Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gintaras Visockas

Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.

Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?

Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo

Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.

O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.

Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais

Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?

Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu

Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?

Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?

Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.

Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.

Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.

Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?

Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.

Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui

Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.

Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.

https://www.youtube.com/watch?v=pRqZVqoj_nM

Slaptai.lt redakcijos prierašas.

Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?

2021.05.03; 09:45

Armėnijoje viešint G. Landsbergiui, inauguruota „Lietuvos giraitė“. URM nuotr.

Armėnijoje oficialaus vizito viešintis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su laikinai pareigas einančiu Armėnijos aplinkos ministru Romanos Petrosyanu inauguravo „Lietuvos giraitę“ Armėnijos Lori regione. Ši žalioji erdvė skirta Lietuvos-Armėnijos diplomatinių santykių užmezgimo 30-ies metų sukakčiai.
 
„Džiugu, kad šia simboline medžių sodinimo iniciatyva galime paminėti mūsų šalims itin reikšmingas progas. Prieš trisdešimt metų, 1991 metų rugpjūčio 14 dieną, Lietuva pirmoji pasaulyje pripažino Armėnijos nepriklausomybę, o šiandien mes tvirtai remiame Armėnijos pastangas kurti modernią, demokratišką, atsparią, klestinčią ir žalią valstybę. Tikiuosi, kad Lietuvos pavyzdys bus užkrečiamas ir juo paseks kiti užsienio partneriai, norintys padėti draugiškai armėnų tautai“, – inauguracijos metu sakė G. Landsbergis.
 
Lietuva tapo pirmąja užsienio valstybe, atsiliepusia į Armėnijos Vyriausybės prašymą medžių sodinukais paremti Armėnijoje vykdomą „10 milijonų medelių“ iniciatyvą. Dešimt tūkstančių lietuviškų beržų simboliškai prisidės prie Armėnijos miškų masyvo atkūrimo programos ir padės užtikrinti kraštovaizdžio biologinę įvairovę.
 
Armėnijos miškai stipriai nukentėjo po 1988 metais įvykusio žemės drebėjimo Spitake – sustabdžius atominės elektrinės veiklą, spaudžiant ekonominiam nepritekliui, namų šildymo tikslais buvo pradėta masiškai kirsti miškus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.28; 06:54

Jerevane (Armėnijoje) viešintis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su aukščiausiais šios šalies pareigūnais aptarė Lietuvos bendradarbiavimo su Armėnija plėtros galimybės ir Armėnijos ryšių su Europos Sąjunga (ES) stiprinimo perspektyvas. Pokalbiuose taip pat daug dėmesio skirta ir saugumo padėčiai regione.
 
Pirmadienį užsienio reikalų ministras susitiko su prezidentu Armenu Sarkisianu, laikinuoju ministru pirmininku Nikolu Pašinianu, Nacionalinės Asamblėjos pirmininku Araratu Mirzojanu, laikinuoju vicepremjeru Tigranu Avinianu ir laikinuoju užsienio reikalų ministru Ara Aivazianu.
 
Ministras G. Landsbergis išreiškė paramą reformų procesui Armėnijoje bei teigė tikįs, kad šalies žmonėms reikalingi pokyčiai tęsis ir po šią vasarą planuojamų išankstinių parlamento rinkimų.
 
„Lietuva pasirengusi ir toliau prisidėti prie Armėnijos pastangų kurti modernią, demokratinę ir klestinčią valstybę, dalytis savo patirtimi ir sėkmės istorijomis“, – Užsienio reikalų ministerijos pranešime cituojamas G. Landsbergis. Jis pabrėžė didesnio ES įsitraukimo svarbą, ypač atsižvelgiant į kovo 1 dieną įsigaliojusio ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) teikiamas galimybes. Kartu ministras paragino Armėnijos vadovybę formuluoti bendradarbiavimo su ES tikslus rengiantis rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
 
Ministras G. Landsbergis taip pat pažymėjo Lietuvos suinteresuotumą taika ir stabilumu Pietų Kaukaze, prie kurio esmingai prisidėtų tvarus ir ilgalaikis Kalnų Karabacho konflikto sprendimas. Lietuva remia ESBO Minsko grupės pirmininkų pastangų šia kryptimi atnaujinimą.
 
Didesnį vaidmenį šiame procese galėtų vaidinti ir ES. Ministras pažymėjo Kalnų Karabacho karo ir COVID-19 padarinius Armėnijai bei akcentavo tarptautinės bendruomenės pagalbos Armėnijai poreikį.
 
Antradienį, kaip nurodoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, ministras G. Landsbergis susitiks su šalies pilietine visuomene, kartu su Armėnijos aplinkos ministru Romanosu Petrosianu Lorio regione atidarys Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui skirtą žaliąją erdvę „Lietuvos giraitė“ ir pradės oficialų vizitą Sakartvele.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.27; 00:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šių metų balandžio pradžioje oficialus Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) puslapis paskelbė danų žvalgybos ataskaitą, kurioje teigiama, jog teroro aktų pavojus Danijos valstybėje 2021-aisiais metais išlieka aukštas. Prie Danijos saugumo ir žvalgybos veikiančio Teroro analizės centro viešai išplatintame dokumente rašoma, kad didžiausią grėsmę Danijos Karalystei vis dar kelia „radikalūs islamistai, turintys noro ir gebėjimų rengti išpuolius“. Esą teroro aktus jie planuoja atlikti tiek šaunamaisiasis ginklais, tiek sprogstamaisiais užtaisais.

XXX

Tarp tų, kurie kelia pavojų, žinoma, minimi ne vien radikalūs islamistai, bet ir kraštutinės dešinės ekstremistai, tikintys painiomis teorijomis apie „sionistų sąmokslą“ arba pergyvenantys dėl „skriaudas patiriančios baltosios rasės likimo“. Tačiau daniškame dokumente didžiausias dėmesys teikiamas vis tik islamo fanatikams, kuriuos, pavyzdžiui, erzina prancūzų satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“, publikavęs pranašo Mahometo karikatūras, bei danų kraštutinės politinės partijos „Stram Kurs“ inicijuojami Korano deginimai.

Danijos Karalystės vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl įsiminiau šį Danijos dokumentą? Jame nėra gilios, rimtos analizės, kas kaltas, jog atsiranda „radikalių islamistų“. Tie keli trumpučiai argumentai, jog, sakykim, viena pusė pranašo Mahometo karikatūras laiko asmeniniu įžeidimu, o kiti tokius piešinius traktuoja kaip „žodžio laisvę“, – per daug tiesmukiški, per daug primityvūs. Šitaip žvelgdami (mes – viską suprantantys geručiai, jie – nieko nesuprantantys blogiukai) tikrųjų trinties priežasčių neperprasime. Į „radikalių islamistų“ temą derėtų žvelgti giliau. Ne vien danams – mums visiems. Visai Europos Sąjungai. Tos karikatūros – tik vienas ryškus atvejis iš daugybės pavyzdžių, kaip netinkamai elgiamės, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis, o paskui stebimės, kodėl musulmonai pyksta, nusivylę, įsižeidę (keldamas šį klausimą nepateisinu žudymo; atimti gyvybę – vienas iš baisiausių nusikaltimų).

XXX

Štai kaip apie 2015-ųjų metų tragediją Paryžiuje anuomet buvo rašoma mano redaguojamame portale slaptai.lt:

(…). Tai, kas atsitiko Prancūzijoje, yra siaubingas netolerancijos pavyzdys. Deja, netolerancijos iš abiejų pusių. Kai kurios karikatūros, paskelbtos visame pasaulyje tragiškai išgarsėjusiame žurnale, yra tiesiog šlykščios, įžedžiančios, religinę nesantaiką kurstančios… Ko siekė jų autoriai? Dvigubi standartai – akivaizdūs. Vienus įžeidinėti – galima, kitų – nevalia? Krikščionims leidžiama apraudoti genocidą, musulmonų aukos – per mažos, kad prilygtų genocidui?

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Billas Donohue, vadovaujantis Katalikų lygai – Jungtinių Valstijų organizacijai, „ginančiai katalikų teises“ – išplatino pranešimą spaudai pavadinimu „Musulmonai turi pagrindo pykti“. Jame Donohue kritikuoja leidinio polinkį įžeidinėti pasaulio tikinčiuosius, įskaitant ir ne musulmonus. „Nužudytas „Charlie Hebdo“ redaktorius Stephane‘as Charbonnier „nesuprato vaidmens, kuriuo jis pats prisidėjo prie savo tragiškos mirties“, rašoma pranešime. 

Taigi Europos Sąjungos žvalgybos, mano supratimu, savo ataskaitose privalėtų šnekėti ne vien apie „radikalaus islamo“ pasekmes. Tokiose ataskaitose turėtų atsirasti vietos ir šio reiškinio priežastims. Analizuokime ne vien musulmoniškas klaidas, imkime rimtai narplioti savas nuodėmes. Būtent – kokios mūsų, europiečių, klaidos? Šitaip sakydamas nekviečiu tapti nuolankiais, nusižeminusiais. Neleiskime, kad mums užsiliptų ant galvų. Neleiskime mūsų bažnyčių paversti mečetėmis. Bet jei norime, kad musulmonai gerbtų mus, mes privalome gerbti jų tradicijas, religiją, simbolius. Jei matome, kaip juos erzina šlykščiosios karikatūros, tai gal verta jų atsisakyti, net jei žodžio laisvė suteikia teisę jas paišyti?

Dabar gi – chaosas. Mes reikalaujame, kad jie mus gerbtų, bet mums gerbti jų – neprivalu?

XXX

Beje, esama kur kas daugiau atvejų, kada mes netinkamai elgiamės. Šlykščiosios „Charlie Hebdo“ karikatūros ar viešas Korano pleškinimas – tai tik aisbergo viršūnė. Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Kalnų Karabacho teritorijų). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Kalnų Karabachu. Nejaugi jau pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų šių išpuolių? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?

XXX

O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Kalnų Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Žinoma, tokie subtilūs nutylėjimai bei ignoravimai ne tokie bjaurūs, kaip karikatūros, bet vis tik – skaudūs. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.

Turkijos kariuomenė

Akivaizdūs europietiški tendencingumai ir dėl Turkijos. Turkijos mes nepagyrėme nei tuomet, kai ji talkino Azerbaidžanui jėga išstumiant armėnų pajėgas, nei tuomet, kai Ankara griežtai gina Ukrainos teisę į Krymą, Donbasą ir Luhanską bei tiekia ukrainiečių kariams ginklų. Užuot pagyrę Turkijos vadovybę už principingumą gerbiant šalių teritorinį vientisumą mes Ankarą koneveikiame dėl būtų ir išsigalvotų nuodėmių – tai su Graikija jūros nepasidalina, tai aukštą ES pareigūnę oficialaus priėmimo metu pasodino ne centriniame fotelyje, tai demokratijos lygis neatitinka Briuselio ir Strasbūro nubrėžtų standartų. Musulmonų pasaulis mato, kaip tendencingai Europos Sąjunga palaiko su Turkija konfliktuojančią Graikiją ir Armėniją.

XXX

Štai dar vienas garbės mums nedarantis pavyzdys.

Kas yra UNESCO – žinome visi. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai

Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.

Ir vis tik tokius įtarimus Azerbaidžanui svaidyti nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.

Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.

Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus bjaurius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.

Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose

Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegacijų, kurios išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo.  Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.

Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai, – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.

Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.

Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.

Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?

Manote, musulmoniškas pasaulis nemato šių akibrokštų? Manote, tokia europietiška dviveidystė musulmonų neliūdina, neerzina?

XXX

Danijos žvalgybos ataskaitoje kažkodėl nėra nė žodžio ir apie galimus armėnų teroristinių organizacijų išpuolius 2021-aisiais. Juk Armėnijoje šiandien sudėtinga padėtis. Ten esama jėgų, kurios tautiečius ragina imti į rankas ginklą ir keršyti, keršyti, keršyti. Armėnų sukarintų teroristinių grupuočių taikiklyje – Azerbaidžanas ir Turkija. Klausiate, kuo čia dėta Danija? Prisiminkime 1981-uosius metus, kai Kopenhagoje prie turkų transporto kompanijos „THY“ nugriaudėjo galingas sprogimas ir du danai buvo sunkiai sužeisti. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė viena iš armėnų teroristinių organizacijų. Tokiu būdu ji neva keršijo turkams už tragiškus 1915-uosius metus. Atkreipkite dėmesį – keršijo ne Turkijos, o Danijos teritorijoje, nė kiek nepergyvendama, jog galį nukentėti ne vien turkai, bet ir niekuo dėti danai.

Nuo teroristų rankų žuvusių Turkijos diplomatų sąrašas

Tas 1981-ųjų išpuolis Kopenhagoje – tik vienas iš 1973-2002 metais armėnų teroristų Vakaruose surengtų teroro aktų, kurių metu žuvo 70 žmonių, 524 buvo sužeisti, 105-eri tapo įkaitais ir 12 iš jų buvo nužudyta. Tarp žuvusiųjų, suluošintų – ne vien turkų diplomatai. Taigi ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak ir joms giminingos organizacijos keršijo turkams Danijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje… Ar tokios beveik tris dešimtmečius Europą kadaise purčiusios ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak teroristų akcijos šiandien vėl neįmanomos?

XXX

Vienas iš paskutiniųjų bjaurių akibrokštų – 46-ojo JAV prezidento Džo Baideno šių metų balandžio 24-ąją ištarti žodžiai, esą 1915-ųjų karai tuometinės Osmanų imperijos teritorijoje buvo „armėnų genocidas“. Gal ir taip. Tačiau mes juk nežinome. Negalime žinoti. Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol neįsileidžia į savo archyvus tyrinėtojų. Todėl stebiuosi: kaip apsiverčia liežuvis tvirtinti buvus ar nebuvus „armėnų genocidui“ nuodugniai neištyrinėjus armėniškųjų archyvų? Štai buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas teisės klausimais ponas Briusas Feinas pripažįsta, jog anuomet, kai prezidentavo R.Reiganas, oficialusis Vašingtonas ėmė gilintis į 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų teritorijoje. Tiesa, tyrinėjimai nebuvo užbaigti. Ir vis tik iš to, ką pavyko surinkti, Br. Feinas daro išvadą: „jeigu archyvai bus atidaryti, armėnams teks atsiprašyti, jog suklaidino pasaulį“ (apie tai rašoma leidiniuose Turkiye ir Caucasus Online).

Taigi mano mylima ir gerbiama Amerika padarė didžiausią klaidą brėždama griežtus priekaištus turkams – derėjo palaukti, kol Jerevanas atidarys savo rankraštynus. Grubią klaidą padarė ir Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas, balandžio 24-osios išvakarėse nuskridęs į Jerevaną pagerbti „armėnų genocido“ aukų. Juk M. Adomėnas negali nežinoti: armėniški archyvai vis dar akylai slepiami nuo užsienio tyrinėtojų. Netinkamai pasielgė ir Seimo narys Raimundas Lopata, balandžio 24-ąją raginęs valstybes, iki šiol nepripažinusias 1915-ųjų tragedijos „armėnų genocidu“, kuo greičiau pasitaisyti – pripažinti. Juk prof. R. Lopata, kadaise užėmęs itin svarbias pozicijas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, privalo žinoti: rimtai į istoriją žvelgiantys istorikai, mokslininkai, politikai pirmiausiai analizuoja konfliktuojančių pusių archyvus ir tik po to skelbia rezoliucijas, nutarimus, priima įstatymus.

Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Ponui M. Adomėnui ir R. Lopatai derėtų įsiklausyti bent jau į tai, ką savo asmeninėje paskyroje socialiniuose tinkluose dėl „armėniškojo genocido“ yra parašęs Latvijos viceministras ir krašto apsaugos ministras Artis Pabriks: „JAV prezidento pozicija Armėnijos genocido klausimu tik apsunkins dviejų NATO šalių bendradarbiavimą, kai to labiausiai reikėtų. Panašiai galiu patarti tiems Latvijos parlamentarams, kurie aukodami nacionalinius interesus nori nusipirkti sau indulgencijas.“

Tai – tik keletas pavyzdžių, kada mes elgiamės netaktiškai, bendraudami su musulmoniškomis valstybėmis.

2021.04.26; 08:00

Sekmadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyksta pirmojo oficialaus vizito į Pietų Kaukazo šalis. Ateinančią savaitę Armėnijoje, Sakartvele ir Azerbaidžane viešėsiantis G. Landsbergis susitiks su aukščiausiais šių šalių pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais.
 
Numatoma aptarti galimybes toliau plėtoti Lietuvos ryšius su Pietų Kaukazo valstybėmis bei jų bendradarbiavimo su Europos Sąjunga (ES) perspektyvas, išreikšti paramą reformų procesams.
 
„Vizitą vertinu ne tik kaip svarbią galimybę iš pirmų lūpų išgirsti apie šiose Rytų partnerystės šalyse bei regione vykstančius procesus, bet ir kaip bandymą drauge apsibrėžti vienijančius elementus, kuriais ateityje remsimės tiek plėtodami dvišalius santykius, tiek ir geriau išnaudodami ES bei kitų tarptautinių organizacijų turimus instrumentus regione“, – teigė G. Landsbergis.
 
Lietuva yra suinteresuota visų Rytų partnerystės iniciatyvoje dalyvaujančių valstybių sėkme ir pasisako už ambicingų tikslų patvirtinimą šių metų rudenį numatytame ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikime.
 
Be oficialių vizito programos renginių numatytas žaliosios erdvės „Lietuvos giraitė“, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms bei Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui, atidarymas viename iš Armėnijos regionų, apsilankymas prie okupuotos Sakartvelo teritorijos administracinės linijos, taip pat – Baku (Azerbaidžane) Lietuvos totoriams skirtos parodos atidarymas ir bendras su Lenkija renginys Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių proga.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.25; 17:55

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas sekmadienį paskelbė atsistatydinąs, kad šalyje galėtų būti surengti pirmalaikiai parlamento rinkimai, tačiau ir toliau vadovaus vyriausybei kaip laikinasis premjeras.
 
„Pagal susitarimą su prezidentu ir politinėmis jėgomis, šiandien aš atsistatydinu, kad birželio 20 d. galėtų būti rengiami pirmalaikiai parlamento rinkimai“, – per feisbuką pranešė N. Pašinianas, bet pridūrė, kad jis ir toliau iki rinkimų vykdys visas ministro pirmininko pareigas.
 
N. Pašinianas praėjusį mėnesį sutiko rengti pirmalaikius visuotinius rinkimus, siekdamas sušvelninti politinę krizę šalyje, kurią sukėlė Armėnijos pralaimėjimas konflikte su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.25; 00:30

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.

Apie ją jau rašėme tekste „Azerbaidžane surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą“.

Šiandien ją papildome Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo komentarais, kuriuos jis davė skaitydamas pranešimą bei atsakinėdamas į klausimus. Beje, klausimų Azerbaidžano vadovas sulaukė daug. Pavyzdžiui, klausimus jam pateikė JAV tarptautinių santykių ekspertas Metju Braizas, JAV Prinstono universiteto docentas Maiklas Reinoldsas, Italijos Tarptautinių politinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Karlo Frappi, Tarptautinių krizių grupės prie Turkijos vyriausybės narys Nigiar Geksel. Visiems jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokią Kalnų Karabacho ateitį matanti Azerbaidžano vadovybė.

Atsakymai – žinoti ir Lietuvai.

Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“

Pavyzdžiui, Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, jog šalis nenaudos jėgos prieš Kalnų Karabache gyvenančius armėnus. Jis akcentavo, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiška tauta, be to, Baku traktuoja Kalnų Karabache gyvenančius armėnus savo piliečiais. Todėl jokių prievartų, diskriminacijų, persekiojimų prieš armnėnų tautybės žmones nebus.

Tai, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiški, įrodo kad ir aplinkybė, kaip Azerbaidžanas elgėsi per 44 dienų karą 2020-ųjų rudenį: stengėsi kuo mažiau pakenkti civiliams asmenimis. Karo veiksmų metu žuvo tik 40 armėnų civilių. Azerbaidžaniečiai be jokių sąlygų armėnams grąžino 1500 jų žuvusių karių kūnų, nors Armėnija nėra Azerbaidžanui grąžinusi pirmojo Kalnų Karabacho karo metu žuvusių 4 tūkstančių azeraidžaniečių karių kūnų. Nepaisant visų Armėnijos išpuolių (pasitraukdami 2020-ųjų pabaigoje iš Kalnų Karabacho armėnai per 15 dienų susprogdino net 15 hidroelektrinių). Azerbaidžanas leidžia tiekti dujas į Armėniją per savo teritoriją, negrąsina susprogdinsiąs tokių dujotiekių. Taip pat netrukdo naudotis kai kuriais keliais Zangilane ir Gubadly. Neprtieštarauja, kad Turkija atidarytų sieną su Armėnija, nors Armėnija vis dar neatsisako teritorinių pretenzijų Turkijai (apie teritorines pretenzijas Turkijai rašoma net Armėijos konstitucijoje).

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau jį neramina Armėnijoje vyraujanti isterija, antiazerbaidžanietiškos ir antiturkiškos nuotaikos, raginimai imtis naujų karo ir teroro akcijų. Visi bent kiek blaiviau mąstantys armėnai ten yra smerkiami, užgauliojami, jiems net grasinama fiziniu susidorojimu.

Azerbaidžano prezidentas garantavo, kad jo vadaovaujama valstybė neturi teritorinių pretenzijų Armėnijai, nors puikiai prisimena, žino ir niekad nepamirš, jog dar visai neseniai Jerevanas priklausė Azerbaidžanui, kaip ir Zangezuro rajonas, o nūnai Savanu pramintą ežerą azerbaidžaniečiai vadina Giočia.

Minėtoje konferencijoje į užsienio specialistų klausimus atsakydamas I.Alijevas tvirtino nieko neslėpsiąs nuo savo tautos. Jis patvirtino neseniai kalbėjęsis su Rusijos Vladimiru Putinu, kaip galėjo tik Rusijos kariuomenei skirtos raketos „Iskander-M“ atsidurti Kalnų Karabache. Taigi – Šušos mieste kovo 15 dieną išminavimo darbais užsiimanti specialistų grupė aptiko „Iskander-M“ likučių ir nuolaužų. Šios raketos atlėkė iš Armėnijos pusės. Tai reiškia, jog šiomis, tik Rusijos kariuomenėje naudojamomis raketomis, armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano teritoriją. Baku nusiuntė oficialų paklausimą į Maskvą ir laukia oficialaus atsakymo. Oficialus paklausimas nusiųstas ir į Jerevaną: kodėl armėnų ginkluotosios pajėgos atakavo Kalnų karabacho miestus tik Rusijos ginkluotėje esamomis raketomis. Bet atsakymo iš Jerevano nėra. Jerevano valdžia mėtosi: neva tos skelveldros – tai nesprogusių raketų dalys, kitą kartą teigia, jog tai – karinė paslaptis, kurios negalinti atskleisti.

Iskander – M raketos, aptiktos Šušoje

Azerbaidžano prezidentas teigė, kad jo šalies slaptosios tarnybos turi surinkusios užtektinai įkalčių, galinčių smulkiai papasakoti, kaip gi nutiko 2020-ųjų rudenį 44 dienų karo metu, kad armėnai iš savo teritorijos panaudojo „Iskander-M“. Oficialų pareiškimą dėl tų raketų sužinos visas pasaulis, tiesiog Azerbaidžanas dar laukia Maskvos ir Jerevano pasiaiškinimų. Apie tai, be abejo, sužinos ir azerbaidžaniečiai.

Taip pat minėta, jog Armėnija, remiantis tarptautine teise, privalo Azerbaidžanui pateikti Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapius. Bet Jerevanas delsia atiduoti žemėlapius, į kuriuos žvelgiant būtų aišku, kokios vietovės kokiais sprogstamaisiais įtaisais užmintuotos.

Azerbaidžano prezidentas tvirtino, jog azerbaidžaniečiai niekad nepamirš skriaudų, kurias jiems pridarė armėnų separatistai (pavyzdžiui, iki pamatų sugriauti Adgamo ir Fizuli miestai, Chodžaly skerdynės, Kalnų Karabache sugriauti azebaidžaniečiams brangūs kultūros, istorijos ir religijos paminklai. 2020-ųjų rudenį rmėnų kariškių barbarizmas apšaudant taikius Barda, Giandžos ir Terteto miestus). Tačiau jis norįs žvelgti į priekį, į ateitį.

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Dabar Azerbaidžanas rūpinasi, kaip greičiau atstatyti Kalnų Karabacho miestus ir kaimus. Jis manąs, kad pagrindiniai statybos darbai atkuriant infrastruktūrą bus baigti per trejetą metų. Į pagalbą kviečiami užsienio verslininkai ir užsienio kompaijos, tačiau tik iš tų šalių, kurios gerbė Azerbaidžano teritorinį vientisumą (su devyniomis Europos Sąjungos šalimis Azerbaidžanas pasiašęs strateginės partnerystės susitarmus).

Į klausimą, ar Armėnija norėjo taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžano prezidentas atsakė visą laik jautęs, kad oficialusis Jerevanas tik imitavo derybas, o kai ateidavo metas imtis svarbiausio klausimo, staiga nutraukdavo derybas, trenkdami durimis. Jis manąs, kad Armėinja manė išsilaikyti okupuotose žemėse tol, kol visi apie tai pamiršią.

Bet Azerbaidžanas nepamiršo.

Slaptai.lt informacija

2021.04.14; 12:00

Iskander raketos. AP – Reuters nuotr.

Lietuviams nėra ko aiškinti, kuo pavojingos rusiškos raketos „Iskander“.

Apie šių ginklų pavojingumą tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklada rašo nuo pat 2008 metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, esą Kaliningrado srityje artimiausiu metu bus dislokuoti operatyviniai taktiniai raketų kompleksai „Iskander“.

Kodėl Lietuva bijo Kaliningrade dislokuotų Iskander raketų?

O kai 2013-aisiais vokiečių leidinys „Bild“ pranešė turintis duomenų, kad Kaliningrado srityje ruošiamos specialios aikštelės ir angarai, kur bus dislokuoti „Iskander“ kompleksai, Lietuvos dėmesys šiam ginklui – dar didesnis. Ne tik todėl, kad iš minėto komplekso paleistos raketos padengtos specialiu sluoksniu, apsunkinančių jų aptikimą. Ne vien todėl, kad jas sunku numušti, mat skrieja beveik kaip sparnuotosios raketos – zigzagais, kilpomis. Ne tik todėl, kad jos skirtos naikinti strategiškai svarbiems objektams, kadangi turinčios milžiniškąją sprogstamąją galią.

Nedera pamiršti ir aplinkybės, kad šios raketos – labai taiklios. Pataiko 20 metrų atstumu. Įsidėmėtina ir tai, kad jos pajėgios nešti raketas su branduoliniu užtaisu. Paruošti jas tokiam specifiniam šaudymui – vos keliolikos minučių trukmės pasiruošimo darbai.

Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas

Tačiau pavojingiausia tikriausiai tai, kad „Iskander–M“ modifikacijos raketos galinčios skrieti apie 400 kilometrų. O tai reškia, kad iš Kaliningrado srityje esančio Černiachovskio miesto (anksčiau – Įsrutis) paleistos raketos „Iskander–M“ pasiektų Vilnių, Rytą, Taliną, Kopenhagą, Berlyną, centrinę Suomiją, pietinę Lenkiją. Žodžiu, jos kelia pavojų pusei Europos, ne vien Baltijos šalims. Rusijos federacija galinti jomis apšaudyti pusę Europos neperžengdama savo valstybinių sienų.

Beje, apie šių raketų keliamą pavojų kalbėjo tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prie Rusijos ambasados Vilniuje protestavo LATA (Atlanto sutarties Lietuvos bendrija) nariai, rašė Lenkijos agentūra PAP, delfi.lt, LRT.lt, „Respublika“, „Veidas“ (beveik visi lietuviški leidiniai), reportažus skelbė Estijos ir Turkijos transliuotojai. NATO vadovybė ne sykį rengė specialius posėdžius Briuselyje, kaip apsaugoti savo nares nuo galimų „Iskander“ atakų, tarėsi su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybe, kaip netralizuoti „Iskander“ keliamus pavojus.

Šušoje azerbaidžaniečiai aptiko Iskander-M nuolaužų

Dabar dėl šių raketų skandalas kilo Azerbaidžane. Mat BBC agentūra šių metų pradžioje pranešė, jog Kalnų Karabacho išminavimo darbais užsiimant agentūra ANAMA strategiškai svarbiame Šušos mieste 2021-ųjų kovo 15 dieną aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų. Nustatytas net vienos raketos identifikacinis numeris – 9M723. O tai reiškia, kad Šušoje aptikta būtent „Iskander-M“ modifikacijos raketa. Tai – rimtas skandalas.

Visų niuansų nežinantiems skaitytojams paaiškinsiu, kodėl tai – skandalas. „Iskander“ raketos turi tris modifikacijas. Iskander-M skirtos tik Rusijos karinėms pajėgoms (jos skrieja 400 km.; sveria 480 kg.). Iskander–K modifikacijos raketas naudoja vėlgi tik Rusijos ginkluotosios pajėgos (jos skrieja 500 km. panašiai kaip sparnuotosios raketos, sveria 480 kg.). O štai „Iskander–E“ skirta vien tik eksportui. Jos galia menkesnė: skrieti galinti tik 280 km; svoris tas pats – 480 kg.

Iskander raketos, aptiktos Šušoje

Tad Šušoje surasti būtent „Iskander –M“ raketos likučiai byloja, jog šią raketą galėjo paleisti tik Rusijos ginkluotosios pajėgos. Jei minėtą raketą būtų paleidusi Armėnija, tai Šušoje būtų aptikti eksportui skirtos „Iskander–E“ nuolaužos.

Kokie įmanomi paaiškinimai? Versijos tegali būti dvi. Ir abi – blogos Rusijai. Pirmoji: šią raketą tikrai Azerbaidžano pusėn paleido Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nebūtinai iš savo teritorijos. Galbūt – iš Armėnijoje dislokuotos savo karinės bazės. Bet tai reiškia, kad praėjusių metų pabaigoje per 44 dienų karą, kai Baku kariniu būdu sėkmingai susigrąžino didžiąją 1988 – 1994 metais prarastų teritorijų, įskaitant Kalnų Karabachą, Rusija savo raketiniais išpuoliais prieš Azerbaidžaną talkino armėnų separatistams. Tariant dar atviriau – slapta kariavo prieš Azerbaidžaną.

Nelegali prekyba ginklais

Galimas ir kitoks paaiškinimas. Galingosios „Iskander–M“ pateko į Armėniją neteisėtai („Iskander–E“ raketų Armėnija buvo įsigijusi legaliai). Bet jei tokie ginklai kaip operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pajėgus gabenti net branduolinius užtaisus, atsidūrė Armėnijos kariškių žinioje neteisėtai, vadinasi, Rusija šiandien nekontroliuojanti savo karinių arsenalų?!

Įdomu tai, kad dar šių metų vasario mėnesį premjeras Nikolas Pašinianas viešai spaudoje prisipažino, jog 2020-ųjų pabaigoje kovose dėl Kalnų Karabacho armėnai pagalbon pasitelkė „Iskander“. Tuomet Maskva griežtai kritikavo Armėnijos premjerą, neva šis meluoja, neva jis išsigalvoja, o rusiškoji žiniasklaida kaltino premjerą kaip nekompetetingą kariniuose reikaluose. Tačiau šių metų kovo 15-ąją Šušoje aptikti „Iskander–M“ likučiai tarsi leidžia manyti, jog N.Pašiniano vis tik nemelavo.

Kas buvo skraidinama orlaivyje Il-76?

Triukšmo dėl Šušoje aptiktų raketos padaugėjo tuomet, kai Rusijos Federalinės saugumo tarnybos kontržvalgybos skyrius pradėjo oficialų tyrimą, kaip Jerevanas sugebėjo įsigyti tik Rusijos armijai skirtus kompleksus ”Iskander–M“. Viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai leidžia įtarti, kad minėti kompleksai į Armėniją pateko greičiausiai iš Rusijos pietinės karinės apygardos. Užsienio žiniasklaidoje vis daugiau priminimų, kaip įtakingas armėnų verslininkas Karenas Karapetianas pirko transportinį rusišką lėktuvą Il-76 ir kaip šis orlaivis karo išvakarėse nuolat iš Rusijos skrisdavo į Jerevaną. Kas juo buvo gabenama? Nejaugi – statybinės medžiagos?

Iskander nuolaužos, aptiktos Šušoje

Beje, Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas dar 2020-ųjų metų spalį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad ginklai iš Rusijos slapta keliauja armėnų separatistams. Tačiau tarptautinė bendruomenė tylėjo.

Dabar vis daugiau požymių, jog Rusijos armėnų diaspora išties Rusijos pietuose buvo subūrusi specialią komandą, kuri nelegaliai aprūpindavo armėnų kariškius naujausia galinga rusiška karine technika. Neatmetama galimybė, kad tokiu būdu į Armėniją ir pateko mažų mažiausiai trys kompleksai „Iskander-M“. Išlaidas už ginklų kontrabandą padengdavo armėnų verslininkai iš Krasnodaro, Tulos, Orlovo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Chabarovsko.

2021.04.04; 17:20

Iskander nuolaužos, aptiktos Šušoje

Kaip šiandien aiškėja, praėjusių metų pabaigoje vadinamojo 44 dienų karo metu Armėnija prieš Azerbaidžaną naudojo rusiškas raketas „Iskander“. Apie tai šių metų kovo mėnesį pranešė kompanija „Azerlandšaft“, atliekanti išminavimo darbus Kalnų Karabacho regione.

Šios organizacijos išminuotojai Šušos mieste aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų ir liekanų.

Beje, kad Armėnija atakuoja azerbaidžaniečių karius „Iskander“ raketomis, yra viešai bei oficialiai patvirtinę Armėnijos vadovai. Pavyzdžiui, buvęs prezidentas Seržas Sargsianas, premjeras Nikolas Pašinianas.

Kuo ypatingas šis rusiškas ginklas? „Iskander“ – operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pradėtas kurti dar 1988-aisiais. Pirmieji bandymai atlikti 1996 metais. Masinė jų gamyba prasidėjo 2004-aisiais, o įsibėgėta jas masiškai gaminti – 2006-aisiais.

Tai – rusiškas ginklas. Rusija sukūrusi tris šių raketų tipus.

Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas

Pirmasis: tai Iskander – M, skirta tik Rusijos karinėms pajėgoms. Jos gali skrieti apie 400 kilometrų. Jos svoris – 480 kilogramų.

Antrasis: Iskander – K. Tai – sparnuotoji raketa, kurios svoris apie 480 kilogramų ir kuri pajėgi įveikti 500 kilometrų atstumą.

Trečiasis tipas: Iskander – E, skirta eksportui. Ji pajėgi skrieti tik 280 kilometrų.

Raketų taiklumo paklaida – apie 20 metrų.

Rusija tokio tipo raketų yra dislokavusi Kaliningrado srityje, tokiu būdu grasindama tiek Baltijos šalims, tiek jų sąjungininkėms. Šias raketas Rusija naudojo ir prieš gruzinus Rusijos – Gruzijos karo metu. Jų iki šiol buvo dislokuota ir Armėnijoje, jomis rusų kariškiai naudojosi Sirijoje.

Slaptai.lt informacija

2021.04.02; 13:02

Amerikiečių diplomatas Ričardas Hoglandas

Visi puikiai žinome: 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas per 44 dienas sugebėjo susigrąžinti didžiąją dalį 1988- 1994-aisiais prarastų teritorijų. Po šio sėkmingai unikalaus karinio žygio Azerbaidžanas atkūrė savo teritorinį vientisumą. Apie šią puikiai parengtą karinę operaciją artimiausiu metu savo skaitytojams papasakosime plačiau.

O dabar – apie tai, kad viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau pranešimų, demaskuojančių ESBO Minsko derybų grupės neveiklumą. Remiantis į dienos šviesą prasiveržiančiomis derybų smulkmenomis nekyla abejonių, jog Baku pasielgė ne tik teisingai, bet ir išmintingai, nebelaukęs Vakarų pagalbos atkuriant šalies teritorinį vientisumą. Jei azerbaidžaniečiai būtų trypčioję vietoje lūkuriuodami Minsko grupės paramos, armėnų separatistai iki šiol nebūtų iškrapštyti iš Kalnų Karabacho ir gretimų septynių rajonų.

Štai azerbaidžanietiškas portalas minval.az pasakoja apie kai kuriuos JAV diplomato Ričardo Hoglando, dalyvavusio ESBO Minsko grupės darbe, prisipažinimus. Šis amerikiečių diplomatas atsargiai prasitarė, jog darbas ESBO Minsko grupėje tarp rimtų diplomatų niekad nebuvo laikomas prestižiniu. Į šią grupę komandiruodavo dažniausiai tuos diplomatus, kuriems neatsirasdavę tuomet rimtesnių laisvų pareigų, arba diplomatus, kuriems būdavo belikęs trupučiukas iki pensijos. Šitaip tvirtindamas amerikiečių diplomatas norėjo pasakyti, jog Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu diplomatai iš Minsko grupės per daug niekad nesirūpindavo, per daug niekad nepergyvendavo. Nepaisant abejingumo Kalnų Karabacho likimui diplomatai apsistodavo pačiuose prabangiausių penkių žvaigždučių viešbučių vyriausybiniuose apartamentuose, kur veikdavo nemokamas alkoholinių gėrimų baras ir dirbdavo privati virtuvė, gaminusi pačius įmantriausius patiekalus. Žodžiu, nepaisant apvergtinų derybų rezultatų diplomatai gyvendavo tarsi karaliai.

Amerikiečių diplomatas taip pat yra užsiminęs, kokį klastingą planą dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo buvo sugalvojęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Visų detalių smulkiai nepasakosime. Tiesiog pabrėžiame, jog tas planas, pramintas „Lavrovo planu“, buvo – žymiai naudingesnis Jerevanui ir visiškai nepriimtinas Baku. Tačiau įdomiausia net ne tai, kuriai pusei jis buvo priimtinesnis. Šiandien aiškėja, kad S.Lavrovas stūmė sureguliavimo planą, kurio nė nesiruošė laikytis. Net jei armėnai ir azerbaidžaniečiai būtų sutikę su ten surašytomis formuluotėmis, Kremlius paskutinę minutę pats būtų atsisakęs savo paties plano ir tokiu būdu sužlugdęs derybas.  Štai kokia politinė intriga – apsimeta, jog rimtai ieškoma išeičių, o iš tikrųjų – derybos vilkinamos iki begalybės.

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Kita įdomi detalė. 2011-aisiais metais buvo rengiami pasirašymui vadinamieji Kazanės dokumentai. Tikrųjų dokumento versijų žiniasklaidai taip ir nepavykę gauti. Galima tik spėlioti, kodėl Azerbaidžanas jį kategoriškai atmetęs. Matyt, juo remiantis būtų įteisinta armėniškoji Kalnų Karabacho okupacija.

Kas taip leidžia manyti? Rusijos saugumo tarybos vienas iš vadovų Rašidas Nurgalijevas, duodamas interviu leidiniui „Rosijskaja gazeta“, prasitarė, jog nei 2016-aisiais parengtas konflikto sureguliavimo planas, nei jo pakoregavimai 2019-aisiais nenumatė, jog bus atsižvelgta į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, jog į Kalnų Karabachą galės sugrįžti iš ten išvyti visi azerbaidžaniečių pabėgėliai. Žodžiu, Azerbaidžano lūkesčiai demonstratyviai ignoruoti. Tuo tarpu iš Azerbaidžano reikalauta, kad jis įstotų į visas Rusijos kontroliuojamas karines – ekonomines organizacijas. Pavyzdžiui, į Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją KSSO.

Tačiau Maskvai apgauti Baku nepavyko. Įsidėmėtina: net tuometinis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas buvo atvažiavęs svečiuosna. Duodamas interviu leidiniui „Vest v subotu“ jis piršo mintį: nereikia nieko keisti, tereikia laukti, tegul prabėga keletas dešimtmečių, užauga naujos kartos, ir tada bus nuspręsta, kokio statuso vertas Kalnų Karabachas. Svarbiausia, kad būtų tylu – ramu, kad niekas nešaudytų.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ši detalė labai svarbi – ji paneigia apžvalgininkų, kurie įrodinėja, esą Maskva ketino pagelbėti Baku, pranešimus.

Beje, kai 2016-ųjų kovo 31-ąją – lanandžio 1-ąją Armėnijos ginkluotosios pajėgos ėmė masiškai šaudyti į Azerbaidžano kariškius ir sulaukė galingo atkirčio, nei Vakarai, nei Armėnija nesusimąstė – o juk Azerbaidžas jau pajėgus susigrąžinti iš jo atimtas žemes jėga.

Taigi dar 2016-ųjų balandį, lygiai prieš penkerius metus, Azerbaidžanas pademonstravo, jog siekia atkurti savo teritorinį vientisumą ne tik taikiai, derybų keliu, bet ir karinių priemonių pagalba. Deja, Vakarai ir Jerevanas neišmoko 2016-ųjų kovo 31-osios – balandžio 1-osios pamokų.

2021.03.31; 20:42

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai įsivėlėme į užtektinai rimtą trintį dėl įvykių Sakartvele, verta susimąstyti, ką Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis nuveikė netinkamo, viešėdamas Tbilisyje.

Keletas gruziniškų pastabų

Domėtis Sakartvele įsiplieskiančioms politinėms nuostatoms, – kodėl gi ne? Pateikti net ir aštroką nuomonę, ką manome apie opozicijos lyderių suėmimą arba gravitaciją Kremliaus pusėn, – ne tik galima, bet ir būtina. Taip pat sutikime, kad aukso viduriuko pozicija kartais – neįmanoma. Jei paremsi poziciją, būtinai įsižeis opozicija. Jei palaikysi mitinguojančius, įsižeis valdžia. Žiūrint iš šios pusės Lietuvos Seimo URK vadovas nepadarė nieko blogo.

Tačiau turime pripažinti, jog, žaisdami pagal šias taisykles tuomet privalome būti pakantūs mūsų pusėn pažeriamais priekaištais. Jei, pavyzdžiui, į Tbilisį atvykęs aukšto rango Lietuvos politikas galįs nurodyti gruzinams, su kuo privalu taikiai šnekučiuotis prie derybų stalo, turėtume sutikti, kad ir gruzinų politikai, kada nors atvykę į Vilnių, turės teisę nurodinėti Ž.Pavilioniui, kaip jis privaląs elgtis. Maždaug taip.

Michailo Saakašvilio laikysena

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisipažįstu, kadaise patiko Michailo Saakašvilio politinė laikysena, kol vadovavo Gruzijai. Bet kai atvykęs į Ukrainą puolė aršiai patarti ukrainiečius, kaip jiems gyventi be korupcijos, – liko nemalonus kartėlis. Ar tikrai M.Saakašvilis – toks išmintingas, kad turįs neginčijamą teisę mokyti ukrainiečius demokratijos abėcėlės? Nejaugi dešimtis milijonų gyventojų turinti Ukraina negalinti rasti bent jau M.Saakašviliui lygaus ukrainiečio – drąsaus, principingo, demokratiją gerbiančio? Tokios štai slogios mintys tada kirbėjo galvoje.

Kodėl – slogios? Nesiginčiju, atvykęs į Ukrainą politikuoti M.Saakašvilis vadovavosi kuo gražiausiais ketinimais – padėti ukrainiečiams. Bet ar šis jo žingsnis neturėjo pažeminimo gaidelių: žiūrėk, ukrainiečiai žiopli, be gruzinų patarėjų – nė iš vietos?

Jei vertiname Lietuvos Seimo URK pirmininko elgesį Sakartvele, turėtume analizuoti ne tik tai, ką jis teigiamo ar neigiamo nuveikė, bet ir analizuoti, ko jis nepadarė, nors turėjo padaryti. Mat diplomatijoje svarbu ne tik tai, ką tu garsiai įvardini, bet ir tai, ko nepasakai, ką nutyli. Jei jau mes tokie drąsūs, principingi, nebijome į atlapus kibti net ir milijardus gyventojų turinčiai Kinijai, kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, praėjusių metų pabaigoje vos per šešias savaites trukusį karą susigrąžinusio daug 1992 – 1994-aisiais prarasto Kalnų Karabacho teritorijų, įskaitant ir septynetą gretimų, su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas)?

Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Juk 2020-ųjų rugsėjo 27 dieną prasidėjęs ir šešias savaites trukęs karas – tai unikali karinė operacija, kurios metu Azerbaidžanas susigrąžino didžiąją dalį pagal tarptautinę teisę jam priklausančių žemių. Nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų savų teritorijų neteko net kelios valstybės: Moldova, Azerbaidžanas, Sakartvelas ir Ukraina. Bet tik Azerbaidžanui pavyko atgauti tai, kas iš jo buvo neteisėtai atplėšta. Susigrąžinant Kalnų Karabacho kontrolę Azerbaidžanui nuoširdžiai talkino Ankara, tad galėjome pasakyti „ačiū“ net ir Turkijai.

Nepasveikino nei Azerbaidžano, nei Turkijos

Bet Lietuva nepasveikino nei oficialiojo Baku, nei oficialiosios Ankaros. Subtili situacija. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho likviduotas be ES Rytų partnerysčių programų pagalbos. Iš tų Rytų partnerystės programų išėjo didelis šnipštas. Jos pasirodė nieko vertos bent jau omenyje turint prarastų teritorijų problematiką.

Būkime atviri: kai kurie iš mūsų graužia nagus dar ir dėl to, kad Azerbaidžanas nė trupučio nenusileido Armėnijos separatistams. Lietuvoje gausu proarmeniškai nusiteikusiųjų, tvirtinančių, girdi, nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas – Azerbaidžanas, vis tik būtų buvę geriau, jei ši teritorija atitektų armėnams. Ir šią savo idėją visokiausiais būdais mėgino įteisinti ieškodami įvairiausių pretekstų – nebūtų Azerbaidžano ir Turkijos nuodėmių. Kuo tik nebandyta kaltinti Azerbaidžaną: pagalbon pasitelkė samdinių – teroristų (grubus melas, jokių samdinių nebūta), specialiai šaudė į civilius armėnų objektus (atvirkščiai – tai Armėnija apšaudė civilius Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą), pasidavė Rusijos įtakon (Rusijos politinė įtaka po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos kaip tik sumenko).

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Armėnijos opozicija šaukia, kad premjeras Nikolas Pašinianas atsistatydintų iki vidurnakčio. EPA-ELTA nuotr.

Nūnai net atsiranda “gudročių“, kurie siekia Azerbaidžaną sukiršinti su Iranu. Esą jei Azerbaidžanas atsiėmė Kalnų Karabachą, netrukus ieškos galimybių susigrąžinti ir kadaise Iranui atitekusias teritorijas. Tuo tarpu oficialusis Baku nepuoselėja jokių teritorinių pretenzijų Teheranui. To, kas nutiko 17 – 19 amžiais, negalima palyginti su tuo, kas nutiko 1988 – 1994 metais.

Moralas būtų toks: jei norime būti ypatingai sąžiningi ir principingi analizuodami situaciją Sakartvele, privalome sąžiningumą ir principingumą išlaikyti visur – taip pat vertindami padėtį Azerbaidžane ir Armėnijoje. Mes jau esame priskaldę malkų, siųsdami Armėnijai klaidingus signalus, esą nors pagal tarptautinę teisę Kalnų Karabachas nėra Armėnija, galbūt kaip nors pavyks pergudrauti Azerbaidžaną išprievartaujant nuolaidoms. Užuot pastaruosius tris dešimtmečius Armėnijai aiškiai rėžę, jog griežtai gerbiame Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir niekad niekada nepripažinsime Kalnų Karabacho esant armėnišku, mes vis vengėme atviro tiesos sakymo. Padarėme Jerevanui meškos paslaugą. Suteikėme nepagrįstų vilčių.

Nikolas Pašinianas – joks demokratas

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ragina kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.

Žodžiu, liaukimės apgaudinėję tiek save, tiek kitus. Nustokime kūrę mitus, esą Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas yra demokratas, tad Azerbaidžano ir Turkijos pergalė atsiimant Kalnų Karabachą sutrukdys demokratiniams procesams Armėnijoje. Svetimų teritorijų besigviešiantis, okupuotų rajonų grąžinti nesutinkantis politikas negali būti demokratas. O juk N.Pašinianas ne sykį yra pareiškęs: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. Tad vadinti jį demokatu neapsiverčia liežuvis.

Štai skaitau vieną iš paskutiniųjų Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų apie dabartinę padėtį Armėnijoje. Omenyje turiu Vaido Saldžiūno rašinį „Kas taip įsiutino Rusiją: vienas Armėnijos premjero sakinys privedė prie perversmo slenksčio“ (delfi.lt). Įdomi publikacija. Daug faktų, daug palyginimų. Akivaizdu, jog padėtis Armėijoje – sudėtinga. Dar neaišku, ar pavyks išvengti karinio perversmo, ar nebus pereita prie teroristinių išpuolių, užsakomųjų žmogžudysčių. Bet toje publikacijoje – nė menkiausios užuominos, jog dėl tokios padėties kaltas pats Jerevanas. Svetimų terotorijų užgrobimai okupantams retai kada atneša laimės.

Latviški akcentai

Hodžaly tragediją primenantis plakatas

O kol lietuviškoji žiniasklaida vis dar nedrįsta aiškiai pasakyti, kam Kalnų Karabachą priskiria tarptautinės teritorinio vientisumo taisyklės, Latvijos spaudoje jau pasirodė tekstų, kurių autoriai ieško tikrosios tiesos. Štai telekanalas Rigatv24 paskelbė išsamų reportažą apie azerbaidžanietiško Hodžaly miesto tragediną, kai 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis armėnų separatistai išžudė šio miesto gyventojus (didžioji Lietuvos žiniasklaida apie tai – nė žodelio).

O leidinyje pietiek.com paskelbtas Dainio Memešonoko rašinys, kuriame brėžiamos paralelės tarp Latvijos ir Azerbaidžano istorijų. Autorius mato daug panašumų. Autorius pastebi, jog pastaraisiais dešimtmečiais apie Azerbaidžaną paskelbta daug melo ir netiesos. Autorius taip pat akcentuoja, kad azerbaidžaniečiai, kurdami savo valstybę, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir latviai – demokratijos, padorumo, taikos keliu.

2021.03.02; 08:06

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad Baku neprieštaraus Ankaros ir Jerevano santykių normalizavimui, taip pat Turkijos ir Armėnijos sienos atidarymui.
 
„Atsižvelgdami į naują situaciją, mes teigiamai žiūrime į Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimą. Dabar mes neturime atskirosios nuomonės dėl šių santykių normalizavimo. Turkija pati nuspręs, kada gali būti atidarytos sienos ir normalizuoti santykiai su Armėnija. Šiaip ar taip, Azerbaidžano nuomonė nebus neigiama“, – sakė jis penktadienį interviu užsienio žurnalistams.
 
„Visa, kas bus naudinga Turkijai, bus naudinga ir Azerbaidžanui“, – pridūrė I. Alijevas.
 
Nors Armėnija ir Turkija turi bendrą sieną, jos nepalaiko diplomatinių santykių. 2009 metais Ciuriche dviejų valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė diplomatinių santykių užmezgimo ir savitarpio santykių principų protokolus, bet šalys šių dokumentų neratifikavo. 2018 metų kovo 1 d. Armėnija pareiškė anuliuojanti protokolus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 00:30

Armėnijoje į gatves išėjo tūkstančiai premjero atsistatydinimo reikalaujančių protestuotojų. EPA-ELTA nuotr.

Į Armėnijos sostinės Jerevano gatves penktadienį išėjo tūkstančiai protestuotojų, reikalaujančių premjero Nikolo Pašiniano atsistatydinimo dėl jo veiksmų Kalnų Karabacho konflikto metu.
 
Premjeru nepatenkintų žmonių minios užtvindė centrines Jerevano gatves, jie mojavo šalies vėliavėlėmis, skandavo šūkius prieš vyriausybę.
 
Buvęs premjeras Vazgenas Manukianas, opozicijos siūlomas į N. Pašiniano vietą, paragino visus piliečius prisijungti prie protesto.
 
„Žmonės turi išeiti į gatves ir išreikšti savo valią, kad išvengtume kraujo praliejimo ir suirutės“, – per mitingą sakė jis.
 
„Arba jų atsikratysime, arba prarasime Armėniją“, – teigė V. Manukianas, omenyje turėdamas N. Pašinianą ir parlamentą kontroliuojančius jo sąjungininkus.
 
Mitingo dalyviai pirmiausia žygiavo link prezidentūros, vėliau – premjero rezidencijos link, artėjant susitikimui su prezidentu Armenu Sargsianu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 00:01

Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.

JAV ketvirtadienį įspėjo sąjungininkės Armėnijos ginkluotąsias pajėgas nesikišti į politiką, kai išrinktasis šalies premjeras apkaltino jas bandymu įvykdyti karinį perversmą.
Nikolas Pašinianas ragina Armėnijos kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
 
„Raginame visas puses elgtis santūriai ir vengti bet kokių eskalacinių ar smurtinių veiksmų“, – teigė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Price’as.
 
„Primename visoms pusėms pagrindinį demokratijos principą, kad valstybės ginkluotosios pajėgos neturėtų kištis į vidaus politiką“, – pridūrė jis.
 
Ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
N. Pašinianas kariuomenės pareiškimą pavadino bandymu įvykdyti karinį perversmą ir paragino savo šalininkus eiti protestuoti į gatves.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 12:42

Minų skeveldros. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Azerbaidžanas susigrąžino daugumą 1990-1994-aisiais prarastų teritorijų, ima aiškėti ypač bjauri Armėnijos taktika – okupuotas teritorijas paversti mirtį nešančiais minų laukais. Būtent tokia Jerevanas vadovavosi visus praėjusius tris dešimtmečius – neteisėtai iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą ir okupuotus gretimus septynetą rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) nusėti įvairiausio galingumo minomis. Kad nebūtų kur saugiai žengti kojos.

Pavyzdžiui, šiandien akivaizdu, kad pusė praėjusių metų karinio Jerevano biudžeto (už 2020-uosius metus) buvo skirta tik minavimo darbams.

Apie tai, kad Azerbaidžano teritorijas okupavusi Armėnija visąlaik intensyviai minavo užgrobtas teritorijas, – į viešumą prasprūsta vis daugiau išsamios informacijos.

Apie tai leidinyje „Svobodnaja pressa“ rašo ir rusų žurnalistas Dmitrijus Vinogradovas. Manoma, kad ypač intensyvūs minavimo darbai buvo atliekami 2020-aisiais. Minavimo darbams Armėnija praėjusiais išleido net 50 proc. savo karinio biudžeto. Be abejo, intensyviai Kalnų Karabachas minuotas ir 2016-aisiais, ir 2018-aisiais, kai kilo rimtesni kariniai susirėmimai tarp Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų.

Kodėl Armėnija taip intensyviai minomis nusėjo iš Azerbaidžano atimtas žemes, nesuku perprasti. Armėnija nujautė, kad karas – neišvengiamas, mat Azerbaidžanas niekad neatsisakys savo teisių į Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Taip pat Armėnija, nepaisant visų oficialių pareiškimų, žinanti, suprantanti, jog Kalnų Karabachas – tai azerbaidžaniečių žemės, todėl iš jų anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis. Armėnų teritorinės pretenzijos Azerbaidžanui nuo pat pirųjų konfliktų buvo nepagrįstos.

Minų pavyzdžiai. Slaptai.lt nuotr.

2020-ųjų pabaigoje pasibaigus mūšiams (mūšiai tęsėsi nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 9-osios) ir Armėnijai su Azerbaidžanu 2020-ųjų lapkričio 10-ąją pasirašius taikos sutartis, Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti didžiąją per 1992-1994-ųjų karą prarastų teritorijų. Nuo 2020-ųjų lapkričio pabaigos Azerbaidžano išminuotojai susigrąžintose teritorijose jau išvalė apie 27 kvadratinius kilometrus teritorijų. Vien ten surasta apie 40 tūkst. minų. Jos, preliminariais duomenimis, kaštuoja apie 3 milijonus JAV dolerių. Azerbaidžano ekspertai mano, kad iš viso Armėnija okupuotose žemėse palikusi apie 5 milijonus įvairiausio galingumo minų. Apytikrė jų kaina – 340 milijonų JAV dolerių. Tai – maždaug 10 proc. viso Armėnijos valstybės biudžeto.

Tad Azerbaidžano kariškių laukia sunkus darbas – išrankioti visus tuos penkis milijonus paslėptų minų, kad civiliai galėtų saugiai grįžti į savo gimtuosus namus nesibaimindami sprogimų.

Deja, šiandien statistika tokia: nuo 2020-ųjų lapkričio 10-osios dėl sprogusių minų jau žuvo 50 azerbaidžaniečių civilių.

Slaptai.lt informacija

2021.02.25; 17:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu ketvirtadienį pareiškė, kad Ankara smerkia mėginimą įvykdyti perversmą Armėnijoje.
 
„Turkija yra prieš mėginimus jėga užgrobti valdžią bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Armėnijoje“, – sakė jis per spaudos konferenciją Budapešte po derybų su Vengrijos URM vadovu Péteriu Szijjártó.
 
Anot M. Çavuşoğlu, Turkija „neturėjo kontaktų su Armėnijos valdžia“, bet Ankara „laikosi principinės pozicijos perversmų atžvilgiu“. Turkijos diplomatijos vadovas pridūrė, kad „regione yra galimybių langas, kuriuo visi turi pasinaudoti“.
 
Anksčiau ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.25; 18:00

Twitter. Slaptai.lt nuotr.

Socialinio tinklo Twitter vadovybė pranešė, kad ji visiems laikams užblokuoja 373 paskyras. Kodėl jos blokuojamos? Remiantis oficialia informacija, Twitter užblokavo 140 paskyrų, kurios, pavyzdžiui, susijusios su Iranu, ir 100 paskyrų, kurių adresatas – Rusija.

Twitter mano, kad jos buvo skirtos ne demokratinio pobūdžio diskusijoms, ne objektyvios informacijos skleidimui, o melui, propagandai ir dezinformacijai skleisti. Taip pat pažymėtina, kad jų rengėjai slėpė savo sąsajas su oficialia tiek Irano, tiek Rusijos valdžia.

Tas pats nutiko ir 35 armėniškus puslapius. Tarp 373 persona non grata paskelbtų – 35 paskyros, kurios, kaip įtariama, susijusios su Armėnijos vyriausybe. Tie Twitter tinkle atsiradę 35-eri puslapiai buvo skirti ne tiesos paieškoms, ne diskusijoms, o tik tam, kad būtų kryptingai juodinamas Azerbaidžanas. Minėtos 35-ios armėniškos paskyros buvo kryptingai adresuojamos Azerbaidžano auditorijai. Jų rengėjai slėpė ryšį su oficialiuoju Jerevanu. Todėl ir tapo neprieinamos – jas tiesiog užblokavo.

Slaptai.lt informacija

2021.02.24; 12:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto.

Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.

Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.

Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.

Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.  

Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.

Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.

Hodžaly tragediją primenantis plakatas

Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.

Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje

Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.

Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.

Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?

2021.02.22; 09:00

Armėnijos opozicija reikalauja Nikolos Pašiniano galvos. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos sostinėje Jerevane šeštadienį vyko tūkstantinis protestas, kuriame buvo reikalaujama premjero Nikolo Pašiniano atsistatydinimo. Jis kaltinamas prastai susitvarkęs konflikte su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho.
 
N. Pašinianas raginamas atsistatydinti nuo lapkričio, kai paskelbė apie Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, užbaigusį šešių savaičių susirėmimus ginčijamame regione.
 
Pagal paliaubų susitarimą, Armėnijoje sutiktą priešiškai, Azerbaidžanui buvo atiduota dalis Kalnų Karabacho teritorijos, siekiant užbaigti 6 tūkst. gyvybių pareikalavusį konfliktą.
 
Šeštadienį Jerevano Laisvės aikštėje rinkosi tūkstančiai demonstrantų, šūkaujančių „Armėnija be Nikolo“ ir „Nikolas išdavikas“, pranešė vienas naujienų agentūros AFP reporteris.
 
„Mūsų svajonė yra turėti didžią, galingą tėvynę, ir vienintelė šį tikslą trukdanti pasiekti kliūtis yra Nikolas Pašinianas“, – susirinkusiai miniai sakė opozicijos partijos Armėnijos revoliucinė federacija („Dashnaktsutyun“) lyderis Iškanas Sagateljanas.
 
„Mes neatsitrauksime, mes atsikratysime Pašiniano“, – teigė jis.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties.
 
1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, tačiau jos neduodavo vaisių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.22; 00:30

Armėnijos karinės grupuotės jau keturis kartus pažeidė susitarimą dėl ugnies nutraukimo. Armėnų grupuotės puldinėjo Kalnų Karabacho regione esančius azerbaidžaniečių kariškius lapkričio 26-ąją ir gruodžio 8 bei 11 dienomis. Paskutinis sykis užfiksuotas gruodžio 27 dieną.

Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, smerkiantį armėnų karinių grupuočių atakas, kurios prieštarauja 2020 metų gruodžio 9 dieną pasirašytam trišaliam susitarimui dėl ugnies nutraukimo.

Šiuos išpuolius smerkia ir Azerbaidžanas. Jų metų žuvo ne tik azerbaidžaniečių karių, bet ir civilių.

Oficialusis Baku pareiškė imsiąsis pačių griežčiausių priemonių, kad būtų išvengta naujų atakų.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2020.12.30; 10:00