų valdžia.

Continue reading „Lyderių krizė“

Kaip pranešė The Times, Britanijos žvalgybos vadovybė spalį per slaptą susitikimą Deivido Kemerono rezidencijoje informavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel apie pavojų, kurį kelia ISIS, o ji pasidalijo su MI-5, MI-6 ir Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) vadovais informacija apie prezidentą Putiną, neramumus Ukrainoje ir situaciją Kryme.

Continue reading „Britanijos žvalgybos vadovybė informavo Merkel apie ISIS pavojų“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ aptarė Briuselyje vykusį Europos dešiniųjų partijų vadovų susitikimą bei jame skirtą dėmesį pabėgėlių krizei, JAV valstybės sekretoriaus J. Kerry vizitą į Maskvą, sankcijų Rusijai klausimą bei vidaus politikos aktualijas.

Pasak jo, „Vokietija yra pasiryžusi imtis lyderystės toliau sprendžiant pabėgėlių krizę, tačiau dėmesys krypsta jau nebe į perskirstymą esamų pabėgėlių, paskirstymą jų iš Turkijos ar kitų valstybių, bet ir į  išorinių sienų apsaugą“.

Continue reading „Gabrielius Landsbergis: „ES turi susitelkti ir spręsti tas problemas, kurios yra už ES sienų““

O gal ne viskas taip blogai, kaip atrodo iš šalies? Juk Vokietijos kanclerė Angela Merkel kardinaliai pakeitė nuomonę: ne tik pažėrė kritikos iki šiol puoselėtai multikultūralizmo politikai, bet ir netiesiogiai pripažino, kad jos šalis vis tik norėtų išlikti vokiška bei krikščioniška. Ponia Merkel jau nebetvirtina, esą Europos Sąjunga privalo priglausti visus, bėgančius iš Afrikos, Sirijos ar Afganistano.

Europai – didelė atgaiva, kad ponia Merkel atsikvošėjo. Ponios Merkel praregėjimo seniai laukėme. Kad ir koks margas būtų pasaulis, didelė tautų, kultūrų, religijų maišalynė – blogis. Namų šeimininkės žino: kai į mišrainę pridedama per daug įvairių produktų, tegul ir labai kokybiškų, ji tampa ne tik neskani, bet ir nuodingai pavojinga.

Continue reading „Ilgai lauktas Angelos Merkel praregėjimas padės praregėti ir Lietuvai?“

Ukrainiečių portale unian.net aptikau įdomų interviu su amerikiečių rašytoja En Eplbaum (Rytų Europos ekspertė ir Pulicerio premijos laureatė). Tas interviu buvo pirmiausiai paskelbtas Austrijos leidinyje „Die Presse“ (klausimus rašytojai pateikė Oliveris Grimas).

Galiu lengvai paaiškinti, kodėl sudomino šis pokalbis. Rašytoja En Eplbaum mano, jog 2016-ųjų metų antroji pusė, kai amerikiečiai rinks naująjį prezidentą, Estijai, Latvijai ir Lietuvai bus labai nerami. Mat būtent tomis dienomis, kai dabartinis JAV prezidentas Barakas Obama jau nebus tikras valstybės vadovas, o naujasis Amerikos prezidentas dar nebus išrinktas, Kremlius gali pabandyt užpulti Taliną, Rygą ir Vilnių.

Continue reading „Amerikiečių rašytoja En Eplbaum: „2016-ųjų ruduo Baltijos valstybėms – labai pavojingas…““

Labai liūdna, bet pabėgėlių problemos negali nustelbti net lietuvių pergalė prieš serbus: garantuotas sidabras, beveik ranka pasiekiamas auksas!Kaip bepasibaigtų finalinės rungtynės, Lietuva pasiekė reikšmingą pargalę.

Deja, to negalima pasakyti apie Europos Sąjungą: kaip Merkel beskirstytų pabėgėlius – prievarta ar gera valia – Europos pralaimėjimas neišvengiamas. Dar ne sutriuškinimas, bet smūgis žemiau juostos akivaizdus. Valios atsigauti, atsikvošėti, susiorientuoti gali ir neužtekti.

Continue reading „Jautri širdis gerai, bet reikia turėti ir proto“

Tai kaip: Vokietijos kanclerė Angela Merkel išdavė Ukrainą ar neišdavė? Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė tikėjosi, kad neišduos.

Apie tą A.Merkel partnerį prancūzą negali būti nė kalbos – jis išdavė. Nes jam rūpi tik nešvarus biznis: kuo nepastebimiau Putinui parduoti tuos nelemtus lėktuvnešius. Jam rūpi, kad Ukraina niekada netaptų nei NATO, nei Europos Sąjungos nare.

Prancūzija jos prezidentų (esamo ir buvusio) asmenyje  – bene viena reakcingiausių ES valstybių, beveik prilygstanti Graikijai ir Vengrijai. O kur dar Le Pen su savo neslepiamom simpatijom Putinui!

Continue reading „Iš tų pelų nebus grūdų“

Mano tėvas sakydavo: bailys du kartus miršta. Taip mirs ir Europa, Europos Sąjunga. Pirmą kartą ji miršta dabar, nuvažiavusi į Maskvą pas Putiną prašyti pasigailėjimo, kitą kartą mirs tada, kai Rusija atkurs imperiją su buvusios SSRS, o gal net platesnėmis sienomis.

Dešimt kartų galingesnė, bet vienuolika kartų bailesnė NATO drebina kinkomis štai jau antri metai. Ir JAV, ir Didžioji Britanija iš baimės net pamiršo, kad, kai iš Ukrainos buvo išgabenamas atominis ginklas, šiai janukovyčių nustekentai valstybei jos žadėjo karinę apsaugą.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Bailys miršta du kartus“

Sunku be emocijų apie Ukrainą. Bet gal reikia. Jei nori pabandyt suprasti, kas yra ir bus.

Iniciatyvą turi tas, kas priima sprendimus, į kuriuos kiti tik reaguoja. Nuo jo didžiąja dalim priklauso, kaip pasisuks įvykiai.

Iki vasario pabaigos iniciatyva priklausė Maidanui. Dabar vienintelis pasaulyje iniciatyvą turi ir sprendimus priima Putinas. Norint suprasti, kas bus, reikia suprasti Putiną.

Variantas pirmas, kuris viešai svarstomas – Putinas išprotėjo. Kaip pačioje pradžioje delikačiai išsprūdo A.Merkel – "yra neadekvatus".

Continue reading „Ar Vladimiras Putinas – beprotis?“

Prasidėjus Krymo okupacijai Vokietijos kanclerė Angela Merkel po ilgo telefoninio pokalbio su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu JAV prezidentui Barackui Obamai pranešė, jog ji nėra tikra, ar ponas Putinas išsaugojo ryšį su realybe. Pasak jos, jis atsidūrė kitoje realybėje.

Tąsyk V. Putinas žinisklaidai aiškino, kad rusų kariai į Krymą esą siunčiami dėl humanitarinių tikslų, o Kryme su ginklais patruliuoja savigynos būriai, kurių uniformos tik panašios į Rusijos. Esą jie nori apginti savo miestus, kad jų neištiktų Kijevo likimas, kuriame siautėjo asmenys, ruošti Lietuvoje ir Lenkijoje. Ir taip toliau.

Continue reading „Rusijos karas Ukrainoje. Merkel ir Putino siekiai sutampa“

Jam iš tiesų nebe daug beliko, ir reikia nuodugniai apgalvoti projektą „Gyvenimas po Putino“. Ponia Angela Merkel jau kelintą kartą skambina Vladimirui Putinui vis prašydama jo paveikti teroristus.

Tuo pačiu ji tarsi netiesiogiai pripažįsta bei patvirtina nūdienos pasaulyje visiems žinomą faktą: pats jos telefoninis pašnekovas ir yra pagrindinis teroristas. Jei būtų kitaip, kam jo kelintą kartą prašyti vieno ir to paties? Kas dar gali paveikti teroristus, jei ne jų aukščiausias, nors ir neformalus, vyriausias vadas?

Kodėl ponia Merkel skambina ir skambina? Atrodo, kad, deja, skambins dar. Tuo tarpu asmeniškai man žymiai veiksmingesnė atrodo priešinga elgesio linija – jokių skambučių. 

Continue reading „Gyvenimas po Putino ir Jekaterinos II portretas“

Prasideda po truputį jau tikras didelis karas. Jis tiesiogiai ar netiesiogiai palies visus. Ir nieko negali pakeisti.

Toks tas žmonių pasaulis. Nė vienas žmogus žemėje rimtai nenori karo. Tačiau prasideda ir vyksta tai, ko nė vienas nenori. Ir žmonės tame dalyvauja.

Vieni ploja bepročiui, skatina jį ir vienas kitą pergalėms. Jie kariauja už taiką, kol neliks akmens ant akmens. Bet tik tol, kol guli ant sofos prieš dėžę.

Continue reading „Kad nebūtų karo“