Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia tebeturįs viltį, kad Lukiškių aikštėje įmanoma pastatyti memorialą, kuris atitiktų tiek Seimo įtvirtintas įstatymo nuostatas dėl šios aikštės įprasminimo, tiek ir vienytų visuomenę.
 
„Mes sakome, kad labai branginame laisvę, bet rodydami, kaip tą laisvę vertiname, staiga pradedame kovoti vieni su kitais. Laisvės simbolis turėtų mus vienyti, ir aš tebetikiu, kad tokį vienijantį simbolį Lukiškių aikštėje mes galime sukurti“, – LRT radijui teigė M. Kvietkauskas.
„Per daug čia nesutarimų, per daug priešpriešų“, – akcentavo jis.
 
Kartu, pabrėžia ministras, sprendžiant, kaip užbaigti diskusijas dėl šios aikštės, reikės atsižvelgti ir į teismo išvadas dėl konkurso, kurio metu nutarta statyti laisvės kovas įamžinančią Andriaus Labašausko kūrinį „Laisvės kalva“.
 
„Situacija nėra paprasta, tebevyksta teismų procesas dėl „Laisvės kalvos“, kaip kūrybinių dirbtuvių laimėtojos. Šiuos visus aspektus reikia įvertinti“, – aiškino M. Kvietkauskas, pabrėždamas, kad jo vadovaujama Kultūros ministerija kartu su Vyriausybe vis dar svarsto, kokie būtų teisingi žingsniai įgyvendinant Seimo priimto įstatymo nuostatas.
 
Kilusios diskusijos dėl Lukiškių aikštės nenustebino
 
Tai, kad dėl Lukiškių aikštės įprasminimo diskusijos užsitęsė, o Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva atidarytas dirbtinis paplūdimys tapo prielaida aikštės tvarkymą sureguliuoti Seimui, M. Kvietkauskas nelaiko ypatingu precedentu.
 
„Nėra tai ypatinga pažiūrėjus į platesnį Europos kontekstą. Istorinė atmintis visur kelia aštrių diskusijų. Būtent Antrojo pasaulinio karo, laisvės kovų atmintis Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, yra jautrus taškas. Žmonių tapatybė labai stipriai susijusi su šiais procesais. Darant sprendimus tokiose atminčiai jautriose erdvėse – o tai tikrai yra erdvė, kuri yra susijusi su tragiškais patyrimais, su kančiomis, su okupacijos atmintimi – reikia atsižvelgti į tai, kad atmintis gali būti žeidžiama“, – aiškino ministras.
 
„Laisve besidžiaugiant reikia atsižvelgti, kad nebūtų pažeistas kitas – tada tik ta laisvės esmė atsiskleidžia“, – samprotavo M. Kvietkauskas, neslėpdamas, kad pats asmeniškai supiltame Lukiškių aikštės pliaže nebuvo užsukęs pailsėti.
„Ne mano stilius“, – apibendrino M. Kvietkauskas.
 
ELTA primena, kad Seimas baigiantis sesijai skubos tvarka priėmė įstatymą, kad Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti bus pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas, o pati aikštė tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams ir sukilėliams.
 
Šis įstatymas priimtas po to, kai Vilniaus mero R. Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda liepos 10 dieną pasirašė Seimo priimtą Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą. Pasak šalies vadovo, pasirašyti įstatymą padiktavo siekis nesileisti į politines intrigas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.28; 00:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs  didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.

Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.

Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.

Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar  liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.

Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama? 

Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.

Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.

Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog  šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų  Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.

Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią  nuomonę.

O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.

Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!

Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.

Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.

Kremlius

Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.

O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?

2020.07.08; 06:36

Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sekmadienio pavakare, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, pagerbiant sovietų agresijos aukas, prie 1991-aisiais nuo okupantų gintų pastatų, rinkosi žmonės. Čia suliepsnojo Sausio 13-osios atminimo laužai.
 
Laužai uždegti prie Televizijos bokšto, kur nepavyko išvengti žmonių aukų. Nacionalinio radijo ir televizijos pastato, kur įsibrovėlių nepabūgę žurnalistai žinias transliavo tol, kol pastatą užėmė desantininkai.
 
Atminimo laužas suliepsnojo ir Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kurioje prieš 29-erius metus dieną naktį, saugodami laisvę, budėjo žmonės.
 
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.
Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 29-ąsias metines prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.
 
Sekmadienį, prieš Atminimo laužų uždegimą, Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyko iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Po to laisvės gynėjai susitiko istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
 
Tuo pačiu metu lankytojams buvo galima apsilankyti Seime, kur Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose bei Seimo lankytojų centre surengtos Atvirų durų valandos.
 
Vakare Šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam“ ir tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.
Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Languose bus uždegamos žvakutės.
 
Vėliau – gėlių padėjimas prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje.
 
Atminimo laužai. Dainiaus Labučio nuotr.

10 val. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje prasidės Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija. 2019 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai.
 
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje bus pakelta Valstybės vėliava ir Seime prasidės Atvirų durų valandos. Jų metu vėl bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai.
 
Vėliau Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
 
Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Visiškai sutinku su Kastyčiu Stalioraičiu, straipsnyje „Neužmirštuolės simbolis“ https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-neuzmirstuoles-simbolis/ tariančiu blaivų ir drauge labai reikalingą žodį dėl prasmingai prigijusios tradicijos Sausio 13 dieną atlape segėti Neužmirštuolės žiedą, solidarizuojuosi su autoriumi, stojančiu prieš kai kurių mūsų tautiečių norą paniekinti šį simbolį, traktuojant jį kaip baisų alergeną ar  pavojingą užkratą (tik nesakykite, prašau, kad Neužmirštuolės žiedas, be visa ko kito, dar neva gali priminti kažkokį masonerijos simbolį, tokios insinuacijos, atsirandančios ieškant kvailių, yra vertintinos kaip žmogaus intelekto pažeminimas).

Solidarumo su slaptai.lt autoriumi ženklan perspausdinu savo straipsnelį „Neužmirštuoliškumo technologijos“, pirmą kartą publikuotą prieš eilę metų dienraštyje lrytas.lt

X X X

Istorijos garbingų datų ir atmintinų dienų minėjimuose paprastai prasikiša butaforijos perteklius, kartais truputėlį pradeda varginti pasikartojantys metai iš metų, taigi pabodę ritualai. Tačiau toks valstybės ir tautos istorijos švenčių instrumentarijus neturėtų būti laikomas kažkokia veidmainyste, kurios neva padaugėja, kai pradeda trūkti gyvo jausmo ir autentiško santykio su garbingomis datomis. Tie pasikartojantys ritualai ir sąmonės užkrovimas simbolika, kaip yra pastebėjęs truputėlį kita proga garsus gruzinų tautybės mąstytojas M.Mamardašvili, tai – atminties gaminimo mašina, kuri padeda įtvirtinti žmogišką būtį.

Tiesą sakant, nežinau to, kas pirmasis pasiūlė ar parodė pavyzdį Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją įsisegti į atlapą Neužmirštuolės žiedą, tačiau žemai lenkiu galvą prieš žmogų, padovanojusį mums genialią idėją. Nežinau jokio kito taip tinkančio minėtai dienai simbolio, niekas negali prilygti taupumu ir talpumu, bandant išsakyti neišsakomą jausmų antplūdį, kaip Neužmirštuolės demonstracija ant krūtinės, žinia, suteikiant teisę taip byloti už mus visus visų pirma valstybę reprezentuojantiems asmenims.

Neužmirštuolės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas klausimas – ar neužmirštuoliškumo idealas išgaruoja iškart kaip kamparas, kai yra nusivelkami iškilmingi Sausio 13 dienos paminėjimo surdutai? Ar, tarkime, kasdienybėje valstybės vyrai jau turi teisę pamiršti didėjančią žmonių socialinę atskirtį, kitas bėdas, kurios iškart subujoja kaip piktžolės, jeigu nėra purenamas atminties laukas, leidžiame sau užmiršti ir užsimiršti?

Pagal natūralią sąmonės ritmiką žmogui yra būdinga užmirti, išsibarstyti, pasidalinti tarp aplinkybių. Nekalbėkime dabar apie tai, kad neva tik antroje gyvenimo pusėje žmogus išbarsto plaukus, dantis, sveikatą, būna ir taip, kad dar jaunystėje pameta galvą, tiesą sakant, kiekvieną dieną nugyvename padalinti situacijų, sąlygų, aplinkybių, suskaidyti kasdienybės įvykių į skirtingas projekcijas, išsibarstę per visą horizontą. Savo ruožtu būdas surinkti save į vieną tašką, apskritai sugebėjimas puoselėti vientisumo idealą yra vadintinas atmintimi. 

Kokiomis priemonėmis paprastai yra palaikomas atminties gyvastingumas priešpriešoje su natūraliu žmogaus polinkiu išsibarstyti, viską užmiršti ir dar užmiršti, kad užmiršome?

Regis, išties nėra geresnio būdo surinkti save į vieną visumą kaip vakarinė malda, kai persukdamas kaip kino juostą prabėgusios dienos vaizdus atmintyje stoji į akistatą su Kūrėju, pats prisiimdamas kaltę už padarytus ar nepadarytus darbus. 

Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.

Vakarų filosofijoje toks surinktumo idealas yra puoselėjamas keliant būties apmąstymo užduotį. Dar antikoje įsitvirtino išvada, kad būtis reiškiasi per visą esiniją nediferencijuotu, t. y. nesuskaidytu atskirų daiktų savybėmis būdu kaip visados ta pati būtis, drauge čia skelbiant, jog būties idėjos surinktumo forma yra logos. Į lietuvių kalbą graikiškas žodis logos verčiamas dviem reikšmėms: a) logos – tai žodis, b) logos – tai mintis, tačiau daug sakantis faktas yra tai, kad graikiškos kilmės žodis logos yra veiksmažodinis daiktavardis, atsiradęs veiksmažodžio „surinkti“ pagrindu.    

Tiesa, M.Heideggeris tvirtina, kad nuo Sokrato laikų Vakarų mąstysenoje prasideda būties užmaršties istorija. Kita vertus, minėtoji M.Heideggerio ištara liudija, kad vis dėlto neužmiršome, jog kažką ypatingai svarbaus užmiršome, o tai savo ruožtu leidžia drąsiai kelti atminties aktualizacijos užduotį.

Kaip žinome, Platonas kalba apie amžinų provaizdžių pažinimą kaip jų atsiminimą, kuris esą leidžia įveikti sielos išsibarstymą laike. Lietuvių kalba skelbia, kad tokia atminties technologija yra menas. (Lietuvių kalbos žodyne nurodomos dvi neva skirtingos žodžio „menas“ reikšmės. 1. Kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais. 2. Užminimas, mįslė, atmintis. – www. lkz.lt.)

Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

(Norite tikėkite, norite ne, bet yra rimtas pagrindas, neapsiribojant tik šiuo įtaigiu pavyzdžiu, teigti, kad lietuvių kalba yra net labiau imli Platono įžvalgom nei senoji graikų kalba).

Žinoma, kalbame dabar apie menantį meną, o ne apie pramogų industriją.

Vis dėlto neapleidžia kankinantis įspūdis, kad kažką fatališkai užmišome pasirodydami šiame pasaulyje, tarsi iš anksto būtume pagirdyti užmaršties upėje. Ar tai savo ruožtu reiškia, kad viską prisiminsime tik po mirties, kai ims ir išgaruos šio pasaulio apžavai?

Kas liktų iš Lietuvos, jeigu pamirštume savo šalies vardą:

 

                           kebezynas plerpso taip atsikerojęs šebekštynas

                           susibėgę pėdsakai kryžiuojas: žebenkštynas

                           stagarai kažkokie kopiantys aukštyn

                           nepažįstama vietovė jau tikrai: tai bent!

 

                            atsigręždamas tari  „.. ta flora fauna“

                            neįvardintų žolelių vabalėlių kraštas tyras

                            čia neguodžia mitas kad kadais gyveno faunas

                             kanapinių pėdos atstumia įvaizdį satyro

 

                            ten per properšas dangus kažkur nutolęs

                            išsitrynę pavadinimai – kiaurymių kosmas

                             visos gėlės tapusios jau užmirštuolėm

                             jeigu kalbasi kažkas tai rodos kad žodžius atkosti