Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad Baku neprieštaraus Ankaros ir Jerevano santykių normalizavimui, taip pat Turkijos ir Armėnijos sienos atidarymui.
 
„Atsižvelgdami į naują situaciją, mes teigiamai žiūrime į Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimą. Dabar mes neturime atskirosios nuomonės dėl šių santykių normalizavimo. Turkija pati nuspręs, kada gali būti atidarytos sienos ir normalizuoti santykiai su Armėnija. Šiaip ar taip, Azerbaidžano nuomonė nebus neigiama“, – sakė jis penktadienį interviu užsienio žurnalistams.
 
„Visa, kas bus naudinga Turkijai, bus naudinga ir Azerbaidžanui“, – pridūrė I. Alijevas.
 
Nors Armėnija ir Turkija turi bendrą sieną, jos nepalaiko diplomatinių santykių. 2009 metais Ciuriche dviejų valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė diplomatinių santykių užmezgimo ir savitarpio santykių principų protokolus, bet šalys šių dokumentų neratifikavo. 2018 metų kovo 1 d. Armėnija pareiškė anuliuojanti protokolus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 00:30

Armėnijoje į gatves išėjo tūkstančiai premjero atsistatydinimo reikalaujančių protestuotojų. EPA-ELTA nuotr.

Į Armėnijos sostinės Jerevano gatves penktadienį išėjo tūkstančiai protestuotojų, reikalaujančių premjero Nikolo Pašiniano atsistatydinimo dėl jo veiksmų Kalnų Karabacho konflikto metu.
 
Premjeru nepatenkintų žmonių minios užtvindė centrines Jerevano gatves, jie mojavo šalies vėliavėlėmis, skandavo šūkius prieš vyriausybę.
 
Buvęs premjeras Vazgenas Manukianas, opozicijos siūlomas į N. Pašiniano vietą, paragino visus piliečius prisijungti prie protesto.
 
„Žmonės turi išeiti į gatves ir išreikšti savo valią, kad išvengtume kraujo praliejimo ir suirutės“, – per mitingą sakė jis.
 
„Arba jų atsikratysime, arba prarasime Armėniją“, – teigė V. Manukianas, omenyje turėdamas N. Pašinianą ir parlamentą kontroliuojančius jo sąjungininkus.
 
Mitingo dalyviai pirmiausia žygiavo link prezidentūros, vėliau – premjero rezidencijos link, artėjant susitikimui su prezidentu Armenu Sargsianu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 00:01

Baltieji rūmai. EPA – ELTA nuotr.

JAV ketvirtadienį įspėjo sąjungininkės Armėnijos ginkluotąsias pajėgas nesikišti į politiką, kai išrinktasis šalies premjeras apkaltino jas bandymu įvykdyti karinį perversmą.
Nikolas Pašinianas ragina Armėnijos kariuomenę „tarnauti šalies žmonėms“. EPA – ELTA nuotr.
 
„Raginame visas puses elgtis santūriai ir vengti bet kokių eskalacinių ar smurtinių veiksmų“, – teigė JAV valstybės departamento atstovas Nedas Price’as.
 
„Primename visoms pusėms pagrindinį demokratijos principą, kad valstybės ginkluotosios pajėgos neturėtų kištis į vidaus politiką“, – pridūrė jis.
 
Ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
N. Pašinianas kariuomenės pareiškimą pavadino bandymu įvykdyti karinį perversmą ir paragino savo šalininkus eiti protestuoti į gatves.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.26; 12:42

Minų skeveldros. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, kai Azerbaidžanas susigrąžino daugumą 1990-1994-aisiais prarastų teritorijų, ima aiškėti ypač bjauri Armėnijos taktika – okupuotas teritorijas paversti mirtį nešančiais minų laukais. Būtent tokia Jerevanas vadovavosi visus praėjusius tris dešimtmečius – neteisėtai iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą ir okupuotus gretimus septynetą rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) nusėti įvairiausio galingumo minomis. Kad nebūtų kur saugiai žengti kojos.

Pavyzdžiui, šiandien akivaizdu, kad pusė praėjusių metų karinio Jerevano biudžeto (už 2020-uosius metus) buvo skirta tik minavimo darbams.

Apie tai, kad Azerbaidžano teritorijas okupavusi Armėnija visąlaik intensyviai minavo užgrobtas teritorijas, – į viešumą prasprūsta vis daugiau išsamios informacijos.

Apie tai leidinyje „Svobodnaja pressa“ rašo ir rusų žurnalistas Dmitrijus Vinogradovas. Manoma, kad ypač intensyvūs minavimo darbai buvo atliekami 2020-aisiais. Minavimo darbams Armėnija praėjusiais išleido net 50 proc. savo karinio biudžeto. Be abejo, intensyviai Kalnų Karabachas minuotas ir 2016-aisiais, ir 2018-aisiais, kai kilo rimtesni kariniai susirėmimai tarp Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų.

Kodėl Armėnija taip intensyviai minomis nusėjo iš Azerbaidžano atimtas žemes, nesuku perprasti. Armėnija nujautė, kad karas – neišvengiamas, mat Azerbaidžanas niekad neatsisakys savo teisių į Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Taip pat Armėnija, nepaisant visų oficialių pareiškimų, žinanti, suprantanti, jog Kalnų Karabachas – tai azerbaidžaniečių žemės, todėl iš jų anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis. Armėnų teritorinės pretenzijos Azerbaidžanui nuo pat pirųjų konfliktų buvo nepagrįstos.

Minų pavyzdžiai. Slaptai.lt nuotr.

2020-ųjų pabaigoje pasibaigus mūšiams (mūšiai tęsėsi nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 9-osios) ir Armėnijai su Azerbaidžanu 2020-ųjų lapkričio 10-ąją pasirašius taikos sutartis, Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti didžiąją per 1992-1994-ųjų karą prarastų teritorijų. Nuo 2020-ųjų lapkričio pabaigos Azerbaidžano išminuotojai susigrąžintose teritorijose jau išvalė apie 27 kvadratinius kilometrus teritorijų. Vien ten surasta apie 40 tūkst. minų. Jos, preliminariais duomenimis, kaštuoja apie 3 milijonus JAV dolerių. Azerbaidžano ekspertai mano, kad iš viso Armėnija okupuotose žemėse palikusi apie 5 milijonus įvairiausio galingumo minų. Apytikrė jų kaina – 340 milijonų JAV dolerių. Tai – maždaug 10 proc. viso Armėnijos valstybės biudžeto.

Tad Azerbaidžano kariškių laukia sunkus darbas – išrankioti visus tuos penkis milijonus paslėptų minų, kad civiliai galėtų saugiai grįžti į savo gimtuosus namus nesibaimindami sprogimų.

Deja, šiandien statistika tokia: nuo 2020-ųjų lapkričio 10-osios dėl sprogusių minų jau žuvo 50 azerbaidžaniečių civilių.

Slaptai.lt informacija

2021.02.25; 17:00

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu ketvirtadienį pareiškė, kad Ankara smerkia mėginimą įvykdyti perversmą Armėnijoje.
 
„Turkija yra prieš mėginimus jėga užgrobti valdžią bet kurioje pasaulio šalyje, taip pat ir Armėnijoje“, – sakė jis per spaudos konferenciją Budapešte po derybų su Vengrijos URM vadovu Péteriu Szijjártó.
 
Anot M. Çavuşoğlu, Turkija „neturėjo kontaktų su Armėnijos valdžia“, bet Ankara „laikosi principinės pozicijos perversmų atžvilgiu“. Turkijos diplomatijos vadovas pridūrė, kad „regione yra galimybių langas, kuriuo visi turi pasinaudoti“.
 
Anksčiau ketvirtadienį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų generalinis štabas paskelbė pareiškimą, kuriame pareikalavo, kad šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir vyriausybė atsistatydintų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.25; 18:00

Twitter. Slaptai.lt nuotr.

Socialinio tinklo Twitter vadovybė pranešė, kad ji visiems laikams užblokuoja 373 paskyras. Kodėl jos blokuojamos? Remiantis oficialia informacija, Twitter užblokavo 140 paskyrų, kurios, pavyzdžiui, susijusios su Iranu, ir 100 paskyrų, kurių adresatas – Rusija.

Twitter mano, kad jos buvo skirtos ne demokratinio pobūdžio diskusijoms, ne objektyvios informacijos skleidimui, o melui, propagandai ir dezinformacijai skleisti. Taip pat pažymėtina, kad jų rengėjai slėpė savo sąsajas su oficialia tiek Irano, tiek Rusijos valdžia.

Tas pats nutiko ir 35 armėniškus puslapius. Tarp 373 persona non grata paskelbtų – 35 paskyros, kurios, kaip įtariama, susijusios su Armėnijos vyriausybe. Tie Twitter tinkle atsiradę 35-eri puslapiai buvo skirti ne tiesos paieškoms, ne diskusijoms, o tik tam, kad būtų kryptingai juodinamas Azerbaidžanas. Minėtos 35-ios armėniškos paskyros buvo kryptingai adresuojamos Azerbaidžano auditorijai. Jų rengėjai slėpė ryšį su oficialiuoju Jerevanu. Todėl ir tapo neprieinamos – jas tiesiog užblokavo.

Slaptai.lt informacija

2021.02.24; 12:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto.

Tikriausiai prisimename dar visai neseniai Lietuvoje bujojusias aštrias politines aistras, ar iš Sovietų Sąjungos išsirutuliojusi Rusijos Federacija privalanti mums išmokėti solidžią kompensaciją už pusę amžių trukusią okupaciją.

Kai Lietuvoje buvo keliamas toks klausimas, šių eilučių autorius viešai palaikė politines jėgas, įrodinėjusias, jog Maskva mums neabejotinai skolinga už 50 metų trukusį „sovietinį rojų“. Ir tuomet, ir dabar manau, jog tokios skolos dovanoti – negalima. Nusispjaut, jog Maskva net apsiputojusi neigia egzistuojant „okupacijos metais patirtos žalos“ klausimą. Nusišivilpt, kad ji greičiausiai niekad neatlygins 1940 – 1990 metais patirtų nuostolių. Velniop lietuviškus skeptikus, kurie šaukė, esą ši tema Lietuvai neva trukdanti su Rusija palaikyti draugiškus, pragmatiškus santykius.

Tiesa – svarbiau. Tiesa – pats svarbiausias dalykas. Lietuva privalanti žinoti, kiek daug neteko. Jei sąskaitos niekad nebus apmokėtos, tegul konkrečiais skaičiais įvardinta skola bent jau bus įrašyta į istorijos vadovėlius. Sutikite, tai – taip pat gyvybiškai svarbu. Nė kiek ne mažiau svarbus ir tramdomasis efektas. Tegul tie, kurie be leidimo įsiveržia į svetimas žemes, žino, jog virš jų galvų kaip Damoklo kardas dar ilgai kabės „skolų klausimas“.

Tiesa, tuomet, kai konservatoriai bandė skaičiuoti dėl Rusijos patirtas žalas, aš stebėjausi, kodėl nereikalaujame atlyginti nuostolių už Vilniaus krašto okupaciją? Be abejo, tai subtilus klausimas. Lenkija – mūsų partnerė tiek NATO, tiek Europos Sąjungos gretose. Nepatogu sąjungininką griebti už atlapų. Juolab kad Pietryčių Lietuva buvo užgrobta kiek anksčiau nei Antrasis pasaulinis karas. Tad tai, kas buvo iki Antrojo pasaulinio karo, gal ir protinga nurašyti į nuostolius. Lietuva neturėtų būti panaši į Armėinją, kuri tarsi sugedęs patefonas turkams nuolat primena tragiškus 1915-ųjų įvykius, be kita ko, tematydama tik vienos pusės kaltes. Reikalauti piniginių atlyginimų už tai, kas nutiko prieš kelis dešimtmečius – prasminga, bet jei finansines žalas skaičiuosime už tai, kas dėjosi prieš šimtą metų, – būsime juokingi.  

Kremlius naktį. EPA – ELTA nuotr.

Kodėl iškėliau primirštą skolų klausimą šiandien? Praėjusių metų pabaigoje Turkijos remiamas Azerbaidžanas susigrąžino nemažai prieš kelis dešimtmečius prarastų Kalnų Karabacho teritorijų. Rusijos padedamos Armėnijos pajėgos azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir gretimus septynetą Azerbaidžano rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) okupavo 1992 – 1994 metais ir aneksuotus išlaikė iki pat 2020-ųjų rudens. Beveik 26-erius metus. Nepaisant aplinkybių, kad 1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą, kad JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.

Tad Armėnija per 26-erius metus Azerbaidžanui neabejotinai pridarė ekonominės – finansinės žalos. Štai Armėnijos politikas Gračas Berberianas („Armėnijos valstietiškos sąjungos“ vienas iš vadovų) leidinyje „Novosti Armėniji“ yra pareiškęs, kad nūnai, netekusi Kalnų Karabacho, Armėnija kasmet patirs nuostolių po mažų mažiausiai 100 milijonų JAV dolerių vien už negalėjimą naudotis kašto žemės ūkiu.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Šis politikas įsitikinęs, jog Karabachas – tai Armėnija, todėl jam vaidenasi, jog tai Azerbaidžanas lenda į skolas. O juk viskas – atvirkščiai. Tai Armėnija įsiskolinusi Azerbaidžanui.

Hodžaly tragediją primenantis plakatas

Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, pripažįstančios, jog Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiškas, negali nesutikti, jog Armėnija visus pastaruosius 26-erius neteisėtai naudojosi visais Kalnų Karabacho ir septynerių gretimų rajonų ištekliais, pradedant sodais, miškais ir baigiant naudingomis iškasenomis. Beje, Azerbaidžanui susigrąžinus daugumą teritorijų, akivaizdūs tampa būtent barbariški Kalnų Karabacho ir septynių minėtų rajonų eksplotavimo metodai. Jie kirto miškus, teršė vandens telkinius, grobstė naudingas iškasenas visai nesirūpindami, kas bus rytoj. Puikiai suprato (tik viešai nepripažįsta), jog šios žemės – ne jų, ir aksčiau ar vėliau iš jų teks pasitraukti. Tad naudojosi ištekliais ne kaip rūpestingi šeimininkai, kuriems rūpi, kad žemė nebūtų nualinta, netaptų bevaise dykra.

Į sąskaitas, be abejo, privalu įtraukti ir nuostolius, kurie buvo padaryti 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis okupuojant azerbaidžanietiškąjį Hodžaly miestą (žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios) ir 2020-ųjų pabaigoje apšaudytus Azerbaidžano miestus Bardą, Giandžą ir Terterą.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų pabaigoje

Tarptautinę teisę dėl šalių teritorinio vientisumo gerbianti Lietuva privalo palaikyti Azerbaidžaną, skaičiuojantį, kokios žalos jam atnešusi Kalnų Karabacho okupacija. Priešingu atveju Lietuva prarastų moralinę teisę Maskvai priminti sovietmečiu patirtas žalas, taip pat pavestų Moldovą, Sakartvelą (Gruziją) ir Ukrainą, be abejo, skaičiuojančias žalą dėl prarastų teritorijų.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Šiuo atveju visai nesvarbu, ar Azerbaidžanas turtingas, o Armėnija – skurdi valstybė. Svarbus nuoseklumas. Jei reiškiame priekaištus svetimas žemes okupavusiai Maskvai, tokie pat priekaištai turi būti taikomi ir Jerevanui.

Mums visiems svarbu žinoti, kokių nuostolių Armėnijos separatistai pridarė Azerbaidžanui. Svarbu ir tai, kad Jerevanui adresuojamos sąskaitos už okupacijų metais patirtas žalas kuo greičiau pasiektų tarptautinius teismus, tarptautines organizacijas.

Tada bus lengviau ne tik Lietuvai, bet ir Moldovai, Sakartvelui, Ukrainai. Galbūt tuomet būsimi okupantai, kokiam Žemės gale jie bebūtų, susimąstys prieš pradėdami puolimą – ar verta veržtis į svetimas žemes, jei nuo pat pirmojo šūvio pradedama skaičiuoti žala, ir nuo šių sąskaitų lengvai neišsisuksi?

2021.02.22; 09:00

Armėnijos opozicija reikalauja Nikolos Pašiniano galvos. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos sostinėje Jerevane šeštadienį vyko tūkstantinis protestas, kuriame buvo reikalaujama premjero Nikolo Pašiniano atsistatydinimo. Jis kaltinamas prastai susitvarkęs konflikte su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho.
 
N. Pašinianas raginamas atsistatydinti nuo lapkričio, kai paskelbė apie Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, užbaigusį šešių savaičių susirėmimus ginčijamame regione.
 
Pagal paliaubų susitarimą, Armėnijoje sutiktą priešiškai, Azerbaidžanui buvo atiduota dalis Kalnų Karabacho teritorijos, siekiant užbaigti 6 tūkst. gyvybių pareikalavusį konfliktą.
 
Šeštadienį Jerevano Laisvės aikštėje rinkosi tūkstančiai demonstrantų, šūkaujančių „Armėnija be Nikolo“ ir „Nikolas išdavikas“, pranešė vienas naujienų agentūros AFP reporteris.
 
„Mūsų svajonė yra turėti didžią, galingą tėvynę, ir vienintelė šį tikslą trukdanti pasiekti kliūtis yra Nikolas Pašinianas“, – susirinkusiai miniai sakė opozicijos partijos Armėnijos revoliucinė federacija („Dashnaktsutyun“) lyderis Iškanas Sagateljanas.
 
„Mes neatsitrauksime, mes atsikratysime Pašiniano“, – teigė jis.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties.
 
1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, tačiau jos neduodavo vaisių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.22; 00:30

Armėnijos karinės grupuotės jau keturis kartus pažeidė susitarimą dėl ugnies nutraukimo. Armėnų grupuotės puldinėjo Kalnų Karabacho regione esančius azerbaidžaniečių kariškius lapkričio 26-ąją ir gruodžio 8 bei 11 dienomis. Paskutinis sykis užfiksuotas gruodžio 27 dieną.

Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, smerkiantį armėnų karinių grupuočių atakas, kurios prieštarauja 2020 metų gruodžio 9 dieną pasirašytam trišaliam susitarimui dėl ugnies nutraukimo.

Šiuos išpuolius smerkia ir Azerbaidžanas. Jų metų žuvo ne tik azerbaidžaniečių karių, bet ir civilių.

Oficialusis Baku pareiškė imsiąsis pačių griežčiausių priemonių, kad būtų išvengta naujų atakų.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2020.12.30; 10:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškoje spaudoje pasirodė pirmieji nedrąsūs straipsniai, į konfliktą dėl Kalnų Karabacho žvelgiantys bent kiek giliau, objektyviau, nei elgtasi iki šiol.

Publikacijų, kuriose giedama ta pati dainelė, esą Armėnija šiame kare absoliučiai teisi, o Azerbaidžanas neturįs nė menkiausių teisių į Kalnų Karabachą, – be abejo, vis dar gausu. Tačiau štai šių metų gruodžio 11-ąją portalas 15min.lt paskelbė mūsų europarlamentaro Andriaus Kubiliaus publikaciją „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“.

Ji išsiskiria iš lietuviškojo konteksto dėl kelių aspektų. Pirma, A.Kubilius nemano, kaip, pavyzdžiui, jo kolega iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Seimo narys Kęstutis Masiulis („Pralaimėjo Azerbaidžanas ir Armėnija, laimėjo Putinas, delfi.lt; 2020 metų lapkričio 15 diena), kad šį rudenį Pietų Kaukaze pergalę švenčia Rusija. Parlamentaras A.Kubilius tvirtina, kad „daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai“.

Šia savo išvada europarlamentaras A.Kubilius tarsi oponuoja Lietuvos politikams, apžvalgininkams, ekspertams, kurie linkę sureikšminti rusų taikdarių vaidmenį Kalnų Karabache. Be abejo, rusų taikdariai – jokie taikdariai, kur jie bebūtų dislokuoti. Visi mes jaustume palengvėjimą, jei rusų taikdarių pasaulyje būtų kuo mažiau. Tačiau „Propagandos dekonstrukcijas“ portale delfi.lt skelbiantis žurnalistas Edmundas Jakilaitis galėjo būti santūresnis savo autorinėje laidoje „Rusijos „taikdarystė“ – tiesus kelias į okupaciją“. Šiai E.Jakilaičio laidai labai trūko nuomonės, kurią šiandien lietuviškosios žiniasklaidos erdvėje įvardinęs Europos Parlamento narys A. Kubilius („Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho“).

Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita dėmesio verta A.Kubiliaus įžvalga – Armėnijai pats metas analizuoti savąsias klaidas. Analizuoti ne menamus, o tikruosius, giluminius klystkelius.

Europarlamentaras savo straipsnyje „Pietų Kaukazas – Armėnijos dilema“ viešai klausia: „ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?“

Berods, pirmą kartą aukšto rango Lietuvos politikas didelį tiražą skaičiuojančiame leidinyje išdrįso papriekaištauti Jerevanui, kad šis 1992 – 1994-aisiais užėmė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių rajonų. Tie septyni rajonai (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas), jei kas vis dar nežino, teritorija ir gyventojų skaičiumi kur kas didesni nei Kalnų Karabachas (11 tūkst. kvadratinių kilometrų prieš maždaug 5 tūkst. kvadratinių kilometrų).

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Antrasis retorinis A.Kubiliaus klausimas: „ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?“

A.Kubilius teisus ir tuomet, kai tvirtina, esą patys armėnai „turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti“.

Deja, čia europarlamentaro objektyvumas senka. A.Kubiliaus tekste karts nuo karto prasprūsta sąvoka „tikrasis armėniškas Karabachas“.

Ši tezė – labai svarbi. Ar tikrai Karabachas – armėniškas? Aklai palaikyti Armėnijos pusę demokratinėje šalyje niekam neuždrausta. Bet ar solidus, rimtas Lietuvos politikas turįs teisę nutylėti aplinkybę, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant NATO ir Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą vis tik traktuoja neatskiriama Azerbaidžano teritorija? Minėtame europarlamentaro tekste (šia tema A.Kubilius savas įžvalgas pareiškė jau ne sykį) niekur neaptikau konkretaus pabrėžimo, kad, remiantis tarptautine teise ir teritorinį šalių vientisumą apibrėžiančioms taisyklėms, kurias gerbiame ir mes, lietuviai, Kalnų Karabachas vis tik yra Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Jerevanas, kad ir kaip jam nepatiktų, privaląs į tai atsižvelgti.

Mano supratimu, sąžiningai neatsakius į šį klausimą, beprasmės visos kitos diskusijos. Pagirtina, kai europarlamentaras A.Kubilius svarsto, kaip Europos Sąjunga galėtų ekonomiškai padėti Armėnijai. Padėti Armėnijai ne tik galima, bet ir reikia. Tik pirmiausia būtina suvokti, kodėl tarptautinė bendruomenė oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho armėnišku, o štai europarlamentaras A.Kubilius (ne tik jis vienas) vartoja sąvoką „tikrasis armėniškas Karabachas“, tarsi Karabache niekad negyventa azerbaidžaniečių, tarsi istorija niekad nebūtų užfiksavusi Karabacho chanato.

Štai tokie gudravimai solidumo Lietuvai neprideda. Jei pripažįstame, kad pastaruosius 26-erius metus Armėnija neteisėtai užgrobusi laikė septynetą kaimyninės šalies rajonų, kodėl beveik tris dešimtmečius Lietuva nė sykio Armėnijai oficialiai, viešai nepapriekaištavo ją esant okupante? Kodėl niekas iš Lietuvos politikų, įskaitant europarlametarus, nekėlė klausimo – ar padoru į Rytų Partnerystės programą įtraukti šalį, kuri okupavusi svetimas žemes? Gal pirma dera pareikalauti, kad ši grąžintų tai, kas jai nepriklauso, ir tik paskui ją kvieskime sėstis prie Europos stalo, skirkime jai ekonominę pagalbą?

Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šis sudėtingas klausimas turėtų būti aktualus ir naująjam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabreliui Landsbergiui, kuriam, be abejo, teks susidurti su Pietų Kaukazo problematika. Dviprasmybių – gausu.

Štai Lietuvos ambasada Jerevane skyrė labdaros nuo karinių veiksmų nukentėjusiems armėnams Kalnų Karabache. Toks žingsnis – pagirtinas, sveikintinas.

Tačiau tada objektyviai besielgiantys politikai turėtų svarstyti, kaip Lietuva galėtų bent simboliškai pagelbėti Bardoje, Tertere ir Giandžoje nukentėjusiems azerbaidžaniečiams? O gal apsimetame nežiną, kad šį rudenį, įsiplieskus karui dėl Kalnų Karabacho, Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė niekuo su Kalnų Karabachu ir tais septyniais rajonais nesusijusius Bardos, Tertero ir Giandžos miestus? Per agresyvias atakas žuvo 69 civiliai, dar 322 civilių buvo sužeista, net 3000 gyvenamųjų namų sugriauta.

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Man regis, šį rudenį Armėnijos kariškiai, apšaudydami Giandžą, Terterą ir Bardą, žengė žingsnį, nusipenusį tarptautinių tribunolų dėmesio. Jei Lietuva – nešališka, objektyvi, ji privalanti bent simboliškai paremti šiuose miestuose nukentėjusius civilius azerbaidžaniečius. Mes neturėtume vadovautis principu „Armėnija skurdi, todėl jai reikia padėti“, o „Azerbaidžanas – turtingas, todėl jam nedera ištiesti pagalbos rankos“. Šiuo atveju svarbus nešališkumo, objektyvumo principas.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Dar, beje, į akis krenta europarlamentaro A.Kubiliaus nuolatinis virkavimas, esą Armėnija – vos ne labiausiai pasaulyje nukentėjusi šalis („Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija“).

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Europarlamentarui privalu žinoti, kad paskutiniaisiais amžiais kentėjusi ne tik armėnų tauta. Daug kraujo netekusios ir turkų bei azerbaidžaniečių tautos. Nejaugi A.Kubilius neturįs nė menkiausios informacijos apie milijoną azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie buvo išvyti ir iš Jerevano, ir iš Kalnų Karabacho, nejaugi jis neturi nė menkiausio supratimo apie Dašnakcutiun, ASALA nusikaltimus?

Vienų kančias nuolat minėti, o kitų – ignoruoti, – tai ne tas kelias, kuris Pietų Kaukazą paversiąs stabiliu regionu.

Mūsų pgalba Armėnijai neturi tapti panaši į „meškos paslaugą“.

2020.12.27; 06:13

R. T. Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį pareiškė, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pritarė Baku idėjai sukurti platformą regiono saugumui užtikrinti, kuriai galėtų priklausyti Turkija, Rusija, Azerbaidžanas, Iranas, Sakartvelas ir Armėnija.  
 
Turkijos lyderis tai pranešė žurnalistams savo lėktuve, grįždamas iš Azerbaidžano, kur jis lankėsi su dviejų dienų vizitu.
 
„Ponas Putinas teigiamai žiūri į šią idėją. Telefoninio pokalbio metu jis pasiteiravo, kokia mano nuomonė šiuo klausimu. Aš jam atsakiau, jog po to, kai (Azerbaidžano prezidentas Ilhamas) Alijevas teigiamai atsiliepė apie tai, svarbu, kad ir aš teigiamai tai vertinčiau. Šia tema netgi Sakartvelas įsitraukė į darbotvarkę“, – pateikia R. T. Erdogano žodžius televizijos kanalas „Habertürk“.
 
Be to, R. T. Erdoganas pareiškė, jog jei Jerevanas prisijungs prie šios platformos, Turkijos ir Armėnijos santykiuose „gali būti atverstas naujas puslapis“.
 
Ketvirtadienį Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas po derybų su Turkijos vadovu teigė, jog, pasibaigus karo veiksmams Kalnų Karabache, Baku ir Ankara turi suformuoti regione naują daugiašalę bendradarbiavimo platformą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.11; 00:30

Slaptai.lt nuotraukoje – Dr. Laima Andrikienė

Seimo narė dr. Laima Andrikienė iš Lietuvos Seimo tribūnos kreipėsi į Armėnijos ir Azerbaidžano lyderius, savo kolegas – šių valstybių parlamentarus, kviesdama laikytis tarptautinių susitarimų, kuriuos abi šalys yra pasirašiusios ir tuo būdu prisiėmusios įsipareigojimus, kuriuos turi vykdyti.
 
Savo pareiškime L. Andrikienė pabrėžė, kad „taika yra svarbiausias prioritetas ir tikslas, tai, ko dabar labiausiai reikia šioms dviem tautoms, valstybėms ir visam regionui.“
 
„ Vienas skaudžiausių klausimų, nuo kurio sprendimo turėtų prasidėti taikos kūrimas – tai žuvusiųjų palaikų grąžinimas šeimoms ir karo belaisvių sugrąžinimas, humanitarinė situacija šalyje. Žuvusiųjų palaikų grąžinimas, tarptautinius standartus atitinkantis elgesys su belaisviais, apsikeitimas belaisviais – tai paliaubas turintys sekti žingsniai, kurie suprantami be ilgų įrodinėjimų visame civilizuotame pasaulyje. Tarptautinės organizacijos – „Amnesty International“, „Human Rights Watch“, Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas, Jungtinės Tautos – su nerimu stebi ir laukia šio proceso pradžios, laukia, kada tai bus įvykdyta. Europos Sąjunga ir Lietuva – taip pat“, –  kalbėjo L. Andrikienė.  
 
L. Andrikienė atkreipė dėmesį, kad paliaubų susitarimas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano buvo pasirašytas lapkričio 10-ąją, šiandien – jau gruodžio 10-oji, Tarptautinė žmogaus teisių diena.
 
„Šia proga verta priminti, – sakė L. Andrikienė, – kad tarp žmogaus teisių – ir karo belaisvių, karinių konfliktų metu į nelaisvę paimtųjų, sužeistųjų teisės, visa tai – Ženevos konvencijoje, prie kurios yra prisijungusios abi minėtos valstybės. Belieka vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.11; 13:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje  susiklosčiusi keista situacija. Visi tik ir ieško, kokius blogus darbus nuveikė Azerbaidžanas, šį rudenį jėga susigrąžindamas prarastas teritorijas. Iš populiariausių, dažniausiai kartojamų priekaištų Azerbaidžanui: kodėl Baku sukėlė pavojų tūkstančiams Kalnų Karabacho civilių gyventojų (juk tai nusikaltimai), kam Baku įsileidžia rusų „taikdarius“ (juos paskui labai sunku iškrapštyti), kodėl Baku negirdi Europos nuomonės (tokius konfliktus privalu sureguliuoti taikiomis priemonėmis)…

Tendencingųjų luomas

Dauguma lietuviškųjų žurnalistų, apžvalgininkų, politikų atkakliai tebeieško ir Azerbaidžano sąjungininkės Turkijos klaidų. Pavyzdžiui, svarsto, ar turėję turkai teisę paremti Azerbaidžaną, negavę NATO vadovybės Briuselyje leidimo.

Tokius klausimus keliančius apžvalgininkus priskiriu tendencingųjų luomui. Tai tie, kurie, iš anksto, aklai palaikydami Jerevano pusę, savo tekstuose manipuliuoja informacija taip, kad ši atitiktų jų peršamą nuomonę. O Armėnijai nepalankius faktus, kurių, beje, labai gausu, – nutyli, ignoruoja.

Pirmiausia akis bado slėpimas, jog tarptautinė bendruomenė gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą pripažindama Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Antra, visą bėdą dėl neva neteisingai nubrėžtų sienų verčia Stalinui, nors puikiai žino, kad sienų perbraižymai prasidėję kur kas anksčiau. Milžiniškų teritorijų Azerbaidžanas neteko po Turkmėnčajaus sutarties, sudarytos tarp carinės Rusijos ir persų valstybės 1828 metais. Dabar tos pietinės azerbaidžanietiškos žemės priklauso Iranui; Irane, daugiausia šiauriniame, nūnai gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių. Ketvirta, paniškai bijo pripažinti, kad į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas armėnus masiškai, specialiai kelis šimtus metų be perstojo kėlė Rusijos carai, siekdami atskiesti azerbaidžaniečių bendruomenę sau lojaliomis tautinėmis, religinėmis mažumomis. Tereikia susirasti V.I.Maškovo paveikslą, pavadintą „40 tūkst. armėnų perkėlimas iš Persijos“.

Kaip vadintini Bardos, Tertero ir Giandžos bombardavimai?

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo

Ypač begėdiškas nenoras papasakoti, kaip šių rudeninių karinių veiksmų metu Armėnija apšaudė net tris Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su fronto linija – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuviškoje žiniasklaidoje – nė vienos rimtesnės užuominos, kad per šiuos barbariškus miestų apšaudymus iš sunkiųjų artilerijos pabūklų žuvo 69 civiliai, 322 civiliai buvo sužeisti, sugriauta per 3000 civilių pastatų.

Man regis, pergyvendama dėl Kalnų Karabache gyvenusių armėnų gyvybių Lietuva privalėjo susirūpinti ir dėl Bardoje, Tertere bei Giandžoje gyvenančių azerbaidžaniečių likimo.

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Bet iš lietuviškųjų „ekspertų“ nė vienas aiškiai nė neužsiminė, esą Bardos, Tertero ir Giandžos apšaudymai – tai karo nusikaltimai, krentantys ant šiandieninio premjero Nikolos Pašiniano galvos.

Lietuviškieji „ekspertai“ nepastebi ir buvusio Rusijos prezidento patarėjo Andrėjaus Ilarionovo, nūnai – Katono instituto Amerikoje vyriausiojo mokslinio bendradarbio komentarų (echo.msk.ru ir gordonua.com), kad taikiomis derybomis teritorijos neusigrąžinamos, o Vladimiras Putinas šį sykį Pietų Kaukaze patyrė skaudų pralaimėjimą, nes Azerbaidžanas su Turkija mažai bepaisė Kremliaus nuomonės.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Ekonomistas A.Ilarionovas maždaug taip mano: Azerbaidžanas ir Turkija elgėsi kaip įtakingos, galingos regiono valstybės, su kurių nuomone nuo šiol privaląs skaitytis pats V.Putinas.

Taigi nesiliaunu stebėjęsis: lietuviškieji Pietų Kaukazo „žinovai“ nepastebi nė vienos Armėnijos klaidos. Tarsi Armėnija niekad niekur nebūtų nusikaltusi, suklydusi, prašovusi.

Grubiausia Armėnijos klaida

O juk tikrai turinti nuodėmių! 1992 – 1994 karo metu Armėnijos pajėgos, remiamos tuometinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų, užėmė ne tik Kalnų Karabachą, iš šio regiono išvydamos visus azerbaidžaniečius (intensyvus azerbaidžaniečių išstūmimas iš šio regiono prasidėjęs dar 1988-aisiais). Armėnija okupavo dar ir septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. Juos, sudėjus į krūvą, turėsime kelis kartus didesnę teritoriją (11.000 kvadratinių kilometrų) nei pats Kalnų Karabachas (4.400 kvadratinių kilometrų). Tuose septyniuose rajonuose iki okupacijos gyveno apie 600 tūkst. azerbaidžaniečių.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kad išvardyti septyni rajonai priklauso Azerbaidžanui, kad juos vis tiek teks grąžinti Azerbaidžanui, – 1994-aisiais metais Armėnija neginčijo. net nebandė ginčyti. Bet, bėgant metams, oficialusis Jerevanas ėmė gudrauti: grąžinsime, bet mainais į azerbaidžanietiškas nuolaidas. Prigalvodavo pačių įvairiausių pretekstų, kodėl negalį grąžinti – neva reikia turėti saugumo buferį, neva tai puikus kozyris būsimosiose derybose. Prabėgo dar keliolika metų, ir oficialusis Jerevanas pamiršo, kad šie septyni rajonai nėra armėniški. Paskutiniuoju metu oficialusis Jerevanas vis dažniau šaukdavo, kad jų niekad neatiduos Azerbaidžanui, nes tai – armėniška teritorija.

Siekdama savo rankose išlaikyti tuos septynetą rajonų Armėnija melavo net neraudonuodama. Išsisukinėjo, gudravo, ir … susikompromitavo tiek Vakarų, tiek azerbaidžaniečių akyse. Grąžinusi tai, kas jai neabejotinai nepriklauso, Armėnija būtų sulaukusi Vakarų simpatijų ir suminkštintų Baku vadovybės širdis. Bet Armėnija klaidingai įsikalė sau į galvą, esą Vakarai vis tiek rems „demokratijos trokštančią krikščioniškąją šalį“, kad ir kaip bjauriai ji besielgtų. Tačiau Vakarai, net ir linkdami Jerevano pusėn, negali laužyti nusistovėjusių taisyklių, brėžiančių, kas yra šalių teritorinis vientisumas. Šios taisyklės Vakarai negalį peržengti nei dėl Armėnijos, nei dėl kurios nors kitos valstybės.

Tad Armėnija, kad ir kaip bežiūrėsi, vadintina okupante ne vien dėl to, kad Azerbaidžanui negrąžina Kalnų Karabacho. Ji okupante laikytina pirmiausia dėl tų septynių rajonų.

Kokias Armėnijos klaidas mato Eduardas Nagdalianas?

Tai – ne tik mano nuomonė. Panašiai mano ir Eduardas Nagdalianas, „Delovyje novosti“ redaktorius. Šią E.Nagdaliano nuomonę paskelbė armėniškas arminfo leidinys. Taigi tendencigumu ir propaganda neapkaltinsi.  Ir autorius armėnas, ir leidinys – armėniškas.

Eduardas Nagdalianas, armėnų ekspertas

Šis ekspertas pabrėžia, jog visos pastarųjų trijų dešimtmečių Armėnijos valdžios padariusios didžiulę kvailystę, tų 7 rajonų negrąžindamos Azerbaidžanui. Jei būtų atidavę be išankstinių sąlygų, kaip šiandien gražiai Armėnija atrodytų pasaulio akyse! Deja, Armėnija neišnaudojo šio momento, o Vakarai savo kailiu įsitikino, jog oficialusis Jerevanas linkęs meluoti, gudrauti, klastoti.

E.Nagdalianas pažeria ir daugiau priekaištų. Pavyzdžiui, visus tris dešimtmečius Armėnija svajojusi, kokia ji regione esanti neva įtakinga suprevalstybė, nors iš tiesų tebuvo „ekonomiškai degraduojantis liliputas“.

Tas pats E.Nagdalianas pabrėžia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius nė viena Armėnijos valdžia nesiekė realių derybų su Azerbaidžanu. Tik imitavo, kad derasi.

Jo manymu, pats palankiausias metas deryboms buvęs 1994-aisiais, kai pralaimėjęs karą Baku linko daryti nuolaidų. Bet Armėnija to neišnaudojo. Jai vis buvo maža. Dabar viskas pasikeitė. Azerbaidžanas ne tik sustiprėjęs, bet ir supykęs. Kiek gi galima jį vedžioti už nosies?

E.Nagdalianas apgailestauja, kad armėnų tauta šiandien totaliai apnuodyta klaidingų mitų, esą „priešui neatiduosime nė gabaliuko savo žemių“. Eksperto įsitikinimu, Nikolas Pašinianas teturi vieną išeitį – diktatoriškomis priemonėmis sutramdyti apkvailintą armėnų tautą, tebetvirtinančią, esą tie septyni rajonai, kaip ir Kalnų Karabachas, privalo priklausyti tik jai ir niekam daugiau. 

Ką mano pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas?

Panašiai BBC tarnybai rusų kalba komentavo ir Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento Levono Ter – Petrosiano patarėjas, kadaise dalyvavęs derybose su Azerbaidžanu.

Žirairas Liparitianas, pirmojo Armėnijos prezidento patarėjas

Jis mano, jog oficialusis Jerevanas visąlaik klaidingai ramino save: jei derybų metu mums nepavyks apiplėšti Azerbaidžano, tai apiplėšime jį karinėmis priemonėmis. Jerevanas nebijojo karo. Jis labiau norėjęs ne derybų, bet būtent karo. Armėnai kažkodėl buvo įsitikinę, jog, prasidėjus militaristiniams susidūrimams, jie laimėsią. Blogiausiu atveju – apgins Rusija. Politiko Ž.Liparitiano manymu, N. Pašinianas taip pat nebijojo karo. Manė azerbaidžaniečius užmėtysiąs kepurėmis.

Ž. Liparitianas pabrėžia: armėnai visąlaik ignoravo faktą, kad NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą azerbaidžanietišku, juolab – tuos septynetą rajonų. Ž. Liparitianas įsitikinęs, kad armėnams reikia liautis save apgaudinėjus iliuzijomis ir fantazijomis. Armėnams reikia kaltinti tik save, kad negrąžino Azerbaidžanui tų septynių rajonų. Net N. Pašinianas iki šiol naiviai tikėjo, kad, Armėnijoje įgyvendinant demokratines reformas, Vakarai nepastebėsią karinių Jerevano avantiūrų.

Ž. Liparitianas pastebi, kad visos šiandieninės Armėnijos partijos, išskyrus tik vieną, – ultranacionalistinės, spjaunančios į tarptautinę nuomonę, į tarptautines taisykles. Tie superpatriotai iki paskutinės sekundės naiviai tikėjo, esą armėnams leistina ignoruoti tarptautinę teisę, esą armėnams leistina skriausti kaimynus.

Dabar N. Pašinianas karštligiškai siekia, kad Vakarai pripažintų Kalnų Karabachą esant nepriklausoma valstybe. Bet, Ž. Liparitiano įsitikinimu, armėnams privalu sugrįžti iš svajonių pasaulio. Vakarai niekad nepripažins antrosios Armėnijos valstybės, nes Kalnų Karabachas išties nėra armėniška žemė. Juolab – tie septynetas rajonų…

Štai taip!

Slaptai.lt redakcijos prierašas

Blaivių komentarų armėniškoje žiniasklaidoje – vis daugiau. Juos privalu įsidėmėti, jei norime suvokti, kas ir kodėl 2020-ųjų rudenį nutiko Pietų Kaukaze. Nes skaitant lietuviškuosius „išminčius“ – nieko nesuprasi, tik susipainiosi… 

Slaptai.lt atidžiai seka, ką lietuviškoji žiniasklaida rašanti apie karinį Armėnijos – Azerbaidžano susidūrimą, įsiplieskusį šių metų rugsėjo 27 dieną ir trukusį 44 paras. Nei istorikai Šarūnas Liekis ir Zigmas Vitkus, nei žurnalistai Rimvydas Valatka, Edmundas Jakilaitis, nei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorė Margarita Šešelgytė, nei Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus, nei Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas ir Kęstutis Masiulis savo komentaruose, laidose, videointerviu bent kiek aiškiau neprasitarė apie  azerbaidžanietišką Kalnų Karabacho kilmę.

Bet tai dar būtų pusė bėdos. Jie nė neužsiminė, jog Armėnija visus tris dešimtmečius nuo pat 1994-ųjų iki šių metų rugsėjo laikė okupavusi septynetą Azerbaidžanui be jokių ginčų ir abejonių priklausančius rajonus – Džabrailą, Agdamą, Fizuli, Kubadly, Zangilaną, Kialbedžarą ir Lačyną. 

2020.12.02; 08:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sukritikavo Prancūzijos Senato rezoliuciją, kurioje šios šalies vyriausybė raginama pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.
 
Pasak jo, tie, kurie nori prisidėti prie „antros armėnų valstybės“ sukūrimo, gali tam skirti dalį savo teritorijos, o ne dalyti teisėtai Azerbaidžanui priklausančias žemes.
 
„Jeigu kai kas nori suteikti Armėnijai teritoriją antrai valstybei kurti, tai tegul duoda, tegul sukuria ten antrą armėnų valstybę, atiduoda jiems dalį savo teritorijos. Bet reikalauti iš mūsų, kad istorinėse, teisėtose Azerbaidžano žemėse būtų sukurta armėnų valstybė – tai prieštarauja bet kokiai logikai ir teisingumui. Ką jūs pamiršote mūsų žemėse? Už tūkstančių kilometrų nuo čia esančios šalys šiandien priima įstatymus, parlamentai svarsto šį klausimą. Ką bendra turi Prancūzijos parlamentas su mūsų klausimu?“, – pareiškė I. Alijevas antradienį kreipdamasis į tautą.
 
Jis taip pat kaltino Prancūziją dėl to, kad ji kaip viena iš Minsko grupės pirmininkių neprisidėjo prie problemos sprendimo.
 
„Kiek metų Prancūzija yra viena iš Minsko grupės pirmininkių? Ar ji bent ką padarė? Ėmėsi praktinių veiksmų šiam klausimui spręsti? O dabar, kaip klausimas išsisprendė, pažiūrėkite, kas darosi? Prancūzijos Senatas priima rezoliuciją, kad Kalnų Karabachas būtų pripažintas. Jei jums patinka, tai, kaip sakiau vykstant karui, atiduokite Marselį, pakeiskite jo pavadinimą, skurkite ten antrą armėnų valstybę. Bet niekas neturi teisės kištis į mūsų reikalus“, – teigė Azerbaidžano lyderis.
 
Lapkričio 25 d. Prancūzijos Senatas priėmė rezoliuciją, raginančią šalies vyriausybę pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Už šį dokumentą balsavo 305 iš 306 posėdžio dalyvių. Kaip paaiškino ekspertai, rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, vyriausybė neprivalo jos vykdyti. Vėliau Prancūzijos URM pareiškė, kad Paryžius nepripažįsta Kalnų Karabacho.
 
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., kai ginčijamoje teritorijoje prasidėjo aktyvūs mūšiai.
 
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Dokumente, be kita ko, numatoma dislokuoti Kalnų Karabache apie 2 tūkst. kariškių iš Rusijos.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.01; 16:40

Azerbaidžano vėliava

Azerbaidžanas sekmadienį sutiko pratęsti terminą armėnams pasitraukti iš Kelbečero rajono, kuris pagal neseniai sudarytą taikos susitarimą su Armėnija turi būti perduotas Azerbaidžanui.
 
„Azerbaidžanas sutiko iki lapkričio 25 dienos pratęsti terminą Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms ir neteisėtiems armėnų naujakuriams išvykti iš Kelbečero“, – teigė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo patarėjas užsienio politikos klausimais Hikmetas Hadžijevas.
 
Pasak jo, I. Alijevas dėl humanitarinių priežasčių sutiko patenkinti Armėnijos prašymą.
 
Pagal anksčiau sudarytą taikos susitarimą armėnai jau šį sekmadienį turėjo užbaigti pasitraukimą iš Kelbečero.
 
H. Hadžijevas pridūrė, kad terminas pasitraukti iš Agdamo ir Lačino rajonų nesikeičia – iš Agdamo išvykti iki lapkričio 20 d. o Lačino – iki gruodžio 1-osios.
 
Ginčijamas Kalnų Karabacho regionas tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip Azerbaidžano dalis, bet po karo, kuris baigėsi 1994 metais, regioną valdė etniniai armėnai.
 
Įnirtingos kovos tarp Azerbaidžano ir armėnų atsinaujino rugsėjo pabaigoje.
 
Pagal šią savaitę Armėnijos premjero Nikolo Pašiniano ir Azerbaidžano prezidento I. Alijevo sudarytą susitarimą Armėnija turi perleisti Azerbaidžanui kelių rajonų kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.16; 00:03

Bardos miesto specialiosios pajėgos

Nuo 2020 m. rugsėjo 27 d. Armėnijos ginkluotosios pajėgos apgalvotai, kryptingai, sistemingai taikosi į Azerbaidžano civilius gyventojus, privačius namus ir civilinę infrastruktūrą.

Tokiu būdu Armėnija šiurkščiai pažeidžia savo įsipareigojimus pagal tarptautinę humanitarinę teisę, įskaitant 1949 m. Ženevos konvencijas ir jų papildomus protokolus, taip pat nepaiso spalio 10, 18 ir 25 dienomis paskelbtų humanitarinių paliaubų.

Bardoje apraudami žuvusieji

Spalio 28 dieną Armėnija vėl didino įtampą atakuodama įvairiomis kryptimis, taip pat ir tarptautinę sieną su Azerbaidžanu. Azerbaidžano pasienio regionai – Tovuzas, Gadabaj, Daškasanas ir Gubadlis buvo apšaudyti priešo iš Armėnijos Berdo, Čambarako, Vardeniso ir Goruso regionų teritorijos.

Be to, Armėnijos ginkluotosios pajėgos nuolat taikėsi į Agdžabedį, Bardą, Goranbojų ir Terterį su sunkiąja artilerija, įskaitant „Smerch“ ir BM-21 „Grad“ daugkartines paleidimo raketų sistemas, kurios sukėlė milžiniškas žmonių kančias ir žalą civilinei infrastruktūrai.

Barda po apšaudymo

Azerbaidžano nacionalinė kovos su minomis agentūra (ANAMA) pranešė, kad Bardos regionas buvo užpultas 300 mm raketomis „Smerch“ 9M525, kuriose buvo bombų 9N235, o tai yra kasetinis šaudmuo, uždraustas pagal tarptautinę teisę.

Spalio 28 d. iš viso žuvo 90 civilių, įskaitant vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones, daugiau nei 380 civilių buvo paguldyti į ligoninę dėl sunkių sužalojimų. Šiuo metu vertinama žala privačiai ir viešajai nuosavybei (spalio 27 d. pranešta apie 2300 privačių namų, 92 daugiabučių namų ir daugiau nei 400 civilinės infrastruktūros nuostolių).

Plačios ir sistemingos raketų atakos Bardos mieste

Spalio 28 d. Armėnija, vykdydama savo politiką, Azerbaidžane surengė dar vieną žiaurų nusikaltimą prieš civilius. Maždaug 13 valandą vietiniu laiku Armėnija paleido 300 mm „Smerch“ raketas su uždraustais kasetiniais šaudmenimis į tankiai apgyvendintas Bardos miesto vietas (esančias maždaug 100 km nuo Armėnijos sienos ir 30 km nuo konflikto zonos), įskaitant verslo centrą ir apylinkes. Šiuo metu Generalinė prokuratūra patvirtino 21 žuvusį ir daugiau kaip 70 sužeistų civilių. Civilinės infrastruktūros objektai ir transporto priemonės buvo gerokai apgadinti.

Barda apšaudyta štai tokiomis bombomis

Ataka prieš Bardos gyvenamuosius rajonus yra antras apgalvotas išpuolis per 20 valandų su uždraustais šaudmenimis. Anksčiau, spalio 27 d., dėl Armėnijos užpuolimo naudojant tos pačios rūšies kasetinius šaudmenis, žuvo keturi civiliai ir dar trylika civilių buvo sužeista. Pranešama, kad iš viso per 20 valandų Bardos regione civilių aukų yra 108 su 25 žuvusiais ir 83 sužeistais (šiuo metu aukų sąrašas tikslinamas).

Išpuolis prieš Bardos miestą šiuo metu yra vienintelis, labiausiai kruvinas.

Remiantis ANAMA pranešimu, šešios vietos (Husejno Džavido g., Baku g., Natavano g., Koroglu g., Bahaduro Hadžijevo g. ir Hejdaro Aliyevo – Uzeiro Hadžibejovo perėja) Bardos mieste  nukentėjo nuo 300 mm „Smerch“ 9M525 raketos su 9N235 bombomis.

Bardoje gesinamas padegtas automobilis

Tai – dar vienas Armėnijos vyriausybės teroro aktas prieš taikius Azerbaidžano gyventojus, atitinkantis žinomą teroristinių veiksmų modelį, kurį anksčiau Armėnija sąmoningai, plačiai ir sistemingai įvykdė Gandžoje, Terteryje ir kituose miestuose.

Armėnijos vyriausybės pareigūnai viešai paskelbė teroro politiką kaip strategiją smogti taikioms gyvenvietėms, kad sukeltų paniką.

Raketos išpuoliai prieš civilius Bardos gyventojus, taip pat balistinių raketų išpuoliai prieš Gandžą ir kitus miestus yra karinis nusikaltimas ir nusikaltimas prieš žmoniją, įvykdytas sąmoningai, kryptingai ir ne vieną kartą.

Čia pateikiamos nuotraukos iš įvykio vietų Bardoje.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.10.30; 07:26

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

NATO vadovas tikisi, kad Turkija panaudos savo įtaką konfliktui Kalnų Karabache numalšinti. EPA-ELTA nuotr.

Turkija pirmadienį pakartojo raginimą Armėnijai pasitraukti iš Kalnų Karabacho regiono ir paragino NATO pareikalauti Armėnijos išvesti pajėgas iš šio regiono, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui, bet jame daugiausiai gyvena ir jį valdo etniniai armėnai, skelbia „Reuters“.
 
„Visi, ir ypač NATO, privalo paraginti Armėniją pasitraukti iš šių teritorijų, laikantis tarptautinės teisės, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų ir Azerbaidžano teritorinio ir pasienio vientisumo“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
 
Turkija, be kita ko, pasmerkė, jos teigimu, armėnų okupaciją Kalnų Karabache.
 
„Azerbaidžanas kaunasi savo paties žemėse, stengiasi susigrąžinti žemes iš teroristų ir okupantų. Teisiškai ir morališkai visi turėtų remti Azerbaidžaną šia prasme“, – sakė Turkijos ministras.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho atsinaujino prieš savaitę. Daugiausiai armėnų gyvenamas regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
 
Šie atsinaujinę mūšiai dėl Kalnų Karabacho yra nuožmiausi ir pražūtingiausi per daugiau kaip 25 metus. Per naujas kovas žuvo šimtai žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.06; 06:43

Azerbaidžanas pranešė apie 16 civilių, žuvusių nuo Armėnijos artilerijos ugnies. EPA-ELTA nuotr.

Ketvirtadienį Azerbaidžano generalinė prokuratūra pranešė, jog nuo įtampos eskalavimo Kalnų Karabacho konflikto zonoje pradžios žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai azerbaidžaniečiai.
 
„Armėnijos ginkluotųjų pajėgų artilerijai apšaudant teritorijas, kuriose gyvena taikūs azerbaidžaniečiai, iki šiol žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai“, – sakoma prokuratūros spaudos tarnybos pranešime.
 
Žinybos duomenimis, taip pat smarkiai nukentėjo 163 gyvenamieji namai ir 36 civiliniai objektai.
 
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.01. 12:20

Kalnų Karabache – vėl karas. EPA – ELTA nuotrauka

Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų nutraukti kovas, per susirėmimus su Azerbaidžano kariuomene vėlyvą pirmadienio vakarą Kalnų Karabache žuvo dar 26 armėnų separatistai, pranešė Kalnų Karabacho Gynybos ministerija.
 
Iš viso separatistų gretose žuvo jau 84 kovotojai.
 
Pasaulio šalių lyderiai ragina nutraukti didžiausias kovas Kalnų Karabache nuo 2016 m., kur vėl iškilo karo tarp ilgamečių priešių Armėnijos ir Azerbaidžano grėsmė.
 
Baku ir Jerevano pareigūnai tvirtino, kad visą pirmadienį regione vyko nuožmios kautynės.
 
Pirmadienio vakarą Azerbaidžano pajėgos pradėjo „didelį puolimą Karabacho fronto linijos pietiniame ir šiaurės rytiniame sektoriuose“, – teigė Armėnijos Gynybos ministerijos atstovas Artsrunas Hovhanisianas.
 
„Kovoje žuvo 26 Karabacho gynybos armijos kariškiai“, – savo ruožtu teigė Karabacho Gynybos ministerija.
 
Armėnija ir Azerbaidžanas į konfliktą dėl teritorijos įsitraukė nuo SSRS žlugimo, o Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę po 30 tūkst. aukų pareikalavusio karo.
 
Nė viena pasaulio šalis nepripažįsta Kalnų Karabacho, jis vis dar laikomas Azerbaidžano dalimi.
 
Pirmadienio vakaro duomenimis, iš viso Kalnų Karabache jau žuvo 95 žmonės, iš jų 11 civilių – devyni azerai ir du armėnai.
 
Tikėtina, kad žuvusiųjų skaičius iš tiesų yra didesnis, nes Azerbaidžanas dar nepaskelbė apie savo karių žūtis.
 
Kovos tarp musulmoniško Azerbaidžano ir krikščioniškos Armėnijos gali įtraukti ir kitus regiono geopolitikos žaidėjus – Rusiją ir Turkiją.
 
Karinį aljansą su Armėnija sudariusi Rusija parduoda ginkluotę tiek Baku, tiek ir Jerevanui. Savo ruožtu Armėnija apkaltino Turkiją, remiančią Azerbaidžaną, kišantis į konfliktą.
 
Derybos dėl taikos Kalnų Karabache iš esmės įstrigo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų. Pastarąjį kartą derybose dėl taikos tarpininkavo Prancūzija, Rusija ir JAV.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.29; 07:41