2017-ųjų metų kovo 12-ąją aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė straipsnį apie Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) veiklą.

Minėtoje publikacijoje (https://slaptai.lt/europos-zvalgybos-centras-atskleide-samoksla-pries-azerbaidzana/) mes pasakojome ne tik apie 2002-aisiais Briuselyje įsikūrusią žvalgybinę organizaciją, jos vadovus, bet daug dėmesio skyrėme ir šių metų kovo mėnesį paskelbtai jos ataskaitai.

Kodėl svarbus minėtas ESISC dokumentas? Jame demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabachas būtų kuo greičiau atimtas iš Azerbaidžano. 

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent tada (2012-ieji metai), kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

Kas tas „žinomas asmuo“? Pirmojoje ESISC ataskaitoje rašyta, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas proarmėniškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš dokumento išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.

Taigi ESISC laikosi duoto žodžio. Žadėjusi atskleisti Misterio X tapatybę šių metų balandžio mėnesį taip ir padarė. Paskelbtoje antrojoje ataskaitos dalyje viešai pasakyta, kas yra Misteris X. ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbantis Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, antroji ESISC dalis, demaskuojanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga. 

Tad tokio pobūdžio intrigomis besidominčių žmonių smalsumas turėtų būti patenkintas. Antrojoje ataskaitos dalyje daug dėmesio skiriama Nilui Muižniekui, daugiau nei penkerius metus dirbančiam Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas. 

Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidina, pasak ESISC analitikų, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengiasi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių, Nyderlandų ir Vokietijos politikai.

ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai Nilas Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazeraidžanietiškos nuotaikos.

Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs posėdžiai, naudingi būtent Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano rusų ginklų pagalba atėmusiai Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azeraidžanui.

N.Muižnieko grupei nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N.Muižniekas elgiasi taip, tarsi nematytų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius. Šiai grupei nusispjauti, kad savo veikla jie neigia etinius Europos Sąjungos principus ir taisykles – būti objektyviais, sąžiningais ir principingais Europos politikais.

Atsakaitoje greta N.Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N.Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip pavyzdinę valstybę regione.

Tad vieną intrigą ESISC analitikai pašalino. Žinome, kas yra Misteris X. 

IQ žurnale – interviu su Nilu Muižnieku. Slaptai.lt nuotr.

Beje, lietuvių skaitytojai, mėgstantys pavartyti Lietuvoje leidžiamą liberalių pažiūrų žurnalą IQ, pono N.Muižnieko pavardę turėtų prisiminti. 2017-ųjų metų vasario mėnesį Ovidijaus Lukošiaus redaguojamame žurnale IQ paskelbtas išsamus interviu su šiuo komisaru – „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“ (Kava su IQ). Kaip ir dera liberalams, interviu turi ryškią potekstę – ten analizuojamos vien žmogaus teisės. Apie tautų, ypač neskaitlingų, teises – nė užuominos.  

Tačiau dabar jau egzistuoja nauja intriga. Netrukus baigsis N.Muižnieko mandatas. Kas jį pakeis? Ar toks pat tendencingas Armėnijos rėmėjas? Pasak ESISC ataskaitos, N.Muižnieko postą užimti norėtų Kristofas Štraseris. Jei taip atsitiks, dirbtinai konstruojama proarmėniška propaganda Europoje ir vėl būtų tęsiama.

Bet ar Europos Sąjunga nusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje šiuo metu dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite? Nejaugi Europos Sąjunga vardan Armėnijos lobistų interesų pamins tarptautinės teisės ir teritorinio vientisumo principus, kuriais remiantis Kalnų Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija? Nejaugi ir ateityje Europos analitikai nenorės matyti nei Armėnijos sukelto karo, nei vandalizmo griaunant azerbaidžanietiškus kultūros paminklus, nei Armėnijoje pažeidžiamų žmogaus teisių, korupcijos, rusiškos karinės bazės?

Informacijos šaltinis – www.esisc.org

XXX

Slaptai.lt prierašas. Čia – pirmoji publikacijos apie sensacingąsias ESISC ataskaitas dalis.

Europos žvalgybos centras atskleidė sąmokslą prieš Azerbaidžaną

Tarptautinės politikos užkulisiais besidomintiems analitikams puikiai žinoma europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras).

Belgijos sostinėje Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija šių metų kovo pradžioje paskelbė sensacingą ataskaitą.

Minėtame dokumente pasakojama, kodėl Azerbaidžanas dabar atsidūręs nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengiamas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kurstanti lobistines Europos organizacijas.

Pavyzdžiui, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (ESISC) ataskaitoje rašoma apie europiečių politikų, rimtai susidraugavusių su Vakarų armėnų diasporomis, tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas, nukreiptas prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Bet pirmiausia – keletas žinių apie ataskaitos autorius. Jie – žurnalistai analitikai, sulaukę tarptautinio pripažinimo Vakaruose. Jų biografijos, veikla, profesionalumas leidžia teigti, jog ataskaita – užtektinai objektyvi.

Vienas iš ataskaitos autorių – European Strategic Intelligence and Security Center vadovas 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K.Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. 

Klodas Monike, ESISC centro vadovas

Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Antrasis ataskaitos bendraautorius – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas.

Trečiasis ataskaitos bendraautorius – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Žodžiu, šių žmonių vadovaujama komanda pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Beje, Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras ESISC – nepriklausoma organizacija tiek politine, tiek finansine prasme. Jos domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.

Šiandien šios organizacijos dėka demaskuojama angažuota, tendencinga, armėnų disporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. 

Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliuoja šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, remia neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir daro spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis. Trumpiau tariant, neigiamos tarptautinės teisės taisyklės, demokratija – akivaizdžiai paminamos Azerbaidžano teisės į teritorinį vientisumą.

Pasak ESISC ataskaitą parengusių autorių, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012-aisiais metais, būtent tada, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“. Kas tas „žinomas asmuo“? Ataskaitoje rašoma, kad šių metų balandžio mėnesį bus viešai paskelbtas antiazerbaidžanietiškos grupės veiksmus koordinuojančio įtakingo Europos biurokrato vardas ir pavardė. Sprendžiant iš ataskaitos išvadų, tas žmogu specialiai prastumtas užimti vieną iš vadovaujančių svarbių pareigų Europos Tarybos sistemoje.

Europoje suformuotos antiazerbaidžanietiškos grupės vadovaujančiu centru įvardinama nevyriausybinė organizacija European Stability Initiative (Europietiškos stabilizacijos iniciatyvos). Būtent šis centras 2012-aisiais paskelbė tendencingas išvadas, kurių tikslas – bet kokia kaina diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose principingai dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją.

Šios prieš Azerbaidžaną nusiteikusios organizacijos štabas – Berlyne (vadovas – Geraldas Knausas). Jos tikrasis tikslas – dirbtinė spalvotųjų revoliucijų ekspansija į šalis, kurių valdžia jai neįtinka arba nesutinka paklusti primetamai svetimai valiai. Puikiai žinomi ir šios organizacijos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis. Pavyzdžiui, su Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu. Būtent šis filantropas reikalauja, kad pasaulis atkakliai remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Ši organizacija į pagalbą pasitekusi ir keletą vadinamųjų azerbaidžaniečių tautybės „sąžinės šauklių“, kurie, finansuojami iš Vakarų fondų, kryptingai ir tendencingai šmeižia Azerbaidžaną.

Bet svarbiausias G.Knauso ryšininkas, kuriuo jis pasitiki kaip pats savimi, – vokiečių deputatas Kristofas Štraseris. Vienas iš K.Štraserio „arkliukų“ – domėtis, kiek Azerbaidžane esama politinių kalinių.  Mat jis viešai dedasi esąs aršus individualiosios laisvės propaguotojas.

K.Štraseris išsidavė tuomet, kai Jerevane minėtas „Armėnų genocido 100-metis“. K.Štraseris buvo vienintelis oficialus Berlyno atstovas, atvykęs į Jerevaną pareikšti oficialią užuojautą autoritariniam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui. Be abejo, šis Vokietijos deputatas, visur ir visada remiantis sąžinės laisvę, niekad nesiteikė pasidomėti, kiek gi politinių kalinių kankinasi Armėnijos kalėjimuose.

Kitas Vokietijos politikas, nuolat kritikuojantis Azerbaidžaną – ESBO ir Bundestago parlamentaras Frankas Švabė. Būtent jis siekė, kad Bundestagas 1915-ųjų įvykius Osmanų imperijoje traktuotų kaip genocidą prieš armėnų tautą.

Žinoma ir tai, kad Berlyne veikianti organizacija  dažnai remiasi olandų deputato Piterio Omtzichto nuomone. Šį Nyderlandų politiką aktyviai remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane. Olandų politiko įsitikinimu, Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Jis – vienas iš tų, kurie mėgsta kaltinti Azerbaidžaną pažeidžiant žmogaus teises, todėl nenuostabu, kad jis gina tuos neva objektyvius „azerbaidžaniečių žurnalistus“, kuriuos Vakarai specialiai kursto kritikuoti Azerbaidžaną. 

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prie šios kompanijos galima priskirti ir italų žuralistę Mileną Gabaneli, skandalingosios laidos „Report“ italų televizijos kanale RAI 3, atstovę. Būtent šioje laidoje atskleisti neva korupciniai modeliai, kaip azerbaidžaniečiai bando įtakoti europarlamentarus. Šios italės laidose dažnai svečiuojasi jau minėtas K.Štraseris ir Armėnijos parlamento deputatas Samuelis Farmanianas.

Prie tendencingai Azerbaidžano atžvilgiu nusiteikusiųjų, remiantis ataskaita, galima drąsiai priskirti tokius Europos politikus kaip Rene Ryke ir Fransua Rošblaunas. R.Ryke yra Prancūzijos – Kalnų Karabacho draugystės grupės vadovas, o F.Rošblaunas: Prancūzijos – Armėnijos draugystės grupės vadovas. Ataskaitoje jie priskiriami atviriems Azerbaidžano priešams.

Kokias išvadas brėžia ataskaitos autoriai iš ESISC? Akivaizdu, kad Europoje susikūręs stiprus, slaptas politikų, žurnalistų, verslininkų būrys, kuris siekia destabilizuoti padėtį Azerbaidžane vien tam, kad galėtų iš azerbaidžaniečių lengvai atimti Kalnų Karabachą. Jie tik dedasi, kad jiems nuoširdžiai rūpi žmogaus teisės. Tikrasis jų tikslas – sukelti Azerbaidžane chaosą, neramumus, galbūt net pilietinį karą, kad ši šalis ateityje neturėtų jėgų ginti savo interesų – nei teritorinio vientisumo, nei ekonomikos.

Manoma, kad Europos autoritetas po šių į dienos paviršių išlinusių faktų Azerbaidžano akyse stipriai sušlubavo. Bet Europos Sąjungos kaip principingos struktūros autoritetas dar labiau kris, kai ISISC paskelbs antrąją savo ataskaitos dalį. O ir pati Europa negali džiūgauti, sužinojusi apie tokias angažuotas, dirbtinas, tarptautinės teisės ir sąžiningumo principų nesilaikančias slaptas grupuotes. Kaip tik jų dėka Europa pati save diskredituoja.

Informacijos šaltinis – www.esisc.org

2017-03-12

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas  be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra  medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems  į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения“). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės  Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo  straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30

 

umudas-mirzojevas
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu. 

Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.

Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.

Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

video

2016.11.09; 04:47

Portalas slaptai.lt skelbia pirmąjį videointerviu su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu.

Šis interviu darytas Azerbaidžano sostinėje Baku, po Humanitarinio Tarptautinio Baku Forumo renginių. 

Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.
Umudas Mirzojevas, International Eurasia Press Fund vadovas. Slaptai.lt nuotr.

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis sutiko atsakyti į klausimą, kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Priežastys – akivaizdžios.

Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija gudriai slepia savąją įtaką.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Vakarai, labai dažnai besivadovaujantys dvigubais standartais. Kai kurie Vakarų lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.

Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos ir spaudos laisvės.

O iš tiesų nenori arba bijo rimtai pasišnekėti su Kremliaus lyderiais. Mat Kalnų Karabachas – vis tik tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai.

JAV irgi dažnokai teisinasi, esą Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams. Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos – armėnų pusėje. 

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios derybos.

Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali sugrįžti į gimtuosius namus. 

International Eurasia Press Fund vadovas su giliu liūdesiu apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonės vis labiau nusivilia Vakarais.

Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui.

Su  International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis.

video
2016.11.06; 07:07

2016.11.06; 07:27

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Continue reading „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“

Foreign Policy News.org

At the beginning of 2014, the Government of the Republic of Azerbaijan has embraced a series of projects in the areas of infrastructure development and public works as well as introduced a number of socio economic reforms which are considered to be of high priority in order to ensure stable economic growth and better living standards for its citizens.

amerikietisThe nation’s financial stability, growing international reputation and respect for the rule of law have been essential towards the completion of many infrastructure projects in Azerbaijan and is working tirelessly to ensure the completion of the natural gas supply lines nationwide.

The positive image of Azerbaijan in the World has made Baku one of the most attractive destinations for large multi-national corporations and real estate investors.  As many foreign visitors have experienced in their recent visits, the quality of infrastructure projects in Azerbaijan is first rate, additionally the urban planning policies and governmental rules are considered to be among the best in the world.  At the same time the relevant agencies in the Government of Azerbaijan have paid a great attention to quality control and have always maintained the completion of public works on schedule.

The Rural Roads National Fund is allocated appropriately and continues to grow its budget every year, therefore a large part of Azerbaijan’s rural population have access to good roads. However many roads require further maintenance and expansion. The construction of rural roads occupies a special place in the third Regional Development Program of Azerbaijan; additionally the President has allocated additional funds from his Contingency Fund in order to benefit this vital sector.

Rural roads are greatly needed in some remote areas of Azerbaijan and the Government of President IlhamAliyev is working tirelessly to address these challenges.  In the next three years, the government of Azerbaijan will inaugurate a nationwide paved road system that will be very reliable to all its citizens and set a positive example in the region.  Additionally, Baku has invested large resources on other infrastructure projects consisting of electrical grid systems and gas pipelines nationwide.

Fresh water lines and sanitation projects are currently being implemented throughout the country. The national budget has allocated significant resources in order to finance major investment projects that are already under way in major urban areas. In Azerbaijan there were many communities that have experienced difficulties for many years to have access to drinking water, now they have uninterrupted and round-the-clock supply of fresh water which complies with the standards of the World Health Organization. One of the high priorities of President Aliyev’s current administration is to build drinkable water lines on all cities and villages. The government agencies including „Azersu“ and the Ministry of Environment and Natural Resources are building water treatment plants of modular type in villages located along the rivers. Today, almost 500 thousand people living in these territories have non-stop access to a clean drinking water.

Irrigation projects are also a priority for the current administration of Azerbaijan. Baku expects to inaugurate the Shamkirchayand Takhtakorpuwater reservoir this year.  From these reservoirs there are flooded tens of thousands of hectares of land.  Both reservoirs will greatly improve the irrigation needs and supply sufficient drinking water in Azerbaijan.

In 2014, over US$20 billion was invested in the national economy. Such a large amount has allowed Azerbaijan to develop major projects in infrastructure and public works. Azerbaijan has one of the lowest inflation rates in the world.  Its macroeconomic stability is the main factor that ensures a stable economic development.

Agriculture has gained a special attention in the administration of President IlhamAliyev, as a result his nation has achieved impressive results in developing large agricultural farms and secured a prestigious place in the global market of agricultural and dairy products. Currently the conclusion of 19 large farms on an area of 30 hectares is under way. Substantial reforms are being implemented and they will ensure self-sufficiency in grain production for the whole population in Azerbaijan. The Government of President Aliyev is setting the standard by establishing large agricultural farms that operate within the world’s highest standards. The main priority of the agricultural sector is to expand its presence in the international markets and increase the quantity of agricultural products being exported to Europe.

As the level of product quality is significantly improving, the agricultural exports of Azerbaijan are expected to increase in the coming years. At the present, Azerbaijan has a variety of high quality consumption products.  As the food processing industry and value added commodities of Azerbaijan gain a wider global presence, such a dynamic Foreign Trade Policy will constantly boost Azerbaijan’s aspirations to become very soon a full member of the World Trade Organization.

The current economic stability and macro – economic indicators make Azerbaijan a success story in Eurasia and a trusted partner of other multilateral organizations such as the World Trade Organization, Association of South East Asian Countries, G20, the Cooperation Council for the Arab States of the Gulf and many other multilateral bodies. It is President Aliyev’s principal objective to prepare his country to join the World Trade Organization and constant positive reforms in the agricultural sector will help make his country eligible to join the WTO in the near future.

In regards to national gasification project, this process has been steady and moving toward the right direction. In the next few years the gasification of Azerbaijan is expected to be distributed in over 95 percent of its territory. President Aliyev has been following the progress of this undertaking very closely and is informed on all the villages that have recently natural gas services available. Azerbaijan’s gas has also been heavily exported to Georgia.

According to Georgian National Statistics Service, in January – August 2014, Georgia imported 858,520 metric tons of natural gas. Azerbaijan is the main supplier of natural gas to Georgia reaching over 83 percent of the country’s total volume of natural gas imported.  According to the report, since early 2014, Georgia has imported natural gas worth US$212.8 million. The remaining gas supplies for Georgia are accounted for Russia and other partners.

Azerbaijan’s natural gas imported by Georgia increased by 18.2 percent and the supplies increased by 110,300 metric tons of oil equivalent or 14.7 percent. In January – August 2013, Georgia imported 748,240 metric tons of gas equaling US$149.56 million paid to the government of Azerbaijan.

Azerbaijan exports its own gas to the Republic of Georgia through a pipeline connecting two countries in the Gazakh region of Azerbaijan. The capacity of gas pumping through this pipeline exceeds 2.5 billion cubic meters per year.

Slaptai.lt foto: Peter Tase.

2014.10.14; 09:24

« 1 2 »

Praėjusiais metais, viešėdamas Azerbaidžane, nespėjau aplankyti Baku centre įkurtos Šachidų alėjos (broliškas kapas), kur palaidoti keli šimtai sovietų agresijai 1990-ųjų sausio 20 dieną pasipriešinę azerbaidžaniečiai (lietuviškosios sausio 13-osios analogas) ir žuvusieji Karabacho kare. 2013-aisiais, atvykęs į 3-ąjį Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą, nespėjau pamatyti ir pastato, kuriame kadaise, kaip manoma, dėstytojavo lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos konsulas Azerbaidžane.

Šiemet, atvykus į 4-ąją Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą, šią spragą pavyko užpildyti. 

Šahidų alėja, kur ilsisi žuvę azerbaidžaniečiai, – įspūdinga. Beje, mums, lietuvams, puikiai prisimenantiems 1991-ųjų sausio 13-osios siaubą, nederėtų pamiršti: Azerbaidžanui anuomet mažiau pasisekė nei Lietuvai. 1990-aisiais azerbaidžaniečių tauta buvo priversta sudėti žymiai daugiau aukų. Ten, Šahidų alėjoje, dabar dega Amžinoji ugnis. Alėją lanko visų Azerbaidžanui draugiškų valstybių delegacijos.

O Istiglalijet gatvė, menanti labai palankiai azerbaidžaniečių tautą vertinusio intelektualo rašytojo V.Krėvės – Mickevičiaus žingsnius, – pačiame Baku centre. Netoli Azerbaidžano prezidentūros, kur dirba šalies vadovas Ilchamas Alijevas, netoli įspūdingo Baku senamiesčio ir gynybinės Baku sienos.

Dabar ten įsikūręs vienas iš Azerbaidžano universitetų. Todėl gatvėje nuolat gausu jaunų žmonių – studentų. Išvydę filmavimo kamerą jie nepasimeta, nepuola slėpti veidų. Nei vaikinai, nei merginos. Atvirkščiai – jie draugiškai šypsosi, draugiškai sveikinasi, pamojuodami rankomis.

Istiglalijet gatvė žymi dar ir tuo, kad čia stūkso rūmai, kur 1918-aisiais buvo paskelbta Azerbaidžano nepriklausomybė, tiesa, vos po kelerių metų bolševikų paskandinta kraujo upėse. Dabar ten – paminklas, menantis azerbaidžanietiškąją 1918-ųjų metų Nepriklausomybės deklaraciją.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šiuo metu spaudai rengiami video ir foto reportažai, interviu, straipsniai, pasakojantys apie žurnalisto G.Visocko kelionę į Hodžavendo regioną, kur gyvena nuo Armėnijos agresijos nukentėję azerbaidžaniečių pabėgėliai. 

2014.10.20; 05:23

Портал злободневностей Slaptai.lt представляет первый комментарий журналиста Гинтараса Висоцкаса, знакомящий с IV Бакинским Международным Гуманитарным Форумом, и 50 фото, иллюстрирующие работу Форума.

В ближайшее время наши читатели смогут увидеть фото- и видеорепортажи о поездке автора в Нахичеванскуя Автономную Республику и Ходжавендский регион, населеный сотнями азербайджанских семей, принудительно изгнанных со своих земель.

{Смотреть все 50 фото здесь – http://slaptai.lt/index.php/fotoreportazas-is-ivykio-vietos/8456-azerbaidzano-sostine-tampa-intelektualu-traukos-centru.html}

Continue reading „Столица Азербайджана становится центром притяжения интеллектуалов“

« 1 2 »

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pirmąjį žurnalisto Gintaro Visocko komentarą, supažindinantį su 4-uoju Baku Tarptautiniu Humanitariniu Forumu, bei 50-imt nuotraukų, iliustruojančių šio Forumo darbą.

Artimiausiu metu mūsų skaitytojai galės išvysti žurnalisto G.Visocko foto ir video reportažus, pasakojančius apie kelionę į autonominę Nachičevanės respubliką bei Chodžavendo regioną, kur gyvena šimtai iš savo žemių prievarta išvytų azerbaidžaniečių šeimų.

Gintaras Visockas

Jei jus pakvietė dalyvauti Azerbaidžano sostinėje spalio – lapkričio mėnesiais rengiamame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, – dalyvaukite. Neteks gailėtis. Tai – įspūdingas renginys, nė kiek nenusileidžiantis Europoje ar Amerikoje rengiamoms panašaus pobūdžio humanitarinėms diskusijoms.

Šitaip teigiu remdamasis asmenine patirtimi: 2013-aisiais teko dalyvauti 3-iąjame Forume, šių metų spalio pirmosiomis dienomis – 4-ąjame Forume.

Taigi jau ketvirtą sykį azerbaidžanietiškame Forume dėl labiausiai neraminančių pasaulinių bėdų ginčijasi įtakingi, žinomi Europos, Amerikos, Azijos politikai, mokslininkai, ekonomistai, religiniai lyderiai. Ginčijasi atvirai, sąžiningai, nevengdami aštrių, dviprasmiškų, skaudžių temų.

Šio renginio svečiai vis garsiau prabyla, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas tampa intelektualiniu Davosu, kur „pačiu aukščiausiu lygiu diskutuojama apie visai žmonijai svarbius klausimus“.

Forumo dalyvių manymu, Azerbaidžano sostinėje Baku užsimezgusi tradicija puoselėti humanizmo ir tolerancijos idėjas turėtų būti tęsiama: 2010-aisiais darbą pradėjęs Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas privalėtų plušėti dar ne vieną dešimtmetį. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas, atidarydamas plenarinę sesiją, pabrėžė, jog Forumas tikrai tęs darbą, nes „jis reikalingas mums visiems, norintiems taikos, siekiantiems tolerancijos ir abipusės pagarbos“.

Į šių metų 4-ąjį Baku Humanitarinį Forumą sugužėjo per 400 svečių. Pirmiausiai derėtų atkreipti dėmesį, jog į azerbaidžanietiškąjį Forumą atvyko buvę Baltijos šalių prezidentai: Estijos prezidentas Arnoldas Riuitelis, vadovavęs šaliai 2001 – 2006 metais, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras (2007 – 2011) ir buvęs Lietuvos prezidentas prof. Vytautas Landsbergis (1990 – 1992). Beje, Azerbaidžane jiems rodyta ypatinga pagarba.

Forume taip pat svečiavosi 14-a Nobelio premijos laureatų (garsių chemikų, fizikų, biologų): Arje Varšelis, Kurtas Viutrichas, Deividas Džonatanas Grosas, Piteris Artūras Daimondas, Tomas Kristijanas Ziudhofas, Ada Jionat,  Finas Kidlandas, Robertas Betsas Laflinas, Rudolfas Arturas  Markusas, Keri Benksas Mulis, Ervinas Neeras, Džordžas F.  Smutas, Teodoras Volfgangas Henšas ir Rudolfas Martinas Cinkernagelis.

Kuo ypatingas šių eilučių autoriui pasirodė 4-asis Baku Humanitarinis Forumas?

Lyginant su praėjusiųjų metų Forumu, dabar daug dėmesio skirta diskusijoms, ar pasaulis pajėgus sustabdyti karinius konfliktus. Buvęs Horvatijos prezidentas Stepanas Mesičius diskutavo, ką tarptautinė bendruomenė privalo daryti, slopindama imperine nostalgija kamuojamų šalių norą grobti svetimas žemes.

Buvę Estijos ir Latvijos prezidentai taip pat akcentavo, jog šiandieninis gyvenimas ypatingai neramus, todėl sugyvenimo, abipusės pagarbos ir tolerancijos paieškos – viena iš svarbiausių bei aktualiausių nūdienos temų.  

Gausių aplodismentų sulaukė aštri prof. V.Landsbergio kalba. Buvęs Lietuvos vadovas apgailestavo, jog didžiausia šių dienų Europos ir viso pasaulio aktualija lieka ta pati. Pasaulis neišmoko taikiai gyventi ir taikiai sugyventi. O valstybės, sergančios imperine nostalgija, vis įžūliau gviešiasi atgimti, vis pikčiau žvangina ginklais.

Prof. V.Landsbergis pastebėjo, jog Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas turi galimybę tapti autoritetinga tarptautine diskusijų aikštele, kur būtų mokomasi siekti taikos. Mat išradingai paslėptas karas – vis tiek karas, kad ir kaip įmantriai slepiama agresija – vis tiek agresija…

Įsidėmėtina prof. V.Landsbergio pastaba, jog tarptautinės organizacijos privalo išmokt tramdyti atgimstančias imperijas.

Prof. V.Landsbergis taip pat minėjo, jog Azerbaidžanas kartais kritikuojamas dėl nedemokratiškumo. Bet ši islamo šalis niekad nieko nėra užpuolusi, okupavusi ir pavergusi.

Be kita ko, savo naftos ir dujų išteklius ji naudoja kur kas išmintingiau, padoriau ir sąžiningiau nei šių iškasenų turinčios kitos šalys. Ar ši aplinkybė nėra verta ypatingos pagarbos?

Įsiminė ir Azerbaidžano lyderio Ilchamo Alijevo kalba. Atidarydamas plenarinį Forumo posėdį Azerbaidžano prezidentas apgailestavo, jog šalis, kuriai jis vadovauja, vis dar neatgavusi karine jėga iš jos atimtų žemių. Iš Azerbaidžano atplėštos teritorijos sudaro 20 proc. visos šalies teritorijos. Apie milijonas azerbaidžaniečių neteko savo gimtųjų namų – tapo pabėgėliais. Nors tarptautinės organizacijos, įskaitant ir ESBO derybinę Minsko grupę, jau dvidešimt metų siekia, kad Armėnija pasitrauktų iš tankų ir automatų pagalba užgrobtų azerbaidžanietiškų žemių, nė viena šios grupės priimta rezoliucija – neįgyvendinta.

Tad per milijoną azerbaidžaniečių vis dar negali grįžti į savo gimtuosius namus. Tačiau azerbaidžaniečių bėdas tarptautinė bendruomenė kažkodėl linkusi pamiršti, ignoruoti, nepastebėti. Azerbaidžanietiškas skausmas dažnusyk ignoruojamas, jį dažnusyk užgožia kiti konfliktai – siriški, gruziniški, ukrainietiški, moldaviški… Azerbaidžaniečiai vis dažniau prabyla, jog tarptautinė bendruomenė taiko dvigubus standartus – esą Azerbaidžano bėdos ne tokios svarbios, aktualios ir reikšmingos kaip neramumai Sirijoje, Gruzijoje, Moldovoje ar Ukrainoje…

Taigi Azerbaidžanas iš abiejų pusių iki šiol suspaustas agresyvių imperijų. Nepaisant dirbtinų trukdžių ir diversijų oficialusis Baku per pastaruosius du dešimtmečius pasiekė solidžių politinių, ekonominių ir kultūrinių pergalių. Azerbaidžanietiškos pergalės įmanomos dar ir todėl, jog šalis stengiasi išmintingai naudoti naftos ir dujų išteklius.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.10.14; 12:00

Rugsėjo 10 d. „The New York Times“  rašė: kita teritorija, kurią bandys užgrobti Rusija, tikėtina, bus Azerbaidžanas.

Brendos Šafer (Brenda Shaffer) straipsnyje abejojama, ar Vakarai, o ypač JAV, padarė ką nors, kad sumažintų Rusijos įtaką Pietų Kaukaze. „Gali pasirodyti, kad Pietų Kaukazas yra gana toli, bet regionas ribojasi su Rusija, Iranu ir Turkija, ir jo žinioje yra labai svarbus vamzdynas, kuriuo transportuojami nafta ir dujos iš Vidurinės Azijos į Europą, aplenkiant Rusiją“, pastebima straipsnyje. 

Continue reading „Nafta, dujos: Azerbaidžanas, Rusija, Ukraina, Lenkija ir Lietuva“

Po 2013-ųjų metų rudens vizito į Baku tarptautinį humanitarinį  forumą ėmiau domėtis, kas rašoma apie Azerbaidžano valstybę tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Imtis šios darbo skatino žurnalistinis smalsumas – noras kuo giliau pažinti šį puikų įspūdį palikusį musulmonišką kraštą.

Žinoma, visko aprėpti, kas rašoma apie Azerbaidžaną, – neįmanoma. Todėl negaliu savęs priskirti žurnalistams, kuriems viskas aišku bei akivaizdu. Juolab kad puikiai prisimenu sparnuotąjį posakį: „Rytai – subtilus dalykas“.

Tačiau per metus, stengiantis nepraleisti nė vieno straipsnio azerbaidžanietiška tema, man regis, pavyko apčiuoti keletą tendencijų. 

Continue reading „Apie Azerbaidžaną kalbėkime be išankstinio priešiškumo“

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės“

Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.

Nepadarė nieko smerktino

Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?

Continue reading „Priekaištai, kurių Azerbaidžanas nenusipelnė“

Taip jau atsitiko, kad 2014 metų birželio 27 d. trys postsovietinės valstybės Gruzija, Ukraina ir Moldova Briuselyje pasirašė asocijuotos su Europos Sąjunga narystės sutartį. Jei tokią sutartį būtų pasirašęs ir Azerbaidžanas, simboliškai pagal pirmasias valstybių pavadinimų raides tai būtų galima pavadinti GUAM‘o sutartimi su ES.

Galima manyti, kad turtingas naftos Azerbaidžanas, matyt, kaip ir Norvegija, neskuba ekonominėmis sutartimis susisieti su ES, kurios, beje pareikalautų ir tam tikrų valdymo tradicijų atsisakymo. Pažymėtina, kad organizacija GUAM‘as, kaip bandymas atsverti Rusijos dominavimą postsovietinėje erdvėje per Nepriklausomų valstybių sandraugą ir panašias Rusijos vadovaujamas organizacijas, iki Rusijos agresijos prieš Gruziją iš tiesų egzistavo ir formaliai net nėra panaikinta.  

Continue reading „Ar atgims GUAM‘as ir naftotiekio „Odesa-Gdanskas“ idėja“

Kuo ypatingi Azerbaidžano kilimai? Kiek kainuoja vidutinio dydžio azerbaidžanietiškas kilimas sostinėje Baku? Ar lengva derėtis su kilimais prekiaujančiais azerbaidžaniečių verslininkais Baku senamiestyje? Šio videosiužeto žiūrovai išvys Slaptai.lt žurnalistų susitikimą su dviem jaunais azerbaidžaniečių verslininkais, kurie įspūdingame Baku senamiestyje turistus kviečia įsigyti spalvingųjų kilimų.

Beje, Azerbaidžano verslininkai – mandagūs, draugiški. Įsigyti azerbaidžanietiškų kilimų jie siūlo santūriai. Tačiau kainos – kandžiojasi.

Continue reading „Spalvingieji Azerbaidžano kilimai“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 11-ąją, paskutiniąją, „Azerbaidžano golgotos“ ištrauką. Šiose publikacijose aprašyti, deja, ne visi azerbaidžaniečių tragedijos aspektai. Jei būtume mėginę sudėti visus Azerbaidžanui svarbius įvykius, „Azerbaidžano golgotą“ turėtų sudaryti mažiausiai 40-imt išsamių ištraukų. O tai – dar viena stora enciklopedija, ne itin tinkanti periodiniui leidiniui…

Tačiau mes tikimės, jog Slaptai.lt skaitytojai susidarė išsamų vaizdą apie šimtmečius tebesitęsiančias azerbaidžanietiškas bėdas ir iš šių vienuolikos publikacijų.

Beje, ištikimiausi portalo Slaptai.lt bičiuliai – šokiruoti. Jie nuoširdžiai manė, jog teroristais tampa tik musulmonai, o dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto kalti vien žiaurūs, fanatiški azerbaidžaniečiai. Nieko nepadarysi – tokios būta klaidinančios propagandos. Kaip bebūtų keista, bet Lietuva ilgokai į šį konfliktą žvelgė tik armėnų akimis. Tad „Azerbaidžano golgota“ suteikia galimybę į armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą pažvelgti ir atidžiau, ir giliau. Svarbiausia, kad šios ištraukos padėjusios Lietuvai išgirsti azerbaidžanietiškas nuoskaudas, priekaištus ir skausmus. Slaptai.lt skaiytojai pareiškė norį rimčiau susipažinti su naujausia Kalnų Karabachą atgauti siekiančio Azerbaidžano istorija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (11)“

azeru_mergaite

Šiandien portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 2009-aisiais metais Azerbaidžano leidinyje 1news.az paskelbta Rizvano GUSEINOVO publikacija „Armėnų terorizmas – Sovietų Sąjungoje ir po SSRS žlugimo“. 

Šio straipsnio vertimas padės mūsų skaitytojams dar giliau suvokti musulmoniškojo Azerbaidžano tragedijos priežastis, dydžius ir pasekmes.

Minėta publikacija ir papildo, ir apibendrina portale slaptai.lt jau skelbtas ištraukas iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“.

Artimiausiu metu bus paskelbta 11-oji, paskutinioji, „Azerbaidžano golgotos“ dalis. Paskutiniojoje dalyje, be kita ko, pateiksime informacijos ir apie svariausias, įtakingiausias, žiauriausias armėniškas teroristines orgaizacijas, ne vieną dešimtmetį terorizavusias tiek azerbaidžaniečius, tiek turkus, tiek ir armėnus, troškusius taikiai sugyventi su visais savo kamynais.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (10)“

azeru_mergaite

Tai – devintoji, paskutinioji, ištrauka iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Devintojoje ištraukoje apžvelgiamas 1994 – 2002-ųjų metų laikotarpis. Ne mažiau dramatiškas nei ankstesnieji. 

Priminsime: pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980, 1980 – 1985, 1985 – 1988, 1989 – 1993 -aisiais patirtos nelaimės.

minėtos enciklopedijos redakcija Slaptai.lt parinkusi tik tipiškiausius, bet toli gražne visus atvejus. Šios knygos autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras.

10-oje ir 11-oje „Azerbaidžano golgotos“ dalyse bus pateikta JAV valstybės departamento pozicija dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto ir Azerbaidžano Valstybinės karo belaisvių, įkaitų ir dingusių be žinios piliečių reikalų komisijos informacija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (9)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 7-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. 

Šioje ištraukoje pasakojama, kaip armėnų teroristinių organizacijų nariai, siekdami išlaisvinti Prancūzijoje kalinčius savo sėbrus, rengė teroro aktus traukiniuose Lionas – Paryžius bei Paryžiaus prekybos centruose, kaip, siekdami išprovokuoti neramumus, žudė saviškius Karabache, kaip bendradarbiavo su KGB, rengdami pogromus Sumgaite.

Šią ištrauką perskaitę sužinosite, ar smogikai iš Dašnakcutiun ir ASALA palaikė ryšius su liūdnai pagarsėjusiu narkotikų baronu Karlosu, pravarde Šakalas, kodėl Michailo Gorbačiovo žmona Raisa Amerikoje buvo susitikusi su teroristais iš Dašnakcutiun, kodėl 1985-aisiais Giandžos gimdymo namuose padaugėjo azerbaidžaniečių tautybės naujagimių mirčių, kas ištarė žodžius „Geras musulmonas – miręs musulmonas“, ką bylojo scenarijus „Gervė“…

Continue reading „Azerbaidžano golgota (7)“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 6-ąją ištrauką iš Azerbaidžano Nacionalinės Mokslų Akademijos ir Žmogaus teisių instituto išleistos enciklopedijos „Armėnijos teroristų ir banditų formuočių nusikaltimai žmonijai (XIX – XXI a.)“. Ši enciklopedinio pobūdžio knyga (enciklopedijos idėjų autorius ir mokslinis vadovas – Rovšanas Mustafajevas, Azerbaidžano NMA Žmogaus teisių instituto direktorius, politinių mokslų daktaras) liudija sudėtingą, tragišką Azerbaidžano (taip pat – ir Turkijos) likimą.

Pirmosiose dalyse aprašytos 1885 – 1896, 1903 – 1914, 1915 – 1918, 1918 – 1948, 1965 – 1980 patirtos nelaimės.

Šeštojoje ištraukoje apžvelgiami 1980 – 1985 metų įvykiai. Tai – irgi labai svarbi ištrauka. Ji byloja, jog teroristinės armėnų grupuotės, įskaitant „Spalio 3-osios organizaciją“, JSAG, ASALA, Dašnakcutiun, „Orli organizaciją“, „Birželio 9-osios organizaciją“, smurto neatsisakė net 20-ojo amžiaus pabaigoje. Kas dėjosi viduramžiais, – viena medalio pusė. Visai kas kita, kai prieš kelis šimtus metų naudotos priemonės naudojamos ir šiais laikais. Naudojamos ne kur nors už tūkstančių kilometrų tolimojoje Azijoje ar Afrikoje, o būtent čia, Europoje.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (6)“