Spaudos konferencija „Globalios migracijos skatinimo pavojai“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidento rinkimuose ketinantis dalyvauti filosofas Arvydas Juozaitis kartu su kontraversiškai vertinamos Vokietijos ultradešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) parlamentarais pažėrė kritikos Lietuvoje pasirašyti ketinamam Jungtinių Tautų (JT) paktui dėl migracijos.

A. Juozaitis teigė matąs didžiulę grėsmę šiame pakte, nes, pasak jo, pats dokumentas skirtas ne reguliuoti migraciją, o priešingai, – ją skatinti.

„Tai aklina eurofederalistinė politika. Tai paktas, skatinantis tautų maišymą, komunistinis projektas, nepaisantis jokių žmogaus teisių. Jeigu šalys susikūrusios migracijos dėka, tokios kaip JAV ir Australija, pasisako prieš šį paktą, tai daug ką pasako“, – antradienį vykusioje spaudos konferencijoje „Globalios migracijos skatinimo pavojai“ kalbėjo A. Juozaitis.

Šiuos teiginius A. Juozaitis išsakė neslėpdamas simpatijų euroskeptiškai ir prieš imigrantus nusiteikusiai AfD partijai. Pastarosios nariai A. Juozaičio kvietimu atvyko į jo globojamą konferenciją, skirtą aptarti ES perspektyvas.

AfD bičiulių asociacijos Lietuvoje pirmininkas Algis Avižienius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

A. Juozaitis skeptiškai įvertino kritiką, kurios sulaukia AfD. Pasak jo, tai daugiausiai susiję su tuo, kad Europoje ir Lietuvoje įsigalėjo ne tik neoliberali ir eurofederalistinė politika, bet ir tokioms pačioms vertybėms atstovaujanti žiniasklaida. Konferencijoje kritikos gynėsi ir AfD nariai. „Mes nesame monstrai“, – savo politiką pabėgėlių atžvilgiu komentuodami kalbėjo AfD politikai.

Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų atstovas Arminas Paulius Hampelis pažymėjo, kad jo atstovaujama partija labai kritiškai vertina JT paktą dėl migracijos.

Anot jo, pakte užkoduotas vienos pasaulio visuomenės konceptas, kai darbo jėga be kliūčių migruoja po visą pasaulį. Jo teigimu, tokiu atveju Europą užplūstų dar daugiau pigios darbo jėgos, taip sukeliant rimtą grėsmę Europos šalių piliečiams.

Kitas Bundestago AfD frakcijos narys Bruno Hollnagelis aiškino, kad vieno migranto išlaikymas Vokietijai kainuoja 400 tūkst. eurų.

B.Hollnagelio teigimu, kaštai tokie dideli dėl to, kad labai brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka jų švietimas bei integracija į darbo rinką. Politikų skaičiavimais, migrantą vidutiniškai paruošti ir visiški integruoti į darbo rinką užtrunka iki dešimties metų.

„Įsivaizduokime, kad atvykusio į šalį prieglobsčio prašytojo amžius – 35 metai. Taigi, kai jis visiškai integruosis į darbo rinką, bus sulaukęs 45-erių. Padirbęs kelerius metus jau galės gauti senatvės išmokas ir visas socialines garantijas. O mūsų vyriausybės bando pristatyti, kad migrantų antplūdis yra laimėjimas Europai“, – kalbėjo B. Hollnagelis.

Žymus Vokietijos žurnalistas, Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų atstovas Arminas Paulius Hampelis ir Prezidento rinkimuose ketinantis dalyvauti filosofas Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

A. P. Hampelio teigimu, prieš migrantus pasisakanti AfD nėra monstrai. Priešingai, pasak jo, ultraradikalia laikomos partijos politikai nori migrantams padėti.

„Mes nesame monstrai, norime tiems žmonėms padėti, bet daug efektyviau jiems būtų padėti jų pačių kilmės šalyse, kuriose pragyvenimo kaštai gerokai mažesni nei Europoje. Daugybę metų dirbau žurnalistu Azijoje, kur su migrantais tvarkėsi Jungtinės Tautos ir tvarkėsi gana gerai, niekas neplūdo į Europą. Jais buvo rūpinamasi jų pačių šalyse. Tas pats ir Afrikoje bei karinėse zonose. O kas vyksta šiuo metu? Kam keisti sistemą, veikusią daugybę metų ir įsivežti migrantus į savo šalis, kur jų išlaikymas kainuoja daug kartų brangiau?“, – svarstė A. P. Hampelis.

Pasisakydamas apie dokumentą dėl migracijos A. Juozaitis pabrėžė, kad nepaisant savo kontraversiškumo, nemažos apimties paktas net nėra išverstas į lietuvių kalbą, o jo svarstymui Seime numatyta skirti vos 20 min. Tad dokumentas, anot jo, gali būti priimtas jo net neskaičius.

„Šiuo metu gyvename informacinio bado sąlygomis. Priimami įstatymai be tautos, institucijų, valdžios pritarimo. Žmogus, būdamas atsakingas, turi ir laisvę spręsti bei gauti informaciją“, – teigė 2019 m. prezidento rinkimuose dalyvauti ketinantis filosofas A. Juozaitis.

„Alternatyva Vokietijai“ įkurta prieš penkerius metus. Pastaruosiuose Vokietijos parlamento rinkimuose AfD surinko 13 procentų balsų ir gavo 90 vietų Bundestage. Ši partija pasižymi prieš imigrantus nusiteikusia ir islamofobiška retorika bei aštria kanclerės Angelos Merkel vykdoma politika. AfD nariai ragina vokiečius permąstyti šalyje vyraujančią nacių nusikaltimų prisiminimo kultūrą ir susilaukia kaltinimų skatinant rasizmą.

„Tėvynių Europa“ yra prioritetinė AfD partijos idėja, kuria ši vadovaujasi. Neretai sulaukiantys kaltinimų esantys ne europinė partija, AfD atstovai teigia, kad jų partija yra proeuropietiška, bet anti-ES. Jų manymu, ES netolimoje ateityje laukia griūtis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.05; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.

Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta  neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų. 

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)

Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse. 

O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.

Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja? 

Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.

Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti. 

Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.

Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.

Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.    

Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.

Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.

Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.  

Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.

Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu“. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.

Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?

Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.

Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.

Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks. 

Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija. 

Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai  naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.

O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau. 

Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?

Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai. 

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30  metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo. 

Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.

Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus. 

NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.

Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.

Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.

Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?

Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.

Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.  

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu. 

Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?

Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums. 

Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai. 

Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?

Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.

Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.

Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti. 

2018.10.04; 10:27

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kitąmet vyksiančiuose prezidento rinkimuose kandidatuos ir filosofas Arvydas Juozaitis. Pasak jo, pirmadienį jis paskelbs savo teigiamą sprendimą dėl kandidatavimo į prezidentus.

„Sprendimas bus pirmadienį paskelbtas, kad balotiruosiuos“, – penktadienį LRT televizijai sakė J. Juozaitis.

A. Juozaitis sako sulaukęs apie pusšimčio visuomenės veikėjų raginimo kelti savo kandidatūrą.

„Į didelę upę suteka daug upelių, bet pagrindiniai veiksniai, kurie nulėmė sprendimą, iš tikrųjų yra Sąjūdžio laikų nuojautos, kad bus vis blogiau, jeigu mes nieko nedarysim ir neatnaujinsim politikos. O dabar tas užakimas akivaizdus“, – sakė A. Juozaitis.

Pirmadienį Biržų pilyje vyksiančioje spaudos konferencijoje A. Juozaitis paaiškins savo apsisprendimo motyvus. Spaudos konferenciją ves muzikologas Viktoras Gerulaitis. A. Juozaičiui klausimus galima bus užduoti ne tik atvykus į Biržus, bet ir Vilniuje, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyksiančioje tiesioginėje vaizdo konferencijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.17; 09:00

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

Atsargiai – dviguba pilietybė. Slaptai.lt nuotr.

Apie Valstiečių ir žaliųjų „dvigubą pilietybę“

Prielaidos

Didžioji atgimusios Lietuvos šviesuolių dalis yra kilusi iš valstiečių. Valstiečiai išsaugojo tautinę lietuvių kultūrą, kuri gulė į 1918 metų vasario 16-tosios Nepriklausomybės pamatus. Kurios dėka mes kalbame lietuviškai ir, tiesą sakant, dėl jos mes esame nūdienos Lietuvoje. Tai savaime aiški tiesa, kaip dukart du – keturi.

Deja, nūdienos Valstiečių ir žaliųjų sąjungai tai nebėra savaime aiški tiesa ir nėra dukart du – keturi. Ši sąjunga pasirašė sau tokią rinkimų programą, kad joje atsirado ir dvigubos pilietybės nuostata, kitaip tariant, daugiapilietiškumas, o tiesiai sakant – Lietuvos išvalstybinimas. „Dviguba pilietybė“ į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą buvo įpinta kaip akivaizdus svetimkūnis, nes prieštarauja nacionalinės valstybės vertybių sistemai, kuri yra būdinga šiai partijai.

Toks sprendimas užprogramavo darbotvarkę, ir dabar Valstiečiai ir žalieji, kartu su visais Lietuvos globalizavimo aktyvistais, veda mūsų šalį į aklavietę. Esame priversti laukti referendumo dėl „dvigubos pilietybės“.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybė ne tik laukia, bet ir agituoja už jį, barstydama propagandai viešuosius finansus. Saulius Skvernelis atkakliai tiesia daugybinio pilietiškumo kelią. Iš esmės daro tai, kas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai nereikalinga, o Lietuvai pražūtinga.

Kam tai daroma? Kad būtų pagauta kuo daugiau rinkėjų? Tų, kurių vaikai ir anūkai įsikūrė Vakaruose? Ar šis sumanymas iš tiesų atitinka išeivių ryšio su Lietuva išsaugojimo tikslą?

Jokių nacionalinio masto tyrimų ar diskusijų šiuo klausimu nėra. Išskyrus brangius propagandinius „šou“. Net „Idėjų Lietuvai“ teatras. Nebuvo šiuo klausimu ir jokių diskusijų tvirtinant Vyriausybės programą. Šimtukas naujojo Seimo narių pakėlė rankas ir, kaip būdinga „demokratinio centralizmo“ tvarkai, pritarė S. Skverneliui, o iš esmės ir R. Karbauskiui: „Pirmyn, į daugiapilietiškumą“.

Tačiau šis sumanymas klastingas, prieštarauja Konstitucijai. Liudija konstitucinį nebrandumą. Nauja valdančioji dauguma drauge su visais Seimo neoliberalais atsitrenkė į Konstituciją, kurios 12 straipsnis leidžia dvigubą pilietybę išimtiniais atvejais.

Šis straipsnis priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui, kuris gali būti keičiamas tik referendumu. Konstitucijos kūrėjai Atgimimo laikais taip apsaugojo valstybės pamatus nuo bet kokių skubotų ir neatsakingų valdžios sprendimų. Tačiau valdantieji nusprendė peržengti visas kliūtis. Pareikšta, kad šį rudenį valdžia inicijuos referendumą, taigi, paskelbs jį Seimo nutarimu. Nes esama mistiškos nuostatos.

Esą… esą dvigubos pilietybės įteisinimas sustiprintų išeivių ryšį su Lietuva. Tačiau – kur tyrimai? Ką liudija pasaulio patirtis?

Ji liudija ne mūsų naudai. Šis tas patyrinėta. Prieš gerą savaitę premjeras Saulius Skvernelis ir vėl pasidžiaugė URM-o užsakytomis sociologinėmis apklausomis, kurios po ilgo propagandinės kampanijos maratono parodė, kad 71 proc. rinkėjų palaikytų dvigubos pilietybės „įteisinimo“ idėją.

Arvydas Juozaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Bet. Bet visiškai šią idėją palaiko tik 33 proc. rinkėjų, ir šis skaičius seniai neauga. Per pastarąjį pusmetį neauga ir bendras teigiamai šią iniciatyvą vertinančiųjų skaičius.

O grėsmingiausia tai, kad ateiti į referendumą ketina vos 57 proc. rinkėjų. Vadinasi, optimistiškiausiai skaičiuojant, TAIP šiandien pasakytų mažiau kaip 40 proc. rinkėjų.

Kokią „sėkmę“ planuoja S. Skvernelis, užsėdęs ant sistemos žirgo?

Iš viešų pareiškimų matome: S. Skvernelis siekia, kad „referendumas pavyktų“. Todėl šitame kelyje į „sėkmę“ jo vadovaujama valdančioji grupė turi kelias galimybes:

1) įvairiais būdais toliau didinti dvigubą pilietybę palaikančių rinkėjų skaičių (nes tikimybė, kad bus pasiektas 80 proc. ir didesnis palaikymas, yra labai maža; nes palaikymo procentas yra iliuzinis ir gali greitai pasikeisti, kaip kažkada keitėsi ir piliečių požiūris į euro įvedimą);

2) padidinti ateisiančių į referendumą skaičių (tam planuojamos dvi balsavimo dienos, suplakant referendumą su populiariais Prezidento rinkimais, ir kokios nors kitos rinkėjų viliojimo priemonės pagal prieš penkiolika metų patikrintą metodiką);

3) įkinkyti Vyriausiąją rinkimų komisiją sumažinti rinkėjų skaičių (pagal ankstesnę patirtį, kai buvo siekiama pastatyti didelės galios atominę elektrinę, pririšančią Lietuvą prie Rusijos energetinės sistemos; tačiau kažin ar pavyktų sumažinti bendrą rinkėjų skaičių daugiau kaip kokiu 100 000);

4) keisti Referendumo įstatymą, sumažinant sprendimo priėmimo normą iki 30 proc. rinkėjų. (Šis kelias atrodė realiausias, bet šitą Referendumo įstatymo pataisą vetavo Prezidentė; todėl rudenį Seime planuojama mechaniškai įveikti jos veto, nekreipiant dėmesio į konstitucinius argumentus, kad Konstitucijos pirmojo skirsnio keitimui negalima taikyti tokių privalomojo referendumo normų, kaip paprasto įstatymo priėmimui).

Tautos suverenumas ir naudojimosi valdžia cinizmas

Ne pirmi Lietuvos valdantieji po įstojimo į ES vengia tiesioginės demokratijos ir referendumų. Tautos suverenių galių ir piliečių atsakomybės kultivavimas susiklosčiusiai sistemai seniai nebereikalingas. Net pavojingas. Liaudžiai leidžiama gerti tik iš valdžios prispjaudyto šulinio – jokio šaltinio.

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Kai patys piliečiai imdavosi referendumo iniciatyvos, ji būdavo sumaniai užgesinama (prisiminkime iniciatyvas dėl žemės nuosavybės ir dėl lito išsaugojimo). 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinis Teismas pakeitė net vadinamąją konstitucinę doktriną. Kaip?

Vyriausiajai rinkimų komisijai jis suteikė teisę neregistruoti piliečių iniciatyvinių grupių. Kokiu pagrindu? Seniai žinomu visoms, atleiskite, represinėms sistemoms: „mano įtarumas – tavo kaltė“.

Paraiška atmetama, jeigu registruojančiam atrodo, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, o ypač „europiniams įsipareigojimams“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad (skirtingai nei kitose ES šalyse) šie „įsipareigojimai“ yra ne tik „Konstitucijos dalis“, bet ir kad jie jau yra aukštesni net už pačią Konstituciją.

Atgimimo laikai žino ką kitką. Ir net 1994 metais Konstitucinis Teismas teigė priešingai: jokios komisijos, netgi Seimas negali stabdyti laisvų Tautos, kaip įstatymo leidėjo, iniciatyvų. Konstitucija aiškiai sako, kad visos valdžios galios kyla iš Tautos valios.

Bet ne! Keičias „rūbas margo svieto“ ir po 20 metų valdžia ir medijos jau pasiekė savo: tiek spaudė ir tiek prispaudė net Konstitucinį teismą, kad šis leido valdžiai savo galias kildinti nebe iš Tautos, o iš Briuselio.

Su Teismo palaiminimu valdžios institucijos pasisavino visai Tautai priklausančias suverenias galias. Tad ko norėti? Štai tau ir pagrindinė emigracijos iš Tėvynės priežastis.

Valdančiųjų požiūris į laisvą žmogaus valią – kaip į daiktą. Į žmogų — kaip į bevalį valdomąjį. Kai „valdžia ant Lietuvos“ kildindavo savo galias iš Maskvos, referendumai (iki pat M. Gorbačiovo laikų) netgi teoriškai nebuvo leidžiami. Nejaugi Europos Sąjunga nebesiskiria nuo Sovietijos?

Ne, kodėl, sako Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bus jums referendumas. Bus, su valdžios pageidaujamais ir labai „sėkmingais“ rezultatais. „Mes jums išaiškinsime, kad tie rezultatai jums labai reikalingi“. S. Skverneliui, o iš dalies ir R. Karbauskiui būtina priminti: nors nuo 2014 m. Tautos referendumai būdavo sėkmingai užblokuojami (piliečių parašų nebeįmano rinkti esant naujai „konstitucinei doktrinai“), tačiau ir valdžios referendumai nuo to laiko jau nebebuvo sėkmingi.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Vieniems piliečiams tik teisės, o kitiems — dar ir pareigos

Žinoma, ne retas Tėvynę palikęs lietuvis, net apsisprendęs prisiekti kitai valstybei, nuoširdžiai nesupranta, kodėl „ta Lietuva“ atsisako jam išsaugoti jo „prigimtinę“ pilietybę? Juk jis nori „išsaugoti ryšį su Lietuva“. Juk išeivių pinigai kiekvienais metais tebesiunčiami į Lietuvą, tėvams ir net vaikams!

Varge mano. Pareigos tėvams ir vaikams – motutės gamtos dovana, ne valstybės. Pinigai saviesiems buvo siunčiami net į Sibirą. Pareiga valstybei gi yra visai kitos prigimties.

Valstybėje gyvenama, joje tiesiami keliai, saugoma ir ugdoma kultūra, mokykla, sveikatos apsauga. Pagaliau ji ginama ginklu ir ja didžiuojamasi Olimpinėse žaidynėse. Tai savaime aišku?

Ne, nebe savaime, nes kitai valstybei prisiekęs lietuvis jau kitos kategorijos lietuvis – visos valstybinės prievolės jam reiškia kitą valstybę. Be to, jis, jeigu išsisaugos Lietuvos pilietybę prisiekęs kitiems, atleiskite, bus „gudresnis“. Jis privalės ginti naująją Tėvynę, mokesčius jai mokėti ir net ja didžiuotis, o Lietuvai „siųs žinią“, kad liko patriotas.

Taip, tuo atveju Tėvynės pilietybė liks tik kaip asmeniškai ir psichologiškai patogus priedas. Tikra pilietybė, kaip teisių ir pareigų pusiausvyra, liks neišvykusiems, neišsižadėjusiems, o jiems, „gudresniems“ – tik teisės. Štai taip.

Taip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jos premjeras S. Skvernelis kovoja su emigracija. Kas lauktų Lietuvos, jei visų piliečių pareigos savo valstybei pavirstų tik jų asmeninėmis (psichologinėmis) teisėmis?

Lietuva sparčiai virstų ekskursantų vieta. Taip, globalistų planai reikalauja, kad lojalumas nacionalinėms valstybėms visiškai išnyktų. Jie sako: šiais laikais juk viską galima įsigyti ar išmainyti!

Vartojimo pasaulis. Kodėl nesidžiaugiate, jeigu Lietuvos pilietybė dar turi šiokią tokią „paklausą“? Jau dabar padaryta išimtis vienos šalies piliečiams, kurie šiandien (kasdien!) tuntais gauna Lietuvos piliečio pasus – kokia puiki dovana turistams.

O ne! Reikalas niūresnis: kuriama ne tik turistų armija — ta armija gauna teisę rinkti aukščiausią mūsų šalies valdžią. Kaip?! Tik apsilankius?

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ne, nebūtinai apsilankius, bet ir pasižvalgius internete. Armija, kuri nei gyvendama mūsų šalyje, nei mokesčius mokėdama, nei kalbėdama mūsų kalba, nei suprasdama mūsų kultūros – prašom, pilnateisių pliečių armija!

Taip, būtent taip. Absurdas jau ėmė veikti. Tad dabar, ponai Valstiečiai ir žalieji, atkelkime visus vartus, tegul eina per mus visi, mes ruošiami tapti pereinamuoju kiemu. Ant galų pagalės, ko mums sielotis?

Žiūrėk, netrukus ir vyriausybės, ne tik globalistai paskelbs apie nacionalinių valstybių istorijos pabaigą. Juk Lietuvoje už valstybės pinigus jau net mokyklose ruošiami vaikai, kurių didžioji dalis nusitaikiusi emigruoti.

Valstybė – Rytams, pereinamasis kiemas – Vakarams?

Lietuvos pilietybė, kaip patogus žmogaus priedas, labai principingai siūloma tiktai „euroatlantinius kriterijus“ atitinkančių valstybių piliečiams. Nors ką čia slėpti: Briuselis gal ir norėtų erdvės nuo Lisabonos iki pat Vladivostoko, tačiau toks reikalas dar nepribrendęs. Tad kol kas lai tik Vakarų piliečiai tvarkosi Lietuvoje, kaip jiems patogu, „europietiškai“. Dalinasi pabėgėlių armijomis, atliekomis, siurbia jaunimą. Juk eurointegracija.

Negali būti priekaišto kitados iš Tėvynės okupacijos išvytiems tėvynainiams (prezidento Valdo Adamkaus atvejis). Jų sąžinė, žinios ir atsakomybė grąžino daugelį į Tėvynę.

Lietuvio pasas

Baisiausia, kad visas elitas (ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir konservatoriai), prisidengęs kilnių tikslų šydu, užsidengę akis pamiršo, kad Seime dūla pasiūlytas tikrasis išeivių ryšio su Tėvyne išsaugojimo sprendimas.

2017 metų rugpjūčio 8 d. Seime įregistruotas Lietuvio paso įstatymo projektas. Drauge ir visas su juo susijusių projektų paketas.

Pagal šiuos projektus kitas pilietybes įsigiję kilminiai Lietuvos išeiviai, gaudami (be jokių trukdžių) Lietuvio pasą, gautų ir visas Lietuvos piliečio teises (laisvo atvykimo, nuolatinio gyvenimo, švietimo ir mokslo, kitas socialines teises, o jų vaikai ir vaikaičiai – automatišką Lietuvos pilietybės atkūrimo teisę, grįžtant namo).

Negautų tik vieno – spręsti mūsų, likusių Tėvynėje, valstybės reikalų, politinio šalies likimo, negalėtų balsuoti Seimo, prezidento rinkimuose, referendumuose.

Turizmas ar emigracija. Slaptai.lt nuotr.

O dabar – dėmesio! Tarp Lietuvio paso įstatymo projekto autorių yra ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis. Komedijas vaidina R. Karbauskis, ar tragifarsus?

Išvada: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga įstūmė save į aklavietę, žaidžia dvigubus žaidimus, kvailina Lietuvą. O pati nežinia kam yra apsisprendusi. Jau suplanavo referendumo nesėkmę?

Matyt, kad taip. Bet iki paaiškės šio liūdno farso rezultatas, bus sueikvoti – ir vėl! – Lietuvos milijonai, „sugadinti“ tūkstančių nervai, suskaldyti ir supriešinti žmonės. Argi tai ne realūs pavojai Lietuvos nacionaliniam saugumui?

Netrukus pamatysime tikrąjį „valstiečių“ charakterį, o tiksliau – kas „valstiečių“ stovykloje jį turi. Kviečiu liautis klejojus ir klaidinus Lietuvą.

Prisiklejojote, draugai.

Informacijos šaltinis – delfi.lt

2018.08.24; 08:34

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvių galvos tučios kaip puodynės. Gal per griežtai, per skaudžiai pasakiau? Bet būtent tokia mintis spontaniškai šovė į galvą, kai „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“ paskelbė, kokios atrinktos svarbiausios, aktualiausios idėjos Lietuvai.

Kad mano nusivylimas lietuviškųjų idėjų rinkimu būtų lengviau suprantamas, pirmiausia pateiksiu keletą statistinių duomenų, bylojančių, kokios tai neva svarbios akcijos būta!

Taigi 2017-ųjų rugsėjo 7- lapkričio 19 dienomis buvo pasiūlyta per 1500 idėjų.

Žurnalistai iš DELFI, LRT, 15min, Laisvės TV, Žinių radijo, LNK, INFO TV, naujienų agentūros ELTA, „Savaitės“, Nacionalinės rajonų ir miesto laikraščių leidėjų asociacijos, taip pat nepriklausomi žurnalistai, visi kartu susivieniję į „Žurnalistų klubą“, rinko idėjas kalbindami žymius šalies asmenis, skirtingų sričių profesionalus, ekspertus.

Vėliau, nuo 2017-ųjų lapkričio 20-osios iki 2018 m. sausio 1-osios vyko diskusijos: didžiausiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose gyvai diskutuota skirtingomis temomis drauge, moderuojant iniciatyvos „Žurnalistų klubas“ nariams. Diskusijose dalyvavo miestų, rajonų valdžios atstovai, įtakingiausi sričių ekspertai. Idėjos taip pat analizuotos ir žiniasklaidos priemonių TV laidose, forumuose, radijo laidose, straipsniuose.

Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Skaičiuojama, kad per penkis iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ mėnesius parašyti 402 jai skirti straipsniai, internete pasiekta 1 520 454 unikalių vartotojų, sukurtos 58 radijo laidos, radijo eteryje pasiekta beveik milijonas klausytojų, sukurtos 127 tiesioginės transliacijos ir reportažai, kurie peržiūrėti daugiau nei milijoną kartų.

2017 m. gruodį paskelbtas jau 30-ies išgrynintų idėjų sąrašas. Į jį idėjos atrinktos remiantis trimis kriterijais: skaitomumu, idėjų pasikartojimu ir populiarumu. Populiarumas buvo vertinamas žiūrint, kiek žmonių išreiškė palaikymą paspausdami mygtuką „Verta įgyvendinti“.

Galiausiai iš šio sąrašo buvo atrinktos trys svarbiausios idėjos: dvigubos pilietybės įteisinimas, mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų ir pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus.

Tai buvo daroma ne bet kaip, o pasitelkus apklausų profesionalus, tyrimų agentūrą „Spinter“ ir reitingavimo ekspertus. Pavyzdžiui, žurnalas „Reitingai“ apklausė 600 įtakingiausiųjų šalies ekspertų ir profesionalų.

Vien iš šių duomenų lengva susidaryti nuomonę, kokios galingos jėgos buvo mestos tokiai akcijai.

O rezultatas – šnipštas.

Nes sumanymas padaryti mokytoją gerbiamu Lietuvoje nėra jokia idėja. Ir prieš tūkstantį metų žmonija suvokė, kad tautos, kurios negerbia jaunąją kartą ugdančių asmenų, kurios mokytojams atseikėja mažus atlyginimus, – greitai degraduoja. Lietuviai, jei jie protingi, senų seniausiai privalėjo sukurti ypatingas sąlygas: mokytojas gerbiamas taip pat kaip ir ministras, generolas ar teisėjas.

Beje, kiekviena rimtai į valstybės ateitį žiūrinti Vyriausybė ir Parlamentas rūpinasi dvasiniais bei finansiniais mokytojų reikalais be jokių skatinimų, nurodinėjimų, konkursų, spaudimo „iš apačios“. Mums turėtų būti gėda rengti penketą mėnesių trunkančias apklausas, svarstymus ir diskusijas, keliančias klausimą, ar Lietuvos mokytojas Lietuvoje vertas didesnės pagarbos. Juk tai – taip akivaizdu. 

Mes turime savų pavyzdžių. Prisiminkime, kaip mokytojas buvo gerbiamas Antano Smetonos valdomoje Lietuvoje, ir bus aišku, kodėl Lietuva anuomet pasiekė įspūdingų ekonominių pakilimų, o ją užpuolus sovietams beveik dešimt metų narsiai gynėsi nuo šimtus kartų galingesnių užpuolikų.

Paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Be kita ko, idėjos – mokytojo prestižas – lengvai neįgyvendinsime. Nes, vaizdžiai kalbant, teks koreguoti mokytojų ir mokinių teisių – pareigų balansą. Atvirai sakau: jei ir ateityje mokytojas turės tik tiek teisių, o mokinys – net tiek, lietuvio mokytojo prestižas niekad nešoktelės į viršų.

Taip pat jokia idėja negaliu laikyti sumanymo padėt jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Jei valstybė siekia kuo ilgiau ir sėkmingiau gyvuoti, ji privalo padėt jaunoms šeimoms auginti kuo daugiau vaikų. Ir vėl priverstas kartoti – ši taisyklė tokia akivaizdi, suprantama, kad, atleiskite, niekaip nesuvokiu, kam dar reikalingos apklausos? Gausesnė nei iki šiol lietuviška šeima – visų mūsų parlamentų ir vyriausybių uždavinys, prioritetas, būtinybė. Jei mes tikrai be apklausų ir konkursų šito nesuprantame, vargas mums…

O vadinamoji dvigubos pilietybės idėja – dviprasmiška. Jau ne sykį esu sakęs, kad tik išskirtiniais atvejais galima turėti dvi motinas, dvi žmonas, dvi sąžines, du darbus. Bet net tuo atveju teks pripažinti, kad labai svarbių dvigubų dalykų mūsų Žemėje pasitaiko labai retai arba jie vis tiek ilgainiui transformuojasi į vieną.

Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Jau daugiau nei tris dešimtmečius dirbu žurnalistu, ir man niekad niekaip nepavyko tuo pačiu metu dirbti dviejose skirtingose redakcijose. Man, o ir kitiems mano kolegoms, visuomet būdavo pateikiamas ultimatumas: „arba – arba“. Beje, šiandien sutinku užtektinai daug politikos, ekonomikos, kultūros apžvalgininkų, kurie savo parašais patvirtinę konktraktą, kad į jokius kitus leidinius rašyti neturi teisės išskyrus tą vienintelį, su kuriuo pasirašyta sutartis.

Viena iš idėjų Lietuvai – dvigubos pilietybės įteisinimas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gal ir ne itin demokratiška. Bet juk neišsisukinėkime nuo konkretaus atsakymo: dviems šeimininkams vienodai ištikimai tarnauti sunku.

Kritiškai į „Idėją Lietuvai“ žvelgiu ne aš vienas. Štai filosofas Vytautas Radžvilas mano, kad jau „pasiektas dugnas, toliau nebėra kur“. Jo manymu, atrinktos idėjos byloja apie „moralinę ir intelektualinę“ valstybės degradaciją. Portale alkas.lt jis pastebi: „Pirmoji idėja – tiesiausias kelias į galutinę tautos ir valstybės politinę savižudybę ir savanorišką susinaikinimą. Kitos dvi – smulkūs ir nieko negalintys pakeisti techniniai pasiūlymai, kuriems įgyvendinti prielaidų taip pat nėra.“

Kategoriškas ir filosofas Arvydas Juozaitis, manantis, kad „šis forumas turėjo akivaizdų strateginį tikslą – jis davė pradžią DVIGUBOS PILIETYBĖS REFERENDUMUI, t.y. agitacijai“.

Negaliu nepritarti ir šiems A. Juozaičio žodžiams: „Įteisinti dvigubą pilietybę“ – tai Lietuvos pražudymo sumanymas (…) Ši strategija iš esmės nereikalauja jokios lietuvių grįžimo, grąžinimo į Tėvynę, repatriacijos programos. Ši strategija iš esmės kalba apie „globalios Lietuvos“ ideologiją, Lietuvos ištirpimo pasaulyje idėją. Lietuvos išvalstybinimą.“ (Facebook).

Žodžiu, kai kada mūsų elgesys primena Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimus, kur būdavo daug blizgesio, pažadų, skambių žodžių, optimizmo, bet bent jau mes, lietuviai, jautėme, kad visa tai – melas ir niekšybė. Prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritetas mano akyse smuktelėjo, kai pamačiau ją dalyvaujant renginyje, kuriame skelbiamos tik tokios lietuviškos „idėjos“.

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių leidinyje Draugas.org.

2018.02.06; 05:55

Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nenoras kalbėtis, nenoras derėtis – bloga taktika. Tačiau dar blogesnis sumanymas kalbėtis vien dėl kalbėjimo. Užuot rimtai ieškoję priemonių, kaip Lietuvą paversti šalimi, kurioje būtų gera, patogu ir prasminga gyventi lietuviams, mes dažnai elgiamės savanaudiškai – labiau rūpinamės savireklama nei valstybės interesais.  

Ką turiu omenyje? Lietuvoje paskelbta vieša kampanija dėl vizijų apie geresnę Lietuvos ateitį. Gražu. Prasminga. Bet kaip mes šią progą – rimtai pasiginčyti dėl Lietuvos ateities – išnaudojame? Atvirai kalbant, nenustoju stebėtis – iš kur tiek daug paviršutiniškų, primityvių svaičiojimų?

Sakykim, muzikos prodiuseris ir dainų atlikėjas Stanislovas Stavickis – Stano ragino (portalas delfi.lt) reguliariai organizuoti tolerancijos vakarienes, kur kartu prie vieno stalo susėstų nesutaikomi priešininkai. Suprask, prie tokio stalo nuoširdžiai padiskutuoti galėtų globalistai ir tautininkai, turčiai ir skurdžiai, antstoliai ir skolininkai… Gal ir puikus sumanymas. Bet kur paaiškinimai, kaip šią idėją realizuoti? Juk Lietuva – ne diktatūra. Kaip demokratinėmis priemonėmis prie vieno stalo susodinti ir vilką, ir ėriuką? Ir apie ką prie derybų stalo susėdę jie šnekėsis? Plėšrūnas ims gailėtis eriuko, o ėriukas supras, kad ir vilkas nori valgyti? Tad gal norima dar vienos niekur nevedančios Rūtos Janutienės laidos „Nuoga tiesa“, kur labai daug triukšmo ir labai mažai racionalaus grūdo?

Žinoma, dainininko idėja graži. Sutinku: „nesugebėjimas išgirst vienas kito yra skausminga Lietuvos problema“. Bet tegul muzikantas paaiškina, kaip tai atlikti praktiškai? Pavyzdžiui, kaip rasti bendrą kalbą su rašytoju, poetu Sigitu Parulskiu, kuris lrytas.lt pareiškė, esą jei Lukiškių aikštėje bus pastatytas didingas Vytis, tai šis paminklas jam primins … sovietinį tanką?

Štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, pasisvečiavęs pas Londono lietuvius, pareiškė, kad „be plataus susitarimo nepajudės jokios reformos“. Teisinga pastaba. Bet jei nežinai, kaip praktiškai pasiekti „platų susitarimą“, kam beprasmiškai aušinti burną? Juk sveikas protas byloja, kad nebus nei siauro, nei plataus susitarimo. Nei užsienio, nei vidaus politikos klausimais. Ko gi iki šiol nesusitarei nei su valstiečiais – žaliaisiais, nei su socialdemokratais, nei su liberalais? Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vieni šauks, girdi, Rusija kelia grėsmę Lietuvai, kiti tos grėsmės nematys. Vieni įrodinės, kad Krašto apsaugai būtina skirti 2 proc. nuo BVP, kiti dievagosis, kad tai – į balą išmesti pinigai. Treti šauks, kad su Rusijos atstovais per daug susibičiuliavęs parlamentaras Mindaugas Bastys – tikras patriotas, ketvirti jo veikloje įžvelgs išdavystę…

Galima guostis, esą Švedija dėl pensijų reformos ginčijosi ilgus aštuonerius metus, bet vis tik susitarė, ir dabar jų pensininkai – sotūs, orūs, laimingi. Galima guostis, esą Danija ne iškart sukūrė mokesčių sistemą, kuri turtingiausius priverčia daugiau atseikėti į bendrąją piniginę už tuos, kurie tenkinasi tik minimalia alga. Tačiau Lietuva dėl pensijų ir visų kitų gyvybiškai svarbių reformų nesutaria jau daugiau nei du dešimtmečius, ir nepanašu, kad susitars. Tarsi būtume atkeliavę iš skirtingų galaktikų, tarsi neturėtume bendrų tikslų, tarsi vienintelis mūsų tikslas – sužlugdyti kuo daugiau saviškių!

Tas pats G.Landsbergis sako: „Lietuvai reikalinga mokesčių sistema, kuri skatintų norą dirbti ir padėtų užsidirbti“. Pritariu. Bet kaip tai padaryti konkrečiame Lietuvos Seime, kur daugumą, kaip tyčia, visuomet turi tik tie, kurie nesuinteresuoti nei mažinti socialinės atskirties, nei įvesti sąžiningesnių mokesčių? Ir nematau jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu Seime susiformuotų reali dauguma, kuriai išties skaudėtų dėl Lietuvos nykimo? O gal konservatorių lyderis tikisi, kad šios kadencijos metu deramai sutvarkys mokesčių sistemą? Net būdamas didžiausias optimistas – netikėčiau.

Štai konservatorius Žygimantas Pavilionis šaukia, kad tik dviguba pilietybė padėtų išsaugoti svetur emigravusius lietuvius, o štai filosofas Arvydas Juozaitis teigia, kad dviguba pilietybė dar labiau paskatins emigraciją ir tuo pačiu – visos lietuvių tautos nykimą. Ir teisus ne buvęs Lietuvos ambasadorius Amerikoje, o filosofas – dviguba pilietybė nesustabdys nutautėjimo procesų. Seniai žinoma tiesa: svetur gyvenantys lietuviai labai sparčiai nutautėja. Lietuviai neatsparūs asimiliacijoms. Lietuviai noriau prisitaiko prie svetimų taisyklių, nei priverčia kitus taikytis prie lietuviškosios tvarkos. 

Po Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad dviguba pilietybė negalima, Lietuvos televizijose pasirodė reportažų, kurių kūrėjai perša mintį, jog emigravę lietuviai pranašesni už tuos, kurie pasiliko Lietuvoje. Nejaugi tokių laidų organizatoriai nesupranta, kad šitaip dar labiau kiršinami ir taip beveik iki begalybės susiskaldę lietuviai?

Beje, vienas kiršinimo elementas jau nuodija širdį: išvažiavusieji norėtų dvigubos pilietybės, o mums, pasilikusiems Lietuvoje, kokios privilegijos? Aš nenoriu dvigubos pilietybės. Man nereikalinga dviguba pilietybė. Rašydamas šias pastabas siekiu tik pabrėžti, jog emigravusiųjų noras bet kokia kaina įsigyti dvigubą pilietybę panašus į egoistinį absurdą. Jei Lietuvos valstybė leistų masiškai reikalauti dvigubos pilietybės, gal tada nieko blogo nenutiktų, jei mes turėtume dvi žmonas, dvi sąžines, dvi buhalterijas? Atsikvošėkite – ten, kur leidžiami dvigubi dalykai, netrukus bus atverti keliai trigubiems, keturgubiems, penkiagubiems reiškiniams ir moralėms… Mes trokštame chaoso? Dviguba pilietybė nuo asimiliacijos lietuvių neišgelbės. Dviguba pilietybė lietuvių tautos praradimų nesumažins

Štai „Luminor“ banko vyresnysis ekonomistas Žygimantas Mauricas rašo, jog „norintys sąžiningai gyventi ir mokėti mokesčius, kurti vertę yra spaudžiami į kampą, verčiami tapti nusikaltėliais prieš savo valią“. Tą seniai žinome. Bet kodėl ekonomistas nerašo traktato, kaip padaryti, kad  sąžiningieji nebūtų stumiami į kampą? 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje pažerta gausybė gražių idėjų – statykime stadioną, rūpinkimės vaikais, burkime naują komisiją Migracijos reikalams analizuoti, kurkime principingus ir sąžiningus teismus, tapkime nepakantūs tiems, kurie vengia mokėti mokesčius, rinkime į Seimą korupcijai atsparius politikus, vykime lauk valdininkus ir biurokratus, kurie nemoka dirbti be instrukcijų, suteikime sukčiams trijų mėnesių amnestiją, o tada atverskime naują puslapį…

Tik kokia tikroji tokių pasiūlymų vertė? Be supratimo, kaip tą padaryti, – jie beverčiai. Bent jau aš dar neaptikau nė vieno nuoseklaus, konkretaus, išmanaus paaiškinimo, kaip gerąsias idėjas žadama puoselėti šioje konkrečioje šalyje, vis dar Lietuva vadinamoje.

2017.10.26; 16:20

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25

Vytautas Rutka

Dar viena viltis sudužo. Krepšininkai grįžta nuleistom galvom. Ypač talentingasis Jonas Valančiūnas, į kurį dėta tiek vilčių! Ir Jonas Mačiulis, ir Mindaugas Kuzminskas toli gražu nebuvo tokie, kokie retsykiais būdavo. Tik Mantas Kalnietis stebino meistriškumu, bet vienas lauke – ne karys. Krepšinis

Gaila trenerio Jono Kazlausko, gaila Krepšinio fedracijos prezidento Arvydo Sabonio, kurio sūnus olimpiadoje buvo blankokas. Bet jis dar gal parodys, kaip reikia žaisti šalies rinktinėje. Gaila mūsų visų, kuriems rūpi Lietuvos garbė.

Niekaip negaliu suprasti, kaip europinio svorio meistrai, čia paminėti ir nepaminėti, gali taip prastai mėtyti į krepšį. Suprantu, kai neįmeta iš labai sunkių padėčių, įnirtingai dengiami, bet juk dažnai mūsiškiai nepataikydavo visiškai laisvi – nei iš toli, nei iš arti. Akivaizdu, kad laimi tik tos komandos, kurios sėkmingai mėto tritaškius.

Kodėl tik vienas kitas yra šioks toks tritaškininkas, kodėl ne dauguma? Robertas Javtokas baigia krepšininko karjerą, bet mėtyti baudų taip ir neišmoko. Graudu būdavo žiūrėti: taikosi taikosi aukštaūgis, ir vis pro šalį.

Apmaudu ne dėl to, kad pralaimėjome tris kartus iš eilės, apmaudu, kad buvome sutriuškinti.

Sportininkai garsina mūsų mažytę šalį pasaulyje, jos vardą tūlas labai tolimos šalies pilietis žino vien dėl to, kad turime Sabonį, Valančiūną, Meilutytę.

Nenusiminkime, ir šį kartą jie plačiai nuskambėjo – triukšmingai pralaimėdami. Šiais laikais pasaulį bandoma nustebinti įvairiausiais triukais, bjauriais skandalais. Būtume pralaimėję vos vos, niekas dabar nesistebėtų, neatkreiptų dėmesio.

Nemanau, kad šį kartą mūsų vilties vyrai suklupo tyčia, nors buvo tokių kalbų po rungtynių su kroatais. Nesąmonė!

Didysis sportas, deja, yra ir didelis nešvarus biznis, ir politika. Visuose lygiuose pasitaiko brudo. Štai įkliuvo net vienas Olimpinio judėjimo funkcionierius, spekuliavęs bilietais. Netiesa, kai sakoma: svarbu dalyvauti, nebūtina užlipti ant apdovanojimų pakylos. Taip turėtų būti, bet taip nėra. Šalys neriasi iš kailio, siekdamos medalių, aukso. Šlykščiausiai elgėsi Rusija. Tiesa, mūsų pasididžiavimas Virgilijus Alekna sako, kad ne tik Rusija.

„Rusija – tik viena problema. Bet yra dar bent 10 valstybių, kuriose ta problema ne tokia maža. Tai ir mūsų artimiausi kaimynai iš pietų, kelios Afrikos valstybės: Etiopija, Kenija, Azijoje – Kinija. Visų valstybių neišvardysiu. Jose irgi yra panašių problemų – įtariama, kad visa dopingo sistema toleruojama aukščiausiu lygiu. Tai tikrai nelygios sąlygos. Tiems sportininkams, kurie nori taip, kaip mes Lietuvoje, pasiekti gerų rezultatų, bus labai sunku („Valstybė“. 2016 rugpjūtis, Nr.8, interviu „Dėl dopingą rijusio vengro V.Alekna prarado 1 mln. JAV dolerių“).

Tai gal tie afrikiečiai ir afrikietės, kurių ištvermei niekaip neprilygsta europiečiai, irgi kažką ryja?

Didysis sportas žalingas sveikatai. Man gaila plaukikų, kurie kasdien mirksta vandenyje, užuot plaukioję savo malonumui ir sveikatai; ypač merginų, kurių kūno formos panašėja į vyrų. Ypač gaila maratono bėgikų ir begikių. Senatvėje jie turės rimtų problemų: judės invalido vežimėlyje arba kęs sąnarių skausmus. Baisu stebėti dviratininkus, be sustojimo važiuojančius du šimtus ir daugiau kilometrų. Sovietmečiu vienas sporto specialistas siekė, kad futbole būtų draudžiama kamuolį priimti ir atmušti galva, nes kiekvienas stiprus smūgis – tai smegenų sutrenkimas, kuris ilgainiui gali blogai baigtis. 

Bet jo, žinoma, niekas nepaisė. Viena mūsų bėgikė anais laikais pačiame jėgų žydėjime metė didįjį sportą sakydama: aš dar noriu būti moteris ir turėti vaikų. (Turbūt panašiai samprotauja buvęs plaukikas Arvydas Juozaitis, kuris anais laikas metė plaukimą ir tapo politiku, filosofu, rašytoju. Rūtai jis irgi pataria išlipti iš baseino ir studijuoti, kurti šeimą). Krepšininkai dažnai visu ūgiu taip krinta ant parketo, kad tik stebiesi – kaip jis dar sugeba atsikelti ir žaisti toliau. Paskutinėse rungtynėse su australais Paulius Jankūnas skausmo iškreiptu veidu atsisėdo ant atsarginių suolelio ir į aikštelę negrįžo. Ten jo labai trūko.

Sportuoti – sveika, bet tik mėgėjiškai, savo malonumui, nepersistengiant, ne už pinigus. Tačiau būtent pinigai, kartais labai dideli, žmogų verčia vilkti lėktuvus, kilnoti nepakeliamus rutulius, bėgti dešimtis kilometrų, ryti sveikatai žalingas piliules… Pinigai ir garbė. Gerai, jeigu sveikatą aukojantiems sportininkams profesionalams rūpi dar ir Lietuvos garbė. Labai savotiškai Lietuvos garbę gina vienas milijonierius: „…tuo metu, kai Lietuvos olimpiečiai Rio de Žaneiro olimpiadoje gina Lietuvos garbę, Arvydas Avulis griauna legendinį „Žalgirio“ stadioną. Taip – nors ir trumpam – sukuria tam tikrą monumentą Lietuvos elito cinizmui.“ („Valstybė“, Eduardas Eigirdas „Avulis ir ko“ dovana olimpiečiams“, rugpjūtis). Vilnius jau neturi net apleisto stadiono, ir dar ilgai neturės.

Visai netikėtai nuklydau į lankas. Tokių pesimistinių, šventvagiškų samprotavimų sovietmečiu nebūtų paskelbęs joks laikraštis (portalas slaptai.lt gal nepabijos?). Jiems nepritars daugelis interneto skaitytojų, įvairių sporto šakų sirgaliai, nes žiūrėti, kaip kiti lieja prakaitą, išties daro stebuklus sporto aikštelėse, stadionuose, baseinuose, – žymiai paprasčiau.

Tad ir aš einu patogiai atsisėsti į fotelį ir žiūrėti  lengvaatlečių olimpinių startų, nes jaunystėje pats mėgėjiškai, ne už pinigus, sportavau: šokau į aukštį ir tolį, svaidžiau ietį ir granatą, bėgau šimtą metrų (12 sek.), spardžiau futbolą…

O dėl krepšininkų nesėkmės neverta jų labai barti. Vyrus reikia stiprinti psichologiškai ir mokyti mėtyti į krepšį bent iš vidutinių nuotolių.

2016.08.19; 06:11

Kovo 25-ąją signataras, žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka per Lietuvos radiją perskaitė komentarą  Kodėl buvę Algirdovičiai ir Žygimantasovnos tęsia rusiškų patyčių politiką?“  Kodėl šis komentaras atkreipė mūsų dėmesį, kodėl papiktino, nustebino?

Ogi ponas R.Valatka kaltina Lietuvos lenkų rinkimų akcijos radikalų dvikalbystės reikalavimų nevykdančią Lietuvą tęsiant „Rusijos carų ir sovietų politiką“. Jis kaltina Lietuvą net ir tuo, kad mes neva pasirinkome „ne Europą su Lenkija, o V. Putiną ir Rusiją“.

Ar pagrįsti R.Valatkos priekaištai Lietuvai, kuri nesitaiksto su Vilniaus kraštui primetama polonizacija ir nenori išduoti rusifikacijos išvengti mėginančių brolių latvių?

Slaptai.lt jau paskelbė R.Valatką kritikuojančio Vytauto Sinicos komentarą „Vardan koloradų reikalavimų visuomenę kvailina net signatarai“. Šiandien skelbiame R.Valatką kritikuojančio filosofo Arvydo Juozaičio komentarą.

Continue reading „Filosofas Arvydas Juozaitis: „Gaila, kad refleksija Rimvydui Valatkai nėra būdinga – tik ideologija““

juozaitis_arvydas

Pasaulinių karų pradžią minint

Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.

Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.

Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.

Continue reading „Kai niekas nebijojo mirti“

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. 

Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.

Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…

Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kuo Latvija patraukli turistams?

Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.

Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.

Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.

O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.

O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?

Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.

Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.

Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.

Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.

Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.

Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.

Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.

Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.

Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?

Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.

Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.

Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.

Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.

Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.

Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.

Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį  1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.

Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės  rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.

Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?

Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.

Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.

Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.

O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?

Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).

Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl …  sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.

Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.

Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.

Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?

Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.

Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.

Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“  Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.

Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.

Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.

Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM  ėmėsi šiuo reikalu.

Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?

Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.

Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi“ – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?

Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo  punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš  mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.

Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.

Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.

Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?

Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.

Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?

Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.

Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.

O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.

Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.

Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.

(Pabaiga)

2013.12.11

 

kersanskas_foto

2012 m. spalio 19 d. Seime surengta  konferencija „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“. Konferencija buvo skirta Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo uždavinių įgyvendinimo 20-mečiui ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio 80-mečiui paminėti.

Kalbą apie valstybės atkūrimo darbus ir istorijos reikšmę jaunajai kartai pateikė “Dešiniosios minties centro” narys Vytautas Keršanskas. Čia skelbiamas visas  tekstas.

Continue reading „Vytautas Keršanskas: “Valstybės atkūrimo darbų svarba jaunajai kartai”“

g.visockas-portretas

Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.

Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.

Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.

Continue reading „Ko pasigedau Manto Martišiaus knygoje apie informacinius karus“

juozaitis_arvydas_1

Dar 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Arvydo Juozaičio parašytą 302 puslapių knygą “Laikraštis/I” (ISBN kodas: ISBN 9986-39-264-0). Prekyboje jos dabar niekur nemačiau. Bet…

Knyga, man atrodo, aktuali kaip niekada.

Ji aktuali visų pirma todėl, kad tai iš emės yra filosofo, bendravusio ir bendradarbiavusio su žiniasklaida, kūrybiškas požiūris į laikmetį, kuomet Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma spauda. Jei kas neskaitė, bet nori paskaityti romaną apie Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kuriamą naują laikraštį ir jo gyvenimo užkulisius, gali patirti įdomių pojūčių ir įvairių aliuzijų.

Continue reading „Rekomenduoju aktualią Arvydo Juozaičio knygą “Laikraštis/I”“

visockas-gintaras-portretas

Štai ir sulaukėme pirmųjų viešų ištraukų iš Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitos apie 2011-aisiais metais atliktas operatyvinio pobūdžio veikas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas ištęsėjo duotą žodį.

Siekiant stiprinti visuomenės pasitikėjimą mūsų VSD, Seimo NSGK vadovybė nusprendusi kasmet viešai skelbti kai kurių specialiai atrinktų duomenų apie mūsų slaptųjų tarnybų veiklą.

Sumanymo planas aiškus – kad visuomenė susidarytų kuo objektyvesnę nuomonę, kuo gi užsiima mūsų žvalgybinės bei kontržvalgybinės institucijos. Mat lietuvių pasitikėjimas savaisiais “džeimsais bondais” pastaruoju metu labai smukęs. Taigi prarastą pasitikėjimą bandoma susigrąžinti.

Continue reading „Atsinaujinimas įmanomas tik analizuojant savas klaidas“

g.visockas-portretas

Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…

Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…

Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…

Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…

Continue reading „Ar tikrai Latvija – silpnoji Baltijos šalių grandis?“

linas-kojala

Gegužės 4-ąją Seime surengta išties aktuali, svarbi konferencija “(Ne)gęstanti Lietuvos ir Latvijos brolybė”.

Konferencija skirta Latvijos nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos dienai paminėti.

Gegužės 8-ąją visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt numatęs skelbti žurnalisto Gintaro Visocko pastabas. O šiandien skelbiame Slaptai.lt redaktoriaus G.Visocko interviu su “Dešiniosios minties centro” atstovu Linu KOJALA, dalyvavusiu minėtame renginyje.

Continue reading „Broliais vadinti galime tik latvius“