Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karts nuo karto skaitytojams pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“, pavyzdžiui, taip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Karininkų ramovėje ir Šiaulių regiono bibliotekoje, sulaukdavau pastabų, girdi, Armėnija – labai sena valstybė, egzistavusi dar prieš tūkstantį metų, o Azerbaidžanas susiformavęs, vaizdžiai tariant, vos prieš keletą dienų.

Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Šią mintį piršdami oponentai greičiausiai norėdavę pasakyti, jog Armėnija lyg ir vertingesnė už Azerbaidžaną, jog oficialusis Jerevanas, neatsižvelgiant į šių dienų realijas, turįs teisę bent morališkai pretenduoti į Kalnų Karabachą.

Tokiais atvejais tekdavo retoriškai teirautis, o kur tie neginčijami įrodymai, skelbiantys, jog prieš tūkstantį metų Armėnija pagrįstai dėjosi esanti galinga ir įtakinga valstybė, o štai Azerbaidžano tada nebūta nė kvapo? Tokių įrodymų nėra. Kas išdrįstų laiduoti savo galva, jog istorikai, politikai, publicistai, įrodinėjantys ypatingą Armėnijos senovę, remiasi neišgalvotais šaltiniais? Kokie duomenys leidžia neabejojant teigti, jog prieš dešimt amžių buvo būtent taip ir nė trupučiuko – kitaip?

Atsakydamas į pasitaikydavusių kritikų priekaištus dar pridurdavau, jog narpliojant Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho šiandien vis tik svarbiau, kas Pietų Kaukaze nutiko prieš šimtą, o ne prieš tūkstantį metų. Prapulsime, jei gyvenimą konstruosime pagal tai, kas galbūt dėjosi prieš tūkstantį metų, o penkiasdešimties ar šimto metų įvykius – nurašysime į paraštes.

Dabar oponentams bus dar lengviau atkirsti. Armėnų istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, besidomintis savo šalies istorija, parašęs itin svarbų traktatą šia tema – „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (slaptai.lt skaitytojams šis armėnų kilmės autorius jau seniai žinomas), nūnai paskelbė naują svarbią analizę istorinėmis temomis. Viešojoje erdvėje aptinkamas rusų kalba surašytas jo tekstas „Pjeras Davitas – apie armėnus“. Ten skelbiama ne itin maloni žinia ypatingą Armėnijos senovę propaguojantiems ir Azerbaidžaną tendencingai menkinantiems istorikams.

Kuo ypatingas šis naujausias F.Ekozjanco atradimas? Armėnų tautybės tyrinėtojas pabrėžia, jog neužtenka studijuoti senąją Armėnijos praeitį remiantis vien senaisiais … armėniškais tekstais. Senuosius armėnų archyvarų surašytus rankraščius, jo manymu, ne tik pageidautina, bet būtina gretinti su to paties meto europietiškais archyvais, t.y. lyginti, ką apie Armėniją anuomet žinojo ir rašė tiek vieni, tiek kiti.

Tyrinėtojas įsitikinęs, jog didžiausia nuodėmė – ignoruoti anų dienų europiečių istorikų, geografų, keliautojų ir mokslininkų parengtus enciklopedinius veikalus. Nes tik lyginant įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kuri pusė – objektyvesnė. Vaizdžiai tariant, jei prieš tūkstantį metų egzistavo įtakinga valstybė, kodėl apie ją garsūs to meto Europos geografai, istorikai, keliautojai neužsimena nė vienu žodeliu?

Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalo viršelis

Jei kalbama apie senąja armėnų kalba surašytus tekstus, kuriuose smulkiai, nuodugniai ir neva objektyviai nušviečiama Armėnijos istorija, tarsi įrodanti Armėniją egzistavus „nuo seniausių laikų“, tai, peržiūrėjus to paties laikotarpio Europos enciklopedijas, keliautojų prisiminimus, matysime, jog europiečiai apie Armėniją ir armėnus nieko nežinojo iki pat XVII amžiaus vidurio, kai Amsterdame buvo išleista Arakelo Davrižeci „Istorijos knyga“ (1669) ir Movseso Horenaci veikalas „Armėnijos istorija“ (1695). F.Ekozjancas spėja, esą faktas, jog Europa taip ilgai nebuvo girdėjusi žodžio Armėnija, leidžia manyti, kad armėnų metraštininkai, kurie ateinančioms armėnų kartoms perrašinėjo senuosius armėniškus rankraščius, turėjo per daug lakią fantaziją, nevengė iškraipymų, sutiršinimų, pagražinimų.

F.Ekozjancas savo publikacijoje „Pjeras Davitas – apie armėnus“ taip pat priduria, jog net Prancūzijos Mokslų Akademijos narys, vienas iš žymiausių to meto armėnistų ponas San-Martenas knygoje „Istorinės ir geografinės pastabos apie Armėniją“ (paskelbtas prabėgus maždaug 120 metų po pirmųjų žinių, pasirodžiusių apie Armėniją XVII–ąjame amžiuje) tvirtina, esą „tai pirmasis darbas apie Armėniją, publikuotas Europoje, ir mes visi tikimės, jog jis duos tikslių žinių apie Armėniją“.

Kodėl San-Martenas nepastebėjo, sakykim, Movseso Horenaci veikalo? Gal laikė jį kompiliacija, fantazijomis? Taip gali būti. Nes 1883 metais prof. Patkanovas, vertindamas 1695 metais išleistą M.Horenaci traktatą apie Armėniją, jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Jei iš Horenaci istorijos apie Armėniją išbrauksime visus atnaujinimus ir armėnų archyvarų prirašinėtas pastabas, tai teturėsime tik paprastą Ptolomėjaus „Geografijos“ nuolaužą“.

Žodžiu, Prancūzijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, žinomas mokslininkas San-Martenas buvo tvirtai įsitikinęs, jog iki XVII amžiaus armėnų literatūra, istorija, geografija liko „visiškai nežinoma europiečiams“. Kodėl nežinoma – europiečiai nesidomėjo Armėnija, ją sąmoningai ignoravo ar tiesiog Armėnija tuomet dar neegzistavo?

Be kita ko, analizuodamas išlikusius europietiškus veikalus apie Armėniją tyrinėtojas F.Ekozjancas brėžia drąsią išvadą, jog net tuomet, kai Armėnija buvo įvardinta Armėnija, tai greičiausiai būta ne valstybės, o geografinio pavadinimo. Jis mano, kad žodis „Armėnija“ anuomet reiškė geografinį pavadinimą. Armėnija, žvelgiant to meto akimis, – tai ne armėniška valstybė, kurioje gyvena armėnai, kurią valdo armėnai. Tai – valstybė, kurioje gyvena labai daug ne armėnų, kurią valdo turkų, persų ir rusų valdovai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog šiandieninė Armėnijos Respublika neturi teisės pretenduoti į tai, kas anuomet buvo vadinama Armėnija. Į tuomet Armėnija vadintą kraštą kur kas daugiau teisių pretenduoti turinti nebent Turkija.

Ir dar viena svarbi pastaba: nereikia manyti, kad visi tie, kuriuos anuomet šaukė armėnais, išties buvo armėnai. Anais laikais armėnais dažnai apibūdinami žmonės, priklausę vienai iš krikščioniškojo tikėjimo atšakų. Trumpiau tariant, anuomet armėnais vadinta viena religinė bendruomenė.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Armėnijai nepalankūs aiškinimai ir – dėl senosios armėnų kalbos. Analizuodamas to meto Europos tekstus (pateikdamas jų originalus ir profesionalius vertimus) F.Ekozjancas pastebi, jog XVI – XVII amžiais armėnų kalba tiesiog buvusi turkų kalba, tik skirtingai vadinama. Regis, XVII amžiuje katalikų misionieriai pradėjo išskirti armėnus iš kitų bendruomenių. Bet jais nevertėtų aklai pasitikėti, mat jie, misionieriai, turėję aiškių politinių, ekspansinių tikslų.

F.Ekozjancas tvirtina kruopščiai susipažinęs su Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalu armėniška tematika. Būtent Pjeras Davitas sudaręs išsamią gegografinę ano meto enciklopediją, kuri paneigia versiją, jog Armėnijai – ne mažiau tūkstančio metų, o Azerbaidžanas atsiradęs pasaulio žemėlapiuose tik XX amžiuje. Remdamasis to meto Pjero Davito veikalu, F.Ekozjancas teigia, kad mes privalome pripažinti, jog pavadinimas „Aderbaion“ aptinkamas įžanginiame tekste „Žodis apie Persijos valstybę“, kurio 1613 ir 1616 leidimuose greta Aderbaion dar randame terminą Azerbaion. Šitaip vadinama valstybė, to meto žiniomis, turėjo sostinę Tebrizą ir prekiavo su Rusija, Lenkija, Moskovija, Čerkesija, Gruzija. Taip, Azerbaidžano vardas minimas kaip provincijos pavadinimas. Bet terminu „provincija“ prancūzai anuomet vadino būtent savarankiškas valstybes. Tik po 1665 metų Prancūzijos karaliai susiaurino provincijų teises, drausdami priešgyniauti Paryžiaus potvarkiams.

O tuomet, kai pirmą kartą dienos švesą išvydo Pjero Davito enciklopedija, prancūzai „provincijomis“ vadino savarankiškai besitvarkančias valstybes. Bet net ir po to, prabėgus keliems dešimtmečiams, prancūziškos provincijos turėjo labai daug valstybės požymių.

Net ir Europos tyrinėtojo Žano Šardeno dienoraštyje, datuojamame 1672-1673 metais (pirmą kartą išleistas 1686-aisiais), minimas pavdinimas Azerbaeyan. Autorius dar akcetavo, kad būtent šitaip kraštą vadina ir europiečiai, ir vietiniai gyventojai. O tai – labai svarbu. Tai sustiprina žinią, jog tokia valstybė išties egzistavo, jos su niekuo nesupainiosi. Azerbaeyan, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „Ugnies vieta“ arba „Ugnies žemė“.

Ugnies garbintojų muziejus prie Baku. Dešinėje – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi tuo metu Azerbaidžano vardas minimas europiečių enciklopedijose, kai apie Armėniją nėra net užuominų. 

Ką dar vertėtų prisiminti? XI amžiuje kryžiuočiai buvo įkūrę valstybę, kuri vadinosi Ermenie (kitur – Kilikija). Bet ją įkūrė ir joje gyveno ne šiandieninių armėnų protėviai, o prancūzai iš Bretanijos. Jie pakluso Romos bažnyčiai. Rašoma, kad jie kalbėjo neva armėniškai. Bet tuo metu armėnų ir turkų šnektos buvo viena ir ta pati kalba, tik skirtingais pavadinimais įvardinama. Tiksliai žinoma, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio armėnai visi kalbėjo turkiškai. Žinoma, kad XVII amžiuje šiandieninių Turkijos, Sirijos, Egipto, Vengrijos, Tuniso, Alžyro, Kipro, Bulgarijos valstybių teritorijose gyveno apie 20 tūkst. šeimų, priklausiusių religinei armėnų bendrijai. Armėnų religinei bendruomenei save priskiriančios šeimos turėjusios 24 vienuolynus ir 18 vyskupų.

Ugnies garbintojų aukuras prie Azerbaidžano sostinės Baku. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, Europa iki pat XVII amžiaus nieko nežinojo apie armėnus. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog visi tie Armėnijos propaguojami senieji armėniški archyvai, perrašyti savųjų, neva patvirtinantys Armėniją egzistavus dar prieš 1000 metų, – tėra fantazijos, neparemtos konkrečiais, neginčijamais faktais.

O apie Azerbaidžaną kaip didelę, galingą valstybę europiečiai žinojo jau 17 amžiuje. Tai byloja iki šių dienų išlikę senųjų Europos keliautojų, geografų, mokslininkų darbai.

Tad kas meluoja, kas sako tiesą? Azerbaidžano, besidžiaugiančio savo žila senove, versiją patvirtina senieji europietiški traktatai ir enciklopedijos. Armėnijos, neva skaičiuojančios antrąjį tūkstantmetį, versijos, deja,senosios  europietiškos enciklopedijos nepatvirtina.

Kodėl šituos dalykus pasakojame? Tikrai ne tam, kad viena valstybė būtų pažeminta, o kita – išaukštinta. Tiesiog mes manome, kad civilizuotoms bendruomenėms derėtų žinoti kuo daugiau tiesos pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Civilizuotos bendruomenės neturi bijot žvelgti tiesai į akis.

Keletas duomenų apie armėnų kilmės tyrinėtoją Filipą Ekozjancą.

Filipas Ekozjanas gimė 1964 metais Charkove (Ukraina). Publicistas, istorikas, vertėjas, dainininkas. Laiko save Osmanų imperijos piliečių, kurie 1915-1916 pasitraukė į Rusiją, palikuoniu. Šiuo metu intensyviai domisi armėnų tautos istorija. 2020-aisiais išleido daug dėmesio sulaukusią knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“.  

2020.09.16; 06:00

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.

Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.

Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.

Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas

Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.

Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko  atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.

J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?

Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?

Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“

Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…

Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.

Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.

Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.

Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.

Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.

Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.

J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.

Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com

2020.09.09; 07:02

Tamara Bačaliašvili

Saulius Kizelavičius

Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.

Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.

Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.

Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.

Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.

Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais. 

Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška“, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.

Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.

Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais

2020.09.02; 08:16

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka nusipelnė pikčiausių priekaištų. Taip, kaip jis šeimininkauja savo šalyje, – netoleruotina, neleistina. Griežčiausių pasmerkimų vertas ir Vladimiras Putinas, kam, naudodamasis įtampa, prievartauja Baltarusiją tapti Rusijos Federacijos provincija.

Kodėl pamiršta KSSO?

Tačiau nesuprantu, kodėl žiniasklaidoje vengiama net užsiminti, jog, žvelgiant biurokratiškai, Rusija turi teisę kištis į Baltarusijos vidaus reikalus. Mūsų politikai bei politikos apžvalgininkai nenori nė minėti svarbios aplinkybės: tiek Baltarusija, tiek Rusija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). O tai – kažkas panašaus į NATO aljansą, tik – iš kitos pusės. KSSO gretose dar – Armėnija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas (kadaise prisijungęs buvo ir Azerbaidžanas, bet oficialusis Baku 1999-aisiais pasitraukė). Žvelgiant teoriškai, formaliai, reguliuoti Baltarusijos reikalus galėtų net ir armėnai, kazachai, kirgizai, tadžikai. Juk Minskas – jų partneris. Jei partneris prašo pagalbos – kodėl nepasistengus, kodėl neįsiteikus?

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Žinoma, pirmuoju smuiku Kolektyvinio saugumo organizacijoje griežia Rusija. Be jos palaiminimo niekas nežengs žingsnio nei pirmyn, nei atgal. Tačiau kai prie Lietuvos sienos A.Lukašenka rengia bendras su Rusija karines pratybas, negalime atmesti teorinės grėsmės, jog žvanginti ginklais prie mūsų sienų gali būti kviečiami ir kiti KSSO atstovai. Kad paslėptų rusiškąjį pėdsaką. Siekdamas sumėtyti pėdas V.Putinas galįs ne visur siųsti savo kareivius. Įsivaizduokime, jog trokšdamas supainioti Vakarus, Baltarusijon prie Lietuvos sienos Kremlius slapta permeta kazachų ar kirgizų karius. Manote, jog Kazachstanas ir Kirgistanas pasipriešintų tokiam sumanymui, jei Kremlius vis tik rimtai spustelėtų? Tada Lietuva teoriškai būtų priversta piktai ginčytis ir su labai toli nuo mūsų esančiomis šalimis, ne vien su šiandienine Baltarusijos valdžia.

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Toks scenarijus – mažai tikėtinas. Tačiau ar galime atmesti jį kaip visiškai neįmanomą? Juolab kad A.Lukašenka grasina: „Tie, kurie visa tai koordinuoja, sėdi užsienyje, kaimyninėse šalyse. Būtent juos noriu perspėti: tai ne tik mūsų siena. Tai yra Sąjunginės valstybės (Baltarusijos su Rusija) siena ir KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos) siena. Ir atsakas bus atitinkamas: Baltarusijos piktnaudžiautojams neatiduosiu“.

KSSO gretose nėra absoliučios vienybės. Prisiminkime, kaip Armėnija dar visai neseniai priekaištavo Baltarusijai, kodėl ši nepalaiko oficialiojo Jerevano pastangų įteisinti Kalnų Karabacho okupaciją. A.Lukašenka tąsyk tvirtai laikėsi tarptautinių nuostatų, jog Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Tačiau dėl tokio požiūrį A.Lukašenka iš Jerevano sulaukė grasinimų, girdi, Baltarusija privalanti teritoriniuose ginčuose visuomet palaikyti Armėniją. Taip elgtis Baltarusiją neva įpareigoja KSSO nuostatos.

Kur dėti prorusišką Prancūzijos prezidentą?

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Tik tai, jog KSSO nėra vieninga, – maža paguoda. Mat ir Europos Sąjunga bei NATO nėra itin vieningos organizacijos. Štai Rytų Europos ir karinis ekspertas, analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Gustavas C. Gresselis portalui delfi.lt yra pareiškęs, jog Prancūzijos, vienos didžiausių ir galingiausių valstybių tiek ES, tiek NATO struktūrose, prezidentas Emanuelis Macronas yra … labai prorusiškas. O tai reiškia, kad Prancūzija priekaištaus valdžioje dar penketą metų išsilaikyti siekiančiam A.Lukašenkai tik tuo atveju, jei A.Lukašenką nuversti pageidaus ir Kremlius. O jei A.Lukašenka sutiks Baltarusiją prijungti prie Rusijos, tiksliau tariant, jei Kremlių tenkins sukalbamesniu tapęs A.Lukašenka, Paryžius taip pat elgsis santūriai.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Analizuodamas lietuviškoje spaudoje pasirodančius komentarus pasigendu aiškesnių pasakojimų, kaip Rusija kišosi ir į Armėnijos vidaus reikalus, kai neva korupcijoje iki kaklo paskendusį Seržą Sargsianą keitė neva sąžiningas demokratas Nikolas Pašinianas. Skirtumas tarp to, kaip V.Putinas reguliavo įvykius Armėnijoje ir Baltarusijoje, – tik vienas. Įtariama, jog valdžios pasikeitimus Jerevane ponas V.Putinas laimino todėl, kad buvo užsitikrinęs N.Pašiniano lojalumą. Arba žinojo turįs svertų naująjį premjerą išlaikyti savo įtakos zonoje. Vaizdžiai tariant, N.Pašinianas rinkimus Armėnijoje laimėjo tik todėl, kad taip norėjo V.Putinas.

Baltarusijoje bent šiuo metu kiek kitaip – V.Putinas nenorįs mainyti A.Lukašenkos. Nors V.Putinui, žinoma, nusispjauti, kokia Baltarusijos prezidento pavardė, – svarbiausia, kad šis besąlygiškai klausytų jo komandų. Svarbiausia, kad sutiktų prie Rusijos prišlieti Baltarusiją.

Tad pačiu blogiausiu atveju, žvelgiant teoriškai, prie Lietuvos sienų Baltarusijoje gali sušmėžuoti ne tik rusų, bet ir armėnų, kirgizų, tadžikų, kazachų specialiųjų pajėgų kariai. Sužaidęs šią rokiruotę V.Putinas bent jau sumažintų jam svaidomus priekaištus. Kam visą atsakomybę versti rusų kariams, jei išskaidyti ją galima į keletą skirtingų segmentų?! Rimto politinio – karinio incidento atveju demokratines permainas Baltarusijoje palaikančioms jėgoms tektų bylinėtis su visa KSSO.

Karinis konfliktas – įmanomas

Mes visi norime tikėti, jog karinis konfliktas dėl Baltarusijos – mažai tikėtinas. Bet štai dienraštis „Washington Post“, vienas iš įtakingiausių Amerikos dienraščių, paskelbė Leono Arono straipsnį, kuriame sovietologas įrodinėja, esą Kremlius galįs pasinaudoti baltarusiška krize. Tai reiškia, kad V.Putinas savo karius galįs mesti ne tik Baltarusijai okupuoti „skersai – išilgai“, bet ir į Lietuvą, siekiant sukelti rimtą sumaištį. Be abejo, karinė intervencija tebūtų lokali, rusų tankai tikrai nežlegėtų Vilniaus link. Jie okupuotų vos kelių kilometrų ilgio Lietuvos teritorijos ruožą. Įsiveržimas būtų simbolinis. Tačiau Maskva isteriškai meluotų, esą tokiu kariniu žygiu siekta apsiginti – užkirsti kelią NATO agresijai.

Kam Kremliui reikalinga tokia avantiūra? V.Putinas dar sykį patikrintų, kokia tikroji NATO vienybė.

Todėl L. Aronas siūlo rengti skubų NATO aukščiausio lygio susitikimą. Labai protingas sumanymas, jeigu tame posėdyje dar kartą bus pareikšta absoliuti parama, jei bus nuspręsta kuo greičiau Lietuvos sienos su Baltarusija dislokuoti rimtas NATO karines pajėgas.

Tvirtas NATO kumštis pasienyje su Baltarusija reikalingas dar ir dėl to, kad galimoms Kremliaus provokacijoms nepritartų V.Putino sąjungininkai iš KSSO.

Pataikavimas Kremliaus kišenėje sėdinčiai Armėnijai

Na, Armėnijos mes neturėtume bijoti. Kalbant ironiškai, Lietuva pildo visas Jerevano užgaidas. Nesusipažinusi su istoriniais archyvais, Seime pripažino 1905-uosius buvus „armėnų tautos genocidu“. Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose leido pastatyti „armėnų tautos genocidą“ neva menančius chačkarus.

Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žmona Diana Nausėdienė Vilniuje buvo priėmusi Kremliui pavaldaus N.Pašiniano žmoną.

Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis neseniai skrido oficialaus vizito į Armėniją. Vienintelis šio skrydžio tikslas buvo įduoti Jerevanui į rankas pretekstą tvirtinti, esą Lietuva labiau palaikanti Armėniją nei Azerbaidžaną.

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus ELTA) nuotr.

Kai nuo Kremliaus užgaidų visiškai priklausomas N.Pašinianas (Armėnijoje dislokuota Rusijos kartinė bazė) susirgo COVID-19 virusu, Lietuvos prezidentas G.Nausėda twiterio pagalba jam siuntė „linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.

Į Armėniją neseniai skrido Lietuvos karo medikai – kad padėtų šiai valstybei kovoti su siautėjančiu koronavirusu; Lietuvos pirmoji ponia dar į lėktuvą įdėjo vaikiškų žaisliukų.

Kai Lietuvos Mokslų akademijoje diskutuoti dėl 1905-ųjų įvykių panoro Armėnijos ir Turkijos diplomatai, šios mokslo įstaigos vadovybė įsileido tik Armėnijos ambasadorių.

Lietuvos spaudoje apie armėniškąją mafiją, korupciją, nelegalią prekybą ginklais nerasite rimtų analitinių straipsnių. Viską, na, beveik viską, kas negero nutinka Armėijoje, didžioji Lietuvos žiniasklaida nutyli. O štai jei kas nors nederamo nutiks Turkijoje arba Azerbaidžane, bus rašoma išsamiai, plačiai, ne vieną sykį.

Žodžiu, Armėnija mums turėti jausti dėkingumą…

Garbės žodis

Tačiau ar protinga pasitikėti kiekvienu Armėnijos premjero N.Pašiniano garbės žodžiu? Štai prieš dešimt metų žiniasklaidoje jis koneveikė Baltarusijos prezideną A.Lukašenką, vadindamas jį diktatoriumi, baltarusių tautos engėju. Tai nutiko vos prieš keletą metų, kai N.Pašinianas dar dirbo opoziciniame leidinyje, o A.Lukašenka siekė būti perrinktas prezidentu. Dabar, 2020-aisiais, N.Pašinianas buvo vienas iš pirmųjų, kurie sveikino A.Lukašenką su pergale rinkimuose…

Karo stovykloje. Vytauto Visocko nuotr.

Tad ar mes tikri, jog, ilgiems dešimtmečiams į savo teritoriją įsileidęs rusišką karinę bazę ir tvirtai įsitvirtinęs prorusiškoje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje oficialusis Jerevanas sugebės atsispirti Kremliaus politinams – kariniams įsakymams?

Galų gale ką mes žinome apie tikruosius Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano vadovų nusiteikimus?

Lietuvai tai turėtų rūpėti Lietuvai.

2020.08.31; 05:00

Stivenas Sakura iš HARDtalk

Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.

Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?

Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk

Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.

N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.

Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.

BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų  rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.

O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.

N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja  Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.

HARDtalk – sunkus pokalbis

Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.

Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?

Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…

2020.08.15; 12:00

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Dabar visa Europa išsijuosusi kritikuoja Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, esą jis – žiaurus diktatorius, bet kokia kaina siekiantis kuo ilgiau išsilaikyti prezidento poste.

Aliaksandro Lukašenkos nuodėmės

Šiandieninis vadovas A.Lukašenka tikrai turįs nuodėmių. Nė neabejoju, kad kiekvienų rinkimų metu balsai Baltarusijoje buvo klastojami traukiant už ausų į viršų būtent A.Lukašenką ir tuo pačiu smukdant jo oponentus. Viešai demonstruojami kadrai, kaip Baltarusijos specialiosios pajėgos terorizuoja mitinguojančius baltarusius, nesutinkančius su 2020-ųjų rugpjūčio 9-osios rinkimų rezultatais, neva bylojančiais, kad A.Lukašenka net ir po 26-erių metų valdymo vis dar sugeba išlaikyti 80-ies proc. populiarumą, – šokiruojantys.

Verta prisiminti ir Olego Alkajevo knygą „Rastrelnaja komanda“. Slaptųjų tarnybų istorijų mėgėjai, be abejo, bus girdėję šią pavardę. Šis aukšto rango Baltarusijos vidaus reikalų ministerijos karininkas seniai išvykęs iš Baltarusijos. Šiandien jis greičiausiai gyvena Vokietijoje. Ten jis ir parašė daug triukšmo sukėlusius prisiminimus. O.Alkajevas savo knygoje pasakoja, kaip ne vienerius metus vadovavo mirties bausmę Baltarusijos kalėjimuose vykdančiai komandai, kaip ėmė įtarti, jog pistoletas, kuriuo buvo nušaunami mirties bausme Baltarusijoje nuteisti kaliniai, slapta naudotas politinių prezidento Aleksandro Lukašenkos oponentų žudymui… Į jo iškeltus klausimus taip ir neatsakyta.

Negalima pamiršti, kad būtent A.Lukašenka įsileido į šalį užtektinai daug rusiškų karinių bazių, šitaip Baltarusijos nepriklausomybei sukeldamas mirtiną pavojų.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kuo konkrečiai A.Lukašenka nusikalto Lietuvai? Viena iš jo baisiausių nuodėmių – Astravo regione prie pat Vilniaus statoma nesaugi, bet kada į orą išlėkti ir vilniečius išnuodyti galinti atominė jėgainė. Kita nuodėmė – pastangos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę traktuoti kaip baltarusišką darinį, lietuvius įspraudžiant į Žemaitijos rėmus.

Tačiau nė vieno reiškinio neįmanoma deramai įvertinti be palyginimų, sugretinimų. Pavyzdžiui, palyginkime, kaip Prancūzijos sostinėje Paryžiuje visai neseniai buvo tramdomi „geltonųjų liemenių“ protestai, ir tada pastarųjų dienų grumtynės Minsko gatvėse argi atrodys labai žiaurios?

Kokios Nikolos Pašiniano nuodėmės?

Kitas palyginimas – per Rytų partnerystės programos prizmę. Europa ne vienerius metus iš eilės Vakarų link tempia Armėniją. Tiek tuomet, kai Armėnijai vadovavo Seržas Sargsianas, tiek dabar, kai Armėnijai vadovauja Nikolas Pašinianas. O juk A.Lukašenka, lyginant jį su Armėnijos vadovais, turi vieną akivaizdų pliusą. Riebų pliusą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius jis, vadovaudamas Baltarusijai, neužėmė nė centimetro svetimų žemių. Jam valdant iš Baltarusijos pusės kaimynų link nenušvilpė nė viena kulka, nė vienas sviedinys. Tarp Baltarusijos – Ukrainos ir Baltarusijos – Lietuvos valdant A.Lukašenkai nebuvo nė vieno karinio incidento pasienyje.

O štai Europos kažkodėl labai liūliuojama Armėnija iki šiol negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius užgrobto Kalnų Karabacho, nors tuo pačiu Europa visuose oficialiuose, viešuose dokumentuose tvirtina, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė, jog Briuselis su Strasbūru gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu.

Armėnijos premjeras N. Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Kiekvienas neteisėtas, antidemokratinis A.Lukašenkos žingsnis palydimas gausiomis kritikomis tiek iš Briuselio, tiek iš Vašingtono, tiek iš Vilniaus. Pritariu: jei elgiasi negražiai – barkime. Bet kodėl kritikos, sakykim, iš Lietuvos politikų nesulaukia Armėnijos premjeras N.Pašinianas, demonstratyviai nepaklūstantis Jungtinių Tautų rezoliucijoms, įpareigojančioms armėnų separatistus kuo greičiau palikti Kalnų Karabachą? Kodėl Armėnijai nepriekaištaujama, kai, pavyzdžiui, 2016-aisiais ir visai neseniai 2020-aisiais kilo kariniai incidentai pasienio teritorijose, nusinešę gyvybių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje?

Galų gale solidi gyvenimiška patirtis šių eilučių autoriui leidžia abejoti ir neva Armėnijoje pergalę švenčiančia demokratija.

Gal ir galima sutikti, kad Armėnijoje žmogaus teisės bei žodžio laisvė gerbiami labiau nei Baltarusijoje. Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių – daug. Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas neseniai savo asmeninėje paskyroje Facebooke buvo paskelbęs daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Videokomentaras paskelbtas 2020 metų gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Jis turįs ilgą pavadinimą – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas dar priduria: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“, visuomet noriai besiimantys kritikuoti Turkiją ir Azerbaidžaną, ėmėsi šios temos? Beje, ši informacija buvo smulkiai išguldyta armėniškame armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – čia niekuo dėtas.

Lietuvai ši tema turėtų rūpėti. Juk ji aktyviai dalyvauja Rytų partnerystės programoje ir, regis, kuruoja būtent Armėniją.

Kas ir kada Lietuvoje rašė apie mafiją?

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Negi pamiršome: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Armėnų mafija. Emblema

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Belieka pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai parašė bent vieną eilutę? Ar šia tema ką nors rašė lietuviškasis 15min.lt, mėgstantis imtis kritiškų Azerbaidžanui ir Turkijai temų? Šiomis sudėtingomis temomis teparašyta slaptai.lt portale…

ESISC ataskaita

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame pranešime pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną specialiai kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni?

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus bei pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, tokiu būdu sugėdinsime Jerevaną, priversime elgtis jį džentelmeniškai?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). 

O kur bent užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

Kaip Armėnijos perspektyvas vertina Lietuvos žvalgyba?

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką patariu susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata lai atveria akis tiems, kurie nemato nė vienos armėniškos nuodėmės.

Jei jau tokie kritiški A.Lukašenkai, kokie vis tik turėtume būti kritiški N.Pašinianui?!

XXX

Apie autorių.

Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotrauka

Vytautas Čepukas gimė 1953 metais Krasnojarsko krašte (Rusija) politinių kalinių šeimoje. Penkerių metų buvo parvežtas į Lietuvą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po 1991 sausio įvykių įstojo į Lietuvos savanorių tarnybą. 1991-aisiais gynė Lietuvos parlamentą. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį ėmė tarnauti Lietuvos krašto apsaugos depertamento Utenos komendantinio būrio vadu.

Po to – tarnyba mokomajame karių rengimo mokymo centre, 1993 metais paskirtas SKAT 71-ojo bataliono vadu. Nuo 2000 iki 2003 tarnavo Vilniaus apskrities KASP rinktinės vadu.

Tarnybą Lietuvos kariuomenėje pradėjo nuo vyr. leitenanto laipsnio. Baigė tarnybą 2003 metais, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu, savanorio kūrėjo, Lietuvos kariuomenės „Už nuopelnus“, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje šaulių žvaigždės medaliu.

2020.08.13; 08:00

Stop ženklas

Būdama IV Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso suvažiavimo dalyvė iš anksto dėkoju už dėmesį ir noriu labai apgailestaudama jums pateikti informaciją, kaip dėl agresijos prieš Azerbaidžaną vykdančios Armėnijos politikos eilinį kartą žuvo nekalti žmonės. 2020 metų naktį iš liepos 12-os į 13-ą Armėnijos ginkluotosios pajėgos pažeidė nutrauktos ugnies režimą ir artilerijos pabūklais apšaudė Tovūzo rajone esančias Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tuomet žuvo 12 ir buvo sunkiai sužeista daug Azerbaidžano karių. Taip pat stipriai apšaudžius mūsų gyvenvietes ir kaimus žuvo Tovūzo rajono Agdamo kaimo gyventojas, 1944 metais gimęs Azizovas Azizas ogluIzatas.

Tai nepriimtina, todėl pasaulio visuomenė ir tarptautinės organizacijos turi pasakyti „stop“ Armėnijos vykdomai agresinei politikai, palaikyti teisingą Azerbaidžano balsą ir įvesti sunkiausią, agresoriaus vertą sankciją. Sunkiąja technika apšaudydama taikius gyventojus Armėnija parodo tikrąjį savo veidą. Daugeliui atveju ji elgiasi kaip teroristinė organizacija. Nepaisydama taikių derybų, vykdomų sprendžiant Kalnų Karabacho konfliktą, agresyvi Armėnija grubiai pažeidžia derybų nuostatus ir vykdo tikslingą įtemptumo politiką. Kartu ji grubiai pažeidžia derybų procesą. Tokiomis provokacijomis ji siekia nukreipti dėmesį nuo sunkios socialinės ir ekonominės situacijos bei įtraukti į šį procesą karines ir politines organizacijas, kurioms ji priklauso.

Nepaisant to, kad Azerbaidžano užsienio reikalų ir gynybos ministerijos pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės valstybėms-bendrapirmininkėms, Jungtinėms Tautoms, Europos Sąjungai ir kitoms organizacijoms informaciją apie tai, kad grubiai pažeistas ugnies nutraukimo režimas, kad taikūs gyventojai apšaudomi sunkiąja ginkluote, Armėnijai joks spaudimas nevykdomas. Minėtos organizacijos turi priversti Armėniją nedelsiant laikytis ugnies nutraukimo režimo, reaguoti į tai, kad Armėnijos karinės pajėgos apšaudo taikius Azerbaidžano gyventojus ir kategoriškai tai pasmerkti. Žinoma, kad visos tarptautinės organizacijos Kalnų Karabachą ir šalia esančius okupuotus rajonus pripažįsta neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Todėl Armėnija, norėdama įtraukti į konfliktą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), ugnies nutraukimo režimą pažeidžia ne Kalnų Karabacho teritorijoje, o Tovūzo rajono, esančio šalia Azerbaidžano ir Armėnijos sienos, kryptimi.

Beveik 30 metų Armėnija vykdo agresorės politiką, daugiau nei milijonas Azerbaidžano piliečių neteko teisės gyventi savo gimtojoje žemėje. Taip vadinamieji rinkimai ir pastaruosius mėnesius Šušoje vykę inauguracijos šou, paskutiniai įvykiai, vykę Tovūzo rajone, yra provokacinio pobūdžio, stipriai kenkia derybų procesui ir dėl to azerbaidžaniečiai netenka kantrybės.

Manau, kad ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, tarpininkaujantys taikaus konflikto sprendimo procesui, turi pademonstruoti objektyvią poziciją ir savo veikla užtikrinti, kad būtų vykdomos tarptautinės teisės normos ir atitinkamos Jungtinių Tautų priimtos rezoliucijos. Vadovaujantis 822, 853, 874 ir 884 Jungtinių Tautų rezoliucijomis, visos Armėnijos ginkluotosios pajėgos besąlygiškai turi būti išvestos iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Priešingu atveju Azerbaidžanas pasilieka teisę jėga išlaisvinti savo žemes. Azerbaidžano žmonės labai nepatenkinti ESBO Minsko grupės bendrapirmininkų veikla, ir jeigu taip tęsis ir toliau, neliks pasitikėjimo Minsko grupės efektyvumu. Armėnija, grubiai pažeisdama Jungtinių Tautų Chartiją ir kitus tarptautinius teisės įsipareigojimus ir vykdydama karinę agresiją prieš Azerbaidžaną, iki šiol yra okupavusi Azerbaidžano Kalnų Karabacho regioną ir septynis šalia esančius rajonus.

Aš, Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė, raginu tarptautinę visuomenę kategoriškai pasmerkti agresinę Armėnijos politiką prieš Azerbaidžaną, jos provokacinius veiksmus, vykdomus palei minėtų valstybių sieną.

Pagarbiai – Azerbaidžano Respublikos Didžiojo Medžliso narė Fatma Yıldırım

2020.07.20; 12:00

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
 
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
 
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
 
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
 
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
 
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 18:00

Dėl padėties šiauriniame Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius telefonu kalbėjosi su Armėnijos užsienio reikalų ministru Zohrabu Mnatsakanyanu ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministru Jeyhunu Bayramovu.
 
Kaip praneša Užsienio reikalų ministerija, pokalbiuose aptarta padėtis prie Armėnijos-Azerbaidžano sienos, kur nuo liepos 12 dienos vyksta intensyvūs susišaudymai, iš abiejų pusių pareikalavę žmonių aukų ir sužeistų, padaryta daug žalos civilinei infrastruktūrai.
 
L. Linkevičius išreiškė užuojautą žuvusiųjų artimiesiems, pažymėjo, kad Lietuvą su abejomis Kaukazo šalimis sieja draugiški santykiai, todėl esame ypatingai suinteresuoti, kad situacija būtų kuo greičiau suvaldyta.
 
„Atsinaujinęs ginkluotas konfliktas tarp dviejų Rytų Partnerystės šalių kelia didžiulę grėsmę saugumui regione. Konfrontacija nereikalinga nei vienai iš šalių, dabar svarbiausia ryžtingai suvaldyti situaciją, padaryti strateginę pauzę, nutraukiant ugnį ir susilaikant nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų skatinti tolesnį eskalavimą“, – pabrėžė užsienio reikalų ministras, kviesdamas šalis išnaudoti turimas dvišalio komunikavimo galimybes bei pažymėdamas stipresnio ESBO Minsko grupės įsitraukimo būtinybę.
 
Situaciją Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje L. Linkevičius telefonu aptarė ir su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu. Pokalbyje pažymėta, kad konfrontacija neatneš naudos nei vienai iš pusių, pabrėžta būtinybė, kad šalys griežtai laikytųsi ugnies nutraukimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.18; 09:37

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Armėnijai tenka atsakomybė už padėties pasienyje su Azerbaidžanu pablogėjimą ir apkaltino ją provokacijomis, kuriomis esą siekiama sudaryti regione dar vieną įtampos židinį.
 
„Mes griežtai smerkiame Armėnijos išpuolius prieš broliškąjį Azerbaidžaną. Mes labai susirūpinę dėl nesibaigiančių Armėnijos atakų. Tai sąmoningas puolimas. Jo tikslas – sukurti naują įtampos židinį regione ir užblokuoti Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo procesą“, – sakė antradienį Turkijos prezidentas žurnalistams.
 
Jis pažadėjo Azerbaidžanui Turkijos paramą „atremiant bet kokias atakas“.
 
Liepos 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje prasidėję karo veiksmai tęsiasi jau trečią dieną besiribojančiuose Tovuzo (Azerbaidžanas) ir Tavušo (Armėnija) rajonuose, kurie yra už kelių šimtų kilometrų nuo Kalnų Karabacho, kur šiuo metu situacija rami.
 
Baku duomenimis, iki šiol žuvo 11 Azerbaidžano kariškių, tarp jų – generolas. Jerevanas praneša, kad žuvo keturi Armėnijos kariškiai, o dar penki buvo sužeisti.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 03:00

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…

Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.

Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.

Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.

KSSO emblema

Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.

Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.  

Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.

Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.

Slaptai.lt informacija

2020.07.14; 11:45

Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.

„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.

Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.

Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.

Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?

Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.

Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.

Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.

Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.

Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.

Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.

Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.

Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.

Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.

Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.

Slaptai.lt informacija

2020.07.14; 08:00

Azerbaidžanas praneša apie mūšius Tovuzo regione. Slaptai.lt foto

Azerbaidžano gynybos ministerija pirmadienį pranešė, kad iš Armėnijos teritorijos buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
 
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – sakė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
 
Atstovas pabrėžė, kad Azerbaidžanas imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
 
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį. Pasak oficialiojo Baku, per susirėmimus žuvo keturi Azerbaidžano kariškiai, dar keturi buvo sužeisti.
 
Savo ruožtu Armėnijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo, kad per apšaudymą prie sienos su Azerbaidžanu buvo lengvai sužeisti du policininkai armėnai.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 07:00

Benas Chodžesas. Sergėj Dolženko (EPA) nuotr.

Benas Chodžesas: JAV atsargos generolas – leitenantas, 2014-2017-aisiais metais vadovavęs Amerikos karinėms pajėgoms Europoje. Štai šis JAV aukšto rango karininkas baiminasi, kad dar rugsėjo mėnesį Rusija vėl bandys pulti Ukrainą. Būtent taip: generolas B.Chodžesas įtaria, kad dar šių metų rudenį Kremlius gali atnaujinti karinius išpuolius prieš Ukrainą.

Remiantis generolo B.Chodžeso prognozėmis, jei Rusija pultų, tai puolimas apimtų Juodosios jūros pakrantę nuo Odesos iki Keržės. Dar tiksliau tariant, dabar Rusijos taikinys būtų Chersono sritis.

Įsiveržimą pridengtų Rusijos karinės pratybos „Kaukazas – 2020“, kurias Kremlius ruošiasi surengti šių metų rudenį Pietinėje karinėje apygardoje. Taigi šių pratybų metu prie Ukrainos sienų oficialiai ir viešai bus sutelkta skaitlinga rusų kariuomenė.

Oficialus pretekstas įsiveržti taptų neva humanitarinis poreikis aprūpinti Krymą vandeniu. Iki Krymo okupacijos vanduo į šį pusiasalį buvo tiekiamas iš Dniepro upės. Iš Ukrainos į Krymą Šiaurės-Krymo kanalu atkeliaudavo iki 85 proc. reikiamo vandens. 2014-aisiais metais okupavus Krymą, Ukraina šį kanalą užblokavo. Ir nuo tol Krymui nuolat trūksta vandens. Nors oficialusis Kremlius tvirtina, kad Krymo pusiasalio nebekamuoja, vaizdžiai tariant, troškulys, nes Rusijos Vyriausybė surado alternatyvų, tačiau tai nėra tiesa. Krymas neturi tiek vandens, kiek jam reikėtų.

Žodžiu, Rusija turi formalų pretekstą puolimui – siekdami išvengti humanitarinės katastrofos Kryme buvome priversti atakuoti…

Pratybos „Kaukazas“ – rimta karinė operacija. Pratybos „Kaukazas“ apima Adygėją, Dagestaną, Ingušetiją, Kabardino-Balkariją, Karačajevo-Čerkesiją, Čečėniją, Armėniją, Krasnodaro ir Stavropolio kraštus, o taip pat – Sevastopolį. Šių pratybų štabas dažniausiai įsikurdavo Rostove prie Dono.

Tokio pobūdžio pratybos buvo surengtos du sykius – 2012 ir 2016 metais. Paskutinį kartą jose dalyvavo 12,5 tūkst. Rusijos armijos kariškių.

Pasak B.Chodžeso, Vladimiras Putinas, šį rudenį puldamas Ukrainą, siektų trijų jam svarbių uždavinių. Pirma – aprūpinti Krymą vandeniu. Antra – Rusija norėtų Ukrainą visiškai atkirsti nuo Juodosios jūros. Trečias uždavinys – destabilizuoti Ukrainą ir Europą iš vidaus.

Generolas B.Chodžesas pabrėžia, kad Ameriką Ukrainos reikalai nūnai mažai bedomina. Iki JAV prezidento rinkimų oficialusis Vašingtonas nieko rimto nedarytų, jei Rusijos kariauna įsiveržtų į Ukrainą.

Parengta pagal gordonua.com publikacijas

2020.07.13; 13:00

Lietuvos karo medikai, sugrįžę iš Armėnijos

Pasibaigus dviejų savaičių humanitarinei misijai Armėnijoje, Lietuvos medikų ir ekspertų komanda šeštadienį grįžo namo. Lietuvos kolegų pateiktos rekomendacijos taps vertinga paspirtimi šaliai kovojant su koronaviruso (COVID-19) pandemija ir tolesniu infekcijos plitimu.
 
Aštuonis medikus ir tris ekspertus parskraidinęs Karinių oro pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“ šeštadienį nusileido Šiaulių oro uoste.
 
Tačiau į artimųjų glėbį humanitarinės misijos dalyviai paklius ne iš karto – remiantis galiojančiomis saugumo taisyklėmis, jų laukia 14-os dienų izoliacija, sakoma Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pranešime.
 
Sveikatos apsaugos ministras, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas Aurelijus Veryga padėkojo darbą Armėnijoje baigusiems misijos dalyviams už ryžtą ir atsidavimą.
 
„Tokio aukšto lygio specialistai yra nepamainomi kovoje prieš koronavirusą. Tikiu, kad jūsų pastangos ir rekomendacijos padės Armėnijai greičiau įveikti šią krizę. Lietuva ir jos žmonės, esant reikalui, visuomet yra pasirengę padėti savo partneriams. Tikimės, kad ši sėkminga humanitarinė misija atvers galimybes naujoms partnerystėms ir projektams ateityje“, – kalbėjo ministras.
 
Armėnijos kolegoms dvi savaites talkino gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus, anesteziologijos-reanimatologijos specialybės gydytojai rezidentai Lukas Neimanas ir Romanas Botovas, slaugytojos – Diana Rinkevičiūtė, Virginija Savickienė, Laura Gurskienė, Jolita Škudaitė, taip pat slaugytojas anestezistas Donatas Mečislauskas.
 
Medikus delegavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos ir Respublikinė Panevėžio ligoninė (RPL).
 
Specialistų komandą sudarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patarėjas Marius Čiurlionis, kuris vadovavo Lietuvos pagalbos Armėnijai misijai, taip pat SAM Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre dirbantis karo medikas mjr. Valdas Meškauskas bei mjr. Aurimas Gusčius, kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje kuravęs logistikos klausimus.
 
Dviejose Jerevano ligoninėse dirbę Lietuvos medikai dalinosi patirtimi su Armėnijos kolegomis, o su šios šalies specialistais bendravę Lietuvos ekspertai pasakojo, kokiomis priemonėmis pavyko suvaldyti pandemiją Lietuvoje, kokios buvo karantino sąlygos ir atlaisvinimo etapai, kaip buvo organizuojama operacijų štabo veikla ir logistika.
 
„Armėnijos kolegoms pasiūlėme steigti atskirą asmens apsaugos priemonių paskirstymo centrą, iš kurio apsaugos priemonės būtų tiekiamos tiesiai į gydymo įstaigas, taip pat kaupti rezervą humanitarinės pagalbos sandėliuose. Rekomendavome transportavimo funkciją patikėti logistikos kompanijoms. Taip pat pasiūlyta gydymo įstaigas aprūpinti kuo didesniais kiekiais priemonių, kad medicinos personalas nejaustų jų stygiaus“, – pasakojo mjr. A. Gusčius.
 
Apibendrindamas dvi savaites trukusią humanitarinę misiją, jos vadovas M. Čiurlionis teigė, kad Armėnija žengia teisingu keliu, o jos žmonių atsidavimas ir pasiaukojimas gali būti reikšmingas faktorius, leisiantis įveikti pandemiją.
 
„Ekspertų pateiktos rekomendacijos jau duoda pirmuosius rezultatus. Didinami laboratorijų pajėgumai, siekiant padidinti testavimo apimtis“, – sakė M. Čiurlionis.
 
„Mes savo ruožtu visada būsime pasiruošę padėti kolegoms plėtojant partnerystę, įgyvendinant gerųjų mainų ir švietimo programas. Labai tikimės tolimesnio ir glaudaus dvišalio bendradarbiavimo“, – pridūrė misijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.05; 21:00

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis trečiadienį telefonu su Armėnijos gynybos ministru Davitu Tonojanu aptarė dvišalio bendradarbiavimo klausimus. R. Karoblis pažymėjo, kad bendros iniciatyvos bus tęsiamos, atsižvelgiant į situaciją dėl COVID-19.
 
Savo ruožtu ministras D. Tonojanas padėkojo Lietuvai už pagalbą padedant Armėnijai kovoti su koronaviruso pandemija. Krašto apsaugos ministras R. Karoblis išreiškė viltį, kad Lietuvos suteikta pagalba padės Armėnijai įveikti šį išbandymą.
 
Prasidėjus koronaviruso pandemijai įvyko du Lietuvos humanitarinės paramos Armėnijai skrydžiai, primena Krašto apsaugos ministerija.
 
Gegužės 14 d. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ Armėnijai, Sakartvelui ir Moldovai išskraidinta humanitarinė siunta su Lietuvoje pagamintomis medicinos apsaugos priemonėmis. Birželio 19 d. į Armėniją išvyko 11 Lietuvos specialistų medikų komanda, tarp kurių ir du Lietuvos kariuomenės atstovai. Pagalba skirta padėti Armėnijai suvaldyti ekstremalią situaciją bei gydyti ir slaugyti COVID-19 ligonius.
 
Bendradarbiaudama su Armėnija, Lietuva teikia paramą karinio rengimo ir mokymo srityje, supažindina su patirtimi reformuojant karines pajėgas. Kartu su NATO Karinio švietimo tobulinimo programa (DEEP – Defence Education Enhancement Programme) Lietuva padeda Armėnijai reformuoti puskarininkių sistemą. Tuo tikslu 2019 m. vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi Armėnijos kariuomenės vado pavaduotojas, organizuoti susitikimai su Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininku ir kitais kariuomenės atstovais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 05:25

Armėnijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius penktadienį viršijo 23 tūkstančius, per praėjusią parą šalyje patvirtintus 759 naujus infekcijos atvejus, praneša šalies Sveikatos apsaugos ministerija.
 
„Per pastarąją parą nustatyti 759 nauji koronaviruso atvejai, 814 pacientų pasveiko. Bendras pasveikusių skaičius yra 12 149, o patvirtintų infekcijos atvejų – 23 247“, – nurodoma ministerijos pareiškime.
 
Armėnijoje nuo infekcijos iš viso mirė 410 žmonių.
 
Šalyje padėtis išlieka sudėtinga. Trečią parą paeiliui Armėnijoje patvirtinta po daugiau kaip 700 naujų užsikrėtimų infekcija atvejų.
 
Pirmasis koronaviruso atvejis Armėnijoje buvo patvirtintas kovo 1-ąją.
 
Visame pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 9,7 mln. žmonių, per 492 tūkst. mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.27; 00:01

Jerevanas. Armėnijos sostinė. Slaptai.lt nuotr.

Antanas Rašimas

Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.

Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.

Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti“, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.

Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).

Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.

Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.

Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.

Slaptai.lt informacija

2020.06.20; 11:00

Į Armėniją išskrido vienuolikos medikų komanda padėti šaliai kovoti su koronaviruso pandemija. SAM nuotr.

Iš Zoknių į Armėnijos sostinės Jerevano oro uostą penktadienį išskrenda Karinių oro pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“. Jame – vienuolikos specialistų savanorių komanda, padėsianti su itin rimtais iššūkiais dėl pandemijos susiduriančiai šiai Pietų Kaukazo valstybei.
 
Į Armėniją išvyko gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus, anesteziologijos-reanimatologijos specialybės gydytojai rezidentai Lukas Neimana ir Roman Botov, slaugytojos – Diana Rinkevičiūtė, Virginija Savickienė, Laura Gurskienė, Jolita Škudaitė, taip pat slaugytojas anestezistas Donatas Mečislauskas.
 
Medikus delegavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos ir Respublikinė Panevėžio ligoninė (RPL).
 
Specialistų komandą papildė ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patarėjas Marius Čiurlionis, kuris ir vadovaus šiam operacijų štabui, taip pat SAM Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre dirbantis karo medikas mjr. Valdas Meškauskas bei mjr. Aurimas Gusčius, kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje kuruosiantis logistikos klausimus.
 
Sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo Aurelijaus Verygos teigimu, Armėnija yra ta valstybė, kuriai šiuo metu tikrai reikia medikų, kompetentingų specialistų pagalbos, suvaldant šalyje įsisiautėjusį virusą.
 
„Dėkoju medikams, specialistams, nepabūgusiems rimtų iššūkių ir savanoriškai vykstantiems į Armėniją, kur jie dalinsis mūsų šalies gerąja patirtimi ir pritaikys praktiškai pas mus išmoktas pamokas“, – sakė ministras A. Veryga.
 
Anot jo, kiekvienos darbo rankos, kiekvieno vadybinė patirtis, valdant šią situaciją, Armėnijoje yra itin reikalinga. Į ją ekspertinę pagalbą siunčia ir kitos Europos valstybės.
 
„Armėnija šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, nulemtą COVID-19 pandemijos. Lietuva visada pasirengusi padėti ir savo partneriams. Didžiuojuosi ir dėkoju Lietuvos medikams ir ekspertams, vykstantiems pagelbėti Armėnijos žmonėms“, – savo ruožtu dėkojo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
 
Į Armėniją išvykstanti komanda, kaip pažymima SAM pranešime, kartu pasiėmė ir darbui reikalingą medicininę įrangą bei asmens apsaugos priemones. Humanitarinę pagalbą Armėnijai komanda teiks dvi savaites.
 
Armėnijoje, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, nustatyti 18 033 koronavirusinės infekcijos atvejai, 302 žmonės mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:00

Filipas Ekozjancas. Izraelis Ori. Pandoros skrynia

Kas nepamena iš vaikystės užkoduoto klausimo apie raštą: baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano. Mįslė mįsle, tačiau išties juk čia galima įžvelgti ir daug giliau užkoduotą atsakymą. Nebūtinai tiesa yra tai, ką skaitote ar nuolat girdite.

Kaip atskirti mitą nuo tiesos

Kiekvienos tautos istorijoje yra jautrių temų. Jų peržiūrėjimas kai kada gali pateikti šokiruojančių, nemalonių atsakymų. Tačiau tikėdami, kad gyvename moderniajame pasaulyje, turime suprasti, jog tiesa padeda atsikratyti įsisenėjusių mitų ir leidžia judėti tolyn.

Štai ir vėl žiniasklaidoje pasirodė tekstai „armėnų klausimu“. Minėtos 105-osios armėnų tautos genocido metinės, šventas nekaltų krikščionių aukų kraujas, dėl kurio visa kaltė neva tenka Osmanų imperijos musulmonams.

Mėgindama atskleisti įvykių priešistorę, 15min.lt viena autorė pasakojo baisumus, kaip engiami buvo armėnai: „Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas“.

Toliau skaitytojas apšviečiamas, kad dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tik nedaugelis galėjo prasigyventi iš prekybos bei amato. Vis dėlto jiems pavykę įsitraukti į tarptautinę prekybą XVII-XVIII a., tai paskatino šios diasporos gyvenviečių įsikūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.

Čia siūlau stabtelėti ir atsiversti armėnų autoriaus Filipo Ekozjanco knygą, kurioje randame daug autentiško būtent apie XVII pabaigos-XVIII a. pradžios armėnų gyvenimo ypatumus Persijoje – būtent tą istorijos tarpsnį, kai pasaulyje gimė vadinamasis armėnų klausimas. Tai istorinė dokumentinė apybraiža, detektyvo elementų turinti studija, kurios centre – armėnų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pradininku laikomas Izraelis Ori. Knyga taip ir pavadinta: „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (Филипп Экозьянц, „Исраэл Ори. Ларец Пандоры“).

Studijos pasirodymas prilygo sprogimui: remdamasis autentiškais dokumentų šaltiniais autorius triuškina 300 metų senumo mitą, tarsi kortų namelį griaudamas ant šios pradinės kortos rūpestingai kurtas istorijas. Apie tai, kokių atgarsių sulaukė ši knyga (recenziją galėjote pastebėti ir portale slaptai.lt), šiek tiek vėliau.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Pirmiausia noriu pasidalyti kai kuriais pastebėjimais iš F.Ekozjanco knygos, kalbama tema aktualiomis citatomis.

Pirmoji citata: apie šaltinių autentiką

Iki XVIII amžiaus armėnų tautos rašytinė istorija buvo neturtinga, joje retai minima Armėnija ir armėnai. Daugiausia tai buvo kūryba Europos autorių, tolimų tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo jos gyventojų. O XVIII amžius tiesiog sprogo istoriniais „atradimais“ ir iš nebūties ištraukė daugybę armėnų karalysčių, apie kurias anksčiau niekas nebuvo girdėjęs ir kurios viena po kitos atsirado darbuojantis ištisai armijai perrašinėtojų, kurių plunksnos labai greitai sužvilgo Naujosios arkos apylinkėse – mistiniame žmonijos civilizacijos lopšyje.

Pasak Ekozjanco, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, Armėnijos vardas atsirado ne istorinėje, o grožinėje literatūroje. Jis nepasitiki senovinių knygų autentiškumu, mat kadaise rankraščių perrašinėtojai davė valią savo fantazijai, prikūrė nebūtų dalykų. Viename interviu armėnų autorius atskleidė, kad pasikliauja tais šaltiniais, kurių egzistavimą patvirtina pakankamas kiekis egzempliorių – gerai, jeigu Europos spaudinių archyvuose pavyksta rasti 10-20 pavyzdžių.

Ekozjancas dar labiau šokiravo ir papiktino savo tautiečius teiginiu, kad net ir neginčijant visų turimų knygų išleidimo fakto, jose nėra istorijų apie Senąją Armėniją, apie Didįjį Tigraną ir kitus jos veikėjus. Jo vertinimu, bėdų dėl senovės istorijos turi ne tik Armėnija, bet ir kitos šalys.

Antroji citata: melikams nieko netrūko

Pfalcokurfiurstui Johanui Vilhelmui melikai savo laiške pranešė: „Dievo malone mums nieko netrūksta, mes turime pinigų, turto, žmonių, kurie sugeba valdyti ginklą, ir visko, ko reikia mūsų įmonėms; mums trūksta tik šalies valdovo, mes trokštame to ir meldžiame Dievą, kad ši dalia tektų Jums“.

Knygos intriga prasideda 1678 metais, kai Izraelis Ori, tada maždaug devyniolikos metų jaunuolis, drauge su keliais kitais vyrais išvyksta į Europą nešinas melikų (armėnų didikų, kunigaikščių) laiškais – nuolankiu prašymu padėti, nes vietos patriarchas yra visiškai prasiskolinęs, spaudžiamas kreditorių. Tačiau Izraelis Europoje prapuola ilgam. Po įvairių nuotykių į Persiją sugrįžta praėjus 20 metų. Prisistato visiems kaip Izraelis Ori, tačiau jo neatpažįsta nei tikra sesuo, nei broliai. Kirba įtarimas, kada tai gali būti apsimetėlis, prisidengęs kito žmogaus vardu. Tačiau armėnų melikai juo kažkodėl besąlygiškai pasitiki ir jam paklūsta. Rašo slaptuosius laiškus Europos galingiesiems valdovams ir įteikia vyrui, save vadinančiam Izraeliu, netgi tuščią popieriaus lapą su iš anksto suraitytais savo parašais – laiškas buvo parašytas vėliau, jo turinio melikai nežinojo. Ekozjancas daro prielaidą, kad armėnų didikai galimai buvo šantažuojami.

1699 m. armėnų atstovai slaptaisiais laiškais (apie juos nežinojo ir armėnų dvasininkai) kreipėsi į Romos popiežių, Pfalcokurfiurstą Johaną Vilhelmą ir Rusijos carą Petrą I su prašymu išvaduoti krikščionis armėnus nuo musulmonų priespaudos.

Tačiau iš to meto dokumentų aiškėja, kad melikai puikiai sugyveno su valdžia, gausino savo turtus, turėjo namus, žemes ir netgi nuosavas kariaunas! Juos jaudino tai, kad krikščionys perėjo į mahometonų tikėjimą, moterys tekėjo už musulmonų – laisva valia.

Trečioji citata: apie tikruosius tikslus

Aš visiškai įsitikinęs, kad Persijos valdovo kariuomenė nieko nepajėgs imtis prieš jus, tai būtų žiemos pradžia ar pavasaris. Persijos karalystė yra Armėnijos prieigose, tai gausiai apgyvendinta ir derlinga žemė, 150 ljė ilgio ir 120 pločio, yra Persijos karaliaus valdžioje, neskaitant dviejų provincijų, kurios palaikomos gruzinų, ir 5 provincijų, kurios priklauso turkams. Štai krikščioniškų provincijų sąrašas: 1) Zakas gali tiekti mums pradžioje 10 000 žmonių, yra (ten) labai mažai turkų 2) Varanda (yra nemažai turkų, bet tai ne kariai) galės surinkti 6000 žmonių 3) Kustachas – 10 000…

Tai citata iš slapto Izraelio Ori laiško Johanui Vilhelmui. Iš jo pranešimų aiškėja, kad Šventosios Romos imperijos kurfiurstas iš tiesų planavo užkariauti šį kraštą. Izraelis jam tarnavo, čia buvo jo akys ir ausys. Romos sostui rūpėjo musulmoniškuose kraštuose įgyti atsvarą.

Persijos puolimo planas buvo nuodugniai aptartas. Armėnų melikai siūlė užkariauti visą Persiją, kartu su musulmonų gyventomis provincijomis ir miestais – Gendže, Baku ir kt. Sumanymas nepavyko, Europos monarcho kariuomenė, palaikoma organizuotų sąjungininkų, žygio į Persiją atsisakė. Vis dėlto laiškai (beje, jie parašyti ne armėnų kalba) ir pastangos neliko nepastebėti: taip buvo sukurtas „armėnų klausimas“.

Ekozjancas kelia logišką klausimą: kokia buvo viso šio sumanymo esmė? Nejau kviesdamas užkariauti žemes Izraelis Ori tikėjosi, kad išsilaisvinimas iš kurfiursto valdžios, palaikomos Šventosios Romos imperijos galios ir jėzuitų ordino, bus lengvesnis nei atsikratymas esamos „priespaudos“? Juk šimtus tūkstančių valstiečių prižiūrėjo mažiau nei tūkstantis šacho žmonių? Pasak studijos autoriaus išvados, tikrieji šio veikėjo tikslai buvo savanaudiški – pakeisti valdžią, o valstiečių krikščionių išlaisvinimas tebuvo priedanga.

Kodėl šiandien verta kapstytis archyvuose?

Filipas Ekozjancas rašo antrąją knygos dalį, kurioje tikisi pateikti išsamius atsakymus į klausimus, kurie iškilo rašant pirmąją knygą.

Izraelis Ori. Senovės piešinys

Mitų demaskavimas sukėlė milžinišką neigiamą reakciją. Antai Rusijoje gyvenantis armėnų rašytojas ir tinklaraštininkas Levas Voljanas socialiniame televizijos tinkle knygoje dėstomas mintis apibūdino kaip absurdą ir gėdingą, šventvagišką dalyką. „Būsi prakeiktas nacijos, kuriai save priskiri!“ – pareiškė. Apkaltino parsidavimu azerbaidžaniečių lobistams.

Tiesą sakant, azerbaidžaniečių medijoje apie Ekozjanco knygą išties nemažai informacijos. Pvz., MA Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Huseinovas patvirtino, jog „Rytų klausimas“ buvo sukurtas Vatikane, pagal gudrų projektą ketinta prieš Osmanus ir Sefevidus mobilizuoti krikščionių, tarp jų ir armėnų, bendrijas, jomis pasinaudoti.

Kai kurie azerbaidžanietiškosios stovyklos mokslininkai Ekozjancui turi pastabų. Antai technikos mokslų daktaras, profesorius ir visuomenės veikėjas Kermanas Rustamovas knygai skirtoje diskusijoje (kanale „Patriot TvAz“) kritikavo autorių dėl to, kad jis cituoja melikų laiškus skaitytojui nepateikdamas paaiškinimų – jie yra būtini citatoms, kuriose armėnų melikai kaip savo žemes nurodo azerbaidžaniečių teritorijas.

Tačiau kodėl vis dėlto šiandien verta gilintis į trijų šimtų metų senumo istoriją?

Filipas Ekozjancas tiki, kad šis darbas yra prasmingas, pirmiausia jo tautiečiams svarbu atsikratyti senų mitų ir kurti ateitį pakeitus požiūrį į kaimynines tautas. Autorius reiškia apgailestavimą dėl armėnų istorikų, kurie eikvoja daug energijos tradicinės armėnų istorijos versijos studijoms, tačiau niekada nevėlu pradėti nuo pat pradžių ir paversti viską aplink savo galvoje, ir savo artimuosius

Pabaigai pastebėjimas. Tie patys dalykai, kurie vyko Izraelio Ori laikais, yra aktualūs ir šiandien: visais laikais atsiranda žmonių, siekiančių manipuliuoti kitais ir primesti savo žaidimo taisykles, savo gyvenimo supratimą, savo istorijos interpretavimą.

2020.06.17; 14:30