Lietuvos karo medikai, sugrįžę iš Armėnijos

Pasibaigus dviejų savaičių humanitarinei misijai Armėnijoje, Lietuvos medikų ir ekspertų komanda šeštadienį grįžo namo. Lietuvos kolegų pateiktos rekomendacijos taps vertinga paspirtimi šaliai kovojant su koronaviruso (COVID-19) pandemija ir tolesniu infekcijos plitimu.
 
Aštuonis medikus ir tris ekspertus parskraidinęs Karinių oro pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“ šeštadienį nusileido Šiaulių oro uoste.
 
Tačiau į artimųjų glėbį humanitarinės misijos dalyviai paklius ne iš karto – remiantis galiojančiomis saugumo taisyklėmis, jų laukia 14-os dienų izoliacija, sakoma Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pranešime.
 
Sveikatos apsaugos ministras, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas Aurelijus Veryga padėkojo darbą Armėnijoje baigusiems misijos dalyviams už ryžtą ir atsidavimą.
 
„Tokio aukšto lygio specialistai yra nepamainomi kovoje prieš koronavirusą. Tikiu, kad jūsų pastangos ir rekomendacijos padės Armėnijai greičiau įveikti šią krizę. Lietuva ir jos žmonės, esant reikalui, visuomet yra pasirengę padėti savo partneriams. Tikimės, kad ši sėkminga humanitarinė misija atvers galimybes naujoms partnerystėms ir projektams ateityje“, – kalbėjo ministras.
 
Armėnijos kolegoms dvi savaites talkino gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus, anesteziologijos-reanimatologijos specialybės gydytojai rezidentai Lukas Neimanas ir Romanas Botovas, slaugytojos – Diana Rinkevičiūtė, Virginija Savickienė, Laura Gurskienė, Jolita Škudaitė, taip pat slaugytojas anestezistas Donatas Mečislauskas.
 
Medikus delegavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos ir Respublikinė Panevėžio ligoninė (RPL).
 
Specialistų komandą sudarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patarėjas Marius Čiurlionis, kuris vadovavo Lietuvos pagalbos Armėnijai misijai, taip pat SAM Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre dirbantis karo medikas mjr. Valdas Meškauskas bei mjr. Aurimas Gusčius, kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje kuravęs logistikos klausimus.
 
Dviejose Jerevano ligoninėse dirbę Lietuvos medikai dalinosi patirtimi su Armėnijos kolegomis, o su šios šalies specialistais bendravę Lietuvos ekspertai pasakojo, kokiomis priemonėmis pavyko suvaldyti pandemiją Lietuvoje, kokios buvo karantino sąlygos ir atlaisvinimo etapai, kaip buvo organizuojama operacijų štabo veikla ir logistika.
 
„Armėnijos kolegoms pasiūlėme steigti atskirą asmens apsaugos priemonių paskirstymo centrą, iš kurio apsaugos priemonės būtų tiekiamos tiesiai į gydymo įstaigas, taip pat kaupti rezervą humanitarinės pagalbos sandėliuose. Rekomendavome transportavimo funkciją patikėti logistikos kompanijoms. Taip pat pasiūlyta gydymo įstaigas aprūpinti kuo didesniais kiekiais priemonių, kad medicinos personalas nejaustų jų stygiaus“, – pasakojo mjr. A. Gusčius.
 
Apibendrindamas dvi savaites trukusią humanitarinę misiją, jos vadovas M. Čiurlionis teigė, kad Armėnija žengia teisingu keliu, o jos žmonių atsidavimas ir pasiaukojimas gali būti reikšmingas faktorius, leisiantis įveikti pandemiją.
 
„Ekspertų pateiktos rekomendacijos jau duoda pirmuosius rezultatus. Didinami laboratorijų pajėgumai, siekiant padidinti testavimo apimtis“, – sakė M. Čiurlionis.
 
„Mes savo ruožtu visada būsime pasiruošę padėti kolegoms plėtojant partnerystę, įgyvendinant gerųjų mainų ir švietimo programas. Labai tikimės tolimesnio ir glaudaus dvišalio bendradarbiavimo“, – pridūrė misijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.05; 21:00

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis trečiadienį telefonu su Armėnijos gynybos ministru Davitu Tonojanu aptarė dvišalio bendradarbiavimo klausimus. R. Karoblis pažymėjo, kad bendros iniciatyvos bus tęsiamos, atsižvelgiant į situaciją dėl COVID-19.
 
Savo ruožtu ministras D. Tonojanas padėkojo Lietuvai už pagalbą padedant Armėnijai kovoti su koronaviruso pandemija. Krašto apsaugos ministras R. Karoblis išreiškė viltį, kad Lietuvos suteikta pagalba padės Armėnijai įveikti šį išbandymą.
 
Prasidėjus koronaviruso pandemijai įvyko du Lietuvos humanitarinės paramos Armėnijai skrydžiai, primena Krašto apsaugos ministerija.
 
Gegužės 14 d. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ Armėnijai, Sakartvelui ir Moldovai išskraidinta humanitarinė siunta su Lietuvoje pagamintomis medicinos apsaugos priemonėmis. Birželio 19 d. į Armėniją išvyko 11 Lietuvos specialistų medikų komanda, tarp kurių ir du Lietuvos kariuomenės atstovai. Pagalba skirta padėti Armėnijai suvaldyti ekstremalią situaciją bei gydyti ir slaugyti COVID-19 ligonius.
 
Bendradarbiaudama su Armėnija, Lietuva teikia paramą karinio rengimo ir mokymo srityje, supažindina su patirtimi reformuojant karines pajėgas. Kartu su NATO Karinio švietimo tobulinimo programa (DEEP – Defence Education Enhancement Programme) Lietuva padeda Armėnijai reformuoti puskarininkių sistemą. Tuo tikslu 2019 m. vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi Armėnijos kariuomenės vado pavaduotojas, organizuoti susitikimai su Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininku ir kitais kariuomenės atstovais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.02; 05:25

Armėnijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius penktadienį viršijo 23 tūkstančius, per praėjusią parą šalyje patvirtintus 759 naujus infekcijos atvejus, praneša šalies Sveikatos apsaugos ministerija.
 
„Per pastarąją parą nustatyti 759 nauji koronaviruso atvejai, 814 pacientų pasveiko. Bendras pasveikusių skaičius yra 12 149, o patvirtintų infekcijos atvejų – 23 247“, – nurodoma ministerijos pareiškime.
 
Armėnijoje nuo infekcijos iš viso mirė 410 žmonių.
 
Šalyje padėtis išlieka sudėtinga. Trečią parą paeiliui Armėnijoje patvirtinta po daugiau kaip 700 naujų užsikrėtimų infekcija atvejų.
 
Pirmasis koronaviruso atvejis Armėnijoje buvo patvirtintas kovo 1-ąją.
 
Visame pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 9,7 mln. žmonių, per 492 tūkst. mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.27; 00:01

Jerevanas. Armėnijos sostinė. Slaptai.lt nuotr.

Antanas Rašimas

Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.

Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.

Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti“, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.

Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).

Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.

Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.

Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.

Slaptai.lt informacija

2020.06.20; 11:00

Į Armėniją išskrido vienuolikos medikų komanda padėti šaliai kovoti su koronaviruso pandemija. SAM nuotr.

Iš Zoknių į Armėnijos sostinės Jerevano oro uostą penktadienį išskrenda Karinių oro pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“. Jame – vienuolikos specialistų savanorių komanda, padėsianti su itin rimtais iššūkiais dėl pandemijos susiduriančiai šiai Pietų Kaukazo valstybei.
 
Į Armėniją išvyko gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus, anesteziologijos-reanimatologijos specialybės gydytojai rezidentai Lukas Neimana ir Roman Botov, slaugytojos – Diana Rinkevičiūtė, Virginija Savickienė, Laura Gurskienė, Jolita Škudaitė, taip pat slaugytojas anestezistas Donatas Mečislauskas.
 
Medikus delegavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos ir Respublikinė Panevėžio ligoninė (RPL).
 
Specialistų komandą papildė ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patarėjas Marius Čiurlionis, kuris ir vadovaus šiam operacijų štabui, taip pat SAM Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre dirbantis karo medikas mjr. Valdas Meškauskas bei mjr. Aurimas Gusčius, kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje kuruosiantis logistikos klausimus.
 
Sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo Aurelijaus Verygos teigimu, Armėnija yra ta valstybė, kuriai šiuo metu tikrai reikia medikų, kompetentingų specialistų pagalbos, suvaldant šalyje įsisiautėjusį virusą.
 
„Dėkoju medikams, specialistams, nepabūgusiems rimtų iššūkių ir savanoriškai vykstantiems į Armėniją, kur jie dalinsis mūsų šalies gerąja patirtimi ir pritaikys praktiškai pas mus išmoktas pamokas“, – sakė ministras A. Veryga.
 
Anot jo, kiekvienos darbo rankos, kiekvieno vadybinė patirtis, valdant šią situaciją, Armėnijoje yra itin reikalinga. Į ją ekspertinę pagalbą siunčia ir kitos Europos valstybės.
 
„Armėnija šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, nulemtą COVID-19 pandemijos. Lietuva visada pasirengusi padėti ir savo partneriams. Didžiuojuosi ir dėkoju Lietuvos medikams ir ekspertams, vykstantiems pagelbėti Armėnijos žmonėms“, – savo ruožtu dėkojo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
 
Į Armėniją išvykstanti komanda, kaip pažymima SAM pranešime, kartu pasiėmė ir darbui reikalingą medicininę įrangą bei asmens apsaugos priemones. Humanitarinę pagalbą Armėnijai komanda teiks dvi savaites.
 
Armėnijoje, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, nustatyti 18 033 koronavirusinės infekcijos atvejai, 302 žmonės mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.19; 08:00

Filipas Ekozjancas. Izraelis Ori. Pandoros skrynia

Kas nepamena iš vaikystės užkoduoto klausimo apie raštą: baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano. Mįslė mįsle, tačiau išties juk čia galima įžvelgti ir daug giliau užkoduotą atsakymą. Nebūtinai tiesa yra tai, ką skaitote ar nuolat girdite.

Kaip atskirti mitą nuo tiesos

Kiekvienos tautos istorijoje yra jautrių temų. Jų peržiūrėjimas kai kada gali pateikti šokiruojančių, nemalonių atsakymų. Tačiau tikėdami, kad gyvename moderniajame pasaulyje, turime suprasti, jog tiesa padeda atsikratyti įsisenėjusių mitų ir leidžia judėti tolyn.

Štai ir vėl žiniasklaidoje pasirodė tekstai „armėnų klausimu“. Minėtos 105-osios armėnų tautos genocido metinės, šventas nekaltų krikščionių aukų kraujas, dėl kurio visa kaltė neva tenka Osmanų imperijos musulmonams.

Mėgindama atskleisti įvykių priešistorę, 15min.lt viena autorė pasakojo baisumus, kaip engiami buvo armėnai: „Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas“.

Toliau skaitytojas apšviečiamas, kad dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tik nedaugelis galėjo prasigyventi iš prekybos bei amato. Vis dėlto jiems pavykę įsitraukti į tarptautinę prekybą XVII-XVIII a., tai paskatino šios diasporos gyvenviečių įsikūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.

Čia siūlau stabtelėti ir atsiversti armėnų autoriaus Filipo Ekozjanco knygą, kurioje randame daug autentiško būtent apie XVII pabaigos-XVIII a. pradžios armėnų gyvenimo ypatumus Persijoje – būtent tą istorijos tarpsnį, kai pasaulyje gimė vadinamasis armėnų klausimas. Tai istorinė dokumentinė apybraiža, detektyvo elementų turinti studija, kurios centre – armėnų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pradininku laikomas Izraelis Ori. Knyga taip ir pavadinta: „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (Филипп Экозьянц, „Исраэл Ори. Ларец Пандоры“).

Studijos pasirodymas prilygo sprogimui: remdamasis autentiškais dokumentų šaltiniais autorius triuškina 300 metų senumo mitą, tarsi kortų namelį griaudamas ant šios pradinės kortos rūpestingai kurtas istorijas. Apie tai, kokių atgarsių sulaukė ši knyga (recenziją galėjote pastebėti ir portale slaptai.lt), šiek tiek vėliau.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Pirmiausia noriu pasidalyti kai kuriais pastebėjimais iš F.Ekozjanco knygos, kalbama tema aktualiomis citatomis.

Pirmoji citata: apie šaltinių autentiką

Iki XVIII amžiaus armėnų tautos rašytinė istorija buvo neturtinga, joje retai minima Armėnija ir armėnai. Daugiausia tai buvo kūryba Europos autorių, tolimų tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo jos gyventojų. O XVIII amžius tiesiog sprogo istoriniais „atradimais“ ir iš nebūties ištraukė daugybę armėnų karalysčių, apie kurias anksčiau niekas nebuvo girdėjęs ir kurios viena po kitos atsirado darbuojantis ištisai armijai perrašinėtojų, kurių plunksnos labai greitai sužvilgo Naujosios arkos apylinkėse – mistiniame žmonijos civilizacijos lopšyje.

Pasak Ekozjanco, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, Armėnijos vardas atsirado ne istorinėje, o grožinėje literatūroje. Jis nepasitiki senovinių knygų autentiškumu, mat kadaise rankraščių perrašinėtojai davė valią savo fantazijai, prikūrė nebūtų dalykų. Viename interviu armėnų autorius atskleidė, kad pasikliauja tais šaltiniais, kurių egzistavimą patvirtina pakankamas kiekis egzempliorių – gerai, jeigu Europos spaudinių archyvuose pavyksta rasti 10-20 pavyzdžių.

Ekozjancas dar labiau šokiravo ir papiktino savo tautiečius teiginiu, kad net ir neginčijant visų turimų knygų išleidimo fakto, jose nėra istorijų apie Senąją Armėniją, apie Didįjį Tigraną ir kitus jos veikėjus. Jo vertinimu, bėdų dėl senovės istorijos turi ne tik Armėnija, bet ir kitos šalys.

Antroji citata: melikams nieko netrūko

Pfalcokurfiurstui Johanui Vilhelmui melikai savo laiške pranešė: „Dievo malone mums nieko netrūksta, mes turime pinigų, turto, žmonių, kurie sugeba valdyti ginklą, ir visko, ko reikia mūsų įmonėms; mums trūksta tik šalies valdovo, mes trokštame to ir meldžiame Dievą, kad ši dalia tektų Jums“.

Knygos intriga prasideda 1678 metais, kai Izraelis Ori, tada maždaug devyniolikos metų jaunuolis, drauge su keliais kitais vyrais išvyksta į Europą nešinas melikų (armėnų didikų, kunigaikščių) laiškais – nuolankiu prašymu padėti, nes vietos patriarchas yra visiškai prasiskolinęs, spaudžiamas kreditorių. Tačiau Izraelis Europoje prapuola ilgam. Po įvairių nuotykių į Persiją sugrįžta praėjus 20 metų. Prisistato visiems kaip Izraelis Ori, tačiau jo neatpažįsta nei tikra sesuo, nei broliai. Kirba įtarimas, kada tai gali būti apsimetėlis, prisidengęs kito žmogaus vardu. Tačiau armėnų melikai juo kažkodėl besąlygiškai pasitiki ir jam paklūsta. Rašo slaptuosius laiškus Europos galingiesiems valdovams ir įteikia vyrui, save vadinančiam Izraeliu, netgi tuščią popieriaus lapą su iš anksto suraitytais savo parašais – laiškas buvo parašytas vėliau, jo turinio melikai nežinojo. Ekozjancas daro prielaidą, kad armėnų didikai galimai buvo šantažuojami.

1699 m. armėnų atstovai slaptaisiais laiškais (apie juos nežinojo ir armėnų dvasininkai) kreipėsi į Romos popiežių, Pfalcokurfiurstą Johaną Vilhelmą ir Rusijos carą Petrą I su prašymu išvaduoti krikščionis armėnus nuo musulmonų priespaudos.

Tačiau iš to meto dokumentų aiškėja, kad melikai puikiai sugyveno su valdžia, gausino savo turtus, turėjo namus, žemes ir netgi nuosavas kariaunas! Juos jaudino tai, kad krikščionys perėjo į mahometonų tikėjimą, moterys tekėjo už musulmonų – laisva valia.

Trečioji citata: apie tikruosius tikslus

Aš visiškai įsitikinęs, kad Persijos valdovo kariuomenė nieko nepajėgs imtis prieš jus, tai būtų žiemos pradžia ar pavasaris. Persijos karalystė yra Armėnijos prieigose, tai gausiai apgyvendinta ir derlinga žemė, 150 ljė ilgio ir 120 pločio, yra Persijos karaliaus valdžioje, neskaitant dviejų provincijų, kurios palaikomos gruzinų, ir 5 provincijų, kurios priklauso turkams. Štai krikščioniškų provincijų sąrašas: 1) Zakas gali tiekti mums pradžioje 10 000 žmonių, yra (ten) labai mažai turkų 2) Varanda (yra nemažai turkų, bet tai ne kariai) galės surinkti 6000 žmonių 3) Kustachas – 10 000…

Tai citata iš slapto Izraelio Ori laiško Johanui Vilhelmui. Iš jo pranešimų aiškėja, kad Šventosios Romos imperijos kurfiurstas iš tiesų planavo užkariauti šį kraštą. Izraelis jam tarnavo, čia buvo jo akys ir ausys. Romos sostui rūpėjo musulmoniškuose kraštuose įgyti atsvarą.

Persijos puolimo planas buvo nuodugniai aptartas. Armėnų melikai siūlė užkariauti visą Persiją, kartu su musulmonų gyventomis provincijomis ir miestais – Gendže, Baku ir kt. Sumanymas nepavyko, Europos monarcho kariuomenė, palaikoma organizuotų sąjungininkų, žygio į Persiją atsisakė. Vis dėlto laiškai (beje, jie parašyti ne armėnų kalba) ir pastangos neliko nepastebėti: taip buvo sukurtas „armėnų klausimas“.

Ekozjancas kelia logišką klausimą: kokia buvo viso šio sumanymo esmė? Nejau kviesdamas užkariauti žemes Izraelis Ori tikėjosi, kad išsilaisvinimas iš kurfiursto valdžios, palaikomos Šventosios Romos imperijos galios ir jėzuitų ordino, bus lengvesnis nei atsikratymas esamos „priespaudos“? Juk šimtus tūkstančių valstiečių prižiūrėjo mažiau nei tūkstantis šacho žmonių? Pasak studijos autoriaus išvados, tikrieji šio veikėjo tikslai buvo savanaudiški – pakeisti valdžią, o valstiečių krikščionių išlaisvinimas tebuvo priedanga.

Kodėl šiandien verta kapstytis archyvuose?

Filipas Ekozjancas rašo antrąją knygos dalį, kurioje tikisi pateikti išsamius atsakymus į klausimus, kurie iškilo rašant pirmąją knygą.

Izraelis Ori. Senovės piešinys

Mitų demaskavimas sukėlė milžinišką neigiamą reakciją. Antai Rusijoje gyvenantis armėnų rašytojas ir tinklaraštininkas Levas Voljanas socialiniame televizijos tinkle knygoje dėstomas mintis apibūdino kaip absurdą ir gėdingą, šventvagišką dalyką. „Būsi prakeiktas nacijos, kuriai save priskiri!“ – pareiškė. Apkaltino parsidavimu azerbaidžaniečių lobistams.

Tiesą sakant, azerbaidžaniečių medijoje apie Ekozjanco knygą išties nemažai informacijos. Pvz., MA Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Huseinovas patvirtino, jog „Rytų klausimas“ buvo sukurtas Vatikane, pagal gudrų projektą ketinta prieš Osmanus ir Sefevidus mobilizuoti krikščionių, tarp jų ir armėnų, bendrijas, jomis pasinaudoti.

Kai kurie azerbaidžanietiškosios stovyklos mokslininkai Ekozjancui turi pastabų. Antai technikos mokslų daktaras, profesorius ir visuomenės veikėjas Kermanas Rustamovas knygai skirtoje diskusijoje (kanale „Patriot TvAz“) kritikavo autorių dėl to, kad jis cituoja melikų laiškus skaitytojui nepateikdamas paaiškinimų – jie yra būtini citatoms, kuriose armėnų melikai kaip savo žemes nurodo azerbaidžaniečių teritorijas.

Tačiau kodėl vis dėlto šiandien verta gilintis į trijų šimtų metų senumo istoriją?

Filipas Ekozjancas tiki, kad šis darbas yra prasmingas, pirmiausia jo tautiečiams svarbu atsikratyti senų mitų ir kurti ateitį pakeitus požiūrį į kaimynines tautas. Autorius reiškia apgailestavimą dėl armėnų istorikų, kurie eikvoja daug energijos tradicinės armėnų istorijos versijos studijoms, tačiau niekada nevėlu pradėti nuo pat pradžių ir paversti viską aplink savo galvoje, ir savo artimuosius

Pabaigai pastebėjimas. Tie patys dalykai, kurie vyko Izraelio Ori laikais, yra aktualūs ir šiandien: visais laikais atsiranda žmonių, siekiančių manipuliuoti kitais ir primesti savo žaidimo taisykles, savo gyvenimo supratimą, savo istorijos interpretavimą.

2020.06.17; 14:30

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.

Turi turto ir Lietuvoje

Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.

Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.

Ginklų kontrabanda

Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai. 

Mafija posėdžiavo Lietuvoje

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Apie gruzinų mafiją – nė žodžio

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?

Ką paskelbė ESISC?

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?

Armėniški archyvai – vis dar uždaryti

Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant,  bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.

Vėl  pamiršo Kalnų Karabachą

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?

Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

Lietuvos saugumas (VSD)

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.

2020.06.16; 08:33

Mikaelas Minasianas. Slaptai.lt

Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų šias savo nuodėmes, generolą Aršaką Karapetianą, savo patarėją, gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.

Derybos surengtos tam, kad Rusijos žvalgyba padėtų užglaistyti į tarptautinius nemalonumus patekusio N.Pašiniano ir jo šeimos reikalus. Voroneže, kuris nūnai tapo tarptautinių Armėnijos reikalų tvarkymo centru, buvo reguliuojami nesusipratimai dėl į paviršių iškilusios kontrabandos cigaretėmis. Įdomu, kad tomis dienomis tiek Rusijoje, tiek Armėnijoje dėl koronaviruso buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Todėl generolas negalėjo išvykti iš Armėnijos ir atvažiuoti į Voronežą kaip privatus asmuo. Taigi jis teturėjo vieną galimybę – išvykti kaip valstybės pareigūnas. Bet oficialiame Vyriausybės puslapyje nė žodžiu neužsimenama apie tokį vizitą. Tad tikėtina, jog generolas išvyko sulaukęs žodinio N. Pašiniano įsakymo. Manoma, kaš šis generolas seniai tvarko komplikuotus N.Pašiniano reikalus.

Bet generolo misija Voroneže tuo nesibaigė. „Yra faktų, kad N.Pašinianas kartu su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“, – skelbia M.Minasianas.

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Analizuojant prekybos ginklais klausimą negalima pamiršti aplinkybės, kad Armėnija turi teisę iš Rusijos pigiai pirkti ginklų – pagal Rusijos vidaus rinkos kainas, t.y. 65 proc. pigiau, nei šie kainuotų tarptautinėse rinkose. Kaip N.Pašinianas išnaudoja šią situaciją asmeninėms reikmėms? Schema nesudėtinga, maždaug tokia: „N.Pašinianas įpareigoja savo bičiulį Davidą Galstianą per Gynybos ministeriją įsigyti 100 vienetų ginklų. Ginklai perkami Armėnijos valstybės vardu, bet jie atitenka D.Galastianui. Tada Armėnija perka 60 vienetų ginklų iš D.Galstiano asmeninio fondo, apmoka visas išlaidas, ir ginklai atgabenami į Armėniją. Dokumentai sutvarkyti idealiai. Išskyrus vieną detalę. Tie likę 40 vienetų parduoti trečiosioms šalims – labai brangiai.  O tai – ne tik gėda (gėda dėl cigarečių ar deimantų kontrabandos). Tai jau – niekšybė. Tokia M.Minasiano nuomonė.

Ginklų ekspertai, kaip skelbia M.Minasianas, puikiai supranta, jog pagal specialius ženklus, kuriais pažymėti visi ginklai, lengvai nustatoma, kur jie galų gale atsidūrė. Tad Rusija anksčiau ar vėliau tai išsiaiškins.

Beje, N.Pašiniano draugužį D.Galstianą Maskva jau paskelbė nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. D.Galstianas tapo persona non grata Rusijoje iki pat 2029 metų.

Svarbi ir dar viena detalė, kurią straipsnyje „Nikolas Pašinianas įtrauktas į tarptautinę prekybą ginklais“ mini M.Minasianas. Generolas A.Karapetinas, kurį N.Pašinianas pasikvietė tapti įtakingu patarėjumi, atsakingas už Armėnijos pralaimėjimus vadinamąjame 2016-ųjų balandžio kare su Azerbaidžanu. Tuo metu jis buvo Armėnijos karinės žvalgybos vadovas. Manoma, kad prastas vadovas. Nes tuometinės Armėnijos pajėgos nežinojo, nei kada, nei kaip, nei kokiais ginklais Azerbaidžanas disponuoja pasienio ruože. 2016-ųjų įvykius N.Pašinianas, siekdamas  patekti į valdžią, vadino gėdingu Jerevano pralaimėjimu. Bet kai tapo premjeru, savo dešiniąja ranka pasirinko susikompromitavusį karinės žvalgybos vadovą. Štai tokia moralė…

Savo komentaruose M.Minasianas taip pat pasakoja, kaip oficiali Armėnijos valdžia brangiai pirkdavo seną karinę techniką. Pirkdavo tokias karines mašinas, kurias Čekija, Jordanija, Graikija, pavyzdžiui, parduodavo kaip metalo laužą. M.Minasianas rašo, kad tie ginklai gal dar veikia, gal dar naudotini, bet jie akivaizdžiai moraliai pasenę (omenyje turimos, sakykim, priešlėktuvinės gynybos mašinos Osa-AKM“). Jos tikrai nevertos 27 milijonų JAV dolerių.

Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane dabartinį Armėnijos premjerą vadina patologišku melagiu ir pigiu propagandistu.

Parengta pagal https://armenianreport.com/pubs/248507/

2020.05.31; 14:34

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.

Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.

Nikolajus Pašinianas

Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.

Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?

Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.

Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.

1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.

Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane

Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.

Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.

1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.

Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.

Slaptai.lt informacija

2020.05.12; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.  

Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.

Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.

Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.

Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?

Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.

O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.

Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių  tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.

(Bus daugiau)

2020.05.04; 14:30

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę.

Armėnų ir lietuvių tautos nuėjo sunkų, permainingą ir krauju pažymėtą istorijos kelią. Kaip ir Lietuva, Armėnijos teritorija 1920 m. buvo užimta bolševikinės Raudonosios armijos dalinių, o nuo 1936 m. ši Kaukazo respublika tapo sovietine. Tuomet išaugo armėnų emigracija į užsienį, ypač noriai jie rinkosi Prancūziją, bet ėmė plūsti ir į Baltijos kraštus.

Irstant SSRS Armėnija iš Rytų Europos bloko šalių viena pirmųjų – 1991-ųjų rugsėjo 12 d. – pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, kai dar pati formaliai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (kaip ir Rusija, Latvija, Gruzija (Sakartvelas), Kirgizija, Turkmėnija). Tačiau teisybės dėlei reikia priminti, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino iš SSRS sudėtyje buvusiųjų Moldova – praėjus pustrečio mėnesio nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo, o – Islandija, 1991-ųjų vasario 11 d. formaliai patvirtinusi dar 1922 m. paskelbtą pripažinimo de jure aktą.

Rusijos karinis poligonas

Armėnijos Respublika susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Bet tai toli gražu nereiškė jos savarankiško nepriklausomybės kelio. Ši visų energijos resursų stokojanti Kaukazo šalis puolė į kojas savo buvusiam sovietiniam globėjui, o už tiekiamas dujas ir kitas gėrybes Rusija pareikalavo visiško politinio ir strateginio pavaldumo. Giumri mieste, netoli sienos su Turkija (buvęs Kumairi arba Leninakanas) įsikūrė 102-oji Rusijos karinė bazė, apginkluota zenitiniais raketiniais kompleksais S-300 ir reaktyviniais naikintuvais MiG-29. Kaip pernai gegužę rašė portalas Vesti.ru, remiantis dvišale Jerevano – Maskvos sutartimi, rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. Vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams.

Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.

Spauda dar dešimtmečio pradžioje rašė, kad Jerevanas jau 2010-aisiais sutiko pratęsti Rusijos karinės bazės buvimo šalyje terminą, turėjusį pasibaigti 2020– aisiais, iki 2044– ųjų, o Maskva įsipareigojo teikti Armėnijai saugumo garantijas.

Slaptai.lt tuomet klausė, kodėl svetimos valstybės karinės bazės buvimas Armėnijoje, pasak Armėnijos užsienio žinybos vadovo, yra „nediskutuotina tema“ (https://slaptai.lt/rusijos-karine-baze-armenijoje-nediskutuotina-tema/), ir gavo aptakų atsakymą, jog Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų. Jerevanas yra priėmęs „Rytų partnerystės“ programą, tad logiška paklausti, rašo portalas, ar ES vadovybė mėgins Armėniją į bendriją pritraukti prie NATO sienų kartu su rusų kariškiais?

Pridursime, kad Giumri bazėje įsikūrė iš Sakartvelo Alchalkalakio iškeltas Rusijos karinių pajėgų Pietų Kaukaze štabas. Dar 2012 m. rugpjūčio 26 d. savaitraštis „Atgimimas“ rašė, jog Rusija net neslepia, kad Giumri karinė bazė stiprina Šiaurės Kaukazo bei Gruzijos separatistinius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, Kaukazo respublikas paversdama kariniu koridoriumi, o Armėniją – potencialiu NATO taikiniu. Bet, anot „Atgimimo“, šiuo metu išorinės saugumo garantijos Armėnijos negelbsti, nes, jei kiltų karas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, Jerevanui kariauti tektų pastarajame regione, kuris iš tikrųjų priklauso Azerbaidžanui, taigi, po Rusijos saugumo garantijų skėčiu nepatenka.

Kitaip sakant, Rusijos karinė bazė Armėnijoje ne tiek užtikrina jos saugumą, kiek komplikuoja jos padėtį regione ir gilina Kalnų Karabacho problemą – vieną iš įtempimo Kaukaze židinių.

Pateikiame šiuo metu kiek pasikeitusį Rusijos karinių bazių posovietinėje erdvėje vaizdą.

Rusijos karinės bazės posovietinėje erdvėje

Valstybė

Karinė bazė

Karinis personalas

Terminas

 

Ukraina, Sevastopolis

Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas

Per 14 tūkst.

Iki 2042 m.

 

Moldova, Padniestrė

Buvusioji 14– oji SSRS armija

Per 1,5 tūkst.

Rusija buvo įsipareigojusi išvesti bazę iki 2001 m.

 

Baltarusija, Hancavičai

Volgos antiraketinė radarų sistemos dalis

Iki 2020 m.

 

Armėnija, Giumri

102– oji Rusijos karinė bazė

Per 5 tūkst.

Iki 2044 m.?

 

Gruzija, Abchazija

7– oji Rusijos karinė bazė

Per 3,5 tūkst.

 

Gruzija, Pietų Osetija

4– oji Rusijos karinė bazė

Per 3,5 tūkst.

 

Azerbaidžanas, Gabala

Radiolokacinė stotis

Per 2 tūkst.

Iki 2012 m. pabaigos

 

Kirgizija

Kanto karinė oro bazė

Per 700

Iki 2032 m.

 

Tadžikistanas

201– oji motorizuota šaulių divizija

Per 5,5 tūkst.

Iki 2014 m.

 

Kazachstanas, Baikonuras

Baikonuro kosmonautikos centras

Iki 2050 m.

 

Uzbekistanas

Karši– Chanabad oro bazė

 

Šaltinis: www.ukrainianweek.com, 2011 12 23 ir 2015 02 20

Gerų santykių imitacija

Rusijos karinis dalyvavimas prie NATO pietinių sienų ir tai, kad Armėnijos vadovybė išduoda leidimą Rusijai didinti įtampą regione, nė kiek nejaudina Lietuvos vadovų. Birželio 18 d. numatytas ES „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas, kuriame bus apsvarstyta geopolitinė situacija posovietinėje erdvėje ir naujų ES narių vaidmuo, stiprinant stabilumą savo regionuose.

Neseniai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ėmėsi taikdario vaidmens ir konferenciniais skambučiais bendravo su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos bei Armėnijos lyderiais. Pokalbio su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu metu, kaip pranešė Prezidentūra, aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga, vizų liberalizavimą, bendradarbiavimą teisinės pagalbos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos ir kitose srityse. Buvo išreikštas pasitenkinimas atsigavusia prekyba tarp šalių. Ir nė žodžio apie problemas, kurios komplikuoja Armėnijos dalyvavimą „Rytų partnerystės“ programoje. Į keletą portalo Slaptai.lt klausimų dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos karinio aktyvumo Armėnijoje Prezidentas G. Nausėda atsakyti nesiteikė.

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas kalbasi su Lietuvos Prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Galima daryti išvadą, kad Lietuvai svarbu tik atsižymėti, kaip šios ES programos koordinatorei (prisiminkime išskirtines jos pastangas į šią programą įtraukti V. Janukovičiaus Ukrainą), o nei Padnestrės, nei Kalnų Karabacho, nei separatinių Abchazijos bei Pietų Osetijos tautų likimai ir tūkstančiai pabėgėlių jau nerūpi. Reikia pridurti, kad ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) čia panaši į bedantę struktūrą, kuri tik imituoja savo rūpestį geopolitine situacija Rytų Europoje.

Prisimename antrojo valstybės asmens Seimo pirmininko V. Pranckiečio vizitą į Jerevaną. Tada mes klausėme: ar parlamento vadovas Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę? Tuomet taiklų atsakymą ELTAI davė jo politinis oponentas, partijos kolega R. Karbauskis: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

G. Nausėdos pokalbį telefonu su Armėnijos vadovu taip pat galima vadinti mandagumo veiksmu, kuris nereiškia nei nuoširdaus susirūpinimo padėtimi Kaukaze, nei ryžto spręsti galimos partnerės Europos bendrijoje problemas.

Iš tikrųjų Vilniaus užsienio politika pasidarė bedantė ir neefektyvi.

2020.05.04; 06:00

Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda konferenciniu skambučiu kalbėjosi su Armėnijos Respublikos vadovu Armenu Sarkisianu. Pokalbis organizuotas ruošiantis Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimui birželio 18 dieną. Šią ir praėjusią savaitėmis Prezidentas jau kalbėjosi su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Moldovos lyderiais.

Pokalbio su Armėnijos Prezidentu metu aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga. „Intensyvėjantys ryšiai su Europos Sąjunga atveria naujų perspektyvų. Lietuva ir ES pastebi jūsų šalies progresą, įgyvendinant reformas, palaikome ir skatiname drąsiai žengti šiuo keliu“, – teigė Prezidentas ir pridūrė palaikąs vizų liberalizavimo sprendimus, kurie šiuo metu svarstomi ES. Lietuva, remdama demokratines reformas, pasirengusi perduoti savo patirtį Armėnijai teisės sistemos konsolidacijos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos srityse.

Prezidentai aptarė koronaviruso plitimo dinamiką šalyse, viruso padarinių mažinimo strategiją ir karantino atlaisvinimo priemones.

Šalies vadovas akcentavo, kad šios beprecedentės krizės akivaizdoje ypač svarbus šalių solidarumas ir vienybė. Pasveikinta Europos Sąjungos iniciatyva suteikti paramą Rytų partnerystės šalims, laukiama ir papildomų finansinių priemonių, skirtų trečiosioms šalims kovoti su pandemijos sukeltos krizės padariniais. Lietuva taip pat skyrė Armėnijai paramą medicininėmis priemonėmis.

Pokalbio metu aptartas dvišalis Armėnijos ir Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas. Auganti prekyba yra pozityvi tendencija, kurią svarbu tęsti ir sustiprinti bendradarbiavimą mokslo ir technologijų, kultūros srityse.

Lietuvos vadovas priminė Armėnijos lyderiui kvietimą apsilankyti Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė

2020.04.30; 02:00

 

Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia pokalbius su Rytų partnerystės iniciatyvai priklausančių šalių lyderiais. Pirmadienį Lietuvos vadovas ketina susisiekti su Azerbaidžano ir Ukrainos vadovais ir aptarti ES Rytų partnerystės politikos prioritetus ir šios iniciatyvos tolesnę reformų eigą. Dėmesio, kaip Eltą informavo prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis, ketinama skirti ir koronaviruso plitimo situacijai su ES bendradarbiausiančiose šalyse.
 
Pastarąją savaitę konferenciniu skambučiu G. Nausėda kalbėjosi su Baltarusijos vadovu Aleksandru Lukašenka, taip pat įvykius aptarė su Moldovos lyderiu Igoriu Dodonu. Šią savaitę Prezidentūra planuoja susisiekti ir su Sakartvelo bei Armėnijos vadovais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.27; 00:30

Bachramas Zeinalovas. Slaptai.lt nuotr.

Jau daug metų gyvenu Lietuvoje tarp lietuvių, esu Lietuvos pilietis. Bet taip pat labai myliu savo tėvynę Azerbaidžaną. Taigi aš turiu dvi tėvynes. Ir jų abiejų likimai man rūpi. Todėl kartais širdį skauda, kai Lietuvoje paviršutiniškai arba klaidingai apibūdinamas Azerbaidžano – Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Tenka pripažinti, kad kai kurie kadaise dirbtinai Lietuvoje sukurti mitai vis dar gyvuoja – trukdo blaiviau pažvelgti į problemas, su kuriomis susiduria Azerbaidžanas, siekdamas susigrąžinti separatistų okupuotą Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų rajonų.

Tendencingumai dėl rinkimų

Dėka tokių istorikų kaip Algimantas Liekis (jo veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“) Lietuvos visuomenė jau suvokia, jog Kalnų Karabachas, azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas, tikrai nėra Armėnija. Tie laikai, kai Lietuvoje buvo skelbiama vien Jerevanui palanki informacija, – jau praėjo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Tačiau šiandien vis tik norėčiau slaptai.lt skaitytojams priminti keletą niuansų, į kuriuos, mano supratimu, dar neatkreiptas deramas dėmesys. Abipusiam azerbaidžaniečių – lietuvių supratimui tebetrukdo dvigubi standartai, kurie Lietuvoje susiformavo, kai čia kelis dešimtmečius be menkiausios konkurencijos šeimininkavo armėniška propaganda.

Štai neseniai Azerbaidžane buvo surengti parlamento rinkimai. Lietuvos spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose jie įvertinti kritiškai. Negaliu sakyti, jog ten – viskas idealu. Tačiau aš, jau senokai gyvendamas Rytų Europoje, galiu lyginti tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje rengiamus rinkimus, todėl, nesileisdamas į plačius debatus, manau, jog Lietuva, kaip ir kai kurios kitos Europos valstybės, – per daug tendencingos, per daug kritiškos Azerbaidžanui. Nenarpliosiu šiandien visų rinkiminių detalių, tepasakysiu, jog jei jie būtų surengti ne Azerbaidžane, o, sakykim, Armėnijoje ar Gruzijoje (Sakartvelas), Lietuvoje visi rašytų, girdi, parlamentas išrinktas daugmaž normaliai – be didelių, be grubių pažeidimų.

Europietiška parama

Kitas pavyzdys. Europos Sąjunga svarsto, kiek lėšų dera skirti Rytų partnerystės programai priklausančioms šalims. Jei būtume preciziškai teisingi, principingi, pagalbą kovai su COVID-19 turėtume visoms šalims padalinti vadovaudamiesi ta pačia taisykle, tais pačiais principais. Pavyzdžiui, proporcingai pagal gyventojų skaičių. Bet kol kas ES planuose neįžvelgiu jokio sąžiningumo. Mažytei, vos 3 milijonus gyventojų turinčiai Armėnijai – numatyti net 93 milijonai eurų, o beveik 10 milijonų gyventojų turinčiam Azerbaidžanui – tik 14 milijonų.

Akivaizdus skirtumas ir tarp to, kas numatoma Gruzijai ir Ukrainai. Gruzijai – 183 milijonai, Ukrainai – 190 milijonų, nors puikiai žinome, kiek kartų Ukraina didesnė ir gausesnė už Sakartvelą (Gruziją). Principų, kuriais vadovaujasi Briuselis ir Strasbūras, žadėdami paskirstyti pinigus, – sveiku protu neperprasi. Vokietijos Bertoldo Beico centro (DGAP), užsiimančio užsienio politika, direktorius Aleksandras Raras įvardino priežastis, kodėl tokios skirtingos proporcijos. Paaiškinimai maždaug tokie: „Azerbaidžanas gaus mažiau pinigų todėl, kad yra turtingas“.

Bet ar tai – teisinga? Juk visokių turtuolių ir visokių vargšų esama. Kartais turtingas žmogus prakuto tik todėl, kad sunkiai dirbo, taupė. O tas vargingai besiverčiantis vargšu tapo todėl, kad atsainiai dirbo, netaupė uždirbtų pinigų, mėgo dažnai ir ilgai atsotogauti. Tad jei vargšui skirsime daugiau paramos, jį dar labiau paskatinsime tinginiauti bei išlaidauti.

Taip pat Europai turėtų rūpėti, kaip tarptautinėje arenoje elgiasi tos Rytų partnerystės šalys, kurios trokšta sulaukti finansinės paramos. Nei Azerbaidžanas, nei Ukraina, nei Gruzija (Sakartvelas) nėra okupavusios svetimų žemių. Armėnija – okupavusi Kalnų Karabachą (tokia visos Europos Sąjungos ir NATO pozicija). Mano supratimu, į šį niuansą būtina atkreipti dėmesį. Juolab kad Armėnija visose tarptautinėse įstaigose, įskaitant ir Jungtines Tautas (JT), ir Europos saugumo ir bendradarbiavo (ESBO) organizacijas, remia agresyvųjį Kremlių, neigiantį savo karinius nusikaltimus Moldovoje, Gruzijoje, Ukrainoje.

Neatsižvelgdama į Armėnijos laikyseną tarptautinėje arenoje Europa, mano supratimu, elgiasi labai nesąžiningai. Žadėdama akivaizdžiai didesnes finansines injekcijas agresyvumo neatsisakančiai Armėnijai nei tarptautinėje arenoje padoriai besielgiančioms šalims, ES, nori ar nenori, tampa teritorinius konfliktus skatinančia Europa.

Tikroji Sergėjaus Lavrovo pavardė

Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.

Priežasčių, kodėl Azerbaidžanui taip sunku susigrąžinti savas žemes, – daug. Viena iš jų – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. Jei užsienio spaudoje pilna pranešimų, tai Lietuvoje kažkodėl neaptikau rašant, jog Sergėjaus Lavrovo tėvas buvo Gruzijos armėnas Kalantarianas, kilęs iš Tbilisio. Tai kas, kad Rusijos diplomatijos vadovas šiandien pakeitęs savo pavardę į rusišką ir niekur niekad neakcentavo savo kilmės. Mano giliu įsitikinimu, ši aplinkybė – tai dar viena priežastis, kodėl Azerbaidžanui taip keblu visose derybose pasiekti teigiamų rezultatų, jei tik dalyvauja Rusija. Argi šandieninės Rusijos imperinės politikos vienas iš vadovų ponas Sergėjus Lavrovas, neigiantis Ukrainos teises į Krymą, nematantis jokių rusų kareivių Donbase, atmetantis Gruzijos ir Moldovos teises susigrąžinti savo žemes, gali sąžiningai sureguliuoti Armėnijos – Azerbaidžano kivirčą dėl Kalnų Karabacho?!

Raginu atkreipti dėmesį ir į šių metų pradžioje Miunhene surengtą Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano ir Azeraidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą dėl Kalnų Karabacho konflikto ateities. Jų ilgokas viešas ginčas (visą interviu galima rasti youtube.com erdvėje) –nufilmuotas ir viešai prieinamas. Visi, kas jį matė, net ir nieko nežinodami apie šį ginkluotą susidūrimą, puikiai jautė, kurioje pusėje – tiesa. Azerbaidžano vadovas – užtikrintas, ramus, cituojantis visiems žinomus tarptautine teise paremtus argumentus, o Armėnijos lyderis – pasimetęs, susigūžęs, besiremiantis kažin kokios pasauliui nežinomos arcacho tautos teise atplėšti žemės gabalą nuo Azerbaidžano. Jei Lietuvos televizijos būtų parodžiusios tą spaudos konferenciją, net ir patys didžiausi Armėnijos simpatikai suglumtų – o juk Armėnijos premjeras paisto kažin kokius niekus!

Kodėl Iranas prisibijo Azerbaidžano?

Kitas lietuviams vis dar nesupantamas argumentas – Irano laikysena. Lietuviai tradiciškai tebemano, kad Iranas palaiko Azerbaidžaną. Juk abi šalys – musulmoniškos. Bet viskas – atvirkščiai. Žinoma, oficialiai Teheranas – už Azerbaidžano teritorinį vintisumą. Tačiau slapta remiama Armėnija.

Štai neseniai buvo užfiksuota, kaip šimtai Irano benzinvežių važiuoja iš Irano į Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą (youtube.com skelbiami videoįrašai). Akivaizdu, kad tų automobilių vairuotojai (iranietiški automobilių numeriai) pažedė Azerbaidžano teritorinį vientisumą – remiantis tarptautine teise, degalai į Kalnų Karabacho sostinę Hankendį turėtų atkeliauti tik tuo atveju, jei tokį leidimą duotų Azerbaidžanas. Bet Teheranas juk šią ekonominę operaciją atliko negavęs Azerbaidžano leidimo.

Tokių iranietiškų aferų būta ir 1992-1994-aisiais metais, kai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų įsiplieskė kruvinas karas. Tuomet Iranas irgi slapta armėnų separatistams tiekė degalus. Kas dabar žino, kaip būtų pasibaigęs 1994-aisiais užšaldytas konfliktas, jei iš Irano keliavęs benzinas nebūtų pasiekę armėnų separatistų tankų, šarvuočių, sunkvežimių?

Iranas. Nacionalinė vėliava

Manote, kad musulmoniškas Iranas negali draugauti su krikščioniška Armėnija labiau nei su musulmoniškuoju Azerbaidžanu?

Tarp Irano ir Armėnijos – ypatinga draugystė. Abi valstybės yra okupavusios Azerbaidžano teritorijų. Armėnija 1992 – 1994  metais užėmė Kalnų Karabachą ir septynetą aplinkinių ajonų, o Iranas prieš kelis šimtus metų okupavo ypač dideles pietines Azerbaidžano teritorijas. Taip, būtent taip – šiaurinės Irano dalys nėra iranietiškos. Tai – Pietinis Azerbaidžanas, kurį Baku prarado, kai carinė Rusija ir Iranas dalinosi užkariautas teritorijas. Kad įsivaizduotumėte, kaip Iranas bijo Azerbaidžano sustiprėjimo, įtakos, pateiksiu vieną palyginimą: Azerbaidžane šiandien gyvena apie 10 milijonų azeraidžaniečių, o Irane jų – apie 30 milijonų. Štai kodėl Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sustiprėjimu, štai kodėl jam naudinga agresyvi Armėnija. 

Iranas negražiai pasielgė ir tuomet, kai jo restauratoriai padėjo armėnams restauruoti keletą musulmoniškų mečečių, išlikusių Kalnų Karabache, Jerevane. Kodėl negalima pagirti Irano pastangų restauruoti šiandieninės Armėnijos teritorijoje atsidūrusių mečečių? Armėnų falsifikatoriai nepajėgė azerbaidžanietiškų maldos namų paversti krikščioniškais maldos namais (per daug akivaizdi būtų klastotė), už tai leido iraniečiams pakeisti azerbaidžanietiškus akcentus į iranietiškus. Kad azerbaidžanietiško paveldo ten neliktų nė kvapo.

Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečių kariams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Nepaisant šių kiaulysčių Azeraidžanas elgiasi ypač padoriai, principingai. Oficialusis Baku niekad niekur nedavė nė menkiausio preteksto, jog įmanomos teritorinės pretenzijos Iranui, be to, viuomet, kai kalbama apie Vakarų taikomas sankcijas Techeranui, Baku laikosi nuomonės, kad sankcijos – netinkama spaudimo priemonė.

Štai šiuos dalykus derėtų žinoti, kai kalbama apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus.

Bachramas Zeinalovas yra Lietuvos pilietis (Lietuvoje gyvena per 40 metų), Šiaulių apskrities Azerbaidžano draugijos pirmininkas, tautinių mažumų departamento prie Lietuvos vyriausybės tarybos narys

2020.04.19; 18:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus.

Armėnai, kurių pasaulyje yra apie 10 milijonų, o dabartinėje Armėnijoje gyvena tik koks trečdalis, ne išimtis. Iš tikrųjų, šie Mažosios Azijos gyventojai šaltiniuose minimi jau XIV – XIII a. prieš mūsų erą. Bet tai negali būti dingstimi iškelti save aukščiau kitų ir šiuo tariamu unikalumu grįsti gana agresyvius santykius su kaimynais.

Vieną tokių istorinių etapų naujoje savo knygoje nagrinėja ne koks kitatautis mokslininkas, o armėnų istorikas, publicistas ir visuomenės veikėjas Filipas Vartanovičius Ekoziansas. Į mano rankas pateko visai naujas 2020 m. išleistas tyrimas „Izarelis Ori. Pandoros skrynia. I knyga. Persija“ (Экозяанц Ф.В. Исраэль Ори, Ларец Пандоры. Книга первая. Персия; Москва, 2020; armėnų k.: Иɫɪɚɷɥ Ɉɪɢ. Ʌɚɪɟɰ ɉɚɧɞɨɪɵ. Ʉɧɢɝɚ 1: ɉɟɪɫɢɹ).

Šis autorius, apie kurį Lietuvoje žinoma nedaug, pagarsėjęs ne tik kaip rašytojas ir vertėjas, bet ir kaip meninės prigimties žmogus. Jis yra sukūręs nemažai muzikinių kūrinių. Šiandien 1964 m. Charkove gimęs romansų atlikėjas gana kandžiai rašo ne tik istorinėmis temomis, bet ir nūdienos aktualijomis, net apie koronavirusą (jo blogas https://cont.ws/@melkicedek).

Apie istoriko kūrybą jau buvo rašyta portale Slaptai.lt (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-velikaja-falsifikacija/), šį straipsnį pristatė Azerbaidžano portalas (https://news.day.az/politics/1212939.html). Tiesa, 2015 m. Ukrainos žiniasklaida F. Ekoziansą priskyrė net teroristų rėmėjams ir prorusiškiems aktyvistams, remiantiems Krymo aneksiją ir Luhansko separatistus (https://redpost.com.ua/themes/1001445/1158653.html) …

Filipo Ekozjanco veikalas „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“

Bet mes grįžkime prie jo pirmosios knygos apie laikotarpį, kuris, kaip rašo autorius, XVIII a. pradžioje tapo persilaužimu Armėnijos istorijoje, kai 1711 m. mirė Izraelis Ori (Israel Ori) –  didysis Persijos armėnas, melikas (arabų k. didikas, caras, kunigaikštis, armėnų titulas, kurį duodavo persų šachai) pasiskundęs Romos Popiežiui, jog persai engia armėnus ir juos reikia gelbėti. Šiandienos terminais, Izraelis Ori šaukė apie armėnų genocidą. Šie laiškai šv. Tėvui ir Rusijos carui Petrui I išplito po Europą. Popiežius gelbėti armėnų nesiėmė, tik Rusijos caras 1721 m. padėjo jiems kare su Osmanų imperija, tačiau laisvės neatnešė.

Po 100 metų armėnai vėl kreipėsi pagalbos į kitą carą – Nikolajų I, bet ir šį kartą nieko nepešė, tik caras leido armėnams persikelti į imperijos valdas, daugiausiai į Kaukazą, kurį galutinai užkariavo XIX a. vidury. Tiesa, po bolševikinio lenininio perversmo Rusijoje 1917 m. Armėnija gavo valstybės statusą, tačiau iškart buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Tik 1991 m. ji iškovojo nepriklausomybę tose pačiose persų žemėse, kur prieš 300 metų Izraelis Ori ir ketino ją įkurti.

Savo knygoje F. Ekoziansas analizuoja, kaip kilmingi armėnų melikai gyveno persų valdžioje. Šiame skyriuje autorius rašo, kad su persais armėnai sugyveno puikiai, nuolat turtėjo, turėjo žemių, savo namus, tarnus ir net savo kariuomenę. Moterys laisvai rinkosi vyrus iš musulmonų bendruomenės, ir šaltiniuose apie jokią prievartą neminima. Kitame armėnų laiške savo valdovui Petrui I melikai skundėsi tik dėl to, kad armėnės gimdo vaikus persams, taip plėsdamos jų šeimas ir silpnindamos krikščionybę. O priimdamas caro kariuomenę, Izraelis Ori žadėjo: jo didenybės caro kareiviai gali visą žiemą praleisti Armėnijoje, čia armėnų maitinami, nes viena provincija per metus gali išlaikyti 100 tūkstančių karių be jokio vargo… „Tiesiai pasakysiu: ne kiekvienas Europos monarchas tais laikais galėjo tai sau leisti…“, – pastebi knygos autorius.

Tad kyla klausimas: ar tikrai tuomet armėnai jautė tokią baisią priespaudą, ar tik ieškojo galingesnių jėgų užtarimo? Kitaip sakant, jie nuo senų laikų rinkosi vasalo dalią, tokia ji yra ir šiandien, kai atskira valstybe tapusi Armėnija toliau vergauja Rusijai ir šios pavyzdžiu vykdo agresyvią politiką artimiausių kaimynų atžvilgiu.

Į knygos turinį neįeina 1915 m. armėnus ir kitas Osmanų imperijos tautas ištikusi tragedija, kuri Jerevane (ir ne tik čia) vadinama armėnų genocidu. Tačiau autorius, pats būdamas armėnų kilmės, neslepia, kad nuolat save vaizduojanti kitų auka Armėnija nėra vienintelė tokia per trejetą amžių. 1915 m. nelaimė ištiko tiek armėnus, kurie pirmieji pakėlė kardą prieš turkus, tiek kurdus, tiek musulmonus ir krikščionis.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

Kaip jis sakė savo interviu portalui Slaptai.lt, „protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“

Naujausiuose savo interviu F. Ekoziancas neslepia savo pozicijos Kalnų Karabacho atžvilgiu: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“

Pasididžiavimas savo tauta, savo valstybe, jos praeitimi dar nesukuria teisės į išskirtinumą, juo labiau, kai ši teisė nepatvirtinama realia politika – laisvės troškimu sau ir savo kaimynams.

Armėnų Pandoros skrynia niekada neužsiveria.

2020.04.10; 10:11

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.

Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.

Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis

Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.

Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.

Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.

Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).

Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.
Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.

Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.

Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.

Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.

Karabachai – kas jie?

Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.

Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.

Karabacho žirgai

Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.

Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!

Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.

Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.

Laiko dulkes nupūtus

Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.

Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7  tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.

Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.

Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…

Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.

Karabacho žirgai – pašto ženkluose

Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.

Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.

Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.

Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.

Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.

Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate

Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.

Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė  buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.

Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas

Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.

Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.

Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.

Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.

Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.

Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.

Karabacho veislės mustangai

Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.

Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.

Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.

Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.

Teko gelbėti dar kartą

Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.

Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.

Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.

Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.

Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.

Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai

Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.

Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.

Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.

Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.

Armėnų ginkluoti vyrai  mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.

Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.

Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.

Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui. 

Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.

Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.

Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją

Azerbaidžaniečių raitelis

Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.

Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.

2020.03.31; 06:00

Namiko Alijevo knyga „Padniestrės konfliktas“

Gintaras Visockas

Slaptai.lt ne sykį rašė, kad Armėnija šiuo metu rimtai susipykusi su trimis valstybėmis – Turkija, Azerbaidžanu ir Gruzija (Sakartvelas). Viena iš priežasčių, kodėl įtemti santykiai, – tai teritorinės pretenzijos. Tiek ankstesnės, tiek dabartinės Armėnijos valdžios reiškia teritorines pretenzijas Turkijai (sakykim, Araratas), Azerbaidžanui (Kalnų Karabachas) ir Sakartvelui (pavyzdžiui, reikalauja atiduoti neva armėnišką Batumį).

Tačiau armėnų separatistai, regis, neturi saiko jausmo. Pasirodo, oficialusis Jerevanas užsienyje gyvenančių tautiečių rankomis pretenduoja dar į trijų nepriklausomų šalių teritorijas. Tai – Moldova, Ukraina ir Rumunija.

Kad ši informacija nėra laužta iš piršto, byloja šiais metais Tbilisyje dienos šviesą išvydęs prof. dr. Namiko Alijevo mokslinis – analitinis veikalas „Padniestrės konfliktas“.

Pagrindinis autoriaus dėmesys sukoncentruotas į politinį – karinį konfliktą, kilusį tarp Moldovos ir Rusijos dėl Padniestrės. Knygos autorius tvirtina, kad 1989-1992 metais tarp centrinės Moldovos valdžios ir Padniestrės regiono atstovų kilę nesusipratimai tebuvo „vidinio pobūdžio“. Tačiau 1992-aisiais metais į konfliktą įsivėlė 14-oji Rusijos armija, ir nuo tada šis konfliktas laikomas tarptautiniu. Mat į Moldovos vidaus reikalus ciniškai įsivėlė svetimos valstybės – Rusijos – ginkluotosios pajėgos.

„Padniestrės konflikte“ šie įvykiai analizuojami itin preciziškai: visos priežastys, teisiniai aspektai, galimybė išvengti kraujo praliejimo… Taip pat pateikiama išsami įvykių kronika.

Tad šis mokslinis veikalas pravers visiems, kurie domisi teritoriniais konfliktas, kilusiais tiek buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiek ir kituose pasaulio regionuose.

Beje, šiame veikale pasakojama ir apie specifinį Budžako regioną, kuris apima Ukrainos, Rumunijos ir Moldovos teritorijas. Moldova dalinama į kelis akivaizdžiai skirtingus regionus – Šiaurė, Centras, Padniestrė ir Budžakas. Kiekvienas iš šių regionų – ypatingas (sava istorija, kultūra, nacionaline gyventojų sudėtimi bei užsienio šalių dėmesiu).

Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas“ bei „Padniestrės konfliktas“ autorius

Svarbu pabrėžti, jog armėnai ten niekad nesudarė tautinės mažumos. Jų nepavadinsi net etnine mažuma. Bet Budžake gyvenančių armėnų tautybės žmonių apetitai – labai dideli. Jie ten nori būti patys svarbiausi, turėti daugiausiai privilegijų. Vien dėl to, jog kadaise atsikėlė į Budžaką gyventi.

Dar svarbu pabrėžti, jog mokslinio veikalo „Padniestrės konfliktas“ autorius – solidus politikas, mokslininkas, tyrinėtojas. Namikas Alijevas yra Azerbaidžano diplomatas, kadaise rezidavęs Moldovoje ir Gruzijoje. Jo sąskaitoje – 20 mokslinių monografijų bei šimtas mokslinių straipsnių. N.Alijevas taip pat yra tikrasis Maskvos, Insburgo, Tbilisio, Niujorko, Sankt Peterburgo Mokslo Akademijų narys, trijų užsienio universitetų garbės daktaras.

Be kita ko, jo ankstesnysis mokslinis veikalas „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ išverstas į lietuvių kalbą. 2013-aisiais metais ši knyga buvo pristatytas Vilniaus Universitete. Lietuviškoje spaudoje buvo paskelbta ir prof. dr. N.Alijevo straipsnių Kalnų Karabacho tema.

Slaptai.lt informacija

2020.03.02; 10:54

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Hodžaly „didvyriai“

Gintaras Visockas

Kiekvienas nusikaltimas turi specifinių bruožų.

Kiekvienas nusikaltimas neįmanomas be užsakovų ir atlikėjų. Nuo visuomenės jie slepiasi. Nukentėjusieji elgiasi priešingai – „didvyrius“ stengiasi demaskuoti.

Šiomis dienomis Azerbaidžanas minėjo 28-ąsias Khodžaly tragedijos metines. Hodžaly miesto šturmas irgi turi išskirtinį braižą. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Atakos metu 366-ąjame pulke turėjo tarnauti maždaug 1800 karininkų ir kareivių. Tačiau 1985-aisiais šis pulkas pakeitė dislokacijos vietą – iš Giandžos (sovietiniais laikais Azerbaidžano senoji sostinė buvo vadinama Kirovobadu) į Hankendį (Kalnų Karabacho sostinę, kurią armėnai dabar vadina Stepanakertu).

Tuo metu pulkas buvo performuotas, ženkliai sumažintas. 1992-aisiais metais pulke tarnavo perpus mažiau karininkų ir kareivių, nei turėjo tarnauti remiantis karine logika. Hodžaly šturmo išvakarėse pulke tebuvo apie 630 karininkų, puskarininkių ir eilinių. Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai, jį iš tiesų kontroliavo armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai. Azerbaidžano teisėsauga tvirtina surinkusi neginčijamų duomenų, kad atakos išvakarėse pulke vadovaujančius postus užėmė būtent 49 armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Pulkui, kurio kareiviams užpuolus Hodžaly miestą žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios, vadovavo Jurijus Zarvigorovas. Būtent Jurijus Zarvigorovas šturmo metu buvo oficialus 366 pulko vadas.

Taip pat minimi ir svarbias pareigas užėmę 366 pulko majorai Valerijus Čitčianas, Seiranas Oganianas ir Jevgenijus Nabokichin.

Chodžaly aukoms atminti

Sraigtasparnius, kurie raketomis apšaudė Hodžaly miestą, pilotavo lakūnai Romb Galakčijan, Razdan Minojan, Ararat Saradčian ir Suren Pirimian.

Taip pat žinoma, jog vieną sraigtasparnį pilotavo iš Libano atvykęs Zachidas al – Muhammadas.

Azerbaidžanas nustatė visų Hodžaly žudynėse dalyvavusių 366 pulko kariškių tapatybes. Tarp tų, kurie puolė jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau strategiškai svarbų Hodžaly miestą siekiant okupuoti Kalnų Karabachą, būta politikų, sovietinių milicininkų, kalėjimo viršininkų, prižiūrėtojų.

Kur jie dabar gyvena, ką veikia?

Po 1992-ųjų vasario 25 – 26-ąją surengtų skerdynių Hodžaly mieste dauguma 366 pulko kariškių tapo civiliais.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs pulko vadas J. Zarvigorovas šiuo metu gyvena Rusijos federacijoje – Pskovo mieste. Dirba draudimo kompanijoje. Vl.Ponomariovas – Kemerovo srityje. Tapo net vietinio universiteto docentu. O tūlas S.Oganianas keleriems metams buvo tapęs net Armėnijos gynybos ministru. J. Nabokichin – pasislėpė kažkur Pietų Amerikoje. Greičiausiai – Argentinoje.

Azerbaidžano valdžia paskelbusi tarptautinę paiešką visiems Hodžaly šturmo operacijoje pasižymėjusiems „didvyriams“. Juos būtų lengva išgaudyti. Deja, didžiausia kliūtimi tapo Rusija, atsisakanti juos išduoti. Žinoma, Hodžaly budelių neišduoda ir Armėnija.

Tačiau Azerbaidžano teisėsauga šios bylos nėra padėjusi į archyvą. Paieškos tęsiamos. Informacija apie žudikus teberenkama. 

2020.02.27; 06:00

Bahramas Zeinalovas. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl jums rašau. Pastebėjau, kad portalas slaptai.lt daug dėmesio skiria Pietų Amerikoje gyvenančių lietuvių šiokiadieniams. Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus, Bolivijos lietuviams tribūna suteikiama nuo pat 2011 metų iki šiol.

Viena iš pirmųjų publikacijų, pasakojančių apie Pietų Amerikos lietuvių kultūrinį gyvenimą, paskelbta dar 2011 metais. Ji vadinosi šitaip – „Seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje“. Viena iš paskutiniųjų paskelbta 2020-ųjų metų vasario 6 dieną pavadinimu “Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas – Argentina 2020“.

Suskaičiavau, kad per beveik dešimt metų slaptai.lt publikavo mažų mažiausiai keliolika straipsnių ir fotoreportažų apie Berisso mieste rengiamas „Imigrantų šventes“, „Ecos de Lituania“ radijo laidas, lietuvių tautinių šokių festivalius Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje.

Pietų Amerikos lietuvių jaunimas

Labai džiugu, kad Pietų Amerikos lietuviai saugo savo tradicijas, papročius, kalbą. Taip elgtis būtina kiekvienai subrendusiai tautai. Ne mažiau svarbu, kad Lietuvos aktualijų portalas slaptai.lt vertina, gerbia Argentinos, Urugvajaus, Brazilijos lietuvių interesus, skelbia jų pasakojimus apie tautinio pobūdžio šventes. Po pasaulį išsibarstę lietuviai privalo vieni kitus palaikyti.

O dabar – apie kitą svarbų aspektą. Portalo slaptai.lt žvilgsnis – labai platus. Jūs domitės pačiomis įvairiausiomis temomis. Domitės ir tuo, kaip, kodėl ir kokių priežasčių skatinamos kai kurios užsienio šalys 1915-uosius metus tuometinėje Osmanų imperijoje nutarė pakrikštyti „armėnų genocidu“. Tiek žurnalistas Gintaras Visockas, tiek armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tiek publicistė Irma Ąžuolė, portale slaptai.lt ne sykį pastebėjo, jog pirmosios valstybės, 1915-uosius paskelbusios „armėnų genocidu“, buvo būtent Pietų Amerikos šalys. Tai – Urugvajus ir Argentina.

Štai kaip apie Urugvajaus proarmėnišką sprendimą jūsų portale rašo armėnų kilmės tyrinėtojas F.Ekozjancas:

„Pirmoji vlstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje“.

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.

Kita Pietų Amerikos šalis, kuri 1915-uosius tuometinėje Osmanų imperijoje oficialiai apibūdino „armėnų genocidu“, buvo Argentina. Tas pats F.Ekozjancas pastebi: „1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos“.

Kadangi man, azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečiui, suleidusiam šaknis Šiauliuose, rūpi išsiaiškinti, kodėl kai kurios pasaulio šalys, deramai neįsigilinusios į istoriją, vienašališkai priima išskirtinai Armėnijai palankias rezoliucijas, aklai smerkdamos Turkiją, turiu prašymą – pasiūlymą. Gal slaptai.lt galėtų kreiptis į aktyvias, patriotiškas, lietuviškumą branginančias Urugvajaus ir Argentinos lietuvių bendruomenes, kad šios surinktų kuo daugiau informacijos, kodėl Urugvajuje ir Argentinoje buvo priimtos Armėnijai palankios ir tuo pačiu Turkiją smerkiančios rezoliucijos. F.Ekozjanco pastaba, jog Pietų Amerikai vargu ar nuoširdžiai parūpo tragiški 1915-ieji buvusioje Osmanų imperijoje, – įsidėmėtina.

Šoka Argentinos lietuviai

Puikiai suprantu, kad slaptai.lt neturi galimybių nuvykti į Pietų Ameriką ir ten atlikti žurnalistinių tyrimų. Tad kodėl slaptai.lt redaktoriui nepaprašius Pietų Amerikos lietuvių pagalbos? Juk slaptai.lt ir Argentinos, Brazilijos, Urugvajaus lietuvių draugystė tęsiasi ištisą dešimtmetį, tikiuosi, jog tęsis ir ateityje. Gal Pietų Amerikos lietuviams nebus labai sunku peržiūrėt to meto vietinius leidinius, perklausyti to meto parlamentų stenogramas, paprašyti tų dienų įtakingų politikos liudininkų interviu.

Nuotraukoje – Lietuvos ambasada Argentinoje

Juk per pasaulį nusiritę proarmėniški „pripažinimai“, – keistoki, dažnusyk – dirbtini. Kiek juose nuoširdumo ir kiek – falšo? Argi Lietuvai, 2005-aisiais pasielgusiai lygiai kaip kadaise nutarė Urugvajus ir Argentina, nėra svarbu žinoti visas aplinkybes?

Bahramas Zeinalovas, Lietuvos pilietis

Šiauliai

2020.02.07; 13:07