Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje  susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…

Tendencingųjų luomas

Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.

Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.

Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.

Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.

Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.

Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.

Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.

Grubiausia Armėnijos klaida

O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.

Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.

Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.

Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?

Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi.  Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.

Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas

Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.

E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.

Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.

Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?

E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau. 

Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?

Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.

Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas

Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.

Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.

Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.

Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…

Štai taip!

Slaptai.lt redakcijos prierašas

Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi… 

Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie  azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.

Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. 

2020.12.02; 08:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sukritikavo Prancūzijos Senato rezoliuciją, kurioje šios šalies vyriausybė raginama pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.
 
Pasak jo, tie, kurie nori prisidėti prie „antros armėnų valstybės“ sukūrimo, gali tam skirti dalį savo teritorijos, o ne dalyti teisėtai Azerbaidžanui priklausančias žemes.
 
„Jeigu kai kas nori suteikti Armėnijai teritoriją antrai valstybei kurti, tai tegul duoda, tegul sukuria ten antrą armėnų valstybę, atiduoda jiems dalį savo teritorijos. Bet reikalauti iš mūsų, kad istorinėse, teisėtose Azerbaidžano žemėse būtų sukurta armėnų valstybė – tai prieštarauja bet kokiai logikai ir teisingumui. Ką jūs pamiršote mūsų žemėse? Už tūkstančių kilometrų nuo čia esančios šalys šiandien priima įstatymus, parlamentai svarsto šį klausimą. Ką bendra turi Prancūzijos parlamentas su mūsų klausimu?“, – pareiškė I. Alijevas antradienį kreipdamasis į tautą.
 
Jis taip pat kaltino Prancūziją dėl to, kad ji kaip viena iš Minsko grupės pirmininkių neprisidėjo prie problemos sprendimo.
 
„Kiek metų Prancūzija yra viena iš Minsko grupės pirmininkių? Ar ji bent ką padarė? Ėmėsi praktinių veiksmų šiam klausimui spręsti? O dabar, kaip klausimas išsisprendė, pažiūrėkite, kas darosi? Prancūzijos Senatas priima rezoliuciją, kad Kalnų Karabachas būtų pripažintas. Jei jums patinka, tai, kaip sakiau vykstant karui, atiduokite Marselį, pakeiskite jo pavadinimą, skurkite ten antrą armėnų valstybę. Bet niekas neturi teisės kištis į mūsų reikalus“, – teigė Azerbaidžano lyderis.
 
Lapkričio 25 d. Prancūzijos Senatas priėmė rezoliuciją, raginančią šalies vyriausybę pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Už šį dokumentą balsavo 305 iš 306 posėdžio dalyvių. Kaip paaiškino ekspertai, rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, vyriausybė neprivalo jos vykdyti. Vėliau Prancūzijos URM pareiškė, kad Paryžius nepripažįsta Kalnų Karabacho.
 
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., kai ginčijamoje teritorijoje prasidėjo aktyvūs mūšiai.
 
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Dokumente, be kita ko, numatoma dislokuoti Kalnų Karabache apie 2 tūkst. kariškių iš Rusijos.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.01; 16:40

Azerbaidžano vėliava

Azerbaidžanas sekmadienį sutiko pratęsti terminą armėnams pasitraukti iš Kelbečero rajono, kuris pagal neseniai sudarytą taikos susitarimą su Armėnija turi būti perduotas Azerbaidžanui.
 
„Azerbaidžanas sutiko iki lapkričio 25 dienos pratęsti terminą Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms ir neteisėtiems armėnų naujakuriams išvykti iš Kelbečero“, – teigė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hadžijevas.
 
Pasak jo, I. Alijevas dėl humanitarinių priežasčių sutiko patenkinti Armėnijos prašymą.
 
Pagal anksčiau sudarytą taikos susitarimą armėnai jau šį sekmadienį turėjo užbaigti pasitraukimą iš Kelbečero.
 
H. Hadžijevas pridūrė, kad terminas pasitraukti iš Agdamo ir Lačino rajonų nesikeičia – iš Agdamo išvykti iki lapkričio 20 d. o Lačino – iki gruodžio 1-osios.
 
Ginčijamas Kalnų Karabacho regionas tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip Azerbaidžano dalis, bet po karo, kuris baigėsi 1994 metais, regioną valdė etniniai armėnai.
 
Įnirtingos kovos tarp Azerbaidžano ir armėnų atsinaujino rugsėjo pabaigoje.
 
Pagal šią savaitę Armėnijos premjero Nikolo Pašiniano ir Azerbaidžano prezidento I. Alijevo sudarytą susitarimą Armėnija turi perleisti Azerbaidžanui kelių rajonų kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.16; 00:03

Bardos miesto specialiosios pajėgos

Nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. Armėnijos ginkluotosios pajėgos apgalvotai, kryptingai, sistemingai taikosi į Azerbaidžano civilius gyventojus, privačius namus ir civilinę infrastruktūrą.

Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaiso spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.

Bardoje apraudami žuvusieji

Spalio 28 dieną Armėnija vėl didino įtampą atakuodama įvairiomis kryptimis, taip pat ir tarptautinę sieną su Azerbaidžanu. Azerbaidžano pasienio regionai – Tovuzas, Gadabaj, Daškasanas ir Gubadlis buvo apšaudyti priešo iš Armėnijos Berdo, Čambarako, Vardeniso ir Goruso regionų teritorijos.

Be to, Armėnijos ginkluotosios pajėgos nuolat taikėsi į Agdžabedį, Bardą, Goranbojų ir Terterį su sunkiąja artilerija, įskaitant „Smerch“ ir BM-21 „Grad“ daugkartines paleidimo raketų sistemas, kurios sukėlė milžiniškas žmonių kančias ir žalą civilinei infrastruktūrai.

Barda po apšaudymo

Azerbaidžano nacionalinė kovos su minomis agentūra (ANAMA) pranešė, kad Bardos regionas buvo užpultas 300 mm raketomis „Smerch“ 9M525, kuriose buvo bombų 9N235, o tai yra kasetinis šaudmuo, uždraustas pagal tarptautinę teisę.

Spalio 28 d. iš viso žuvo 90 civilių, įskaitant vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones, daugiau nei 380 civilių buvo paguldyti į ligoninę dėl sunkių sužalojimų. Šiuo metu vertinama žala privačiai ir viešajai nuosavybei (spalio 27 d. pranešta apie 2300 privačių namų, 92 daugiabučių namų ir daugiau nei 400 civilinės infrastruktūros nuostolių).

Plačios ir sistemingos raketų atakos Bardos mieste

Spalio 28 d. Armėnija, vykdydama savo politiką, Azerbaidžane surengė dar vieną žiaurų nusikaltimą prieš civilius. Maždaug 13 valandą vietiniu laiku Armėnija paleido 300 mm „Smerch“ raketas su uždraustais kasetiniais šaudmenimis į tankiai apgyvendintas Bardos miesto vietas (esančias maždaug 100 km nuo Armėnijos sienos ir 30 km nuo konflikto zonos), įskaitant verslo centrą ir apylinkes. Šiuo metu Generalinė prokuratūra patvirtino 21 žuvusį ir daugiau kaip 70 sužeistų civilių. Civilinės infrastruktūros objektai ir transporto priemonės buvo gerokai apgadinti.

Barda apšaudyta štai tokiomis bombomis

Ataka prieš Bardos gyvenamuosius rajonus yra antras apgalvotas išpuolis per 20 valandų su uždraustais šaudmenimis. Anksčiau, spalio 27 d., dėl Armėnijos užpuolimo naudojant tos pačios rūšies kasetinius šaudmenis, žuvo keturi civiliai ir dar trylika civilių buvo sužeista. Pranešama, kad iš viso per 20 valandų Bardos regione civilių aukų yra 108 su 25 žuvusiais ir 83 sužeistais (šiuo metu aukų sąrašas tikslinamas).

Išpuolis prieš Bardos miestą šiuo metu yra vienintelis, labiausiai kruvinas.

Remiantis ANAMA pranešimu, šešios vietos (Husejno Džavido g., Baku g., Natavano g., Koroglu g., Bahaduro Hadžijevo g. ir Hejdaro Aliyevo – Uzeiro Hadžibejovo perėja) Bardos mieste  nukentėjo nuo 300 mm „Smerch“ 9M525 raketos su 9N235 bombomis.

Bardoje gesinamas padegtas automobilis

Tai – dar vienas Armėnijos vyriausybės teroro aktas prieš taikius Azerbaidžano gyventojus, atitinkantis žinomą teroristinių veiksmų modelį, kurį anksčiau Armėnija sąmoningai, plačiai ir sistemingai įvykdė Gandžoje, Terteryje ir kituose miestuose.

Armėnijos vyriausybės pareigūnai viešai paskelbė teroro politiką kaip strategiją smogti taikioms gyvenvietėms, kad sukeltų paniką.

Raketos išpuoliai prieš civilius Bardos gyventojus, taip pat balistinių raketų išpuoliai prieš Gandžą ir kitus miestus yra karinis nusikaltimas ir nusikaltimas prieš žmoniją, įvykdytas sąmoningai, kryptingai ir ne vieną kartą.

Čia pateikiamos nuotraukos iš įvykio vietų Bardoje.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.10.30; 07:26

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

NATO vadovas tikisi, kad Turkija panaudos savo įtaką konfliktui Kalnų Karabache numalšinti. EPA-ELTA nuotr.

Turkija pirmadienį pakartojo raginimą Armėnijai pasitraukti iš Kalnų Karabacho regiono ir paragino NATO pareikalauti Armėnijos išvesti pajėgas iš šio regiono, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui, bet jame daugiausiai gyvena ir jį valdo etniniai armėnai, skelbia „Reuters“.
 
„Visi, ir ypač NATO, privalo paraginti Armėniją pasitraukti iš šių teritorijų, laikantis tarptautinės teisės, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų ir Azerbaidžano teritorinio ir pasienio vientisumo“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
 
Turkija, be kita ko, pasmerkė, jos teigimu, armėnų okupaciją Kalnų Karabache.
 
„Azerbaidžanas kaunasi savo paties žemėse, stengiasi susigrąžinti žemes iš teroristų ir okupantų. Teisiškai ir morališkai visi turėtų remti Azerbaidžaną šia prasme“, – sakė Turkijos ministras.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho atsinaujino prieš savaitę. Daugiausiai armėnų gyvenamas regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
 
Šie atsinaujinę mūšiai dėl Kalnų Karabacho yra nuožmiausi ir pražūtingiausi per daugiau kaip 25 metus. Per naujas kovas žuvo šimtai žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 06:43

Azerbaidžanas pranešė apie 16 civilių, žuvusių nuo Armėnijos artilerijos ugnies. EPA-ELTA nuotr.

Ketvirtadienį Azerbaidžano generalinė prokuratūra pranešė, jog nuo įtampos eskalavimo Kalnų Karabacho konflikto zonoje pradžios žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai azerbaidžaniečiai.
 
„Armėnijos ginkluotųjų pajėgų artilerijai apšaudant teritorijas, kuriose gyvena taikūs azerbaidžaniečiai, iki šiol žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai“, – sakoma prokuratūros spaudos tarnybos pranešime.
 
Žinybos duomenimis, taip pat smarkiai nukentėjo 163 gyvenamieji namai ir 36 civiliniai objektai.
 
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.01. 12:20

Kalnų Karabache – vėl karas. EPA – ELTA nuotrauka

Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų nutraukti kovas, per susirėmimus su Azerbaidžano kariuomene vėlyvą pirmadienio vakarą Kalnų Karabache žuvo dar 26 armėnų separatistai, pranešė Kalnų Karabacho Gynybos ministerija.
 
Iš viso separatistų gretose žuvo jau 84 kovotojai.
 
Pasaulio šalių lyderiai ragina nutraukti didžiausias kovas Kalnų Karabache nuo 2016 m., kur vėl iškilo karo tarp ilgamečių priešių Armėnijos ir Azerbaidžano grėsmė.
 
Baku ir Jerevano pareigūnai tvirtino, kad visą pirmadienį regione vyko nuožmios kautynės.
 
Pirmadienio vakarą Azerbaidžano pajėgos pradėjo „didelį puolimą Karabacho fronto linijos pietiniame ir šiaurės rytiniame sektoriuose“, – teigė Armėnijos Gynybos ministerijos atstovas Artsrunas Hovhanisianas.
 
„Kovoje žuvo 26 Karabacho gynybos armijos kariškiai“, – savo ruožtu teigė Karabacho Gynybos ministerija.
 
Armėnija ir Azerbaidžanas į konfliktą dėl teritorijos įsitraukė nuo SSRS žlugimo, o Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę po 30 tūkst. aukų pareikalavusio karo.
 
Nė viena pasaulio šalis nepripažįsta Kalnų Karabacho, jis vis dar laikomas Azerbaidžano dalimi.
 
Pirmadienio vakaro duomenimis, iš viso Kalnų Karabache jau žuvo 95 žmonės, iš jų 11 civilių – devyni azerai ir du armėnai.
 
Tikėtina, kad žuvusiųjų skaičius iš tiesų yra didesnis, nes Azerbaidžanas dar nepaskelbė apie savo karių žūtis.
 
Kovos tarp musulmoniško Azerbaidžano ir krikščioniškos Armėnijos gali įtraukti ir kitus regiono geopolitikos žaidėjus – Rusiją ir Turkiją.
 
Karinį aljansą su Armėnija sudariusi Rusija parduoda ginkluotę tiek Baku, tiek ir Jerevanui. Savo ruožtu Armėnija apkaltino Turkiją, remiančią Azerbaidžaną, kišantis į konfliktą.
 
Derybos dėl taikos Kalnų Karabache iš esmės įstrigo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų. Pastarąjį kartą derybose dėl taikos tarpininkavo Prancūzija, Rusija ir JAV.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.29; 07:41

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį pareiškė, kad Kalnų Karabacho krizei turi būti padarytas galas.
 
„Azerbaidžanas 30 metų laukė, kol bus sureguliuota ši problema, dabar jis tai daro savarankiškai. Jeigu Armėnija tučtuojau pasitrauktų iš okupuotų Azerbaidžano žemių, būtų atvertas kelias taikai ir stabilumui regione. Krizė, prasidėjusi Kalnų Karabacho okupacija, turi baigtis“, – sakė Turkijos prezidentas Stambule. Jo kalbą transliavo televizijos kanalas NTV.
 
R. T. Erdoganas taip pat kritikavo ESBO Minsko grupę, kuri, anot jo, nesugeba išspręsti Kalnų Karabacho problemos.
 
„JAV, Rusija ir Prancūzija iki šios dienos, maždaug 30 metų, neįstengė išspręsti šios problemos. O dabar jos žarsto patarimus“, – teigė Turkijos vadovas.
 
Rugsėjo 27 d. oficialusis Baku pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos intensyviai apšaudo Azerbaidžano armijos pozicijas. Savo ruožtu Jeravanas paskelbė, jog Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos pradėjo puolimą Kalnų Karabacho kryptimi ir apšaudo nepripažintos respublikos gyvenvietes, taip pat ir jos administracinį centrą Stepanakertą. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių.
 
Karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos valdžia paskelbė karinę padėtį ir atsargos kariškių mobilizaciją. Azerbaidžanas taip pat nusprendė įvesti karinę padėtį visoje šalies teritorijoje.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą tuomet sudarė armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 16:00

Kalnų Karabacho konfliktas

Rugsėjo 27 dieną anksti ryte, maždaug 6 valandą vietos laiku, Armėnijos ginkluotosios pajėgos, pažeidusios visus galiojančius „ugnies nutraukimo“ susitarimus, atakavo Azerbaidžano teritoriją. Iš stambiųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių ir artilerijos pabūklų Armėnijos kariškiai apšaudė Tertero, Agdamo, Fizuli, Džebrailo rajonus.

Oficialusis Baku praneša, kad nuo šių išpuolių žuvo tiek civilių, tiek kariškių. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Manoma, kad šis rugsėjo 27-osios Armėnijos karinis išpuolis savo intensyvumu primena 1992-ųjų vasario mėnesio įvykius, kai armėnų ginkluoti daliniai ruošėsi pulti Azerbaidžano miestą Hodžaly.

Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Ant kojų pakelta visa Azerbaidžano kariuomenė, išsidėsčiusi palei fronto liniją. Azerbaidžanas skelbia sunaikinęs 12 armėnų zenitinių pabūklų ir netekęs vieno karinio sraigtasparnio (lakūnams pavyko išsigelbėti).

Kurdų karinė grupuotė

Taip pat pranešama, kad Armėnija intensyviai tęsia draugystę su karine kurdų grupuote PKK. Po šių metų pradžioje įvykusių susirėmimų Tovuzo regione oficialusis Jerevanas į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą permeta vis gausesnius būrius vyrų iš kurdų sukarintų grupuočių, sutikusių rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius bei diversijas prieš azerbaidžaniečius.

Oficialusis Azerbaidžanas ne sykį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad Jerevanas intensyviai ruošiasi karinėms provokacijoms. Taip ir nutiko.

Oficiali Turkijos valdžia teigia, kad gins Azerbaidžano interesus visomis, įskaitant karines, priemonėmis.

Remiantis paskutinėmis Baku žiniomis, Azerbaidžano kariuomenė pereinanti į kontrpuolimą. Visomis įmanomomis priemonėmis Azerbaidžanas informuoja Kalnų Karabache gyvenančius civilius žmones, kad šie laikytųsi kuo atokiau nuo armėnų karinių objektų. Baku pabrėžia, kad laikysis visų tarptautinių teisės normų, neleidžiančių jokiomis formomis skriausti civilių. Tačiau Baku pabrėžia, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos iki šiol mėgdavo specialiai įsikurti teritorijose, kur gyvena daug su kariuomene nieko bendro neturinčių armėnų, taip juos paversdama įkaitais.

Slaptai.lt informacija

2020.09.27; 10:40

Rusija pirmadienį pietinėje Kaukazo regiono dalyje pradėjo didžiausias karines pratybas šiemet, kuriose dalyvaus maždaug 80 tūkst. karių.
 
Pratybose, kuriomis siekiama stiprinti glaudesnį karinių pajėgų bendradarbiavimą, dalyvauja pajėgos iš Rusijos sąjungininkių Baltarusijos, Kinijos, Armėnijos, Mianmaro bei Pakistano, teigiama Rusijos gynybos ministerijos pranešime.
 
„Kavkaz 2020“ pratybos tęsis penkias dienas, jos bus vykdomos karinėse bazėse Rusijos pietuose bei Juodojoje ir Kaspijos jūrose, pranešė ministerija.
 
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad pratybose Kaspijos jūroje dalyvaus ir Irano pajėgos.
 
Per šias pratybas bus rengiamasi kovoti su sparnuotosiomis raketomis ir nepilotuojamomis skraidyklėmis, taip pat elektroninio karo veiksmais, pranešė Rusijos gynybos ministerija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.21; 14:14

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karts nuo karto skaitytojams pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“, pavyzdžiui, taip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Karininkų ramovėje ir Šiaulių regiono bibliotekoje, sulaukdavau pastabų, girdi, Armėnija – labai sena valstybė, egzistavusi dar prieš tūkstantį metų, o Azerbaidžanas susiformavęs, vaizdžiai tariant, vos prieš keletą dienų.

Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Šią mintį piršdami oponentai greičiausiai norėdavę pasakyti, jog Armėnija lyg ir vertingesnė už Azerbaidžaną, jog oficialusis Jerevanas, neatsižvelgiant į šių dienų realijas, turįs teisę bent morališkai pretenduoti į Kalnų Karabachą.

Tokiais atvejais tekdavo retoriškai teirautis, o kur tie neginčijami įrodymai, skelbiantys, jog prieš tūkstantį metų Armėnija pagrįstai dėjosi esanti galinga ir įtakinga valstybė, o štai Azerbaidžano tada nebūta nė kvapo? Tokių įrodymų nėra. Kas išdrįstų laiduoti savo galva, jog istorikai, politikai, publicistai, įrodinėjantys ypatingą Armėnijos senovę, remiasi neišgalvotais šaltiniais? Kokie duomenys leidžia neabejojant teigti, jog prieš dešimt amžių buvo būtent taip ir nė trupučiuko – kitaip?

Atsakydamas į pasitaikydavusių kritikų priekaištus dar pridurdavau, jog narpliojant Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho šiandien vis tik svarbiau, kas Pietų Kaukaze nutiko prieš šimtą, o ne prieš tūkstantį metų. Prapulsime, jei gyvenimą konstruosime pagal tai, kas galbūt dėjosi prieš tūkstantį metų, o penkiasdešimties ar šimto metų įvykius – nurašysime į paraštes.

Dabar oponentams bus dar lengviau atkirsti. Armėnų istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, besidomintis savo šalies istorija, parašęs itin svarbų traktatą šia tema – „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (slaptai.lt skaitytojams šis armėnų kilmės autorius jau seniai žinomas), nūnai paskelbė naują svarbią analizę istorinėmis temomis. Viešojoje erdvėje aptinkamas rusų kalba surašytas jo tekstas „Pjeras Davitas – apie armėnus“. Ten skelbiama ne itin maloni žinia ypatingą Armėnijos senovę propaguojantiems ir Azerbaidžaną tendencingai menkinantiems istorikams.

Kuo ypatingas šis naujausias F.Ekozjanco atradimas? Armėnų tautybės tyrinėtojas pabrėžia, jog neužtenka studijuoti senąją Armėnijos praeitį remiantis vien senaisiais … armėniškais tekstais. Senuosius armėnų archyvarų surašytus rankraščius, jo manymu, ne tik pageidautina, bet būtina gretinti su to paties meto europietiškais archyvais, t.y. lyginti, ką apie Armėniją anuomet žinojo ir rašė tiek vieni, tiek kiti.

Tyrinėtojas įsitikinęs, jog didžiausia nuodėmė – ignoruoti anų dienų europiečių istorikų, geografų, keliautojų ir mokslininkų parengtus enciklopedinius veikalus. Nes tik lyginant įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kuri pusė – objektyvesnė. Vaizdžiai tariant, jei prieš tūkstantį metų egzistavo įtakinga valstybė, kodėl apie ją garsūs to meto Europos geografai, istorikai, keliautojai neužsimena nė vienu žodeliu?

Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalo viršelis

Jei kalbama apie senąja armėnų kalba surašytus tekstus, kuriuose smulkiai, nuodugniai ir neva objektyviai nušviečiama Armėnijos istorija, tarsi įrodanti Armėniją egzistavus „nuo seniausių laikų“, tai, peržiūrėjus to paties laikotarpio Europos enciklopedijas, keliautojų prisiminimus, matysime, jog europiečiai apie Armėniją ir armėnus nieko nežinojo iki pat XVII amžiaus vidurio, kai Amsterdame buvo išleista Arakelo Davrižeci „Istorijos knyga“ (1669) ir Movseso Horenaci veikalas „Armėnijos istorija“ (1695). F.Ekozjancas spėja, esą faktas, jog Europa taip ilgai nebuvo girdėjusi žodžio Armėnija, leidžia manyti, kad armėnų metraštininkai, kurie ateinančioms armėnų kartoms perrašinėjo senuosius armėniškus rankraščius, turėjo per daug lakią fantaziją, nevengė iškraipymų, sutiršinimų, pagražinimų.

F.Ekozjancas savo publikacijoje „Pjeras Davitas – apie armėnus“ taip pat priduria, jog net Prancūzijos Mokslų Akademijos narys, vienas iš žymiausių to meto armėnistų ponas San-Martenas knygoje „Istorinės ir geografinės pastabos apie Armėniją“ (paskelbtas prabėgus maždaug 120 metų po pirmųjų žinių, pasirodžiusių apie Armėniją XVII–ąjame amžiuje) tvirtina, esą „tai pirmasis darbas apie Armėniją, publikuotas Europoje, ir mes visi tikimės, jog jis duos tikslių žinių apie Armėniją“.

Kodėl San-Martenas nepastebėjo, sakykim, Movseso Horenaci veikalo? Gal laikė jį kompiliacija, fantazijomis? Taip gali būti. Nes 1883 metais prof. Patkanovas, vertindamas 1695 metais išleistą M.Horenaci traktatą apie Armėniją, jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Jei iš Horenaci istorijos apie Armėniją išbrauksime visus atnaujinimus ir armėnų archyvarų prirašinėtas pastabas, tai teturėsime tik paprastą Ptolomėjaus „Geografijos“ nuolaužą“.

Žodžiu, Prancūzijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, žinomas mokslininkas San-Martenas buvo tvirtai įsitikinęs, jog iki XVII amžiaus armėnų literatūra, istorija, geografija liko „visiškai nežinoma europiečiams“. Kodėl nežinoma – europiečiai nesidomėjo Armėnija, ją sąmoningai ignoravo ar tiesiog Armėnija tuomet dar neegzistavo?

Be kita ko, analizuodamas išlikusius europietiškus veikalus apie Armėniją tyrinėtojas F.Ekozjancas brėžia drąsią išvadą, jog net tuomet, kai Armėnija buvo įvardinta Armėnija, tai greičiausiai būta ne valstybės, o geografinio pavadinimo. Jis mano, kad žodis „Armėnija“ anuomet reiškė geografinį pavadinimą. Armėnija, žvelgiant to meto akimis, – tai ne armėniška valstybė, kurioje gyvena armėnai, kurią valdo armėnai. Tai – valstybė, kurioje gyvena labai daug ne armėnų, kurią valdo turkų, persų ir rusų valdovai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog šiandieninė Armėnijos Respublika neturi teisės pretenduoti į tai, kas anuomet buvo vadinama Armėnija. Į tuomet Armėnija vadintą kraštą kur kas daugiau teisių pretenduoti turinti nebent Turkija.

Ir dar viena svarbi pastaba: nereikia manyti, kad visi tie, kuriuos anuomet šaukė armėnais, išties buvo armėnai. Anais laikais armėnais dažnai apibūdinami žmonės, priklausę vienai iš krikščioniškojo tikėjimo atšakų. Trumpiau tariant, anuomet armėnais vadinta viena religinė bendruomenė.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Armėnijai nepalankūs aiškinimai ir – dėl senosios armėnų kalbos. Analizuodamas to meto Europos tekstus (pateikdamas jų originalus ir profesionalius vertimus) F.Ekozjancas pastebi, jog XVI – XVII amžiais armėnų kalba tiesiog buvusi turkų kalba, tik skirtingai vadinama. Regis, XVII amžiuje katalikų misionieriai pradėjo išskirti armėnus iš kitų bendruomenių. Bet jais nevertėtų aklai pasitikėti, mat jie, misionieriai, turėję aiškių politinių, ekspansinių tikslų.

F.Ekozjancas tvirtina kruopščiai susipažinęs su Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalu armėniška tematika. Būtent Pjeras Davitas sudaręs išsamią gegografinę ano meto enciklopediją, kuri paneigia versiją, jog Armėnijai – ne mažiau tūkstančio metų, o Azerbaidžanas atsiradęs pasaulio žemėlapiuose tik XX amžiuje. Remdamasis to meto Pjero Davito veikalu, F.Ekozjancas teigia, kad mes privalome pripažinti, jog pavadinimas „Aderbaion“ aptinkamas įžanginiame tekste „Žodis apie Persijos valstybę“, kurio 1613 ir 1616 leidimuose greta Aderbaion dar randame terminą Azerbaion. Šitaip vadinama valstybė, to meto žiniomis, turėjo sostinę Tebrizą ir prekiavo su Rusija, Lenkija, Moskovija, Čerkesija, Gruzija. Taip, Azerbaidžano vardas minimas kaip provincijos pavadinimas. Bet terminu „provincija“ prancūzai anuomet vadino būtent savarankiškas valstybes. Tik po 1665 metų Prancūzijos karaliai susiaurino provincijų teises, drausdami priešgyniauti Paryžiaus potvarkiams.

O tuomet, kai pirmą kartą dienos švesą išvydo Pjero Davito enciklopedija, prancūzai „provincijomis“ vadino savarankiškai besitvarkančias valstybes. Bet net ir po to, prabėgus keliems dešimtmečiams, prancūziškos provincijos turėjo labai daug valstybės požymių.

Net ir Europos tyrinėtojo Žano Šardeno dienoraštyje, datuojamame 1672-1673 metais (pirmą kartą išleistas 1686-aisiais), minimas pavdinimas Azerbaeyan. Autorius dar akcetavo, kad būtent šitaip kraštą vadina ir europiečiai, ir vietiniai gyventojai. O tai – labai svarbu. Tai sustiprina žinią, jog tokia valstybė išties egzistavo, jos su niekuo nesupainiosi. Azerbaeyan, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „Ugnies vieta“ arba „Ugnies žemė“.

Ugnies garbintojų muziejus prie Baku. Dešinėje – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi tuo metu Azerbaidžano vardas minimas europiečių enciklopedijose, kai apie Armėniją nėra net užuominų. 

Ką dar vertėtų prisiminti? XI amžiuje kryžiuočiai buvo įkūrę valstybę, kuri vadinosi Ermenie (kitur – Kilikija). Bet ją įkūrė ir joje gyveno ne šiandieninių armėnų protėviai, o prancūzai iš Bretanijos. Jie pakluso Romos bažnyčiai. Rašoma, kad jie kalbėjo neva armėniškai. Bet tuo metu armėnų ir turkų šnektos buvo viena ir ta pati kalba, tik skirtingais pavadinimais įvardinama. Tiksliai žinoma, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio armėnai visi kalbėjo turkiškai. Žinoma, kad XVII amžiuje šiandieninių Turkijos, Sirijos, Egipto, Vengrijos, Tuniso, Alžyro, Kipro, Bulgarijos valstybių teritorijose gyveno apie 20 tūkst. šeimų, priklausiusių religinei armėnų bendrijai. Armėnų religinei bendruomenei save priskiriančios šeimos turėjusios 24 vienuolynus ir 18 vyskupų.

Ugnies garbintojų aukuras prie Azerbaidžano sostinės Baku. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, Europa iki pat XVII amžiaus nieko nežinojo apie armėnus. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog visi tie Armėnijos propaguojami senieji armėniški archyvai, perrašyti savųjų, neva patvirtinantys Armėniją egzistavus dar prieš 1000 metų, – tėra fantazijos, neparemtos konkrečiais, neginčijamais faktais.

O apie Azerbaidžaną kaip didelę, galingą valstybę europiečiai žinojo jau 17 amžiuje. Tai byloja iki šių dienų išlikę senųjų Europos keliautojų, geografų, mokslininkų darbai.

Tad kas meluoja, kas sako tiesą? Azerbaidžano, besidžiaugiančio savo žila senove, versiją patvirtina senieji europietiški traktatai ir enciklopedijos. Armėnijos, neva skaičiuojančios antrąjį tūkstantmetį, versijos, deja,senosios  europietiškos enciklopedijos nepatvirtina.

Kodėl šituos dalykus pasakojame? Tikrai ne tam, kad viena valstybė būtų pažeminta, o kita – išaukštinta. Tiesiog mes manome, kad civilizuotoms bendruomenėms derėtų žinoti kuo daugiau tiesos pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Civilizuotos bendruomenės neturi bijot žvelgti tiesai į akis.

Keletas duomenų apie armėnų kilmės tyrinėtoją Filipą Ekozjancą.

Filipas Ekozjanas gimė 1964 metais Charkove (Ukraina). Publicistas, istorikas, vertėjas, dainininkas. Laiko save Osmanų imperijos piliečių, kurie 1915-1916 pasitraukė į Rusiją, palikuoniu. Šiuo metu intensyviai domisi armėnų tautos istorija. 2020-aisiais išleido daug dėmesio sulaukusią knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“.  

2020.09.16; 06:00

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.

Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.

Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.

Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas

Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.

Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko  atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.

J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?

Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?

Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“

Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…

Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.

Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.

Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.

Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.

Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.

Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.

J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.

Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com

2020.09.09; 07:02

Tamara Bačaliašvili

Saulius Kizelavičius

Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.

Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.

Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.

Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.

Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.

Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais. 

Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška“, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.

Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.

Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais

2020.09.02; 08:16

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.

Kodėl pamiršta KSSO?

Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.

KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.

Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.

Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.

Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.

Karinis konfliktas – įmanomas

Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.

Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.

Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.

Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.

Pataikavimas Kremliaus kišenėje sėdinčiai Armėnijai

Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.

Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.

Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.

Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.

Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…

Garbės žodis

Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…

Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.

Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?

Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?

Lietuvai tai turėtų rūpėti Lietuvai.

2020.08.31; 05:00

Stivenas Sakura iš HARDtalk

Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.

Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?

Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk

Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.

N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.

Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.

BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų  rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.

O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.

N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja  Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.

HARDtalk – sunkus pokalbis

Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.

Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?

Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…

2020.08.15; 12:00

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.

Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės

Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.

Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.

Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.

Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?

Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?

Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.

O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?

Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.

Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.

Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.

Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Armėnų mafija. Emblema

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…

ESISC ataskaita

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). 

O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.

Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!

XXX

Apie autorių.

Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.13; 08:00

Stop ženklas

Būdama IV Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso suvažiavimo dalyvė iš anksto dėkoju už dėmesį ir noriu labai apgailestaudama jums pateikti informaciją, kaip dėl agresijos prieš Azerbaidžaną vykdančios Armėnijos politikos eilinį kartą žuvo nekalti žmonės. 2020 metų naktį iš liepos 12-os į 13-ą Armėnijos ginkluotosios pajėgos pažeidė nutrauktos ugnies režimą ir artilerijos pabūklais apšaudė Tovūzo rajone esančias Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tuomet žuvo 12 ir buvo sunkiai sužeista daug Azerbaidžano karių. Taip pat stipriai apšaudžius mūsų gyvenvietes ir kaimus žuvo Tovūzo rajono Agdamo kaimo gyventojas, 1944 metais gimęs Azizovas Azizas ogluIzatas.

Tai nepriimtina, todėl pasaulio visuomenė ir tarptautinės organizacijos turi pasakyti „stop“ Armėnijos vykdomai agresinei politikai, palaikyti teisingą Azerbaidžano balsą ir įvesti sunkiausią, agresoriaus vertą sankciją. Sunkiąja technika apšaudydama taikius gyventojus Armėnija parodo tikrąjį savo veidą. Daugeliui atveju ji elgiasi kaip teroristinė organizacija. Nepaisydama taikių derybų, vykdomų sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą, agresyvi Armėnija grubiai pažeidžia derybų nuostatus ir vykdo tikslingą įtemptumo politiką. Kartu ji grubiai pažeidžia derybų procesą. Tokiomis provokacijomis ji siekia nukreipti dėmesį nuo sunkios socialinės ir ekonominės situacijos bei įtraukti į šį procesą karines ir politines organizacijas, kurioms ji priklauso.

Nepaisant to, kad Azerbaidžano užsienio reikalų ir gynybos ministerijos pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės valstybėms-bendrapirmininkėms, Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai ir kitoms organizacijoms informaciją apie tai, kad grubiai pažeistas ugnies nutraukimo režimas, kad taikūs gyventojai apšaudomi sunkiąja ginkluote, Armėnijai joks spaudimas nevykdomas. Minėtos organizacijos turi priversti Armėniją nedelsiant laikytis ugnies nutraukimo režimo, reaguoti į tai, kad Armėnijos karinės pajėgos apšaudo taikius Azerbaidžano gyventojus ir kategoriškai tai pasmerkti. Žinoma, kad visos tarptautinės organizacijos Kalnų Karabachą ir šalia esančius okupuotus rajonus pripažįsta neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Todėl Armėnija, norėdama įtraukti į konfliktą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), ugnies nutraukimo režimą pažeidžia ne Kalnų Karabacho teritorijoje, o Tovūzo rajono, esančio šalia Azerbaidžano ir Armėnijos sienos, kryptimi.

Beveik 30 metų Armėnija vykdo agresorės politiką, daugiau nei milijonas Azerbaidžano piliečių neteko teisės gyventi savo gimtojoje žemėje. Taip vadinamieji rinkimai ir pastaruosius mėnesius Šušoje vykę inauguracijos šou, paskutiniai įvykiai, vykę Tovūzo rajone, yra provokacinio pobūdžio, stipriai kenkia derybų procesui ir dėl to azerbaidžaniečiai netenka kantrybės.

Manau, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, tarpininkaujantys taikaus konflikto sprendimo procesui, turi pademonstruoti objektyvią poziciją ir savo veikla užtikrinti, kad būtų vykdomos tarptautinės teisės normos ir atitinkamos Jungtinių Tautų priimtos rezoliucijos. Vadovaujantis 822, 853, 874 ir 884 Jungtinių Tautų rezoliucijomis, visos Armėnijos ginkluotosios pajėgos besąlygiškai turi būti išvestos iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Priešingu atveju Azerbaidžanas pasilieka teisę jėga išlaisvinti savo žemes. Azerbaidžano žmonės labai nepatenkinti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veikla, ir jeigu taip tęsis ir toliau, neliks pasitikėjimo Minsko grupės efektyvumu. Armėnija, grubiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinius teisės įsipareigojimus ir vykdydama karinę agresiją prieš Azerbaidžaną, iki šiol yra okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabacho regioną ir septynis šalia esančius rajonus.

Aš, Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė, raginu tarptautinę visuomenę kategoriškai pasmerkti agresinę Armėnijos politiką prieš Azerbaidžaną, jos provokacinius veiksmus, vykdomus palei minėtų valstybių sieną.

Pagarbiai – Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė Fatma Yıldırım

2020.07.20; 12:00

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
 
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
 
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
 
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
 
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 18:00

Dėl padėties šiauriniame Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius telefonu kalbėjosi su Armėnijos užsienio reikalų ministru Zohrabu Mnatsakanyanu ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministru Jeyhunu Bayramovu.
 
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, pokalbiuose aptarta padėtis prie Armėnijos-Azerbaidžano sienos, kur nuo liepos 12 dienos vyksta intensyvūs susišaudymai, iš abiejų pusių pareikalavę žmonių aukų ir sužeistų, padaryta daug žalos civilinei infrastruktūrai.
 
L. Linkevičius išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, pažymėjo, kad Lietuvą su abejomis Kaukazo šalimis sieja draugiški santykiai, todėl esame ypatingai suinteresuoti, kad situacija būtų kuo greičiau suvaldyta.
 
„Atsinaujinęs ginkluotas konfliktas tarp dviejų Rytų Partnerystės šalių kelia didžiulę grėsmę saugumui regione. Konfrontacija nereikalinga nei vienai iš šalių, dabar svarbiausia ryžtingai suvaldyti situaciją, padaryti strateginę pauzę, nutraukiant ugnį ir susilaikant nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų skatinti tolesnį eskalavimą“, – pabrėžė užsienio reikalų ministras, kviesdamas šalis išnaudoti turimas dvišalio komunikavimo galimybes bei pažymėdamas stipresnio ESBO Minsko grupės įsitraukimo būtinybę.
 
Situaciją Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje L. Linkevičius telefonu aptarė ir su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu. Pokalbyje pažymėta, kad konfrontacija neatneš naudos nei vienai iš pusių, pabrėžta būtinybė, kad šalys griežtai laikytųsi ugnies nutraukimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.18; 09:37