Keisti sutapimai. Vos tik į Armėniją atsibeldė gausi Europos Sąjungos stebėtojų misija, kurios uždavinys – neleisti naujiems karo įsiplieskimams tarp azerbaidžaniečių ir armėnų kariškių, Pietų Kaukaze kilo rimta įtampa. Paskutinėmis vasario dienomis, tiksliau tariant, nuo vasario 21 iki vasario 22-osios, armėnų karinės struktūros apšaudė Azerbaidžano kariuomenės dalinius, dislokuotus Tovyzo rajone ir Sadarakso regione Nachičevanėje, o taip pat – Hodžavendo, Šušos bei Kialbedžaro kryptimis. Taip pat iš sunkiųjų pabūklų armėnų karinės formuotės pliekė į teritorijas, kurias šiuo metu laikinai kontroliuoja vadinamieji „rusų taikdariai“.
Taigi iš tiesų keista: vos tik į Armėniją atvyko ES stebėtojų misija, kurios šventa pareiga – neleist įsiplieksti naujiems karo židiniams aplink Karabachą ir pačiame Karabache, armėnų pajėgos čia pat ėmė šaudyti iš stambiųjų ginklų. Vos per vieną parą (vasario 21 – vasario 22) armėnų kariškiai apšaudė azerbaidžaniečių dalinius 15 kartų!
Ką tai galėtų reikšti? Azerbaidžaniečių spaudoje gausu pastebėjimų, jog Europos Sąjungos stebėtojų misijos vadovai slapta suteikė Jerevanui teisę elgtis agresyviai. Esą bet kokiu atveju už šaudymus kaltė bus suversta Azerbaidžanui. ES stebėtojai tarsi specialiai kursto armėnų separatistus elgtis agresyviai provokuojant Azerbaidžano kariuomenę atsakomiesiems žingsniams. ES stebėtojai laukia nesulaukia galimybės apkaltinti būtent Baku nesilaikant taikos paliaubų.
Tuomet, nors pagal tarptautinę teisę Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, ir Azerbaidžanas elgiasi teisėtai, iš Karabacho stumdamas lauk visas karines armėnų pajėgas, įskaitant ir neteisėtas karines formuotes, bus bandoma iš Azerbaidžano išpešti nuolaidų Armėnijai. Tokia azerbaidžaniečių politikų, karinių komentatorių, žurnalistų versija. Nes ES misijos Pietų Kaukaze vadovas Markus Riter nepastebėjo vasario 21 – 22 dienomis surengtų karinių Armėnijos išpuolių prieš Azerbaidžano pajėgas. Tarsi nė nebūtų penkiolikos rimtų apšaudymų (šaudyta juk ne iš automatų ir pistoletų).
Su Azerbaidžano versija dėl tikrųjų ES misijos tikslų Pietų Kaukaze negaliu nesutikti. Labai panašu į karčią tiesą: europietiškoji misija veržėsi į Pietų Kaukazą ieškoti ne teisybės. ES misijos tikrasis tikslas – palaikyti ne teisiąją pusę (Azerbaidžaną, kuris susigrąžina iš jo 1988 – 1994 –aisiais metais politinėmis ir karinėmis priemonėmis atimtą Karabachą), o agresorių (Armėniją, kuri jai nepriklausantį Karabachu vadinamą regioną neteisėtai valdė pastaruosius tris dešimtmečius). Taigi armėnų separatistai, provokatoriai ir revanšistai prisidengia gražiomis ES vėliavomis.
ES stebėtojų misija Pietų Kaukaze. Ar teisingai elgiamasi?
Šiuos įtarimus sustiprina ir žinia, jog stebėtojų grupę, kurioje – 100 darbuotojų, sudaro išskirtinai Prancūzijos ir Vokietijos atstovai. Abi valstybės visus pastaruosius tris dešimtmečius aktyviai palaikė agresyviąją, svetimas žemes iš Azerbaidžano neteisėtai atplėšusią Armėniją. Šis faktas byloja, jog stebėtojai atvyko iš Azerbaidžanui priešiškų valstybių (tereikia prisiminti paskutiniuosius Prancūzijos prezidento Emanuelio Makarono pataikavimus Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui bei Prancūzijoje gyvenančiai armėnų diasporai).
Dar viena svarbi pastaba: ši ES misija Pietų Kaukaze sudaryta ne vien iš civilių. Joje – daug Prancūzijos policininkų („žandarmerija) ir Vokietijos karinės policijos atstovų. Beje, dėl tokio ES kišimosi į Pietų Kaukazo reikalus visiškai neprieštaravo Europos nekenčiantis Iranas.
Ką į šias politines Europos intrigas atsakė oficialusis Baku? Azerbaidžano valdžia pabrėžė: daugiau jokių nuolaidų, atsitraukimų, dvejonių nebus. Azerbaidžanas užtektinai ilgai laukė, kuomet neva visuomet teisybės ieškanti Europa įtikins armėnų separatistus gražiuoju pasitraukti. Azerbaidžano kantrybė išseko. Į ugnį atsakys ugnimi. Ir tai bus ne Azerbaidžano, o slapta agresorę Armėniją palaikančios ES misijos kaltė.
Irane aptikta urano, kuris prisodrintas iki pat 84 proc. Apie tai praneša tarptautiniai atominės energetikos stebėtojai, kurie oficialiai stebi Irano atominius objektus.
Kuo ši žinia sensacinga? Kad iš urano būtų galima pasigaminti atominę bombą, reikia, kad uranas būtų prisodrintas apie 90 proc. Tad Iranui šiandien iki 90 proc. trūksta vos 6 proc. Beje, iki šiol specialistai iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros TATENA manė, jog oficialusis Teheranas tesugeba uraną prisodrinti tik iki 60 proc.
Beje, turime štai tokį Antrojo pasaulinio karo pavyzdį: 1945-asiais ant Japonijos miestų numestos amerikietiškos atominės bombos buvo sudarytos iš urano, prisodrinto iki 83 – 84 proc.
Iranas išbandė naują raketą. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei tarptautinių stebėtojų iš TATENA perspėjimai yra teisingi, Iranas jau šiandien gali mėginti pasigaminti pačią tikriausią atominę bombą.
Telieka išsiaiškinti, ar iraniečiai patys sugebėjo pakilti į žymiau aukštesnį urano sodrinimo lygį nei iki šiol, ar jiems kas nors padėjo? Jei Iranui buvo ištiesta pagalbos ranka, ją greičiausiai ištiesė Rusija. Tėra du variantai. Arba Rusija pateikė Iranui technologijų, leidžiančių deramai sodrinti uraną, arba patį uraną, jau prisodrintą iki 84 proc. Apibendrinant tariant: davė atominių bombų arba medžiagos, reikalingos pasigaminti atominei bombai. Manais Iranas suteikė Rusijai ginklų, reikalingų puolant Ukrainą. Štai tokie Maskvos – Teherano mainai.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto
Skeptikai gali pasakyti, jog Iranas galbūt blefuoja. Juk ši šalis jau ne kartą vedžiojo už nosies specialistus iš TATENA, menkindamas savo galimybes. O slapta darė viską, kad savo kariniuose arsenaluose kuo greičiau turėtų ir atominių ginklų. Bet vis tik mulkinti specialistus, juo labiau – ilgai mulkinti, – labai sunku.
Greičiausiai Iranas turi deramai prisodrinto urano tik Kremliaus dėka. Taigi Iranas šiandien kelia realią grėsmę ne tik Izraeliui, ne tik Persijos įlankos monarchijoms, bet ir visam pasauliui. Turėdamas atominį ginklą Iranas gali grasinti bet kam – JAV, Vokietijai, Azerbaidžanui, Ukrainai. Už tai belieka, ironiškai kalbant, padėkoti Vladimirui Putinui.
Žinoma, oficialūs Irano atstovai neigia, kad jų šalis turi iki 84 proc. prisodrinto urano. Tokius pranešimus laiko dezinformacija. Bet prisiminkime, kiek kartų iki šiol mus Teheranas jau apgaudinėjo, esą jam nerūpi jokie atominiai ginklai. Patikėti Irano garbės žodžiu būtų kvaila.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas naujo nutiko Europos Parlamentą praėjusių metų gruodį sukretusiame korupcijos skandale?
Vasario 12-ąją informacinė agentūra dpa-ELTA pranešė, jog namų areštas paskirtas Italijos politikui Andrea Cozzolino.
Neapolio teisėjas nurodė 60 metų A. Cozzolino paleisti iš policijos areštinės, bet liepė jam taikyti namų areštą. A. Cozzolino buvo suimtas penktadienį pagal Belgijos valdžios institucijų išduotą Europos arešto orderį. Italijos teismai šiuo metu svarsto Belgijos prokurorų ekstradicijos prašymą, todėl teisėjas nusprendė, kad nėra rizikos, jog A. Cozzolino bėgs.
Belgijos tyrėjai apkaltino Italijos politiką ėmus kyšius iš trečiųjų šalių – Kataro ir Maroko – mainais už tai, kad pasinaudotų savo kaip ES teisės aktų leidžiamosios valdžios atstovo įtaka.
Italijos apeliaciniame teisme Neapolyje vasario 14-ąją numatytas posėdis dėl galimos A. Cozzolino ekstradicijos į Belgiją.
Pasak naujienų agentūros „Ansa“, A. Cozzolino advokatai jo areštą bei įkalinimą vadina „žeminančiu ir nepagrįstu“. Advokatas tvirtino, kad A. Cozzolino sutiko bendradarbiauti su tyrėjais nuo pat 2022-ųjų gruodį kilusio korupcijos skandalo pradžios.
Italijos politikas yra vienas iš penkių europarlamentarų, kurie įtariami prekyba poveikiu byloje.
O vasario 10-ąją, keliomis dienomis anksčiau nei namų arešto sulaukė Italijos politikas A. Cozzolino, Belgijos policija apklausai sulaikė Europos Parlamento narį Marcą Tarabellą. AFP – ELTA praneša, kad tyrėjai domėjosi Belgijos politikui priklasančiu banko seifu. Bet ne tik juo. Belgijos federaliniai prokurorai skelbė, kad iš viso buvo surengti „keli reidai“, nukreipti į įstatymų leidėjo M. Tarabellos seifą Lježo mieste ir biurus Anthisneso miesto Rotušėje (M. Tarabella – Anthisneso miesto meras).
Politinė korupcija
AFP – ELTA dar nurodė, kad 59 metų įstatymų leidėjas M. Tarabella buvo „sulaikytas apklausai“, o bylą kuruojantis teisėjas artimiausiu metu spręs, ar socialistas europarlamentaras turėtų pasirodyti teisme.
Paėjusią savaitę Europos parlamentas balsavo už tai, kad būtų atimta M. Tarabellos teisinė neliečiamybė nuo baudžiamojo persekiojimo. Belgijos tyrėjams pareikalavus, atimtas ir jo kolegos italo europarlamentaro A. Cozzolino imunitetas.
Taigi Belgijos valdžia jau turi penketą įtariamųjų. Be A. Tarabellos ir A. Cozzolino dar sulaikyta Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili, buvusi viena iš 14 parlamento vicepirmininkų, jos vaikinas Francesco Giorgi, parlamente dirbęs padėjėju, ir buvęs europarlamentaras Pieras Antonio Panzeri, įkūręs su parlamentu dirbusią nevyriausybinę organizaciją.
Svarbi detalė: 2023-ųjų sausį P. A. Panzeri sudarė susitarimą su prokurorais mainais į švelnesnę bausmę, pažadėjęs atskleisti kyšius davusias šalis ir žmones, kuriems jis mokėjo. Belgijos žiniasklaida pranešė, kad P. A. Panzeri tyrėjams sakė davęs M. Tarabellai „120 tūkst.–140 tūkst. eurų“ už pagalbą tvarkant su Persijos įlankos valstybe Kataru susijusius reikalus.
Vadinamasis Katargeito skandalas sukėlė rimtą šoką Europos Sąjungos institucijose ir paskatino parlamentą skubiai imtis reformų siekiant apriboti įtaką Europos valdžios institucijoms iš išorės. Skandalas sukrėtė Europos Parlamentą, kai Belgijos valdžios institucijos tuometinę EP pirmininko pavaduotoją Evą Kaili apkaltno korupcija ir pinigų plovimu. Kratų metu pas įtariamuosius surasta 1,5 mln. eurų grynųjų.
Taigi Europos teisėsaugos dėmesys Katergeitui – rimtas. Turėtume džiaugtis. Korupcija – nepriimtinas reiškinys.
Eva Kaili. EPA – ELTA foto
Tačiau nesuprantama, kodėl Belgijos tyrėjai visą dėmesį sukoncentravę vien į įtariamųjų ryšius su Kataru, Maroku? Kur – Armėnija? Kodėl nutylima Armėnijos sostinė Jerevanas, kodėl neprisimenama po pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora? Jau keletą sykių esu minėjęs, šiandien dar sykį verta prisiminti: E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“.
Kuo ši grupė įsidėmėtina? Kuomet ji minima, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos organizacijos Vakaruose. Kas joms visoms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.
Žinoma, priklausyti draugystės grupei su Armėnija – joks nusikaltimas. Tačiau E.Kaili – viena iš tų 33-jų europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną, kodėl šis jėga susigrąžino pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai, naudodami smurtą, karines priemones, apgaulę. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios Vakarų inicijuotos taikos derybos dėl Karabacho buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą?
Armianskaja mafija
Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstūmė karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.
E. Kaili – viena iš tų, kurie arba nuoširdžiai nematė, arba specialiai užmerkė akis. Ji ir dar kelios dešimtys jos kolegų pietų Kaukaze apkaltino ne agresorių, bet auką. Štai kodėl E.Kaili istorija verta dėmesio ne vien dėl Kataro, Maroko ir Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili draugystes privalu atidžiai ištirti dar ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo bei sąžiningumo?
Dpa-ELTA informacinės agentūros sausio 30-ąją pranešė, kad Armėnija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą (TTT), prašydama pagalbos padedant nutraukti Azerbaidžano šiuo metu vykdomą ginčijamo Karabacho blokadą.
Ko iš tiesų siekia Jerevanas? Armėnija trokšta, kad TTT oficialiai lieptų Azerbaidžanui nutraukti blokadą, dėl kurios, pasak Jerevano, į Karabachą nepatenka gyvybiškai svarbios atsargos, įskaitant maistą, vaistus ir degalus. Armėnijos teigimu, taip Azerbaidžanas šiame regione, kuriame gyvena apie 120 tūkst. etninių armėnų, vykdo „etninį valymą“.
TTT nuosprendžio šiuo klausimu tikimasi per kelias savaites.
Azerbaidžanas savo ruožtu kaltina Armėniją mėginant į Karabachą perkelti įvairios ginkluotės, tvirtina, jog civilių prekėms nėra jokios blokados. Baku sako, kad azerbaidžaniečiai nedaro nieko tokio, kas pažeistų dabartinių paliaubų sąlygas.
Azerbaidžaniečiai protestuoja Lačino kelyje
Ši nedidelė informacija byloja, kad Nikolas Pašinianas vėl begėdiškai meluoja. Pirma, Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Tad oficialusis Baku niekaip negali blokuoti jokių kelių ir keliukų Karabacho regione. Tie keliai ir keliukai – tai Azerbaidžano teritorija. Antra, Baku nevykdo jokio etninio valymo. Azerbaidžaniečiai neišvijo iš Karabacho lauk nė vieno taikiai nusiteikusio civilio armėno: gyvenkite, bet privalote susitaikyti, jog Karabachas yra Azerbaidžano teritorija. Tik tiek. Trečia, civiliams žmonėms gyvybiškai svarbios prekės, įskaitant maistą, vaistus ir degalus, tikrai įvežamos bei išvežamos be trukdžių. Azerbaidžanas neleidžia įvežti tik draudžiamų daiktų – ginklų, šaudmenų, minų, narkotikų. Azerbaidžanui rūpi, kad slapta nepatektų įvairiausio plauko šnipai ir teroristai. Azerbaidžanas stebi, jog iš Karabacho be jo leidimo nebūtų išvežamos naudingosios iškasenos.
Tačiau Armėnijos premjeras svaidosi nepagrįstais kaltinimais šiandien ne tik į kairę, bet ir dešinę. Jam jau neužtenka Tarptautinio Teisingumo Teismo. Kaip skelbia AFP-ELTA, N. Pašinianas sausio 31-ąją paragino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną imtis „būtinų“ veiksmų, kad šis padėtų atidaryti svarbų koridorių į Karabachą. Antradienį per pokalbį telefonu su V. Putinu ponas N. Pašinianas „pabrėžė, kaip svarbu, kad Rusija imtųsi būtinų veiksmų“ krizei įveikti.
Ką reiškia toks prašymas? N. Pašinianas norėtų, kad Rusija savo tankais pultų azerbaidžaniečių protestuotojus, prižiūrinčius vienintelį kelią į Karabachą iš Armėnijos pusės? Žvelgiant pro demokratijos akinius, azerbaidžaniečiai nedaro nieko blogo: jie protestuoja prieš neteisėtas armėnų verslininkų kasybas Karabache (per tris dešimtmečius, kol Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, armėnų verslininkai darė, ką norėjo: pelnėsi išveždami naudingąsias iškasenas, įskaitant auksą, masiškai kirto miškus, puoselėjo taršias gamybas).
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais, neleidžiančiais patikrinti, kas dedasi kasyklose
Taigi akivaizdu, kad N. Pašinianas tiesiog primityviai meluoja, skelbdamas pavojus dėl „humanitarinės katastrofos“ Karabache. Ar Vakarai patikės šiais melais? Vienintelė išeitis: Jerevanui reikia susitaikyti su karčia tiesa – Karabachas niekad nebuvo armėnų, Karabachas visuomet priklausė Azerbaidžanui. Šiandien Karabachas po trijų dešimtmečių neteisėtos okupacijos grįžta tikriesiems šeimininkams. Tvirtinti, esą azerbaidžaniečiai vykdo „etninį valymą“, – didžiausia niekšybė. Tai Jerevanas per pastaruosius dešimtmečius pačiais žiauriausiais būdais vijo azerbaidžaniečius – vijo ne tik iš Karabacho, bet ir iš Jerevano.
Vakarams būtina įsidėmėti visiems laikams: reikalaudamas pagalbos iš karinio nusikaltėlio V. Putino ponas N. Pašinianas atskleidė savo tikrąjį veidą.
Ar po šių pareiškimų NATO ir Europos Sąjunga turi bent menkiausią teisę pasitikėti N. Pašinianu? Taip, Maskvos interesai akivaizdūs – siekia išlaikyti savo kaip tarpininkės tarp buvusių sovietinių respublikų vaidmenį. Bet kur atvedė Maskvos politika, puikiai pamatėme praėjusių metų vasario mėnesį, kuomet Kremlius pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą.
Kur gali atvesti paskutinieji N. Pašiniano maldavimai – taip pat akivaizdu. Vardan galimybės išlaikyti savo rankose Armėnijai niekad nepriklausiusį Karabachą ponas N. Pašinianas kursto naują karą?
Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kurdų karinė grupuotė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
Oficialus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos internetinis puslapis. LR Prezidento kanceliarijos nuotr.Oficialus Lietuvos prezidento internetinis puslapis lrp.lt. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Atidesni portalo slaptai.lt gerbėjai pastebėjo, jog sausio 18-ąją paskelbėme žinią apie Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą Davose.
Trumpai priminsime, kas buvo rašoma oficialiame LR Prezidento internetiniame portale lrp.lt. Skelbiame be sutrumpinimų:
„Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvaujantis Šveicarijoje vykstančiame Davoso pasaulio ekonomikos forume, susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu ir aptarė daugiašalius bei dvišalius valstybių santykius ir saugumo situaciją regione.
Prezidentas pabrėžė Europos Sąjungos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo svarbą ir akcentavo, kad naujas ES ir Azerbaidžano susitarimas išlieka prioritetu.
„Tikimės, kad derybos netrukus bus baigtos. Šis susitarimas yra svarbus siekiant ekonominių santykių tarp ES ir Azerbaidžano plėtros bei remiant Azerbaidžano vyriausybės siekį diversifikuoti šalies ekonomiką“, – sakė Prezidentas, taip pat pasveikinęs ES ir Azerbaidžano susitarimą dėl dujų importo ir akcentavęs Azerbaidžano svarbą diversifikuojant dujų tiekimą Europos Sąjungai ir atsisakant Rusijos energetinių išteklių importo.
Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konfliktų sprendimo galimybes.
Lietuvos vadovas pakvietė Azerbaidžano Prezidentą kartu su verslo delegacija atvykti atsakomojo vizito į Vilnių. Lietuvos Prezidento vizito Baku 2022-aisiais metu įvyko Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, kuriame abiejų šalių universitetų ir įmonių atstovai pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.”
Tik ar lietuviškasis pranešimas objektyvus, išsamus? Norėdamas atsakyti į šį klausimą peržiūrėjau Azerbaidžano prezidento spaudos tarnybų pranešimus apie G. Nausėdos ir I. Alijevo susitikimą Davose azerbaidžanietiškuose leidiniuose.
Azerbaidžanietiškame variante aptikau informacijos, kurios neradau G. Nausėdos komunikacijos grupės viešai išplatintame tekste. Štai ko pasigedau lietuviškame variante:
„Pokalbio metu pasikeista nuomonėmis dėl regioninių klausimų, dėl Armėnijos ir Azerbaidžano santykių normalizavimo, Jerevano ir Baku derybų perspektyvos. Taip pat aptarta įtampa, tvyranti kelyje Lačinas – Hankendis.
Azerbaidžano lyderis pareiškė, kad Armėnija manipuliuoja nutikimais Lačino kelyje siekdama klaidinti tarptautinę bendruomenę prakišdama savo melą, neva šis kelias uždarytas aklinai. Prezidentas I. Alijevas pabrėžė, jog Lačino kelias, einantis į Hankendį, atviras visiems civiliams asmenims ir visoms civilių transporto priemonėms, jei jomis gabenami civilinės paskirties daiktai. Azerbaidžano lyderis akcentavo, kad azerbaidžaniečiai netrukdo šiuo keliu važiuoti ir automobiliams, kuriuos globoja Raudonojo Kryžiaus komitetas.
Azerbaidžaniečiai budi Lačino – Hankendžio kelyje, kad juo Armėnijos separatistai negalėtų išvežti naudingųjų iškasenų, gabenti karinės amunicijos. Trend News Agency foto
Ilhamas Alijevas atkreipė dėmesį, kad iš Azerbaidžano teritorijų, kurias laikinai kontroliuoja „rusų taikdariai“, vis dar neteisėtai išvežamos naudingosios iškasenos. Ten, kur šeimininkauja „rusų taikdariai“, esama kriminalinio pobūdžio grupuočių, kurias privalu kuo greičiau iš ten išprašyti lauk.
Prezidentas I. Alijevas atkreipė dėmesį ir į tai, kad armėnų pusė jau daugiau nei dvejis metus išnaudoja Lačino kelią karinėms reikmėms: juo gabeno įvairiausio kalibro kovines minas, sviedinius artilerijai ir kareivius“.
Mano požiūru, ši informacija, kurią ką tik pacitavau, – labai svarbi. Jei mums rūpi objektyvumas, ji turėjo būti įtraukta į oficialųjį lietuviškąjį Prezidento G. Nausėdos komunikacijos grupės parengtą pranešimą.
Tačiau lietuviškajame variante apsiribota vienui vienu neutraliu, nieko nesakančiu sakinuku:
„Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konflikto sprendimo galimybes“.
Regis, turime dar vieną įrodymą, kokia tendencinga Lietuva, vertindama trintis tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Į savo viešąją erdvę mes vis dar neįsileidžiame nė vieno Armėnijai nepalankaus žodelio. Esame tokie tendencingi, kad drįstame nutylėti net tai, ką tarptautiniame renginyje viešo, oficialaus susitikimo metu Azerbaidžano prezidentas atvirai išdėstė Lietuvos prezidentui.
Šioje publikacijoje – septynetas pasvarstymų tarptautinėmis temomis. Nepretenduoju į absoliučią tiesą. Sutinku, jog neturiu visos informacijos, kuria, sakykim, naudojasi prezidentai, parlamentarai, ministrai ir ambasadoriai. Ir vis tik kai kurių momentų niekaip negaliu suvokti: jei išties ieškome tiesos, teisingumo, jei dedamės esą demokratai iki kaulo smegenų, tai ir elkimės teisingai visur ir visada, o ne tik tuomet, kai tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių „taip reikia“…
Keisti mainai
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Praėjusių metų pabaigoje JAV pasikeitė su Rusija įkalintais asmenimis. Tarsi – humaniškas žingsnis iš abiejų pusių. Bet ar JAV prezidentas nepadarė grubios klaidos? Juk tai – akivaizdžiai nelygiaverčiai mainai. Nelegalia ginklų prekyba kaltintą ir kalėti ilgus dešimtmečius nuteistą Viktorą Butą iškeitė į Rusijoje dėl narkotikų laikymo sučiuptą JAV krepšininkę. Kaip bežiūrėsi, Kremlius apgavo poną Joe Bideną. V.Butas – tokia bjauri persona, kurią, mano supratimu, derėjo mainyti nebent į Rusijoje sučiuptus aukšto rango JAV slaptųjų tarnybų darbuotojus. Tačiau amerikiečių lyderis J.Bidenas iškeitė V.Butą į narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiavusią juodaodę, netradicinės seksualinės orientacijos sportininkę ir tuo pačiu pademonstravo, kad šiuo konkrečiu žingsniu ieško ne teisybės, ne tiesos, o tiesiog primityviai medžioja būsimų rinkėjų balsus. Dabar jo demokratai gali tikėtis seksualinių mažumų, juodaodžių ir krepšinį dievinančiųjų simpatijų.
Taigi J.Bidenas, regis, bus išdavęs demokratijos, padorumo, teisingumo principus. Amerikiečiams turėtų būti gėda dėl tokių mainų.
Ginčai dėl Vokietijos brigados
Prisimenate kilusius ginčus, kokiomis sąlygomis Lietuvoje bus dislokuoti Vokietijos kariai? Jei Vokietija – demokratinė, civilizuota šalis, oficialusis Berlynas neturėjo nė mažiausios teisės piktintis kilusiomis lietuvių abejonėmis: brigada nuolat budės mūsų žemėje ar atvyks tik tuomet, kai Lietuvai iškils mirtinas pavojus? Sutikite, labai svarbus klausimas. Nes jei Lietuvoje bus dislokuota tik brigados vadovybė, tik ponai generolai, nelaimės atveju vokiečių kariai gali nebespėti atvykt į Ruklos ir Pabradės karinius poligonus. Galima net tokia gudrybė: įtampos dienomis Bundestagas specialiai vilkins vokiečių karių permetimą į Lietuvą (o kam mums guldyti galvą dėl Baltijos šalių?).
Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn. Vilnius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto
Ne mažiau svarbus galvosūkis: o jei brigada net nuolat bus dislokuota Lietuvoje, kokios garantijos, kad, bręstant rimtam kariniam konfliktui su Rusija, Berlynas nepabūgs – neatšauks savo tankų ir tankistų iš Lietuvos? Juk tokia išdavystė – įmanoma.
Mano supratimu, jei Vokietija ir Lietuva – partnerės ne tik NATO aljanse, bet ir Europos Sąjungoje, nei Berlynas, nei Vilnius neturėtų vengti net pačių triukšmingiausių diskusijų. Išsiaiškinkime viską iki smulkmenų. Bet štai Lietuvoje reziduojantis Vokietijos ambasadorius Matthias Sonn, remiantis ELTA pranešimu, yra pažymėjęs, jog kalbos, esą „Vokietija atsitraukia nuo savo įsipareigojimų dėl brigados, yra įžeidžiančios, o viešai reiškiamas nepasitenkinimas neatsiųs nė vieno papildomo kario į Lietuvą“.
Šį Vokietijos ambasadoriaus leptelėjimą vertinu kaip grubų bandymą užčiaupti lietuviams burną. Girdi, Lietuva neturi teisės nei abejoti, nei piktintis, nei svarstyti. Tik pamanyk, vienintelė Lietuvos teisė – džiaugtis tuo, ką Berlynas duoda ir kaip duoda. O jei oficialusis Vilnius vis tiek purkštaus, abejos, tai Berlynas visai mums nieko neduos? Taip tikri partneriai nesielgia, pone ambasadoriau M. Sonn !
Beje, šis Vokietijos ambasadorius – neoriginalus. 1990-aisiais mus Berlynas jau prievartavo tylėti: esą išsišokėliai lietuvai, sumanę skelbti nepriklausomybę, kenkia Sovietų imperiją reformuojančiam Michailui Gorbačiovui, laiminančiam Vakarų ir Rytų Vokietijų susivienijimą. Vokietijos kancleris anuomet mums atvirai priekaištavo: vardan Berlyno sienos griūties lietuviai turi atsitraukti nuo Kovo 11-osios Akto. Maždaug taip.
Lenkiškas cinizmas
Gitanas Nausėda Varšuvoje susitiko su Lenkijos Prezidentu. EPA-ELTA nuotr.
Viešojoje informacinėje erdvėje paskelbta, kad Lenkija piktinasi, kaip ukrainiečiai gerbia Stepaną Banderą.
Štai ocicialus ELTA pranešimas:
„Įrašas Ukrainos Aukščiausiosios Rados „Twitter“ paskyroje, skirtas Stepano Banderos gimimo 114-osioms metinėms, buvo pašalintas po Ukrainos ir Lenkijos premjerų pokalbio. Tai antradienį pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Arkadiuszas Mularczykas, praneša PAP… „Tai ženklas, kad ukrainiečiai išgirdo mūsų balsą. Noriu aiškiai pasakyti, jog Lenkijos valstybei nepriimtinas S. Banderos, ukrainiečių nacionalistų, nužudžiusių Voluinėje dešimtis tūkstančių lenkų, ideologo šlovinimas“, – sakė diplomatas… A.Mularczykas pridūrė, jog ukrainiečiai turėtų suprasti, kad tai, ką dabar daro Lenkijos vyriausybė ir lenkai, turi kur kas didesnę reikšmę nepriklausomai, suvereniai Ukrainai… Anksčiau PAP pranešė, kad sausio 1 d. Aukščiausiosios Rados tviteryje buvo paskelbta Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado generolo Valerijaus Zalužno nuotrauka, kurioje jis stovi po S. Banderos portretu, ir kelios citatos iš S. Banderos knygų. Sausio 2 d. Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pareiškė apsvarstysiąs su savo kolega Ukrainos ministru pirmininku Denysu Šmyhaliu S. Banderos „heroizavimo“ oficialiuose Ukrainos valdžios institucijų tinklalapiuose klausimą… S. Banderos figūra ir anksčiau temdė Lenkijos ir Ukrainos santykius.“
Kokios mintys kilo perskaičius šį pranešimą? Pirmiausia šauna į galvą: jei Ukraina nuspręs tebegarbinti savo politinį – karinį veikėją, – kas nutiks tuomet? Lenkija nustos Kijievui tiekti karinę, finansinę, moralinę pagalbą?
Pirmasis „Vilniaus golgotos”, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.
Tokie lenkiški nurodinėjimai – itin negarbingas Lenkijos žingsnis. Pirma, Lenkija nė žodeliu neužsimena apie savąsias nuodėmes kadaise okuopuojant ukrainietiškas žemes. Jei Varšuva stengiasi laikytis tiesos, padorumo ir sąžiningumo, oficialioji Varšuva privalo viešai atsiprašyti už tai, ką blogo anuomet padarė ukrainiečiams. Istorija tokia: pirmiausia lenkai užpuolė ukrainiečius, o ne atvirkščiai, ir tik tada sulaukė ukrainiečių atsako į savo itin žiaurų, bjaurų elgesį.
Antra, Lenkija ciniškai naudojasi sudėtinga šiandiene Ukrainos padėtimi, prievartaudama Kijevą žvelgti į istoriją Lenkijos akimis. Tiksliau sakant, kišasi į Ukrainos vidaus reikalus, pati labai piktindamasi, kai ES kišasi į jos vidaus reikalus. Pavyzdžiui, nurodinėja, kokie turėtų būti lenkiški teismai.
Trečia, jei jau Lenkija drįsta nurodinėti Ukrainai, kokius didvyrius jai galima mylėti, tai ir Lietuva, vadovaujantis tuo pačiu veidrodžio principu, galėtų priekaištauti Lenkijai: liaukitės garbinę pilsudskius ir želigovskius, kadaise teriojusius Vilniaus kraštą (Pietryčių Lietuvą). Bet Lenkija ne tik kad nesiliauja mylėjusi Pilsudskį ir Želigovskį, bet prievartauja Lietuvą pamilti šiuos Lenkijos veikėjus. Visokiausiomis konferencijomis, istoriniais tyrinėjimais, knygomis, televizijos laidomis mums, lietuviams, bando įpiršti nuomonę, esą mes ne itin giliai perpratome Pilsudskio ir Želigovskio genialųjį planą, esą galų gale turime liautis žiūrėję į savo istoriją pro lietuviškus akinius, nes vienintelis teisingas žvilgsnis – lenkiškasis.
Stepanas Bandera. Paminklas Ukrainoje. EPA – ELTA foto
Dar, žinoma, primena sudėtingą geopolitinę situaciją. Akivaizdu, kad Lietuvai, vos tris milijonus gyventojų turinčiai šaliai, labai reikalinga Lenkijos (turi apie 30 milijonų gyventojų) karinė parama. Todėl Lenkija bjauriai naudojasi savo minkštąja galia, subtiliai prievartaudama lietuvius pamiršti Vilniaus Golgotą. Ką jau bekalbėti apie Armijos Krajovos „žygdarbius“ Pietryčių Lietuvoje…
Beje, kai kurios Lenkijos partijos reikalauja, kad Vokietija atlygintų jai padarytus nuostolius Antrojo pasaulinio karo metais. Aš – už tai, kad mes, NATO ir ES valstybės, nebijotume, nevengtume tarpusavyje ginčytis pačiais sudėtingiausiais klausimais. Tačiau aš sunkiai įsivaizduoju Lietuvą, reikalaujančią lenkus atlyginti žalą, patirtą per tuos du dešimtmečius, kai Varšuva buvo okupavusi mūsų sostinę ir aplinkinius rajonus.
Bet jei Lenkijai leidžiama kibti į atlapus ir Vokietijai, ir Ukrainai, kodėl Lietuvai negalima pareikšti pretenzijų bent jau popieriuje? Atsakymas skaudus: nei NATO, nei ES nėra lygybės, ten vyrauja dvigubi standartai, ten piktnaudžiaujama savo dydžiu, įtaka ir galia. Briuselis ir Strasbūras karų nepradeda, bet mėgsta nutildyti savo mažesniuosius, silpnuosius brolius, tokius kaip Baltijos šalys.
Ką byloja 1991-ųjų metų Lietuvos ir Kinijos sutartis?
Lietuva taip pat nėra tiesos, teisingumo, padorumo etalonas. 1991-aisiais metais, siekdamas Pekino pripažinimo, oficialusis Vilnius pasirašė su Kinija specialius įstatymus. Tąsyk Kinija pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Lietuva įsipareigojo gerbti Kiniją. Ypač svarbi detalė: Lietuva įsipareigojo Kinijai, jog, panorėjusi bendradarbiauti su Taivaniu, ji pirmiausia turės sulaukti Pekino palaiminimo. Tiksliau tariant – Lietuva bičiuliausis su Taivaniu tik per Pekiną.
Šį savo įsipareigojimą Lietuva visai neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai.
Sutinku, nėra nieko amžino. Jei jau pribdrendo reikalas koreguoti savo santykius su Kinija, Lietuva pirmiausia turėjo kiniečiams apie tai oficialiai pranešti, išsamiai paaiškinti savo motyvus ir tik tuomet – keisti 1991-ųjų nuostatas.
Bet Lietuva šiandien apsimeta, kad ji nesulaužė 1991-aisiais Kinijai duotų pažadų.
Nesuprantamas padlaižiavimas agresyvią politiką pasirinkusiai Armėnijai
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija
Kitas lietuviškas nesusipratimas – dėl Armėnijos. Visos pasaulio tarptautinės organizacijos įvairiausiomis formomis įtakingiausiose pasaulinėse diskusijose tvirtina, jog Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Lietuva oficialiai laikosi tokios pat pozicijos: Karabachas – tai Azerbaidžanas. Tačiau neoficialus Lietuvos elgesys – nesuprantamas, nepateisinamas. Štai kokį klausimą noriu adresuoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijai: ar mes per pastaruosius tris dešimtmečius bent sykį priekaištavome Jerevanui, kad armėnų separatistai, remiami Rusijos karinių pajėgų, 1992 – 1994-aisiais užgrobė Karabachą ir septynetą gretimų rajonų; ar piktinomės, kad Jerevanas iš Karabacho neišveda savo karinių pajėgų; ar liūdėjome, kad dėl agresyvių armėnų sukarintų formuočių spaudimo maždaug 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais; ar kėlėme triukšmą, kai Karabache buvo griaunami azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, religijos paminklai; ar fiksavome, kuomet Karabache barbariškai buvo kertami miškai, grobstomos naudingosios iškasenos?
Beveik du dešimtmečius tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso ir Lietuva, iki užkimimo šaukė, esą ginčą dėl Karabacho būtina likviduoti taikiomis priemonėmis. Bet Vakarų lyderiai nė sykio nepasakė, kaip privalu elgtis, jei svetimas teritorijas užgrobęs agresorius gera valia nepasitraukia. Vakarų lyderiai, įskaitant ir Lietuvą, pastaruosius du dešimtmečius nesakė visos teisybės: jei agresorius laisva valia nepasitraukia iš neteisėtai užgrobtų žemių, auka turi teisę ginti savo teritoriją (juk šiandien niekas nepriekaištauja Ukrainai, kad ši visomis priemonėmis narsiai priešinasi Kremliaus banditams). Vakarai elgėsi taip, tarsi jiems būtų naudingas įšaldytas konfliktas dėl Karabacho. Priešingu atveju Armėnijai būtų taikę bent ekonomines, politines sankcijas.
Taigi priekaištų iš Vakarų dažniausiai sulaukdavo … auka tapęs Azerbaidžanas. Tai per mažai demokratijos, tai per daug korupcijos, tai kelia per didelius reikalavimus, tai neva apšaudė armėnų karių pozicijas. Armėnijai – nė menkiausio pagrūmojimo pačiu mažiausiu piršteliu. Lyg Armėnija būtų pati teisingiausia, gražiausia, padoriausia valstybė visoje Visatoje.
Net tuomet, kai Armėnija 2020-aisiais apšaudė su Karabachu nieko bendro neturinčius tris didelius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą, – mirtina tyla (kai Lenkijos teritorijoje 2022-ųjų pabaigoje nukrito raketa ir pražudė du ūkininkus, kokio būta triukšmo?; o kai 2020-aisiais Azerbaidžane žuvo ir buvo sužeista šimtai civilių bei sugriauta dešimtys gyvenamųjų namų, – nė menkiausios užuojautos azerbaidžaniečiams ir nė menkiausio pagrūmojimo Armėnijos kariškiams). Kai Azerbaidžanui nusibodo laukti Vakarų pagalbos narpliojant Karabacho mazgą ir jis ėmėsi karinių priemonių, Vakarų lyderiai puolė kaltinti azerbaidžaniečius, kad taip „konfliktai nenarpliojami“. Tarsi visos pasaulio valstybės turi teisę ginti savo teritorinį vientisumą jėga, o štai Pietų Kaukaze esantis Azerbaidžanas – ne.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Net kai Azerbaidžanas oficialiai pateikė daugybę įrodymų, kaip pastaraisiais metais Armėnija slapta bendradarbiauja su Iranu (ekonomikos ir karybos srityse), Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, – apsimetė neišgirdę. Teisinga, kai NATO ir ES lyderiai smerkia tuos, kurie dabar bičiuliaujasi su Teheranu, nes Iranas ne tik žiauriai malšina savo teritorijoje kilusius protestus, bet dar Rusijai tiekia bepiločius orlaivius karui su Ukraina. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių priekaištai dėl flirto su Irano režimu netaikomi nei Armėnijos prezidentui, nei Armėnijos premjerui, nei Armėnijos parlamentui. Armėnija turi kažin kokį imunitetą, išskirtinį statusą.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Pastarieji įvykiai dėl Lačino vėl byloja keistas tendencijas: Karabachas – Azerbaidžano teritorija, bet vadinamieji rusų taikdariai ir armėnų separatistai neleidžia azerbaidžaniečiams įžengti į savas žemes apžiūrėti, sakykim, kas dedasi aukso ir molibdeno kasyklose (pati 2022-ųjų metų pabaiga). Mano supratimu, Vakarai, taip pat ir Lietuva, privalo piktintis tik dėl vienos priežasties – kodėl Azerbaidžano atstovai iki šiol negali vaikščioti savo žeme visame Karabache. Bet Lietuvos užsienio reikalų ministerija skelbia, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”. Lietuvos URM teigimu, vėl kalti … azerbaidžaniečiai. Karabachas – azerbaidžaniečių, bet azerbaidžaniečiams draudžiama pasiekti visus Karabacho kampelius; jei azerbaidžaniečiai pamėgina žengti bent žingsnį, kuris erzina armėnų separatistus, azerbaidžaniečiai iškart tampa agresoriais.
Prancūzijos prezidentui nerūpi tiesa
Ypač bjauri Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono laikysena. Šis net neslepia, kad pataikauja Armėnijai, nenorinčiai grąžinti Azerbaidžanui jo žemių – Karabacho. Prancūzijos vadovas visomis įmanomomis priemonėmis remia neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančią Armėniją, o savo teritorines žemes teisėtai ginančiam Azerbaidžanui kaip išmanydamas kenkia. Omenyje turiu prancūzų politikų pareiškimus, esą Azerbaidžaną būtina nubausti, svarstymus, jog Armėnijai privalu tiekti prancūziškus ginklus, diskusijas, jog apie „armėnų vargus“ būtina informuoti tarptautines organizacijas.
Kodėl nutylimi prie Baltųjų rūmų rengiami piketai?
Piketas prie Baltųjų rūmų. Susirinkusieji reikalauja, kad Joe Bidenas duotų Ukrainai kur kas daugiau ginklų nei iki šiol
Viena iš paskutiniųjų keistenybių: Lietuvos informacinėje erdvėje labai mažai informacijos apie prie Baltųjų rūmų Vašingtone rengiamus piketus. Susirinkusieji prie Baltųjų rūmų nuo šių metų sausio 1-osios priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui, kad šis neduoda Ukrainai ginklų tiek, kad ukrainiečiai pajėgtų greitai sumušti Vladimiro Putino kariauną. Piketuotojai taip pat klausia, kodėl J.Bidenas nesiunčia Ukrainai ginklų naudodamasis lendlizo įstatymo suteikiamomis galimybėmis (daug ir sparčiai, be biurokratinių patvirtinimų). Tas įstatymas prezidento pasirašytas 2022-ųjų gegužės 9-ąją, bet jo pagalba į Ukrainą nenukeliavo nė vienas šovinys.
Mano klausimas – kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerija vertina tuos piketuotojus?
————————————————————————————————————–
P.S. Žodžiu, tarptautinėje erdvėje regiu daug neteisybės, dviveidystės, dvigubų standartų. Beje, kai kurių reiškinių niekaip nepajėgiu suvokti, net vadovaudamasis sveiku protu.
Slaptai.lt skaitytojams tikriausiai įdomu, kas šiandien naujo Evos Kaili istorijoje? Juk ši byla – didžiulė gėda visoms Europos Sąjungos institucijoms. Metų metais Briuselis ir Strasbūras iššaukiančiai moko aplinkines šalis, kaip joms derėtų kovoti su korupcija, kaltina jas per švelniai persekiojant nesąžiningus parlamentarus, diplomatus, ministrus, karininkus, ir še tai kad nori: EP vicepirmininkės namuose policija aptiko maždaug pusantro milijonų eurų grynaisiais.
Iš kur tos krūvos grynųjų? Tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklaida mini, jog šių metų lapkritį E.Kaili buvo susitikusi su Kataro Darbo ministru. Metami įtarimai, jog krūvos grynųjų – tai padėka aukšto rango EP parlamentarei už Katarui palankius sprendimus, pareiškimus bei rezoliucijas Europos Sąjungos tribūnose. Įtarimus sustiprina ir aplinkybė, jog Kataras šiemet tapo pasaulio futbolo čempionato šeimininku.
Kad E.Kaili byla – rimta, netiesiogiai byloja dpa-ELTA pranešimas: „korupcija kaltinama buvusi Europos Parlamento pirmininkė Eva Kaili kol kas lieka suimta. Briuselio teismas gruodžio 22-ąją mėnesiui pratęsė 44-erių graikės suėmimo terminą“.
Taigi tyrimas dėl galimų finansinių aferų, kai už palankius sprendimus ir pareiškimus aukšto rango europarlamentarė galimai iš Kataro sulaukė solidaus piniginio atlygio, – tęsiamas.
Beje, be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys, tačiau du iš jų buvo paleisti, pasirašę pasižadėjimus neišvykti iš šalies. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes ir atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų, o Graikija (Eva Kaili turi Graikijos pilietybę) įšaldė visą jos turtą.
Tuo tarpu Evos Kaili advokatas tvirtina, esą jo klientė – nekalta.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
„Eva Kaili yra nekalta“, – kalbėdamas po gruodžio 22-ąją Briuselyje vykusio teismo posėdžio, pareiškė advokatas Michalis Dimitrakopoulos. Jis prašė, kad vietoj realaus arešto ikiteisminio tyrimo metu E.Kaili būtų uždėta elektroninė apyrankė ir ji galėtų grįžti namo, nes ji esą neturi jokių ketinimų bėgti iš šalies ar imtis naikinti įrodymus. M. Dimitrakopoulos taip pat pažymėjo, kad jo ginamosios dviejų metukų amžiaus dukra likusi be abiejų tėvų, nes šiame tyrime buvo suimtas ir mergaitės tėvas.
Tačiau Belgijos teisėsauga kardomosios priemonės nesušvelnino. Temidė greičiausiai turinti užtektinai solidžių įrodymų, jog E.Kaili nėra sąžininga, jog gali sprukti iš šalies.
Tik kyla kitas klausimas: kodėl lietuviškoje spaudoje nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėiškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Lietuvos skaitytojui neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun). Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Juk kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azeraidžano spauda.
Azerbaidžano spaudoje paskelbti dar keli Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai. Turiu omenyje leidinyje Caliber.az publikuotą rašinį „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“ bei Caliber.az ženklu pažymėtą video reportažą “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“ (apie pirmąją kritišką azerbaidžaniečių tekstą rašiau straipsnyje „Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė“).
Sakote, ši tema mums, lietuviams, – neaktuali? Maža kas kur kritikuoja Lietuvą? Taip, visų tarptautinėje arenoje pasirodančių publikacijų apie Lietuvą nesužiūrėsi. Tačiau šiuo konkrečiu atveju – kiek kitaip. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, bet Azerbaidžanas – teisus! Tūkstantį kartų teisus! Oficialusis Baku pagrįstai piktinasi neseniai paskelbtu Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, esą Lietuvos diplomatai ir politikai „susirūpinę dėl Lačino koridoriaus Karabache blokados”, dėl galimos “humanitarinės katastrofos Kalnų Karabache” ir dėl neva „griaunamo viso taikos proceso Pietų Kaukaze”.
Pirma, mūsų URM nežino, jog pavadinimo “Kalnų Karabachas“ jau nėra. Šį regioną Azerbaidžanas vadina Karabachu. Tokio niuanso nežinoti – tai tas pats, kaip nežinoti, jog Gruzija nūnai turi kitą pavadinimą – Sakartvelas. Nebent šitaip Lietuvos URM subtiliai pataikauja armėnų separatistams, mėgstantiems naudoti Kalnų Karabacho pavadinimą.
Azerbaidžaniečiai. Lačino kelyje
Antra. Reikšti susirūpinimą solidžiai įstaigai derėtų tik tuo atveju, jei jis – pagrįstas, be melo, be dvigubų standartų, be tendencingumų. Lietuva gi Pietų Kaukaze keliauja į lankas. Žvelgiant atidžiau, azerbaidžaniečiai nedaro nieko bjauraus ir nusikalstamo. Tiesiog kelyje Lačinas – Šuša – Hankendis jie nuo gruodžio 12-osios rengia mitingus. Visuomeninės, ekologinės pakraipos organizacijos, kuriose daug – šalies likimui neabejingo jaunimo, reikalauja, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ leistų jiems pasižiūrėti, kas dedasi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose. Azerbaidžaniečiai įtaria, kad armėnų separatistai, suprasdami, jog vis tiek jiems teks palikti šias teritorijas, barbariškai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas, specialiai, vedini keršto, teršia unikalią Karabacho gamtą. Esama įtarimų, kad ten net kaišioja minas, kad azerbaidžaniečiams būtų kuo sunkiau atkurti kraštą.
Azerbaidžanietiškas straipsnis, kuriame kritikuojama Lietuvos diplomatiją
Kur čia, sakykite, esama nusikaltimo požymių? Remiantis tarptautine teise, visas Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tai – visiems žinoma. Taip pat žinoma ir Lietuvos URM vadovui Gabrieliui Landsbergiui. Vadinasi, Lačino kelias į Šušą ir Hankendį – Azerbaidžano teritorijoje. Šį kelią už savo pinigus, be kita ko, tiesia ir remontuoja Azerbaidžanas. Bet azerbaidžaniečiai, tik pamanyk, neturi teisės patekti į ten esančias kasyklas?! Neturi teisės net piktintis, rengti mitingų? Kodėl Lietuvos URM vadovybė nereiškia, pavyzdžiui, susirūpinimo dėl „rusų taikdarių“ šališkumo, kodėl Lietuvos diplomatai nesipiktina armėnų separatistais, nesitraukiančiais iš Karabacho?
Lietuvos susirūpinimai, girdi, azerbaidžaniečių mitinguotojai trukdo į Hankendį patekti humanitariams kroviniams, o tai neva reiškia, jog Hankendyje gyvenantys žmonės būtinai liks be vandens, maisto, vaistų, – iš piršto laužti. Azerbaidžaniečiai tokius krovinius praleidžia. Azerbaidžaniečiai baiminasi, jog į Hankendį nepatektų minos, ginklai, neatvažiuotų diversinės grupės, sakykim, iš Irano. Azerbaidžaniečiai rūpinasi, kad iš jų žemių nebūtų išvežtas varis, auksas, molibdenas, daugiau nebūtų teršiami vandenys. Tik tiek. Ar tai – daug? Jei vis tiek priekaištausime azerbaidžaniečiams, prisiminkime Lietuvos teisę tikrinti ir sulaikyti iš Rusijos į Kaliningradą keliaujančius krovinius. Mums – galima, azerbaidžaniečiams – ne?
Lietuvos susirūpinimas Hankendyje likusiais armėnais ciniškas dar ir dėl to, kad azerbaidžanietiška Nachičevanė beveik tris dešimtmečius buvo beveik aklinai atskirta nuo Azerbaidžano (neturi tiesioginių sąlyčio taškų su Azerbaidžanu). Bet nė vienam Lietuvos užsienio reikalų ministerijos klerkui kažkodėl nekilo mintis pasidomėti, ar dėl Armėnijos blokados Nachičevanėje gyvenantiems azerbaidžaniečiams netrūksta geriamo vandens, vaistų, maisto?
Azerbaidžaniečiai turi teisę kreivai žiūrėti ir į Freedom House. Ši tarptautinė organizacija visur sveikina pilietinę visuomenę, gerbia žmogaus teises, tačiau kai azerbaidžaniečių jaunimas susiburia į visuomeninę organizaciją ir puola ginti savo, pagal tarptautinę Azerbaidžanui priklausančią, žemę, – blogai.
Azerbaidžaniečiai teikia ekologinius reikalavimus
Sąrašas, kuomet Lietuva elgėsi nei šiaip, nei taip – ilgas. Azerbaidžanietiškoje spaudoje vis dažniau ir garsiau prisimenama, kaip Lietuva gerbia „armėnų genocido aukas 1915-aisiais“ ir kaip atsainiai žvelgia į „azerbaidžaniečių aukas Hodžaly mieste 1992 metais“, kaip nė sykio rimtai nesusidomėjo, kokiais rūpesčiais gyvena milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių, 1988-1994-aisiais išvytų iš Armėnijos teritorijos ir azerbaidžanietiškojo Karabacho, nesipiktino, kad armėnų sepataristai Karabache griauna azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus, nepastebėjo azerbaidžaniečių skausmo, kai 2020-aisiais armėnų kariškiai apšaudė Giandžą, Bardą ir Terterą iš stambiųjų pabūklų.
Lietuva net piktinosi, kodėl Azerbaidžanas išdrįso po beveik tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų jėga susigrąžinti beveik visą Karabacho teritoriją. Nors, vadovaujantis sveiku protu, Azerbaidžanas 2020-ųjų rudenį per 44 dienų karą elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Ukraina, vaduodama savas žemes iš rusų okupantų.
Jei atvirai, diplomatinės Lietuvos nesąmonės dėl Pietų Kaukazo nei suprantamos, nei pateisinamos. Armėnija – tokia pat agresorė kaip ir Rusija. Kvaila, primityvu šito nematyti.
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas Aichanas Gadžizadė
Azerbaidžano spaudoje gruodžio 18 dieną aptikau įdomų straipsnį. Leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras. Išvertus pavadinimą į lietuvių kalbą turėtume štai ką: „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“.
Kas ten rašoma? Oficialus Azerbaidžano URM pareigūnas apgailestauja, kad Lietuva, su kuria oficialusis Baku bendradarbiauja plačiai ir pačiose įvairiausiose srityse ir kuri ypač jautri bei principinga tarptautiniams teritorinio vientisumo principams bei taisyklėms, paskelbė tokį dviprasmišką pareiškimą. Kokį dviprasmišką pareiškimą? Omenyje turima įtampa, kilusi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose, į kuriuos azerbaidžaniečiai vis dar vadinamųjų „rusų taikdarių“ ir armėnų separatistų neįleidžiami (Azerbaidžano pareigūnai mano, kad ten armėnų separatistai, užmerkiant akis rusų kariškiams, neteisėtai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas; azerbaidžaniečiai prie „rusų taikdarių” postų ėmė rengti protesto mitingus).
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija stebisi dar ir dėl to, kad šių metų gegužės mėnesį oficialaus vizito metu į Baku buvo atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris buvo supažindintas su Karabacho problemomis: šiandien nėra tokio regiono kaip „Pribaltika“, tad neturėtų būti sunku įsiminti, jog dabar nebeegzistuoja ir toks teritorinis regionas kaip „Kalnų Karabachas“, primestas gūdžiais sovietiniais laikais. Šiandien azerbaidžaniečiai šią teritoriją vadina tiesiog Karabachu. Žodžių darinį „Kalnų Karabachas“ vartoja tik armėnų separatistai, neteisėtai šį kraštą okupavę 1992-1994 metais ir jį laikę savo rankose iki 2020-ųjų rudens, kai Azerbaidžanas, beveik 30 metų kanrtriai laukęs Vakarų diplomatinės pagalbos, bet taip jos ir nesulaukęs, susigrąžino šias žemes jėga. Taigi šiandien Karabachą vadinti Kalnų Karabachu – pataikauti separatistams, negerbiantiems tarptautinės teisės, apibrėžiančios teritorinio vientisumo principus.
Azerbaidžanui kelia nuostabą ir tai, kad Lietuva reiškia susirūpinimus dėl galimos humanitarinės katastrofos (esą azerbaidžaniečių mitinguotojai blokuoja Lačino kelią ir armėnų separatistai tuoj neturės ko valgyti). O tai, kad armėnų separatistai, saugomi „rusų taikdarių“, plėšia Azerbaidžano gamtos turtus, – Lietuvai nerūpi. Dėl šios problemos Lietuva neapgailestauja, nesipiktina. Kodėl?
Azerbaidžano leidinys Caliber.az
Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas minėtame straipsnyje pabrėžia, kad azerbaidžaniečių protestuotojai badu nieko nemarina. Azerbaidžaniečiai nieko neteisėto nereikalauja. Jie – savo teritorijoje. O ką ten veikia armėnų separatistai ir „rusų taikdariai“? Taigi Lietuvai derėtų visiems laikams įsikalti į galvą, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Jei kas ir gali naudoti šio turtingo regiono iškasenas – tai tik oficiali Azerbaidžano valdžia. O štai neįsileisti azerbaidžaniečių į vis dar armėnų separatistų ir „rusų kariškių” kontroliuojamus rajonus – nusikaltimas!
Ar Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vadovybė, pradedant ministru Gabrieliumi Landsbergiu, kuris, beje, taip pat yra viešėjęs Azerbaidžane, sugebės susigaudyti, jog „Kalnų Karabacho“ laikai seniai praėję? Ar Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovybė supranta, jog Lietuvai pirmiausia turėtų rūpėti, kodėl Azerbaidžano valdžios atstovai neįleidžiami į kai kurias Karabacho teritorijas? Ar Lietuvos prezidento patarėjai vieną kartą išdrįs garsiai tarti: visi separatistai ir neteisėtos karinės formuotės privalo nešdintis lauk iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho?
Ar vis tik lietuviams teisybė Ukrainoje, Sakartvele (Gruzija), Moldovoje – rūpi, o štai Pietų Kaukaze – vadovaujamės dvigubais standartais?
P. S. Čia pridedame informaciją apie paskutiniąsias įtampas Karabache, slaptai.lt portale paskelbtą gruodžio 15-ąją
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.
Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.
Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais, neleidžiančiais patikrinti, kas dedasi kasyklose
Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.
Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.
Perprasti, kodėl Iranas bičiuliaujasi ne tik su Rusija, bet ir Armėnija, o štai Azerbaidžaną laiko savo priešu, – nėra lengva. Tačiau šias subtilybes Europai būtina suprasti. Kitaip tarptautinėje arenoje įmanoma pridaryti grubių klaidų.
Slaptai.lt tęsia pasakojimą apie sudėtingus Irano, Azerbaidžano, Turkijos, Rusijos ir Armėnijos tarpusavio santykius. Tai – 3-ioji dalis.
XXX
Iranui priklausančioje Kiš saloje gruodžio pradžioje buvo surengta 11-oji tarptautinė aviacijos paroda, į kurią savo naujausius orlaivių modelius atgabeno ne tik Irano kompanijos, bet ir Rusijos, Kinijos, Etiopijos lėktuvų gamintojai, verslininkai. Šioje parodoje rusai su iraniečiais tarėsi dėl bendrų projektų kuriant ir statant modernius lėktuvus bei sraigtasparnius.
XXX
Antivyriausybinių protestų nariams Irane – mirtinas pavojus. Suimtiesiems gresia mirties bausmė už tai, kad jie „pradėjo karą prieš Dievą“. Pavyzdžiui, gruodžio 10 dieną Irano leidinys Eternad pranešė, kad mirties bausmės laukia net 25 protestuotojai. O štai reperis Mohsenas Šakari buvo nužudytas viename iš Irano kalėjimų dar gruodžio 8-ąją. Jam mirties nuosprendis įvykdytas neva dėl to, kad jis protestų metu užpuolė Irano pareigūną iš karinės struktūros „Basidži“.
Užsienyje gyvenantys iraniečiai socialiniuose tinkluose skelbia pranešimus, jog Irano valdžia „sulauks jų keršto“.
XXX
Iranas šiandien baiminasi dėl trijų salų Persijos įlankoje likimo. Trys salos – Didysis Tombas, Mažasis Tombas ir Abu-Musa – šiandien priklauso Iranui. Šias salas Iranas 1971-aisiais metais atėmė iš besikuriančių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE). Manė, kad salos jam priklausys amžinai. Bet štai kas nutiko: Saudo Arabijos sostinėje gruodžio mėnesį viešėjo Kinijos lyderis Xi Jinpingas. Pekinas ir Abu Dabis sutarė, kad stiprins prekybos ryšius. Štai tik keli skaičiai: nuo 36,7 milijarų dolerių 2004 metais prekyba išaugo iki 330 milijardų dolerių 2021-aisiais metais. Panašiai klostosi Kinijos santykiai su Saudo Arabija. 2017 metais Kinijoje viešėjo Saudo Arabijos karalius Salmanas ibu Abdula – Azizas. Akivaizdu, jog Kinija iš Artimųjų Rytų mėgina išstumti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Europos Sąjungą bei JAV. O štai Irano, kurį dar visai neseniai vadino strateginiu partneriu, nė neprisimena. Todėl Teheranas baiminasi, kad Kinijos ir arabų pasaulio draugystė ilgainiui taip sustiprins JAE ir Saudo Arabiją, kad šios pajėgs tris salas susigrąžinti jėga.
XXX
Spaudoje pasirodė pranešimų, kad Armėnija kuria Išorės žvalgybą. Ši slaptoji tarnyba priklausytų šalies premjerui. Šį Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sprendimą dar turi patvirtinti Armėnijos parlamentas.
Armėnijos žvalgyba
Jei Armėnijos parlamentas parems premjerą dėl Išorės žvalgybos, tai bus ženklas, jog Armėnijos slaptosios tarnybos, iki šiol veikusios po vienu stogu, dabar skaidomos į kelias nepriklausomas struktūras. Dabartinė Armėnijos žvalgyba, remiantis Jerevano ekspertais, nėra efektyvi. Ten viskas susimaišę: ir žvalgyba, ir kontržvalgyba, ir pasienio kariuomenė, ir asmeninė premjero apsauga. Per daug struktūrų – vienose rankose. Vienose rankose – per daug galios.
Iki šiol Armėnijos išorės žvalgyba buvo silpna. Ji labai priklausė nuo armėnų diasporų užsienio šalyse. Ką JAV, Prancūzijos, Irano, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos armėnų diasporų lyderiai papasakodavo, tą Armėnijos išorės žvalgyba težinodavo. Pati gauti konfidencialių žinių, verbuoti įtakingų agentų, surengti dezinformacinių ir klaidinimo operacijų nepajėgdavo. Beje, trūkdavo lėšų, specialistų. Tačiau diasporų lyderiai, trokšdami dėmesio bei garbės, dažnai priskaldydavo malkų. Persistengdavo, todėl kitoms pasaulio žvalgyboms gretai paaiškindavo, ką armėnų „džeimsai bondai“ sugalvoję.
Bet ar naujoji Armėnijos žvalgyba sugebės tapti įtakinga organizacija? Neatmetama versija, jog Armėnijos Išorės žvalgyba iš tiesų dirbs tik kaip Rusijos, Prancūzijos ar Irano žvalgybų padalinys, priklausantis ne tiek Jerevanui, o Maskvai, Paryžiui ar Teheranui.
XXX
Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.
Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.
Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).
Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.
Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.
Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili. EPA – ELTA foto
Šiandien Evos Kaili pavardę žinome visi.
Štai trumpa jos dosje. Eva Kaili – Europos Parlamento narė iš Graikijos.
Prieš keliolika metų Eva Kaili dirbo televizijoje (populiarioje laidoje pranešdavo naujienas). Vėliau ji buvo laikoma Graikijos socialistų partijos PASOK žvaigžde. Kaip teigiama AFP ir ELTA pranešimuose, „iš antrojo pagal didumą Graikijos Salonikų miesto kilusi E. Kaili jauna įsitraukė į politiką; ankstyvoje paauglystėje prisijungė prie PASOK jaunimo judėjimo ir 1998 m., būdama vos 20 metų ir dar studentė, tapo Salonikų vietos tarybos nare; įgijusi architektūros bakalauro laipsnį, siekė žurnalistės karjeros, kartu studijuodama tarptautinių ir Europos reikalų magistrantūroje“.
Evos Kaili politinė karjera tikrai įspūdinga. Štai Viljama Sudikienė, remdamasi AFP informacija, rašo: „Dauguma graikų pirmą kartą sužinojo apie E. Kaili, kai ji 2004–2007 m. dirbo naujienų pranešėja viename didžiausių privačių televizijos kanalų „Mega“. Tačiau potraukio politikai ji neprarado ir 2007 m. tapo jauniausia PASOK įstatymų leidėja Graikijos parlamente, išrinkta 29 metų. Siekdama didesnių tikslų 2014 m. ji tapo Europos Parlamento (EP) nare, priklausė socialistų ir demokratų frakcijai. 2019 m. buvo perrinkta. 2018 metais E. Kaili buvo įtraukta į žurnalo „Politico Europe“ „Moterų, kurios formuoja Briuselį“ sąrašą. Šias moteris žurnalas apibūdino kaip „turinčias galių skatinti diskusijas ir įtakoti politiką“.
2022 m. sausį ji buvo išrinkta viena iš 14-os Europos Parlamento vicepirmininkių. Tiksliau tariant, tapo viena iš svarbiausių Europos Sąjungos vadovių. Tačiau neprabėgo nė vieneri metai, ir ji tapo įtariamoji tarptautinės korupcijos byloje. 44 metų E. Kaili yra aukščiausio rango pareigūnė, sekmadienį suimta dėl kaltinimų kyšių ėmimu iš pasaulio čempionato šeimininko Kataro. Jos namuose tyrėjai aptiko „maišus su grynaisiais“. Socialistės europarlamentarės ir jos, kaip vicepirmininkės, įgaliojimai buvo sustabdyti gruodžio 10-ąją, kitą dieną, kai buvo suimta. Ji yra viena iš keturių įtariamųjų, apkaltintų dalyvavimu nusikalstamoje organizacijoje, pinigų plovimu ir korupcija.
Beje, jos partneris Francesco Giorgi, Italijos parlamento socialistų ir demokratų frakcijos padėjėjas, taip pat suimtas dėl kaltinimų kyšininkavimu. Pora augina dvejų metų dukrą.
Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas dar svarbu? Žinotina, kad 2018 m. ji sukritikavo tuometinės kairiosios Graikijos vyriausybės ir kaimynės buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublikos susitarimą, užbaigusį 27 metus trukusį ginčą dėl pavadinimo. Šalis pakeitė pavadinimą į Šiaurės Makedoniją, kad jis nesutaptų su besiribojančia Graikijos Makedonijos provincija. E. Kaili sakė, kad jai „gėda dėl tokio susitarimo”.
Įsidėmėtina ir tai, kad prieš pat prasidedant pasaulio čempionatui E. Kaili lankėsi Katare. „Šiandien pasaulio futbolo čempionatas Katare iš tikrųjų įrodo, kad sporto diplomatija gali pasiekti istorinę šalies transformaciją per reformas, kurios įkvepia arabų pasaulį“, – sakė ji ES asamblėjoje lapkričio 22 dieną.
Lapkritį parlamente ji viešai pareiškė, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, nepaisant visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis išnaudojo darbininkus, stačiusius stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui.
Tarptautinė žiniasklaida savo skaitytojams dar primena, kad E. Kaili „suėmimo metu priklausė parlamentinei delegacijai ES santykiams su Arabų pusiasaliu plėtoti“.
Skandalas, kurį sukėlė E.Kaili suėmimas, – ne vienintelis kartas, kai europarlamentarams reiškiami įtarimai dėl vienos ar kitos šalies rėmimo. Graikės E.Kaili byla – ne išimtis.
Armianskaja mafija
Tačiau Vakarų žiniasklaida kažkodėl nutyli dar vieną, mano supratimu, svarbų faktą iš E.Kaili biografijos. Šį faktą viešumon kelia Azerbaidžano spauda. Ne visi žinome, kad E.Kaili – viena iš tų keliolikos europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną. Tik pamanyk, 33 europarlamentarai piktinosi Azerbaidžanu, kodėl šis jėga susigrąžina pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – iš piršto laužti, nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios taikos derybos buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą. Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstumia pasitraukti nenorinčias karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.
Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto
Be kita ko, E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“. O kuomet minima ši grupė, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos Vakaruose organizacijos. Kas joms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.
Taigi E.Kaili istorija – verta dėmesio ne vien dėl Kataro ar Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili derėtų atidžiai ištirti ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo ir sąžiningumo?
O Europa nuo šiol turėtų elgtis žymiai žymiai kukliau. Briuseliui pravartu liautis korupcija be perstojo kaltinti kitas šalis. Pirmiausia apsikuopkime savo darže. Kritikos iš Briuselio dažnai sulaukdavęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas šiandien pagrįstai šaiposi iš „sąžiningiausio, principingiausio, padoriausio, gražiausio, mieliausio, šviesiausio, labiausiai teisę ir teisingumą visame pasaulyje gerbiančio Europos Parlamento“.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto
Šiandien skelbiame antrąją pasakojimų apie Iraną dalį. Kodėl ėmėmės šios temos? Iranas tampa vis labiau atgrasus, nes padeda Ukrainą užpuolusiai Rusijai. Kokia informacija portalui slaptai.lt pasirodė itin svarbi šiandien?
Kaip Iranas talkina Rusijai?
Didžiosios Britanijos žvalgybos analitikai tvirtina, kad Iranas į Rusiją tiesiogiai ir per tarpininkus tebesiunčia bepiločių orlaivių „Shahed“ bei šiems dronams specialiai pritaikytų balistinių raketų. Elektrą, šilumą, vandenį tiekiančius Ukrainos objektus rusai šiandien atakuoja būtent iranietiškais dronais. Todėl milijonai ukrainiečių priversti kęsti šaltį, gyventi be elektros, neturi vandens.
Britų žvalgyba teigia, kad Kremlius maldaute maldauja Irano, kad šis siųsti jai į pagalbą kuo daugiau bepiločių orlaivių su balistinėmis raketomis. Britų kariniai ekspertai įtaria, kad Iranas, nepaisant kai kurių pertraukų, didina karinę pagalbą Vladimiro Putino armijai. Jau galima drąsiai sakyti, kad Teherano valdžia tapo vienu iš svarbiausių ginkluotės tiekėjų Rusijai. Rusijos karinei vadovybei iranietiški dronai ir balistinės raketos reikalingi todėl, kad rusų generolai jau beveik išnaudojo nuosavas trumpojo nuotolio balistines raketas SS-26 „Iskander“, nešančias 500 kg sveriantį sprogmenį net 500 km atstumu. Tai reiškia, kad jei ne Irano ištiesta pagalbos ranka, Rusijos agresoriams dabar būtų žymiai sudėtingiau smogti Ukrainos elektrinėms, šiluminiams tinklams, vandentiekiams.
Irano žvalgybos ženklas
Kaip teigia leidinys „The Washington Post“, pastarosiomis dienomis Iranas sutiko perduoti Rusijai papildomus šešis tūkstančius dronų „Shahed“. Remiantis aukšto rango Pentagono atstovu, Rusijai bus perduotos ir Irano kariniuose sandėliuose saugotos balistinės raketos. Taip pat į viešumą praslydo informacija, esą oficialusis Iranas pažadėjo Maskvai, kad padės jai Tatarstane pastatyti bepiločius orlaivius gaminančią gamyklą (tokios gamyklos Rusija neturi, nes iki agresijos prieš Ukrainą ne itin vertino šios rūšies ginklus).
JAV Karo tyrimų institutas (ISW) informavo, kad Rusija dronais „Shahed-136“ ir „Shahed-131“ Ukrainos nepuldinėjo nuo šių metų spalio 23 dienos iki šių metų gruodžio pradžios. Tikriausiai ji jau buvo išnaudojusi visą Irano pagalbą. Tačiau gruodžio pirmosiomis dienomis atakos iranietiškais dronais vėl atnaujintos. Tad ISW daro išvadą, jog į Rusiją atgabenta naujų iranietiškų dronų, apginkluotų balistinėmis raketomis, partija.
ISW taip pat įsitikinęs, jog Iranas bepiločius orlaivius Rusijai siunčia ne už dyką. Maskva greičiausiai Iranui atsidėkoja dovanodama branduolines technologijas, kurios reikalingos kuriant atominę bombą.
Kodėl Iranas talkina Armėnijai?
Dar verta prisiminti, jog Iranas kelią grėsmę taikai ne vien bičiuliaudamasis su Rusija. Iranas slapta bičiuliaujasi su Armėnija ir tuo pačiu grasina Azerbaidžanui. Jūs klausiate, kas bendro tarp musulmoniškojo Irano ir krikščioniškosios Armėnijos? 1988 – 1994-aisiais armėnų separatistai buvo atėmę iš azerbaidžaniečių Karabachą. Azerbaidžaniečiams šį regioną beveik visą pavyko susigrąžinti per 44 dienas trukusią karinę operaciją 2020-ųjų pabaigoje. O Iranas didžiulius plotus iš azerbaidžaniečių atėmė kur kas anksčiau. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis (sudaryta rusų – persų karo metu). Didelė dalis Azerbaidžano anuomet buvo prijungta prie Irano. Šiandien Irane gyvena apie 30 – 40 milijonų azerbaidžaniečių (pačiame Azerbaidžane – apie 10 milijonų).
Irano raketos. EPA-ELTA nuotr.Iranas Persijos įlankoje pradėjo kasmetines pratybas. EPA-ELTA nuotr.
Taigi oficialusis Iranas paniškai bijo, kad oficialusis Baku, su Turkijos pagalba 2020-ųjų pabaigoje karine jėga susigrąžinęs Karabachą, nesumanytų dar susigrąžinti ir Pietų Azerbaidžano. Štai kodėl Teheranas bičiuliaujasi su Armėnija, kurstydamas ją prieš Azerbaidžaną (apie tai, kaip Iranas kadaise okupavo Azerbaidžano žemes, rašoma istoriko Algimanto Liekio knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016 metai, Mokslotyros institutas) bei publicisto Leono Juršos knygoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017 metai, Mokslotyros institutas).
Pastaruoju metu Iranas prie sienos su Azerbaidžanu rengia agresyvias karines pratybas, mokydamas savo karius veržtis į Azerbaidžaną, Armėnijai dovanoja 600 galingų raketų, kurios neva galinčios sunaikinti net amerikietiškus tankus „Abrams“. Pačiais įvairiausiais keliais į Armėniją permesdavo armėnų separatistams reikalingų ginklų, amunicijos. Pavyzdžiui, istorikas Patrikas Volšas mano, kad Armėnija šiandien tampa šalimi, per kurios žemes iranietiški ginklai keliauja į Rusiją.
Vienas iš paskutiniųjų Irano provokacijų – į Azerbaidžano dar iki galo nekontroliuojamą Karabacho sostinę Hankendį buvo permesta 14 iraniečių. Tai nutiko šių metų lapkričio 24-ąją. Iraniečius įleido vadinamieji „rusų taikdariai“ (jie ten laikinai dislokuoti pagal trišalį Azerbaidžano, Armėnijos ir Rusijos susitarimą, pasirašytą 2020-ųjų lapkričio 10 dieną). Oficialusis Baku mano, jog permesti iraniečiai – diversantai iš teroristinių organizacijų, kurių tikslas – rengti provokacijas prieš Azerbaidžaną.
Parengta remiantis ELTA, news.obozrevatel.com, „The Washington Post“, NBC News, Kavkaz.info, slaptai.lt informacija
Praėjusių metų balandžio 26-ąją portale slaptai.lt buvo paskelbtas maniškis straipsnis „Ką nutylėjo Danijos žvalgyba“. Priminsiu keletą citatų iš anos beveik pusantrų metų senumo publikacijos.
„Dvigubus standartus mes demonstruojame kur kas kas dažniau ir subtilesnėmis priemonėmis. Dėl to kalta ne vien Danija ir Prancūzija. Žvelkime plačiau, giliau. Omenyje turiu kad ir sėkmingą Azerbaidžano pergalę (2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas šiai musulmoniškai valstybei pavyko susigrąžinti daugumą 1992 – 1994 metais prarastų Karabacho teritorijų; azerbaidžaniečiai vadina jį antruoju karu dėl Karabacho). Ar pasveikinome Azerbaidžaną su įspūdinga pergale (kol kas – tai vienintelė buvusios Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atkurti savo teritorinį vientisumą; gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai – vis dar vargsta).
Ogi nepasveikinome. Mums tarsi neapsiverčia liežuvis pasidžiaugti Azerbaidžano pasiekimais, nes azerbaidžaniečių priešininkai – armėnų, t.y. krikščionių, separatistai. Nepasveikinę Azerbaidžano mes taip pat nepasmerkėme Armėnijos, kai ši apšaudė civilius Azerbaidžano miestus, niekaip nesusijusius su Karabachu. Nejaugi pamiršome, kaip 2020-ųjų antroje pusėje armėnų ginkluotosios pajėgos iš galingų pabūklų apšaudė senąją Azerbaidžano sostinę Giandžą ir du kiek mažesnius azerbaidžanietiškus miestus – Bardą ir Terterą?! Šių išpuolių metu žuvo ir moterų, ir vaikų. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Ar didžiosios Europos sostinės pareiškė Azerbaidžanui užuojautą dėl armėnų ginkluotųjų pajėgų surengtų kruvinų išpuolių prieš taikius gyventojus? Ne, nepareiškė. O kodėl – todėl, kad armėnai – krikščionys?
O kodėl nepagyrėme Turkijos, padėjusios Azerbaidžanui susigrąžinti savas Karabacho teritorijas? Juk tai – ir Ankaros nuopelnas, kad Baku pavyko atkurti teritorinį vientisumą. Nepasveikinome, nepagyrėme. Europietiškas netaktas – akivaizdžiausias. Akis bado. Musulmoniškas pasaulis tai mato, jaučia, analizuoja.“
Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku
Kodėl dabar prisimenu šią publikaciją? Šiandien – 2022-ųjų lapkričio 10-oji diena. Azerbaidžanas oficialiai švenčia Pergalės dieną lapkričio 8-ąją. Šios šventės pagrindas – Azerbaidžanas prieš dvejis metus susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą.
Beje, kad šias žemes azerbaidžaniečiams teko vaduoti kariniu būdu, – ne oficialiojo Baku kaltė. NATO ir Europos Sąjunga turėjo užtektinai laiko (beveik trys dešimtmečiai), kad priverstų Jerevaną grąžinti tai, kas jam nepriklauso nei formaliai, nei moraliai. Bet Europa, kaip jau ne sykį minėjau, slapta nuolaidžiavo iš Azerbaidžano žemių trauktis nenorėjusiai Armėnijai, sąmoningai nepastebėdavo azerbaidžaniečių pabėgėlių (maždaug milijonas) kančių, pačiais niekingiausiais būdais (per visokias Minsko derybų grupes) mėgino palaužti azerbaidžaniečių valią, esą jiems vis tik verčiau pamiršti Karabachą atiduodant jį armėnų separatistams.
Taip buvo, nepaneigsi. Šios gėdos Europa niekad nenusiplaus. Tokia agresorei Armėnijai pataikaujanti laikysena šiandien primena tuos „gudročius“, kurie tvirtina, jog ir Kijevas, vardan šventos ramybės ir taikos, turėtų paaukoti Krymą ir Rytų bei Pietų teritorijas agresoriams iš Rusijos.
Azerbaidžanas. Pergalės diena
Laimė, Lietuva priklauso šalims, kurios neragina Ukrainos kapituliuoti. Atvirkščiai – Lietuvos pozicija dėl Ukrainos labai teisinga, principinga. Ukraina turi teisę karinėmis priemonėmis vaduoti savas teritorijas. Ukraina privalo susigrąžinti visas žemes iki paskutiniojo centimetro. Tegul ir jėga, nes šalies teritorinis vientisumas – tai tokia pat vertybė kaip ir demokratija, žodžio laisvė, teisingumas, korupcijos nebuvimas ar ekonominis stabilumas. Vakarai privalo remti Ukrainą ginklais, nes teisybė ir tiesa – Ukrainos pusėje.
Bet jei mes sakome, jog Ukraina turi teisę jėga vaduoti savas žemes, tuo pačiu privalome pripažinti, jog ir Azerbaidžanas turėjo teisę susigrąžinti Karabachą karinėmis priemonėmis.
Vadovaujantis sveiku protu, Lietuva privalo pasveikinti Pergalės dieną švenčiantį Azerbaidžaną (būtų didelis netaktas, jei nepasveikintų). Ar Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda bei Lietuvos Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis palinkės sėkmės Baku atkuriant sugriautą Karabachą, greitai pamatysime…
Jei paklaustumėte, kuris civilizuoto pasaulio lyderis labiausiai nepatiko šių eilučių autoriui praėjusią savaitę, – paminėčiau Popiežių Pranciškų. Jei esame demokratai, jei gerbiame žodžio laisvę, pripažinkime, jog turime teisę kritikuoti ne vien prezidentus, premjerus, generolus. Mūsų dėmesio centre galįs atsidurti net Šventasis Tėvas.
Taigi praėjusį sekmadienį, sakydamas Viešpaties Angelo maldą, Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, pontifikas pabrėžė, jog būtina rasti kelią iš krizės. Tąsyk buvo ištarti ir šie žodžiai: „Absurdiška, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme“.
Lyg ir prasmingas, viltingas religinio vadovo raginimas. Tik nesuprantu, kuo čia dėtas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis? Ne Ukraina užpuolė Rusiją, ne Ukraina žvangina branduoliniu ginklu, ne Ukraina aneksuoja Rusijos Federacijos žemes. Juolab dera prisiminti, jog Ukraina jau senų seniausiai neturi branduolinio ginklo – iš jos šis ginklas buvo išviliotas, t.y. iškeistas mainais į popierines, jokios vertės neturinčias amerikietiškas, britiškas (apie Rusiją – nė nekalbu) garantijas.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei esame džentelmenai, kibkime į Vladimiro Putino švarko atlapus, o V. Zelenskį palikime ramybėje. Beje, Šventasis Tėvas turi puikią progą priekaištauti V. Putinui, kadangi šią žmogystą prieš keletą metų apdovanojo Taikos angelo medalikėliu. Žinoma, jau tada Vatikanas pasielgė kvailai – užkabino Taikos angelo medalį žmogui, kuris kraujyje paskandino Čečėniją, užpuolė Gruziją, nunuodijo Aleksandrą Litvinenką.
Todėl oficialusis Vatikanas turi puikią progą tarti V. Putinui – grąžink medalikėlį, tu jo nevertas.
Tačiau Popiežius Pranciškus kažin kodėl kreipiasi ir į Ukrainos lyderį. Kodėl – būtent dabar? Juk vis daugiau politikų, kariškių, apžvalgininkų pripažįsta, jog derybos su V. Putinu tėra saviapgaulė. V. Putinas liausis šantažavęs Vakarus, įskaitant Ukrainą, tik tuomet, jei bus parklupdytas ant kelių. Derybas jis išnaudotų tik egoistiniams tikslams – ruoštųsi naujiems išpuoliams.
Net JAV gyvenantis skeptiškasis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, visuomet tvirtinęs, jog iki ukrainietiškos pergalės dar labai toli, viename iš paskutiniųjų video interviu prasitarė, jog mato žingsnius, kurie byloja apie Ukrainos kariuomenės persilaužimą. Viešojoje erdvėje esu aptikęs daug rimtų apžvalgininkų, kurie pastebi, jog Kremlius kasdien ritasi žemyn, todėl V. Putinui reikalingas bent trumputis atokvėpis, leisiantis pergrupuoti savas pajėgas naujam karui. Vis daugiau Vakarų politikų pripažįsta, jog Kremliaus diktatorius oficialiais ir neoficialiais kanalais meldžia, kad Vakarai pergales skinantį V. Zelenskį priverstų stabtelėti. Omenyje turiu nuolaidas – tegul atiduoda Rusijai tuos prieš keletą dienų aneksuotus ukrainietiškus regionus, ir įsiviešpataus taika.
Ypač V. Putinas nusiminė, kai Kinijos vadovai jam atvirai nurodė: kiniečiams nereikalingi nevykėliai, todėl tegul nesitiki rimtos Pekino pagalbos.
Žodžiu, Popiežius Pranciškus apie taikos derybas prabilo „ne laiku ir ne vietoj“, ir dar pamiršdamas, kad, apart taikos, egzistuoja ir kitų vertybių. Pasaulio didieji privalo gerbti teritorinio vientisumo principus. Nes tik atkūrus teritorinį vientisumą įsivyrauja tikroji taika ir tikrasis teisingumas. Jei užpultoji valstybė prievartaujama sėdėti tyliai sudėjusi rankas, tai tokia taika – prasta taika.
Ypač tai akivaizdu, kai nagrinėjamas Azerbaidžano pavyzdys. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Bet 1992 – 1994 metais armėnų separatistai, pasinaudoję tuometinio Baku silpnumu, Karabacho regioną iš Azerbaidžano atėmė. Beveik tris dešimtmečius oficialusis Baku prašė, kad Vakarai padėtų taikiai susigrąžinti prarastą teritoriją. Deja, visus tris dešimtmečius Vakarai apsimetė siekiantys tiesos ir taikos, o iš tikrųjų pusiau slapta, pusiau atvirai pataikavo agresoriui – Armėnijai.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Azerbaidžanui nusibodo tuščios vakarietiškos kalbos apie taiką, gėrį, grožį, pagarbą teisei. Ėmė ruoštis karui. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas per 44 dienas susigrąžino didžiąją Karabacho dalį. Beje, okupuotos teritorijos buvo išlaisvintos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, tad civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai nenukentėjo. Dar vertėtų pridurti, jog Azerbaidžanas išlaisvintose teritorijose aptiko 7559 prieš pėstininkus nukreiptas minas, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusių sviedinių, paslėptų pastatuose ir griuvėsiuose.
Azerbaidžanas nuoširdžiai kvietė Vakarų pasaulio diplomatus pasižiūrėti, kaip barbariškai armėnų separatistai naikino azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, architektūros paminklus Karabache. Bet ne visi Europos diplomatai panoro tai pamatyti. Išvysti armėniškojo barbarizmo pavyzdžių nepanoro būtent tendencingai nusiteikę diplomatai.
Po 2020-ųjų sėkmingo žygio Azerbaidžanas daug sykių kvietė oficalųjų Jerevaną sėstis prie derybų stalo – grąžinti visas Azerbaidžanui priklausančias Karabacho žemes. Bet Armėnijos valdžia iki šiol muistosi: siunčia diversines grupes, apšaudo azerbaidžaniečių karius, minuoja kelius. Visą kaltę už 2022-ųjų rugsėjį surengtas provokacijas, žinoma, suverčia azerbaidžaniečiams. Europos sostinėse rengia piktus protesto mitingus, esą „žiaurūs musulmonai skriaudžia krikščionis armėnus“. Prancūzijoje, Vokietijoje puldinėja Azerbaidžano ambasadas, įrodinėdami, esą Vakarai privalo „apginti vargšę Armėniją“. Tiksliau tariant, patys muša, patys verkia. Deja, Jerevano versijas čia pat pasigauna proarmėniškų pažiūrų politikai Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne. Taip melas ir plinta po pasaulį…
Tik nuo melavimų ir gudravimų niekas nepasikeis. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano regionas. Armėnija privalo visą Karabachą grąžinti tikriesiems savininkams. Gražiuoju arba piktuoju – kito kelio nėra.
Draugas.org
2020- 2022-ųjų karinių susidūrimų Pietų Kaukaze buvo galima išvengti, jei Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius būtų griežtai reikalavę, jog okupantai nešdintųsi iš svetimų žemių, kitaip Azerbaidžanas turįs teisę jėga susigrąžinti Karabachą. Bet Europa gudravo žaisdama dvigubus žaidimus. Vatikanas – ne išimtis. Na kaip gi pasmerksi krikščionis ir užtarsi musulmonus? Tokiais atvejais tiesa ir teisingumas, akivaizdu, stumiami į šalį…
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Namikas Alijevas, profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Po Friedricho Eberto fondo atstovybės Armėnijos Respublikoje projektų koordinatoriaus Nareko Sukiasiano ir Friedricho Eberto fondo atstovybės Pietų Kaukaze vadovo Felikso Heto (Felix Hett) provokacinių straipsnių, išspausdintų Fondo žurnale „IPJ-jurnal“ (atitinkamai „Smūgis į Achilo kulną“ 2021 metų lapkričio 18 dieną ir „Suskaldytas Kaukazas. Rusijos karas prieš Ukrainą sukrėtė Azerbaidžaną, Armėniją ir Gruziją, bet nepakeitė jų raidos kelio“ 2022 metų kovo 14 dieną) ir man po jų paskelbus atsakymus interneto svetainėje blacksea-caspia.eu (prie Sukiasiano straipsnio IPJ-journal (demaskuojam melą) / BLACKSEA CASPIA (blacksea-caspia.eu) ir Friedricho Eberto fondas tarnauja Armėnijos Respublikai (arba armėnų diasporai) / BLACSEA CASPIA (blaksea-caspia.eu), Fondas pusmetį liovėsi užsiiminėti provokacijomis, ir atrodė, kad iš atsakymų pasidarė išvadas.
Tačiau rugsėjo 14 d. Fridricho Eberto fondas vėl griebėsi senų darbų ir išspausdino to paties Nareko Sukiasiano angažuotą straipsnį, pavadintą „Precedento neturinti eskalacija“ (Nauja eskalacija tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – Užsienio politika ir saugumas / IPG Journal (ipg-journal.io)). Juo buvo pratęsta tendencinga neobjektyvi Fondo politika, suteikianti tribūną vienai šaliai ir išsauganti sau tarnaujančius asmenis, nepripažįstančius tarptautinės teisės ir objektyvios tiesos. Netuščiažodžiausime ir dar kartą parodysime, kaip toli pažengė Fridricho Eberto fondas, tarnaudamas Armėnijos Respublikos interesams Pietų Kaukaze.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
2020 lapkritį per 44-ių dienų Karabacho karą Azerbaidžanas išlaisvino pasaulio bendruomenės ir JTO pripažintas savo teritorijas, kurios 30 metų buvo okupuotos Armėnijos Respublikos. Beje, okupuotos teritorijos buvo atkariaujamos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, todėl civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai Azerbaidžano teritorijoje, kur gyvena armėnų tautybės Azerbaidžano piliečiai, nenukentėjo.
Ir priešingai, Armėnijos Respublika šaudė balistinėmis raketomis iš savo teritorijos į taikius Azerbaidžano miestus, esančius už šimtų kilometrų nuo fronto linijos. Buvo daugybė taikių Azerbaidžano gyventojų aukų. Armėnijos Respublika šiurkščiai pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas. Tam nesunku rasti patvirtinimų: visas internetas pilnas patvirtintos foto bei vaizdo medžiagos. Tie faktai patvirtinti ir teisėsaugos nevyriausybinių organizacijų.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Tai kodėl mes apie visa tai absoliučiai nieko nerandame Friedricho Eberto fondo internetinėje svetainėje „IPJ-jurnal“? Būtų neblogai, jei Fondas paaiškintų tą klausimą. Kitaip vertėtų jo paklausti, kuo gi jis užsiima Pietų Kaukaze?
Pralaimėjus karą, supratus, kad Armėnijos Respublika turės išlaisvinti okupuotas teritorijas, be to, suprantant Azerbaidžano teisę pribaigti pagal tarptautinę teisę Armėnijos karinę mašiną (agresoriaus ginkluotąsias pajėgas) Armėnijos teritorijoje, naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną Nikola Pašinianas kartu su Azerbaidžano ir Rusijos lyderiais pasirašė Trišalį pareiškimą, taip išsigelbėdamas nuo sutriuškinimo.
Azerbaidžanas taip pasielgė iš žmoniškumo, kad išvengtų bereikalingų žmonių aukų, nors buvo už 5 kilometrų nuo Hankendžio (Stepanakerto, kaip jis buvo vadinamas sovietiniais laikais bolševiko komisaro ir teroristo Stepano Šaumiano garbei). Trišalis pareiškimas iš esmės – tai kelio į taiką Pietų Kaukaze žemėlapis.
Po karo išaiškėjo, kad visa Armėnijos Respublikos okupuota teritorija, iš kur išvaryti visi gyventojai azerbaidžaniečiai, visiškai sugriauta, išgrobstyta ir užminuota. Neužminuota liko teritorija, kur gyveno etniniai armėnai. Per trisdešimt okupacijos metų Azerbaidžano miestai ir kaimai, išsidėstę šių laikų Libano teritorijai prilygstančiame plote, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kultūrinis, dvasinis, religinis ir istorinis to regiono paveldas be skrupulų sunaikintas arba rimtai sužlugdytas.
Tų, kas globojo Armėnijos Respubliką agresijoje, melas tris dešimtmečius laikė okupacijoje Azerbaidžano teritorijas, privedė jas iki totalios griūties. Dabar tuo melu stengiamasi sutrukdyti taikiam procesui, neleisti sudaryti taikos sutarties, nustatyti sienas.
Azerbaidžanas pradėjo tų teritorijų išminavimą ir atkūrimą. Azerbaidžano įtvirtinimų inžinerijos padaliniai iki šiol išlaisvintose teritorijose aptiko ir sunaikino viso 7559 priešpėstines, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusius šaudmenis, įmontuotus Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų. Gi mūsų šalis suteikė visiems galimybę susipažinti su okupantų barbarizmu ir nusikaltimais. Daugybė diplomatų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų, politinių ir valstybės veikėjų vizitų į išlaisvintas teritorijas, informacija apie juos tarptautinėje žiniasklaidoje – visa tai liudija apie armėnų įvykdytus nusikaltimus. Įdomu, kodėl Fondas tais klausimais nesikonsultavo su Vokietijos ambasados Baku bendradarbiais (kurie lankėsi tose teritorijose), jeigu pats nežinojo, kad toks yra didžiausioje Pietų Kaukazo šalyje, kur Fondas veikia?
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Atstatydamas tas teritorijas Azerbaidžanas kuria Karabache socialinę infrastruktūrą (tiesia šiuolaikiškus kelius, stato elektrines, įmones, atlieka agrarinius darbus ir t. t.), tvarko gyvenvietes, naudojant šiuolaikiškas skaitmenines technologijas urbanistikoje (statomi išmanieji kaimai ir miestai). Baigiamas statyti antras tarptautinis oro uostas, kurį numatoma atidaryti jau spalį. Trumpiau sakant, investuojamos milžiniškos lėšos į armėnų sugriauto regiono atstatymą.
Be to, Azerbaidžanas įvykdė visas Trišalio pareiškimo sąlygas, taip pat užtikrino ir Lačino koridoriaus nekliudomą funkcionavimą, – pastarasis užtikrina Armėnijos Respublikos komunikaciją su armėnų kompaktiškai gyvenama Azerbaidžano teritorija, kuri yra Rusijos taikdarių kontingento atsakomybės zona. Rusija prisiėmė užtikrinti armėnų saugumą Karabacho regione pagal minėtą pareiškimą.
Armėnijos Respublika, priešingai, neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Trišalį pareiškimą: iš Karabacho teritorijos neišvestos Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir neužtikrintas susisiekimas transportu tarp Azerbaidžano Respublikos vakarinių rajonų ir Nachičevanės Autonominės Respublikos, kad piliečiai, transporto priemonės ir kroviniai galėtų nekliudomai judėti abiem kryptimis.
Nesinori kartoti Sukiasiano kliedesių straipsnyje, bet pateiksiu tik vieną citatą: „bekompromisiai Azerbaidžano reikalavimai toli peržengia Armėnijos „raudonąsias linijas“, būtent: visiškai atsisakyti armėnų saugumo garantijų Karabache (nekalbant jau apie jų statusą), nuginkluoti armėnų vietines pajėgas Karabache ir suteikti suverenius koridorius į savo eksklavą Nachičevanę per Armėnijos teritoriją (faktiškai – tiesioginį susisiekimo kelią sausuma su Turkija)“. Bet juk tai įsipareigojimai, kuriuos Armėnijos Respublika prisiėmė pagal Trišalio pareiškimo 4 ir 9 punktus! Armėnai Karabache – Azerbaidžano piliečiai, ir jų saugumą valstybė garantuoja taip pat, kaip ir visų kitų piliečių, lygiai taip, kaip ir visiems kitiems 30–40-čiai tūkstančių armėnų, gyvenančių kitose Azerbaidžano teritorijose. Tam nereikia palikti Azerbaidžano teritorijoje okupacinės kariuomenės, kurios Azerbaidžanas nesunaikino humaniškais sumetimais, kad išvengtų taikių gyventojų aukų.
Azerbaidžanas pasiūlė Armėnijos Respublikai sudaryti taikos sutartį, remiantis penkiais punktais, įtvirtintais JTO Įstatuose ir ESBO 1975 metų Helsinkio Baigiamajame akte, o taip pat delimituoti ir demarkuoti sieną. Tai tikslus kelias į taiką. Tačiau visos tos Azerbaidžano iniciatyvos blokuojamos melagingais pažadais, nepatvirtinamos konkrečiais žingsniais ir nerealizuojamos.
Norėčiau pasiteirauti Fondo, kuris Pietų Kaukaze (kaip jau aiškėja) užsiima ne tik humanitariniais klausimais, kaip čia jo nesudomino klausimas, kodėl Armėnijos Respublika boikotavo kelio į taiką žemėlapį – Trišalį pareiškimą? Juk kas gali būti humaniškiau už talkinimą taikos procesui karo iškankintame regione?
Gana ilga įžanga į atsakymą būtina, kad skaitytojas suprastų visą angažuotos Friedricho Eberto fondo pozicijos amoralumą.
Po Europos Tarybos pirmininko Šarlio Mišelio, Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos premjero Nikolo Pašiniano ketvirto susitikimo 2022 m. rugpjūčio 31 dieną N. Pašinianas kelintą kartą atsidūrė zutzvango (priverstinėje, – vert. past.) situacijoje: tarp tarpininkams duotų pažadų ir tam tikrų jėgų Rusijoje remiamo Kočariano ir Sargsiano klano. Baigėsi tuo, kad jis viešai atsisakė tame susitikime pasiektų susitarimų.
Nepaisant viso šito, Azerbaidžanas, parodydamas gerą valią, perduoda armėnams penkis armėnų kariškius, sulaikytus Azerbaidžano teritorijoje jau po 44 dienų karo.
Tuo pačiu laikotarpiu, Pašinianui grįžus į Irevaną, Armėnijos Respublikos ginkluotosios pajėgos suaktyvina ankstesnius reguliarius Azerbaidžano teritorijos apšaudymus, ypač Kalbadžaro, Lačino, Daškesano ir kai kurių kitų rajonų. Suaktyvindami ir ankstesnius reguliarius Azerbaidžano pozicijų apšaudymus minėtomis kryptimis armėnai siekia vilkinti taikos susitarimo pasirašymą, taip pat trukdyti stambius atstatymus bei statybas išvaduotose nuo okupacijos teritorijose.
Ir dar vienas klausimas Fondui: ar Azerbaidžanas provokuos Armėniją artilerijos apšaudymams, tiek investavęs į išvaduotas ir pasienio teritorijas? Ar jis sieks tęsti karą ir skirti tiek išteklių teritorijoms, kurios virs mūšio lauku? Atsakymas aiškus.
Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų diversijų grupės rugsėjo 12 naktį užminavo Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius ir teritorijas tarp pozicijų. Naktį iš rugsėjo 12 į 13 Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų padaliniai apšaudė Azerbaidžano armijos pozicijas, 80 azerbaidžaniečių kareivių bei karininkų žuvo, 282 buvo sužeisti, padaryta žalos karinei infrastruktūrai. Azerbaidžano armijos kontrveiksmai rugsėjo 13-14 sunaikino Armėnijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų karinę infrastruktūrą, pozicijas, kurios kėlė pavojų Azerbaidžano pasienio regionams.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Azerbaidžanas atsakydamas siekia užtikrinti savo ginkluotųjų pajėgų padalinių, o taip pat ir civilių asmenų, įtrauktų į atstatymo darbus bei statybas išvaduotose teritorijose, saugumą. Buvo nustelbta armėnų priešlėktuvinės gynybos sistema, išvestos iš rikiuotės radioelektroninės kovos priemonės, sunaikinta dešimtys artilerijos pabūklų ir kitokios technikos, subombarduotos 538-osios atskirosios kalnų šaulių brigados pozicijos link Zodo kaimo ties siena su Kalbadžaro rajonu, sunaikinti dviejų divizionų paleidimo įrenginiai C-300, tiek pat – C-125. Apie jokią žalą civilinei infrastruktūrai, taikiems gyventojams negali būti nė kalbos. Neatsitiktinai Armėnija negalėjo pateikti nė vieno patvirtinančio fakto.
Kur ir kokioje vietoje Azerbaidžanas peržengė sieną? Ar gali Sukiasianas ar koks nors kitas Fondo atstovas parodyti tą vietą? Apie tai bus galima kalbėti tik po sienos delimitacijos ir demarkacijos, kurių vengia Armėnijos Respublika, ir dabar jau aiškėja, kodėl.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Azerbaidžanas laikosi įsipareigojimo 2020 metų lapkričio 9/10 Trišaliam pareiškimui, suinteresuotas, kad būtų pasitikėjimas regione pradėjus sienų delimitavimą ir demarkavimą, o taip pat, kad tarp dviejų šalių būtų pasirašyta taikos sutartis. Priešinga šalis, atvirkščiai, demonstruoja Pareiškimui prieštaraujantį elgesį, minuodama Azerbaidžano teritorijas, AR ginkluotųjų pajėgų padalinių aprūpinimo kelius. Ir tai akivaizdus įrodymas, kad Armėnijos Respublika laikosi karinės avantiūros ir revanšizmo pozicijos.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono civilius
Šiuo metu laikomasi ugnies nutraukimo režimo, tad svarbu, kad Armėnijos Respublika susilaikytų nuo provokacijų ir klausimus tarp dviejų valstybių spręstų derybomis. Azerbaidžanas suinteresuotas normalizuoti santykius su Armėnijos Respublika politiniu ir diplomatiniu lygiu kaip šalis, siūlanti taikos darbotvarkę ir vykdanti atstatymo darbus regione.
Tokio pobūdžio publikacijos liudija, kad esama jėgų, trukdančių įvesti ilgalaikę taiką Pietų Kaukaze. Fondo globėjams nekenktų išsinagrinėti, kaip galima laikyti Fondo atstovu šalyje žmogų, proteguojantį jo supratimu savus etninius interesus, Fondo, iš kurio jis gauna algą, įvaizdžio sąskaita.
Straipsnio autorius – Namikas Alijevas, prof., teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Saulius Kizelavičius
Siūlau atkreipti dėmesį į Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, profesoriaus Vytauto Landsbergio komentarą, rugsėjo 18-ąją paskelbtą LRT.lt portale. Tekstas pavadintas: „Armėnų klaida“.
Verta perskaityti. Kas ten rašoma? Siekdama išplėsti savas teritorijas Armėnija kadaise susidėjo su velniu. Sakant „velnias“, omenyje turimas, žinoma, Kremlius.
Kas nutiko vėliau? Armėnija tarsi gavo trokštamų teritorijų. Bet tai buvo netikra pergalė. Nes susipykta su artimiausiais kaimynais – Azerbaidžanu ir Gruzija. Nes įsipainiota į Kremliaus priklausomybę. Nes žlugo galimybė žingsniuoti tikrų reformų keliu.
Prof. V.Landsbergis mano, jog Armėnija šiandien moka „skaudžią kainą už buvusių trumparegių vadovų klaidas“. Bet ir dabar oficialusis Jerevanas dar neskuba taisyti prarajon jį stumiančių klaidų. Jerevanas vis dar nenori pasirašyti taikos sutarčių su Baku, kurios leistų Armėnijai žingsniuoti priekin. Visos reikalingos sutartys normaliai bendrauti su kaimynais azerbaidžaniečiais jau seniai parengtos. Tereikia suraityti parašą. Tereikia grąžinti tai, kas ne tavo. Tereikia liautis rengti provokacijas, išpuolius, kurpti revanšistinius planus.
Prof. V.landsbergis pastebi, jog dabar susiklostė itin palankios aplinkybės. Taikos sutarties projektas seniai parengtas. Deja, Armėnija, užuot atsikračiusi Kremliaus pinklių visiems laikams, vis dar mėtosi į šalis, dvejoja, gudrauja, manydama išsėdėsianti ant dviejų kėdžių.
Kaip pasirinkti Armėnijai tikrąjį kelią? Prof. V.Landsbergis įsitikinęs, jog „Galą tam padarys tik pačių armėnų išmintis“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Rugsėjo 13-osios vakarą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos vėl įsiplieskė kovos. Šaudymai tęsėsi kiaurą naktį. Tai nutiko Karabacho regione, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui.
Priminsime – trisdešimt metų kantriai laukę Vakarų paramos ir jos nesulaukę azerbaidžaniečiai 2020-ųjų rudenį ryžosi savo žemes iš armėnų okupantų rankų susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Karas dėl Karabacho grąžinimo teisėtiems šeimininkams 2020-ųjų rudenį tęsėsi 44 paras. Daugumą Karabacho žemių oficialusis Baku susigrąžino. Tačiau – ne visas (pavyzdžiui, Karabacho sostinė Hankendis – vis dar armėnų separatistų žinioje). Kodėl – ne visas? Kaip visuomet, įsikišo agresyvusis Kremlius, pažerdamas intrigų, ir vadinamųjų „rusų taikdarių“ pagalba Armėnijos valdžiai pavyko kelis Karabacho regionus išlaikyti savo įtakos zonoje.
Pastaruosius dvejis metus oficialusis Jerevanas rengė užtektinai daug bjaurių provokacijų – apšaudydavo azerbaidžaniečių karius, rengdavo trumpus įsiveržimus, minuodavo kelius, įvažiavimus į miestus ir gyvenvietes, degino Karabache išlikusius azerbaidžaniečių namus ir ūkius, mečetes, barbariškai kirto miškus. Tiksliau tariant, bet kokia kaina troško išlaikyti bent keletą Karabacho sričių savo žinioje, o tas teritorijas, kurias būdavo priversti grąžinti, stengdavosi taip suniokoti, kad jos taptų dykromis.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, rengdama provokacijas Armėnija tuo pačiu dalyvavo konflikto sureguliavimo derybose, melagingai įsipareigodama po truputį taikiai išsinešdinti iš viso Karabacho. Tačiau derybos tebuvo širma. Kaip ir tie verkšlenimai, girdi, tai Azerbaidžanas puldinėja „taikius Karabacho gyventojus“. Armėijos premjeras Nikolas Pašinianas konstravo politiką taip, kad neapibrėžta situacija tęstųsi kuo ilgiau.
Regis, Azerbaidžanas senų seniausiai perprato Jerevano klastas ir deramai atsako į visas provokacijas. Tačiau galimybių rengti išpuolius prieš teisėtai savo teritorijas susigrąžinančius azerbaidžaniečius – vis mažiau. Paskutinę viltį prarandantis N. Pašinianas net kreipėsi pagalbos į Kremlių, kad Vladimiras Putinas bent kiek sutramdytų Azerbaidžaną. Šis Armėnijos premjero žingsnis, turint omenyje Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, – ypač niekingas.
Beje, sunkiai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Entony Blinkeno pareiškimas, girdi, konfliktą Armėnija ir Azerbaidžanas privalo likiduoti taikiomis priemonėmis. Jei 30 metų nepavyko konflikto taikiai sureguliuoti, vadinasi, jo ir ateityje nebus įmanoma taikiai sureguliuoti.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto
Tokie demagogiški Vašingtono paraginimai – apgailėtini. Jie panašūs į pareiškimus tų demagogų, kurie šiandien ir Ukrainą ragina pradėt taikos derybas. Prezidentas Volodymiras Zelenskis labai taikliai pastebėjo: kol Rusija nebus išstumta iš visų ukrainietiškų žemių, tol nebus jokių derybų. Puikus atsakymas. Mes jau tūkstančius kartų įsitikinome, ko verti V.Putino troškimai bendrauti taikiai, garbingai, laikantis tarptautinių susitarimų. Lygai taip pat, kaip elgiasi dabar Ukraina, elgiasi ir Azerbaidžanas: jėga stumia lauk okupantus. Nes taikiai pasitraukti armėnai nelinkę. Jei dabar Sakartvelas sumanytų jėga susigrąžinti iš jų atimtas žemes, – taip pat elgtųsi teisingai. Nes naivu manyti, jog Rusijos remiami separatistai sutiktų gražiuoju atiduoti Tbilisiui tai, kas iš sakartvelų atimta jėga ir klasta.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Įdomus buvo paskutinis Marko Feigino videointerviu su Ukrainos karinės žvalgybos papulkininkiu Oleksejumis Arestovičiumi (rugsėjo 13-oji), kuris, paklaustas, kaip vertina rugsėjo 13-14-osios susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, pabrėžė, kad Azerbaidžanas juda teisinga kryptimi – visomis priemonėmis mėgina išvaduoti savas žemes. O Armėnijos premjeras, prašydamas V.Putino pagalbos, elgiasi tarsi pametęs galvą.
Pats protingiausias Jerevano sprendimas būtų pradėt tikras, rimtas derybas su Azerbaidžanu ir Turkija, o ne su Kremliaus diktatoriumi.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Baku, rugsėjo 13 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį apkaltino Armėniją pažeidus paliaubas, kurioms tarpininkavo Rusija, po naktį vykusių susirėmimų, per kuriuos žuvo dešimtys žmonių ir kurie vėl sukėlė baimę, kad tarp istorinių priešų gali kilti naujas konfliktas.
Armėnija paskelbė, kad per naktinius susirėmimus žuvo beveik 50 jos karių – tai didžiausias dešimtmečius trunkančio konflikto paūmėjimas nuo trumpo, bet žiauraus karo 2020 metais.
Rusija pareiškė tarpininkavusi dėl ugnies nutraukimo tarp kariaujančių šalių, po kurio kelias valandas tvyrojo santykinė ramybė, tačiau vėliau Azerbaidžanas apkaltino Armėnijos pajėgas „intensyviai“ pažeidinėjant susitarimą.
„Nepaisant to, kad nuo 9.00 val. (6.00 val. Grinvičo laiku) paskelbtos paliaubos, Armėnija intensyviai pažeidinėja paliaubas palei sieną, naudodama artileriją ir kitus sunkiuosius ginklus“, – pareiškė Baku kariuomenės atstovai.
Prasidėjus susirėmimams Armėnija kreipėsi į pasaulio lyderius prašydama pagalbos ir kaltindama Azerbaidžaną bandymu įsiveržti į jos teritoriją.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas antradienį paskambino abiejų šalių vadovams, o jo atstovas spaudai pareiškė, kad Vašingtonas „sieks, kad nedelsiant būtų nutrauktos kovos ir pasiektas taikos susitarimas“ tarp kaimynių.
Šie susirėmimai buvo didžiausi nuo 2020 metų, kai įsiplieskė karas dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono, per kurį žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių abiejose pusėse.
Jie kilo tuo metu, kai artimiausia Jerevano sąjungininkė Maskva, po karo regione dislokavusi tūkstančius taikdarių, dabar priversta visą dėmesį nukreipti į pusmetį trunkantį karą Ukrainoje.
Armėnijos gynybos ministerija teigė, kad po paliaubų susirėmimai nurimo, tačiau padėtis pasienyje tebėra „itin įtempta“.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas paskambino Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir A. Blinkenui, reikalaudamas atsako į „agresyvius Azerbaidžano veiksmus“.
Azerbaidžanas pranešė, kad per susirėmimus Armėnijos pasienyje žuvo 50 jo karių.
Prieš keletą dienų turėjau pokalbį su valstybinėje įstaigoje dirbančiu pažįstamu inteligentu, manančiu, jog NATO neprivalo padėti Ukrainai, nes ukrainiečiai nepriklauso nei Aljansui, nei Europos Sąjungai. O jei kolektyviniai Vakarai vis tik talkina ukrainiečiams, tai šie privalo džiaugtis tuo, ką gauna. Kalbant griežtai, Kijevas neturi nė menkiausios teisės piktintis, esą per mažai sulaukia HIMARSŲ, habicų ar tankų.
Ginčijomės dėl Ukrainos viename iš Pilaitės rajono miškelių. Čia visuomet gausu žmonių – bėgikų, motinų su mažais vaikais, išėjusių grynu oru pakvėpuoti senjorų. Tačiau tą popietę – nė gyvos dvasios. Kaip tik tada iš proskynos išniro gausus būrys agresyviai nusiteikusių paauglių. Jie iškart puolė kabinėtis prie mano pašnekovo, nes šis mažesnio ūgio, akivaizdžiai silpniau sudėtas. Susiklostė pavojinga situacija. Laimė, padaužos nesiryžo peržengti ribos. Pasitenkino tuo, jog kaulino cigarečių, tardė, kiek dabar valandų, kurioje pusėje – miestas.
Kai piktai nusiteikę nepilnamečiai pradingo už medžių kamienų, pašnekovas ėmė džiūgauti, kaip vis tik „mes juos šauniai pravijome“. Tada ištariau žodžius, kurie jį nustebino. Paaiškinau: tavęs nebūčiau gynęs, nes ne prie manęs, prie tavęs jie kabinėjosi…
Kaip, kodėl, ar tikrai? – išpūtė akis iš nuostabos pašnekovas?
Tuomet dar konkrečiau kalbėjau: ko tu nori iš manęs, mes juk neturime pasirašę jokių gynybinių sutarčių.
Žinoma, dėstydamas šias mintis ironizavau. Bet mano kolega, regis, suprato maniškius argumentus, kodėl NATO … privalo ginti Ukrainą tarsi save pačią.
Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu
Taigi padėtis Ukrainos fronte – įtemta. Egzistuoja dvi kardinaliai priešingos pozicijos. Vieni įsitikinę, jog NATO šalys siunčia Ukrainai užtektinai rimtos ginkluotės, tad narsūs, profesionalūs ukrainiečių kariai dar iki pirmųjų žiemos šalčių išvys Rusijos karines gaujas iš savo žemių (Ukrainos prezidento patarėjas kariniams reikalams Oleksijus Arestovičius). Kiti baiminasi, jog Vakarai tiekia Ukrainai per mažai ginklų, todėl Ukraina pajėgi tik gintis, ir karas gerokai užsitęs. Tokios nuomonės laikosi, sakykim, į Vakarus pasitraukęs ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, JAV karininkas Gari Tabaxas. Galų gale, į kokią lentyną dėsime laišką tų kelių dešimčių JAV karininkų, politikų, kurie reikalauja sustiprinti Ukrainai tiesiamą pagalbos ranką?
Klausiate, kokia mano nuomonė? Ginklų tiekimo tema karo metu – per daug sudėtinga diskusija, kad būtų galima drąsiai atsakyti į visus klausimus. Galbūt Ukraina ir jos sąjungininkai specialiai slepia tikruosius duomenis, jog supainiotų Kremliaus planus? Gal viskas – labai gerai, tik mes šito nežinome? Santūrusis O.Arestovičius savo videokomentaruose dažnokai pergyvena, jog Ukrainos kariuomenei verkiant trūksta vos kelių dešimčių rimtų toliašaudžių artilerijos pabūklų, bet jis vis tiek nusiteikęs optimistiškai. Tarsi būtų tikras, jog reikalingos ginkluotės artimiausiomis dienomis turės užtektinai.
Kijevo centre – eksponatu po atviru dangumi tapęs pamuštas rusų armijos tankas
Jei taip – džiugu. Bet kur pradingusi lendlizo tema? Ko vertas amerikietiškasis lendlizas, jei šių metų gegužės 9-ąją JAV prezidento pasirašytas, jis vis dar neveikia? Gausu aiškintojų (Vakaruose gyvenantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas), jog lendlizas negali įsigalioti nuo pat pasirašymo dienos. Esą reikia atkreipti dėmesį, kaip veikia amerikietiški įstatymai. Kiti šaukia, jog pasiteisinimai dėl neprasidėjusių naujųjų finansinių metų – melas, apgaulė. Tretieji įtaria, jog ginklų tiekimo Ukrainai tempai susiję su vidinėmis priešrinkiminėmis intrigomis Vašingtone. JAV prezidentas Joe Bidenas norįs paleisti lendlizo konvejerį taip ir tada, kad būtų garantuotos jo asmeninės ir jo partijos pergalės rinkimuose.
Mano asmenine nuomone, tiek policijos, tiek greitosios medicinos pagalbos, tiek ugniagesių ekipažai į avarijos vietą privalo atlėkti kuo greičiau. Jei policininkai, medikai ir ugniagesiai teatskuba po keturių valandų, – tuomet iš tokių pagalbų jokios naudos. Tokiais atvejais nepriimtini jokie pasiteisinimai.
Vienintelė išeitis iš dviprasmiškų situacijų – kalbėti atvirai, be užuolankų. Mane žavi Ukrainos politikai, įskaitant prezidentą Volodymirą Zelenskį, kurie drąsiai taria aštresnį žodį, aštresnį palyginimo. Vakarų politikai per stipriai susipančiojo vadinamojo politkorektiškumo mazgais. Politkorektiškumas patogiausias ne tiems, kurie trokšta tiesos ir teisingumo, o politikams, siekiantiems išvengti nepatogių klausimų.
Lačinas. Dialog.UA. Twitter com
Praėjusią savaitę Azerbaidžanas susigrąžino dar vieną Karabacho regiono miestą – Lačiną. Azerbaidžanas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Ukraina. Jis vaduoja savo žemes nuo okupacijų. Tik vienu atveju agresorius – Rusija, kitu atveju – Armėnija. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis bei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda turėjo puikią progą pasveikinti teisingu keliu einantį Azerbaidžaną. Bet peržiūrėjęs oficialius šių valstybinių įstaigų pranešimus jokių Azerbaidžanui nusiųstų sveikinimų neaptikau.
Klaipėdoje viešėjo vienas galingiausių JAV karo laivų. Labai džiaugiausi. Kai toks laivas prisišvartavęs Klaipėdos uoste, Lietuva saugi kaip niekad. Vašingtono sprendimas šitaip pademonstruoti paramą Lietuvai – kas gali būti maloniau? Bet JAV gyvenantis atsargos karininkas G.Tabaxas nusistebėjo: karas – prie Juodosios jūros, o amerikiečiai savo galingiausią karo laivą, kuriam nėra lygių pasaulyje, siunčia ne prie Ukrainos krantų, bet Baltijos jūron, kur nėra jokių karų.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Šiandien savo dienoraštyje surašiau nusistebėjimą net Popiežiumi Pranciškumi, kuris savo dėmesiu pagerbė „nekaltą karo auką Marją Duginą“ (Maskvoje susprogdinta Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino duktė; ją greičiausiai nužudė į Vladimiro Putino intrigas įsivėlusios Rusijos specialiosios tarnybos) ir pamiršo (nepanorėjo?) užjausti Ukrainoje žuvusių tikrų tikro karo aukų – vaikų, motinų, laisvės karių.
Draugas.org
Prisimindamas argumentus, jog Šventasis Tėvas turi teisę reikšti savo nuomonę, tuo pačiu prisimenu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija taip pat turi teisių. Viena iš jos privilegijų – iškviesti ant kilimėlio Vilniuje reziduojančius Vatikano atstovus ir pareikšti griežtą protestą, nes Popiežius Pranciškus jau nebe pirmą sykį dviprasmiškais pareiškimais stoja agresoriaus pusėn, ignoruodamas auką.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
