Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.

„Tai, ką šiandien matome, girdime, jaučiame Lietuvoje, tai yra kaimyninių valstybių istorijos politika. Lietuva neturi savo istorijos politikos. Tačiau pasekmės tų politikų, kurias vykdo Baltarusija, Rusija, – mes jaučiame. Čia, kalbėdami apie Kazį Škirpą, mes matome, kaip mums bando primesti tam tikrus stereotipus ir, kas blogiausia, bando tai padaryti mūsų pačių, Lietuvos piliečių rankomis. Tai yra aukšto meistriškumo istorinės politinės diversijos…“

Parlamentaro Audroniaus Ažubalio pozicija

Ši ištrauka – iš Seimo nario Audroniaus Ažubalio kalbos, nuskambėjusios liepos 10-ąją Europos aikštėje priešais Vilniaus miesto savivaldybę. Karu su keliomis dešimtimis susirinkusiųjų į protesto piketą parlamentaras A.Ažubalis gynė lietuvių teisę turėti sostinėje pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadintą alėją.

Parlamentaro A.Ažubalio pastabas, kad mes vis dar prievartaujami į savo istoriją žvelgt svetimųjų akimis, kad klastingai pratinami prie svetimųjų požiūrio į skausmingus ir skaudžius praeities įvykius, – pravartu įsiminti. Pasakyta trumpai ir aiškiai, kietai ir atvirai.

Susibūrimas, kurio dalyviai gynė Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Deja, žvelgti į istoriją ne savo, lietuvių, akimis mus stumia ne vien Rusija, ne vien Baltarusija. Aš net taip pasakyčiau – kodėl mes stebimės, kai Maskva drumsčia vandenį? Tarp mūsų valstybių ir tautų būta kivirčų. Kai kurie šiandieniniai priekaištai, nesusipratimai, net informaciniai – dezinformaciniai karai, provokacijos, klastotės, – tiesiog neišvengiami. Jei kuo nors ir reikia stebėtis, tai ne Maskvos ar Minsko bandymais mums primesti savąją traktuotę, o mūsų nesugebėjimu atsispirti tokiam spaudimui.

Armėnijos ambasadoriaus pasakojimai

Tačiau apmaudžiausia, kai mums tarsi privaloma pamoka primetamos net labai tolimų, su Lietuva mažai susijusių šalių istorijos. Omenyje turiu, žinoma, Armėniją. Jau esu rašęs portale slaptai.lt bei pasakojęs susitikimų su skaitytojais metu, pavyzdžiui, Šiaulių apskrities bibliotekoje, kaip Baltijos šalyse reziduojantis Armėnijos ambasadorius Migranas Mkrčianas stegiasi pripratinti mus prie nežinia iš kur ištraukto teiginio, esą viduramžiais Žalgirio mūšyje sumušti vokiečių ordinus lietuviams padėjęs … armėnų karių pulkas. Šiuo „faktu“ niekas netiki. Net istorijos nemėgstančiam diletantui keblu suvokti, kaip ir kodėl karinis armėnų junginys anuomet atsirado Griunvaldo lauke. Juolab kad ambasadorius, maždaug prieš dvejis metus pradėjęs pasakoti šią pasaką, iki šiol mūsų istorikams bei žurnalistams nepateikė nė menkiausių įrodymų.

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau „neginčijamas“ armėnų karių dalyvavimas Žalgirio mūšyje, – ne pati klastingiausia gudrybė. Armėnija visomis priemonėmis bando įpiršti nuomonę, jog Kalnų Karabachas – tai jų žemė. Kaip ir Žalgirio mūšio atveju, – jokių įrodymų. Beje, įrodymų ir negali būti. Visi įrodymai – ne Jerevano naudai. Jau pavargau kartoti, bet dar sykį pabrėžiu, akcentuoju, atkreipiu dėmesį: visos NATO ir Europos Sąjungos šalys nuo pat Armėnijos – Azerbaidžano konflikto pradžios 1988-aisiais metais laikosi nuostatos, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei vadovausimės kita nuostata, girdi, Kalnų Karabachas – ne Azerbaidžano žemė, tada lengva susipainioti, kam priklauso Krymas, Rytų Ukraina, Pietų Osetija, Padniestrė, Klaipėda, Vilnius, Latgala, Narva… Akivaizdu, kad Juodasis Sodas (toks pavadinimas pažodžiui išvertus iš azerbaidžaniečių į lietuvių kalbą) nuo seno buvo vadinamas Kalnų Karabacho chanatu, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Argi tai įmanoma užginčyti?

Beje, kam tuščiai ginčytis su Armėnijos pusę aklai palaikančiais fanatikais dėl azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų, jei istoriniai šaltiniai bylote byloja, jog XX amžiaus pradžioje net Jerevanas, šiandieninė Armėnijos sostinė, buvo musulmoniškas miestas – ten daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, ten stūksojo vien mečetės.

Žvelgiant dar giliau, akivaizdu, kad tuometinė carinė Rusija kelis šimtus metų iš eilės dirbtinai kėlė dešimtis, šimtus tūkstančių armėnų į Kaukazą (nepatinka azerbaidžaniečių, turkų istorikų darbai, atsiverskite lietuvių istoriko Algimanto Liekio monografiją „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei publicisto Leono Juršos monografiją „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“). Tie perkėlimai buvo žiaurūs, ciniški, nes atkeltieji apgyvendinti azerbaidžaniečių teritorijose – jėga ir klasta išstumiant vietinius gyventojus.

Istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik Lietuvoje atsiranda lengvatikių, kuriems vaidenasi, neva Kalnų Karabachas – tai teritorija, kuri privalo priklausyti nežinia iš kur atsiradusiai, armėnams giminingai Arcacho tautai. Nors, žvelgiant giliau ir atidžiau, pamatysime, kad net dabartinė Armėnijos respublika – carinės Rusijos, o paskui ir sovietų dirbtinai, per prievartą musulmonų žemėse sulipdytas darinys, privalėjęs atlikti Trojos arklio vaidmenį.

Lietuviškas vienpusiškumas

Bet blogiausia, kad Lietuva beveik prieš 15 metų, t.y. 2005-aisiais, pripažino 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje buvus … armėnų tautos genocidu. Pritariu nuostatai: Lietuva privalo užjausti armėnų tautos netektis, gerbti žuvusiųjų armėnų atminimą. Ir vis tik noriu paklausti, kuo remiantis Lietuvos Seimas priėmė šį svarbų, didelę politinę potekstę turintį nutarimą (iškart susipykome su Turkija, NATO nare, ir Azerbaidžanu, labai artimu Turkijai). Kodėl mes, vaizdžiai tariant, pasitenkinome vien Jerevano traktuote? Kodėl 2005-aisiais nė nebandėme, net formaliai nesiteikėme išklausyti Ankaros ir Baku argumentų?

Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Tvirtinsite, kad užteko autoritetingos Prancūzijos nuomonės? Jei Lietuva pretenduoja vadintis sąžininga, objektyviai į istoriją žvelgiančia valstybe, prancūziškos nuomonės negalėjo užtekti. Paryžiaus vadinti objektyvumo etalonu neapsiverčia liežuvis. Prancūzijoje gyvena gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė. Be to, dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, ten rengė žiaurius teroristinius aktus: sprogdino bombas oro uostuose, civilių lėktuvuose, šaudė į turkų diplomatus, puldinėjo armėniškos pozicijos nepalaikančius Vakarų politikus, grasino prancūzų teisėjams, nagrinėjusiems suimtų ASALA smogikų bylas… Taigi Prancūzija vargu ar gali būti nešališka, objektyvi.

Kas tada galėtų būti mums autoritetu? Įsidėmėkime, kaip 1915-uosius metus vertina mūsų artimiausi kaimynai – latviai ir estai? Tiek Talinas, tiek Ryga nepripažino Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusios tragedijos armėnų tautos genocidu. Estija ir Latvija priėmė kur kas abstraktesnius vertinimus už Lietuvą.

Mūsų kaimynai pasielgė sąžiningiau, apdairiau. Jų atsargumas nulemtas itin svarbios aplinkybės: estų ir latvių istorikai iki šiol nėra studijavę turkiškų bei azerbaidžanietiškų archyvų, todėl jie ir negali turėti tvirtos nuomonės. Štai taip: protingiausia, kai vadovaujamasi savo galva, o jei nesi susidaręs tvirtos asmeninės nuomonės – verčiau patylėk, susilaikyk, prisipažink nežinąs…

Švedijos laikysena

Be kita ko, Lietuva galėtų įsiklausyti ir į Švedijos poziciją. Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Valstrem žurnalistams visai neseniai surengtoje specialioje konferencijoje pareiškė, kad „bus labai sunku 1915-ųjų metų karinius susirėmimus pripažinti prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Švedijos diplomatijos vadovė M.Valstrem šitaip atsakė žurnalistams, klausiusiems, ar Švedijos vyriausybė palaimins specialų įstatymą dėl „armėnų genocido“.

Švedijos URM ministrė Margot Valstrem

Švedijos URM vadovė įsitikinusi, kad karinius veiksmus pripažinti genocidu labai keblu dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, jau nėra likusių gyvų liudininkų, kurių pasakojimais būtų galima pasiremti. Ji neneigia, kad kai kurios valstybės 1915 metų karines turkų operacijas yra įvardijusios „prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Tačiau Švedijos URM vadovė mano, kad tai – „bloga praktika“.

„Kad būtų įmanoma kaltinti valstybę vykdžius genocidą, reikalingi rimti, neginčijami įrodymai“, – pabrėžė Švedijos diplomatijos vadovė. Ji dar pridūrė, jog Švedija sudarė specialią komisiją, į kurią įtraukta daug kompetetingų istorikų. Būtent tie istorikai dabar specialiai domisi tuometinėje Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusiais įvykiais.

Labai protingas Stokholmo žingsnis – švedai nepripažįsta egzistavus armėnų genocidą, kadangi susipažinę tik su Armėnijos pozicija. Kai išnagrinės visų suinteresuotų šalių argumentus, tada ir paskelbs verdiktą.

Tad ar ne metas ir Lietuvai sudaryti specialią istorikų, kurie visapusiškai pasidomėtų 1915-ųjų įvykiais Osmanų imperijoje, grupę? Kodėl bent keli mūsų istorikai negalėtų nuvažiuoti į Turkiją ir Azerbaidžaną ir ten, pasėdėję keletą mėnesių archyvuose, pateikti savo požiūrį?

Tabu neturėtų būti nė vienai temai

Tokia mintis kilo birželio 19 dieną klausantis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos surengtos diskusijos „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Tąsyk komisijos pirmininkas Seimo narys Arūnas Gumuliauskas pareiškė: „Jau ne vienerius metus Birželio sukilimas Lietuvoje keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių. Seimas turėtų parodyti atviro kalbėjimo pavyzdį“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Puikūs istoriko, politiko A.Gumuliausko žodžiai – iki šiol mes buvome pratinami, esą 1941-ųjų sukilėliai tebuvę bjaurūs … žydšaudžiai. Dabar, besigilindami į šią skaudžią temą, matome, kad buvo priešingai – sukilėliai labai sudėtingomis sąlygomis sėkmingai iš Lietuvos vijo sovietų okupantus ir jiems tarnaujančius prisitaikėlius. Pasirodo, 1941-ųjų birželio 23-osios sukilimas – toks pat svarbus Lietuvai, kaip ir Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios Aktų paskelbimai. Deja, iki šiol šis įvykis, kurio metu praradome per du tūkstančius vyrų, tačiau grumtynes vis tik laimėjome, Lietuvoje nutylimas arba į jį mes iki šiol žvelgėme tik rusų, žydų, vokiečių akimis. Pažvelgti per savąją prizmę nedrįsdavome.

Panaši situacija, regis, susiklostė ir dėl armėnų istorijos. Ar ne keista: mes, lietuviai, iki šiol deramai neišsiaiškinome mums gyvybiškai svarbių 1941-ųjų sukilimo priežasčių bei pasekmių, užtat mes puikiai žinome, kas 1915-aisiais dėjosi tolimojoje Osmanų imperijoje?! Ironiškai kalbant, taip tiksliai ir išsamiai pažįstame Osmanų imperijos istoriją, kad net ryžomės parlamento vardu skelbti patį griežčiausią vertinimą?! Belieka šaipytis iš lietuviško patiklumo, naivumo: nė vienas Lietuvos istorikas nėra nė vienai dienai pravėręs Turkijos Ir Azerbaidžano archyvų, bet mums to ir nereikia, nes mums esą „visą tiesą sąžiningai išguldė armėnų istorikai“.

Kada Seime bus surengta konferencija 1915-ųjų įvykiams apžvelgti?

Mano supratimu, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija privalėtų surengti diskusiją ir Osmanų imperijos tema. Bent sykį atidžiai išklausykime turkų bei azerbaidžaniečių istorikus. Pakvieskime į konferenciją ir tuos Vakarų pasaulio istorikus, politikus, rašytojus, kurie į 1915-ųjų Osmanų imperijoje nutikusias nelaimes žiūri ne Jerevano akimis. Tik tiek – išklausykime juos, kaip išklausėme armėniškąją pusę. Jei Ankara ir Baku neįtikins, jei neįrodys savo tiesų, tada bus bent jau ramu, kad 2005-aisiais mūsų Seimas nesuklydo.

Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.

Beje, perverskite 2005-ųjų metų (kai priimtas nutarimas) bei 2015-ųjų (kai Armėnija minėjo 100 metų sukaktį) Lietuvos spaudos pranešimus, ir pamatysite, kaip akivaizdžiai tuomet mūsų žiniasklaidoje per kraštus liejosi Armėnijos pozicija. Tribūna turkų ir azerbaidžaniečių nuomonei nebuvo suteikta. Visi, bent truputėlį suabejoję Jerevanu, – smerkiami, niekinami…

Į 1915-ųjų grumtynes byrančioje Osmanų imperijoje anuomet žvelgėme išskirtinai Armėnijos akimis. Ar tai – teisinga?  

Tiems, kurie visuomet visko bijo, pridursiu, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, reziduojantis Strasbūre, neuždraudė abejoti Jerevano po pasaulį atkakliai platinamomis nuomonėmis.

2019.07.14; 12:30

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Kastytis Stalioraitis

Buvau vakar Nepriklausomybės aikštėje Birželio sukilimo paminėjime. Kam Rasos šventė, kam Joninės, kam sodai, giminių lankymas, miestas – kaip iššluotas.

Tad ir atėjusių nebuvo gausu. Iš įžymių politikų buvo tik du, paskutinio sukilimo Sovietų Sąjungoje lyderis, kuriam dėkingos visos išsilaisvinusios ar tebeišsilaisvinančios tautos, pirmasis atkurtos šalies vadovas Vytautas Landsbergis ir buvęs užsienio reikalų ministras Seimo narys Audronius Ažubalis.

Rikiuotė. Slaptai.lt nuotr.

Pritrenkė Vytauto Landsbergio ištvermė. Saulei kaitinant tiesioginiuose jos spinduliuose su švarku išstovėjo pusantros valandos ir dar rėžė netrumpą kalbą.

Duok Dieve jam ir toliau tokios sveikatos.

2019.06.24; 15:43

Sauliaus Skvernelio rinkimų štabas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komitete trečiadienį rengtame uždarame posėdyje dėl santykių su Baltarusija konservatoriai, pasigedę premjero, iš posėdžio išėjo jam dar nepasibaigus. 

Pasak Seimo nario konservatoriaus Audroniaus Ažubalio, premjeras buvo kviestas į posėdį jam tinkamiausiu metu. 

„Kvietėme premjerą į konstitucinį komitetą, kaip ir įrašyta konstituciniame akte, kad jis pateiktų informaciją apie jo vykdomą politiką Baltarusijos atžvilgiu ir pateiktų informaciją apie siūlymą Baltarusijoje konvertuoti atominę elektrinę į dujinę jėgainę. Žinodami jo didelį užimtumą pasiūlėme, kad jis pasirinktų jam tinkamą laiką“, – sakė A. Ažubalis. 

A. Ažubalis pabrėžė, kad premjeras S. Skvernelis į posėdį neatvyko. 

„Posėdyje, kuris buvo sušauktas, matėme energetikos ministrą, matėme vicekanclerį Deividą Matulionį, bet mūsų pagrindinis klausimas yra išgirsti premjero pasisakymus ir atsakymus, nes už premjero parašą ir premjero politiką pirmiausia atsako pats premjeras“, – kalbėjo jis. 

„Todėl nematydami jokios galimybės diskutuoti apie tai su labai gerbtinais žmonėmis, bet ne su tais, kurie deda parašą ir ne tais, kurie konstruoja Vyriausybės politiką, mes tiesiog palikome šitą neeilinį posėdį“, – sakė parlamentaras. 

A. Ažubalis teigė, kad iš kitų Vyriausybės narių paaiškinimo, kodėl premjeras nedalyvavo posėdyje, įtikinamo atsakymo nesulaukė. 

„Jie paaiškino, kad premjeras labai užsiėmęs“, – sakė A. Ažubalis. 

ELTA primena, kad Baltarusija kartu su rusų inžinieriais stato AE netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Pirmasis elektrinės energijos blokas, planuojama, pradės veikti šių metų pabaigoje, antrasis – 2020-aisiais. 

Premjeras kovo pradžioje laišku kreipėsi į Baltarusijos ministrą pirmininką Sergejų Rumasą su pasiūlymu apsvarstyti galimybę vietoj Astravo AE plėtoti modernią dujinę elektrinę.

Donatas Zinkevičius (ELTA)
 
2019.03.28; 00:05

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl šmeižikiškos ir mirusiųjų atminimą žeidžiančios informacijos paskelbimo apie Lietuvos partizanus, kuriems šių metų sausio 13 d. buvo įteikta Laisvės premija.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

Šių metų sausio 14 d. Rusijos televizijos kanalo „Rossija 24“ transliuotoje žinių ir aktualijų laidoje buvo parodytas reportažas apie sausio 13 d. Laisvės premijos įteikimą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei.

Pasak parlamentarų, reportaže partizanai buvo išvadinti nusikaltėliais ir taikių gyventojų bei vaikų žudikais, o apie partizanų tariamus nusikaltimus ir jų sąsajas su nacionalsocialistine Vokietija Rusijos propagandiniam televizijos kanalui per programėlę „Skype“ noriai pasakojo „Socialistinio liaudies fronto“ lyderiu prisistatantis Giedrius Grabauskas: „Tai buvo žmonės, ne tik susiję su Vokietijos žvalgyba, fašistų okupantais, jie grobė, žudė, bet ir jie, žinoma, veikė kartu su amerikiečių žvalgyba“, – reportaže tikino G. Grabauskas.

„Akivaizdu, kad šioje televizijos laidoje buvo skelbiama melaginga informacija apie Lietuvos partizaninį pasipriešinimą, menkinami Lietuvos partizanai, kurstoma neapykanta jų atžvilgiu. Tai nėra pirmas atvejis, kuomet Rusijos televizijos kanalai skleidžia tokio ar panašaus pobūdžio informaciją apie Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes. Šiuo atveju buvo žengta dar toliau ir, mūsų nuomone, apšmeižti ne tik minėjimo dalyviai, bet ir paniekintas žmonių, kurie negali patys apsiginti – mirusiųjų, atminimas“, – teigė L. Kasčiūnas.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

„Pažymėtina, kad Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudoje. Kodekse taip pat numatyta baudžiamoji atsakomybė už mirusiojo atminimo paniekinimą, viešai paskleidus apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui. Atsižvelgdami į tai, prašome įvertinti G. Grabausko pasisakymus dėl galimo šmeižimo ir galimo mirusiųjų atminimo, nes tokie jo pasisakymai apie partizanus taikytini ir Lietuvos partizanams, kurie yra jau mirę“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininką Mantą Martišių dėl Rusijos televizijos kanale „Rossija 24“ melagingos ir neapykantą kurstančios informacijos paskelbimo apie Laisvės premija apdovanotus Lietuvos partizanus. 

Seimo nariai savo rašte prašo įvertinti ir pritaikyti sankcijas šiam kanalui. „Prašome įvertinti minėtoje televizijos kanalo „Rossija 24“ žinių ir aktualijų laidoje rodytą reportažą apie Laisvės premijos įteikimą Lietuvos partizanams ir šiam televizijos kanalui pritaikyti įstatymuose numatytas poveikio priemones“, – sakė A. Ažubalis.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas. LGGRTC nuotr.

Sausio 13 d. minint Laisvės gynėjų dieną 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Bronislovui Juospaičiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Kadžioniui, Juozui Mociui.

Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.23; 08:11

Filosofė dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Aš nežinau, ar pasaulyje tarp vadinamųjų demokratinių valstybių išliko bent viena, kuri nuosekliai vykdo laisvės, lygybės ir brolybės siekį. Nežinau net, ar tokia ideali valstybė iš viso kada nors egzistavo, išskyrus trumpus laikotarpius pereinant iš vienos sanklodos į kitą – demokratinę, kada revoliucinis įkarštis ir idealizmas sudaro gyvenimo pagerėjimo regimybę.

Kiekviena pastanga įgyvendinti šį uždavinį, ypač griežčiau tvarkantis, iškart pradeda gimdyti šalutinius padarinius. Teisės vienam virsta beteisiškumu kitam, kad ir kaip būtų tobulinami įstatymai. Brolybė ir lygybė liberalizmo sąlygomis iš viso tampa nebereikalinga, nes pirmiausia rūpinamasi savo asmenine gerove, ir greitai paaiškėja, kad startas ne visiems vienodas, o dalijimasis su broliais geru – prietaras. O laisvė – tai sudėtingiausias reiškinys, kuriuo ne ką mažiau gudriai manipuliuojama.

Kad demokratija išoriškai teigia rūpinimąsi žmogaus teisėmis, o realiai augina galingą turtingųjų luomą, kuris skaitosi tik su tokiais pačiais, kaip jie, matyti iš viduriniosios klasės nykimo sparčiais tempais Vakaruose. Antvalstybiniai dariniai, tokie kaip ES taryba, įvairios tarptautinės organizacijos ir sąjungos, pagrįstos ekonominiais interesais, kartu perima valdymo ir įtakos svertus. Ir nors nominaliai rinkimų, žodžio ir kitos laisvės egzistuoja, faktiškai didėja atskirtis tarp politinių programų turinio, jų vykdymo ir tikrovės. Paskutiniu metu šis procesas tiek pagreitėjęs, jog bandoma steigti naujas partijas, grįžti prie laiko patikrintų visuomeninio bendrabūvio modelių, juos atrinkti ar jungti, o kartu galią vis kiečiau demonstruoja iš pažiūros visai nauji ideologiniai modeliai, kuriais stengiamasi paslankias visuomenes įtraukti į bendrą orbitą.

XXI a. tarptautiniuose įvairių institucijų sąskrydžiuose svarstomi globalūs projektai, kurie bandomi įpiršti pasaulio bendruomenėms, kuo toliau, tuo labiau atidengia ne tik faktą, kad kurpiami susitarimai ir jų pagrindu įvedinėjami įstatymai prieštarauja valstybių Konstitucijoms, bet ir tai, kad demokratija de fakto jau tampa atvira oligarchija, nes tie dariniai ignoruoja piliečių prieštaravimą, pasireiškiantį masinėmis demonstracijomis bei peticijomis, priiminėti svarbiausius gyvenimą reglamentuojančius įstatymus nepaisant pilietinės ir bet kurios šalies Konstitucijos valios. Ne  tik Lietuvai, bet ir kitoms Vakarų šalims, visiškai atvirai spjaunant į jų savisaugos interesus, per jėgą primetami sprendimai, naudingi per visą gaublį išsiraizgiusiems galios skirstytojams, nukreipiantiems pinigų srautus ten, kur jiems patinka.

Tai reiškia net ne laikiną interesų konfliktą, kurį įmanoma laisva valia suderinti, bet vienos ideologijos įsivyravimą būtent per demokratines institucijas, kurių galios tolydžio apribojamos. Vis dėlto beatodairiškas suverenių galių tiek individualiu, tiek bendruomeniniu lygmeniu naikinimas rodo ne tai, kad toji ideologija yra geresnė ar neišvengiamai būtina, bet veda į greitą totalitarizmo atgimimą.

Vargu, ar žmogaus prigimtis pasikeitė tiek, kad jis įstengtų suformuoti iš esmės naują, geresnį valdymo mechanizmą. Priešingai, pakenčiamai veikiančius mechanizmus išstumia banali ir vulgari mąstysena, netgi antiutopijos, kurios remiasi į nudvasintą ir žiaurų požiūrį, pagal kurį žmonių yra per daug, išteklių mažėja, o gerai visais laikais gyveno tik saujelė turtingų valdančiųjų. Todėl dabartiniams oligarchams yra aišku, kad visų neišgelbėsi ir nepamaitinsi, reikia gelbėti savo kailį kitų sąskaita.  Zoologinį mentalitetą papildo psichologiniai veiksniai, kai viską susiglemžus pasitenkinimą teikia galia valdyti ne tik žmones, bet ir valstybes, net kontinentus ir visą žemės rutulį. Kaip tik šis žaidimas kaip marionetes už virvelių tampant žmones ir darant su jais visokiausio pobūdžio eksperimentus globaliomis sąlygomis gresiančiam totalitarizmui suteikia daug pavojingesnį pobūdį su dar blogesniais padariniais, nei atominio ginklo nežinojusiems XX a. totalitarizmams. Nežinojo jie nei visuotinio prieinamumo prie kiekvieno žmogaus asmeninės erdvės per internetą, socialinius tinklus, elektroninį paštą, elektroninę bankininkystę, išmaniuosius telefonus, video kameras, dronus ir kitus buitį „lengvinančius“ išradimus, kurie gresia tapti rimta problema. Visuotinis susijungimas per technologinius išradimus kontrolę bei duomenų rinkimą daro stulbinamai efektyvų ir greitą.

Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau perkėlus visą žiniją ir duomenų bankus į virtualią erdvę, visut viską – suskaitmeninus (taip pat ryšius ir prekiavimą, institucijų ir agregatų koordinavimą), o paskui ištikus visuotiniam kataklizmui ir sunaikinus sistemą, žmogus būtų paliktas kaip stovi be jokių įrankių išgyvenimui. Kaip tik ši grėsmė, kurią supranta nedaugelis, ir lemia įsisiūbuojančius kibernetinius karus. Nes kas gali paneigti, kad tas, kas valdys viso pasaulio tinklaveiką, nevaldys ir viso pasaulio? Ir atėjus tai valandai, nepasakys: darykite, kaip sakau, nes kitaip jūsų neliks akimirksniu. Naujasis totalitarizmas turi šiurpiai virtualų – skaitmeninį – veidą.

Naujojo totalitarizmo gimimą liudija ideologijų perimta ir valdoma teisė, kuri visiškai atsiskiria nuo teisingumo ne tik ta prasme, kad kaltę, kurios liudininkais gali būti daugybė asmenų, reikia įrodyti, bet ir, priešingai, operuojant naujomis reikšmėmis ar interpretacijomis, kaltu įgalina padaryti visai nekaltą asmenį. Galiausiai teisingumas tampa priklausomas nuo kišenės ir antpečių laipsnio. Teisių perrašinėjimas vyksta su pagreičiu, ir tikrai netoli ta diena, kai ketinimas neatlikus veikos taps baudžiamas pagal įstatymą. Užteks, kad „netinkamai“ pagalvojai apie esamą santvarką, valdžią ar kaimyną. Įkalčiais taps bet kuri frazė ar pokalbis, sakinys, ištartas ar parašytas ne tik feisbuke, komentare po straipsniu, bet ir asmeniniame pašte, per skaipą, telefonu ar net virtuvėje, nes viskas gali būti ištraukta skaitmeniniu būdu. Minčių policija – visai reali ateitis.

***

O dabar pažvelkime, kaip „demokratija“ ir „liberalizmas“ veikia. Laisvė, pasireiškianti tik apolitinėmis pramogomis (geriu, valgau ką noriu, linksminuosi ir gyvenu su kuo noriu ir kaip noriu etc.), sutelkta į masinius ir paprastai kurtinančio triukšmo lydimus pramoginius renginius yra leidžiama tik tam, kad tuose daugiausiai jaunimo veiklos klasteriuose būtų renkama informacija ir stebimos nuomonės. Jokia reali nepriklausoma veikla nėra leidžiama, jeigu neatitinka vyraujančios ideologinės linijos arba peržengia fiziologines reikmes, o ir šios kreipiamos ir rūšiuojamos. O jeigu ir leidžiama (pvz., mitingai ar piketai, eitynės), tai tuoj pat spaudoje ir televizijoje yra išjuokiama arba iš viso nepastebima, geriausiu atveju atitinkamai ideologizuojama. Tokio „liberalizmo“ sąlygomis išaugęs žmogus gerai žino, kas yra pagrindinė srovė, kurioje jis yra „saugus“, nuo žiniasklaidos priemonių iki studijų ar darbo tematikos. Energijos perteklius nudrenuojamas fiktyviose diskusijose arba klubuose. Apskritai triukšmo valdymas tarnauja žmonių sąmonės kreipimui pageidautina linkme.

Pavyzdys – čiuožykla ar šunų vedžiojimas Lukiškių aikštėje, senamiestyje, ypač savaitgaliais ar rimtų renginių metu, trenkiantis popsas iš lauko scenų, garsiakalbių ir kavinių langų, per Adventą prie pat Katedros ir varpinės pasodinti „muzikuojantys“ vyrukai su mušamaisiais ir stiprintuvais. Ir pabandyk, žmogau, susikaupti, pasivaikščioti ramiai po Šventaragio slėnį arba skaityti pranešimą Mokslų akademijoje, kai net savo balso negirdi. Išsimiegoti iki ryto veikiančių barų apsupty.

Kodėl tad Lietuvoje žmonės sunkiai dirba, bet nieko neuždirba, kodėl išvyksta palikę negalinčiuosius išbėgti? Kodėl išvykusieji augina normalias šeimas, o Lietuvoje nesugeba vaikų nei gimdyti, nei išlaikyti? Kodėl (su menkomis išimtimis) nepaliaujamai uždarinėjamos mokyklos, darželiai ir ligoninės, nyksta ir pervardinami kultūros židiniai, nestatomi stadionai ir koncertų salės, o remontui uždaromos vienu metu? Kodėl skalbimo milteliai su pasaulinėmis etiketėmis ir kainomis kaip neskalbė, taip neskalbia jau trisdešimt metų? Kodėl dešimtmečiais branginami maisto produktai, vaistai ir alkoholis, kurių pirkti masiškai važiuojama užsienin arba didinamas pelnas kontrabandininkams? Kodėl sunaikinta aviacija ir laivynas, gamyba, litas, stambūs energetikos, kiti strateginiai objektai ir bankai atiduoti svetimiems valdyti? Kodėl valstybinė kalba nuosekliai stumiama iš visų sferų? Kodėl bendras kultūros lygis toks žemas, kad ir valdantieji oligarchai primena veikiau oligofenus? Darbšti, kultūringa ir turtinga istoriniu palikimu tauta gali klestėti visur, tik ne Lietuvoje? Ir galiausiai – kam tarnauja  nuolatinis lietuvių žeminimas ir reikalavimas už visas bėdas prisiimti atsakomybę, tuo pačiu metu per specialias laidas su piktdžiuga rodant, kokia Lietuva smukusi, degradavusi?

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai reikalinga tam, kad suvargę žmonės nebepajėgtų galvoti ir užsiimti kuo kitu, kaip tik vegetavimu ir bandymu išgyventi baimėje. Kaip bolševikmečiu nuolat patirtų deficitą. Kad netikėtų savo galimybėmis, nes realiai galimybes turi ta pati išrinktųjų grupė, kuri taip pat kaunasi dėl vietos po saule ir kitų tautiečių į savo tarpą nenori priimti. Geriau svetimas atėjūnas, nes jį dar galima išnaudoti. Tos kautynės kažkodėl vadinamos politika ar priešrinkiminėmis akcijomis.

Kadangi gyvename, kaip skelbiama, demokratijos ir liberalizmo sąlygomis, dėl visko esame kalti mes patys. Mes patys renkamės savanorišką tremtį, skurdą, patyčias, savinieką ir savižudybes? Ar dėl to kalta nematomoji laisvos rinkos ranka, kurios nemokame pabučiuoti arba kaip nors kitaip pagriebti?

Pastarieji metai atskleidė faktą, kad net ir kantrūs lietuviai turi ribas, o akivaizdus skelbiamų žinių ir tikrovės neatitikimas skatina pagaliau pradėti telktis kartu su kitų valstybių žmonėmis, kurie yra drąsesni ir iškelia akivaizdžią tiesą, kad lietuviai yra tokie pat žmonės (tik pamanykite!), kaip ir kiti. Tiesa, turintys išskirtinį nacionalinį bruožą – tyliai kęsti, nesipriešinti, kantriai vargti, geriau tapti auka, nei budeliu. Labiau krikščionišką tautą dvasine prasme vargu ar galėtum rasti. Kita vertus, visa, ką dar turime sava ir gera, dažnai geresnio nei kiti, be gailesčio naikinama. Turime būti ne tik neoriginalūs, bet ir būtinai persirgti svetimomis ligomis.

Akylesnis stebėtojas mato, kad investicijos atitraukiamos, emigruojama ir dėl svarbios priežasties, būtent, kad tapome paribio valstybe, ties kurios sienomis žvanginama ginklais, o per teritoriją ramiausiai važinėjama į Karaliaučiaus anklavą. Vien tokios geopolitinės padėties pakanka, kad baimė vytų iš Tėvynės. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis prasminga kovoti dėl ateities, o ne rezignuoti, suvokus siaubingą tiesą, jog valdantieji mus pardavinėja ne tik iš gobšumo, o ir dėl to, kad patys yra nihilizmo aukos, nes – galiu duoti galvą kirsti – yra įsitikinę, kad Lietuvai lemta išnykti, kad reikia kabintis į galingesnes ir gausesnes tautas (vieniems mielesni rusai, kitiems lenkai, ir t.t.), o galiausiai – nesipriešinti globalizacijos procesams. Mus – gyvą tautą su dar esamais požymiais – tokie jau palaidojo savo mintyse, todėl darbai rodo jų beviltišką pasidavimą ir nesėkmingą mėginimą gelbėti išorinį įvaizdį. Jie patys bijo.

Ta nematomoji rinkos ranka pačiupusi elitą už pakarpos, todėl tenka žvelgti ne į programas ir kalbas, vietinės reikšmės ginčus, o realius darbus, kaip reaguojama į pagrindinių pasaulio iššūkių spaudimą. Ir reikia pasakyti, kad savaip tokia padėtis buvo neišvengiama, nors galėjo būti daug geresnė, jei  būtų tikima, kad Lietuva gali būti savarankiška ir derėtis dėl kiekvieno punkto. Tas momentas buvo lemtingai praleistas nukritus geležinei uždangai. Iš to laimėjo ne naujosios nepriklausomybę atkūrusios valstybės, bet Sovietų Sąjungos tikslų paveldėtojai. Tuo metu, kai mes bandėme atrasti savo valstybingumo pamatus, atgauti savivertę, ištirti okupacijos padarinius, buvusieji toliau stiprino savo galias tiek prarastose teritorijose, tiek savo žemėje, tiek pasaulyje, į savo rankas perėmę privataus verslo ir kitus globalius įrankius. Todėl dėl žiojinčios dviprasmybės visose srityse ir Sąjūdžio tikslų sugriovimo kalta ne tik beveik iš karto kompromisus sudariusi valdančioji klasė, bet pirmiausia – faktas, kad komunizmo nusikaltimai nebuvo pasmerkti pasibaigus II pasauliniam karui. Niurnbergo procesas ir jo dvigubi standartai kalti dėl to, kad susidarė ideali padėtis pasauliniam komunizmui klestėti ir toliau vykdyti tautų niveliavimo ir kitą gerai žinomą programą. Rašytojo Jono Mikelinsko įžvalgos vieną dieną vistiek atsidurs galingųjų akiratyje. Kad tik nebūtų per vėlu.

Marksizmo ir komunizmo adeptai dažnai užima aukščiausias pozicijas JAV, ES, JT, NATO, milijonuose įvairaus plauko organizacijų, universitetuose ir žiniasklaidoje visuose kontinentuose. Ne išimtis ir Lietuva. Nors ir tenka maskuotis žmonių teisėmis ir kitais ideologiniais konstruktais, plėtoti neva liberalizmą, iš tiesų neokomunistų tikslas yra sutelkus visas galias perimti vadovavimą į savo rankas. To jie siekia beatodairiškai, kaip ir buvo mokomi. Turėdami pavaldžius kitų pažiūrų ar visai neideologizuotus žmones, jie gali lengvai veikti procesus ir tapti „nematoma ranka“. Visiškai tikslus yra „giliosios valstybės“ terminas, nes kad ir kokios būtų skirtingos valstybių išraiškos, prieštaravimai, galų gale vis tiek priimami globalūs ir privalomi visiems sprendimai, dažnai prasilenkiantys su sveiku protu ir bendruomenių įvairove.

Ryškiausias pavyzdys yra nūnai stumiamas per JT reguliarios emigracijos susitarimas, kuris vėliau taps ir įstatymiškai patvirtintas, jei paaiškės, kad susidarė pakankama paklusnių valstybių masė. Internacionalo tironijos požymiai darosi vis ryškesni: šeimos, tautos ir valstybės ardymas, dirbtiniai konfliktai (nekonvencionalūs karai, terorizmas, ksenofobijos ir rasinės neapykantos ekscesai ir t.t.). Vienas ciniškiausių požymių yra antisemitizmo kurstymas arba kairiųjų skalijimas apie jo buvimą ten, kur jo nėra. Tai irgi dezinformacinio karo dalis. Labai blogai, kada Holokaustas paverčiamas nesąžiningos politikos įrankiu ir neleidžia tautai vienytis, kompromituoja geros valios žmonių pastangas siekti tiesos.

***

Kaip tik todėl, kad sąžinė buvo numarinta dar nepriklausomybės pradžioje, nebuvo priimtas liustracijos įstatymas, o į ES siunčiami daugiausiai užsimaskavę komunistai ir kairiųjų bei liberalų pakraipos atstovai (R. Pavilionis, V. Tomaševskis, R. Paksas, V. Uspaskich, V. Andriukaitis ir kiti). Kaip tik todėl vienu metu vyksta priešingi procesai. Apginamas ir pagerbiamas A. Ramanauskas-Vanagas, o kito partizano, Kraujelio-Siaubūno byla vilkinama ir teismas konstatuoja, kad tuo metu okupantai rėmėsi galiojančiais įstatymais, todėl jo persekiotojai nenusikalto. Ordinai ir apdovanojimai dalijami ne tik nusipelniusiems, bet ir žmonėms, kurie akivaizdžiai yra dirbę prieš Lietuvą. Ką tik Nacionalinę meno ir literatūros premiją gavo rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris savo veikla nuosekliai tyčiojosi iš partizanų ir apskritai iš lietuvių, o žurnalisto R. Valatkos, nepaisant visuomenės ir LLKS protestų, buvo pakviestas į eterį ir pasveikintas. Ginami ir saugojami okupaciniai paminklai ir kenotafai, pro pirštus žiūrima į vandalizmo aktus, įvykdytus prieš nacionalinius simbolius, iš aukštų tribūnų tyčiojamasi iš Basanavičiaus ir kitų iškilių asmenybių. Rašoma ir leidžiama falsifikuota istorija, o svarbūs istoriniai leidiniai net 100-mečio proga nefinansuojami. Tuo pačiu metu leidžiama veikti į Seimą patekusiems ir ten įsitvirtinusiems Lenkų rinkimų akcijai ir Rusų aljansui, ir niekas neprieštarauja, kada dalis neokomunistų balsuoja už akiplėšišką repolonizacijos vykdymą savivaldybių ir universitetų, švietimo ir istoriniu lygmeniu.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš visų mokesčių mokėtojų pinigų gausiai remiamas tautinių bendrijų, turinčių stiprias motinines tėvynes, švietimas, mokyklos ir kiti dariniai, tuo juos atitolinant nuo bendro piliečių ugdymo ir skatinant separatistines nuotaikas (ko nėra niekur kitur laisvame pasaulyje), o lietuviai skursta ir negauna lėšų elementariems savo vaikų poreikiams. Visiškai apleistos lietuvių bendrijos artimajame užsienyje, savo buvusiose istorinėse žemėse. Lietuvos piliečiai nežino, kiek žemės ir nejudamo turto parduota (perparduota) užsieniečiams, ir kas ten vyksta. Kai iškirs miškus, išparduos žemę, ateis eilė požeminiams ištekliams, pirmiausiai gėlam vandeniui, skalūnams ir t.t. Antivalstybinių veiksmų ignoravimas ir net palaikymas akis bado, bet taip jau yra, kada kolaborantai turi daugumą.

Apskritai plika akimi matyti, kad „gilioji valstybė“ vykdo planingą Lietuvos valstybės ir tautos išpardavimą siekiant savų tikslų ir paklūstant komunistuojančiai internacionalizmo „nematomai rankai“. Ji tik vadelioja vežimą ir bando pristabdyti, nors puikiai žino, kad prieš akis – stati nuokalnė ir praraja. Kaip tik todėl jai buvo paranku įsitvirtinti globaliose struktūrose, šalį, esant reikalui, paliksiant likimo valiai. Kitaip darbšti ir pasiaukoti mokanti lietuvių tauta nebūtų šitaip nukraujavusi ir begėdiškai pažeminta. Lietuva paversta atviru turgumi, kuriame patiems lietuviams vietos greitai nebeliks. Ir visa tai vainikuoja žemiausio lygmens pramogos, laidos ir lėkštos dainuškos, kuriomis penimi apgauti žiūrovai. „Ne, ne, ne, nereikia ašarų…“ Dažniausiai per koncertinę TV rodomas dainininkas Žvagulis. Tokia mat kokybės kartelė nuskirta.

Nepavykus „referendūmui“ ir patvarkius materialinę bazę, nuo apačių pereita prie viršūnių: prasidėjo mokslo, universiteto žmonių „valymai“, paskubomis pradėta vykdyti lietuvių kalbos, literatūros ir humanitarinių mokslų devalvacija. Turintieji nepriklausomą nuomonę ekspertai, profesoriai, mokslininkai vienas po kito atsidūrė marginalų ir bedarbių pozicijoje arba išvyko uždarbiauti į užsienį. Įsivyravo komunistinė skundimų ir anoniminio šmeižto praktika. Tuo pačiu metu liberaliai nusiteikę dešinieji spaudoje kimba į atlapus inteligentijai, kad ji neva be stuburo ir nieko nedaro.

Štai prof. Vytautas Radžvilas daro: visus trisdešimt metų nuosekliai laikosi Sąjūdžio idėjų, netyli, kai mato stalininio kirpimo susidorojimą su aukštos kvalifikacijos humanitarais. Tačiau ne tik jis pats buvo atleistas, bet tapo dešiniųjų patyčių objektu. Tai tikrai keista! Nors asmeniškų pavyzdžių iš principo vengiu, šis atvejis yra chrestomatinis, todėl išdėstysiu dar porą minčių. Radžvilo atvejis pagarsėjo dėl to, kad jis netylėjo, ir kad jį gynė jo per daugelį metų išauginta stipri, savarankiškai mąstanti politologų ir filosofų komanda. Jo ir kolegos Alvydo Jokubaičio santykis ypač pamokantis: tai tikra Mocarto ir Saljerio istorija. Saljerio sindromo simptomai ypač sustiprėjo plečiantis Lietuvos likimui neabejingų inteligentų ratui. Buvo nepatogu matyti, kaip per Radžvilo knygų pristatymus bičiulis arogantiškai filosofuoja ir šaiposi, kolegą švelniai pavadindamas „Makiaveliu“ ir kitais šmaikščiais epitetais, iš aukšto žvelgdamas apačion. Tuo tarpu oponento inteligencija niekada neleido atsakyti tuo pačiu. Nežinau, kokia draugystė abu filosofus sieja po to, kai įžūliai nuversto Radžvilo vietą TSPMI užėmė jo bičiulio sūnus. Apie ilgai planuotą susidorojimą liudija faktas, kad prieš du metus iki jo tas pats to paties filosofo sūnus užėmė šio straipsnio autorės mokslinio darbuotojo vietą kitame institute, panašiai „objektyviai“ suorganizavus „konkursą“.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Kadangi buvo įsteigtas Vilniaus forumas, iškart prasidėjo kryptingas jo organizatorių mėtymas iš aukštųjų mokyklų ir darbo vietų įvairiausiais pretekstais. Lėkė lauk nepriekaištingai dirbę aktyvūs visuomenininkai, o jų vietą užėmė oportunistai ir netinkamos kvalifikacijos pakaitiniai. Neabejoju tik dėl vieno: V. Radžvilo veiklą istorija tinkamai įvertins, o jo antipodo rokiruotės liks kaip vienas gėdingiausių puslapių. Saljerio sindromas lemia tai, kad nedidelė sąmoningos inteligentijos dalis, dirbanti Lietuvai iš idėjos, tapo pavojingu kliuviniu kolaborantams. Ir tai ne vien jų, o visos valstybės tragedija.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Plačiai imant visi forumiečiai yra idėjiniai dešinieji, kovojantys su stalinizmo ir komunizmo reliktais. Tačiau partiniai dešinieji, taip pat suskilę į įvairias nematomas frakcijas, pliuralizmo visuomenėje nepripažįsta. „Pliuralizmas“ jų supratimu galimas tik tarp dešiniųjų valdžioje ir visų kitų valdžioje. Taikli visuomeninė kritika tampa negrabių patyčių objektu, kada aukojami patys geriausi ir labiausiai nusipelnę žmonės. Įkandin J. Marcinkevičiaus, R. Ozolo, V. Radžvilo bei kitų žinomų asmenybių pastaruoju metu kliūva Arvydui Juozaičiui, nes jis išdrįso kandidatuoti į prezidentus. Legendinė asmenybė, olimpinis čempionas, Sąjūdžio steigėjas, rašytojas, dramaturgas, buvęs kultūros atašė davus komandą imamas menkinti. Jeigu KK2 ir Tapinas jus pradeda traukti per dantį, jokie nuopelnai neišgelbės, joks vardas nepadės. Kaip nepadėjo garsiam režisieriui Jonui Vaitkui ir kitiems viešai išjuoktiems remiantis žeminančiomis insinuacijomis, o iš tikrųjų – už drąsą ir nepalaužiamus patriotinius principus. Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui, jautį suprantant kaip lietuvių veršio ar avino sinonimą.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atrodo, kad konservatorių partijoje yra tik du tikri konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis. Jaunojo politiko iniciatyva pavėlavus trisdešimt metų pradėti daryti svarbiausi žingsniai, mėginant apsaugoti valstybę (galima pamatyti veiklos ataskaitoje). O kodėl, tiesą sakant, reikėjo laukti, kol atsiras sąžiningas ir talentingas politikas, sausio tryliktąją lankęs darželį? Desovietizacijos, tautinių bendrijų integracijos ir kiti siūlymai gal ir pagerino partijos įvaizdį žmonių akyse, ar bent jau suteikė vilties, kad panašūs žmonės gali patekti į Seimą ir kažką realiai padaryti. Įžvalgumą rodo ir jo neseniai įkurta draugystės su JAV prezidentu D. Trumpu grupė Seime. O pažiūrėkime, kokios pozicijos laikosi nacionalinis transliuotojas?

***

Taigi priėjome prie išvados, kad Lietuvos valstybės problemos yra pasaulio problemų dalis, kurios aštrėja dėl neišspręsto dekomunizacijos klausimo XX a. visuotiniu mastu ir leidžia revanšistams bei oportunistams griauti atkurtosios valstybės eigą, nacionalinius prioritetus aukojant globaliam internacionalui. Sutapus liberalų ir kairiųjų, kapitalo korporacijų ir komunistų interesams, iš pažiūros merkantilinį interesą gali persverti ideologinis. Nepaisant marksistų lipdomos populizmo etiketės, bunda ir kitų šalių žmonės. Trintis tarp federalistų, globalistų ir nacionalistų išryškina takoskyras, paliktas žiaurios Stalino ir Hitlerio dvikovos pasekmių. Jos ypač sunkios Baltijos šalims, pirmiausia Lietuvai dėl geopolitinės padėties. Faktas, kad pasibaigus šaltojo karo epochai komunistinės jėgos nepaliovė daryti jau įgytos įtakos visur, kur tik raudonoji sėkla prigijo. Todėl nereikia stebėtis, kad niekas nesprendė Karaliaučiaus likimo ir ramiai ten leido Rusijai stiprinti karinę bazę, užuot priminus šios teritorijos valdymo sąlygas. Tokių regionų pasaulyje ne vienas, ir visi jie veikia kaip prigesęs ugnikalnis.

Bet kuriuo atveju aišku, kad Lietuva iš principo negali turėti neutralios pozicijos, nes karti patirtis ne kartą parodė tokio pasirinkimo kainą, matuojamą išdeginta žeme ir išnaikintu genofondu. Latvija turėtų būti tvirčiausias partneris. Partnerystė su Lenkija neturėtų leisti prarasti budrumo ir nepamiršti jos interesų. Tas pats liečia visas kaimynines šalis ir net Vokietiją, kuri šiuo metu mažiausiai Lietuvai reiškia pretenzijų, nors visada viskas gali pasikeisti, ir seni reikalavimai iškilti. Štai AfD konferencija Vilniuje buvo įdomi, joje dalyvavo ir Baltijos šalių prelegentai. Tačiau faktas, kad iš Vokietijos (taip pat ir Prancūzijos) atvykę politikai, nesvarbu, ar jie dalyvautų Adamkaus rengtoje, ar mažesnio formato renginyje, visada priešiškai pasisako Trumpo atžvilgiu, ir visada teigiamai arba rezervuotai – Rusijos atžvilgiu. Iš tiesų tai šiek tiek trikdo. Kodėl atvyksta būtent tokie atstovai iš ES branduolį sudarančių šalių?

Lietuviai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad AfD atstovai, konferencijoje pateikę svarbių faktų ir patarimų, Rusijos klausimą mandagiai apeina, ir jokios problemos dėl „Nord Stream-2“ nemato. Būtent todėl Vokietijos Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų komiteto vadovo Armin-Paul Hampelio pasisakymai verčia suklusti. Be kita ko jis pasakė, kad „Trumpą laiko žemiau kritikos“, nors nenoriai pripažįsta, kad jis vykdo pažadus, ir kad Vokietija pasirengusi atlikti tarpininko (jo žodžiais, maklerio) vaidmenį tarp Lietuvos ir kitų šalių. Kadangi ši partija yra trečia pagal svarbą ir gali ateity iškilti, matyti, kad santykius su Baltijos šalimis ji tikrai panaudos savo interesams. Tokia globėjiška laikysena, lietuviui skausmingai primenanti ilgą germanizaciją, priverstinius darbus, okupacijas ir visa kita, siūlytų Lietuvai atsargiai laikytis ir pačiai imtis tarpininko vaidmens, nes apskritai Vokietija, ir toliau nenorėdama aštrinti santykių su Rusija, gali mus vėl paaukoti savo realios politikos tikslams.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat gali būti, kad ilgojoje perspektyvoje didžiausia grėsmė pasaulio pusiausvyrai vis dėlto kils ne iš eurofederalistų ar dabar grėsmingos Rusijos, ne iš Šiaurės Korėjos ar Irano, bet iš taip pat komunistinės Kinijos. Nors bolševikinio ir progresyvistinio tandemo smaigalys įsiskvebia ir į Venesuelą, ir į Indiją, ir į Afriką, ir į Viduriniuosius Rytus bei Kaukazą, nekalbant apie išlepusias Vakarų valstybes ir Rusijos satelites, Lietuvai matyti ir vertinti Rusijos veiklą, nuo jos atsiriboti, bet visiškai atlapoti vartus Kinijai, kas dabar ir vyksta, yra savižudiška. Ar kas nors rimtai tyrė, kuo užsiima „Konfucijaus“ institutas, kokiais tikslais ir ką jis finansuoja?Jeigu vyksta mainai, tegu kultūriniai, jie neturi būti vienos krypties. Kaip tik todėl Lietuvai svarbu turėti tvirtą užsienio politiką, kurios pagrindinis ramstis lieka JAV.

Daugeliu atžvilgių esamoje padėtyje dabartinio JAV prezidento politika yra pavyzdinė ta prasme, kad ji parodė, kaip galima atsisakyti įpareigojančių, bet nuostolingų valstybės interesus pažeidžiančių susitarimų. Dvišalės sutartys, išėjimas iš prieštaringų globalių darinių, savo krašto gynybos stiprinimas, ekonomikos auginimas ir kiti pirmo svarbumo uždaviniai galimi ir būtini, norint išvengti minėto internacionalinio tinklo ideologinių užmačių, visose valstybėse turinčio galingai finansuojamas atstovybes, tikintis, kad ateityje pavyks išbalansuoti jėgų pusiausvyrą, ir neleidžiant tinklui galutinai uzurpuoti ir išsunkti gyvybines valstybių arterijas.

Tai nėra kažkoks virusas, bet konkretūs žmonės, priiminėjantys įstatymus, duodantys įsakymus ir mezgantys susitarimus. Paprastai tai yra vadovaujantys asmenys, ir kuo aukštesnę padėtį jie užima, tuo geriau arba blogiau yra visiems, priklausomai nuo to, ką jie gina ir ko siekia. Jeigu demokratiškai išrinkti vadovai ignoruoja rinkėjų lūkesčius, ir tai tęsiasi dešimtmečiais, tai ir yra įrodymas, kad demokratija yra parodomoji. Kam jie dirba, parodo konkretūs veiksmai. Prezidentas, Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas – tai trys banginiai, ant kurių stovi šalies ateitis. Nuo jų ir tik nuo jų faktiškai priklauso šalies kursas. Jie ir tik jie turi galią paveikti pavaldinius. Jeigu neturi, jeigu veikia juos, tai jie nėra savo vietoje.

Nutylima, kad JAV išreiškė griežtą kritiką įžūliajam „visuotinės, tvarios ir reguliarios migracijos paktui“ pabrėždamos, jog tokiu būdu JT siekia „plėsti pasaulinį valdymą valstybių suvereniteto sąskaita“. Svarbiausias politinis pasaulio organas, Jungtinės Tautos, pamažu tampa liberalkomunistinio totalitarizmo placdarmu ir hegemonu. (Nejauku, bet kaip du vandens lašai primena nacionalsocialistinio totalitarizmo bewegung leidžiantis demokratijos saulei viename Europos kampelių.)

Artėjant prezidento rinkimams Lietuvoje (suprantama, savivaldybių merų rinkimai taip pat labai svarbūs), Saljerio sindromas pasireiškė kaip staigiai nusileidusi giljotina. Ambasadorius Vygaudas Ušackas, labai sėkmingai dvidešimt metų dirbęs Lietuvai, vidiniuose konservatorių rinkimuose buvo paaukotas vardan kitų pretendentų į prezidento postą. Iš šalies tai priminė provincialų konkursą, kada iš anksto tetos ir dėdės žino būsimą laureatą, o pasirodžius dešimčia galvų pranašesniam atlikėjui, jis iš karto nukertamas kaip potencialus lyderis, ir tolesnei eigai paliekama maždaug vienodo lygmens smulkmė. V. Ušackas toli gražu nėra nežinomas visuomenei. Galima suminėti svarbiausius postus: VU baigęs teisininkas, stažavęsis Norvegijoje ir Danijoje (politikos mokslai), buvęs LR misijos prie Europos Bendrijos ir NATO patarėjas, vyriausiasis derybų dėl stojimo į ES derybininkas, buvęs LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV, Meksikoje ir Jungtinėje Karalystėje, buvęs LR užsienio reikalų ministras, ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane, ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. Nepriekaištingos karjeros ir biografijos pareigūnas, nuo kurio sprendimų priklausė svarbiausi Lietuvai įvykiai – įstojimas į ES ir NATO, o vėliau vadovavimas ypač svarbioms pareigoms geopolitinėje arenoje jį daro nepralenkiamą visais atžvilgiais, ir tapimas prezidentu būtų logiškas bei nuoseklus jo karjeros žingsnis.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pakanka vienintelio punkto iš visų, kuriuos trumpos priešrinkiminės kampanijos metu V. Ušackas pozicionavo – tai siekis, kad NATO bazė būtų Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta (kitus išsikeltus pirminės svarbos uždavinius galima rasti internete). Sukaupęs nepamainomą tarptautinės padėties vertinimo patirtį, šis kandidatas parodė aiškų savos šalies prioritetą (Vyčio simblis). Sujungti tvirtas patriotines nuostatas su užsienio politikos išmanymu – tai geba retas. Pagaliau V. Ušackas iš viso kontingento išsiskiria kaip tikras vakarietiškų demokratinių pažiūrų ir elgesio politikas, jo kultūros lygmuo, savitvarda, etiketas, o kartu reiklumas ir valingumas sudaro puikų lydinį. Be to, jis jau įrodė, kad moka diplomatiškai kalbėtis ir su Vakarais, ir su Rytais. Kurie jį, beje, atitinkamai vertina. Kaip tik tokio prezidento Lietuvai reikia, jei ji nori išsikapstyti iš priklausomybių. Užsienio politika mąstant toli į priekį turės lemiamos reikšmės mūsų valstybės gerovei ar net išlikimui. Darytina prielaida, jog V. Ušacko atstūmimas Lietuvai kainuos labai daug ir galbūt negrįžtamai paskandins šalį į smulkias tarpusavio rietenas, tolesnę recesiją visose srityse, o galop ir suvereniteto praradimą. Iki šiol viskas nenukrypstamai judėjo būtent šia linkme.

Kol kas dešinieji už trumpo pavadžio laiko energingus žmones, kurie galėtų įvykdyti kad ir pavėluotą, bet egzistenciškai reikalingą šuolį iš dvigubų standartų karalijos, kuri įtvirtinta koketuojančių (iš esmės – kolaboruojančių) su nepalankiomis šaliai jėgomis karaliukų, siekiančių dvigubos naudos: ir įsiamžinti kaip tėvynės vieninteliai ir nepamainomi, ir neprarasti siūlomų gėrybių iš kitur (ne žmonėms, o sau). Sykį atvėrę Pandoros skrynią, veikia makiaveliškai ir beatodairiškai, su pasimėgavimu. Kartais praveria langelį ir išleidžia vienkartinį sutikimą gerai TV programai, vieno kito disidento reabilitacijai, o iš esmės stabdo darbą tiesiomis vėžėmis. Prisidengia rūpesčiu dėl Ukrainos, nors Johnas Ohmanas vienas turbūt padaro daugiau, nei visi rėksniai kartu paėmus. Jeigu būtų kitaip, argi girdėtume iš dešiniesiems atstovaujančių viešųjų ryšių pykčio persunktą nestatutinę leksiką straipsniuose ir laidose, ir argi nebūtų jų „torpedų“ taikiniu iš tiesų nepriklausomai mąstantys politikai? Nesibodima patyčių, užgaulių komentarų ir net šmeižto konkurentų atžvilgiu.

ohmanas_naujausias
Jonas Ohmanas. Slaptai.lt nuotr.

Neįtikėtina, bet net V. Ušackas neišvengė šios dalios. Vadinasi, gali būti pats Jėzus Kristus, o vis tiek tapsi niekena ir „rusų agentu“, jei savo iškilumu užgoši fariziejų auksą. Atžarūs žurnalistai ir žurnalistės tendencingus klausimus formuluos taip, kad sukurs nerealų „kompromituojantį“ kontekstą ir net kantriausią dalyvį išves iš pusiausvyros. Visi panašūs eterio „procesai“ tokie gėdingi, kad nesinori jų nė prisiminti. Per trisdešimt metų iššvaistyto bent kiek išsilavinusių rinkėjų pasitikėjimo nėra kuo kompensuoti!

***

Mocartą galima kvailinti, pajuokti, apvaginėti ir galiausiai kaip nuskurdėlį palaidoti bendrame kape. Tačiau auksas ir pelenuose žiba. Volfgangas Amadėjus Mocartas – tai burtažodis, atrakinantis fantaziją ir gyvenimo džiaugsmą, kūrybos versmes, jo laisvės dvasia ir krištolinė muzika gyvuoja per amžius, o Saljerį kas nors prisimena tik kaip pavydų smulkų intrigantą, puolusį taip žemai, kad jo vardas tapo sinonimu niekšybei. Kas Dievo dovaną – savaimingą, išmintingą, garbingą, nepriklausomą ir kitiems dosnią būtį – kaip nelaimėlis Grinčas mėgino pavogti iš tautos ir visų geros valios žmonių? Kiek Saljerių šalyje vaikšto nekaltais veidais? Kas supranta, kad Lietuvai vienintelė alternatyva – ji pati?

2018 m. gruodžio 24 d.

Vilnius, lapkričio 30 d. (ELTA) Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į teisingumo ministrą Elviną Jankevičių prašydami išsiaiškinti faktinį politinės partijos Rusų aljansas narių skaičių.

„Kaip teigiama LRT paskelbtame tyrime, dauguma žmonių, į kuriuos kreipėsi žurnalistai, apie savo narystę Rusų aljanse net nežinojo, teigė jokio nario mokesčio nemokantys, ir tik pora žmonių sakė, kad dalyvauja partijos renginiuose. Todėl kyla pagrįstas įtarimas, kad prieš 2016 metais įsigaliojant naujai Politinių partijų įstatymo redakcijai, kurioje buvo numatyta, kad minimalus partijos narių skaičius yra 2000 (prieš tai 1000), buvo neteisėtai ir fiktyviai didinamas politinės partijos Rusų aljansas narių skaičius“, – teigė A. Ažubalis.

Seimo nario L. Kasčiūno teigimu, būtina užkirsti kelią panašioms situacijoms pasikartoti ateityje. „Atsižvelgdami į žiniasklaidoje publikuotą informaciją ir įstatymus, prašome Teisingumo ministerijos atlikti patikrinimą ir pateikti faktinį politinės partijos Rusų aljansas narių skaičių. Taip pat atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, pateikti išvadą, ar politinė partija Rusų aljansas atitinka Politinių partijų įstatymo keliamus reikalavimus. Ir svarbiausia, pateikti pasiūlymus (įstatymo pataisas), kaip būtų galima išvengti panašių situacijų ateityje“, – rašto turinį komentavo L. Kasčiūnas.

Kaip skelbia Politinių partijų įstatymas, neturinti pakankamai narių politinė partija likviduojama Civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu per šešis mėnesius po narių sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti ar pertvarkyti.

LRT Tyrimų skyriaus publikacijoje skelbiama, kad vadovaujantis Teisingumo ministerijos pateiktais duomenimis, pastebimas staigus politinės partijos Rusų aljansas narių skaičiaus padvigubėjimas 2015 ir 2016 metais. Anot LRT Tyrimų skyriaus turimo sąrašo žmonių, kurie papildė Rusų aljansą, dauguma naujų narių sąraše – Šalčininkų ir Vilniaus rajonų gyventojai.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-01

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastarosiomis dienomis pro streikuojančių mokytojų protestų triukšmą ir nebetramdomus kūkčiojimus dėl nuolat pažeidinėjamų vaikų ar/ir tėvų teisių vis dažniau prasiskverbia nerimo varpai dėl Jungtinių Tautų migracijos sutarties, kurią vieni laiko globalistų puoselėjama ir pro visus plyšius stumiama pasaulio be tautų idėja, o kiti – neišvengiama būtinybe, kuriai nepritarus, didžios ES galybės gali vietoje finansinės paramos parodyti Lietuvai ir kitoms nepaklusnioms valstybėlėms didelę didelę trijų pirštų kombinaciją.

Tiesa, atskiro aptarimo nusipelno pats to „kiti“ turinys. Skaitant apžvalgas ir komentarus, susidaro įspūdis, kad paslaptingieji „kiti“, kurie skuba pasirašyti šitą sutartį, tėra viso labo tik dvi asmenybės, du valdžios atstovai, kuriems tauta ir vyriausybė patikėjo Lietuvos valstybės užsienio politikos vairą. Tai – prezidentė ir jos užsienio reikalų ministras.

Idealistiškai tikint, kad tuodu asmenys dieną naktį rūpinasi, kaip geriau tarptautinėje bendrijoje atstovauti bei ginti mūsų valstybės interesus, kaip „tarka“ per gyvą kūną brūkšteli per tą tikėjimą įvairios užuominos, kad tuodu asmenys mažiausiai galvoja apie valstybės ir tautos ateitį, užtat daugiausia – apie savo ateitį ir karjerą, pasibaigus jų sėdėjimo aukštuose postuose Lietuvoje laikui. Bet…

Viena vertus, labai žmogiška: kas jiems ta Lietuva, jei nebelieka posto, tos maitinančios krūties, kuri užtikrina ne šiaip sau sočią, bet ir prašmatnią buitį vadinamojo Europos elito apsuptyje?

Kita vertus, kuo, jei ne kažkokiais slaptais privačiais (o privatūs interesai dažniausiai ir būna slapti, kol jų neišviešina landūs bei kandūs žurnalistai) galima paaiškinti tą slaptumą, su kuriuo stumiamas susitarimo pasirašymas?

Jei susitarimas – nauja saulė Lietuvai, kurią jai savo gūžiuose parneša šių dienų gerklingieji gaidžiai – buvę komjaunuoliai, tai kodėl apie ją neišgiedojus nuo kiekvienos tvoros, nuo kiekvieno mėšlyno? Tegu džiūgauja tauta, užuot liejusi ašaras…

Deja. Viskas „ontrep“…

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Kaip interviu BNS sakė ministras L. Linkevičius, „mes jau porą metų diskutuojame tuo klausimu ir manome, kad pasiekti susitarimą dėl saugios, tvarkingos ir teisėtos migracijos yra visų interesas“.

Labai mįslinga žinia, iššaukianti ne vieną klausimą.

Pirma, kas tie „mes“? Prezidentė, ministras ir pora patarėjų, taip gerai apmokyti konspiracijos, kad per tuos du metus nė žodelis nenutekėjo į viešumą?

Antra, ne paslaptis, jog migracija iš šalies į šalį vyksta jau ne vienas dešimtmetis ir netgi šimtmetis, ir tradiciškai migrantų atakuojamos šalys – JAV, Jungtinė karalystė, Airija, Kanada, Skandinavijos šalys, Naujoji Zelandija – jau turi neblogai sutvarkytas teisėtos migracijos taisykles. O kai migracija teisėta, tai ji paprastai būna ir tvarkinga. Teisinis chaosas ir nesaugumas kaip jo pasekmė atsirado tik pastaraisiais metais dėl Vokietijos pramoninkų ir kanclerės Angelos Merkel išprovokuotos masinės ir jokiomis taisyklėmis nebereguliuojamos emigracijos iš šalių, kurioms ES vertybės ir tradicijos visada buvo svetimos ar netgi nepriimtinos. Todėl visų Lietuvos piliečių interesas būtų paprastas: kad ministras L. Linkevičius pagaliau atskleistų, kieno – pavardėmis – interesas yra jo minima „teisėta migracija“?

Atsakymų į tuos klausimus, o taip pat į klausimą, kokia nauda Lietuvai būtų iš šito susitarimo, neturi nei piliečiai, nei Seimo nariai. O juk Seime veikia ir Užsienio, ir Europos reikalų komitetas, kuriems pagal Seimo statutą privalu žinoti viską, kas įeina į Lietuvos užsienio politikos bei interesų sferą. Tačiau neaiškūs gandai Seimo narius pasiekė tik lapkričio mėnesį.

„Sutarčiai, anot Užsienio reikalų ministerijos, ruošiamasi pritarti gruodį Maroke vyksiančiame susitikime (…) Derybos dėl šito dokumento vyko dvejus metus, per šį laikotarpį Seimas net nebuvo informuotas, kad tokie procesai vyksta. Seimo Užsienio reikalų komitetas turi teisę teigti ir svarstyti pasiūlymus dėl valstybės užsienio politikos formavimo ir vykdymo (…) Visi kiti Seimo komitetai taip pat buvo apeiti“, – teigė Seimo narys Audronius Ažubalis.

Parlamento narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Dėl to apmaudavo ir kitas Seimo narys Mindaugas Puidokas. Todėl norėdami išsiaiškinti, kurgi, pasak A. Ažubalio mūsų užsienio politikos vairininkas suka Lietuvos vairą, 22 Seimo nariai įregistravo Seime rezoliuciją „Dėl nepritarimo JT pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarčiai“. Ją pasirašė įvairių frakcijų žmonės.

Štai tada ir paaiškėjo, kaip skirtingai į tarptautines sutartis ir iš jų išplaukiančius įsipareigojimus žiūri aukštai sėdintys biurokratai ir kaip – piliečių rinkti valdžios atstovai ar atsakingai mąstantys intelektualai.

Rezoliucija pasirašiusių Seimo narių nuomone, sutartis „lemia daug įsipareigojimų Lietuvai“ (Mindaugas Puidokas), tačiau joje nėra nurodyta, kokių įsipareigojimų turėtų laikytis migrantai. Tai duoda pagrindo profesoriui Vytautui Radžvilui teigti, jog JTO tautoms ir valstybėms brukama nevaržomos masinės migracijos sutartis.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Seimo nario Lauryno Kasčiūno, sutartyje apibrėžiamos tik teigiamos migracijos pusės, bet visiškai nešnekama apie migracijos iššūkius. 

O juk mūsų kasdienė karti patirtis liudija, kad  nieko gero nebūna (ir negali būti) iš santykių, kai vienai pusei suteikiamos visos teisės be jokių įsipareigojimų, o kitai – pusei – tik pareigos be jokių teisių turėti savo norus, savo vertybes bei teisę pareikalauti, kad tų vertybių paisytų kiekvienas, savo ar ne savo noru įsisukantis į aptariamų santykių orbitą. Tai galioja tiek mokytojų santykiams su mokiniais, tiek tėvų su vaikais, tiek valdžios – su piliečiais, tiek ir Briuselio biurokratų santykiams su  ES  narėmis.

JTO teikiamoje sutartyje, pasak su ja susipažinusių Seimo narių, esama tokių punktų, kurie įpareigoja šalis ne tik priimti visus migrantus, bet ir užtikrinti jiems visas socialines bei kitas garantijas. T. y., praktiškai užtikrinti jiems tai, ko šiandien dar negauna kiekvienas Lietuvos pilietis!

„Pritarus tokiai sutarčiai sienų apsauga taptų nereikalinga, bevertė. Visi turėtų teisę judėti kur nori, ir ši teisė būtų neliečiama. (…) Yra tokių prievolių, kad negalima pabėgėlių išsiųsti atgal, negalima pabėgėlių laikyti jokiame sulaikymo punkte, privaloma garantuoti jų įtraukimą į darbo rinką, suteikti sveikatos apsaugą“, – teigia A. Ažubalis.

Tuo tarpu ministras Linas Linkevičius tvirtina, kad teisinių pasekmių šis susitarimas nesukeltų ir valstybės išlaikytų savo migracijos politiką. Dėl dokumento kilusias aistras jis aiškina klaidingomis interpretacijomis.

Kadangi Izraelis, Lenkija, Vengrija, JAV, Australija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Estija, o gal jau ir daugiau valstybių atsisakė pasirašyti šią sutartį, net keista, kad pasaulyje atsirado tiek daug šalių, kurių vadovai, užsienio politikos formuotojai „nemoka“ skaityti tarptautinių susitarimų tekstų ir suteikia jiems tokią reikšmę, kurios jame neįžiūri mūsų ministras.

Bet jas juk įžiūri ir  kai kurie mūsų politikai.

JTO sutartį kritikuojantys parlamentarai ir politologai, nors ir matė dokumento tekste esant parašyta, kad sutartis dėl migracijos „nėra teisiškai įpareigota“, kitoje dokumento dalyje, kuri vadinama „įgyvendinimo“ dalimi, aptiko sutarčiai pritarusių valstybių įsipareigojimus įgyvendinti visas šiame dokumente siūlomas prievoles, pavyzdžiui, užtikrinti palankias sąlygas susijungti šeimoms, garantuoti darbą, suteikti sveikatos priežiūros paslaugas, priimti pabėgėlius dėl klimato kaitos ir t.t. O ministras L. Linkevičius, matyt, dėl didelio užimtumo skaito tik dokumentų įvadines dalis, o patį tekstą palieka patarėjams ir padėjėjams. O šie, ko gero, arba visai neskaito, arba „perskaito“ tai, kas reikalinga šefui.

Viduržemio jūra į Europą bandantys patekti imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Suprantu, kad tai skamba gal kiek užgauliai, bet kaip kitaip galima paaiškinti tokį ministro ir jo komandos aplaidumą, susipažįstant su valstybių likimus lemiančiais dokumentais? Pagaliau, ir ilgametė tarptautinė praktika turėjo pakuždėti ministrui, kad tokios „teisiškai neįpareigojančios“ sutartys ilgainiui tampa pagrindu kitiems, teisiškai įpareigojantiems dokumentams ir susitarimams. 

Dar kartą prisiminkime, ką interviu BNS sakė mūsų ministras. Jis tvirtino, kad aistros dėl dokumento „kilo kiek netikėtai (?! – J.L.) ir priežastis toms emocijoms buvo neteisingai paskleista informacija, kad šalys įsipareigos teisiškai kažką daryti, tikslinti įstatymus, buvo netgi skleidžiama nuomonių, kad (numatoma – BNS) skatinti migraciją“.

JT konferencija dėl globalaus susitarimo priėmimo saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos atžvilgiu vyks Maroke gruodžio 10-11 dienomis. Beveik du metus mūsų prezidentė ir UR ministras slėpė nuo Seimo, nuo visuomenės tokį nacionalinių valstybių tapatybę naikinantį susitarimą! Beliko vos kelios savaitės iki jų užmačių įgyvendinimo – ir še tau: „netikėtai“ kilo aistros. Yla išlindo iš maišo. Visuomenė gali džiūgauti. Bet ar to pakaks, kad Lietuva nepasirašytų šito susitarimo?

O gal reikia, kad  išlindusi yla atliktų savo paskirtį ir įdurtų? Tiems, kurie ylą norėjo nuslėpti maiše?..

2018.11.26; 06:03

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių. Jie ragina papildyti nepageidautinų Lietuvoje asmenų nustatymo tvarkos kriterijų sąrašą nuostatomis, pagal kurias atlikėjai, viešai arba per savo kūrybą išsakantys paramą agresyviai Rusijos ar kitos valstybės vykdomai užsienio politikai arba kvestionuojantys Lietuvos sąjungininkų teritorinį vientisumą, būtų įtraukti į nepageidautinų asmenų sąrašą ir negalėtų atvykti bei organizuoti savo pasirodymus Lietuvoje.

„Prieš kelis mėnesius L. Kasčiūnas kreipėsi į URM dėl draudimo proputiniškam dainininkui Timurui Junusovui – Timoti atvykti į Lietuvą. Į šį kreipimąsi buvo gautas atsakymas, kuriame konstatuojama, kad T. Junusovas gali atvykti į Lietuvą ir čia organizuoti savo pasirodymus. Susipažinome su URM pateiktais argumentais ir esame įsitikinę, kad nepageidautinų asmenų Lietuvoje nustatymo tvarka, numatanti kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, ar asmuo gali būti įleistas į Lietuvą, privalo būti peržiūrėta ir papildyta. Šiuo metu galiojantys kriterijai, vadovaujantis kuriais asmeniui draudžiama atvykti į Lietuvą, tik jei jis neigia Lietuvos teritorinį vientisumą, yra per siauri. Tokia tvarka kuria spragas ir lemia, kad Rusijos propagandinis veikimas Lietuvoje nėra tinkamai užkardomas“, – kreipimosi motyvus aiškino buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis.

Pasak L. Kasčiūno, T. Junusovo atvejis nėra išskirtinis, o atlikėjai, talkinantys Rusijos valdantiesiems informaciniame kare, privalo žinoti to kainą.

Parlamentaras Audronius Ažubalis Centre). Slaptai.lt nuotr.

„T. Junusovo atvejis nėra išskirtinis – Rusijoje apstu atlikėjų, kurie viešai deklaruoja paramą agresyviai valdančiųjų vykdomai užsienio politikai, kvestionuoja kaimyninių valstybių teritorinį vientisumą. Rusija, vykdydama informacinį karą, dažnai kultūrą naudoja kaip propagandinį įrankį, nes būtent per kultūrą priešiška propaganda geriausiai pasiekia žmonių sąmonę. Kremlius savo vykdomai politikai palankius atlikėjus ir dainininkus laiko savo „minkštosios galios“ instrumentu, padedančiu formuoti tam tikrus tapatybinius elementus, priartinti žmones prie Kremliaus kultūrinės ir informacinės erdvės. Esame įsitikinę, kad tokių atlikėjų vieša veikla privalo būti vertinama taip pat griežtai, kaip Rusijos verslininkų – oligarchų, kuriems uždrausta atvykti į JAV ir ES valstybes, parama Kremliaus vykdomai agresyviai užsienio politikai“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys L. Kasčiūnas.

Rašte Seimo nariai taip pat kviečia ministrą L. Linkevičių apsvarstyti galimybę kelti šį klausimą ir Europos Sąjungos Užsienio reikalų tarybos lygmenyje, kadangi, anot Seimo narių, panašius iššūkius patiria ir kitos Europos Sąjungos valstybės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.17; 13:30

V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį ir Europos reikalų komiteto pirmininką Gediminą Kirkilą, ragindami dėl nesaugos elektrinės Astrave surengti bendrus komitetų posėdžius.

Parlamentaro teigimu, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau spekuliacijų dėl branduolinės elektrinės Astrave statybų, atsijungimo nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemų ir sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema procesų, todėl matomas poreikis Seimui žinoti realią padėtį minimais klausimais.

„Dėl apsisaugojimo nuo nesaugios elektrinės Astrave poreikio sutaria visos parlamentinės partijos. Šis klausimas taip pat sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Savo rašte prašau Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų pirmininkų kas mėnesį organizuoti bendrus komitetų posėdžius, kuriuose energetikos ministras arba jo paskirti atstovai bei kitos už Plano įgyvendinimą atsakingos valstybinės institucijos pristatytų Plano įgyvendinimo eigą ir kitas su Astravo branduoline elektrine, desinchronizacijos su Baltarusija ir Rusija bei sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema susijusias aktualijas. Esu įsitikinęs, kad tai padėtų išsklaidyti ir tam tikrus viešojoje erdvėje sklandančius mitus apie Lietuvos laikyseną nesaugios Astravo elektrinės klausimu“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.

2017 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybė priėmė Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo nesaugios branduolinės elektrinės Astrave įgyvendinimo veiksmų, planą.

Lietuvos Vyriausybės vertinimu, Baltarusijoje statoma branduolinė elektrinė pripažinta nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.07; 11:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus

Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.

Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno,  partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.

Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.

Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.

Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį  dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.

Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.

Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.

2018.08.04; 06:30

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Konkurencijos tarybą dėl įstatymų reikalavimų galimai neatitinkančios reklamos skleidimo, praneša savivaldybė. Kreipimesi nurodoma, kad įmonė net nesikreipė į savivaldybę dėl leidimų vežti keleivius.

Meras prašo tarybos ištirti, ar Rusijos kapitalo bendrovės „Yandex.Taxi“ įvairiais būdais viešai skleidžiama reklama nepažeidžia Reklamos įstatymo ir neklaidina vartotojų.

Reklamoje „Yandex.Taxi“ skelbiasi teikianti taksi paslaugas, tai aiškiai nurodyta ir bendrovės pavadinime, tačiau bendrovė iki šiol nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo, praneša savivaldybė.

„Prašome pradėti galimo Reklamos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo nagrinėjimą ir priimti nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemonę – įpareigojimą sustabdyti Reklamos įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos skleidimą“, – rašoma mero kreipimesi.

Meras taip pat informavo Konkurencijos tarybą, kad uždarosios akcinės bendrovės „ETN Baltic“ įrenginyje nuo šio trečiadienio, rugpjūčio 1 dienos, planuojama skleisti galimai klaidinamą reklamą „Yandex.Taxi“. Dėl to savivaldybė jau įspėjo lauko reklamos bendrovę.

Praėjusią savaitę meras taip pat kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydamas informuoti, ar bendrovės „Yandex.Taxi“ veikla Lietuvoje nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.

ELTA primena, kad viešojoje erdvėje sklando informacija, jog „Yandex. Taxi“ įkūrėjas Arkadijus Volažas galimai turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis. Dėl to Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis ketvirtadienį taip pat kreipėsi į VSD vadovą Darių Jauniškį su prašymu atsakyti, ar VSD iš anksto žinojo apie „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvos rinką ir ar įvertino „potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui“ bei kaip ketinama jų išvengti.

Rusijos pavėžėjimo paslaugas teikianti įmonė „Yandex Taxi“ nuo praėjusio ketvirtadienio pradeda veiklą Lietuvoje.

Įmonės teigimu, pervežimo paslaugas bus galima užsisakyti naudojantis išmaniojo telefono programėle, o minimali kelionės kaina prasidės nuo 1 euro.

Skelbiama, kad ši bendrovė yra pagrindinė konkurentė kitai pervežimo paslaugas teikiančiai bendrovei „Uber“. Skaičiuojama, kad pastaroji, konkuruodama su „Yandex Taxi“, yra praradusi 170 mln. JAV dolerių (145,224 mln. eurų).

„Yandex Taxi“ taip pat veiklą nuo kovo pradėjo Latvijoje, o nuo gegužės – ir Estijoje. Skelbiama, kad Rusijoje ji veikia nuo 2011 metų.

Bendrovė pavėžėjimo ir maisto tiekimo paslaugas teikia Baltarusijoje, Kazachstane, Armėnijoje, Gruzijoje ir Azerbaidžane.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.31; 05:30

Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Darių Jauniškį dėl Lietuvoje veiklą pradėjusios Rusijos įmonės „Yandex. Taxi“.

„Ne paslaptis, kad Rusija Europos Sąjungos ir NATO erdvėje siekia plėsti savo įtaką įvairiomis priemonėmis, taip pat ir per verslą. Šiuo atveju situacija dar reikšmingesnė, kadangi šiuolaikinėmis mobiliosiomis technologijomis grįstos pavėžėjimo paslaugos gali nesudėtingai kaupti ir sisteminti jautrią informaciją apie keleivius – jų maršrutus, kelionių laikus ir pan. Taksi paslaugos gali taip pat būti išnaudotos ir keleivių nuotaikų bei nuostatų identifikavimui. Hibridinio karo kontekste bet kokia informacija apie valstybę ir jos piliečius agresoriui gali būti naudinga, todėl ši rusiško kapitalo investicija Lietuvoje neabejotinai privalo būti įvertinta nacionalinio saugumo požiūriu“, – teigia A. Ažubalis.

Parlamentaras rašte D. Jauniškiui teiraujasi, ar VSD buvo iš anksto informuotas apie įmonės „Yandex. Taxi“ atėjimą į Lietuvą ir įvertino šios įmonės keliamas potencialias grėsmes valstybės ir jos piliečių saugumui bei kaip ketinama išvengti galimų rizikų?

Viešojoje erdvėje plačiai paskelbta, kad nuo liepos 26 dienos Vilniuje taksi paslaugas pradės teikti rusiško kapitalo Nyderlanduose registruota įmonė „Yandex. Taxi“. Iki 2018-ųjų ši įmonė veiklą plėtojo Rusijoje bei NVS šalyse, tačiau šiemet ji atėjo ir į Baltijos šalis – pirmiausia Estiją ir Latviją, o dabar – ir Lietuvą. Pasak A. Ažubalio, viešumoje pateikiamoje informacijoje taip pat nurodoma, kad kompanijos „Yandex“ įkūrėjas Arkadijus Voložas turi artimų ryšių su įtakingais Kremliaus asmenimis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.26; 06:00

Konservatoriai, siekiant pagerinti tautinių mažumų gyventojų galimybes įsilieti į darbo rinkas, sumažinti emigraciją bei užkardyti kelią Kremliaus hibridiniams karams, siūlo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis tautinių bendrijų mokyklose būtų užtikrintas platesnis ir kokybiškesnis ugdymas valstybine kalba.

Konservatorių siūlomu įstatymo projektu raginama nustatyti, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos temų būtų vykdoma lietuvių kalba, o likę ne mažiau kaip 40 proc. programos temų – tautinės bendrijos ar mažumos kalba. Šią iniciatyvą, teigė konservatorė Agnė Bilotaitė, siūloma įgyvendinti iki 2023 metų.

„Akivaizdu, kad esamas reguliavimas nėra pakankamas. Todėl siūloma įstatymo nuostata siekiama sureguliuoti ir aiškiai nustatyti ugdymo ribas. Svarbu ir tai, kad šia pataisa ir pati valstybė įsipareigoja sudaryti realias sąlygas savo tautinių bendrijų atstovams gerai išmokti lietuvių kalbą, o vėliau sėkmingai kartu su jais kurti mūsų valstybės ateitį“, – teigė A. Bilotaitė.

Šiuo metu, anot spaudos konferencijoje siūlomų pataisų motyvus pristačiusio Lauryno Kasčiūno, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbama dėstoma ne daugiau nei 20 proc. visų dalykų.

Politikas, kalbėdamas apie įstatymo motyvus, pabrėžė, kad valstybinės kalbos mokėjimas turi įtakos tautinių bendrijų įsiliejimui į darbo rinkas ir visuomeninį gyvenimą bei mažina tautinių bendrijų pažeidžiamumo jauseną ir atskirtį.

L. Kasčiūnas teigė, kad tautinių mažumų atstovai nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

„Pernai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 90 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,5 proc. tautinių mažumų kalbomis besimokančių moksleivių“, – spaudos konferencijoje aiškino L. Kasčiūnas ir pristatė 2006 m. apklausų duomenis, rodančius, kad net 62 proc. Lietuvos lenkų savo vaikus nori mokyti lietuvių kalba.

Apibendrindamas L. Kasčiūnas ragino švietimo sistemoje netaikyti dvigubų standartų lietuviškose ir tautinėse mokyklose besimokantiems mokiniams ir laipsniškai pereiti prie lygių teisių visiems.

Tuo tarpu konservatorius Audronis Ažubalis akcentavo, kad Švietimo įstatymo pataisos būtinos, siekiant sumažinti Kremliaus hibridinių atakų poveikį. Konservatorius teigė, kad Baltijos šalyse tautinės mažumos tapo labai patraukliu taikiniu Kremliaus hibridiniams karams.

„Iš tikrųjų žiūrint į savo tautines bendruomenes ir mes matome, kokiais būdais, pradedant nuo finansavimo, baigiant įvairiomis provokacijomis, šios bendruomenės yra skaldomos ir nuteikiamos prieš Vyriausybę ir valstybę“, – kalbėjo A. Ažubalis ir pridūrė, kad geras valstybės kalbos, kultūros ir istorijos žinojimas gali prisidėti neutralizuojant neigiamas Maskvos įtakas.

„Mes manome, kad titulinės nacijos kultūros, istorijos, tradicijų žinojimas yra labai svarbus visiems tiems tautinių bendruomenių atstovams, kurie nuoširdžiai nori tapti visateisiais valstybės piliečiais“, – sakė politikas. Jis pabrėžė, kad Švietimo įstatymo pataisos priimtos, atsižvelgiant į Estijos pavyzdį, todėl bus siekiama, kad mokyklose apie 60 procentų (apie 6 dalykus) visų dalykų būtų dėstomi lietuvių kalba.

„Tai stiprintų socialinę, politinę valstybės sąrangą, stiprintų santarvę tarp piliečių ir trečiosioms šalims būtų žymiai sunkiau skaldyti mūsų visuomenę“, – apibendrino A. Ažubalis ir užsiminė, kad siūlomomis pataisomis nesekama latvių pavyzdžiu, kurie turi tikslą, kad 2020-2021 metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba.

Pagal šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymą mokiniai tautinių bendrijų mokyklose ugdomi dviem kalbomis – tautinės bendrijos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – tik per Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.24; 09:55

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Skelbiame istoriko dr. Algimanto Liekio komentarą.

2018.06.16; 21:30

Seimo narys Audronius Ažubalis (centre). Slaptai.lt nuotr.

Šių metų birželio 15-ąją Lietuvos Seime surengta svarbi spaudos konferencija. Konferencijos organizatoriai pasidžiaugė dienos šviesą išvydusiu šešių tomų veikalu „Prezidentas Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai“. Unikalios knygos iniciatorius, rengėjas, autorius – istorikas dr. Algimantas Liekis.

Konferencijos dalyviai svarstė, kuo A.Smetonos kūrybinis palikimas (per 4 tūkst. straipsnių, kalbų ir prisiminimų) reikšmingas šiandien sprendžiant lietuvių tautos rūpesčius, kokios politinės jėgos trokšta jį ištrinti iš Lietuvos istorijos, kodėl Vilniuje iki šiol nėra paminklo iškiliam politikos veikėjui?

Konferencijoje dalyvavo ne vien knygos sudarytojas istorikas Algimantas Liekis, bet ir du Seimo nariai: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis. Taip pat kalbėjo LTS pirmininkas Sakalas Gorodeckis, LLKS pirmininkas Jonas Burokas, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Dabar skelbiame parlamentaro Audroniaus Ažubalio komentarą.

(Bus daugiau)

2018.06.15; 15:00