Namikas Alijevas, profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

Po Friedricho Eberto fondo atstovybės Armėnijos Respublikoje projektų koordinatoriaus Nareko Sukiasiano ir Friedricho Eberto fondo atstovybės Pietų Kaukaze vadovo Felikso Heto (Felix Hett) provokacinių straipsnių, išspausdintų Fondo žurnale „IPJ-jurnal“ (atitinkamai „Smūgis į Achilo kulną“ 2021 metų lapkričio 18 dieną ir „Suskaldytas Kaukazas. Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją, bet nepakeitė jų raidos kelio“ 2022 metų kovo 14 dieną) ir man po jų paskelbus atsakymus interneto svetainėje blacksea-caspia.eu (prie Sukiasiano straipsnio IPJ-journal (demaskuojam melą) / BLACKSEA CASPIA (blacksea-caspia.eu) ir Friedricho Eberto fondas tarnauja Armėnijos Respublikai (arba armėnų diasporai) / BLACSEA CASPIA (blaksea-caspia.eu), Fondas pusmetį liovėsi užsiiminėti provokacijomis, ir atrodė, kad iš atsakymų pasidarė išvadas.

Tačiau rugsėjo 14 d. Fridricho Eberto fondas vėl griebėsi senų darbų ir išspausdino to paties Nareko Sukiasiano angažuotą straipsnį, pavadintą „Precedento neturinti eskalacija“ (Nauja eskalacija tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – Užsienio politika ir saugumas / IPG Journal (ipg-journal.io)). Juo buvo pratęsta tendencinga neobjektyvi Fondo politika, suteikianti tribūną vienai šaliai ir išsauganti sau tarnaujančius asmenis, nepripažįstančius tarptautinės teisės ir objektyvios tiesos. Netuščiažodžiausime ir dar kartą parodysime, kaip toli pažengė Fridricho Eberto fondas, tarnaudamas Armėnijos Respublikos interesams Pietų Kaukaze.

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

2020 lapkritį per 44-ių dienų Karabacho karą Azerbaidžanas išlaisvino pasaulio bendruomenės ir JTO pripažintas savo teritorijas, kurios 30 metų buvo okupuotos Armėnijos Respublikos. Beje, okupuotos teritorijos buvo atkariaujamos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, todėl civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai Azerbaidžano teritorijoje, kur gyvena armėnų tautybės Azerbaidžano piliečiai, nenukentėjo.

Ir priešingai, Armėnijos Respublika šaudė balistinėmis raketomis iš savo teritorijos į taikius Azerbaidžano miestus, esančius už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Buvo daugybė taikių Azerbaidžano gyventojų aukų. Armėnijos Respublika šiurkščiai pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas. Tam nesunku rasti patvirtinimų: visas internetas pilnas patvirtintos foto bei vaizdo medžiagos. Tie faktai patvirtinti ir teisėsaugos nevyriausybinių organizacijų.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė

Tai kodėl mes apie visa tai absoliučiai nieko nerandame Friedricho Eberto fondo internetinėje svetainėje „IPJ-jurnal“? Būtų neblogai, jei Fondas paaiškintų tą klausimą. Kitaip vertėtų jo paklausti, kuo gi jis užsiima Pietų Kaukaze?

Pralaimėjus karą, supratus, kad Armėnijos Respublika turės išlaisvinti okupuotas teritorijas, be to, suprantant Azerbaidžano teisę pribaigti pagal tarptautinę teisę Armėnijos karinę mašiną (agresoriaus ginkluotąsias pajėgas) Armėnijos teritorijoje, naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną Nikola Pašinianas kartu su Azerbaidžano ir Rusijos lyderiais pasirašė Trišalį pareiškimą, taip išsigelbėdamas nuo sutriuškinimo.

Azerbaidžanas taip pasielgė iš žmoniškumo, kad išvengtų bereikalingų žmonių aukų, nors buvo už 5 kilometrų nuo Hankendžio (Stepanakerto, kaip jis buvo vadinamas sovietiniais laikais bolševiko komisaro ir teroristo Stepano Šaumiano garbei). Trišalis pareiškimas iš esmės – tai kelio į taiką Pietų Kaukaze žemėlapis.     

Po karo išaiškėjo, kad visa Armėnijos Respublikos okupuota teritorija, iš kur  išvaryti visi gyventojai azerbaidžaniečiai, visiškai sugriauta, išgrobstyta ir užminuota. Neužminuota liko teritorija, kur gyveno etniniai armėnai. Per trisdešimt okupacijos metų Azerbaidžano miestai ir kaimai, išsidėstę šių laikų Libano teritorijai prilygstančiame plote, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kultūrinis, dvasinis, religinis ir istorinis to regiono paveldas be skrupulų sunaikintas arba rimtai sužlugdytas.

Tų, kas globojo Armėnijos Respubliką agresijoje, melas tris dešimtmečius laikė okupacijoje Azerbaidžano teritorijas, privedė jas iki totalios griūties. Dabar tuo melu stengiamasi sutrukdyti taikiam procesui, neleisti sudaryti taikos sutarties, nustatyti sienas.

Azerbaidžanas pradėjo tų teritorijų išminavimą ir atkūrimą. Azerbaidžano įtvirtinimų inžinerijos padaliniai iki šiol išlaisvintose teritorijose aptiko ir sunaikino viso 7559 priešpėstines, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusius šaudmenis, įmontuotus Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų. Gi mūsų šalis suteikė visiems galimybę susipažinti su okupantų barbarizmu ir nusikaltimais. Daugybė diplomatų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų, politinių ir valstybės veikėjų vizitų į išlaisvintas teritorijas, informacija apie juos tarptautinėje žiniasklaidoje – visa tai liudija apie armėnų įvykdytus nusikaltimus. Įdomu, kodėl Fondas tais klausimais nesikonsultavo su Vokietijos ambasados Baku bendradarbiais (kurie lankėsi tose teritorijose), jeigu pats nežinojo, kad toks yra didžiausioje Pietų Kaukazo šalyje, kur Fondas veikia?

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Atstatydamas tas teritorijas Azerbaidžanas kuria Karabache socialinę infrastruktūrą (tiesia šiuolaikiškus kelius, stato elektrines, įmones, atlieka agrarinius darbus ir t. t.), tvarko gyvenvietes, naudojant šiuolaikiškas skaitmenines technologijas urbanistikoje (statomi išmanieji kaimai ir miestai). Baigiamas statyti antras tarptautinis oro uostas, kurį numatoma atidaryti jau spalį. Trumpiau sakant, investuojamos milžiniškos lėšos į armėnų sugriauto regiono atstatymą.

Be to, Azerbaidžanas įvykdė visas Trišalio pareiškimo sąlygas, taip pat užtikrino ir Lačino koridoriaus nekliudomą funkcionavimą, – pastarasis užtikrina Armėnijos Respublikos komunikaciją su armėnų kompaktiškai gyvenama Azerbaidžano teritorija, kuri yra Rusijos taikdarių kontingento atsakomybės zona. Rusija prisiėmė užtikrinti armėnų saugumą Karabacho regione pagal minėtą pareiškimą. 

Armėnijos Respublika, priešingai, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Trišalį pareiškimą: iš Karabacho teritorijos neišvestos Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir neužtikrintas susisiekimas transportu tarp Azerbaidžano Respublikos vakarinių rajonų ir Nachičevanės Autonominės Respublikos, kad piliečiai, transporto priemonės ir kroviniai galėtų nekliudomai judėti abiem kryptimis.

Nesinori kartoti Sukiasiano kliedesių straipsnyje, bet pateiksiu tik vieną citatą: „bekompromisiai Azerbaidžano reikalavimai toli peržengia Armėnijos „raudonąsias linijas“, būtent: visiškai atsisakyti armėnų saugumo garantijų Karabache (nekalbant jau apie jų statusą), nuginkluoti armėnų vietines pajėgas Karabache ir suteikti suverenius koridorius į savo eksklavą Nachičevanę per Armėnijos teritoriją (faktiškai – tiesioginį susisiekimo kelią sausuma su Turkija)“. Bet juk tai įsipareigojimai, kuriuos Armėnijos Respublika prisiėmė pagal Trišalio pareiškimo 4 ir 9 punktus! Armėnai Karabache – Azerbaidžano piliečiai, ir jų saugumą valstybė garantuoja taip pat, kaip ir visų kitų piliečių, lygiai taip, kaip ir visiems kitiems 30–40-čiai tūkstančių armėnų, gyvenančių kitose Azerbaidžano teritorijose. Tam nereikia palikti Azerbaidžano teritorijoje okupacinės kariuomenės, kurios Azerbaidžanas nesunaikino humaniškais sumetimais, kad išvengtų taikių gyventojų aukų.

Azerbaidžanas pasiūlė Armėnijos Respublikai sudaryti taikos sutartį, remiantis penkiais punktais, įtvirtintais JTO Įstatuose ir ESBO 1975 metų Helsinkio Baigiamajame akte, o taip pat delimituoti ir demarkuoti sieną. Tai tikslus kelias į taiką. Tačiau visos tos Azerbaidžano iniciatyvos blokuojamos melagingais pažadais, nepatvirtinamos konkrečiais žingsniais ir nerealizuojamos.

Norėčiau pasiteirauti Fondo, kuris Pietų Kaukaze (kaip jau aiškėja) užsiima ne tik humanitariniais klausimais, kaip čia jo nesudomino klausimas, kodėl Armėnijos Respublika boikotavo kelio į taiką žemėlapį – Trišalį pareiškimą? Juk kas gali būti humaniškiau už talkinimą taikos procesui karo iškankintame regione?

Gana ilga įžanga į atsakymą būtina, kad skaitytojas suprastų visą angažuotos Friedricho Eberto fondo pozicijos amoralumą.

Po Europos Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos premjero Nikolo Pašiniano ketvirto susitikimo 2022 m. rugpjūčio 31 dieną N. Pašinianas kelintą kartą atsidūrė zutzvango (priverstinėje, – vert. past.) situacijoje: tarp tarpininkams duotų pažadų ir tam tikrų jėgų Rusijoje remiamo Kočariano ir Sargsiano klano. Baigėsi tuo, kad jis viešai atsisakė tame susitikime pasiektų susitarimų.

Nepaisant viso šito, Azerbaidžanas, parodydamas gerą valią, perduoda armėnams penkis armėnų kariškius, sulaikytus Azerbaidžano teritorijoje jau po 44 dienų karo.

Tuo pačiu laikotarpiu, Pašinianui grįžus į Irevaną, Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos suaktyvina ankstesnius reguliarius Azerbaidžano teritorijos apšaudymus, ypač Kalbadžaro, Lačino, Daškesano ir kai kurių kitų rajonų. Suaktyvindami ir ankstesnius reguliarius Azerbaidžano pozicijų apšaudymus minėtomis kryptimis armėnai siekia vilkinti taikos susitarimo pasirašymą, taip pat trukdyti stambius atstatymus bei statybas išvaduotose nuo okupacijos teritorijose.  

Ir dar vienas klausimas Fondui: ar Azerbaidžanas provokuos Armėniją artilerijos apšaudymams, tiek investavęs į išvaduotas ir pasienio teritorijas? Ar jis sieks tęsti karą ir skirti tiek išteklių teritorijoms, kurios virs mūšio lauku? Atsakymas aiškus.

Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų diversijų grupės rugsėjo 12 naktį užminavo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius ir teritorijas tarp pozicijų. Naktį iš rugsėjo 12 į 13 Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų padaliniai apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas, 80 azerbaidžaniečių kareivių bei karininkų žuvo, 282 buvo sužeisti, padaryta žalos karinei infrastruktūrai. Azerbaidžano armijos kontrveiksmai rugsėjo 13-14 sunaikino Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą, pozicijas, kurios kėlė pavojų Azerbaidžano pasienio regionams.   

Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Azerbaidžanas atsakydamas siekia užtikrinti savo ginkluotųjų pajėgų padalinių, o taip pat ir civilių asmenų, įtrauktų į atstatymo darbus bei statybas išvaduotose teritorijose, saugumą. Buvo nustelbta armėnų priešlėktuvinės gynybos sistema, išvestos iš rikiuotės radioelektroninės kovos priemonės, sunaikinta dešimtys artilerijos pabūklų ir kitokios technikos, subombarduotos 538-osios atskirosios kalnų šaulių brigados pozicijos link Zodo kaimo ties siena su Kalbadžaro rajonu, sunaikinti dviejų divizionų paleidimo įrenginiai C-300, tiek pat – C-125. Apie jokią žalą civilinei infrastruktūrai, taikiems gyventojams negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai Armėnija negalėjo pateikti nė vieno patvirtinančio fakto.

Kur ir kokioje vietoje Azerbaidžanas peržengė sieną? Ar gali Sukiasianas ar koks nors kitas Fondo atstovas parodyti tą vietą? Apie tai bus galima kalbėti tik po sienos delimitacijos ir demarkacijos, kurių vengia Armėnijos Respublika, ir dabar jau aiškėja, kodėl.

Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį

Azerbaidžanas laikosi įsipareigojimo 2020 metų lapkričio 9/10 Trišaliam pareiškimui, suinteresuotas, kad būtų pasitikėjimas regione pradėjus sienų delimitavimą ir demarkavimą, o taip pat, kad tarp dviejų šalių būtų pasirašyta taikos sutartis. Priešinga šalis, atvirkščiai, demonstruoja Pareiškimui prieštaraujantį elgesį, minuodama Azerbaidžano teritorijas, AR ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad Armėnijos Respublika laikosi karinės avantiūros ir revanšizmo pozicijos.

Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius

Šiuo metu laikomasi ugnies nutraukimo režimo, tad svarbu, kad Armėnijos Respublika susilaikytų nuo provokacijų ir klausimus tarp dviejų valstybių spręstų derybomis. Azerbaidžanas suinteresuotas normalizuoti santykius su Armėnijos Respublika politiniu ir diplomatiniu lygiu kaip šalis, siūlanti taikos darbotvarkę ir vykdanti atstatymo darbus regione.

Tokio pobūdžio publikacijos liudija, kad esama jėgų, trukdančių įvesti ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze. Fondo globėjams nekenktų išsinagrinėti, kaip galima laikyti Fondo atstovu šalyje žmogų, proteguojantį jo supratimu savus etninius interesus, Fondo, iš kurio jis gauna algą, įvaizdžio sąskaita.

Straipsnio autorius – Namikas Alijevas, prof., teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius

2022.09.24; 18:30

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Saulius Kizelavičius

Siūlau atkreipti dėmesį į Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, profesoriaus Vytauto Landsbergio komentarą, rugsėjo 18-ąją paskelbtą LRT.lt portale. Tekstas pavadintas: „Armėnų klaida“.

Verta perskaityti. Kas ten rašoma? Siekdama išplėsti savas teritorijas Armėnija kadaise susidėjo su velniu. Sakant „velnias“, omenyje turimas, žinoma, Kremlius.

Kas nutiko vėliau? Armėnija tarsi gavo trokštamų teritorijų. Bet tai buvo netikra pergalė. Nes susipykta su artimiausiais kaimynais – Azerbaidžanu ir Gruzija. Nes įsipainiota į Kremliaus priklausomybę. Nes žlugo galimybė žingsniuoti tikrų reformų  keliu.

Prof. V.Landsbergis mano, jog Armėnija šiandien moka „skaudžią kainą už buvusių trumparegių vadovų klaidas“. Bet ir dabar oficialusis Jerevanas dar neskuba taisyti prarajon jį stumiančių klaidų. Jerevanas vis dar nenori pasirašyti taikos sutarčių su Baku, kurios leistų Armėnijai žingsniuoti priekin. Visos reikalingos sutartys normaliai bendrauti su kaimynais azerbaidžaniečiais jau seniai parengtos. Tereikia suraityti parašą. Tereikia grąžinti tai, kas ne tavo. Tereikia liautis rengti provokacijas, išpuolius, kurpti revanšistinius planus.

Prof. V.landsbergis pastebi, jog dabar susiklostė itin palankios aplinkybės. Taikos sutarties projektas seniai parengtas. Deja, Armėnija, užuot atsikračiusi Kremliaus pinklių visiems laikams, vis dar mėtosi į šalis, dvejoja, gudrauja, manydama išsėdėsianti ant dviejų kėdžių.

Kaip pasirinkti Armėnijai tikrąjį kelią? Prof. V.Landsbergis įsitikinęs, jog „Galą tam padarys tik pačių armėnų išmintis“.

Informacijos šaltinis – portalas lrt.lt

2022.09.20; 08:07

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Rugsėjo 13-osios vakarą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos vėl įsiplieskė kovos. Šaudymai tęsėsi kiaurą naktį. Tai nutiko Karabacho regione, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui.

Priminsime – trisdešimt metų kantriai laukę Vakarų paramos ir jos nesulaukę azerbaidžaniečiai 2020-ųjų rudenį ryžosi savo žemes iš armėnų okupantų rankų susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Karas dėl Karabacho grąžinimo teisėtiems šeimininkams 2020-ųjų rudenį tęsėsi 44 paras. Daugumą Karabacho žemių oficialusis Baku susigrąžino. Tačiau – ne visas (pavyzdžiui, Karabacho sostinė Hankendis – vis dar armėnų separatistų žinioje). Kodėl – ne visas? Kaip visuomet, įsikišo agresyvusis Kremlius, pažerdamas intrigų, ir vadinamųjų „rusų taikdarių“ pagalba Armėnijos valdžiai pavyko kelis Karabacho regionus išlaikyti savo įtakos zonoje.

Pastaruosius dvejis metus oficialusis Jerevanas rengė užtektinai daug bjaurių provokacijų – apšaudydavo azerbaidžaniečių karius, rengdavo trumpus įsiveržimus, minuodavo kelius, įvažiavimus į miestus ir gyvenvietes, degino Karabache išlikusius azerbaidžaniečių namus ir ūkius, mečetes, barbariškai kirto miškus. Tiksliau tariant, bet kokia kaina troško išlaikyti bent keletą Karabacho sričių savo žinioje, o tas teritorijas, kurias būdavo priversti grąžinti, stengdavosi taip suniokoti, kad jos taptų dykromis.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, rengdama provokacijas Armėnija tuo pačiu dalyvavo konflikto sureguliavimo derybose, melagingai įsipareigodama po truputį taikiai išsinešdinti iš viso Karabacho. Tačiau derybos tebuvo širma. Kaip ir tie verkšlenimai, girdi, tai Azerbaidžanas puldinėja „taikius Karabacho gyventojus“. Armėijos premjeras Nikolas Pašinianas konstravo politiką taip, kad neapibrėžta situacija tęstųsi kuo ilgiau.

Regis, Azerbaidžanas senų seniausiai perprato Jerevano klastas ir deramai atsako į visas provokacijas. Tačiau galimybių rengti išpuolius prieš teisėtai savo teritorijas susigrąžinančius azerbaidžaniečius – vis mažiau. Paskutinę viltį prarandantis N. Pašinianas net kreipėsi pagalbos į Kremlių, kad Vladimiras Putinas bent kiek sutramdytų Azerbaidžaną. Šis Armėnijos premjero žingsnis, turint omenyje Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, – ypač niekingas.

Beje, sunkiai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Entony Blinkeno pareiškimas, girdi, konfliktą Armėnija ir Azerbaidžanas privalo likiduoti taikiomis priemonėmis. Jei 30 metų nepavyko konflikto taikiai sureguliuoti, vadinasi, jo ir ateityje nebus įmanoma taikiai sureguliuoti.

JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto

Tokie demagogiški Vašingtono paraginimai – apgailėtini. Jie panašūs į pareiškimus tų demagogų, kurie šiandien ir Ukrainą ragina pradėt taikos derybas. Prezidentas Volodymiras Zelenskis labai taikliai pastebėjo: kol Rusija nebus išstumta iš visų ukrainietiškų žemių, tol nebus jokių derybų. Puikus atsakymas. Mes jau tūkstančius kartų įsitikinome, ko verti V.Putino troškimai bendrauti taikiai, garbingai, laikantis tarptautinių susitarimų. Lygai taip pat, kaip elgiasi dabar Ukraina, elgiasi ir Azerbaidžanas: jėga stumia lauk okupantus. Nes taikiai pasitraukti armėnai nelinkę. Jei dabar Sakartvelas sumanytų jėga susigrąžinti iš jų atimtas žemes, – taip pat elgtųsi teisingai. Nes naivu manyti, jog Rusijos remiami separatistai sutiktų gražiuoju atiduoti Tbilisiui tai, kas iš sakartvelų atimta jėga ir klasta.

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Įdomus buvo paskutinis Marko Feigino videointerviu su Ukrainos karinės žvalgybos papulkininkiu Oleksejumis Arestovičiumi (rugsėjo 13-oji), kuris, paklaustas, kaip vertina rugsėjo 13-14-osios susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, pabrėžė, kad Azerbaidžanas juda teisinga kryptimi – visomis priemonėmis mėgina išvaduoti savas žemes. O Armėnijos premjeras, prašydamas V.Putino pagalbos, elgiasi tarsi pametęs galvą.

Pats protingiausias Jerevano sprendimas būtų pradėt tikras, rimtas derybas su Azerbaidžanu ir Turkija, o ne su Kremliaus diktatoriumi.

Tiesa – Azerbaidžano pusėje.

2022.09.14; 08:00

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Baku, rugsėjo 13 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį apkaltino Armėniją pažeidus paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, po naktį vykusių susirėmimų, per kuriuos žuvo dešimtys žmonių ir kurie vėl sukėlė baimę, kad tarp istorinių priešų gali kilti naujas konfliktas.
 
Armėnija paskelbė, kad per naktinius susirėmimus žuvo beveik 50 jos karių – tai didžiausias dešimtmečius trunkančio konflikto paūmėjimas nuo trumpo, bet žiauraus karo 2020 metais.
 
Rusija pareiškė tarpininkavusi dėl ugnies nutraukimo tarp kariaujančių šalių, po kurio kelias valandas tvyrojo santykinė ramybė, tačiau vėliau Azerbaidžanas apkaltino Armėnijos pajėgas „intensyviai“ pažeidinėjant susitarimą.
 
„Nepaisant to, kad nuo 9.00 val. (6.00 val. Grinvičo laiku) paskelbtos paliaubos, Armėnija intensyviai pažeidinėja paliaubas palei sieną, naudodama artileriją ir kitus sunkiuosius ginklus“, – pareiškė Baku kariuomenės atstovai.
 
Prasidėjus susirėmimams Armėnija kreipėsi į pasaulio lyderius prašydama pagalbos ir kaltindama Azerbaidžaną bandymu įsiveržti į jos teritoriją.
 
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas antradienį paskambino abiejų šalių vadovams, o jo atstovas spaudai pareiškė, kad Vašingtonas „sieks, kad nedelsiant būtų nutrauktos kovos ir pasiektas taikos susitarimas“ tarp kaimynių.
 
Šie susirėmimai buvo didžiausi nuo 2020 metų, kai įsiplieskė karas dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, per kurį žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių abiejose pusėse.
 
Jie kilo tuo metu, kai artimiausia Jerevano sąjungininkė Maskva, po karo regione dislokavusi tūkstančius taikdarių, dabar priversta visą dėmesį nukreipti į pusmetį trunkantį karą Ukrainoje.
 
Armėnijos gynybos ministerija teigė, kad po paliaubų susirėmimai nurimo, tačiau padėtis pasienyje tebėra „itin įtempta“.
 
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas paskambino Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir A. Blinkenui, reikalaudamas atsako į „agresyvius Azerbaidžano veiksmus“.
 
Azerbaidžanas pranešė, kad per susirėmimus Armėnijos pasienyje žuvo 50 jo karių.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.09.13; 23:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Prieš keletą dienų turėjau pokalbį su valstybinėje įstaigoje dirbančiu pažįstamu inteligentu, manančiu, jog NATO neprivalo padėti Ukrainai, nes ukrainiečiai nepriklauso nei Aljansui, nei Europos Sąjungai. O jei kolektyviniai Vakarai vis tik talkina ukrainiečiams, tai šie privalo džiaugtis tuo, ką gauna. Kalbant griežtai, Kijevas neturi nė menkiausios teisės piktintis, esą per mažai sulaukia HIMARSŲ, habicų ar tankų.

Ginčijomės dėl Ukrainos viename iš Pilaitės rajono miškelių. Čia visuomet gausu žmonių – bėgikų, motinų su mažais vaikais, išėjusių grynu oru pakvėpuoti senjorų. Tačiau tą popietę – nė gyvos dvasios. Kaip tik tada iš proskynos išniro gausus būrys agresyviai nusiteikusių paauglių. Jie iškart puolė kabinėtis prie mano pašnekovo, nes šis mažesnio ūgio, akivaizdžiai silpniau sudėtas. Susiklostė pavojinga situacija. Laimė, padaužos nesiryžo peržengti ribos. Pasitenkino tuo, jog kaulino cigarečių, tardė, kiek dabar valandų, kurioje pusėje – miestas.

Kai piktai nusiteikę nepilnamečiai pradingo už medžių kamienų, pašnekovas ėmė džiūgauti, kaip vis tik „mes juos šauniai pravijome“. Tada ištariau žodžius, kurie jį nustebino. Paaiškinau: tavęs nebūčiau gynęs, nes ne prie manęs, prie tavęs jie kabinėjosi…

  • Kaip, kodėl, ar tikrai? – išpūtė akis iš nuostabos pašnekovas?

Tuomet dar konkrečiau kalbėjau: ko tu nori iš manęs, mes juk neturime pasirašę jokių gynybinių sutarčių.

Žinoma, dėstydamas šias mintis ironizavau. Bet mano kolega, regis, suprato maniškius argumentus, kodėl NATO … privalo ginti Ukrainą tarsi save pačią.

Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu

Taigi padėtis Ukrainos fronte – įtemta. Egzistuoja dvi kardinaliai priešingos pozicijos. Vieni įsitikinę, jog NATO šalys siunčia Ukrainai užtektinai rimtos ginkluotės, tad narsūs, profesionalūs ukrainiečių kariai dar iki pirmųjų žiemos šalčių išvys Rusijos karines gaujas iš savo žemių (Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams Oleksijus Arestovičius). Kiti baiminasi, jog Vakarai tiekia Ukrainai per mažai ginklų, todėl Ukraina pajėgi tik gintis, ir karas gerokai užsitęs. Tokios nuomonės laikosi, sakykim, į Vakarus pasitraukęs ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, JAV karininkas Gari Tabaxas. Galų gale, į kokią lentyną dėsime laišką tų kelių dešimčių JAV karininkų, politikų, kurie reikalauja sustiprinti Ukrainai tiesiamą pagalbos ranką?

Klausiate, kokia mano nuomonė? Ginklų tiekimo tema karo metu – per daug sudėtinga diskusija, kad būtų galima drąsiai atsakyti į visus klausimus. Galbūt Ukraina ir jos sąjungininkai specialiai slepia tikruosius duomenis, jog supainiotų Kremliaus planus? Gal viskas – labai gerai, tik mes šito nežinome? Santūrusis O.Arestovičius savo videokomentaruose dažnokai pergyvena, jog Ukrainos kariuomenei verkiant trūksta vos kelių dešimčių rimtų toliašaudžių artilerijos pabūklų, bet jis vis tiek nusiteikęs optimistiškai. Tarsi būtų tikras, jog reikalingos ginkluotės artimiausiomis dienomis turės užtektinai.

Kijevo centre – eksponatu po atviru dangumi tapęs pamuštas rusų armijos tankas

Jei taip – džiugu. Bet kur pradingusi lendlizo tema? Ko vertas amerikietiškasis lendlizas, jei šių metų gegužės 9-ąją JAV prezidento pasirašytas, jis vis dar neveikia? Gausu aiškintojų (Vakaruose gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas), jog lendlizas negali įsigalioti nuo pat pasirašymo dienos. Esą reikia atkreipti dėmesį, kaip veikia amerikietiški įstatymai. Kiti šaukia, jog pasiteisinimai dėl neprasidėjusių naujųjų finansinių metų – melas, apgaulė. Tretieji įtaria, jog ginklų tiekimo Ukrainai tempai susiję su vidinėmis priešrinkiminėmis intrigomis Vašingtone. JAV prezidentas Joe Bidenas norįs paleisti lendlizo konvejerį taip ir tada, kad būtų garantuotos jo asmeninės ir jo partijos pergalės rinkimuose.

Mano asmenine nuomone, tiek policijos, tiek greitosios medicinos pagalbos, tiek ugniagesių ekipažai į avarijos vietą privalo atlėkti kuo greičiau. Jei policininkai, medikai ir ugniagesiai teatskuba po keturių valandų, – tuomet iš tokių pagalbų jokios naudos. Tokiais atvejais nepriimtini jokie pasiteisinimai.

Vienintelė išeitis iš dviprasmiškų situacijų – kalbėti atvirai, be užuolankų. Mane žavi Ukrainos politikai, įskaitant prezidentą Volodymirą Zelenskį, kurie drąsiai taria aštresnį žodį, aštresnį palyginimo. Vakarų politikai per stipriai susipančiojo vadinamojo politkorektiškumo mazgais. Politkorektiškumas patogiausias ne tiems, kurie trokšta tiesos ir teisingumo, o politikams, siekiantiems išvengti nepatogių klausimų.

Lačinas. Dialog.UA. Twitter com

Praėjusią savaitę Azerbaidžanas susigrąžino dar vieną Karabacho regiono miestą – Lačiną. Azerbaidžanas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Ukraina. Jis vaduoja savo žemes nuo okupacijų. Tik vienu atveju agresorius – Rusija, kitu atveju – Armėnija. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis bei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda turėjo puikią progą pasveikinti teisingu keliu einantį Azerbaidžaną. Bet peržiūrėjęs oficialius šių valstybinių įstaigų pranešimus jokių Azerbaidžanui nusiųstų sveikinimų neaptikau. 

Klaipėdoje viešėjo vienas galingiausių JAV karo laivų. Labai džiaugiausi. Kai toks laivas prisišvartavęs Klaipėdos uoste, Lietuva saugi kaip niekad. Vašingtono sprendimas šitaip pademonstruoti paramą Lietuvai – kas gali būti maloniau? Bet JAV gyvenantis atsargos karininkas G.Tabaxas nusistebėjo: karas – prie Juodosios jūros, o amerikiečiai savo galingiausią karo laivą, kuriam nėra lygių pasaulyje, siunčia ne prie Ukrainos krantų, bet Baltijos jūron, kur nėra jokių karų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Šiandien savo dienoraštyje surašiau nusistebėjimą net Popiežiumi Pranciškumi, kuris savo dėmesiu pagerbė „nekaltą karo auką Marją Duginą“ (Maskvoje susprogdinta Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino duktė; ją greičiausiai nužudė į Vladimiro Putino intrigas įsivėlusios Rusijos specialiosios tarnybos) ir pamiršo (nepanorėjo?) užjausti Ukrainoje žuvusių tikrų tikro karo aukų – vaikų, motinų, laisvės karių.

Draugas.org

Prisimindamas argumentus, jog Šventasis Tėvas turi teisę reikšti savo nuomonę, tuo pačiu prisimenu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat turi teisių. Viena iš jos privilegijų –  iškviesti ant kilimėlio Vilniuje reziduojančius Vatikano atstovus ir pareikšti griežtą protestą, nes Popiežius Pranciškus jau nebe pirmą sykį dviprasmiškais pareiškimais stoja agresoriaus pusėn, ignoruodamas auką.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.09.01; 08:00

Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla“.

Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui. 

Pirmoji dalis – apie istorinius tyrinėjimus, istorines falsifikacijas, cenzūrą, bandymus ignoruoti akivaizdžiausias tiesas…

Pokalbis – rusų kalba. Jo trukmė – 15.50 min.

2022.08.20; 20:00

Mokslininkas ir diplomatas Namikas Alijevas

Besirausdamas archyvuose aptikau nedidelę šūsnį pageltusių laikraščių, ir išsyk prisiminiau 30-ies metų senumo įvykius.

Pradėsiu banaliai. Nuo 1992-ųjų. Karas Karabache pačiame įkarštyje. Pramušti informacinę blokadą, kurioje atsidūrė Azerbaidžanas, teko entuziastams patriotams, nes realiai tikslingo efektyvaus darbo iš vieningo Centro šia linkme praktiškai nebuvo. Tik ant pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai kartais pavykdavo pramušti informacinę blokadą, ir pavieniai balsai per tą ar kitą žiniasklaidos priemonę pranešdavo pasauliui tiesą apie Karabachą, Armėnijos agresiją ir Azerbaidžano teritorijų okupaciją.

Tatjanos Čeladzės knyga azerbaidžanietiškai

Manau, kad šiandien mažai kas dar atmena gana sėkmingas kultūros asociacijos „Latvija–Azerbaidžanas“ pastangas šiuose reikaluose. Apie šimtas publikacijų Latvijos laikraščiuose „Latvijas Jaunatne“, „SM-segodnya“, „Neatkariga Cinia“, „Rigas Balss“, „Diena“, „NBG“, „Pilsonis“ – nuo trumpų žinučių iki ištisų šiai problemai skirtų  puslapių. Asociacijos dėka Latvijos žurnalistai ne kartą buvo pasiųsti į Azerbaidžaną, į kovų zoną. Neįtikėtina, bet 1992 metų kovo 30 pirmą kartą Europoje per Latvijos televiziją buvo parodyti Chodžaly genocido vaizdai. Asociacijos nariai ne kartą buvo susitikę su Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku Anatoliju Gorbunovu, Rygos miesto Dūmos vadovybe, kalbėjo per Latvijos televiziją ir radiją, Latvijos Aukščiausiosios Tarybos komisijose, Latvijos Liaudies Fronto Valdybos specialiajame posėdyje, rengė spaudos konferencijas, tarptautines mokslines bei praktines konferencijas ir nuveikė daugybę kitų svarbių, naudingų darbų, informuodami pasaulio visuomenę.

Baltijos laikas

Bet šiandien aš labiausiai norėčiau išskirti Latvijos Liaudies Fronto laikraščio „Atmoda“ (rusiškas variantas „Балтийское время“) specialųjį 1992 metų lapkričio mėnesio 16-os puslapių numerį. Kaip žmogus, daugiau nei trisdešimt metų besidomintis tiek Karabacho problema, tiek ir su ja susijusiais klausimais, žinau, koks nepaprastas tas dalykas, kiek reikia pastangų ir kaip tai rizikinga, kartais net pavojinga gyvybei. Neabejoju, kad tiems, kas pramušinėjo informacinę blokadą Latvijoje, teko rizikuoti patiems, taip pat ir savo artimaisiais.

Devizas „Dievas ne galia, o tiesa“, iškeltas laikraščio antraštėje, simboliškas. Po tiek metų dar geriau supranti, koks jis teisingas. Kad ir kaip stengėsi „didžiosios armėnijos“ ideologai iškraipyti istoriją, perrašyti ją savaip, įtikinti pasaulio visuomenę savo agresyvių ir separatistiškų ketinimų bei veiksmų teisingumu, atsiskleidė, ir pasaulis žino, kas agresorius, kas, pasinaudojęs SSSR žlugimu, bandė patenkinti savo teritorines ambicijas, kas ilgus metus klaidino pasaulio bendriją, kas, sužlugdęs SSSR, šiandien toliau žlugdo Rusiją. Bet jie turi suvokti, kad jų inkštimas ir pretenzijos jau įgriso pasauliui. Tai faktas.

Dašnaki (straipsnis apie dašnakų teroristus)

Laikraščio leidinyje pateikiama gausybė išsamios medžiagos, atskleidžiančios ne tik to meto įvykius Karabache, Armėnijos ginkluotųjų pajėgų veiksmų Chodžaloje faktus bei žvėriškumą, bet ir armėnų teroristinės veiklos istoriją iki Armėnijos Respublikos agresijos. Šalia karo kronikos, foto ir kitokios medžiagos iš Chodžaly, straipsnio apie NVS JGP (Nepriklausomų Valstybių Sandraugos Jungtinės Ginkluotosios Pajėgos – red. past.) 366-ojo gvardijos motorizuotojo šaulių pulko vaidmenį, publikuojama medžiaga apie nacionalistinę partiją Dašnakcutiun, ASALA teroro aktus prieš taikius Europos gyventojus, taip pat ir Turkijos diplomatus, Jurijaus Pompejevo darbo „Kruvinas Karabacho raistas“ fragmentai, visuomenės atsišaukimai bei pasisakymai apie Armėnijos Respublikos agresiją ir daugybė kitokių medžiagų. Numeryje skaitytojai perspėjami, kad Latvija gali susilaukti savojo Karabacho Latgaloje. Dešimtys to laikraščio egzempliorių buvo išsiuntinėti prenumeratoriams VFR ir JAV.

Už numerio parengimą redakcija padėkojo Azerbaidžano „Sandraugos“ draugijai ir jos pirmininkui Viktorui Zotovui, Kultūros asociacijai „Latvija–Azerbaidžanas“ ir jos prezidentui Faigui Safarovui, Asociacijos nariams Elčinui Babajevui ir Tofigui Alijevui. Laikraščio redaktorė tuo metu buvo (šiuo metu jau mirusi) Azerbaidžano nusipelniusi žurnalistė Tatjana Čaladzė.

Tekstas apie pulką Nr. 366

Jau lapkričio 5 dieną  leidinyje „Zerkalo“ spausdinama informacija apie tą laikraščio numerį, o lapkričio 7 Tatjana Čaladzė reisu Nr. 8167 Ryga–Baku skrenda į Baku su laikraščio egzemplioriais ir patraukia į kovinių veiksmų zoną. Lapkričio 11 laikraštis „Azerbaidžan“ Nr. 35 (478) pateikia informaciją apie leidinį ir dalinai viename puslapyje spausdina išverstą į azerbaidžaniečių kalbą jo medžiagas, taip pat ir Faigo Safarovo interviu. Laikraštis „Latvijas Laiks“ lapkričio 5–11 35-jame numeryje 8–9 puslapiuose skelbia išsamią medžiagą iš konflikto zonos su Tatjanos Čaladzės nuotraukomis.

Lapkričio 6 laikraštis „Diena“ skelbia žurnalistės Ligos Krapanės straipsnį, „Baltijas laiks“ lygina Karabachą su Latgala. Būtent laikraštis „Diena“ nuo 1992 metų vasario 8 dienos ne kartą spausdino specialiųjų korespondentų komentarus bei kelionės pastabas apie Karabachą. O rugsėjį publikuojama didelių straipsnių serija iš Armėnijos Respublikos, kur korespondentai nesivaržydami REIKALAVO, kad Latvijos Aukščiausioji Taryba pripažintų „Kalnų Karabacho Respubliką“. O laikraščio „Diena“ korespondentas Janis Vilintis, rugsėjo 8 dienos numeryje aprašinėdamas Armėnijos samdinių žygdarbius, žavėjosi: „Antai, vienas užsienietis – buvęs teroristas. Šiandien pagal 13 valstybių įstatymus jis už teroro aktus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Jo veiksmai buvo nukreipti išimtinai prieš Turkijos diplomatus ir valdžios atstovus“ (?!). Lapkričio 6 dienos medžiagoje pateikiama Latvijos Liaudies Fronto pirmininko Uldiso Autskaliso reakcija į laikraščio „Baltijas Laiks“ specialųjį numerį: „Tas faktas, kad laikraštis laikosi šališkos pozicijos, yra politiškai nekorektiška. Iš esmės – tai žurnalistinės etikos klausimas. O samprotavimų apie Latgalą negaliu pavadinti kitaip nei istoriniu ir politiniu neišprusimu“. Tačiau čia pat laikraštis „Diena“ vienašališkos pozicijos nepasmerkia. Ir reikia pabrėžti stebėtiną armėnų gebėjimą priversti tiesiogine žodžio prasme savo gynėjus pripažinti moraliais, faktiškai pateisinti teroristinius aktus prieš Turkijos diplomatus, pasiekti, kad juos įvykdę asmenys išvengtų atsakomybės ir pan.

Nepaskelbtas karas
Tatjana Čaladzė

Dėl Latvijos armėnų draugijos spaudimo tas klausimas buvo svarstomas LLF valdybos posėdyje, tai patvirtina 1992 metų lapkričio 25 dienos Nr. 260 (10797) miesto vakarinio laikraščio „Rigas Balss“ 2 puslapyje paskelbta medžiaga. Tačiau svarstymas buvo politizuotas, nes buvo kalbama ne apie tiesą (skirtingai nuo „Baltijas Laiks“ pozicijos), o apie politinį tikslingumą, kad būtų išsaugota santykių pusiausvyra su Azerbaidžano Liaudies Frontu ir Armėnijos Nacionaliniu Frontu. Tiesa, objektyvumas pasireiškė nebent tuo, kad buvo atsisakyta armėnų atstovų motyvuojamų siūlymų skirti vieną „Baltijas Laiks“ numerį armėnų pozicijai.

Džiaugiuosi, kad kadaise dėl savo profesinės veiklos galėjau talkininkauti Tatjanai Čaladzei jos iš tiesų pasiaukojančiame darbe perteikiant pasaulio visuomenei tiesą apie Karabachą. Šiandien, išlaisvinus Azerbaidžano teritorijas nuo armėnų okupacijos, ypač skaudu, kad nebėra Tatjanos, kad ji neregėjo mūsų Pergalės, kurioje yra ir jos įnašas.

Namikas Alijevas, Azerbaidžano Respublikos Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, 2 klasės valstybės patarėjas, teisės mokslų daktaras, profesorius

2022.08.17; 16:35

Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.

Baku, rugpjūčio 3 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas trečiadienį paskelbė, kad perėmė kelių strategiškai svarbių taškų Karabache kontrolę.
 
Azerbaidžano kariuomenė teigė įvykdžiusi operaciją pavadinimu „Kerštas“, reaguodama į „teroristinius neteisėtų Armėnijos ginkluotų grupuočių veiksmus Azerbaidžano teritorijoje“, kurie anksčiau trečiadienį pareikalavo vieno azerbaidžaniečių kario gyvybės.
 
Senos priešės Armėnija ir Azerbaidžanas yra kariavusios du karus dėl Karabacho regiono – pirmasis vyko dešimtajame dešimtmetyje, o antrasis pratrūko 2020 m. Prieš dvejus metus vykusios, šešias savaites trukusios kautynės iš viso pareikalavo daugiau kaip 6,5 tūkst. gyvybių ir baigėsi tarpininkaujant Rusijai pasiektomis paliaubomis.
 
Po pastarojo karo Armėnija grąžino Azerbaidžanui daugybę teritorijų, kurias iki tol kontroliavo kelis dešimtmečius, o Rusija dislokavo maždaug 2 tūkst. taikdarių, skirtų prižiūrėti trapias paliaubas. Nepaisant to, dvišalė įtampa iki galo nenuslūgo.
 
Trečiadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pareiškė, kad Armėnijos kariai apšaudė Baku ginkluotųjų pajėgų pozicijas Rusijos taikdarių prižiūrimoje Lačino apygardoje ir pražudė vieną azerbaidžanietį šauktinį.
 
Lina Linkevičiūtė (AFP)
 
2022.08.04; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Praėjusią savaitę viešėjau Turkijos ambasadoje Vilniuje. Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius ponas GÖKHAN TURAN davė išsamų interviu apie įvykius, nutikusius 2016-ųjų liepos 15-ąją jo tėvynėje.

Tema – subtili. Oficiali Ankaros pozicija – karinį pervesmą organizavo FETO organizacijos lyderis Fethullah Gülenas. Oficiali Vakarų laikysena – kitokia. Esama Europos Sąjungos valstybių, kurios FETO vadovą traktuoja kaip demokratijos šauklį. Oficialusis Vašingtonas ponui F. Gülenui suteikęs politinį prieglobstį.

Turime ginčą: NATO narė JAV nelaiko F. Güleno blogio įsikūnijimu, NATO narė Turkija mano, kad šis vyras nusipelnė kalėjimo iki gyvos galvos.

Kaip elgtis NATO narei Lietuvai, kuriai reikalinga tiek JAV, tiek Turkijos karinė parama? Atsakymas tik iš pirmo žvilgsnio sudėtingas. Jei vadovaujamės blaiviu protu, Lietuva privalo atidžiai išklausyti tiek Vakarų, tiek Turkijos argumentus. Jei ieškome tiesos, Lietuvai derėtų suteikti tribūną ne tik amerikiečių, bet ir turkų pareiškimams. Žinoma, niekas nereikalauja tikėti kiekvienu turkų žodžiu. Bet įsiklausyti į jų argumentus – pravartu. Nes ši tema – kur kas sudėtingesnė nei, sakykim, Rusijos šiokiadieniai. Rusiją mes pažįstame kaip nuluptą. Mums nereikia papildomų analizių, tyrimų, eskpertizių. Mūsų neapgausi, girdi, tai gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai užpuolė vargšę Rusiją.

Dėl Turkijos – kita situacija. Turkijos mes nepažįstame taip giliai, kad galėtume ją kritikuoti neatlikę išsamių studijų. Todėl ir sakau: bent sykį atidžiai išklausykime, ką sako turkai. Kitaip sulauksime subtilaus Turkijos politikų atkirčio: jums nerūpi turkiški reikalai, mums nusispjauti į lietuviškus reikalus.

Turkijos kariai

Sykį jau taip nutiko: oficialioji Turkijos valdžia neskubėjo palaiminti Baltijos šalių gynybos planų. Kodėl vilkino, priešgyniavo? Viena iš priežasčių – Lietuva visur ir visada pataikauja Armėnijai, leisdama jai visose lietuviškose įstaigose ir aikštėse pasakoti savas istorijas kiek geidžia širdis, o turkiškų pasakojimų mes nesiteikdavome net išgirsti. Pavyzdžiui, 2019-ųjų pabaigoje Lietuvos Mokslų Akademija įsileido armėnų istorikus pasakoti apie 1915-uosius (armėnai tuos įvykius traktuoja esant „armėnų tautos genocidu“), o Turkijos istorikus – pravijo šalin. Tąsyk turkai, konferenciją surengę privačiame viešbutyje, neoficialių pokalbių metu ironiškai juokavo: Lietuvai turkų kariškių pagalbos nereikia – lietuvius nuo Rusijos išpuolių dabar narsiai gins armėnų kariai.

Beje, dėl panašių problemų Turkija neskubėjo palaiminti ir Švedijos bei Suomijos stojimo į NATO protokolų. Žvelgiant formaliai, turkai – teisūs. Mat suomiai ir švedai visiškai ignoravo oficialios Ankaros poziciją dėl kurdų.

Taigi dvigubų standartų taikymas – pavojingas užsiėmimas. Toks kelias vingiuoja akligatvin. Vienpusė draugystė greitai išsikvėpia. Trūksta pavyzdžių? Vašingtonas baudžia Turkiją dėl jos karinio bendradarbiavimo su Rusija. Tegul baudžia. Su šiandienine Rusija bendradarbiauti – negalima. Bet kodėl tuomet Vašingtonas bičiuliaujasi su Indija, nors oficialusis Delis dar intensyviau flirtuoja su Kremliumi kariniuose reikaluose? O juk tarp Turkijos ir Indijos – milžiniškas skirtumas. Turkija – Amerikos sąjungininkė NATO aljanse, Indija – nepriklausė ir nė nesiruošia stoti į NATO gretas. Todėl Baltieji rūmai turėtų būti, regis, atlaidesni Turkijai nei Indijai. Bet viskas – atvirkščiai…

Po šių metų liepos 15-osios viešnagės Turkijos ambasadoje Vilniuje vėl brėžiu ne itin linksmą išvadą. Lietuva nepasimokė iš savo klaidų. Panašiai kaip ir 2020-aisiais bei 2021-aisiais, taip ir dabar, 2022-aisiais, lietuviškoji žiniasklaida ignoravo Turkijos ambasadoriaus pareiškimus dėl 2016-ųjų įvykių.  

TURKIJOS RESPUBLIKOS AMBASADORIUS GÖKHAN TURAN. Slaptai.lt foto

Žvelgiant iš Turkijos pusės – menka bėda. Be lietuviškosios tribūnos ji tikrai nežlugs. Jai lietuviškieji leidiniai, atvirai kalbant, – buvę nebuvę. Lietuviški tiražai – labai menki, tarptautinė įtaka – mažytė.

O štai ar mums neprireiks Turkijos skydo, – tema vis dar gyva. Juk Kremliaus diktatorius tebesiautėja.

Deja, po 2022-ųjų liepos 15-osios Turkija ir vėl turi moralinę teisę mus ignoruoti: lietuviai nutyli turkiškas aktualijas, todėl mes neišgirsime lietuviškų temų.

Naudodamasis šia proga prisiminiau vieną atvejį, kuomet Lietuva ypač bjauriai kvailiojo. Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).

Žvelgiant šių dienų akimis – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgokai užtrukusių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.

Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto

Ir vis tik toji diskusija Lietuvos parlamente buvo tikras nesusipratimas. Nė vienas plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti … teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Niekas iš „taikos šauklių“ viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį (armėnija į savo archyvus svetimų neįsileidžia)? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį.

Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių lietuvių politikų neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, todėl armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: Armėnija neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių.

Deja, lietuviai anuomet neieškojo tiesos, tuo pačiu įžeisdami ne tik Azerbaidžaną, bet ir Azerbaidžano sąjungininkę Turkiją.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Štai kaip viskas painu ir sudėtinga.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.07.21; 09:00

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.

Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.  

Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.  

Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.

Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija

Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.

G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius. 

Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.  

Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir  „zagonščikas”  Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti

Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.

G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.

Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių  santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.  

Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.

Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.

2022.07.05; 07:34

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Duomėdamasis Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu dėl Karabacho sulaukdavau labai daug kvailų, primityvių priekaištų, kaltinimų. Per pastaruosius dešimt metų nutiko įvairiausių kuriozų. Ypač jų pabirdavo kaip iš rėčio, kai iš spaustuvės parsivežiau „Juodojo Sodo bylą“, o po kelerių metų – „Ilgą kelionę į Hankendį“. Jei visus šmeižtus sudėčiau į krūvą, o jei dar konkrečiai įvardinčiau, kas juos, kaip ir kodėl platina, – galėčiau parašyti išsamią prisiminimų knygą. Gal kada nors taip ir pasielgsiu. Intrigų ir gandų platinimas – labai įdomi tema.

Šiandien tenoriu papasakoti apie paskutinįjį nustebinusį nutikimą. Į Vilnių iš Estijos sugrįžo vienas pažįstamas žurnalistas. Nei draugas, nei bičiulis. Bet kai pakvietė pasišnekučiuoti sostinės centre, sutikau. Buvo smalsu, kuo užsiima, kuo domisi.

Tik nuoširdaus pokalbio neturėjome. Vos tik padovanojau „Ilgą kelionę į Hankendį“ bei „Didžiąją Karabacho paslaptį“, – čia pat susiraukė. Puolė akis draskyti – kaip aš drįstu palaikyti azerbaidžaniečius? Man beliko gūžtelėti pečiais. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Tokia oficiali Vakarų, įmant ir Lietuvą, pozicija. Jei esame sąžiningi lietuviai, privalome atmesti visas religines, istorines, kultūrines simpatijas ir antipatijas. Ieškokime tikrųjų tiesų. Tai, kad šiandien Armėnijoje – itin sudėtinga padėtis, nes ten tarpusavyje pjaunasi dvi kardinaliai priešingos jėgos, viena linkusi Azerbaidžanui grąžinti prieš kelis dešimtmečius užgrobtas žemes, kita – dantimis ir nagais tam prieštaraujanti, – Azerbaidžanas niekuo dėtas. Patys neteisėtai, naudodami karines priemones ir klastojimus, užgrobė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių ir, norom – nenorom, įsivėlė rimtą konfliktą. Naiviai manė, jog Azerbaidžanas susitaikys su šiomis netektimis. Naiviai tikėjo, jog atpildo nesulauks. Dabar, kai Baku beveik visą Karabachą sėkmingai susigrąžina, Armėnijoje kilęs sąmyšis. Oficialusis Jerevanas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo rankose bent trupinius. Bet jam, regis, nesiseka. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas laviruoja. Dar nežinia, kuri armėnų grupuotė laimės.

Žurnalo „Karabachas“ viršeliai

Mano supratimu, Lietuva privalo džiaugtis Azerbaidžano pergalėmis, nes tai bus dar vienas tarptautinis pavyzdys, bylojantis, kad okupantai, įsiveržę į svetimas žemes, ilgainiui atsiduria ties suskilusia gelda. Armėnija – tarsi mažoji šiandieninės Rusijos kopija.

Bet mano pašnekovas buvo kategoriškas. mane kaltino neišmanymu. Kokie jo argumentai? Kai jis kadaise tarnavo viename iš sovietinės armijos dalinių, dislokuotų Azerbaidžane, jį buvo sumušę azerbaidžaniečiai. Supratau, kad gavo lupt nuo azerbaidžaniečių net ne vieną sykį.

Štai pagrindinis ir vienintelis iš Estijos atvykusio žurnalisto argumentas: mes privalome palaikyti Armėniją, nes jį apie 1985-uosius kariuomenėje apstumdė jaunuoliai iš Azerbaidžano.

Mano argumento būta kitokio: o jei tave būtų sumušę estai, tu ir Estijos nekęstum, džiaugtumeisi, jei ją užpultų, sakykim, Rusija?

Žodžiu, pokalbis neužsimezgė. Atvirai kalbant, dar tokio idiotiško argumento, kodėl Lietuva turėtų remti Armėnijos pastangas išlaikyti savo rankose Karabachą, nesu girdėjęs. O juk mano pažįstamas nėra kvailas. Ir aukštuosius mokslus krimto, ir daug rimtų knygų perskaitė. Ir vis tiek asmenines nuoskaudas laiko svarbiausiu argumentu narpliojant tarptautinius reikalus. Pavojingi tokie išminčiai… 

Naudodamasis proga šiandien skelbiu nedidelę ištrauką iš neseniai dienos šviesą išvydusios knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“. Ten aprašomas panašus nutikimas.

XXX

Gintaras Visockas

„Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas

Jau kitą rytą, deramai neatsigavęs po kelionės įtampų, Mikis sėdėjo namuose prie rašomojo stalo ir bandė visa tai, ką sužinojo Azerbaidžane, paversti įdomiais, patraukliais straipsniais. Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, ant stalo kampe garavo puodelis su kava. Mikis dirbo. Kasdien rytais – po šešetą ar net aštuonetą valandų barškino kompiuterio klavišais. Po pietų pertraukos peržiūrėdavo, ką prirašęs. Ir taip beveik mėnesį. Jokių pramogų, pasilinksminimų. Kol nebrūkštelės paskutinio sakinio, tol, nusprendė, niekur nevaikščios. Neblaškys minčių. Gyvens tarsi asketas.

Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija

O Mikio priešai, patyrę, jog vaikinas grįžo iš beveik dvi savaites trukusios kelionės, ir, analizuojant pranešimus azerbaidžanietiškoje spaudoje, toji kelionė buvo sėkminga, net perbalo iš pykčio. Nepaklusnusis blondinas, nepanorėjęs perbėgti pas armėnus, vis dar neišvoliotas purve. Šūkaliojimai, esą žurnalistas tapo Azerbaidžano draugu susigundęs azerbaidžanietišku konjaku, atrodytų neįtikinamai, primityviai. Taip prikibti galima prie bet ko.

Beje, šie priekaištai kenktų lietuviams, kurie išsijuosę gina Lenkijos, Izraelio, Armėnijos, Gruzijos, Baltarusijos interesus, domisi, pavyzdžiui, Indija ar Brazilija. Jei anie nuoširdžiai, be užkulisinių interesų, viešojoje erdvėje pasakoja lenkiškas, žydiškas, armėniškas, gruziniškas, baltarusiškas, indiškas istorijas, kodėl negalima tvirtinti, jog ir Mikis pasirinko azerbaidžanietiškąją temą natūraliai? Giedriui Drukteiniui leidžiama išleisti knygą „Izraelis, žydų valstybė“, Rimvydui Valatkai – „Jogailos akmenį“, Virginijui Savukynui – autorinėse televizijos laidose ieškoti lenkiškų, žydiškų argumentų, kuriais neva perspjaunami lietuviškieji argumentai, o štai Mikio susidomėjimas Azerbaidžanu – įtartinas? Žvelgiant atidžiau – jokio įtartinumo. Vaikinas turi nenuginčijamą alibi – tai 1994-ųjų kelionė į Grozną pas čečėnus. Po pusmečio, 1995-aisiais, parsiradęs iš Šiaurės Kaukazo vaikinas lietuviškiems leidiniams pateikė ilgoką „Čečėnijos dienoraštį“ apie šaunius Džocharo Dudajevo čečėnus. Dabar atėjo metas atidžiau pasižvalgyti po Pietų Kaukazą. Akivaizdu, jog Mikis nuoseklus.

Vis tik intrigantai aptiko silpnąją Mikio pusę. Jie iššniukštinėjo, kuo vaikinas užsiėmė 1984–1986 metais, kai tarnavo viename iš Maskvos karinėje apygardoje dislokuotų statybos pulkų. Taip, Mikis beveik iškart buvo įdarbintas pas vieną majorą raštininku. Kiek vėliau – raštininku pas darbų vykdytoją statybose. Tarnybos nepavadinsi labai sunkia. Plytų netampė, griovių nerausė (sunkiau tebuvo sugrįžus vakarais į dalinį ir savaitgaliais, kai neveždavo į darbus; tuomet kuopos vadas Diadko atsigriebdavo prigalvojęs įvairiausių nesąmonių – žygių, treniruočių, krosų).

Žvelgiant priekabiai – įtartina. Prisiminkime: į lietuvius anuomet žiūrėta nepatikliai – vakariečiai, tik ir laukiantys, kada pasitaikys proga sprukti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau analizuojant objektyviai, šauktiniai iš Baltijos šalių garsėjo kaip darbštūs, pareigingi, sąžiningi vaikinai. Jei draugiškai paprašysi, atliks kokybiškai ir nė minutės nepavėluos.

Tačiau priešai išsiaiškino, kad, be vadinamųjų „pisoriaus“ užduočių, Mikiui atiteko dar vienos svarbios pareigos. Drauge su kitais kareiviais iš trečiosios kuopos išsiųstas lenkti nugarą į milžinišką slaptą mokslinį institutą beveik pačiame Maskvos centre Mikis stebėtinai greit, vos po kelių savaičių, ten tapo dar ir „zagonščiku“.

Net neaišku, kaip tiksliai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis „zagonščik“. Tiesiog kiauras paras lindėdamas ankštoje darbų vykdytojo būdelėje prie telefono Mikis karts nuo karto sulaukdavo skambučių iš instituto teritoriją saugojusių KGB karininkų. Civilių švarkus dėvintys, pistoletais ginkluoti KGB karininkai pranešdavo, prie kurių vartų Mikiui būtina atlėkti – vakarinių, rytinių ar pietinių. Instituto teritorija – milžiniška. Sparčiu žingsniu Mikis tik po pusvalandžio pasiekdavo atokiausius vartus. Atėjęs į sargybinio postą pasirašydavo specialiame žurnale, jog savo žinion perima į teritoriją įvažiuojantį sunkvežimį su plytomis, vamzdžiais ar skiediniu. Tada įsitaisydavo greta vairuotojo. Mikio pareiga – prižiūrėti, jog šoferis nieko nefotografuotų, nieko nefilmuotų. Pagal instrukciją Mikis privalėjo vairuotoją sekti net tuomet, jei šis užsimanydavo į tualetą.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Sunkvežimį iškrovus, Mikis palydėdavo vairuotoją atgal prie vartų, pro kuriuos įvažiuota. Sunkvežimiui išvingiavus iš teritorijos, žurnale suraitydavo parašą, jog incidentų neužfiksuota. Suprask, šoferis elgėsi taip, kaip jam liepta: neišlipo iš automobilio kabinos, nesišnekėjo su kareiviais, nesidomėjo, ką veikia žmonės baltais chalatais jau įrengtuose 12–14 aukštų korpusuose.

Tokių reisų per dieną pasitaikydavo keliolika. Mikis vos spėdavo lakstyti nuo vienų vartų ligi kitų. Bet kareiviui – tai prestižinis užsiėmimas. Svajonė. Mikio nedraugai, suuodę apie „zagonščiko“ pareigas, puolė šią žinią platinti visoje Lietuvoje. Esą tokias pareigas KGB skirdavo tik labai patikimam, patikrintam kareiviui.

Ir vis tik, kodėl instituto vadovybės akys pakrypo Mikio pusėn? Intrigantai nutylėjo, jog vaikinas, be sąžiningumo, dar turėjo aukštąjį išsilavinimą. Būtent dėl šios priežasties jį pasirinko. Jaunuolis lengvai nurungė armėnų tautybės kareivį, taip pat pretendavusį tapti „zagonščiku“. Darbų vykdytojui labiau patiko aukštąjį išsilavinimą turintis atviras, nuoširdus „pribaltas“, nei itin suktas, slidus, tinginiauti mėgstantis Ara iš aukštosios mokyklos Jerevane. Tas Ara visur gudraudavo, visur ieškojo naudos. Darbų vykdytojui tai nepatiko. Štai tokia buitinė paslaptis.

Dabar belieka paklausti, kodėl Jerevane gyvenantis Ara paskambino į Vilnių? Armėnas, su kuriuo Mikiui teko tarnauti toje pačioje kuopoje ir pusantrų metų beveik kasdien važinėti į kompleksą „Iks“, jį atpažino iš publikacijų, pasirodžiusių rusų kalba azerbaidžanietiškuose leidiniuose. Arai, žinoma, nepatiko proazerbaidžanietiška Mikio laikysena. O gal užantyje laikė pyktį, jog Mikiui, o ne jam kadaise atiteko prestižinės „zagonščiko“ pareigos. Todėl pasiteiravo Vilniuje gyvenančių tautiečių, gal galėtų kuo pagelbėti. Taip Vilnius sužinojo apie prestižinę „zagonščiko“ tarnybą. Ara atsiuntė net specialų laišką armėnų ir rusų kalbomis. Vilniuje tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. O vienas ypač bjaurus Mikio nedraugas, eidamas, sakykim, į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Seimo Užsienio reikalų komitetą ar Prezidentūrą, su savimi visuomet pasiimdavo ir lietuviškai išguldytą Aros pasakojimą apie neva Maskvoje dar sovietinių saugumiečių užverbuotą blondiną. Jei tik pasitaikydavo proga, tą laišką intrigantas visuomet kyšteldavo Mikio knyga „Juodojo Sodo tragedija“ susidomėjusiam parlamentarui ar diplomatui – tegul susipažįsta ir su liudininko Aros įtarimais.

Bet Mikio galva tuo metu plyšo visai nuo kitų rūpesčių. Priešiškais šmeižtais jis neturėjo kada domėtis. Negi užčiaups jiems burnas? Tegul loja. Protingi atsirinks, o patikliems, naiviems – aiškink neaiškinęs, vis tiek nesupras. Svarbiausia kuo greičiau, kuo tiksliau, kuo įdomiau surašyti azerbaidžanietiškas istorijas. Vaikinas dirbo pasiraitojęs rankoves: kas dvi–tris paras dienos šviesą išvysdavo nauja publikacija.

Kai jau buvo paskelbta dešimtoji, Mikis netikėtai sulaukė žinios, jog vėl yra kviečiamas į Azerbaidžaną. Kaip visuomet: 2–3 dienas truks oficialioji konferencija, o po jos Mikis turi teisę pasirikti specialiąją kelionę į bet kurį Azerbaidžano regioną, kur tik panorės.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Mikis iškart sutiko. Tik kokį regioną pasirinkti? Jis labiausiai norėjo keliauti į Karabachą – pamatyti garsiąją Šušą, kultūrinę Azerbaidžano sostinę, bei pasisvečiuoti Hankendyje, oficialiojoje Karabacho sostinėje. Tačiau 2017 metais Karabache dar šeimininkavo okupacinės Armėnijos pajėgos. Į Karabachą patekti proazerbaidžanietiškai nusiteikusiems žurnalistams buvo neįmanoma.

Mikis vylėsi, jog laisvą Karabachą anksčiau ar vėliau pamatys. Juk tiesa – ryžtingai nusiteikusių azerbaidžaniečių pusėje. Kad ir kaip būtų sunku, jie būtinai susigrąžins prieš kelis dešimtmečius prarastas žemes.

Azerbaidžaniečiai negali gyventi be Karabacho. Tai – gyvybės ar mirties klausimas. Kaip kadaise lietuviai dainavo „mes be Vilniaus nenurimsime“, taip ir azerbaidžaniečiai turi savo posakių apie Karabachą. Tiesiog reikia truputį luktelėti. Tuomet jį būtinai pakvies pasisvečiuoti…

Ištrauka iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“

2022.06.23; 07:25

Armėnijos opozicija. EPA-ELTA nuotr.

Jerevanas, birželio 3 d. (ELTA). Penktadienio vakarą Jerevane, prie vyriausybinių vilų komplekso, kur gyvena Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, prasidėjo opozicijos šalininkų ir policijos susirėmimai. Kaip praneša naujienų agentūra „Interfax“, pareigūnai naudoja kurtinamąsias granatas, specialiąsias priemones, sulaiko protestuotojus.
 
Anksčiau Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojo Išchano Sagateliano vadovaujama eisena atžygiavo nuo Vyriausybės rūmų prie N.Pašiniano rezidencijos, kad susitiktų su juo ir perduotų opozicijos reikalavimus.
 
Jerevane nuo balandžio 17 d. vyksta opozicijos rengiamos antivyriausybinės akcijos, eitynės ir mitingai. Protestų bangą Armėnijoje sukėlė ministro pirmininko N. Pašiniano kalba parlamente, kurioje jis pasiūlė „nuleisti kartelę Karabacho statuso klausimu“ ir paragino pasirašyti taikos sutartį su Azerbaidžanu.
 
Opozicinės partijos kaltina N. Pašinianą ketinant atiduoti Azerbaidžanui dalį Kalnų Karabacho teritorijos, kurią vis dar kontroliuoja armėnai.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.06.04; 08:35

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Baku, gegužės 27 d. (dpa-ELTA). Per ateinančius metus į Karabachą turėtų sugrįžti iki 4 000 azerbaidžaniečių, kurie buvo tapę pabėgėliais šalies viduje, penktadienį Baku žurnalistams sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeihunas Bairamovas.
 
Tikimasi, kad 2023 metais sugrįš nuo 3 000 iki 4 000 perkeltųjų asmenų, sakė Dž. Bairamovas. Tai būtų pirmoji didelė grįžtančiųjų grupė nuo konflikto pabaigos 2020 metais.
 
Šiuo metu Baku tiesia keletą kelių susisiekimui tarp Karabacho ir vakarų Azerbaidžano, sakė jis. Be to, buvo imtasi bendrų pastangų išvalyti teritoriją nuo daugybės minų.
 
2020 metais Azerbaidžanas atgavo didelę Karabacho dalį, kurią dešimtmečius kontroliavo Armėnija.
 
Apie grįžimą į Karabachą pranešta po to, kai neseniai buvo paskelbta ES vadovaujama iniciatyva sudaryti taikos sutartį tarp šių dviejų buvusių sovietinių kaimynių.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2022.05.28; 07:01

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jei klausiate, ar šių eilučių autoriui patinka Švedijos ir Suomijos ketinimai įsilieti į NATO, tai atsakymas būtų kategoriškas: taip, labai patinka. Remiu visomis keturiomis.

Tačiau negaliu neprisiminti, ką esu girdėjęs, kai prieš keliolika metų viename lietuviškame įtakingame leidinyje daug rašiau karinėmis temomis. Berengiant karinį priedą „Vardan Lietuvos“ anuomet teko svečiuotis pas vokiečių, danų, lenkų, latvių, estų, čekų, belgų kariškius. Keletą sykių specialios komandiruotės buvo organizuotos ir Švedijon bei Suomijon. Užtektinai aukšto rango suomių ir švedų majorų, pulkininkų, generolų būtinai teiraudavausi, kodėl Stokholmas ir Helsinkis nestoja į NATO. Juk kartu būtume stipresni. Drauge – drąsiau, ramiau. Suomių ir švedų kariniai ekspertai atsakydavo, jog jiems nėra ko veržtis į NATO, mat jie, skirtingai nei mes, karštakošiai lietuviai, moka susitarti su Rusija. Maskvos neerzina, bet ir neišduoda savų interesų. Maždaug taip – moka laviruoti.

Negalėčiau tvirtinti, jog suomiški ir švediški paaiškinimai pasirodė itin įžeidūs. Tačiau pasipūtimo ir arogancijos niuansų įžvelgiau: tik pamanyk – jie moka derėtis su Kremliumi, o temperamentingieji lietuviai – tepykdo Kremlių!

Šiandien norėčiau atvirai paklausti anų suomių ir švedų: kas atsitiko, kad kardinaliai pakeitėte nuomonę? Praradote gebėjimus laviruoti?

Žinoma, Suomiją ir Švediją būtina kuo greičiau priimti į NATO. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal doros, sąžinigumo, padorumo principus, Stokholmas ir Švedija turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. O Ukraina privalėjome priimti nedelsiant, nes ji ne žodžiais, ne deklaracijomis, ji krauju įrodinėja, kas yra tikroji demokratija ir tikrasis teisingumas.

R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę. Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Giuleną laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.

Jokiu būdu nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai buvo kvailai įkliuvusi Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai. O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: „tegul dabar jus gins padoriosios Armėnijos kariuomenė“.

Panašiai nutiko ir skandinavams. Suomija ir Švedija, matyt, manė, kad jos turinčios teisę ignoruoti Ankarą su Stambulu – niekad neprireiks turkiškos paramos. Prireikė. Toks gyvenimas. Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.

Beje, ant to pačio grėblio vėl lipame. Kokias išvadas galėčiau brėžti po Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos vizito Pietų Kaukaze? Štai kas nepatiko. Po susitikimo su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo surengta bendra spaudos konferencija. Remiantis oficialiais pranešimais, Azerbaidžano lyderis šnekėjo ne vien apie bendradarbiavimus ekonomikoje. Jis analizavo ir Karabacho temą. Analizavo tai, kas Azerbaidžanui šiandien labai svarbu. Tuo tarpu Lietuvos vadovas kalbėjo tik apie ekonominius bendradarbiavimus. Tyčia ar per žioplumą nutylėjo kovų dėl Karabacho skaudulius. Netikiu, kad Azerbaidžanas neįsidėmėjo šios lietuviškos „smulkmenos“.

Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Iškalbinga ir tai, kad Azerbaidžanas specialiai pagerbė kadaise Baku gyvenusio ir dirbusio lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus atminimą. Rašytojas vertas, kad Azerbaidžane jo vardas skambėtų kuo plačiau. Tačiau ar prezidento G. Nausėdos patarėjai supranta, kad dabar ir Lietuva privalo atsakyti tuo pačiu – Vilniuje turėkime bent vieną azerbaidžaniečiams svarbią paminklinę lentą, biustą ar net paminklą. Draugystė vaisinga tik tuomet, kai ji abipusė. Kitaip tai jau – ne draugystė. Tačiau mes vėl greičiausiai pasielgsime nei šiaip, nei taip. Ironiškai kalbant, vietoj azerbaidžaniečiams svarbaus paminklo savo aikštėse pastatysime dar vieną … armėnišką chačkarą, primenantį apie 1915-ųjų tragediją. Nors, vėl akcentuoju, niekas iš mūsų niekad nestudijavo turkiškų archyvų (armėnai į savus archyvus tyrinėtojų kažkodėl neįsileidžia), todėl apie tuos įvykiu neturime išsamios informacijos.

O ką mūsų prezidentas veikė Armėnijoje? Džiaugėsi demokratiniais Jerevano pasiekimais ir perspektyvomis šiai šaliai įsilieti į Europą. Vaikiškas naivumas. Nejaugi tie, kurie svetimas žemes laiko užgrobtomis, vilkina jų grąžinimą teisėtiems šeimininkams, nesilaiko duoto žodžio Briuselyje ir Strasbūre, vadintini demokratais? Nejaugi tikrai manome, jog europiniai pinigai, kuriuos Briuselis skirs Armėnijai, šį sykį jau nebus išgrobstyti?

Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Vašingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Kaip šį sykį neprisiminus JAV nuolat kartotų žodžių, jog Vašingtonas nepripažįsta 1940-aisiais surengtos Baltijos šalių okupacijos. Labai svarbūs, labai reikalingi pareiškimai. Ačiū už tą laikyseną. Be jos būtume galbūt visai prapuolę. Būtent Amerika pralaužė geležinę Blogio imperijos geležinę uždangą. Bet kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, JAV neskubėjo pripažinti iš Sovietų Sąjungos drąsiai pasitraukusios Lietuvos. Pirmiausia mus pripažino Islandija ir Danija. Be abejo, netikiu, kad Reikjavikas ir Kopenhaga, prieš žengdami šį žingsnį, nebūtų pasitarę su Vašingtonu, nebūtų sulaukę Vašingtono palaiminimo. Ir vis tik atidžiau lygindami, kas ir kaip, matysime, kad JAV atkūrė su mumis diplomatinius santykius viena iš paskutiniųjų – tik 1991-ųjų rugsėjo 2 dieną, jau gerokai po tragiškos Sausio 13-osios ir po 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį Maskvoje žlugusio pučo.

Taigi kaip pažiūrėsi: žodžiais labai garsiai rėmė, o kai atėjo metas pripažinti – viena iš paskutiniųjų.  Štai kodėl mums visuomet reikalingi palyginimai. Tik gretindami, tik sverdami matome visus kampus. Kartais labai vertinga žvilgtelėti į veidrodį – pamatyti save ir savo partnerius tarsi iš šono, tarsi kitomis akimis…

2022.05.21; 06:21

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Tęsiantis oficialų vizitą Azerbaidžane, prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienio popietę kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą, pranešė Prezidentūra.
 
Kalbėdamas Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume, G. Nausėda teigė įžvelgiąs didelį ekonominio bendradarbiavimo potencialą tarp dviejų valstybių. Pasak Lietuvos vadovo, Azerbaidžano, esamomis aplinkybėmis esančio viena svarbiausių jungiamųjų grandžių tarp Europos ir Azijos, vaidmuo globalioje rinkoje stiprėja ir tai daro šią valstybę Lietuvai patrauklia partnere prekybai, kuriasi galimybės plėtoti verslo ryšius. O Lietuva, šalies vadovo teigimu, Azerbaidžanui gali būti įdomi kaip partnerė aukštųjų technologijų, IT, maisto pramonės, logistikos, atsinaujinančios energetikos srityse.
 
„Lietuva tikrai turi ką pasiūlyti verslo partneriams iš Azerbaidžano: turime septynias laisvąsias ekonomikos zonas, vieną geriausiai Europoje išvystytų skaitmeninių infrastruktūrų, pažangų transporto ir logistikos sektorių, didelės krovos neužšąlantį Klaipėdos uostą, puikiai išsilavinusią darbo jėgą, ypač platų ir diversifikuotą žemės ūkio sektorių. Mūsų šalies išsivystymo lygis per pastaruosius porą dešimtmečių augo beprecedenčiu greičiu, puikiai išmanome ES vidaus rinkos veikimą“, – verslo forume sakė Lietuvos prezidentas.
 
Lietuvos ir Azerbaidžano viešojo sektoriaus, taip pat privataus sektoriaus atstovai forume tarpusavyje pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.
 
Drauge su prezidentu iš Lietuvos į Baku vykstantį verslo forumą atvyko 15-os Lietuvos verslo įmonių ir verslo struktūrų delegacija.
Šalies vadovas taip pat pakvietė Azerbaidžano verslo delegaciją atvykti į Lietuvą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.05.19; 06:13

Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad pakvietė į Lietuvą atvykti Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Alijevą.
 
„Pakviečiau Azerbaidžano (verslo – ELTA) delegaciją atvykti į Lietuvą, kaip ir pakviečiau prezidentą su žmona atvykti į Lietuvą ir susipažinti su ta didžiule pažanga, kurią Lietuva padarė nuo paskutinio jo vizito. O jis buvo nei daug, nei mažai – 2013 metais“, – trečiadienį lankydamasis Azerbaidžane sakė prezidentas.
 
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

G. Nausėda trečiadienį pradėjo oficialų vizitą Azerbaidžane. Šalies vadovas trečiadienio rytą susitiko su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, energetikos ir transporto srityse, taip pat saugumo situaciją Kaukazo regione, Europos Sąjungos (ES) ir Azerbaidžano bendradarbiavimą. Kaip pranešė Prezidentūra, šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
 
Kalbėdamas Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume, G. Nausėda teigė įžvelgiąs didelį ekonominio bendradarbiavimo potencialą tarp dviejų valstybių. Pasak Lietuvos vadovo, Azerbaidžano, esamomis aplinkybėmis esančio viena svarbiausių jungiamųjų grandžių tarp Europos ir Azijos, vaidmuo globalioje rinkoje stiprėja ir tai daro šią valstybę Lietuvai patrauklia partnere prekybai, kuriasi galimybės plėtoti verslo ryšius. O Lietuva, šalies vadovo teigimu, Azerbaidžanui gali būti įdomi kaip partnerė aukštųjų technologijų, IT, maisto pramonės, logistikos, atsinaujinančios energetikos srityse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.05.18; 20:00

Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.

Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją.

Pirmoji ponia Lietuvos rašytojo, diplomato V. Krėvės-Mickevičiaus vardo auditorijos atidarymo ceremonijoje dalyvavo vizito Azerbaidžano sostinėje Baku metu.

Iškilmingame  renginyje dalyvavo universiteto rektorius Adalatas Jalalas Muradovas, Lietuvos ir Azerbaidžano akademinės bendruomenės atstovai.

Sveikinimo kalboje D. Nausėdienė pabrėžė, kad kultūra ir mokslas yra visuomenės katalizatoriai, valstybių bei jų žmonių gerovės prielaida, o kultūra – dar ir vienas iš Lietuvos bei Azerbaidžano draugystės simbolių.

„Simboliška, kad rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, nors ir gimė Lietuvoje, Azerbaidžanui jautė stiprią trauką. Susidomėjimas šio krašto kultūra jam tapo dideliu įkvėpimo šaltiniu, vėliau atsispindėjusiu kūryboje. Pradėjęs gilintis į rytietišką kultūrą ir filosofiją, jis tapo savotišku šių regionų ambasadoriumi Lietuvai“, – sakė Lietuvos pirmoji ponia.

Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotrauka

D. Nausėdienės teigimu, V. Krėvė-Mickevičius garsėjo ne tik kaip rašytojas ir mokytojas, bet ir kaip žmogiškųjų vertybių puoselėtojas, nė vienam neatsisakydavęs pagelbėti.

„Įsitraukęs į politinį gyvenimą ir vėliau Baku vykdęs diplomatinę misiją, rašytojas savo unikalią padėtį panaudojo kilniems tikslams. Jis išgelbėjo šimtus lietuvių ir kitų tautybių žmonių gyvybių, padėdamas jiems pabėgti nuo sovietinio teroro“, – sakė šalies pirmoji ponia.

V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba, pasak D. Nausėdienės, yra puikus vaisingo abiejų tautų bendradarbiavimo pavyzdys, sudaręs prielaidas jų kultūrinių ryšių klestėjimui.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2022.05.18; 19:34

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo oficialų vizitą Azerbaidžane. Šalies vadovas trečiadienio rytą susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, energetikos ir transporto srityse, taip pat saugumo situaciją Kaukazo regione, Europos Sąjungos (ES) ir Azerbaidžano bendradarbiavimą.

Prezidentas susitikime su Azerbaidžano vadovu pažymėjo, kad Azerbaidžanas yra svarbus Lietuvos partneris Kaukaze. Pasak šalies vadovo, taika, stabilumas ir ekonominis augimas Kaukazo regione yra bendras regiono valstybių, Lietuvos ir visos ES interesas. Prezidentas teigė, kad Lietuva pasisako už aktyvesnį ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimą, tam išnaudojant visas esamas galimybes. Pasak šalies vadovo, ES ir Azerbaidžano strateginė partnerystė ypač svarbi Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. Prezidentas pabrėžė, kad būtina visomis priemonėmis remti Ukrainą.

Lietuvos vadovas su Azerbaidžano Prezidentu aptarė dvišalio bendradarbiavimo tarp dviejų valstybių plėtros galimybes. Pasak šalies vadovo, Lietuva yra suinteresuota plėsti bendradarbiavimą energetikos srityje, kuris gali būti abipusiškai naudingas.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Karas Ukrainoje paskatino Europos valstybes ieškoti energijos šaltinių diversifikavimo galimybių. Azerbaidžaną vertiname kaip patikimą partnerį energetikos srityje, todėl esame suinteresuoti aktyvinti bendradarbiavimą. Lietuva Azerbaidžanui galėtų pasiūlyti sprendimus atsinaujinančios energetikos, ypač – saulės energetikos, srityje“, – sakė Prezidentas.

Šalies vadovas taip pat akcentavo įžvelgiantis potencialo bendradarbiauti transporto srityje. Pasak Prezidento, Lietuva yra ES valstybė su puikiai išvystyta infrastruktūra ir gali būti vertinama kaip vartai į ES. Šalies vadovas taip pat paminėjo, kad Lietuvą domina Europos, Kaukazo ir Azijos transporto koridoriaus geležinkelių projektas, kuris galėtų tapti alternatyva egzistuojantiems maršrutams iš Azijos į Europą.

Prezidentas teigė, kad šalys taip pat galėtų plėsti bendradarbiavimą IT, inovacijų ir švietimo srityse. Drauge su valstybės vadovu į Azerbaidžaną atkeliavo gausi verslo delegacija, ieškanti galimybių plėsti veiklą šioje šalyje, taip pat Švietimo ir mokslo, Ekonomikos ir inovacijų, Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijų atstovai.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2022.05.18; 10:14

Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.

Gegužės 18 dieną šalies vadovas Baku susitiks su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Valstybių Prezidentai aptars dvišalį bendradarbiavimą energetikos ir ekonomikos srityse, saugumo situaciją Kaukazo regione, Azerbaidžano ir Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimą, taip pat dalyvaus Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume. Lietuvos Prezidentas Azerbaidžane taip pat susitiks su Ministru Pirmininku Ali Asadovu, Baku gyvenančiais lietuviais, padės vainiką Kankinių alėjoje 1990 m. Kruvinojo sausio aukoms.

Gegužės 19–20 dienomis šalies vadovas Jerevane susitiks su Armėnijos Prezidentu Vahagnu Chačaturianu, Ministru Pirmininku Nikolu Pašinianu, Parlamento Pirmininku Alenu Simonianu. Susitikimuose bus aptarta saugumo situacija Kaukazo regione, demokratinės reformos šalyje, ES ir Armėnijos bendradarbiavimas Rytų partnerystės formatu, taip pat dvišaliai Lietuvos ir Armėnijos santykiai. Prezidentas taip pat susitiks su Armėnijos Patriarchu Karkinu II, lietuvių bendruomene, padės vainiką armėnų Genocido aukoms.

Kartu su Prezidentu į Armėniją ir Azerbaidžaną vyks pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Ji susitiks su šių šalių vadovų sutuoktinėmis, dalyvaus socialinių ir kultūrinių projektų pristatyme.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
 
2022.05.17; 08:00

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė išvyksta į Azerbaidžano Respubliką gegužės 14-21 dienomis dalyvauti Europos Sąjungos Dvynių programos projekto „Parama Azerbaidžano nusikalstamo turto susigrąžinimo ir valdymo sistemos reformai“ atidarymo renginyje.
 
Projekto tikslas – peržiūrėti ir parengti Azerbaidžano Respublikos nacionalinius teisės aktus, kurie numatytų kuo platesnį teisinių priemonių spektrą kovoje su korupcija, ypatingą dėmesį skiriant korupciniu būdu įgyto valstybės turto susigrąžinimo klausimams.
 
„Lietuva remia Azerbaidžano kelią tobulinant teisinius procesus. Nuoširdžiai palaikome Azerbaidžano teisėsaugos institucijų siekius vadovautis vakarietiškomis vertybėmis ir principais savo veikloje, nes tik jų dėka gali būti užtikrintos žmogaus teisės, demokratija valstybėje ir stabilumas regione“, – sako Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė N. Grunskienė.
 
Atidarymo renginys vyks gegužės 18 d. Baku. Lietuvos generalinė prokurorė, vertinanti dvišalių Lietuvos ir Azerbaidžano prokuratūrų santykių palaikymo svarbą, pasidalins gerąja bendradarbiavimo patirtimi, pažymima Generalinės prokuratūros pranešime.
 
Gegužės 19 d. numatyti generalinės prokurorės susitikimai su Azerbaidžano Respublikos generaliniu prokuroru ir Azerbaidžano mokslo patariamąja taryba.
 
Dvynių projektą įgyvendina Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip pagrindinė projekto partnerė, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biuras, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.05.15; 07:00