Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Atidesni mūsų skaitytojai turėtų prisiminti slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojome apie armėnų diasporos Šiauliuose ir Klaipėdoje surengtas senovinių žemėlapių parodas.

Pavyzdžiui, 2019 metų vasario 26 dieną paskelbtame straipsnyje „Kaip mus bando įvelti į politines intrigas dėl Kalnų Karabacho“ rašyta:

Šiaulių apskrities viešojoje Povilo Višinskio vardo bibliotekoje šiuo metu eksponuojama žemėlapių paroda „Žvilgsnis į Armėnijos istoriją kartografiniuose šaltiniuose“. Oficialame reklaminiame buklete rašoma: „Šios parodos tikslas – pristatyti lankytojui žemėlapius, kuriuose Armėnijos istorijos fragmentus galima matyti taip, kaip juos sukūrė ir aprašė graikų – romėnų, romanų, musulmoniškų ir vakarų šalių geografai bei kartografai“.

Tą parodą esu aplankęs. Nieko neprikiši: žemėlapiai – unikalūs, vertingi. Juos verta pamatyti. Tačiau stebino po jais surašyti komentarai. Paaiškinimai parodos lankytojams subtiliai piršo nuomonę, jog armėnai dar prieš tūkstantį metų buvo sukūrę galingą, nuo jūros iki jūros besidriekiančią valstybę, jog armėnų gausiai gyventa vos ne visame Žemės rutulyje – Kaukaze, buvusios Osmanų imperijos teritorijose, Irane ir t.t. 

Armėniška žemėlapių paroda. Šiauliai. Slaptai.lt nuotr.

Šių eilučių autorius tąsyk pabrėžė, jog paroda turėjo akivaizdžią politinę potekstę – organizatoriai tarsi bandė pateisinti šiandienines Armėnijos pretenzijas į Azerbaidžanui priklausantį, bet nuo Azerbaidžano nūnai atplėštą Kalnų Karabachą. Organizatorių gudravimą buvo lengva įžvelgti. Suprask: jei jau prieš tūkstantį metų armėnai buvo vos ne pati skaitlingiausia gentis Kaukaze, tai kodėl reikia stebėtis jų meile Kalnų Karabachui? Tai kas, kad NATO ir Europos Sąjunga, remdamosios tarptautine teise, pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Žiūrėk, senoviniuose žemėlapiuose neva užfiksuota visai kita „tiesa“.

Todėl uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko viešnagė klaipėdiškėje parodoje, be kita ko, plačiai reklamuotoje per vietinę televiziją, – taip pat politiškai angažuota. Tarsi pataikavimas Klaipėdoje gyvenantiems armėnams ir spjūvis uostamiestyje gyvenantiems azerbaidžaniečiams. Štai kokį įspūdį buvo galima susidaryti: oficiali Lietuvos, NATO ir ES pozicija palanki Azerbaidžanui, tačiau egzistuoja ir kita nuomonė, kiti argumentai, kurių demokratinėje šalyje niekas negali uždraust…

Šiandieninės Armėnijos žemėlapis azerbaidžaniečių akimis

Taigi Klaipėdos merui, aplankiusiam armėniškąją parodą, dabar, man regis, pats metas išklausyti ir antrąją pusę. Ką turiu omenyje? Egzistuoja ne vien armėnams palankūs žilą senovę menantys žemėlapiai, kurių tikslumu, beje, patartina abejoti, nes tai, ką prieš tūkstantį metų užrašė ano meto keliautojai – nebūtinai šventa tiesa. Egzistuoja dar ir žemėlapiai, bylojantys, kaip prieš maždaug šimtą metų atrodė šiandieninė Armėnijos Respublika. Jūs klausiate – kokia? Ogi skersai išilgai – azerbaidžanietiška.

Todėl nuostabą kelia kai kurių Armėnijos ir Lietuvos politinių veikėjų pastangos godžiai analizuoti visus šaltinius, bylojančius, kaip prieš tūkstančius metų atrodė Kaukazas, ir tuo pačiu kryptingai, sąmoningai ignoruoti vos šimtmečio senumo įvykius. Kodėl tie iki galo neįrodyti teiginiai apie valstybę, kuri neva egizstavo prieš dešimt amžių, nustelbia tai, kas nutiko visai neseniai – prieš šimtą metų?

Beje, tai – ne mano klausimas. Tokias abejones kelia tautiečius separatizmo bacilos atsisakyti raginantis Filipas Ekozjancas. Šis armėnų tautybės vyras youtube.com erdvėje paskelbęs ne vieną dešimtį aštrių, įtikinamų vieointerviu (kai kuriuos komentavo ir portalas slaptai.lt). Jis analizuoja, pavyzdžiui, kaip armėnai kadaise išdavė turkus, kodėl Kalnų Karabachas nėra armėnų žemė. F.Ekozjancas ragina liautis mokslininkų, istorikų, tyrinėtojų iki galo neįrodytus tūkstančio metų senumo įvykius laikyti tikresniais nei tuos, kuriems – tik šimtas metų ir kurie akivaizdžiai užfiksuoti išlikusiuose prisiminimuose, rankraščiuose, dokumentuose, nuotraukose.

Azerbaidžanietiška šiandieninės Armėnijos versija. Šiame žemėlapyje surašyti azerbaidžanietiški miestų ir vietovių pavadinimai, kuriuos Armėnijos Respublika pakeitė armėniškais.

Mano pasiūlymas būtų toks: klaipėdiečiams derėtų pademonstruoti tą unikalų Azerbaidžano mokslininkų, istorikų, tyrinėtojų sudarytą žemėlapį, kuriame fiksuojami ne tik dabartiniai šiuolaikinės Armėnijos miestų, miestelių ir kaimų pavadinimai, bet ir užrašyta, kokie jų azerbaidžanietiški atitikmenys. Tiksliau tariant, kokius pavadinimus jie turėjo prieš tapdami … armėniškais.

Drįstu manyti, jog tai – itin sensacingas žemėlapis. Žemėlapį paaiškinančiame komentare skelbiama: „Tai – azerbaidžanietiški dabartinės Armėnijos Respublikos toponimai, egzistavę iki Kaukaze pasirodant armėnams“.

Taip pat svarbus akcentas: „1935 – 1991 metais visi azerbaidžanietiški – turkiški pavadinimai masiškai pakeisti į armėniškus“. Bent jau taip tvirtina šį žemėlapį sudariusieji.

Žodžiu, ten – apie tūkstantis miestų ir kaimų pavadinimų. Peržiūrėjus jį atidžiai akivaizdu, jog visa dabartinė Armėnijos respublika įkurta būtent žemėse, kuriose dar ne taip seniai gyveno beveik vien azerbaidžaniečiai. Įsidėmėkite, visa dabartinė Armėnijos respublika – tai azerbaidžanietiška teritorija! Bet, kaip bebūtų keista, vis dar turime separatizmo šalininkų, kurie drįsta įrodinėti Kalnų Karabachą turint armėniškas šaknis!

Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš minėto interaktyvaus žemėlapio. Pradėkime nuo šiandieninės Armėnijos sostinės Jerevano. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė, beje, ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.

O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.

Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.

Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų?

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Kiti pavyzdžiai. Sakykim, senovinis azerbaidžaniečių miestelis Engidža. Jo pavadinimas ilgainiui buvo pakeistas į armėnišką Sisavan. Šioje gyvenvietėje dar 1905 metais gyveno 470 azerbaidžaniečių. 1940-aisiais jų ten neliko nė kvapo.

Imkime Leninakaną, vėliau tapusį Giumri (šiuo metu čia įsikūrusi Rusijos karinė bazė). Ten dar 1981 metais gyveno 316 azerbaidžaniečiai. 1988-aisiais – nė vieno.

Diližane 1931 metais gyveno 8881 azerbaidžanietis, 1988 metais – nė vieno.

Azerbaidžanietiškas Talin perpavadintas į armėnišką Daštadem. 1905 metais čia gyveno 376 azerbaidžaniečiai, o 1918 – 1920-aisiais surašymo metu nerasta nė vieno azerbaidžaniečio.

Sofly (armėniškas pavadinimas –Nžde) 1905 metais gyveno 970 azerbaidžaniečių, 1988-aisiais – nė vieno. Šychlar (armėniškas – Lusaratas) 1905 metais gyveno 802 azerbaidžaniečiai; 1940-aisias – nė vieno.

Tokių istorijų, kaip be jokio gailesčio senieji azerbaidžanietiški pavadinimai keičiami į armėniškus, o senieji gyventojai masiškai išstumiami iš gimtųjų vietų, – maždaug tūkstantis.

Kodėl uostamiesčio bibliotekoje nesurengus štai tokio žemėlapio parodos? Šią mintį keliu ne tam, kad kurstyčiau revanšistines nuotaikas, girdi, azerbaidžaniečiams reikia atsiimti tai, kas iš jų atimta. Jokiu būdu. Valstybės sienų kaitaliojimai – labai pavojingas užsiėmimas. Ypač šiais laikais.

Irevanės tvirtovės žūtis. Franco Rubo paveikslas „Irevanės tvirtovės atidavimas“. Slaptai.lt nuotr.

Šią idėją Klaipėdos miesto valdžiai siunčiu tik tam, kad uostamiesčio gyventojai turi teisę išgirsti ir azerbaidžanietiškąją Kaukazo istorijos versiją.

Be kita ko, į parodą būtų galima pasikviesti ir Armėnijos istorija besidomintį armėną F.Ekozjancą, manantį, jog mitai, esą prieš tūkstantį metų egzistavo galinga, įtakinga, civilizuota armėnų alstybė, ne tokie akivaizdūs ir svarbūs, kaip neginčijamas faktas, jog dar 1828-aisiais metais Jerevane gyveno veik vieni azerbaidžaniečiai.

2019.10.16; 11:52

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio vizitą Armėnijoje galima vertinti nebent kaip politiko norą prasivėdinti, įkaitus ypač karštame Seimo katile.

Parlamento vadovui jau, kaip jis pats sako, bene dveji metai kaista žemė po kojomis, kai jo viršininkas, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis su kolega elgiasi išdegintos žemės principu. Bet tai kita tema.

Normaliomis aplinkybėmis parlamento vadovų vizitai jokių įtarimų nekelia. Tai įprastas būdas apsikeisti parlamentinio darbo praktika, pasidalinti įstatymų priėmimo ir leidybos patirtimi, bendrapolitinėmis pozicijomis. Tai, kad V. Pranckietis į neartimą kelionę išsiveržė be savo boso ir frakcijos pritarimo, nėra normalu. Be to Eltai R. Karbauskis teigė: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.

Na, išvažiavo, na, paviešėjo, suvalgė šašlyką, išgėrė armėniško, pasigrožėjo Araratu (kuris, beje, stūkso visai ne Armėnijos pusėje)… O kokie realūs vizito rezultatai? Ar skaitėme ataskaitą, ar girdėjome išsamų, informatyvų pranešimą spaudai? Portalui Slaptai.lt Seimo pirmininko tarnyba net nesiteikė atsakyti į keletą žurnalistinių klausimų… Vadinasi, veltui ištaškyti nemaži pinigai?

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Tiesa, šiokia tokia žinia apie šį „turistinį“ vizitą jau po jo prasiskverbė. Įdomiausia štai ši jo vieta: „Seimo pirmininkas pažymėjo, kad Armėnijoje vykstant reikšmingoms demokratinėms pertvarkoms, Lietuva iš naujo atranda šią šalį ir yra pasirengusi dalytis reformų patirtimi kovos su korupcija, teismų sistemos, policijos, atsinaujinančios energetikos, atliekų rūšiavimo, kelių saugos, informacinių technologijų srityse“.

Dar įdomesnis pranešimas buvo išplatintas prieš kelionę, tarsi Seimo pirmininko spaudos tarnyba nė kiek nesiorientuotų geopolitinėje situacijoje. Antai, ji rašo: „…Armėnijos visuomenės požiūris į Europos Sąjungą yra išskirtinai pozityvus, šiuo metu pozityviausias iš visų Rytų partnerystės šalių, esame pasirengę padėti Armėnijai kurti klestinčią ir demokratinę visuomenę“.

Kad „Lietuva iš naujo atranda šią šalį“, tegul būna pasakyta dideliu avansu, tačiau kad Jerevanas ypač pozityviai vertina ES, tenka nustebti. Plaukianti Rusijos farvateryje Armėnija smerkia bendrijos įvestas sankcijas Maskvai ir jokiu būdu nekritikuoja Kremliaus už tai, dėl ko šios sankcijos buvo panaudotos – dėl agresyvios jo politikos Ukrainos atžvilgiu, Krymo aneksijos, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų. Jeigu viešojoje erdvėje matytume bent blankų kritikos debesėlį, V. Putinas iškart Jerevaną nubaustų. Kaip? Jo pasirinkimas čia labai platus…

Tiesa, Armėnija stengiasi išsiplėšti iš izoliacijos. ES ir Armėnijos santykiai remiasi 2017 m. lapkričio 24 d. pasirašytu ES ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimu, kuris nuo 2018 m. birželio 1 d. taikomas laikinai, kol vyksta ratifikavimo procedūros. Jos varginančiai ilgos, ir ne dėl Briuselio kaltės. Šiandien galime fiksuoti Armėnijos vizų dialogo su Europos Sąjunga pradžią bei rekomendacijas remtis Ukrainos, Sakartvelo ir Moldovos patirtimi, siekiant bevizio režimo. Egzistuojančiai lyg uždaroje Kaukazo regiono erdvėje šalies piliečiams gyvybiškai svarbu laisvai keliauti Šengeno erdvėje. Juk kita viena skurdžiausių Europos valstybių Moldova seniai nušluostė nosį šioje srityje…

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos svetainėje (https://www.urm.lt/default/lt/lietuva-armenija) bendradarbiavimas su Armėnija pristatomas gana kukliai. Nors istorinės mūsų šalių sąsajos gana plačios (minimi armėnų daliniai Vytauto kariuomenėje, puikūs armėnų amatininkai Lietuvoje, prekybiniai ryšiai), tačiau fiksuojamas ir toks keistas faktas: 1990 m., vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dauguma armėnų staiga išvyko iš Lietuvos. Kodėl? Į šį klausimą turbūt negalėtų atsakyti ir Armėnijos ambasados ekspertai Lietuvoje.

Taigi, pagal URM pateiktus duomenis, 2006–2018 metais Lietuvos Respublika Armėnijoje įgyvendino 18 dvišalių ir 5 regioninius projektus, kuriems iš Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos buvo skirta daugiau kaip  207,00 tūkst. eurų. Apskritai dviejų šalių prekybos apyvarta 2018 m. tesudarė 26,3 mln. eurų, ir Armėnija tarp prekybos partnerių tėra tik 72-oji pasaulyje. Prekyba per metus nusmuko 28,3 proc.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje. 2013 metai

Suprantama, kad Armėnija savo bendradarbiavimo mastais negali būti tokia patraukli kaip, sakykime, Azerbaidžanas. Visą kurą Armėnija perka iš Rusijos, įskaitant dujas ir atominį kurą atominei elektrinei. Rusijos karinių bazių kūrimasis Armėnijos teritorijoje tarsi užkelia barjerą artimesniems ekonominiams santykiams su Vakarų pasaulio šalimis. Maskvos ekonominis, politinis ir karinis diktatas yra lyg apynasris Armėnijos politiniam elitui, neleidžiantis imtis savarankiškos politikos ir kartu supančiojantis Jerevaną efektyviai spręsti įsisenėjusią Kalnų Karabacho problemą.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Apžvalgininkai pabrėžia, kad įtempti santykiai su Azerbaidžanu yra rimta kliūtis užmegzti dalykiškus ryšius su laisvojo pasaulio valstybėmis. Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva.

Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba?

Apgailėtina diplomatija.

2019.10.09; 05:30

Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.

2018-aisiais metais Azerbaidžane išleistas Ramizo Mechtijevo veikalas, kurio pavadinimas, pažodžiui išvertus į lietuvių kalbą, – sensacingas: „Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“.

Pirmiausia lietuvių skaitytojui dera įsidėmėti, jog tarp to meto Sefevidų valstybės ir šiandieninio Azerbaidžano – daug panašumų. Nors lygybės ženklą brėžti per drąsu, Sefevidų valstybė ilgainiui tapo šiandieninio Azerbaidžano pamatais.

Antras svarbus pastebėjimas: nors gilinamasi į tolimus, tarsi ne itin šiandien aktualius viduramžius, vis tik knygą verta perskaityti tiems, kurie nuoširdžiai nori perprasti du galvosūkius: kokios priežastys paskatino iki šiol tebesitęsiančius armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus ir ar yra vilčių kada nors šioms tautoms susitaikyti?

Skeptikams, tvirtinantiems, girdi, tai – pigi azerbaidžanietiška propaganda, galėčiau atkirsti: remiamasi išskirtinai Vatikano ir tuometinės Europos archyviniais šaltiniais, įskaitant ir į azeraidžaniečių teritorijas tuomet keliavusių kapucinų, karmelitų, jėzuitų vienuolių metraščiais. Antrasis itin svarbus informacijos šaltinis – pati Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei armėnų pirklių užrašai. Trečiasis žinių šaltinis – britų, prancūzų, portugalų, rusų keliautojų, kariškių, šnipų užrašai. Savais, azerbaidžanietiškais, archyvais žymusis azerbaidžaniečių mokslininkas R.Mechtijevas beveik nesiremia. Tad kaltinti autorių tendencingumu būtų kvaila.

Beje, susipažinti su šiuo veikalu buvo įdomu dar ir dėl to, kad tai – unikali galimybė į to meto Europos vienuolių, pirklių ir diplomatų intrigas musulmonų žemėse pažvelgti azerbaidžaniečių mokslininko akimis. Mes įpratę į istoriją žvelgti vien iš savosios varpinės. Kartais verta į save pasižiūrėti kitų akimis: ką blogo Europa yra padariusi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvenusiems musulmonams.

Europa kai kurių epizodų bevelytų neprisiminti. Bet juk nepaneigsi, nenuginčysi: į Sefevidų šachų valdomas žemes 17 – 18 amžiais Vatikanas savo vienuolius siuntė ne vien gražių sumetimų skatinamas. Panašių tikslų turėjo ir Europos karaliai bei imperatoriai, komandiruodami savo diplomatus į azerbaidžaniečių žemes. Primityvu manyti, kad jie troško vien harmonijos, abipusės pagarbos, dieną naktį ieškojo taikaus sugyvenimo formulių. Būkime atviri – padedami patikimų „ausų bei akių“ jie troško valdyti tas žemes. Sefevidų valdovai šioms įtakoms, be abejo, priešinosi.

Anuomet egzistavusi nuožmi konkurencija tarp tautų ir religijų neturėtų nieko stebinti. Katalikybė skverbėsi į Rytus, Pietus, islamas ieškojo galimybių įsitvirtinti Europoje. Nei vieni, nei kiti nebuvo šventieji.

Dar priekabiau žvelgiant, galima ir taip pasakyti: siūsdama savo misijas į Sefevidų imperiją Europa nevengė pačių bjauriausių priemonių – žudymo. O tokios priemonės kaip papirkinėjimai, apgaudinėjimas, klasta, šnipinėjimas tapo misionierių duona kasdienine.

Šiame sudėtingame „visi – prieš visus“ kare savo specifinių tikslų neabejotinai turėjo ir armėnai – Armėnų apaštališkoji bažnyčia bei priviligijuoti armėnų pirkliai (Sefevidų valstybėje jie mėgavosi užtektinai solidžiomis lengvatomis ir privilegijomis). Pats svarbiausias, tačiau labiausiai slepiamas nuo pašalinių akių armėnų tikslas buvo sukurti savo valstybę. Už teisę įkurti valstybę azerbaidžaniečių, iraniečių ir turkų žemėse jie buvo pasiryžę talkinti Europai, Rusijai ar dar kokiai nors jėgai.

„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“

Tiesa, igainiui supatę, jog Europa ne iki galo suinteresuota padėti, be to, už pagalbą reikalauja aklo paklusnumo Vatikanui, jie pradėjo derybas su carine Rusija. Derybos su carine Rusija, ypač Petro I laikais, armėnams buvo sėkmingesnės. Jie surado sąjungininką, kuris žadėjo padėt įkurti armėniškąją valstybę – Maskvos forpostą Kaukazo regione.

Intensyvus flirtas su Maskva prasidėjo vos tik Sefevidų valdomoje valstybėjėje išryškėjo pirmieji silpnumo požymiai. Taigi jau 17 amžiaus viduryje intensyviai pradėta ieškoti ryšių su Rusija. Pirma – per prekybą su Rusija. Keliui nuo Astrachanės iki Baltosios jūros ne veltui prigijo „Armėnų prekybos kelio“ vardas.

Taip pat neįmanoma paneigti fakto, jog 1659 metais Naujosios Džulfos gyventojas Zaharas Sahradianas carui Aleksejui Michailovičiui padovanojo deimantinį krėslą. Tą krėslą puošė 900 deimanų ir šimtai kitokių brangakmenių (šiuo metu jis saugomas Kremliuje kaip itin vertingas eksponatas).

1667 metais tarp A.Michailovičiaus ir pirklio Grigoro Lusikovo pasirašytas ekonominis susitarimas: kaip ir kur turi driektis Šilko kelias į Europą. Ypač svarbi detalė: susitarime pabrėžiama, kad prekiauti tame kelyje leidžiama išskirtinai armėnų pirkliams.

Nepaneigiama ir tai:  Ečmiadzino šventikas Akopas nusiuntė Lusikovui slaptą armėnų pirklių laišką – prašė nubausti Irano šachą, skriaudžiantį armėnus. Remiantis A.Ter –Sarkisianc knyga „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki 19 amžiaus pradžios“, su caru anuomet aptarti bendri veiksmai prieš Sefevidų valstybę, neišskiriant nė ginkluotų atakų.

Kuo labiau silpo Sefevidų valstybė, tuo separatistinės armėnų nuotaikos stiprėjo. Bet iki Petro I laikų armėnai nedrįso kelti ginklo prieš Sefevidus.

Pasitikėjimo savo jėgomis įkvėpė būtent Petras Pirmasis. Iš pradžių jis neskubėjo veržtis link Kaspijos –  turėjo užbaigti varginantį Šiaurės karą (1701-1721) su Švedija. Bet dar kariaujant su Švedijos Karalyste godus šio caro žvilgsnis buvo nukreiptas ir į Kaspijos regioną. Štai 1701 metais misionierius Izraelas Ori nuvyksta į Rusiją, kur jį šiltai priima Petras Didysis. Misionierius teikia siūlymą, kad caras atkariautų „armėnų valstybę“ ir išlaisvintų juos nuo musulmonų kaimynystės. Rusijos caras pažadėjo imtis šio žygio, vos tik baigs Šiaurės karą.

Beje, šis armėnų misionierius kruopščiai rinko žvalgybinę informaciją, o slaptas ataskaitas apie azerbaidžaniečių nusiteikimus vogčiom gabendavo į Rusiją. Bet 1711-aisiais metais jis Astrachanėje mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Taip pat žinoma, kad 1715 metais Petras Pirmasis siunčia į Azerbaidžaną profesionalų šnipų būrį, kuriam vadovauja talentingas diplomatas ir žvalgas A. Volynskis (1689-1740). Jo misija – slapta. Visus duomenis turėjo rinkti atsargiai, kad nekristų įtarimas.  

Žvalgyba atlikta ir jūroje. Kaspijoje šnipinėjo F. I. Soimonovas (1682-1780). Šio mokslininko ir keliautojo ekspedicija plaukė netoli Kaspijos uostų, žvalgė krantus, upių žiotis, salas…

Sefvidų valdovai. Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

1813-aisiais pasirašoma Giulistano sutartis, 1828-aisiais – Turkmėnčajaus sutartis. Azerbaidžanas draskomas į gabalus. Į Azerbaidžano teritorijas ištisus du šimtus metų iš Sirijos, Irano ir Osmanų imperijos kryptingai keliami armėnai. Slaptasis tikslas pradėtas įgyvendinti – musulmonų žemėse kuriamas Rusijai ištikimas darinys.

Žodžiu, duomenų, kokios klastingos kartais anuomet buvo intrigos, – užtektinai.

Toks būtų trumpas pirmasis apibendrinimas. Išvada akivaizdi – tarp armėnų ir azeraidžaniečių įmanoma taika. Bet tik tuo atveju, jei oficialusis Jerevanas šiandien atsisakys ekspansinės politikos – plėsti savas teritorijas kitų tautų sąskaita. Omenyje turimos ne tik Azerbaidžano, bet ir Turkijos, Sakartvelo teritorijos.

21-amžius – tai ne viduramžiai, kada buvo galima elgtis kaip tinkamam. Pats metas Armėnijai susimąstyti dėl savų klaidų ir klystkelių.

(Bus daugiau)

2019.08.29; 11:04

Lenkijos Nacionalinio Olimpinio komiteto viceprezidentas Tomaš Paremba oficialiai ir viešai atsiprašė Azerbaidžano, nes kadaise nelegaliai, be oficialiojo Baku leidimo, nuvyko į Azerbaidžanui priklausantį, tačiau šiuo metu armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Atsiprašydamas Azerbaidžano jis pripažino savo klaidą – be Azerbaidžano valdžios leidimo nuvykęs į armėnų okupuotą Kalnų Karabachą pažeidė taisykles dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo. Be kita, ko, tiek NATO, tiek Europos Sąjunga vieninga: Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tik dabar užimta ir kontroliuojama svetimų jėgų.

Kai Lenkijos pilietis atsiprašė Azerbaidžano, šios šalies Užsienio reikalų ministerija išbraukė jį iš „juodųjų sąrašų“. Taigi nuo šio momento Lenkijos piliečio T. Parembos pavardės nėra sąrašuose tų, kuriuos Azerbaidžanas laiko „persona non grata“ ir neįsileidžia į šalį.

Slaptai.lt informacija

2019.07.18; 10:00

Birželio 11-ąją dieną Druskininkų visuomenei pristatytas dokumentinis lietuvių režisieriaus Aleksandro Broko filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusios Azerbaidžano mieste Hodžaly.

Slaptai.lt videoreportaže – žurnalisto Ričardo Lapaičio prisiminimai, neleidžiantys nurimti net ir šiandien, režisieriaus Aleksandro Broko pasakojimas, kodėl ir kaip kurta ši dokumentinė juosta, bei Lietuvoje viešėjusio International Eurasia Press Fund vadovo Umudo Mirzojevo padėka „drąsiems Lietuvos žurnalistams ir režisieriams, nepabijojusiems imtis skaudžios temos“.

Videoreportažo trukmė – 22 min.

2019.06.12; 10:05

Nikolos Pašiniano karikatūra

Tarp Jerevano ir Stepanakerto – įtampa. Susipriešinimas toks ryškus ir akivaizdus, kad priešpriešą galima pavadinti net karine padėtimi. Neoficialia, žinoma.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas giliai nepatenkintas šiuo metu Stepanakerte šeimininkaujančiu vadinamuoju Karabacho klanu. N. Pašinianas čia šeimininkaujančius armėnus norėtų pakeisti savo aplinkos žmonėmis. Šie – priešinasi. Kad abipusė neapykanta itin didelė, byloja kad ir šis faktas: iš Kalnų Karabacho, kuris priklauso Azerbaidžanui, bet šiuo metu armėnų pajėgų okupuotas, N. Pašinianas skubiai išsivežė ten privalomąją karinę tarnybą atlikusį sūnų. Matyt, išsigando, kad Karabacho klano vadeivos nepaimtų jo įkaitu.

Slaptai.lt dar visai neseniai rašė, kaip demonstratyviai, pompastiškai N. Pašinianas išsiuntė sūnų Ašotą tarnauti ne į Jerevaną, kur saugu ir ramu, bet į Kalnų Karabache dislokuotus dalinius, prie fronto linijos su regioną atsiimti siekiančio Azerbaidžano karinėmis pajėgomis. Žurnalistams komentuodamas šį sprendimą N. Pašinianas pagyrūniškai tvirtino, esą tarnybos Armėnijos kariuomenėje neturėtų vengti net aukščiausių šalies vadovų sūnus. Be to, būtent Armėnijos prezidentų, premjerų, parlamentarų, teisėjų, bankininkų sūnus privalo atlikti karinę tarnybą tuose regionuose, kur sunkiausia ir pavojingiausia. N. Pašiniano šeima, – neva puikus pavyzdys.

Nikolas Pašinianas ir Ana Akopian – armėnų užgrobtame Kalnų Karabache. Socialinių tinklų foto

Dabar iš šio garsaus pareiškimo nieko nebeliko. Ašotas Pašinianas iš Stepanakerto (azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho sostinės pavadinimas – Hankendi) perkeltas į karinį dalinį prie Jerevano.

Pretekstas tokiam perkelimui – Ašotas neva išsiųstas į trumpalaikius karinius kursus.

Bet tie trumpalaikiai mokymai užsitęsė. Galima spėti, kad Ašotas daugiau niekad nebegrįž į Kalnų Karabache dislokuotą karinį dalinį.

Kodėl nesutarimai kilo tarp Jerevano ir Stepanakerto valdžių, – lengva paaiškinti. Priežasčių – užtektinai. Pavyzdžiui, Kalnų Karabachą okupavę armėnai buvusį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą laiko teisingu, sąžiningu, principingu politiku, o N. Pašinianas bet kokia kaina siekia jį ilgam pasodinti už grotų. R. Kočarianui šiandien inkriminuojami sunkūs nusikaltimai: piktnaudžiavimas valdžia ir finansiniai nusižengimai.

N. Pašiniano tikslai akivaizdūs: jis norėtų Kalnų Karabacho klaną atskiesti savo žmonėmis.

Įtampa tarp šių dviejų grupių nūnai tokia rimta, kad Kalnų Karabache gyvenantys armėnai demonstratyviai nevažiuoja į Jerevaną švęsti valstybinių Armėnijos iškilmių, o Jerevanas nesiunčia delegacijų į Stepanakerte organizuojamus renginius.

Jerevano ir Stepanakerto grumtynių tema aptariama ir armėniškame armenianreport.com leidinyje. Įdomiausia, kad šiame portale straipsnio „Armėnija – Arcachas: pleištas pavirto praraja“ autorius Tevos Aršakian vartoja terminą „dvi Armėnijos valstybės“. Omenyje greičiausiai turima Armėnija ir užgrobtas Kalnų Karabachas.

Žodžiu, tarpusavyje besipykdami armėnai jau ne tik nesusigaudo, kas teisus, kas kaltas, bet dar net nežino, kiek iš viso valstybių jie šiuo metu turi – vieną ar dvi.

Vaizdžiai tariant, belieka laukti, kada Jerevanas paskelbs Stepanakertui karą. Arba atvirkščiai – Kalnų Karabachą okupavę armėnai prašys pagalbos, kad tarptautinė bendruomenė apgintų juos nuo … Armėnijos agresijos.

2019.06.04; 10:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas negalėtų įtarti, jog esu priešiškas žinomam britų politikos apžvalgininkui, specialiųjų tarnybų veiklos analitikui Edvardui Lukasui (Edward Lucas). Mano redaguojamas portalas iš užsienio spaudos persispausdino ne vieną probleminį E.Lukaso tekstą tarptautinio saugumo temomis. Taip buvo nuo pat 2013 – ųjų metų. Kasmet – po mažiausiai vieną E.Lukaso publikaciją! O kiek sykių gausiai citavau spaudoje pasirodžiusius jo komentarus? Argi suskaičiuosi visus…

Kodėl esu dėkingas Edvadrui Lukasui?

Šį britą vertinu už blaivų požiūrį į Rusiją. Man regis, kritiškas E.Lukaso požiūris į Vladimirą Putiną – teisingas. Vakarai per daug ir per dažnai nuolaidžiavo Kremliui, būtent todėl ši Rytų kaimynė ir tapo tokia įžūli, pikta, agresyvi, nepaisanti akivaizdžiausių tarptautinių taisyklių. Apibendrinant E.Lukaso įžvalgas, išdėstytas dar 2016-aisiais metais, galėtume išskirti pagrindinę europietišką bėdą: „Vakarai per daug ilgai netikėjo, jog Rusija galėtų užpulti, o Rusija iki šiol netiki, kad Vakarai būtų rimtai pasiruošę ginti“.

E.Lukasui dėkingas ir už tai, kad jis sutiko mano redaguojamam portalui slaptai.lt duoti išskirtinį interviu „Nesu tikras, kad šį kartą laimėsime“ (2014-ieji metai). Pretekstas tuometiniam pokalbiui tapo į lietuvių kalbą išversta E.Lukaso knyga „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“.

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas

Žodžiu, E.Lukasą laikiau ir tebelaikau svarbiu, įtakingu, nuoširdžiu Baltijos šalių advokatu. Jis gina mus tiek nuo Maskvos agresijos, tiek nuo Vakarų abejingumo. Manau, kad jo pastabos, komentarai, knygos atverė akis tiems Londone bei kitose Europos valstybių sostinėse dirbantiems politikams, kurie karinius Kremliaus žingsnius vis dar mėgina teisinti jei ne moralės, tai bent pragmatiškumo požiūriu.

Apie Armėnijos „pažangą“

Ir vis dėlto mūsų nuomonės, regis, išsiskyrė vertinant Rytų partnerystės projektą. Tiksliau pabrėžiant, nuomonės nesutapo ne tiek dėl Rytų partnerystės nesėkmių, kiek dėl požiūrio į Armėniją. Omenyje turiu šių metų gegužės 16 dieną agentūros BNS išplatintą E.Lukaso straipsnį „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti“.

Be abejo, E.Lukasas teisus teigdamas, kad jau dešimtmetį puoselėjama Rytų partnerystė – tai „metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti“. Mat nepasiekta svarbiausių pergalių. Šią programą lydi pralaimėjimai, nesusipratimai, išdavystės, gausu aukų.

Žinoma, programos nares artinti prie ES standartų – teisinga taktika. Tačiau vien gerų norų neužtenka. Reikalinga dar valia, užsispyrimas, galų gale – kietas kumštis. Kaip bebūtų pikta ir apmaudu, išlepinta, apsnūdusi, biurokratiška Europa neturėjo nei noro, nei ryžto atremti Kremliaus išpuolius – apginti tas šalis, kurias buvo pakvietusi burtis į „Rytų partnerystės“ programą. Vaizdžiai tariant, Europa jas išdavė: suviliojo, bet, Rusijai pradėjus šaudyti, paliko vienui vienas gintis nuo V.Putino komandos sukurtų klastų. ES apsimetė pamiršusi, kad Rusija gerbia ne derybas, o konkrečią jėgą.

Naivūs eurokratai taip pat klaidingai manė „Rytų partnerystę“ esant naudingą Rusijai, nes, suprask, Kremliui turėtų būti malonu, kai kaimyninės šalys – klestinčios. Primityvūs eurokratai nenumatė blogiausio: V.Putinui reikalingi silpni, vos alsuojantys kaimynai, nes tik tokiems įmanoma daryti įtaką.

Su šiomis E.Lukaso įžvalgomis sutinku. Suglumti privertė štai ši mintis: „Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga“.

Ar tikrai Armėnija – pažangi valstybė? Taip, Seržą Sargsianą pakeitė Nikolas Pašinianas. Bet Jerevanas vis dar neįvykdęs svarbiausio, aktualiausio Vakarų reikalavimo – patraukti savo okupacines pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho. Be to, remiantis Armėnijos diplomatijos vadovo Zograbo Mnacakaniano pareiškimais, 102-oji Rusijos karinė bazė prie Giumri miesto išliks mažiausiai iki 2044-ųjų metų.

Tegul pirmiausiai grąžina Kalnų Karabachą

Tad iš kur toji Armėnijos pažanga, jei ji, kaip ir Rusija, nesilaiko tarptautinių žaidimo taisyklių – puldinėja savo kaimynes? Kaip Briuselis su Strasbūru įsivaizduoja Armėnijos traukimą arčiau ES standartų – kartu su rusų kariškiais? Ar kalbėdami apie Armėnijos pažangą, tegul ir kuklią, mes neįžeidžiame tarptautinėje arenoje garbingai besielgiančios Baltarusijos, Gruzijos ar Azerbaidžano?

Juk Baltarusija, Gruzija ar Azerbaidžanas, skirtingai nei Armėnija, nėra okupavusios nė vienos svetimų žemių pėdos. Mano supratimu, tai – labai svarbu. Tai turėtų būti svarbiausia sąlyga kviečiant valstybes burtis į Rytų partnerystės šeimą. Pirma – grąžink kaimynui, ką neteisėtai iš jo atėmei, tada sulauksi pakvietimo. Tik taip, o ne atvirkščiai. Man regis, į Europą kviesti Armėniją, kol ši negrąžino Kalnų Karabacho teisėtam šeimininkui, – vienas iš didžiausių, kvailiausių europietiškų nesusipratimų. Nebrėždami griežto skirtumo tarp tarptautinėse sferose garbingai bei agresyviai besielgiančių šalių mes tik dar labiau kurstome karinius konfliktus.  

Norėdamas išsiaiškinti šiuos niuansus, ponui E.Lukasui nusiunčiau laišką, prašydamas paaiškinimų.

Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečiams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.

Štai keletas ištraukų iš E.Lukasui adresuoto teksto. „Keisčiausia, kad Jūsų tekste neaptikau svarstymų apie Kalnų Karabacho konfliktą. Kodėl Jūs nekritikuojate Armėnijos, okupavusios apie 20 proc. Azerbaidžano teritorijos? Kodėl Jerevanui nepriekaištaujate dėl karinio konflikto eskalavimo Kaukazo regione? Manote, kad Kalnų Karabachas nėra Azerbaidžano teritorija? Nežinote, kad NATO ir ES remia Azerbaidžano teritorinį vientisumą būtent su Kalnų Karabachu? Nesureikšminate žinios, jog apie milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus? Vadovaujatės religiniais sumetimais: Armėnija – krikščioniška, tarsi artimesnė, o Azerbaidžanas – musulmoniškas, lyg ir tolimesnis? Nesate susipažinęs su tikrosiomis Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimų priežastimis? Tiesiog šios temos nelaikote svarbia, aktualia? Neatkreipėte dėmesio, kad Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė, kuri artimiausiu metu vargu ar pasitrauks? Argi tokios Armėnijos tempimas į ES nėra politinis nesusipratimas?“

Edvardo Lukaso argumentai

Štai ką E.Lukasas atsakė: Man labai gaila, kad jums straipsnis nepatiko. Manau, kad jums nevertų susidaryti neigiamo įspūdžio. Vien todėl, kad aš apie kažką nerašau, dar nereiškia, kad mano požiūris yra vienoks ar kitoks. Šių staipsnių ilgis yra griežtai ribojamas (600 žodžių), tad negaliu visko paminėti. Visgi, mano nuomone, gaila, kad azerbaidžaniečių valdžia uždraudė pirkti bilietus fanams, kurių pavardės baigiasi galūnėmis -yan ar -ian. Taip pat gaila, kad Britų-Armėnų kilmės futbolininkas negali atvykti į Baku, nes ten jausis nesaugiai.

Azerbaidžano elgesys Europos Taryboje yra bjaurus – jeigu neskaitėte dviejų dalių “Ikrų diplomatija” apžvalgos, labai rekomenduoju tą padaryti. Tai visai nereiškia, kad Armėnija buvo ar yra teisi ginče dėl Kalnų Karabacho. Visgi nedrįsčiau šios istorijos vertinti kaip turinčios tiesmuką pasidalijimą tarp gėrio ir blogio“.

Armėniškos pavardės – ne svarbiausias argumentas

Dėkingas E.Lukasui už atsakymą. Ir vis dėlto perskaičius jo paaiškinimus kilo naujų klausimų. Pavyzdžiui, abejoju, kad Azerbaidžano valdžia būtų uždraudusi atvažiuoti į šalį sporto sirgaliams vien dėl to, kad jų – armėniškos pavardės. Tiesiog oficialusis Baku turi karčios patirties: kai kurie į Azerbaidžaną besiveržiantys politikai, sportininkai ar žurnalistai sugrįžę namo pradeda tendencingai šmeižti juos priėmusią šalį. Tik pamanyk: buvo negražiai priimti, jiems grasinta, juos bandė verbuoti specialiosios tarnybos… Azerbaidžaną jie šmeižia ne todėl, kad būtų patyrę priešiškumų, o todėl, kad tokia buvo tikroji jų užduotis: bent kelioms valandoms patekti į Azerbaidžaną, o paskui apie jį pasakoti nebūtus dalykus. Tokių niekingų atvejų, kai bandoma patekti į Azerbaidžaną atliekant specialias Armėnijos slaptųjų tarnybų ar armėnų diasporos užduotis, – užtektinai. Nejaugi E.Lukasas nieko negirdėjęs?

Taip pat drįstu manyti, jog E.Lukasas neteisus, kai kaltina Azerbaidžaną bjauriu elgesiu Europos Taryboje. E.Lukasui norėčiau priminti, kad viešojoje erdvėje egzistuoja ne vien dviejų dalių apžvalga „Ikrų diplomatija“. Kur kas anksčiau nei „Ikrų diplomatija“ buvo pateikta ataskaita, kaip Europoje elgiasi Armėnijos atstovai.

Nutylėti ESISC argumentų negalima

Jerevanui nepalankią ataskaitą parengė ne Azerbaidžanas, ne Turkija, o Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai. Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Būtent ji savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti rimtą įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo dar 2012-aisiais metais.

ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – nėra slapta. Ja galima lengvai naudotis. Apie tai slaptai.lt rašė dar 2017 metų rugsėjį.

Todėl visuomet keista, kai politikai, žurnalistai, apžvalgininkai vertina tik „Ikrų diplomatiją“, o štai ESISC argumentus – nutyli.

2019.05.28; 10:00

VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis teigia, kad Baltarusija santykyje su Rusija yra stipresnė, nei vaizduojama. Jis Eltai atsiųstame tekste teigia, kad šalies vadovas Aleksandras Lukašenka, gerai išmanydamas nomenklatūros veikimo principus, ne tik sėkmingai, bet kartais ir įžūliai bendrauja su Kremliumi.

Kaip rašo prof. G. Mažeikis, aparato žaidimuose Baltarusija jaučiasi pakankamai neblogai, o pagrindinis simptomas, kaip visados, yra naftos ir dujų kainos. Jos Baltarusijai – itin žemos, nors ne kaip Smolensko srityje, todėl Lukašenkai tai yra rodiklis, ko dar galima pasiekti. Baltarusija jau daug metų išnaudoja ir silpnina Rusiją (gal tai LDK kerštas Moskovijai). Tam A. Lukašenka Rusijoje vykdo stiprų lobizmą saugumo, žiniasklaidos ir administracijos sferose, naudojasi korupcija ir tik taip, nuolatos kontratakuodama Rusijos viduje, sugeba paralyžiuoti agresyvius Kremliaus veiksmus.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas – mirtina dvikova. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos žiniasklaida nuolatos skundžiasi laisvių nelygybe: A. Lukašenką remiantys Baltarusijos žurnalistai Rusijoje gauna įvairias protekcijas ir palaiko Rusijos gyventojų teigiamą požiūrį į egzistuojantį režimą Baltarusijoje. Tuo metu Rusijos žurnalistai, propagandistai Baltarusijoje yra griežtai cenzūruojami ir neturi jokios laisvės dėstyti ar agituoti Kremliaus politikos. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Rusija, A. Lukašenkos reikalavimu, atšaukė savo ambasadorių Michailą Babičių ir vietoj jo paskyrė Baltarusijai ir Kinijai palankų buvusį Šanchajaus grupės vadovą Dmitrijų Mezencevą. Prieš tai M. Babičius jau buvo davęs savo prokremlišką interviu Baltarusijos oficialiai žiniasklaidai, tačiau šis buvo uždraustas ir nepaskelbtas, nors anonsuotas. 

Baltarusija su Rusija žaidžia ne tik suktą, bet ir kietą priešininką: į kiekvieną Maskvos priešišką sprendimą atsako priešiškai. Pavyzdžiui, šiomis dienomis Baltarusija: jei jūs stabdote mūsų obuolių eksportą į Rusiją (slaptas Lenkijos eksportas? Rusija teisi), tada mes stabdome jūsų purvinos naftos eksportą (Lenkija palaikė Baltarusiją ir Baltarusija buvo teisi). Abi pusės turėjo derėtis. Ir taip nuolatos: pienas/dujos, obuoliai/nafta, muitinė prieš muitinę, tranzitas prieš tranzitą. Reikia būti stipria šalimi su dideliu lobizmu pačioje Rusijoje, kad gebėtum žaisti šį žaidimą. A. Lukašenkos administracija idealiai moka nomenklatūrinių susitarimų su Kremliaus aparatu kalbą bei skaido aparato ir V. Putino vienybę. A. Lukašenka kai kuriems Rusijos gubernatoriams yra malonesnis nei V. Putinas.
 
Be to, A. Lukašenka važinėja lankyti gubernatorių nepriklausomai nuo Kremliaus, ir tai jau yra įžūlumo viršūnė. V. Putinas nelanko Baltarusijos rajonų be A. Lukašenkos kvietimo. Nė vieno! Galiausiai kaimynų diktatorius nepripažino nė vienos Rusijos okupacijos: Abchazijos, Pietų Osetijos, net Krymo, nors sugeba laikyti liežuvį už dantų. Panašiai kaip Nursultanas Nazarbajevas – idealus pavyzdys A. Lukašenkai. Tačiau tam, kad A. Lukašenka taip veiktų, jam reikia erdvės manevrui. Ir Lenkija, Lietuva, Ukraina bei Latvija gali ir turi suteikti šią erdvę. 

Rusija neslepia, kad norėtų iki 2024 m. (V. Putino rinkimų metai) sukurti sąjunginę valstybę su Baltarusija – tai Baltarusiją de jure paliktų iš dalies laisvą, o de facto įvyktų teritorijos aneksija. Šiai aneksijai pateisinti reikia rasti tinkamą federacijos formulę, o dėl jos sutarus net nebūtina rengti referendumų. Ši sąjunga atkurtų Sovietų Sąjungos iliuziją, oligarchinį rinkos simuliakrą. Rusijai tokia sąjunga atvertų milžiniškas galimybes integruojant į sąjungą Abchaziją, Pietų Osetiją, o ateityje – ir kitas teritorijas. Tačiau būtina, kad šis dviejų valstybių susijungimas vyktų skambant fanfaroms, apsikabinimais, su gėlėmis, be jokio protesto, riaušių ar viešo pasipriešinimo. A. Lukašenka bando išsisukti nuo šių jungtuvių, teisingai įtardamas, kad po tuo slepiasi aneksija. Tam jis turi kelis išteklius: savo aparatą, kuris jam ištikimas ir nenori prarasti įgaliojimų, ir itin silpną, bet egzistuojantį baltarusių patriotizmą. 

A. Lukašenkos valdžios aparatas ne tik suinteresuotas savo gerove, bet ir jau suvokia suverenumo principą ir garbę. Tai pavojinga Kremliui, nes gimsta sunkiau paperkamas patriotizmas, o valdžios vienas kito sekimo atveju – beveik nepaperkamas. A. Lukašenkos KGB ir aparato konjunkcija yra tikrai ne silpnesnė nei V. Putino FSB aparato vienybė. Pavyzdys: gegužės 1 d. paskelbta informacija, kad nušalinamas Baltarusijos saugumo tarybos sekretoriaus padėjėjas, A. Lukašenkos apsaugos viršininkas, (jo šeimos draugas) Andrejus Vtiurinas. Neoficialiai A. Lukašenkos aparatas nutekina informaciją žiniasklaidai, kad A. Vtiurinas tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiavo su Rusijos FSB ir perdavinėjo jai įvairius nesuderintus duomenis. Jo nušalinimo ir suėmimo operacija buvo slapta ir nuo Rusijos. Tai rodo, kad Baltarusijos KGB turi autonomiją ir savo informatorius Rusijos FSB bei gali kontroliuoti padėtį net pačioje Rusijoje (ten ne vieta slėptis Baltarusijos opozicionieriams, nenaudingiems žurnalistams ar mokslininkams).
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.

Pažiūrėkite į du Baltarusijos aparato lyderius: Vyriausybės vadovą (premjerą) Sergejų Rumasą ir užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makėjų. S. Rumasas leidžia sau saikingai kritikuoti A. Lukašenkos ekonominę politiką, yra nuosaikios rinkos šalininkas ir gerai suvokia bankininkystės, naftos ir dujų intrigas. Nuo 2018 m. jis gana sėkmingai vadovauja ūkiui ir ministrams. V. Makėjaus veikla nuo 2012 m. yra dar sėkmingesnė, laipsniškai įveikiant Baltarusijos tarptautinę izoliaciją. Jo užsienio politikos „daugiakryptiškumo“ koncepcija prieštarauja Rusijos užsienio politikos akcentams, bet yra suvokiama ir priimama aplinkinių šalių diplomatinių tarnybų. Šiame lygyje jo veikla nusipelno pagyrimų daugiau nei agresyvusis Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, kuris negeba veikti diplomatijos tarnybų, t. y. nomenklatūrinės valdžios lygiu, o iš karto šauna į viešpačius, kur nieko nėra. Susidūrus V. Makėjui ir S. Lavrovui, statyčiau už pirmąjį. S. Rumaso ir V. Makėjaus silpnybė yra jų stiprumas, kuris gali kelti baimę pačiam diktatoriui. Tačiau jie pakankamai išmintingi (tikiuosi) neorganizuoti jokio rūmų perversmo. Kremlius grasina Minskui didžiule skola, kurią Baltarusija turi Maskvai. Tačiau nomenklatūros dialektika sako: skolintojas ir skolininkas yra abipusiai priklausomi. Lygiai tuo pačiu skolos užšaldymu gali grasinti ir Minskas. Tai ir daro.

Apie valdomą patriotizmą. A. Lukašenka šiandien privalo toleruoti silpną opoziciją, kaip savo paties instrumentą ir kaip būtiną nepriklausomybės manevrui įrankį. Jis jau palaiko tam tikras nacionalistines nuotaikas ir jėgas, kurios privalės, jei tik Rusija labai spaus, suvaidinti Maidano grėsmę, o tai Kremliui absoliučiai nepriimtina. Dalis šios silpnosios opozicijos minta tais pačiais LDK mitais. Ir čia Lietuva gali padėti A. Lukašenkai bendradarbiauti su silpnąja, artima A. Lukašenkai opozicija. Jiems to labai reikia. Baltarusijos vadovui nacionalistai reikalingi kaip bauginimo maidanizacija priemonė, tačiau neleidžiant jokio Maidano. Simptomas: šiandien Baltarusijoje nacionalistinė vėliava (balta raudona balta) yra mažiau stabdoma nei imperinės Kremliaus Georgijaus juostelės. Dar daugiau, vietos milicija kviečiama neliesti asmenų vien dėl nacionalistinės vėliavos, būti švelnesniais, o Georgijaus juostelės nešiotojus – preventuoti. Ar tai tikrosios A. Lukašenkos vertybės? Jokiu būdu ne: situacija gali apsiversti per dieną.

Lietuvai Baltarusijos aneksija reikštų saugumo katastrofą, nes Vilnius kariniu požiūriu taptų neapginamas. Rusija galėtų labai agresyviai grasinti Ukrainos šiaurei, Lenkijai ir Lietuvai, manipuliuoti ar trukdyti Šiaurės-Pietų ekonominiams ir civilizaciniams srautams. V. Putino požiūriu tai būtų didžiulis geopolitinis laimėjimas. Skaitau Kremliaus ir V. Putino kritiko A. Piontkovskio straipsnius. Jis nuolat, jau 5 metus iš eilės, kartoja Narvos formulę: ar NATO šalių kareiviai yra pasirengę žūti dėl neapginamos Narvos ir įsivelti į atominį karą? Tai yra V. Putino atominio šantažo ekonominė formulė: JAV ir NATO neapsimoka ginti šių teritorijų. Manau, A. Piontkovskis perdeda dėl karo ekonomikos. Ekonomiškai ir politiškai Rusijai Narva būtų nereikšminga, net jei susiaurintų NATO garantijų susitarimą. Baltarusijos operacija Kremliui yra nepalyginamai reikšmingesnė, realesnė ir strategiškai daug naudingesnė. 

Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
Todėl matau plačias galimybes Lietuvai, Lenkijai, Latvijai – remtis ES, kaip savo stiprybe, ir tarpusavyje derinant veiksmus suteikti Baltarusijos manevrui įvairių erdvių: istorinės atminties, kultūrinio ir kalbinio bendradarbiavimo, naftos ir dujų rinkos, investicijų, įvairių saugumo garantijų. Ne mažiau gali prisidėti ir ne ES šalys: pirmiausiai Ukraina, taip pat Kazachstanas, Azerbaidžanas ir Kinija, kuriems de facto Baltarusijos aneksija keltų problemas ar grėsmes. Manau, jie taip pat suteiks Baltarusijos režimui erdves visokiems manevrams, deryboms. 

Taigi Baltarusija yra pakankamai stipri atsispirti Maskvos agresijai, tačiau jai reikalinga įvairi pagalba ir bendradarbiavimas. Štai kodėl reikia kviesti ir šnekėtis, jei jau ne patį A. Lukašenką, tai bent jau V. Makėjų ir S. Rumasą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.04; 02:00

Šių eilučių autorius neragina į 1915-uosius žvelgti turkų ar azerbaidžaniečių akimis. Tačiau vis tik keista, kad Lietuvoje iki šiol itin plačiai ir išsamiai išguldoma tik armėniškojo versija. Ypač kai nagrinėjami 1915-ųjų balandžio mėnesio įvykiai, nusinešę daug armėnų, turkų ir azerbaidžaniečių gyvybių.

Štai tik vienas pavyzdys, kaip lietuviškoje žiniasklaidoje primityviai, vienpusiškai, tendencingai aprašomi įvykiai, susiklostę 1915-aisiais: „XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje reguliariai buvo persekiojami armėnai. 1915 metais buvo sunaikinta daugiau kaip 1,5 milijono šios tautos atstovų. Armėnų tautos genocido faktą pripažino daugelis pasaulio valstybių. Pirmas tai 1965 metais padarė Urugvajus. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Švedija, kitos šalys.“

Turkijos argumentus tuo tarpu sutalpiname į vieną sakinį: „Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu“. Kodėl neigia, kokie argumentai pasitelkiami į pagalbą, kiek tais 1915-aisiais žuvo musulmonų? Neįdomu, neaktualu?

Lietuvai vis tik derėtų bent sykį dėmesingai įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano istorikų argumentus. Tik tiek – išgirskime, perskaitykime, susipažinkime.

Juk žiūrėti į 1915-ųjų nelaimę vien armėnų akimis – taip pat pavojinga, kaip žiūrėti vien iš Ankaros ar Baku bokštų. Susidarykime savo nuomonę – lietuviškąją versiją. Juolab kad Armėnija iki šiol, skirtingai nei Turkija, neatidarė savo archyvų užsienio tyrinėtojams (dar viena įtartina keistenybė).

Šioje 2-ojoje publikacijoje slaptai.lt pateikia dar keletą turkiškų ir azerbaidžanietiškų argumentų, kas dėjosi tuose tolimuose kraštuose 1915-ųjų išvakarėse, 1915-aisiais ar po jų.

1915 metų gegužės 9. Bitlisas. Turkija.Turkijoje Bitliso mieste per banditų formuotės siautėjimus žuvo 123 žmonės. Žuvo daug vaikų ir moterų. Pasak tyrėjo Rafaelio de Nogaleso, vienas iš taikius musulmonus žudžiusiųjų buvo Osmanų Asamblėjos deputatas, armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys Garegenas Pasdermadžanas. „Jie žudė visus taikius musulmonus, papuolusius jiems po ranka“, – pažymi istorikas Nogalesas. Visur buvo vykdomi organizacijos „Dašnakcutiun“ mirties nuosprendžiai.

Ši organizacija, tyrėjų nuomone, niekada nesiūlė realios politinės programos, nurodydama savo vykdytojams tik kovos metodus. Tie smurtu pagrįsti metodai buvo traktuojami taip: „Griebtis bet kokių būdų žmonėms apginkluoti, …skatinti susirėmimus ir terorizuoti vyriausybinius valdininkus, … plėšti ir griauti valstybines įstaigas, …tikslams pasiekti leistina viskas – propaganda, teroras, maištai“.

1915 metų gegužės 14. Vanas. Turkija. Kaip rašo amerikiečių istorikas Stenfordas Dž. Šou, banditų formuotės gegužės 14–16 „masiškai naikino vietinius gyventojus musulmonus“. Samprotaudamas apie tai, tyrėjas Ž. Malevilas pažymėjo: „Sistemingi teroro aktai, atliekami visus pastaruosius trisdešimt metų prieš musulmonus, turėjo ir kitą, beveik tokį pat rimtą „atgalinį efektą“ 1915 metais pervežamų armėnų tėvynainių likimui. Visi tie absurdiški maištai, kurstomi iš šalies, atvedė tik prie beprasmių mirčių. Bet jie davė ir tam tikrą psichologinį rezultatą, kurio ir siekė armėnų teroristinių organizacijų agitatoriai: armėnai, otomanų požiūriu, „rami nacija“ tampa „įtariamąja nacija“. Kelių žudynių ir žiaurių maištų dešimtmečių tam visiškai pakako“.

 1916 metų gegužės 11. Malazgirdas. Turkija. Teroristų gaujos žvėriškai persekiojo 20 000 musulmonų Turkijoje, Malazgirdo mieste.

 1917 metų gruodžio 29. Sovietų vyriausybė išleido dekretą „Dėl turkiškosios Armėnijos“. Tuo dokumentu komunistai, skelbiantys pasaulinės revoliucijos ideologiją, faktiškai oficialiai pripažino teisėtais armėnų teroristinių organizacijų veiksmus Turkijos teritorijoje. Neatsitiktinai komunistinio judėjimo vadas V. Leninas pavedė šio dekreto realizavimą savo žiaurumu musulmonų atžvilgiu žinomam tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariui Stepanui Šaumianui, kuriam buvo išduotas ir specialus mandatas. S. Šaumianas, pasinaudojęs situacija, subūrė aplink save armėnų teroristinius būrius: didelę banditų formuotę, vadovaujamą „kruvinojo Andraniko“ (Andranikas Ozanianas Trosis), Tatevoso Amirovo gaują, užsiiminėjusią musulmonų vaikų grobimu, kriminalinę žudiko Stepano Lalajevo grupę ir pan.

Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ narys S. Šaumianas, kalbėdamas Baku komunistų vardu, net nenorėjo galvoti apie Azerbaidžiano valstybingumą. Pasinaudodami situacija, susidariusia po Pirmojo pasaulinio karo, 1917 metų vasario ir spalio perversmų Rusijoje, armėnai pradėjo siekti savo planų – didžiosios Armėnijos sukūrimo. Šio tikslo siekta mojuojant bolševizmo vėliavą. Baku komuna, prisidengdama kovos su kontrrevoliuciniais elementais lozungu, nuo 1918 metų kovo pradėjo įgyvendinti nusikalstamą planą, kurio tikslas – likviduoti azerbaidžaniečius visoje didžiojoje Baku gubernijos dalyje.

Tomis dienomis surengti nusikaltimai visiems laikams įstrigo azerbaidžaniečių tautos atmintyje. Vien dėl savo tautinės priklausomybės buvo sunaikinti tūkstančiai taikių azerbaidžaniečių.

Nepaprastai žiauriai azerbaidžaniečiai persekioti Baku, Šamachino, Gubino apskrityse, Karabache, Zangezūre, Nachčyvane, Liankiarane ir kituose Azerbaidžano rajonuose. Tose žemėse buvo masiškai išnaikinti taikūs gyventojai, sudeginti kaimai, sugriauti nacionaliniai kultūros paminklai.

1918 metų kovo 15–20. Iš Petrovsko (Machačkala) į Baku tarptautinė teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“ permetė garlaiviais didelį kiekį šaudmenų ir ginklų, laikytų Mantaševo ir kitų armėnų pramonininkų – pagrindinių minėtos organizacijos rėmėjų – gamyklose. Buvo intensyviai ruošiamasi kariniams įvykiams Baku mieste… Naftos pramonininkas A. Mantaševas buvo laikomas slaptu armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariu. Abi jo dukros buvo ištekėjusios už „Dašnakcutiun“ aktyvistų – V. Karganovo ir S. Tigranovo.

Anot tyrėjos I. Bagirovos, visiems buvo žinomas faktas apie savanorišką didelę Mantaševo auką: 1 milijoną rublių jis įnešė į savo paties Londone įsteigtą Armėnijos Nacionalinį banką, kuriame buvo laikomi armėnų bažnyčios ir teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ piniginiai indėliai.

1918 metų kovo 17. Urminas. Iranas. JAV konsulo Šedo ir Rusijos konsulo Nikitino, religinių misionierių iš Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių akivaizdoje banditai – teroristai per vieną dieną nužudė tūkstančius musulmonų gyventojų. Užsienio diplomatai ir misionieriai buvo sukrėsti. Pati patikimiausia informacija surašyta knygoje „Urmija – pranašo Zardušto teritorija“, kurios autorius yra tų tragiškų įvykių liudytojas urmių inteligentijos atstovas Alis Dechganis.

1918 metų kovo 19. Baku. Azerbaidžanas. Ypatingosios Tyrimų Komisijos dokumentai liudija, kad kovo 19 dieną, ankstų pirmadienio rytą, prasidėjo „tikras miesto musulmoniškosios dalies puolimas tuo metu, kai musulmonai dar miegojo… Ir iš pradžių jie negalėjo suvokti, kas dedasi“. Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvistas Stepanas Lalajevas, aklai vykdęs S. Šaumiano nuostatą masiškai naikinti nearmėnus gyventojus Baku mieste, buvo tiesioginis kruvinų operacijų vadovas.

 Antai, kaip rodo Ypatingosios Tyrimų komisijos dokumentai, jis asmeniškai dalyvavo taikių gyventojų žudynėse. Teismo ypač svarbių bylų tardytojo Komarovskio raporte sakoma, kad banditai Nikolajevskaja gatvėje, vienoje iš centrinių Baku, brovėsi į namus ir žudė neginkluotus musulmonus – miestelėnus.

Pateiksime tik kai kuriuos įvykdytų nusikaltimų, paliudytų minėtame raporte, pavyzdžius. „Civilius asmenis žudė armėnų teroristo S. Lalajevo gauja kovo 19 dieną Baku ir Olginskaja gatvėje šalia Ermansko vaistinės, ir Šamachinskaja gatvėje“. Taigi, Lalajevas su savo bendrininkais, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nariais Tatevosu Amirovu, Sergejumi Melikovu ir Arustamu Tardžumanovu gaujos priešaky pasirodė Šicho Badajevo namuose Nižnetazapirskaja gatvėje ir įsakė savo galvažudžiams išplėšti Badajevo butą. „Artėjant prie Badajevo namo ta gauja šūviais iš šautuvų sužeidė Badajevo giminaičius – Polatą Useinovą ir Agą Dadaš Gadži Kurban ogly. Išėjus iš Badajevo namų ta pati gauja įsibrovė į Agos Dadašo butą kaimynystėje, kur iki tol jau buvo suspėta pernešti sužeistuosius, ir ten nušovė ir patį Aga Dadašą, ir jo tėvą Gadži Kurbaną“.

Visais atvejais susidorojant su taikiais piliečiais teroristai ėjo su naujos valdžios – komunistų – vėliava“.

1918 metų kovo 21. Baku Azerbaidžanas. Kaip pasakoja liudytojai, Armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ barzdočių būrys su Rusijos revoliucijos vėliava apsupo pastatą prie įėjimo į Ičeri-šecherą (viduramžių miestą–paminklą), kur buvo apie du tūkstančiai sužeistų bei sergančių azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų. Teroristo Amazaspo ir savo žiaurumu žinomo teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Anastaso Mikojano (vėliau A. Mikojanas ilgą laiką priklausė Sovietų Sąjungos valdančiajam komunistų branduoliui) įsakymu keletas barzdočių apipylė pastatą žibalu, padegė jį iš visų pusių.

1918 metų kovo 20 – 21. Pembekas. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Pembeko kaime banditai sudegino gyvus 141 azerbaidžanietį (nuo 13 metų ir vyresnius). Tragedija įvykdyta pavasario šventės Novruzo dieną. Iš viso devyniuose Pembeko (dabar Vanadzoras) apskrities kaimuose buvo nužudyta apie 1000 musulmonų. Kaimai buvo išgrobstyti ir sudeginti. 

1918 metų kovo 23–24. Petrovskas (Machačkala). Pagal teismo ypač svarbių bylų tyrėjo Komarovskio raportą, dalis pabėgėlių iš Baku (850 žmonių), gelbėdamiesi nuo barzdočių, atvyko į Petrovską garlaiviu „Poseidon“, beje, dėl gaisro garlaivyje „Kornilov“ jiems teko prastovėti reide 3 dienas. Ketvirtą dieną senukus, moteris ir vaikus perkėlė į garlaivį „Evelina“ ir nuplukdė į Baku, o kitus musulmonus, maždaug nuo 18 iki 45 metų amžiaus (apie 750 žmonių), išlaipino Petrovske.

Sužinoję, kad mieste rado prieglaudą pabėgėliai iš Baku, tarptautinės teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano nurodymu su savo gauja specialiai atvyko S. Lalajevas. Su juo buvo savo kruvinais nusikaltimais prieš taikius gyventojus Baku išgarsėjęs profesionalus žudikas Rubenas Agamaliancas.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Sundi kaime, netikėtai užpuolę, barzdočiai nužudė 250 azerbaidžaniečių. Už žmonių žudynes Sundi kaime atsakinga teroristinė organizacija „Dašnakcutiun“.

1918 metų kovas. Šamachai. Azerbaidžanas. Azerbaidžane Šamachų apskrities Achsu kaime banditai užpuolę žiauriai nužudė kelis šimtus musulmonų, išgrobstė visą kaimo gyventojų turtą. Sudeginti namai, mečetės.

1918 metų kovas. Meinimanas. Azerbaidžanas. Barzdočių – teroristų gaujos dukart per mėnesį puolė Azerbaidžane Meinimano kaimą nuo Adžigabulo stoties pusės. Pirmą kartą apsieita be aukų – užpuolikai prisiplėšė turto ir išginė galvijus. Po 22 dienų gauja vėl grįžo į kaimą, šūkaliodama “Tegyvuoja komunizmas!“. Nužudė 22 vyrus, 16 moterų ir 12 vaikų. Sudegino 34 namus.

1918 metų kovo 30 – balandžio 2. Baku. Azerbaidžanas. Oficialiais duomenimis, ginkluoti būriai (turintys apie 10 000 žmonių vien Baku mieste, iš kurių 4000 – dašnakai), vadovaujami vieno iš teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nario Stepano Šaumiano, nužudė apie 14 tūkst. musulmonų. Įvairiose miesto dalyse buvo išdėstyti kulkosvaidininkai, kurie šaudė į bėgančius.

Tomis dienomis buvo taip pat sudegintos laikraščių „Kaspij“ (leidžiamas rusų kalba) ir „Ačyt sez“ („Laisvas žodis“) redakcijos. Sunaikinus azerbaidžaniečių kvartalus, naktį į kovo 31-ąją prasidėjo operacija „Ičeri-šecher“, po kurios iš ryto visur gulėjo išdarkyti, sudeginti – kai kur grupėmis, kai kur po vieną – vyrų, moterų ir vaikų lavonai.

Sukrečiantį įspūdį darė Teze pir mečetė: įėjimas buvo užverstas lavonais, o pati mečetė išniekinta. Naujos komunistinės valdžios vardu teroristinės organizacijos ir banditų formuotės faktiškai vykdė genocidą etninių azerbaidžaniečių atžvilgiu. Tik „viename iš Baku priemiesčių buvo rasti 58 sudarkyti moterų lavonai“. 

Su „naujos sovietų komunistinės valdžios“ ir „ateizmo“ vėliava buvo žudomi visų musulmonų religijos srovių, taip pat ir stačiatikių, katalikų, judėjų atstovai. Šiame kontekste būdingas ciniškas S. Šaumiano 1918 metų balandžio 19 dienos pareiškimas: „Mūsų miesto (Baku – red.) nacionalinė sudėtis mus gąsdino. Mes bijojome, kad kova įgys nepageidaujamą atspalvį. Mums net teko pasitelkti pagalbon armėnų dašnakų pulką. Mes net negalėjome sau leisti prabangos atsisakyti jų paslaugų. Tačiau pergalė tokia didi, kad menkai tetemdo tikrovę“.

Kruvinas susidorojimas su dešimtimis tūkstančių bejėgių nearmėnų tautybės Baku gyventojų, siekiant pakeisti miesto etninę sudėtį, – tokia armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“, veikusios su komunizmo vėliava ir Lenino vardu, veiksmų programos kaina.

1918 metų kovas–balandis. Šamachai. Azerbaidžanas. Banditų grupė, vykdanti armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, užpuolė Azerbaidžane Agabeilio kaimą, kurį sudarė 9 kiemai. Buvo įvykdyta egzekucija 7 vyrams, 3 moterims ir 4 vaikams. Žudynės vykdytos pagal suplanuotą scenarijų „etniškai grynoms zonoms“ sukurti. 

1918 metų balandžio pradžia. Ginkluotos banditų formuotės, vykdančios teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ nuostatas, atvažiavo traukiniu iš Baku į Nabagio stotį ir sovietų valdžios vardu iškėlė vietiniams gyventojams ultimatumą. Po to, kai gyventojai atsisakė pripažinti dašnakų valdžią, su jais buvo žiauriai susidorota. Armėnų barzdočiai nužudė toje stotyje 555 vyrus, 260 moterų, 140 vaikų. Tarp žuvusiųjų ir sužeistųjų – azerbaidžaniečių, rusų, lezginų, žydų tautybių žmonės.

1918 metų balandžio 16–25. Erzerumas. Turkija. Iš rusų karininko papulkininkio Tverdochlebovo dienoraščių: „Sugretinęs ir apsvarstęs aplinkybes, aš priėjau išvadą, kad: pirma, tuo metu, kai mes garbingame mūšyje kaunamės su puolančiais ir krūtine dengiame Erzerumą – mums už nugarų armėnai, tie kraujo ištroškę ir bailūs kovotojai už laisvę, jau pradeda skersti bejėgius senukus, moteris ir vaikus, nė kiek nesirūpindami, kad taip jie niekšiškai apgaudinėja mus ir daro gėdą ne tik sau visame pasaulyje, bet daro gėdą ir rusų karininko vardui, apie kurį nenusimanantys gali pagalvoti, kad mes sutikome padėti armėnams jų šlykščiuose darbuose; antra, kad tarp puolančiųjų dabar gali būti turkų reguliariųjų pajėgų, o jei jų dar nėra, tai jų gali ateiti paryčiais arba dieną, o mūšis su turkų reguliariosiomis pajėgomis neįeina į Armijos vado planus ir į mūsų užduotį, nei pagal jo pasiūlymus, nei pagal esamas paliaubų sąlygas… Dabar, sužinojus, ką suspėjo pridaryti Erzerume armėnai prieš pabėgdami ir kiek beginklių senukų, moterų ir vaikų jie nužudė, aš dėkoju Dievui už tai, kad aplinkybės susiklostė taip, jog man leido pasitraukti su tais, apie kuriuose dar senovės Romos Petronijus rašė: „Armėnai irgi žmonės, bet namuose vaikščioja keturpėsčiomis“, ir kuriuos rusų poetas Puškinas taikliai apibūdino eilėmis: „Tu vergas, tu bailys, tu armėnas“.

1918 metų balandžio pabaiga. Diviči-Bazaras, Gyzyl-Burunas. Azerbaidžanas. Sužinoję, kad Amazaspo žudikai iš banditų formuotės nesigaili net žindomų kūdikių, Azerbaidžano Diviči-Bazaro ir Gyzyl-Buruno kaimų gyventojai savo taryboje nusprendė pasiųsti keletą garbingų senolių (15 žmonių) pasitikti teroristų būrį su duona ir druska. 

Tų vietovių gyventojai – azerbaidžaniečiai, tatai, lezginai buvo įsitikinę, kad, pagal Kaukazo papročius, išėję pasitikti su duona ir druska, senoliai simbolizuoja taikingumą ir siekį nepralieti kraujo. Tačiau Amazaspo galvažudžių žvėriškumai senolių atžvilgiu sukrėtė visą apygardą.

Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, per trumpą laiką gauja sunaikino 122 kaimus Divičių apygardoje.

1918 metų gegužės 1–2. Guba. Azerbaidžanas. Pasak Ypatingosios Tyrimų Komisijos nario A. F. Novackio pranešimo, ankstų rytą miestą apsupo banditų būriai, vadovaujami barzdočių teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto, vaikų ir senukų žudiko Amazaspo. Sužinoję, kad civiliai gyventojai ginklų neturi, barzdočiai įsiveržė į Gubą. Buvo sugriauta ir sudeginta 200 musulmonų namų ir 22 mečetės. Nužudyta apie 3000 žmonių. 

1918 metų gegužės 26. Prieš pasileidžiant Užkaukazės Seimui (US), jo armėnų sektorius oficialiai kreipėsi į US azerbaidžaniečių sektorių dėl Irevano miesto (dabar Jerevanas) perdavimo vadinamajai Armėnijai, nes Armėnija neturėjo sostinės, kad paskelbtų nepriklausomybės aktą. Bet buvo iškelta sąlyga: barzedočių formuotės nutrauks siautėjimus, masines taikių gyventojų žudynes ir plėšikavimus.

Azerbaidžano delegatai atsakė teigiamai, nes armėnų delegacija pažadėjo nutraukti išpuolius.

1918 metų gegužės 28 Azerbaidžano Irevano miestas ilgiems dešimtmečiams atskiriamas nuo Azerbaidžano teritorijos, virsta vienu iš centrinių armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ štabų. Šiandien tame mieste nėra nė vieno azerbandžaniečio“.

1918 metų gegužė. Achalcichė. Gruzija. Banditų formuotės užgrobė Gruzijos Achalcichės teritoriją, kuri, pagal armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programą, yra „nuo amžių armėnų“. Išžudyti taikūs gyventojai, daugiausia gruzinai.

Kaip rašo laikraštis „Kavkaz“, dar 1831 metais pirmieji armėnų emigrantai, atvykę į Achalcichę, „padavė prašymą grafui Paskevičiui“, prašydami, „kad su armėnais – georgijiečiais nebūtų apgyvendintos kitos tautybės, kad Achalcicho armėnai turėtų teisę steigti savo ypatingą nacionalinį teismą, kad jiems būtų suteikta teisė prekiauti laisvai ir be muitų…“.

1918 metų rugpjūčio 17–31. Azerbaidžanas. Banditų formuotės sugriovė 50 kaimų Ečmiadzino, Surmalio, Irevano ir Novobajazido apskrityse. Tų kaimų vietiniai gyventojai buvo beveik išnaikinti.  

1918 metų rugpjūčio 31. Armėnijos vyriausybė, išsigandusi, kad neįsiveržtų Turkijos kariuomenė, vadovaujama Chalil pašos, žadėjusio padaryti galą banditų formuočių vykdomoms taikių Užkaukazės gyventojų musulmonų žudynėms, oficialiai atsiprašė, pažadėjusi atiduoti Tautų Teismui masinių žudynių vadeivas ir aktyvius dalyvius.

Bijodama tarptautinio pasmerkimo, Armėnijos vyriausybė buvo priversta pripažinti, kad per 1918 metus armėnų teroristinės ir banditų formuotės išžudė 400 000 azerbaidžaniečių, 120 000 gruzinų, 15 000 kurdų, 22 000 lezginų. Žinoma, šie skaičiai neatspindėjo viso susidorojimų su taikiais gyventojais vaizdo. Bet ir jie kelia siaubą.

Beje, kaip parodė tolesnė istorijos eiga, Armėnijos vyriausybės pareiškimas buvo veidmainiško konjunktūrinio pobūdžio.

1918 metų rugsėjis. Banditų formuotės, vadovaujamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ aktyvisto Andraniko, sudegino visus Sisiano azerbaidžaniečių kaimus. 50 tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus. Paimti į nelaisvę Garagyšlago kaimo gyventojai buvo nužudyti.

Vėliau net kai kurie armėnų istorikai buvo priversti pripažinti fašistinį teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ „veiklos“ pobūdį. Štai tyrėjas A. Lalajanas, atskleisdamas tikrąjį Andraniko veidą, vėliau rašys: „Dašnakų būriai, vadovaujami kraujo ištroškusių chmbapetų (Andrianiko pašos, Amazaspo ir kt.), pademonstravo „narsumo“ maksimumą naikindami turkų moteris ir vaikus, senukus ir ligonius. Dašnakų būrių užimti musulmonų kaimai buvo išvaduojami nuo gyvų žmonių ir paverčiami griuvėsiais, pilnais sudarkytų lavonų“.

1918 metai. Nachčyvanas. Azerbaidžanas. Nachčyvano gubernijoje Jaidžos kaime Andraniko gaujų barzdočiasi nužudė 2500 beginklių žmonių, o jų kūnus paskui paskandino Arazo upėje.

1918 metų vasara ir ruduo. Zangezūras. Azerbaidžanas. Pasak Azerbaidžano Respublikos Valstybinio Archyvo dokumentų, „Zangezūro apskrityje teroristinės formuotės sunaikino 115 azerbaidžaniečių kaimų. Per tą laikotarpį buvo žvėriškai nužudyti 7729 azerbaidžaniečiai“.

1918 metų lapkritis. Gruzija. Ginkluotos moderniais pagal tą metą ginklais ir pirmiausia artilerija, gaujos, vykdydamos armėnų teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programines nuostatas, vėl įsiveržė į Gruzijos teritoriją. Tikslas – galutinai ir visiškai išvalyti nuo gruzinų valstiečių Achalkalakio ir Achalcichės teritorijas. Armėnų politikai skubino įvykius: 1919 metų pavasarį Paryžiuje turėjo vykti Taikos konferencija, kur būtų pripažintos naujai susidariusios valstybės, atsižvelgiant į jų realiai kontroliuojamas teritorijas.

Pasak 1926 metų „Bolšaja Sovetskaja Enciklopedija“ autorių, „…dašnakai pareiškė pretenzijas į Akalkalakio ir Borčalos teritorijas, priklausiusias Gruzijai, ir į Karabachą, Nachčyvano kraštą ir pietinę dalį Jelizavetpolio gubernijos (dabar Giandža) – red.), priklausiusius Azerbaidžanui. Bandymai jėga prisijungti tas teritorijas atvedė iki karo su Gruzija ir ilgo kruvino karo su Azerbaidžanu, per kuriuos ginčijamų rajonų gyventojų sumažėjo 10–30 %, ir daugybė kaimų tiesiogine prasme buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus“.

1918 metų gruodis. Džabrailio apskritis. Azerbaidžanas. Armėnų banditų formuotės, vykdydamos teroristinės organizacijos „Dašnakcutiun“ programinę nuostatą sukurti „didžiąją Armėniją – šalį nuo jūros iki jūros“, vėl puolė azerbaidžaniečių kaimus Džabrailio apskrityje.

2019.04.27; 11:50

Nachičevanės žemėlapis. Nakhchivan Autonomous Republic. Slaptai.lt nuotr.

2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.

Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.

Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius –  sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.

Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.

Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.

Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.

Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.

Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.

Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.

2019.03.26; 03:00

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 30 metų, konflikto pradžioje, Vakarų spauda aiškiai užjautė armėnų pusę. Tuo metu Maskvoje ėmę telktis bei reikštis demokratai – irgi.

Su išankstiniu nusistatymu

Į tai, kas dedasi Kalnų Karabache, krypo ir mokslininkų žvilgsniai. 1992 metais išėjo monografija apie azerbaidžaniečių tautinės savimonės brendimą („TheAzerbaijani Turks: Power andIdentity Under Russian Rule“, Audrey L. Altstadt).

Masačiusetso universiteto (JAV) profesorė Karabacho įvykiuose pastebėjo, kad Vakarų žurnalistai ir apžvalgininkai, rašantys politinių žmogaus teisių tema, ir net mokslininkai dažnai šį sudėtingą ir daug aistrų keliantį konfliktą tarp dviejų kaimyninių tautų nagrinėja su išankstiniu nusistatymu: armėnai yra nekalti ir visa tai – azerbaidžaniečių agresija. Čia dažnai siuntė reporterius ir konflikto tyrėjų grupes ieškoti armėnų teisių pažeidimų, o ne azerbaidžaniečių. Emociniu šališkumu tyrėja aiškina faktą, jog net tokios atrodytų nešališkos organizacijos kaip „Freedom House“ (Niujorke) ar JAV kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija kvietė pranešėjus, stovinčius labiau armėnų, o azerbaidžaniečių pusėje.

Liūdnai pagarsėjusi sąvoka „pogromas“, kaip pastebi mokslininkė, dažniau vartojama, kai azerbaidžaniečiai puola armėnus ir jokiu būdu ne atvirkščiai. Kai armėnai puola azerbaidžaniečius – tai vadinama „atsakomaisiais veiksmais“ (prisiminkime Andrejų Sacharovą: „atsakant į Azerbaidžano veiksmus“). Kalbama apie prieš armėnus varomą politiką, tačiau nieko nesakoma apie politiką, nukreiptą prieš azerbaidžaniečius. Vakarų šaltiniuose mažai rašoma apie tai, kad daugiau kaip 200 tūkstančių azerbaidžaniečių buvo priversti palikti gimtuosius namus Kalnų Karabacho autonominėje srityje, Azerbaidžano ir Armėnijos pasienio rajonuose.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Baku. Slaptai.lt nuotr.

Jau tada plika akimi buvo matyti tai, ką vėliau nustatė mokslo žmonės, pavyzdžiui, Birmingemo universiteto mokslininkė („The Armenia–Azerbaijan conflict through the prismof the British media and The New York Times, 1988–1994“, Kamala Imranli-Lowe): Vakarų spaudoje armėnų požiūris buvo pateikiamas dažniau nei azerbaidžaniečių ir Armėnija rodyta palankesnėje šviesoje nei Azerbaidžanas (the Armenians were viewed more favourably by the West than the Azerbaijanis). Britų spaudoje azerbaidžaniečiams primetamos piktadarybės būdavo dramatizuojamos (massacre, violence, bloodbath, slaughter), tuo tarpu azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje (1992) daugumoje aptariamų leidinių susilaukė miglotų antraščių („Facts of war hiddenin fog-shrouded Karabakh“).

Be to, britų leidiniai jau antraštėse pabrėždavo aukų etninę kilmę (armėnai) ir piktadarių konfesinę priklausomybę (dauguma azerbaidžaniečių – musulmonai šiitai, kaip ir Irane, su kuriuo Vakarų santykiai pašlijo po Islamo revoliucijos 1979 metais).

Kitame tyrime tas pats sakoma apie didžiuosius Vokietijos leidinius („The Karabakh conflictin selected German media 1988-2008“, Eva-Maria Auch). Pavyzdžiui, žurnalas „Der Spiegel“ paskelbė du pranešimus, kuriuose nužudytieji Chodžalyje („azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstantį žuvusiųjų“) minimi tarp kitų aukų (aštuoni žmonės, moterys su vaikais, žuvo azerbaidžaniečiams numušus sraigtasparnį). O netrukus šiame vokiečių spaudoje pirmaujančiame leidinyje (leading-light) pasirodė tuos pranešimus nustelbęs trijų didelių straipsnių ciklas, kuriame Kalnų Karabacho konflikto dingstimi plačiai pasakojama apie armėnų nelaimes Osmanų imperijoje, jiems  padarytas skriaudas po Pirmojo pasaulinio karo ir sovietiniais laikais („Kampfum Berg karabach und der Völker mordanden Armeniern“). Nutylėjus, kad armėnų pajėgos įsibrovė į kaimyninę valstybę, skaitytojams turėjo susidaryti įspūdis armėnus ir vėl tapus aukomis, o azerbaidžaniečius esant tokius pat žiaurius, kaip kadaise turkai.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Vieniems – prokurorai, kitiems – advokatai

1997 metais JAV pasirodė Pavelo Palažničenkos prisiminimų knyga („My Years with Gorbachev and Shevardnadze“), nuo 1985 metų SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui ir užsienio reikalų ministrui Eduardui Šervardnadzei vertėju tarnavęs autorius rašo, jog prasidėjus Karabacho konfliktui „ beveik visi mano draugai iš Maskvos inteligentijos stojo armėnų pusėje. Vadovavo Andrejus Sacharovas ir jo sutuoktinė Jelena Boner.“

Britų tyrėjas Tomas de Vaalas savo 2003 metais išėjusioje knygoje („Black Garden: Armenia and Azerbaijan Through Peace and War”) rašo, kad “vietinis teritorinis ginčas perskėlė šalį” – SSRS. Dauguma demokratų ir Gorbačiovo paskelbtų reformų (“pertvarkos”) šalininkų stojo į Jerevano pusę, o konservatoriai ir “partokratai” – į Baku. Armėnijos ir Rusijos inteligentai tradiciškai artimai bendravo ir dauguma iš Maskvos intelektualinio elito visiškai palaikė armėnus. Kai autorius rašo, kad „vis dėlto Sacharovas ir Boner kiek pakeitė savo nuomonę“, jis turi galvoje jų pasiūlymą Armėnijai ir Azerbaidžanui apsikeisti kai kuriomis teritorijomis – kad armėnai gautų norima ir kad azerbaidžaniečiams dėl ramybės kas nors tektų (kaip prisimename, nieko neišėjo).

1988 metų pavasaryje Sacharovas laiške Gorbačiovui rašė, kad Jerevane, Kalnų Karabache ir kitur įvyko armėnų streikai ir demonstracijos – viskas teisėtai ir taikingai, „tuo tarpu Azerbaidžane paskutinėmis vasario dienomis įvyko visiškai kitokio pobūdžio įvykiai: tragiški, kruvini, norom nenorom primenantys 1915 metus.“ Jo prisiminimuose 500 tūkstančių azerbaidžaniečių mitingas Baku – su nacionalistiniais ir islamistiniais-ekstremistiniais šūkiais – skaitytojui palieka kažin kokio tamsaus, grėsmingo gaivalo įspūdį…

Viename paskutinių interviu, prancūzų laikraščiui „L‘ Mond“ akademikas sakė, kad iškart po revoliucijos (1917) Maskva palaikė musulmonus, o žodis „krikščionis“ iš viso dešimtmečiais nebuvo tariamas. Jam susiklostė įspūdis Gorbačiovą irgi stovint azerbaidžaniečių pusėje. Štai ką jis išgirdęs iš vienos azerbaidžanietės dėl Armėniją nusiaubusio žemės drebėjimo: „Tai Alachas juos nubaudė.“

Vienoje armėniškoje elektroninėje enciklopedijoje skelbiamas „Armėnų tautos bičiulių“ sąrašas: apie pusė tūkstančio įvairiais amžiais gyvenusių kitataučių, kurie mylėjo ir gerbė armėnų istoriją bei kultūrą, o tautai sunkią valandą buvo kartu ir gynė. Keista: Sacharovo vardu pavadino aikštę Jerevane ir pastatė akademikui paminklą, o minėtame sąraše jo nėra (kaip, beje, ir sutuoktinės – Jelenos Boner). Užtat jame matome Galiną Starovoitovą.

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

1989 metais išrinko SSRS liaudies deputate nuo Armėnijos (Sacharovui buvo netikėta išrinktosios padėka už palaikymą – iš tikrųjų akademiko žmona jo vardu pasiuntė telegramą). Starovoitova pažinojo daugelį garsių to meto politikų: Margaret Tečer (pačią Starovoitovą Rusijoje vadino „Mūsų Tečer“, dar „Cinkine ledi“), Žaką Širaką, Henrį Kisindžerį, Lechą Valensą, Vaclavą Havelą. Iš kitų šaltinių girdime apie didelės armėnų tautos bičiulės pastangas prisiplakti prie Sacharovo ir daryti jam įtaką kartu su palankumo armėnams neslepiančia Boner. Šios tėvas buvo armėnas iš Kalnų Karabacho, Šušos, motina – žydė, pati Boner, nemokėjusi armėniškai, kalbėjo šitaip: „Armėnijoje aš nustoju jaustis žyde. Tampu armėne.“

Starovoitovos nuopelnų armėnų tautai sąrašas ilgas, tarp jų tokie: 1989–1991 metais siekė, kad būtų patenkinti daugiau kaip 10 armėnų, nuteistų už azerbaidžaniečių nužudymus, malonės prašymai; Sumgaite, Baku ir Kirovabade (Gandžioje) teisiamiems armėnams samdė geriausius Rusijos advokatus (taip pat ir savo pinigais); tarpininkavo daugiau kaip 400 suimtų armėnų persiuntimui iš Azerbaidžano į Rusijos suėmimo ir kalinimo įstaigas, iš kur daugelį perdavė į Armėniją…

Ne vienas autorius primena, ką vienur ar kitur yra pasakiusi ši viena aktyviausių Rusijos demokratų. Antai kalbėjo neįsivaizduojanti galint būti nors vieną armėną, kuris smerktų tautiečių kovą dėl Karabacho. Arba: krikščionybė – tai demokratiška religija, o islamas – nedemokratiškas.

Tiesa, taip manė ne ji vienintelė ir ne ji pirmoji pasakė. 1987 metų pradžioje Sovietų Sąjungos rašytojų leidinys „Literaturnaja gazeta“ įdėjo straipsnį „Islamas“, kurio autorius perspėjo šį tikėjimą esant pavojingą valstybei, o jos išpažinėjus pavadino klastingais; tuo metu iš Afganistano tebeplaukė karstai su ten žuvusių sovietinių karių palaikais (SSRS išvedė kariuomenę iš Afganistano 1989 metų vasaryje). 

Laužas su vaizdu į Araratą

Kai 1988 metų vasaryje armėnų poetė Silva Kaputikian Kremliuje, susitikimo su SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu metu, paprašė iš Azerbaidžano SSR Kalnų Karabachą „bent jau perduoti į Rusijos Federacijos sudėtį“, ją atlydėjęs savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ korespondentas Jerevane Zorijus Balajanas pridėjo: nevalia pamiršti ir religinių skirtumų. Tomas de Vaalas savo knygoje „Juodasis sodas…“ Balajaną pavadino „svarbiausiu ir kompromisų nepripažįstančiu Karabacho judėjimo ideologu“. Britų tyrėjo nuomone, Karabache sovietinė inteligentija pirmoji nutraukė draugystės su kaimynais saitus (priešingai manymui, jog išsilavinusi vidurinioji klasė konflikto sąlygomis veikia kaip tramdomasis veiksnys), kai tuo tarpu darbininkai ir valstiečiai toliau dirbo ir gyveno santarvėje.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

1988 metais didžiausia Maskvos grožinės literatūros leidykla „Sovetskij pisatel“ išleido Zorijaus Balajanoknygą apie jo svečiavimąsi armėnų kolonijose Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje („Дорога“). Jis labai sunerimo vieną ekskursijos vadovą, turką, pasakius, kad „netoli ta diena, kai viršum visų planetos viršukalnių bus iškelta žalia islamo vėliava“. Ir šen, ir ten girdėdamas, kokie pavojingi musulmonai fanatikai, skambina pavojaus varpais: „Ar Sovietų Sąjungoje žino, kad islamiškasis fundamentalizmas, radęs prieglobstį Ankaroje, numato ateityje sunaikinti Rusiją ne kardo padedamas, o Korano?“ Juk sovietinė spauda, nerimsta rašytojas, net neskelbia duomenų, kiek musulmonų buvo šalyje iki revoliucijos, kiek yra dabar, kiek bus 2000 metais ir kiek 2030-aisiais.

Kai kuriems knygos kritikams nepasirodė keista autorių rašant, kad fundamentalistai susisuko gūžtą Turkijoje – pasaulietinėje respublikoje. Mat dar 1984 metais Jerevane rusiškai išėjusioje knygoje („Очаг“) Balajanas ne kiek neslėpė savo priešiškumo turkams ir azerbaidžaniečiams. Joje rašė, kad „senovės armėnai, valdę žemes nuo jūros iki jūros, buvo puikūs laivavedžiai“, o visų paskesnių nelaimių kaltininkai – „laukinės ordos“, laukiniai klajokliai“, „barbarai“. Maža to, stebėjosi jis, net atsiranda „mokslininkų“, kurie teigia šiuos laukinius buvus armėniškų kilimų kūrėjais! Knygos pabaigoje jis prisimena, kaip stovėjo „biblinėje žemėje“ ir ką pasakė jo palydovas: jokiais žodžiais nepriartinsi Ararato, tik veikimu…

Sankt Peterburgo rašytojas Jurijaus Pompejevas, 1992 metais išleistoje knygoje („Кровавый омут Карабаха“) rašo apie Rusijos ir kitų respublikų naujųjų demokratų „akivaizdų nusistatymą kaltinti tik azerbaidžaniečių pusę“. Tuo tarpu Armėnija, skelbė jie, esanti demokratijos atspara Pietų Kaukaze. Ir toliau (tai yra nelikus SSRS) nesiliauja prisiekinėti: mes visi – krikščionys, mes padėsime vieni kitiems. „Tai – sausos malkos į laužą, įžiebtą Zorijaus Balajano“ – islamo grėsmės pūtimas visada buvo armėnų geopolitikos sudedamoji dalis.

Balajanas įstengė 1991 metų pradžioje Maskvoje sutelkti Rusijos inteligentų visuomeninį judėjimą „Karabach“. Mūsų dienomis Rusijos sostinėje veikiantis projektas „Maskvos Karabacho frontas“ skelbia parašyta Rusijos inteligentų, kurie, kaip čia sakoma, nepabijojo pakelti balso senojo Arcacho armėnų gyventojų teisėms ginti tuo metu, kai informacija apie įvykius Karabache buvo aklinai blokuojama (1991 metų pradžioje SSRS vadovybė paskelbė Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir daugiausia armėnų gyvenamuose gretimuose vietovės nepaprastąją padėtį, įvedė kariuomenės dalinius).

Ne vienas jų vėliau pateko į „Armėnų tautos bičiulius“, kaip antai Andrejus Nuikinas. Jis piktinosi, kad „rusų liaudis, rusų inteligentija trejus metus šaltakraujiškai stebi, kaip vienas nuoširdžiausių ir patikimiausių iš draugiškų jiems tautų mėgina įveikti savo nelaimę“.

Kodėl armėnų pusėje

Sovietinis ir rusų filosofas, istorikas Dmitrijus Furmanas, aiškindamas, kodėl 1989–1991 metais daugelis vakarietiškai nusistačiusių Rusijos demokratų su Sacharovu priešakyje stojo armėnų pusėje, priminė Galinos Starovoitovos žodžius: „Armėnai – maža krikščioniška tauta, patyrusi, kaip ir žydai, genocidą ir drąsiai metusi iššūkį tamsiems pogromų vykdytojams – musulmonams.“

Vakarų demokratai, aiškino mokslininkas dabar jau tolimais 1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta”, vadovaujasi tam tikra tautų hierarchija (ją diktuoja net ne protas ir moralė, o kažin kokie instinktai, ir ji, kaip ir kiekviena „meilė“, vargu ar esanti objektyvi, tačiau neabejotinai reiškiasi). Pavyzdžiui, Baltijos šalių tautos, kaip „vakarietiškos“, užima gerokai aukštesnę vietą nei rusai, ukrainiečiai arba moldavai ir nepalyginti aukštesnę negu uzbekai ar turkmėnai. Todėl Rusijos demokratų reakcija į Baltijos šalių gyventojams padarytas skriaudas buvo greita ir labai audringa, o į mažai kam žinomų ir jokios vietos toje hierarchijoje neužimančių turkų meschų tragediją visiškai neatsiliepta, nors aukų Uzbekijoje būta nepalyginti daugiau nei, pavyzdžiui, Vilniaus dramoje, sukėlusioje tūkstantines protesto demonstracijas. 

Šioje hierarchijoje („kalbėsime sąžiningai“) armėnai užima daug kartų aukštesnę vietą negu azerbaidžaniečiai. Armėnai – krikščionys, azerbaidžaniečiai – musulmonai, tuo tarpu islamas – religija, kurios Vakarų demokratai nemėgsta. Armėnų įvaizdis – tai beveik žydų įvaizdis: kultūringa, vakarietiškos krypties maža tauta, išgyvenusi genocidą, užspausta tarp milžiniškų tamsių musulmoniškų tautų ir iš paskutiniųjų kovojanti dėl savo išlikimo. „Ir kaip vakarietiškos pakraipos demokratas (демократ-западник) visada instinktyviai stovėjo už Izraelį prieš arabus, – rašė Furmanas, – lygiai taip jis stovi armėnų prieš azerbaidžaniečius pusėje.“

Chodžaly aukoms atminti

2001 metais Andrejaus Sacharovo muziejaus ir visuomeninio centro išleistoje knygoje – straipsnių rinkinyje apie Azerbaidžano ir Rusijos santykius („Азербайджан и Россия: общества и государства“) Dmitrijus Furmanas rašo Rusijos liberalus Karabacho konflikte aiškiai stojus armėnų pusėje labiausiai dėl visuomenės sąmonėje atgijusio žiaurių musulmonų, naikinančių mažą krikščionišką tautą, vaizdinio. Todėl armėnų-azerbaidžaniečių konflikte viena pusė visada buvo aukos, o kita – visada pogromininkai.

Į Baku įvesdintos sovietinės kariuomenės pralietas taikių gyventojų kraujas, pasak autoriaus, sukėlė užuojautą azerbaidžaniečiams, tačiau vargu ar paklibino giliai įsismelkusius stereotipus. Maskvos spaudoje galėjai užtikti sakoma Azerbaidžano liaudies frontą esant islamo organizacija ir mitinguose plojant Islamo Respublikos vadovui Chomeiniui. O apie tai, kad azerbaidžaniečių nacionalinio sąjūdžio siekis yra pasaulietinė, demokratinė valstybė, tokia, kokia gyvavo 1918–1920 metais, – beveik nieko.

Separatistams to ir reikėjo

Rusijos liberalai, Dmitrijaus Furmano nuomone, palaikė armėnus dar ir todėl, kad, viena vertus, pritarė tautų teisei į apsisprendimą (apie tai, kad Armėnijoje ne viename rajone gyveno azerbaidžaniečiai, teoriškai irgi turėję tokią teisę, tačiau juos išvarė iš gimtų vietų, Rusijoje ne daug kas ir žinojo), o kita – buvo pasirengę pritarti visiems, laužantiems status quo.

Nemažai Rusijos inteligentų apgailestauja dėl SSRS žlugimo ir pirmiausia dėl to kaltina tuomečius Rusijos demokratus (kai kas dargi tvirtina juos prisidėjus prie Vakaruose parengto „antisovietinio projekto“). Antai vienas profesorius savo veikale („Манипуляция сознанием“, 2004) sakoma demokratus kursčius etnocentrizmą Baltijos šalyse ir Kaukaze. Šis autorius pavyzdžiu rodo menotyrininką ir filosofą Andrejų Nuikiną, pasakiusį: „Kaip politikas ir publicistas, aš dar visai neseniai palaikiau kiekvieną akciją, kuri ardė imperinę valdžią. Mes palaikėme visa, kas ją klibino. Nepajungus labai galingų nacionalinių svertų jos, šios machinos, neįmanoma buvo nuversti.“

Istorikas Sergejus Lezovas netgi nurodo, kokiais būdais Nuikino bendraminčiai inteligentai „kurstė laužą Kaukaze“. Esą “Maskvos draugai” neretai griebdavosi „uždrausto veiksmo”: kreipdamiesi į armėnų auditoriją stengėsi užgauti jų gilų priešiškumo turkams ir islamui jausmą, tai yra nusileisdavo iki nacionalinės ir religinės nesantaikos aitrinimo svetimoje šalyje, laikydami armėnus “jaunesniais broliais”, su kuriais galima ir reikia kalbėti būtent rasizmo dvasia; “Maskvos draugai” kėlė tuos armėniško mito elementus, kurie liudija armėnus negalint taikytis su turkais ir kurie tolina juos nuo kitų tautų.

„1988 metais įvyko baisiausia – Rusijos inteligentija išdavė vieną tautą, be išlygų stojusi kitos pusėje“, – rašė Pax Rossica šalininkas Leonidas Borisovas (2004). Juk Rusijos kultūrinio elito atstovus ir armėnai, ir azerbaidžaniečiai laikė „vyresniaisiais broliais“ – laukė iš jų ir paramos, ir nešališko atsakymo, kuri pusė yra teisi. O atsakymas buvo visiškai ne toks, kokio tikėjosi azerbaidžaniečiai mokslininkai, rašytojai, režisieriai, „dar neseniai kartu su rusais vaišinęsi, dirbę, posėdžiavę“. Jie staiga tapo priešais, ir vien todėl, kad juos nutarė paskelbti „blogiečiais“, o jų priešus – „geruoliais“. Azerbaidžaniečius paskelbė komunistinio režimo atspara, o armėnus – kovotojais už laisvę ir demokratiją. Azerbaidžaniečiai – žvėrys, armėnai – kilnūs kovotojai už tautų teisę apsispręsti.

Žmones, kurie bent kiek suabejodavo Armėnijos teisėmis į Karabachą, nustodavo kvietę į svečius, visi pažangiais save laikantys publicistai su patosu ir virpesiu balse aukštino didžią armėnų tautos kultūrą, o  azerbaidžaniečius vadino purvinais barbarais. „Tai buvo pati tikriausia išdavystė“, – rašo Borisovas.

Mokslininko Aleksejaus Zverevo manymu („Этнические конфликты на Кавказе, 1988—1994“), rusų demokratai tikėjosi Karabacho konfliktą pasitarnausiant jų kovoje su sovietų imperine sistema. Sacharovas, jo žmona ir kiti tautų apsisprendimo teisę kėlė aukščiau sienų neliečiamybės principo ir šios pozicijos laikėsi iki 1991 metais konservatyviųjų jėgų įvykdyto pučo bei galutinio SSRS žlugimo tų pačių metų pabaigoje – neatsižvelgdami į tai, jog „net pačioje teisingiausioje nacionalinėje byloje esama destruktyvaus potencialo“.

Tertero regiono azerbaidžaniečiai, kuriems tenka nuolat baimintis armėnų separatistų apšaudymų. Slaptai.lt nuotr.

„O jūs pagalvojote apie Baku gyvenančius armėnus?“ – ne kartą klausė Gorbačiovas Armėnijos mokslo ir kultūros veikėjų, raginančių jį kuo greičiau prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Sacharovas taip atsiliepė į jo žodžius: tai ne principinis argumentas ir jį kelti nesąžininga – nes valstybė yra stipri ir įvedus į Azerbaidžaną pakankamai vidaus kariuomenės galima užkardyti bet kokius incidentus. „Kraujo nebus,“ – patikino. Kaip prisimename, akademikas stengėsi įtikinti, jog azerbaidžaniečiai pirmi ėmėsi smurto prieš armėnus. Minėtame interviu „L‘ Mond“ jis apgailestauja: „Deja, ir armėnų pusė panaudojo prievartą. Susiklostė tam tikra prievartos simetrija.“

1992 metais Rusijos laikraštyje “Nezavisimaja gazeta” paskelbtas Dmitrijaus Furmano straipsnis vadinosi “Mūsų interesai Užkaukazėje” (taip iš Maskvos žiūrint rodosi Pietų Kaukazas). Autorius svarstė, ar Rusijai reikia kištis į Kalnų Karabacho konfliktą. Ir priėjo išvadą, kad ne, nereikia. „Mes netgi negalime pritarti Karabacho armėnų apsisprendimo teisei, – rašo  autorius. – Nekalbant jau apie šios abstrakčiai neginčijamos teisės konkretaus pritaikymo painumą ir prieštaringumą (kuo Karabacho armėnų teisė prisijungti prie Armėnijos skiriasi nuo Sudetų vokiečių teisės prisijungti prie Vokietijos 4 dešimtmetyje, o dabar nuo Vilniaus krašto lenkų – prisijungti prie Lenkijos ar Narvos rusų – prie Rusijos?), norėdami būti šios teisės šalininkai, turime pradėti nuo savęs, ir pirmiausia – pripažinti Čečėnijos teisę į nepriklausomybę.“

2019.03.21; 05:30

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Jei Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą galima vadinti ypatingai išradingu fantazuotoju, sugebančiu išrasti naują tautą, kurios nuomonė neva svarbi sureguliuojant Kalnų Karabacho konfliktą, tai kai kurie Armėnijos politologai, žurnalistai ir publicistai primena nesitvardančius isterikus, dėl šalies bėdų be atodairos kaltinančiais visus aplink, pradedant Amerika ir baigiant Rusija, bei nenorinčius matyti nė menkiausios savo klaidos.

Perskaitykite kai kurias Armenian Report paskelbtas publikacijas, ir pamatysite, jog vienintelė teisi, sąžininga, padori, graži valstybė pasaulyje tėra … Armėnija. Visos kitos šalys – niekam tikusios. Jos neprilygsta Armėnijai nei padorumu, nei garbingumu. Kodėl? Jos per mažai padeda Armėnijai. Duoda per mažai pinigų, dovanoja per mažai ginklų, per mažai ja žavisi, per švelniai baudžia jos priešus…

Baltarusiška kaltė

Pavyzdžiui, Baltarusija bloga todėl, kad, dalyvaudama vienoje finansinėje – karinėje organizacijoje (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija – KSSO), kuriai priklauso ir Armėnija, nepalaikė Jerevano pozicijos išrenkant naująjį prezidentą.

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

Baltarusija didžiai nusikalto Armėnijai ir tuomet, kai Azerbaidžanui išdavė apie Armėniją palankiai rašiusį, Azerbaidžano teritorinį vientisumą neigusį tinklaraštininką Aleksandrą Lapšiną (azerbaidžaniečių kaltintą neteisėtai įvažiavus į Kalnų Karabachą – be Baku leidimo).

Rusiškos kaltės

Rusija kalta tuo, kad leido keliems Rusijos dūmos parlamentarams šiemet atvykti į Azerbaidžaną – dalyvauti renginiuose pagerbiant 1992-aisiais vasario mėnesį Hodžaly mieste išžudytų azerbaidžaniečių atminimą. Rusija kalta dar ir dėlto, kad ji Azerbaidžanui brangiai parduoda pačius naujausius karinius naikintuvus, o armėnams – pigiai, užtat senos modifikacijos lėktuvus. Rusija dar kalta, kad televizijos kanalas Rossija -24 paprašė Azerbaidžano prezidento Ilchamo Alijevo interviu, ir šis išklojo visą tiesą apie Hodžaly tragediją (armėnų teroristinės – ginkluotosios formuotės užpuolė azerbaidžaniečių miestą Hodžaly ir žiauriai išžudė daugumą civilių jo gyventojų).

Chodžaly aukoms atminti

Kremlius kaltas dar ir dėl to, kad Azerbaidžanui išdavė Rusijoje gyvenusį Fachradiną Farmaną ogly Abaczadę. Šį talyšų tautybės žmogų Azerbaidžanas traktuoja esant “armėnijos žvalgybos agentu”. Susigrąžinti jį Azerbaidžano teisėsauga siekė nuo 2018 metų liepos 14-osios, kai teismas paskelbė kardomosios priemonės būdą – areštą. Šių metų vasario 28 dieną, pasibaigus leidimui gyventi Rusijoje, šis vyras deportuotas į Azerbaidžaną. Čia jam inkriminuojami rimti nusikaltimai – susitikimai su Armėnijos slaptosiomis tarnybomis, nepagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui.

Rusija dar ir dėl to kalta, kad, Miunchene susitikus Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir Armėnijos diplomatijos vadovui Zograbui Mnacakanianui, būtent rusų delagacija drįso priekaištauti kolegoms armėnams, kodėl Armėnijoje esama politinių kalinių.

Taip, ne Rusijai kalbėti politinių kalinių temomis. Bet Armėnija turi jausti dėkingumą Rusijai. Tik Rusijos paramos dėka jai savo rankose pavyksta išlaikyti Kalnų Karabachą. Kam neaišku, kad jei ne karinė Rusijos parama Armėnijai (Giumri dislokuota karinė Rusijos bazė), Azerbaidžanas gražiuoju arba piktuoju seniai būtų susigrąžinęs prarastas teritorijas?! 

Amerikietiškos nuodėmės

O kuo armėnams nusikalto amerikiečiai? Skiria per mažai finansų. Per mažai domisi Armėnijos problemomis. Per mažai priekaištauja Azerbaidžanui ir Turkijai – Armėnijos priešams. Štai pagrindiniai Vašingtono nusikaltimai.

Bet JAV, pasirodo, kalta dar ir dėl to, kad drįso armėnams priekaištauti, kam šie siunčia savo karius į Siriją talkinti rusų karinėms formuotėms. Esą jokia šalis, taip pat ir Amerika, neturi teisės nurodinėti armėnams, ką jie privalo daryti. Esą Armėnija – tai ne Ukraina, kur amerikiečių atstovas Džo Baidenas jaučiasi tarsi namie. Keista logika: Armėnijai nieks negali net papriekaištauti, o Armėnija turinti teisę kritikuoti visus ir visada? Draugystė neturėtų būti abipusė? 

Ukrainiečių klaida

Ukraina kalta dėl to, kad oficialusis Kijevas bičiuliaujasi su didelių finansinių injekcijų Armėnijai nedavusia, per mažai Armėniją globojančia JAV.

Nesukalbami turkai

Kuo ir kodėl kalta Turkija – nesunku susigaudyti: Osmanų imperijos palikuonys nepripažįsta 1915-ųjų metų įvykių esant “armėnų tautos genocidu”. Bet tai, pasak Armenian Report, ne vienintelė Turkijos nuodėmė. Turkai kalti ir dėl buitinės armėnafobijos, nors, kaip jau lyginome, Turkijoje gyvena 100 tūkst. armėnų, o Armėnijoje nerasite nė vieno turko.

Izraelio nusižengimai

Jei žvelgsime į pasaulio žemėlapį Armenian Report akimis, Armėnijai nusikalto ir Izraelis. Izraelis begėdis, nes mieliau bičiuliaujasi su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, nei su krikščioniškąja Armėnija. Iš kai kurių publikacijų prasiveržia nuostaba: kas leido Izraelio kompanijai Aeronautics sudaryti milijoninį kontraktą su Azerbaidžanu? Šis kontraktas tęsis net dvejis metus. Koks negirdėtas – neregėtas įžūlumas: azerbaidžaniečių specialistai remontuos Izraelio naudojamus dronus Orbiter 13. Armėnijos akimis žvelgiant – Izraelis neturėjo teisės partneriais pasirinkti azerbaidžaniečių.

Nuodėmingasis Europos Parlamentas

Kuo Armėnijai nusikalto ES, prisimename: ogi EP komisaras J.Chanas, pasitaręs su kolegomis iš kitų ES valstybių, nepripažįsta armėnų propagandistų išgalvotos Arcacho tautos, neva į kurios nuomonę būtina atsižvelgti sprendžiant Kalnų Karabacho likimą.

Nors, beje, būtent Europos Parlamente kovo pradžioje buvo surengta konferencija dėl pasaulyje neva kylančios armėnafobijos. Tą konferenciją organizavo kai kurios Vakaruose veikiančios armėniškos organizacijos, keletas antiazerbaidžanietiškai, antiturkiškai nusiteikusių europarlamentarų. Bet skaitant Armenian Report publikacijas neaptiksite nė užuominos, jog Armėnija dėkoja Europai už suteiktą tribūną.

Kodėl Vilniuje nėra paminklo armėnų kariams?

Nūnai belieka laukti, kada nemeile bus apkaltinta Lietuva. Juk Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas jau kadaise keliuose leidiniuose, pavyzdžiui, estiškame delfi.ru ir rusiškame “Nedelia ekspress”, pareiškė, esą lietuvių karaliams iškovoti pergalę Žalgirio mūšyje padėjo narsieji armėnų kariai. Gal net visas pulkas.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jokių įrodymų, kad būtent taip ir nutiko, Armėnijos ambasadorius iki šiol nepateikė. Ir vis dėlto nenustebčiau, jei ilgainiui mums bus priekaištaujama, kodėl Vilniuje nėra įspūdingo paminklo armėnų kariams, be kurių pagalbos, ironiškai kalbant, tikrai Griunvaldo lauke nebūtume sumušę galingo vokiečių ordino.

Mums, lietuviams, galima priekaištauti ir dėl to, kad tik Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje leidome pastatyti armėniškus kryžius – chačkarus. Juk Armėnija, remiantis Armenian Report tonu, – pati gražiausia, unikaliausia, svarbiausia. Ji verta kur kas daugiau. Net jei visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose būtų pastatyta po vieną chačkarą, Armėnija net tada, matyt, liktų nepatenkinta. Juk Lietuvoje be miestų miestelių esama dar daug kaimų kaimelių…

Armėnijos nemylinti Latvija ir Estija

Priekaištų turėtų sulaukti ir latviai su estais. Jie juk, skirtingai nei lietuviai, nepripažino 1915-ųjų įvykių “prieš armėnų tautą nukreiptu genocidu”. Vadinasi, remiantis Armenian Report terminologija, – tikrų tikriausi armėnafobai. Nors, šių eilučių autoriaus manymu, oficialioji Ryga ir oficialusis Talinas pasielgė protingai: nei latvių, nei estų istorikai nėra dirbę Turkijos archyvuose (Armėnija neįsileidžia į savo archyvus), todėl šios šalys ir negali turėti objektyvios nuomonės apie tai, ko nenagrinėjo, neanalizavo. Tačiau, labai trokštant, latvius su estais juk galima apkaltinti parsidavus Turkijai…

Belieka pateikti paskutinį klausimą: ar šioje Žemėje egzistuoja bent viena valstybė, kurią Armėnija laiko nepriekaištingu draugu? Armenian Report rasite paaiškinta: tikrais partneriais traktuos tik tuos, kurie Armėniją gins taip pasiaukojančiai, kaip JAV gina Izraelį.

Štai kokios Jerevano ambicijos!

2019.03.13; 06:30

Prezidentė Dalia Grybauskaitė priėmė Azerbaidžano Respublikos ambasadoriaus Tamerlano Garayevo skiriamuosius raštus.

Azerbaidžano Respublikos ambasadorius Tamerlanas Garayevas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Anot Prezidentės spaudos tarnybos, susitikime su ambasadoriumi prezidentė aptarė dvišalę Lietuvos ir Azerbaidžano darbotvarkę, ekonominį bendradarbiavimą, studentų mainus bei glaudesnių Azerbaidžano santykių su Europos Sąjunga plėtojimo galimybes. Pasak prezidentės, Azerbaidžanas yra svarbus Senojo žemyno partneris, o naujasis susitarimas su ES, dėl kurio dabar derimasi, toliau plės abipusį dialogą.

D. Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad mūsų šalis yra pasirengusi plėtoti glaudesnius ekonominius ryšius su Azerbaidžanu – daug galimybių stiprinti prekybą išlieka informacinių technologijų, turizmo, maisto pramonės, transporto ir logistikos sektoriuose bei daugelyje kitų sričių.

Naujasis ambasadorius baigė teisę Azerbaidžano valstybiniame universitete, 1990-1992 m. buvo Azerbaidžano parlamento narys. Nuo 1993 m. ėjo ambasadoriaus pareigas Kinijoje, Indijoje, nuo 2011 m. iki paskyrimo į Vilnių – Indonezijoje. 

Diplomatas moka azerbaidžaniečių, anglų, rusų, turkų kalbas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.17; 08:13

Armėnams pastarosiomis savaitėmis vaidenasi vos ne visą pasaulį susimokius prieš juos. 

Nepadorus bičiulių pasiūlymas

Ne taip seniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakinėdamas į Rusijos žurnalistų klausimus, papasakojo, ką siūlęs tuomečiam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui Jerevane, kai ten vyko Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Tadžikistanas) sesija. Esą tai buvęs bendras su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pasiūlymas. Jis priminęs, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, ir pasakęs: „Seržai, atiduok tuos penkis rajonus. Kodėl nesugrąžinus – juk ten tuščia.“ O tas, girdi, atsakęs: jeigu aš grąžinsiu, tai jie ten kelią atkirs, okupuos Karabachą ir panašiai. Ir tada Lukašenka su Putinu pažadėjo: mes įvesime ten savo kariuomenes ir to neleisime. Sargsianas nesutikęs: ne, mes to nedarysime, mes to nenorime.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Armėnijoje šis pasakojimas neliko be atgarsio. Antai politologas Rubenas Megrabianas pareiškė, jog Baltarusijos ir Rusijos prezidentai pateikę Seržui Sargsianui „nedorą pasiūlymą“. Esą Lukašenkos priekaištai ESBO Minsko grupę nieko per tuos dešimtmečius nenuveikus liudijantys, jog jis pritaria pozicijai, kurios laikosi armėnų priešai – turkai ir azerbaidžaniečiai. Anot politologo, jeigu Seržas Sargsianas įstengė atsispirti Putino ir Lukašenkos pasiūlymui atiduoti penkis rajonus ir įvesti bendras Rusijos-Baltarusijos taikdarių pajėgas, tai dabartiniam šalies vadovui Nikolai Pašinianui „juo labiau nėra ko bijoti“. 

Sargsianas 2016 metais Jerevane nepasakė Lukašenkai su Putinu nieko nauja. Tiksliau, pakartojo tai, kas žinoma jau dvi dešimtis metų – nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukščiausio lygio susitikimo Lisabonoje 1996-aisiais. Tada Portugalijos sostinėje priimtame dokumente ESBO pirmininkas (Flavio Cotti) apgailestavo per pastaruosius dvejus metus nepavykus pasiekti pažangos sprendžiant Kalnų Karabacho ginkluoto konflikto ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimus.

Šiame reikale tarpininkaujanti ESBO įkurta Minsko grupė (pirmininkaujama Rusijos, Prancūzijos ir JAV atstovų) pasiūlė tris konflikto sureguliavimo principus, būtent: Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų teritorinis vientisumas; Kalnų Karabacho statusas (didžiausio laipsnio savivalda Azerbaidžano Respublikos sudėtyje); visų šalių garantuojamas saugumas Kalnų Karabachui ir jo gyventojams. „Su apgailestavimu konstatuoju, kad viena šalis-narė su tuo nesutiko“.

Kuri šalis nesutiko, matyti iš „Lisabonos dokumente“ pateikiamo Armėnijos Respublikos pareiškimo dėl šio apgailestavimo: „Armėnų pusė įsitikinusi, kad problemos sprendimas gali būti rastas tautų apsisprendimo pagrindu.“

Po vėl nieko nepešus pasibaigusio Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų Seržo Sargsiano ir Ilhamo Alijevo susitikimo Ženevoje praėjusių metų spalio viduryje, Sargsianas Armėnijos pasiuntinybėje Šveicarijos Konfederacijoje susitiko su vietinės armėnų bendruomenės atstovais ir patikino juos dėl vieno dalyko galinčius būti tikrus: Jerevanas nesutiks su sprendimu, kuris vienaip ar kitaip gali pažeisti Karabacho saugumą. „Vienintelis mums priimtinas spendimas yra tai, kad Karabachas turi būti ne Azerbaidžano sudėtyje.“

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Šių metų vasarą Rusijoje daugelio skaitomas leidinys Lenta.ru priminė, kad dabar derybos dėl taikos Karabache grindžiamos „Madrido principais“ – jie yra labai teisingi, tačiau beveik neįgyvendinami, nes Armėnijos pusė svarbiausiu dalyku laiko tautų apsisprendimo teisę, o Azerbaidžano pusė teikia pirmenybę teritoriniam vientisumui. Dėl Karabacho „saugumo juostoje“ esančių rajonų grąžinimo Azerbaidžanui, tai Jerevane, kaip rašo leidinys, „bet kuris politikas, apie tai prasižiojęs, bus jeigu ne pakartas ant artimiausio medžio, tai gėdingai išvytas lauk“. Kaip žinome, pirmajam Armėnijos prezidentui Levonui Ter Petrosianui 1998 metais teko atsistatydinti po to, kai apie tai prabilo…

Kurie valstybės išdavikai?

Gruodžio 9 d. įvyksiančių neeilinių šalies parlamento rinkimų išvakarėse Pašinianas atsikirto į Armėnijos respublikos partijos kandidato kaltinimą jo vadovaujamą bloką „Mano žingsnis“ atėjus į valdžią tam, kad atiduotų Arcachą (Kalnų Karabachą). Naujosios  vyriausybės vadovo giliu įsitikinimu, būtent Seržo Sargsiano vadovaujama respublikonų partija vykdė atidavimo politiką! Ir jeigu jie dabar kalba, kad naujoji vyriausybė ketina atiduoti Karabachą, tai jie Karabacho atidavimu kaltina tautą! Jis esąs pirmas valstybės vadovas, kuris pasakė, jog nė vienas vadovas ir Armėnijos Respublikos valdžia negali spręsti Karabacho klausimo – jį turi spręsti tauta. Jeigu rasis tautai priimtinas pasiūlymas, jis ateisiąs ir pateiksiąs jį žmonėms. „Arcacho klausimą spręs Arcacho žmonės.“

Naujoji valdžia, Pašiniano tikinimu, yra kaip tik labiausiai už Kalnų Karabachą stojanti valdžia, tai rodo jau vien faktas, kad dar niekada Armėnijos vadovo sūnus netarnavo ten (Pašiniano sūnus atlieka privalomąją karo tarnybą Kalnų Karabache).

Gruodžio 5 d. Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą Respublikos partijos kandidatui (3 nr.) Davidui Šachnazarianui dėl jo pareiškimo, kad Nikolas Pašinianas vykdo politiką „valdžia mainais į Arcachą“. Saugumiečiai kandidato žodžius įvertino ne kaip provokaciją ar grėsmę valstybės saugumui, o kaip pranešimą apie galima nusikaltimą ir iškvietė jį apklausai; be to, kreipėsi į visuomenę, ragindami žinančius ką nors apie kalbamą nusikaltimą pranešti tai saugumo tarnybai. Juk buvo pareikšta, kad kažin kokios jėgos, norėdamos atiduoti Kalnų Karabachą, padėjo Pašinianui ateiti į valdžią – prašom pateikti įrodymus jį išdavus valstybę. Neatsiradus tokių įrodymų, teks manyti, kad prieš valstybę veikia patys kaltintojai… apsisprendimo pagrindu.“

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevane pasivaideno sprogus bombą

Kelios dienos po rinkimų Armėnijoje ekspertus privertė suklusti  Ilhamo Alijevo pareiškimas apie tai, kad „dabar susiklostė palankiausia situacija Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti.“ Gruodžio 25 d. žiniasklaidoje pasisakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Memedjarovas. „Mūsų šalis, lygiai taip, kaip garantuoja savo piliečių – kitų etninių grupių atstovų saugumą, pasirengusi pagal savo tarptautinius įsipareigojimus padaryti tai ir dėl armėnų kilmės piliečių Kalnų Karabache.“ Be to, Baku pasirengęs suteikti armėnams didelę savivaldą tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienose. Ministras taip pat pareiškė viltį, kad ateinančiais 2019 metais pasistūmėta į priekį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos ir dviejų valstybių santykių normalizavimo reikaluose.

Tokių vilčių teikia pastarojo meto įvykiai Armėnijoje (rinkimai), Azerbaidžano prezidento ir Armėnijos ministro pirmininko neoficialūs pokalbiai Dušanbėje ir Sankt Peterburge, trys pastarieji užsienio reikalų ministrų susitikimai.

Šis pareiškimas, kaip parašė žiniasklaida, „sukėlė Armėnijoje sprogusios bombos efektą“. Ypač griežtai atsiliepė respublikonų partijos atstovas, parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas. Tai, kad Armėnijoje pasikeitė valdžia, Mamedjarovui nesuteikia nė menkiausio pagrindo tokiam optimizmui reikšti. „Aš nemanau, kad Armėnijoje galima valdžia, kuri leistų sau nepaisyti Kalnų Karabacho žmonių teisės apsispręsti ir sutiktų su „teritorijos mainais į taiką“. To tiesiog negali būti.“ Jis esąs tikras, jog bet kuri valdžia, iškeisianti teritoriją į taiką, bus laikoma Karabacho liaudies išdavike, tokią valdžią pasmerks ir prakeiks. Kadaise Seržas Sargsianas atmetė teritorijos atidavimą mainais į taiką, kaip apie tai neseniai papasakojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tai, ką siūlo Mamedjarovas, yra gėda, jo pasiūlymų neverta nė svarstyti.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija pasiskubino paaiškinti, kad viskas, apie ką pavyko susitarti ministrams Milane, kur vyko ESBO ministrų tarybos pasitarimas, yra ne paslaptis, viskas paskelbta: jie tiesiog susitarė ir toliau rengti tokius susitikimus. Nikolas Pašinianas patvirtino: nieko nauja. Tačiau armėnų ekspertų bendruomenė pareiškė taip nemananti. Vienas politinis technologas sunerimo, kad kol kas niekas nekalba apie nuolaidas, kurias pasirengęs daryti Baku, vadinasi, veikiama pagal principą „teritorija mainais į taiką“, o koks bus „Kalnų Karabacho respublikos statusas“ – nepasakoma.

Kita politologų stovyklos atstovė spėjo: armėnų pusei gali būti daromas spaudimas tam, kad būtų sudarytos azerbaidžaniečių pusei palankesnės sąlygos. Trečias politologas paragino atkreipti dėmesį į Armėnijos užsienio reikalų ministro žodžius, kad svarbiausia Armėnijai – gyventojų saugumas. O „KKR“ nepriklausomybė? Apie tai – nieko. „Mes artinamės prie raudonosios linijos.“

Ir tu, Sergejau Lavrovai?

Naujų gaidų pasigirdo Maskvos atstovų kalbose. Lapkričio 13-14 d. Baku vykusiame Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos pasitarime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistus patikino, kad „Azerbaidžano pusė nuoširdžiai nusiteikusi tęsti derybas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Pati Rusija, artima Azerbaidžano ir Armėnijos partnerė, darys viską, kad būtų sudarytos sąlygos kompromisui pasiekti, bus ieškoma naujų, originalių idėjų (креативные идеи). Ministras taip pat pareiškė viltį, kad oficialusis Jerevanas bus pasirengęs aktyviai veikti dėl konflikto sureguliavimo po šalyje įvykusių parlamento rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

Pastebėta, kad net didžiausias gruzinų ir azerbaidžaniečių nemylėtojas, Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ apžvalgininkas Stanislavas Tarasovas jau kitaip rašo („Алиев перехватил инициативу у Пашиняна“). Jis pripažino, kad azerbaidžaniečiams sekasi perimti iniciatyvą ir kreipti derybas dėl konflikto sureguliavimo jiems naudinga linkme. Be kita ko, apžvalgininkas kalba apie jų „nestandartinį ėjimą“ – sprendimą atitraukti kariuomenę kai kuriuose pasienio ruožuose, paliekant jų apsaugą pasieniečiams. Baku, apžvalgininko žodžiais, „žengia žingsnius, bent jau viešojoje erdvėje, kuriems Jerevanas nepasirengęs“. Žodžiu, tai pirmas kartas šio leidinio, kuriame reiškiamos Rusijoje gyvenančių armėnų pažiūros, istorijoje, kai apie Azerbaidžaną ir šios šalies prezidentą rašoma pozityviai.

EPA – ELTA nuotraukoje: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Dašnakcutiun“ partijos ir jos valdomų komisijų „Ai Dat“ (Armėnų teismas) šulas Kiro Manojanas mano, kad netrukus Armėnija patirs amerikiečių spaudimą. Iš Jerevano bus reikalaujama nuolaidų dėl Karabacho. „Tai nereiškia, kad Armėnija nusileis šiam spaudimui, tačiau spaudimas bus.“

Armėnija turi reikalauti Vienoje ir Sankt Peterburge pasiektų susitarimų (dėl pasienio incidentų tyrimo ir didesnių tarptautinių stebėtojų teisių konflikto zonoje) įgyvendinimo, nes be šito imtis spręsti konfliktą Armėnijai yra pavojinga.

Beje, Armėnijos-Azerbaidžano derybos Vienoje 2016 metais įvyko anaiptol ne be JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovo primygtinių paraginimų ir ekspertams pasirodė, kad šalys tarpininkės, nerasdamos kitų variantų, imasi spaudimo šalims: derėkitės! Armėnų politologams tai pasirodė esąs blogas ženklas, nes ateityje tarpininkai gali versti priimti ir tam tikrus sprendimus. JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijos sutampa beveik visais Karabacho sureguliavimo klausimais (nesutariama dėl taikdarių).

Visiškai neseniai Jerevano valstybinio universiteto Europos tyrimų centro direktorius Arturas Gazinianas įspėjo Karabacho konflikto sureguliavimo procese bręstant lūžį. Mokslininkas aiškina: tai, kad amerikiečiai išveda kariuomenę iš Sirijos ir kita, rodo esant susitarimo JAV ir Rusijos – sumenkinti Irano vaidmenį Sirijoje. Randantis bendriems Rusijos ir JAV interesams šiame regione, galimas ir jų susitarimas suvaržyti Armėnijos galimybę toliau palaikyti Kalnų Karabache status quo. Pašiniano vyriausybei reikalingi alternatyvūs pasiūlymai dėl konflikto sureguliavimo ir jis, Gazinianas, pasirengęs prisidėti prie vyriausybės ir ministro pirmininko pastangų rasti sprendimą, geriausiai atitinkantį Armėnijos ir Kalnų Karabacho interesus. Būsimosiose derybose Armėnija turi būti kaip niekad stipri ir susitelkusi.

Negrįžimo taško link

Prieš kelias dienas „EADaily“ paskelbė Strateginių tyrimų centro prie Azerbaidžano prezidento direktoriaus Farhado Mamedovo samprotavimus („Азербайджан подводит Армению к точке невозврата по Карабаху“). Taikos neįmanoma pasiekti vienu susitarimu ar sprendimu. Tai – daugelio pakopų ir etapų procesas, užtruksiantis 10–15 metų. Fizikoje norint pasiekti negrįžimo tašką reikalinga pradėti procesą. Azerbaidžanui svarbu, kad prasidėtų pirmasis proceso etapas. Ekspertas pripažįsta, kad ir vienoje pusėje, ir kitos žmonių lūkesčiai dabar yra maksimalistiniai. Tačiau jie pasitiki savo vyriausybėmis ir šios turėtų imtis žygių visuomenės parengimui taikai (beje, Milano susitikime ESBO tarpininkai ir paragino abi šalis imtis konkrečių veiksmų gyventojų parengimui taikai).

Rusijos politinis konsultantas Dmitrijus Fetisovas mano, kad galima kalbėti apie aiškią tendenciją: žmonių pasirengimą (pirmiausia paprastų Armėnijos gyventojų) atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Reikia turėti galvoje rimtus ekonominius nepriteklius ir Karabachą, reikalaujantį nuolatinių lėšų. Jis sakosi ištyręs naujausias sociologines apklausas Armėnijoje ir jos rodančios: jeigu Pašinianas prabils apie Karabacho grąžinimą Azerbaidžanui, tai negalima atmesti, kad žmonės jį palaikys. Žinoma, kalbėti apie „KKR“ grąžinimą sudėtinga, tačiau teritorijų grąžinimo procesas, Fetisovo manymu, turėtų prasidėti, nors derybos bus sunkios ir aiškintis teks ilgai.

Gruodžio 26 d. Kalnų Karabache įvyko partijos „Suvienytoji Armėnija“ steigiamasis suvažiavimas. Vienas jos steigėjų pasakė, kad pirmiausias jų tikslas – „suvienyti Arcachą su Armėnija“. Taigi toli gražu ne visi Armėnijoje ir Kalnų Karabache stoja už taiką, bet tai jau – kita tema.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2018.12.29; 18:12

Nėra nieko bjauriau už dvigubus standartus. Už dvigubus standartus bjauresni gali būti nebent … trigubi standartai. Beje, dvigubi standartai nenaudingi niekam: nei tiems, kurie juos taiko, nei tiems, kuriems jie priskirti. Nes tokį požiūrį visuomet lydi sumaištis, chaosas, nepasitenkinimas, pyktis. Dėl dvigubų standartų visuomet tenka kentėti. Anksčiau ar vėliau ateina metas, kada tenka sumokėti didelę kainą. Toji kaina – nauji konfliktai, nauji nesusipratimai.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas

Keičiasi požiūris į konfliktą dėl Kalnų Karabacho

Ypač apgailėtina, kai vadovaujantis dvigubais standartais vertinamos svetimas teritorijas pasiglemžusios valstybės. Dar apmaudžiau, kai taip elgiasi demokratijos, padorumo, tvarkos, sąžiningumo etalonu besivadinanti Europos Sąjunga.

Todėl skubu pasidžiaugti, kad Europos Parlamente šiais metais vis tik nebeliko dviprasmiško požiūrio į konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Šių metų gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas balsų dauguma (401 – už, prieš – 173) priėmė rezoliuciją dėl ES užsienio politikos ir saugumo klausimų. Rezoliucija apibendrina ES užsienio politikos pasiekimus 2018-aisiais ir brėžia naująsias gaires, kokia ES politika turėtų būti 2019-aisiais metais.

2018-ųjų sutartis panaši į analogišką 2017-ųjų metų rezoliuciją. Bet esama ir skirtumų. Sakykim, 2017-aisiais metais priimtoje rezoliucijoje konstatuota, kad konfliktai Rytų partnerystės siekiančių šalių teritorijose, įskaitant Azerbaidžaną, privalo būti likviduojami griežtai laikantis tarptautinių normų – gerbiant šalių suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad „Rytų partnerystės“ programoje dalyvaujančias valstybes kamuojantys teritoriniai konfliktai turi būti sureguliuoti nekeičiant jų valstybinių sienų.

Tai – labai svarbus akcentas. Nes iki šiol kai kurie EP atstovai laikėsi nuostatos, kad aiškius, neginčijamus teritorinius praradimus yra patyrusios tik Moldova, Gruzija ir Ukraina. O dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų neva dar galima ginčytis. Todėl nieko nuostabaus, kad 2017-ųjų rezoliucijos nuostatai, jog per pastaruosius keletą dešimtmečių teritorijų neteko ne tik ukrainiečiai, moldavai ir gruzinai, bet ir azerbaidžaniečiai, kaip įmanydama prieštaravo Armėnijos delegacija. Ji reikalavo arba visai išbraukti bet kokią užuominą apie „šalių teritorinį vientisumą“, arba tekstą papildyti sąvoka apie „tautų teisę atsiskirti“. Šitokiu būdu armėnų delegacija stengėsi paslėpti savo nusikaltimą – Kalnų Karabacho ir dar septynių azerbaidžanietiškų rajonų okupaciją. Suprask, jokios Kalnų Karabacho okupacijos nebuvo – atsiskirti nuo azerbaidžaniečių sumanė Kalnų Karabache gyvenanti tauta.

Europos Parlamentas

Tiems, kuriems šios subtilybės per daug painios, pateiksiu lietuviškų ir latviškų pavyzdžių. Jei EP būtų priėmęs oficialiojo Jerevano variantą, teisę atsiskirti nuo Lietuvos formaliai įgytų ir Vilniaus bei Šalčininkuose gyvenanti „lenkų tauta“, Latvijoje – Latgalijoje gyvenanti „rusų tauta“. Priėmus armėniškas žaidimo taisykles formaliai būtų iškilęs pavojus ir Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritoriniam vientisumui. Laimė, EP daugumai užteko proto neatidaryti „Pandoros skrynios“.   

Būtent minėta 2017-ųjų rezoliucija tapo pretekstu, leidžiančiu ES ir Azerbaidžanui šiais, 2018-aisiais, metais pasirašyti naują svarbų „Partnertystės prioritetai“ dokumentą, kuriame pabrėžiama, jog Europos Sąjunga gerbia Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Vadinasi, jei 2017-aisiais apie teritorinį vientisumą kalbėta omenyje turint visas „Rytų partnerystės šalis“, tai dabar, 2018-aisiais, specialiai išskirtas Azerbaidžanas. Tai – tarsi kompensacija už ankstesniaisiais metais pasitaikiusius nesusipratimus. Tiek 2017-ųjų, tiek ypač 2018-ųjų rezoliucija paneigia oficialiojo Jerevano pučiamą miglą, esą ES pripažįsta tik Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos teritorinį vientisumą bei galiojančias jų valstybių sienas, o į Azerbaidžano teritorinį vientisumą žiūri kiek kitaip.

Belieka džiaugtis, kad naujoji 2018-ųjų rezoliucija daro neįmanomas Armėnijos manipuliacijas, girdi, ES susirūpinusi tik Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos vargais dėl prarastų žemių. Šiais metais Europa labai konkrečiai ir griežtai įsipareigojo rūpintis „Rytų partnerystės“ šalis kamuojančiais „įšaldytais konfliktais“, atmetant bet kokius dvigubus standartus. ES nūnai įsipareigojo ne vien tik Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai, bet ir Azerbaidžanui – gerbsime jūsų teritorinį vientisumą, jūsų valstybines sienas ir jūsų pabėgėlių teisę grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Žodžiu, galima įžvelgti net kelias naujas politines tendencijas, kurios turėtų džiuginti visus, kurie gerbia tarptautinę teisę – galų gale ne tik Rusija, bet ir Armėnija labai aiškiai įvardyta šalimi, kuri karine jėga okupavo tai, kas jai, remiantis tarptautine teise, nepriklauso. K

Kokios gi tos tendencijos? Pirma: ES institucijos, pradedant „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimu 2017-aisiais, dabar didelį dėmesį skiria ir teritoriniam Rytų partnerystės šalių vientisumui užtikrinti.

Klastingos užmačios

Antroji tendencija: armėnų delegacijai jau nepavyksta primesti tik jai naudingų temų. Pavyzdžiui, Armėnijai nepasisekė prastumti rezoliucijos „dėl tautų apsisprendimo teisės“, kuria, vaizdžiai tariant, norėta paneigti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Oficialusis Briuselis ženklia balsų dauguma atmetė šią klastingą nuostatą.

Norite paklausti, kas atstovavo Armėnijos pozicijai, stumiant gražiai skambantį lozungą apie tautas, turinčias teisę atsiskirti? Ogi vokiečių politikas Jiorgas Moitenas (Alternatyva Vokietijai). Būtent jis bandė įkišti tvirtinimą, jog ES gerbia tautų apsisprendimo teisę. Šią vokiečio stumiamą nuostatą parėmė tik 88 europarlamentarai (522 nariai balsavo prieš).

Taigi teisybė po truputį įsitvirtina ir dėl Azerbaidžano reikalų. Jei dar 2015-aisiais metais Rytų partnerystės viršūnių susitikime Rygoje europarlamentarai besąlygiškai rėmė tik Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos valstybinių sienų neliečiamumo principą (pripažino, kad jos neteko savo teritorijų), o Azerbaidžano praradimus beveik atvirai ignoravo, tai dabar, prabėgus trejiems metams, Armėnija jau nebegali džiūgauti, esą Europa nepastebi jos okupacinės politikos užimant svetimas žemes.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Trečia tendencija: pati Armėnija pripažįsta, kad jos lobistinė politika Europoje patyrė pralaimėjimą. Europa pradeda atsikvošėti – Kalnų Karabacho okupacijos nebelaiko „tautų apsisprendimu“. Štai lapkričio 17 dieną „Pirmasis armėnų informacinis portalas“ («Первый армянский информационный») pripažįsta, kad organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko. Nei ši, nei dar dvi panašaus pobūdžio organizacijos, taip pat akredituotos Briuselyje, nesugebėjo įtikinti EP, jog Armėnija niekuo dėta dėl Kalnų Karabacho okupacijos – suprask, atsiskirti nuo Azerbaidžano sumanė tame regione gyvenantys žmonės. Armėniškos lobistinės organizacijos viešai skundžiasi lėšų stoka ir savo nesėkmes pridengia įtakos neturinčių pavienių europarlamentarų išsišokimais – vizitais į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo.

Pagirtina, kad Europa pradeda suvokti, jog skirtumas tarp Rusijos ir Armėnijos – tik dėl imperinių apetitų dydžių. Vaizdžiai tariant, Rusija gviešiasi susigrąžinti vos ne visas buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, įskaitant ir Rytų Europą, tuo tarpu Armėnija taikosi nugvelbti tik azerbaidžanietiškas teritorijas, dar bandydama, beje, pretenduoti ir į gruziniškas bei turkiškas žemes.

Vadinasi, visiems vis aiškiau, kad Armėnija tėra mažoji Rusijos kopija. Žinoma, armėnų lobistai bando įrodinėti, esą turtingas nafta Azerbaidžanas „papirko vos ne visą Europą“. Bet šie propagandiniai pareiškimai jau nebeveikia, ypač turint omenyje faktus, kaip armėnų lobistai kryptingai ir intensyviai stengėsi nuteikti įvairioms šalims atstovaujančius europarlamentarus prieš Azerbaidžaną. Armėnų lobistai niekaip nenori pripažinti, jog tiesa anksčiau ar vėliau į paviršių išlenda ir be papirkinėjimų, kyšių, prabangių dovanų.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus politika

Beje, armėnų delegacija vis tik griebėsi paskutinės galimybės – kaip skestantysis griebiasi šiaudo. Ji pabandė prastumti rezoliuciją apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje 2018-aisiais metais. Joje Azerbaidžanas įvardinamas kaip nuolat ir grubiai pažeidžiantis žmogaus teises. Šią rezoliuciją rengė bei pristatė mūsų europarlametaras Petras Auštrevičius. Ar Lietuvai – didelė garbė, kad rezoliuciją pristatė lietuvis? Mums vis tik būtina žinoti, kad Lietuvos prezidento posto siekiantį liberalą P.Auštrevičių oficialusis Baku traktuoja kaip vieną iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių Europos politikų. Dar prisiminkime, kad P.Auštrevičiaus patarėjas – Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, tas pats, kuris kadaise telefoninio pokalbio metu leido sau vartoti Azerbaidžaną įžeidžiančius pareiškimus, – ir turėsime užtektinai aiškią panoramą.

Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka

Tad klausimas, ar mums reikalingas prezidentas, kuris nesmerkia svetimas žemes okupavusios valstybės ir tuo pačiu labai priešiškai žiūri į šalį, kuri patyrė teritorinių praradimų, – nėra vien retoriškas. 

Ir vis dėlto armėniškos intrigos išsikvėpia. ES šiais metais labai aiškiai, oficialiai ir konkrečiai pasakė: įšaldytas Kalnų Karabachas gali būti sureguliuotas tik gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Pati Armėnija yra prisipažinusi

Šį straipsnį dar norėtųsi papildyti svarbiu štrichu – pati Armėnija ne sykį pripažino, kad ji okupavo ne tik Kalnų Karabachą, bet ir septynetą su Kalnų Karabachu niekaip nesusijusių išskirtinai azeraidžanietiškų rajonų. Bet oficialusis Jerevanas nelinkęs grąžinti net tų, jų pačių požiūriu, akivaizdžiai azerbaidžanietiškų teritorijų.

Šių metų gruodžio 14 dieną baltarusių informacinė agentūra BELTA yra paskelbusi Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos interviu, duotą rusų žurnalistams. Minėto interviu metu A.Lukašenka prisiminė, kaip viename KSSO (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) vadovų susitikime jis paragino tuometinį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą grąžinti Azerbaidžanui bent jau septynis rajonus, kurie nepriskiriami Kalnų Karabachui (kuriuos pati Armėnija vadina išskirtinai azerbaidžanietiškais). Pasak Baltarusijos prezidento, tos teritorijos vis tiek pavirtusios dykromis: ten niekas negyvena, ten nėra pramonės…  

Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Ką, jūsų manymu, S.Sargsianas atsakė? Armėnija negrąžins tų teritorijų, nes azerbaidžaniečiai užblokuos ten nutiestus kelius… S.Sargsianas buvo nepalenkiamas – nesutiko grąžinti net rajonų, kuriuos visi oficialiai pripažįsta esant azerbaidžanietiškais. Panašios taktikos laikosi ir prezidentą S.Sargsianą pakeitęs premjeras Nikolas Pašinianas. Neužleis nė pėdos.

Kaip tarptautinei bendruomenei bendrauti su valstybe, kuri okupuoja svetimas žemes vien dėl to, kad tie rajonai – neva jai strategiškai svarbūs? Ir kaip Lietuva turėtų grįsti savo santykius su tokia valstybe?

Kaltinimai tendencingumu

Kai kas iš šį straipsnį perskaičiusiųjų bandys priekaištauti, girdi, esu tendencingas. Atsakysiu šitaip: vertinant Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus labai sunku būti tendencingam. Štai kolegė Irma Dubovičienė portale slaptai.lt paskelbė publikaciją, kaip armėnai savinosi garsaus azerbaidžaniečių kompozitoriaus Uzeiro Hadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Norite paklausti, kodėl portale slaptai.lt nėra atsvaros – teksto, pasakojančio, kaip azerbaidžaniečiai vagia tarptautinį pripažinimą pelniusio žinomo armėnų kompozitoriaus kūrinį? Taip, tokio pobūdžio straipsnio nesame paskelbę. Bet ne todėl, kad mes – tendencingi, o todėl, kad istorija tiesiog nežino tokių atvejų – azerbaidžaniečiai nėra grobę armėnų kompozitorių kūrinių. Azerbaidžaniečiai nesivertė plagijatais.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Hadžibekovo operetės „Aršin mal alan“ reklama

Kolega Leonas Jurša parašė išsamių straipsnių apie teroristines armėnų organizacijas – ASALA, Krunk, Gnčak. Apie azerbaidžanietiškas teroristines organizacijas, siautėjusias Europoje, jis tikrai nerašo, bet ne todėl, kad esame neobjektyvūs, o todėl, kad istorija nežino azerbaidžaniečių teroristų, kurie Paryžiuje, Briuselyje ar Londone būtų žudę žmones vien dėl to, kad Pietų Kaukaze patyrė nesutarimų su kaimynais.

Arba imkime slaptai.lt publikacijas, kuriose pasakojama apie JAV, Vokietijoje bei Ispanijoje suimtus armėnų mafijos atstovus, – argi šie tekstai tendencingi? Klokite ant stalo įrodymus, kaip vokiečių, amerikiečių arba ispanų žvalgyba likviduoja azerbaidžaniečių mafijos gaujas Europoje, ir mes tą tekstą paskelbsime. Tačiau kol kas tokių duomenų tiesiog nėra.

O gal buvome tendencingi tuomet, kai parašėme, jog pogromai prieš Sumgaito mieste (labai netoli Baku) gyvenusius armėnus 1988-aisiais primena armėniškąją provokaciją? Bet juk 1988-ųjų pogromams prieš armėnus Sumgaite tikrai vadovavo armėnas Eduardas Grigorianas. Jis tikrai labai trumpai sėdėjo kalėjime. Jis dabar tikrai gyvena Rusijoje. Jerevanas tikrai nereikalauja, kad Maskva šį žudiką atiduotų jų teismui. Šių faktų nepaneigsi, neužtušuosi. Tad gal tendencingi ne mes, o tie, kurie, rašydami apie Sumgaito pogromus, pamiršta paminėti E.Grigoriano pavardę?

Galima būtų prisiminti ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose pastatytus armėniškus kryžius – chačkarus. Kodėl šių eilučių autoriui nepriimtina tokia tendencija – Lietuvoje turėti daug armėniškų kryžių? Todėl, kad ji – vienpusiška. Draugystė turėtų būti abipusė. Jei jau trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose iškilo armėniški chačkarai (chačkarai dažniausiai statomi norint prisiminti 1915-ųjų aukas), kodėl, leiskite paklausti, Armėnijoje nėra nė vieno lietuviško kryžiaus, pavyzdžiui, pagerbiančio žuvusius mūsų partizanus, politinius kalinius, tremtinius? Ironiškai kalbant, lietuvių partizanų atminimą menantį kryžių Armėnijos valdžia tegul pastato Giumri mieste, netoli dislokuotos Rusijos karinės bazės.

Galėčiau ir taip priekaištauti – kada oficialusis Jerevanas priims bent vieną rezoliuciją, smerkiančią komunistinius nusikaltimus Lietuvos teritorijoje 1940 – 1953-aisiais? Juk mes priėmėme dokumentą, įvardinantį 1915-ųjų tragediją Osmanų imperijos teritorijoje kaip „armėnų genocidą“ ! Dėl armėnų interesų mes nepabūgome susipykti su Europoje labai stiprią kariuomenę turinčia NATO nare Turkija – savo sąjungininke pagal NATO liniją. Tad, logiškai mąstant, Armėnija dėl lietuviškų reikalų neturėtų bijot susipykti su labai stiprią kariuomenę turinčia Rusija – savo sąjungininke.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Galų gale mūsų užsienio reikalų ministerija iš Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano galėtų pareikalauti dokumentų, įrodančių, jog Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti priešą tikrai padėjo kažin koks armėnų pulkas. Šią versiją Armėnijos diplomatas kiek įmanydamas platina, bet tezę apie armėnų pulką patvirtinančius dokumentus nuo mūsų istorikų kažkodėl slepia.

Štai dėl kokių priežasčių draugystė su Armėnija kol kas primena tendencingą „žaidimą į vienus vartus“.

2018.12.25; 18:30  

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

2018.12.02; 08:32

Bako Saakianas

Saulius Kizelavičius

Oficialusis Baku pareiškė oficialų protestą Rusijai. konkretus adresatas – Rusijos URM.

Azerbaidžaniečiai pasipiktino Rusijos valdžia, kam ši priėmė Kalnų Karabacho armėnų separatistų lyderį Bako Saakianą. Bako Saakiano pavardę verta įsidėmėti. Jis vienas iš tų, kurie vadovauja armėnų separatistams, laikantiems savo rankose iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą. Todėl nenuostabu, kad Azerbaidžanas ne tik šį asmenį nepalankiai traktuoja, bet ir kritikuoja tuos, kurie jį įsileidžia svečiuosna.

Azerbaidžano URM nusiųstoje notoje rašoma, kad toks Kremliaus elgesys nedera su pareiškimais, esą Rusija nori draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais ir nuoširdžiai linkusi padėt kuo greičiau sureguliuoti teritorinį Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Beje, svarbu išsiaiškinti, kodėl B. Saakianas netikėtai ir skubiai nuvyko į Maskvą. Karinės armėnų grupuotės „Sasna Crer“ atstovas Žirairas Sefilianas mano, kad šiandien padėtis Kalnų Karabache įtemta, bet kada gali sprogti, beveik nekontroliuojama, todėl B. Saakianas ne velui nuskubėjo į Rusijos sostinę. Jam reikia pasitarti su kuratoriais. Mat Jerevane esama nepatenkintų dabartinės Kalnų Karabacho valdžios veikla. Gali būti, kad laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikola Pašinianas ir jo komanda ketina B.Saakianą pakeisti kitu asmeniu. Todėl B. Saakianas sunerimęs paspruko į Rusiją teirautis, ką jam toliau daryti, kaip elgtis, kokios taktikos laikytis.

Tik neaišku, kur link pakryps oficialiojo Jerevano pozicija dėl Kalnų Karabacho pakeitus vadeivas. Užtat B. Saakiano vizitas į Maskvą dar sykį patvirtina jau senokai žinomą tiesą, jog Kremlius globoja ne tik Gruziją bei Moldovą teriojančias separatistines organizacijas, bet ir tuos, kurie Kalnų Karabachą atplėšė nuo Azerbaidžano. Kalnų Karabachas – tai visų pirma Rusijos projektas, kurio vienas iš tikslų yra daryti kuo didesnę įtaką Pietų Kaukazo regionui.

2018.11.25; 06:00

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė Prancūzijai protesto notą dėl nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos vadovo Bako Saakiano vizito į šią šalį. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Azerbaidžano URM atstovė Leila Abdulajeva.

„Azerbaidžano ambasada Prancūzijoje įteikė protesto notą šios šalies URM“, – sakė L. Abdulajeva.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.18; 05:20

KSSO embelma

Armėnija priklauso Rusijos vadovaujamai Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO). Tai – nenuginčijama tiesa. Taip pat žinoma, kad vienas iš paskutiniųjų šios organizacijos vadovų buvo Armėnijos atstovas – tūlas Jurijus Chačaturovas. Bet šiandien J.Chačaturovas jau nebevadovauja KSSO. Jis buvo priverstas trauktis iš generalinio sekretoriaus posto.

Taigi šiuo metu iškilęs galvosūkis – kas taps naujuoju KSSO generaliniu sekretoriumi? Į šį postą Armėnija norėtų ir vėl įtaisyti saviškį. Bet kiti KSSO nariai, sakykim, Baltarusija ir Kazachstanas, nesutinka. Tiek Minskas, tiek Astana vadovaujasi logika: kadangi Armėnijos atstovas buvo priverstas pasitraukti dėl pačių armėnų užkulisinių žaidimų (ne dėl ligos ar mirties), dabar į šį postą turi būti skiriamas kitos valstybės, sakykim, Baltarusijos ar Kazachstano, narys. Minskas ir Astana siūlo vadovautis rotacijos principu.

Armėnijai toks sąjungininkų pasiūlymas nepatiko. Ji supyko, įsižeidė.  

Kad skaitytojams būtų aiškiau, kas teisus dėl šio konflikto, būtina prisiminti, kas gi tas J.Chačaturovas? Į valdžią Armėnijoje taikios revoliucijos būdu atėjus Nikolui Pašinianui, J.Chačaturovui buvo pareikšti kaltinimai dėl pažeistos šalies Konstitucijos. Mat eidamas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų Jerevano garnizono vado pareigas J.Chačaturovas leido 2008 metų kovo pirmosiomis dienomis prieš protestuotojus panaudoti karinę jėgą (tąsyk Jerevane žuvo dešimt protestuotojų).

Kas teisus – protestuotojai, manę, kad 2008-ųjų rinkimai Armėnijoje buvo suklastoti, ar valdžia, tvirtinusi, kad mitingai pavirto į nevaldomas riaušes, – šiuo atveju ne tiek aktualu. Svarbiausia, kad valdžią Armėnijoje taikiu būdu iškovojus N.Pašinianui, ponas J.Chačaturovas buvo suimtas – teismo laukė sėdėdamas tardymo izoliatoriuje Jerevane. Tokia kardomoji priemonė jam pritaikyta, kad nepabėgtų iš šalies ir nedarytų poveikio liudytojams. Tačiau jis vis tik buvo išleistas į laisvę sumokėjus piniginį užstatą.

Štai tada ir prasidėjo: daugelis prieš jį liudijusių asmenų pakeitė parodymus iš neigiamų į teigiamus, o kiti visai atsisakė liudyti teisme. J.Chačaturovui kilo viltis išbristi iš balos sausam.

Bet įdomiausia, kad socialiniuose tinkluose tuo metu buvo pasirodęs sensacingas įrašas – Armėnijos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriaus Arturo Vaneciano ir Specialiosios tyrimo tarnybos direktoriaus Sasuno Chačatriano pokalbis.

Nikolos Pašiniano karikatūra

Pokalbis tetruko vos aštuonetą minučių, tačiau jį išklausius lengva susidaryti nuomonę, kokios rimtos politinės intrigos verda šiandieninėje Armėnijoje. Pasirodo, konfidencialaus pokalbio metu (vėliau jis tapo viešu, kas jį užrašė ir kodėl išplatino socialiniuose tinkluose – nežinoma), du aukšto rango Armėnijos specialiųjų tarnybų vadovai aptaria kai kurias svarbias bylas. Tarp jų – ir kaltinimus Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO) generaliniam sekretoriui J. Chačaturovui. Atidžiai išanalizavus įrašą tampa aišku: dėl J.Chačaturovo duodami aiškūs nurodymai – šio žmogaus negalima uždaryti į belangę, nes priešingu atveju „sulauksime Rusijos pykčio“ (Armėnijai, Rusijos pagalba užgrobusiai azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą, Kremliaus nuomonė labai svarbi).

Taigi J.Chačaturovas vos vienerius metus vadovavo KSSO struktūroms. Pašalinti J.Chačaturovą iš KSSO generalinio sekretoriaus posto panoro pati Armėnija, kai premjeru tapo N.Pašinianas. Revoliuciją Armėnijoje sukėlusio N.Pašiniano poziciją galima suprasti – jis iš strategiškai svarbių postų siekia kuo greičiau išstumti visus nuverstojo prezidento Seržo Sargsiano žmones – visą vadinamąjį „Karabacho klaną“.

Ypač N.Pašinianas skubėjo susodinti į kalėjimus tuos, kurie 2008-aisiais prieš protestuotojus įsakė panaudoti jėgą. Tarp jų – ir Jerevano karinio garnizono vadą J.Chačaturovą. Bet J.Chačaturovas – pavojingas konkurentas, nes turi „rimtų ryšių Kremliuje“.

Kad ir kaip N.Pašinianas bandė laviruoti, Kremliaus susierzinimo neišvengė. Nors oficialusis Jerevanas vis tik leido J.Chačaturovui išvažiuoti į Maskvą, KSSO reputacija liko sutepta. Juk Armėnijos teisėsauga persekiojo ne bet ką, o patį KSSO generalinį sekretorių. Taigi sušlubavo ne tik KSSO, bet ir jai teoriškai bei praktiškai vadovaujančios Rusijos įvaizdis. Šios organizacijos istorijoje pirmą sykį generaliniam sekretoriui pateikiami sunkūs kriminaliniai nusikaltimai!

Ir vis dėlto J.Chačaturovo likimas – jau nebesvarbu. Jis tikriausiai Maskvoje ramiai sulauks pensijos. Naujoji politinė intriga – kas pakeis susikompromitavusį sekretorių? Painiavą kelia tai, kad KSSO organizacijos įstatuose aiškiai nenurodyta, kaip privalu elgtis, kai vadovas nušalinamas nuo pareigų. Įstatuose teparašyta, kad sekretoriui mirus arba sunkiai susirgus į postą naują kandidatą skiria toji pati šalis, kurios atstovas mirė arba susirgo. Tačiau J.Chačaturovo atveju – visai kitaip. Tad Armėnija, nors labai nori į šį postą vėl prastumti savąjį, šios teisės, vadovaujantis sveiku protu, – nebeturi. Naująjį kandidatą turėtų siūlyti Kazachstanas, Baltarusija, Rusija, tik ne Armėnija. Bet N.Pašinianas deda visas pastangas, kad į šią įtakingą karinę – politinę organizaciją vadovauti būtų paskiras jos žmogus.

Į KSSO viršūnių susitikimą Kazachstano sostinėje Astanoje premjeras N.Pašinianas atvyko turėdamas pasiūlymą – naujuoju organizacijos lyderiu skirti dabartinį Armėnijos gynybos ministrą Mikaelį Aratiunianą (N.Pašinianas pareiškė, kad J.Chačaturovo atsistatydinimas neva prilyginamas nenumatytoms aplinkybėms, todėl Armėnija tarsi išsaugoja teisę skirti savo kandidatą).

Tačiau kai kurie KSSO organizacijos dalyviai neseniai surengtame viršūnių susitikime Astanoje turėjo kardinaliai kitą nuomonę. Jie mano, kad naujasis vadovas į šį postą dabar turėtų būti skiriamas rotacijos keliu. O tai reiškia, kad naująjį vadovą skirs ne Armėnija, bet Baltarusija arba Kazachstanas.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Diskusijos dėl naujojo vadovo truko net trejetą valandų. Posėdis buvo uždaras. Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas pranešė, kad naująjį vadovą nūnai deleguos Baltarusija. Tiesa, galutinis žodis bus tartas šių metų gruodžio 6-ąją dieną Sankt Peterburge įvyksiančiame KSSO viršūnių susitikime (beje, po šito kazachų lyderio pareiškimo tiek N.Nazarbajevas, tiek pats Kazachstanas tapo mirtinu Armėnijos priešu (remiantis armėniškoje spaudoje pasirodžiusiomis pulikacijomis-http://armenianreport.com/pubs/202068/).

Remiantis rusų spaudos pranešimais, prieš Armėnijos pasiūlymą į KSSO postą skirti vėl armėnų atstovą prieštaravo Baltarusija, Kazachstanas ir „keletas kitų valstybių“. O tai reiškia, kad net Armėnijai palankaus Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaka nepadėjo. KSSO narėms greičiausiai nusibodo nuolatinės armėnų intrigos (Armėnija nepasitarė su KSSO narėmis versdama iš posto J.Chačaturovą, tad kodėl trokšta, kad KSSO narės su ja tartųsi dėl naujo vadovo?).

Belieka paklausti, kodėl N.Pašinianui toks svarbus KSSO generalinio sekretoriaus postas? N.Pašinianas bijo, jog į KSSO posėdį Sankt Peterburge stebėtojo teisėmis gruodžio mėnesį nebūtų pakviestas Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas (Azerbaidžanas nėra šios organizacijos narys).

Armėnija kategoriškai nesutinkanti, jog į KSSO posėdį stebėtojo teisėmis būtų priimtas Azerbaidžanas (ši idėja svarstyta politiniuose užkulisiuose visą 2018-ųjų vasarą). Bet Azerbaidžanas greičiausiai bus pakviestas į Sankt Peterburgo posėdžius (be teisės balsuoti). Juk musulmoniškas Azerbaidžanas sugeba palaikyti draugiškus, dalykiškus santykius su visomis KSSO šalimis, išskyrus Armėniją. Azerbaidžanas nesipyksta nei su Baltarusija, nei su Kirgistanu, nei su Kazachstanu… O ir su Rusija oficialiojo Baku santykiai nėra blogi.

Armėnija lieka vienui viena net tarp sąjungininkių – KSSO narių.

2018.11.16; 10:45