Namikas Alijevas, profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Po Friedricho Eberto fondo atstovybės Armėnijos Respublikoje projektų koordinatoriaus Nareko Sukiasiano ir Friedricho Eberto fondo atstovybės Pietų Kaukaze vadovo Felikso Heto (Felix Hett) provokacinių straipsnių, išspausdintų Fondo žurnale „IPJ-jurnal“ (atitinkamai „Smūgis į Achilo kulną“ 2021 metų lapkričio 18 dieną ir „Suskaldytas Kaukazas. Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją, bet nepakeitė jų raidos kelio“ 2022 metų kovo 14 dieną) ir man po jų paskelbus atsakymus interneto svetainėje blacksea-caspia.eu (prie Sukiasiano straipsnio IPJ-journal (demaskuojam melą) / BLACKSEA CASPIA (blacksea-caspia.eu) ir Friedricho Eberto fondas tarnauja Armėnijos Respublikai (arba armėnų diasporai) / BLACSEA CASPIA (blaksea-caspia.eu), Fondas pusmetį liovėsi užsiiminėti provokacijomis, ir atrodė, kad iš atsakymų pasidarė išvadas.

Tačiau rugsėjo 14 d. Fridricho Eberto fondas vėl griebėsi senų darbų ir išspausdino to paties Nareko Sukiasiano angažuotą straipsnį, pavadintą „Precedento neturinti eskalacija“ (Nauja eskalacija tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – Užsienio politika ir saugumas / IPG Journal (ipg-journal.io)). Juo buvo pratęsta tendencinga neobjektyvi Fondo politika, suteikianti tribūną vienai šaliai ir išsauganti sau tarnaujančius asmenis, nepripažįstančius tarptautinės teisės ir objektyvios tiesos. Netuščiažodžiausime ir dar kartą parodysime, kaip toli pažengė Fridricho Eberto fondas, tarnaudamas Armėnijos Respublikos interesams Pietų Kaukaze.

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

2020 lapkritį per 44-ių dienų Karabacho karą Azerbaidžanas išlaisvino pasaulio bendruomenės ir JTO pripažintas savo teritorijas, kurios 30 metų buvo okupuotos Armėnijos Respublikos. Beje, okupuotos teritorijos buvo atkariaujamos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, todėl civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai Azerbaidžano teritorijoje, kur gyvena armėnų tautybės Azerbaidžano piliečiai, nenukentėjo.

Ir priešingai, Armėnijos Respublika šaudė balistinėmis raketomis iš savo teritorijos į taikius Azerbaidžano miestus, esančius už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Buvo daugybė taikių Azerbaidžano gyventojų aukų. Armėnijos Respublika šiurkščiai pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas. Tam nesunku rasti patvirtinimų: visas internetas pilnas patvirtintos foto bei vaizdo medžiagos. Tie faktai patvirtinti ir teisėsaugos nevyriausybinių organizacijų.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė

Tai kodėl mes apie visa tai absoliučiai nieko nerandame Friedricho Eberto fondo internetinėje svetainėje „IPJ-jurnal“? Būtų neblogai, jei Fondas paaiškintų tą klausimą. Kitaip vertėtų jo paklausti, kuo gi jis užsiima Pietų Kaukaze?

Pralaimėjus karą, supratus, kad Armėnijos Respublika turės išlaisvinti okupuotas teritorijas, be to, suprantant Azerbaidžano teisę pribaigti pagal tarptautinę teisę Armėnijos karinę mašiną (agresoriaus ginkluotąsias pajėgas) Armėnijos teritorijoje, naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną Nikola Pašinianas kartu su Azerbaidžano ir Rusijos lyderiais pasirašė Trišalį pareiškimą, taip išsigelbėdamas nuo sutriuškinimo.

Azerbaidžanas taip pasielgė iš žmoniškumo, kad išvengtų bereikalingų žmonių aukų, nors buvo už 5 kilometrų nuo Hankendžio (Stepanakerto, kaip jis buvo vadinamas sovietiniais laikais bolševiko komisaro ir teroristo Stepano Šaumiano garbei). Trišalis pareiškimas iš esmės – tai kelio į taiką Pietų Kaukaze žemėlapis.     

Po karo išaiškėjo, kad visa Armėnijos Respublikos okupuota teritorija, iš kur  išvaryti visi gyventojai azerbaidžaniečiai, visiškai sugriauta, išgrobstyta ir užminuota. Neužminuota liko teritorija, kur gyveno etniniai armėnai. Per trisdešimt okupacijos metų Azerbaidžano miestai ir kaimai, išsidėstę šių laikų Libano teritorijai prilygstančiame plote, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kultūrinis, dvasinis, religinis ir istorinis to regiono paveldas be skrupulų sunaikintas arba rimtai sužlugdytas.

Tų, kas globojo Armėnijos Respubliką agresijoje, melas tris dešimtmečius laikė okupacijoje Azerbaidžano teritorijas, privedė jas iki totalios griūties. Dabar tuo melu stengiamasi sutrukdyti taikiam procesui, neleisti sudaryti taikos sutarties, nustatyti sienas.

Azerbaidžanas pradėjo tų teritorijų išminavimą ir atkūrimą. Azerbaidžano įtvirtinimų inžinerijos padaliniai iki šiol išlaisvintose teritorijose aptiko ir sunaikino viso 7559 priešpėstines, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusius šaudmenis, įmontuotus Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų. Gi mūsų šalis suteikė visiems galimybę susipažinti su okupantų barbarizmu ir nusikaltimais. Daugybė diplomatų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų, politinių ir valstybės veikėjų vizitų į išlaisvintas teritorijas, informacija apie juos tarptautinėje žiniasklaidoje – visa tai liudija apie armėnų įvykdytus nusikaltimus. Įdomu, kodėl Fondas tais klausimais nesikonsultavo su Vokietijos ambasados Baku bendradarbiais (kurie lankėsi tose teritorijose), jeigu pats nežinojo, kad toks yra didžiausioje Pietų Kaukazo šalyje, kur Fondas veikia?

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Atstatydamas tas teritorijas Azerbaidžanas kuria Karabache socialinę infrastruktūrą (tiesia šiuolaikiškus kelius, stato elektrines, įmones, atlieka agrarinius darbus ir t. t.), tvarko gyvenvietes, naudojant šiuolaikiškas skaitmenines technologijas urbanistikoje (statomi išmanieji kaimai ir miestai). Baigiamas statyti antras tarptautinis oro uostas, kurį numatoma atidaryti jau spalį. Trumpiau sakant, investuojamos milžiniškos lėšos į armėnų sugriauto regiono atstatymą.

Be to, Azerbaidžanas įvykdė visas Trišalio pareiškimo sąlygas, taip pat užtikrino ir Lačino koridoriaus nekliudomą funkcionavimą, – pastarasis užtikrina Armėnijos Respublikos komunikaciją su armėnų kompaktiškai gyvenama Azerbaidžano teritorija, kuri yra Rusijos taikdarių kontingento atsakomybės zona. Rusija prisiėmė užtikrinti armėnų saugumą Karabacho regione pagal minėtą pareiškimą. 

Armėnijos Respublika, priešingai, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Trišalį pareiškimą: iš Karabacho teritorijos neišvestos Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir neužtikrintas susisiekimas transportu tarp Azerbaidžano Respublikos vakarinių rajonų ir Nachičevanės Autonominės Respublikos, kad piliečiai, transporto priemonės ir kroviniai galėtų nekliudomai judėti abiem kryptimis.

Nesinori kartoti Sukiasiano kliedesių straipsnyje, bet pateiksiu tik vieną citatą: „bekompromisiai Azerbaidžano reikalavimai toli peržengia Armėnijos „raudonąsias linijas“, būtent: visiškai atsisakyti armėnų saugumo garantijų Karabache (nekalbant jau apie jų statusą), nuginkluoti armėnų vietines pajėgas Karabache ir suteikti suverenius koridorius į savo eksklavą Nachičevanę per Armėnijos teritoriją (faktiškai – tiesioginį susisiekimo kelią sausuma su Turkija)“. Bet juk tai įsipareigojimai, kuriuos Armėnijos Respublika prisiėmė pagal Trišalio pareiškimo 4 ir 9 punktus! Armėnai Karabache – Azerbaidžano piliečiai, ir jų saugumą valstybė garantuoja taip pat, kaip ir visų kitų piliečių, lygiai taip, kaip ir visiems kitiems 30–40-čiai tūkstančių armėnų, gyvenančių kitose Azerbaidžano teritorijose. Tam nereikia palikti Azerbaidžano teritorijoje okupacinės kariuomenės, kurios Azerbaidžanas nesunaikino humaniškais sumetimais, kad išvengtų taikių gyventojų aukų.

Azerbaidžanas pasiūlė Armėnijos Respublikai sudaryti taikos sutartį, remiantis penkiais punktais, įtvirtintais JTO Įstatuose ir ESBO 1975 metų Helsinkio Baigiamajame akte, o taip pat delimituoti ir demarkuoti sieną. Tai tikslus kelias į taiką. Tačiau visos tos Azerbaidžano iniciatyvos blokuojamos melagingais pažadais, nepatvirtinamos konkrečiais žingsniais ir nerealizuojamos.

Norėčiau pasiteirauti Fondo, kuris Pietų Kaukaze (kaip jau aiškėja) užsiima ne tik humanitariniais klausimais, kaip čia jo nesudomino klausimas, kodėl Armėnijos Respublika boikotavo kelio į taiką žemėlapį – Trišalį pareiškimą? Juk kas gali būti humaniškiau už talkinimą taikos procesui karo iškankintame regione?

Gana ilga įžanga į atsakymą būtina, kad skaitytojas suprastų visą angažuotos Friedricho Eberto fondo pozicijos amoralumą.

Po Europos Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos premjero Nikolo Pašiniano ketvirto susitikimo 2022 m. rugpjūčio 31 dieną N. Pašinianas kelintą kartą atsidūrė zutzvango (priverstinėje, – vert. past.) situacijoje: tarp tarpininkams duotų pažadų ir tam tikrų jėgų Rusijoje remiamo Kočariano ir Sargsiano klano. Baigėsi tuo, kad jis viešai atsisakė tame susitikime pasiektų susitarimų.

Nepaisant viso šito, Azerbaidžanas, parodydamas gerą valią, perduoda armėnams penkis armėnų kariškius, sulaikytus Azerbaidžano teritorijoje jau po 44 dienų karo.

Tuo pačiu laikotarpiu, Pašinianui grįžus į Irevaną, Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos suaktyvina ankstesnius reguliarius Azerbaidžano teritorijos apšaudymus, ypač Kalbadžaro, Lačino, Daškesano ir kai kurių kitų rajonų. Suaktyvindami ir ankstesnius reguliarius Azerbaidžano pozicijų apšaudymus minėtomis kryptimis armėnai siekia vilkinti taikos susitarimo pasirašymą, taip pat trukdyti stambius atstatymus bei statybas išvaduotose nuo okupacijos teritorijose.  

Ir dar vienas klausimas Fondui: ar Azerbaidžanas provokuos Armėniją artilerijos apšaudymams, tiek investavęs į išvaduotas ir pasienio teritorijas? Ar jis sieks tęsti karą ir skirti tiek išteklių teritorijoms, kurios virs mūšio lauku? Atsakymas aiškus.

Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų diversijų grupės rugsėjo 12 naktį užminavo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius ir teritorijas tarp pozicijų. Naktį iš rugsėjo 12 į 13 Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų padaliniai apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas, 80 azerbaidžaniečių kareivių bei karininkų žuvo, 282 buvo sužeisti, padaryta žalos karinei infrastruktūrai. Azerbaidžano armijos kontrveiksmai rugsėjo 13-14 sunaikino Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą, pozicijas, kurios kėlė pavojų Azerbaidžano pasienio regionams.   

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Azerbaidžanas atsakydamas siekia užtikrinti savo ginkluotųjų pajėgų padalinių, o taip pat ir civilių asmenų, įtrauktų į atstatymo darbus bei statybas išvaduotose teritorijose, saugumą. Buvo nustelbta armėnų priešlėktuvinės gynybos sistema, išvestos iš rikiuotės radioelektroninės kovos priemonės, sunaikinta dešimtys artilerijos pabūklų ir kitokios technikos, subombarduotos 538-osios atskirosios kalnų šaulių brigados pozicijos link Zodo kaimo ties siena su Kalbadžaro rajonu, sunaikinti dviejų divizionų paleidimo įrenginiai C-300, tiek pat – C-125. Apie jokią žalą civilinei infrastruktūrai, taikiems gyventojams negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai Armėnija negalėjo pateikti nė vieno patvirtinančio fakto.

Kur ir kokioje vietoje Azerbaidžanas peržengė sieną? Ar gali Sukiasianas ar koks nors kitas Fondo atstovas parodyti tą vietą? Apie tai bus galima kalbėti tik po sienos delimitacijos ir demarkacijos, kurių vengia Armėnijos Respublika, ir dabar jau aiškėja, kodėl.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį

Azerbaidžanas laikosi įsipareigojimo 2020 metų lapkričio 9/10 Trišaliam pareiškimui, suinteresuotas, kad būtų pasitikėjimas regione pradėjus sienų delimitavimą ir demarkavimą, o taip pat, kad tarp dviejų šalių būtų pasirašyta taikos sutartis. Priešinga šalis, atvirkščiai, demonstruoja Pareiškimui prieštaraujantį elgesį, minuodama Azerbaidžano teritorijas, AR ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad Armėnijos Respublika laikosi karinės avantiūros ir revanšizmo pozicijos.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Šiuo metu laikomasi ugnies nutraukimo režimo, tad svarbu, kad Armėnijos Respublika susilaikytų nuo provokacijų ir klausimus tarp dviejų valstybių spręstų derybomis. Azerbaidžanas suinteresuotas normalizuoti santykius su Armėnijos Respublika politiniu ir diplomatiniu lygiu kaip šalis, siūlanti taikos darbotvarkę ir vykdanti atstatymo darbus regione.

Tokio pobūdžio publikacijos liudija, kad esama jėgų, trukdančių įvesti ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze. Fondo globėjams nekenktų išsinagrinėti, kaip galima laikyti Fondo atstovu šalyje žmogų, proteguojantį jo supratimu savus etninius interesus, Fondo, iš kurio jis gauna algą, įvaizdžio sąskaita.

Straipsnio autorius – Namikas Alijevas, prof., teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

2022.09.24; 18:30

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Saulius Kizelavičius

Siūlau atkreipti dėmesį į Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, profesoriaus Vytauto Landsbergio komentarą, rugsėjo 18-ąją paskelbtą LRT.lt portale. Tekstas pavadintas: „Armėnų klaida“.

Verta perskaityti. Kas ten rašoma? Siekdama išplėsti savas teritorijas Armėnija kadaise susidėjo su velniu. Sakant „velnias“, omenyje turimas, žinoma, Kremlius.

Kas nutiko vėliau? Armėnija tarsi gavo trokštamų teritorijų. Bet tai buvo netikra pergalė. Nes susipykta su artimiausiais kaimynais – Azerbaidžanu ir Gruzija. Nes įsipainiota į Kremliaus priklausomybę. Nes žlugo galimybė žingsniuoti tikrų reformų  keliu.

Prof. V.Landsbergis mano, jog Armėnija šiandien moka „skaudžią kainą už buvusių trumparegių vadovų klaidas“. Bet ir dabar oficialusis Jerevanas dar neskuba taisyti prarajon jį stumiančių klaidų. Jerevanas vis dar nenori pasirašyti taikos sutarčių su Baku, kurios leistų Armėnijai žingsniuoti priekin. Visos reikalingos sutartys normaliai bendrauti su kaimynais azerbaidžaniečiais jau seniai parengtos. Tereikia suraityti parašą. Tereikia grąžinti tai, kas ne tavo. Tereikia liautis rengti provokacijas, išpuolius, kurpti revanšistinius planus.

Prof. V.landsbergis pastebi, jog dabar susiklostė itin palankios aplinkybės. Taikos sutarties projektas seniai parengtas. Deja, Armėnija, užuot atsikračiusi Kremliaus pinklių visiems laikams, vis dar mėtosi į šalis, dvejoja, gudrauja, manydama išsėdėsianti ant dviejų kėdžių.

Kaip pasirinkti Armėnijai tikrąjį kelią? Prof. V.Landsbergis įsitikinęs, jog „Galą tam padarys tik pačių armėnų išmintis“.

Informacijos šaltinis – portalas lrt.lt

2022.09.20; 08:07

Nancy Pelosi. EPA-ELTA nuotr.

Vašingtonas, rugsėjo 16 d. (AFP-ELTA). JAV Atstovų rūmų pirmininkė Nancy Pelosi pranešė, kad šeštadienį vyks į Armėniją.
 
Apie tai paskelbta po to, kai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano kilo nauji susirėmimai, dėl kurių abi pusės kaltina viena kitą. Per naujausias kovas jau žuvo daugiau kaip 200 žmonių.
 
„Lankysimės Armėnijoje, sulaukę atitinkamo armėnų kvietimo“, – prieš Didžiojo septyneto (G7) šalių parlamentų pirmininkų susitikimą Vokietijoje teigė N. Pelosi.
 
Ji nedetalizavo, tačiau nurodė, kad jos vizito dėmesio centre bus „žmogaus teisės ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui ir vertei“.
 
Lina Linkevičiūtė (AFP)
 
2022.09.17; 06:54

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Baku, rugsėjo 13 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį apkaltino Armėniją pažeidus paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, po naktį vykusių susirėmimų, per kuriuos žuvo dešimtys žmonių ir kurie vėl sukėlė baimę, kad tarp istorinių priešų gali kilti naujas konfliktas.
 
Armėnija paskelbė, kad per naktinius susirėmimus žuvo beveik 50 jos karių – tai didžiausias dešimtmečius trunkančio konflikto paūmėjimas nuo trumpo, bet žiauraus karo 2020 metais.
 
Rusija pareiškė tarpininkavusi dėl ugnies nutraukimo tarp kariaujančių šalių, po kurio kelias valandas tvyrojo santykinė ramybė, tačiau vėliau Azerbaidžanas apkaltino Armėnijos pajėgas „intensyviai“ pažeidinėjant susitarimą.
 
„Nepaisant to, kad nuo 9.00 val. (6.00 val. Grinvičo laiku) paskelbtos paliaubos, Armėnija intensyviai pažeidinėja paliaubas palei sieną, naudodama artileriją ir kitus sunkiuosius ginklus“, – pareiškė Baku kariuomenės atstovai.
 
Prasidėjus susirėmimams Armėnija kreipėsi į pasaulio lyderius prašydama pagalbos ir kaltindama Azerbaidžaną bandymu įsiveržti į jos teritoriją.
 
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas antradienį paskambino abiejų šalių vadovams, o jo atstovas spaudai pareiškė, kad Vašingtonas „sieks, kad nedelsiant būtų nutrauktos kovos ir pasiektas taikos susitarimas“ tarp kaimynių.
 
Šie susirėmimai buvo didžiausi nuo 2020 metų, kai įsiplieskė karas dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, per kurį žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių abiejose pusėse.
 
Jie kilo tuo metu, kai artimiausia Jerevano sąjungininkė Maskva, po karo regione dislokavusi tūkstančius taikdarių, dabar priversta visą dėmesį nukreipti į pusmetį trunkantį karą Ukrainoje.
 
Armėnijos gynybos ministerija teigė, kad po paliaubų susirėmimai nurimo, tačiau padėtis pasienyje tebėra „itin įtempta“.
 
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas paskambino Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir A. Blinkenui, reikalaudamas atsako į „agresyvius Azerbaidžano veiksmus“.
 
Azerbaidžanas pranešė, kad per susirėmimus Armėnijos pasienyje žuvo 50 jo karių.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.09.13; 23:30

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla“.

Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui. 

Pirmoji dalis – apie istorinius tyrinėjimus, istorines falsifikacijas, cenzūrą, bandymus ignoruoti akivaizdžiausias tiesas…

Pokalbis – rusų kalba. Jo trukmė – 15.50 min.

2022.08.20; 20:00

Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto

Jerevanas, birželio 4 d. (dpa-ELTA). Armėnijoje per protestus prieš vyriausybės vadovą Nikolą Pašinianą yra sužeistųjų. Keli demonstrantai buvo sulaikyti.
 
Sostinėje Jerevane penktadienio vakarą vyko vyriausybės priešininkų susirėmimai su policija. Apie 20 žmonių, tarp kurių yra pareigūnų, buvo sužaloti, jiems prireikė medikų pagalbos, pranešė universitetinės klinikos atstovė.
 
Protestuotojai susirinko prie N. Pašiniano rezidencijos. Jie vadino premjerą „išdaviku“ ir reikalavo jo atsistatydinimo.
 
Demonstracijos Jerevane vyksta jau nuo balandžio vidurio. Jos nukreiptos prieš N. Pašiniano politiką, susijusią su ginčijamu Karabacho regionu. Demonstrantai kaltina jį ketinant atiduoti Azerbaidžanui dalį Karabacho teritorijos, kurią vis dar kontroliuoja armėnai.
 
Didelė dalis prieš tai Armėnijos kontroliuoto Karabacho po abiejų šalių karo 2020 metų rudenį atiteko Azerbaidžanui. Tai sukėlė didelę politinę krizę Armėnijoje. Nors N. Pašinianas pernai laimėjo naujus rinkimus, šalis nerimsta. Daugelis armėnų ir toliau kaltina jį pralaimėjus karą. Stebėtojai prognozuoja, kad galimi nauji rinkimai.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2022.06.05; 07:32

Armėnijos opozicija. EPA-ELTA nuotr.

Jerevanas, birželio 3 d. (ELTA). Penktadienio vakarą Jerevane, prie vyriausybinių vilų komplekso, kur gyvena Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, prasidėjo opozicijos šalininkų ir policijos susirėmimai. Kaip praneša naujienų agentūra „Interfax“, pareigūnai naudoja kurtinamąsias granatas, specialiąsias priemones, sulaiko protestuotojus.
 
Anksčiau Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojo Išchano Sagateliano vadovaujama eisena atžygiavo nuo Vyriausybės rūmų prie N.Pašiniano rezidencijos, kad susitiktų su juo ir perduotų opozicijos reikalavimus.
 
Jerevane nuo balandžio 17 d. vyksta opozicijos rengiamos antivyriausybinės akcijos, eitynės ir mitingai. Protestų bangą Armėnijoje sukėlė ministro pirmininko N. Pašiniano kalba parlamente, kurioje jis pasiūlė „nuleisti kartelę Karabacho statuso klausimu“ ir paragino pasirašyti taikos sutartį su Azerbaidžanu.
 
Opozicinės partijos kaltina N. Pašinianą ketinant atiduoti Azerbaidžanui dalį Kalnų Karabacho teritorijos, kurią vis dar kontroliuoja armėnai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.06.04; 08:35

Prezidento Gitano Nausėdos vizitas Armėnijoje. Prezidento kanceliarijos nuotr.

Vilnius/Jerevanas, gegužės 19 d. (ELTA). Prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo oficialų vizitą Armėnijoje ir ketvirtadienio vakarą susitiko su Armėnijos lietuvių bendruomene.
 
Susitikime šalies vadovas teigė, kad tvirtas ryšys su diaspora yra vienas pagrindinių Lietuvos valstybės prioritetų.
 
„Lietuvių diasporos paramą jautėme kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės ir stiprinant demokratines vertybes, reikia diasporos paramos Lietuvai ir dabar, kai kovojame su nedemokratinių valstybių keliamais iššūkiais, hibridinėmis atakomis, propagandinėmis kampanijomis prieš Lietuvos valstybingumą“, – Jerevane sakė prezidentas.
 
Susitikime su Armėnijos lietuviais prezidentas teigė, kad šiandieninių saugumo grėsmių akivaizdoje ypač svarbu branginti ir puoselėti mūsų tautą vienijančią kalbą ir tradicijas, dalyvauti kuriant mūsų Tėvynės ateitį.
 
G. Nausėda susitikime įteikė valstybės apdovanojimą žinomam Armėnijos literatūros kritikui, vertėjui ir rašytojui Feliksui Bakhchinyanui.
 
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi F. Bakhchinyanas apdovanotas už Lietuvos ir Armėnijos kultūros ryšių stiprinimą, lietuvių literatūros klasikų kūrinių – Kristijono Donelaičio „Metų“, Antano Baranausko „Anykščių šilelio“, Maironio „Pavasario balsų“, Jono Biliūno „Laimės žiburio“, Juozo Grušo antologijos „Laimingasis – tai aš“, Sigito Gedos rinkinio „Varnėnas po mėnuliu“ – vertimus į armėnų kalbą.
 
Armėnijos lietuvių bendruomenė įkurta 2017 metais. Bendruomenės nariai inicijuoja įvairius renginius, bendradarbiauja su vietos švietimo, sporto, kultūros ir meno įstaigomis bei veikėjais. Jerevane veikia bendruomenės įsteigta lituanistinė mokykla.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.05.20; 07:00

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Gegužės 18 dieną šalies vadovas Baku susitiks su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Valstybių Prezidentai aptars dvišalį bendradarbiavimą energetikos ir ekonomikos srityse, saugumo situaciją Kaukazo regione, Azerbaidžano ir Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimą, taip pat dalyvaus Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume. Lietuvos Prezidentas Azerbaidžane taip pat susitiks su Ministru Pirmininku Ali Asadovu, Baku gyvenančiais lietuviais, padės vainiką Kankinių alėjoje 1990 m. Kruvinojo sausio aukoms.

Gegužės 19–20 dienomis šalies vadovas Jerevane susitiks su Armėnijos Prezidentu Vahagnu Chačaturianu, Ministru Pirmininku Nikolu Pašinianu, Parlamento Pirmininku Alenu Simonianu. Susitikimuose bus aptarta saugumo situacija Kaukazo regione, demokratinės reformos šalyje, ES ir Armėnijos bendradarbiavimas Rytų partnerystės formatu, taip pat dvišaliai Lietuvos ir Armėnijos santykiai. Prezidentas taip pat susitiks su Armėnijos Patriarchu Karkinu II, lietuvių bendruomene, padės vainiką armėnų Genocido aukoms.

Kartu su Prezidentu į Armėniją ir Azerbaidžaną vyks pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Ji susitiks su šių šalių vadovų sutuoktinėmis, dalyvaus socialinių ir kultūrinių projektų pristatyme.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2022.05.17; 08:00

Vladimiras Putinas. Grobonies dantys. EPA – ELTA foto

Maskva, gegužės 14 d. (ELTA). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šaukia Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) šalių lyderius į susitikimą Maskvoje gegužės 16 d.
 
Tai šeštadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos administracijos tinklalapiu.
 
Jame sakoma, kad gegužės 16 d. Maskvoje įvyks KSSO šalių lyderių susitikimas, skirtas Kolektyvinio saugumo sutarties pasirašymo 30-osioms metinėms ir organizacijos įkūrimo 20-osioms metinėms.
 
„Be jubiliejinės tematikos, šalių lyderiai keisis nuomonėmis aktualiais dabartinės padėties regione ir pasaulyje klausimais, aptars bendro reagavimo į įvairius iššūkius ir grėsmes priemones“, – pažymima pranešime.
 
Taip pat pranešama, kad planuojamos dvišalės V. Putino ir A. Lukašenkos derybos.
 
KSSO priklauso Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kazachstanas, Kirgizija ir Tadžikistanas. Pastaroji bendra šios organizacijos operacija vyko šių metų pradžioje Kazachstane.
 
Anksčiau Ukrainos žvalgyba pranešė, kad KSSO šalys atsisakė dalyvauti Rusijos invazijoje į Ukrainą.
 
Vėliau Kazachstano gynybos ministerija patvirtino nesiųsianti savo kariuomenės į Ukrainą.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.05.15; 04:00

Latvijos gynybos ministras Artis Pabriksas – Azerbaidžano televizijos laidoje

Youtube.com erdvėje teko matyti Azerbaidžano televizijos CBC.az laidą, kurioje Anastasija Lavrina kalbino Latvijos gynybos ministrą, Latvijos Vyriausybės vadovo pavaduotoją Artį Pabriksą.

Pasirodo, gegužės pradžioje šis aukšto rango Latvijos politikas ne tik dalyvavo svarbiuose susitikimuose su Azerbaidžano valdžia sostinėje Baku, bet ir aplankė keletą teritorijų, kurias 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą Azerbaidžanas sugebėjo išvaduoti iš Armėnijos okupacijos gniaužtų.

Remiantis šiuo videointerviu galima brėžti išvadą, kad Latvija labai principingai remia Azerbaidžaną, atkuriantį savo teritorinį vientisumą, palaiko su šia šalimi dalykiškus, pragmatiškus santykius, ieškodama bendrų ekonominių, finansinių projektų tiek energetikos, tiek transporto srityse, tiek atkuriant iš armėnų atkovotą Karabachą. Ponas A. Pabriksas aiškiai pabrėžė, jog Latvija vertianti ir branginanti draugystę su Azerbaidžanu, Azerbaidžaną laiko patikima, įtakinga valstybe.

Latvijos gynybos ministras A. Pabriksas neslėpė, jog Latvija palaiko draugiškus santykius ir su Turkija, su kuria taip pat bendradarbiauja pačiose įvairiausiose srityse, įskaitant karinę ginkluotę.

Klausydamasis šio beveik 25 minutes trukusio pokalbio svarsčiau, o kaip su Azerbaidžanu ir Turkija sekasi bendrauti Lietuvai? Pavyzdžiui, kiek aukšto rango Lietuvos politikų ir pareigūnų jau viešėje iš Armėnijos išvaduotoje Šušoje? O gal vis dar mūsų valdžia mano, jog Azerbaidžanas pasielgė netinkamai, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinęs jam pagal visas tarptautines teises priklausantį Karabacho regioną? Gal vis dar gaila Armėnijos, kuri šiandien draskoma į dvi priešingas puses: vieni armėnai supranta, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl nusikalstama dėl jo kariauti su Baku; kiti rėkia, esą būtinas naujas karas su Azerbaidžanu dėl šio neva armėnams priklausančio regiono. Taigi dar nežinia, kas laimės Jerevane – sveikas protas ir pagarba tarptautinėms taisyklės ar barbariškumas, agresyvumas ir žiaurumas.

Žodžiu, Latvijos gynybos ministro vizitas į Baku svarbus dar ir dėl to, kad ši Baltijos šalis aiškiai demonstruoja savo poziciją: Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą (iš beveik tris dešimtmečius trukusių taikos derybų nebuvo jokios naudos), o armėnų pretenzijos į šias žemes – neteisėtos.

Beje, internetinėje erdvėje gausu armėnų blogerių, kurie nūnai atvirai pasakoja, kas dėjosi Karabache 1994- 2020 metais, kai šias žemes kontroliavo vadinamasis Karabacho klanas.

Štai – keletas ištraukų: „Kiek daug provokatorių šiandien šaukia, esą Šušą reikia armėnams susigrąžinti bet kokia kaina, nes šis miestas armėnams – šventas. Šie pareiškimai demagogiški, juokingi. Mes, armėnai, puikiai prisimename, kaip Karabacho klanas elgėsi Šušoje 1994-2020 metais.

Šuša. Kalnų Karabachas. Štai kas liko po armėnų valdymo iš Chano rūmų

Tiek armėnų generolai, tiek armėnų bažnyčios tarnai, tiek armėnų politikai pirmiausia puolė dalinti azerbaidžaniečių namus ir butus. Ne už dyką, o už pinigus. Pardavinėjo svetimą turtą tarsi savąjį. Butą ar nedidelį namuką Šušoje buvo galima įsigyti tik už 2 tūkst. JAV dolerių. Nė vieno buto dykai nedavė net armėnų pabėgėliams iš Šaumiano rajono. Vienas garsus armėnų šventikas Šušoje į kairę ir dešinę taip sėkmingai pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, kad tapo milijonieriumi ir šiandien sočiai gyvena JAV.

Armėnai šaukia, kad jiems Šuša labai brangi, vertinga. Tačiau per 26-erius metus į šį miestą atsikėlė gyventi tik 2965 armėnai. Pasaulyje – net 11 milijonų armėnų, bet Šušoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius apsigyventi panoro mažiau nei trys tūkstančiai armėnų. Argi tai nėra iškalbingi skaičiai?

Per 26 metus Šušoje nebvo įkurta nė vieno restorano. Tiesiog gėda – nebuvo kur normaliau papietauti. Nebuvo nė vieno baseino, kur galėtum paplaukioti.  Niekas niekad čia nerengė nemokamų, labdaringų koncertų.  Nesugebėta organizuoti viešojo transporto, jungiančio Šušą su Karabacho sostine, nors abu miestus teskyrė vos 8 kilometrai.  Čia nepastatyta nė vienos naujos gamyklos, neįrengta nė vienos vaikų žaidimo aikštelės.

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Užtat čia veikė prabangus viešnamis, kuriame linksminosi ne tik Karabacho klano bosai, bet ir žinomi Armėnijos politikai. Užtat Šušoje veikė kalėjimas, kuriame kalinti niekuo nenusidėję kariai ir niekuo neprasikaltę verslininkai. Jie ten buvo kankinami tol, kol už juos būdavo sumokama išpirka arba šie sutikdavo perleisti savo verslą.

Tiesa, Karabacho klano atstovų dėka į Šušą buvo perkelta Kultūros ministerija. Daug šiam projektui skirtų pinigėlių atsidūrė ne tose piniginėse ir kišenėse, kur jie turėjo atsidurti. Be to, klano žmonės šioje įstaigoje įdarbino savo žmonas, vaikus, meilužes, seseris.

Šušos cerkvės tapo pinigų plovimo įstaigomis…“

Tokių komentarų viešojoje erdvėje – vis daugiau, vis gausiau. Baisieji Karabacho klano nusikaltimai, kuriuos Armėnijos valdžia kruopščiai slėpė, iškyla į paviršių. Tampa žinomi plačiąjai Armėnijos visuomenei.

Azerbaidžano Mokslų Akademija. Kalba istorikas Algimantas Liekis, knygos „Tautų kraustymai Kaukaze“ autorius

Apie tai, kas iš tiesų dėjosi Karabache, kai jį valdė okupacinės Armėnijos pajėgos, derėtų rimčiau susidomėti ir Lietuvos politikams, diplomatams. Nes karts nuo karto Lietuvoje vis dar daromos grubios politinės klaidos bet kokia proga teisinant Armėniją ir nepagrįstai priekaištaujant Azerbaidžanui.

Sakykim, 2017-ųjų metų kovo 3 dieną Azerbaidžano Mokslų Akademijoje istorikas prof. Algimantas Liekis pristatė savo veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Į šį renginį atvyko per penkiasdešimt žinomų Azerbaidžano politikų, istorikų, žurnalistų. Šiame renginyje nebuvo tik Azerbaidžane reziduojančių Lietuvos diplomatų. Nebuvo ne todė, kad jų neinformavo ar jie neturėjo laiko. Lietuvos diplomatai ignoravo renginį greičiausiai tik todėl, kad istorikas palaikė Azerbaidžano teisę į Karabachą. Tiksliau tariant, nebuvo palankus Armėnijai.

Tokių lietuviškų nesusipratimų, deja, vis dar gausu.

2022.05.11; 12:03

Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai

Jerevanas, gegužės 2 d. (dpa-ELTA). Per naujus protestus prieš ministrą pirmininką Nikolą Pašinianą Pietų Kaukazo Armėnijos Respublikos sostinėje Jerevane suimta 250 žmonių.
 
Policija itin griežtai elgiasi su demonstrantais, tarp kurių yra parlamento narių, pirmadienį Armėnijos žiniasklaidai sakė opozicijai priklausantis parlamento vadovo pavaduotojas Išchanas Sagatelianas. Sulaikytieji kaltinami pasipriešinimu valdžiai.
 
Demonstracijos prieš vyriausybę visiškai nuskurdusioje buvusioje sovietinėje respublikoje vyksta jau kelias dienas. Sekmadienį opozicija centrinėje aikštėje priešais Jerevano operos ir baleto teatrą įkūrė nuolatinę stovyklą, kurią ketina išardyti tik atsistatydinus ministrui pirmininkui N. Pašinianui. Demonstrantai užblokavo daugybę sostinės gatvių. Nauji protestai paskelbti pirmadienio vakarą.
 
Protestai nukreipti prieš N. Pašiniano politiką Kalnų Karabacho regione, dėl kurio nesutaria Armėnija ir Azerbaidžanas. Didžioji dalis anksčiau Jerevano kontroliuotos teritorijos atiteko Baku po 2020 m. rudenį kilusio karo tarp abiejų šalių. Tai sukėlė rimtą politinę krizę Armėnijoje.
 
Nors pernai N. Pašinianas laimėjo naujus rinkimus, daugelis armėnų vis dar kaltina jį pralaimėjus karą. Armėnija dabar siekia taikos susitarimo su savo nedraugišku kaimynu Azerbaidžanu, tarpininkaujant tarptautiniu mastu, įskaitant Rusiją. Kol kas paliaubas tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kalnuotame regione stebi Rusijos kariai. Ginkluoti susirėmimai pasienyje nuolat kartojasi.
 
Viljama Sudikienė (DPA)
 
2022.05.03; 07:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Vis daugiau ženklų, jog Vakarų civilizacija tampa išties padoria, sąžininga, principinga. Ką turiu omenyje, tardamas šiuos žodžius?

Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj ir bejėgiškai skėsčioję rankomis (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar jau prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.

Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui, kad vis daugiau vokiečių mano, jog šalis turėtų bausti su Vladimiro Putino naftos ir dujų kompanijomis bendradarbiavusius vokiečius, įskaitant buvusį kanclerį Gerhardą Šrioderį. Kliūna ir dabartiniam kancleriui Olafui Šolcui, kad pirmosiomis valandomis, vos tik Rusija užpuolė Ukrainą, šis politikas apsiribojo dviprasmiškais pareiškimais, nė nemanydamas Ukrainai duoti nė vieno šovinio. Vokietija pritarė Ukrainai ir tuomet, kai ši nepageidaujamu savo žemėje paskelbė Vokietijos prezidentą Franką – Valterį Štaimajerį (Frank-Walter Steinmeir), pagarsėjusį tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė bėgti – tapti iš skęstančio laivo sprunkančia žiurke. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą atsiųsti JAV ambasadoriaus. Vašingtonas netikėjo, jog ukrainiečiai išsilaikys bent keletą parų? Manė, kad įvykiai klostysis panašiai, kaip Krymo okupacijos dienomis?

Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija).

Taigi neprabėgo nė kelios karo savaitės, ir Vakarai išvydo, kaip narsiai ir sėkmingai ukrainiečiai gina savo laisvę. Vakarams tapo gėda, kad taip ilgai pataikavo V. Putinui, kad taip paniškai bijojo jo „popierinės kariuomenės“. Vakarai atsikvošėjo. Vakarai ėmė išties ginti laisvę ir demokratiją. Ne žodžiais, o konkrečiais darbais.

Kaip sako Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius (Marko Feigino internetinė televizija), Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai. Vakarai – sukrėsti, kaip pasielgė Kremlius, ir Vakarai daugiau nepuls ant kelių prieš V. Putiną. Vakarai taip pat susigėdę, kaip jie bjauriai egoistiškai elgėsi pastaruoius kelis dešimtmečius, nuolaidžiaudami V. Putinui.

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas

Įsidėmėtinas ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio interviu, kurį jis prieš keliolika dienų davė Kijevo požeminiame metropolitene. Klausantis Ukrainos prezidento raginimų, jog Vakarai, jei jiems tikrai rūpi demokratija, padorumas, teisė ir sąžiningumas, privalo siųsti Ukrainai rimtų ginklų dar sparčiau, dar gausiau. Nes kiekviena uždelsta valanda – tai naujos mirtys.

Svarbu tai, kad kalbėdamasis su Vakarų žurnalistais V. Zelenskis išskyrė Azerbaidžaną, kuris, jo žodžiais tariant, elgiasi labai garbingai ir principingai. Ukraina dėkinga Azerbaidžanui už humanitarinę pagalbą. Oficialusis Kijevas puikiai supranta, jog azerbaidžaniečiams tiekti ginklus Ukrainai kol kas sudėtinga, nes patys turi panašių bėdų kaip Ukraina (Armėnijos karinės pajėgos išvytos dar ne iš visų Karabacho vietovių, nors, remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija).

Įsidėmėkime – Ukrainos prezidentas aiškiai, nedviprasmiškai padėkojo Azerbaidžanui už pagalbą. O Armėnijai – nė menkiausio „ačiū“. Kodėl – akivaizdu. Prisiminkime istoriją, kai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas atidavė Rusijos kariuomenei keletą savo modernių naikintuvų, puikiai žinodamas, jog Maskva juos siųs į Ukrainos frontą. Prisiminkime tuos prie Rusijos ambasados Jerevane surengtus mitingus, kurių dalyviai smerkė „fašistinę Ukrainą“ ir liaupsino „taikdariškąją Rusiją“. Mitinguotojai net prašė, kad nedelsiant būtų pasiųsti kariauti prieš ukrainiečius. Galų gale prisiminkime ir akimirkas, kaip oficialusis Jerevanas elgėsi, kai buvo užpulta Gruzija, okupuojamas Krymas…

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Negarbingo Armėnijos elgiasio pavyzdžių – vis daugiau. Štai Kazachstanas pareiškė, jog gegužės 9-ąją nesiruošia švęsti jokių pergalių, rengti karinių paradų. Taip kazachai nusprendė palaikyti Ukrainą, o ne Rusiją. Kazachstanas remia ukrainiečių kovą, o Rusijos agresiją – smerkia. Ir štai neiškentęs Rusijos TV žurnalistas Tigranas Keosajanas youtube.com kanale paskelbė kupiną pagiežos ir pykčio komentarą, esą kazachai – ir šiokie, ir tokie. Ofciali Kazachstano valdžia pasmerkė T. Keosajaną. Ypač įdomus kazachų žurnalisto Armano Šurajevo atkirtis. Žurnalistas pabėžė, jog kazachai – padori tauta, todėl gins tuos, kurie teisūs.

Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai

Jūs klausiate, kuo čia dėta Armėnija, jei T. Keosajanas – Rusijos žurnalistas? Taip, oficialiai jis – Rusijos pilietis. Kaip ir jo žmona Margarita Simonian, liūdnai pagarsėjusi Rusijos propagandistė, stojusi Kremliaus pusėn. Peržiūrėjus pastaruosius jų abiejų viešus pareiškimus viešojoje erdvėje, tampa akivaizdu, kad jie – ne tik mirtini Azerbaidžano priešai. Jie – dar ir Ukrainos, Moldovos, Gruzijos (Sakartvelo) priešai. Jie – fanatiški Kremliaus ruporai, kuriems tiesa ir teisingumas – nė motais. Jie senų seniausiai nusispjovę į valstybių teritorinį vientisumą apibėžiančias tarptautines taisykles. Jie nepasmerkė Kremliaus išpuolių prieš Moldovą, Gruziją (Sakartvelas). Jie net užkimę neigia, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo žemes arba derybų, arba karo keliu. Žodžiu, jie – agresyviai besielgiančios Armėnijos šalininkai. 

Tigranas Keosajanas

Šį komentarą parašiau todėl, kad mūsų politikai, politologai, žurnalistai atkreiptų dėmesį į dviprasmišką Jerevano elgseną bent jau dabar. Oficialusis Vilnius smerkia Vengriją ir Bulgariją, kai šios neskuba paremti Ukrainos, o štai Armėnijos – nekritikuoja net už kur kas bjauresnius žingsnius. Žiūrėk, dar pakvies dalyvauti Rytų partnerystės programose…

Kodėl? Lietuvoje pilna savų simonianų ir keosajanų? Lietuviai jau protestavo Vilniuje prie Rusijos, Vengrijos, Vokietijos ambasadų. O prie Armėnijos ambasados dar nebuvo nė vienos protesto akcijos, nors Armėnija taip pat verta pasmerkimo. 

2022.04.29; 09:31

Armėnija ir Azerbaidžanas ruošiasi taikos deryboms. EPA-ELTA nuotr.

Jerevanas, balandžio 7 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas, Jerevano duomenimis, ruošiasi taikos deryboms besitęsiančiame konflikte dėl Karabacho. Dėl to per ES tarpininkaujamus pokalbius trečiadienį Briuselyje susitarė Armėnijos vyriausybės vadovas Nikolas Pašinjanas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, ketvirtadienį pranešė Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
 
Rengtis deryboms patikėta abiejų šalių užsienio reikalų ministrams.
 
Abiejų šalių vyriausybės prieš tai pareiškė esančios iš principo pasirengusios taikos pokalbiams. Armėnija ir Azerbaidžanas dešimtmečius ginčijasi dėl Karabacho kontrolės. 2020 metų rudenį tarp šalių kelias savaites vyko nuožmūs mūšiai, per kuriuos žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių. Susirėmimai 2020 metų lapkritį baigėsi paliaubų susitarimu, kurį pasiekiant tarpininkavo Rusija. Nuo tada būta pavienių mūšių, per kuriuos neišvengta žuvusiųjų ir sužeistųjų.
 
Kovą Rusija pirmą kartą apkaltino Azerbaidžaną pažeidus paliaubas. Maskva po šešių savaičių susirėmimų 2020-aisiais Kaukazo regione dislokavo karius. Jei įtampa čia vėl paaštrėtų, tai gali būti našta Rusijai, nes dešimtys tūkstančių rusų kareivių jau kariauja Ukrainoje.
 
Rasa Strimaitytė (ELTA)

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.

Lietuviškoji analizė

Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų. 

Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.

Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto

Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.

Turime teisę nerimauti

Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?

Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.

Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com

Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos? 

J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?

Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.

Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.

Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas

Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.

Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.

Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui

Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.

Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?

Nesuprantamas pataikavimas

Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.

Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.

Jerevane – prorusiškas mitingas

Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas

Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.

Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.

Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.

Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).

Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas

Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.

Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.

Šiandien – tiek pastebėjimų.

2022.03.15; 08:00

Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas

Prie Rusijos ambasados Jerevane pastato kovo 14-ąją buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.

Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.

Parengta pagal Sputnik Armenia

2022.03.14; 20:00

Samuelio Vimo veikalas apie Armėnijos klastas

Antanas Rašimas

Ši knyga turėtų būti Jums įdomi, mat daug rašote ir, kaip matyti, objektyviai rašote apie Armėnijos priešpriešą bendraujant su Turkija ir Azerbaidžanu. Žodžiu, atkreipkite dėmesį, kad JAV yra išleistas mokslinis veikalas štai tokiu pavadinimu: „Armėnija: „krikščioniškos“ valstybės terorizmo paslaptys“ (leidykla – St. John Press, Teksasas). Labai svarbu, kad knygos autorius yra ne turkas, ne azerbaidžanietis, o Amerikoje gyvenantis krikščionis Samuelis Vimas. Dar svarbu, kad Samuelis Vimas – buvęs Arkanzaso valstijos teisėjas, teisininkas. Todėl puikiai supranta, kas yra įrodymai ir kuo jie skiriasi nuo nuomonės.

Kodėl siūlau atkreipti dėmesį į šio autoriaus knygą, kai vėl rašysite apie Armėnijos šiokiadienius? Pagrindinis autoriaus klausimas: kodėl amerikiečiai dažnusyk priešiškai žiūri į musulmonus, o musulmonai neigiamą nuomonę turi apie JAV? Teisininko S. Vimo išvada – dėl to kalta Armėnija. „Mažytė valstybėlė Armėnija, pačiais įvairiausiais būdais išnaudodama po visą pasaulį išsibarsčiusius savo tautiečius, kryptingai kurpė dirbtinai surežisuotus, tendencingus, tikrovę iškraipančius antimusulmoniškus pasakojimus ir juos platino visomis įmanomomis priemonėmis Vakaruose.“ Šią išvadą autorius brėžia po to, kai kruopščiai išstudijavo Vašingtono, Paryžiaus, Romos, Maskvos, Stambulo archyvus.

Knyga – storoka. 400 puslapių. Bet juose – ne beletristika, o ypač daug dokumentų kopijų, bylojančių apie Armėnijos klastas ir tendencingumus. Autorius pastebi: „Tragiška, kadangi JAV gyvenanti mažytė armėnų kilmės amerikiečių bendruomenė šalyje sugebėjo dešimtmečiais plėtoti neapykantą Turkijai, kuri, kaip bežiūrėsi, yra sena ir patikima JAV sąjungininkė… Aš aptikau faktų, kaip armėnų kilmės amerikiečiai, siekdami išpešti kuo daugiau pinigų, skelbė daug neteisingų žinių apie tragiškus 1915-ųjų metų įvykius. Pinigų savo neva skriaudžiamai valstybėlei kaulino iš visur, kur tik įmanoma, kur tik pavykdavo įpiršti nuomonę, esą „bjaurūs musulmonai skriaudžia vargšus krikščionis armėnus“.

Autorius ir apgailestauja, ir stebisi, kadangi, jo požiūriu, armėnų kilmės amerikiečiams pavyko apkvailinti amerikiečius, įkalti jiems į galvas neteisingas klišes, esą musulmonai nuo seniausių laikų skriaudė armėnus krikščionis. Neva skriaudžia net dabar.

Be kita ko, autorius naudoja ir armėniškus šaltinius, armėniškas versijas. Jo knyga puikiai sudėliota: skaitytojui paliekama teisė pačiam lyginti skirtingas nuomones ir spręsti, kas teisus.

Samuelio Vimo knyga apie Armėnijos intrigas

Pabaigai pasakysiu šitaip. Šią kygą verta išsiversti ir į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, tuomet sužinosime, kokie armėnai iš tiesų yra krikščionys, kodėl Jerevano pretenzijos Turkijai – nepagrįstos, kaip savąją bažnyčią Armėnija panaudoja kurstant terorizmą, kaip armėnų teroristinės organizacijos žudė Karabache gyvenusius musulmonus, kaip Amerikoje gyvenantys armėnų kilmės amerikiečiai politinių intrigų pagalba trukdo Vašingtonui normaliai bendrauti su Ankara ir Baku.

Viename iš knygos viršelių užrašyta: „Šią knygą būtina perskaityti visiems JAV krikščionims ir mokesčių mokėtojams“. Mano supratimu, nekenktų su ja susipažinti ir lietuviams, tiek katalikams, tiek ateistams.

Nes mus, sprendžiant iš gausių slaptai.lt publikacijų, irgi bando apgauti, apkvailinti. Ne sykį jau ir apkvailino.

2021.12.21; 07:00

Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Ankara, gruodžio 15 d. (ELTA). Buvęs Turkijos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstijose Serdaras Kiliças bus paskirtas šalies specialiuoju atstovu santykiams su Armėnija normalizuoti. Tai trečiadienį pranešė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu, kuris lankosi Jungtiniuose Arabų Emyratuose su vizitu.
 
„Siekdami normalizuoti santykius su Armėnija, savo specialiuoju atstovu mes paskirsime buvusį Turkijos ambasadorių Vašingtone S. Kiliçą“, – sakė URM vadovas televizijos kanalui TRT.
 
Pirmadienį M. Çavuşoğlu pareiškė, kad Ankara artimiausiu metu paskirs specialųjį atstovą santykiams su Armėnija normalizuoti. Jis taip pat pranešė, kad Turkija ketina pradėti užsakomuosius skrydžius į Armėnijos sostinę Jerevaną.
 
Antradienį Armėnijos URM atstovas Vaanas Unanianas savo „Facebook“ paskyroje konstatavo, kad Jerevanas teigiamai vertina šį pareiškimą ir taip pat paskirs specialųjį atstovą.
 
Nors Armėnija ir Turkija turi bendrą sieną, jos nepalaiko diplomatinių santykių. 2009 metais Ciuriche dviejų valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė diplomatinių santykių užmezgimo ir savitarpio santykių principų protokolus, bet šalys šių dokumentų neratifikavo.
 
2018 metų kovo 1 d. Armėnija pareiškė anuliuojanti protokolus.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2021.12.16; 03:00

Armėnija nori naujo karo?

Baku, gruodžio 9 d. (TASS-ELTA). Ketvirtadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad pasienyje su Armėnija žuvo šalies ginkluotųjų pajėgų kariškis.
Armėnijos karys
 
„Per dar vieną Armėnijos ginkluotųjų pajėgų provokaciją gruodžio 8-osios naktį Azerbaidžano ir Armėnijos valstybinės sienos Kelbadžaro ruože žuvo Azerbaidžano kariškis Asifas Alijevas“, – sakoma pranešime.
 
Pasak oficialiojo Baku, atsakomybė už šį incidentą tenka Armėnijos karinei ir politinei vadovybei.
 
Lapkričio 16 d. Armėnijos Siuniko srities pasienio rajonuose kilo intensyvūs Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų mūšiai. Tada Jerevanas pareiškė, kad Azerbaidžano kariškiai pradėjo veržtis į Armėnijos teritorijos gilumą. Baku tvirtino, kad provokaciją surengė Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir kad jos kariškiai atakavo Azerbaidžano kariuomenės postus.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2021.12.09; 00:30

Jerevanas, lapkričio 18 d. (dpa-ELTA). Situacija Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje po naujos eskalacijos išlieka įtempta, abiem pusėms ketvirtadienį apsikeitus kaltinimais naujomis atakomis.
 
Pranešimų apie aukas iš pradžių negauta.
 
Anot Armėnijos Gynybos ministerijos, kaimyninės šalies kariai pasienio Tavušo regione paleido „atsitiktinę“ ugnį, į kurią buvo analogiškai sureaguota. Tuo metu Azerbaidžanas apkaltino Armėniją subombardavus kelis kaimus. Kaip pranešama, šie incidentai įvyko trečiadienio vakarą.
 
Situacija pasienyje ketvirtadienio rytą, Armėnijos teigimu, buvo „sąlyginai stabili“.
 
Įtampa tarp šių šalių vis paaštrėja nuo praėjusių metų, kai abi jos dalyvavo kariniame konflikte dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono. Po neilgo karo 2020 m. rudenį Azerbaidžanas atsikovojo dideles minėto regiono teritorijas, kurias anksčiau kontroliavo Armėnija.
 
Per intensyviausius susirėmimus nuo praėjusių metų šios savaitės pradžioje žuvo mažiausiai aštuoni žmonės. Daugybė karių buvo sužalota ar dingo be žinios.
 
Azerbaidžaniečių ir armėnų paliaubas regione šiuo metu prižiūri Rusijos taikdariai. Įsiterpus Rusijai, buvo nutraukti ir pastarieji susirėmimai.
 
Lina Linkevičiūtė (DPA)
 
2021.11.19; 04:21