Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarąjį mėnesį sumažėjo aukščiausiųjų šalies vadovų palaikymas visuomenėje, ypač nukrito Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas, nors jis ir išlieka tarp palankiausiai vertinamų politikų. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų.

Penkių asmenų palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais: Prezidento Valdo Adamkaus, ekonomisto Gitano Nausėdos, Seimo narės Ingridos Šimonytės, Vilniaus mero bei Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio.

6 procentiniais punktais pablogėjo Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio bei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas, 5 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų užsienio reikalų ministrą Liną Antaną Linkevičių, Seimo Pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę bei profesorių Vytautą Landsbergį, o 4 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, kurie palankiai įvertino Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Palyginti su balandžio mėnesio apklausa, 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką, o 2 procentiniais punktais pagerėjo dviejų visuomenės veikėjų – žurnalisto Andriaus Tapino bei partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio – vertinimas.

Šių metų gegužės mėnesį gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą V. Adamkų – 71 proc. įvertino palankiai, Prezidentę D. Grybauskaitę – 68 proc., ekonomistą G. Nausėdą – 55 proc., parlamentarę Aušrą Maldeikienę – 51 proc., Premjerą S. Skvernelį – 50 proc.

Dar septynis visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, A. Tapinas, L. A. Linkevičius, V. Pranckietis, I. Šimonytė ir R. Žemaitaitis.

Nepalankiausiai šių metų gegužės mėnesio pabaigoje šalies gyventojai įvertino šiuos politikus – konservatorių Andrių Kubilių – 71 proc. įvertino nepalankiai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Landsbergį – 67 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 61 proc., buvusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą – 59 proc., Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – 57 proc., europarlamentarą, buvusį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą – 54 proc., R. Karbauskį – 52 proc., parlamentarą Algirdą Butkevičių – 50 proc.

Į klausimą, kuriais visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai (pavardes respondentai minėjo patys), daugiau kaip ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų nurodė Prezidentę D. Grybauskaitę – 28 proc. Tarp 10 patikimiausių visuomenės veikėjų (nurodė daugiau nei 3 procentai respondentų) dar pateko S. Skvernelis – 8 proc., V. Adamkus – 6 proc., A. Butkevičius – 5 proc., R. Karbauskis – 5 proc., G. Landsbergis – 5 proc., G. Nausėda – 4 proc., R. Paksas – 3 proc., A. Maldeikienė – 3 proc., R. Žemaitaitis – 3 proc.

Iš viso gegužės mėnesį respondentai paminėjo 89 visuomenės veikėjus (prieš mėnesį nurodė 96), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis apklaustų gyventojų teigė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų arba neatsakė į šį klausimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:55

Parlamentaro Kęstučio Masiulio spaudos konferencija. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 22-ąją Seime parlamentaras Kęstutis MASIULIS surengė specialią spaudos konferenciją.

Jos metu buvo svarstoma, kodėl Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga leidžia naikinti medicinos įstaigas provincijoje. Pavyzdžiui – Valkininkuose, Šaukėnuose…

Seimo narys Kęstutis Masiulis mano, kad tokie ministro sprendimai – niekam tikę. K.Masiulis kviečia ministrą kuo greičiau persigalvoti. Lietuvos provinciją reikia gaivinti, o ne naikinti. Lietuvos provincijai reikalingos naujos investicijos, naujos darbo vietos. O medicinos įstaigų perkėlimas iš Valkininkų ar Šaukėnų į sostinę dar labiau susilpnintų šių mažųjų miestelių patrauklumą. Juose padaugėtų bedarbių, žmonės būtų priversti emigruoti į Vakarus arba keltis į didžiuosius Lietuvos miestus.

2017.06.22; 21:42

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30

Trečiadienį Seimo Etikos ir procedūrų komisija ketina svarstyti galimai neteisėtą Seimo nario pažymėjimo panaudojimą.

Praėjusią savaitę po parlamentarų registracijos skandalo į etikos sargus su tokiu prašymu kreipėsi Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Seimo „valstiečiai“ neįžvelgia jokio kriminalo tame, kad Seimo narė Agnė Širinskienė prieš Seimo plenarinį posėdį užregistravo dar neatėjusius į salę du savo kolegas – frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį ir parlamentarą, sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Jų manymu, tai daugiau techninis veiksmas, kurį įvertins Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

„Mes nei balsavome, nei registravomės balsavimui, nei ruošėmės balsuoti, nei posėdis vyko. (…) Čia nėra jokio kriminalo ir jokios problemos. Tiesiog laukiame Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išaiškinimo“, – praėjusią savaitę, ketvirtadienį, žurnalistams sakė R. Karbauskis.

A.Veryga irgi sako, kad tai buvo techninis veiksmas. „Tai yra perduota Seimo Etikos ir procedūrų komisijai ir ji įvertins, ar mes padarėme kažką, ko nereikėjo daryti“, – sakė A. Veryga, primena ELTA.

Kolegas parlamentarus užregistravusi A. Širinskienė pakartojo tą patį.

„Buvo atliktas tam tikras techninis veiksmas, padedant Seimo nariams užsiregistruoti, bet jokiu būdu nebalsuojant. Etikos ir procedūrų komisija atliks tyrimą ir aš bendradarbiausiu su komisija“, – sakė A. Širinskienė.

Tuo tarpu „tvarkiečiai“ pareiškė, kad inicijuoja apkaltos procedūras Seimo nariams A. Širinskienei, A. Verygai, R. Karbauskui.

Apie tai trečiadienį spaudos konferencijoje ketina informuoti Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Remigijus Žemaitaitis ir Seimo narys Rimas Andrikis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.31; 11:52

Seimo narys Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga siūlo patikslinti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų nuostatą dėl alkoholio reklamos ribojimo internete.

Jo nuomone, šiuo metu įstatymo projekte numatyta papildoma galimybė kreiptis į tinklo paslaugų teikėją yra perteklinė, nes jis dėl technologinių ypatumų negali uždrausti prieigos prie draudžiamos alkoholio reklamos tinklo paslaugų naudotojams. „Alkoholio reklamos skleidėjas gali per kelias sekundes pakeisti reklamos DNS adresą. (…) Todėl siekiant užtikrinti efektyvų ir technologiškai pagrįstą alkoholio reklamos pateikimo internete ribojimo užtikrinimą siūloma patikslinti formuluotę“, – sako A. Veryga.

Pagal jo įregistruotą pasiūlymą Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atlikęs tyrimą ir nustatęs, kad elektroniniais ryšiais skleidžiama Lietuvos Respublikos rinkai skirta alkoholio reklama, turi teisę duoti privalomus nurodymus informacijos prieglobos paslaugų teikėjui skubiai pašalinti informacijos prieglobos paslaugų teikėjo saugomą informaciją, kuri naudojama skleidžiant alkoholio reklamą, arba panaikinti galimybę alkoholio reklamą pasiekti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.26; 06:44

Baltijos šalių sveikatos apsaugos ministrų susitikime aptarti Lietuvai, Latvijai ir Estijai svarbūs visuomenės sveikatos klausimai ir aptartas artimiausiu metu planuojamas pasirašyti memorandumas, kuriuo būtų įsipareigojama bendradarbiauti alkoholio bei tabako vartojimo mažinimo ir sveikos mitybos skatinimo klausimais.

Alkoholio kontrolės politika turėtų būti grindžiama prielaida, kad žalingas alkoholio vartojimas turi didesnę socialinę kainą nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, taip pat, kad sveikata ir žmonių gerovė yra svarbiau negu ekonominiai veiksniai. Todėl yra būtina gerinti visuomenės sveikatą, skatinti mokslinius tyrimus ir užkirsti kelią alkoholio ir tabako keliamam pavojui sveikatai.

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, taip siekiama skatinti bendradarbiavimą Baltijos šalyse teikiant įvairių formų paramą, skatinti mokslinius tyrimus, dalintis patirtimi.

„Matome, kad visos trys Baltijos šalys patiria panašių problemų ir daugeliu atvejų renkasi panašius tų problemų sprendimus. Esame mažos valstybės, todėl parama yra labai svarbi, visi veikdami kryptingai galime pasiekti kur kas geresnių rezultatų“, – sako ministras A.Veryga.

Baltijos šalys vieningai sutaria dėl kovos su neteisėta tabako gaminių prekyba. Tai yra pasaulinė problema, kurios šalys negali išspręsti veikdamos po vieną. Planuojamame pasirašyti memorandume teigiama, kad neteisėta prekyba tabako gaminiais pirmiausia yra orientuota į ir taip pažeidžiamas žmonių grupes, pavyzdžiui, jaunimą. Taip pat mažai tikėtina, kad šie nelegalūs tabako gaminiai atitinka keliamus ES reikalavimus, produktų reglamentavimą. Pavyzdžiui, tokie gaminiai neturi įspėjamųjų ženklų ant pakelių, kurie yra privalomi ir labai svarbūs.

Tuo tarpu netinkama mityba gali būti daugelio lėtinių ligų priežastimi. Širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, diabetas, hipertenzija, antsvoris ir nutukimas – vienos sparčiausiai plintančių ligų, kurioms didžiulę įtaką daro nesaikingas riebalų, cukraus, druskos vartojimas ir naudingų maistinių medžiagų trūkumas. Todėl visos trys Baltijos šalys turėtų koordinuoti savo veiksmus vykdydamos ES bei PSO veiksmų planus dėl sveikos mitybos puoselėjimo ir maisto produktų gerinimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.17; 03:00

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, Konkurencijos tarybos ir Valstybės kontrolės atstovais aptarė, kaip užtikrinti mažesnes vaistų kainas Lietuvoje. 

Konkurencijos tarybos (KT) ir Valstybės kontrolės (VK) tyrimai atskleidė, kad kompensuojami vaistai mūsų šalyje yra nepagrįstai brangūs.

Neskaidri, blogai kontroliuojama sistema sudaro sąlygas korupcijai ir neteisėtam lobizmui. Iki šiol nė vienas sveikatos apsaugos ministras nesiryžo reformuoti vaistų kompensavimo sistemos, kasmet reikalaujančios vis daugiau lėšų. Vaistams kompensuoti valstybė per metus skiria jau beveik 240 mln. eurų, o patys gyventojai dar primoka dešimtis milijonų eurų. Kai kurių vaistų grupėse priemokos išaugo daugiau kaip 80 procentų.  

Kaip rodo tyrimai, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) reguliuojama vaistų kompensavimo sistema sukelia dirbtines kliūtis patekti į šalies rinką pigesniems ir efektyvesniems vaistams.

Dėl kontrolės stokos Lietuvoje brangiausio vaisto parduodama dešimtis kartų daugiau nei pigiausio, nors skirtingų gamintojų to paties vaisto kainos rinkoje gali skirtis nuo 2 iki 6 kartų. Tai rodo, kad valstybė vaistus kompensuoja ne pagal realias kainas.

Net iki 49 proc. pigesni vaistai yra neįleidžiami į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, ištisais metais delsiant jį atnaujinti moderniais ir pigesniais vaistais. Tokia sistema tarnauja brangių vaistų gamintojams ir prekybininkams, saugodama jų pelnus. 

Neracionaliai naudojant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšas prarandama galimybė sutaupyti ir nupirkti naujausių vaistų, ypač reikalingų onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams.

Žmonėms ne visada pasiūloma pasirinkti pigesnius tokio paties efektyvumo medikamentus. Kaip atskleidė Valstybės kontrolė, tik 1 iš 14 tirtų atvejų vaistų pirkėjas buvo tinkamai informuotas apie mažiausiai kainuojantį vaistą.  

Prezidentė pabrėžia, kad vaistų kainų mažinimas yra prioritetinis darbas, svarbus visiems gyventojams ir valstybei. Dabar susiklosčiusi padėtis yra nepateisinamo aplaidumo padarinys. Esama daug galimybių sumažinti vaistų kainas, ir tai – tiesioginė sveikatos apsaugos ministro atsakomybė, nes būtent dėl SAM nustatytų taisyklių vaistų kainos nemažėja.

Ministerija privalo įgyvendinti kontroliuojančių institucijų rekomendacijas: užtikrinti efektyvią vaistų kainodarą ir sąžiningą konkurenciją, Vaistų kompensavimo komisijos, Farmacijos departamento veiklos skaidrumą. Taip pat turėtų būti atnaujinta PSDF taryba, kurioje iki šiol sprendimus daugiau nei dešimtmetį priiminėja tie patys nariai.

Skaidri vaistų rinkos reguliavimo tvarka ir principinga jos priežiūra bei kontrolė turi suteikti galimybę kiekvienam žmogui įsigyti tinkamiausius, nebrangius ir efektyvius vaistus. 

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.01.24; 15:30

„Netikėk niekuo, ką išgirsti, ir tikėk tik puse to, ką pamatai“. Tai garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Po patarimas.

Kaip šią sparnuotą frazę pritaikyti lietuviškam kontekstui?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis įspūdingą tiražą turinčiuose leidiniuose giriasi esąs didžiausias geradėjas. Jis – ir už darnią Lietuvą, ir už tokią Lietuvą, kuri privalo likti „natūraliausia, švariausia, sveikiausia Europos šalimi“. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Be to, jis propaguoja blaivybę, rūpinasi kultūra. Pavyzdžiui, portale delfi.lt įrodinėja: „Vyriausybių apgautai kultūrai reikia ne grašių, o tinkamo finansavimo“.

Tad gal šį rudenį padarytume didžiausią kvailystę, jeigu nebalsuosime už R.Karbauskio vadovaujamą politinę jėgą? Juolab kad šioje partijoje puikuojasi ir buvusio padoraus Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, ir nuoširdžiai blaivybę propaguojančio daktaro Aurelijaus Verygos, ir puikią knygą apie Lietuvai iškilusius pavojus kartu su kolegomis intelektualais parašiusio Lietuvos edukologijos universiteto dekano Eugenijaus Jovaišos pavardės!

Ir vis dėlto R.Karbauskio praeitis neleidžia juo lengvabūdiškai pasitikėti. Būtina prisiminti: LVŽS į 2016-ųjų Seimo rinkimus vedantis politikas dar visai neseniai abejojo Lietuvos narystės NATO aljanse naudingumu, svarstė, kam lietuviai didina išlaidas krašto apsaugos ministerijai, bei nerėmė Vilniaus pastangų statyti naują atominę jėgainę.

Žinoma, mūsų įstatymai nedraudžia dalyvauti rinkimuose politinėms jėgoms, kurios NATO laiko bloga kompanija ir kurios nesupranta, kodėl būtina „sočiai maitinti savąją kariuomenę“. Lietuviškoji temidė nedraudžia dalyvauti rinkimuose ir tiems, kurie subtiliai arba tiesmukiškai trukdė Lietuvai kartu su tvarkingais, pažangiais, drausmingais japonais statyti naują atominę jėgainę senosios Ignalinos AE teritorijoje ir norom nenorom atvėrė galimybę augti paskubom, nesilaikant saugos reikalavimų statomai, todėl mirtinus pavojus nešančiai Astravo AE Baltarusijoje – vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Taigi tokio draudimo Lietuvos įstatymuose nėra. Gal ir teisinga, kad nėra, nes draudimai niekad nebuvo efektyvus vaistas nuo blogų minčių ar įpročių, greičiau priešingai – draudžiamas vaisius labiau vilioja.

Tačiau Lietuvoje egzistuoja nuostata, jog visuomenė turi teisę žinoti. Tiesa, šios taisyklės dažnai nepaisoma. Ja naudojasi tiktai savo nuodėmes po devyniais užraktais paslėpę turtingieji. Net ir rinkimų išvakarėse, kai, regis, rinkėjams žinoti išties reikia kuo daugiau, ši taisyklė netampa privaloma. Ši nuostata egzistuoja tik formaliai, tik Ritos Miliūtės laidose. Realusis gyvenimas Lietuvoje – visai kitoks, kur kas bjauresnis nei demokratiški mūsų įstatymai.

Ir vis dėlto norėčiau kukliai pasiteirauti: kaip ponas R.Karbauskis šiandien vertina savo ankstesniuosius pareiškimus? Jeigu skeptiškumas dėl NATO, Lietuvos  kariuomenės bei Lietuvos AE niekur neišgaravo, – argi mums, rinkėjams, protinga remti tokią jėgą? O jeigu priešiškumo nebeliko, privalėtų bent jau viešai paaiškinti, kas ir kaip jį kadaise suklaidino. Paaiškinti turėtų niekieno neverčiamas, neraginamas.

Deja, kol kas viešojoje erdvėje, man regis, į šiuos ne itin malonius klausimus neatsakyta. Viliamasi, kad juos visi jau pamiršo? Gal ir pamiršo, nebeteikia didelės reikšmės, bet principingoje kompanijoje toks politiko elgesys turėtų būti traktuojamas kaip slapukavimas, nenuoširdumas. Tai byloja, kad partijos vadovas tikisi rinkėjams įpiršti juodą katę juodame maiše.

Beje, šį klausimą būtų galima pateikti ir pirmuosiuose LVŽS sąrašo dešimtukuose besipuikuojantiems garbiems kandidatams : jūs tikrai žinote, neabejojate, garantuojate, kad ponas R.Karbauskis nuoširdžiai gailisi dėl savo paklydimų, kurie pastaruoju metu kvepėtų išdavyste?

Galiu tik pritarti Edvardui Čiuldei, internetinėje „Lietuvos ryto“ versijoje keliančiam panašias abejones. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ jis svarsto: „Ar nėra taip, jog nepalyginamai didesnį pavojų Lietuvos valstybei užtraukia pretenduojantis tapti tos valstybės vairininku žmogus, kuris prieštaravo šalies stojimui į NATO, pasisakė prieš išlaidų krašto gynybai didinimą, nekalbant jau apie tarsi mažiau dramatiškus, bet pakankamai kontraversiškus veiksmus, telkiant žmones prieš AE statybą Lietuvoje ar skalūninių dujų žvalgybą?“ 

XXX

Kokių dar svarbių klausimų turime? Knietėtų žinoti, kur dingo ponas Eligijus Masiulis? Tame pačiame „Lietuvos ryte“ komentatorė Ernesta Apanavičiūtė – Šalčė tvirtina, kad „mūsų visuomenė nepratusi prie tokios gūdžios tylos apie dar visai neseniai kasdien kone visose žiniakslaidos priemonėse besimakalavusį, skaidriausio teisuolio tonu pamokslavusį ir neabejotinai kėdes į aukščiausius valstybės postus jau besimatavusį politiką“.

Kad teisinėje, demokratinėje valstybėje rinkėjai prieš svarbius rinkimus privalo žinoti, kur dingo ir ką dabar veikia rekordiškai didelio kyšio paėmimu kaltinamas politikas, – tai tiesa. Abejoju tik dėl teiginio: „mūsų viesuomenė nepratusi…“.

Dar ir kaip pratusi. Jei būtų nepakanti, reikli, kaip mat priverstų liberalus paaiškinti, kur pasislepė jų lyderis. Liberalai tiesiog bijotų potencialiems rinkėjams sakyti „nežinau“, nes būtų apmėtyti supuvusiais pomidorais bei kiaušiniais ir Seimo rinkimuose nelaimėtų nė vienos kėdės. Beje, liberalai kaip liberalai, o teisėsauga, prokuratūra negalėtų nieko paaiškinti? Nejaugi tuo ir baigėsi „amžiaus“ skandalas? Dingo Masiulis, kaip dingo ponia iš Garliavos, – ir tuo viskas pasibaigė?

XXX

Dauguma keblių klausimų Lietuvoje turi amžiną palydovą – nieko nesakančius, tuščiavidurius paaiškinimus. Girtas vokietis savo jachta atsitrenkė į prie Būtingės terminalo prisišvartavusį tanklaivį.  Tai nutiko rugpjūčio 6 dieną 3 valandą ryto. Bet tanklaivį Būtingės terminale taranavusios jachtos niekas nepastebėjo – nei mūsų kariuomenė su pasieniečiais, nei privati saugos tarnyba.

Taigi girtam vokiečiui dėkokime: jei ne tos jį saldžiam miegui paguldžiusios 1,5 promilės alkoholio, net nežinotume, jog surengti diversiją ar teroro išpuolį prieš mūsų strateginį objektą – vieni juokai.

Viešojoje erdvėje pasirodė tik keletas pasiaiškinimų: kalta pasenusi stebėjimo įranga; moderniomis priemonėmis stebima vos 33 proc. Lietuvos valstybės sienos; „griežtesnių procedūrų nereikėjo taikyti, nes situacija nekėlė pavojaus“. Ir į kalėjimą už visai valstybei pavojingą aplaidumą, deja, niekas iš pareigūnų nebus pasodintas.

Nuostabą kelia ir žinia, kad lenkiško kapitalo naftos koncernui, kuriam priklauso terminalas, leista pačiam samdyti privačią saugos bendrovę, nors, vadovaujantis sveiku protu, privati firma neturėtų saugoti strateginių valstybės objektų.

XXX

Nerimo sukėlė ir BNS išlplatintas interviu su 2015-aisiais įsteigto Nacionalinio kibernetinio saugumo direktoriumi Rimantu Černiausku, teigiančiu, jog „Lietuvos valstybės įmonėse pareigūnai randa užsienio valstybėms priklausančios šnipinėjimo programinės įrandos“. Vienintelė paguoda – tokios įrangos aptinkama mažai.

Akivaizdu, kad esame nepasiruošę rimtoms kibernetinėms atakoms. Saugomės paviršutiniškai, taikome tik apie ketvirtadalį kibernetinei saugai užtikrinti rekomenduojamų organizacinių priemonių, diskutuoti pradedame tik tada, kai atsitinka nelaimė, neturime užtektinai aukščiausio rango specialistų…

XXX

Dar daugiau baimės atnešė paskutinioji LRT televizijos laida „Savaitė“ (redaktorė Nemira Pumprickaitė), kurioje pateikiama Valstybės kontrolės išvada: „nepasiruošę nė vienai ekstremaliai situacijai“. Jei kiltų pavojinga epidemija, jei iš baltarusiškojo Astravo atkeliautų radioaktyvūs debesys, jei šalį užplūstų milijonai pabėgėlių, jei mūsų pašonėje nuolat rengiamos agresyviosios karinės Rusijos pratybos taptų staigiu įsiveržimu, – civiliai asmenys nežinotų nei kur bėgti, nei kur slėptis, nei kaip gintis.

Šių žinių autorius – Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila, beje, suskaičiavęs, kiek Lietuvoje tvarkingai veikiančių slėptuvių. Remiantis duomenimis apie slėptuves, gyvename taikos ir ramybės oazėje, kurios niekas, niekada ir niekaip negali užpulti. 

XXX

Kas dar skaudina? Žurnalo „IQ“ redaktorius Ovidijus Lukošius yra rašęs, jog galimybė Europos Sąjungos piliečiams be trukdžių keliauti po visą ES teritoriją nuo Lisabonos iki Talino, – absoliutus gėris.

Šį mitą sugriovė atvirai prorusiškas pažiūras demonstruojantys, Lietuvą agresyvumu kaltinantys vokiečiai Raineris Rothfussas ir Ove Šataueris. Drauge su 250 bendraminčių jie leidosi į vadinamąjį „Taikos žygį“ – iš Vokietijos per Kaliningrado sritį, Lietuvą bei Latviją patraukė į kaimynines šalis puldinėjančią Rusijos sostinę. Šie vokiečiai labai remia Kremliaus valdovą.

Žinoma, mes, lietuviai, niekuo dėti – negalime uždrausti Vokietijos piliečiams koneveikti JAV bazes arba kliedėti, girdi, agresyvioji Lietuva trukdo Vokietijai bičiuliautis su Rusija. Tokių turime ir Lietuvoje.

Pikta, kad šie „taikos balandžiai“ keliavo būtent per Lietuvą. Principinga valstybė neturėjo tokių nei įsileisti, nei praleisti. Tačiau esame supančioti ES piliečių teise laisvai judėti po ES ir, tuo pačiu, neišvengėme improvizuoto protesto mitingo netoli Šiaulių diskokuotų NATO valstybių karo lėktuvų, atliekančių vien oro policijos misiją.

Tikriausiai neturėčiau sureikšminti šio vokiško akibrokšto. Juk galimybė ES piliečiams nekliudomai keliauti po visą Sąjungą – geras pasiekimas. Daugiau naudos nei žalos. Ir vis dėlto pasijutau tarsi gyvenčiau pereimamąjį kiemą primenančioje valstybėje. Kaimynas tau spjauna į veidą, o tu tegali tik nusišluostyti. Tokių spjūvių, atrodo, bus ir daugiau: Putinas puola išradingai, ciniškai.

2016.08.15; 03:47

Buvusi sėsli, dora, blaivi, darbšti tauta su sena gražia kalba, galima tarti, – Europos tautų pramotė – skęsta alkoholio jūroje. Kad Lietuvoje per metus vienas žmogus vidutiniškai suvartoja 15,4 litrus alkoholio, rodo Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimas.

Tyrimo duomenys apima 194 šalis, priklausančias Pasaulio sveikatos organizacijai. Pirmoje vietoje pagal alkoholio suvartojimą atsidūrė Baltarusija (17,5 l), antroje – Moldova (16,8 l), trečioje – Lietuva.

Continue reading „SOS! – Lietuva skęsta alkoholio jūroje“

konservatoriai-kregzdute

Spa­lio 5 die­ną „XXI am­žiu­je“ (nr. 37) ir vėliau visuomenės aktualijų portale Slaptai.lt bu­vo iš­spaus­din­tas teks­tas „Ko­kie Sei­mo na­riai su­da­rė pa­lan­kiau­sias są­ly­gas plis­ti al­ko­ho­liz­mui“. Jame pa­mi­nė­ti įvai­rių par­ti­jų Sei­mo na­riai, ne­krei­pę dė­me­sio į ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių eks­per­tų bei vi­suo­me­nės nuo­mo­nę ir ak­ty­viai gy­nę al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų re­kla­mą.

Šį teks­tą pa­ste­bė­jo ir Tė­vy­nės są­jun­gos – Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų  (TS-LKD) frak­ci­jos na­riai, ku­riems bu­vo prie­kaiš­tau­ta. Ga­vo­me TS – LKD frak­ci­jos at­sto­vės spau­dai  pra­ne­ši­mą su at­sa­ko­mą­ja nuo­mo­ne, ku­rį ji pra­šo ar­ti­miau­sia­me laik­raš­čio nu­me­ry­je iš­spaus­din­ti. Tą ir da­ro­me.

Continue reading „Atsakomoji nuomonė apie alkoholio reklamą“

veryga_aurelijus

Na­cio­na­li­nė ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio kon­tro­lės ko­a­li­ci­ja (to­liau – Ko­a­li­ci­ja) at­krei­pia dė­me­sį į Sei­mo na­rių ir frak­ci­jų veik­los al­ko­ho­lio kon­tro­lės sri­ty­je rei­tin­gą.

Ti­ki­ma­si, kad pi­lie­čiams, ku­rie ne­ski­ria lai­ko po­li­ti­kų veiks­mų ste­bė­se­nai ir ana­li­zei, rei­tin­ge iš­ryš­kė­ju­sios ten­den­ci­jos leis nu­spręs­ti, ku­rią po­li­ti­nę par­ti­ją ar po­li­ti­ką pa­lai­ky­ti ar­tė­jan­čiuo­se Sei­mo rin­ki­muo­se.

Rei­tin­gui pa­reng­ti nau­do­ti ob­jek­ty­vūs duo­me­nys, su­rink­ti iš Sei­mo duo­me­nų ba­zės, bei at­si­žvelg­ta į moks­li­niais įro­dy­mais pa­grįs­tą at­ski­rų svars­ty­tų al­ko­ho­lio kon­tro­lės prie­mo­nių efek­ty­vu­mą.

Continue reading „Kokie Seimo nariai sudarė palankiausias sąlygas plisti alkoholizmui?“

Veryga_copy

Sei­me be­si­klos­tan­tys įvy­kiai dėl siū­ly­mo pa­pil­dy­ti Svei­ka­tos sis­te­mos įsta­ty­mą, nu­ma­tant ga­li­my­bę įkur­ti Nar­ko­ti­kų, ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio kon­tro­lės pre­ven­ci­jos fon­dą, į ku­rį bū­tų per­ve­da­mi 2 proc. nuo ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio su­rink­tų ak­ci­zų, ro­do, kad Sei­mo na­riai to­kio fon­do at­si­ra­di­mo ne­no­ri ir tik­riau­siai bi­jo pa­sek­mių sa­vo rė­mė­jams – ta­ba­ko ir al­ko­ho­lio ga­min­to­jams, ku­riuos fon­do pi­ni­gai iš tie­sų įstum­tų į keb­lią si­tu­a­ci­ją. Nors Svei­ka­tos rei­ka­lų ko­mi­te­tas idė­jai pri­ta­rė, ta­čiau svars­ty­mas Au­di­to ko­mi­te­te aiš­kiai pa­ro­dė, kad Sei­mo na­riai pa­mir­šo sa­vo kal­bas apie Lie­tu­vos jau­ni­mo auk­lė­ji­mą.

Kal­bos apie psi­cho­ak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mo pre­ven­ci­jos bū­ti­nu­mą bu­vo itin su­ak­ty­vė­ju­sios svars­tant al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų re­kla­mos drau­di­mo at­šau­ki­mą. Tuo­met ko­ne kiek­vie­nas Sei­mo na­rys aiš­ki­no, kad drau­di­mais nie­ko ne­iš­sprę­si, vi­suo­me­nę rei­kia švies­ti. Da­bar, kai ban­do­ma su­kur­ti pa­ma­tą to­kio švie­ti­mo or­ga­ni­za­vi­mui na­cio­na­li­niu mas­tu, Sei­mo na­riai pra­de­da iš­ve­džio­ji­mus, kad tai bus ne­skaid­ru, kad tai prieš­ta­raus Kon­sti­tu­ci­jai ir t.t.

Continue reading „Seimas bijo investuoti į jaunimo blaivumą“

veryga_aurelijus

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija reitingavo Seimo narius pagal veiklą alkoholio kontrolės srityje. Reitingas atskleidė, kad tik 12 parlamentarų balsavimai gali būti vertinami labai gerai arba gerai. Iš partijų teigiamus įvertinimus gavo tik Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcija ir Mišri Seimo narių grupė.

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija (toliau – Koalicija) pristato LR Seimo narių veiklos alkoholio kontrolės srityje reitingą bei jo nustatymo metodologiją. Suprasdama, kad eiliniai piliečiai negalėdami skirti šių klausimų stebėjimui ir analizei pakankamai laiko, Koalicija ėmėsi iniciatyvos ir apibendrino LR Seimo narių praėjusios kadencijos veiklą, susijusią su alkoholio kontrole.

Continue reading „“Tik 12-os parlamentarų balsavimai gali būti vertinami labai gerai”“

Veryga_copy

Pro ma­žiau­sius ir krei­viau­sius ply­šius į vie­šą erd­vę ėmė lįs­ti in­for­ma­ci­ja, esą Lie­tu­vos ži­niask­lai­da blo­kuo­ja di­dži­ą­ją da­lį jai ne­pa­lan­kios in­for­ma­ci­jos, su­si­ju­sios su al­ko­ho­lio re­kla­mos drau­di­mu, įsi­ga­lio­sian­čiu nuo 2012 me­tų.

Ak­ty­viau­si įsi­ga­lio­sian­čio drau­di­mo ša­li­nin­kai sa­ko tu­rin­tys ko­vo­ti su ne­są­ži­nin­gu, pik­ty­biš­ku ir slap­tu ga­li­mu ži­niask­lai­dos ir al­ko­ho­lio pra­mo­nės at­sto­vų su­ta­ri­mu, ku­riuo sie­kia­ma už­tik­rin­ti al­ko­ho­lio re­kla­mos erd­vę ži­niask­lai­do­je bei pa­ja­mas už ją.

Apie šią pai­nią pa­dė­tį dar ge­gu­žės 24 die­ną „Ma­ri­jos ra­di­jo“ ete­ry­je bu­vo tran­sliuo­ja­ma lai­da su Jo­nu Dap­šaus­ku ir bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ru Au­re­li­ju­mi Ve­ry­ga. Siūlome skai­ty­to­jams teks­ti­nį lai­dos va­rian­tą.

Continue reading „Žiniask­lai­da ir al­ko­ho­lio pra­mo­nė su­kū­rė pla­ne­lį, ku­rį pa­slap­čiomis ban­do įgy­ven­din­ti?“

Veryga_copy

Jau net nežinau, kodėl, bet vis tik sureaguosiu į užvakar gegužės 18 dieną „Žinių radijo“ laidoje „Raktas“ išdėstytas mintis apie alkoholinių gėrimų reklamos draudimą. Labai tendencinga, kad ir į šią laidą, nebuvo kviečiami kitos nuomonės atstovai, o susirinkusieji pasimėgavo galimybe ne „skleisti įžūlų melą“, bet dėstyti su realybe prasilenkiančius teiginius. Turbūt pajutote lingvistinį reveransą. Šioje laidoje dalyvavę Seimo nariai kaltino mane, ir Nacionalinę tabako ir alkoholio kontrolės koaliciją, nekorektiška kalba, radikalizmu ir t.t. Pabandysiu korektiškai į tai atsakyti.

Prieš pradėdamas analizuoti laidoje išdėstytus teiginius, noriu priminti gerbiamiems Seimo nariams E.Tamašauskui ir K.Masiuliui, kad mes labai ilgai ir kantriai bendravome diplomatiškai, kalbėjome tik mokslo kalba. Jei pastebėjote, savo raštuose nuolat citavome mokslinius tyrimus, vadovavomės Pasaulio sveikatos organizacijos nuomone ir ją perteikdavome jums.

Continue reading „Labai korektiškas laiškas Seimo nariams K. Masiuliui ir E.Tamašauskui“