Birželio 11-ąją dieną Druskininkų visuomenei pristatytas dokumentinis lietuvių režisieriaus Aleksandro Broko filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusios Azerbaidžano mieste Hodžaly.

Slaptai.lt videoreportaže – žurnalisto Ričardo Lapaičio prisiminimai, neleidžiantys nurimti net ir šiandien, režisieriaus Aleksandro Broko pasakojimas, kodėl ir kaip kurta ši dokumentinė juosta, bei Lietuvoje viešėjusio International Eurasia Press Fund vadovo Umudo Mirzojevo padėka „drąsiems Lietuvos žurnalistams ir režisieriams, nepabijojusiems imtis skaudžios temos“.

Videoreportažo trukmė – 22 min.

2019.06.12; 10:05

Nikolos Pašiniano karikatūra

Tarp Jerevano ir Stepanakerto – įtampa. Susipriešinimas toks ryškus ir akivaizdus, kad priešpriešą galima pavadinti net karine padėtimi. Neoficialia, žinoma.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas giliai nepatenkintas šiuo metu Stepanakerte šeimininkaujančiu vadinamuoju Karabacho klanu. N. Pašinianas čia šeimininkaujančius armėnus norėtų pakeisti savo aplinkos žmonėmis. Šie – priešinasi. Kad abipusė neapykanta itin didelė, byloja kad ir šis faktas: iš Kalnų Karabacho, kuris priklauso Azerbaidžanui, bet šiuo metu armėnų pajėgų okupuotas, N. Pašinianas skubiai išsivežė ten privalomąją karinę tarnybą atlikusį sūnų. Matyt, išsigando, kad Karabacho klano vadeivos nepaimtų jo įkaitu.

Slaptai.lt dar visai neseniai rašė, kaip demonstratyviai, pompastiškai N. Pašinianas išsiuntė sūnų Ašotą tarnauti ne į Jerevaną, kur saugu ir ramu, bet į Kalnų Karabache dislokuotus dalinius, prie fronto linijos su regioną atsiimti siekiančio Azerbaidžano karinėmis pajėgomis. Žurnalistams komentuodamas šį sprendimą N. Pašinianas pagyrūniškai tvirtino, esą tarnybos Armėnijos kariuomenėje neturėtų vengti net aukščiausių šalies vadovų sūnus. Be to, būtent Armėnijos prezidentų, premjerų, parlamentarų, teisėjų, bankininkų sūnus privalo atlikti karinę tarnybą tuose regionuose, kur sunkiausia ir pavojingiausia. N. Pašiniano šeima, – neva puikus pavyzdys.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Dabar iš šio garsaus pareiškimo nieko nebeliko. Ašotas Pašinianas iš Stepanakerto (azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas – Hankendi) perkeltas į karinį dalinį prie Jerevano.

Pretekstas tokiam perkelimui – Ašotas neva išsiųstas į trumpalaikius karinius kursus.

Bet tie trumpalaikiai mokymai užsitęsė. Galima spėti, kad Ašotas daugiau niekad nebegrįž į Kalnų Karabache dislokuotą karinį dalinį.

Kodėl nesutarimai kilo tarp Jerevano ir Stepanakerto valdžių, – lengva paaiškinti. Priežasčių – užtektinai. Pavyzdžiui, Kalnų Karabachą okupavę armėnai buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą laiko teisingu, sąžiningu, principingu politiku, o N. Pašinianas bet kokia kaina siekia jį ilgam pasodinti už grotų. R. Kočarianui šiandien inkriminuojami sunkūs nusikaltimai: piktnaudžiavimas valdžia ir finansiniai nusižengimai.

N. Pašiniano tikslai akivaizdūs: jis norėtų Kalnų Karabacho klaną atskiesti savo žmonėmis.

Įtampa tarp šių dviejų grupių nūnai tokia rimta, kad Kalnų Karabache gyvenantys armėnai demonstratyviai nevažiuoja į Jerevaną švęsti valstybinių Armėnijos iškilmių, o Jerevanas nesiunčia delegacijų į Stepanakerte organizuojamus renginius.

Jerevano ir Stepanakerto grumtynių tema aptariama ir armėniškame armenianreport.com leidinyje. Įdomiausia, kad šiame portale straipsnio „Armėnija – Arcachas: pleištas pavirto praraja“ autorius Tevos Aršakian vartoja terminą „dvi Armėnijos valstybės“. Omenyje greičiausiai turima Armėnija ir užgrobtas Kalnų Karabachas.

Žodžiu, tarpusavyje besipykdami armėnai jau ne tik nesusigaudo, kas teisus, kas kaltas, bet dar net nežino, kiek iš viso valstybių jie šiuo metu turi – vieną ar dvi.

Vaizdžiai tariant, belieka laukti, kada Jerevanas paskelbs Stepanakertui karą. Arba atvirkščiai – Kalnų Karabachą okupavę armėnai prašys pagalbos, kad tarptautinė bendruomenė apgintų juos nuo … Armėnijos agresijos.

2019.06.04; 10:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas negalėtų įtarti, jog esu priešiškas žinomam britų politikos apžvalgininkui, specialiųjų tarnybų veiklos analitikui Edvardui Lukasui (Edward Lucas). Mano redaguojamas portalas iš užsienio spaudos persispausdino ne vieną probleminį E.Lukaso tekstą tarptautinio saugumo temomis. Taip buvo nuo pat 2013 – ųjų metų. Kasmet – po mažiausiai vieną E.Lukaso publikaciją! O kiek sykių gausiai citavau spaudoje pasirodžiusius jo komentarus? Argi suskaičiuosi visus…

Kodėl esu dėkingas Edvadrui Lukasui?

Šį britą vertinu už blaivų požiūrį į Rusiją. Man regis, kritiškas E.Lukaso požiūris į Vladimirą Putiną – teisingas. Vakarai per daug ir per dažnai nuolaidžiavo Kremliui, būtent todėl ši Rytų kaimynė ir tapo tokia įžūli, pikta, agresyvi, nepaisanti akivaizdžiausių tarptautinių taisyklių. Apibendrinant E.Lukaso įžvalgas, išdėstytas dar 2016-aisiais metais, galėtume išskirti pagrindinę europietišką bėdą: „Vakarai per daug ilgai netikėjo, jog Rusija galėtų užpulti, o Rusija iki šiol netiki, kad Vakarai būtų rimtai pasiruošę ginti“.

E.Lukasui dėkingas ir už tai, kad jis sutiko mano redaguojamam portalui slaptai.lt duoti išskirtinį interviu „Nesu tikras, kad šį kartą laimėsime“ (2014-ieji metai). Pretekstas tuometiniam pokalbiui tapo į lietuvių kalbą išversta E.Lukaso knyga „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“.

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas

Žodžiu, E.Lukasą laikiau ir tebelaikau svarbiu, įtakingu, nuoširdžiu Baltijos šalių advokatu. Jis gina mus tiek nuo Maskvos agresijos, tiek nuo Vakarų abejingumo. Manau, kad jo pastabos, komentarai, knygos atverė akis tiems Londone bei kitose Europos valstybių sostinėse dirbantiems politikams, kurie karinius Kremliaus žingsnius vis dar mėgina teisinti jei ne moralės, tai bent pragmatiškumo požiūriu.

Apie Armėnijos „pažangą“

Ir vis dėlto mūsų nuomonės, regis, išsiskyrė vertinant Rytų partnerystės projektą. Tiksliau pabrėžiant, nuomonės nesutapo ne tiek dėl Rytų partnerystės nesėkmių, kiek dėl požiūrio į Armėniją. Omenyje turiu šių metų gegužės 16 dieną agentūros BNS išplatintą E.Lukaso straipsnį „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti“.

Be abejo, E.Lukasas teisus teigdamas, kad jau dešimtmetį puoselėjama Rytų partnerystė – tai „metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti“. Mat nepasiekta svarbiausių pergalių. Šią programą lydi pralaimėjimai, nesusipratimai, išdavystės, gausu aukų.

Žinoma, programos nares artinti prie ES standartų – teisinga taktika. Tačiau vien gerų norų neužtenka. Reikalinga dar valia, užsispyrimas, galų gale – kietas kumštis. Kaip bebūtų pikta ir apmaudu, išlepinta, apsnūdusi, biurokratiška Europa neturėjo nei noro, nei ryžto atremti Kremliaus išpuolius – apginti tas šalis, kurias buvo pakvietusi burtis į „Rytų partnerystės“ programą. Vaizdžiai tariant, Europa jas išdavė: suviliojo, bet, Rusijai pradėjus šaudyti, paliko vienui vienas gintis nuo V.Putino komandos sukurtų klastų. ES apsimetė pamiršusi, kad Rusija gerbia ne derybas, o konkrečią jėgą.

Naivūs eurokratai taip pat klaidingai manė „Rytų partnerystę“ esant naudingą Rusijai, nes, suprask, Kremliui turėtų būti malonu, kai kaimyninės šalys – klestinčios. Primityvūs eurokratai nenumatė blogiausio: V.Putinui reikalingi silpni, vos alsuojantys kaimynai, nes tik tokiems įmanoma daryti įtaką.

Su šiomis E.Lukaso įžvalgomis sutinku. Suglumti privertė štai ši mintis: „Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga“.

Ar tikrai Armėnija – pažangi valstybė? Taip, Seržą Sargsianą pakeitė Nikolas Pašinianas. Bet Jerevanas vis dar neįvykdęs svarbiausio, aktualiausio Vakarų reikalavimo – patraukti savo okupacines pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho. Be to, remiantis Armėnijos diplomatijos vadovo Zograbo Mnacakaniano pareiškimais, 102-oji Rusijos karinė bazė prie Giumri miesto išliks mažiausiai iki 2044-ųjų metų.

Tegul pirmiausiai grąžina Kalnų Karabachą

Tad iš kur toji Armėnijos pažanga, jei ji, kaip ir Rusija, nesilaiko tarptautinių žaidimo taisyklių – puldinėja savo kaimynes? Kaip Briuselis su Strasbūru įsivaizduoja Armėnijos traukimą arčiau ES standartų – kartu su rusų kariškiais? Ar kalbėdami apie Armėnijos pažangą, tegul ir kuklią, mes neįžeidžiame tarptautinėje arenoje garbingai besielgiančios Baltarusijos, Gruzijos ar Azerbaidžano?

Juk Baltarusija, Gruzija ar Azerbaidžanas, skirtingai nei Armėnija, nėra okupavusios nė vienos svetimų žemių pėdos. Mano supratimu, tai – labai svarbu. Tai turėtų būti svarbiausia sąlyga kviečiant valstybes burtis į Rytų partnerystės šeimą. Pirma – grąžink kaimynui, ką neteisėtai iš jo atėmei, tada sulauksi pakvietimo. Tik taip, o ne atvirkščiai. Man regis, į Europą kviesti Armėniją, kol ši negrąžino Kalnų Karabacho teisėtam šeimininkui, – vienas iš didžiausių, kvailiausių europietiškų nesusipratimų. Nebrėždami griežto skirtumo tarp tarptautinėse sferose garbingai bei agresyviai besielgiančių šalių mes tik dar labiau kurstome karinius konfliktus.  

Norėdamas išsiaiškinti šiuos niuansus, ponui E.Lukasui nusiunčiau laišką, prašydamas paaiškinimų.

Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečiams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Štai keletas ištraukų iš E.Lukasui adresuoto teksto. „Keisčiausia, kad Jūsų tekste neaptikau svarstymų apie Kalnų Karabacho konfliktą. Kodėl Jūs nekritikuojate Armėnijos, okupavusios apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos? Kodėl Jerevanui nepriekaištaujate dėl karinio konflikto eskalavimo Kaukazo regione? Manote, kad Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžano teritorija? Nežinote, kad NATO ir ES remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu? Nesureikšminate žinios, jog apie milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus? Vadovaujatės religiniais sumetimais: Armėnija – krikščioniška, tarsi artimesnė, o Azerbaidžanas – musulmoniškas, lyg ir tolimesnis? Nesate susipažinęs su tikrosiomis Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimų priežastimis? Tiesiog šios temos nelaikote svarbia, aktualia? Neatkreipėte dėmesio, kad Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė, kuri artimiausiu metu vargu ar pasitrauks? Argi tokios Armėnijos tempimas į ES nėra politinis nesusipratimas?“

Edvardo Lukaso argumentai

Štai ką E.Lukasas atsakė: Man labai gaila, kad jums straipsnis nepatiko. Manau, kad jums nevertų susidaryti neigiamo įspūdžio. Vien todėl, kad aš apie kažką nerašau, dar nereiškia, kad mano požiūris yra vienoks ar kitoks. Šių staipsnių ilgis yra griežtai ribojamas (600 žodžių), tad negaliu visko paminėti. Visgi, mano nuomone, gaila, kad azerbaidžaniečių valdžia uždraudė pirkti bilietus fanams, kurių pavardės baigiasi galūnėmis -yan ar -ian. Taip pat gaila, kad Britų-Armėnų kilmės futbolininkas negali atvykti į Baku, nes ten jausis nesaugiai.

Azerbaidžano elgesys Europos Taryboje yra bjaurus – jeigu neskaitėte dviejų dalių “Ikrų diplomatija” apžvalgos, labai rekomenduoju tą padaryti. Tai visai nereiškia, kad Armėnija buvo ar yra teisi ginče dėl Kalnų Karabacho. Visgi nedrįsčiau šios istorijos vertinti kaip turinčios tiesmuką pasidalijimą tarp gėrio ir blogio“.

Armėniškos pavardės – ne svarbiausias argumentas

Dėkingas E.Lukasui už atsakymą. Ir vis dėlto perskaičius jo paaiškinimus kilo naujų klausimų. Pavyzdžiui, abejoju, kad Azerbaidžano valdžia būtų uždraudusi atvažiuoti į šalį sporto sirgaliams vien dėl to, kad jų – armėniškos pavardės. Tiesiog oficialusis Baku turi karčios patirties: kai kurie į Azerbaidžaną besiveržiantys politikai, sportininkai ar žurnalistai sugrįžę namo pradeda tendencingai šmeižti juos priėmusią šalį. Tik pamanyk: buvo negražiai priimti, jiems grasinta, juos bandė verbuoti specialiosios tarnybos… Azerbaidžaną jie šmeižia ne todėl, kad būtų patyrę priešiškumų, o todėl, kad tokia buvo tikroji jų užduotis: bent kelioms valandoms patekti į Azerbaidžaną, o paskui apie jį pasakoti nebūtus dalykus. Tokių niekingų atvejų, kai bandoma patekti į Azerbaidžaną atliekant specialias Armėnijos slaptųjų tarnybų ar armėnų diasporos užduotis, – užtektinai. Nejaugi E.Lukasas nieko negirdėjęs?

Taip pat drįstu manyti, jog E.Lukasas neteisus, kai kaltina Azerbaidžaną bjauriu elgesiu Europos Taryboje. E.Lukasui norėčiau priminti, kad viešojoje erdvėje egzistuoja ne vien dviejų dalių apžvalga „Ikrų diplomatija“. Kur kas anksčiau nei „Ikrų diplomatija“ buvo pateikta ataskaita, kaip Europoje elgiasi Armėnijos atstovai.

Nutylėti ESISC argumentų negalima

Jerevanui nepalankią ataskaitą parengė ne Azerbaidžanas, ne Turkija, o Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai. Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Būtent ji savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti rimtą įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo dar 2012-aisiais metais.

ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – nėra slapta. Ja galima lengvai naudotis. Apie tai slaptai.lt rašė dar 2017 metų rugsėjį.

Todėl visuomet keista, kai politikai, žurnalistai, apžvalgininkai vertina tik „Ikrų diplomatiją“, o štai ESISC argumentus – nutyli.

2019.05.28; 10:00

VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad Baltarusija santykyje su Rusija yra stipresnė, nei vaizduojama. Jis Eltai atsiųstame tekste teigia, kad šalies vadovas Aleksandras Lukašenka, gerai išmanydamas nomenklatūros veikimo principus, ne tik sėkmingai, bet kartais ir įžūliai bendrauja su Kremliumi.

Kaip rašo prof. G. Mažeikis, aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas – mirtina dvikova. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo metu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą. Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas. 

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas.
 
Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus, ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nė vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nė vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Nursultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę. 

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje – ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių, teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą. 

A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys: gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas. Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Pažiūrėkite į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą ir užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų. S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė, laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t. y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui, statyčiau už pirmąjį. S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta tais pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šių teritorijų. Manau, A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė. 

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES, kaip savo stiprybe, ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms. 

Taigi Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis, jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.04; 02:00

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau vis tik keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija. Ypač kai nagrinėjami 1915-ųjų balandžio mėnesio įvykiai, nusinešę daug armėnų, turkų ir azerbaidžaniečių gyvybių.

Štai tik vienas pavyzdys, kaip lietuviškoje žiniasklaidoje primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Šioje 2-ojoje publikacijoje slaptai.lt pateikia dar keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse, 1915-aisiais ar po jų.

1915 metų gegužės 9. Bitlisas. Turkija.Turkijoje Bitliso mieste per banditų formuotės siautėjimus žuvo 123 žmonės. Žuvo daug vaikų ir moterų. Pasak tyrėjo Rafaelio de Nogaleso, vienas iš taikius musulmonus žudžiusiųjų buvo Osmanų Asamblėjos deputatas, armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Garegenas Pasdermadžanas. „Jie žudė visus taikius musulmonus, papuolusius jiems po ranka“, – pažymi istorikas Nogalesas. Visur buvo vykdomi organizacijos „Dašnakcutiun“ mirties nuosprendžiai.

Ši organizacija, tyrėjų nuomone, niekada nesiūlė realios politinės programos, nurodydama savo vykdytojams tik kovos metodus. Tie smurtu pagrįsti metodai buvo traktuojami taip: „Griebtis bet kokių būdų žmonėms apginkluoti, …skatinti susirėmimus ir terorizuoti vyriausybinius valdininkus, … plėšti ir griauti valstybines įstaigas, …tikslams pasiekti leistina viskas – propaganda, teroras, maištai“.

1915 metų gegužės 14. Vanas. Turkija. Kaip rašo amerikiečių istorikas Stenfordas Dž. Šou, banditų formuotės gegužės 14–16 „masiškai naikino vietinius gyventojus musulmonus“. Samprotaudamas apie tai, tyrėjas Ž. Malevilas pažymėjo: „Sistemingi teroro aktai, atliekami visus pastaruosius trisdešimt metų prieš musulmonus, turėjo ir kitą, beveik tokį pat rimtą „atgalinį efektą“ 1915 metais pervežamų armėnų tėvynainių likimui. Visi tie absurdiški maištai, kurstomi iš šalies, atvedė tik prie beprasmių mirčių. Bet jie davė ir tam tikrą psichologinį rezultatą, kurio ir siekė armėnų teroristinių organizacijų agitatoriai: armėnai, otomanų požiūriu, „rami nacija“ tampa „įtariamąja nacija“. Kelių žudynių ir žiaurių maištų dešimtmečių tam visiškai pakako“.

 1916 metų gegužės 11. Malazgirdas. Turkija. Teroristų gaujos žvėriškai persekiojo 20 000 musulmonų Turkijoje, Malazgirdo mieste.

 1917 metų gruodžio 29. Sovietų vyriausybė išleido dekretą „Dėl turkiškosios Armėnijos“. Tuo dokumentu komunistai, skelbiantys pasaulinės revoliucijos ideologiją, faktiškai oficialiai pripažino teisėtais armėnų teroristinių organizacijų veiksmus Turkijos teritorijoje. Neatsitiktinai komunistinio judėjimo vadas V. Leninas pavedė šio dekreto realizavimą savo žiaurumu musulmonų atžvilgiu žinomam tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariui Stepanui Šaumianui, kuriam buvo išduotas ir specialus mandatas. S. Šaumianas, pasinaudojęs situacija, subūrė aplink save armėnų teroristinius būrius: didelę banditų formuotę, vadovaujamą „kruvinojo Andraniko“ (Andranikas Ozanianas Trosis), Tatevoso Amirovo gaują, užsiiminėjusią musulmonų vaikų grobimu, kriminalinę žudiko Stepano Lalajevo grupę ir pan.

Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys S. Šaumianas, kalbėdamas Baku komunistų vardu, net nenorėjo galvoti apie Azerbaidžiano valstybingumą. Pasinaudodami situacija, susidariusia po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų vasario ir spalio perversmų Rusijoje, armėnai pradėjo siekti savo planų – didžiosios Armėnijos sukūrimo. Šio tikslo siekta mojuojant bolševizmo vėliavą. Baku komuna, prisidengdama kovos su kontrrevoliuciniais elementais lozungu, nuo 1918 metų kovo pradėjo įgyvendinti nusikalstamą planą, kurio tikslas – likviduoti azerbaidžaniečius visoje didžiojoje Baku gubernijos dalyje.

Tomis dienomis surengti nusikaltimai visiems laikams įstrigo azerbaidžaniečių tautos atmintyje. Vien dėl savo tautinės priklausomybės buvo sunaikinti tūkstančiai taikių azerbaidžaniečių.

Nepaprastai žiauriai azerbaidžaniečiai persekioti Baku, Šamachino, Gubino apskrityse, Karabache, Zangezūre, Nachčyvane, Liankiarane ir kituose Azerbaidžano rajonuose. Tose žemėse buvo masiškai išnaikinti taikūs gyventojai, sudeginti kaimai, sugriauti nacionaliniai kultūros paminklai.

1918 metų kovo 15–20. Iš Petrovsko (Machačkala) į Baku tarptautinė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ permetė garlaiviais didelį kiekį šaudmenų ir ginklų, laikytų Mantaševo ir kitų armėnų pramonininkų – pagrindinių minėtos organizacijos rėmėjų – gamyklose. Buvo intensyviai ruošiamasi kariniams įvykiams Baku mieste… Naftos pramonininkas A. Mantaševas buvo laikomas slaptu armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariu. Abi jo dukros buvo ištekėjusios už „Dašnakcutiun“ aktyvistų – V. Karganovo ir S. Tigranovo.

Anot tyrėjos I. Bagirovos, visiems buvo žinomas faktas apie savanorišką didelę Mantaševo auką: 1 milijoną rublių jis įnešė į savo paties Londone įsteigtą Armėnijos Nacionalinį banką, kuriame buvo laikomi armėnų bažnyčios ir teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ piniginiai indėliai.

1918 metų kovo 17. Urminas. Iranas. JAV konsulo Šedo ir Rusijos konsulo Nikitino, religinių misionierių iš Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių akivaizdoje banditai – teroristai per vieną dieną nužudė tūkstančius musulmonų gyventojų. Užsienio diplomatai ir misionieriai buvo sukrėsti. Pati patikimiausia informacija surašyta knygoje „Urmija – pranašo Zardušto teritorija“, kurios autorius yra tų tragiškų įvykių liudytojas urmių inteligentijos atstovas Alis Dechganis.

1918 metų kovo 19. Baku. Azerbaidžanas. Ypatingosios Tyrimų Komisijos dokumentai liudija, kad kovo 19 dieną, ankstų pirmadienio rytą, prasidėjo „tikras miesto musulmoniškosios dalies puolimas tuo metu, kai musulmonai dar miegojo… Ir iš pradžių jie negalėjo suvokti, kas dedasi“. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvistas Stepanas Lalajevas, aklai vykdęs S. Šaumiano nuostatą masiškai naikinti nearmėnus gyventojus Baku mieste, buvo tiesioginis kruvinų operacijų vadovas.

 Antai, kaip rodo Ypatingosios Tyrimų komisijos dokumentai, jis asmeniškai dalyvavo taikių gyventojų žudynėse. Teismo ypač svarbių bylų tardytojo Komarovskio raporte sakoma, kad banditai Nikolajevskaja gatvėje, vienoje iš centrinių Baku, brovėsi į namus ir žudė neginkluotus musulmonus – miestelėnus.

Pateiksime tik kai kuriuos įvykdytų nusikaltimų, paliudytų minėtame raporte, pavyzdžius. „Civilius asmenis žudė armėnų teroristo S. Lalajevo gauja kovo 19 dieną Baku ir Olginskaja gatvėje šalia Ermansko vaistinės, ir Šamachinskaja gatvėje“. Taigi, Lalajevas su savo bendrininkais, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariais Tatevosu Amirovu, Sergejumi Melikovu ir Arustamu Tardžumanovu gaujos priešaky pasirodė Šicho Badajevo namuose Nižnetazapirskaja gatvėje ir įsakė savo galvažudžiams išplėšti Badajevo butą. „Artėjant prie Badajevo namo ta gauja šūviais iš šautuvų sužeidė Badajevo giminaičius – Polatą Useinovą ir Agą Dadaš Gadži Kurban ogly. Išėjus iš Badajevo namų ta pati gauja įsibrovė į Agos Dadašo butą kaimynystėje, kur iki tol jau buvo suspėta pernešti sužeistuosius, ir ten nušovė ir patį Aga Dadašą, ir jo tėvą Gadži Kurbaną“.

Visais atvejais susidorojant su taikiais piliečiais teroristai ėjo su naujos valdžios – komunistų – vėliava“.

1918 metų kovo 21. Baku Azerbaidžanas. Kaip pasakoja liudytojai, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ barzdočių būrys su Rusijos revoliucijos vėliava apsupo pastatą prie įėjimo į Ičeri-šecherą (viduramžių miestą–paminklą), kur buvo apie du tūkstančiai sužeistų bei sergančių azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų. Teroristo Amazaspo ir savo žiaurumu žinomo teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Anastaso Mikojano (vėliau A. Mikojanas ilgą laiką priklausė Sovietų Sąjungos valdančiajam komunistų branduoliui) įsakymu keletas barzdočių apipylė pastatą žibalu, padegė jį iš visų pusių.

1918 metų kovo 20 – 21. Pembekas. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Pembeko kaime banditai sudegino gyvus 141 azerbaidžanietį (nuo 13 metų ir vyresnius). Tragedija įvykdyta pavasario šventės Novruzo dieną. Iš viso devyniuose Pembeko (dabar Vanadzoras) apskrities kaimuose buvo nužudyta apie 1000 musulmonų. Kaimai buvo išgrobstyti ir sudeginti. 

1918 metų kovo 23–24. Petrovskas (Machačkala). Pagal teismo ypač svarbių bylų tyrėjo Komarovskio raportą, dalis pabėgėlių iš Baku (850 žmonių), gelbėdamiesi nuo barzdočių, atvyko į Petrovską garlaiviu „Poseidon“, beje, dėl gaisro garlaivyje „Kornilov“ jiems teko prastovėti reide 3 dienas. Ketvirtą dieną senukus, moteris ir vaikus perkėlė į garlaivį „Evelina“ ir nuplukdė į Baku, o kitus musulmonus, maždaug nuo 18 iki 45 metų amžiaus (apie 750 žmonių), išlaipino Petrovske.

Sužinoję, kad mieste rado prieglaudą pabėgėliai iš Baku, tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano nurodymu su savo gauja specialiai atvyko S. Lalajevas. Su juo buvo savo kruvinais nusikaltimais prieš taikius gyventojus Baku išgarsėjęs profesionalus žudikas Rubenas Agamaliancas.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Sundi kaime, netikėtai užpuolę, barzdočiai nužudė 250 azerbaidžaniečių. Už žmonių žudynes Sundi kaime atsakinga teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Achsu kaime banditai užpuolę žiauriai nužudė kelis šimtus musulmonų, išgrobstė visą kaimo gyventojų turtą. Sudeginti namai, mečetės.

1918 metų kovas. Meinimanas. Azerbaidžanas. Barzdočių – teroristų gaujos dukart per mėnesį puolė Azerbaidžane Meinimano kaimą nuo Adžigabulo stoties pusės. Pirmą kartą apsieita be aukų – užpuolikai prisiplėšė turto ir išginė galvijus. Po 22 dienų gauja vėl grįžo į kaimą, šūkaliodama “Tegyvuoja komunizmas!“. Nužudė 22 vyrus, 16 moterų ir 12 vaikų. Sudegino 34 namus.

1918 metų kovo 30 – balandžio 2. Baku. Azerbaidžanas. Oficialiais duomenimis, ginkluoti būriai (turintys apie 10 000 žmonių vien Baku mieste, iš kurių 4000 – dašnakai), vadovaujami vieno iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano, nužudė apie 14 tūkst. musulmonų. Įvairiose miesto dalyse buvo išdėstyti kulkosvaidininkai, kurie šaudė į bėgančius.

Tomis dienomis buvo taip pat sudegintos laikraščių „Kaspij“ (leidžiamas rusų kalba) ir „Ačyt sez“ („Laisvas žodis“) redakcijos. Sunaikinus azerbaidžaniečių kvartalus, naktį į kovo 31-ąją prasidėjo operacija „Ičeri-šecher“, po kurios iš ryto visur gulėjo išdarkyti, sudeginti – kai kur grupėmis, kai kur po vieną – vyrų, moterų ir vaikų lavonai.

Sukrečiantį įspūdį darė Teze pir mečetė: įėjimas buvo užverstas lavonais, o pati mečetė išniekinta. Naujos komunistinės valdžios vardu teroristinės organizacijos ir banditų formuotės faktiškai vykdė genocidą etninių azerbaidžaniečių atžvilgiu. Tik „viename iš Baku priemiesčių buvo rasti 58 sudarkyti moterų lavonai“. 

Su „naujos sovietų komunistinės valdžios“ ir „ateizmo“ vėliava buvo žudomi visų musulmonų religijos srovių, taip pat ir stačiatikių, katalikų, judėjų atstovai. Šiame kontekste būdingas ciniškas S. Šaumiano 1918 metų balandžio 19 dienos pareiškimas: „Mūsų miesto (Baku – red.) nacionalinė sudėtis mus gąsdino. Mes bijojome, kad kova įgys nepageidaujamą atspalvį. Mums net teko pasitelkti pagalbon armėnų dašnakų pulką. Mes net negalėjome sau leisti prabangos atsisakyti jų paslaugų. Tačiau pergalė tokia didi, kad menkai tetemdo tikrovę“.

Kruvinas susidorojimas su dešimtimis tūkstančių bejėgių nearmėnų tautybės Baku gyventojų, siekiant pakeisti miesto etninę sudėtį, – tokia armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, veikusios su komunizmo vėliava ir Lenino vardu, veiksmų programos kaina.

1918 metų kovas–balandis. Šamachai. Azerbaidžanas. Banditų grupė, vykdanti armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, užpuolė Azerbaidžane Agabeilio kaimą, kurį sudarė 9 kiemai. Buvo įvykdyta egzekucija 7 vyrams, 3 moterims ir 4 vaikams. Žudynės vykdytos pagal suplanuotą scenarijų „etniškai grynoms zonoms“ sukurti. 

1918 metų balandžio pradžia. Ginkluotos banditų formuotės, vykdančios teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, atvažiavo traukiniu iš Baku į Nabagio stotį ir sovietų valdžios vardu iškėlė vietiniams gyventojams ultimatumą. Po to, kai gyventojai atsisakė pripažinti dašnakų valdžią, su jais buvo žiauriai susidorota. Armėnų barzdočiai nužudė toje stotyje 555 vyrus, 260 moterų, 140 vaikų. Tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų – azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų tautybių žmonės.

1918 metų balandžio 16–25. Erzerumas. Turkija. Iš rusų karininko papulkininkio Tverdochlebovo dienoraščių: „Sugretinęs ir apsvarstęs aplinkybes, aš priėjau išvadą, kad: pirma, tuo metu, kai mes garbingame mūšyje kaunamės su puolančiais ir krūtine dengiame Erzerumą – mums už nugarų armėnai, tie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai už laisvę, jau pradeda skersti bejėgius senukus, moteris ir vaikus, nė kiek nesirūpindami, kad taip jie niekšiškai apgaudinėja mus ir daro gėdą ne tik sau visame pasaulyje, bet daro gėdą ir rusų karininko vardui, apie kurį nenusimanantys gali pagalvoti, kad mes sutikome padėti armėnams jų šlykščiuose darbuose; antra, kad tarp puolančiųjų dabar gali būti turkų reguliariųjų pajėgų, o jei jų dar nėra, tai jų gali ateiti paryčiais arba dieną, o mūšis su turkų reguliariosiomis pajėgomis neįeina į Armijos vado planus ir į mūsų užduotį, nei pagal jo pasiūlymus, nei pagal esamas paliaubų sąlygas… Dabar, sužinojus, ką suspėjo pridaryti Erzerume armėnai prieš pabėgdami ir kiek beginklių senukų, moterų ir vaikų jie nužudė, aš dėkoju Dievui už tai, kad aplinkybės susiklostė taip, jog man leido pasitraukti su tais, apie kuriuose dar senovės Romos Petronijus rašė: „Armėnai irgi žmonės, bet namuose vaikščioja keturpėsčiomis“, ir kuriuos rusų poetas Puškinas taikliai apibūdino eilėmis: „Tu vergas, tu bailys, tu armėnas“.

1918 metų balandžio pabaiga. Diviči-Bazaras, Gyzyl-Burunas. Azerbaidžanas. Sužinoję, kad Amazaspo žudikai iš banditų formuotės nesigaili net žindomų kūdikių, Azerbaidžano Diviči-Bazaro ir Gyzyl-Buruno kaimų gyventojai savo taryboje nusprendė pasiųsti keletą garbingų senolių (15 žmonių) pasitikti teroristų būrį su duona ir druska. 

Tų vietovių gyventojai – azerbaidžaniečiai, tatai, lezginai buvo įsitikinę, kad, pagal Kaukazo papročius, išėję pasitikti su duona ir druska, senoliai simbolizuoja taikingumą ir siekį nepralieti kraujo. Tačiau Amazaspo galvažudžių žvėriškumai senolių atžvilgiu sukrėtė visą apygardą.

Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, per trumpą laiką gauja sunaikino 122 kaimus Divičių apygardoje.

1918 metų gegužės 1–2. Guba. Azerbaidžanas. Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, ankstų rytą miestą apsupo banditų būriai, vadovaujami barzdočių teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto, vaikų ir senukų žudiko Amazaspo. Sužinoję, kad civiliai gyventojai ginklų neturi, barzdočiai įsiveržė į Gubą. Buvo sugriauta ir sudeginta 200 musulmonų namų ir 22 mečetės. Nužudyta apie 3000 žmonių. 

1918 metų gegužės 26. Prieš pasileidžiant Užkaukazės Seimui (US), jo armėnų sektorius oficialiai kreipėsi į US azerbaidžaniečių sektorių dėl Irevano miesto (dabar Jerevanas) perdavimo vadinamajai Armėnijai, nes Armėnija neturėjo sostinės, kad paskelbtų nepriklausomybės aktą. Bet buvo iškelta sąlyga: barzedočių formuotės nutrauks siautėjimus, masines taikių gyventojų žudynes ir plėšikavimus.

Azerbaidžano delegatai atsakė teigiamai, nes armėnų delegacija pažadėjo nutraukti išpuolius.

1918 metų gegužės 28 Azerbaidžano Irevano miestas ilgiems dešimtmečiams atskiriamas nuo Azerbaidžano teritorijos, virsta vienu iš centrinių armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ štabų. Šiandien tame mieste nėra nė vieno azerbandžaniečio“.

1918 metų gegužė. Achalcichė. Gruzija. Banditų formuotės užgrobė Gruzijos Achalcichės teritoriją, kuri, pagal armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programą, yra „nuo amžių armėnų“. Išžudyti taikūs gyventojai, daugiausia gruzinai.

Kaip rašo laikraštis „Kavkaz“, dar 1831 metais pirmieji armėnų emigrantai, atvykę į Achalcichę, „padavė prašymą grafui Paskevičiui“, prašydami, „kad su armėnais – georgijiečiais nebūtų apgyvendintos kitos tautybės, kad Achalcicho armėnai turėtų teisę steigti savo ypatingą nacionalinį teismą, kad jiems būtų suteikta teisė prekiauti laisvai ir be muitų…“.

1918 metų rugpjūčio 17–31. Azerbaidžanas. Banditų formuotės sugriovė 50 kaimų Ečmiadzino, Surmalio, Irevano ir Novobajazido apskrityse. Tų kaimų vietiniai gyventojai buvo beveik išnaikinti.  

1918 metų rugpjūčio 31. Armėnijos vyriausybė, išsigandusi, kad neįsiveržtų Turkijos kariuomenė, vadovaujama Chalil pašos, žadėjusio padaryti galą banditų formuočių vykdomoms taikių Užkaukazės gyventojų musulmonų žudynėms, oficialiai atsiprašė, pažadėjusi atiduoti Tautų Teismui masinių žudynių vadeivas ir aktyvius dalyvius.

Bijodama tarptautinio pasmerkimo, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad per 1918 metus armėnų teroristinės ir banditų formuotės išžudė 400 000 azerbaidžaniečių, 120 000 gruzinų, 15 000 kurdų, 22 000 lezginų. Žinoma, šie skaičiai neatspindėjo viso susidorojimų su taikiais gyventojais vaizdo. Bet ir jie kelia siaubą.

Beje, kaip parodė tolesnė istorijos eiga, Armėnijos vyriausybės pareiškimas buvo veidmainiško konjunktūrinio pobūdžio.

1918 metų rugsėjis. Banditų formuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto Andraniko, sudegino visus Sisiano azerbaidžaniečių kaimus. 50 tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus. Paimti į nelaisvę Garagyšlago kaimo gyventojai buvo nužudyti.

Vėliau net kai kurie armėnų istorikai buvo priversti pripažinti fašistinį teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ „veiklos“ pobūdį. Štai tyrėjas A. Lalajanas, atskleisdamas tikrąjį Andraniko veidą, vėliau rašys: „Dašnakų būriai, vadovaujami kraujo ištroškusių chmbapetų (Andrianiko pašos, Amazaspo ir kt.), pademonstravo „narsumo“ maksimumą naikindami turkų moteris ir vaikus, senukus ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo išvaduojami nuo gyvų žmonių ir paverčiami griuvėsiais, pilnais sudarkytų lavonų“.

1918 metai. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Nachčyvano gubernijoje Jaidžos kaime Andraniko gaujų barzdočiasi nužudė 2500 beginklių žmonių, o jų kūnus paskui paskandino Arazo upėje.

1918 metų vasara ir ruduo. Zangezūras. Azerbaidžanas. Pasak Azerbaidžano Respublikos Valstybinio Archyvo dokumentų, „Zangezūro apskrityje teroristinės formuotės sunaikino 115 azerbaidžaniečių kaimų. Per tą laikotarpį buvo žvėriškai nužudyti 7729 azerbaidžaniečiai“.

1918 metų lapkritis. Gruzija. Ginkluotos moderniais pagal tą metą ginklais ir pirmiausia artilerija, gaujos, vykdydamos armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programines nuostatas, vėl įsiveržė į Gruzijos teritoriją. Tikslas – galutinai ir visiškai išvalyti nuo gruzinų valstiečių Achalkalakio ir Achalcichės teritorijas. Armėnų politikai skubino įvykius: 1919 metų pavasarį Paryžiuje turėjo vykti Taikos konferencija, kur būtų pripažintos naujai susidariusios valstybės, atsižvelgiant į jų realiai kontroliuojamas teritorijas.

Pasak 1926 metų „Bolšaja Sovetskaja Enciklopedija“ autorių, „…dašnakai pareiškė pretenzijas į Akalkalakio ir Borčalos teritorijas, priklausiusias Gruzijai, ir į Karabachą, Nachčyvano kraštą ir pietinę dalį Jelizavetpolio gubernijos (dabar Giandža) – red.), priklausiusius Azerbaidžanui. Bandymai jėga prisijungti tas teritorijas atvedė iki karo su Gruzija ir ilgo kruvino karo su Azerbaidžanu, per kuriuos ginčijamų rajonų gyventojų sumažėjo 10–30 %, ir daugybė kaimų tiesiogine prasme buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus“.

1918 metų gruodis. Džabrailio apskritis. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programinę nuostatą sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“, vėl puolė azerbaidžaniečių kaimus Džabrailio apskrityje.

2019.04.27; 11:50

Nachičevanės žemėlapis. Nakhchivan Autonomous Republic. Slaptai.lt nuotr.

2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.

Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.

Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius –  sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.

Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.

Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.

Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.

Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.

Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.

Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.

2019.03.26; 03:00

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 30 metų, konflikto pradžioje, Vakarų spauda aiškiai užjautė armėnų pusę. Tuo metu Maskvoje ėmę telktis bei reikštis demokratai – irgi.

Su išankstiniu nusistatymu

Į tai, kas dedasi Kalnų Karabache, krypo ir mokslininkų žvilgsniai. 1992 metais išėjo monografija apie azerbaidžaniečių tautinės savimonės brendimą („TheAzerbaijani Turks: Power andIdentity Under Russian Rule“, Audrey L. Altstadt).

Masačiusetso universiteto (JAV) profesorė Karabacho įvykiuose pastebėjo, kad Vakarų žurnalistai ir apžvalgininkai, rašantys politinių žmogaus teisių tema, ir net mokslininkai dažnai šį sudėtingą ir daug aistrų keliantį konfliktą tarp dviejų kaimyninių tautų nagrinėja su išankstiniu nusistatymu: armėnai yra nekalti ir visa tai – azerbaidžaniečių agresija. Čia dažnai siuntė reporterius ir konflikto tyrėjų grupes ieškoti armėnų teisių pažeidimų, o ne azerbaidžaniečių. Emociniu šališkumu tyrėja aiškina faktą, jog net tokios atrodytų nešališkos organizacijos kaip „Freedom House“ (Niujorke) ar JAV kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija kvietė pranešėjus, stovinčius labiau armėnų, o azerbaidžaniečių pusėje.

Liūdnai pagarsėjusi sąvoka „pogromas“, kaip pastebi mokslininkė, dažniau vartojama, kai azerbaidžaniečiai puola armėnus ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Kai armėnai puola azerbaidžaniečius – tai vadinama „atsakomaisiais veiksmais“ (prisiminkime Andrejų Sacharovą: „atsakant į Azerbaidžano veiksmus“). Kalbama apie prieš armėnus varomą politiką, tačiau nieko nesakoma apie politiką, nukreiptą prieš azerbaidžaniečius. Vakarų šaltiniuose mažai rašoma apie tai, kad daugiau kaip 200 tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti palikti gimtuosius namus Kalnų Karabacho autonominėje srityje, Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio rajonuose.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Baku. Slaptai.lt nuotr.

Jau tada plika akimi buvo matyti tai, ką vėliau nustatė mokslo žmonės, pavyzdžiui, Birmingemo universiteto mokslininkė („The Armenia–Azerbaijan conflict through the prismof the British media and The New York Times, 1988–1994“, Kamala Imranli-Lowe): Vakarų spaudoje armėnų požiūris buvo pateikiamas dažniau nei azerbaidžaniečių ir Armėnija rodyta palankesnėje šviesoje nei Azerbaidžanas (the Armenians were viewed more favourably by the West than the Azerbaijanis). Britų spaudoje azerbaidžaniečiams primetamos piktadarybės būdavo dramatizuojamos (massacre, violence, bloodbath, slaughter), tuo tarpu azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje (1992) daugumoje aptariamų leidinių susilaukė miglotų antraščių („Facts of war hiddenin fog-shrouded Karabakh“).

Be to, britų leidiniai jau antraštėse pabrėždavo aukų etninę kilmę (armėnai) ir piktadarių konfesinę priklausomybę (dauguma azerbaidžaniečių – musulmonai šiitai, kaip ir Irane, su kuriuo Vakarų santykiai pašlijo po Islamo revoliucijos 1979 metais).

Kitame tyrime tas pats sakoma apie didžiuosius Vokietijos leidinius („The Karabakh conflictin selected German media 1988-2008“, Eva-Maria Auch). Pavyzdžiui, žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). O netrukus šiame vokiečių spaudoje pirmaujančiame leidinyje (leading-light) pasirodė tuos pranešimus nustelbęs trijų didelių straipsnių ciklas, kuriame Kalnų Karabacho konflikto dingstimi plačiai pasakojama apie armėnų nelaimes Osmanų imperijoje, jiems  padarytas skriaudas po Pirmojo pasaulinio karo ir sovietiniais laikais („Kampfum Berg karabach und der Völker mordanden Armeniern“). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Vieniems – prokurorai, kitiems – advokatai

1997 metais JAV pasirodė Pavelo Palažničenkos prisiminimų knyga („My Years with Gorbachev and Shevardnadze“), nuo 1985 metų SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui ir užsienio reikalų ministrui Eduardui Šervardnadzei vertėju tarnavęs autorius rašo, jog prasidėjus Karabacho konfliktui „ beveik visi mano draugai iš Maskvos inteligentijos stojo armėnų pusėje. Vadovavo Andrejus Sacharovas ir jo sutuoktinė Jelena Boner.“

Britų tyrėjas Tomas de Vaalas savo 2003 metais išėjusioje knygoje („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) rašo, kad “vietinis teritorinis ginčas perskėlė šalį” – SSRS. Dauguma demokratų ir Gorbačiovo paskelbtų reformų (“pertvarkos”) šalininkų stojo į Jerevano pusę, o konservatoriai ir “partokratai” – į Baku. Armėnijos ir Rusijos inteligentai tradiciškai artimai bendravo ir dauguma iš Maskvos intelektualinio elito visiškai palaikė armėnus. Kai autorius rašo, kad „vis dėlto Sacharovas ir Boner kiek pakeitė savo nuomonę“, jis turi galvoje jų pasiūlymą Armėnijai ir Azerbaidžanui apsikeisti kai kuriomis teritorijomis – kad armėnai gautų norima ir kad azerbaidžaniečiams dėl ramybės kas nors tektų (kaip prisimename, nieko neišėjo).

1988 metų pavasaryje Sacharovas laiške Gorbačiovui rašė, kad Jerevane, Kalnų Karabache ir kitur įvyko armėnų streikai ir demonstracijos – viskas teisėtai ir taikingai, „tuo tarpu Azerbaidžane paskutinėmis vasario dienomis įvyko visiškai kitokio pobūdžio įvykiai: tragiški, kruvini, norom nenorom primenantys 1915 metus.“ Jo prisiminimuose 500 tūkstančių azerbaidžaniečių mitingas Baku – su nacionalistiniais ir islamistiniais-ekstremistiniais šūkiais – skaitytojui palieka kažin kokio tamsaus, grėsmingo gaivalo įspūdį…

Viename paskutinių interviu, prancūzų laikraščiui „L‘ Mond“ akademikas sakė, kad iškart po revoliucijos (1917) Maskva palaikė musulmonus, o žodis „krikščionis“ iš viso dešimtmečiais nebuvo tariamas. Jam susiklostė įspūdis Gorbačiovą irgi stovint azerbaidžaniečių pusėje. Štai ką jis išgirdęs iš vienos azerbaidžanietės dėl Armėniją nusiaubusio žemės drebėjimo: „Tai Alachas juos nubaudė.“

Vienoje armėniškoje elektroninėje enciklopedijoje skelbiamas „Armėnų tautos bičiulių“ sąrašas: apie pusė tūkstančio įvairiais amžiais gyvenusių kitataučių, kurie mylėjo ir gerbė armėnų istoriją bei kultūrą, o tautai sunkią valandą buvo kartu ir gynė. Keista: Sacharovo vardu pavadino aikštę Jerevane ir pastatė akademikui paminklą, o minėtame sąraše jo nėra (kaip, beje, ir sutuoktinės – Jelenos Boner). Užtat jame matome Galiną Starovoitovą.

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

1989 metais išrinko SSRS liaudies deputate nuo Armėnijos (Sacharovui buvo netikėta išrinktosios padėka už palaikymą – iš tikrųjų akademiko žmona jo vardu pasiuntė telegramą). Starovoitova pažinojo daugelį garsių to meto politikų: Margaret Tečer (pačią Starovoitovą Rusijoje vadino „Mūsų Tečer“, dar „Cinkine ledi“), Žaką Širaką, Henrį Kisindžerį, Lechą Valensą, Vaclavą Havelą. Iš kitų šaltinių girdime apie didelės armėnų tautos bičiulės pastangas prisiplakti prie Sacharovo ir daryti jam įtaką kartu su palankumo armėnams neslepiančia Boner. Šios tėvas buvo armėnas iš Kalnų Karabacho, Šušos, motina – žydė, pati Boner, nemokėjusi armėniškai, kalbėjo šitaip: „Armėnijoje aš nustoju jaustis žyde. Tampu armėne.“

Starovoitovos nuopelnų armėnų tautai sąrašas ilgas, tarp jų tokie: 1989–1991 metais siekė, kad būtų patenkinti daugiau kaip 10 armėnų, nuteistų už azerbaidžaniečių nužudymus, malonės prašymai; Sumgaite, Baku ir Kirovabade (Gandžioje) teisiamiems armėnams samdė geriausius Rusijos advokatus (taip pat ir savo pinigais); tarpininkavo daugiau kaip 400 suimtų armėnų persiuntimui iš Azerbaidžano į Rusijos suėmimo ir kalinimo įstaigas, iš kur daugelį perdavė į Armėniją…

Ne vienas autorius primena, ką vienur ar kitur yra pasakiusi ši viena aktyviausių Rusijos demokratų. Antai kalbėjo neįsivaizduojanti galint būti nors vieną armėną, kuris smerktų tautiečių kovą dėl Karabacho. Arba: krikščionybė – tai demokratiška religija, o islamas – nedemokratiškas.

Tiesa, taip manė ne ji vienintelė ir ne ji pirmoji pasakė. 1987 metų pradžioje Sovietų Sąjungos rašytojų leidinys „Literaturnaja gazeta“ įdėjo straipsnį „Islamas“, kurio autorius perspėjo šį tikėjimą esant pavojingą valstybei, o jos išpažinėjus pavadino klastingais; tuo metu iš Afganistano tebeplaukė karstai su ten žuvusių sovietinių karių palaikais (SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano 1989 metų vasaryje). 

Laužas su vaizdu į Araratą

Kai 1988 metų vasaryje armėnų poetė Silva Kaputikian Kremliuje, susitikimo su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu metu, paprašė iš Azerbaidžano SSR Kalnų Karabachą „bent jau perduoti į Rusijos Federacijos sudėtį“, ją atlydėjęs savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ korespondentas Jerevane Zorijus Balajanas pridėjo: nevalia pamiršti ir religinių skirtumų. Tomas de Vaalas savo knygoje „Juodasis sodas…“ Balajaną pavadino „svarbiausiu ir kompromisų nepripažįstančiu Karabacho judėjimo ideologu“. Britų tyrėjo nuomone, Karabache sovietinė inteligentija pirmoji nutraukė draugystės su kaimynais saitus (priešingai manymui, jog išsilavinusi vidurinioji klasė konflikto sąlygomis veikia kaip tramdomasis veiksnys), kai tuo tarpu darbininkai ir valstiečiai toliau dirbo ir gyveno santarvėje.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

1988 metais didžiausia Maskvos grožinės literatūros leidykla „Sovetskij pisatel“ išleido Zorijaus Balajanoknygą apie jo svečiavimąsi armėnų kolonijose Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje („Дорога“). Jis labai sunerimo vieną ekskursijos vadovą, turką, pasakius, kad „netoli ta diena, kai viršum visų planetos viršukalnių bus iškelta žalia islamo vėliava“. Ir šen, ir ten girdėdamas, kokie pavojingi musulmonai fanatikai, skambina pavojaus varpais: „Ar Sovietų Sąjungoje žino, kad islamiškasis fundamentalizmas, radęs prieglobstį Ankaroje, numato ateityje sunaikinti Rusiją ne kardo padedamas, o Korano?“ Juk sovietinė spauda, nerimsta rašytojas, net neskelbia duomenų, kiek musulmonų buvo šalyje iki revoliucijos, kiek yra dabar, kiek bus 2000 metais ir kiek 2030-aisiais.

Kai kuriems knygos kritikams nepasirodė keista autorių rašant, kad fundamentalistai susisuko gūžtą Turkijoje – pasaulietinėje respublikoje. Mat dar 1984 metais Jerevane rusiškai išėjusioje knygoje („Очаг“) Balajanas ne kiek neslėpė savo priešiškumo turkams ir azerbaidžaniečiams. Joje rašė, kad „senovės armėnai, valdę žemes nuo jūros iki jūros, buvo puikūs laivavedžiai“, o visų paskesnių nelaimių kaltininkai – „laukinės ordos“, laukiniai klajokliai“, „barbarai“. Maža to, stebėjosi jis, net atsiranda „mokslininkų“, kurie teigia šiuos laukinius buvus armėniškų kilimų kūrėjais! Knygos pabaigoje jis prisimena, kaip stovėjo „biblinėje žemėje“ ir ką pasakė jo palydovas: jokiais žodžiais nepriartinsi Ararato, tik veikimu…

Sankt Peterburgo rašytojas Jurijaus Pompejevas, 1992 metais išleistoje knygoje („Кровавый омут Карабаха“) rašo apie Rusijos ir kitų respublikų naujųjų demokratų „akivaizdų nusistatymą kaltinti tik azerbaidžaniečių pusę“. Tuo tarpu Armėnija, skelbė jie, esanti demokratijos atspara Pietų Kaukaze. Ir toliau (tai yra nelikus SSRS) nesiliauja prisiekinėti: mes visi – krikščionys, mes padėsime vieni kitiems. „Tai – sausos malkos į laužą, įžiebtą Zorijaus Balajano“ – islamo grėsmės pūtimas visada buvo armėnų geopolitikos sudedamoji dalis.

Balajanas įstengė 1991 metų pradžioje Maskvoje sutelkti Rusijos inteligentų visuomeninį judėjimą „Karabach“. Mūsų dienomis Rusijos sostinėje veikiantis projektas „Maskvos Karabacho frontas“ skelbia parašyta Rusijos inteligentų, kurie, kaip čia sakoma, nepabijojo pakelti balso senojo Arcacho armėnų gyventojų teisėms ginti tuo metu, kai informacija apie įvykius Karabache buvo aklinai blokuojama (1991 metų pradžioje SSRS vadovybė paskelbė Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir daugiausia armėnų gyvenamuose gretimuose vietovės nepaprastąją padėtį, įvedė kariuomenės dalinius).

Ne vienas jų vėliau pateko į „Armėnų tautos bičiulius“, kaip antai Andrejus Nuikinas. Jis piktinosi, kad „rusų liaudis, rusų inteligentija trejus metus šaltakraujiškai stebi, kaip vienas nuoširdžiausių ir patikimiausių iš draugiškų jiems tautų mėgina įveikti savo nelaimę“.

Kodėl armėnų pusėje

Sovietinis ir rusų filosofas, istorikas Dmitrijus Furmanas, aiškindamas, kodėl 1989–1991 metais daugelis vakarietiškai nusistačiusių Rusijos demokratų su Sacharovu priešakyje stojo armėnų pusėje, priminė Galinos Starovoitovos žodžius: „Armėnai – maža krikščioniška tauta, patyrusi, kaip ir žydai, genocidą ir drąsiai metusi iššūkį tamsiems pogromų vykdytojams – musulmonams.“

Vakarų demokratai, aiškino mokslininkas dabar jau tolimais 1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta”, vadovaujasi tam tikra tautų hierarchija (ją diktuoja net ne protas ir moralė, o kažin kokie instinktai, ir ji, kaip ir kiekviena „meilė“, vargu ar esanti objektyvi, tačiau neabejotinai reiškiasi). Pavyzdžiui, Baltijos šalių tautos, kaip „vakarietiškos“, užima gerokai aukštesnę vietą nei rusai, ukrainiečiai arba moldavai ir nepalyginti aukštesnę negu uzbekai ar turkmėnai. Todėl Rusijos demokratų reakcija į Baltijos šalių gyventojams padarytas skriaudas buvo greita ir labai audringa, o į mažai kam žinomų ir jokios vietos toje hierarchijoje neužimančių turkų meschų tragediją visiškai neatsiliepta, nors aukų Uzbekijoje būta nepalyginti daugiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus dramoje, sukėlusioje tūkstantines protesto demonstracijas. 

Šioje hierarchijoje („kalbėsime sąžiningai“) armėnai užima daug kartų aukštesnę vietą negu azerbaidžaniečiai. Armėnai – krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai, tuo tarpu islamas – religija, kurios Vakarų demokratai nemėgsta. Armėnų įvaizdis – tai beveik žydų įvaizdis: kultūringa, vakarietiškos krypties maža tauta, išgyvenusi genocidą, užspausta tarp milžiniškų tamsių musulmoniškų tautų ir iš paskutiniųjų kovojanti dėl savo išlikimo. „Ir kaip vakarietiškos pakraipos demokratas (демократ-западник) visada instinktyviai stovėjo už Izraelį prieš arabus, – rašė Furmanas, – lygiai taip jis stovi armėnų prieš azerbaidžaniečius pusėje.“

Chodžaly aukoms atminti

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) Dmitrijus Furmanas rašo Rusijos liberalus Karabacho konflikte aiškiai stojus armėnų pusėje labiausiai dėl visuomenės sąmonėje atgijusio žiaurių musulmonų, naikinančių mažą krikščionišką tautą, vaizdinio. Todėl armėnų-azerbaidžaniečių konflikte viena pusė visada buvo aukos, o kita – visada pogromininkai.

Į Baku įvesdintos sovietinės kariuomenės pralietas taikių gyventojų kraujas, pasak autoriaus, sukėlė užuojautą azerbaidžaniečiams, tačiau vargu ar paklibino giliai įsismelkusius stereotipus. Maskvos spaudoje galėjai užtikti sakoma Azerbaidžano liaudies frontą esant islamo organizacija ir mitinguose plojant Islamo Respublikos vadovui Chomeiniui. O apie tai, kad azerbaidžaniečių nacionalinio sąjūdžio siekis yra pasaulietinė, demokratinė valstybė, tokia, kokia gyvavo 1918–1920 metais, – beveik nieko.

Separatistams to ir reikėjo

Rusijos liberalai, Dmitrijaus Furmano nuomone, palaikė armėnus dar ir todėl, kad, viena vertus, pritarė tautų teisei į apsisprendimą (apie tai, kad Armėnijoje ne viename rajone gyveno azerbaidžaniečiai, teoriškai irgi turėję tokią teisę, tačiau juos išvarė iš gimtų vietų, Rusijoje ne daug kas ir žinojo), o kita – buvo pasirengę pritarti visiems, laužantiems status quo.

Nemažai Rusijos inteligentų apgailestauja dėl SSRS žlugimo ir pirmiausia dėl to kaltina tuomečius Rusijos demokratus (kai kas dargi tvirtina juos prisidėjus prie Vakaruose parengto „antisovietinio projekto“). Antai vienas profesorius savo veikale („Манипуляция сознанием“, 2004) sakoma demokratus kursčius etnocentrizmą Baltijos šalyse ir Kaukaze. Šis autorius pavyzdžiu rodo menotyrininką ir filosofą Andrejų Nuikiną, pasakiusį: „Kaip politikas ir publicistas, aš dar visai neseniai palaikiau kiekvieną akciją, kuri ardė imperinę valdžią. Mes palaikėme visa, kas ją klibino. Nepajungus labai galingų nacionalinių svertų jos, šios machinos, neįmanoma buvo nuversti.“

Istorikas Sergejus Lezovas netgi nurodo, kokiais būdais Nuikino bendraminčiai inteligentai „kurstė laužą Kaukaze“. Esą “Maskvos draugai” neretai griebdavosi „uždrausto veiksmo”: kreipdamiesi į armėnų auditoriją stengėsi užgauti jų gilų priešiškumo turkams ir islamui jausmą, tai yra nusileisdavo iki nacionalinės ir religinės nesantaikos aitrinimo svetimoje šalyje, laikydami armėnus “jaunesniais broliais”, su kuriais galima ir reikia kalbėti būtent rasizmo dvasia; “Maskvos draugai” kėlė tuos armėniško mito elementus, kurie liudija armėnus negalint taikytis su turkais ir kurie tolina juos nuo kitų tautų.

„1988 metais įvyko baisiausia – Rusijos inteligentija išdavė vieną tautą, be išlygų stojusi kitos pusėje“, – rašė Pax Rossica šalininkas Leonidas Borisovas (2004). Juk Rusijos kultūrinio elito atstovus ir armėnai, ir azerbaidžaniečiai laikė „vyresniaisiais broliais“ – laukė iš jų ir paramos, ir nešališko atsakymo, kuri pusė yra teisi. O atsakymas buvo visiškai ne toks, kokio tikėjosi azerbaidžaniečiai mokslininkai, rašytojai, režisieriai, „dar neseniai kartu su rusais vaišinęsi, dirbę, posėdžiavę“. Jie staiga tapo priešais, ir vien todėl, kad juos nutarė paskelbti „blogiečiais“, o jų priešus – „geruoliais“. Azerbaidžaniečius paskelbė komunistinio režimo atspara, o armėnus – kovotojais už laisvę ir demokratiją. Azerbaidžaniečiai – žvėrys, armėnai – kilnūs kovotojai už tautų teisę apsispręsti.

Žmones, kurie bent kiek suabejodavo Armėnijos teisėmis į Karabachą, nustodavo kvietę į svečius, visi pažangiais save laikantys publicistai su patosu ir virpesiu balse aukštino didžią armėnų tautos kultūrą, o  azerbaidžaniečius vadino purvinais barbarais. „Tai buvo pati tikriausia išdavystė“, – rašo Borisovas.

Mokslininko Aleksejaus Zverevo manymu („Этнические конфликты на Кавказе, 1988—1994“), rusų demokratai tikėjosi Karabacho konfliktą pasitarnausiant jų kovoje su sovietų imperine sistema. Sacharovas, jo žmona ir kiti tautų apsisprendimo teisę kėlė aukščiau sienų neliečiamybės principo ir šios pozicijos laikėsi iki 1991 metais konservatyviųjų jėgų įvykdyto pučo bei galutinio SSRS žlugimo tų pačių metų pabaigoje – neatsižvelgdami į tai, jog „net pačioje teisingiausioje nacionalinėje byloje esama destruktyvaus potencialo“.

Tertero regiono azerbaidžaniečiai, kuriems tenka nuolat baimintis armėnų separatistų apšaudymų. Slaptai.lt nuotr.

„O jūs pagalvojote apie Baku gyvenančius armėnus?“ – ne kartą klausė Gorbačiovas Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų, raginančių jį kuo greičiau prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Sacharovas taip atsiliepė į jo žodžius: tai ne principinis argumentas ir jį kelti nesąžininga – nes valstybė yra stipri ir įvedus į Azerbaidžaną pakankamai vidaus kariuomenės galima užkardyti bet kokius incidentus. „Kraujo nebus,“ – patikino. Kaip prisimename, akademikas stengėsi įtikinti, jog azerbaidžaniečiai pirmi ėmėsi smurto prieš armėnus. Minėtame interviu „L‘ Mond“ jis apgailestauja: „Deja, ir armėnų pusė panaudojo prievartą. Susiklostė tam tikra prievartos simetrija.“

1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta” paskelbtas Dmitrijaus Furmano straipsnis vadinosi “Mūsų interesai Užkaukazėje” (taip iš Maskvos žiūrint rodosi Pietų Kaukazas). Autorius svarstė, ar Rusijai reikia kištis į Kalnų Karabacho konfliktą. Ir priėjo išvadą, kad ne, nereikia. „Mes netgi negalime pritarti Karabacho armėnų apsisprendimo teisei, – rašo  autorius. – Nekalbant jau apie šios abstrakčiai neginčijamos teisės konkretaus pritaikymo painumą ir prieštaringumą (kuo Karabacho armėnų teisė prisijungti prie Armėnijos skiriasi nuo Sudetų vokiečių teisės prisijungti prie Vokietijos 4 dešimtmetyje, o dabar nuo Vilniaus krašto lenkų – prisijungti prie Lenkijos ar Narvos rusų – prie Rusijos?), norėdami būti šios teisės šalininkai, turime pradėti nuo savęs, ir pirmiausia – pripažinti Čečėnijos teisę į nepriklausomybę.“

2019.03.21; 05:30

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jei Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą galima vadinti ypatingai išradingu fantazuotoju, sugebančiu išrasti naują tautą, kurios nuomonė neva svarbi sureguliuojant Kalnų Karabacho konfliktą, tai kai kurie Armėnijos politologai, žurnalistai ir publicistai primena nesitvardančius isterikus, dėl šalies bėdų be atodairos kaltinančiais visus aplink, pradedant Amerika ir baigiant Rusija, bei nenorinčius matyti nė menkiausios savo klaidos.

Perskaitykite kai kurias Armenian Report paskelbtas publikacijas, ir pamatysite, jog vienintelė teisi, sąžininga, padori, graži valstybė pasaulyje tėra … Armėnija. Visos kitos šalys – niekam tikusios. Jos neprilygsta Armėnijai nei padorumu, nei garbingumu. Kodėl? Jos per mažai padeda Armėnijai. Duoda per mažai pinigų, dovanoja per mažai ginklų, per mažai ja žavisi, per švelniai baudžia jos priešus…

Baltarusiška kaltė

Pavyzdžiui, Baltarusija bloga todėl, kad, dalyvaudama vienoje finansinėje – karinėje organizacijoje (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija – KSSO), kuriai priklauso ir Armėnija, nepalaikė Jerevano pozicijos išrenkant naująjį prezidentą.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Baltarusija didžiai nusikalto Armėnijai ir tuomet, kai Azerbaidžanui išdavė apie Armėniją palankiai rašiusį, Azerbaidžano teritorinį vientisumą neigusį tinklaraštininką Aleksandrą Lapšiną (azerbaidžaniečių kaltintą neteisėtai įvažiavus į Kalnų Karabachą – be Baku leidimo).

Rusiškos kaltės

Rusija kalta tuo, kad leido keliems Rusijos dūmos parlamentarams šiemet atvykti į Azerbaidžaną – dalyvauti renginiuose pagerbiant 1992-aisiais vasario mėnesį Hodžaly mieste išžudytų azerbaidžaniečių atminimą. Rusija kalta dar ir dėlto, kad ji Azerbaidžanui brangiai parduoda pačius naujausius karinius naikintuvus, o armėnams – pigiai, užtat senos modifikacijos lėktuvus. Rusija dar kalta, kad televizijos kanalas Rossija -24 paprašė Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo interviu, ir šis išklojo visą tiesą apie Hodžaly tragediją (armėnų teroristinės – ginkluotosios formuotės užpuolė azerbaidžaniečių miestą Hodžaly ir žiauriai išžudė daugumą civilių jo gyventojų).

Chodžaly aukoms atminti

Kremlius kaltas dar ir dėl to, kad Azerbaidžanui išdavė Rusijoje gyvenusį Fachradiną Farmaną ogly Abaczadę. Šį talyšų tautybės žmogų Azerbaidžanas traktuoja esant “armėnijos žvalgybos agentu”. Susigrąžinti jį Azerbaidžano teisėsauga siekė nuo 2018 metų liepos 14-osios, kai teismas paskelbė kardomosios priemonės būdą – areštą. Šių metų vasario 28 dieną, pasibaigus leidimui gyventi Rusijoje, šis vyras deportuotas į Azerbaidžaną. Čia jam inkriminuojami rimti nusikaltimai – susitikimai su Armėnijos slaptosiomis tarnybomis, nepagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.

Rusija dar ir dėl to kalta, kad, Miunchene susitikus Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir Armėnijos diplomatijos vadovui Zograbui Mnacakanianui, būtent rusų delagacija drįso priekaištauti kolegoms armėnams, kodėl Armėnijoje esama politinių kalinių.

Taip, ne Rusijai kalbėti politinių kalinių temomis. Bet Armėnija turi jausti dėkingumą Rusijai. Tik Rusijos paramos dėka jai savo rankose pavyksta išlaikyti Kalnų Karabachą. Kam neaišku, kad jei ne karinė Rusijos parama Armėnijai (Giumri dislokuota karinė Rusijos bazė), Azerbaidžanas gražiuoju arba piktuoju seniai būtų susigrąžinęs prarastas teritorijas?! 

Amerikietiškos nuodėmės

O kuo armėnams nusikalto amerikiečiai? Skiria per mažai finansų. Per mažai domisi Armėnijos problemomis. Per mažai priekaištauja Azerbaidžanui ir Turkijai – Armėnijos priešams. Štai pagrindiniai Vašingtono nusikaltimai.

Bet JAV, pasirodo, kalta dar ir dėl to, kad drįso armėnams priekaištauti, kam šie siunčia savo karius į Siriją talkinti rusų karinėms formuotėms. Esą jokia šalis, taip pat ir Amerika, neturi teisės nurodinėti armėnams, ką jie privalo daryti. Esą Armėnija – tai ne Ukraina, kur amerikiečių atstovas Džo Baidenas jaučiasi tarsi namie. Keista logika: Armėnijai nieks negali net papriekaištauti, o Armėnija turinti teisę kritikuoti visus ir visada? Draugystė neturėtų būti abipusė? 

Ukrainiečių klaida

Ukraina kalta dėl to, kad oficialusis Kijevas bičiuliaujasi su didelių finansinių injekcijų Armėnijai nedavusia, per mažai Armėniją globojančia JAV.

Nesukalbami turkai

Kuo ir kodėl kalta Turkija – nesunku susigaudyti: Osmanų imperijos palikuonys nepripažįsta 1915-ųjų metų įvykių esant “armėnų tautos genocidu”. Bet tai, pasak Armenian Report, ne vienintelė Turkijos nuodėmė. Turkai kalti ir dėl buitinės armėnafobijos, nors, kaip jau lyginome, Turkijoje gyvena 100 tūkst. armėnų, o Armėnijoje nerasite nė vieno turko.

Izraelio nusižengimai

Jei žvelgsime į pasaulio žemėlapį Armenian Report akimis, Armėnijai nusikalto ir Izraelis. Izraelis begėdis, nes mieliau bičiuliaujasi su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, nei su krikščioniškąja Armėnija. Iš kai kurių publikacijų prasiveržia nuostaba: kas leido Izraelio kompanijai Aeronautics sudaryti milijoninį kontraktą su Azerbaidžanu? Šis kontraktas tęsis net dvejis metus. Koks negirdėtas – neregėtas įžūlumas: azerbaidžaniečių specialistai remontuos Izraelio naudojamus dronus Orbiter 13. Armėnijos akimis žvelgiant – Izraelis neturėjo teisės partneriais pasirinkti azerbaidžaniečių.

Nuodėmingasis Europos Parlamentas

Kuo Armėnijai nusikalto ES, prisimename: ogi EP komisaras J.Chanas, pasitaręs su kolegomis iš kitų ES valstybių, nepripažįsta armėnų propagandistų išgalvotos Arcacho tautos, neva į kurios nuomonę būtina atsižvelgti sprendžiant Kalnų Karabacho likimą.

Nors, beje, būtent Europos Parlamente kovo pradžioje buvo surengta konferencija dėl pasaulyje neva kylančios armėnafobijos. Tą konferenciją organizavo kai kurios Vakaruose veikiančios armėniškos organizacijos, keletas antiazerbaidžanietiškai, antiturkiškai nusiteikusių europarlamentarų. Bet skaitant Armenian Report publikacijas neaptiksite nė užuominos, jog Armėnija dėkoja Europai už suteiktą tribūną.

Kodėl Vilniuje nėra paminklo armėnų kariams?

Nūnai belieka laukti, kada nemeile bus apkaltinta Lietuva. Juk Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas jau kadaise keliuose leidiniuose, pavyzdžiui, estiškame delfi.ru ir rusiškame “Nedelia ekspress”, pareiškė, esą lietuvių karaliams iškovoti pergalę Žalgirio mūšyje padėjo narsieji armėnų kariai. Gal net visas pulkas.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jokių įrodymų, kad būtent taip ir nutiko, Armėnijos ambasadorius iki šiol nepateikė. Ir vis dėlto nenustebčiau, jei ilgainiui mums bus priekaištaujama, kodėl Vilniuje nėra įspūdingo paminklo armėnų kariams, be kurių pagalbos, ironiškai kalbant, tikrai Griunvaldo lauke nebūtume sumušę galingo vokiečių ordino.

Mums, lietuviams, galima priekaištauti ir dėl to, kad tik Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje leidome pastatyti armėniškus kryžius – chačkarus. Juk Armėnija, remiantis Armenian Report tonu, – pati gražiausia, unikaliausia, svarbiausia. Ji verta kur kas daugiau. Net jei visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būtų pastatyta po vieną chačkarą, Armėnija net tada, matyt, liktų nepatenkinta. Juk Lietuvoje be miestų miestelių esama dar daug kaimų kaimelių…

Armėnijos nemylinti Latvija ir Estija

Priekaištų turėtų sulaukti ir latviai su estais. Jie juk, skirtingai nei lietuviai, nepripažino 1915-ųjų įvykių “prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu”. Vadinasi, remiantis Armenian Report terminologija, – tikrų tikriausi armėnafobai. Nors, šių eilučių autoriaus manymu, oficialioji Ryga ir oficialusis Talinas pasielgė protingai: nei latvių, nei estų istorikai nėra dirbę Turkijos archyvuose (Armėnija neįsileidžia į savo archyvus), todėl šios šalys ir negali turėti objektyvios nuomonės apie tai, ko nenagrinėjo, neanalizavo. Tačiau, labai trokštant, latvius su estais juk galima apkaltinti parsidavus Turkijai…

Belieka pateikti paskutinį klausimą: ar šioje Žemėje egzistuoja bent viena valstybė, kurią Armėnija laiko nepriekaištingu draugu? Armenian Report rasite paaiškinta: tikrais partneriais traktuos tik tuos, kurie Armėniją gins taip pasiaukojančiai, kaip JAV gina Izraelį.

Štai kokios Jerevano ambicijos!

2019.03.13; 06:30

Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė Azerbaidžano Respublikos ambasadoriaus Tamerlano Garayevo skiriamuosius raštus.

Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Tamerlanas Garayevas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Anot Prezidentės spaudos tarnybos, susitikime su ambasadoriumi prezidentė aptarė dvišalę Lietuvos ir Azerbaidžano darbotvarkę, ekonominį bendradarbiavimą, studentų mainus bei glaudesnių Azerbaidžano santykių su Europos Sąjunga plėtojimo galimybes. Pasak prezidentės, Azerbaidžanas yra svarbus Senojo žemyno partneris, o naujasis susitarimas su ES, dėl kurio dabar derimasi, toliau plės abipusį dialogą.

D. Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad mūsų šalis yra pasirengusi plėtoti glaudesnius ekonominius ryšius su Azerbaidžanu – daug galimybių stiprinti prekybą išlieka informacinių technologijų, turizmo, maisto pramonės, transporto ir logistikos sektoriuose bei daugelyje kitų sričių.

Naujasis ambasadorius baigė teisę Azerbaidžano valstybiniame universitete, 1990-1992 m. buvo Azerbaidžano parlamento narys. Nuo 1993 m. ėjo ambasadoriaus pareigas Kinijoje, Indijoje, nuo 2011 m. iki paskyrimo į Vilnių – Indonezijoje. 

Diplomatas moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, turkų kalbas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.17; 08:13

Armėnams pastarosiomis savaitėmis vaidenasi vos ne visą pasaulį susimokius prieš juos. 

Nepadorus bičiulių pasiūlymas

Ne taip seniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakinėdamas į Rusijos žurnalistų klausimus, papasakojo, ką siūlęs tuomečiam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui Jerevane, kai ten vyko Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Tadžikistanas) sesija. Esą tai buvęs bendras su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pasiūlymas. Jis priminęs, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, ir pasakęs: „Seržai, atiduok tuos penkis rajonus. Kodėl nesugrąžinus – juk ten tuščia.“ O tas, girdi, atsakęs: jeigu aš grąžinsiu, tai jie ten kelią atkirs, okupuos Karabachą ir panašiai. Ir tada Lukašenka su Putinu pažadėjo: mes įvesime ten savo kariuomenes ir to neleisime. Sargsianas nesutikęs: ne, mes to nedarysime, mes to nenorime.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Armėnijoje šis pasakojimas neliko be atgarsio. Antai politologas Rubenas Megrabianas pareiškė, jog Baltarusijos ir Rusijos prezidentai pateikę Seržui Sargsianui „nedorą pasiūlymą“. Esą Lukašenkos priekaištai ESBO Minsko grupę nieko per tuos dešimtmečius nenuveikus liudijantys, jog jis pritaria pozicijai, kurios laikosi armėnų priešai – turkai ir azerbaidžaniečiai. Anot politologo, jeigu Seržas Sargsianas įstengė atsispirti Putino ir Lukašenkos pasiūlymui atiduoti penkis rajonus ir įvesti bendras Rusijos-Baltarusijos taikdarių pajėgas, tai dabartiniam šalies vadovui Nikolai Pašinianui „juo labiau nėra ko bijoti“. 

Sargsianas 2016 metais Jerevane nepasakė Lukašenkai su Putinu nieko nauja. Tiksliau, pakartojo tai, kas žinoma jau dvi dešimtis metų – nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukščiausio lygio susitikimo Lisabonoje 1996-aisiais. Tada Portugalijos sostinėje priimtame dokumente ESBO pirmininkas (Flavio Cotti) apgailestavo per pastaruosius dvejus metus nepavykus pasiekti pažangos sprendžiant Kalnų Karabacho ginkluoto konflikto ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimus.

Šiame reikale tarpininkaujanti ESBO įkurta Minsko grupė (pirmininkaujama Rusijos, Prancūzijos ir JAV atstovų) pasiūlė tris konflikto sureguliavimo principus, būtent: Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų teritorinis vientisumas; Kalnų Karabacho statusas (didžiausio laipsnio savivalda Azerbaidžano Respublikos sudėtyje); visų šalių garantuojamas saugumas Kalnų Karabachui ir jo gyventojams. „Su apgailestavimu konstatuoju, kad viena šalis-narė su tuo nesutiko“.

Kuri šalis nesutiko, matyti iš „Lisabonos dokumente“ pateikiamo Armėnijos Respublikos pareiškimo dėl šio apgailestavimo: „Armėnų pusė įsitikinusi, kad problemos sprendimas gali būti rastas tautų apsisprendimo pagrindu.“

Po vėl nieko nepešus pasibaigusio Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų Seržo Sargsiano ir Ilhamo Alijevo susitikimo Ženevoje praėjusių metų spalio viduryje, Sargsianas Armėnijos pasiuntinybėje Šveicarijos Konfederacijoje susitiko su vietinės armėnų bendruomenės atstovais ir patikino juos dėl vieno dalyko galinčius būti tikrus: Jerevanas nesutiks su sprendimu, kuris vienaip ar kitaip gali pažeisti Karabacho saugumą. „Vienintelis mums priimtinas spendimas yra tai, kad Karabachas turi būti ne Azerbaidžano sudėtyje.“

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Šių metų vasarą Rusijoje daugelio skaitomas leidinys Lenta.ru priminė, kad dabar derybos dėl taikos Karabache grindžiamos „Madrido principais“ – jie yra labai teisingi, tačiau beveik neįgyvendinami, nes Armėnijos pusė svarbiausiu dalyku laiko tautų apsisprendimo teisę, o Azerbaidžano pusė teikia pirmenybę teritoriniam vientisumui. Dėl Karabacho „saugumo juostoje“ esančių rajonų grąžinimo Azerbaidžanui, tai Jerevane, kaip rašo leidinys, „bet kuris politikas, apie tai prasižiojęs, bus jeigu ne pakartas ant artimiausio medžio, tai gėdingai išvytas lauk“. Kaip žinome, pirmajam Armėnijos prezidentui Levonui Ter Petrosianui 1998 metais teko atsistatydinti po to, kai apie tai prabilo…

Kurie valstybės išdavikai?

Gruodžio 9 d. įvyksiančių neeilinių šalies parlamento rinkimų išvakarėse Pašinianas atsikirto į Armėnijos respublikos partijos kandidato kaltinimą jo vadovaujamą bloką „Mano žingsnis“ atėjus į valdžią tam, kad atiduotų Arcachą (Kalnų Karabachą). Naujosios  vyriausybės vadovo giliu įsitikinimu, būtent Seržo Sargsiano vadovaujama respublikonų partija vykdė atidavimo politiką! Ir jeigu jie dabar kalba, kad naujoji vyriausybė ketina atiduoti Karabachą, tai jie Karabacho atidavimu kaltina tautą! Jis esąs pirmas valstybės vadovas, kuris pasakė, jog nė vienas vadovas ir Armėnijos Respublikos valdžia negali spręsti Karabacho klausimo – jį turi spręsti tauta. Jeigu rasis tautai priimtinas pasiūlymas, jis ateisiąs ir pateiksiąs jį žmonėms. „Arcacho klausimą spręs Arcacho žmonės.“

Naujoji valdžia, Pašiniano tikinimu, yra kaip tik labiausiai už Kalnų Karabachą stojanti valdžia, tai rodo jau vien faktas, kad dar niekada Armėnijos vadovo sūnus netarnavo ten (Pašiniano sūnus atlieka privalomąją karo tarnybą Kalnų Karabache).

Gruodžio 5 d. Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą Respublikos partijos kandidatui (3 nr.) Davidui Šachnazarianui dėl jo pareiškimo, kad Nikolas Pašinianas vykdo politiką „valdžia mainais į Arcachą“. Saugumiečiai kandidato žodžius įvertino ne kaip provokaciją ar grėsmę valstybės saugumui, o kaip pranešimą apie galima nusikaltimą ir iškvietė jį apklausai; be to, kreipėsi į visuomenę, ragindami žinančius ką nors apie kalbamą nusikaltimą pranešti tai saugumo tarnybai. Juk buvo pareikšta, kad kažin kokios jėgos, norėdamos atiduoti Kalnų Karabachą, padėjo Pašinianui ateiti į valdžią – prašom pateikti įrodymus jį išdavus valstybę. Neatsiradus tokių įrodymų, teks manyti, kad prieš valstybę veikia patys kaltintojai… apsisprendimo pagrindu.“

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevane pasivaideno sprogus bombą

Kelios dienos po rinkimų Armėnijoje ekspertus privertė suklusti  Ilhamo Alijevo pareiškimas apie tai, kad „dabar susiklostė palankiausia situacija Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti.“ Gruodžio 25 d. žiniasklaidoje pasisakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Memedjarovas. „Mūsų šalis, lygiai taip, kaip garantuoja savo piliečių – kitų etninių grupių atstovų saugumą, pasirengusi pagal savo tarptautinius įsipareigojimus padaryti tai ir dėl armėnų kilmės piliečių Kalnų Karabache.“ Be to, Baku pasirengęs suteikti armėnams didelę savivaldą tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienose. Ministras taip pat pareiškė viltį, kad ateinančiais 2019 metais pasistūmėta į priekį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos ir dviejų valstybių santykių normalizavimo reikaluose.

Tokių vilčių teikia pastarojo meto įvykiai Armėnijoje (rinkimai), Azerbaidžano prezidento ir Armėnijos ministro pirmininko neoficialūs pokalbiai Dušanbėje ir Sankt Peterburge, trys pastarieji užsienio reikalų ministrų susitikimai.

Šis pareiškimas, kaip parašė žiniasklaida, „sukėlė Armėnijoje sprogusios bombos efektą“. Ypač griežtai atsiliepė respublikonų partijos atstovas, parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas. Tai, kad Armėnijoje pasikeitė valdžia, Mamedjarovui nesuteikia nė menkiausio pagrindo tokiam optimizmui reikšti. „Aš nemanau, kad Armėnijoje galima valdžia, kuri leistų sau nepaisyti Kalnų Karabacho žmonių teisės apsispręsti ir sutiktų su „teritorijos mainais į taiką“. To tiesiog negali būti.“ Jis esąs tikras, jog bet kuri valdžia, iškeisianti teritoriją į taiką, bus laikoma Karabacho liaudies išdavike, tokią valdžią pasmerks ir prakeiks. Kadaise Seržas Sargsianas atmetė teritorijos atidavimą mainais į taiką, kaip apie tai neseniai papasakojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tai, ką siūlo Mamedjarovas, yra gėda, jo pasiūlymų neverta nė svarstyti.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija pasiskubino paaiškinti, kad viskas, apie ką pavyko susitarti ministrams Milane, kur vyko ESBO ministrų tarybos pasitarimas, yra ne paslaptis, viskas paskelbta: jie tiesiog susitarė ir toliau rengti tokius susitikimus. Nikolas Pašinianas patvirtino: nieko nauja. Tačiau armėnų ekspertų bendruomenė pareiškė taip nemananti. Vienas politinis technologas sunerimo, kad kol kas niekas nekalba apie nuolaidas, kurias pasirengęs daryti Baku, vadinasi, veikiama pagal principą „teritorija mainais į taiką“, o koks bus „Kalnų Karabacho respublikos statusas“ – nepasakoma.

Kita politologų stovyklos atstovė spėjo: armėnų pusei gali būti daromas spaudimas tam, kad būtų sudarytos azerbaidžaniečių pusei palankesnės sąlygos. Trečias politologas paragino atkreipti dėmesį į Armėnijos užsienio reikalų ministro žodžius, kad svarbiausia Armėnijai – gyventojų saugumas. O „KKR“ nepriklausomybė? Apie tai – nieko. „Mes artinamės prie raudonosios linijos.“

Ir tu, Sergejau Lavrovai?

Naujų gaidų pasigirdo Maskvos atstovų kalbose. Lapkričio 13-14 d. Baku vykusiame Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos pasitarime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistus patikino, kad „Azerbaidžano pusė nuoširdžiai nusiteikusi tęsti derybas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Pati Rusija, artima Azerbaidžano ir Armėnijos partnerė, darys viską, kad būtų sudarytos sąlygos kompromisui pasiekti, bus ieškoma naujų, originalių idėjų (креативные идеи). Ministras taip pat pareiškė viltį, kad oficialusis Jerevanas bus pasirengęs aktyviai veikti dėl konflikto sureguliavimo po šalyje įvykusių parlamento rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

Pastebėta, kad net didžiausias gruzinų ir azerbaidžaniečių nemylėtojas, Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ apžvalgininkas Stanislavas Tarasovas jau kitaip rašo („Алиев перехватил инициативу у Пашиняна“). Jis pripažino, kad azerbaidžaniečiams sekasi perimti iniciatyvą ir kreipti derybas dėl konflikto sureguliavimo jiems naudinga linkme. Be kita ko, apžvalgininkas kalba apie jų „nestandartinį ėjimą“ – sprendimą atitraukti kariuomenę kai kuriuose pasienio ruožuose, paliekant jų apsaugą pasieniečiams. Baku, apžvalgininko žodžiais, „žengia žingsnius, bent jau viešojoje erdvėje, kuriems Jerevanas nepasirengęs“. Žodžiu, tai pirmas kartas šio leidinio, kuriame reiškiamos Rusijoje gyvenančių armėnų pažiūros, istorijoje, kai apie Azerbaidžaną ir šios šalies prezidentą rašoma pozityviai.

EPA – ELTA nuotraukoje: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Dašnakcutiun“ partijos ir jos valdomų komisijų „Ai Dat“ (Armėnų teismas) šulas Kiro Manojanas mano, kad netrukus Armėnija patirs amerikiečių spaudimą. Iš Jerevano bus reikalaujama nuolaidų dėl Karabacho. „Tai nereiškia, kad Armėnija nusileis šiam spaudimui, tačiau spaudimas bus.“

Armėnija turi reikalauti Vienoje ir Sankt Peterburge pasiektų susitarimų (dėl pasienio incidentų tyrimo ir didesnių tarptautinių stebėtojų teisių konflikto zonoje) įgyvendinimo, nes be šito imtis spręsti konfliktą Armėnijai yra pavojinga.

Beje, Armėnijos-Azerbaidžano derybos Vienoje 2016 metais įvyko anaiptol ne be JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovo primygtinių paraginimų ir ekspertams pasirodė, kad šalys tarpininkės, nerasdamos kitų variantų, imasi spaudimo šalims: derėkitės! Armėnų politologams tai pasirodė esąs blogas ženklas, nes ateityje tarpininkai gali versti priimti ir tam tikrus sprendimus. JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijos sutampa beveik visais Karabacho sureguliavimo klausimais (nesutariama dėl taikdarių).

Visiškai neseniai Jerevano valstybinio universiteto Europos tyrimų centro direktorius Arturas Gazinianas įspėjo Karabacho konflikto sureguliavimo procese bręstant lūžį. Mokslininkas aiškina: tai, kad amerikiečiai išveda kariuomenę iš Sirijos ir kita, rodo esant susitarimo JAV ir Rusijos – sumenkinti Irano vaidmenį Sirijoje. Randantis bendriems Rusijos ir JAV interesams šiame regione, galimas ir jų susitarimas suvaržyti Armėnijos galimybę toliau palaikyti Kalnų Karabache status quo. Pašiniano vyriausybei reikalingi alternatyvūs pasiūlymai dėl konflikto sureguliavimo ir jis, Gazinianas, pasirengęs prisidėti prie vyriausybės ir ministro pirmininko pastangų rasti sprendimą, geriausiai atitinkantį Armėnijos ir Kalnų Karabacho interesus. Būsimosiose derybose Armėnija turi būti kaip niekad stipri ir susitelkusi.

Negrįžimo taško link

Prieš kelias dienas „EADaily“ paskelbė Strateginių tyrimų centro prie Azerbaidžano prezidento direktoriaus Farhado Mamedovo samprotavimus („Азербайджан подводит Армению к точке невозврата по Карабаху“). Taikos neįmanoma pasiekti vienu susitarimu ar sprendimu. Tai – daugelio pakopų ir etapų procesas, užtruksiantis 10–15 metų. Fizikoje norint pasiekti negrįžimo tašką reikalinga pradėti procesą. Azerbaidžanui svarbu, kad prasidėtų pirmasis proceso etapas. Ekspertas pripažįsta, kad ir vienoje pusėje, ir kitos žmonių lūkesčiai dabar yra maksimalistiniai. Tačiau jie pasitiki savo vyriausybėmis ir šios turėtų imtis žygių visuomenės parengimui taikai (beje, Milano susitikime ESBO tarpininkai ir paragino abi šalis imtis konkrečių veiksmų gyventojų parengimui taikai).

Rusijos politinis konsultantas Dmitrijus Fetisovas mano, kad galima kalbėti apie aiškią tendenciją: žmonių pasirengimą (pirmiausia paprastų Armėnijos gyventojų) atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Reikia turėti galvoje rimtus ekonominius nepriteklius ir Karabachą, reikalaujantį nuolatinių lėšų. Jis sakosi ištyręs naujausias sociologines apklausas Armėnijoje ir jos rodančios: jeigu Pašinianas prabils apie Karabacho grąžinimą Azerbaidžanui, tai negalima atmesti, kad žmonės jį palaikys. Žinoma, kalbėti apie „KKR“ grąžinimą sudėtinga, tačiau teritorijų grąžinimo procesas, Fetisovo manymu, turėtų prasidėti, nors derybos bus sunkios ir aiškintis teks ilgai.

Gruodžio 26 d. Kalnų Karabache įvyko partijos „Suvienytoji Armėnija“ steigiamasis suvažiavimas. Vienas jos steigėjų pasakė, kad pirmiausias jų tikslas – „suvienyti Arcachą su Armėnija“. Taigi toli gražu ne visi Armėnijoje ir Kalnų Karabache stoja už taiką, bet tai jau – kita tema.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2018.12.29; 18:12

Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho

Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.

Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma (401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.

2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.

Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai, kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti tauta.

Europos Parlamentas

Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.   

Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.

Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K

Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.

Klastingos užmačios

Antroji tendencija: armėnų delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui, Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“, kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.

Norite paklausti, kas atstovavo Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai). Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę. Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo prieš).

Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar, prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.

Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.

Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika

Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

Tad klausimas, ar mums reikalingas prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien retoriškas. 

Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Pati Armėnija yra prisipažinusi

Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.

Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…  

Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.

Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?

Kaltinimai tendencingumu

Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama

Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.

Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.

O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?

Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

2018.12.25; 18:30  

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

 

2018.12.02; 08:32

Bako Saakianas

Saulius Kizelavičius

Oficialusis Baku pareiškė oficialų protestą Rusijai. konkretus adresatas – Rusijos URM.

Azerbaidžaniečiai pasipiktino Rusijos valdžia, kam ši priėmė Kalnų Karabacho armėnų separatistų lyderį Bako Saakianą. Bako Saakiano pavardę verta įsidėmėti. Jis vienas iš tų, kurie vadovauja armėnų separatistams, laikantiems savo rankose iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą. Todėl nenuostabu, kad Azerbaidžanas ne tik šį asmenį nepalankiai traktuoja, bet ir kritikuoja tuos, kurie jį įsileidžia svečiuosna.

Azerbaidžano URM nusiųstoje notoje rašoma, kad toks Kremliaus elgesys nedera su pareiškimais, esą Rusija nori draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais ir nuoširdžiai linkusi padėt kuo greičiau sureguliuoti teritorinį Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Beje, svarbu išsiaiškinti, kodėl B. Saakianas netikėtai ir skubiai nuvyko į Maskvą. Karinės armėnų grupuotės „Sasna Crer“ atstovas Žirairas Sefilianas mano, kad šiandien padėtis Kalnų Karabache įtemta, bet kada gali sprogti, beveik nekontroliuojama, todėl B. Saakianas ne velui nuskubėjo į Rusijos sostinę. Jam reikia pasitarti su kuratoriais. Mat Jerevane esama nepatenkintų dabartinės Kalnų Karabacho valdžios veikla. Gali būti, kad laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikola Pašinianas ir jo komanda ketina B.Saakianą pakeisti kitu asmeniu. Todėl B. Saakianas sunerimęs paspruko į Rusiją teirautis, ką jam toliau daryti, kaip elgtis, kokios taktikos laikytis.

Tik neaišku, kur link pakryps oficialiojo Jerevano pozicija dėl Kalnų Karabacho pakeitus vadeivas. Užtat B. Saakiano vizitas į Maskvą dar sykį patvirtina jau senokai žinomą tiesą, jog Kremlius globoja ne tik Gruziją bei Moldovą teriojančias separatistines organizacijas, bet ir tuos, kurie Kalnų Karabachą atplėšė nuo Azerbaidžano. Kalnų Karabachas – tai visų pirma Rusijos projektas, kurio vienas iš tikslų yra daryti kuo didesnę įtaką Pietų Kaukazo regionui.

2018.11.25; 06:00

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė Prancūzijai protesto notą dėl nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos vadovo Bako Saakiano vizito į šią šalį. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Azerbaidžano URM atstovė Leila Abdulajeva.

„Azerbaidžano ambasada Prancūzijoje įteikė protesto notą šios šalies URM“, – sakė L. Abdulajeva.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.18; 05:20

KSSO embelma

Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.

Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.

Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.  

Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).

Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.

Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.

Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nikolos Pašiniano karikatūra

Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).

Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.

Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.

Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!

Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.

Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).

Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).

Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).

Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).

Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.

Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.

2018.11.16; 10:45

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta“ arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

KSSO embelma

Antanas Rašimas

Ar patikėtumėte, jei pasakyčiau, jog Armėnija prašosi priimama į NATO? Ar įtikinamas pasirodytų teiginys, esą Armėnijos premjero pareigas einantį Nikolą Pašinianą karinių NATO pratybų stebėti buvo pakvietęs pats Aljanso generalinis sekretorius? O jei portalas slaptai.lt parašytų, jog Armėnijos ministras pirmininkas N. Pašinianas tikrai svečiavosi Norvegijoje asmeniškai pakviestas Aljanso vadovo Jenseno Stoltenbergo – ar nepasirodytų ši žinia įtartina, labiau panaši į melą, propagandinę „antį“, nei į neginčijamą tiesą?

Be abejo, Armėnijos premjero niekas nekvietė į Norvegijos Karalystę, niekas jam neleido stebėti NATO karinių pratybų. Juolab NATO vadovybė nesiuntė ponui N. Pašinianui asmeninių pakvietimų.

Būtų didžiausia kvailystė, neapdairumas, beprotybė, jei NATO vadovai šiandien prašytų Armėniją prisijungti prie Aljanso pajėgų. Taip nėra ir negali būti. Šito oficialusis Briuselis negali padaryti dėl kelių svarių, rimtų priežasčių. Pirma, Armėnijoje dislokuota gausi Rusijos karinė bazė (Giumri miestas). Antra, Armėnija iki šiol okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (įskaitant ir septynetą su KK nesusijusių rajonų). Todėl Vakarai šią valstybę tebelaiko agresore, nevykdančia Jungtinių Tautų rezoliucijų, įpareigojančių trauktis iš užgrobtų teritorijų. Ir, galų gale, visi puikiai žino, jog Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tas KSSO – tai visiška priešingybė NATO aljansui. Tai – akivaizdžiai antieuroatlantinė organizacija. Kad ir kaip norėtų oficialusis Jerevanas, jis negali siekti draugystės su NATO ir tuo pačiu tampriai bendradarbiauti su KSSO. Sėdėti ant dviejų skirtingų kėdžių neįmanoma, kad ir koks gudrus, lankstus bebūtum.

Ir vis dėlto internetinėje erdvėje pasirodė pranešimų, girdi, ponas N. Pašinianas svečiuojasi Norvegijoje, dalyvauja derybose su NATO generaliniu sekretoriumi, iš garbingų užsienio svečių ložės stebi, kaip gintis mokosi NATO kariai. Kad tokių „ančių“ buvo paleista internetinėje erdvėje, apgailestauja internetinis leidinys Armenianreport.com. Šis armėniškas portalas mano, kad primityvią dezinformaciją dėl neva Armėnijos noro jungtis į NATO struktūras skleidžia Kremliaus remiami ir apmokami troliai. Būtent jie neva paskleidė melagingų žinių, esą N. Pašinianas, vaizdžiai tariant, staiga Rusijai atsuko užpakalį, o Vakarams – veidą.  

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Niekas nesiginčija: pranešimai apie Armėnijos siekį bičiuliautis su NATO tėra primityvus, pigus melas. N. Pašinianas nevažiavo į Norvegiją, nesusitiko su NATO vadovybe ir nematė karinių NATO pratybų. Tuo metu, kai internetiniai troliai įrodinėjo, esą N. Pašinianas šnekučiuojasi su J. Stoltenbergu, Armėnijos premjeras iš tikrųjų buvo nuvykęs į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą, kur susitiko su šią azerbaidžanietišką teritoriją dabar valdančiais saviškiais – armėnais. Remiantis Armenianreport.com pranešimais, N. Pašinianui rūpėjo sužinoti, ar užtektinai rimtai jie, armėnai, saugo okupuotą teritoriją. Žodžiu, skirtumas tarp to, kas buvo rašyta, ir to, kaip nutiko iš tikrųjų, – akivaizdus: ne Norvegija, ne NATO, ne Briuselis, o Kalnų Karabachas.

Minėtas armėnų leidinys armenianreport.com klausia, kodėl Kremliaus troliai atkakliai skleidžia primityvų melą apie dabartinę Armėnijos vadovybę? Juk teiginiais, esą armėnai jau klastingai suvarė peilį Rusijai į nugarą arba ketina artimiausiu metu Rusiją išduoti, iškeisdami Maskvos politinę, ekonominę ir karinę paramą į draugystę su Vakarais, – niekas netiki. Nebent vienas kitas primityvus kvailys, nesusigaudantis užsienio politikoje. Tokios minėto leidinio versijos. Suprask, Armėnija nė neketina nusisukti nuo Kalnų Karabachą okupuoti padėjusios Rusijos.

J. Stoltenbergas stebėjo Norvegijoje vykstančias NATO pratybas. EPA-ELTA nuotr.

Ir vis dėlto dezinformacija, jog Armėnija išduoda Rusiją ir beldžiasi į Vakarus, – tebeplatinama.

Kodėl rusų troliams prireikė vaizduoti Armėniją kaip NATO sąjungininkę? O gal šį melą platina visai ne Kremliaus propagandistai? Gal esama jėgų, kurios suinteresuotos sužinoti, kokia būtų tiek Briuselio, tiek Maskvos reakcija į neva provakarietiškas Jerevano nuotaikas? Galų gale gal šias „antis“ platina pats Jerevanas, siekiantis suminkštinti griežtą Vakarų požiūrį dėl Kalnų Karabacho – kol šių žemių negrąžins tikriesiems šeimininkams, tol Armėniją laikys agresore?  

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.07; 09:05

Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.

Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.

Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.

Kalnų Karabacho konflikto programavimas

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.

Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.

Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.

Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.

Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.

Hodžaly aukoms atminti

Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.

Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?

Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.

Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.

Filosofas Bronislovas Genzelis

Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]

Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3] 

Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.

Dezinformacijos galia

Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]

Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.

Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.

Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.

„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.

Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis,  ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]

Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.

XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidme­nį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo var­tojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai povei­kis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.

Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.

Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?

Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]

Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.

Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje

Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.

Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.

Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.

Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti.  Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.

Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos sie­kius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.

Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros ne­buvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.

Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto de­zinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konf­likto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.

Baigiamosios pastabos

Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.

Šušos griuvėsiai

Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.

Nuorodos

Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.

Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

„Penki dalykai, kuriuos reikia žinolti apie Kalnų Karabacho konfliktą“. Veidas, 2016 04 07//Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta.

Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas. 

[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.

[6]http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta. Paskelbta 2016  04 07.

[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.

[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į  jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.

[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.

[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.

[11] Ten pat.

[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.

[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.

[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.

[16] Ten pat, p. 86.

[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

[18]Ten pat, p. 135.

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00