Kaip praneša Armenian Report, šalis susiduria su didele problema – oficialusis Jerevanas priverstas priglausti šimtus iš Europos Sąjungos išsiunčiamų savo piliečių.

Jokia paslaptis, kad tūkstančiai armėnų, trokšdami sotesnio gyvenimo Vakaruose, buvo išvykę į Europos Sąjungos šalis. Iškeliavo prisidengdami įvairiausiais pretekstais. Vieni norėjo įsidarbinti, kiti bandė kurti verslą, treti gydėsi, vertėsi laikinomis pašalpomis.

Tačiau pastaraisiais metais Vakarai vis daugiau deportuoja atgal į Armėniją per ilgai užsibuvusių šios šalies piliečių. Išimtis daroma tik sunkiai sergantiems, kurie neperneštų skrydžio nepatogumų. Visi kiti, pajėgūs atlaikyti kelionės sunkumus, grąžinami atgal į Armėniją.

Daugiausiai armėnų šiuo metu grąžinama iš Vokietijos. Pavyzdžiui, Armėnijos migracijos tarnyba tvirtina 2017-aisiais metais sulaukusi 906 prašymų (iš viso – 1753 asmuo) grįžti namo. 2018-aisiais metais tokių prašymų būta 888 (1768 žmogus). Remiantis oficialia Jerevano statistika, Armėnija patenkina maždaug 83 – 84 proc. armėnų pašymų leist vėl grįžti į namus.

Iš kokių šalių dažniausiai grąžinami per ilgai Vakaruose užsibuvę Armėnijos piliečiai? Štai paskutinieji duomenys: 30 prašymų – iš Austrijos, 13 – iš Belgijos, 1 – iš Suomijos, 345 – iš Vokietijos, 7 – iš Lenkijos, 11 – iš Nyderlandų, 20 – iš Švedijos, 34 – iš Rusijos.

Ne savo noru atgal sugrįžusiems į tėvynę padeda „Armėnijos karitas“. Tačiau ši organizacija nėra turtinga. Per metus ji pajėgi ištiesti pagalbos ranką tik 100 asmenų, kai per šių metų pirmąjį pusmetį atgal į į namus grįžti priversti 108 armėnai.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija neneigia, kad iš Vakarų į Armėniją grąžinami žmonės – rimtas skaudulys. Grįžtantiems reikia suteikti ne tik pastogę, bet ir laikiną pašalpą. Tuo tarpu Armėnijos ekonomika nėra stipri, kad galėtų patenkinti net būtiniausius sugrįžusiųjų poreikius. 

Parengta pagal Armenian Report pranešimus

2019.09.09; 10:13

Prieš keletą dienų Azerbaidžanas oficialiai pareiškė, kad iš armėnų ginkluotųjų pajėgų, dislokuotų Kalnų Karabache, pasitraukė karys Araikas Kazarianas. Eilinio kario laipsnį turėjęs būtinosios karo tarnybos karys perbėgo fronto liniją ir Azerbaidžane paprašė prieglobsčio.

Oficialusis Baku įvardina pagrindines perbėgimo priežastis: nelaimėlis neapsikentė Armėnijos ginkluotosiose pajėgose egzitavusios netvarkos: jį skriaudė tiek karininkai, tiek vadinamieji „seniai“. Pasak į Azerbaidžaną perbėgusio armėnų kario, ginkluotosiose armėnų pajėgose, kur jam teko tarnauji, nėra elementariausios tvarkos – savivaliauja karininkai, paskendę korupcijoje, bei įteisinta vadinamoji „diedovščina“, kada daugiau atitarnavę kareiviai skriaudžia naujokus karius.

Koks tolimesnis šio armėnų kario likimas, – nėra aišku. Greičiausiai Azerbaidžanas neperduos kario Armėnijai. Perbėgėliui bus suteiktas leidimas gyventi Azerbaidžane. Galimas ir kitas variantas: armėnų karį azerbaidžaniečiai perduos tarptautinėms humanitarinėms organizacijoms, besirūpinančioms žmogaus teisėmis.

Kad iš Kalnų Karabache dislokuoto dalinio pabėgo Araikas Kazarianas, rugpjūčio 12-ąją patvirtino ir oficialusis Jerevanas. Tiesa, apie dezertyravimo priežastis Armėnija nelinkusi garsiai kalbėti. Štai Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas viešai tvirtino, esą A.Kazarianas ne perbėgo į Azerbaidžano pusę, o tiesiog pasiklydo „fronto linijose“.

Bėda ta, kad Armėnijos gynybos ministro D.Tonojano versija netiki net patys armėnai. Atsiverskite armenianreport.com leidinį. Jame Galust Grigiorian itin ironiškai vertina gynybos ministro teiginius dėl neva fronto linijoje pasiklydusio kario.

Slaptai.lt informacija

2019.08.19; 09:00

Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.

Armėniškas leidinys armenianreport.com praneša keletą ištraukų iš interviu su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergėjumi Lavrovu. Paklaustas žurnalistų, ar Rusija nepralaimi Ukrainoje, Gruzijoje ir Armėnijoje, leisdama aplink save kurtis „Rusijos priešams“ iš buvusių „broliškų“ respublikų, S.Lavrovas atsakė, jog Kremliui, be abejo, labai svarbu, kas šiuo metu dedasi tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje.

Rusijos diplomatijos vadovas mano, kad su šiomis valstybėmis Rusiją sieja labai svarbūs ir reikšmingi aspektai – bendra istorija gyvenant „vieningoje draugiškoje valstybėje“. Deja, sužlugus SSRS, pasak S.Lavrovo, Vakarai pamanė, kad jie gali be ceremonijų kištis į šių valstybių gyvenimą. Ypač ryškus pavyzdys – Ukraina.

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Armėnijos mieste Giumri. 2013 metai

Tačiau jei Rusija dėl Ukrainos ir Gruzijos orientacijos turi bėdų, tai dėl Armėnijos – visai kita šneka. Armėnija yra svarbiausias, ištikimiausias Rusijos partneris Užkaukazėje. Su Armėnija kuriami strateginiai, draugiški, ištikimiems partneriams būdingi tarpusavio santykiai. Rusijos ir Armėnijos bendradarbiavimas intensyvus visose srityse. Tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose. Dinamiškai vystosi ir bendradarbiavimas švietimo, kultūros, investicijų ir kariniuose reikaluose. Rusija – pagrindinis, svarbiausias, nuoširdžiausias Armėnijos partneris ekonominėse sferose.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Rusijos diplomatijos vadovas neatmetė galimybės, jog padėtis keisis ir kitose dviejose valstybėse – Ukrainoje ir Gruzijoje. S.Lavrovas pabrėžė, esą dauguma gruzinų nelaiko Rusijos savo priešu, esą antirusišką retoriką pasigavo tik keli Gruzijos politikai, siekiantys asmeninių, savanaudiškų tikslų. Ukrainoje – kur kas sudėtingiau. Tačiau, S.Lavrovo teigimu, būtų labai teisinga, kad nei Vašingtonas, nei Briuselis nenurodinėtų šiai valstybei, kokią užsienio politikos kryptį pasirinkti.

S.Lavrovas mano, kad Kremlius siekia labai gražių tikslų – kad visose SSRS respublikoe vyrautų draugystės, bendradarbiavimo, jungimosi tendencijos.

Belieka paklausti kai kurių Lietuvos politikų, ypač atkakliai propagavusių Armėnijos integracijos į Europos Sąjungą politiką: kaip jūs siekiate Armėniją suvilioti „Rytų partnerystės programomis, jei ji – svarbiausias Rusijos partneris? Jūs norite į Europą atitempti Trojos arklį, kurio pagalba Kremliui būtų dar lengviau skaldyti tiek NATO, tiek ES?

Parengta pagal armenianreport.com publikacijas

2019.07.18; 08:45

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Reguliariai perskaitau, ką, kaip ir apie ką rašo Armėnijos spauda. Ypač atidžiai seku Armenian Report. Skaitydamas ten publikuojamus tekstus bandau suvokti, kodėl armėnai – „patys geriausi“, „patys gražiausi“, „patys puikiausi“.

Analizuojant šiame portale skelbiamų autorių tekstus ryškėja ir dar viena svarbi aplinkybė – iš kur semiamasi neapykantos Turkijai ir Azerbaidžanui, kodėl toji neapykanta – tokia didelė?

Kai esi perskaitęs šimtus Armenian Report rašinių, štai tada būtinai pastebi metodus, kaip konstruojama oficialiojo Jerevano propaganda. Pasirodo, Armėnijai labai svarbus kančios vaizdinys. Bent jau taip, man regis, mano Jerevano ideologai. Jie įsitikinę, kad be nuolatinių, išsamių, įkyrių pasakojimų apie per amžius skriaustą armėnų tautą jie nepasieks savo tikslų – negaus iš Vakarų užtektinai ženklios finansinės paramos „vien už gražias akis“ ir negalės įgyvendinti slaptų ekspansinių planų – plėsti savų teritorijų Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita. Jerevano politikai mano, jog kurdami tikras bei išgalvotas legendas apie savo vargus ir bėdas jie privers aplinkinius besąlygiškai remti Armėniją net tuomet, kai ji elgsis agresyviai, nesąžiningai.

Žodžiu, kančios elementas Armėnijos propagandai labai svarbus. Ir vis tik mėgaudamiesi savo išgalvotomis bei tikromis sudėtingos praeities istorijomis jie elgiasi primityviai. Armėnija pamiršta elementariausią tiesą – visos kitos tautos taip pat patyrusios nelaimių, kančių. Gal net daugiau ir baisesnių. Kodėl armėnų vargai turėtų būti svarbesni, už, sakykim, lietuviškus? Kodėl kiekvienų metų balandžio mėnesį, prisimenant 1915-ųjų metų praradimus, į armėnų organizuotą mitingą prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos muziejaus Vilniuje lietuviams privalu susirinkti, o armėnams organizuoti Jerevane lietuvių žūtis pagerbiančių susibūrimų – nebūtina? Kiek sykių Lietuvoje buvo viešai, oficialiai minimi armėnams skaudūs 1915-ųjų įvykiai ir kiek sykių Jerevane pagerbti mūsų tremtiniai, sukilėliai, partizanai? Mes jiems – keliolika kartų, jie – nė vieno sykio?

Be kita ko, minėtame leidinyje dažnai painiojami pliuso ir minuso ženklai. Ten, kur derėtų pagirti, kritikuojama, ten, kur verta kritikos, – liaupsinama. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje Amerikoje viešėdama dabartinio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian papasakojo apie savo asmeninę iniciatyvą „Moterys – taikai“. Interviu su pirmąja Armėnijos ledi parengė „Golos Ameriki“. Tame interviu A. Akopian maždaug taip pareiškė: „Armėnų karių žūtys – beprasmės. Tūkstančiai žuvusiųjų, bet juk tos mirtys – beprasmės. Nes jos nė per centimetrą nepriartino prie konflikto sureguliavimo. O gal net atvirkščiai – net atitolino.“

Šie ponios A. Akopian žodžiai, išdėstyti JAV auditorijai, – dviprasmiški. Juos galima įvairiai suprasti, įvairiai traktuoti. Be abejo, ponia A. Akopian šnekėdama apie „beprasmes mirtis“, omenyje turėjo jaunų armėnų karių žūtis dėl Kalnų Karabacho.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Žvelgiant Armėnijos separatistų akimis, – A. Akopian pasakė didžiausią nesąmonę. Švelniai tariant, – paniekino separatistų idealus. Žinoma, A. Akopian nenorėjo įžeisti fanatiškųjų separatistų idėjų užgrobti ir aneksuoti Azerbaidžanui priklausančias žemes. Ji norėjo pasakyti, jog ankstesnės Armėnijos valdžios nieko rimto nenuveikė, kad Kalnų Karabachas atitektų Jerevanui ir okupacija būtų iki galo įteisinta bei įtvirtinta.

Bet, remiantis viešojoje erdvėje nuskambėjusiais žodžiais, karštosios armėnų propagandistų galvos suprato savaip: nejaugi premjero žmona kvestionuoja šventą armėnų kovą vardan Kalnų Karabacho okupacijos? Štai Ambarcum K. portale Armenian Report kritikuoja pirmąją Armėnijos ledi, esą ji akivaizdžiai nusišnekėjo. Suprask, prabilusi apie beprasmes mirtis ji įžeidė žuvusiųjų armėnų karių motinas. Ji įžeidė ir šventąją Armėnijos idėją … plėsti savo žemes. Todėl jai privalu viešai pasiaiškinti bei atsiprašyti.  

Žvelgiant iš Vakarų pusės, Armėnijos premjero žmona pasakė daug tiesos: jaunų armėnų karių mirtys – tikrai beprasmės. Bet vis tik premjero žmona išdėstė ne visą tiesą. Jaunų armėnų karių mirtys – beprasmės, bet ne todėl, kad „iki šiol nesureguliuotas Kalnų Karabacho klausimas“. Jos beprasmės pirmiausia todėl, kad Armėnija šiame konflikte – neteisi. Armėnija – agresorė.

Štai azerbaidžaniečių karių žūtys šiame kelis dešimtmečius tebesitęsiančiame kare nėra beprasmės. Skirtingai nei armėnai, Azerbaidžano kariai gina savo valstybę – šalies teritorinį vientisumą. Jau daug sykių teko priminti, bet priminsiu dar sykį: NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui. Šią žemę Vakarai traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Todėl armėnų karių žūtys ne tik beprasmės. Armėnų kariai, žūstantys dėl Kalnų Karabacho, – savo gyvybes aukoja neteisingam tikslui.

Toks oficialus Vakarų požiūris, tokios pozicijos privalėtų laikytis ir Vakarų sudedamąja dalimi esanti Lietuva. Būtent todėl Lietuvai turėtų būti priimtini Armėnijos premjero žmonos palyginimai dėl „beprasmių armėnų karių mirčių“.

Jei jau norima kritikuoti ponią A. Akopian, šią moterį vertėtų kritikuoti visai už kitką – kad kartu su vyru nuvažiavo į armėnų pajėgų kontroliuojamą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą. Svečiuotis, lankytis, juolab demonstratyviai fotografuotis užgrobtose žemėse poniai A. Akopian tikrai nederėjo. Nesolidu. Stiprūs, save gerbiantys priešininkai okupuotose žemėse taip nesielgia.

Ypač niekšiška fotografijas, kuriose užfiksuotos neteisėtos išvykos į neteisėtai užgrobto regiono sostinę Hankendį (armėnai šį miestą vadina Stepanakertu), – platinti socialiniuose tinkluose.

2019.05.03; 11:46

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 30 metų, konflikto pradžioje, Vakarų spauda aiškiai užjautė armėnų pusę. Tuo metu Maskvoje ėmę telktis bei reikštis demokratai – irgi.

Su išankstiniu nusistatymu

Į tai, kas dedasi Kalnų Karabache, krypo ir mokslininkų žvilgsniai. 1992 metais išėjo monografija apie azerbaidžaniečių tautinės savimonės brendimą („TheAzerbaijani Turks: Power andIdentity Under Russian Rule“, Audrey L. Altstadt).

Masačiusetso universiteto (JAV) profesorė Karabacho įvykiuose pastebėjo, kad Vakarų žurnalistai ir apžvalgininkai, rašantys politinių žmogaus teisių tema, ir net mokslininkai dažnai šį sudėtingą ir daug aistrų keliantį konfliktą tarp dviejų kaimyninių tautų nagrinėja su išankstiniu nusistatymu: armėnai yra nekalti ir visa tai – azerbaidžaniečių agresija. Čia dažnai siuntė reporterius ir konflikto tyrėjų grupes ieškoti armėnų teisių pažeidimų, o ne azerbaidžaniečių. Emociniu šališkumu tyrėja aiškina faktą, jog net tokios atrodytų nešališkos organizacijos kaip „Freedom House“ (Niujorke) ar JAV kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija kvietė pranešėjus, stovinčius labiau armėnų, o azerbaidžaniečių pusėje.

Liūdnai pagarsėjusi sąvoka „pogromas“, kaip pastebi mokslininkė, dažniau vartojama, kai azerbaidžaniečiai puola armėnus ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Kai armėnai puola azerbaidžaniečius – tai vadinama „atsakomaisiais veiksmais“ (prisiminkime Andrejų Sacharovą: „atsakant į Azerbaidžano veiksmus“). Kalbama apie prieš armėnus varomą politiką, tačiau nieko nesakoma apie politiką, nukreiptą prieš azerbaidžaniečius. Vakarų šaltiniuose mažai rašoma apie tai, kad daugiau kaip 200 tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti palikti gimtuosius namus Kalnų Karabacho autonominėje srityje, Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio rajonuose.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Baku. Slaptai.lt nuotr.

Jau tada plika akimi buvo matyti tai, ką vėliau nustatė mokslo žmonės, pavyzdžiui, Birmingemo universiteto mokslininkė („The Armenia–Azerbaijan conflict through the prismof the British media and The New York Times, 1988–1994“, Kamala Imranli-Lowe): Vakarų spaudoje armėnų požiūris buvo pateikiamas dažniau nei azerbaidžaniečių ir Armėnija rodyta palankesnėje šviesoje nei Azerbaidžanas (the Armenians were viewed more favourably by the West than the Azerbaijanis). Britų spaudoje azerbaidžaniečiams primetamos piktadarybės būdavo dramatizuojamos (massacre, violence, bloodbath, slaughter), tuo tarpu azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje (1992) daugumoje aptariamų leidinių susilaukė miglotų antraščių („Facts of war hiddenin fog-shrouded Karabakh“).

Be to, britų leidiniai jau antraštėse pabrėždavo aukų etninę kilmę (armėnai) ir piktadarių konfesinę priklausomybę (dauguma azerbaidžaniečių – musulmonai šiitai, kaip ir Irane, su kuriuo Vakarų santykiai pašlijo po Islamo revoliucijos 1979 metais).

Kitame tyrime tas pats sakoma apie didžiuosius Vokietijos leidinius („The Karabakh conflictin selected German media 1988-2008“, Eva-Maria Auch). Pavyzdžiui, žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). O netrukus šiame vokiečių spaudoje pirmaujančiame leidinyje (leading-light) pasirodė tuos pranešimus nustelbęs trijų didelių straipsnių ciklas, kuriame Kalnų Karabacho konflikto dingstimi plačiai pasakojama apie armėnų nelaimes Osmanų imperijoje, jiems  padarytas skriaudas po Pirmojo pasaulinio karo ir sovietiniais laikais („Kampfum Berg karabach und der Völker mordanden Armeniern“). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Vieniems – prokurorai, kitiems – advokatai

1997 metais JAV pasirodė Pavelo Palažničenkos prisiminimų knyga („My Years with Gorbachev and Shevardnadze“), nuo 1985 metų SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui ir užsienio reikalų ministrui Eduardui Šervardnadzei vertėju tarnavęs autorius rašo, jog prasidėjus Karabacho konfliktui „ beveik visi mano draugai iš Maskvos inteligentijos stojo armėnų pusėje. Vadovavo Andrejus Sacharovas ir jo sutuoktinė Jelena Boner.“

Britų tyrėjas Tomas de Vaalas savo 2003 metais išėjusioje knygoje („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) rašo, kad “vietinis teritorinis ginčas perskėlė šalį” – SSRS. Dauguma demokratų ir Gorbačiovo paskelbtų reformų (“pertvarkos”) šalininkų stojo į Jerevano pusę, o konservatoriai ir “partokratai” – į Baku. Armėnijos ir Rusijos inteligentai tradiciškai artimai bendravo ir dauguma iš Maskvos intelektualinio elito visiškai palaikė armėnus. Kai autorius rašo, kad „vis dėlto Sacharovas ir Boner kiek pakeitė savo nuomonę“, jis turi galvoje jų pasiūlymą Armėnijai ir Azerbaidžanui apsikeisti kai kuriomis teritorijomis – kad armėnai gautų norima ir kad azerbaidžaniečiams dėl ramybės kas nors tektų (kaip prisimename, nieko neišėjo).

1988 metų pavasaryje Sacharovas laiške Gorbačiovui rašė, kad Jerevane, Kalnų Karabache ir kitur įvyko armėnų streikai ir demonstracijos – viskas teisėtai ir taikingai, „tuo tarpu Azerbaidžane paskutinėmis vasario dienomis įvyko visiškai kitokio pobūdžio įvykiai: tragiški, kruvini, norom nenorom primenantys 1915 metus.“ Jo prisiminimuose 500 tūkstančių azerbaidžaniečių mitingas Baku – su nacionalistiniais ir islamistiniais-ekstremistiniais šūkiais – skaitytojui palieka kažin kokio tamsaus, grėsmingo gaivalo įspūdį…

Viename paskutinių interviu, prancūzų laikraščiui „L‘ Mond“ akademikas sakė, kad iškart po revoliucijos (1917) Maskva palaikė musulmonus, o žodis „krikščionis“ iš viso dešimtmečiais nebuvo tariamas. Jam susiklostė įspūdis Gorbačiovą irgi stovint azerbaidžaniečių pusėje. Štai ką jis išgirdęs iš vienos azerbaidžanietės dėl Armėniją nusiaubusio žemės drebėjimo: „Tai Alachas juos nubaudė.“

Vienoje armėniškoje elektroninėje enciklopedijoje skelbiamas „Armėnų tautos bičiulių“ sąrašas: apie pusė tūkstančio įvairiais amžiais gyvenusių kitataučių, kurie mylėjo ir gerbė armėnų istoriją bei kultūrą, o tautai sunkią valandą buvo kartu ir gynė. Keista: Sacharovo vardu pavadino aikštę Jerevane ir pastatė akademikui paminklą, o minėtame sąraše jo nėra (kaip, beje, ir sutuoktinės – Jelenos Boner). Užtat jame matome Galiną Starovoitovą.

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

1989 metais išrinko SSRS liaudies deputate nuo Armėnijos (Sacharovui buvo netikėta išrinktosios padėka už palaikymą – iš tikrųjų akademiko žmona jo vardu pasiuntė telegramą). Starovoitova pažinojo daugelį garsių to meto politikų: Margaret Tečer (pačią Starovoitovą Rusijoje vadino „Mūsų Tečer“, dar „Cinkine ledi“), Žaką Širaką, Henrį Kisindžerį, Lechą Valensą, Vaclavą Havelą. Iš kitų šaltinių girdime apie didelės armėnų tautos bičiulės pastangas prisiplakti prie Sacharovo ir daryti jam įtaką kartu su palankumo armėnams neslepiančia Boner. Šios tėvas buvo armėnas iš Kalnų Karabacho, Šušos, motina – žydė, pati Boner, nemokėjusi armėniškai, kalbėjo šitaip: „Armėnijoje aš nustoju jaustis žyde. Tampu armėne.“

Starovoitovos nuopelnų armėnų tautai sąrašas ilgas, tarp jų tokie: 1989–1991 metais siekė, kad būtų patenkinti daugiau kaip 10 armėnų, nuteistų už azerbaidžaniečių nužudymus, malonės prašymai; Sumgaite, Baku ir Kirovabade (Gandžioje) teisiamiems armėnams samdė geriausius Rusijos advokatus (taip pat ir savo pinigais); tarpininkavo daugiau kaip 400 suimtų armėnų persiuntimui iš Azerbaidžano į Rusijos suėmimo ir kalinimo įstaigas, iš kur daugelį perdavė į Armėniją…

Ne vienas autorius primena, ką vienur ar kitur yra pasakiusi ši viena aktyviausių Rusijos demokratų. Antai kalbėjo neįsivaizduojanti galint būti nors vieną armėną, kuris smerktų tautiečių kovą dėl Karabacho. Arba: krikščionybė – tai demokratiška religija, o islamas – nedemokratiškas.

Tiesa, taip manė ne ji vienintelė ir ne ji pirmoji pasakė. 1987 metų pradžioje Sovietų Sąjungos rašytojų leidinys „Literaturnaja gazeta“ įdėjo straipsnį „Islamas“, kurio autorius perspėjo šį tikėjimą esant pavojingą valstybei, o jos išpažinėjus pavadino klastingais; tuo metu iš Afganistano tebeplaukė karstai su ten žuvusių sovietinių karių palaikais (SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano 1989 metų vasaryje). 

Laužas su vaizdu į Araratą

Kai 1988 metų vasaryje armėnų poetė Silva Kaputikian Kremliuje, susitikimo su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu metu, paprašė iš Azerbaidžano SSR Kalnų Karabachą „bent jau perduoti į Rusijos Federacijos sudėtį“, ją atlydėjęs savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ korespondentas Jerevane Zorijus Balajanas pridėjo: nevalia pamiršti ir religinių skirtumų. Tomas de Vaalas savo knygoje „Juodasis sodas…“ Balajaną pavadino „svarbiausiu ir kompromisų nepripažįstančiu Karabacho judėjimo ideologu“. Britų tyrėjo nuomone, Karabache sovietinė inteligentija pirmoji nutraukė draugystės su kaimynais saitus (priešingai manymui, jog išsilavinusi vidurinioji klasė konflikto sąlygomis veikia kaip tramdomasis veiksnys), kai tuo tarpu darbininkai ir valstiečiai toliau dirbo ir gyveno santarvėje.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

1988 metais didžiausia Maskvos grožinės literatūros leidykla „Sovetskij pisatel“ išleido Zorijaus Balajanoknygą apie jo svečiavimąsi armėnų kolonijose Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje („Дорога“). Jis labai sunerimo vieną ekskursijos vadovą, turką, pasakius, kad „netoli ta diena, kai viršum visų planetos viršukalnių bus iškelta žalia islamo vėliava“. Ir šen, ir ten girdėdamas, kokie pavojingi musulmonai fanatikai, skambina pavojaus varpais: „Ar Sovietų Sąjungoje žino, kad islamiškasis fundamentalizmas, radęs prieglobstį Ankaroje, numato ateityje sunaikinti Rusiją ne kardo padedamas, o Korano?“ Juk sovietinė spauda, nerimsta rašytojas, net neskelbia duomenų, kiek musulmonų buvo šalyje iki revoliucijos, kiek yra dabar, kiek bus 2000 metais ir kiek 2030-aisiais.

Kai kuriems knygos kritikams nepasirodė keista autorių rašant, kad fundamentalistai susisuko gūžtą Turkijoje – pasaulietinėje respublikoje. Mat dar 1984 metais Jerevane rusiškai išėjusioje knygoje („Очаг“) Balajanas ne kiek neslėpė savo priešiškumo turkams ir azerbaidžaniečiams. Joje rašė, kad „senovės armėnai, valdę žemes nuo jūros iki jūros, buvo puikūs laivavedžiai“, o visų paskesnių nelaimių kaltininkai – „laukinės ordos“, laukiniai klajokliai“, „barbarai“. Maža to, stebėjosi jis, net atsiranda „mokslininkų“, kurie teigia šiuos laukinius buvus armėniškų kilimų kūrėjais! Knygos pabaigoje jis prisimena, kaip stovėjo „biblinėje žemėje“ ir ką pasakė jo palydovas: jokiais žodžiais nepriartinsi Ararato, tik veikimu…

Sankt Peterburgo rašytojas Jurijaus Pompejevas, 1992 metais išleistoje knygoje („Кровавый омут Карабаха“) rašo apie Rusijos ir kitų respublikų naujųjų demokratų „akivaizdų nusistatymą kaltinti tik azerbaidžaniečių pusę“. Tuo tarpu Armėnija, skelbė jie, esanti demokratijos atspara Pietų Kaukaze. Ir toliau (tai yra nelikus SSRS) nesiliauja prisiekinėti: mes visi – krikščionys, mes padėsime vieni kitiems. „Tai – sausos malkos į laužą, įžiebtą Zorijaus Balajano“ – islamo grėsmės pūtimas visada buvo armėnų geopolitikos sudedamoji dalis.

Balajanas įstengė 1991 metų pradžioje Maskvoje sutelkti Rusijos inteligentų visuomeninį judėjimą „Karabach“. Mūsų dienomis Rusijos sostinėje veikiantis projektas „Maskvos Karabacho frontas“ skelbia parašyta Rusijos inteligentų, kurie, kaip čia sakoma, nepabijojo pakelti balso senojo Arcacho armėnų gyventojų teisėms ginti tuo metu, kai informacija apie įvykius Karabache buvo aklinai blokuojama (1991 metų pradžioje SSRS vadovybė paskelbė Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir daugiausia armėnų gyvenamuose gretimuose vietovės nepaprastąją padėtį, įvedė kariuomenės dalinius).

Ne vienas jų vėliau pateko į „Armėnų tautos bičiulius“, kaip antai Andrejus Nuikinas. Jis piktinosi, kad „rusų liaudis, rusų inteligentija trejus metus šaltakraujiškai stebi, kaip vienas nuoširdžiausių ir patikimiausių iš draugiškų jiems tautų mėgina įveikti savo nelaimę“.

Kodėl armėnų pusėje

Sovietinis ir rusų filosofas, istorikas Dmitrijus Furmanas, aiškindamas, kodėl 1989–1991 metais daugelis vakarietiškai nusistačiusių Rusijos demokratų su Sacharovu priešakyje stojo armėnų pusėje, priminė Galinos Starovoitovos žodžius: „Armėnai – maža krikščioniška tauta, patyrusi, kaip ir žydai, genocidą ir drąsiai metusi iššūkį tamsiems pogromų vykdytojams – musulmonams.“

Vakarų demokratai, aiškino mokslininkas dabar jau tolimais 1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta”, vadovaujasi tam tikra tautų hierarchija (ją diktuoja net ne protas ir moralė, o kažin kokie instinktai, ir ji, kaip ir kiekviena „meilė“, vargu ar esanti objektyvi, tačiau neabejotinai reiškiasi). Pavyzdžiui, Baltijos šalių tautos, kaip „vakarietiškos“, užima gerokai aukštesnę vietą nei rusai, ukrainiečiai arba moldavai ir nepalyginti aukštesnę negu uzbekai ar turkmėnai. Todėl Rusijos demokratų reakcija į Baltijos šalių gyventojams padarytas skriaudas buvo greita ir labai audringa, o į mažai kam žinomų ir jokios vietos toje hierarchijoje neužimančių turkų meschų tragediją visiškai neatsiliepta, nors aukų Uzbekijoje būta nepalyginti daugiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus dramoje, sukėlusioje tūkstantines protesto demonstracijas. 

Šioje hierarchijoje („kalbėsime sąžiningai“) armėnai užima daug kartų aukštesnę vietą negu azerbaidžaniečiai. Armėnai – krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai, tuo tarpu islamas – religija, kurios Vakarų demokratai nemėgsta. Armėnų įvaizdis – tai beveik žydų įvaizdis: kultūringa, vakarietiškos krypties maža tauta, išgyvenusi genocidą, užspausta tarp milžiniškų tamsių musulmoniškų tautų ir iš paskutiniųjų kovojanti dėl savo išlikimo. „Ir kaip vakarietiškos pakraipos demokratas (демократ-западник) visada instinktyviai stovėjo už Izraelį prieš arabus, – rašė Furmanas, – lygiai taip jis stovi armėnų prieš azerbaidžaniečius pusėje.“

Chodžaly aukoms atminti

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) Dmitrijus Furmanas rašo Rusijos liberalus Karabacho konflikte aiškiai stojus armėnų pusėje labiausiai dėl visuomenės sąmonėje atgijusio žiaurių musulmonų, naikinančių mažą krikščionišką tautą, vaizdinio. Todėl armėnų-azerbaidžaniečių konflikte viena pusė visada buvo aukos, o kita – visada pogromininkai.

Į Baku įvesdintos sovietinės kariuomenės pralietas taikių gyventojų kraujas, pasak autoriaus, sukėlė užuojautą azerbaidžaniečiams, tačiau vargu ar paklibino giliai įsismelkusius stereotipus. Maskvos spaudoje galėjai užtikti sakoma Azerbaidžano liaudies frontą esant islamo organizacija ir mitinguose plojant Islamo Respublikos vadovui Chomeiniui. O apie tai, kad azerbaidžaniečių nacionalinio sąjūdžio siekis yra pasaulietinė, demokratinė valstybė, tokia, kokia gyvavo 1918–1920 metais, – beveik nieko.

Separatistams to ir reikėjo

Rusijos liberalai, Dmitrijaus Furmano nuomone, palaikė armėnus dar ir todėl, kad, viena vertus, pritarė tautų teisei į apsisprendimą (apie tai, kad Armėnijoje ne viename rajone gyveno azerbaidžaniečiai, teoriškai irgi turėję tokią teisę, tačiau juos išvarė iš gimtų vietų, Rusijoje ne daug kas ir žinojo), o kita – buvo pasirengę pritarti visiems, laužantiems status quo.

Nemažai Rusijos inteligentų apgailestauja dėl SSRS žlugimo ir pirmiausia dėl to kaltina tuomečius Rusijos demokratus (kai kas dargi tvirtina juos prisidėjus prie Vakaruose parengto „antisovietinio projekto“). Antai vienas profesorius savo veikale („Манипуляция сознанием“, 2004) sakoma demokratus kursčius etnocentrizmą Baltijos šalyse ir Kaukaze. Šis autorius pavyzdžiu rodo menotyrininką ir filosofą Andrejų Nuikiną, pasakiusį: „Kaip politikas ir publicistas, aš dar visai neseniai palaikiau kiekvieną akciją, kuri ardė imperinę valdžią. Mes palaikėme visa, kas ją klibino. Nepajungus labai galingų nacionalinių svertų jos, šios machinos, neįmanoma buvo nuversti.“

Istorikas Sergejus Lezovas netgi nurodo, kokiais būdais Nuikino bendraminčiai inteligentai „kurstė laužą Kaukaze“. Esą “Maskvos draugai” neretai griebdavosi „uždrausto veiksmo”: kreipdamiesi į armėnų auditoriją stengėsi užgauti jų gilų priešiškumo turkams ir islamui jausmą, tai yra nusileisdavo iki nacionalinės ir religinės nesantaikos aitrinimo svetimoje šalyje, laikydami armėnus “jaunesniais broliais”, su kuriais galima ir reikia kalbėti būtent rasizmo dvasia; “Maskvos draugai” kėlė tuos armėniško mito elementus, kurie liudija armėnus negalint taikytis su turkais ir kurie tolina juos nuo kitų tautų.

„1988 metais įvyko baisiausia – Rusijos inteligentija išdavė vieną tautą, be išlygų stojusi kitos pusėje“, – rašė Pax Rossica šalininkas Leonidas Borisovas (2004). Juk Rusijos kultūrinio elito atstovus ir armėnai, ir azerbaidžaniečiai laikė „vyresniaisiais broliais“ – laukė iš jų ir paramos, ir nešališko atsakymo, kuri pusė yra teisi. O atsakymas buvo visiškai ne toks, kokio tikėjosi azerbaidžaniečiai mokslininkai, rašytojai, režisieriai, „dar neseniai kartu su rusais vaišinęsi, dirbę, posėdžiavę“. Jie staiga tapo priešais, ir vien todėl, kad juos nutarė paskelbti „blogiečiais“, o jų priešus – „geruoliais“. Azerbaidžaniečius paskelbė komunistinio režimo atspara, o armėnus – kovotojais už laisvę ir demokratiją. Azerbaidžaniečiai – žvėrys, armėnai – kilnūs kovotojai už tautų teisę apsispręsti.

Žmones, kurie bent kiek suabejodavo Armėnijos teisėmis į Karabachą, nustodavo kvietę į svečius, visi pažangiais save laikantys publicistai su patosu ir virpesiu balse aukštino didžią armėnų tautos kultūrą, o  azerbaidžaniečius vadino purvinais barbarais. „Tai buvo pati tikriausia išdavystė“, – rašo Borisovas.

Mokslininko Aleksejaus Zverevo manymu („Этнические конфликты на Кавказе, 1988—1994“), rusų demokratai tikėjosi Karabacho konfliktą pasitarnausiant jų kovoje su sovietų imperine sistema. Sacharovas, jo žmona ir kiti tautų apsisprendimo teisę kėlė aukščiau sienų neliečiamybės principo ir šios pozicijos laikėsi iki 1991 metais konservatyviųjų jėgų įvykdyto pučo bei galutinio SSRS žlugimo tų pačių metų pabaigoje – neatsižvelgdami į tai, jog „net pačioje teisingiausioje nacionalinėje byloje esama destruktyvaus potencialo“.

Tertero regiono azerbaidžaniečiai, kuriems tenka nuolat baimintis armėnų separatistų apšaudymų. Slaptai.lt nuotr.

„O jūs pagalvojote apie Baku gyvenančius armėnus?“ – ne kartą klausė Gorbačiovas Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų, raginančių jį kuo greičiau prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Sacharovas taip atsiliepė į jo žodžius: tai ne principinis argumentas ir jį kelti nesąžininga – nes valstybė yra stipri ir įvedus į Azerbaidžaną pakankamai vidaus kariuomenės galima užkardyti bet kokius incidentus. „Kraujo nebus,“ – patikino. Kaip prisimename, akademikas stengėsi įtikinti, jog azerbaidžaniečiai pirmi ėmėsi smurto prieš armėnus. Minėtame interviu „L‘ Mond“ jis apgailestauja: „Deja, ir armėnų pusė panaudojo prievartą. Susiklostė tam tikra prievartos simetrija.“

1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta” paskelbtas Dmitrijaus Furmano straipsnis vadinosi “Mūsų interesai Užkaukazėje” (taip iš Maskvos žiūrint rodosi Pietų Kaukazas). Autorius svarstė, ar Rusijai reikia kištis į Kalnų Karabacho konfliktą. Ir priėjo išvadą, kad ne, nereikia. „Mes netgi negalime pritarti Karabacho armėnų apsisprendimo teisei, – rašo  autorius. – Nekalbant jau apie šios abstrakčiai neginčijamos teisės konkretaus pritaikymo painumą ir prieštaringumą (kuo Karabacho armėnų teisė prisijungti prie Armėnijos skiriasi nuo Sudetų vokiečių teisės prisijungti prie Vokietijos 4 dešimtmetyje, o dabar nuo Vilniaus krašto lenkų – prisijungti prie Lenkijos ar Narvos rusų – prie Rusijos?), norėdami būti šios teisės šalininkai, turime pradėti nuo savęs, ir pirmiausia – pripažinti Čečėnijos teisę į nepriklausomybę.“

2019.03.21; 05:30

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjerą verta įtraukti į Gineso rekordų knygą. Jis be jokios konkurencijos atsidurtų skiltyje “išradingiausi pasaulio fantastai”.

Kaip Armėnija išrado naują tautą

Kodėl ironija neišvengiama, kai tenka vertinti Pašiniano rėžiamas kalbas Europos Parlamento tribūnose, – nedelsiant paaiškinsiu. Viešėdamas Europos Sąjungos sostinėje Briuselyje ministras pirmininkas Pašinianas pareikalavo keisti dabartinį derybų dėl Kalnų Karabacho ateities formatą. Neseniai susitikęs su specialiuoju Europos Parlamento komisaru Jojanesu Chanu armėnų premjeras pareiškė, kad derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo privalo derėtis ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas, bet ir kažin kokia mįslinga, paslaptinga Arcacho tauta, nuo seniausių laikų neva gyvenusi Juoduoju Sodu vadinamame Azerbaidžano regione – Kalnų Karabache.

Štai dėl tos nežinia iš kur atsiradusios ir nežinia kaip Kalnų Karabache atsiradusios Arcacho tautos poną Pašinianą ir vertėtų priskirti įžūliai meluojančių arba bent jau keistai fantazuojančių politikų kastai.

Man regis, šiuo “išradimu” N.Pašinianas lenkia net Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pastarasis neskubėjo kurti teorijų apie naujų tautų atsiradimą Rusiją dominančiose teritorijose. Kai okupavo Rytų Ukrainą, Putinas neįrodinėjo, esą ten, Luhanske arba Donecke, neva nuo žilos senovės gyvenanti ypatinga – nei rusų, nei ukainiečių – tauta, trokštanti kuo greičiau įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Kai užpuolė Krymą, jis nekūrė sudėtingų teorijų, esą pusiasalyje apart rusų ir ukrainiečių gyvenanti dar kažin kokia ypatinga tauta, deganti nuoširdžiu noru kuo greičiau atsidurti Rusijos glėbyje.

Kad konfliktinėse zonose nėra Rusijos ginkluotųjų pajėgų – Putinas melavo. Kad pirmieji šaudyti pradėjo ukrainiečiai – Putinas melavo. Kad Kremlius nesikiša į Ukrainos vidaus reikalus – Putinas melavo. Bet kad ten gyvena iki šiol nei geografams, nei istorikams, nei politikams nežinomos tautos, – fantazuoti nepuolė. Pašinianas – fantazuoja. Pašinianas apsimeta, esą Pietų Kaukazas panašus į Amazonės džiungles, kur mokslininkai vis dar atranda nematytų – neregėtų genčių.

Armėnijos sugalvota “abrakadabra”

Visiems senų seniausiai žinoma: Kalnų Karabache esantys armėnai yra lygiai tokie pat armėnai, kaip ir tie, kurių pragyvenimo vieta – Armėnija. Skirtumas tarp Armėnijos armėnų ir Kalnų Karabacho armėnų nebent toks, kokį įžvelgiame tarp lietuvių dzūkų ir lietuvių žemaičių arba tarp Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gyvenančių lietuvių. Jei netinka lietuviški pavyzdžiai, galiu pasitelkti kaukazietiškąjį. 1994 – 1995 metais viešėdamas Šiaurės Kaukaze girdėjau pasakojimus apie neva didelius skirtumus tarp kalnuose ir lygumose gyvenančių čečėnų. Bet juk dėl to niekas jų nedalina į dvi skirtingas tautas.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Tad jau beveik metus valdžioje esantis Armėnijos premjeras turėtų suvokti, jog nesolidu Europos Sąjungos vadovams primygtinai peršti legendą apie Arcacho tautą. Armėniška klasta – visiems senų eniausiai akivaizdi. Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą armėnų politikai bando įveikti pasitelkdami į pagalbą ne vieną, o du “derybų subjektus” – Armėniją ir išgalvotąjį Arcachą. Armėnijos premjeras, vaizdžiai tariant, verčiasi per galvą įrodyti, jog dėl Kalnų Karabacho ginčijasi “du prieš vieną”. Tik įdomu, ar Pašinianas pats tiki šia abrakadabra? Ar šia fantastine versija nuoširdžiai tiki Pašiniano artimiausia aplinka?

Žodžiu, nė kiek nenuostabu, jog EP komisaras Chanas atmetė oficialiojo Jerevano pageidavimą dėl derybinio formato pakeitimų. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tokius Pašiniano gudravimus pavadina “prieštaringais Armėnijos atstovų pareiškimais, trukdančiais realioms deryboms”. O štai Armėnijos spaudos, sakykim, Armenian Report, kaltinimai, esą Europa yra dviveidė, nes, girdi, šiuo konkrečiu atveju ji nepripažįsta tautų apsisprendimo teisės, – sveiku protu nesuvokiami.

Ypač nesolidu, kad EP komisaras Chanas, atmetęs Pašiniano pasakas apie nežinia iš kur atsiradusios Arcacho tautos teisę lemti Kalnų Karabacho likimą (“reikia išklausyti ir Arcacho tautos nuomonę”), internetiniame portale Armenian Report tampa jau ne Chanu, o tiesiog – chamu. Ypač negražu, kad po nevykusio Pašiniano vizito į Europą tas pats Armenian Report puola užgaulioti Vakarus: po nenoro išklausyti Arcacho tautos balso Vakarai “visiškai susikompromitavo” bei “neturi jokios moralinės teisės savo purvinomis rankomis ir liežuviais net prisiliesti prie kiekvienam armėnui šventos temos”.

Taip. Europos Sąjunga nėra šventa. Tačiau dėl požiūrio į Kalnų Karabacho problemą europiečių sąžinė šiandien rami. Europa negali vadovautis Pašiniano logika: kiekviena tautinė mažuma bet kada turi teisę pareikalauti atsiskyrimo: turkų mažuma – nuo Vokietijos, meksikiečių bendruomenė – nuo JAV, Šalčininkų rajono lenkai – nuo Lietuvos, šiaurės Irane gyvenantys azerbaidžaniečiai galbūt panorės jungtis prie šiandieninio Azerbaidžano ir t.t.

Tikroji Armėnijos “tolerancija”

Armėnijos premjero Pašiniano peršama taisyklė nepriimtina civilizuotam pasauliui, nes ji stumia mus į chaosą dėl galimo masinio nusistovėjusių valstybinių sienų kaitaliojimo. Pašiniano teorija apie nežinia iš kur atsirandančias tautas priimtina nebent tik tokioms vienatautėms valstybėms kaip Armėnija.

Beje, galima numanyti, kodėl pastaruoju metu Armėnija ypač įkyriai pradėjo tolerancijos mokyti tiek Vakaruose, tiek Rytuose esančias valstybes. Vakarams pabodo armėniškos pasakos apie Kalnų Karabache atsiradusius kažin kokius arcachiečius, Vakarams įgrįso nuolatiniai armėniški pasakojimai apie blogus ir labai blogus jų kaimynus. Jei kam ir trūksta tolerancijos, tai jos trūksta pirmiausia pačiam Jerevanui. Netikite? Armėnijoje nėra nei azerbaidžaniečių, nei turkų, nei lezginų, nei lietuvių. Beveik 99 proc. Armėnijos gyventojų yra armėnai. Suraskite dar vieną tokią valstybę, kurioje gyventų vienui viena tauta? Ypač Kaukazo regione, kur gyvena šimtai tautų ir tautelių. Nejaugi toks Armėnijos vienalytiškumas byloja apie jos išskirtinę toleranciją, jos pakantumą kitataučiams?

Žvelkime be emocijų: nepaisant pačių didžiausių nesutarimų Turkijoje vis tik gyvena per 100 tūkst. armėnų, iš kurių net 40 tūkst. yra tikri Turkijos piliečiai. Turkijos parlamente dirba net armėnų parlamentarai. Azerbaidžane taip pat esama armėnų – apie 30 tūkst. Tad kodėl Armėnijoje nerasite nė vieno turko, azerbaidžaniečio, žydo, talyšo, lezgino, kurdo?

Kad ir kaip Pašinianas išsisukinėtų, Vakarai vis akivaizdžiau suvokia, kodėl pasauliui pavojingi naujas tautas išrandantys ir jas svetimose teritorijose įkurdinantys fantastai. Vakarai jau perpranta ir klastingus Armėnijos pasakojimus apie “labai blogus turkus ir azerbaidžaniečius”: argi taip gali būti, kad viena pusė – idealiai šventa, o kita – juodesnė už patį Pragarą?

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Analizuojant viešąją erdvę ryškėja ir pati naujausia Armėnijos gudrybė – skleisti mitą apie neva pasaulyje stiprėjančias antiarmėniškas nuotaikas, kurias privalu slopinti (aliuzija į antisemitizmą). Štai kovo pradžioje EP buvo surengta konferencija dėl neva pasaulyje kylančios armėnafobijos. Šią konferenciją organizavo kelios įtakingos Europos ir Amerikos armėnų organizacijos, į konferenciją sugužėjo antiturkiškai, antiarmėniškai nusiteikę europarlamentarai. Pavyzdžiui, ponia Eleni Teoharius.

Jei esame demokratai, neturėtume piktintis tokiais renginiais. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti savo nuomonę. Jei Armėnija mano, kad visi ją skriaudžia, jos nevertina, jai nepadeda, ja nesižavi – tegul taip mano kiek širdis geidžia. Tačiau Jerevanui pravartu susimąstyti ir dėl savų klaidų. Jei protingas žmogus gilinasi, ką neteisingai daro kiti, jis būtinai susimąsto ir apie savąsias klaidas. Ar ne taip?

Deja, Armėnija vis dar įsitikinusi, jog Vakarai neperprato jos taktikos: “patiems mušti, patiems rėkti”?

(Bus daugiau)

2019.03.12; 06:00

JAV valstybės departamentas smerkia Armėniją, karinėje srityje bendradarbiaujančią su Rusija. Apie oficialiojo Vašingtono nepasitenkinimą Armėnijos veiksmais informavo Aysor.am, išplatinusi JAV ambasados Jerevane komentarą.

JAV valstybės departamentas teigia suprantantis, jog esama trečiųjų šalių, kurios norėtų aktyviai dalyvauti teikiant humanitarinę pagalbą Sirijai. Tačiau JAV kritikuoja trečiųjų šalių bendradarbiavimą su Sirijos armija tiek gelbstint civilius asmenis, tiek atliekant specifines karines užduotis. Oficialusis Vašingtonas taip pat nepalaiko Armėnijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimo Sirijos teritorijoje.

Kodėl tokia griežta Amerikos nuostata? JAV mano, kad būtent Rusijos parama Sirijos prezidentui Bašarui Asadui ir sukėlė humanitarinę katastrofą Sirijoje. Be to, amerikiečių manymu, Rusija iki šiol visomis išgalėmis talkina žiauriam B.Asado režimui.

„Sputnik – Armėnija“ pažymi, kad Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas yra viešai užsiminęs, jog armėnų kariškiai pasiruošę aktyviai dalyvauti kariniuose veiksmuose Sirijoje. „Jeigu bus reikalinga, kad karinėse operacijose Sirijoje dalyvautų ir Armėnijos kariai, mes taip ir padarysime, tik, žinoma, griežtai laikydamiesi įstatymų“. Toks buvo Armėnijos gynybos ministro paaiškinimas.

Belieka priminti, kad dar 2018-ųjų pabaigoje (rugsėjis) Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano susitikimo metu buo oficialiai pareikšta, jog oficialusis Jerevanas į Siriją artimiausiu metu siųs grupę savo išminuotojų bei karinių medikų, lygidų apsaugos būrio.

Manoma, kad karinis Armėnijos kontingentas, kurį siųs ar jau nusiuntė į Siriją, nebus itin skaitlingas – apie šimtą žmonių.

Slaptai.lt informacija

2019.02.14; 08:00

Remiantis sausio 19-osios žiniomis, Armėnijos ginkluotosios pajėgos per pastarąją parą iš stambiojo kalibro kulkosvaidžių net 20 kartų apšaudė Azerbaidžano kariuomenės pozicijas. Tokiais savo išpuoliais oficialusis Jerevanas grubiai pažeidė galiojančius susitarimus dėl ugnies nutraukimo viso fronto linijose.

Taigi sausio 18-ąją nuo bevardžių aukštumų Krasnoselsko rajone armėnų pajėgos apšaudė azerbaidžaniečių kariuomenės dalinius, dislokuotus Giadabeisko rajone.

Taip pat apšaudytos azerbaidžaniečių karinės pozicijos Tertero, Šichlary, Chodžavendo, Agdamo, Džebrailo rajonuose.

Remiantis sausio 18-osios pranešimais, armėnų pajėgos susitarimą dėl ugnies nutraukimo buvo sulaužiusios ir sausio 17-ąją – tąsyk šūviai iš stambiųjų kulkosvaidžių buvo paleisti azerbaidžaniečių įtvirtinimų link net 30 kartų.

Slaptai.lt informacija

2019.01.19; 10:01

SInternetiniame leidinyje „Mano Joniškis“ praėjusių metų spalio mėnesį buvo paskelbtas nedidelis tekstas, pasakojantis, kaip mieste svečiavosi Armėnijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Tigranas Mkrtchyanas, konsulas Misakas Balayanas, Diližano (Dilijan) meras Armenas Santrosyanas ir administracijos direktorius Ara Martirosyanas.

Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Minėtame leidinyje buvo rašyta, kad Armėnijos svečius priėmė rajono savivaldybės meras Gediminas Čepulis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Artūras Pališkevičius. Jei Armėnijos atstovai aplankė Joniškį – nematau nieko blogo. Draugaukite, bičiuliaukitės, keiskitės delegacijomis, parodomis, dovanomis, koncertais – kiek tik norite ir pajėgiate. Dvejopų minčių sukėlė tik manojoniskis.lt paskelbta žinutė, kad Joniškio Raudonojoje sinagogoje surengta, be kita ko, Armėnijos istorijos ir kultūros fotografijų paroda „Arcacho (Kalnų Karabachas) istorija ir dabartis“.

Galvoje kirba galvosūkis – kodėl Armėnijos ambasadorius propaguoja būtent Kalnų Karabachą? Juk Kalnų Karabachas – ne Armėnijos teritorija. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga pripažįsta, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tokios pat nuomonės laikosi ir Lietuva. Net ir pati Armėnija nepripažįsta, kad Kalnų Karabachas – savarankiška valstybė. Taip pat nenuginčijama ir ši tiesa: visas civilizuotas Vakarų pasaulis jau daugiau nei du dešimtmečius reikalauja, kad armėnų separatistai šias pagrobtas žemes grąžintų azerbaidžaniečiams – iš ten patrauktų savo ginkluotąsias pajėgas. Nejaugi Joniškio krašto valdžiai šios aksiomos nežinomos?

Jei nežinomos, tai pats metas žinoti, kad azerbaidžaniečiai niekad niekada savojo Kalnų Karabacho nevadino niekaip kitaip, išskyrus žodžių junginiu „Kalnų Karabachas“. Arcacho pavadinimą dažniausiai naudoja tie, kurie, Rusijos kariuomenės padedami, okupavo šias žemes. Vadinasi, jei vartoji pavadinimą „Arcachas“ – įžeidi Azerbaidžaną. Tas vienui vienas žodelis – labai pavojingas. Nesusigaudant, kada jį galima, o kada negalima naudoti, įmanomas diplomatinis skandalas.

Žodžiu, nesutarimai dėl šios teritorijos – dar nebaigti (tegul konfliktas ir įšaldytas). Ginkluoti susirėmimai jau nusinešė ne vieną tūkstantį gyvybių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. O ir dabar vos ne kasdien ten aidi šūviai, žūsta žmonės. Dešimtys tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti bėgti iš Kalnų Karabacho, kai į jį veržėsi Armėnijos – Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nejaugi Joniškio krašto valdžia nėra nieko girdėjusi apie azerbaidžaniečių pabėgėlių kančias ir vargus?

Jei parodą apie Kalnų Karabachą rengtų Lietuvoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius, – tada suprasčiau. Nieko įtartino. Dabar gi keistas tiek Armėnijos diplomato užsispyrimas propaguoti būtent svetimas teritorijas, tiek Joniškio krašto valdžios nesusigaudymas, koks didelis skirtumas tarp Arcacho ir Kalnų Karabacho.

Egzistuoja, beje, ir dar vienas vadinamasis pragmatiškas aspektas, kurį portale slaptai.lt aprašė žurnalistas Gintaras Visockas straipsnyje „Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija“. Pacituosiu keletą ištraukų:

„Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

Nejaugi šiuose priekaištuose nėra nė smiltelės tiesos?

2019.01.07; 10:00

Maskvoje ketvirtadienį įvyko Armėnijos ministro pirmininko pareigas einančio Nikolo Pašiniano ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Susitikimo metu Rusijos vadovas pasveikino N. Pašinianą su jo aljanso pergale anksčiau gruodį vykusiuose pirmalaikiuose Armėnijos parlamento rinkimuose. 

V. Putinas, pažymėdamas, kad tai pirmasis N. Pašiniano vizitas Rusijoje po N. Pašiniano aljanso pergalės parlamento rinkimuose, sakė norįs palinkėti jam sėkmės įgyvendinant savo planus.

Savo ruožtu. N. Pašinianas patvirtino savo pasiruošimą plėtoti santykius su Rusija visomis kryptimis. Be to, Armėnijos vyriausybės vadovas pakvietė Rusijos prezidentą 2019 metais surengti oficialų vizitą į Jerevaną. 

Pirmalaikiai Armėnijos parlamento rinkimai vyko gruodžio 9 d. N. Pašiniano vadovaujamas aljansas laimėjo 70,43 proc. balsų. 

N. Pašinianas premjeru tapo gegužę, kai po kelias savaites trukusių jo inicijuotų taikių antivyriausybinių demonstracijų buvo nuverstas tuometis vyriausybės vadovas Seržas Sargsianas.

Tačiau naujojo premjero bandymai įgyvendinti reformas sulaukė pasipriešinimo šalies Nacionalinėje Asamblėjoje, kur daugumą turėjo S. Sargsiano „Respublikonų partija“. Tai paskatino N. Pašinianą atsistatydinti ir surengti pirmalaikius parlamento rinkimus.

Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)

2018.12.28; 05:45

Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho

Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.

Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma (401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.

2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.

Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai, kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti tauta.

Europos Parlamentas

Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.   

Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.

Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K

Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.

Klastingos užmačios

Antroji tendencija: armėnų delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui, Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“, kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.

Norite paklausti, kas atstovavo Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai). Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę. Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo prieš).

Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar, prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.

Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.

Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika

Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

Tad klausimas, ar mums reikalingas prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien retoriškas. 

Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Pati Armėnija yra prisipažinusi

Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.

Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…  

Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.

Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?

Kaltinimai tendencingumu

Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama

Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.

Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.

O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?

Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

2018.12.25; 18:30  

Sekmadienį vykusius pirmalaikius Armėnijos parlamento rinkimus įtikinama persvara laimėjo šalies premjero pareigas einančio Nikolo Pašiniano aljansas. Jis surinko apie 70 proc. rinkėjų balsų ir triuškinamai įveikė varžovus, praneša „Radio Free Europe/Radio Liberty“. 

Armėnijos centrinės rinkimų komisijos duomenimis, suskaičiavus beveik visus balsus, N. Pašiniano aljansas „Mano žingsnis“ buvo pelnęs 70,4 proc. balsų. 

Artimiausias bloko varžovas – pasiturinčio verslininko Gagiko Carukiano vadovaujama partija „Klestinti Armėnija“ – sulaukė 8,3 proc. rinkėjų palaikymo. 

Trečioje vietoje, su 6,4 proc. balsų, liko liberali, provakarietiška partija „Šviesi Armėnija“, vadovaujama buvusio N. Pašiniano bendražygio Edmono Marukiano. 

Buvusi valdančioji „Respublikonų partija“ (HHK) sulaukė vos 4,57 proc. rinkėjų palaikymo – mažiau, nei reikia norint patekti į parlamentą. Partija „Armėnijos revoliucinė federacija“ surinko 3,9 proc. balsų. 

N. Pašinianas pirmadienį negailėjo pagyrų „aiškiems ir skaidriems“ parlamento rinkimams ir pareiškė, kad „mūsų šalies piliečiai balsuoja už revoliucinę daugumą, ir tą daro ramioje aplinkoje“. 

Negalutiniais rinkimų komisijos duomenimis, rinkėjų aktyvumas siekė 48,6 proc. Tai – 12 proc. žemesnis rodiklis nei per paskutiniuosius, 2017-ųjų balandį vykusius rinkimus. 

Balsavimas vyko praėjus devyniems mėnesiams po to, kai protestuoti į Armėnijos gatves buvo išėję šimtai tūkstančių gyventojų. Demonstracijos sudarė sąlygas taikiai pakeisti šalies vyriausybę ir sužadino gyventojų viltis, kad šalis gali būti valdoma demokratiškiau.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.10; 10:30

Armėnai sekmadienį balsavo pirmalaikiuose parlamento rinkimuose, kuriuos surengti išprovokavo reformistas Nikolas Pašinianas.

Pirmalaikiai Armėnijos parlamento rinkimai. EPA – ELTA nuotraukoje: Nikolas Pašinianas.

Gegužę po kelias savaites vykusių taikių antivyriausybinių demonstracijų, kurioms vadovavo pats 43 metų amžiaus N. Pašinianas, jis tapo šalies ministru pirmininku. Masiniai protestai privertė ankstesnį premjerą Seržą Sargsianą atsistatydinti iš premjero posto.

Tačiau N. Pašiniano siekius vykdyti reformas stabdė parlamente dominavusi S. Sargsiano valdančioji partija. Po savaites trukusių N. Pašiniano politinių manevrų ir naujų gatvės protestų spalį jis atsistatydino iš premjero posto, sudarydamas sąlygas pirmalaikiams parlamento rinkimams.

Parlamentui kelis kartus nepavykus išrinkti premjero, Armėnijos parlamentas buvo paleistas ir sušaukti pirmalaikiai rinkimai.

Manoma, kad N. Pašiniano partija laimės daugumą naujajame parlamente, ir tai suteiks N. Pašinianui galimybę vykdyti reformas ir keisti šalies politinį kraštovaizdį.

„Paversime Armėniją pramonine, technologijų požiūriu labai pažangia ir į eksportą nukreipta šalimi“, – mitinge praėjusią savaitę savo šalininkams sakė N. Pašinianas.

Parlamento rinkimuose dėl 101 vietos varžosi devynios politinės partijos ir du rinkimų blokai. 

Balsavimas prasidėjo 8.00 val. ryto vietos laiku, balsavimo punktai užsidarys 20.00 val. vietos laiku. Rezultatų tikimasi sulaukti anksti pirmadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.10; 06:53

Antanas Rašimas

Ar tikrai Armėnijoje šiuo metu kilęs nepasitenkinimas Baltarusijos vykdoma užsienio politika? Apie pasipiktinimą byloja armėnų politologų pareiškimai, skelbiami dažniausiai dabartinei Armėnijos valdžiai palankiuose leidiniuose.

Levonas Širinianas. Youtube.com nuotr.

Viskas prasidėjo, kaip rašo Minval.az, po to, kai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pranešė Azerbaidžano ambasadoriui Latifui Gandilovui detales, kaip klostėsi derybos dėl Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) pirmininko rinkimų Kazachstano sostinėje Astanoje.

Tada ir paaiškėjo, kad Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas mano, jog KSSO vadovo postas šį sykį turi atitekti ne Armėnijos, bet Baltarusijos atstovui. Toks kazachų nusiteikimas – logiškas. Iki šiol KSSO vadovavo Armėnijos atstovas Jurijus Chačaturovas. Tačiau Armėnija, į valdžią atėjus Nikolui Pašinianui, apkaltino jį neteisėtai leidus panaudoti karinę jėgą prieš 2008-ųjų kovo mėnesį Jerevane protestavusius žmones (tuo metu J.Chačaturovas vadovavo Jerevano kariniam garnizonui). Taigi, vadovaujantis sveiku protu, jei Armėnija pati pašalino savo atstovą, vadinasi, naujasis kandidatas turi būti rotacijos principu atiduodamas kitai valstybei.

Bet laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas pareiškė nesutinkantis su tokia pozicija. Jis tvirtino reikalausiąs pasiaiškinti tiek Baltarusijos, tiek Kazachstano prezidentus, kodėl KSSO pirmininko postas neatiduodamas Armėnijai.

Oficialusis Minskas armėnų atstovams atsakė Baltarusijos URM atstovo Antolijaus Glazo žodžiais: „N.Pašinianas tikriausiai nesupranta, kad „gatvių demokratija“ nepriimtina didžiojoje politikoje“. Ir papriekaištavo N.Pašinianui, kad jam nederėtų dėtis esant „tarptautiniu prokuroru“.

O štai ką dėl šio konflikto pareiškė Armėnijos krikščioniško – demokratinio judėjimo vadovas, politologas Levonas Širinianas. Jis apkaltino KSSO patekus į gilią krizę, bet tuo pačiu tvirtino, kad „tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti“.

Ir vis dėlto įdomiausia, kad jis mano štai taip: „Aš noriu pasakyti Baltarusijos politikams, panašiems į Aleksandrą Lukašenką, kad jų valstybės įkūrėjas buvo Aleksandras Miasnikianas, vienas iš geriausių armėnų tautos atstovų. O tai reiškia, kad jau tada armėnų tauta turėjo pačią giliausią politinę mintį, turėjo geriausių politikų ir puikią politinę uoslę. Linkiu baltarusiams pasijusti esant europiečius ne tik išore, bet ir dvasia“.

Po šių žodžių politologas L.Širinianas kreipėsi į armėnų milijonierius, gyvenančius Briuselyje, Londone, Vašingtone ir Maskvoje, kad šie palaikytų N.Pašinianą. Suparsk, turtinga armėnų diaspora privalo mokytis vieningumo iš NATO, kaip privalu vienas kitą palaikyti.

Bet tai – dar ne visi armėniški pamokymai, kaip privalo elgtis oficialusis Minskas. Politologas L.Širinianas įsakmiu tonu liepė baltarusių atstovams palaikyti KSSO narius, o ne valstybę, kuri minėtai organizacijai nepriklauso (omenyje turimas Azerbaidžanas, palaikantis draugiškus santykius su Baltarusija). Žodžiu, pasirinktas primityvus argumentas: Baltarusija neva pataikauja Azerbaidžanui, nes nori gauti pigios naftos ir dujų. Politologas pagrasino: „tegul baltarusiai draugauja, bet tik ne Armėnijos interesų sąskaita“.

Taigi dabar žinosime – Baltarusiją yra įkūrę armėnai, o tai reiškia, kad Baltarusija už savo egzistavimą turi būti dėkinga „didžiam armėnų tautos sūnui“.

2018.12.08; 08:30

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Šiuo metu Azerbaidžane įkalintas armėnų diversantas Karenas Kazarianas. Štai šio vyro šeima prieš keletą dienų Armėnijoje surengė protesto akciją – mitinguotojai blokavo į Gruziją vedantį kelią.

Kaip tokią situaciją įvertino laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikolas Pašinianas? N.Pašinianas pareiškė, kad oficialusis Jerevanas atsisako mainytis karo belaisviais – jam nepriimtinas Azerbaidžano pasiūlymas „keisti visus į visus“.

„Mano žmona du sykius aplankė suimtojo šeimą. Ši tema niekad neliko be mūsų dėmesio. Bet prieš keletą dienų surengta akcija kelia įtarimų – prieš ką ji nukreipta? Jeigu prieš Azerbaidžaną, tai kodėl būtent blokuojamas kelias, kurį uždaryti būtų strategiškai naudinga azerbaidžaniečių pusei? Jeigu prieš mus, esą mes per mažai skiriame dėmesio šiai temai, tai kodėl ministro pirmininko žmona net du sykius aplankė kalinamojo artimuosius? Ar iki šiol būta atvejų, kad Armėnijos valdžia taip nuoširdžiai rūpintųsi armėnų karo belaisviais? O jeigu svarstoma, ar šią problemą reikia dar labiau aktualizuoti, nepamirškime galvosūkio, ar galima rezultatų siekti bet kokia kaina? Tai – sudėtinga tema“. Maždaug taip N.Pašinianas komentavo susidariusią situaciją dėl K.Kazariano likimo. Šiuos jo žodžius cituoja tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių spauda.

N.Pašinianas taip pat prisiminė, jog Azerbaidžane įkalintas dar vienas Armėnijos pilietis – Zavenas Karapetianas. Bet dėl jo likimo kažkodėl niekas nepergyvena, nerengia protesto mitingų, neblokuoja kelių. Dėl to, kad jis – našlaitis, neturi artimųjų? Štai tokius retorinius klausimus kėlė N.Pašinianas.

Ir vis dėlto kodėl N.Pašinianas nenori keistis karo belaisviais? Šis politikas, matyt, siekia skausmingą karo belaisvių temą eskaluoti ir ateityje: pažiūrėkite, koks žiaurus oficialusis Baku.

Bet juk būtent Baku siūlo liautis politizuoti suimtųjų tema – kuo greičiau pasikeisti visais karo belaisviais. Neieškant jokių politinių naudų, atsisakant abipusių kaltinimų antihumaniškumu, neskaičiuojant, kurių belaisviai – vertingesni, svarbesni.

Slaptai.lt informacija

2018.11.21; 07:34

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė Prancūzijai protesto notą dėl nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos vadovo Bako Saakiano vizito į šią šalį. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Azerbaidžano URM atstovė Leila Abdulajeva.

„Azerbaidžano ambasada Prancūzijoje įteikė protesto notą šios šalies URM“, – sakė L. Abdulajeva.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.18; 05:20

KSSO embelma

Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.

Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.

Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.  

Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).

Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.

Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.

Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nikolos Pašiniano karikatūra

Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).

Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.

Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.

Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!

Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.

Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).

Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).

Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).

Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).

Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.

Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.

2018.11.16; 10:45

Armėnijos ambasadorius Vokietijoje ponas Ašotas Smbatianas

Maikas Baumgertneris, Jorgas Dilis, Akselis Hemerlingas, Liudvig Kendcia, Martinas Knobbe

„Armėnų grupuotės laikomis ypač žiauriai veikiančiomis nusikalstamomis grupuotėmis. Vokietijoje joms pavyko įsitvirtinti sukuriant painų tinklą. Jų čiuptuvai aprėpę profesionalųjį boksą, ir, galimas dalykas, diplomatines sferas“, – taip rašo „Der Spiegel“ žurnalistai Maikas Baumgertneris, Jorgas Dilis, Akselis Hemerlingas, Liudvig Kendcia, Martinas Knobbe.

Praėjus trims metams po susišaudymo viename iš žaidimo klubų Erfurte 2014-ųjų metų liepos mėnesį Vokietijos teismas nubaudė šaudžiusį vyriškį keletą metų pasėdėti belangėje. Kiti keturi vyrai, priklausę tai pačiai grupuotei kaip ir šaulys, nuteisti tik lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Dar kiti šioje byloje – tik liudytojai.

„Susišaudymas Erfurte – tai užsitęsusio konflikto tarp dviejų armėnų mafijos klanų kulminacija(…). Šis ginčas tarp armėnų mafijos atstovų tęsiasi iki šiol. Pirmiausia Tiuringijos žemėje buvo padegami automobiliai, po to norėta ugnyje supleškinti restoraną. 2017-ųjų metų spalio mėnesį mažų mažiausiai 15 vyriškių užuolė Erfurto centre veikiantį vieno armėno restoraną. Šių metų gegužę keli armėnai susimušė Giotingene“, – rašoma straipsnyje.

Remiantis bendru leidinio „Der Spiegel“ bei televizijos ir radijo kompanijos MDR tyrimu, žurnalistams pavyko išsiaiškinti, jog Vokietijos policija parengė išsamų planą FATIL (kova prieš įteisintus vagis), kaip likviduoti armėnų mafijos grupuotes šalyje. Ištisus trejetą metų vokiečių specialiosios tarnybos atidžai stebėjo vieną iš armėnų mafijos grupuočių, ir sekimas atnešė apčiuopiamų rezultatų. Dabar šis planas FATIL laikomas vienu iš stambiausių. Bent jau iki tol vokiečių slaptosios tarnybos neskyrė tiek daug dėmesio armėnų mafijai. Dabar – sukoncentravo rimtą dėmesį.

Taigi Vokietijoje šiandien iškelta 14 baudžiamųjų bylų. Tyrėjai tikrino net 42 asmenų finansines pajamas. Vokietijos policijai talkino net Vokietijos žvalgyba BND, o taip pat Europos Sąjungos Interpolas.

Žurnalistai pateikia keletą teiginių iš slaptos Vokietijos specialiųjų tarnybų ataskaitos: „tyrėjai rašo, jog „armėnų mafija – tai ne pramanai, o realiai egzistuojanti struktūra. Kartu su kitomis Rusijos – Euroazijos grupuotėmis ji disponuoja gausiais finansiniais resursais ir gali ženkliai pakenkti Vokietijos teisinei sistemai. Grupuotes valdo vadinamieji įteisinti vagys“.

Armėnų mafijos klanai kontroliuoja žaidimų automatų verslą ir užsiima vagystėmis. Jos ne tik grobia žmonių turtą, bet ir užsiima šantažu, naudoja smurtą, jėgą ir kankinimus. Jie stiprūs cigarečių kontrabandoje, taip pat organizuoja nelegalių migrantų gabenimą į Vokietiją, daugelis mafijos lyderių su vokietėmis sukūrę fiktyvias santuokas.

Beje, nežiūrint milžiniškų pastangų vokiečių tyrėjai priversti nutraukti tyrimą, nes neginčijamų įrodymų, kurie būtų šimtaprocentiniai, vis tik pritrūko.

Kodėl? Pagrindiniai resursai buvo mesti sekant islamistus, tikrai ar tariamai planuojančius surengti teroro aktus. Be to, Vokietijos specialiosioms tarnyboms trūko įrenginių, kurių pagalba būtų buvę galima sekti mafijos atstovų mobiliuosius telefonus bei iššifruoti užkoduotus pranešimus.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo daugelis nusikaltėlių buvo paleisti į laisvę. Išėję laisvėn jie ne tik galėjo vienas su kitu susipažinti, bet ir išvykti Vakarus. Kurdami savo gaujas jie rėmėsi Rusijos stačiatikių cerkvės ritualais, ir tai davė puikių rezultatų. Nusuikaltėlių organizacijos turėjo specifines valdymo struktūras, taisykles, ir tuo pačiu jos buvo tarsi nepastebimos. Jų lyderiais ir autoritetais buvo vadinamieji įteisinti vagys (vory v zakone). Tokių įteisintų vagių šiuo metu pasaulyje turėtų būti apie 900 asmenų.

Beje, įteisinti vagys turi skiriamuosius ženklus – tatuiruotes.

Vieną iš specifinių tatuiruočių turėjo ir vyriškis, buvęs toje Erfurto vietoje, kur įvyko lemtingasis susišaudymas. Kratos metu pas jį buvo aptikta fotografija, kurioje įamžintas žymus armėnų kilmės vokiečių boksininkas Karo Muratas ir jo brolis. Iš pradžių tyrėjai manė, kad būtent Karo Muratas buvo tas yriškis, užfiksuotas stebėjimo kameros priešais įėjimą į žaidimų klubą Erfurte, bet vėliau į žaidimų klubą atėjęs prisipažino brolis Koko Muratas.

Remiantis dar viena fotografija, restorane, kuriam vadovauja vyriškis, taip pat dalyvavęs susišaudyme Erfurte, svečiavosi ir kitas armėnų boksininkas Arturas Abrahamas, kartu su savo broliais valdantis daug vokiškų įmonių, valdančių nekilnojamąjį turtą.

Svarbu pabrėžti, kad tokios grupuotės ne tik užsima nelegalia veikla, bet ir intensyviai ieško ryšių su įtakingais politikais. Manoma, kad Vokietijoje šie nusikaltėliai rado galimybę įtakoti net šalies diplomatus. Remiantis Vokietijos slaptųjų tarnybų pranešimais, sudarytais dar 2008 metais, Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Ašotas Smbatianas dar prieš dešimt metų buvo įtariamas dalyvaujantis nelegaliuose migrantų gabenimuose. Slaptuose dokumentuose jis net įvardintas kaip „įteisintas vagis“.

2005 metais vokiečių prokurorai prieš A. Smbatianą pradėjo tyrimą dėl galimo pinigų plovimo.

Pastaruoju metu šis armėnų diplomatas, remiantis vokiečių žurnalistais, dėjo milžiniškas pastangas, kad vokiečių akyse pagerintų Armėnijos ir savo asmeninį įvaizdį. Jis net pažadėjo vokiečių teisėsaugai pagalbą kovojant su armėnų mafija. Tačiau Vokietijos teisėsauga reagavo santūriai. Bijota, kad diplomatas nori žaisti dvigubą žaidimą. Todėl armėnų ambasadoriaus paslaugų atsisakyta.

Negalima pamiršti ir aplinkybės: prieš trejetą metų Vokietijos Bundestage (parlamente) buvo įkurta viena iš A. Smbatiano lobistinių struktūrų, kuriai priklauso pats ambasadorius, jo žmona, ir žinomas sportininkas Karo Muratas – boksininkas, galimai turintis ryšių su armėnų klanais.

Tad Vokietijos slaptųjų tarnybų projektas FATIL kol kas pristabdytas, o armėnų mafijos grupuotės pergrupuoja savo jėgas.

Informacijos šaltinis – Der Spiegel

2018.11.09; 01:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.

Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.

Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.

Kalnų Karabacho konflikto programavimas

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.

Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.

Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.

Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.

Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.

Hodžaly aukoms atminti

Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.

Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?

Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.

Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.

Filosofas Bronislovas Genzelis

Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]

Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3] 

Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.

Dezinformacijos galia

Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]

Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.

Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.

Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.

„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.

Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis,  ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]

Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.

XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidme­nį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo var­tojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai povei­kis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.

Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.

Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?

Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]

Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.

Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje

Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.

Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.

Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.

Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti.  Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.

Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos sie­kius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.

Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros ne­buvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.

Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto de­zinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konf­likto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.

Baigiamosios pastabos

Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.

Šušos griuvėsiai

Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.

Nuorodos

Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.

Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

„Penki dalykai, kuriuos reikia žinolti apie Kalnų Karabacho konfliktą“. Veidas, 2016 04 07//Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta.

Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas. 

[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.

[6]http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta. Paskelbta 2016  04 07.

[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.

[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į  jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.

[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.

[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.

[11] Ten pat.

[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.

[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.

[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.

[16] Ten pat, p. 86.

[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

[18]Ten pat, p. 135.

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00