Jau esame minėję: šiandien, gegužės 22-ąją, į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kartu su žmona Mehriban Arif gizi Alijeva.
Kaip skelbia ELTA, planuojama, kad Azerbaidžano prezidentas Vilniuje susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai numatę aptarti, bent jau taip skelbiama Lietuvos prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime, dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Azerbaidžano prezidento vizitą į Lietuvą išsamiau papasakosime jam pasibaigus. Man, besidominčiam Kaukazo temomis, rūpi, kaip šiandien elgsis mūsų politikai ir politikos komentatoriai? Ar išdrįsime bent šį sykį viešai, atvirai pareikšti, jog Karabachas, remiantis ne tik tarptautine teise, bet ir istorine tiesa, yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Armėnija? Ar mūsų televizininkai, politikos ekspertai, žurnalistai bent užsimins, jog Azerbaidžanas teisus, tiek jėga, tiek politinėmis priemonėmis susigrąžindamas Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą (omenyje turiu 44 dienas trukusią sėkmingą Azerbaidžano karinę operaciją 2020-ųjų rudenį), o Armėnija, visus pastaruosius tris dešimtmečius valdžiusi Karabachą, – neteisi? Ar pripažinsime, jog tai Armėnija elgiasi kaip agresorė, susidūrimo linijose rengdama įvairiausio pobūdžio provokacijas, taip pat ir karines? Ar ištarsime bent keletą žodžių, jog būtent Jerevanas veikia nesąžiningai, nes iki šiol neišveda iš Karabacho visų savo karinių formuočių, o priversta trauktis ciniškai minuoja paliekamas žemes? Ar prisiminsime, kaip 2020-aisiais Armėnija ciniškai apšaudė su Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Gubą ir Bardą? Vos tik numatomos Taikos derybos, Jerevanas apšaudo Azerbaidžano pasieniečius šaukdamas, esą tai azerbaidžaniečių kariai pirmieji pakėlė ginklą. Ir Lietuva linkusi patikėti. Armėnija į Karabachą vis dar desperatiškai mėgina įvežti karinės amunicijos, o kai azerbaidžaniečių kariai neleidžia įvežti, kaltina azerbaidžaniečius trukdant gabenti … maisto produktus neva badaujantiems Karabacho armėnams. Žodžiu, griebiasi įvairiausių niekšybių.
Azerbaidžano pasienio punktas
Pastaruosius keliolika metų stebint Lietuvos viešąją informacinę erdvę užfiksavau daug skandalingų pavyzdžių, kai net oficialių Lietuvos įstaigų vadovai, kilus bent mažiausiam Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimui, entuziastingai puola kaltinti ne agresorę Armėniją, bet auka tapusį Azerbaidžaną. O jei oficialiojo Baku atvirai nekaltina, tai vis tiek gudrauja: esą konfliktas dėl Karabacho – labai painus, kad būtų galima nustatyti teisiąją ir kaltąją puses, esą Azerbaidžanas – daug sykų stipresnis už mažytę Armėniją, esą Azerbaidžanas neturi teisės karinėmis priemonėmis susigrąžinti savų žemių (o štai Ukraina, Sakartvelas (Gruzija) – turi teisę?). Televizijos ekranuose ir internetiniuose portaluose lietuviai taip painiai pasakoja, kad niekaip nesuprasi, kas teisus, o kas – kaltas.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda gegužės 22 dieną susitiks su oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančiu Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu.
Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptars dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
09.40 Oficiali nuotrauka ir pasirašymas svečių knygoje (Baltoji salė)
10.05 Bendradarbiavimo tarp Lietuvos ir Azerbaidžano dokumentų pasirašymo ceremonija (Baltoji salė)
10.15 Lietuvos ir Azerbaidžano delegacijų susitikimas (Derybų salė)
11.10 Pasisakymai žiniasklaidai (Baltoji salė)
14.00 Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumo atidarymas (Grand Hotel Kempinski Vilnius)
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
XXX
Slaptai.lt redakcijos prierašas
Ką derėtų prisiminti apie Lietuvos ir Azerbaidžano ryšius
Azerbaidžano vėliava
Lietuva ir Azerbaidžanas tarpvalstybinius santykius pirmą sykį užmezgė 1918 liepos 23 dieną, kai Lietuvos Taryba savo atstovu Kaukazo valstybėse paskyrė Tbilisyje rezidavusį P. Dailidę. Jis ėjo Lietuvos Respublikos atstovo Užkaukazės respublikose pareigas. 1919–1920-aisiais Baku mieste dirbo Lietuvos konsulatas (konsulas – Vincas Krėvė Mickevičius).
1920-aisiais Sovietų Rusijai okupavus Azerbaidžaną, lietuvių ir azerbaidžaniečių bendradarbiavimas buvo sužlugdytas iki pat SSRS subyrėjimo 1990-ųjų.
Azerbaidžanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metų rugsėjo 10 dieną. 1991-ųjų gruodžio 20-ąją Lietuva pripažino Azerbaidžaną esant nepriklausoma valstybe. Nuo 1992 iki 1995-ųjų trejetą metų Vilniuje pirmiausia veikė Azerbaidžano atstovybė. O 1995-ųjų pabaigoje jau užmegzti šalių diplomatiniai santykiai. 2001–2006-aisiais Lietuvai Azerbaidžane pirmoji atstovavo Halina Kobeckaitė (jos rezidencija buvo Turkijoje). 2007–2011-aisiais pirmoji Azerbaidžano ambasadorė Lietuvoje buvo Naira Shakhtahtinskaya (2007 – 2011-ieji metai). 2013 – 2019-aisiais metais Lietuvoje rezidavo nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius Hasan Mammadzada. Nuo 2019-ųjų Azerbaidžano ambasadai Vilniuje vadovauja ambasadorius Tamerlanas Garajevas.
Azerbaidžano lyderio Ilhamo Alijevo šių metų gegužės 22-osios vizitas į Lietuvą – ne pirmasis. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas jau yra lankęs Lietuvą su trimis oficialiais vizitais. Tai nutiko 2007 ir 2013 metais. Į Azerbaidžaną oficialių vizitų buvo atvykę ir Lietuvos prezidentai. Tai – prezidentas Valdas Adamkus (2005, 2006, 2007, 2008), prezidentė Dalia Grybauyskaitė – 2011-aisiais, o prezidentas Gitanas Nausėda – 2022 metais.
Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.
Avantiūra Kinijos tema
Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.
Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.
Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.
Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.
Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).
Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.
Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.
Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.
Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.
Avantiūra Armėnijos tema
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.
Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.
Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.
Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.
Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.
Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.
Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.
Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.
Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.
Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.
Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.
Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto
Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.
Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.
Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.
Azerbaidžano sostinėje atidengta žuvusių Ukrainos gynėjų atminimo siena
Baku, gegužės 13 d. (Ukrinform-ELTA). Azerbaidžano sostinėje Baku įvyko žuvusių Ukrainos gynėjų atminimo sienos atidengimo ceremonija. Baku. Žuvusių Ukrainos gynėjų etnininių azerbaidžaniečių atminimo siena
Šiuo metu žinomi 26 Azerbaidžano didvyrių, kurie žuvo, vaduodami Ukrainos žemę nuo okupantų rusų, vardai.
Tai pranešė leidinys „Report“, remdamasis Ukrainos ambasada Azerbaidžane, rašo „Ukrinform“.
Renginyje, skirtame žuvusių Ukrainos gynėjų atminimo sienos atidengimui, dalyvavo žuvusių didvyrių šeimos, taip pat Ukrainos ambasados, ukrainiečių diasporos, kitų Ukrainos institucijų ir Azerbaidžano ukrainiečių bendruomenių atstovai.
Azerbaidžanietės motinos skausmas
Pranešama, kad Ukrainos ambasada Azerbaidžane įtvirtina tradiciją kasmet Motinos dienos išvakarėse rengti susitikimus su žuvusių Ukrainos gynėjų šeimomis. Azerbaidžano sostinėje Baku – pagerbti dėl Ukrainos laisvės mūšiuose žuvę 26 etniniai azerbaidžaniečiai
„Nuo pat Rusijos plataus masto ginkluotos agresijos prieš Ukrainą pradžios Ukrainos teritorijoje gyvenantys etniniai azerbaidžaniečiai ryžtingai stojo ginti mūsų valstybės suvereniteto ir teritorijos vientisumo. Šiuo metu žinomi 26 Azerbaidžano didvyrių, kurie žuvo, vaduodami mūsų žemę nuo okupantų rusų, vardai“, – rašoma pranešime.
Azerbaidžano pasienio punktas
Jerevanas/ Baku, gegužės 11 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas ketvirtadienį apkaltino viena kitą dėl pasienyje įvykusio susišaudymo, per kurį vienas žmogus žuvo ir keturi buvo sužeisti likus kelioms dienoms iki ES rengiamų taikos derybų.
Šios Kaukazo kaimynės jau dešimtmečius kovoja tarpusavyje dėl Azerbaidžano Karabacho regiono, ir pastaraisiais mėnesiais tos kovos atsinaujino.
Po mirtį nešančio apsikeitimo ugnimi Rusija paragino šalis mažinti įtampą, tačiau jos, kaip tarpininkės, įtaka regione susilpnėjo po to, kai ji pernai pradėjo invaziją į Ukrainą.
Armėnija pirmoji pranešė, kad keturi jos kariai buvo sužeisti paleistos ugnies. „Azerbaidžano pajėgos apšaudo artilerijos ir minosvaidžių ugnimi Armėnijos pozicijas Sotko regione“, – pranešė Armėnijos gynybos ministerija.
Tuo tarpu Baku apkaltino Armėniją „provokacija“, per kurią žuvo vienas Azerbaidžano karys, ir pareiškė, kad Armėnijos kariai „vėl pažeidė paliaubų susitarimą“ naudodami „didelio kalibro ginklus“, turėdamas omenyje 2020 metų lapkričio mėnesio susitarimą, kuriuo buvo nutrauktas šešias savaites trukęs karinis konfliktas.
„Labai maža“ tikimybė
Ketvirtadienio kovos įsiplieskė likus vos kelioms dienoms iki Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu Briuselyje.
Be to, abu lyderiai susitarė kartu susitikti su Prancūzijos ir Vokietijos vadovais birželio 1 dieną Moldovoje vyksiančio Europos aukščiausiojo lygio susitikimo metu, praneša ES.
Azerbaidžano pasieniečiai
N. Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną siekiu „sužlugdyti derybas“ Briuselyje. „Aš nepakeičiau savo nuomonės dėl vykimo į Briuselį“, – sakė jis. – Tačiau tikimybė, kad susitikime bus pasirašyta taikos sutartis su Azerbaidžanu, „labai maža“.
Susitarimo projektas „vis dar yra labai preliminarioje stadijoje, todėl kalbėti apie galimą pasirašymą per anksti“, sakė N. Pašinianas.
ES rengiamas susitikimas vyks po gegužės pradžioje JAV surengtų derybų. Po to susitikimo JAV diplomatijos vadovas Antony Blinkenas kalbėjo apie „apčiuopiamą pažangą siekiant ilgalaikio taikos susitarimo“ tarp abiejų šalių.
Tačiau Baku ir Jerevanas po derybų paskelbė tariamai panašius pareiškimus, kuriuose pažymėjo pažangą, tačiau pripažino, kad jų nuomonės esminiais klausimais skiriasi.
Dešimtmečius trunkantis ginčas
Vakarų tarpininkavimo pastangos dedamos tuo metu, kai pagrindinė regiono galybė Rusija sunkiai išlaiko savo įtaką, iš dalies dėl karo Ukrainoje.
Armėnija tradiciškai pasikliauja Rusija kaip savo saugumo garantu, tačiau vis labiau nusivilia. Ji apkaltino Rusiją, kad ši nesugebėjo atlikti savo taikos palaikymo vaidmens, kai Azerbaidžano aktyvistai užblokavo Lačino koridorių, vienintelį sausumos kelią į Armėniją.
Abi šalys du kartus kariavo dėl ginčijamų teritorijų, daugiausia dėl Karabacho regiono, kuriame gyventojų daugumą šiuo metu sudaro armėnai. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Per abu karus dėl šio regiono žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pirmasis karas truko šešerius metus, iki 1994 metų. Antrasis, vykęs 2020-aisiais, baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis.
Pagal Rusijos tarpininkautas 2020 metų paliaubas Azerbaidžanas privalo užtikrinti saugų judėjimą Lačino koridoriumi, kuriame patruliuoja Rusijos taikdariai.
Balandžio pabaigoje Azerbaidžanas pareiškė, kad po Armėnijos „grasinimų ir provokacijų“ koridoriuje pastatė kontrolės postą. Armėnija pasmerkė šį žingsnį kaip paliaubų pažeidimą ir sakė, kad šie teiginiai yra „išgalvotas ir nepagrįstas pretekstas“.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.
Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.
2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.
Bet pereikime prie straipsnio.
Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.
Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.
Melagis ilga nosimi
Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?
Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!
Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.
Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.
Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.
Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.
Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.
Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.
Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.
Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.
Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.
Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.
Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.
Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.
Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.
Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį susitiko su Azerbaidžano užsienio reikalų ministru Jeyhunu Bayramovu. LR prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį susitiko su Azerbaidžano užsienio reikalų ministru Jeyhunu Bayramovu.
Susitikime aptarti dvišaliai Lietuvos ir Azerbaidžano ryšiai ir mėnesio pabaigoje įvyksiantis Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo vizitas į Lietuvą. Šalies vadovas teigė, kad Lietuva yra suinteresuota ir toliau plėsti bendradarbiavimą su Azerbaidžanu ekonomikos, švietimo, inovacijų, informacinių technologijų ir kitose srityse.
Prezidentas akcentavo, kad Lietuva pasisako už Azerbaidžano ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo plėtrą ir strateginę partnerystę energetikos srityje, o Europos Sąjungos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo sutartis turi išlikti politiniu prioritetu.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Lietuvos URM foto
Gegužės 8 dieną surengtas Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Jeyhun Bayramovo oficialus vizitas Lietuvoje bei Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos 7-asis posėdis.
Užsienio reikalų ministrų susitikime aptartas Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalis bendradarbiavimas, parama Ukrainai jos kovoje su Rusijos agresija, padėtis Pietų Kaukaze ir Azerbaidžano bei Armėnijos konflikto sureguliavimas.
Ministras G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuva atidžiai seka padėtį Pietų Kaukaze, vildamasi taikaus konflikto sureguliavimo. „Esame įsitikinę, kad tvari taika yra ir Azerbaidžano, ir Armėnijos interesas. Lietuva tvirtai remia Europos Sąjungos ir JAV derybų tarpininkavimo pastangas“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas. Lietuvos URM nuotr.
G. Landsbergis taip pat pabrėžė būtinybę remti Ukrainą iki jos pergalės – visiško teritorinio vientisumo atkūrimo, ir patikino, kad teisės viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės yra ES ir Azerbaidžano santykių pagrindas ir tolesnio šalies klestėjimo sąlyga.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministrą lydi tarpvyriausybinė delegacija, kurią sudaro Azerbaidžano ekonomikos, energetikos, transporto ir skaitmeninės plėtros, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, mokslo ir švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto, sveikatos ministrų pavaduotojai, kitų institucijų ir valstybės įmonių vadovai, dalyvausiantys 7-ajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje.
Posėdžio metu apžvelgta plati bendradarbiavimo sričių panorama ir ieškoma būdų suteikti bendradarbiavimui naujų impulsų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (www.urm.lt)
Armėnija nesikeičia. Nepaisant akivaizdžios tiesos, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, Armėnija griebiasi pačių įvairiausių gudrybių, tuo pačiu – ir bjaurių gudrybių, kad tik ilgiau užtruktų Karabacho regiono grįžimas tikriesiems šeimininkams. Lietuviškai tariant, skęstantysis griebiasi šiaudo.
Štai tik keletas paskutiniųjų Jerevano akibrokštų, kurie nedaro garbės Armėnijai.
Išniekino vėliavą
Europos sunkiosios atletikos čempionate armėnai išniekino Azerbaidžano valstybinę vėliavą. Nutiko, remiantis filmuotais kadrais, štai taip: kai į salę oficialaus iškilmingo atidarymo metu buvo įnešta Azerbaidžano vėliava, vienas armėnas pribėgo prie vėliavą nešusiojo, išplėšė vėliavą iš rankų ir spruko į užkulisius. Po kelių sekundžių apsauga grąžino į sceną Azerbaidžano valstybės simbolį – vėliavą. Jau nustatytas ir barbaras, kuris viešo europietiško sporto renginio metu surengė antiazerbaidžanietišką provokaciją. Pasirodo, tai buvo oficialiai akredituotas asmuo.
Po šio incidento Azerbaidžanas atšaukė savo sportininkus iš čempionato. Oficialiame pranešime teigiama, jog sąžiningos sporto varžybos neįmanomos šalyje, kuri patalogiškai nekenčia savo kaimynės.
Apšaudė karinį postą
Balandžio 11-ąją karinės Armėnijos pajėgos apšaudė Azerbaidžano karius Lačino rajone. Incidento metu žuvo trys azerbaidžaniečių kariai ir keturi armėnų kariai.
Lačinas. Dialog.UA. Twitter com
Kodėl Jerevanas pradėjo šaudyti? Esama kelių priežasčių. Armėnijos pajėgos desperatiškai siekia užimti keletą strategiškai svarbių teritorijų – trokšta savo žinioje išlaikyti bent keletą Karabacho teritorijų. Armėnijai dar svarbu apsimesti kankine (neva ne ji pirmoji pliekė iš sunkiųjų pabūklų), kad jos sponsoriai ir lobistai Vakaruose turėtų progų „kaltinti Baku nebūtomis nuodėmėmis“. Dar Armėnija tikisi sulaukti pagalbos iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos KSSO, kuriai priklauso, beje, Rusija ir Baltarusija.
Beje, Armėnija į Azerbaidžano karių postą pliekė iš Indijos įsigytomis 155 mm haubicomis (pirktos haubicos 2022-aisiais už 150 milijonų dolerių). Įsidėmėtina, kad Armėnija atakuoja azerbaidžanietiškus postus ir iranietiškais dronais Shahed 136.
Sumušė karo belaisvį
Azerbaidžaniečių karo belaisvį žiauriai sumušė
Balandžio 14-ąją buvo pranešta, kad Nachičevanės regione Šachbuzo rajone dėl tamsos ir prastų oro sąlygų į Armėnijos teritoriją netyčia nuklydo du Azerbaidžano kariai. Jie neturėjo ginklų. Tai – Babirovas Agšinas Gabilis ir Achundovas Guseinas Achlimanas.
Armėnijos specialiosios tarnybos juos sulaikė. Viešumoje pasirodžiusios nuotraukos byloja, kad vienas iš jų buvo žiauriai sumuštas. Taip tvirtina Azerbaidžano karinės struktūros.
Armėnija kol kas nepateikė savo versijos. Vakarų diplomatai, reziduojantys Azerbaidžane, tvirtina, jog žiaurus elgesys su nelaisvėn patekusiais kariais, – nepriimtinas civilizuotame pasaulyje.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
AFP-ELTA praneša, kad dėl korupcijos skandalo Europos Parlamento vicepirmininkės posto netekusi Eva Kaili po daugiau kaip keturių mėnesių paleista iš kalėjimo Belgijoje. 44-erių graikė penktadienį išvyko iš Hareno kalinimo įstaigos į šiaurę nuo Briuselio. Teisėsaugos sprendimu, jai iki teismo skirtas namų areštas jos bute Briuselyje. E. Kaili privalės nešioti apykoję. Negalės niekur išvykti be Teismo žinios.
E. Kaili laikoma „Katargeito“ kyšininkavimo skandalo pagrindine veikėja. Tyrėjai kaltina buvusią TV laidų vedėją priėmus brangias dovanas ir didelius kyšius iš Kataro. Ji tai neigia.
Atliekant nuodugnų tyrimą dėl korupcijos, gruodžio pradžioje buvo sulaikyta E. Kaili, jos gyvenimo partneris Francesco Giorgi ir kiti įtariamieji. Pas E. Kaili tyrėjai teigia radę daug grynųjų pinigų. Anot belgų teisėsaugos šaltinių, jos ir G. Giorgi bendrame bute konfiskuota 150 000 eurų, o dar 750 000 rasta pas jos tėvą Briuselio viešbutyje. Iš viso tyrėjai per kratas konfiskavo 1,5 mln. eurų. Išaiškėjus aferai, Europos Parlamentas gruodžio viduryje atleido E. Kaili iš vicepirmininkės pareigų.
Paleidus E. Kaili, namų arešte dabar yra visi penki kaltinamieji skandale. Belgų teisėsauga kaltina juos korupcija, pinigų plovimu ir priklausymu nusikalstamam susivienijimui. Įtariama, kad be Kataro ir Marokas mėgino kyšiais daryti įtaką ES politikai. Abi šalys kaltinimus neigia.
Tokiais žodžiais būtų galima užbaigti šį tekstą iki naujų pranešimų iš teismo salės, tačiau akis ir vėl bado lietuviškasis tendencingumas. Užsienio ir lietuviškoje erdvėje ir šiandien – nė žodelio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru, Maroku? Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, kaip rašiau ankstesniuose savo straipsniuose („Kodėl nenagrinėjama Evos Kaili armėniškoji linija?” ir „Eva Kaili istorijoje verta dėmesio ir armėniškoji linija”), dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė tiesiog „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas. Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Juk kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azeraidžano spauda.
Karabache. EPA – ELTA nuotrauka
Jerevanas/ Baku, balandžio 11 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ir Armėnija antradienį pareiškė, kad per susišaudymą palei bendrą sieną žuvo abiejų šalių karių – tai naujausias dešimtmečius besitęsiančio dvišalio teritorinio ginčo eskalavimas.
Dvi buvusios sovietinės Kaukazo respublikos yra kariavusios du karus dėl Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono, kuriame daugumą sudaro armėnai, o paskutiniai karo veiksmai baigėsi 2020 metais Rusijai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis.
„Armėnijos kariuomenės pozicijos, dislokuotos netoli Dygo gyvenvietės (prie abiejų šalių bendros sienos), atidengė smarkią ugnį į Azerbaidžano kariuomenės pozicijas“, – sakoma Baku gynybos ministerijos pranešime ir priduriama, kad Azerbaidžano kariai „atsakė ugnimi“. „Tarp Azerbaidžano karių yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“, – sakoma pranešime, nenurodant aukų skaičiaus.
Armėnijos gynybos ministerija taip pat pranešė apie nenurodytą nukentėjusiųjų skaičių ir apkaltino Baku inicijavus susišaudymą. „Antradienį 16.00 val. Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė Armėnijos kariškius, kurie netoli sienos vykdė inžinerinius darbus, – nurodė ministerija. – Preliminariais duomenimis, Armėnijos pusėje yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“.
Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.
Pagal 2020 metų rudenį Rusijos tarpininkaujamą paliaubų susitarimą Armėnija atidavė ištisus dešimtmečius kontroliuotos teritorijos plotus, o Maskva atsiuntė taikdarius, kurie prižiūrėjo trapias paliaubas.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas surengė kelis taikos derybų raundus, kuriems tarpininkavo ES ir JAV.
Praėjusį mėnesį N. Pašinianas pažymėjo tam tikrą pažangą taikos procese, tačiau teigė, kad „pamatinės problemos“ išlieka, nes „Azerbaidžanas bando pareikšti teritorines pretenzijas, o tai Armėnijai yra raudona linija“.
Vasario mėnesį ES Armėnijos pusėje dislokavo išplėstinę stebėsenos misiją – taip didėja Vakarų įsitraukimas į regioną, kuris tradiciškai yra Kremliaus įtakos sfera.
1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, etniniai armėnų separatistai Kalnų Karabache atsiskyrė nuo Azerbaidžano. Po to kilęs konfliktas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių.
Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Baku, balandžio 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija paskelbė išsiunčianti iš šalies keturis Irano ambasados darbuotojus.
Abiejų prie Kaspijos jūros besiribojančių šalių santykiai seniai įtempti, Azerbaidžanas yra artimas istorinės Irano varžovės Turkijos sąjungininkas.
Ministerija pranešė, kad „iškvietė“ Irano ambasadorių, „keturis Irano ambasados darbuotojus paskelbė persona non grata“, jie turi išvykti iš Azerbaidžano per 48 valandas. Per susitikimą su ambasadoriumi jam „buvo pareikštas didelis nepasitenkinimas dėl pastaruoju metu jo šalies demonstruojamų provokuojančių veiksmų“, sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Anksčiau ketvirtadienį Azerbaidžanas suėmė šešis vyrus, Baku teigimu, susijusius su Irano slaptosiomis tarnybomis ir rengusius perversmą. Jie planavo „sukurti pasipriešinimo būrį“, sukurstyti „ginkluotus neramumus ir smurtiniu būdu panaikinti Azerbaidžano konstitucinę santvarką, kad Azerbaidžane būtų sukurta šariato valstybė“.
AFP negalėjo nepriklausomai patvirtinti šių kaltinimų, dar padidinusių įtampą tarp dviejų šalių. Irano žvalgybos ženklas
Sausio mėnesį Azerbaidžanas sustabdė savo ambasados Irane veiklą, praėjus kelioms dienoms po išpuolio, dėl kurio Baku kaltino Teherano slaptąsias tarnybas.
Azerbaidžanas kaltina Iraną remiant Armėniją dešimtmečius trunkančiame Baku ir Jerevano konflikte dėl Karabacho. Savo ruožtu Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, nuo seno kaltina Azerbaidžaną kurstant šalyje separatistines nuotaikas. Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžanas gali leisti Izraeliui, svarbiausiam ginklų Baku tiekėjui, iš savo teritorijos pulti Iraną.
Pakistanas pranešė, kad teroristai, atkeliavę iš Irano, balandžio 2-ąją užpuolė jų pasienio punktą. Susišaudymo metu žuvo keturi Pakistano kariškiai.
Atsakomybę už ataką prisiėmė teroristai iš BLA (Beludžistano išlaisvinimo armija). Oficialusis Islamabadas tvirtina, jog smogikai iš BLA buvo trumpam įsiveržę į Pakistano teritoriją. Agresijos metu nukentėjo ir Kinijos inžinieriai – statybininkai, kurie rūpinasi statybomis tiesiant Šilko kelią per Pakistano teritoriją.
Pakistanas įsitikinęs, jog BLA teroristai palaiko tamprius ryšius su Irano žvalgyba. BLA smogikai greičiausiai turi kontaktų ir su Indijos žvalgyba RAW. Mat Iranas ir Indija – priešiškai nusiteikę prieš Pakistaną. Indija norinti Pakistane sukelti kuo didesnį nestabilumą, kad galėtų išnarplioti su Pakistanu teritorinius ginčus dėl Kašmyro. Iranas taip pat nesuinteresuotas stipriu Pakistanu, nes pakistaniečiai palaiko Irano nemėgstamą Azerbaidžaną.
Pakistano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Šis išpuolis byloja, kad tiek Indijos, tiek Irano žvalgybos savo išpuoliams prieš Pakistaną sumanė panaudoti Beludžų gentis. Šioms gentims įpiršta nuomonė, jog būtina sukurti didįjį Beludžistaną. Mat beludžų gentys gyvena daug kur, taip pat – ir Irane. Iranas dėl jų turi bėdų, nes beludžai nenori paklusti Teherano valdžiai, nepripažįsta jokių valstybinių sienų. Jie linkę keliauti į Pakistaną, Iraną, Afganistaną be jokių trukdžių, patikrinimų, apribojimų. Bet drauge su jais dažnusyk keliauja įvairiausio plauko teroristai, kontrabandininkai, narkotikų, ginklų prekeiviai ir šnipai.
Iranas su šiomis gentimis sudarė nerašytą sandorį: beludžams leidžiama Irane gyventi laisvai, be apribojimų, bet už ramybę jie privalo rinkti žvalgybinę informaciją apie Irano priešus ir, prireikus, rengti diversines operacijas ten, kur nurodys Teherano režimas.
Azerbaidžano saugumo tarnybos sulaikė keturis asmenis, kurie įtariami pasikėsinę į Azerbaidžano parlamento nario Fazilio Mustafos gyvybę. Oficialūs Azerbaidžano pareigūnai tvirtina, kad įtariamieji sulaikyti Garadagsko rajone. Pas juos aptiktas nusikaltimo įrankis (šaunamasis ginklas) ir šaudmenų. Suimtųjų pavardės neskelbiamos.
XXX
Slaptai.lt primena, kas jau buvo rašyta šia tema Gintaro Visocko publikacijoje„Kas ir kodėl šaudė į Azerbaidžano parlamento deputatą?“
Išpuolis prieš Azerbaidžano politiką surengtas kovo 28-ąją. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Z. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Fazil Mustafa. Azerbaidžano parlamento deputatas
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negalėjo pasakyti nieko konkretaus.
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano smogikai
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Kovo 28-oji – svarbi Azerbaidžanui. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Laimė, F. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau. Tačiau paleidusiam šūvių papliūvą iš „Kalašnikov“ vyrui (arba keliems užpuolikams) pavyko pasprukti.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negali pasakyti nieko konkretaus. Vis dar nežinoma, kiek iš viso buvo užpuolikų.
Fazilis Mustafa. Azerbaidžano Didžiojo Medžliso narys
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Prieš keletą dienų paskelbiau straipsnį „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ Minėtame rašinyje stebėjausi Jerevane viešėjusio pono Anderso Fogho Rasmusseno akivaizdžiai proarmėniškais pareiškimais, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė, esą tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti Azerbaidžaną, kad šis darytų nuolaidų Jerevano politikams.
Šių eilučių autoriui labai keista pasirodė danų tautybės politiko A. F. Rasmuseno pozicija dėl Karabacho skaudulių. Viskas apversta aukštyn kojomis. Juk šis regionas be menkiausių dvejonių priklauso Azerbaidžanui. Tai byloja visi tarptautiniai susitarimai dėl šalių teritorinio vientisumo, visos tarptautinės taisyklės, pagal kurias brėžiamos valstybių sienos. Be kita ko, šios taisyklės gerbiamos tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek Paryžiuje ar Berlyne. Taip pat – ir Danijos sostinėje Kopenhagoje, iš kur kilęs ponas A. F. Rasmusenas. Buvęs NATO gensekas negali nežinoti, jog Karabachas – azerbaidžanietiškas rajonas ir, vaizdžiai tariant, Armėnija neturi jokių teisių į šį kraštą. Visi Azerbaidžano sprendimai susigrąžinti Karabachą – teisėti. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens. A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl galimos Armėnijos integracijos į Vakarus glumino dar ir dėl to, kad Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, Armėnijos tarptautines sienas tebesaugo Rusijos pasieniečiai, Rusija vis dar Armėnijai labai pigiai pumpuoja naftą ir dujas…
Dabar jau galima atsakyti į klausimą, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti. Daug mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikia dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik dar neaišku, ar tie pinigai jau sumokėti. Gal po šio į viešumą kilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakys honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorės mokėti A. F. Rasmusenui?
Dabar jau ne tiek svarbu, ar danų politikas kada nors mėgausis šiuo solidžiu honoraru. Svarbiausia, kad mes žinome, ko vertos pono A. F. Rasmuseno sapalionės dėl Pietų Kaukazo problemų.
Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone
Kai viešojoje erdvėje aptikau pranešimų, jog buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas viešėjo Armėnijos sostinėje Jerevane, – iš pradžių apsidžiaugiau. Tikėjausi, jog didelės politinės patirties turintis A. F. Rasmusenas vizito Jerevane metu ragins armėnų politikus liautis gudrauti dėl Karabacho. Kad ir kaip išsisukinėtų ir vinguriuotų Armėnijos politikai, jau metas pripažinti pačiu aukščiausiu lygiu: Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. O tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, neteisėtai rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.
Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Karabachas teisiškai Azerbaidžanui priklausė 1988- 1992-aisiais, kai Maskva dirbtinai kurstė antiazerbaidžanietiškas nuotaikas Jerevane. Karabachas buvo azerbaidžanietiškas ir 1992 – 1994 metais, kuomet armėnų separatistai, remiami rusų karinių dalinių, neteisėtai užgrobė šias žemes. Karabachas teisiškai nepriklausė armėnams ir 1994 – 2020-aisiais, nors formaliai iki pat 2020-ųjų jį valdė būtent armėnų separatistai. Taigi Azerbaidžanas turi neabejotiną teisę Karabache elgtis kaip tinkamas. Tai – jo žemė. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.
Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui. Juk danų tautybės A. F. Rasmusenas didžiojoje politikoje – ne vienerius metus. Pavyzdžiui, prieš tapdamas NATO vadovu, 2001 – 2009 metais jis ėjo Danijos premjero pareigas. Žodžiu, vėtytas ir mėtytas.
Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.
Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos iš savo žemių išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa gyrė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas.
Azerbaidžanas įsitikinęs, kad kovo 5-osios incidentas Lačino kelyje, kuomet iš Armėnijos pusės į Azerbaidžano ekonominį Karabacho regioną mėgino neteisėtai įvažiuoti karinę amuniciją gabenę armėnų separatistų automobiliai, – neatsitiktinis. Tai – pati tikriausia provokacija (susišaudymo metu žuvo du Azerbaidžano kariuomenės kariškiai), nes surengta Azerbaidžano ir Armėnijos lyderių susitikimo Briuselyje išvakarėse.
Oficialusis Baku tvirtina: kovo 5-osios susišaudymas Lačino regione byloja, jog Armėnijos pusė visiškai nesilaiko savo įsipareigojimų, duotų 2020-ųjų lapkričio 9-ąją. Tądien Armėnija pažadėjo iš Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančio Karabacho išvesti visas savo karines pajėgas. Bet šių savo pažadų ji nesilaikė visus pastaruosius trejetą metų. Neteisėtos karinės grupuotės vis dar tebedislokuotos Azerbaidžanui priklasančio Karabacho rajonuose.
Maža to, Armėnija į Karabachą nuolat mėgina slapta įvežti papildomų karinių pajėgų ir papildomos karinės amunicijos. Tokių atvejų 2020 – 2023-aisiais buvo užfiksuota daug. O vadinamieji „rusų taikdariai“, kuriems, remiantis ta pačia 2020-ųjų lapkričio 9-osios sutartimi, privalu prižiūrėti, jog Armėnija į Karabachą negabentų nei savo kariškių, nei ginklų, nei minų, – į šias pareigas žiūri pro pirštus. Vadinamieji „rusų taikdariai“ akivaizdžiai palaiko Armėnijos pusę.
Oficialusis Baku daro išvadą, jog Azerbaidžano ekonominiame Karabacho regione tebesiautėja neteisėtos ginkluotos armėnų gaujos, o ten laikinai dislokuoti „rusų taikdariai“ jų netramdo specialiai.
Kovo 5-oji. Lačino kelyje incidento metu
Todėl Azerbaidžano kantrybė išseko. Neoficialiais duomenimis, Azerbaidžanas planuoja surengti karinę operaciją, kurios tikslas – sunaikinti visus armėnų separatistų punktus, esančius vadinamųjų „rusų taikdarių“ atsakomybės zonoje Karabache. Azerbaidžano kariuomenė, nepasitikėdama nei Armėnijos duotais pažadais, nei vadinamųjų „rusų taikdarių“ vadovybe, planuoja Lačino kelyje įrengti savus, azerbaidžanietiškus, kontrolės punktus (kur nubrėžta sąlyginė, laikinoji zona, skirianti Azerbaidžaną ir Armėniją). Azerbaidžanas taip pat sieks kuo greičiau perimti savo žinion visą Lačino rajoną. Nuo šiol Azerbaidžanas pradės patruliuoti visuose keliuose, esančiuose vadinamųjų „rusų taikdarių“ kontroliuojamoje zonojo 5 kilometrų atstumu tiek į vieną, tiek į kitą pusę.
Remiantis nepatvirtintais duomenimis, Azerbaidžanas šių drastiškų priemonių imsis artimiausiu metu.
Kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu. Kovo 5-osios incidento metu
Saulius Kizelavičius
Kovo 5 dieną ryte kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu aidėjo šūviai. Kovo 5-osios rytą šiuo neasfaltuotu keliu armėnų separatistai iš Armėnijos į Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho ekonominį regioną pamėgino įvežti karinės amunicijos ir savų kariškių.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: vienintelis kelias, kuris dabar jungia Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklasantį Karabacho regioną su Armėnija, – tai Hankendžio – Lačino kelias. Bėda ta, kad nors Karabachas – Azerbaidžano žemė, azerbaidžaniečių pajėgos kontroliuoja dar ne visą Karabachą. Keliolika procentų Karabacho vis dar – armėnų separatistų rankose. Be to, juos karinėms diversijoms slapta nuolat kursto oficialusis Jerevanas.
Tą kelio atkarpą, kur kovo 5-ąją sutratėjo automatų pabliūvos, saugojo vadinamieji „rusų taikdariai“. Remiantis Jerevano, Baku ir Maskvos pasirašyta trišale sutartimi, rusų kariškiai privalėjo nuodugniai patikrinti armėnų automobilius. Jei krovinys civilinės paskirties, – reikėjo palinkėti laimingo kelio. O jei ten paslėpti ginklai, – turėjo sulaikyti.
Bet vadinamieji „rusų taikdariai“ nepasielgė taip, kaip juos įpareigojo pasirašyta trišalė sutartis. Tad krovinius teko tikrinti azerbaidžaniečių kariams. Kaip tik tą akimirką į azerbaidžaniečius imta šaudyti iš automobilių. Azerbaidžaniečių kariai atsakė tuo pačiu – šūviais.
Incidento akimirka. Kovo 5 diena. Kelyje Hankendi – Halfali – Turšsu
Neoficialiais duomenimis, susišaudymo metu žuvo du Azerbaidžano reguliariosios kariuomenės kariškiai ir trys vadinamieji armėnų separatistų „policininkai“.
Oficialusis Baku pranešė, jog tai – nebe pirmas kartas, kai armėnų separatistai mėgina į Azerbaidžanui priklausantį, bet dar ne iki galo Azerbaidžano kontroliuojamą Karabachą permesti ginklų, šaudmenų, minų. Baku taip pat pabrėžia, kad vadinamieji „rusų taikdariai“ savo pareigą atidžiai apžiūrėti į Karabachą keliaujančius automobilius atlieka atmestinai, aiškiai palaikydami Armėnijos pusėje.
Tad Azerbaidžanui nieko kito nebeliks, kaip kelyje Hankendis – Lačinas įrengti savo kontrolės punktus. O jei Armėnija vis tiek mėgins Karabache esančius saviškius aprūpinti ginklais, Azerbaidžanas bus priverstas surengti dar vieną karinę operaciją. Tuomet taikiai iš Karabacho pasitraukti nenorinčiai Armėnijai nebepadės nė Prancūzija (Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas savo vizitų metu nuolat prašo Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono paramos).
Kaip praneša Belgijos laikraštis „Le Soir“ ir Italijos „La Repubblica“, dėl sunkių kaltinimų korupcija praėjusių metų gruodžio 9 dieną sulaikyta buvusi Europos Parlamento vicepirmininkė Eva Kaili dar dviem mėnesiams liko už grotų. Tokį griežtą sprendimą kovo 3-iąją priėmė Briuselio teismas. Vienam mėnesiui pratęstas ir belgų europarlamentaro Marco Tarabellos suėmimas.
Eva Kaili byla
Lietuviškoji informacijos agentūra ELTA primena, kad 2022-ųjų gruodį Europos Parlamentą supurtė rimtas korupcijos skandalas. Belgijos policija paskelbė pradėjusi tyrimą dėl spėjamo kyšininkavimo, pinigų plovimo ir prekybos poveikiu su Kataru ir Maroku. Be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes bei atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad EP mėgina apsivalyti nuo korupcijos apraiškų, – puiki žinia.
Tiesa, Vakarų spaudoje – ir vėl nė žodžio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“.
Slaptai.lt primena, kad ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė pačia tikriausia „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Slaptai.lt portalas jau ne sykį teiravosi, kodėl Lietuvos skaitytojui, o tuo pačiu – ir Briuseliui, neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Apie šį paslaptingąjį vyrą nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais.
Jau esu rašęs, kad, remiantis pranešimais Azerbaidžano spaudoje, 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K. Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas akivaizdžiai ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad dar sykį kartoju: jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją.
Baronienės Kerolain Koks istorija
Beje, kol Belgijos teisėsauga nagrinėja, ką per pastaruosius kelerius metus yra įtartino nuveikusi politikė E. Kaili, užsienio spaudoje išniro dar viena pavardė. Omenyje turiu Didžiosios Britanijos politikę grafienę Kerolain Koks, garsėjančią savo proarmėniškomis pažiūromis. Ja irgi susidomėjo spauda. Sky News praneša, kad viešumoje imta svarstyti, o kas gi grafienę finansiškai remia? Kas tie antiislamiškai, antimusulmoniškai nusiteikę filantropai? Taigi baronienė, regis, bus priversta deklaruoti savuosius finansinius – politinius interesus. Tikėkime, jog britų teisėsauga atidžiai patikrins visus faktus. Juk armėniškoji spauda džiūgauja, esą baronienė viešėjo Armėnijoje … 85 kartus. Sutikite – daugoka!
Kerolain Koks. Baronienė. Sky News ir APA.az
O kol kas Armėnijos leidinyje armenpress.am didžiuojamasi lordų rūmų nare baroniene Kerolain Koks, raginančia oficialųjį Londoną pripažinti buvus vadinamąjį „armėnų genocidą“. Remiantis armėniškąja spauda, K. Koks net yra pareiškusi, jog Vakarai privalo žiauriai nubausti Turkiją ir Azerbaidaną. Armėniją jį laiko drąsia kovotoja už taiką.
Taigi baronienė K. Koks nė žodžiu niekur niekada nėra užsiminusi, kokia tauta pastaruosius keletą šimtų metų buvo aklai ištikima Maskvos sąjungininkė, kas 1915-aisiais ištiesė pagalbos ranką Rusijos imperijai, dėl kokių priežasčių 1915-aisias žuvo keli milijonai turkų, kaip žiauriai iš šiandieninės Armėnijos teritorijos buvo išvyti šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių, kas ir kaip 1988- 1994 aisiais okupavo pagal tarptautinę teisę bei moralę Azerbaidžanui priklausantį Karabachą, kas 1992-ųjų vasario mėnesį išžudė visus Hodžaly miesto gyventojus azerbaidžaniečius, kodėl Armėnijos mieste Giumri iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė?
Taigi vakar – Eva Kaili, šiandien – Kerolain Koks, o kas – rytoj?
