Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Sąjūdžio prieš Astravo AE garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis kreipėsi į Valstybės gynybos tarybos (VGT) narius teigdamas, kad dar vienas susitarimas tarp Baltijos šalių dėl elektros energijos nepirkimo iš Astravo atominės elektrinės (AE) apskritai nereikalingas.
 
„Šiomis dienomis Valstybės gynimo taryba galimai tvirtins nutarimą, kuris dar kartą užtikrintų, kad Lietuva „sieks“ susitarimo su Rusijos įtakojamomis Latvija ir Estija, kad į Baltijos šalių elektros rinką nepatektų elektros energija iš nesaugias atomines elektrines eksploatuojančių trečiųjų šalių, nors tokio naujo susitarimo apskritai nė nereikia. Atrodo, kad tai tik priedanga gaišačiai atidėliojant konkrečias Lietuvos energetikos gynybos priemones ir siekis visai kitų tikslų“, – kreipimesi į VGT, kurį Eltai taip pat pavyko gauti, teigia V. Landsbergis.
 
Profesorius primena, kad trišalis susitarimas, pagal kurį Astravo elektra neturėtų patekti į Baltijos rinkas, buvo pasirašytas dar 2018 m.
 
„Trys Baltijos šalys jau 2018 m. pasirašė tokį susitarimą ir pagal jį Astravo elektra nepateks į Baltijos rinkas, tačiau norima šį susitarimą panaikinti ne vien Latvijos ir Estijos atsimetimu, bet ir Lietuvos sutikimu jį išplauti neva techniškai. Tokias kažkieno užduotis galimai vykdo ministras Žygimantas Vaičiūnas. Lietuvos pozicija turėtų būti lietuviška – konkreti ir nuoširdi. Slapukavimai lemia nelaimes“, – teigė V. Landsbergis.
Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.
 
„Svarbu užtikrinti, kad Lietuva nebūtų pajungta agresyviai Kremliaus iniciatyvai – nei kaip nešvarią energiją transportuojanti ir iš to „uždirbanti“ šalis, nei savo rezerviniais pajėgumais“, – teigia jis.
 
ELTA primena, kad branduolinio kuro krovimo į Baltarusijos atominės elektrinės pirmojo bloko reaktorių pradžia (fizikinis paleidimas) numatyta penktadienį, rugpjūčio 7-ąją.
 
Valstybės gynimo tarybą sudaro vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas – prezidentas Gitanas Nausėda, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir kariuomenės vadas generolas majoras Valdemaras Rupšys.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.06; 17:20

Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.

Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI) pasirašė dvišalį tarpinstitucinį susitarimą su Baltarusijos Respublikos Ekstremaliųjų situacijų ministerija (ESM) dėl ankstyvojo pranešimo apie branduolinę avariją ir keitimosi informacija apie branduolinės energetikos objektus ir branduolinės energetikos veiklą.
 
Pagal Konvencijos dėl ankstyvo pranešimo apie branduolinę avariją nuostatas, tokie susitarimai tarp kaimyninių šalių yra įprasta tarptautinė praktika.
 
Pagal šį susitarimą, siekdamos apsaugoti abiejų šalių gyventojus mažinant galimus radiologinius padarinius, institucijos sutarė nedelsiant keistis svarbia informacija įvykus branduolinei avarijai arba šalies radiologinio monitoringo sistemai užregistravus jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galios lygį, kuris gali būti pavojingas žmogaus sveikatai. Taip pat šis susitarimas svarbus tuo, kad institucijos pagal savo kompetenciją keisis informacija apie Baltarusijoje ir Lietuvoje esančių branduolinės energetikos objektų branduolinę ir radiacinę saugą bei jai užtikrinti svarbius sprendimus, sakoma pranešime.
 
Nuo pasirašymo momento įsigaliojantis susitarimas leis VATESI, galimos avarijos atveju gavus informaciją iš ESM, operatyviai apie tai informuoti kitas atsakingas Lietuvos institucijas.
 
Į Baltarusijos branduolinės elektrinės aikštelę Astrave atvežus nepanaudotą branduolinį kurą ir tęsiant 1-ojo energijos bloko paleidimo darbus, jau atsirado potenciali branduolinės ar radiologinės avarijos rizika.
 
Nepaisant šio pasirašyto susitarimo, visi Lietuvos keliami klausimai dėl aplinkosaugos ir branduolinės saugos užtikrinimo, plėtojant Baltarusijos branduolinės elektrinės projektą Astravo aikštelėje, ir toliau išlieka. Lietuva siekia, kad Baltarusijos branduolinė elektrinė nebūtų paleista, kol nėra įgyvendinti visi tarptautiniai aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.25; 12:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau visai arti įspūdingas ir džiaugsmingas jubiliejus – 30 metų, kai Lietuvos Respublika atkūrė savo nepriklausomybę.

O po jo – mažas ir liūdnas: balandžio mėnesį sueis 5 metai, kai mirė vienas veikliausių atkurtosios nepriklausomybės architektų Romualdas Ozolas, žmogus, dėjęs Lietuvos valstybės pamatus. Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, partinis, politinis bei visuomenės veikėjas, kaip trumpai jį apibūdina enciklopedijos. 

Mums, amžininkams, Romualdas Ozolas – aistringas, darbštuolis, netgi darboholikas. Ar Seimo posėdžių metu, ar konferencijose, sėdėdamas prezidiume, Romualdas vis rašydavo, rašydavo. O paskui, nutaręs, kad jau pakankamai sukaupta faktų ir įspūdžių – spausdino, spausdino… Knygą po knygos, straipsnį po straipsnio. Ir dar suspėdavo raginti, spausti kitus, kad rašytų.

Kai 2000 m. grįžau į Lietuvą iš Rusijos, iš Sankt Peterburgo, kur pragyvenau daugiau kaip 30 metų, Ozolas, prisipažinsiu, net įkyrėdavo, spausdamas rašyti ir mane. Prisiminimų knygą. Aš vangiai atsimušinėdavau: „Kam tai įdomu?“ O jis visada turėjo atsakymą: „Istorijai. Mūsų, valstybę atkuriančios tautos istorijai“.

Jam negana buvo to, kad būtent iš jo lengvos rankos aš iš paprastos žinučių, „informaškių“ rašinėtojos ėmiausi sudėtingesnio komentatorės, apžvalgininkės žanro. Ir pradėjau jo „kūdikyje“ – „Atgimimo“ savaitraštyje…

Romualdas Ozolas mitinge. Slaptai.lt nuotr.

Ne, jam to buvo negana. O kai jau buvau beapsiprantanti su misija „rašyti istorijai“, R. Ozolo nebeliko. Bet prisiminimai liko…

Šiandien, Kovo 11-sios išvakarėse, man atrodo būsiant prasminga pasidalinti prisiminimais tos dienos, kuomet Ozolas apsisprendė „skelbti nepriklausomybę“ nebeatidėliojant.

Be abejo, jo  bendražygiai, kolegos, su kuriais Ozolas susitikdavo kur kas dažniau, nei su manimi, turi savo prisiminimus, susijusius su šituo istoriniu sprendimu, bet, manau, sudėjus mūsų prisiminimus į vieną atmintinės aplanką, gautųsi patraukli mozaika…

Beje, galiu priminti signataro Mečio Laurinkaus pastabą šia tema, kurią jis išsakė tuoj po R. Ozolo mirties: „Jis nuo pat pradžių buvo nepriklausomybės šalininkas, norėjo, kad ji būtų paskelbta kuo greičiau. Dėl šio požiūrio jis išsiskyrė – buvo labai radikalus, emocingai savo mintis gynė“.

Taigi, 1990 m. vasaris – kovas. Rinkimuose į XII-jo šaukimo LTSR Aukščiausiąją  Tarybą triuškinančią daugumą laimi Sąjūdžio kelti ar remiami deputatai. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) demokratinė visuomenė, kuriai jau priklausiau ir aš, su didžiuliu dėmesiu stebėjo viską, kas vyksta Lietuvoje. Informacijos perteikėjais buvome keletas ką tik atsikūrusios Leningrado Lietuvių kultūros draugijos narių. 

Niekas neabejojo, kad tokią stiprią daugumą Aukščiausioje Taryboje laimėjus Sąjūdžio žmonėms, Taryba imsis svarbių sprendimų, galinčių pakeisti ir Lietuvos, ir visos SSSR istorijos tėkmę. Todėl Leningrado Liaudies frontas komandiravo mane į tą sesiją, aprūpinęs pačiu moderniausiu tiems laikams diktofonu, kad įrašinėčiau kiekvieną žodį, kiekvieną pasisakymą… Užbėgdama pasakojimui už akių, turiu prisipažinti, kad kelias valandas aš tą ištikimai dariau – įrašinėjau. O paskui toptelėjo suvokimas: o ką iš tų kalbų supras mano draugai leningradiečiai? Juk jie lietuviškai nemoka, o aš vargu ar pajėgsiu viską versti į rusų kalbą. Tad įrašinėjimą nutraukiau…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi atvykau prie Aukščiausios Tarybos rūmų nurodytą dieną. Bet, pasirodė, jog posėdis nukeliamas kitai dienai. Deputatams buvo pasiūlyta pasidalinti grupelėmis ir vykti į Rytų Lietuvos miestus ir miestelius, kur Maskvos kurstomi lenkų ir rusų nacionalistai ėmė itin garsiai ir aršiai piktintis tais sprendimais, kuriuos, Sąjūdžio spaudžiama, priiminėjo dar LTSR Aukščiausioji taryba.

Kadangi aš tuomet dar labai mažai su kuo buvau pažįstama Sąjūdyje, ir, tuo labiau, AT, prisigretinau prie Halinos Kobeckaitės, kurią prisiminiau dar iš studijų laikų Vilniaus universiteto Istorijos-Filologijos fakultete: ji, kaip ir aš, studijavo lituanistiką, tik kitame kurse.

Halina kaip tik organizavo grupę, vyksiančią į lenkiškus rajonus. Bet čia, neprisimenu, kas, ar ji, ar Ozolas, pasiūlė man prisidėti prie grupės, vyksiančios į Sniečkų (dabartinį Visaginą), kur turėjo įvykti net trys susitikimai. Vienas – Atominės elektrinės direkcijoje, kitas – su elektrinės darbuotojais, ir trečias – su miesto bendruomene. Tad, Ozolo nuomone, aš, kaip lietuvaitė iš Rusijos, naudingesnė būčiau rusakalbių, nei lenkų auditorijoje.

Pasiūlymas buvo logiškas, ir aš sutikau.

Šviesiam Romualdo Ozolo atminimui Seime buvo surengta konferencija ir paroda. Slaptai.lt nuotr.

Mikroautobusėlyje, vykstančiame į Sniečkų, sėdėjo gal  7, gal 8 žmonės. Be Ozolo, aš pažinau tik žurnalistą Bernardą Šaknį, kuris jau buvo kalbinęs mane anksčiau, ir Alfonsą Macaitį, apie kurį daug skelbė anuometinė žiniasklaida. Mat, jis buvo žmogus, inicijavęs Lietuvos komunistinio jaunimo atsiskyrimą nuo motininės, visos SSSR  komjaunimo organizacijos, ir buvo tapęs  lietuviškosios atskalos pirmuoju sekretoriumi. Kitų nepažinojau, todėl, deja, ir neatsimenu. Nors tarp jų, atrodo, buvo tuometinis Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas, su kuriuo likimas suvedė po metų, per Sausio 13-sios įvykius.

Sniečkuje pirmiausia mes nukakome pas atominės elektrinės direktorių Viktorą Ševaldiną, kuris mūsų grupę priėmė labai korektiškai, dar ir kava-arbata pavaišino. Tačiau kas ten buvo kalbama, negirdėjau, nes išdykėlis gyvenimas man buvo paruošęs eilinę kebeknę.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mat, nežinodama apie būsimą kelionę, aš tai dienai buvau susitarusi susitikti su Valstybinės konservatorijos rektoriumi prof. Vytautu Laurušu. Susitikti su juo manęs prašė Leningrado konservatorijoje studijavęs būsimasis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis ir kiti lietuviai, studijuojantys Leningrade, ėmė rūpintis, kaip, baigus konservatoriją, jiems sugrįžti į Lietuvą dirbti. Robertas pasakojo, jog paprastai, norint pažinti, ko verti būsimieji jauni specialistai, yra skelbiami atlikėjų konkursai. O štai apie konkursus, vykstančius Lietuvoje, jie, lietuviai studentai Leningrade, informacijos negaudavo. Mano misija ir buvo įtikinti konservatorijos rektorių, kad sudarytų galimybę konservatorijos rengiamuose konkursuose dalyvauti ir tautiečiams iš Leningrado.

Taigi, pamačiusi, kiek laiko truko mūsų kelionė į Sniečkų, supratau, kad niekaip nespėsiu grįžti į priėmimą pas rektorių, kuris buvo numatytas 15 val., todėl atvykusi  į AES, pradėjau rūpintis susisiekti su konservatorija ir paprašyti priėmimą atidėti kitai dienai. Mane labai maloniai sujungė su Vilniumi, dėl visko susitariau, bet nebespėjau paragauti V. Ševaldino vaišių. Išskubėjome susitikti su atominės elektrinės darbuotojais.

Žmonių susirinko daug, auditorija buvo labai jautri, nervinga, ir besidominti, ir karštai reaguojanti. Daugiausia klausimų buvo skirta R. Ozolui, bet šis tas teko ir man. Išties, mano dalyvavimas buvo prasmingas, bet neapsiėjo ir be skandaliuko. Svarstant, kokios perspektyvos būtų elektrinės darbuotojams-rusams, jei Lietuva paskelbtų nepriklausomybę ir uždarytų sienas, vienas kalbėtojas ironiškai pasiūlė, kad Leningrade gyvenantys lietuviai apsikeistų butais su Lietuvos rusais ir apsigyventų, pavyzdžiui, Sniečkuje. Aš į tai atsakiau, kad tokia galimybė nėra atmestina, tik priminiau, kad Leningrade lietuvių gyvena kur kas mažiau, nei rusų Lietuvoje, net ir Sniečkuje, tad visiems norintiems butų Leningrade neužtektų. Užtat dar pakankamai daug lietuvių gyvena buvusiose tremties vietose – Vorkutoje, Magadane, Norilske, ir iš ten jie mielai grįžtų kad ir į Sniečkų, jei tik  Sniečkaus rusai norėtų su jais apsikeisti.

O, koks kilo triukšmas! Ozolui, matyt, pasirodė, kad labiausiai įširdę gali pulti ant scenos diskutuoti su manim fiziškai, tad pats atbėgo prie manęs ir ėmė raminti publiką.

Vėliau, šitam susitikimui pasibaigus, koridoriuje prie manęs priėjo jauna rusų pora ir pasakė man: „Jūs kalbėjote visai teisingai. Tik gaila, kad per vėlai atvažiavote. Tokį pokalbį reikėjo surengti anksčiau“.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas susitikimas su miesto rusakalbiais gyventojais buvo dar emocingesnis, kaltinimai ir priekaištai „lietuvių nacionalistams“ skambėjo dar atviriau, pikčiau. Mūsų grupė, tokio priešiškumo nesitikėjusi, netgi atsisakė pietų, kuriuos mums buvo surengusi kažkokia vietinė valdžia. Šiaip taip užbaigę susitikimą, jau visai sutemus, išskubėjome į autobusiuką. Bet išvažiuoti negalėjome: apsižiūrėjome, jog su mumis nėra R. Ozolo.

Iš pradžių į tai pasižiūrėjome filosofiškai: na, maža kur gamta žmogų pašaukė. Bet laikas bėgo, minutės jau tiksėjo ir penkiolika, ir dvidešimt, ir dar daugiau. Aš ėmiau nerimauti, kviečiau draugiją eiti  ieškoti prapuolėlio. Vyrai nerodė jokio noro, tik spėliojo, kas galėjo atsitikti. Buvo išsakyta nuomonė, kad gal diskusijų įkaitinta vietinė publika skalbia šonus aršiausiajam iš mūsų. Nuomonė buvo sutikta juokeliais… Iki šiol negaliu atsikratyti įtarimo, kad tarp bendrakeleivių buvo ir tokių, kuriems tokia mūsų misijos pabaiga būtų buvusi visai priimtina.

Galiausiai mano kantrybė trūko, ir aš išsiropščiau iš autobuso Ozolo ieškoti. Nors buvo jau visiškai tamsu ir nejauku, nė vienas džentelmenas nepasisiūlė manęs lydėti. Todėl mano įtarimai (žr. aukščiau) tik sustiprėjo, o kartu sustiprėjo ir ryžtas ieškoti ir jei reikės, gelbėti. Nors kaip aš ten būčiau galėjusi „gelbėti“? Nebent gerkle…

Ozolą radau apsuptą didžiulės minios. Gal ji ir nebuvo tokia didelė, bet tamsoje baimės akys dar padidėja. Įspūdis, pamačius smulkutį Ozolą triukšmingo, nors ir ne(si)kumščiuojančio (!) žmonių rato viduryje, buvo stiprus.

Nepradėdama aiškintis, kas ir kodėl, prasibroviau iki Ozolo, atsiprašiau klausytojų, paaiškinau, kad kiti bendrakeleiviai laukia nesulaukia savo vienintelio, ir išsivedžiau įkaitusį filosofą iš tokios įdomios diskusijos. Tiesa, Ozolas nesipriešino išvedamas, o gal net pajuto palengvėjimą.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Autobuse mus pasitiko tyla. Pagaliau pajudėjome. Nelinksmi ir alkani. Ypač alkana buvau aš, nes man nekliuvo net Ševaldino kavos.

Laimei, rankinėje apsičiupinėjau beturinti tris saldainius. Triauškinti juos vienai buvo nepatogu, dalintis su visais irgi nebuvo kuo, tad neryžtingai (dar nebuvau taip gerai pažįstama, kad nuspėčiau reakciją) vieną saldainį pasiūliau Ozolui. Apsidžiaugiau, kad jis paėmė nė kiek nesimaivydamas, nesiprašydindamas, tad nieko nelaukdama, atkišau jam ir antrąjį (trečią visgi sušlemščiau pati), kurį jis irgi noriai suvalgė.

Kramtė neskubėdamas, kažką galvodamas… Paskui atsiduso ir pasisukęs į mane, tvirtai, bet negarsiai, kad girdėčiau tik aš, pareiškė: „Taip. Apsisprendžiau. Tvirtai. Nepriklausomybę reikia skelbti dabar! Neatidėliojant, nedelsiant!“.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip ir įvyko. Vos po kelių dienų.

Na, o aš po kelių dienų susitikau su rektoriumi V. Laurušu. Sprendžiant iš rezultatų, mano misija irgi buvo sėkminga: Lietuvos Filharmonija ir melomanai svetingai priėmė jaunąjį dirigentą R. Šerveniką. Filharmonijos orkestre taip pat vietą rado ir kitas Leningrado konservatorijos absolventas Mindaugas Gecevičius, apie kurį dirigentas, maestro Juozas Domarkas man yra sakęs, kad Mindaugas – „geriausia Lietuvos valtorna“. Tikiuosi, jis buvo nuoširdus.

Kaip nuoširdūs buvome beveik (beveik!) visi, ir deputatai, ir svečiai, kurie 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos rūmų posėdžių salėje džiūgavome, išgirdę skelbiant, jog Lietuva nuo šiol – vėl nepriklausome, savarankiška valstybė! Beje, šitą epizodą dažnai parodo televizija…

O manyje iki šiol tebegyvas jausmas, jog laimingiausias iš visų tuomet buvo R. Ozolas, nes, kaip tiksliai, išgirdusi žinią apie jo mirtį, pastebėjo prezidentė D. Grybauskaitė, „R. Ozolo profesija buvo filosofas, bet pašaukimas buvo Lietuva“.

2020.03.02; 07:10

Astravo AE – čia pat. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) laikosi nuomonės, kad įkurtas Sąjūdis prieš Astravo atominę elektrinę tėra konservatorių projektas, kuriuo bandoma telkti savo elektoratą prieš rudenį vyksiančius Seimo rinkimus.
 
Kaip Eltai sakė partijos komunikacijos vadovas Justinas Argustas, socialdemokratai suburto darinio veikloje nedalyvaus.
 
„Tai konservatorių rinkiminė akcija, jie tradiciškai siekia mobilizuoti savo rinkėjus su šūkiu „Lietuva pavojuje“. Jei tai būtų daroma atominės statybų pradžioje – 2009-2010 m., dar būtų galima suprasti, bet tuo metu konservatorių Vyriausybė dėmesio vertų pastangų stabdant atominės statybas nerodė. Netgi priešingai, tuometis premjeras abejojo, ar ta atominė bus. Socialdemokratai šiuo klausimu yra suformulavę poziciją ir kitų politinių jėgų rinkimų projektuose nedalyvaus“, – teigė J. Argustas.
 
Jis taip pat pridūrė, kad socialdemokratams nėra priimtina konservatorių kritika prezidentui Gitanui Nausėdai dėl artimesnio dialogo su Baltarusija.
Astravo AE. Slaptai.lt nuotr.
 
„Čia partijos pozicija labai aiški – konservatorių vykdyta uždara užsienio politika neatnešė Lietuvai naudos – kaip tik tuo laikotarpiu Lietuvos pašonėje ir kilo Astravo atominė, tai jei būtų bendraujama glaudžiau, ta elektrinė galbūt stovėtų kitur. Lietuvos interesas yra žinoti, kas dedasi šalia sostinės, kuri patenka į atominės evakuacijos zoną ir aklas Baltarusijos ignoravimas prie šio tikslo niekaip neprisideda“, – pabrėžė LSDP komunikacijos vadovas.
 
ELTA primena, kad šeštadienį Seime surengtas pirmasis Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę suvažiavimas. Antiastravinio Sąjūdžio garbės pirmininku tapo vienas iš judėjimo iniciatorių – profesorius Vytautas Landsbergis. Tarp organizacijos steigėjų taip pat yra europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Virgilijus Poderys, signataras Raimundas Lopata, LiJOT prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas, žurnalistas Eduardas Eigirdas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas Mečys Laurinkus, verslininkas Vidmantas Janulevičius, buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Petras Vaitiekūnas ir kiti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.16; 00:30

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius teigia, kad Lietuvos žvalgybos paviešintoje grėsmių ataskaitoje apie Astravo atominės elektrinę grėsmę nieko ypatingai naujo neišgirdęs. Užsienio reikalų ministras patikino, kad apie Astravo AE keliamą grėsmę jis žino, bet su Baltarusija valdžios atstovais dialogas vis tiek bus tęsiamas.
 
„Kad Astravo AE yra grėsmė, jau esu kažkur girdėjęs. Nieko ypatingai naujo mes neišgirdome. Tai yra analizė, jeigu ją dar kažkas pakomentuos, tai pakomentuos. Tai nieko nekeičia, mes apie tą ataskaitą jau žinome iš anksčiau, prieš ją paskelbiant. Dar kartą pasikartosiu, kad ten nėra nieko naujo, ko mes nežinotume. Ir mes turime tai omenyje. Tai nekeičia to, ką mes mėginame čia (Baltarusijoje. – ELTA) pasiekti“, – vizito Baltarusijoje metu sakė L. Linkevičius.
 
L. Linkevičius teigė, kad, be Astravo AE, Lietuvą su Baltarusija jungia ir kiti klausimai, kaip naftos bei dujų tiekimas.
 
„Mes kalbėjome ne tik apie Astravo AE, juk ir kiti aspektai yra svarbūs, pavyzdžiui, įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją. Mūsų interesas – kad jie įstotų. Mes galime jiems padėti įstoti. Be abejo, naftos tiekimas. Mes supratome, kad jie suinteresuoti, kad jis būtų reguliarus ir pastovus (…). Tikrai ties tuo dirbsime, ir čia sutampa mūsų interesai. Ieškosime techninių sprendimų dėl dujų tiekimo, nes tai yra alternatyva, ir tai stiprina jų nepriklausomybę. Jų nepriklausomybė yra ir mūsų nacionalinis interesas“, – sakė L. Linkevičius.
 
Kaip ELTA jau rašė, Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje įspėja dėl šalia Lietuvos pasienio statomos Astravo atominės elektrinės saugumo.
 
Kasmetinę ataskaitą paskelbęs Valstybės saugumo departamentas (VSD) bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos teigia, kad, užbaigiant Astravo atominės elektrinės projektą, kyla įtampa tarp Baltarusijos institucijų ir projektą vykdančios Rusijos kompanijos „Rosatom“ atstovų.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
 
2019 m. liepos pradžioje iš pareigų pasitraukė BelAE statybų vadovas Dmitrijus Romaniecas. Jis paliko pareigas ir išvyko iš Baltarusijos labai sudėtingu laikotarpiu – prasidėjus svarbiausiems pirmojo bloko parengimo eksploatacijai darbams.
 
Pasak VSD ir AOTD, tikėtina, kad jo pasitraukimas buvo neatsitiktinis – vengiama atsakomybės dėl ankstesnių incidentų, nesklandumų bei tolesnių sudėtingų BelAE parengimo eksploatacijai darbų.
 
Paskelbtame žvalgybos institucijų dokumente taip pat minimas 2019 m. birželio pabaigoje dėl darbininkų aplaidumo kilęs gaisras Astravo atominės elektrinės pirmajame bloke (šalia reaktoriaus pastato). Grėsmių ataskaitoje pažymima, kad Baltarusijos institucijos informacijos apie šį incidentą nepateikė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 00:30

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė Seimo priimtą būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo trečiųjų šalių nesaugių branduolinių elektrinių keliamų grėsmių, įstatymo pakeitimo įstatymą ir jį lydinčiųjų įstatymų pakeitimus.
 
„Mano pasiūlytos įstatymų pataisos, kurioms Seimas aktyviai pritarė, suteiks valstybės institucijoms papildomų įrankių apsisaugoti nuo nesaugiose atominėse elektrinėse pagamintos elektros pardavimo Lietuvoje. Kartu su atsakingomis institucijomis stebėsime situaciją elektros rinkoje ir būsime pasiruošę teikti papildomus siūlymus, jei tokių prireiks, ginant Lietuvos valstybės ir gyventojų interesus“, – Prezidentūros pranešime cituojamas šalies vadovas.
 
Šalies vadovas taip pat sieks spartesnės elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, o Baltarusijoje statomos Astravo AE elektros energijos nepirkimo klausimą nuolat kels dvišaliuose ir daugiašaliuose susitikimuose su ES valstybių narių bei ES partnerių lyderiais.
 
Gruodžio 12-13 dienomis Briuselyje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime buvo įtvirtintas reikalavimas ES kaimynystėje vystomiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus.
 
Kaip ELTA jau rašė, Seimas ketvirtadienį galutinai pritarė prezidento G. Nausėdos siūlymui nustatyti Astravo AE veiklą kaip keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
Įstatyme nustatyta, kad Seimui įstatymu pripažinus trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, elektros energijos importo veikla, kai iš tos trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi AE, energija patenka į Lietuvos elektros energetikos sistemą, yra kelianti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
 
Taip pat nustatyta, kad išduotų leidimų importuoti elektros energiją iš trečiosios šalies, kurioje veikia nesaugi branduolinė elektrinė, galiojimas panaikinamas nedelsiant juos išdavusios institucijos sprendimu teisės aktų nustatyta tvarka nuo tokios nesaugios branduolinės elektrinės veiklos pradžios ar nuo Lietuvos Seimo pripažinimo trečiosios šalies branduolinę elektrinę nesaugia, jei tokia elektrinė jau veikia.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.24; 07:00

Rusiškas žvilgsnis
Rusiškas žvilgsnis
Rusijos valstybinė televizija NTV netruko atsakyti į didžiulio pasisekimo sulaukusį, Vilniuje ir Ignalinoje filmuotą JAV televizijos HBO serialą „Černobylis“.
 
NTV paskelbė kursianti serialą apie didžiausią pasaulio istorijoje branduolinę katastrofą, tiesa, su fantazijos prieskoniais.
 
Kaip skelbia BBC, NTV serialas nukryps ne tik nuo amerikietiškojo „Černobylio“, bet ir nuo realybės, nes jame bus rodoma, esą prie katastrofos prisidėjo ir JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA).
 
Serialo režisierius Aleksejus Muradovas tikina, kad serialas parodys, „kas iš tikrųjų tada nutiko“.
 
„Yra teorija, kad amerikiečiai buvo infiltruoti į Černobylio atominę elektrinę. Daugelis istorikų neatmeta galimybės, kad sprogimo dieną jėgainėje dirbo priešo žvalgybos tarnybų agentai“, – interviu Kremliaus laikraščiui „Komsomolskaya Pravda“ sakė A. Muradovas.
 
„Hollywood Reporter“ duomenimis, serialui kurti Rusijos kultūros ministerija skyrė 30 mln. rublių (408 tūkst. eurų).
 
Serialas „Černobylis“ sulaukė itin puikių žiūrovų įvertinimų tiek „IMdB“ platformoje, tiek ir jos rusiškame atitikmenyje „Kinopoisk“.
 
Ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius sprogo 1986-ųjų balandžio 26 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06;08; 09:00

Lietuva imasi nepagrįstų ir tiesiog melagingų pareiškimų Astravo atominės elektrinės (AE) saugumo atžvilgiu. Taip Lietuvos kreipimąsi į Europos Komisiją (EK) dėl neatsakingo Baltarusijos požiūrio į branduolinę saugą ir tarptautinius įsipareigojimus dėl Astravo AE pakomentavo Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovas spaudai Anatolijus Glazas.

Pasak A. Glazo, Baltarusija niekada nevengė tarptautinio bendradarbiavimo AE saugumo klausimais, o ES yra viena pagrindinių Baltarusijos partnerių šioje srityje.

„Norėtume priminti, kad Baltarusijos Respublika niekada nevengė tarptautinio bendradarbiavimo šiais klausimais. Mes taikome tarptautinę ekspertizę ir naujausią patirtį bendradarbiaudami su TATENA (Tarptautine atominės energetikos agentūra) ir kitomis agentūromis. Europos Komisija išlieka viena pagrindinių mūsų partnerių užtikrinant aukščiausio lygio saugumą būsimojoje jėgainėje. Baltarusija ne kartą tvirtino ir tebetvirtina ryžtą tęsti bendradarbiavimą su ES šioje srityje“, – atsiųstame komentare teigė A. Glazas.

„Toks Lietuvos rūpestis visos Europos Sąjungos saugumu, mūsų nuomone, yra skirtas visai kitiems tikslams – atitraukti dėmesį nuo gerai žinomų problemų su Ignalinos AE uždarymu ir branduolinių atliekų saugyklos statyba. Kuo gi dar būtų galima paaiškinti Lietuvos pusės vengimą sukurti bendrą branduolinės energetikos objektų stebėsenos sistemą?“ – tęsė A. Glazas.

A. Glazo teigimu, Lietuvos susirūpinimas dėl Astravo AE saugumo yra visiškai nepagrįstas, o pareiškimai, kad elektrinė gali būti nesaugi, – melagingi.

„Ir dar kartą turime konstatuoti, kad Lietuvos pusė imasi nepagrįstų ir atvirai melagingų pareiškimų Baltarusijos AE projekto ir priimtų saugumo priemonių atžvilgiu“, – pažymėjo A. Glazas.

Pasak URM atstovo, Lietuvos ir Baltarusijos požiūriai į Astravo AE kardinaliai skiriasi.

„Bet kokį konstruktyvų Astravo AE temos aptarimą Lietuvos valdžia laiko valstybės išdavyste, o pats žodžio „bendradarbiavimas“ branduolinės energetikos srityje paminėjimas su agonija yra išbraukiamas iš oficialių dvišalių dokumentų.

Tuo metu Baltarusijos pusė visada yra atvira dialogui ir konstruktyviam bendradarbiavimui su visais partneriais, užtikrinant statomos jėgainės saugumą ir eksploatacinį efektyvumą“, – lygino A. Glazas.

ELTA primena, kad penktadienį Lietuva kreipėsi į EK dėl neatsakingo Baltarusijos požiūrio į branduolinę saugą ir tarptautinius įsipareigojimus dėl Astravo atominės elektrinės.

Kaip rašoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, bendrame laiške, adresuotame viceprezidentui Marošui Šefčovičiui, vyriausiajai įgaliotinei užsienio ir saugumo politikai ir viceprezidentei Federicai Mogherini, energetikos, aplinkos ir plėtros komisarams Migueliui A. Canetui, Karmenui Vellai, Johannesui Hahnui, Lietuvos užsienio reikalų ir energetikos ministrai Linas Linkevičius ir Žygimantas Vaičiūnas atkreipė dėmesį į pastarojo meto Baltarusijos žingsnius, kuriais vengiama bendradarbiauti su Europos Sąjunga aplinkosaugos ir branduolinės saugos klausimais. Taip pat pakartotinai primintas atmestinas Baltarusijos požiūris į Astravo AE keliamas aplinkosaugos ir branduolinės saugos problemas ir tarptautinių įsipareigojimų nevykdymas. 

„Lietuva nesusitaiko su nesaugiu projektu ES kaimynystėje. Nepaisant daugkartinių ES kvietimų Baltarusijai pateikti streso testų proceso metu identifikuotų trūkumų pašalinimo veiksmų planą, Baltarusija ir toliau teikia prioritetą statybų grafikui, o ne branduolinei saugai. Per 10 mėnesių nuo streso testų išvadų pateikimo matėme tik Baltarusijos bandymus derėtis dėl selektyvaus Astravo AE saugos pagerinimo. Šis laiškas – signalas Europos Sąjungos pareigūnams, kad būtina imtis neatidėliotinų veiksmų, siekiant apginti visos ES saugumą. Pasiūlėme Europos Komisijai imtis lyderystės ir parengti visaapimantį artimiausių ES veiksmų planą dėl Astravo AE“, – pažymėjo užsienio reikalų ministras L. Linkevičius spaudai išplatintame pranešime.

Pasak URM, Baltarusijoje plėtojamas projektas yra pripažintas keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. Baltarusija iki šiol nėra pateikusi atsakymų į esminius Lietuvos keliamus klausimus dėl projekto branduolinės ir radiacinės saugos bei aplinkosaugos užtikrinimo. 2018 metų liepos mėnesį paskelbtoje ES streso testų Baltarusijoje ataskaitoje konstatuojami rimti Astravo AE saugos trūkumai ir pateikiamos rekomendacijos jiems pašalinti. Nepaisant daugkartinių ES raginimų Baltarusijai pateikti nustatytų trūkumų šalinimo planą, Baltarusija iki šiol tokio plano nėra pateikusi ir toliau neigia akivaizdžius tarptautinių sprendimų faktus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.06; 07:40

Švęsti Astravo atominės elektrinės pergalės nėra pagrindo, sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Europos Komisijai (EK) antradienį paskelbus, kad statoma Baltarusijoje atominė jėgainė atitinka „streso testus“.

Pasak L. Linkevičiaus, Europos Komisijos teigiamai įvertinti Astravo AE atlikti streso testai yra tik kelio pradžia, o EK išvada dar nereiškia, kad Astravo AE atitinka saugumo reikalavimus.

Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime pabrėžiama, kad atlikti streso testai patvirtino, jog Astravo AE nėra saugi: ataskaitoje užfiksuoti rimti projekto trūkumai, pateikiamos svarbios rekomendacijos, ypač seisminės saugos vertinimo, saugos funkcijų gerinimo ir sunkių avarijų valdymo srityse.

„Atlikti testus yra tik maža dalelytė kelio pradžios. Pats esminis dalykas yra rekomendacijų įgyvendinimas. Ir, aš manau, kad svarbiausias akcentas turi būti dedamas ten. Todėl švęsti Astravo atominės elektrinės pergalės nėra pagrindo“, – Eltai kalbėjo ministras ir pažymėjo, kad tarp pateiktų rekomendacijų yra daug svarbių pastabų.

Pasak L. Linkevičiaus, ES streso testų kritinės rekomendacijos turi būti įgyvendintos iki Astravo AE paleidimo. Jų įgyvendinimas turi būti sąlyga tolesniam ES-Baltarusijos bendradarbiavimui.

„Tikimės aktyvaus Europos Komisijos įsitraukimo ir šio proceso kontrolės“, – pabrėžė užsienio reikalų ministras.

L. Linkevičius tikino, kad Baltarusijai pateiktos rekomendacijos dėl Astravo AE yra ženklios ir reikalauja pastangų bei resursų. Ministras pabrėžė, kad visos rekomendacijos turės būti įgyvendintos.

„Jei jos nebus įvykdytos, mes neįsivaizduojame, kad šis objektas gali gauti licenciją veiklai“, – kalbėjo ministras ir pabrėžė, kad Lietuva to reikalaus kategoriškai ir aštriai.

„Šių rekomendacijų įgyvendinimas iki Astravo AE paleidimo, lygiai kaip ir Baltarusijos žingsniai žmogaus teisių, demokratijos ir teisės viršenybės srityse, turės įtakos Baltarusijos santykių su ES raidai“, – pabrėžė L. Linkevičius.

L. Linkevičius kartu pažymėjo, kad Lietuva turi Europos Sąjungos lyderių palaikymą. Pasak jo, Astravo AE problema jau kurį laiką yra patekusi į EK problemų ratą, todėl, tikino ministras, ES turėtų ir toliau palaikyti Lietuvą siekiant, kad Baltarusija įgyvendintu pateiktas rekomendacijas.

L. Linkevičius taip pat pažymėjo, kad EK išvados nereiškia, kad Astravo AE yra saugi.

„Streso testų užduotis – vertinti rizikas, kylančias iš išorinių veiksnių (pvz., ekstremalūs gamtos reiškiniai, žmogaus sukelti įvykiai) ir atominių elektrinių atsparumą jiems. Streso testai neapima aikštelės tyrimų ir parinkimo, aikštelės tinkamumo atominės elektrinės statybai klausimų, tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo, sunkaus lėktuvo kritimo poveikio vertinimo, darbo ir saugos kultūros ir kitų klausimų, kuriuos Lietuva kelia nuo pat Astravo AE projekto vystymo pradžios“, – pabrėžė L. Linkevičius.

Liepos 2 dieną Europos branduolinės saugos reguliuotojų grupė (ENSREG) patvirtino Astravo AE rizikos ir atsparumo vertinimo (streso testų) ekspertinės peržiūros ataskaitą. Liepos 3 dieną Briuselyje streso testų peržiūros rezultatai pristatyti visuomenei viešo renginio metu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.03; 06:00

Pirmadienį Europos Sąjunga vertins Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės streso testų rezultatus.

Streso testais, kuriuos vertinis Europos branduolinės saugos reguliatorių grupė (ENSREG), siekiama įvertinti atominei elektrinei kylančias rizikas dėl išorinių veiksnių bei atominės elektrinės atsparumą jiems. Taip pat siekiama identifikuoti svarbius Astravo AE projekto trūkumus ir pateikti rekomendacijas dėl seisminės saugos vertinimo, saugos funkcijų užtikrinimo bei sunkių avarijų valdymo.

Tačiau streso testai neapima klausimų, kuriuos Lietuva kelia nuo pat Astravo AE projekto vystymo pradžios: AE aikštelės tyrimų ir jos tinkamumo atominės elektrinės statybai, tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo, darbo ir saugos kultūros vertinimo ir t.t.

Streso testai buvo sukurti Europos branduolinės saugos reguliatorių 2011 m., siekiant įvertinti ES atominių elektrinių saugos lygį ir identifikuoti AE saugos trūkumus atsižvelgiant į avarijos Fukušimos AE patirtį.

Nors Baltarusija įsipareigojo atlikti Astravo AE streso testus 2011 m., tačiau streso testų ataskaitą Europos Komisijai pateikė tik 2017 m. spalio 30 d.

Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą dėl 50 kilometrų nuo Vilniaus statomos Astravo AE.

Lietuva pabrėžia, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą.

Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams. Vilnius teigia, kad jėgainė statoma nesilaikant tarptautinių saugumo standartų, nėra paaiškinta, kodėl pasirinkta būtent ši statybos vieta, esanti netoli tankiai apgyvendintos Lietuvos sostinės.

Seimas įstatymu yra pripažinęs Baltarusijoje, Astravo rajone, statomą AE nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Baltarusija kaltinimus atmeta ir teigia besilaikanti visų reikalingų standartų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.02; 06:00

Baltarusijos specialistai tęsia konsultacijas su Lietuvos atstovais statomos Astravo atominės elektrinės (AE) saugumo klausimais ir neabejoja, kad šio darbo rezultatai bus teigiami. Tai pirmadienį pareiškė Baltarusijos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministras Andrejus Chudykas.

„Procesas nėra lengvas. Manau, jog mes privalome ir įtikinsime tiek Lietuvos visuomenę, tiek oficialius asmenis ir struktūras, kad Astravo AE patikima ir kad joje taikoma moderniausia saugumo technologija“, – teigė ministras.

Pasak A. Chudyko, „tai – ekologijos požiūriu švari energetika“. „Reikia bendradarbiauti šioje srityje, o ne trukdyti. Manau, kad tokia energija reikalinga ne tik baltarusiams, bet ir lietuviams“, – pridūrė jis.

Pirmoji Baltarusijoje atominė jėgainė statoma netoli Gardino srities Astravo miesto dalyvaujant specialistams iš Rusijos. Pirmąjį AE reaktorių planuojama paleisti 2019 metais, antrąjį – 2020 metais.

2017 metais įvyko keturi svarbūs tarptautiniai renginiai, kuriuose Lietuva aktyviai kėlė Astravo AE klausimą: Branduolinės saugos konvencijos peržiūros susitikimas, Espo ir Orhuso konvencijų šalių susitikimai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) Generalinė konferencija.

Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus vystant Astravo AE projektą. Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams. Lietuvos pozicija lieka nepakitusi: stabdyti Astravo AE statybas ir pasitelkus tarptautinius ekspertus iš pagrindų peržiūrėti projektą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.04; 09:00

VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.

Pagrindinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla dėl agresyvių Rusijos intencijų ir veiksmų. Nors 2017 m. Rusija bandė santykiams su Vakarų valstybėmis suteikti pozityvios dinamikos, tai nepakeitė jos strateginių tikslų – pakeisti globalią jėgų pusiausvyrą ir dominuoti sau prisiskirtoje interesų zonoje, įskaitant Baltijos regioną.

NATO saugumo stiprinimo priemonės, pirmiausia – didėjantys Baltijos valstybių nacionaliniai ir regione dislokuoti Aljanso kariniai pajėgumai, sumažino tikimybę, kad Rusija ryšis panaudoti karinę jėgą prieš Baltijos valstybes.

2017 m. didžiausias žvalgybines grėsmes Lietuvai kėlė Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos rinko strateginę žvalgybos informaciją apie Lietuvos vidaus, užsienio, ekonomikos, saugumo ir gynybos politiką, taip pat įtakos operacijomis rėmė prieš Lietuvą nukreiptą agresyvią Rusijos politiką.

Rusijos žvalgybos tarnybas ypač domino 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimai. Didžioji dalis 2017 m. nustatytos priešiškos veiklos kibernetinėje erdvėje yra susijusi su Rusija. Daugiausia veikiama prieš Lietuvos valstybės institucijas ir energetikos sektorių. Be šios tradicine tapusios veiklos, išskirtinas naujas 2017 m. pastebėtas reiškinys – didelio masto kenkėjiškų ransomware programų paplitimas. Kol kas tai nepadarė didelės žalos Lietuvai, bet ateityje ją gali daryti.

Rusija veikė prieš Lietuvą ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, vykdydama agresyvią informacinę ir ideologinę politiką, plėtodama istorijos politikos projektus. Nors Rusijos politiką remiančių organizacijų ir judėjimų įtaka Lietuvoje išliko nedidelė, Rusija siekė pasinaudoti jų aktyvistais savo ideologinei politikai įgyvendinti ir propagandai skleisti.

2017 m. augo Rusijos propagandinės žiniasklaidos dėmesys Lietuvai. Rengdami reportažus apie Lietuvą, Rusijos propagandistai slėpė tikruosius veiklos motyvus, atvykdavo į Lietuvą pasinaudoję kurioje nors Vakarų Europos valstybėje išduotomis verslo arba turistinėmis vizomis. Per informacinę erdvę, socialinius tinklus Rusija siekė skleisti antivakarietiškas nuotaikas, formuoti jai palankią viešąją nuomonę. Vis dėlto Rusijos propagandinės žiniasklaidos galimybės plėsti auditoriją Lietuvoje išliko ribotos.

2017 m. Rusija ir toliau siekė dominuoti regiono energetikos rinkoje ir sutrukdyti jo integracijai į Vakarų Europos energetikos sistemą. Baltarusija kartu su Rusijos korporacija „Rosatom“ spartino Astravo atominės elektrinės (toliau – AE) statybas, nesilaikydama tarptautinių branduolinės saugos reikalavimų. Nepaisant aktyvių Rusijos pastangų, jai nepavyko paveikti sprendimų dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su Vakarų tinklais.

Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos didėja ir išlieka rizikos veiksnys Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos užsienio ir karinė politika toliau glaudžiai koordinuojama su Rusija. Augant priklausomybei, didėja Rusijos galimybės pasinaudoti Baltarusija prieš kaimynines valstybes.

2017 m. terorizmo grėsmės lygis Lietuvoje išliko žemas, bet terorizmo grėsmė Europoje išliko didelė, tai turėjo neigiamos įtakos Lietuvos sąjungininkų saugumui.

Informacijos šaltinis – Valstybės saugumo departamentas (VSD)

Iš viešos VSD ataskaitos „GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI VERTINIMAS – 2018“

2018.03.27; 10:54

Po eilinių nedemokratinių Baltarusijos rinkimų į parlamentą Lietuvos užsienio reikalų ministras prabilo apie geras Lukašenkos režimo pastangas ir pozityvius poslinkius demokratėjančiame Minske. 

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.
Seimo narys Audronius Ažubalis. Tsajunga.lt nuotr.

Tokiais iš Briuselio nukopijuotais pareiškimais bandoma imituoti kai kurių didžiųjų ES žaidėjų politiką, tikintis, kad rytų kaimynus pavyks perauklėti pataikavimu. Šią politiką galima teisinti geranorišku naivumu, tačiau kartais naivumas tampa pavojingas.

Socialdemokratų Vyriausybė neretai „išreiškia susirūpinimą“ dėl visus branduolinės saugos ir aplinkosaugos standartus pažeidžiančių Astravo AE statybų šalia Lietuvos sostinės Vilniaus. Tačiau savo veiksmais sistemingai prisideda, kad jos būtų tęsiamos, o po šį rudenį priimtų sprendimų – ir Europos bankų finansuojamos.

Pirmoji žalia šviesa tam buvo uždegta dar praėjusių metų pabaigoje, kai Lietuva skandalingai balsavo už ES sankcijų Baltarusijai panaikinimą. Tai galėjo būti išskirtinė proga Lietuvai tarptautiniu mastu iškelti Astravo AE klausimą ir suformuluoti A. Lukašenkai reikalavimą dėl projekto stabdymo. Tačiau Lietuvos Vyriausybė pasirinko tylėjimo ir linksėjimo kelią.

Sankcijų atšaukimas Baltarusijai atvėrė galimybę Minskui siekti Europos finansų institucijų paramos savo ūkio ir infrastruktūros projektams. Viena iš tokių platformų – Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, kurio direktorių valdyba kaip tik rugsėjo pradžioje patvirtino keturmetės finansinės paramos Baltarusijai strategiją.

Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje institucijoje yra balso teisę turintis Lietuvos atstovas iš Finansų ministerijos. Tačiau ERPB sprendimas dėl finansavimo Baltarusijos projektams Lietuvos Finansų s ir Užsienio reikalų ministerijų nebuvo blokuojamas – nuspręsta pritarti strategijai, kuri de facto atvers baltarusiams galimybę siekti finansavimo svarbiausiems ūkio ir infrastruktūros projektams.

Lietuvos diplomatai guodžiasi į strategiją įterpta sąlyga, kad skiriamas europinis finansavimas esą negalės būti naudojamas Astravo AE. Tačiau ekspertai iš šio punkto juokiasi: juk Astravo statyboms parankūs darbai gali būti lengvai „pakišti“ po bet kuriuo kitu daugiamilijoniniu ūkiniu ar infrastruktūriniu projektu – ir tam nebūtina projektų aprašuose minėti atominės jėgainės. Tiesą sakant, kitaip ir neįmanoma, nes faktiškai visa šiandieninė Baltarusijos ūkio strategija yra renčiama aplink Astravo AE. Minimoje strategijoje kalbama apie paramą kitiems energetikos projektams, bet tokių, kurie vienaip ar kitaip nebūtų susiję su Astravu, Baltarusijoje tiesiog nėra. Ne mažiau svarbu ir tai, kad Minskas galės siekti paramos transporto infrastruktūros projektams, o tai taip pat – galimybių laukas, kuriame galima „pakišti“ Astravo AE statyboms reikalingus darbus.

Teko girdėti pasiteisinimą, kad laimindama ERPB paramos Baltarusijai strategiją Lietuvos Vyriausybė tiesiog nenori nesusipykti su europinėmis finansų institucijomis, kad neprarastų paramos kitiems Lietuvai prioritetiniams projektams. Tačiau jei nesaugių Astravo AE statybų nutraukimas nėra Lietuvos energetinis prioritetas, ką dar vadinti prioritetu?

Pabaigai – Rusijos žiniasklaidoje rugsėjo 6 d. buvo pasirodžiusi (ir tą pačią dieną mįslingai išimta) publikacija apie Rusijos Audito rūmų atstovų aptiktus gausius ir esmingus Astravo AE jėgainės statybų reikalavimų pažeidimus. Pasirodo, pačios projekto statybos buvo pradėtos net nepatvirtinus projekto plano. Šiek tiek pastatom, tada šiek tiek paplanuojam, dar pastatom, tada pataisome, ką jau pastatėme ne taip – maždaug tokiu būdu, Lietuvos Vyriausybei džiaugiantis „pozityviais poslinkiais demokratėjančiame Minske“, prie Lietuvos sienų auga naujas Černobylis.

2016.09.29; 12.01

Pirmą kartą viešai prabilta, kad Rusija siekia mus susigrąžinti pigesnio gyvenimo vilionėmis.

„Rusija bando daryti įtaką vadinamosioms postsovietinėms teritorijoms ir mėgina išlaikyti Baltijos valstybes priklausomas ekonomiškai, energetiškai, politiškai. Taip pat priversti  jas būti ne itin aktyviomis ir lojaliomis NATO bei ES narėmis (…) Be to, gauname informacijos, kad kitose Baltijos šalyse, ne Lietuvoje, nes mes esame šiuo atveju stipresni, vyksta derybos su kai kuriais politikais, sulaukiama pasiūlymų iš Rytų, pavyzdžiui, kad jeigu išstotumėte iš NATO, dujų ar naftos gautumėte pigiau“, – interviu Vokietijos savaitraščiui „Focus“ sakė Dalia Grybauskaitė.

Continue reading „Trečias laimi“

Ar norite sužinoti visiškai slaptą informaciją, kodėl rinkimuose taip sekasi populistams ir kaip runkeliais verčiami patriotiški kaimo žmonės? Jei taip, šis straipsnis skirtas jums.

Nes šios informacijos niekada nesužinosite iš Lietuvos žurnalistų ar politologų – tai tarsi elito paslaptis, kurios negalima išduoti visuomenei. Nes jei išduosi, kaip žiniasklaida visuomenei plauna smegenis, išduosi visą industriją.

Continue reading „Kaip iš D.Grybauskaitės gaminamas V.Landsbergis, o iš L.Graužinienės – širdžių princesė?“

Pastarąsias dienas stengiausi atidžiai sekti lietuviškoje viešojoje erdvėje kilusią diskusiją, ar mums reikalingi referendumai. Tema – aktuali. Ypač aktuali rimtais pasiekimais pasigirti negalinčiai Lietuvai.

Juk tobulas, lietuviškąjai specifikai protingai priderintas referendumo įstatymas galėtų tapti rimtu postūmiu šalinant apatiją, korupciją ar emigracijos skaudulius.

Tačiau nereikia pamiršti, jog kvailai sukaltas, lietuviškąją specifiką ignoruojantis referendumo įstatymas atneštų dar daugiau chaoso ir nesusipratimų. Tad ginčas, ar verta užsieniečiams suteikti galimybę įsigyti lietuviškos žemės, – ne vien ekonominis. Greičiau politinis, visuomeninis, egzistencinis.

Continue reading „Kas tinka Šveicarijai, nebūtinai priimtina Lietuvai“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie situaciją energetikoje.

R.Musnickas. Energetikos ministras J.Neverovičius pareiškė, jog padėtis elektros rinkoje yra rimta, anot jo, artimiausiu metu ketinama pateikti pasiūlymus Baltijos šalių elektros perdavimo operatoriams, kaip padidinti konkurenciją rinkoje. Premjeras taip pat jau nebekalba apie pigesnę elektros energiją. Dabar jam, matyt, svarbiausia, kad nebrangtų elektra, bent jau būtų išlaikytos kainos. Kaip Jūs vertinate padėtį elektros rinkoje?

Continue reading „„Žvelgiant į situaciją elektros rinkoje, Lietuva turi kuo greičiau pasistatyti konkurencingus savus generacinius pajėgumus““