Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01                                     

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs  didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.

Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.

Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.

Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar  liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.

Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama? 

Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.

Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.

Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog  šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų  Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.

Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią  nuomonę.

O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.

Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!

Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.

Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.

Kremlius

Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.

O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?

2020.07.08; 06:36

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antisemitinių nusikaltimų skaičius Vokietijoje pernai išaugo 13 proc., rodo kasmetinės ataskaitos duomenys, kuriuos citavo sekmadieniais leidžiamas laikraštis „Welt am Sonntag“.
 
2019 metais buvo įvykdyta 2 tūkst. nusikaltimų, nukreiptų prieš žydus ar žydų institucijas, teigiama kasmetinėje politiškai motyvuotų nusikaltimų ataskaitoje. 2018 metais buvo įvykdyti 1 799 tokio tipo nusikaltimai.
 
Apie detales paskelbta prieš oficialų ataskaitos pristatymą antradienį. Ją pristatys vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ir federalinės policijos viršininkas Holgeris Muenchas.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius išaugo 14 proc., iki daugiau nei 41 tūkst., lyginant su 2018 metais, kai tokių nusikaltimų įvykdyta 36 062.
 
Maždaug 22 tūkst. šių nusikaltimų priskiriami dešiniųjų pažiūrų asmenims, o 10 tūkst. – kairiųjų pažiūrų.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius ypač padidėjo Brandenburgo žemėje (52,5 proc.) ir Tiuringijoje (40 proc.).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 00:30

Lenkijos prezidentas Andžėjus Duda. EPA-ELTA nuotr.

Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda nepasinaudos kvietimu dalyvauti Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išvadavimo 75-ųjų metinių iškilmėse, kurias rengia Jad Vašem institutas Jeruzalėje, pranešė penktadienį laikraštis „Gazeta Wyborcza“.
 
Oficialiai prezidento sprendimas dar nepaskelbtas, bet, pasak leidinio šaltinių, viskas jau aišku: A. Duda nevažiuos į Izraelį, kur sausio 22-23 dienomis vyks 5-asis Pasaulinis Holokausto atminimo forumas („World Holocaust Forum”). Svarbiausias šių iškilmių svečias bus Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuriam Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu kvietimą oficialiai perdavė jau rugsėjo mėnesį, lankydamasis Sočyje su vizitu.
 
Gruodžio mėnesį V. Putinas kelis sykius užsipuolė Lenkiją, vadindamas ją Adolfo Hitlerio sąjungininke, kuriai taip pat tenka atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo pradžią. Tuometį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje  Józefą Lipskį jis apibūdino kaip „niekšą ir antisemitinę kiaulę“. Lenkija į tai sureagavo Rusijos ambasadoriaus iškvietimu į URM ir premjero pareiškimu, kuriame Mateuszas Morawieckis apkaltino V. Putiną melu.
 
„Iškilmės Izraelyje laikomos alternatyva renginiams, kurie vyks Aušvice sausio 27 d.“, – rašo „Gazeta Wyborcza“. Leidinys pabrėžia, kad Jeruzalėje Lenkijos prezidentui nenumatyta galimybė pasakyti kalbą.
 
Be to, prie renginio Jeruzalėje organizavimo prisideda Izraelio užsienio reikalų ministras Israelis Katzas, kuris anksčiau pareiškė, kad „lenkai įsiurbia antisemitizmą su motinos pienu“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 05:00

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daugiau nei mėnesį laiko socialiniame tinkle „Twitter“ skleidžiama melaginga bei nesantaiką kurstanti informacija, prisidengiant projekto „Misija Sibiras“ vardu. Netikrame profilyje skelbiami įrašai yra ne tik žeidžiantys, bet ir homofobiški bei antisemitistiniai. Organizatoriai apie tai pastebėjo dar lapkričio pabaigoje, kai šia žinia pasidalino socialinių tinklų žvaigždė Paulius Mykolaitis, kitaip žinomas kaip Paul de Miko. Jis tiesiogiai sulaukė įžeidžiančios žinutės iš šio profilio.
 
Netikrame „Misija Sibiras“ profilyje naudojamas projekto logotipas, informacija, nuotraukos, kurios yra viešai prieinamos projekto „Misija Sibiras“ socialiniuose tinkluose, sakoma Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ pranešime. Dauguma įrašų, kuriais dalinasi šis profilis, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip originalus „Misija Sibiras“ turinys, tačiau įrašuose įterpiama patyčias kurstanti informacija.
 
„Misija Sibiras“ organizatoriai teigia, kad veiksmų buvo imtasi nedelsiant.
 
„Vos tik pastebėję šią situaciją, nedelsdami atsiprašėme visų savo sekėjų bei išplatinome informaciją apie paskyrą, kuri stengiasi įžeisti bei sugriauti projekto vardą. Be galo apmaudu, jog yra žmonių, kurie projekto vertę visuomenei stengiasi užgniaužti tokiais būdais. Kita vertus, tai yra dar vienas priminimas, jog šiandien kritinis mąstymas yra be galo svarbus, o informaciją privalu patikrinti bent keletą kartų. Tai yra tarsi dar viena pilietiškumo forma. Kreipėmės į „Twitter“ bei kitas atsakingas institucijas ir dar kartą atsiprašome visų, kuriuos pasiekė žeidžiantis turinys, kuris su mumis neturi nieko bendro“, – pranešime cituojama projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
 
Organizatoriai teigia, kad pagalbos buvo nedelsiant kreiptasi ne vien į socialinį tinklą „Twitter“, bet ir į Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą, kuriam perduota visa informacija. Netikra „Misija Sibiras“ paskyra laikinai buvo dingusi iš „Twitter“ platformos, tačiau gruodžio pabaigoje ir vėl pradėjo dalintis neapykantą kurstančiu turiniu.
 
„Misija Sibiras“ organizatoriai atsiprašo visų, kuriuos pasiekė žeidžianti informacija, ragina pranešti apie netikrą paskyrą pavadinimu „MISIJA SIBIRAS“ „Twitter“ pagalbos skyriui bei primena, kad oficiali projekto „Twitter“ paskyra, egzistuojanti nuo 2010 m., vadinasi „MISSION SIBERIA“. Ją galima rasti čia: https://twitter.com/MissionSiberia.
 
Projektas „Misija Sibiras“ – tai nuo 2006 m. gyvuojantis pilietiškumo ugdymo projektas, kurio metu ekspedicijos vyksta į lietuvių tremties ir kalinimo vietas, jas tvarko, susitinka su čia gyvenančiais lietuviais bei vykdo atminties išsaugojimo veiklą visoje Lietuvoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.28; 06:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad ne kiekvienas žydas pasiduoda perdėto naujosios nomenklatūros lipšnumo vilionėms https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-2/, nes senosios tautos atstovo genetinė atmintis įpareigoja neprarasti delikatumo net ir forsuotoje situacijoje.  

Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji  nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.

 Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti  posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami  kraštutinai nešvankų pavidalą.   

E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.

Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi  galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.

Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.

 O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?

 Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.

 (Bus daugiau)

2019.12.25; 05:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mano žmona jau seniai nevertina manęs kaip autoriaus, neskaito jokių mano parašymų net ir paraginta užmesti akį.  Už tai negalima būtų anosios smerkti, nes ji gerai žino, ką daro, ir sugeba savo apsisprendimus, net ir nemalonius šių eilučių autoriui, motyvuotai paaiškinti.   

Mano žmona mano, kad, jos žodžiais tariant, mano rašliava nėra verta nė mažiausio dėmesio, nes esą visi mano parašymai yra persmelkti neapykantos, kažkokių kaltinimų dažnai neaiškiu kam adresu, taigi, mažiausiai, ką galima būtų pasakyti, yra blogų jausmų dirgiklis, pagiežos užkratas.

Mano žmona mano, kad bet kokia veikla nėra verta nė sudilusio skatiko, jeigu veikiantysis kažką daryti yra stumiamas pykčio. Mano žmona yra įsitikinusi, kad į viešumą lįsti, internetinėje spaudoje rodytis gali tik tas žmogus, kuris turi ką pasiūlyti dėl didesnio žmonių supratimo, meilės, draugystės ir tarpusavio pagarbos. Kaip atrodo man, mano žmona priekabiai apklausinėjama, priremta prie sienos prisipažintų, kad ji yra įsitikinusi, jog prie kompiuterio klaviatūros prisėsti su tikslu pagaminti tekstą ar žinutę turi teisę tik šviežiai iš vonios išlipęs ir išpažintį atlikęs, taigi visapusiškai apsivalęs žmogus. 

Todėl mano žmona mane neretai pati priremia prie sienos, iškeldama štai tokį klausimą – ar turiu teisę kitus kaltinti, pats toli gražu nebūdamas pavyzdingas vyras. Jeigu dar kartais bandau muistytis, ji sunkiasvoriu volu sutraiško visas mano pastangas apginti savo žmogiško orumo likučius, primindama nutikimą, kai kartą ryte anksčiau už savo žmoną pakirdęs suvalgiau likusį nuo vakarykštės dienos torto gabalą, jai nepalikęs nė trupinėlio. Nepasiteisinti, visi argumentai išsenka, nes tai tikrai buvo ne tas atvejis, kai žmogus nežinojo, ką daro, nes aš, andai būdamas sveiko proto, gerai supratau, kad darau nuodėmę, tačiau nesugebėjau sustoti.

O dabar išties pabandykime atlikti minties eksperimentą (jeigu norite, galime jį užkoduoti sąlyginiu žodžiu „žmona“), sau keldami tokį klausimą –  ar mūsų ašarų pakalnėje dar kartas  nuo karta nutinka tokių dalykų, kurie gali pakelti ūpą, ar iš principo gali būti tokių prasmės prašviesėjimų, kurių neįveikia net kasdienybė.

Nemunas ties Birštonu rudenį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taip formuluojant klausimą šį klaikiai gražų rudenį, prieš akis visu ūgiu iškyla Lietuvos gamtos grožis kaip tai, kas gali nuskaidrinti nuotaiką ir pradžiuginti širdį net tada, kai esi prislėgtas nesmagių smulkmenų. Dabar žiūrėdamas pro langą į lynojančią popietę, bandau įsivaizduoti – kaip galėtų atrodyti Lietuva įpusėjus rudeniui ir lietui lyjant jau po istorijos kaip žmonių visuomenės proceso pabaigos?.. Tačiau čia pat reikėtų pastebėti, kad istorijai dar nepasibaigus, svarbu yra atpažinti įvykius, kurie turi istorijos matmenį, yra istorinio kalibro įvykiai, kurių nederėtų supainioti su kasdienybės smulkmenomis ir įprastu politikavimo erzeliu.

Kalbant labai lakoniškai, telegrafiniu stiliumi, būtų galima pasakyti taip: neseniai perskaityta iš Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos tribūnos Gitano Nausėdos kalba yra istorinė kalba iškiliausia to žodžio reikšme. Dievas mato, nesu joks pataikūnas, joks padlaižys. Mūsų padangėje jau tapo įprasta panegirikas sakyti veikiančiam prezidentui, kai paprastai tie patys liaupsintojai, pasibaigus prezidento kadencijai, pradeda jį keiksnoti ir įžeidinėti, tiesa?

Prezidentas Gitanas Nausėda svečiuojasi Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Štai dėl to, kad nebūčiau per klaidą priskirtas tokių pačių gildijai patikslinu, kad nesu įsipareigojęs išaukštinti dabartinį Lietuvos prezidentą, tačiau savo džiugesio dėl jo pasakytos kalbos taip pat nesiruošiu slėpti. Jeigu norite, galiu pasakyti dar labiau netaupydamas patetiškų žodžių, pasirengęs tvirtinti, kad G.Nausėdos kalbą Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pagal reikšmę galima gretinti, nežiūrint šalių dydžio, su garsiąja Vinstono Čerčilio kalba, pasakyta 1946 metais Fultone.

Ar G.Nausėda pasakė kažką tokio, ko mes nežinojome, pribloškė mus savo giluminėmis įžvalgomis, tiesiog atvėrė akis? Nebūtinai! Tik labai lėkštos ir isteriškos moteriškės mėgsta skirstyti žmones į generuojančius ir negeneruojančius gilumines įžvalgas, turinčių idėjų ir tokių idėjų neturinčiųjų porūšius.  Kaip atrodo bent man, pasaulio istorijoje buvo vienas žmogus, turėjęs vieną idėją, be jokios abejonės, turiu galvoje Immanuelio Kanto pavyzdį. Ta proga verta pastebėti, kad net Sokratas nebuvo tokių idėjų, nutaikytų į amžinybę, generatorius, o neprilygstamu mąstytoju, svarbiu visais laikais, jį daro rūpestis atpažinti ir įvardinti savojo laikmečio problemas, pastangos užbėgti negandoms prieš akis.

G. Nausėdos kalbos, pasakytos Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, reikšmingumo pamatas yra tai, kad šalies prezidentas kalbėjo žmogaus balsu. Nesakykite, tai nėra mažas dalykas, kai žmogus kalba žmogaus balsu žmonėms, o ne reitingams, kalba be didesnės atodairos į tai, „kas ką pasakys“, „ar nebūsiu neteisingai suprastas“, „ar neišsišoksiu tarp savo kolegų, kitų šalių vadovų“ ir pan. Įveikus tokias fobijas, žmogus pasako kitiems tai, ką kiti tarsi ir žinojo, bet galbūt bijojo sau prisipažinti.

Kaip atrodo, viešnagės Generalinėje Asamblėjoje metu Lietuvos prezidentas buvo tikrame savo gyvenimo pakylėtume, nes tuomet duotame interviu mūsų žiniasklaidai tvirtino net tai, kad ne gėda yra būti patriotu. Ne, nesakykite, kad tokia ištara yra labai įprasta, gal net banali. Labai galimas daiktas, G.Nausėda yra ne pirmasis Lietuvos prezidentas, kuris myli savo šalį, tačiau, tikriausiai pastebėjote, mūsų laikais Lietuvos prezidentui kalbėti apie patriotizmą tarsi ir nedera, kaip sakome, yra blogo tono ženklas, gali užtraukti įtarimus dėl nesveikų ambicijų.

Izraelio vėliavos

Patriotinė retorika labai dera JAV prezidento kalbose, veržiasi pro kraštus kalbant Izraelio premjerams, o  Lietuvos vadovui yra rizikingas veiksmas, nes lietuviškame kontekste sargyboje budi  klausimas – o ką pasakys tokiu atveju tarptautinės žydų organizacijos? Aš iš tiesų esu įsitikinęs, kad antisemitizmas yra nešvarus reikalas, tačiau intuicija man kužda ir tai, kad gyvenant ir veikiant bet kurioje sferoje su klausimo „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos“ refleksija yra lemta anksčiau ar vėliau užsiauginti niekšo kailį.

2019.09.30; 17:08

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kažkada amerikiečių novelistas O‘Henris sukūrė šmaikščią istoriją apie tai, kaip nevykę nusikaltėliai JAV, tikėdamiesi gausios išpirkos, pagrobė berniūkštį iš turtingos vieno miestelio šeimos (novelė “Raudonodžių vado išpirka”).

Įdomu, kur žiūri Prezidentas? – retoriškai paklausė miestelio smuklininko vienas iš pagrobėjų, sužinojęs iš jo, kad visas miestelis jau žino apie berniūkščio dingimą ir meldžiasi, kad tik jis neatsirastų. Kitaip sakant, iki tol berniūkštis terorizavo visą miestelį.

Istorija baigėsi tuo, kad „auka“ taip nukamavo pagrobėjus, jog šie ne tik pamiršo išpirką, bet slapta spruko kuo toliau, kad tik jo atsikratytų.

Kažkas panašaus į svastiką su gėlytėmis

Štai ir aš klausiu, kur žiūri mūsų Prezidentas, kai mūsų miestelyje prie žydų bendruomenės būstinės kažkoks berniūkštis, kaip tvirtina miestelio policija, sekmadienį, neturėdamas ką veikti, iš žemių supylė maždaug svastikos formos lysvę ir pasodino joje gėlytes.

Juk kilo baisus triukšmas. “Svastika” nedelsiant buvo nufotografuota ir paleista į Internetą. 

Miestelio gyventojai susijaudinę, žydai – baimėje

Miestelio žydų pirmininkė pareiškė, kad tokio akivaizdaus antisemitizmo jame nėra buvę jau seniai, ir atkreipė dėmesį, jog tai įvyko per Tautų šventę bei artėjant Holokausto minėjimo renginiams. Vaikai dabar jaučiasi nesaugūs.

Sodo gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Miestelio gyventojai susijaudinę. Kas, kas galėjo mesti jiems tokį baisų vazono žemės iššūkį. Versijų pilna. Nuo “patys miestelio žydai svastiką suformavo, nufotografavo ir paviešino pasauliui, siekdami finansinės ar kitokios naudos” iki “tai – žydų įvardinimo naujaisiais naciais ženklas”.

Pasaulis pasipiktinęs

Ne tik miestelyje, visame pasaulyje pasirodė rūstūs įspėjimai miestelio valdžiai, įvyko tarptautinės spaudos konferencijos, smerkiančios šį psichologinio teroro aktą, straipsniai su riebiomis antraštėmis ta tema pasirodė beveik visuose žinomiausiuose pasaulio laikraščiuose.

Izraelio ambasadorius miesteliui atsiųstame komentare sakė, kad jis šio vazono įvykio buvo sukrėstas, vos nenumirė.

„Jei tokie veiksmai nesusilaukia deramos savalaikės reakcijos ir pasmerkimo, ilgainiui jie gali sukurti labai pavojingą klimatą visuomenėje. Tai yra bailus ir apgailėtinas antisemitinis aktas, netoleruotinas tokiame civilizuotame miestelyje.

Tikiuosi, jog jo atsakingos institucijos imsis reikiamų priemonių ištirti ir užkirsti kelią tokiems gėdingiems poelgiams, o mes, žydai ir ne žydai, kartu kovosime prieš neapykantos kurstymą“, – teigiame jo pranešime.

Aukšto rango Jungtinių Valstijų diplomatė Twiteryje pranešė jau nustačiusi, kas kaltas dėl supiltos iš žemės svastikos. Tai – miestelyje prie Holokausto prisidėjusių asmenų šlovinimas. Tiesa, jokių pavardžių ji nenurodė. Matyt, tai – kol kas JAV valstybinė paslaptis savarankiško tyrimo stadijoje.

Kol kas grėsmingai tyli tik Kinija.

Miestelio policija. Tyrimas truks kelis metus

Miestelio policija pirmadienį pranešė, kad jau pradėjo tyrimą dėl neapykantos kurstymo. Ji nustatė, kad svastika miestelio Pylimo gatvėje supilta panaudojus gėlių vazono žemę, o gėlytės – iš to paties vazono.  

Dabar vykdomi tos žemės cheminiai, spinduliniai ir kiti tyrimai, pasitelkiant ir laboratorijas užsienyje, kad vėliau jų rezultatus būtų galima sulyginti su įtariamųjų namuose esančių gėlių vazonų žemių tyrimų rezultatais.

Jau prasidėjo liudininkų apklausa. Daug vilčių dedama į miestelio gėlių su vazonais pardavėjus, kurie gal galės atsiminti, kas pirko iš jų tokį vazoną su tokiomis gėlytėmis, nupasakoti jų išvaizdą. Bet gali būti ir taip, kad gėlės vazone buvo augintos kokiame nors bute.

Jei pasiseks, tyrimą užbaigsime po kelerių metų, sakė man vienas neprisistatęs tyrėjas. Juk tas vazonas galėjo būti atvežtas ir iš kitų miestelių, paaiškino jis.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Šiuo metu į tyrimą įsijungė praktiškai visos miestelio teisėsaugos pajėgos. Juk baisesnių dalykų miestelyje būti negali. Mes iš po žemių iškasime tą berniūkštį, spaudos konferencijoje sakė vyriausias miestelio policininkas.

Prezidente, kodėl nesiūlote Seimui priimti Valytojų įstatymą

O juk galėjo viskas baigtis kitaip, jei valytojai, laiku pastebėję šiukšles prie miestelio žydų būstinės durų, būtų tiesiog jas sušlavę į artimiausią šiukšlių dėžę iki pasirodant fotografams.

Žinoma, gal klysta miestelio vyriausias policininkas, manydamas, kad čia tik berniūkščio išdaigos. Žiūrėk, ir bus miestelyje išaiškinta pogrindinė antisemitinė teroristinė organizacija, susijusi su antisemitinėmis organizacijomis visame pasaulyje. 

Gal vis dėlto Prezidentas įsikiš į šią situaciją ir pateiks Seimui Valytojų įstatymo projektą, kuriame valytojai įpareigojami laiku iššluoti įvairias įtartinas šiukšles, kad po to nereikėtų pasitelkti visas teisėsaugos pajėgas jų išbėrimo ne vietoje kaltininko, miestelį terorizuojančio berniūkščio, paieškai?

2019.09.17; 07:15 

Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu. EPA – ELTA nuotr.
Izraelis uždraudė apsilankyti šalyje dviem JAV Kongreso narėms demokratėms, kurios žinomos kaip Izraelio vyriausybės kritikės.
 
JAV Kongreso narės Ilhan Omar ir Rashida Tlaib – pirmos musulmonės moterys, išrinktos į JAV Kongresą – greitu metu planavo apsilankyti okupuotame Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje.
 
„Neleisime atvykti tiems, kurie neigia mūsų teisę egzistuoti“, – sakė Izraelio užsienio reikalų ministro pavaduotojas Tzipis Hotovely’is.
 
Vis dėlto lieka neaišku, ar dvi Kongreso narės demokratės, kurios reiškė paramą BDS judėjimui, vis dar planuoja bandyti patekti į Izraelį. Judėjimas BDS yra palestiniečių vadovaujama kampanija, skatinanti įvairias boikoto formas prieš Izraelį. Judėjimas siekia nutraukti Izraelio vykdomą Palestinos teritorijų okupaciją.
 
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu šalies sprendimą uždrausti atvykti JAV Kongreso narėms pagrindė tuo, kad vienintelis šio apsilankymo tikslas yra „pakenkti Izraeliui“.
 
Kiek anksčiau JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kurį sieja glaudūs santykiai su Izraelio premjeru B. Netanyahu ir kuris dažnai konfliktavo su šiomis dviem Kongreso narėmis, sakė, kad „būtų parodytas didelis silpnumas, jei Izraelis leistų joms atvykti“.
 
„Jos nekenčia Izraelio ir visų žydų tautybės žmonių, ir negalima nieko pasakyti ar padaryti, kad jos pakeistų savo mąstymą“, – teigė D. Trumpas.
 
Izraelio vyriausybė 2018 metais nusprendė uždrausti šalyje apsilankyti aktyvistams iš konkrečių organizacijų, raginančių boikotuoti Izraelį.
 
Izraelio vyriausybė apkaltino BDS judėjimą antisemitizmu.
 
2019.08.16; 08:00

Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Posakis „nėra blogo, kas neišeitų į gera“ tikrai ne visada teisingas. Bet tiesos grūdo jame esama: būna, kad iš karto atrodantys blogi dalykai vidutiniu arba ilguoju laikotarpiu pasirodė esą gana naudingi. Išpuoliai prieš K. Škirpą ir J. Noreiką kaip tik ir yra toks atvejis.

Kad ir kokie jie yra nemalonūs, vargu ar be jų į dienos šviesą būtų iškilę ir tapę akivaizdu platiems visuomenės sluoksniams tai, ką iki tol įžvelgė ir apie ką beviltiškai mėgino prabilti bei įspėti valstybei lojalūs vidaus ir užsienio politikos analitikai bei komentatoriai. Vyksta plati prieš Lietuvą nukreipta antivalstybinė propagandinė kampanija. Savita ir itin pavojinga tuo, kad ją atlieka ne tik lengvai atpažįstama ir demaskuojama 5-ji Vladimiro Putino kolona, bet ir pastarąją triukšmingai krtikuojanti, antirusiškas nuostatas kiekviename žingsnyje demonstruojanti, o iš tikrųjų su 5-ąja kolona ranka rankon dirbanti partnerė – tos pačios Rusijos 6-oji kolona. Kaip niekada aktyviai įsitraukusi į puikiai ne Lietuvoje parengtą ir iš svetur kordinuojamą Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo puolimo ir šmeižto akciją, ji pirmą kartą šitaip atvirai išsidavė veikianti kaip tyliųjų Lietuvos valstybingumo žlugdytojų kohorta.

Visuomenės pasipiktinimas privertė įsijautusius į tautos istorinės atminties šeimininkų vaidmenis šios kolonos atstovus spręsti jiems iki šiol neįprastą uždavinį gintis ir teisinti savo antivalstybinę veiklą. Ypač daug rūpesčių ir nerimo šiems veikėjams kelia pagaliau akivaizdžiai išryškėjęs jų antilietuviškų ir antivalstybinių nuostatų bei veiksmų panašumas su jų pačių smerkiamų 5-osios V. Putino kolonos atstovų pažiūromis ir tamsiais prieš Lietuvą nukreiptais bei jai smarkiai kenkiančiais darbais. Idėjinę giminystę ir sąsajas desperatiškai mėginama sumenkinti arba neigti įvairiais atsiribojimais ir atsainiais pasišaipymais iš tariamai nepagrįstų įžvalgų ir priekaištų.

Kadras iš Edmundo Jakilaičio laidos „Dekonstrukcijos“. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau nepavyks, nes abiejų kolonų idėjiniai ryšiai ir praktinės veiklos sąsajos pernelyg stiprūs, kad būtų galima juos lengvai nutraukti. Konkrečių įrodymų, kad jie egzistuoja, toli ieškoti nereikia – jie po ranka. Rusijoje veikia galinga informacinė agentūra Eurasia Daily (EADaily), sukurta 2015 m., tikslu, kaip teigiama jos vizitinėje kortelėje, „objektyviai nušviesti politinius ir socialinius-ekonominius procesus Eurazijos žemyne“.

Vykdydama šią misiją, ji paskelbia „objektyvią“ žinią iškalbingu pavadinimu „Lietuvoje startavo barbariška antisemitinė kampanija“. Pranešama, kad „Socialistinis liaudies frontas“, „Teisių gynimo judėjimas „Vytis“ ir „Motinų klubas“ kreipėsi į LR Seimą ir valdžią ragindamas „imtis iniciatyvų atkurti istorinę atmintį ir nutraukti barbarišką antisemitizmo kampaniją“.

Galingos agentūros pranešta žinia nuvilnijo ir pasklido po visus neparėpiamų Eurazijos platybių kampelius. Atrodytų, viskas aišku: įžūli propagandinė diversija prieš valstybę. Ką tų platybių gyventojai nutuokia apie kreipimąsi pasirašiusias tris „solidžias ir įtakingas“ organizacijas, apie kurias yra girdėjęs net retas Lietuvos pilietis? Tačiau toli nuo Lietuvos netrūks patikėjusių šia žinia. Kad tokios žinios gali būti ir būna nepaprastai paveikios, primena ir Sąjūdžio laikų patirtis. Juk būta visiškai tikrų istorijų, kai prisižiūrėję Maskvos televizijos naujienų laidos „Vremia“ informacinių laidų, į Lietuvą susiruošę arba ketinantys keliauti kitų „broliškų respublikų“ gyventojai baukščiai teiraudavosi čia esančių pažįstamų, ar Vilniaus geležinkelio stotyje arba aerouoste jų netyko, pasiruošę čia pat nugalabyti, sužvėrėję „nacionalistinio-fašistinio“ Sąjūdžio smogikai. 

Trijų „antifašistinių“ organizacijų paskelbtas ir EADaily paslaugiai paskleistas kreipimasis – tipiškas 5-osios V. Putino kolonos išpuolis. Todėl buvo natūralu laukti, kad apie šią provokaciją praneš visos didžiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Tačiau niekur apie tai net neužsiminta. Visur tvyrojo olimpinė ramybė ir kapų tyla. Ir tik atidžiau įsigilinus netrunka paaiškėti tokio, švelniai sakant, keisto santūrumo priežastis.

Pasirodo, kad Eurazijos erdvėje paskleidusi melagingus teiginius Rusijos informacinė agentūra gali jaustis kuo ramiausiai. Juk jos žinią apie Lietuvoje prasidėjusią barbarišką antisemitinę kampaniją autoritetingai patvirtino nacionalinio transliuotojo portale lrt.lt angliškai paskelbta, taigi pirmiausia ir daugiausia Vakarų šalių piliečiams skirta žinia, gaivinanti jų atmintyje tamsiausius nacionalsocializmo siautulio laikus.

Nuostabi, tiesiog paslaugiai ant lėkštelės padėta dovana EADaily ideologinio fronto kariams. Juk nei Rytų, nei Vakarų gyventojai nesužinos, kad vos po dienos uždaryta Vilniaus sinagoga ir LŽB būstinė, lyg burtų lazdele mostelėjus, vėl atsidarė. Jiems bus anaiptol nelengva suprasti, kad Lietuva yra civilizuota teisinė valstybė, kurioje galioja aiškus principas: pateikus konkrečius grasinimų įrodymus, čia darbo imasi teisėsaugos institucijos, kurių pareiga yra išsiaiškinti ir pagal įstatymą nubausti kitus piliečius bauginančius ir terorizuojančius asmenis.

Kaip tik šie šiurkščios dezinformacijos atvejai buvo puikiausia proga pasireikšti žurnalistui E. Jakilaičiui, vykdančiam atsakingą ir kilnų projektą „Dekonstrukcijos“.

Kadras iš E.Jakilaičio laidos „Dekonstrukcijos“. Slaptai.lt nuotr.

Šio svarbaus ir turbūt nepigiai mokesčių mokėtojams kainuojančio projekto paskirtis, kurią jo vadovas laiko net patriotine-žurnalistine misija, yra tokia: „Rusija siekia daugybės tikslų – parodyti Lietuvą kaip nepatikimą NATO ir Europos Sąjungos valstybę, valstybę, kurioje nėra demokratijos, teisės viršenybės, valstybę, kurioje garbinami nusikaltėliai, valstybę, kurios kariuomenė korumpuota ir nemotyvuota, valstybę, kurios neverta ginti ar dėl jos aukotis. Rusijos propagandistai siekia parodyti Lietuvą kaip iš esmės žlungančią valstybę. Apie visa tai mes kalbėsime „Dekonstrukcijose“, – pasakoja E. Jakilaitis.“

Tad atrodytų, kad dvi hibridinio karo dvasia ir stiliumi paskleistos EADaily informacinės agentūros ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo portale paskleistos žinios nedelsiant turėjo tapti dalykiškos ir griežtos dekonstrukcijos taikiniu, atskleidžiant jų pavojingumą valstybei ir toli gražu ne kiekvienam šalies piliečiui akivaizdžias jų prasmines politines sąsajas. Tai juo labiau reikėjo padaryti turint omenyje, kad „Dekonstrukcijų“ pirmosios laidos tema buvo simboliškai ir prasmingai pavadinta „neteisėta Lietuvos valstybė“. Šia laida kaip tik mėginta „dekonstruoti“ rusišką propagandą, siekiančią visais įmanomais būdais „įrodyti“, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė esanti istorinė klaida ir geopolitinis nesusipratimas.

Todėl galima tik stebėtis, kodėl kovotojais su Rusijos propaganda besiskelbiantys „Dekonstrukcijų“ laidų rengėjai niekaip neįstengia suprasti, kad Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo diskreditavimas, pasitelkus ketveriopą – nacionalizmo, fašizmo, nacionalsocializmo ir antisemitizmo – kortą, yra vienas veiksmingiausių būdų skleisti pasauliui žinią, jog Lietuvos valstybė yra neteisėta ir neturi teisės egzistuoti. Šios žinios sklaida yra vienas svarbiausių Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš Lietuvą ginklų ir gal net kertinis jo elementas. Žinią sutartinai skleidžia abi – 5-oji ir 6-oji V. Putino agitpropo kolonos.

„Dekonstrukcijos“. Edmundas Jakilaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau kažkodėl „dekonstrukcijos“ yra selektyvios – narpliojamos ir demaskuojamos tik Kremliui atvirai tarnaujančios 5-osios kolonos parankinių ardomosios antivalstybinės veiklos apraiškos. Jau vien tai yra blogai, nes šitoks vienpusiškumas kenkia nacionaliniam saugumui. Beje, dabar aiškėja kur kas didesnė ir pavojingesnė „dekonstrukcijų“ yda. Lietuvos žiniasklaidoje slepiamos ir nutylimos net 5-osios kolonos vykdomos propagandinės diversijos prieš valstybę, jeigu tik iškyla grėsmė, kad jas paviešinus ir giliau išanalizavus jų turinį ir paskirtį bus „apšviesti“ ir 6-ajai kolonai priklausantys idėjiniai pačių „dekonstruktorių“ bendraminčiai, kurie neretai būna ir asmeniniai jų draugai ar bičiuliai. 

Išryškėjusios „dekonstrukcijų“ baltosios dėmės yra nepaneigiamas įrodymas, kad vyksta pavojingi žaidimai Lietuvos valstybės saugumu ir likimu. Todėl šias pastabas apie EADaily ir lrt.lt sąveiką sutartinai darbuojantis antilietuviškos propagandos baruose derėtu laikyti kukliu pirmuoju mėginimu užpildyti potencialiai pragaištingas, bet neatsakingai ir neleistinai nutylimas iki šiol vykdytų „dekonstrukcijų“ paliktas spragas.

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2019.08.13; 07:00

Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu. EPA – ELTA nuotr.
Amerikiečių laikraštis „The New York Times“ savo tarptautinėje versijoje atsisakys kasdieninių politinių karikatūrų. Balandį JAV dienraštis atsiprašė už karikatūrą, kurią kritikai pavadino antisemitine.
 
„The New York Times“ redaktorius Jamesas Bennetas pareiškė, kad laikraštis jau metus laiko svarsto atsisakyti karikatūrų užsienio rinkai skirtame leidinyje, kaip tai jau padarė amerikietiškame variante. Sprendimas įsigalios liepos 1-ąją.
 
 
 
Minėta kritikos sulaukusi karikatūra vaizdavo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu kaip aklųjų šunį vedlį su Dovydo žvaigžde ant antkaklio, vedantį aklą JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Šis karikatūroje dėvi kipą. JAV žydų bendruomenėje karikatūra sukėlė siaubą.
 
Praėjus kelioms dienoms po karikatūros paskelbimo, „The New York Times“ pareiškė, kad piešinys buvo „antisemitiškas ir įžeidžiantis“. Laikraštis atsiprašė už „neteisingą sprendimą jį paskelbti“. Leidėjas Arthuras Greggas Sulzbergeris sakė, kad už „antisemitinės karikatūros“ paskelbimą atsakingas redaktorius buvo įspėtas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.12; 17:00

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.
Vokietijos sostinėje Berlyne surengti protestai prieš radikalių islamistų eitynes. Protestuotojai dėvėjo kipas, tradicines žydų kepuraites, taip išreikšdami nepritarimą kontraversiškiems perspėjimams, kad Vokietijoje jas viešai dėvėti gali būti nebesaugu, praneša naujienų agentūra dpa.
 
Berlyne į gatves planavo išeiti apie 2 000 musulmonų, priklausančių radikalioms grupuotėms.
 
Anksčiau Vokietijos vyriausybės antisemitizmo komisaras Felixas Kleinas perspėjo žydus nedėvėti kipų viešose vietose dėl šalyje išaugusio antisemitizmo.
 
Tačiau vėliau komisaras paragino vokiečius ateiti į šeštadienį rengiamus protestus dėvint žydų tradicines kepuraites ir taip pat prisijungti prie šią dieną rengiamų Izraelį palaikančių demonstracijų.
 
Berlyno senatorius atsakingas už vidaus reikalus Andreas Geiselis šeštadienį sakė, kad antisemitizmas taip ir nebuvo eliminuotas iš Vokietijos visuomenės.
 
Planuota surengti du protestus pr
Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.
ieš islamistų eitynes, o jose dalyvauti užsiregistravo iš viso 800 žmonių.
 
Įtampa tarp arabų ir žydų paaštrėja minint Al Kudso (Jeruzalės) dieną, besibaigiant Ramadanui, musulmonų pasninko mėnesiui.
 
Šią dieną 1979 m. inicijavo Iranas ir kasmet šiuo metu ragina musulmonus užimti Jeruzalę, arabiškai vadinamą Al Kudsu.
 
Oficiali statistika rodo, kad antisemitinių išpuolių Vokietijoje 2017 m. lyginant su 2018 m. padaugėjo 10 procentų – nuo 1 504 iki 1 646. O smurtinių atvejų skaičius išaugo nuo 37 iki 62.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.02; 08:00

Prancūzijos prezidentas E. Macronas paskelbė priemones kovai su antisemitizmu. EPA-ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė naujas priemones kovai su antisemitizmu, kai pastaraisiais metais šalyje padažnėjo antisemitinių išpuolių, skelbia BBC.

Prieš kelias dienas žydų kapinėse netoli Strasbūro buvo išniekinta apie 80 kapų, jie buvo apipaišyti svastikomis – nacių simboliais. Antradienį prezidentas vyko į kapines apžiūrėti padarytos žalos. Tą pačią dieną visoje Prancūzijoje vyko tūkstantinės demonstracijos, skirtos pasmerkti antisemitizmą ir parodyti paramą žydų bendruomenei.

Trečiadienį vykusiame žydų organizacijų susitikime E. Macronas pristatė priemones kovai su intensyvėjančiu antisemitizmu. E. Macronas sakė, kad vyriausybė imsis veiksmų prieš tris kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupuotes: „Bastion Social“, „Blood and Honour Hexagone“ ir „Combat 18“, kurios, prezidento teigimu, skatino neapykantą ir diskriminaciją.

E. Macronas taip pat teigė, kad Prancūzija pripažins antisionizmą (Izraelio teisės egzistuoti neigimas) antisemitizmo forma, ir pridūrė, kad parlamentas balsuos dėl naujo įstatymo, skirto kovoti su neapykanta internete. 

Pastaruoju metu Prancūzijoje padažnėjo antisemitinio pobūdžio išpuolių. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę vandalai išniekino velionės Holokaustą išgyvenusios Prancūzijos politikės Simone Veil atvaizdą, o praėjusį savaitgalį Paryžiuje vykusio „geltonųjų liemenių“ protesto metu demonstrantai šūkavo antisemitinius įžeidinėjimus prancūzų intelektualo, filosofo Alaino Finkielkrauto atžvilgiu.

Anksčiau šį mėnesį skelbta, kad pernai Prancūzijoje 74 proc. išaugo antisemitinių išpuolių skaičius. Šalyje praėjusiais metais užregistruotas 541 antisemitizmo atvejis. Tai sukėlė susirūpinimą Prancūzijoje, kurioje gyvena didžiausia Europos žydų bendruomenė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.22; 04:00

Lenkijos vyriausybė antradienį pareikalavo Izraelio oficialiai atsiprašyti už įžeidžius komentarus, kurie laikomi „rasistiniais“.

Antradienį Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Szymonas Szynkowskis sakė, kad Izraelis privalo „atsiriboti nuo užsienio reikalų ministro pareiškimo ir atsiprašyti.“

S. Szynkowskis omenyje turėjo savaitgalį Izraelio užsienio reikalų ministro Israelio Katzo išsakytus žodžius, kad „lenkai įsiurbia antisemitizmą su motinos pienu.“

I. Katzas taip pat sakė, kad „buvo daug lenkų, kurie bendradarbiavo su naciais.“

Iš pradžių įžeidžius žodžius išsakė Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu, o kiek vėliau, komentuodamas situaciją dėl B. Netanyahu žodžių, I. Katzas pareiškė, kad „ministras pirmininkas aiškiai išsakė savo mintis“, ir tada išsakė kitus įžeidžius komentarus Lenkijos atžvilgiu. 

Dėl incidento buvo atšauktas Jeruzalėje turėjęs įvykti Višegrado grupės (V4 – Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija) šalių ir Izraelio lyderių susitikimas, nes Lenkija nusprendė jame nedalyvauti.

Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pirmadienį sakė, kad tokie komentarai yra „nepriimtini ir rasistiniai“, bei pridūrė, kad I. Katzas „bandė įžeisti lenkus iškraipydamas istoriją.„

Premjero patarėjas įspėjo, kad jei nebus atsiprašymo, nukentės Izraelio ir Lenkijos santykiai. „Negalime leistis būti šmeižiami tarptautinėje arenoje “, – sakė patarėjas Marekas Suskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.20; 03:00

Prancūzijoje pernai, vyriausybės duomenimis, 74 proc. išaugo antisemitinių išpuolių skaičius. Užregistruotas 541 antisemitizmo atvejis, pranešė Vidaus reikalų ministerija. 2017-aisiais Prancūzijoje, oficialiais duomenimis, buvo užregistruota 311 antisemitinių nusikaltimų. Tai buvo 7 proc. mažiau nei 2016-aisiais.

„Antisemitizmas plinta kaip nuodai“, – Sent Ženevjev de Bua priemiestyje sakė Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneris. Čia 2016-aisiais buvo pagrobtas ir tris savaites kankinamas žydas Ilanas Halimis. 23-ejų jaunuolis mirė atvežtas į ligoninę. Prieš 13-ąsias jo mirties metines buvo išniekinta jo atminimo vieta. Buvo perpjautas medis, pasodintas I. Halimio garbei.

Savaitgalį keli antisemitiniai incidentai pasipiktinimą sukėlė ir Paryžiuje. Be kita ko, svastika buvo išpaišytos politikės Simonės Veil, kuri yra išgyvenusi Aušvico baisumus, pašto dėžutės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.12; 00:45

Devyni iš 10-ies Europos žydų mano, kad per pastaruosius penkerius metus išaugo antisemitizmas, rodo pirmadienį Europos Komisijos (EK) paskelbtos naujos apklausos duomenys, informuoja „Politico“. 

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Apklausa buvo atliekama 12-oje Europos šalių, kuriose gyvena 96 proc. Europos žydų. Tai Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Lenkija, Ispanija, Švedija ir Didžioji Britanija. Tyrimo metu buvo apklausta 16 300 žmonių.

Remiantis apklausos duomenimis, 89 proc. respondentų sakė, kad antisemitizmas labiausiai paplitęs internete ir socialiniuose tinkluose. 

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktos apklausos duomenimis, 85 proc. apklaustų žmonių teigė, kad antisemitizmas yra didžiausia socialinė ir politinė problema jų šalyse. 

73 proc. apklaustųjų mano, kad priešiškas elgesys žydų atžvilgiu viešosiose vietose yra didelė arba labai didelė problema. Beveik trečdalis Europos žydų sakė vengiantys dalyvauti renginiuose arba lankytis žydų vietose, nes nesijaučia saugūs. 

Padėtis ypač sudėtinga Prancūzijoje, kur 88 proc. žydų bendruomenės narių sakė, kad jų pastatų ir institucijų niokojimas yra problema. 83 proc. sakė, kad žydų kapinių išniekinimas kelia jiems nerimą.

Apklausos metu taip pat paaiškėjo, kad per paskutinius 12 mėnesių 28 proc. Europos žydų patyrė antisemitinį priekabiavimą, įskaitant įžeidžiamus ir grasinamus komentarus, įžeidžiamus gestus ir įžeidžiamus komentarus socialinėje žiniasklaidoje. Ypač didelis procentas užfiksuotas Vokietijoje. Per pastaruosius penkerius metus dėl augančio antisemitizmo apie 40 proc. Europos žydų svarstė išvykti iš savo šalies.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.11; 03:00

Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga. Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.

Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.

Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.

Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Šiandien skelbiamoje diskusijoje narpliojami klausimai: kada KGB suprato, jog sovietinė santvarka žlugs; kodėl KGB buvo antisemitinė organizacija; kas sugalvojo lėktuvo užgrobimą; KGB rėmė visas pasaulio teroristines organizacijas; absurdai nagrinėjant holokausto ir getų temą; ar Vincą Kudirką galima apkaltinti antisemitizmu; kodėl Kremliui būtina apšmeižti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką; Komunistų partija ir KGB – dvi skirtingos kontoros; kokią klaidą padarė Komisija nacių nusikaltimams tirti; koks skirtumas tarp Gorbačiovo ir Andropovo; kodėl negalima tikėti žmonių, kuriuos tardė KGB, parodymais?

2018.10.22; 12:00

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Pablo Pardo / El Mundo

Skandale, kilusiame dėl numanomo suokalbio tarp Donaldo Trumpo rinkimų štabo darbuotojų ir Rusijos, ne mažiau kaip tris kartus figūruoja Izraelis, tvirtina ispanų laikraštis El Mundo. Paskutinis pagal laiką atvejis „rodo, kad kažkoks aukšto rango Izraelio valdininkas (gal gynybos ministras Avigdoras Libermanas) bendradarbiavo su Polu Manafortu (buvusiu Trumpo štabo vadovu), kad apdergtų Ukrainos opozicijos lyderę Juliją Timošenko ir paremtų prorusišką Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių“, rašo korespondentas Pablas Pardas.

„Buvo planuojama apkaltinti antisemitizmu Timošenko, o tuo pačiu, pagal asociaciją, tuometę JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton, kuri kritikavo Janukovičių; galutinis tikslas – pasiekti, kad Kijevas suartėtų su Vašingtonu“, – rašo laikraštis, remdamasis dokumento 17-uoju puslapiu, kuriame Manafortas praėjusį penktadienį pripažino savo kaltę ir atsidavė specialiojo prokuroro Roberto Miulerio žinion.

„Dokumente aprašoma, kad Manafortas surežisavo schemą, siekiant tikslo, kaip jis tada tvirtino laiške, jog „Obamos žydai“ paspaustų (JAV) administraciją, kad toji atsisakytų Timošenkos ir paremtų Janukovičių“. Strategija numatė „skleisti straipsnius apie tai, kad kažkoks aukšto rango asmuo iš kabineto (kritikavęs Janukovičiaus poelgį su Timošenko) laikosi antisemitinių pažiūrų, nes palaiko Timošenko“.

Tuo tikslu būsimasis Trumpo štabo vadovas „privačiai koordinavo su vienu aukštu pareigūnu iš Izraelio vyriausybės, kaip paskleisti viešą pareiškimą, kuriame ta istorija būtų paviešinta“, rašo autorius, pranešdamas, kad tai buvo 2012 metų spalio mėnesį, prieš keletą dienų iki prezidento rinkimų JAV ir parlamento rinkimų Ukrainoje.

Manafortas elektroniniame pašte pasigyrė, kad apie tariamą Timošenkos ir ponios Klinton antisemitizmą parašys bulvarinis leidinys New York Post. „Po naujienos išspausdinimo Manaforto komanda ketino pranešti Obamos vyriausybei, kad Mitas Romnis (Obamos varžovas 2012 metų rinkimuose, – red. past.) įtikino „aukštą pareigūną iš Izraelio vyriausybės“ neminėti savo komunikate paramos, kurią Vašingtonas teikė Timošenko. Tokiu būdu jis tikėjosi „užsitikrinti (Obamos – red. past.) vyriausybės palankumą Janukovičiaus atžvilgiu“, – sakoma straipsnyje.

2012 metų spalio 27-ąją „Izraelio URM išspausdino komunikatą rusų kalba, kuriame rūsčiai pasmerkė Timošenkos paktų su jos šalies ultradešiniaisiais politiką“, rašo autorius. Tuo metu A. Libermanas buvo Izraelio užsienio reikalų ministras.

Julija Timošenko

Amerikos žiniasklaida pamanė, kad „aukštas pareigūnas iš Obamos kabineto“ – tai Hilari Klinton. „Izraeliečiai spėja, kad „aukštas pareigūnas“ iš tos šalies, kuris, kaip manoma, koordinavo savo veiksmus su Manafortu ir savo iniciatyva išleido diplomatinę notą rusų kalba, – tai Libermanas. Tačiau planas žlugo, nes nei New York Post, nei kiti leidiniai neišspausdino melagingos naujienos apie Klinton „antisemitizmą“, – sakoma straipsnyje.

Autorius primena du atvejus, kai „Rašageito“ skandale buvo minėtas Izraelis. Trumpo rinkimų štabo patarėjas Džordžas Papadopulas „turėjo kontaktų su Izarelio žvalgyba“, tvirtina laikraštis, remdamasis jo žmona ir buvusiu Australijos užsienio reikalų ministru Aleksanderiu Dauneriu.

2016 metų gruodį būsimasis Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Maiklas Flynas slapta susitiko su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku, tvirtina leidinys. Parodymuose Miuleriui ponas Flynas pareiškė, kad „gana aukštas prezidento pereinamosios komandos narys liepė jam susisiekti su aukštais pareigūnais iš užsienio vyriausybių, įskaitant Rusiją“, ir paprašyti jų „atidėti“ Izraelio gyvenvietes smerkiančią rezoliuciją „arba balsuoti prieš ją“ JTO Saugumo Taryboje.

Informacijos šaltinis: El Mundo

2018.09.24; 07:09

Premjeras Saulius Skvernelis kartu su Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bendradarbiavimo perspektyvas ekonomikos, gynybos, kibernetinio saugumo, mokslo ir inovacijų, kultūros bei turizmo srityse ministras pirmininkas Saulius Skvernelis aptarė su Lietuvoje viešinčiu Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu.

Tai istorinis – pirmasis Izraelio Vyriausybės vadovo vizitas Lietuvoje.

„Izraelis yra mūsų strateginis partneris Artimųjų Rytų regione. Tikiuosi, kad šis vizitas dar labiau suaktyvins dvišalius santykius. Šie metai yra išskirtiniai Lietuvos ir Izraelio valstybingumui, minint 100 metų Lietuvos nepriklausomybės ir 70 metų Izraelio valstybės sukaktis. Džiaugiamės intensyvėjančiu bendradarbiavimu, šalis siejančiais saitais. Lietuvą ir Izraelį ypač suartina daug istorinių bei kultūrinių ryšių ir patirčių“, – sakė premjeras.

Pasak Vyriausybės vadovo, vienas iš prioritetų – dvišalių ekonominių ryšių stiprinimas, aktyvesnis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, todėl būtų tikslinga įsteigti tarpvyriausybinę bendradarbiavimo komisiją, kuri turėtų suteikti šiems procesams didesnį pagreitį.

Sutarta, jog itin svarbu toliau skatinti glaudžius ryšius švietimo ir mokslo, gynybos pramonės, technologijų srityse. Kalbėta, kad reikia aktyvesnių verslo kontaktų.

S.Skvernelis pasiūlė įsteigti Lietuvos ir Izraelio jaunimo mainų fondą. Izraelis – vienas iš inovacijų lyderių pasaulyje, tad Lietuva tikėtųsi aktyvesnio dialogo inovacijų politikos srityje ir siekti efektyvesnio jų panaudojimo komercinėje veikloje.

Aptariant tarptautinius santykius, akcentuota, jog Lietuva visada pasirengusi tarpininkauti stiprinant Izraelio ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. Taip pat pažymėta, kad būtų prasminga keistis vertinga patirtimi, kuri padėtu užtikrinti nacionalinį saugumą.

Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje vyko protestas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Akcentuota, kad turistai iš Izraelio vis plačiau atranda Lietuvą, nuo spalio mėnesio tiesioginiai skrydžiai į Izraelį bus vykdomi 5 kartus per savaitę iš Vilniaus ir Kauno. Tai turėtų dar labiau pagyvinti turistų srautus. Premjeras pakvietė Izraelio oro vežėjus pasinaudoti Kauno ir Šiaulių oro uostų turima infrastruktūra, Lietuva galėtų tapti Izraelio krovinių paskirstymo centru.

Susitikimo metu taip pat kalbėta, kad Izraelis yra reikšmingas Lietuvos partneris karinių įsigijimų srityje. Lietuvai ypatingai svarbus dialogas konvencinių ir hibridinių grėsmių, kibernetinio saugumo klausimais. Sveikintina, kad prieš kelis mėnesius pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl bendradarbiavimo viešojo saugumo ir kovos su nusikalstamumu srityje.

Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Didžiuojamės ypatingais ryšiais su Lietuvos ir pasaulio žydų (litvakų) bendruomene ir džiaugiamės jos indėliu į mūsų valstybės kūrimą. Nėra ateities nesuvokus istorijos, tad dedame dideles pastangas ir skiriame didelį dėmesį žydų genocido aukų atminimui, visuomenės tolerancijos skatinimui. Mūsų Vyriausybė ir toliau tęs nulinės tolerancijos antisemitizmui politiką, toliau bus restauruojamos sinagogos, žydų kapinės“, – pabrėžė S.Skvernelis. 

Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Susitikime paliesta Astravo atominės elektrinės keliama grėsmė.

Kaip ELTA jau skelbė, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu Vilniuje lankysis rugpjūčio 23-26 dieniomis.

Penktadienį Izraelio premjeras susitiks su prezidente Dalia Grybauskaite, dalyvaus keturšaliame neformaliame Baltijos šalių premjerų susitikime, kuris vyks Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Izraelio ministras pirmininkas dalyvaus žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale ir apdovanos Pasaulio tautų teisuolio medaliais Domo ir Marijonos Viščių šeimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.24; 08:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį filosofinį esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų šalis padarė viską, kad būtų ištirti jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykę Holokausto nusikaltimai, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Labai daug mokslinės ir grožinės literatūros skirta šiai temai. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi.

Bet stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri nepadeda suvokti problemos esmės. Kaip susikūrė nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, tačiau jos turėtų padėti atrasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kurioje galima būtų kurti tai, kas tautas ne skiria, o vienija. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijoninę, bet autentišką jei ne ataskaitą, tai bent pajautą ir moralinę poziciją.

Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Todėl visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo autobiografiniuose atsiminimuose, monografijoje publikuotuose, radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią nemeluotą situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke.

„Baigiantis kolonai, vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes… Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas iš suaugusiųjų, išskyrus porą girtuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, kas čia bus. Vokiečiai sukomandavo dainuot tarybinę dainą – „Katiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius, 2011: p. 53-54.)

Dešimtmečio vaiko akimis pamatyti įvykiai liudija pirmiausia tai, kad gausi žydų bendruomenė Jurbarke buvo gerbiama („tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų“), o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą („paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo“). Tai patvirtina ir tikslius tyrimus apie žydų elgesį varant juos į getus ir mirties vietas („bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo“). Lakoniškai įvardijamas ir faktas, jog nebodami bausmės mirtimi, patys jurbarkiečiai kiek galėjo žydus gelbėjo („kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose“). Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos, kai tėvas uždrautė net žiūrėti į vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Pačių lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai vaiko akimis taip pat galima rasti monografijoje. Tėvo šeima išgyveno karo baisumus per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo. Tėvas gelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir matant velkamus sušaudytus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus: viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti.

Liudininko akimis pamatyti įvykiai ir vėliau visu gyvenimu patvirtinta principinė nuostata leidžia sakyti, kad ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus), nebuvo. Priešingai – asmeniškai patirtas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus humanistinę nuostatą ir atjautą tik sustiprina. Ir nors sovietiniais metais ši tema buvo, galima sakyti, kone uždrausta, būtent todėl – dėl auklėjimo ir jau savos patirties – į skaudžią antisemitizmo temą teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu.

Leonidas Dorfmanas ir Daiva Tamošaitytė jo namuose Frankfurte prie Maino, 1995. (D. T. Asm. Archyv.)

O pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų gyvenau apsupta draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitais rasistiniais pasireiškimais, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip neprideramas reiškinys iš principo, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu: važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas miške Lazdynų mikrorajone ir būta daugybė pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Visi mokslai ir pramogos vyko kartu. Liova visada tryško juoku, ir būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų – taip pat ir tai, kad patys žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti.

Kiti draugai besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), o smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis komponavo muziką pagal mano libretą. Daug valandų prasėdėjome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje, – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą, – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją… Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Dar iš mokyklos laikų atminty ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesios atminties Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Karlo Orfo programąsu unikaliais mušamaisiais instrumentais, ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kurios metu dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Laidą vedė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

TV studijoje. Iš kairės į dešinę: Estera Agranovskaja, Daiva Tamošaitytė, Gražina Kučinskaitė, Ela Želtouchova, Zbignevas Tatolis, Giedrius Kuprevičius. 1978 m.

Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu ir recenzavau žymių muzikantų veiklą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi (amžinatilsį) kūrėme pirmąją Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį.

Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08
Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08

Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Stanislovo Rubinovo šeima. Jis buvo ne tik mano Tėtuko bendrakursis solistas, bet daug metų mūsų šeimos atostogavo prie Sartų ežero. Mano Tėtukas išmokė jaunąjį Aleksandrą gaudyti lydekas (Tėtukas per vieną liniją kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos). Nuo tada ir matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei nematytas… Būdavo, matai jau atplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra…“ tada ant lieptelio darinėdavo; kiek prigaudydavo, dar ir visiems draugams aplink išdalindavo. Mūsų vaikai augo kartu ir patyrė visokių nuotykių. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo kažkokia vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kamerinio teatro Kaune gastrolėse Vilniuje.

Stanislovas kiek pamenu būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir nė už ką nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio praleistus su motina miškuose išsikastose žeminėse, kai jie mėgino išgyventi Holokaustą, ir išgyveno, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės išdavystė (atėjus naciams) ir keturiolikmečio badu mirštančio vaikino vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė ir nieko daugiau… Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje per pervartų laikotarpius. Jo garbei – niekieno neprašyta – parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų žemiečio žmogiškumas – pamokantis visų tautų žmones.

Jeronimo Mantvydo Seibučio magistro studijų teorinis darbas „Pereinamumas: atminties judėjimo žemėlapis Vilniuje“ VDU, 2017 06 09
Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro gynimas VDU, 2017 06 09

Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją ir išvertė į lietuvių kalbą indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis.

Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a. nežiūrint pasaulinių karų abipusės sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi išlikti lojalus esamai valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi.

Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus pats savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje (bakalauro diplominis darbas buvo iš Dariaus ir Girėno, estampų ciklas „Pranašas“). Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino žydų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Jis parašė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“ ir puikiai apsigynė grafikos magistro studijas. Menininkui rūpi žydų antkapių likimas, barbariškas jų panaudojimas sovietmečiu statybos darbams, įmūrijant juos į sienas ar laiptus. Neabejotina, kad šis klausimas turės būti išspręstas ir pagarba mirusiųjų pasauliui atstatyta.

M. K. Čiurlionio meno m-los dešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų grupė. Pirmoje eilėje antra iš kairės D. Tamošaitytė (libretas), trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Leonidas Dorfmanas (Orfėjo partija), trečias iš viršaus dešinėj Amosas Traubas (kompozitorius). 1979 m.

Studijuodama žydų istoriją susidūriau su faktu, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išliko formuodama tik jai būdingus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus darbus, žinomus pasauliui. Pasauliui jie davė Kristų, ir davė Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo pasaulio Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai nurodo į milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų juos iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti.

Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi žymiai galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo „Šiaurės Jeruzalę“ išlaikė išeivijoje, ypač JAV. Straipsnio tikslas nėra skirtingų litvakų savimonės formų tyrinėjimas, bet pastanga atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, susijusius tiek su istoriškai priverstiniu tapatinimusi su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimu, tiek Holokaustu.

Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolatinio nepasitikėjimo ir neapykantos eskalavimui, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami ir išvis ramybėj paliekami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis.

Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju viešindama savo intymius įspūdžius vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Pažvelkime ir stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo į (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais įvardijimas save lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba.

Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus lietuvių ir žydų taikaus sambūvio modelius.

2018 m. birželio 2 d.

Publikuota iš: muzikos ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, 2018 Nr. 5-6 birželis.

Nuotraukos – iš dr. Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo.

2018.08.23; 09:33