Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.

Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.

Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.

Kalnų Karabacho konflikto programavimas

Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.

Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.

Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.

Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.

Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.

Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.

Hodžaly aukoms atminti

Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.

Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?

Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.

Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.

Filosofas Bronislovas Genzelis

Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]

Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3] 

Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]

Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.

Dezinformacijos galia

Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]

Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.

Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.

Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.

Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.

„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.

Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis,  ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]

Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.

XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidme­nį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo var­tojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai povei­kis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.

Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.

Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.

Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?

Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]

Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.

Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje

Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.

Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.

Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.

Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti.  Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.

Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos sie­kius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.

Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros ne­buvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.

Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto de­zinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konf­likto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.

Baigiamosios pastabos

Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.

Šušos griuvėsiai

Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.

Nuorodos

Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.

Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

„Penki dalykai, kuriuos reikia žinolti apie Kalnų Karabacho konfliktą“. Veidas, 2016 04 07//Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta.

Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.

Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas. 

[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA

[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.

[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.

[6]http://www.veidas.lt/5-dalykai-kuriuos-reikia-zinoti-apie-kalnu-karabacho-konflikta. Paskelbta 2016  04 07.

[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.

[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į  jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.

[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.

[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.

[11] Ten pat.

[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.

[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.

[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.

[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.

[16] Ten pat, p. 86.

[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.

[18]Ten pat, p. 135.

Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00

Kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia. Slaptai.lt nuotr.

Irma Ąžuolė

Susiklosčius ypatingoms istorinėms aplinkybėms – visais laikais ir visose tautose – kiekvienai kartai naujai iškyla tas pats klausimas. Atsakymą turi rasti pats, pasikliaudamas sąžine ir širdies balsu. „Kas tau svarbiau – tavo žmona, tavo vaikas? Ar tavo šalis?“ – žvelgdama į akis savo vyrui, uždavė jam tą esminį, amžiną klausimą gražuolė Nino su kūdikiu ant rankų.

Britų režisierių sudomino Azerbaidžano istorija

Londone gimęs indų kilmės britų režisierius Asif Kapadia (g. 1972) garsėja vizualiai ryškiais filmais, kuriuose žiūrovą jaudina įspūdingi kraštovaizdžiai ir įsimintini personažai, gyvenantys negailestingame pasaulyje. Kinofilmai „Avies vagis“, „Karys“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o aukščiausią įvertinimą – Oskarą – kūrėjui atnešė dokumentinis pasakojimas apie dainininkę Amy Winehouse „Amy“ (2015). Lietuvos žiūrovui jis buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu.

Azerbaižano Respublikos ambasada sostinės plačiajai visuomenei padovanojo kino studijoje „IM Global“ šio režisieriaus 2016 m. sukurtos juostos „Ali ir Nino“, prie kurios dirbo tarptautinė kino žvaigždžių komanda, peržiūrą, dedikuotą svarbiai datai. Kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas šiemet mini nepriklausomos demokratinės valstybės paskelbimo šimtmetį.

„Ali ir Nino“ veiksmas vyksta Azerbaidžane 1917–1920 m. Jaunuolių meilės istorija persipina su istoriniais įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimu (1918 m. gegužės 28 d.), kovomis su Raudonąja armija…

Palestiniečių aktoriaus Adam Bakri kuriamas pagrindinis veikėjas kunigaikštis Ali Chan Širvanšir įsitraukia į politinę veiklą, artimai bendrauja su istorine asmenybe – politiku, pirmuoju nepriklausomos valstybės Ministru Pirmininku Fatali Chan Choysky (turkų akt. Helit Ergenҫ), kuris Tblisyje buvo nužudytas Armėnijos revoliucinės federacijos aktyvisto vos po kelių mėnesių, kai sovietai 1920 m. pavasarį okupavo Azerbaidžaną.

Nepriklausomybę ši šalis atkūrė praėjus 71 metams.

Legendinis kūrinys ir autoriaus paslaptis

„Ali ir Nini“ yra ekranizacija to paties pavadinimo Kurban Said romano, kuris yra azerbaidžaniečių literatūros klasika (scenarijaus autorius – Oskaro prizą pelnęs Christopher Hampton).

Romanas „Ali ir Nino“ pirmą kartą buvo išleistas 1937 m. vokiečių kalba Vienoje ir iškart tapo perkamiausia knyga. Jau po metų pasirodė vertimai lenkų, olandų ir švedų kalbomis, 1939 m. – čekų, 1944 m. – italų kalba. Antroji populiarumo banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo praslinkus tam tikram laikui, kai 1969 m. vienas leidėjas pas bukinistą naujai atrado primirštą romaną.

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžaniečių istorija jaudino skaitytojus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitur laisvajame pasaulyje. Tačiau po „geležine uždanga“ buvusiame Azerbaidžane kūrinys ilgai buvo nepasiekiamas. Azerbaidžaniečių kalba romanas pirmą kartą buvo ublikuotas 1990 m. literatūriniame žurnale.

„Ali ir Nino“, viena gražiausių dvidešimtojo amžiaus meilės istorijų, išversta į 33 pasaulio kalbas, taip pat ir lietuvių, romanas išleistas daugiau kaip 100 kartų.

Kurban Said yra pseudonimas, o kas yra tikrasis autorius, patikimų žinių nėra. Rankraštis neišlikęs, mįslinga ir jo patekimo leidėjams istorija: esą 1935 m. jis buvo perduotas anonimiškai.

Yra bent keturios autorių versijos. Pagal vieną iš jų, tai gali būti rašytojas Yusif  Vazir Chamanzaminli (1887–1943), miręs gulago lageryje prie Nižnyj Novgorodo.

Kaukazas vienija ir skiria

Ali ir Nino istorija pasakoja apie amžinas tiesas: meilę, draugystę, išdavystę, pilietiškumą, pareigą.

Tautybių ar religijų skirtumai nėra kliūtis, ypač kai kalbama apie Kaukazą, kurio tautas vienija ne tik artima kaimynystė, bet ir kultūriniai panašumai, šimtmečius trukusi priklausomybė nuo carinės Rusijos.

Azerbaidžanietis musulmonas Ali ir gruzinų princesė krikščionė Nino Kipiani (ispanų akt. Maria Valverde) – nuostabi pora, kurios laukia bendra ateitis. Sužadėtiniai pakantūs kitokiems religiniams įsitikinimams, nereikalauja jų keisti. Kita vertus, yra pasirengę tam tikroms nuolaidoms.

Kai prie pietų stalo Kipianių namų šeimininkas pasiūlo pakelti gruziniško vyno taures, Ali mandagiai atsisako. Nino paaiškina susirinkusiems, kad sužadėtinis yra musulmonas, alkoholio visai nevartoja. Vengdamas nereikalingos diskusijos, Ali padaro išimtį ir taurę pakelia prie lūpų.

Toje draugijoje ir jų bendraamžis armėnas Malik Nakhararyan (italų akt. Riccardo Scamarcio). Vienoje scenoje jie, trijų Kaukazo tautų atstovai, sėdi draugiškai šnekučiuodamiesi. Atrodo, kad draugystė bus amžina, nesantaikai nėra pagrindo. Tačiau taip nėra. Pleištu tampa Maliko širdyje nubudę jausmai draugo sužadėtinei ir išdavikiškas sprendimas pagrobti Nino.

Galima įžvelgti, kad armėnų jaunuolio personažas turi gilesnę potekstę. Pasitikėjimą nuvylęs, išdavikiškai pasielgęs draugas įprasmina azerbaidžaniečių nuoskaudas ir nusivylimą dėl kaimyninės šalies atstovų poelgių.

Skatina atsikratyti stereotipų

„Ali ir Nino“ skatina atsikratyti stereotipų – tiek apie Kaukazo moterų ir vyrų santykius, tiek ir apie musulmonus.

Nino paneigia ganėtinai paplitusią nuomonę, jog XX amžiaus pradžioje tenykštės moterys buvo priklausomos nuo vyrų valios. Gruzinų princesė ryžtingumas ir drąsa daro įspūdį.

Pagrobdamas merginą, Malikas jai užtraukia didžiulę nešlovę. Nesvarbu, kad sužadėtinis ją sugeba išvaduoti ir sugrąžinti į tėvų namus, lieka neatimta merginos garbė. Bendruomenė negailestinga. Šeima nebepageidaujama bažnyčioje. Tėvas nusprendžia dukterį išsiųsti į Maskvą vildamasis, kad iki ten dar nebus nukeliavęs gandas apie dukteriai užtrauktą nešlovę.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Nino nepaklūsta tėvo valiai. Ignoruodama vietos papročius, ji iškeliauja pas Ali į kalnus. Dagestano kalnų kaimelyje, paprastoje trobelėje įsimylėjėliai susilieja meilės glėbyje. Ir susituokia, prisiekia vienas kitam amžiną meilę, nelaukdami tėvų palaiminimo.

Kūrinys „Ali ir Nino“ taip pat paneigia gajus stereotipus apie musulmonus, kaip moterų atžvilgiu itin griežtai nusiteikusius, fanatiškai religingus žmones.

Ali – išsilavinęs tyros ir narsios širdies jaunuolis, kurį supa ir daugiau panašių šviesių vyrų. Jie gerbia ir palaiko savo draugo sprendimus, nesvyruoja atėjus lemiamam pasirinkimui, kai tenka ginti jauną Demokratinę Respubliką, kuri buvo pirmoji islamo šalyse.

Į savo sutuoktinės raktinį klausimą „Kas tau svarbiau?“ Ali atsako ne iš karto. Paskutinį kartą atsisveikindamas su ja patikina: šeima jam – visas pasaulis. Tačiau taip pat jis yra atsakingas už tai, kokioje šalyje gyvens užaugusi dukra.

2018.10.22; 11:00

SOCAR – Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija

Pirmoji nauja naftos perdirbimo gamykla per paskutinius 30 metų Turkijoje Izmiro mieste šalia Egėjo jūros buvo atidaryta naftos kompanijos SOCAR. SOCAR – tai valstybinė Azerbaidžano naftos kompanija. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdogan ir Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev.

Naftos gamyklos atidarymo iškilmės Turkijos mieste Izmire. Pirmoje eilėje iš kairės: Azerbaidžano prezidentas Ilham Aliyev ir Turkijos preziidentas Recep Tayyip Erdogan

6,3 milijardo JAV dolerių kainavusi naftos perdirbimo gamykla STAR sumažins Turkijos priklausomybę nuo importuojamų naftos produktų. Ji taip pat padidins Turkijos naftos gamybą 30-čia procentų.

 „Atidarius STAR gamyklą, Turkijos ir Azrbaidžano broliški strateginiai ryšiai pereis į naują lygį,“ – sakė Turkijos vadovas R. T. Erdogan savo kalbos metu, pridėdamas, kad ši gamykla buvo „didžiausia investicija į žaliąją zoną Turkijoje per paskutiniuosius tris dešimtmečius.

R. T. Erdogan pastebėjo, kad „ši gamykla leis Turkijai sutaupyti 1,5 milijardo JAV dolerių per metus“ ir pridūrė, kad gamykloje bus sukurta per 1100 darbo vietų.

Azerbaidžano lyderis I. Aliyev teigė, kad šie dvišaliai susitarimai tarp valstybių buvo aukščiausio lygio, pridėdamas, kad tai buvo gana normalu žmonėms, buvusiems kartu per daugelį amžių.

Jis taip pat pastebėjo, kad Turkija ir Azerbaidžanas parodė tvirtą politinę valią papildydamos Eurazijos energergetinį ir transporto žemėlapius.

 „Šiuos žemėlapius, reikalaujančius didelių investicijų, puošia mūsų parašai,“ – sakė Aliyev apie naujas bendras su Turkija investicijas.

Informacijos šaltinis: commonspace.eu su Hurriyet Daily News

2018.10.21; 09:25

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.

Šiemet, kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas švenčia savo Nepriklausomybės šimtmetį. Deja, Azerbaidžano demokratinei respublikai teko trumpiau nei Lietuvai pajusti nepriklausomybės ir laisvės skonį: bolševikų nelaisvėje azerbaidžaniečiams teko gyventi net 71-erius metus.

Ketvirtadienį Vilniuje, Forum Cinemas Vingis kino teatre parodytas britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“.

Apie ką šis filmas? Kiek teko kalbėtis su jį mačiusiais, daugelis pirmajame plane regi gražią, jaudinančią meilės istoriją.

Baku, 20-ojo amžiaus pradžia. Bręstančių dramatiškų įvykių fone (grėsmingai artėja pirmasis pasaulinis karas) kilmingas musulmonų jaunuolis Ali karštai įsimyli krikščionę kunigaikštytę Nino. Abu pamilsta vienas kitą. Tačiau religiniai skirtumai prieštarauja jųdviejų santykiams. Tačiau įsikiša tarpininkas, ir kunigaikštis galiausiai sutinka išleisti dukrą už musulmono.

Toliau – kaip detektyvinėje melodramoje: kunigaikščio verslo partneris geidžia Nino ir ją pagrobia. Apie tai sužinojęs Ali sėda ant žirgo ir ima vytis pagrobėją. Dvikovos metu Ali nukauna pagrobėją, tačiau tai lemia, kad įsimylėjėliai gana ilgam laikui lieka išskirti.

Saldžiausios šios meilės istorijos akimirkos – tai kadrai, filmuoti kalnuose, akis lepinantys ne tik erotiškomis meilės scenomis kalnų trobelėje, bet ir suvokimu, kad paprastas gyvenimas meilėje gali atnešti daugiau džiaugsmo ir prasmės nei prabangūs rūmai ir titulai.

Tačiau laimei nelemta tęstis amžinai. Regioną užklumpa karas, nuo meilės istorijos netikėtai nukreipiantis dėmesį į Azerbaidžiano demokratines ambicijas ir sunkią kovą už nepriklausomybę.

Dar vienas kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia

Vyrai, paaukoję savo gyvybes užpolitinius idealus; moterys, iš rūmų damų virtusios karo lauko slaugėmis. Turtinga krašto istorija trypiama bolševikų batais. Kažkur tolimuose Persijos rūmuose įkalinta princesė, prižiūrima eunucho.

Paprasta, jaudinanti istorija, praturtina egzotiškais prieskoniais, galutinai įprasminta istorinio konteksto.

Ekrane – įspūdingi Azerbaidžano vaizdai, jų fone – naftos verslovės. Antrojoje filmo siužetinėje linijoje jos užims simbolinę ir svarbią prasmę: čia vyksta ne tik meilės kova, bet ir kova su priešu – bolševikine Rusija, siekiančia pavergti Azerbaidžaną dėl neišsenkančių Kaukazo naftos išteklių (daug vėliau, jau antrojo pasaulinio karo metu tokį žygį bandys pakartoti Adolfas Hitleris, tik jam to padaryti nepavyks).

O bolševikinė Rusija, „paveldėjusi“ iš carinės Rusijos imperijos apie 100 pavergtų tautų, dabar, po bolševikų perversmo, bandys jas ir toliau išlaikyti savo dar žiauresniuose gniaužtuose.

Ji veršis visomis kryptimis: ir į Kaukazą, ir į laisvomis pasiskelbusias Baltijos šalis. Čia bolševikai bus sumušti ir bus priversti bėgti. Kitaip atsitiks Kaukazo tautomis. Jų laisvės siekiai, jų pergalės bus trumpos.

Azerbaidžano tauta pralaimės šią kovą su okupantais, ir ilgiems dešimtmečiams liks po jų padu – kaip šaltinis, iš kurio bus galima semtis brangius šių žemių gamtos išteklius.

Savo laisvę ji atgaus tik subyrėjus blogio imperijai – 1991-aisiais. Deja, toliau, ne be imperinėmis užmačiomis gyvenančios Rusijos pagalbos, armėnų nuo laisvojo Azerbaidžano bus atplėštas Kalnų Karabachas, kitos žemės.

Ir ši okupacija tęsiasi ligi šiol.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi į šį filmą galima žiūrėti per dvi prizmes: gražios, jaudinančios meilės istorijos, ir dramatiškos, nelygios kovos su pavergėjais.

Ši linija man – pati įdomiausia ir labiausiai sukrečianti.

Toji kova liudija tautos siekį žūtbūt išsikovoti savo laisvę, liudija pasiaukojimą ir patriotizmą. Filme Nino ne vieną sykį klausia Ali: kas tau brangiau, – ar kovos su okupantu, ar šeima, aš, netrukus gimsianti dukra?…

Tai viena iš stipriausių filmo linijų – pasirinkimo tarp meilės ir laisvės siekio; asmeninės laimės ir tautos išsivadavimo iš vergijos.

Filmas labai primena mūsų istoriją. Mūsų kovą už laisvę.

Ji verta pažiūrėti.

Ir dar. Šį filmą pažiūrėti pakvietę azerbaidžaniečiai labai maloniai sutiko žiūrovus, gražiai pristatydami šį filmą.

Ačiū už tai.

2018.10.19; 09:50

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Iš visų konfliktų, kurie pastaruoju metu vyksta pasaulyje, pavojingiausias yra Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui ir žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo išsivaduojamieji nacionaliniai judėjimai, ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga nedelsdama perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu. Beveik milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

Devintame dešimtmetyje, Michailui Gorbačiovui pradėjus įgyvendinti reformas ir sumažinus karinę bei politinę kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnai paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomu tapęs Azerbaidžanas bandė apginti savo interesus – išsaugoti savo žemes, bet Armėnija su Rusijos pagalba užkariavo Kalnų Karabachą.

Manoma, kad apie 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną 9šiuo metu Armėnijoje nėra nė vieno azerbaidžaniečio, o Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų). Tarptautinė bendruomenė pripažįsta Kalnų Karabachą sudėtine Azerbaidžano dalimi, tačiau Baku šiuo metu paradęs jo kontrolę.

Taigi ko vertas toks pripažinimas, jeigu realių veiksmų ligi šiol nėra, o uždelsto veikimo bomba tebetiksi?

Iki šiol ši žaizda pūliuoja, tarptautinė bendruomenė netgi primiršo, kad ši problema tebeegzistuoja; mat pasaulyje atsiranda naujų konfliktų židinių etniniu, nacionaliniu bei religiniu pagrindu. Ir, be jokios abejonės, ne be kitų suinteresuotų valstybių įsikišimo.

Užšaldytas konfliktas teberusena

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė – Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija – Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas – Ukrainoje.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, tiesa, taikos sutartis nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų (kaip, beje, ir Ukrainoje – red.), o kariaujančias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų vielos, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache oficialiai nėra Rusijos karių. Bet Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija, ir nemokamai remia Armėniją ginklais.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas; ten nerasi kitų tautybių žmonių išskyrus armėnus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių (kurie ten gyveno iki prasidedant koviniams veiksmams) sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nepasiekta iki šiol, Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai beveik nesusitinka.

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną ir pasklisti daug plačiau. Nestabilios nuolat besikeičiančios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vyriausybę. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt esama manančiųjų, kad kovos dėl Kalnų Karabacho labiau sutelks azerbaidžaniečių tautą savo žemių susigrąžinimui. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt taip pat tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė (ginklus armėnams tiekia tiekia nemokamai, o Azerbaidžanui – už didelius pinigus). Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusija ir Turkija – NATO narė bei JAV sąjungininkė.

Kartas nuo karto iš naujo įsiplieskiantys konfliktai nedideliame Kaukazo regiono lopinėlyje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingu senų sąskaitų suvedinėjimu. Dėl 12 tūkst. kv. km kalnuoto Kalnų Karabacho jau beveik šimtmetį kovojantys armėnai ir azerbaidžaniečiai turi galingus užtarėjus; vieni – Rusiją, kiti – Turkiją.

Nuo 1988 iki 1994 metų vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho nusinešė 30 tūkst. gyvybių. Tačiau net ir po pasirašytų trapių paliaubų abiejų šalių pasienyje būta dešimtys smurto proveržių. Pastarieji mūšiai labiau primena ne pavienius incidentus, o naujo karo pradžią. Abi pusės kaltina viena kitą melu ir karo veiksmų atnaujinimu.

Ženklų, kad šį sykį konfliktas bus greitai užglaistytas, nerodo ir faktas, kad abi pusės į mūšių vietas telkia sunkiąją ginkluotę.

Visiems aišku, bet…

Kruvina kova dėl „Juodojo sodo“ Kalnų Karabachą armėnai laiko savo istorinėmis žemėmis. Čia gyvena apie 150 tūkst. žmonių, daugiausiai etninių armėnų. Bet Armėnija nutyli, kaip ir kodėl į šį regioną jie buvo atkeliami kelis šimtus metų iš eilės. Musulmoniškasis Azerbaidžanas jau daugiau nei šimtmetį siekia susigrąžinti šį regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodąjį sodą“.

Kalnuota teritorija garsėja derlingais slėniais, dėl kurių kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas per pastarąjį šimtmetį kariavo jau du sykius. Po Pirmojo pasaulinio karo abi tautas dėl regiono dar labiau sukiršino į valdžią atėję bolševikai, kurie ne tik įkūrė Kalnų Karabacho autonominį regioną, priskirtą Azerbaidžanui, bet į jį pradėjo kryptingai perkelti armėnų tautybės žmones. 1988-siais regiono gyventojai panoro dar didesnės autonomijos (Kremlius juos specialiai tam kurstė). Šimtmečius tvyrojusi armėnų ir azerbaidžaniečių tarpusavio neapykanta prasiveržė visa jėga – abi pusės viena prieš kitą rengė pogromus, o 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai armėnai ir azerbaidžaniečiai iššlavė besitraukusios sovietų armijos ginkluotės sandėlius ir perėjo į atvirą karą. Kiekybinę persvarą turėję azerbaidžaniečiai turėjo daugiau ginkluotės. Tačiau dėl prastų vadovavimo įgūdžių Azerbaidžano karininkai nesugebėjo planuoti operacijų ir palaužti armėnų, kuriems talkino rusų kariniai instruktoriai. Pastarieji ne tik išlaikė Kalnų Karabacho kontrolę, bet ir okupavo gyvenamąsias teritorijas, priversdami šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių palikti savo namus. 1994 metais pasirašius paliaubas konfliktas tapo įšaldytu – nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas iki šiol nėra įteisintas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai sustojo ties kontakto linija, kurioje pastaruosius 22 metus nuolat vyksta apsikeitimas ugnimi.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nuo 1994-ųjų užaugo ne tik nauja azerbaidžaniečių karta, dar nemačiusi karo, bet ir augo paties Azerbaidžano galia. Už naftą gavusi daug pajamų šalis jas investavo į gynybą, vienu metu Azerbaidžano gynybos biudžetas siekė apie 4 mlrd. dolerių; daugiau nei visas Armėnijos biudžetas. Už tokius pinigus – iš viso apie 7 mlrd. dolerių Azerbaidžanas įsigijo daug modernios ginkluotės. Ir ne bet kur, o Armėniją palaikančioje Rusijoje.

Be to, Izraelis padėjo Azerbaidžanui modernizuoti šimtus senesnės modifikacijos tankų T-72 bei pardavė modernių izraelietiškų automatų „Tavor TAR-21“, bepiločių orlaivių, kuriuos Azerbaidžanas naudoja žvalgybai bei artilerijos ugnies koregavimui.

Armėnija buvo ir tebėra neturtinga valstybė, ji priversta remtis beveik išimtinai Rusijos parama: rusai ne tik už mažesnę kainą pardavė armėnams ginkluotės, bet ir pačioje Armėnijoje turi strategiškai svarbią Giumri bazę netoli pasienio su Turkija. Vis dėlto paminėtina, jog Rusija pastaraisiais metais ginklavo abi konflikto puses.

Kol kas Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgos vengia naudoti savo moderniausią techniką ir viena į kitą pyškina iš artilerijos pabūklų bei salvinės ugnies sistemų „Grad“. Tačiau Azerbaidžano pasitikėjimas savo jėgomis, kalbos apie „istorinių klaidų atitaisymą“ bei manymas, kad Armėnija yra nusilpusi, gali išprovokuoti didelį tarpvalstybinį konfliktą. Kam jis būtų naudingas?

Viena iš versijų  gali būti ta, jog atsinaujinusį armėnų ir azerbaidžaniečių karą pasisiūlytų spręsti abi šalis ginklavusi Rusija. Galbūt tai yra dar vienas dėmesio atitraukimas, ar „tarpininkavimo“ sprendžiant karštą konfliktą demonstravimas bei savo svarbos „užtikrinant stabilumą regione“ pabrėžimas. Maskva jau įrodė norint būti nepamainoma tarptautine žaidėja, sprendžiančia konfliktus; jei Gruzijos kare Kremliui nepavyko įrodyti savo, kaip taikdario vaidmens, tai Sirijoje be Rusijos dabar jau nebeįsivaizduojamas joks konflikto sprendimas.

Sudėtinga suprasti. Akivaizdi paplitusi tendencija įžvelgti „Maskvos ranką“ – Rusijos valdžios mėginimą sukurti situaciją, į kurią ji galėtų įsikišti, įpiršdama savo taikdarių pajėgų įvedimą. Žinoma, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aktyviai rengia naują konflikto sureguliavimo planą, kuriame Rusijai bus numatytas taikos garanto vaidmuo. Savaime suprantama, Rusija turi svarių interesų abiejose Kalnų Karabacho konflikto pusėse, o viena iš konflikto pusių – Armėnija – yra sena karinė Rusijos sąjungininkė.

Vis dėlto, nepaisant turimos įtakos, šio konflikto lemiama jėga yra ne Rusija, o Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija neturi karinių pozicijų Kalnų Karabache, nes nesugebėjo įgyvendinti plano dėl Rusijos taikdarių dislokavimo šioje teritorijoje 1994 m., kai buvo susitarta dėl paliaubų. Keletą vėlesnių taikdarių iniciatyvų, kurias pasiūlė arba kuriose dalyvavo Maskva, Baku atmetė.

Ar kompromisas įmanomas? Šiuo metu tiek Azerbaidžanui, tiek ir visam pasauliui primenama, kad šis konfliktas – tai parako statinė, galinti sprogti bet kurią akimirką ir turėti katastrofiškų padarinių. Karo žaizdos ir vienas kitam jaučiama neapykanta tapo esminiu veiksniu nepriklausomoms Armėnijos ir Azerbaidžano valstybėms, todėl beveik niekas nekalba apie kompromisą. Azerbaidžanas per konfliktą neteko ne tik Kalnų Karabacho, kuriame gyventa ne tik armėnų, bet ir daug azerbaidžaniečių, tačiau taip pat dalinai arba visiškai prarado septynis aplink jį esančius rajonus, o antiarmėniškos nuotaikos itin stiprios.

Hodžaly aukoms atminti

Be to, išorinis spaudimas siekiant konflikto sureguliavimo iš trijų tarptautinių tarpininkių – Rusijos, JAV ir Prancūzijos – pusės visada buvo silpnesnis nei Armėnijos ir Azerbaidžano pasipriešinimas pačiai kompromiso idėjai. Pastaruosius kelerius metus situacija tik blogėjo. Liko praeityje tos dienos, kai abiejų šalių kariuomenės  sėdėdavo kalnuose esančiuose apkasuose tik kartkartėmis paleisdami vos kelis šūvius į priešininko pozicijas. Vadinama skiriamoji linija tarp šių dviejų valstybių virto labiausiai sutvirtinta karine zona Europoje su tankais ir sunkiąja artilerija. Dar bendrą vaizdą papildžius tarpusavio pasitikėjimo praradimu tarp Vakarų ir Rusijos, kurios turėjo tarpininkauti šių dviejų šalių ginče, gaunamas pavojingas mišinys potencialiam kariniam konfliktui įsiliepsnoti.

Kodėl paliaubų iki šiol daugmaž buvo laikomasi? Labiausiai tikėtini du dabartinės situacijos vystymosi scenarijai. Gali būti, kad paliaubas viena iš konflikto pusių pažeidė atsitiktinai, o vėliau situacija tapo nebekontroliuojama, ir tik abiem pusėms patyrus rimtų nuostolių buvo nuspręsta liautis. Dar gali būti, kad Azerbaidžanas nusprendė surengti nedidelę karinę operaciją, mėgindamas pakeisti situaciją kovos lauke ir tokiu būdu pagerindamas savo pozicijas ir susigrąžindamas dalį prarastų teritorijų.

Paliaubas atkurti bus sudėtinga, o net jei tai pavyktų padaryti, jos būtų trapios. Emocijos šiuo metu yra pasiekusios itin įtemptą lygmenį; stiprus ir keršto troškimas. Taigi akivaizdu, kad pasaulis neturi teisės ignoruoti Kalnų Karabacho konflikto, vadovaudamasis vien savo merkantiliniais tikslais.

Pos scriptum

Dabar daugiau kaip 400 tūkstančių pabėgėlio dalią patyrusių azerbaidžaniečių vis dar gyvena po laikinu stogu. Savoje šalyje tremtiniais tapę azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip armėnų pajėgos jų gyvenamuosius rajonus apsupo 1993 metais. Gyventojai buvo atkirsti nuo likusio Azerbaidžano. Tuometinis prezidentas Geidaras Alijevas susitarė su kaimyniniu Iranu, kad civiliai azerbaidžaniečiai galėtų per šios šalies teritoriją išeiti iš apsupties. Kelio ženklai Azerbaidžane rodo kryptis į okupuotus miestus, kurie nepasiekiami nei vienam azerbaidžaniečiui.

Anksčiau su armėnais jie  sugyveno draugiškai, kaip geri kaimynai. Niekada negalvojo ir netikėjo, kad kaimynai ateis jų žudyti.

Niekas šiandien negali paaiškinti, kodėl Azerbaidžane iki šiol sugyvena įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, o Armėnija tapo praktiškai vienataute šalimi. Iš namų išvaryti milijonas žmonių Europoje neretai painiojamas dėl to, kiek pabėgėlių iš viso yra Azerbaidžane, nes dažniausiai skaičiuojami tik Karabacho karo metu namus turėję palikti žmonės. Painiojamasi ir todėl, kad dažnai klaidingai galvojama, jog okupuotas tik Kalnų Karabachas, nors iš tiesų dar okupuota daugiau nei dvigubai už šią sritį didesnė Azerbaidžano teritorijos dalis. Tuo metu pabėgėlių antplūdis prasidėjo dar sovietmečiu – 1988–1992 metais į Azerbaidžaną plūstelėjo pirmoji 250 tūkstančių žmonių banga. Tai buvo iš Armėnijos teritorijos išginti azerbaidžaniečiai. Dar apie 700 tūkstančių pabėgėlių paliko savo namus, kai Armėnijos agresija atplėšė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar 7 gretimus Azerbaidžano rajonus. Be to, Baku priėmė apie 50 tūkstančių turkų pabėgėlių iš Uzbekistano.

Atsižvelgiant į natūralų prieauglį, pabėgėlių skaičius Azerbaidžane išaugo iki 1,2 milijono. Seniai įvykusią agresiją pasaulis linkęs pamiršti, nes pasaulyje nuolat kyla vis nauji karai, tenka rūpintis vis naujais pabėgėliais. Azerbaidžaniečiai dėl to jaučia nuoskaudą – panašu, kad visiems patogiau pamiršti ir milijoną pabėgėlių, ir priežastį, kodėl jiems teko bėgti iš gimtųjų namų.

Tačiau  surasti etninių valymų vykdytojus nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Ypač tuomet, kai juos slepia kita valstybė.

Tai jau patyrė ir mūsų šalis – Sausio 13-sios budeliai surado saugų prieglobstį Rusijoje, Baltarusijoje.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Karabacho karo ir ankstesnių etninių valymų metu priversti bėgti azerbaidžaniečiai yra ne vienintelės agresijos aukos. Tūkstančiai vis dar laikomi dingusiais be žinios. Anot Azerbaidžano karinės prokuratūros, karo belaisviais tapo per 4000 azerbaidžaniečių, iš kurių tik pusantro tūkstančio grįžo į tėvynę. Apie likusiųjų likimą nieko nežinoma.

Iš viso konflikto metu žuvo apie 20 tūkstančių azerbaidžaniečių. Azerbaidžano karinė prokuratūra tiria daugybę agresijos metu įvykdytų nusikaltimų nuo genocido iki belaisvių kankinimo. Tarp jų ir nacionaline tragedija tapusias Chodžaly skerdynes. Šiame miestelyje 1992 metais armėnų kareiviai, remiami Rusijos motorizuotų pėstininkų, nužudė per 60 gyventojų, tarp jų – vaikus, moteris, senolius. Azerbaidžaniečių teigimu, išžudytos 8 šeimos, o 1275 žmonės paimti į nelaisvę. Nustatyti 296 kaltinamieji, tačiau ar kada nors jie stos prieš teismą, – viltis labai menka.

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių iki šiol nedavė – azerbaidžaniečių ir armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos galvos skausmu – Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu.

Gaila, bet pasaulis šiais laikais dažniausiai rodo apsimestinį jautrumą vienam nuskriaustajam arba žuvusiajam, ypač jeigu įvykis rezonansinis. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų, išvarytųjų ir pažemintų, niekam nerūpi.

Tai tik statistika?

2018.10.18; 12:15

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnijos turizmo plėtros fondo svetainė parašė, kad spalio 20–21 dienomis „seniausias pasaulyje miestas Jerevanas švęs savo jubiliejų – 2800 metų nuo įkūrimo“. Anot vieno armėnų žurnalisto, miesto gyventojai sostinės svečiams į akis nesako, bet sau galvoja: jūs dar ant šakų sūpavotės, kai mes jau statėme miestus ir rūmus.

Erebunio tvirtovę įkūrė karalius Argištis Pirmasis

Pasikeitus Armėnijoje vyriausybei ir atsistatydinus Jerevano merui, paėjo gandas, girdi, numatytas švęsti rugsėjo 29-30 dienomis festivalis „Erebuni-Jerevan 2800 gali iš viso žlugti. Vasaros pabaigoje vyriausybės atstovas per žiniasklaidą nuramino: „Svarbiausia armėnų sostinės  šventė – Jerevano 2800-osios metinės būtinai įvyks“. „Sputnik Армения“ pranešęs, kad „šventė, kurios taip ilgai laukė“, tik nukeliama, priminė: „Erebunį (Jerevaną) Armėnijos kalnyno pietryčiuose 782 metais prieš mūsų erą įkūrė karalius Argištis Pirmasis“; Jerevanas buvo paskelbtas Armėnijos pirmosios respublikos sostine 1918 metų gegužės 28 dieną; „miesto diena“ švenčiama kasmet, spalio viduryje, nuo 1968-ųjų. Neseniai tas pats leidinys parašė, kad Rusijos kosmonautas Antonas Škaplerovas atvežė į Jerevaną Armėnijos vėliavą, 195 dienas išbuvusią Tarptautinėje kosminėje stotyje. „Tai – savotiška dovana Jerevano 2800-osioms metinėms ir Armėnijos pirmosios respublikos 100-mečiui“. Kosmose pabuvojo ir Jerevano miesto vėliava, kurią iš Baikonūro kosmodromo atvešiąs kitas kosmonautas „miesto dienos“ išvakarėse.

Armėnų žiniasklaida ne be pasitenkinimo pranešė, kad solidus žurnalas „Emerging Europe“ paskelbė straipsnį apie Jerevaną ir pristatė Armėnijos bei visų pasaulio armėnų sostinės, šiemet mininčios 2800-ąsias įkūrimo metines, turistines įdomybes. Vieną seniausių pasaulio miestų – Jerevaną, rašoma, įkūrė 782 metais prieš mūsų erą karalius Arguštis I, apie tai liudija dantiraštis, aptiktas vykdant archeologinius kasinėjimus Erebunio tvirtovėje (ar žurnalas neparašė, ar atpasakotojai pamiršo nurodyti, kaip vadino to karaliaus valdomą valstybę).

Interneto visatos lietuviškame ūke pavyko aptikti „Erebuni“ ir „Jerevan“ – viešbučius Druskininkuose. Iš lietuviškai parašyta sužinome, jog armėnų protėviai – vienos seniausių valstybių, Urartu, gyventojai vertėsi vynininkyste, tai patvirtina ir archeologiniai tyrinėjimai, antai dešimt vyno saugyklų su 200 ąsočių aptikta kasinėjant Erebunyje, kuris yra „tvirtovė ir miestas dabartinio Jerevano vietoje, pastatytas prieš 2800 metų ir po 2700 metų tapęs Armėnijos sostine“ (tai skelbiantis armėniškų vynų platintojai siūlo ir brendį „Grand Yrevan“). Vikipedijoje: „Archeologiniai duomenys rodo, kad Urartu valstybės tvirtovė ir miestas Erebuni dabartinio Jerevano vietoje buvo jau VIII a. pr. m. e. ir konkuravo su sostine Ani.“ Ne per seniausiai laikraščiui „Šiandien“ jau ketvirtą dešimtį Lietuvoje gyvenantis armėnas, „žinomas gydytojas, vienintelis skausmo gydymo specialistas Vakarų Lietuvoje“ pasakė, be kita ko, kad „Jerevanui šiemet sukanka 2800 metų“. Tą patį, regisi, norėjo pasakyti ir leidinys „Sputnik Lietuva“, vasarą pranešęs apie Vilniuje iškilmingai atidengiamą „Užupio respublikos konstitucijų“ lentą armėnų kalba ir pridėjęs: Šiais metais rudenį bus minimas 2800-osios Jerevano, senosios Armėnijos sostinės, įkūrimo jubiliejus“ (taip parašyta).

Praėjusių metų pabaigoje matematikas, mokslų kandidatas Levonas Arutiunianas parašė 1968 metais, švenčiant Jerevano 2750-ąsias metines, buvęs pirmaklasis. Tik vėliau, tapęs matematiku, pamatė nuo dantiraštyje nurodytos Erebunio tvirtovės įkūrimo datos praėjusius metus skaičiuojant neteisingai: sudedant iš metų prieš m. e. skaičiaus reikia atimti 1. „Iš tikrųjų 2750 metų mūsų sostinei sukako tik 1969 metais, o 2800-metis bus 2019 metais.“ Matematikas kreipėsi į jubiliejinės komisijos pirmininką, tuometį ministrą pirmininką Kareną Karapetianą (baigusį taikomąją matematiką) su pasiūlymu atšvęsti sostinės 2800-ąsias metines „nelaužant matematikos taisyklių“ – 2019 metais.

Armėnijos centrinis bankas sukaktį įamžino tikrąja šio žodžio: rugsėjo 20 d. išleido į apyvartą sidabrinę 5000 dramų monetą, kurios averse išmušta 2800 YEREVAN, o kitoje pusėje – 782 В.С. EREBUNI (kaldino, beje, Lietuvos monetų kalykloje). Jeigu ši moneta paklius į akis matematikams ateinančiais metais, tai jie turėtų likti patenkinti… Banko oficialiojoje interneto svetainėje ta proga miestą-tvirtovę Erebunį pavadino „mūsų dienų Jerevanu“, kurio amžių paliudija dantiraštis – „akmeninis pasas“. Bankas dar pridėjo, jog „1924 metais pagal Aleksandro Tumaniano projektą pradėta naujojo Jerevano statyba“ ir architekto sumanymu visi miesto prospektai regisi vedantys istorinio Ararato kalno link…

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

O štai prie kito jubiliejaus neprikibsi – sukanka 50 metų, kai Jerevanas atšventė 2750-metį. Armėnų žurnalistas Armenas Chalatianas pasigyrė, kad tai įvyko jo vaikystės metais. Nuo tų dienų bet kuris Jerevano gyventojas, kad ir vidury nakties pažadintas, išpyškins: Jerevanas – seniausias miestas Sovietų Sąjungos teritorijoje ir net 30 metų pranoksta Romą. Svečiams iš kitų respublikų ir užsieniečiams tai buvo sakoma su „kukliu orumu“, tačiau akyse galėjai išskaityti: jūs dar ant šakų sūpavotės, kai mes jau statėme miestus ir rūmus… Dėl teisybės, tęsia žurnalistas, tai Jerevanas, be Erebunio senosios tvirtovės griuvėsių – Urartu valstybės istorijos paminklo, dar kelių senų laikų bažnyčių, tikru miestu virto gerokai vėliau – XIX ir XX amžių sandūroje, po Rytų Armėnijos radimosi Rusijos imperijos sudėtyje.

Šimtmečius trukusi tamsa ir tyla

Tai, kas lietuviškai parašyta Vikipedijoje – „Urartu valstybės tvirtovė ir miestas Erebuni dabartinio Jerevano vietoje buvo jau VIII a. pr. m. e. ir konkuravo su sostine Ani“ – absurdum in quidem est. Armėnų metraštininkai Ani (tvirtovę ant kalvos) pamini tik V amžiuje po Kristaus ir turėjo praeiti dar  keli šimtmečiai iki šiam miestui tampant Bagraditų Armėnijos sostine (885–1045). Erebunio tvirtovė (ne miestas) gal ir stovėjo „jau VIII a. pr. m. e.“, tačiau „dabartinio Jerevano vietoje“ (miesto ribose) jis atsidūrė tik XX amžiuje. „Erebunis“ neilgai laikėsi pačių urartų atmintyje – apie 600 m. pr. Kr. tvirtovės gyventojai persikraustė ant kitoje būsimo Jerevano pusėje stūksančios kalvos ir ten po keliolikos metų pralaimėjo paskutinį mūšį (čia tikrai atkasta vyno ir alaus ąsočių, kurie buvo perkelti į 1968 metais atidaryta muziejų Erebunyje).

Urartu tvirtovėje archeologai aptiko dvi 478 m. a. pr. Kr. Mileto mieste kaldintas monetas ir kai kuriuos rykus, likusius iš Achemenidų imperijos laikų (ši valstybė, vadinama dar Persijos pirmąja imperija, gyvavo iki 329 m. pr. Kr., kai ją užkariavo Aleksandras Makedonietis; karaliaus Darijaus I įsakymu  svarbiausi 523–521 metų pr. Kr. įvykiai įamžinti Behistuno uoloje). Ir visiškai nežinoma, kas ten ten dėjosi nuo IV a. prieš Kr. iki IV a. po Kr. –  patys armėnai šį laikotarpį vadina „Jerevano tamsiuoju laikotarpiu“.

Kitas armėnų žurnalistas, Arisas Kazinianas (Арис Казинян), savo knygoje apie Jerevaną („Ереван: с крестом или на кресте“) nurodo „beraštį laikotarpį“ (бесписьменный период) Jerevano istorijoje užtrukus iki VII amžiaus pradžios – nerasta paminint raštuose miesto vardą trylika amžių. Autoriaus tikinimu, gyvenimas čia tęsėsi, tačiau šią vietovę nustelbė visiškai netoliese, trijų dešimčių kilometrų spinduliu, įsikūrę miestai – Armaviras, Artašatas, Vagaršapatas, Dvinas. Dar autorius, atsikirsdamas sakantiems „beraštį laikotarpį“ trukus gal ir visą visą tūkstantį metų, ragina atkreipti akis „Jerevaną“ vis dėlto šmėkštelėjus šen bei ten VII amžiuje ir vėlesniais šimtmečiais. Pavyzdžiui, VII amžiaus istoriko Sebeoso parašytoje „Imperatoriaus Iraklijaus istorijoje“. 

1840 metais bevardžio autoriaus rankraščio apie Bizantijos-Persijos karus Pietų Kaukaze ir kita nuorašas (1672) kažin kokiu būdu radosi Ečmiadzino (Rusijos imperatoriaus valia, jau ne Armėnų apaštališkosios, o Armėnų Grigaliaus bažnyčios hierarchų buveinės) rūsiuose ir buvo priskirtas vyskupu vadinamo Sebeoso plunksnai. Daugelis tyrėjų šį sudarkytą ir pinklų nuorašą laiko įvairių autorių kūrinių, parašytų ir vėlesniais amžiais, kratiniu. „Iraklijaus istorijoje“, be kitų įvykių, pasakojama ir apie musulmonus ateivius, kurie „pasmerkė ugniai ir žemes, ir vandenis“. Arabai, pranešama, patraukė Ararato link – jau vienas šis pranešimas verčia abejoti autorių parašius tai VII amžiuje, kai armėnai kalną tebevadino Masisu. Ir pati Armėnija tada dar vadinta Hayk‘u (Հայք), o ne Hayastan‘u (Հայաստան-), kaip randama „Iraklijaus istorijoje“… Armėnai didžiuojasi, kad XVI–XVIII amžiuose buvo perrašyta krūvos Jerevano bažnyčiose ir aplinkiniuose kaimuose susigulėjusių senųjų rankraščių, plušėjo visas būrys perrašinėtojų, tarp jų – labai išgarsėjusių. Tačiau ir pripinklino atitinkamai. Tų riktų ir vėlesnių intarpų išknebinėjo tiek ir tiek dar didesni būriai.

Puotą iškėlė ne archeologai, o politikai

Artėjant festivaliui „Erebuni-Jerevan 2800“ prabilo daug skaitytojų turintis Rusijos leidinys „Gazeta.ru“: prieš 2800 metų buvo įkurta Armėnijos sostinė Jerevano miestas („Vyresnis už Romą: kaip įkūrė Jerevaną“ – „Старше Рима: как основали Ереван“). Jerevanas čia vadinamas Erebunio tvirtovės teisių paveldėtoju“ (правопреемником).  Autorius primena garsaus sovietinio archeologo Boriso Piotrovskio, paskyrusio gyvenimą Urartu civilizacijos tyrimui, 1959 metais paskelbtą hipotezę: „Erebunio miesto vardas toliau gyvuoja Armėnijos SSR sostinės pavadinime“ (название города Эребуни продолжает жить в названии столицы Армянской СССР, taip parašyta 2018.10.12 – „СССР“). Piotrovskis dalyvavo 1950 metais pradėtuose piliakalnių Jerevano prieigose kasinėjimuose ir 1959 metais savo veikale apie Urartu karalystę tikrai  parašė „galimas dalykas, kad netgi Armėnijos SSR pavadinime toliau gyvuoja Urartu miesto vardas“.  (Возможно, что даже в названии столицы Армянской ССР города Еревана продолжает жить урартское название города Эребуни.) Tačiau „Gazeta.ru“ nutylėjo paskesnius akademiko žodžius: „Būtina pasakyti, kad senovės Urartu pavadinimų tapatinimas su Viduriniųjų amžių ir šiuolaikiniais nesant pakankamo pagrindimo gali nuvesti tyrėjus klystkeliais.“ (Следует заметить, что сопоставления древних урартских названий со средневековыми и современными, проведенные без достаточного обоснования, могут ввести исследователей в заблуждение.)

Šių dienų rusų etnologas Viktoras Šnirelmanas, kaip ir akademikas Piotrovskis, praleidęs karo metus Jerevane ir vedęs armėnę kolegę, diskusijose aiškiai palaiko armėnų pusę. Ir vis dėlto rašo („Войны памяти: мифы, идентичность и политика в Закавказье“, М., 2003), kad archeologų atradimai tebuvo dingstis, o prašmatnias Jerevano 2750-ųjų metinių minėjimo iškilmes Armėnijos SSR vadovai surengė dėl kita ko. Kodėl jie nesurengė tokios šventės 1953 ar 1958 metais, nepalaukė iki 2018-ųjų, kad atšvęstų iškart 2800-ąsias metines? Atsakymas slypi 1965 metų įvykiuose, kai buvo sukeltas bruzdėjimas visoje Armėnijoje, „suteikęs galingą impulsą armėnų nacionalizmui“ (50 metų nuo armėnų žudynių Osmanų imperijoje, Armėnijos senovės didybė, turkų kaltė). Kaip galima sieti Armėnijos sostinę, Jerevaną, su Urartu tvirtove, stebisi mokslininkas, kai tiesioginį armėnų ryšį su ja dar reikia įrodyti? (Да и какое отношение имеет столица Армении, Ереван, к урартской крепости, связь которой с армянами еще требует доказательств?) Juk patys armėnų archeologai pripažįsta po Jerevano miesto pamatais taip ir nepavykus aptikti Urartu laikų kultūrinio sluoksnio.

Pasaulyje archeologai atkasė daugybę gyvenviečių, tačiau į seniausius pasaulio miestus gali taikytis tik visą laiką, nuo įkūrimo iki mūsų dienų, žmonių gyvenami. Patys armėnai pripažįsta nesant tiesioginio ryšio tarp Erebunio, kurį urartai paliko IV amžiuje prieš mūsų erą, ir Jerevano, pirmą kartą paminėto VII amžiaus pradžioje (kaip jie tvirtina). Ir vis dėlto – „kad ir kaip būtų, dabartinio Jerevano amžių priimta skaičiuoti nuo Erebunio tvirtovės įkūrimo 728 m. per. e.“ Armėnijos sostinės himnas prasideda žodžiais „Mano Erebuni, virtęs Jerevanu“.

Maskvoje leidžiamas armėnų laikraštis „Nojev Kovčeg“ praėjusią vasarą skelbė ištraukas iš knygos „Armėnija pasaulio kartografijoje“ (Армения в мировой картографии). Pateikė ir žemėlapį, atkurtą pagal Klaudijaus Ptolomėjaus (apie 90–168) „Geografijoje“ esantį „Trečiąjį Azijos žemėlapį: Kolchidė, Iberija, Albanija ir Didžioji Armėnija“. Laikraštis nurodo, kad šiame žemėlapyje galima atpažinti (можно узнать) kai kuriuos Armėnijos miestus, tarp jų – „Tervą (Jerevaną)“. Iš tiesų atitikankamai nusiteikę mėgėjai žemėlapiuose randamus Tervą arba Terua savo spėlionėse sieja su Jerevanu (girdi, Ptolomėjus graikiškai parašyta „Irva“ paskesnių amžių restauratoriai iškraipė), tačiau įrodyti – neįstengia. Vienintelis Rubenas Galčianas prie šių mįslingų užrašų (Terva,Terua) skliausteliuose be dvejonių nurodo „Jerevaną“. Anglijoje gyvenantis garbingo amžiaus veikėjas, Armėnijos mokslų akademijos garbės akademikas daugelį metų žarsto po pasaulį žemėlapius su „Didžiąja Armėnija“. Knygos „Istoriniai Armėnijos žemėlapiai“ ir kitų leidinių autorius praėjusį pavasarį surengė tokių žemėlapių kopijų parodą Estijoje, o prieš tai jas galima buvo pamatyti Vilniuje ir Rygoje.

Erivanę pastatė Azerbaidžano valdovai

Geografai ir metraštininkai XIII amžiaus pirmoje  pusėje, kai Pietų Kaukaze viešpataujančią Gruzijos karalystę užplūsta mongolai, dar nežino  „Jerevano“– žemėlapiuose matyti Karsas, Ani, Dvinas, Nachičevanė. Pastarųjų dienų žemėlapių kūrėjai, vaizduodami Gruzijos karalystę (1184–1230) jos didžiausioje galybėje, kiek aukščiau tos vietos, kur dabar rodomas Jerevanas, rašo to meto administracinio vieneto pavadinimą: Somkhiti.  Žemėlapyje „Europa 1360 metais“ (Historical Atlas, New York, 1926) regime Lithunia su Vilna ir Kovno iki Juodosios jūros (tiesa, Baltijos nesiekia), o kur kadaise būta „Didžiosios Armėnijos“ parašyta Kara Kuyunli-Turkomans. Europiečiai turkomanais vadino ir tiurkų oguzų gentis, įkūrusias 1410 metais Persijos Azerbaidžane valstybę ir išplėtusius jos valdas šiaurėje iki Gruzijos. Kara Kojunlu gyvavo nuo 1410 iki 1468 metų. 1441 metais emyras leido perkelti Armėnų apaštališkosios bažnyčios sostą iš Mažojoje Azijoje žlugusios Kilikijos karalystės į Učkulisą, kur jis buvo beveik prieš 1 tūkstantį metų (1945 metais šį miestą pervardijo į Ečmiadziną, nuo 1992 metų – Vagaršapatas). „Juodieji avinai“ paliko žemėlapyje Erivan – tiesa, kairiajame upės krante ir labai arti prie Arakso, kur labiau tiktų Dvinas). Liko ir šių dienų sulaukęs emyrų mauzoliejus 8 kilometrų atstumu nuo Jerevano. Ir neatsakytas klausimas: kodėl juos pakeitę kiti valdovai iš Persijos Azerbaidžano turėjo statyti tvirtovę ten, kur dabar pats Jerevano miesto centras?

„Jerevaną įkūrė Urartu karalius Argištis I 782 m. pr. m. e. Erebunio vardu. VI-V a. pr. m. e.  miestą jau vadino Jerevanu“. (Ереван был основан урартским царем Аргишти I в 782 г. до н. э. под названием Эребуни. В VI–V вв. до н.э. город уже назывался Ереваном.) Ne, tai ne publicisto ir net ne politiko svaičiojimas. Tai – paaiškininimas 1983 metais Maskvoje rusiškai išleistoje XVII amžiaus turkų keliautojo Evlijos Čelebio „Kelionių knygoje“. Turkas XVII amžiaus viduryje lankėsi Jerevane – Jerevano chanato sostinėje (tarp teksto komentatorių pavardžių viena – armėniška). Jam papasakojo, esą Timūro bičiulio pirkliui patiko šis derlingas kraštas ir 1407 ar 1408 metais jis čia įsikūrė su visa gimine. „Diena po dienos jis turtėjo iš ryžių auginimo ir statė šitą miestą“. (День ото дня он богател на выращивании риса и строил этот город.) Praėjus 100 metų, Persijos šachas Ismailas paliepė savo pavaldiniui Revankuliui pastatydinti šioje vietoje tvirtovę; tas per 7 metus ją pastatydino ir pavadino Revanu.

Ismailas I – iš tos pačios Azerbaidžano provincijos kilusios Sefevidų dinastijos (kyzylbašių) pradininkas 1501 metais pasiskelbė Persijos šachu, o „Jerevano chanatas“ ir toliau buvo vadinamas, kaip ir Kara Kojunlu laikais – Čuchursadu, ir mokėjo mokesčius Azerbaidžano provincijos valdytojui. Ismailo statydintoji tvirtovė per Sefevidų Persijos karus su Osmanų imperija (1514–1823) 14 kartų teko tai vieniems, tai kitiems – ją degino, atstatinėjo ir perstatinėjo. XVI amžiaus pabaigoje Persijos sostą užėmęs Abasas I šio krašto valdytoju skyrė prie kyzylbašių pridėjusių tiurkų kadžarų genties karo vadą („Geltonąjį liūtą“); Kadžarų dinastijos atstovai valdė ir kaimyniniame Karabache (jie 1795 metais tapo ir visos Persijos valdovais). 1679 metais žemės drebėjimas sugriovė Erivanės tvirtovę ir chanų rūmus, tačiau Azerbaidžano valdytojai juos atstatė; Osmanų imperijos valdymo metais turkai irgi stiprino ir gražino. Chanas Huseinas Ali Hadžaras (1759–1783) pastatydino naujus Valdovų (chanų, sardarų) rūmus. Erivanės chanatas įkurtas 1747 metais (viename žemėlapių matome Revan Hanlığı ir Erivan) ir gyvavo iki 1827 m. spalio 1 d., kai Rusijos kariuomenė, anot Brokhauzo ir Efrono enciklopedijos, „privertė tvirtovę pasiduoti“.

Kai pavergimas vadinamas išlaisvinimu

Praėjusių metų spalio mėnesį, armėnų žiniasklaidos pranešimu, „Jerevane paminėjo 190 metų, kai Rusijos kariuomenė išlaisvino miestą-tvirtovę Erivanę, sukaktį“.  Nuo ko išlaisvino? Pasirodo, miestas buvo persų apsiaustyje (под осадой персов). Rusijos pasiuntinys Armėnijoje kalbėjo, esą Erivanės tvirtovės išlaisvinimas buvo svarbi Rusijos kariuomenės pergalė ir didelis istorinis įvykis armėnų tautos, daugelį metų kovojusios dėl išsilaisvinimo iš persų jungo, istorijoje. Esą tas šlovingas puslapis bendroje Rusijos ir Armėnijos istorijoje parodė, kad dvi broliškos tautos pajėgios sutelktomis jėgomis įveikti bet kokius sunkumus. Iškilmes surengė Rusų mokslo ir kultūros centras bei visuomeninė organizacija „Rusijos draugai“ (Российский центр науки и культуры и общественная организация «Друзья России»).

„Gazeta.ru“, apie  „Jerevano išlaisvinimą“ nežino. Anot šio leidinio,1827 metais „Rusijos imperija jį atkariavo iš Persijos“. Seni ir jauni, vyrai ir moterys meldėsi ir verkė iš džiaugsmo, sveikino Rusijos kareivius…

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, gvildenančios Pietų Kaukazo istoriją. Slaptai.lt nuotr.

Tuoj po Erivanės tvirtovės užėmimo Gribojedovas rašė: „Tarp kita sakant, miestą sugriovė siaubingai: baisybė bombų visą apsiausties laiką. (Сказать мимоходом, разрушили город ужасно: тьма кромешная бомб во все время осады.) 1974 metais Jerevane pastatė paminklą šiam rašytojui ir diplomatui, dalyvavusiam sudarant 1828 metų Turkmančajaus taikos sutartį, kuri „Rytų Armėniją įtraukė į Rusijos imperijos sudėtį ir išgelbėjo nuo sunaikinimo“. (и была спасена от уничтожения). Tačiau jis rašė ir kita. 1825 metais viename jo laiške skaitome: „Jermolovo vardas tebesėja siaubą; duok Dieve, kad šie apžavai neišblėstų“. (Имя Ермолова еще ужасает; дай бог, чтобы это очарование не разрушилось… Будем вешать и прощать и плюем на историю). Pats Jermolovas 1817 metais pavasarį laiške sakėsi „alkūnes kandžiojąs“ iš apmaudo, negalėdamas tuoj pat užimti Erivanės srities, nes imperatorius Aleksandrui I griežčiausiai prisakė neerzinti persų: „Paimti turtingiausią provinciją, sienas pagal Araksą, ir be šūvio, kuri mus tiek triūso kainavo, tiek kariuomenės netekome! Širdis mano plūsta krauju ir aš nedrįstu to padaryti!“ Generolas pateikė imperatoriui planą Kaukazą pavergti negailestingu žiaurumu ir badu – taip ir darė.

Po „išlaisvinimo“ Erivane apsilankė ir Peterburgo valdininko Ivanas Šopenas, vėliau išsamiai aprašęs chanato palikimą. Jo žodžiais, vietinis chanas Huseinas Kadžaras buvo „puikus šeimininkas“. Apgyvendino dykras, veisė sodus, sodino girias, kasė kanalus; padėdavo valstiečiams įsigyti gyvulių, padargų, sėklos; sritis „gyvavo palyginti pasiturimai“.

Tas pats etnologas Viktoras Šnirelmanas bei kiti rusų specialistai kritikuoja tuos Kaukazo respublikų istorikus, kam praeitį vaizduoja šališkai – tam esama ir termino „revizionistinės tendencijos istoriografijoje“. Tiems patiems armėnams prikišamos pastangos įrodyti jų protėvius nuo seniausių laikų gyvenus Armėnijos kalnyne (Mažosios Azijos rytuose ir Pietų Kaukaze) ir tuo remtis ginčuose su kaimyninėmis valstybėmis dėl teritorijų; armėnai skelbia jų protėvius priklausius urartams ir iš viso Armėniją buvus „žmonijos lopšiu“. Tačiau ir patys rusai, vadindami svetimų tautų pavergimą „išlaisvinimu“, nenusileidžia armėnams.  

„Seniausias pasaulio miestas“ – be senamiesčio

Valstybės banko kiekvienas žodis turi būti pasvertas iki šimtųjų ir tūkstantųjų: „1924 metais pradėta naujojo Jerevano statyba“ ir architekto  miesto prospektai regisi vedantys istorinio Ararato kalno link. Vyriausiajam miesto architektui iki šiol giedami ditirambai: genijus, jo svajonė buvo miestas-sodas. Jam siūlė kurti sostinę dabartiniame Aboviano mieste, kur sveikesnis oras, daugiau vietos ir nebūna nuošliaužų, tačiau jis nepaklausė patarimų. (Apskritai, Erivanės miestas buvo ne pirmasis galimų sostinių sąraše: 1918 metų pavasarį armėnai Pirmosios respublikos sostine mieliau būtų paskelbę Giumrio (Aleksandropolio) miestą, tačiau jį užėmė turkai. Pastarųjų paraginta Azerbaidžano nacionalinė taryba sutiko perleisti armėnams Erivanę – su sąlyga, kad jie išves kariuomenę iš Baku ir neikėsins į azerbaidžaniečių žemes.)     

Architekto Tumaniano sostinės plėtros projekte viena svarbiausių vietų buvo Respublikos aikštė. Jai sugaišo ištisus 32 metus – nuo 1926 iki 1958-ųjų. Paskaitykime, kaip ją giria kelionių rengėjai. Respublikos aikštė yra tikriausias armėnų kultūros ir kūrybinės minties įkūnijimas. Čia statyta iš armėniško akmens – tufo, kai kurie pastatai – iš rožinio, itin būdingo miesto architektūrai (kaip antai Vyriausybės rūmai), kiti – iš baltojo (pavyzdžiui, buvę Užsienio reikalų ministerijos rūmai). Respublikos aikštė vilioja ir istorijos mėgėjus, jie tikrai turi aplankyti Armėnijos istorijos muziejų, pamatyti rastą seniausią Žemėje apavą, seniausias astronomines figūras iš metalo ir kitus nematytus daiktus.

Išsilavinę miesto svečiai nepraleis progos apsilankyti toje vietoje, kur tuoj po Erivanės užėmimo karininkai pirmą kartą Rusijoje pastatė Aleksandro Gribojedovo komediją „Vargas dėl proto“. Respublikos aikštėje ant rūmų sienos jiems parodys memorialinę lentą: „Čia, 1827 metais, dalyvaujant autoriui … „Vargas dėl proto“. (Здесь, в 1827 году, в присутствии автора…) Tačiau tai – ne Valdovų rūmai su  „veidrodžių sale“, kurioje Erivanės chanas priėmė rusų diplomatą ir rašytoją 1819 metais ir kur šis dalyvavo spektalio premjeroje 1827-aisiais. Vieni apgailestauja, kad „laikas nepagailėjo“ nei Erivanės tvirtovės, nei jos sienose buvusių rūmų ir mečečių. Tačiau ne visi žvelgia pro rožinius akinius: sovietų valdžiai vykdant didelio masto miesto rekonstrukciją miestas pasikeitė neatpažįstamai. (Aptinkame parašyta „1924 metais Jerevanas tapo pirmuoju SSRS miestu, kuriam buvo sudarytas generalinis rekonstrukcijos planas“, tačiau oficialiai Erivanė pervardyta į Jerevaną 1936 metais.) Beveik visi ankstesniais laikais pastatyti pastatai bei jų liekanos miesto istoriniame centre buvo sunaikinti, tarp jų – Erivanės tvirtovė, kurios akmenimis išgrindė krantinę, Chanų rūmai, beveik visos bažnyčios ir mečetės.

XX amžiaus 3 dešimtmetyje sovietinei valdžiai užsimojus nušluoti visas Erivanės mečetes, kalbama, tik armėnų poeto Jegišės Čarenco „didelėmis pastangomis“ pavyko išgelbėti „Žydrąją mečetę“ (1776): ją atidavė muziejams. XXI amžiaus 1 dešimtmetyje „Žydrąjį briliantą“ restauravo – Irano vyriausybės lėšomis. Miesto svečiams ji pristatoma „persų mečete“. Minėtasis Kara Kojunlu valdytojų mauzoliejus (XV a.) vadinamas „turkmėnų emyrų mauzoliejumi“. 2002 metais čia iškilmėse Turmėnistano pasiuntinys Armėnijoje kalbėjo šį architektūros paminklą simbolizuojant daugelį amžių trunkančią armėnų ir turkmėnų tautų draugystę ir padėkojo respublikos valdžiai už paramą jį restauruojant.

2012 metais Turkmėnistano prezidentas, kaip rašė turkmėnų žiniasklaida, „asmeniškai aplankė Turkmėnų emyrų mauzoliejaus istorinį kompleksą, kur susipažino ir su čia vykdytų restauravimo darbų, išgelbėjusį šį puikų paminklą, istorija“.

2018.10.16; 10:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Rusija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos“. Šių žodžių autorius – Azerbaidžano parlamento narys Gudratas Gasangulijevas. Rusijai adresuotus kaltinimus jis išdėstė šių metų spalio 1-ąją – Azerbaidžano parlamente prasidėjus rudens sesijai.

Atkreipkime dėmesį – parlamentaras agresore pavadino ne Armėniją, o Rusiją. Apie Armėniją – nė neužsiminė. Šitaip pasielgdamas parlamentaras leido suprasti, jog laikosi akivaizdžios, nors garsiai neaskaluojamos, nuostatos: be Rusijos politinių, karinių ir finansinių resursų armėnai nebūtų pajėgę nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų (kruopščiai suskaičiavus visus kilometrus susidarytų apie 20 proc. azerbaidžanietiškų žemių).

Mano manymu, tai – svarbus, stiprus, aštrus pareiškimas. Jį išdėstė oficialus politikas ne mitinge ar spaudos konferencijoje. Taip buvo pasakyta oficialiuose parlamento rūmuose. Be to, G.Gasangulijevas paragino šalies valdžią priimti specialų įstatymą dėl okupuotų teritorijų statuso. Toks reglamentavimas – reikalingas, neišvengiamas. Juk teritorijose, kurių Azerbaidžanas šiandien nekontroliuoja, pluša užsienio firmos, iš regiono išvežančios naudingas žaliavas. Kraštą okupavusios jėgos tikriausiai siekia išgabenti kuo daugiau turtų – jos nėra užtikrintos, kiek dar ilgai galės ten šeimininkauti. Vadinasi, kraštas specialiai alinamas, niokojamas.

Ir vis dėlto mums, lietuviams, svarbiausia įsidėmėti pareiškimą, bylojantį, jog Kalnų Karabachą okupavo ne tiek armėnų, kiek rusų pajėgos. Beje, blaiviai mąstantys, sveiko proto nepraradę lietuviai ir be azerbaidžanietiškų pareiškimų puikiai supranta: Armėnija pajėgė okupuoti Kalnų Karabachą tik todėl, kad jai padėjo Rusija. Armėnų lobistų neapkvailinti lietuviai laikosi tos pačios nuostatos, kokios laikosi ir Lietuvos valstybė drauge su visomis Europos Sąjungos ir NATO šalimis: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl dar sykį grįžtu prie šios temos? Rašyti paskatino viena publikacija, atsitiktinai perskaityta 15min.lt portale. Visuomet sakiau ir sakysiu: Lietuvai derėtų atsargiai žiūrėti į įvairaus plauko tinklaraštininkus, specialiai važinėjančius į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės (be Azerbaidžano sutikimo). Tokios kelionės  – keistos. Tokie blogeriai – keisti.

Štai 15min.lt portale skaitau 2018-ųjų vasario 4 dieną paskelbtą straipsnį „Kalnų Karabachas: kelionė po neegzistuojančią šalį, kur duona priklauso nuo metų laiko“, kuriame, be kita ko, rašoma: „Trys keliautojai iš Lietuvos ir Latvijos praėjusiais metais nusprendė nuvykti į Kalnų Karabachą ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo vieta, apie kurią dažniausiai girdime tik konfliktų kontekste. Stanislavas Gorbunovas, Aleksandras Alimovas ir Ivaras Utinanas iš Travelblog.lt kartu su gide karabache Aliona Melkumyan savaitę tyrinėjo šią dar turistų menkai pažintą vietą ir apie savo kelionę sukūrė filmą. Jam muziką netgi specialiai parašė vietos kompozitorius Bagratas Terterianas“.

Na, Lietuva pretenduoja vadintis demokratine šalimi (Lietuvoje išties daug demokratijos), todėl ji negali savo piliečiams draust keliauti po pačius įvairiausius pasaulio kampelius. Ir vis tik Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo piliečiams (tikriausiai panašius patarimus saviškiams išdėstė ir Latvijos URM) važiuoti būtent į Kalnų Karabachą (apie oficialias rekomendacijas užsimenama net minėtoje 15min.lt publikacijoje).

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Bet trys keliautojai iš Lietuvos ir Latvijos kažin kodėl ryžosi išvykai, kuriai nepritaria Lietuvos URM. Koks tikrasis šio žingsnio – nepaisyti Lietuvos rekomendacijų – motyvas? 15min.lt portale skaitau: „S.Gorbunovas 15min pasakojo, kad kelionei įkvėpė skaudi jo draugo tinklaraštininko istorija. Aleksandras Lapšinas – kelionių tinklaraštininkas, 2011 ir 2012 m. apsilankęs Kalnų Karabacho teritorijoje. Baku už draudžiamos vietos lankymą ir už armėnų separatistus remiančius tekstus buvo paskelbusi tarptautinę jo paiešką. A.Lapšiną 2016 m. sulaikė baltarusiai, o vėliau išdavė Azerbaidžanui. Tinklaraštininkas už keliones į Kalnų Karabachą buvo nuteistas 3 metams kalėjimo, tačiau jau yra atgavęs laisvę. „Jis yra mūsų draugas, ir mums tuomet kilo idėja – jeigu Azerbaidžanas nori keliautojus, tinklaraštininkus gąsdinti, drausti jiems aplankyti Kalnų Karabachą, tuomet mes parodysime, kad nėra ko bijoti“, – 15min pasakojo S.Gorbunovas“.

Ar klystu sakydamas: užsispyrimas bet kokia kaina įvažiuoti į Kalnų Karabachą (ignoruojant niekad nieko blogo Lietuvai nepadariusio Azerbaidžano poziciją) labai primena politinių niuansų turinčią deklaraciją. Mano supratimu, jei žvelgsime itin atidžiai ir priekabiai, panašaus pobūdžio vizitai panašūs net į politines provokacijas. Į tokias pat provokacijas, kada Prancūzijos, Vokietijos ar Italijos politikai, verslininkai bei aktoriai, aplenkdami oficialųjį Kijevą, svečiuojasi Rusijos okupuotame Kryme. Skirtumo – jokio. Arba skirtumas – menkutis. Vienur – politikai, kitur – tinklaraštininkai…

Minėtų keliautojų bandymai pasiteisinti, esą į Kalnų Karabachą važiuota todėl, kad ten labai graži gamta ar svetingi žmonės kepa itin gardžią duoną, – vargu ar įtikinami. Daug kur – labai graži gamta, skani duona ir svetingi žmonės. Šiaurės Korėjoje – taip pat nuostabi gamta. Čečėnija taip pat garsėja gražiais kalnais. Bet ar drąsuoliu blogeriu apsimetantis A.Lapšinas ir jo kolegos išdrįstų aplankyti šias šalis be valdžios leidimo? O gal šie keliauninkai išdrįs be Rusijos leidimo įvažiuoti į Kaliningrado sritį –pasidomės niokojamais prūsų ir Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos, archeologijos paminklais (mūsų istorikai, besidomintys Mažosios Lietuvos palikimu, seniai nebeįleidžiami į šią sritį)? O gal jiems užteks drąsos neturint Kremliaus leidimo pakeliauti po Rusijos kariuomenės kontroliuojamas Gruzijos, Moldovos teritorijas, pasižvalgyti po ginčytinas Kurilų salas?

Būsiu atviras: man keista net ir šiuos tinklaraštininkus reklamavusio leidinio pozicija. Kam aprašinėti keliautojus, kurie savo elgsena prieštarauja oficialiai Lietuvos, NATO ir ES pozicijai?  

2018.10.09; 09:25

Azerbaidžano kariuomenė. Baku. Azerbaidžanas

Nepasakysiu nieko naujo, jei akcentuosiu: į valdžią taikios revoliucijos būdu atėjusio Nikolos Pašiniano reformos stringa. Jei pirmosiomis savaitėmis Vakarai į pasikeitimus Armėnijoje žvelgė vildamiesi, esą Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai ne tik turi gražių tikslų, bet ir pajėgs juos įgyvendinti, tai dabar šios viltys žlunga. Slaptai.lt portale jau užtektinai rašyta, kaip naujoji valdžia, nuvertusi išties korumpuotą ir, svarbiausia, karines provokacijas prieš kaimynines šalis organizavusį Seržą Sargsianą, pati pradeda panašiai vadovauti šaliai.

Nepatrauklumo priežastys

N.Pašinianui nesiseka. Jis klumpa kiekviename kelyje. Pasirodo, susodinti į kalėjimus finansinių aferų nevengusius politikus, kariškius, verslininkus, – ne taip paprasta. Ypač jei bandoma laikytis teisinių procedūrų. Be to, nubaudus kyšininkus bei sukčius į jų vietą linkę prasibrauti ne mažiau korumpuoti ir godūs vyrai, o didžioji dauguma Armėijoje gyvenančių armėnų – kaip skurdo, taip skursta. Vakarai jau nebežada didelių finansinių injekcijų. Jie reikalauja: pirma – reformos, ir tik tada – parama. Nes anksčiau iš Vakarų atėjusi parama buvo tiesiog išgrobstoma. Todėl išsaušo diena, kai Vašingtonui ir Briuseliui nusibodo veltui išlaidauti.

Ypač N.Pašinianą į šonus mėto tarptautinių vandenynų audros. Jerevanas lyg ir norėtų atitrūkti nuo korumpuoto, agresyvaus, Vakaruose smerkiamo ir ekonominėmis sankcijomis baudžiamo Kremliaus. Bet tai padaryti nepajėgus. Juk iki šiol Armėnija naudojosi Rusijos finansine bei karine pagalba grobdama svetimas žemes (šis procesas trunka jau kelis šimtus metų). Padėdama Armėnijai veržtis į Azerbaidžano teritoriją (okupuotas azerbaidžanietiškas Kalnų Karabachas bei septyni gretimi rajonai; apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais) Rusija pasirūpino visais svertais, kad už šią paslaugą išlaikytų Jerevaną savo gniaužtuose (pavyzdžiui, ilgiems dešimtmečiams Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė).

Azerbaidžano vėliava

Vakaruose – taip pat niekas nepuola bičiuliautis su N.Pašinianu. Nepasaint aplinkybės, jog krikščioniški Vakarai jaučia simpatijų panašų tikėjimą išpažįstančiai Armėnijai, naujasis jos vadovas Vakaruose sutinkamas be didelio entuziazmo, atsargiai. Nors Armėnijos valdžia niekuo dėta dėl JAV ar Europoje siautėjančių mafijinių grupuočių, sudarytų iš armėnų tautybės žmonių, tiek Amerikoje, tiek Ispanijoje surengtos karinės operacijos prieš armėnų mafijos lyderius ponui N.Pašinianui solidumo nepridėjo. Neprideda solidumo ir žinia, jog kai kurie armėnų generolai savo namuose metų metais išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius kaip vergus.

Tačiau labiausiai N.Pašinianui kenkia Vakarų nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir šį regioną nūnai valdanti armėnų valdžia tai daro neteisėtai. Jei N.Pašinianas pradėtų ieškoti būdų, kaip armėnams garbingai pasitraukti iš okupuotų žemių, – Vakarai tai deramai įvertintų. Pagerėtų santykiai ir su ekonomiškai turtingu, įtakingu Azerbaidžanu, nebeliktų tiek daug trinčių su regione taip pat labai įtakinga Turkija. Žodžiu, pasitraukdama iš svetimų žemių Armėnija ne tik nusikratytų mažosios agresorės ir okupantės vardo (didžioji agresorė – Rusija), bet ir atkurtų pašlijusius santykius su visomis valstybėmis, smerkiančiomis ją dėl Juodojo Sodo užgrobimo (Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Deja, N.Pašinianas pasirinko priešingą kelią. Jis desperatiškai reikalauja, kad Azerbaidžanas derėtųsi ne tik su oficialiuoju Jerevanu, bet kaip lygų derybų partnerį pripažintų šiandieninę Kalnų Karabache įsikūrusią valdžią.

Taigi oficialusis Jerevanas – apsiaustas tirštų neperžvelgiamų dūmų. Armėnijai ir vėl nesiseka. Beje, armėnišką revoliuciją, šiuo metu valdomą Nikolos Pašiniano, dūmų uždanga pavadinau ne aš, o žymus armėnų politologas Andranikas Migranianas. Ir padarė jis tai ne dabar, kai akivaizdu, jog Armėnijai bent jau iki minimalios demokratijos – dar labai toli.

Suvienyti turėjusi idėja tapo prakeiksmu

Štai išvada, kurią brėžia A.Migranianas: „Jau trečią dešimtmetį šalyje nesibaigiančios revoliucijos patvirtina seną kaip pasaulis karčią tiesą, kad talentingai, darbščiai armėnų tautai geriausiai sekasi gyventi svetur, tik ne savo valstybėje. Šiai tautai nesiseka sukurti nepriklausomos nacionalinės valstybės, kuri ekonomiškai ir politiškai klestėtų“.

Analizuojant klausimą, kodėl armėnams sekasi gyventi JAV ar Ispanijoje, bet nesiseka gyventi Armėnijoje, galima būtų prisiminti ir kitą armėnų šviesuolį. Dar 1914-aisiais metais armėnų istorikas Gevorgas Aslanas knygoje „Armėnija ir armėnai“ rašė: „Armėnai neturi valstybingumo tradicijų. Jų nevienija Tėvynė ir politiniai ryšiai. Armėniškas patriotizmas susijęs tik su ta vieta, kur armėnai gyvena“. Šis istorikas dar priduria: „Idėja apie „Didžiąją Armėniją“, kuri kaip valstybė niekada neegzistavo, buvo sukurta kaip koncepcija, turinti suvienyti viso pasaulio armėnus.“

Bet ši koncepcija ne tiek suvienijo, kiek atnešė daug nelaimių, tapo prakeiksmu. Nes sukurti „Didžiąją Armėniją“ įmanoma tik vienu bjauriu būdu – įsikuriant svetimose žemėse. Bandydama įsitvirtinti turkų, azerbaidžaniečių, gruzinų teritorijose armėnai, akivaizdu, susipyko tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, taip pat iki šiol įtemti santykiai ir su Gruzija. Ieškodama sąjungininkių Armėnija buvo priversta atsiduoti didžiąją Rusijos imperiją kuriančiam ir ją išlaikyti siekiančiam Kremliui, o nuo Vakarų, kurie – nuodėmingi, bet kur kas padoresni, sąžiningesni ir tvarkingesni už Rusiją, – atitolo. Žodžiu, svetimų teritorijų grobimas Armėnijai laimės neatnešė – tik bėdas.

Azerbaidžano specialiosios pajėgos

Kol šios skaudžios tiesos N.Pašinianas neperpras, kol iliuzijų dėl didžiosios Armėijos neatsisakys bent pusė po visą pasaulį išsibarsčiusių armėnų, tol Armėnija ir liks užguita Kremliaus vasalė, kurios nevertina nei Europa, nei Rusija.

Atsargiai – armėniška provokacija

Kaip artimiausiu metu klostysis tarptautinės intrigos dėl Kalnų Karabacho, – keblu pasakyti. Akivaizdu tik tai, kad N.Pašinianas ir jo komanda dar aršiau nei S.Sargsianas neigia Azerbaidžano teisę susigrąžinti prarastą regioną. Ir tuo pačiu (sąmoningai ar ne?) tarsi kursto Azerbaidžaną … susigrąžinti Juodąjį Sodą karinės operacijos pagalba.

Tikiu, kad Azerbaidžanas karinėmis priemonėmis pajėgtų susigrąžinti Kalnų Karabachą. Gal net susigrąžintų labai greitai – vos per keletą parų. Nes turi išties stiprias ginkluotąsias pajėgas.

Be to, Armėnija dabar pakrikusi – tiek morališkai, tiek finansiškai (armėnai pradeda nusivilti revoliucijos rezultatais). 

O ir Rusija nūnai, regis, neskubėtų ginti Armėnijos visomis priemonėmis, nes vos tik į valdžią atėjęs N.Pašinianas puolė rodyti didelį lojalumą Vakarams: teigė galįs pademonstruoti, jog armėnai sugebės išsilaikyti ant dviejų kėdžių (ilgainiui paaiškėjo, kad tiek Vakarai, tiek Rusija reikalauja iš Jerevano rimto apsisprendimo: arba – arba).

Vis tik viliuosi, kad Azerbaidžanas nepasiduos armėniškoms klastoms. Šiandien pasaulis toks, kad kariuomenės pagalba susigrąžinti savo žemes, net jeigu esi absoliučiai teisus, – labai sunku. Teritorijas susigrąžinti lengviau ir patikimiau derybų keliu (taip pat tiesa, kad dėl Vakarų abejingumo ir ištižimo šios derybos per daug ilgai užtruko, todėl Azerbaidžanas teisus, kai tegia: „mums nusibodo laukti aktyvesnės Vakarų paramos“).

Vienintelė išeitis – būti kantriam

Jei Azerbaidžanas išties nori visiems laikams susigrąžinti Kalnų Karabachą, jis privalo Vakarams kantriai įrodinėti savo teisybę. Beje, per pastaruosius keliolika metų ši musulmoniška šalis pasiekė puikių rezultatų supažindindama Vakarus su tikrąja Pietų Kaukazo istorija. Armėnų lobistų sukurtais mitais apie armėniškas teritorijas nuo jūrų iki jūrų, apie neva visur ir visada skriaudžiamus armėnus, apie labai piktus musulmonus ir geručius krikščionis, – Vakarai vis mažiau tiki (tokių lengvatikių mažėja ir Lietuvoje).

Karinė technika parado metu centrinėje Baku aikštėje

Taigi Azerbaidžanas neturi kitos išeities – reikia būti kantriam. Priešingu atveju oficialusis Baku rizikuoja iš aukos pavirsti agresoriumi. Nereikia azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis akiplėšiškai neigiančiam N.Pašinianui suteikti galimybės tapti … visų armėnų didvyriu. Nereikia armėnų propagandistams suteikti galimybės Azerbaidžaną įvardinti piktuoju agresoriumi. Nereikia prieš save nuteikti teritorinį Azerbaidžano vientisumą gerbiančių Vakarų.

2018.10.05; 11:30

Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas Azerbaidžanas. Nuotraukų autorius – žurnalistas Gintaras Visockas.

Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Slaptai.lt nuotr. Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių muzikantai. Giandža. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių muzikantai. Giandža. Slaptai.lt nuotr.
Garsusis Baku Shopping Festivalis Garsusis Baku Shopping Festivalis
Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis, apie Azerbaidžaną išleidęs knygą Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr. Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis, apie Azerbaidžaną išleidęs knygą Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.
Gynybinė Azerbaidžano sostinės Baku siena mena Šlko keliu keliavusius prekeivių karavanus Gynybinė Azerbaidžano sostinės Baku siena mena Šlko keliu keliavusius prekeivių karavanus
Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus
Sugriauto Kalnų Karabacho vaizdai. Slaptai.lt nuotr. Sugriauto Kalnų Karabacho vaizdai. Slaptai.lt nuotr.
Karavanas. Slaptai.lt nuotr. Karavanas. Slaptai.lt nuotr.
Šahidų alėja Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr. Šahidų alėja Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Senolė su anūku. Ordubadas. Slaptai.lt nuotr. Senolė su anūku. Ordubadas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių žurnalistų Gintaro Visocko ir Leono Juršos knygos apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr. Lietuvių žurnalistų Gintaro Visocko ir Leono Juršos knygos apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanietiška Nachičevanė. Tolumoje - Iranas. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžanietiška Nachičevanė. Tolumoje - Iranas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanietė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžanietė. Slaptai.lt nuotr.
Baku Tarptautinio Humanitarinio forumo emblema. Slaptai.lt nuotr. Baku Tarptautinio Humanitarinio forumo emblema. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano muzikantas. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano muzikantas. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanėje. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanėje. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių šeima. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių šeima. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano senoliai. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano senoliai. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės kilimų muziejuje. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės kilimų muziejuje. Slaptai.lt nuotr.
Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Slaptai.lt nuotr. Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės muziejuje po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės muziejuje po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume. Slaptai.lt nuotr. Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume. Slaptai.lt nuotr.
Ordubado kalnuose. Slaptai.lt nuotr. Ordubado kalnuose. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano vaikai su senele. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano vaikai su senele. Slaptai.lt nuotr.

2018.10.07; 15:00

Entoni Dž. Portantino

Saulius Kizelavičius

„Armėniška korupcija persimetė į Kalifornijos valstiją…“ Tai citata iš Raulio Louri – Kontreras publikacijos, paskelbtos leidinyje „The Daily Caller“. Ką omenyje turėjo publikacijos autorius Raulis Louri – Kontreras, minėdamas sąvoką „armėniškoji korupcija“?

Pasirodo, Armėnijoje neseniai svečiavosi keturi Kalifornijos valstijos atstovai. Tai Autumas Berkas, Evanas Loy, Henris Sternas ir Entoni Dž. Portantino. Visi jie – demokratai, o ne respublikonai. Ši JAV senatorių viešnagė tikriausiai nebūtų atkreipusi didelio žiniasklaidos dėmesio, jei ne senatoriaus E.Dž. Portantino vizitas į Kalnų Karabachą.

Straipsnio autorius primena, kad E.Dž. Portantino atvykimas į Kalnų Karabachą (armėnų separatistai šią azerbaidžanietišką teritoriją okupavo 1990-ųjų pradžioje) nepatogion padėtin pakišo visą JAV užsienio politiką. Oficialusis Vašingtonas laikosi nuostatos, kad Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1990-ųjų pradžioje užėmė Rusijos padedama Armėnija. Todėl kiekvienas vizitas į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą regioną be oficialaus Azerbaidžano leidimo yra neteisėtas. Taip pat akivaizdu, kad E.Dž. Portantino savo išvykos nederino su oficialiuoju Baku. Todėl automatiškai tapo nepageidaujamu asmeniu Azerbaidžane, kuris labai draugiškas JAV – tiekia amerikiečiams energetinius išteklius (dujos ir nafta) bei konkrečiais darbais remia jų kovą su terorizmu.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu dar ir tai, kad šį, paskutinįjį, senatoriaus išvykimą į Kalnų Karabachą finansavo Armėnų nacionalinis komitetas Amerikoje. O ankstesniąsias Kalifornijos atstovo išvykas finansiškai rėmė liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Ši aplinkybė – ypač skandalinga. Nes būtent buvęs Armėnijos prezidentas S.Sargsianas yra asmeniškai dalyvavęs karinėse operacijose užimant Kalnų Karabachą bei azerbaidžanietiško Hodžaly miesto taikių gyventojų žudynėse.

Žodžiu, šis Kalifornijos senatorius iškrėtė kiaulystę ne tiek Azerbaidžanui, kiek savo šaliai – Amerikai. Juk savo išvyka jis prieštarauja oficialiai JAV politikai – nepripažinti Kalnų Karabacho atskyrimo nuo Azerbaidžano. Įsidėmėtina ir tai, kad Kalnų Karabacho nepriklausomybės šiuo metu nepripažįsta ne tik JAV, NATO ir Europos Sąjungos šalys, bet ir pati Armėnija. Tad būtų galima ironiškai paklausti E.Dž. Portantino, ar jam nepasirodė įtartina, kai oficialusis Jerevanas pakvietė atvykti jį į regioną, kurio nepriklausomybės pats nedrįsta pripažinti – būtų per daug akivaizdus melas?

Beje, publikacijos autorius, komentuodamas šią dviprasmišką situaciją, pavartojo žodžių sąvoką „naudingi idiotai“. Dėl sąvokos „naudingas idiotas“ galima ginčytis – gal ji ir nėra tiksli, gal ji – per daug pikta. Tačiau E.Dž. Portantiną pavadinti „persona non grata“ (nepageidaujamu asmeniu) – taiklu ir teisinga. Azerbaidžanas taip nedelsdamas ir padarė.

Seržas Sargsianas buvo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Žodžiu, publikacijos autorius stebisi E.Dž. Portantino noru bičiuliautis ne su Azerbaidžanu – JAV sąjungininku, o būtent su klusnia Rusijos vasale Armėnija, ilgiems dešimtmečiams įsileidusia Rusijos karines bazes.

Žurnalistas retoriškai klausia: nejaugi armėniška korupcija persimetė ir į Kaliforniją? O gal šiuo konkrečiu atveju kalta ne armėniška korupcija, kiek finasiškai stipri armėnų diaspora, gyvenanti Kalifornijoje ir, žinoma, amerikiečių politikams daranti milžinišką spaudimą?

Kai paaiškėjo Kalifornijos politiko išvyka į Kalnų karabachą be Baku leidimo, azerbaidžaniečių žurnalistai senatoriui – keliauninkui nusiuntė pluoštą klausimų. Pavyzdžiui, ar jis žino, kad Armėnija – ne JAV, o Rusijos sąjungininkė; kaip jis vertina Armėniją, pripažįstančią Rusijos atliktą Krymo okupaciją; ar jam žinomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, smerkiančios armėnų separatistų veiksmus Kalnų Karabache?

Tačiau E.Dž. Portantino į šiuos klausimus nieko neatsakė.

2018.09.28; 10:30

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį.

Portale slaptai.lt buvo paskelbtas Antano Rašimo straipsnis „Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl akiplėšiškai meluoja“ (https://slaptai.lt/armenijos-premjeras-nikolas-pasinianas-vel-akiplesiskai-meluoja/).

Kolega A. Rašimas stebėjosi naujojo Armėnijos vadovo požiūriu į Kalnų Karabacho problemą. Premjeras – naujas, o žvilgsnis į Kalnų Karabacho praeitį, dabartį ir ateitį – senas! Sąžiningai vertinant, – separatistinis, šovinistinis, panašus į požiūrį tų, kurie didžiąją Armėniją kūrė jėga išstumdami vietinius gyventojus.

Kad N.Pašinianas  – toks pat separatistas kaip, sakykim, jo pirmtakas Seržas Sargsianas, byloja štai tokia citata, paskelbta prancūziškame „Le Monde“ leidinyje:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Kritiškai komentuodamas šias N.Pašiniano nuostatas A.Rašimas remiasi tarptautinės bendruomenės įsitikinimu, jog Kalnų Karabachas privalo priklausyti Azerbaidžanui: šios teritorijos priklausymas Armėnijai arba jos savarankiškas egzistavimas nepriklausomai tiek nuo Armėnijos, tiek  ir nuo Azerbaidžano pažeistų Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus. Konkrečiau tariant, prieštarautų tikrąjai Kaukazo istorijai.

Armėnų separatistams nepalankios pozicijos dėl Kalnų Karabacho priklausomybės laikosi ir NATO, ir Europos Sąjungos šalys. Tokia ir Lietuvos nuomonė: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Ir šito nenuneigs niekas – nei N.Pašinianas, nei armėnų separatistų šalininkai, išsibarstę po JAV ir Europą (tokių, deja, esama ir Lietuvoje).

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, džiugu, kad A. Rašimas drįsta pasakyti tiesą – nebijo būti internete užpultas armėnų versijas palaikančių komentatorių. Tačiau lietuviškoje spaudoje vis tik  pasigendu išsamesnių paaiškinimų, kodėl Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija. Trūksta gilesnio žvilgsnio į Kaukazo istoriją.

Šią baltąją dėmę pabandysiu užpildyti.

Pirmosios žinios apie armėnų teritorines pretenzijas

Pirmosios intrigos dėl įsitvirtinimo azerbaidžanietiškose žemėse aptinkamos senų seniausiai. 1699 metais Indijos armėnas Israelis Ori siunčia kreipimąsį į Petrą I – prašo, kad caras pradėtų globoti armėnus. 1701 metais šis armėnas pasiekia, kad Rusijos caras priimtų jį asmeniškai. Oficialaus priėmimo metu pradedamos derybos dėl to, kad Rusijos imperija turėtų okupuoti Irevanės tvirtovę – Kaukaze sukurti armėnišką valstybę (dabartinis Jerevanas). Bet Petras I nepalaiko šios idėjos, caras tvirtina, kad Rusijai dabar svarbiausia – karas su Švedija.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Taip pat negalima pamiršti, kad 1701 metais sukuriamas Mchitaro Sebastacijaus vienuolių – katalikų ordinas, kuris sau naudinga kryptimi pradeda falsifikuoti Kaukazo istoriją, užfiksuotą senuosiuose archyvuose. Be to, perrašinėjant archyvus šie vienuoliai ne tik iškraipo tendencijas, bet net nenaudingus faktus visai išbraukia juos pakeisdami išgalvotais. 1717 metais specialiuoju dekretu Venecijos respublika Mchitaro brolijai skiria vaizdingą San Lazaro salą. Nuo to laiko Europoje pradėta falsifikuoti Pietų Kaukazo istorija taip, kaip naudinga armėnų vienuoliams. Žodžiu, jau tada pradedama meluoti, esą XVI – XIX azerbaidžanietiškos teriritorijos, įskaitant Karabacho, Irevanės, Giandžos, Nachičevanės chanatus, yra „neatskiriama armėnų tautos dalimi“.

Taip pat nenuginčijamas faktas, kad caras Petras I, nesutikęs okupuoti Irevanės tvirtovės (vėliau – Jerevanas), armėnų prekybininkus vis tik apdovanojo ypatingomis privilegijomis. Taigi 1710 metais caras suteikia armėnų prekybininkams teisę per Rusijos teritoriją be muitų gabenti persiškus šilkus. Beje, britų prekybininkai tokios privilegijos neturėjo. Tačiau armėnų pirkliai slapta nuo Petro I daug persiško šilko išveža ir per Turkijos teritoriją carui nežinant. Sužinojęs apie šią apgavystę Petras I atima iš armėnų pirklių visas privilegijas.

Kalnų Karabachas

Petrui I gulint mirties patale armėnai atkakliai įtikinėja valdovą, kad šis vis tik suteiktų armėnams ypatingai globojamos tautos statusą. Miršantis caras nusileidžia. 1724 metais pasirodo Petro I įsakymas, kad visose Rusijos užimtose Pietų Kaukazo teritorijose būtų specialiai apgyvendinti armėnai.  Šios privilegijos armėnai reikalavo atkakliai – net 24 metus. Ir galų gale pasiekė savo tikslą.

Masinis armėnų perkėlimas į Irevanės, Nachičevanės ir Karabacho chanatus

1805 metais gegužės 14-ąją buvo pasirašyta Kiurekčajaus sutartis, kurią savo parašais patvirtino Karabacho valdovas Ibragimchanas Šušinskij ir generolas P.Cicianovas. Tas traktatas bylojo, kad Karabacho chanatas pereina Rusijos imperijos valdžiai. Remiantis 5-uoju punktu caras duoda garantijas, kad chanatas išsaugos teritorinį vientisumą, o Karabacho chanas ir jo šeima išsaugos neliečiamybę. Tuo metu Karabache jau veikė kelios bažnytinės armėnų organizacijos, bet, remiantis šia sutartimi, visos jos privalėjo paklusti Karabacho chanatui. Apie jokį armėnų savarankiškumą dar nebuvo nė užuominos.

Giulistano sutartis, pasirašyta po Rusijos pergalės Rusijos – Irano kare 1804 – 1813-aisiais Rusijai leido užimti dar daugiau Azerbaidžano teritorijų ir tik paspartino armėnų masinį perkėlimą į Baku, Karabacho, Giandžos, Širvano, Gubos, Liankarano, Derbento chanatus. Britų diplomatas Gora Ousli pasiūlė 1813 metais pasirašyti visą sutartį, o teritorinius ginčus aptarti vėliau.

Kaukazo istorija (1)

Tas ir nutiko Turkmenčajuje. Taigi praėjus 15 metų po Giulistano sutarties pasirašymo Rusijai atiteko minėti chanatai, o taip pat – Irevanės ir Nachičevanės chanatai.

1827 metais spalio 1 dieną carinė Rusija užėmė Irevanės tvirtovę. 1828 metų pradžioje armėnų katolikas Nersesas Aštarakeci paruošė projektą, kaip armėnai iš Irano turėtų būti perkelti į Kaukazą. 1827 metų lapkritį jis rašė pulkininkui Lazerevui: armėnai privalo be trukdžių persikelti į Rusijos okupuotą Kaukazą. 1828-aisiais pasirašytas Turkmėnčajaus sutartis, kur 15-asis punktas kalba, kad armėnams leidžiama be jokių keblumų persikelti į azerbaidžaniečiams priklausiusias žemes Pietų Kaukaze. Taip pat parašyta, kad armėnus globoja carinė Rusija

Vos tik buvo pasirašyta Turkmėnčajaus sutartis, iš Irevanės ir Nachičevanės chanatų pradėta dirbtinai formuoti Armėnijos sritis. Tokį pavadinimą sugalvojo Rusijos valstybės patarėjas Kristoforas Lazarevas, brolis pulkininko Lazario Lazarevo, kuris organizavo Irano armėnų perkėlimą į azeraidžaniečių gyvenamas teritorijas. Tuo metu Rusijai atitekusiame Irevanės chanate iš 526 kaimų tik 63 kaimuose gyveno armėnai (1911 metais mokslininkas N.I.Šavrovas rašė: „Iš dabar čia gyvenančių 1 milijono 300 tūkst. armėnų didžioji dalis, daugiau nei milijonas, yra atkelti, jie atvykėliai…. jei iki armėnų perkėlimo ten gyveno 16078 musulmonų šeimos ir tik 4428 armėnų šeimos, tai po perkėlimo iš Irano armėnų padaugėjo iki 60691 (11377 šeimos)“.

1828 – 1829 metais po Rusijos pergalės rusų – turkų kare, armėnai pradėti perkelti ir iš Turkijos sričių – Karso, Bajazeto, Igdyro, Erzurumo. Iš šių teritorijų perkelti armėnai buvo apgyvendinti Irevanės, Nachičevanės ir Giandžos gubernijose, kur buvo derlingos žemės, puikus klimatas. Iš viso buvo perkelti 20324 armėnai iš Turkijos ir 23098 armėnai iš Irano. Iš viso – 43422 žmonės. Taigi armėnų azerbaidžanietiškose teritorijose tuo laikotarpiu padaugėjo trigubai, ir azerbaidžaniečiai neteko daugumos: jei iki perkėlimo jie sudarė 77,9 proc., tai dabar šis skaičius smuktelėjo iki 46,7 proc.

Norėdamas užsitikrinti Turkijos armėnų paramą Nikolajus I įtvirtino įstatymą, kad Albanijos patriarchatas priklausytų Armėnijos bažnyčiai, ir nuo 1836 metų kovo 11-osios visos Albanijos cerkvės tapo armėniškomis. Taip virš Albanijos cerkvės pradėjo šeimininkauti Armėnijos bažnyčia, kurios iki XV amžiaus Kaukaze niekada nebuvo.

Antroji perkėlimo anga

Po rusų armijos pergalės Rusijos – Turkijos kare 1877 – 1878 metais armėnų ėmė ženkliai daugėti būtent Jerervano ir Nachičevanės chanatuose. Pirmasis grafo I.Paskevičiaus pavaduotojas Mkrtčanas Arcruni pasiekė, kad grafas pasirašytų įstatymą, apibrėžiantį, esą 1829 metais 600 armėnų šeimų iš turkiškojo Bajazeto perkeliamos į Jerevano chanatą. Taigi 1829-aisiais iš viso buvo perkelta 14 tūkst. armėnų šeimų – apie 100 tūkst. žmonių iš Turkijos.

Kaukazo istorija (2)

1882 metais Aleksandras III, baimindamasis stiprėjančios armėnų įtakos, priėmė ryžtingus veiksmus. 1885 metais uždaryta 160 armėniškų mokyklų. Beveik visi armėnai atleisti iš svarbių valstybinių postų. 1889 metais išėjo nutarimas, bylojantis apie Armėnijos geografijos išbraukimą iš dėstomų dalykų mokyklose.

1897 metais caro vietininkas kunigaikštis Grigorijus Golicynas atkreipė caro Nikolajaus II dėmesį į tai, kad Tifliso ir Baku miestuose armėnai paėmė visą valdžią į savo rankas. Todėl G.Golicynas pasirašė nutarimą, įpareigojantį neleist armėnų tautybės žmonėms dalyvauti rinkimuose į Tifliso ir Baku valdžios organus.

1902 metai. Nikolajus II pasirašo nutarimą, įpareigojantį iš Armėnijos bažnyčios atimti visą turtą, o pačią Bažnyčią – uždrausti, taip pat uždaryti visas armėniškas mokyklas. Pirmosios rusiškos revoliucijos išvakarėse Nikolajus II suprato, kad neva natūraliai kilę neramumai išties buvo specialiai organizuojami bei kurstomi. Kaukaze aptikta daug slaptų ginklų slėptuvių, spaustuvių. Suprasta, kad revoliucija Kaukaze specialiai ir dirbtinai peršama per „Dašnakcutiun“ – armėnišką partiją.

1903 metai garsūs armėniškais terorais. Armėnų organizacijos „Gnčak“ atstovas sunkiai sužeidė caro vietininką Kaukaze kunigaikštį G.Galicyną. Nuo patirtų žaidų (į galvą smogta kelis kartus durklu) kunigaikštis mirė ligoninėje. Nikolajus II pasirūpino, kad partija „Dašnakcutiun“ būtų uždaryta.

1905 – 1907 metai. Šis laikotarpis pasižymi etniniais valymais, nukreiptais prie azerbaidžaniečius, gyvenusius Jerevano gubernijoje. 1905 – 1916 metų gyventojų prieaugis ten sudarė 0,7 proc. Tačiau armėnų tautybės padaugėjo 139 tūkst. žmonių – 132 proc. 1916 metais, lyginant su 1831-aisiais, armėnų išaugo 40 kartų, o azerbaidžaniečių – tik 4,6 proc.

1912 metai. Peterburge pradėtas teismo procesas prieš 159 asmenis iš „Dašnakcutiun“, kurie kaltinti terorizmu, diversijomis ir antivalstybine veikla.

Kaukazo istorija (3)

1918 metais kovo 31-ąją Azerbaidžano demokratinėje respublikoje, kai prasidėjo religinė musulmonų šventė „Novruz“,  armėnų nacionalistai, vadovaujami Stepano Šaumiano, nužudė apie 50 tūkst. azerbaidžaniečių, lezginų, žydų šiose teritorijose: Guboje, Baku, Liankarane, Šamachoje… Vien 1918 – 1919 metais Šiaurės ir Pietų Kaukaze nuo armėnų nacionalistų iš „Dašnakcutiun“ žuvo apie 500 tūkst taikių gyventojų.

Armėnijos valstybė kuriama svetimose teritorijose

1918 metų gegužės 28 dieną armėnai paskelbė kuriantys Kaukaze nepriklausomą valstybę. Tų pačių metų gegužės 29 dieną azerbaidžaniečiai buvo priversti užleisti savąjį Jerevaną ir gretimus rajonus – iš viso 9,5 tūkst. kvadratinių kilometrų. Ši priverstinė azerbaidžaniečių dovana armėnams buvo pakvietimas liautis armėnų dašnakams kariauti prieš Azerbaidžaną ir Gruziją.

Deja, „Dašnakcutiun“ grupuotė, vadovaujama Andraniko Ozaniano ir Gajaus (Haika Bžškianas), vien nuo 1917 metų gruodžio iki 1918 kovo sunaikino 197 kaimus, užmušė apie 90 tūkst. taikių azerbaidžaniečių. Azerbaidžaniečių labai sumažėjo teritorijose, į kurias pretendavo armėnai ir kurios armėnų ilgaioniui buvo užimtos. Azerbaidžaniečių sumažėjo drastiškai: nuo 333 tūkst. iki 84,5 tūkst. Kur jie dingo? Nužudyti? Ištremti?

1920 metų lapkričio 29 dieną įkurta Armėnijos sovietinė socialistinė respublika. Atkreipkime dėmesį, kur ji įkurta – ogi azerbaidžaniečių ir gruzinų gyvenamose teritorijose.

1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų. Pagal 1923 metų surašymo duomenis, iš 20 tūkst. Karabache gyvenusių šeimų tik 1,5 buvo armėniškos. Tačiau nuo 1926 iki 1979 metų Kalnų Karabache ženkliai padaugėjo armėnų. 1979 metų surašymo duomenimis, čia azerbaidžaniečių tebuvo 23 proc. o armėnų – jau 75,9 proc. Nors 1832 metais Karabache gyveno 64,8 proc. azerbaidžaniečių, o 34,8 proc. – armėnų.

Kaukazo istorija (4)

1924 metais sovietinėje Armėnijoje pradėti naikinti senieji azerbaidžanietiški pavadinimai. Vien 1935 metais pakeisti 195 azerbaidžanietiškų kaimų pavadinimai.  Taigi iki 1991-ųjų iš viso buvo pakeista per 2000 azerbaidžanietiškų pavadinimų – upių, kalnų, vietovių, ežerų.

1947 metais per prievarta 130 tūkst. azerbaidžaniečių iškelti iš Armėnijos SSR teritorijos. Ši operacija atlikta tam, kad į Armėniją iš užsienio galėtų repatrijuoti armėnai (iš užsienio atsikėlė tik apie 90 tūkst. armėnų, nors planuota, kad persikels apie 400 tūkst.).

1978 metais Kalnų Karabache armėnų bendruomenė pastatė obeliską, pažymintį, kad prieš 150 metų čia atkelta 200 armėnų šeimų iš Persijos. Bet vėliau armėnų nacionalistai paminklą su užrašu „Maraga – 150“ sunaikino. Jiems buvo nenaudingas užfiksuotas faktas, kad jie į Maragą buvo atkelti. Armėnų separatistams buvo reikalinga tvirtinti, kad Maragoje ir jos apylinkėse jie gyveno nuo seno.

1988 metai. Nuo pat Kalnų Karabacho konflikto pradžios armėnų šovinistai rengė teroro aktus. Nuo 1989 iki 1994 metų surengta 10 teroro aktų. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis surengtos Hodžaly skerdynės (nužudyta 613 šio azerbaidžanietiško miesto gyventojų). 1992 – 1994 metais apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra priėmusi keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884), o JT Generalinė Asamblėja – tris rezoliucijas (Nr. 48/114; 60/285, 62/243). rezoliucijas pasirašiusieji reikalauja, kad armėnijos kariauna pasitrauktų iš Kalnų Karabacho.

Tikslas – išvyti visus azerbaidžaniečius

Nuo 1988 metų Jerevane teatro aikštėje organizuojami mitingai, kurių vadovai reikalauja išvyti visus azerbaidžaniečius iš Armėnijos. Taip pat pasigirsta reikalavimų prie Armėnijos prijungti ir Kalnų Karabachą. Per tuos metus apie 10 tūkst. azerbaidžaniečių buvo išvyti iš Armėnijos, iš jų 219 – nužudyta. 

Kaukazo istorija (5)

Kad Jerevanas kadaise buvo azerbaidžanietiškas ir musulmoniškas, jau keletą sykių rašė žurnalistas Gintaras Visockas, publicistas Leonas Jurša. Tiesiog dar sykį priminsiu: XX amžiaus pradžioje Jerevano gubernijoje stovėjo 382 mečetės, dabar ten – tik viena. Akivaizdu, kad tiek mečečių negalėjo pačios sugriūti. Jas sunaikino. Taip pat akivaizdu, kas sunaikino jas.

Žodžiu, azerbaidžaniečiai net tris kartus patyrė etninius valymus. Ypač žiaurių valymų būta 1918-1920 ir 1948 – 1952 metais. O 1988-aisiais iš Armėnijos buvo išvyti absoliučiai visi azerbaidžaniečiai – iš viso 250 tūkst.

Taip įgyvendinta sena šovinistinė idėja „Armėnija be tiurkų“.

Įdomu, kaip elgtųsi ponas N. Pašinianas, jei jam būtų pateikti mano išvardinti faktai? Ir vis dėlto šiuos klausimus N.Pašinianui derėtų pateikti kiekvieną kartą, kai kalbame apie Kalnų Karabacho problemas.

2018.09.25; 10:40

Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius.

Vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis lankosi Baku, kur susitiko su aukštais šios šalies pareigūnais ir aptarė sėkmingai įgyvendinamą ES Dvynių projektą, dvišalius santykius ir galimybes stiprinti ekonominį bendradarbiavimą.

Susitikimuose su Azerbaidžano ekonomikos ministru Shahin Mustafayev buvo aptartos dvišalio bendradarbiavimo galimybės prekybos, turizmo, inovacijų srityje, kalbama, kaip išnaudoti eksporto rinką. Prekybos apyvarta tarp šalių pernai sudarė 34,8 mln. eurų: eksportas – 32,6 mln. eurų,  importas – 2,2 mln. eurų. Panaši dvišalės prekybos apyvarta, sudaranti 30-40 mln., išlieka nuo 2011 m., tačiau pasigesta didesnio potencialo išnaudojimo IT, turizmo, baldų, medicinos ir maisto pramonės srityse.

„Azerbaidžano gamintojams Lietuva gali tapti vartais į Europos Sąjungą. Mes galime pasiūlyti patrauklias sąlygas investicijoms į laisvosios prekybos zonas. Lietuva taip pat ketina tapti „fintech“ centru regione. Kviečiame jūsų „fintech“ atstovus pasinaudoti šiomis unikaliomis galimybėmis ir ateiti į mūsų šalį“, – sakė A. Stončaitis.

Pabrėžta, kad Lietuva suinteresuota plėtoti veiksmingą bendradarbiavimą vykdant projektus muitinės, veterinarijos, aplinkosaugos, švietimo srityse.

Per susitikimą su mokesčių ministru Mikayil Jabbarov aptarti dvišaliai tarpvyriausybiniai santykiai. Mokesčių ministras vadovauja dvišalei tarpvyriausybinei komisijai, šiuo metu diskutuojama dėl kito posėdžio laiko, vietos ir darbotvarkės. Lietuvos Vyriausybės kanceliarijos vadovai akcentavo, kad tarpvyriausybinė komisija – svarbi bendradarbiavimo priemonė, kurioje siektina konkretaus turinio ir rezultato. Neatmetama, kad toks posėdis dar galėtų būti surengtas šiais metais. Jo metu galėtų būti pasirašyta apie 10 sutarčių, iš kurių kai kurios, pavyzdžiui, susitarimas dėl bendradarbiavimo darbo ir socialinės apsaugos srityje, jau parengtos pasirašymui. Siūloma aptarti diplomų autentifikavimo bei nostrifikacijos klausimus, taip pat užmegzti glaudesnius kontaktus su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba, perimti jos gerąją praktiką.  

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Didelis dėmesys per vizitą skirtas nuo 2016 m. Lietuvos įgyvendinamam ES Dvynių programos projektui „Parama Azerbaidžano valstybės tarnybos komisijai reformuojant valstybės tarnybos sistemą“. Projektą įgyvendina Vyriausybės kanceliarija, Valstybės tarnybos departamentas ir Europos socialinio fondo agentūra. Projekto trukmė – dveji metai (2016-2018 m.), jam skiriamas 1,2 mln. eurų Europos Komisijos finansavimas. Projektas baigiamas įgyvendinti šiemet. 

„Lietuva yra aktyvi Dvynių projektų dalyvė. Dėkojame už bendradarbiavimą kartu vykdant svarbų Dvynių projektą, esu tikras, kad Lietuvos ekspertų patirtis prisidės prie efektyvios viešųjų paslaugų sistemos sukūrimo Azerbaidžane. Džiaugiamės, kad mūsų projektas nuolat pasiekia sutartyje numatytus rezultatus ir rodiklius“, – pažymėjo A. Stončaitis.

Taip pat Vyriausybės kancleris susitiko su Azerbaidžano valstybinio egzaminų centro vadovybe, dalyvavo Priežiūros komiteto, atsakingo už Dvynių projekto veiklų stebėseną ir kontrolę, posėdyje.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2018.09.21; 16:56

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius mano, kad Azerbaidžanas konstruoja labai protingą politiką visame Kaukazo regione. Apie tai jis pranešė duodamas interviu Azerbaidžano leidinio Haqqin.az korespondentui.

„Azerbaidžanas yra labai svarbus Europos partneris, ir mes vertiname jo indėlį kuriant Europos energetinio saugumo politiką. Dėl Azerbaidžano užsienio politikos – tai ji labai protinga. Mes suvokiame, kad Azerbaidžanas atsidūręs sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, kad jis apsuptas iš visų pusių ambicingų kaimynų. Tokiomis sąlygomis labai sudėtinga įgyvendinti savo nepriklausomą politiką. Bet tuo pačiu manau, kad Azerbaidžanui privalu stiprinti ryšius su Europa, nes tik europietiškas vektorius šaliai suteiks pasitikėjimo savo jėgomis“, – rašoma straipsnyje.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėdamas apie Kalnų Karabacho problemą A.Kubilius kritikavo Europą dėl jos pasyvumo sureguliuojant šį konfliktą.

„Europa privalo būti aktyvi sprendžiant Kalnų Karabacho likimą. Europa privalo būti aktyvi visame Kaukazo regione, jei nori tapti įtakinga pasaulyje. Mes privalome padėti Azerbaidžanui ir Armėnijai taip sutvarkyti tarpusavio santykius, kad tarp šių dviejų šalių įsivyrautų ilgalaikė taika. Ačiū Dievui, Vakarų sostinėse stiprėja supratimas, kad Europa privalo stiprinti savo ryšius su rytų kaimynais“, – tegė ekspremjeras A. Kubilius.

Buvęs premjeras taip pat pareiškė, kad Azerbaidžano ir Lietuvos santykiai – pavyzdiniai. Tarp mūsų nėra jokių problemų. „Mes suprantame vienas kitą bendraudami ir „akis į akį“, ir tarptautinėse sferose“. Toks buvo A. Kubiliaus komentaras.

Informacijos šaltinis – www.haqqin.az (Zauras Rasulzade)

2018.09.07; 09:33

Geležinkelis „Viking“
Lietuvos Susisiekimo ministras Rokas Masiulis

„Azerbaidžanas yra labai svarbus tarptautinio transporto maršruto „Viking“ dalyvis“. Taip kalbėdamas su Haqqin.az žurnalistu pareiškė Lietuvos Susisiekimo ministras Rokas Masiulis.

Kaip tvirtino ministras R. Masiulis, po tarptautinio uosto Aliat pastatymo Azerbaidžane bei paleidus veikti geležinkelį Baku-Tbilisis-Karsas labai išsiplėtė „Viking“ galimybės. Artimiausiu metu šis kelias nutįs iki Stambulo Turkijoje. Taigi Azerbaidžano geležinkelių prijungimas leidžia pagerinti tranzitinių pervežimų pajėgumus Rytai – Vakarai ir Šiaurė – Pietūs kryptimis. O taip pat sukūrė alternatyvius transporto kelius patogesniems nei iki šiol ryšiams tarp Europos ir Azijos. Žodžiu, Azerbaidžanas – svarbi šalis šiame tarptautiniame projekte.

Priminsnime: „Viking“ apima štai tokį maršrutą: Lietuva – Baltarusija – Ukraina ir Gruzija – Azerbaidžanas/ Centrinė Azija – Kinija /Iranas – Indija. Svarbiausias šio sumanymo tikslas: kad Skandinavijos šalys per Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą turėtų išėjimą prie Juodosios jūros regiono, o iš ten – gabenti savo prekes į Azerbaidžaną, Iraną, Tolimuosius Rytus ir Indiją. Dabar prekes nugabenti iš Šiaurės Europos į Indiją galima per 20 parų, o iš Kinijos – per 16-18 parų. Alternatyviais keliais ši kelionė trunka du kartus ilgiau – apie 40 parų.

Informacijos šaltinis – www.haqqin.az

2018.09.08; 10:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas Jurša

Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.

Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…

Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.

„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.

Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.

Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.

Gelbėkite: kataliką muša!

Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.

Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)

Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle“ rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)

Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?

Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“

Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.

Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per  Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“

Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.

Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…  

Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru

2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?

Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.

Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“

Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.

2018.08.28; 13:40

Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.

Baku susitikusi su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Aliyevu, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pasisakė už stipresnius ekonominius ryšius su šia valstybe, ypač energetikos srityje.

A. Merkel leido suprasti, kad Vokietija ir visa Europos Sąjunga (ES) domisi galimybėmis išplėsti savo energetikos rinkas, kad taptų mažiau priklausomos nuo rusiškų dujų. O Azerbaidžanas, kurio dujotiekis per Turkiją driekiasi iki pietinių ES narių, galėtų atlikti svarbų vaidmenį šioje misijoje.

Azerbaidžano prezidentas parodė susidomėjimą dujotekio išplėtimu Europos link, nors buvo santūresnis dėl galimybės Turkmėnistanui taip pat transportuoti dujas į Europą per Azerbaidžaną.

Susitikimo metu kanclerė patikino, kad Vokietija toliau ragins rasti politinį sprendimą dėl Azerbaidžano ir kaimyninės Armėnijos konflikto Kalnų Karabacho klausimu.

Azerbaidžanas buvo paskutinė A. Merkel stotelė trijų dienų ture po regioną. Politikė pirmiausiai atvyko į Gruziją, o po to apsilankė Armėnijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.26; 08:00

Gruzijoje viešinti A. Merkel kritikuoja rusų dalinių buvimą Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. EPA-ELTA nuotr.

Į Gruziją atvykusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo rusų pajėgų buvimą separatistinėse Abchazijos ir Pietų Osetijos provincijose. Savo susitikime su ES stebėtojų misijos vadovu ji aiškiai pareikš, „kad mes šios neteisybės nepamiršime“, – sakė A. Merkel ketvirtadienį Tbilisyje po pokalbio su Gruzijos ministru pirmininku Mamuka Bachtadze.

A. Merkel teigė siekianti, kad ši tema „vis būtų įtraukiama į darbotvarkę“. Deja, „nepaisant didelių pastangų“, kol kas pastebimos pažangos nėra.

A. Merkel priminė, kad pastarąjį kartą per savo viešnagę Gruzijoje prieš beveik dešimtmetį po paliaubų tarp Gruzijos ir Rusijos įsigaliojimo reikalavo rusų dalinių pasitraukimo. Žinoma, ji ir šiandien remia Gruzijos teritorinį integralumą, kalbėjo kanclerė.

Rusija 2008 metų rugpjūčio 8-ąją separatistinės Pietų Osetijos pusėje įsikišo į Gruzijos konfliktą ir per penkias dienas sutriuškino gruzinų pajėgas. Tarpininkaujant ES pirmininkavusiai Prancūzijai, buvo susitarta dėl paliaubų. Po to Maskva Pietų Osetiją bei taip pat separatistinę Gruzijos Abchazijos provinciją pripažino nepriklausomomis valstybėmis. Rusija ir toliau yra dislokavusi Pietų Osetijoje ir Abchazijoje savo dalinius.

Penktadienį A. Merkel iš Gruzijos vyks toliau į Armėniją, o šeštadienį į Azerbaidžaną.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.24; 08:08

Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis tiems, kurie gerbia jos papročius ir tradicijas. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius. 

DPA-ELTA praneša, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel šią savaitę viešės Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane.

Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė – Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją bei likusiai Europos Sąjungai.

Taigi vizitas į Azerbaidžaną – pats svarbiausias. Azerbaidžanas turtingas ir dujomis, ir nafta, o dujos Vokietijai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos šalims, labai – reikalingos. Šiuo metu Vokietija daug šių gamtinių išteklių eksportuoja iš Rusijos. Vadinasi, azerbaidžanietiškos dujos, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ilgainiui sudarytų rimtą konkurenciją Gazpromui. Jei Berlyno ir Baku derybos taptų sėkmingomis, Rusija ilgainiui prarastų monopolininkės pozicijas. O tai reiškia, kad oficialusis Kremlius, tikėtina, darys spaudimą, jog vokiečiai itin nesusidomėtų azerbaidžanietiškomis alternatyvomis (ne veltui Kremlius taip intensyviai stumia Nord Stream 2 projektą Baltijos jūros dugnu į Vokietiją prieštaraujant ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Rytų Europai bei JAV).

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Be to, nereikia pamiršti, kad Azerbaidžanas – vienas iš tvirčiausiai ant savo kojų stovintis politinis žaidėjas Pietų Kaukazo regione. Lyginant su Armėnija ir Gruzija, jis – pats savarankiškiausias bei stipriausias ekonominiu ir kariniu požiūriu.

Todėl Vokietijos kanclerei A.Merkel, viešinčiai Baku, nepavyks į Azerbaidžaną žiūrėti tarsi į jaunesnįjį brolį.

Apie tai byloja ir Bild leidinio pranešimas, kad Azerbaidžanas nenori įsileisti A.Merkel kelonėje po Pietų Kaukazą turėjusį lydėti Krikščionių – demokratų sąjungos deputatą Albertą Vailerį. Albertas Vaileris – Vokietijos parlamentinės grupės ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininko pavaduotas.

Buvo numatyta, kad būtent jis rugpjūčio 24-ąją lydės A. Merkel į Pietų Kaukazą, t.y. ir į Azerbaidžaną.

Tačiau Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovas Chikmetas Gadžijevas pareiškė, kad Albertas Vaileris įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Į juoduosius Azerbaidžano sąrašus A. Vaileris pateko todėl, kad kadaise lankėsi armėnų separatistų okupuotose Azerbaidžano žemėse nepaprašęs Baku leidimo. Oficialusis Baku laikosi griežtos politikos: kas atvyksta į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo, tas, jo manymu, ignoruoja Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, todėl Azerbaidžanas nelinkęs jų įsileisti.

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Tokios politikos Azerbaidžanas laikosi jau seniai, nuosekliai. Visi, kurie bent kartą lankėsi armėnų separatistų kontroliuojamame Kalnų Karabache savo vizitų nesuderinę su Baku, automatiškai patenka į nepagaidaujamų asmenų Azerbaidžane sąrašą.

Tiesa, oficialusis Baku yra padaręs išimčių. Tiems, kurie atsiprašo Azerbaidžano, dažniausia suteikiama malonė – jie išbraukiami iš juodųjų sąrašų ir gali atvykti į Azerbaidžaną.

Kaip nutiks šiuo konkrečiu atveju, netrukus sužinosime. Išmintingiausia būtų, jei ponas A. Vaileris oficialiai ir viešai atsiprašytų Azerbaidžano dėl kadaise pademonstruoto atsainaus požiūrio į Kalnų Karabacho problemą. A. Vailerio atsiprašymas taptų puikia pamoka kai kuriems kitiems ES politikams, kurie linkę ignoruoti Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho (NATO ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą; Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl neigiamas Baku požiūris į teritorinio vientisumo taisykles nusispjaunančius veikėjus suprantamas žvelgiant ne tik Baku, bet ir Vakarų akimis).  

2018.08.22; 10:00

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel kitą savaitę lankysis Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane, sakė Vokietijos vyriausybės atstovas Steffenas Seibertas.

Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė bus Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją ir likusiai ES.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.18; 08:51